Migdomieji narkotikai varvinami lašais

Nemuno kraštas — yra toks Vokietijoje nuo pereitų metų leidžiamas laikraštukas, kuris informuoja apie lietuvius Lietuvoje ir užsieniuose. Dalis teksto yra vokiečių kalba. Žada duoti ir anglų kalba. Analizuodamas rašinius, greitai randi, kad juose skelbiamos mintys ir faktai sutaria su direktyvom iš Maskvoje sukurto komiteto '‘ryšiam su tautiečiais užsieniuose”. Jie rodo naują to komiteto taktiką santykiuose su užsieniuose esančiais lietuviais, norint tarp jų infiltruotis. Pasekam tos taktikos priemones pagal vieną to laikraščio nr. — 1965 metų Nr. 2.

Taktikai būdingas siekimas pasinaudoti Vakaruose populiariais šūkiais ir jais operuoti. Vienas toks šūkis, Vakaruose šiuo metu turįs "magiškos” reikšmės, yra išreiškiamas žodžiu “dialogas”, pasikalbėjimas, kuris atveda į išsiaiškinimą, tiesą, susipratimą, taiką ar net bendradarbiavimą. — Ir “N. Kraštas” kalba apie reikalą “pirma susitikti su savo oponentu, išdėstyti savo pažiūras, išklausyti jo”.

Antras nemažiau populiarus šūkis — informacijos objektyvumas. Tikinama, kad Amerikos laikraščiai esą tokio objektyvumo pavyzdžiai; jie faktus pasakoją objektyviai, o savo nuomones pareiškią jau vedamuosiuose. “N. Kraštas”, siekdamas tokiam galvojimui įtikti, ir kalba, kad jo tikslas “objektyviai informuoti apie visų lietuvių — tėvynėje ir tremtyje — gyvenimą”. Kalba, kad studentas turįs būti “pedantiškai objektyvus”, tad ir pats laikraštis tokias “objektyvias” žinias duosiąs apie lietuvių gyvenimą.

Tai viena taktikos pusė. Kita jos pusė pasirodo, kada imi stebėti, kokiu būdu tuos du šūkius laikraštis praktiškai vykdo. Su kuo tas dialogas turi reikštis? Dialogas turįs būti su esančiais Lietuvoje:    reikia vykti į ten, susitikti, kalbėtis, gauti iš ten vadovėlių, literatūros, plokštelių. Tokio pasikalbėjimo rezultatus jau rodo iš Šveicarijos nuvykęs į Vilnių Markus, kuris pasakoja apie savo pasikalbėjimą su "draugu”. Esą “pas mus skirtingų nuomonių nebuvo. Ir mes apie politiką kalbėjome. Mes buvome tautiečiai ir abu lietuviai”.

Kuo reiškiasi objektyvumas šiame laikrašty? — Jis reiškiasi pirmiausia neobjektyvumu, atsargiu, rafinuotu, dėl to turinčiu labiau veikti nei atvira propaganda. Šio numerio raštuose krinta į akis toki objektyvumu vadinamo, o iš tikrųjų neobjektyvumo triukai: užuominos ir nutylėjimai — informacijoje apie laisvėje gyvenančius lietuvius atsargiom užuominom siekia kelti tai, kas juos rodytų neigiamus; informacijoje apie tėvynėje esančių lietuvių gyvenimą nutylėjimais siekia apeiti tai, kas jų gyvenimą daro neigiamą.

Užuominom keliama nuotaika prieš asmenis bei organizacijas, kurios kovoja prieš sovietinį okupacinį režimą Lietuvoje; nutylėjimais nuslepiamas tas okupacinis režimas.

Tas laikraštis informuoja pvz. apie Vliko seimo sesiją ir “tarp kitko” prideda, kad tai “nelietuviška organizacija”; kad “vokiečių okupuotoje Lietuvoje tauta nežinojo apie Vliko egzistavimą” ... Tokiais intarpais rafinuotai ir sąmoningai į informaciją varvinami melo lašai.

Kalba apie "nerealų kasdieninio gyvenimo nušvietimą” — apie juodas ir pagražintas spalvas. Tokia esanti emigracinė spauda, kai ji kalba apie Lietuvą. Taigi keliama nuotaika, kad emigrantine spauda reikia nepasitikėti. Objektyviai nušvies tas, kuris tiesiai nuvyks Lietuvon.. . Nutyli, kad ir emigrantinėje spaudoj nušvietimas apie padėtį Lietuvoje yra pasemtas daugiausia ne iš kur kitur, kaip iš ten buvusių ir iš ten atvykusių.

