KULTŪRINĖ KŪRYBA I R JOS PAVOJAI SVETUR
ANDRIUS BALTINIS
1. Kultūrinė kūryba ir originalumas.
Kultūrinės kūrybos esminis bruožas yra originalumas. Kad originalumas yra kultūrinės kūrybos esminis bruožas matyti iš visiems žinomo fakto, kad mene ir kultūrinėje kūryboje apskritai originalumas yra labai mėgiamas, didžiai vertinamas. Ne tik atskiri asmenys, bet ir tautos yra vertinamos tik tada, jei jos savo kultūrinėje kūryboje sukuria ką nors ypatingo, jei jų kultūra yra originali, nes tada jos ne tik ima iš kitų, bet ir kitiems duoda, ir tuo būdu įprasmina savo kultūrinę kūrybą ir pateisina savo buvimą kitų tautų tarpe. Todėl pas mus dar nepriklausomoje Letuvoje apie šią problemą buvo daug kalbama ir diskutuojama apie ypatingą mūsų kultūrinę misiją pasaulyje.
Esant vienai mūsų tautos daliai už savo krašto ribų šiandien mums iškyla ypač sunkus ir svarbus klausimas, kokios yra galimybės mums kurti savo ypatingą, originalią lietuvišką kultūrą svetur, kokie pavojai šiandien mūsų kultūros kūrybai gresia, ir kokiu keliu reikia eiti šiems pavojams bent iš dalies išvengti. Šiuos klausimus nagrinėsime vėliau, bet pirma duosime į filosofinį žvilgsnį atremtą originalumo sampratą, kuri sudarys pagrindą mūsų pastatytiems klausimams spręsti, juos pagilinti ir pagrįsti.
Kaip jau minėta, originalumas yra labai vertinamas, jis sudaro tautinės kultūros esmę, todėl kūrėjai siekia jo ir kritikai ragina visada kūrėjus eiti šia kryptimi. Todėl iškyla klausimas, kiek originalumas gali būti sąmoningo siekimo objektas? Ar originalumą galima sąmoningai sukurti ir dirbtinai sugalvoti? Šią pažiūrą būtų sunku priimti. Pirmiausia jau todėl, kad milijonai žmonių per kokius keturis ar penkis tūkstančius metų yra jau išsakę beveik visas galimas mintis ir pasakyti visai ką nors negirdėto yra beveik negalima, išimant, galbūt, tik kokią nors didelę nesąmonę. Nestebėtina todėl, kad romanų rašytojai skundžiasi, kaip labai sunkų parašyti kokį nors “negirdėtą” romaną (ir pesimistai jau pranašauja šio žanro galą), nes visos galimos žmogiškos situacijos, visos intrigos, rodos, išsemtos ir todėl kai kurie modernieji rašytojai eina žvejoti siužetus į atstumiančias patologines sritis. Ir nupiešti dabar ką nors, kas jau nebūtų buvę mėginta, sunku, nes pati absurdiškiausia sritis jau išsemta. Pagrindinis dalykas visdėlto, kad apie originalumo sąmoningą ugdymą negalima prasmingai kalbėti, yra tai, kad originalumo apskritai negalima “išgalvoti”. Proto dirbtini išgalvojimai visada turi savyje kažko nenatūralaus, kas atima šiuo būdu pasiektam “originalumui” visą vertę: mes negalime pagal jį gyventi, natūralus gyvenimo ritmas neįtelpa jame. Todėl nevertingi visi meno kūriniai, kurie kuriami pagal kokią nors iš anksto sugalvotą teoriją. Dėl tos pat priežasties, kaip pas mus, taip ir kitur, naujesniais laikais išgalvotos tautinės religijos, filosofijos ir kiti dalykai yra negyvi gimę kūdikiai.
