Partizanai: Istorija ir dabartis

KAUNE. ATSIMINIMAI IŠ 1959-57

AUTORĖ, ilgus metus išbuvusi “numeriu”, išreiškė norą pasilikti ir šiame pasakojime anonimu.

Pasakojime stebina sugebėjimas pažvelgti iš arti ir konkrečiai; sugebėjimas tuos konkrečius reiškinius sutelkti į gyvus, įspūdingus Kaune naujo gyvenimo vaizdus.

Pasakojimas netaria žodžio apie režimą; tik rodo to režimo įtakoje žmogų, virpantį visais nervais, nes jis yra be laisvės ir be duonos. Tačiau jis kovoja gaivališkai dėl savo biologinės ir dvasinės egzistencijos.

Pasakojimui teisingai suprasti reikia atsižvelgti į psichologinius pergyvenimus, kuriais kalinys skiriasi nuo laisvojo žmogaus. Sibiro pergyvenimai sužalojo, sako autorė, nebepataisomai dvasią, ir to pėdsakai neišvengiamai atsekė į jos pasakojimo žodžius. Tai sužalotos širdies žodžiai.

Monotoniškai dunda vagonų ratai. Pro šalį slenka Sibiro taiga, miškai, maži, vargingi kaimeliai — krūvelė iš molio sulipdytų trobelių su iškrypusiais mažais langeliais ir tuose pačiuose labai mažai stiklo . . . Stogo dalis vėjo nunešta; likę šiaudai stovi pasišiaušę ... Visa tai primena išsigandusį žvėrelį žiauriame Sibire.

Tai tremtinių kaimai.

Bet mano širdis plaka džiaugsmu. Aš palieku tą liūdną, ašarom primirkytą kraštą. Aš negaliu tikėti savo laime — “dvidešimt penkeri metai Sibiro lageriuose ir penkeri metai ištrėmime”, — skambėjo man skirta bausmė ... O didis Dieve, tavo gerumas neišmatuojamas. Tu leidi man po penkerių su puse metų grįžti į Lietuvą.

Kiek daug metų nutekėjo amžinybėn, kai aš tave, brangi mano širdžiai, miela žemele, turėjau palikti. Tada negalvojau, koki skaudūs aplinkiniai keliai atves mane į Lietuvą . . .

Kaip kaleidoskope vaizdas keičia vaizdą — liūdni, puikūs, nematyti; galų gale ramus uostas — šeimos džiaugsmai, ir po viso to staiga — juodas limuzinas, kuris išplėšė man laisvę, atskyrė nuo viso, kas man buvo brangiau už gyvybę; toliau — kamera, drėgnas rūsys, augštai apkaustytas langelis. Durys taip pat apkaustytos geležim, ir už jų dieną naktį budintis raudonarmiestis.

Laisvę, laisvę grąžinkit man — šaukė visa mano jauna širdis. Rūsio sienos ir raudonarmietis tam šauksmui buvo kurtūs.

Etapai, kalėjimai, pilnos kameros žmonių ir vis — 58 paragrafas! Peresilkos, ešalonai, baisūs kriminalinių nusikaltėlių veidai ir jų žudynės. Kolyma, žiaurūs garlaivio triumai — viskas jau praeitis. Viskas turi būti pamiršta ... Bet ar yra pasauly galia, kuri pajėgtų tuos vaizdus iš pasąmonio ištrinti? Ar galima juos pamiršti? Užtenka tik žvilgterėti į veidrodį, į sutinusias rankas ir kojas, į iškraipytus visus sąnarius, ir atgyja iš naujo baisios pilnos skausmo ir nemigos naktys. Tai kūnas, o siela? Siela — ji liks amžinai sužalota, ir niekas jos daugiau nebepagydys...

Staiga iškyla tarp skrendančių vaizdų veidas senutės, jos mielo šypsnio ir begalinės meilės akys. “Mama, mama, kaip ilgai lauki tu manęs; kiek tu iškentėjai, jausdama mano kančias. Dabar jau greitai, greitai aš pamatysiu tve. Po tiek metų . ..”

Smolenskas. Artinasi Lietuvos siena. Šventa žemelė, primirkusi nekalto didvyrių kraujo . . . Norėčiau išlipti iš traukinio ir atsiklaupus pabučiuoti tą drėgną žemę. . .

Stoties perone vaikšto keletas žmonių. Merginos su paprastais kliošų sijonais, “telegreika” ir balta skara, ant kojų auliniai batai. Tai dabartinė šios šalies mada. Vyrai — irgi tokia pat “telegreika”, vatinės kelnės, kerziniai batai (odos imitacija), ausinė paprasta kepurė. Girdžiu lietuviškai kalba. Vyrukas išdidžiai ištraukia, kaip relikviją, sudėtą, seną “Pravdos” oriai traukia troškinantį dūmą.

Traukinys šniokščia, dunda, skuba toliau. Viduj gana jauku. Platūs suolai gulėti. Keletą kartų per dieną traukinio palydovė atneša “kipetoką” — karštą vandenį. Keletą kartų per dieną palaisčius vandeniu šluoja grindis beržine šluota. Didžiausia krūva popiergalių ir nuorūkų.

Per garsiakalbį perduoda žinias, kalbas ir plokštelių muziką. Plokštelės vis tos pačios, kartojasi. Pati populiariausia iš Indijos filmo “Brodiaga”—Avara ja. Ta plokštelė man patinka, ir aš kiekvieną kartą nudžiungu ją išgirdusi.

Jau ir Kaune

Už lango vėl vaizdai. Tai jau kaiteliojasi Lietuvos laukai, miškai, kalneliai. Godžiai ryju tuos vaizdus. Vilnius, Lentvaravas ir pagaliau Kaunas. Susijaudinimo šiurpas užtvinsta vienas po kito. Jau ir Tunelis. Ant kalno medinis namas, kuriame išaugau. Kalnas aplinkui apaugęs medžiais. Kiek kartų sapnavau tą brangų vaizdą, tuos išmintus takelius į kalną, kur su knygų prikimštu portfeliu bėgau į mokyklą, vėliau į gimnaziją. Tylūs vasaros vakarai kalno pašlaitėse ir kiek ten likusių jaunystės svajonių . ..

