RYŠYS
JAUNOSIOS REZISTENCIJOS VAIZDAI
VEIKEJAI: Jonas, Vytas, Rimas, Arūnas— gimnazistai; pogrindžio ryšininkai Verbys, Jono tėvas, Verbienė, Jono motina, Rimgailė, Jono sesuo.
VEIKSMAS I
Gyvenamasis kambarys. Arūnas rašo mašinėle, Rimais žiūri pro langą, Jonas ir Vytas mokosi.
JONAS: Vytai, išmokai tą sovietinę geografiją?
VYTAS; Žinai, skaičiau porą kartų. Tegul ją galas, kiek daug ten visko. Jau tą tėvynę blusinėjame ... Šitiek visko atsimint!
RIMAS: Naujoj tėvynėj daug blusų, tai ir blusinėjamės. Dabar dar nesiskųskit: kai utėlių priveis raudonieji, bus dar blogiau!
JONAS (filosofuoja): Priveis utėlių — tai atidarom kolektyvinį ūkį. “Didžiosios Tėvynės Lenino barzdelės vardo sovchozas”. Ir iš Kauno katiušas surinksim savanoriškiems darbams į socialistinį utėlyną. O dėl blusų, tai nesijaudink, jos dar visos į spargalkes telpa: juo didesnė tėvynė, tuo didesnis žemėlapis, kai išeini atsakinėti — tuo lengviau jas užrašyt. Arūnai, ką tu į tai?
ARŪNAS (užsiėmęs, rašo mašinėle): Aš į tai nieko. Chebra, čia tyliau, paskui padarysiu klaidą — ir bus po matricos, o kur gi gausi kitą?... Kur aš čia? “Siaučia smarvė visoj Rusijoj”. Aha, tai čia ta dainelė tilpo. Gerai. Pažiūrėkit, chebra, ką dar čia dėsim?
RIMAS: Siūlau sudainuot šitą dainelę. (Traukia):
Miškuose, laukuose, vandenynuos
Siaučia smarvė visoj Rusijoj.
Siaučia smarvė baisi,
Bėga rusai basi
Nuo Kapštato lig Vladivostoko.
JONAS (žiūrėdamas pro langą): Pss — ne taip garsiai!
VYTAS: Ar yra kas?
JONAS: Tik ką suėmė gatvėje žmogų. Žmogžudžiai! Kraugeriai!
VISI (puola prie lango): Kas, ką, kaip?
JONAS: Aš gerai mačiau tų suėmikų veidus. Pažinsiu nors už 100 metų, nors pekloj.
VYTAS: Taip ilgai nereikės laukt, nereikės nei taip toli jieškot.
ARŪNAS: Tuoj prasidės karas su vokiečiais, ir būsime vėl laisvi!
JONAS: Atsiskaitysime!!!
RIMAS: Einam, pabaikim skaityti korektūrą, juk dar reikia atspausdinti, pasidalinti ir tą mūsų laikraštį paskleisti. (Ima korektūrą). Jonelę. (Traukia):
JONAS: Ne, atrodo lyg iš kaimo buvo atvažiavęs, su miline. (Ima korektūrą). Vytai — tu juk meninės dalies redaktorius, dar laikraštis be galvos! Reikia pavadinimą nupiešti.
ARŪNAS: Ajai, ajai, ajai — užmiršome dar pavadinimą. Greit sudekit galvas ir turim sugalvoti, kaip čia mes jam tą kepurę uždėsime. Vytai, kaip tu ten siūlei ji pavadinti?
VYTAS: Aš sakiau, kad “Laisvės Varpu” vadintume. Gi dabar Karo Muzėjuje tiek susirenka žmonių kas vakarą. Ir suskamba Amerikos lietuvių dovanotas varpas.