Tai vis dėlto nereiškia, kad nieko negalima daryti vertingam originalumui pasiekti. Yra vienas kelias, kuriuo, vartojant proto kontrolę ir valios jėgą, galima sąmoningai eiti ir originalumo siekiant: būti pilnai pačiam savimi, kalbėti ir daryti tik tai, ką iš tikrųjų pats jauti ir galvoji. Kiekvienas žmogus, jei jis yra pilnai tai, kas jis yra, yra originalus taip sakant būtinai ir neišvengiamai. Kaip nėra dviejų visai vienodų lapų, taip nėra ir dviejų visai vienodų žmonių. Bet to, kiekvienas yra skirtingas jau ir dėl to, kad jis užima savo, tik
jam vienam priklausančią vietą erdvėje ir laike. Pasaulis tat jame atsispindi būtinai kitaip, negu kiekviename kitame: pagrindinis dalykas tad tik yra — pajėgti suvokti save ir įžvelgti savo ypatingąjį pasaulio suvokimą ir spręsti ir galvoti pagal jį. Originalumas tuo būdu sutampa su teisingumu ir tikrumu, kas neturi būti suprasta taip, kad originalumas būtų nesuderinamas su laisva kūrybine fantazija. Iš tikro, fantazija labiausiai įeina į originalumą, bet ji turi būti tikra, t. y., ji neturi pasireikšti dirbtinų kombinacijų “išradimu", bet turi susidaryti organiškai pagal pačios kūrybinės asmenybės išvidinį dėsningumą. Originalumo todėl galima pasiekti tik taip, kad jo nesiekiama. Bet kas ieško tikrumo, tam originalumas pats savaime ateina.
Tuo pat tikro originalumo galimybė yra pagrįsta. Bet ar čia nėra prieštaravimo su pirma iškelta pažiūra apie sunkumą ir negalimumą dabar, kai žmonijos kultūrinis gyvenimas turi jau tokią ilgą praeitį, iškelti kokią nors naują originalią mintį, parašyti visai negirdėtą romaną ir panašius dalykus? Bet čia reikia skirti du dalykai: kokios minties ar romano bendrą schemą ir jos subjektyvinis pripildymas ar atbaidymas. Schematizmai išsisemia palyginti greitai, nes jie palenkti tikrovės išvidinei logikai ir joje galimumai riboti. Subjektyvinis schemų pripildymas, priešingai, gali keistis iki begalybės ir būtent, jei kūrėjas sugeba ir leidžia jam pasireikšti laisvai įvairiuose niuansuose, nesekdamas kokių nors iš anksto išgalvotų normų. Apskritai, iš anksto priimtos teorijos ir parktiški tikslai yra du pagrindiniai originalumo kliudytojai ir žalotojai, ir mūsų laikais, kada ir kūrėjai yra įjungiami į politinį darbą ir į partijas, su gatavomis teorijomis apie viską, originalumas žlunga. Bet didžioji bausmė už kiekvieną šiokį “persidavimą", t. y„ už savo tikrųjų minčių klastojimą, ar tai būtų partijos naudai, ar medžiaginei gerovei, ar publikos skoniui, yra savęs praradimas, tikrumo trūkumas ir kartu su tuo dirbtinumas ir neoriginalumas: kūrybos tada neapsprendžia tiesioginis pergyvenimas, kuris visada yra ypatingas ir originalus, bet proto reflekcija, kuri gali gamtą tik imituoti, o ne atskleisti ją originaliai. Geriausias pavyzdys šiems teigimams yra tai, kas atsitinka su literatūra ir kitu menu bei kūryba Sovietų Sąjungoje. Visam, kas ten sukurta, uždėtas netikrumo antspaudas, visa yra nevertinga ir nuobodu, taip, kad žmonės bėga nuo aktualiųjų meno kūrinių ir literatūros ir ieško išsigelbėjimo praeities kūryboje, kada menas ir literatūra neturėjo šių varžtų. Kai kas panašaus galima pastebėti ir anglų, ypač amerikiečių populiarioje kūryboje, ypač taip vadinamuose magazinuose, kur rašytojas pilnai yra palenktas plačiosios publikos vulgariojo skonio diktatūrai ir gali kurti tik “kičius”, kad neprarastų galimybės reikštis didžioje spaudoje ar reikštis iš viso.