Žemai stovi tas pats geležinkeliečių namas. Šalia išdygo keli nauji. Ant kalno irgi keletas naujų ... Jau ir stotis, kurią taip gerai nuo pat jaunystės pažinojau. Bet dabar prieš akis iškyla visai kitas pastatas. Ne tas pilkas, jaukus pažįstamas. Tai naujas, didelis, masyvus, tamsiai raudonos spalvos. Viršuj įprasta rusiška emblema — vyras ir moteris išdidžiai stovi ir viršum galvos laiko kūjį ir pjautuvą. Ir to dengto stiklinio perono nėra. Viskas atvira. Stovi keletas kioskų su sitro ir alumi. Viduj — erdvios salės, laikraščių kioskai, bufetai ir stoties restoranas.

Mano traukinys “Moskva - Kaliningrad” stovi trumpai Kauno stotyje. Išlipus dairausi, nekantriai jieškau akim tarp skubančių žmonių. Staiga pamatau per sniegą skubančią senutę su balta skarele. Jos lūpos dreba. Akys pilnos ašarų. “Mama, mama”, ir ant jos krūtinės pamirštu visas kančias.

Šalia stovi mano vaikystės draugė Genutė. Prieš metus ji lygiai taip sutiko savo vyrą inžinierių po dešimties metų Sibiro ... Širdyje man sumirgėjo: kaip viskas pasikeitė — mama tokia senutė, kiek naujų raukšlelių, ir poros dantų priekyje trūksta . .. Genutę palikau jauną merginą. Šiandien jos vaikai — du sūnūs jau dideli. Dešimt metų augino juos viena. Ir jos gražus veidas pažymėtas sielvartu ir nuovargiu. Nors šiandien vasario 22 ir aštrus šaltis žnybia veidus, ji apsirengusi lengvu lietpalčiu ir sportiniais bateliais brenda per gilų sniegą. Godžiai traukiu į save Kauno orą, ir akys skraidyte skraido aplink.

Šiek tiek pasikeitęs Kaunas. Atrodo, pesimistiškai atsidavęs likimui — nuvargęs ir apšepęs . . . Priešais stotį, kur kitados viliojančiai buvo užrašyta restoranas “Lozana” — dabar K(o-munistų) P (artijos) biblioteka. Toliau tie patys namai, tik visur tvorų trūksta. Jas pavagia naktimis kurui — paaiškino Genė.

Einame buvusia Čiurlionio gatve. Štai ir žalias medinis profesoriaus Būgos namas. Vaikystės laikais dažnai čia buvodavau. Sode rengdavau pamokas. Čia mane Būgos duktė Gražina pianinu skambinti mokydavo... Pasakojo, Būgienė beveik visai apakusi, vėliau buvo iš to namo išvaryta ir gyvenanti kažkur kitur. Jos namuose butų valdyba ir svetimi gyventojai.

Tunelio gatvė ta pati — augšti šlaitai, toliau ąžuolynas. Tiltelį skersai geležinkelio pereinam ir užlipam ant mūsų kalno. Kiek metų praėjo, bet čia niekas nepasikeitė — laiptų kaip ir seniau nėra. Kalnas labai status ir žiemą, kada pašalę, slidus, kaip ledinis. Genė su mama kopia daug lengviau, bet aš visai netenku kvapo ir uždustu. Tik akimis su ilgesiu geriu seną Kauno vaizdą.

Po penkiolikos metų grįžau namo. Susirenka kaimynai, namų šeimininkė senutė ir jos sūnus, su kuriuo kartu išaugom. Dabar jis augina jau du savo vaikus. Trūksta tik jo sesers Reginos, kurios priežiūroje man būdavo jaunystės dienomis leidžiama eiti į šokius. Šiandien jos nėra. Patyriau, ji mirė; mirė Pažaislio bepročių namuose. Man pasakojo jos liūdną likimą. Sužadėtinis dalyvavo vokiečių kariuomenėje ir žuvo, gindamas Kauną nuo rusų. Su jo mirtimi Reginos gyvenimas neteko prasmės. Prisidėjo dar sunkus to meto gyvenimas, kuris ir nuvedė ją į Pažaislio namus.

Jieškau darbo

Mano grįžimo šventė greitai baigėsi. Noriu išeiti iš namų, pamatyti pažįstamus veidus. Bet grįžau iš lagerio pagal paskutinę madą apsitaisiusi — su vatine “telegreika”. Kitaip apsirengti negaliu. Mama iš savo vargingo uždarbio negali man padėti. Jo vos užtenka butui ir pragyvenimui. Be to, ji paskutinį kąsnį nuo savęs atitraukdama man siuntinėjo į lagerį ir tuo gelbėjo mano gyvybę. Pirma mintis — aš turiu tuojau rasti darbą. Juk Sovietų Sąjungoje kiekvienas turi teisę į darbą ir poilsį, ir čia bedarbių nėra. Aš dirbti netingiu. Nors jėgų maža, bet energijos ir pasiryžimo naujam gyvenimui labai daug . . .

Negaliu suprasti, kodėl mano pažįstami tyli ir tik šypsosi, kai aš kalbu apie savo pasiryžimą dirbti. Šypsosi, lyg aš ko neįmanomo norėčiau. Aš žinau, esu politinė kalinė, atleista tik dėl ligos, kaip invalidas, netinkamas darbui. Aišku, neturiu jokių teisių jieškoti darbo pagal savo išsilavinimą ir specialybę. Bet man tai nesvarbu — aš dirbsiu kaip darbininkė fabrike, kad tik pinigą uždirbčiau . . . Mano draugai vis nenustoja karčiai šypsojęsi ir aiškina, kad taip paprasta nėra, kaip aš vaizduojuos. Pirmiausia didžiausi sunkumai prisiregistruoti politiniam kaliniui mieste. Neregistruoja. Politiniai kaliniai tai nereikalingas ir pavojingas elementas, o be to, ir gyvenamų patalpų trūksta.