RIMAS: Bet Vytai, gal netiks toks jautrus, toks kuone šventas pavadinimas ? Mes gi sakėm, kad bandysim ir pašiept kacapus. Tai kaip čia dabar “Laisvės Varpas”, o po juo “Jesli zavtra voina” augštyn kojom? Ne, jei jau bandom ką lengvesnio, tai ir pavadinimas turi atitikti.
ARŪNAS; čia mokinių laikraštis, tai turi atsispindėti ir kas nors gimnazistiško.
JONAS: "Laisvės Varpas” — gerai... Kiekvieną kartą galėtume ir rimtą vedamąjį parašyti. O kad mokinių laikraštis, tai žinos — kelios gimnazijos gaus.
VYTAS: Gal ir neblogai sakai. Kaip gi kitaip pavadinsi?
JONAS: “Gimnazistu” — truputį per ilgai skamba. “Moksleivis” — negerai.
VYTAS: Ot, ką nors sujungti su jaunimu, su Lietuva!
RIMAS: Žinau — pavadinsim “Atžalynu”: juk visi tą pjesę matė, visi vedamąją mintį žino. Teisingas, grynai lietuviškas, blaiviai galvojantis, nesibijąs aukos Lietuvos jaunimas želia... Ką sakot, draugai?... Ką?
ARŪNAS: žinai, kad neblogai. Aš nieko geresnio negaliu sulipint.
JONAS: “Atžalynas”, “Atžalynas” (kartoja susisvajojęs. Gerai, gerai, labai gerai.
VYTAS: “Atžalynas”, “Lietuvos Atžalynas”... Ne, netinka. Paprastai “Atžalynas” — žinai, kad gerai. Tai kaip, chebra, — nutarta?
VISI: Jo, taip...
VYTAS: Tai taip ir padarysime. (Mosuoja, rodo rankom). “Atžalynas” — pavadinimas. Leidžia: Lietuvos laukų želmenys. Nr. 1.
JONAS: Reikia motto šone užrašyti. Taip kaip "Tiesoje” — kad visų šalių proletarai vienijasi.
ARŪNAS (įsiterpia); “Visi lietuviai junkitės vieningam pasipriešinimui prieš rytų proletarus”.
JONAS: Per ilgas. Ką nors trumpiau.
VYTAS: “Visų šalių proletarai — lauk iš Lietuvos!”
RIMAS (prie lango stovėdamas): Puiku, gerai chebra, puiku! Tik rašykit greičiau. Aš gi paskui į pionierių raudonąjį kampelį nebespėsiu.
ARŪNAS: Jo, chebra, Rimas turi eiti, gi su uniforma, tai dar galės ir laikraštį kur nunešti, čia tu, brolau, maskuosi mus visus.
JONAS: Visai neblogai susitvarkėme. Burliokai nepajus nė sapne, kad mes galim laikraštį leisti. Rimas pionierių vadas pasidarė, čia pas mus komunistų partijos agitatorių—būtų skyrius įspraudė, Arūno tėvai — ne buržujai, tu, Vytai, esi ekspertas Sovietų Sąjungos geografijoje. Jau šis mūsų nusikalstamas darbas yra taip užmaskuotas, kad nė Sherlock-Holmas nesusektų.
VYTAS; Bet vistiek reikia atsargiai, kad be reikalo neįkliūti. O įkliūti iš viso nėra reikalo.
ARŪNAS: Reikalo nėra, tačiau pasitaikyti gali. A, ką čia dabar kalbam! Juk tas viskas jau suplanuota ir sutarta. Spausdinam ir tiek. Tik aš manau, jog ateityje turėsime atsargiau spausdinti, kad kas neužkluptų. Viskas bus gerai! — Ar ne, Jonai?
RIMAS: Įsivaizduoju — išeina pirmas, antras, trečias numeris. Neriasi bolševikai iš kailio, kaip jiems vanojam šonus. Laikui bėgant gal pavyks ir su pogrindžiu ryšį sudaryti. Sueisime, susitiksime, dirbsime plačiau. Paskum tuoj karas, bolševikai gauna į skudurus, ir vėl laisva Lietuva. Vėl laisvu oru kvėpuosim. Vėl visur plevėsuos trispalvė!