Būti tikram, teisingam yra būtina sąlyga tiek originalumui siekti, tiek menui, literatūrai ir apskritai kultūrai kurti. Bet tai nereiškia, kad originalumo reikia pasyviai laukti kaip Dievo dovanos iš augšto, ir protas ir valia čia neturi vietos. Tikrumas, kuris yra tampriai susijęs su originalumu, retai kada yra Dievo dovana, kuri ateina savaime, bet yra rimto savęs ugdymo paseka. Neveltui Nietsche sako, kad žmogus turi įgimtą norą ne tiesai, bet iliuzijai ir savęs apgaudinėjimui. Ir taip pat žinoma, kad natūralumas, paprastumas nėra pradedančių, bet subrendusių kūrėjų privilegija. Ir tai suprantama: tuo metu, kai žmogus pradeda galvoti apie savęs atskleidimą, pasaulio suvokimą jame jau nebeapsprendžia vien jo paties asmenybė, bet šį apsisprendimą aptemdo ir pakeičia įvairūs jo prigimčiai svetimi pradai. Todėl reikia išmokti atskirti savo tikrąsias mintis nuo sugestijonuotų, nuo iš kitų priimtų ir pakartotų. Reikia pajėgti atskirti tai, kas mums tik prilipęs, kas nėra dar su mumis organiškai suaugęs, nuo tikrojo ir giliojo mūsų aš. Mūsų sąmonės paviršiuje visada yra daug negyvų, apmirusių pradų, kurie plūduriuoja joje, kaip sako vienas mūsų dienų filosofas, kaip nukritę lapai ant vandenų. Tai yra svetimieji, neasimiliuotieji, negyvieji pradai, kurie dažnai uždengia mus mums patiems, uždengia mūsų tikrąsias mintis ir jausmus, taip, kad mes savo pasisakymais pasidarome netikri ir tuo pačiu neoriginalūs. Kova dėl originalumo todėl sutaps su kova prieš kiekvieną sąmoningą ar nesąmoningą netikrumą, ir čia protui daug darbo, nors ir negatyvaus: reikia apvalyti save nuo viso to, kas nėra suaugęs su mūsų dvasia, kas joje svetima ir negyva. Ne kas kita, kaip kova dėl savęs paties tikrumo, yra kova su visu, kas triukšminga, kova su tuščia fraze ir dirbtinumu. Kova dėl tikrumo taps kova dėl paprastumo, nes visa, kas natūralu, yra ir paprasta ir komplikacijos atsiranda tik tada, kai tai, kas iš prigimties yra be galo paprasto, bandoma dirbtinai sudėlioti.
Jei tokiu būdu pirmasis sąmoningas darbas tikrumo ar originalumo kryptimi yra savo asmenybės turinio nustatymas, tai iš antros pusės būtinas yra rūpestis išraiškos forma ir darbas su ja. Neužtenka, kad žmogus yra suradęs save, reikia pajėgti ir išreikšti save. Dažnai netobulos išraiškos priemonės, pvz., nudėvėtos klišės gali suklastoti savo esmėje originalią mintį ir iškreipti ją. Išraiška turi savo fatalią dinamiką, savo logiką ir savo galią, kuri dažnai nustelbia turinį ir neretai nuveda autorių ten, kur jis visai nenorėjo eiti. Netobula išraiškos technika gali susilpninti originalumą. Kad tai neatsitiktų, išraiškos technika turi pajėgti perduoti kiekvieną dvasios virpėjimą ir jos bangotą liniją.