Mėginu prisiregistruoti. Esu čia išaugus, ir man patalpos nereikia, nes registruojuos savo motinos patalpoje, tad vargais negalais man pavyksta.

Dabar lieka tik darbą gauti. Bet visos mano pastangos atsimušė į akmeninę “Tarybų Lietuvos” tvarką... Kaune paprasčiausią darbą fabrike gali gauti tik per kyšius ir protekcijas. Duodi cecho meistrui ar inžinieriui 500 rublių ir tada gali tikėtis paprasčiausio darbo su 200-500 rublių mėnesiui atlyginimo. Nei pinigų nei protekcijos aš neturėjau. Pradėjau bėgioti iš vieno fabriko į kitą. Gaudavau iš vykdomojo komiteto siuntimus į tą ar kitą vietą, bet nuėjus visur išgirsdavau tą patį: “Pas mus perpildyta”, “vietų laisvų nėra”.

Praėjo jau visas mėnuo, o darbo niekur. Visai nusivyliau ir aš. Dar viena viltis — vaikystės dienų draugė Janina. Ji dirba sanitarijos direktore, Kauno miesto maisto pramonės žmogus, kurio gerokai privengia visų tų įmonių direktoriai. Jos prašoma, “Metropolio” restorano direktorė leido man pas ją užeiti. Vieną rytą apie 10 val. nueinu į “Metropolį” ir klausiu direktorės V. Kuznecovos. Tenka ilgai laukti, ir galiu stebėti kelnerių paruošimo darbą. Taip, į “Metropolį” susirenka tik dabartinė Kauno smetonėlė — augštieji rusų karininkai, partijos nariai, augštieji pareigūnai, taip pat spekuliantai su prikimštomis piniginėmis, nes spekuliacija čia klesti.

Pagaliau pasirodė direktorė, gana graži blondinė, apie 40 metų. Žinojau, kad ji moka išsireikšti, kaip seniau stoties vežikai. Bet čia, sako, kitaip ir negalima. Karo metu ji tarnavo raudonojoj armijoj kareiviu, o tai jau daug sako. Žinojau taip pat, kad direktorė čia yra “ciecorius ir Dievas”. Nors tituluoja ją “drauge”, bet tai ištaria su dideliu nuolankumu ir klusnumu.

Apžiūrėjo mane direktorė nuo kojų iki galvos ir pasisveikino. “Taip, žinau, kalbėjo man daktarė, esi jos gimnazijos draugė. Gerai, jei nesididžiuoji, gali bandyti mūsų filialėje. Bufetas 50, buvusi “šišlikynė” (seniau “Rosmarinas”). Ten ne taip baisu. Priprasi — išmoksi. Galiu tuojau nuvesti”.

Einame Stalino prospektu (seniau Laisvės alėja). Atvedus supažindina. Ten dirba bufetininkė ir padavėja. Bufetininkė yra vyresnė; ji išduoda prekes ir už jas atsako. Pardavėja priima prekes, tuojau už jas sumoka, išrašo talonus, pagal kuriuos vakare atsiskaitoma; padavėja atneša ir nuneša nuo stalų, suneša tuščius butelius į sandėlį, indus suplauna, prižiūri švarą ir tvarką, padeda atidarinėti butelius bufetininkei.

Padavėja čia buvo Regina. Jau tuojau direktorė liepė apsirengti ir išeiti. Ji būsianti perkelta į patį “Metropolį”, o aš skiriama jos vietoj. Regina labai nepatenkinta staigiu jai nemaloniu įsakymu ir piktai žvairuoja į mane. Bet įsakymas lieka įsakymu. Ji, ir norėdama, negalėtų pasiskųsti, nes profesinė sąjunga palaiko darbdavio, ne darbininko pusę. O be to — nenori, nedirbk, tavo vietos laukia dešimtys.

Pradedu darbą

Ir taip su baime ir nepasitikėjimu pradedu darbą. Darbą, kurio niekad nedirbau ir apie kurį neturiu supratimo . . . Darbo laikas — nuo 9 val. ryto iki 12 val. nakties, bet paprastai užtrunka ir iki 2 valandos nakties. O po to reikia sutvarkyti patalpas, kurios atrodo kaip po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo. Privemti kampai, pribjauroti kolidoriai, aplaistyti stalai, grindys; visame tame mirksta duonos kąsniai, nuorūkos, popiergaliai, konservų dėžės, aliuminijaus šakutės, sulaužytos atidarinėjant degtinės butelius, silkių griaučiai ir t.t. O dūmų — net juoda. Viskam sutvarkyti ir išvalyti reikia dirbti iki 9 val. ryto. Bet kaip tai atlikti, jei 9 val. ryto prasideda normalus padavėjos darbas? Išeitis tik viena: reikia pačioms samdyti moterį, kuri, atėjusi anksti rytą, sutvarko tuos visus bjaurumus. Mes jai mokam kiekviena po 5 rublius dienai; ji tokiu būdu iš mūsų uždirba 10 rublių kasdien . . . Taip dirbame 5 dienas po 16 valandų, o kitas 5 dienas ilsimės. Jei kada dingsta normali poilsio diena ir reikia dirbti, tai už ją vistiek nemokama.