Kalba apie jaunimą sugretinimais, “tarp kitko” primindamas, esą nepriklausomoje Lietuvoje “dažnas sodžiaus jaunuolis ir pradinio [mokslo] neįsigydavo”, o dabar “jaunimas, esantis Lietuvoje, turi geresnę perspektyvą”.

Kalba apie reikalą kalbėtis tarp esančių čia ir Lietuvoje ir į tą kalbą siūbtelia tokius netiesos priedus: "Gėda prisipažinti, kad mes ilgus metus vieni kitais mažai domėjomės’, Šiuose žodžiuose viena tiesa yra apversta kojom, nes nebuvo tokio laiko, kad lietuviai nebūtų domėjęsi vieni kitais daug anksčiau, nei atsirado “Tėvynės Balsas” ar “Nemuno kraštas”; kita tiesa nutylėta — būtent, kad ta gėda turi būti priskirta okupantui, kuris neleido ir neleidžia atvirai be šnipų ir tardymų susitikti lietuviui laisvėje ir lietuviui pavergtoje tėvynėje.

Informuoja, kaip laisvėje esą laikraščiai atsiliepė apie “N. Kraštą”: “Vienybė” pasirodymą sveikino, “Laisvė” paragino savo skaitytojus užsisakyti žurnalą, “Naujienos” palaikė žurnalą “kažkokio generolo Michailovo darbu”. Už tat laikraštis “Vienybę” vertina, kad žengianti “neutraliu keliu”, žiūrėsiąs, kaip “tovariščiai” iš “Laisvės” toliau reaguos į žurnalą”, o dėl “Naujienų” tai apsimeta nežinančiu, kas tas gen. Michailovas; įtarinėja, kad “Naujienos” bijosi konkurencijos ir t.t.

Pakartoja iš “Tiesos” istoriją vieno D. P., kuris grįžo į Lietuvą; toje istorijoje, žinoma, kalbama, kad D.P. stovykloje jis gavęs davinį net "trečdaliu lengvesnį, negu reikia suaugusiam žmogui”; jis stebėjo “nesivaržančius amerikiečių kareivius, kurie už kavos dėžutę "prisijaukindavo" alkanas visokias merginas”. Tokiom informacijom apie amerikiečius maitinamas laikraščio skaitytojas. Bet jame nė pusės žodžio, kokiais daviniais rusai maitino deportuotus lietuvius Sibire; nė pusės žodžio, kaip bolševikų kareiviai toje pačioje Vokietijoje masiškai ir smurtu prievartavo moteris ir merginas.

Tokia yra laikraščio "objektyvi” informacija. Tiesa, trejetą kartų pasako nepalankius žodžius komunistam (ne rusam) : esą laikraštis nevengiąs “komunistus prieš plauką paglostyti”; pasako apie “komunistinius plepius”, kurie “mus dergia” ... Jei tai yra objektyvumo ženklas, tai 1940 žemės ūkio tariamas ministeris Mickis buvo taip pat “objektyvus”, skelbdamas liaudies priešais tuos, kurie skelbia būsiant Lietuvoje kolchozus; ir Molotovas buvo "objektyvus”, skelbdamas, kad tik Sovietų ir Lietuvos priešai gali kalbėti apie Sovietų ketinimus kištis į Lietuvos vidaus reikalus.

Ar tas piktas žodis apie komunistus yra tokios rūšies kaip Molotovo, ar ne, bet laikraštyje skelbiamos informacijos, pridengtos objektyvumo ir dialogo kauke, rezultatas turėtų būti tokis kaip lašas po lašo varvinamų narkotikų į gėrimą, kuris duodamas ištroškusiam žmogui.

Ši taktika skiriasi nuo "Tėvynės Balso” praktikuotos taktikos, kuri užsienyje esančius lietuvius mėgino suskirstyti į “geruosius” ir “bloguosius”; tuos "geruosius” tuojau traukti į “kultūrinius ryšius su kraštu”, tuos “bloguosius” apšaukti karo nusikaltėliais, hitlerininkais, žudikais, grasinti juos likviduoti ir kitaip terorizuoti. Su šia taktika laukiamos įtakos “Tėvynės Balsas” nepadarė. Užuot sudaręs objektyvios informacijos įspūdį, išlindo su kovine, šmeižiančia, kurstančia stalinine propaganda, kuri atstumia skaitytoją, pripratusį Vakaruose jau prie kitokio tono. Tad "Nemuno Kraštas” taktiką ir pakeitė. Pakeitė pagal Lenino senąjį patarimą: žingsnis atgal, du žingsniai pirmyn. Šiuo atveju: žodis prieš komunistus, bet du, penki, septyni žodžiai prieš kovotojus su komunistais ir su rusų agresija.