VYTAS: Na, chebra — turiu eiti spausdinti. Tu, Rimai, eik į pionierių susirinkimą. Jonas lieka namuose, o mes su Arūnu einame atspausdinsime. Kol po Arūno grindim batų artelėj plaktukai kaukši, kol kieme vaikai šūkauja — galime atspausdinti.
JONAS: Jo, einam — ryt laikraštis jau bus pasaulyje! (Ima knygas).
VEIKSMAS II
Tamsus apleistas kambarys, apverstas dulkėm, užtemdytais langais. Nyku, tuščia. 2 durys, uždengtas langas. Kur tai toli suloja šuo, sukaukia vėjas. Rakinamos durys, įeina Rimas, su elektros lempele apšviečia kambarį, uždega žvakę. Prie žvakės šildosi rankas. Po to užkabina baltą užuolaidą. Kur toli, ilgai, cypiančiai švilptelia. Į tai Rimas praveria truputį duris ir vėl uždaro, šildosi rankas toliau. Trumpai pasibeldęs įeina Arūnas.
ARŪNAS: Sveikas, Rimai, ale ir šalta!
RIMAS: Tai ir žiema mūsų jau nesigaili. Sniego iki ausų, gi šaltis per visus kailinius prasisunkia. Brrr! (Trina rankas). Nežinai, kas bus šį vakarą ?
ARŪNAS; Žinai, kad nežinau. Man gimnazijoj Vytas tik sakė čia ateiti. Gal kokis svarbus pasitarimas ? Ateis Jonas, tai ir Vytas bus čia ir viską išdėstys.
RIMAS: Taigi, čia viskas taip atsargiai suplanuota! Ir kaip tokią lūšną čia Vytas rado: gale miesto, apleista visų, nieko aplinkui nėra. Čia jau (žiūrinėja po kambarį) galas žino, kas yra: laužo sandėlys, šiaip apleistas namūkštis.
ARŪNAS: Bent laikinai šis pastatas yra labai tinkamas mūsų susirinkimams. Tik gal vienas turi toliau nuo čia eiti sargybą. Jeigu jau čai mus užkluptų susirinkusius, tai būtų sunku išsiaiškinti.
RIMAS: Tai ir yra visas reikalas, kad čia sunku užklupti. Kam gali ateiti į galvą patikrinti šitą pašiūrę? (Pasiklausęs girdimų žingsnių). Jonas ateina.
ARŪNAS: Jeigu jau Jonas čia, tai ir Vytas paskum turi ateiti. Ką jis vienas veiks lauke: pirmą vakarą sargybos gal nė nereikia. (Įeina Jonas).
JONAS: Sveiki gyvi, draugužiai! Na, ir slėptuvę įsitaisėme . . . (Dairosi). Gal čia būtų galima rotatorių perkelti ?
RIMAS: Taigi, mes su Arūnu jau mąstėme. Svarbu žinot, kaip Vytas šitą namiūkštį rado ir koks šio susirinkimo tikslas. Mudviem su Arūnu atrodo, kad čia galėtume tik retkarčiais sueiti.
JONAS: Jei tokioj apleistoj vietoj rotatorių laikytume, tai daug pavojaus nuimtume nuo tame pačiame name gyvenančių žmonių. Čia jei pagautų, tai būtų tik patys spaustuvininkai, gi dabar, tai ką gali žinoti, — ir prie Arūno tėvų gali ruskiai prisikabinti.
ARŪNAS: Kai tik daugiau sužinosime, kai tik Vytas ateis, apsvarstysime. (Įeina Vytautas — sušalęs).
ARŪNAS: Sveikas, Vytai!
VISI: Labas, labutis!