Mano alga bus 200 rublių mėnesiui. Iš tų pinigų turiu pati įsitaisyti ir prijuostėlę, ir karūnėlę ant galvos. Už sudaužytus indus ir kitus nuostolius atskaito iš tos pačios algos. Mano draugė bufetininkė gauna 300 rublių. Ji turi sumokėti iš savo algos, jei prekės sugenda. Taip pat ji turi duoti dažnai kyšių direktorei ir kontrolieriams.

Ir taip balandžio 28 aš pradedu savo naująjį darbą.

Darbo diena

Iš ryto žmonių nedaug. Į tarnybą eidamas, užbėga kokis “pijokas” — taip mes vadiname savo svečius, nes čia baisiai geria... Skubiai pavilgo alumi gerklę, ir nė nesėdęs vėl bėga. Degtinės pas mus nėra. Tik alus, sitro, vynas, šalti užkandžiai iš “Metropolio” virtuvės ir sandėlio ... Kauniečiai daugiausia mėgsta alų, kuris čia vadinamas “Žigulinis” Jo butelis—2,40 rb. Kartais būna ukrainietiškas, truputį tamsesnis už Žigulinį, jo butelis 2,60 rb. Dar pasitaiko ir Rygos alus.

Kas beužeitų — kiekvienas skuba ir nori kuo greičiausiai aptarnaujamas. Nors užsakymai labai panašūs ir pasirinkimas nedidelis, bet darbas nėra lengvas. Vienoj salėj sėdi koki penki stalai, apsėsti “pijokų”; kitame kambary apie 10 stalų. Iš to ar kito stalo šaukimas jį aptarnauti. Prieini prie vieno stalo priimti užsakymo. Bus skandalas, jei suklysi ir prieisi prie paskiau atėjusio. Meniu ant stalo nėra. Reikia viską žodžiu pasakyti, ką turime. Šalta labai riebi virta kiauliena — 100 gramų 5 rubliai, dešra — 100 gramų 3,60-4,00 rubliai, žąsiena kepta, vieni kaulai — 100 gramų 7 rubliai, antiena — 6 rubliai; dar esti buterbrodų, rolmopsų, silkių, sausainių, saldainių ir t.t. Bet kai užsako 100 gramų, svoris būna tik 80-70 gramų, nes gyventi reikia . . . Nuo kiekvienos vyno bonkos taip pat nupilama 150 gramų ar papildoma vandeniu. Vynai dažniausiai esti “Anykšičų” ir Gruzijos, Moldavijos bei kitų sovietinių respublikų. aKina — pusė bonkos apie 14 rublių, trys ketvirčiai butelio — 22-24 rb.

Tie visi nupylimai ir nusvėrimai yra baisiai pavojingas reikalas. Tačiau be jų jokiu būdu negalima apsieiti. Reikia už taros išvežimą taip pat pačioms sumokėti, o čia dar tie nuolatiniai kyšiai, be kurių gali išlėkti. O ir nupilstydamas, neprisverdamas gali taip pat išlėkti. Nežinai, po kokia kauke pasirodys kontrolieriai. Jie ateina kompanijomis ar po vieną ar poromis. Užsako visko daugybę ir vis gramais. Kada užsakymą atneši ant stalo, jie tuojau paprašo sąskaitos. Jeigu kur “suklydai”, jie tuojau parodo savo liudijimą “Valstybinis kontrolierius” ir “prašau viską atgal prie bufeto nešti”. Bufetininkė, pamačius su pilnu padėklu pardavėją, išbąla, nes jos likimas pastatytas ant kortos. Radus ką nors ne taip — pirmą kartą bauda, antrą kartą — atleidimas. Kontrolierius paprašo balto chalato, tuojau eina už bufeto, apžiūri visas bonkas, tikrina, ar slaptai degtinė nepardavinėjama; aluje ir vyne matuoja alkoholio laipsnius; tikrina svorius ir kainas pagal kainaraštį.

Tvarkoje turi būti ir sanitarinės knygutės. Jose surašomi daviniai apie mūsų sveikatą. Mus kas mėnuo turi kontroliuoti, kas pusmetis turi peršviesti plaučius; kas ketvirtis metų tikrinamas kraujas, ar nėra venerinių ligų; kas mėnuo tikrina mėšlą, jieškodami jame visokių bacilų.

Padavėja atsako už pateiktą sąskaitą. Jei bus bent 5 kapeikų skirtumas, bus ir nemalonumų. Gausi pakvietimą į pramonės prekybos kontrolės inspekciją, gausi papeikimą, o pasikartojus susilauksi ir atleidimo iš darbo . . . Bet kaip gyventi iš tokios algos, niekas nesirūpina, o vogti griežtai draudžiama.

Grįšiu dar prie užsakymų . . . Prirenki kokius 10 užsakymų. Gramai maišosi galvoje. Užsakymus pakartoji bufetininkei. Ji greitai sveria. Čia padedi jai dėti į lėkštes, matuoti. O tos lėkštės beveik neplaujamos, greitai nušluostomos skuduru ir vėl serviruojamos toliau, nes neįmanoma dviese suspėti, kai žmonės šaukia “greičiau”. Šakutės iš aliuminijaus, sulankstytos, nulaužytais dantimis; peiliai aprūdiję. Bet kitaip vargiai ir galima, jei svečiai padoresnes šakutes ir peilius tuojau išsineša — taip pat stiklines, stiklelius, net druskines ir pelenines. Už jas mes turime sumokėti iš savo algos.

Mūsų svečiai

Tarybinis pilietis restorane nereiklus. Nesvarbu, kaip atrodo lėkštė ar šakutė. Svarbu tik greičiau išgerti, užmiršti. Specialiai geria, kad tik pasigertų greičiau. Tada viską maišo, ir beveik nieko neužkanda. Nėra ko stebėtis, jei po tokio trumpo “baliaus” pilietis guli po stalu, apsivėmęs, apsibjaurojęs, o mūsų pareiga jį ištempti už durų į gatvę. Iš pradžių aš bijojau prie tokio svečio prisiliesti. Bet už tai gaunu pabaudų už tvarkos nežiūrėjimą ir neestetinį vaizdą kitiems svečiams.

