IDĖJOS SPAUDOJE

Spaudos talka vienybei žudyti • Dominavimo pastangos apskaldė vienybę ir su Baltais • Tarp 14 "partijų” rastos gyvos tik 2 “partijos” • Jaunimo kongresas senimo akimis • Jaunimas jau dalyvauja laisvinime konkrečiais darbais.

*

Vlikas šį pavasarį ėmė tartis su Vlike nedalyvaujančiomis grupėmis. Spauda neliko tam įvykiui abejinga. Ji gana energingai talkino vienybės siekimus sutormozuoti ir paversti niekais. Tik prasidėjus pasitarimams, spauda, užuot kūrusi raminamą nuotaiką, išsikasė karo trimitus priešingoms nuotaikoms pakurstyti. Naujienos iš naujo atakavo tautininkus, ypačiai Talkos pirmininką. Tai buvo pataikyta kaip tik prieš Tautinės Sąjungos suvažiavimą, gal norint tesėti ketinimus padaryti įtakos, kad suvažiavime pasireikštų nuotaikų, nepalankių Talkos pirmininkui. Dėmesio vertas buvo betgi ne tautininkų praeities veiklos vertinimas, bet paties žemiausio kultūros laipsnio tonas ir stilius. Netenka stebėtis, kad atsiranda tokių ligūstų rašytojų; labiau dėmesio verta, kad atsiranda redaktorių, kurie jų raštams duoda vietos. Draugas leido tuo pačiu metu savo politiniam ideologui, atėjusiam taip pat iš “apylinkės”, pristatinėti dar nepaskelbtą Vliko delegacijos pasiūlymą kaip vienintelį priimtiną ir nepakeičiamą. Tuo pat keliu ėjo N. Lietuva. T. Žiburiai stengėsi tik referuoti vienų ir kitų pareiškimus, nors ir su aiškiu palankumu vilkinei platformai. Dirva ir Vienybė replikavo Draugui ir Naujienoms. Taip delegacijų pasitarimai virto faktiškai medžiaga spaudos diskusijai. Spauda, pasisakydama už “vienybę”, bet įsijungdama aktyviai į propagandą, kad teisinga “vienybė” tėra “mano draugų” skelbiama, įsijungdama į politinių priešininkų ir jų idėjų kritiką, atliko tokią rolę, kokią ji atliko Vliko ir VT pirmininkams atsilankius pas St. Lozoraitį “vienybės jieško-ti”. Susidaro įspūdis, kad laikraščių skaitytojai daugelis yra pačius laikraščius praaugę, suprasdami, kad partinė polemika nėra tikrasis kelias nei į vienybę, nei į laisvinimą.

Antras vaidmuo pasitarimams iš delegacijų perkelti į spaudą teko Vliko grupių delegacijai. Nors buvo sutartas komunikatas apie pasitarimus spaudai ir jis buvo paskelbtas, bet tuo nesitenkinta, ir komisijos pirmininko pranešimas apie pasitarimų eigą padarytas Vliko sesijoje, buvo perduotas spaudai. Naujienos jį ištisai ir paskelbė. Tai buvo priimta kaip ženklas, kad Vliko delegacija jieško pirmoje eilėje "publicity”, o tik paskui “vienybės”. Tuo ji atidarė duris ir kitoms delegacijoms iš pasitarimų išeiti į spaudą. O "vienybės” sėkla, dar nespėjusi tyloje išdygti, taip ir liko polemikos karštyje ir vėjuose džiūti.

*

Spaudoje kalasi kova dėl dominavimo naujoje srityje. Tik po Pavergtosios Europos Tautų sesijos Strasbourge Eltos Informacijose užsienių reikalų tarnyba paskelbė, kad lietuvių delegacija prie Jungtinių Pavergtos Europos Tautų turėtų būti Vliko žinioje. Netiesiogiai ta mintis pratęsta naujo Vliko pirmininko pasikalbėjime su Lietuvių Dienom, kur jis sako, kad “turėdamas savo atstovus PET, Vlikas dalyvaus apeliuojant į laisvąjį pasaulį dėl padėties Tėvynėje”. Tokis pareiškimas susilaukė replikos iš Talkos pirmininko Vienybėje, kur jis paneigė Vliko pirmininko tvirtinimą, kad Vlikas turi savo atstovus PET.

Tas Vliko noras rodyti dominavimą PET delegacijoje jau pasireiškė ir darbais ir davė savo vaisių. O vaisiai tie, kad Bonnoje į PET biuro vedėjus nebuvo išrinktas lietuvis, kad suskilo baltų vienybė, kad suskilo ir pati Baltų Taryba Vokietijoje. Iš estų pusės buvo paaiškinta, kad Baltų Taryboje buvę sutarta, jog PET atstovu Bonnoje bus estas. Baltų Taryboje lietuviams atstovauja užsienių reikalų tarnybos valdytojas. Vadinas, jis turėjo duoti tokį estams pažadą. Bet to pažado negalėjo ištesėti dėl paprastos priežasties — kad tai nebuvo ir nėra nei Baltų Tarybos nei užsienių reikalų tarnybos kompetencija numatyti kandidatus i PET postus.