VYTAS; Sveiki, sveiki! Manau, kad esame susigyvenę: visi punktualiai, pagal instrukcijas ir sutartus ženklus susirinkome. Be abejo, jūs neriatės iš kailio, koks reikalas ? (Stabteli).
JONAS: Aišku, neriamės, tik pasakok greičiau. Aš kažin kiek laiko neturiu, vos iš namų išsprūdau. Tėvas kažkur tuoj po vakarienės išėjo, gi motina prisispyrusi klausė, kas per reikalas. Vos išsimelavau!
VYTAS: Turiu jums puikių naujienų. Turiu žinią, kurios visi laukėme ...
ARŪNAS: Sakyk greičiau!
JONAS: Karas prasideda!
RIMAS: Pavyko sukombinuoti popierio ?
VYTAS; Neatspėjot, apie karą nieko nežinau, gi su popierio organizavimu dar vis neaišku. Gi naujiena tokia: su pogrindžiu yra sudarytas ryšys, ir šį vakarą čai atvyks pogrindžio ryšininkas. (Vos leidę jam baigti, visi pustyliai uždainuoja: “Valio, valio, valio”. . .).
VYTAS: Pogrindis apie mūsų laikraščio leidimą žino ir jį teigiamai vertina. Čia mūsų nedrąsios svajonės išsipildė. Kiek man teko išsikalbėti, jie mums padės su platinimu, su medžiaga. Nuo dabar daug didesnis gimnazijų skaičius galės “Atžalyną” gauti, šio susirinkimo tikslas yra štai koks: už kelių minučių atvyks pogrindžio ryšininkas, gausime platesnių instrukcijų apie veiklą ir visa kita.
JONAS: Vytai, sakyk, argi mūsų šis būrelis bus įtrauktas į bendrą pogrindžio veiklą?
VYTAS: Taip!
ARŪNAS; Pogrindis mūsų darbą vertina. Vadinasi, mes dirbam Lietuvos naudai, ir tai visuomenė pripažįsta. Ar tai nepuiku? Argi nepuiku, kad dabar įsijungsime į visą veiklą ?
VYTAS: Puiku, malonu, gera. Tik kad šis darbas greičiau vaisius neštų! Ta priespauda, ta okupacija, tie pančiai darosi toki sunkūs, o dangus toks tamsus. Kur aušra, kur ? Kada ji patekės ?
RIMAS: Kantrybės, Vytai, kantrybės. Lietuvos praeityje buvo ilgų ir tamsių naktų. Per vargus, per kraują, prakaitą, per pasišventimą kildavo, įsisiūbuodavo mūsų tauta, ir tada, lyg kokia jūros banga, tėkšdavo ant aptemusio dangaus. Užtekėdavo aušra skaisti ir šviesi, — patekės ir dabar. Tik reikia žmones tai aušrai paruošti, reikia įsiūbuoti, šia kryptimi mes ir dirbame.
JONAS: Dirbame ir dirbsime, draugai — iki patekės aušra. Kai patekės dirbsime toliau — kad ta laimės šviesa ir patį Zenitą pasiektų.
ARŪNAS: Pss! Ar tik ne ryšininkas? (Visi pasižiūri į Vytą, ir lyg pasitraukia į tamsesnius kampus).
VYTAS (pasižiūrėjęs į laikrodėlį): Taip, tai jis. (Beldimas į duris. Vytas eina atidaryt durų, atsako beldimu, atidaro duris. Kepurę užsimaukšlinęs žmogus patamsyje, duryse, stovi).
RYŠININKAS; Labas šį šaltą vakarą, lietuviai.
VYTAS: Šalta žiema lietuvio neįveiks. Labas vakaras jums.
RYŠIN.: Šią naktį pilnatis...
VYTAS: Kovo penktoji. Prašau tolyn, prašau sušilt.
RYŠIN. (pradeda segiotis paltą): Malonu, vyrai, su jumis susitikti. (Nusiima kepurę).