O tie nelaimingi elgetos, kaip mes vadinom, ubagai. Jų tokia daugybė Kaune. Ir čigonų. Nespėja svečias atsisėsti, prie jo jau stovi eilutė ubagų. Dažniausia tai valkatos, invalidai, senos moterys. Čigonės įkyriai siūlosi: “Ponas, paburti”. Lietuviai geros širdies — pinigų ubagui neduoda, bet pasiūlo čierkelę ar alučio stiklinę. Vieną kitą gavęs, ubagas ir snūduriuoja čia pat prie pečiaus. Kur jam eiti, jis vis vien namų neturi.

Tiesa, dar ir apie tą pečių. Jis vienas. Anglių duoda mažai. Tas vienas pečius turi apšildyti dvi patalpas. Be to, dažnas ir žiemą išeidamas palieka atdaras duris. Šalta. Nuliekamą minutę norėtum pasišildyti prie pečiaus atgrubusius pirštus, nes ir plauti tenka šaltu vandeniu. Bet pečius užblokuotas vargšų ubagų, čigonų.

Kad mūsų bufeto paveikslas būtų dar aiškesnis, tenka pridurti, jog čia yra bjaurus paprotys prisivalgyti ar prisigerti padavėjos sąskaita. Kai žmonių pilna ir aptarnauji vienoj patalpoj, nepajunti, kaip iš kitos išėjo svečias neapsimokėjęs. Gali bėgti į gatvę ir jieškoti, bet tai nieko negelbės. Karčiai apsiverki — ir tiek.

Dienos metu svečių būna ne tiek daug. Tai vis tie patys nuolatiniai klientai. Čia netoliese Maironio gatvėje yra “auto remonto fabrikas”. Tai jo vadovybė ateina — inžinierius, tiekimo skyriaus viršininkas, buhalteris, sandėlininkas, kasininkas, jų šoferiai. Ką nors sukombinavę, jie ateina palaistyti. Priešais karo muzėjų Donelaičio gatvėje yra “nebylių ir kurčių audimo ir siuvimo kombinatas”. Pas mus lankosi jų buhalteris, kasininkas, inžinierius, o cecho meistras ir sukirpėjas, gali sakyti, pirmutinis ateina ir paskutinis išeina. Toliau Donelaičio gatvėje popierio fabrikas Janonio vardo. Visi meistrai ir daugel darbininkų mūsų svečiai. Ateina ir iš vykdomojo komiteto, kuris yra įsitaisęs gražiausiuose Kauno namuose, buvusioj Sapiegos gatvėje. O taip pat artistai iš dramos ir operetės; orkestro muzikantai. Tarp jų susiradau ir labai gerų draugų... Bjauriausia tai yra karininkus aptarnauti. Daugelis kažko išdidūs ir reikalauja ne pagal mūsų turimas sąlygas. Jie puikiai žino sovietinę prekybą ir jos triukus, nes pas juos jau seniai taip yra. Jie pirmiausia reikalauja meniu su kainomis. Jie tikrina sąskaitą ir sako, kad visi padavėjai ir bufetininkai vagys. Kartais jie atsineša savo degtinę iš greto esančio “Gastronomo”, o mums gresia iš administracijos 100 rublių pabauda, jei leisim gerti atsineštą degtinę. Išgirdę mūsų protestą, jie tuoj prašo “skundų ir pageidavimų” knygos. Ta baisioji knyga turi gulėti prieinama kiekvienam svečiui. Ir, atrodo, juo mažesnis žmogus, juo labiau jis grasina ta skundų knyga. Esti ir tokių, kur nusigėręs nenori mokėti ar neturi pinigų, tada reikalauja skundų knygos ir rašo. Stengiasi parašyti rusiškai, nes toks skundas vadovybėje bus svaresnis. Tos knygos lapai kas savaitė tikrinami, kad kartais koks baisus skundas nebūtų išplėštas. Į kiekvieną skundą ir pageidavimą direkcija reikalauja pasiaiškinti. Jei skundus vadovybė ras pagrįstus, tai padavėja gal netekti vietos. Bjauriausi tai girtų skundai.

Prisimenu, buvo mano pirmoji darbo diena. Pamažu atėjo vakaras. Prigužėjo pilna žmonių. Nežinau kur pulti. Baisi man pasirodė išalkusi minia, kuri taip greitai keičiasi ir vis šaukia valgyti ir gerti. Prie vieno stalo paprašo “skundų ir pageidavimų” knygos. Aš nutirpau iš baimės. Dieve, jau ką nors ne taip padariau. Prarasiu vos surastą darbą. Padaviau ir drebu Paskui skaitau ir dar labiau nutirpau: “padėka už greitą kultūringą ir sąžiningą patarnavimą”. Du piliečiai prie to stalo žiūri į mane ir šypsosi. Tai vienos spaustuvės tiekimo skyriaus viršininkas, anksčiau buvęs mokytojas ir jo bendradarbis. Paskiau mes gerai susipažinome. Jie supratę iš karto, kad aš pakliuvau ne į savo “rėmus”.

Apie 1 valandą nakties uždarome. Išsinešam iš ten nuovargį ir “machorkos” smarvę. Machorkas dūmai įsisunkę į drabužius iki pat kūno. Autobuso jau negaunu ir einu pėsčia į Augštuosius Šančius. Bijau užpuolimų, kurie čia dažni ir įprasti. Klupdama bėgu į kalną. Kojos taip baisiai skauda. Sutinusios, kojos. Visą naktį nemiegu. Dedu kompresus ir nežinau, kur kojas dėti. Esu mirtinai pavargusi. Bet ateina rytas, ir prieš akis vėl 16 valandų darbo diena.