Bet jei kultūros vertybių kūrėjas būtų pagaliau suradęs save ir įsigijęs tobulą išraiškos techniką, ar su tuo jau būsų užtikrinta augštos vertės kultūrinė kūryba? Nesunku suprasti, kad dar ne, nes visa kas iki šiol suminėta, yra būtini, bet neužtenkami kultūros kūrybos reikalavimai. Originalus toks kūrėjas, galbūt, jau bus, bet klausimas ar šis originalumas jau bus ir vertingas. Lemiantis dalykas čia yra toji irracionalioji savybė, ku-ią vadiname talentingumu. Yra, tariant Leibnico žodžiais, tuščių ir neaiškių sielų, kurių atspindžiai yra nepilni ir skurdūs. Yra ir nepajėgių sielų, kurios nepajėgia konstruktyviai suderinti pasisavintos medžiagos, ir visa eilė kitų reikalavimų, įvairių įvairiose kultūros srityse, kurios turi būti užpildytos, kad originalumas būtų vertingas.
Turime ir prisiminti, kad kai kuriuose atsitikimuose originalumo siekimas kultūros kūriniuose gali sueiti į konfliktus su įvairiomis normomis, kurios tvarko žmonių gyvenimą, ar net daro ji iš viso galimą, ir tuo būdu čia gali rastis visa eilė sudėtingų problemų. Prie jų mes čia nesustosime, mėginsime nušviesti tik kai kuriuos originalumo, kaip gyvenimo išraiškos, reikalavimus.
Čia pirmiausia turime iškelti vieną plačiai pasklidusį originalumo būdą, kuris remiasi trūkumu — defektu. Daug talentingų žmonių yra nekūrybingi iš tikro dėl savo talentingumo: jiems yra prieinami per daug įvairūs ir priešingi atžvilgiai, jie, kaip sako Netsche, žiūri į pasaulį šimtais akių, jie kiekvienam tvirtimui mato ir priešingą tvirtinimą, ir tai paralyžuoja jų kūrybą, jie tampa neproduktingi dėl labai kritiško savo proto. Bet galima įsivaizduoti, kad šie žmonės gali pasidaryti labai kūrybingi ir produktyvūs, jei jiems jų kūrybines galias sumažintų, kad jiems galėtų tarsi išplauti kai kuriuos dvasios pradus, atimant kai kuriems linkimams priešingus linkimus, ir tuo išlaisvinant jų dvasią nuo lygsvaros. Šioks "apkirptas" žmogus pasidarytų pajėgus veikti pagal vienašališkus savo linkimus, kurių nekliudytų jokia kritiška refleksija, todėl jis galėtų pasidaryti visai kūrybingas ir originalus. Tokių kūrybingų žmonių, kurių originalumas remiasi trūkumu, yra daugiau negu manoma.
Panašus šiam originalumui dėl trūkumo, yra originalumas, kuris pasireiškia vadinamuose vienpusiškuose talentuose. Ir šis originalumas remiasi pusiausvyros suirimu tarp įvairių asmenybės sričių, bet čia tą trūkumą rodo ne atskirų asmenybės galių sumažėjimas ar nebuvimas, bet jų išaugimas augščiau normalių. Šie vienapusiški talentai dažnai visai giliai atskleidžia kokią nors vieną žmogaus prigimties ar pasaulio pusę, suteikiant jai ypač didelę reikšmę. Šiokių atskleidimų reikšmė yra panaši fatališkosios psichologijos faktų reikšmei žmogaus dvasios tyrimams. Neveltui Lambrozo yra sulyginęs geniališkumą su beprotybę: abi apraiškos reiškia tam tikros pusiausvyros netekimą. Bet, galbūt, šiokių vienpusiškų gabumų atvejais geriau kalbėti ne apie genijus, bet apie talentus. Genijais geriau būtų galima vadinti tokias visai retas ir tobulai suderintas asmenybes, kaip Homeras, Platonas, Šekspyras, Gėtė, Puškinas ir kitos, kurių originalumą apsprendžia ne tam tikros pusiausvyros trūkumas, bet harmoningas visų prieštaraujančių ir išsivysčiusių linkimų tobula sintezė. Tokių asmenų kūriniai tat ir turi augščiausią ir vertingiausią originalumą.