JONAS (Jono balsas iš tamsos): Tėte! tėte, tai tu! (Bėga, apsikabina tėvą).
RYŠIN. VERBYS: Sūnau, sūnau, sūnau — ir tu už Lietuvą kovoji!... Sūnau, Jonai, kur mudu susitinkam — pogrindyje! Sūnau, aš tavim didžiuojuosi.
VYTAS: Pone, pone Verby — tai jūs mūsų ryšininkas! (Užsikirsdamas, netikėdamas savo akim).
VERBYS: Vytai (dairosi aplinkui), Arūnai, Rimantai... (Išeina į priekį) — jūs, jūs vaikai, leidžiate “Atžalyną”. Jūs, jūs jau kovojote, leidote laikraštį, kai kiti dar tik ruošėsi. Jūs — tas kovojantis atžalynas!. .. Dieve, koki netikėtumai, koks susitikimas! Tu, tu, tu ir tu, sūnau — jūs visi... Man trūksta žodžių...
RIMAS (Rimas patraukia kėdę, susigriebia): Prašau sėsti.
VERBYS: (sėdasi): Taip, aš esu jūsų ryšininkas. Šitos pareigos pasidarė man ir mielos ir sunkios. Yra buvę atsitikimų, kad pogrindžio darbininkai turėjo leist savo broliams žūti, nes kartais būna reikalinga auka — net ir gyvybė.
ARŪNAS; Mes jau esame tai apsvarstę.
VERBYS: šį vakarą negaliu čia ilgai pasilikti. Perduosiu instrukcijas, kurias gavau iš vado, nes aš tik vakar gavau šį uždavinį su jumis susitikti. Pogrindžio veikla bazuojama cele — keturių žmonių grupe. Kai veikla plėsis, jūs irgi galėsite kiekvienas susirasti po tris draugus, susikurti savo celę. Celių voratinkliu visa Lietuva nusagstyta, tuo principu ir veikla eina. Jūsų leidžiamą “Atžalyną” pogrindis yra pasiryžęs remti ir plėsti: jums bus parūpinta popierio, padėsime platinti, reikalui esant, padėsime ... (Jam bekalbant užsidaro uždanga).
VEIKSMAS III
Gyvenamasis kambarys. 1956 metai, birželio 23 diena, kur nors JAV ar laisvame pasaulyje. Per duris įeina Juozas Verbys — 57 m.; Verbienė — 50 m.; Rimgailė Verbytė— 20 m. — pradėjus universitetą. Praeidama Verbienė ilgu žvilgsniu sustoja prie Jono nuotraukos. Rimgailė čia pat pamerkia gėles. Verbys sėdasi.
VERBYS; Taigi, mama, jau pen-penkiolika metų prabėgo .. .
VERBIENĖ (šluostydama ašarą): Penkiolika metų ... Vokiečių okupacija, bėgimas iš Lietuvos, lageriai, Amerika... Koks vyras jau būtų Jonelis... O dabar, kažin ar kas gėlių prie jo kapo bepadės, beprisimins. Sako, kad Kauno kapinės yra sulygintos, partizanų kapai išniekinti.
VERBYS: Kas, mama, iš gėlių? Tai tik paviršutiniškas atsiminimas. Ne gėlės, kurios vysta ir džiūsta, bet plakanti širdis svarbu. Partizanus, sukilimo dalyvius prisimena šiandien visa Lietuva, visi lietuviai mini tą įvykį, kai prieš 15 metų radio bangomis nuaidėjo nepriklausomybės atstatymo žodžiai, suklegėjo laisvei ginti ištrauktas ginklas; sukilo lietuvių tauta ir karštu, garuojančiu krauju pareikalavo laisvės! Laisvei reikia aukų, tad jei Augščiausias panorėjo Jono, ne mūsų valia...
RIMGAILĖ; Tai Jonelis mano metų nė nesulaukė — jis tik septynias pabaigė, ar ne ?