Susirandu kambarį

Vos ištveriu 5 dienas. Po jų dvi dienas ištisai guliu, iki atsigaunu. Reikia jieškoti kambario kur nors netoliese nuo darbo. Prasidėjo vėl “Kalvarijos keliai”. Sunkiau gal nei su darbu. Kambariai labai brangūs. — iki 300 rublių mėnesiui. Ir tų negali gauti. Reikia mokėti už kambario nurodymą po keletą šimtų. O butus galima tik pirkti — kaštuoja 10,000 rublių ir daugiau. Po tuščio jieškojimo sutinka mane priimti vasaros mėnesiams į savo verandą mano bufetininkė. Veranda apgriuvusi, anksčiau joje buvo anglys kraujamos. Bet ką darysi — mokėsiu už ją 100 rublių mėnesiui ir kaip nors gyvensiu. Nors ir kaip esu prie visko pripratusi, bet atsikrausčiusi į verandą nesulaikiau nervų ir pravirkau. Tačiau susiėmiau, išsivaliau, susitvarkiau ir “jaukiai” įsikūriau . ..

Naktimis jau grįždavome iš darbo visos trys drauge — aš, mano bufetininkė ir Regina iš “Metropolio”, kuri irgi pas ją gyveno. Trims drąsiau. Naktys Kaune pavojingos. Net ir 9 valandą vakaro pasitaiko prie “Metropolio” gulintis žmogus su peilio dūriais tarp šonkaulių. O Žaliakalnis, Kauko laiptai, Raudonosios armijos prospektas (buv. Ukmergės plentas, buv. Savanorių prospektas), senamiestis, buvusi Lukšio, dabar Požėlos gatvė — kiek jų tamsiuose vartuose nurengia, sužaloja.

Bufetininkė Katia gyvena Padangės gatvėje už buvusio Benediktinų vienuolyno. Mes einame tamsiais laiptais augštyn, ir kiekvieną kartą dreba mano širdis, nes keletą kartų jau buvo užpuolę.

Gegužės pirmoji

Prie savo darbo priprantu. Gyvenimas slenka vienodai. Šiek tiek nerimo atnešė Gegužės pirmoji. Jau savaitė prieš tai prasidėjo visokios kontrolės, sanitarinės komisijos. Atskrisdavo direktorė su naujais įsakymais ir švaistė viską žemėn, kas jai nepatikdavo. Turėjome iš savo kišeniaus nupirkti gėlių ir papuošti langą. Teko ir man “tėvo Stalino” paveikslą atitempti iš “Metropolio” ir bendrom jėgom įstatėm jį į langą ir papuošėm lietuvišku kilimu bei gėlėmis. Visoms įmonėms ir įstaigoms buvo griežtas įsakymas žygiuoti su eisena.

Mes turėjome labai pasiruošti darbui užkandinėje. Man buvo laisva diena, bet turėjau vis tiek dirbti (už tai nemokėjo). Man tai dar geriau nei žygiuoti.. .

Jau 9 val. ryto milicininkų grandinės nieko nepraleisdavo gatvėje. Iš visur rinkosi prie karo muzėjaus, kur buvo pastatyta tribūna. Žygiuojančių eisenos, kartais susikimšusios, sustodavo. Tada iš eilių bėgdavo žmonės pas mus greitomis alaus atsigerti, nes buvo karšta diena. Po eisenos vėl žmonės užgriuvo mus. Dirbom išsijuosusios. Nejautėm šventės, tik didžiausią nuovargį.

Mūsų pramoga—kinas

Pirmąsias savo laisvas penkiadienio dienas praleidžiu lovoje. Neturiu jėgų pasikelti. Kitomis dienomis jau einu pasivaikščioti ar į kiną. Kaune dabar veikia šie kinai: buv. Kapitol — dabar Kanklės, buv. Forumas — dabar Laisvė; toliau yra Romuva; buv. Triumfe dabar rodomos tik trumpos kultūrinės filmos. Buv. Metropolitene dabar jaunimo teatras ir buv. Gloria — dabar Baltija. Tai ir visi Laisvės alėjos kinai. Žaliakalny yra Daina ir Šančiuose bei Vilijampolėje yra po kiną.

Filmai rodomi beveik visi sovietinės gamybos arba iš “demokratinių respublikų”. Iš kitur esti retai, bet ir tie parinkti su tendencija. Iš užsienių filmų daugiausia pasitaiko ir esti Kauno publikos mėgstami Indijos filmai. Po spektaklio kine ilgai jų melodijos skamba ir gatvėse. Dažniau užklysta ir Italijoje gaminti filmai — tam tikri filmai, arba austrų produkcijos su Paula Vesely. Retkarčiais pasitaiko prancūziškas. Kur eina svetimas filmas, matyti iš tolo, nes ten gatvėje didžiausia eilė, ir bilietų gauti nelengva. Paaugliai spekuliuoja bilietais. Kur eina vietiniai filmai, kasa visai laisva... Kinas tai vienintelė kauniečio kiekvienam prieinama pramoga, nors bilietai taip pat nevisai pigūs. Teatras jau brangus. Bilietai 15-30 rublių, ir tuos sunku gauti. Kaune dabar yra dramos teatras. Opera ir operetė yra Vilniuje ir atvažiuoja į Kauną kasmet tik gastrolių.