Bet čia galima eiti toliau ir klausti, ar, jai koks nors kultūros kūrėjas ir pilnutinis žmogus yra atradęs save, įgijęs ir atitinkamą specialią išraiškos techniką, ar su tuo jau užtenka, kad istorinio vyksmo tam tikru metu jo kūryba pasidarytų reikšminga visai tautai? Yra lengva suprasti, kad taip nebus. Kultūros vertybių kūrėjas kuria ne tiek sau, kiek kitiems: kiekviename kūrybiniame darbe glūdi ir pranešimo pradas, siekiamas pasakyti ką nors kitiems, būti jų suprastam ir principe ir jų pripažintam. Neužtenka, kad kūrėjas išsako tik save ir kiekvienu atveju nori, kad ir kiti juo domėtųsi. Kiti jo kūriniais domėsis tik tada, kai jie pajėgs jiems ką nors pasakyti, kai jie kalbės apie tai, kas jiems įdomu, kai jie neatskleis tai, kam jie jau yra praėję pro šalį, ir, kaip sakoma, padėję į archyvą, ar kai jie išreikš tai, iki ko jo amžiaus žmonės dar nėra priėję. Šis paskutinis atsitikimas kartais įgyja tragišką pobūdį: tai yra genialių kūrėjų istorijos, kurių jų laikotarpis nėra supratęs, ir jų skaičius labai didelis visose kultūros srityse. Pasilieka galimybė, kad bent dauguma jų bus ateityje suprasti ir jų kūryba taps reikšminga.
Nors kaip ten bebūtų, yra aišku, kad iš viso pasakyto seka, kad kultūrinei kūrybai atsidavęs žmogus negali izoliuotis nuo bendrojo kultūrinio gyvenimo, jis turi gyventi tampriame sąryšy su juo, jis turi pažinti žmonijos kultūrinius laimėjimus iki savo meto, ir nors jis visko ir nepriimtų, daug kas iš tos kultūros bus jo priimta ir integruota jo kultūrinėje kūryboje, ir tai vyks būtinai ir neišvengiamai.
Šiuo teigimu mes esame tarsi priėję prie savo pirmykščių reikalavimų antitezės: mes tvirtiname, kad originalios kultūros kūrėjas turi būti pilnai pats sau žmogumi, bet dabar išeina, kad jis turi pasisavinti ir svetimų kultūrų pradų. Nors čia ir atrodo prieštaravimas, tačiau ši antitezė yra tik tariama. Tikrumoje niekur niekada nėra buvę žmogaus, kuris pilnai būtų tik jis pats, toks žmogus būtų fikcija. Žmogus pagal savo dvasią yra daugiau ar mažiau kitų žmonių sukurtas ir šis jo kūrimas prasideda pirmosiomis jo gyvenimo dienomis ir tęsiasi iki paskutinės valandos. Būti pilnai pačiu savimi todėl negali reikšti užsiskleisti nuo kitų žmonių, nes tai reikštų užsiskleisti nuo kultūros kūrimo pačių pagrindų. Atskiro asmens arba individo skirtingumas nuo kitų turi apsiriboti reikalavimu organiškai įjungti savyje visus svetimus pradus, tai yra reikalavimu, kad priimtieji svetimieji pradai pirmiausia būtų perkeisti pagal individo esmines savybes, ir kad šis perkeitimas turėtų įtakos visoms kitoms sąmonės dalims, perkeistų jas, ir pagaliau pats individas pasikeistų pagal jas, žodžiu, kad šie pradai tampriai susilietų su visa individo asmenybe. Šis uždavinys yra labai sunkus ir slepia savyje didelius pavojus ir jame gludi visos kultūrinės kūrybos ir jos pavojų svetur klausimo sprendimas: pilnai organiškai perkeisti svetimus pradus ir juos integruoti į savo asmenybę labai sunku ypač mūsų nepaprastos skubos laikotarpyje, ir gali atsitikti ir atsitinka, kad kultūros kūrėjas, priimdamas svetimus pradus, nepajėgia jų perkeisti ir praranda pats save. Tai ir yra moderniojo žmogaus tragedija, kad be galo daug išorinių įvykių ir svetimų pradų, kurie jį supa iš visų pusių ir nesulaikomai veržiasi į jį, jis nepajėgia asimiliuoti ir tampa vidujiniai suskeltas ir nevieningas, t. y„ netenka savo asmenybės ir savo tautybės. Bet jis pats nieko nežino apie šią savo tragediją ir yra pilnai atviras visiems išoriniams įspūdžiams ir įtakoms. Bet be rizikos nėra laimėjimų.