VERBIENĖ: Taip, dukra, tik septynias ...
RIMGAILĖ: Ką Jonas būtų studijavęs, nežinot? Ar jis buvo kokiu nors mokslu labiau susidomėjęs?
(Rimgailę nutraukia skambutis). Aš pažiūrėsiu, kas ten. (Už durų girdėti):
BALSAI: Laba diena, ar čia ponai Verbiai gyvena ?
RIMG.: Taip.
VYRAS: Tai jūs būsit panelė Verbytė — ar tėveliai namie?
RIMG.; Taip, prašau į vidų, (Įeina 3 vyrai, apie 30 metų amžiaus. Verbys atsistoja nuo sofos).
I VYRAS: Jūs, ponas Verby, turbūt mūsų nebepažįstate ...
VERBYS: Matytas man tamstos veidas, tačiau būtų sunku prisiminti, kur ir kada .. . Leiskite įsižiūrėti.
I VYRAS: Aš esu Arūnas Kasiulis, Jono draugas. Mes visi kartu tą slaptą laikraštėlį leidome, kartu sukilime buvome .. .
VERBYS: Atsimenu, atsimenu dabar gerai. Arūnai, Arūnai, tai tu, tai jūs užaugot. Tai čia Vytas ir Rimas — ar netiesa?
RIMAS ir VYTAS: Teisingai, ponas Verby, tai mes, tie patys.
VYTAS: Šiandien penkiolika metų sukanka nuo Jono žuvimo, tad sužinoję, kad jūs čia gyvenate — nutarėme aplankyti!
VERBYS: Dėkoju! (Atsisukęs): Mama, mama, Jono draugai atvažiavo mus aplankyt! Mama, mama, ar girdi? Ateik, Arūnas, Vytas, Rimas — Jono bendraklasiai, Jono draugai mus aplankė! (Įbėga su prijuoste Verbienė).
VERB. Arūnėli, Vyteli, Rimut, — kokie jūs išaugote (Nusisuka, šluostosi ašaras).
VERBYS: Jau ne Arūnėlis, ne Vytelis, bet visas Arūnas, Vytas, Rimantas! Vyrai po barzdom, vyrai jau už Lietuvą kovoję, o tu vis kaip į mažus vaikus.
VERB.: Ką tu, Juozai, man jie vis kaip prieš 15 metų, kai su Jonu išleidau . . . Sėskit, nestovėkit, būkit svečiais, tiek laiko nesimatę, pas mus nebuvę ... Aš tuoj (Išbėga. Visi sėdasi. Atvykusių žvilgsnis nukrypsta į Rimgailę).
RIMAS: Tai žiūrėkit, Rimgailė! O tada dar tik Jonui knygas pieštukais subraukydavo, belakstydama aplinkui.
RIMG.: Taip, tai aš. Gi jūs ateidavot gimnazistų uniformomis, toki augšti, augšti, kad aš vis užrietus galvą žiūrėdavau. Jonas tai nors pasilenkdavo su manim kalbėdamas, o jūs tai jau labai iš augšto.
VYTAS: Taigi, čia jūsų su Jonu nuotrauka dar (Gėrisi).
VERBYS: Tai dar turime Jono gimnazistišką nuotrauką irgi. Čia, va (rodo — visi trys sužiūri).
RIMAS: Jonas, gimnazijos uniforma ... :7
ARŪNAS: Kiek įvykių praėjo, kiek vandens nubėgta . . . penkiolika metų...
VERBYS: Tai ir mes šiandien buvome bažnyčioje — prisiminėme Joną, sukilime dalyvavusius, pogrindyje dirbusius lietuvius. Ir laisvės ir savos žemės mintis taip užkliuvo maldoje, iš širdies išsiliejo.
VYTAS: Taip, 41 metais paskelbtoji laisvė buvo trumpa, labai trumpa.
RIMAS: Trumpa, bet daug aukų pareikalavus.