Krautuvėse

Pereinu kartais Stalino prospektu pro didžiules krautuves: vojentorgus, promtorgus ir t.t. Krautuvės didelės, erdvios, gražiai įrengtos, daug pardavėjų. Nepasakysiu, kad jos tuščios, bet retai gausi jose, ko reikia. Pvz. nylonas čia kaip medžiaga visai dar nežinoma. Tik neseniai pasirodė nylono gatavos bliuskelės. Bet kas jas gali nupirkti — kaštuoja 200-300 rublių. Nylono skalbinių visai nėra, tik paprasti šilkiniai triko. Daug vartojamas vadinamas “stapelis” — “stapelnoje polotno”. Visas Kaunas juo pasipuošęs, nes jo kainos prieinamos — 25 rubliai metras. Šilkas brangus — 100-200 rb. metras. Vilna — retenybė. Irgi pasakiškai brangi. Kostiuminės ar paltui medžiagos metras 200-500 rublių. Geriausia medžiaga moteriškam paltui čia laikoma “saulutė”, iš jos pagamintas paltas kaštuoja 1500-2000 rublių. Kojinės, vadinamos “kapron”, nuo 20 iki 40 rb., gana gražios, tik labai nepatvarios. Kailiai kartais pasirodo, bet tučtuojau per protekcijas juos išgrobsto spekuliantai. Spekuliacija čia eina visu tempu. Pasiūtų drabužių taip pat galima gauti. Tik viskas yra nepaprastai brangu.

Kaunietės stengiasi pasipuošti kaip įmanydamos. Bet negali paslėpti, kad trūksta šio ir to. Jei vargais negalais įsitaisai vieną daiktą, tai neužtenka pinigų kitam. Aišku, mandriausios tos merginos, kurios gauna ką nors iš giminių Amerikoje. Jų puošnumas iš tolo duria į akis — ir medžiaga, ir sukirpimas.

Prie Kauno stiliaus dar priklauso ir tai, kad kaliošų ir botų čia galima gauti tik vasarą. Taip pat šiltų skalbinių ... O žiemą galima gauti vasarinius batus, vadinamas “bosanoškas”.

Siuvėjai ir kurpiai visi yra suburti į arteles ir turi vykdyti planą. Už tai ir atlyginimą gauna. Bet ir jie turi kombinuoti. Jie siuva “šalia plano”, ir sako, kad vieni iš turtingiausių Kauno žmonių esą siuvėjei, nes palto pasiuvimas atseina 400-600 rublių. Batsiuviai panašiai “šalia plano” gyvena, dirbdami naktimis, nes batai vis labai brangūs. Panašiai uždarbiauja restoranų ir valgyklų virėjai, bufetininkai, padavėjos. Didžiausias vargas darbininkui, tarnautojui, kuris neprieina prie to, kas galima nuvogti.

Restoranuose

Tokis kaunietis, kuris turi pinigo, sekmadienį gali linksmai praleisti ir “Metropolyje”. Čia kas vakaras groja orkestras ir esti šokiai. Čia susirenka pati geriausia Kauno publika — kaip sakoma, “be kravato čia neįeisi”. Antroj eilėj stovi buvęs “Versalis”, dabartinis “Gintaras”. Čia taip pat patarnauja kelneriai, groja muzika, bet susirenka blogesnė publika. Čia pasitaiko ir muštynių. Vasaros metu miesto sode atidaroma “Palanga” — su muzika ir šokiais. Čia irgi viskas pagal “etiketą”. Tik publika, publika. . . Buvęs “Konradas”, kuris dabar vadinamas “Tulpė” yra vienintelė padori Kauno kavinė — gražiai įrengta, ir personalas specialiai parengtas, ir tautiniais drabužiais aprengtas. Čia kauniečiai palieka daug pinigo, jei tik jo turi, nes čia galima gauti visko, tik reikia pinigo. Kas vakaras čia taip pat groja orkestras, ir dainuoja solistas ar solistė ... “Metropolis” ir “Tulpė” turi savo žinioje visas Kauno valgyklas kaip filialus. Kas juose ir iš viso prekyboje dirba, laikomas tarp laimingųjų, nors ir kaip baugina valstybės kontrolieriai.

Panemunės miške tylu

Kartais užeina noras pamatyti mišką, išgirsti jo ošimą. Tada važiuoju autobusu į Šančius iki kapinių ir nuo ten reikia eiti jau pėsčiomis iki Nemuno, nes Panemunės tiltas vis dar suardytas, ir negalvojama jo atstatyti. Čia persikeliu keltuvu ir atsiduriu Panemunės miške. Čia daug tyliau, kaip buvo kadaise. Žmonių paplūdymiuose maža. Stovi pora kioskų su alum ir sitro. “Pieno centro” valgyklų nėra. Ir “kurhauso” nėra. Liko tik miškas. Jis tas pats. Jo niekas negali pakeisti. Jis neutralus . . . Einu per mišką iki Zuikinės kaimo ir atgal... Gražu čia gyventi ir pabuvoti. Bet vargas per Nemuną persikelti. Žiemą žmonės eina per ledą. Pavasarį, rudenį keliasi laiveliais. Šiemet pavasarį toks laivelis apsivertė, ir paskendo 14 žmonių.

Kartais aplankau Petrašiūnus, bet ir čia nieko naujo. Tik baisiai prie Nemuno viskas išrausta. Čia statoma elektros stotis, kasami kanalai; čia bus daroma “jūra”. . .

Kartais nueinu ir į Aleksotą ar ant “Napoleono” kalno. Nusileidžiu į Mickevičiaus slėnį. Čia dabar viskas aptverta — padarytas didelis zoologijos sodas. Žvėrių tai nedaug. Visa pažibo tai asiliukas, kuris už vieną rublį leidžiasi vaikų jodinėjamas.

Ąžuolyne vasarą vis daugybė žmonių, nors jis ir sumažėjo, nes pakraščiai apstatyti naujais namais.

Rudens ir žiemos “talkos”

Taip prabėgo mano pirmoji vasara Kaune. Atėjo ruduo. Nors mūsų visos dienos buvo atidirbtos, laisvosiomis nuo darbo dienomis teko važiuoti į kolchozus “talkai” bulves kasti. Atėjus žiemai teko vėl keliauti į “Metropolio” rūsis bulvių perrinkinėti. Kai aš mėginau priešintis ir aiškinau, kad tai ne mūsų darbas, kad tokiems darbams jie turi kitus žmones samdytis, o ne mus išnaudoti, — nieko nepadėjo. Dėl iškrypusių sąnarių negalėjau nei bulvių kasti nei paskui rūsy jų perrinkinėti. Teko man samdytis, kad už mane atidirbtų.