Pats vienas asmuo, ir taip pat tauta, negali sukurti tai, prie ko milijonai žmonių yra priėję per tūkstančius metų. Be mokymosi, be kitų žmonių ir tautų laimėjimų priėmimo žmogus negali kurti. Originalumo, tautinės kultūros vardan, norėti užsiskleisti nuo kitų reikštų parodyti savo ištižimą ir nepasitikėjimą savimi. Jei jau originalumas — tautinė kultūra tokia nepatvari, ar verta tat apskritai ją kurti ir išlaikyti.
Bus žmonių, kurie šią išvadą mielai priims ir mesis į priešingą pusę. Jie sakys, kad svarbiausia yra eiti su savo laiko dvasia, bet tautinė kultūra ir jos originalumas tik yra antraeilis dalykas. Su tuo mes negalime sutikti, nes tautinė kultūra ir jos originalumas tikra to žodžio prasme yra ne kas kita, kaip tikrumas, atsisakymas nuo viso “sugalvoto” dirbtinumo ir sąlytis su gyvenimo giliausiais sluogsniais. Ir tik iš šio sąlyčio su gyvenimo giliausiais sluogsniais kyla tiek menas, tiek literatūra, tiek filosofija, tiek kultūra apskritai. Todėl jau žmones ieško originalumo, nes su jo pagalba jie nori nors akimirksnį išsilaisvinti nuo gyvenimo dirbtinumo ir konvencionalumo ir pajusti kai ką iš patį gyvenimą kuriančių jėgų. Kas nėra originalus, tas pakartoja tai, ką yra pasakęs kas kitas, ir kadangi jis pakartoja tai be atitinkamo pilno vidujinio pergyvenimo, taip, kad pasakytasis būtų išaugęs iš jo paties dvasios, tai jis tai pasako blogiau. Jei priešingai, kas nors sako “tą patį” kaip ką nors pilnai vidujiniai išgyventą, tai jis yra originalus, bet tada ir pasakytasis dalykas niekad nėra visai "tas pats”.
2. Originalinė kūryba ir tauta
Visa, kas pasakyta apie atskiro žmogaus kultūrinės kūrybos originalumą, tinka ir tautai, nes tiesioginis tautinės kultūros kūrėjas ir yra tik atskiras žmogus. Jei mes kaip tauta norime būti skirtingi, turėti savo originalią kultūrą, tai mes turime būti tai, kas mes esame dabartinėje vietoje ir dabartiniu metu. Kad tai pasiektume, turime atsikratyti viso, kas mums svetima, t. y., viso, kas nėra perėjęs į mūsų kūną ir kraują, viso, ka mes pagal paprotį, ar dėl nežinojimo ar dėl apsileidimo darome sekdami kitais, juos imituodami. Klaidinga tačiau būtų šį uždavinį suprasti kaip sugrįžimą atgal prie kokio ankstyvesnio, primityvesnio stovio, apie kurį manytume, kad mūsų tauta tada yra buvusi visai nepaliesta svetimų įtakų, pilnai tai, kas ji yra. Tokio visai svetimų įtakų nepaliesto stovio jokia tauta nėra turėjusi ir negali turėti, taip manyti yra iliuzija, pareinanti iš istorinės praeities tolumo ir neužtenkamo senovės gyvenimo ir jo sąlygų nepažinimo. Jei toks stovis ir būtų buvęs, tai jis mums dabar nebūtų natūralus, o mėginimas į jį grįžti būtų toks pat dirbtinumas, savęs sužalojimas ir neteisingumas, kaip ir kiekvienos kitos dirbtinės tautinės konstrukcijos dėjimas į konkrečios tikrovės vietą.
(Tęsinys kitame n-ry)