VERBYS: Be aukos — laisvės niekas ant lėkštės neatneša. Jau taip nuo amžių buvo, kad tą laisvės paukštį išsikovoti visada reikėjo. Ir daug kartų ir ilgai buvo kovota: drąsūs, ryžtingi sukilimai 19 šimtmetyje, kai sukilėliai laukė prancūzų laivų su ginklais; ilgas, kietasprandis pasipriešinimas — su Prūsuose spausdintomis knygomis ne vieną knygnešį į Sibirą nuvarė. Nepriklausomybės kovos, kurių viltys ir troškimai buvo išpildyti; vėl atkritusios okupacijos, slapta spauda, vėl ruošimasis kovai. .. Juk 41 metais mes laukėme karo — tos žmonijos nelaimės, nes tik jis galėjo atnešti mums laisvę .. .
ARŪNAS; Ir tada sudėjome auką, bet laisvės negavome.
VYTAS: Turbūt ne kiekvienas bandymas jau pavyksta, Arūnai.
RIMAS: Paskutinis sukilimas pavyko. Laisvės netekome ne iš savo kaltės.
VYTAS: Bet pažvelk į darbus ir įvykius: tiek žuvusių, tiek kentėjusių ir kenčiančių . ..
VERBYS: Gal nereikia jieškoti rezultatų tuoj pat po įvykių. 41 metų sukilimo pralietas kraujas turi savo paskirtį. Lygiai taip pat ir 19 amžiaus sukilimai įrėžė gilų ženklą į tautos sąmonę: tai buvo savosios valios pademonstravimas svetimiesiems, tai buvo — įpareigojimas ateities kartoms kovoti, šį testamentą paveldėjo ir dvidešimto amžiaus kartos, gi sukilimo forma ir pareiga — kovoti už savo tautos laisvę— buvo perduota augančiai Lietuvos jaunuomenei.
VYTAS: Ir kovos, taip kaip ir jau kapuose gulinčios kartos kovojo.
VERBYS: Taip, kaip kad jūs kovojote, vyrai!
RIMAS: Kaip kad visa Lietuva kovojo, ponas Verby: iš rūsių, iš tamsos, lietuje ir šaltyje keliavo slaptas žodis, kuris neleido prispausto žmogaus sąmonei sustingti.
ARŪNAS: Grįšime į laisvą Lietuvą, atsikovosime ją.
RIMG.: Grįšime ir Karo Muzėjaus sodelyje, šalia Nežinomojo Kareivio palaidosim ir nežinomąjį pogrindžio darbininką, nežinomąjį partizaną. Toje tautos šventovėje sau vietą teatras per dešimtmečius, per šimtmečius nusitęsusios laisvės kovos palikuonys. Juk jie žuvo, kad mes, ateities kartos, laisvi gyventume.
KOVOTOJŲ BALSAS PRIEŠ 10 METŲ
...Jie mus atidavė mirčiai Jaltoje, Potsdame... Kartoja ir toliau tas klaidas, neišdrįsdami pakelti protesto balso prieš mūsų tautos naikinimą, net nenorėdami žinoti, kad mes dar esam jais ne tik nenusivylę, bet kad tęsiam kovą su jų “sąjungininku”, nebežinodami pralaimėjimo...
Ir ilgas ir baisiai kruvinas dar styro mums prieš akis kovos kelias...
Esame bejėgiai, kad galėtume paskubinti tarptautinės įvykių raidos rato sukimąsi mums palankesne linkme. Belieka tesėti kovą toliau, pačiais gudriausiais metodais, kurie suteiktų mums galimybių šitą kovą išvesti ligi reikiamo momento. Nusiminti nėra ko. Tai naudinga tik mūsų priešams. Anksčiau ar vėliau mūsų kova suras atgarsio, o mūsų tautos kovų atkaklumas išrikiuos ją labiausiai laisvę mylinčių tautų galerijoj (J. Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).