Taip prisiartino ir antroji mano buvimo Kaune žiema. Sniegas apklojo Kauno gatves ir pašlaites. Mes vėl šalom, gainiojom ubagus ir čigonus nuo pečiaus ir apsikutavusios sugrubusiomis rankomis aptarnavom savo “pijokus”.

Gerasis Saša

Taip vienodai ir žiema būtų praslinkus, jei ne vienas įvykis, kuris padirgino mano ir taip jau labai iškrikusius nervus . . . Į mūsų bufetą užeidavo dažnai mano bufetininkės Katės pažįstamas “Saša”, milicijos kapitonas, kuris buvo dėstytojas milicijos mokykloje. Katė ir Regina, kuri perdavė man savo vietą bufete, buvo labai geros nuomonės apie Sašą. Jis esąs ir pinigingas, ir dar nevedęs, ir mielai norėtų čia žmoną rasti, ir Lietuvoje liktis. Lietuvoje jam esą labai patinka. Jis pats esąs ukrainietis. Be to, visada gerai apsirengęs. O jei ir mėgsta išgerti, tai su saiku. Tarnyboje jis kyląs . . . Tekdavo ir man pasišnekėti su Saša, kada jis užeidavo pas mus ir sėdėdavo kaip namie.

Vasarą Katia buvo atleista iš darbo, nes kontrolė rado išeikvojimą. Sašai nebuvo pas ką užeiti, ir aš retai jį matydavau. Staiga vieną dieną jis vėl pasirodė mūsų bufete, sėdasi į kamputį su savo pilna uniforma ir, kai aš priartėjau, apsižvalgęs klausia: “Sakyk, tavo pavardė tokia ir vardas toks, ir buvai teista pagal paragrafą 58 I A 25-5 metams ir pernai grįžai iš lagerio?” Man pasidarė nejauku, ir silpnu balsu atsakiau: “Taip, tai aš”.

“Matai, aš nežinojau tavo pavardės, bet man papuolė į rankas tavo byla, ir ten nuotrauka yra, kalėjime daryta, labai neaiški, tai ir galvojau — ta, ne ta . . . Dalykas, matai, toks, kad yra slaptas įsakymas — visus su tokiais paragrafais išsiųsti iš čia kuo toliausiai, tikriausiai Sibiras, ar lageris, ar ištrėmimas — tai dar negaliu pasakyti. Bet aš stengsiuosi tą bylą užtušuoti, tavęs į sąrašą neįtraukti. Tik vargas, kad, kaip žinai, aš ne vienas dirbu — dar vienas sėdi su manim drauge. Reikės jį kaip nors tepti”.

Aš pažadėjau visomis išgalėmis kaip nors atsilyginti.

Saša pradėjo dažnai lankytis ir daug su manim kalbėtis. Aš su nekantrumu klausinėjau, ar jau pavojus praėjo. Jis aiškino, kad bylų daug ir be eilės negali prieiti prie manosios. Viskas turi būti daroma paeiliui, kad išimtis nekristų į akį. Jis galėtų man pačiai bylą parodyti, kad įsitikinčiau. Jis galėtų bylą pasiimti pas save į namus, jei aš norėčiau užeiti ir ją pamatyti. Jis gyveno Maironio gatvėje. Aš atsisakiau.

Tie Sašos atsilankymai išnešdavo mano visos savaitės uždarbį, nes jis leidosi patarnaujamas brangiais užkandžiais ir gėrimais, bet sąskaitos nemokėjo. O apie viską jis man uždraudė bet kam prasitarti, nes jis tada galįs prarasti tarnybą, galį būti ir dar blogiau.

Prasidėjo neramios naktys. Visi Sibiro pakelti baisumai stojo prieš akis. Nors ir kaip sunku dabar gyventi ir dirbti, bet esu laisva, laisva. Užpakaly manęs nėra konvojaus su atkištu šautuvu. Kaip baisu nešiotis su mintim, kad rytoj poryt aš vėl išnyksiu iš čia.

Neiškenčiau. Prasitariau sykį savo geram pažįstamam B.B. Jis irgi buvo ragavęs Šiaurės 8 metus. Papasakojau jam miglotai apie man gresiantį pavojų. Jo rankos sudrebėjo, bet jis tylėjo. Ilgai tylėjo. Paskui tyliai pratarė: “Nuostabu, aš nieko negirdėjau, kad tokiems pavojus dabar grėstų. Būk tuo tarpu atsargi”.

Kitą dieną vėl atėjo Saša. Pranešė, kad reikalas pasisekęs. Su draugu susitaręs ir mano aktą sunaikinęs. Mano dėkingumui trūko žodžių. Jis ilgai tylėjo. Paskui tyliai vėl prabilo apie pavojų, kuris man grėsė. Jau šypsodamasis pasisakė, kad tokiu būdu jis daug kam padėjęs, ir daugelis jam rodė dėkingumo. Patylėjęs vėl prabilo, kaip viena moteris ištisus metus išsėdėjusi kalėjime. Vyras su mažais vaikais tiesiog nežinojęs ką daryti. Sašai tekę būti tos moters tardytoju. Jis visą reikalą taip pakreipęs, kad moteris buvo paleista. Sujaudintas vyras sušukęs: “Draugas tardytojau, už jūsų gerą širdį galit dabar reikalauti iš manęs visko — ką tik galiu, viską padarysiu”. Saša buvęs kuklus ir prašęs tik žmonos . . . Vyras išlaikęs žodį, apsirengęs ir išėjęs iš namų ... O kiek jis man gaištų tokių laimingų atsitikimų papasakoti. . .

(Bus daugiau)