*

Aiduose (Nr. 4) J. Alaušius pasisakė prieš politikavimą — už rūpinimąsi lietuvybe; už Lietuvos laisvinimo akciją, bet prieš grupių norą ją monopolizuoti. Lietuvos laisvinimo reikalas esąs “nebe partinis, o antpartinis”, “Lietuvos reikalu visi lygiai sutariame”. Pasisakė prieš grupių kombinacijas dalytis laisvinimo postus — už tų postų pavedimą kvalifikuotiems žmonėms, nes: “Lietuvos laisvinimo veikla lig šiol buvo ir gal dar ilgam laikui liks visų pirma propagandinio pobūdžio.

O ar tam uždaviniui... partiniai kovūnai yra patys tinkamiausi žmonės? Labai tenka abejoti, ir būtent ne tik teoretiškai, bet ir iš turimosios patirties. Jei tiek metų ir tiek žmonių būtų buvę šiam reikalui parinkti iš darbo ir plunksnos nebijančių mokslininkų lituanistų ar apskritai iš darbo, o ne posėdžių žmonių, ar nebūtų buvę daugiau padaryta... Kelios lituanistinės studijos... daugiau svertų negu vis posėdžiai, viešieji ir užkulisiniai. Deja, gėda beveik nieko rimtesnio nėra parengta mūsų reikalui populiarinti”.

Stipriai pasisakė prieš Lietuvos laisvinimo vardo piktnaudojimą: “Piktinomės anais metais, kai valdančioji partija save tapatino su Lietuva. Bet iš esmės ta pati pagunda gyva ir dabar, kada norima kova už Lietuvą vadinti tai, kas tėra paprasta partinė veikla. Lietuvos laisvinimo kova neturi nieko bendro su mūsų partinėmis varžybomis ... Pro santrumpą “vlikas” pamirštame, kad jis yra Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, taigi, ne partinių varžybų sporto aikštė”.

Atsiliepdamas dėl Naujienų ir Draugo polemikos, kad rezistencija tremtyje negalima, autorius sako: “Ir ko tik nebuvo priporinta: vienas iš šios antirezistencinės kampanijos ideologų ... atskaitė, kad ir dėl Vengrijos katastrofos kalta buvo rezistencija (ji galinti tik ką nors sugriauti, bet nieko sukurti). Tai buvo tipinga partinės akcijos kampanija, kurioje iš partinio įniršio buvo užmiršta savęs paklausti, ar betaikant į partinį priešą, nebuvo pridėti kirviai prie bendrojo medžio, kurio syvais visi drauge mintame...”

"Yra pagrindo neapkęsti rezistencijos žodžio, nes jis šiandien skiria dvasias. Ne 14 turimųjų politinių junginių mus visų pirma skiria, o juose pačiuose išsiskyrimas rezistencinės ir oportunistinės dvasios. Pastarasis išsiskyrimas yra pagrindingesnis už visus kitus išsiskyrimus. Jis yra vienintelis realus išsiskyrimas. Kuriam iš anų 14 junginių priklausytume, visų pirma stovime prieš klausimą: tikime lietuvybe ... ar kapituliuojame žinojimui, kad svetur įsikūrimas paprasšį klausimą tegalima atsakyti tik tai baigiasi prisitaikymu, sutampančiu su asmenine gerove, šio klausimo akivaizdoje nėra 14 partijų, nes “taip” ar “ne”... Tėra šios dvi realios “partijos”. . .

“Rezistencinė dvasia yra tikėjimo dvasia . . . Lietuvybės likimas mumyse yra susijęs su rezistencinės dvasios mumyse laimėjimu prieš oportunistinę pagundą.”.

*

Spaudoje rado atgarsio jaunimo kongresas. Natūralu, kad jis ne visiems patiko. Vienybės apžvalgininkas sutiko kongresą gal nepalankiausiai. Viena paskaita buvusi “pirmas senatvės ir banalumo įsiveržimas kongresan”. Kita paskaita buvusi “šviesiausias jaunimo kongreso taškas”. Bet “minėtas kalbėtojas nesusilaukė tiek ovacijų kiek jų (ypatingai iš “senimo”) susilaukė pirmas pranešimas. Išvada: “Tautinių šokių šventę uždaręs šokis ‘Noriu miego’, atrodo, buvo charakteringas ir jaunimo suvažiavimo dalyviams”. “Mūsų išsineštas įspūdis iš jaunimo susirinkimo tikrai buvo liūdnas .. . Jeigu jaunimo kongreso didesnė kalbėtojų dalis yra tikri mūsų jaunimo atstovai, mes turime skaudžiai nusivilti”.

Tokis subjektyvinis nusivylimas, žinoma, nereiškia, kad jaunimo kelias yra blogas objektyviai. Jis tereiškia, kad jis nepatinka laikraščio korespondetui, nes tas jaunimas nelinksta į tuos kelius, kurie patinka korespondentui. Bet jeigu jaunimas elgtųsi taip, kaip patinka korespondentui, būtų pagrindo manyti irgi, kad jis nebe jaunimas.

*

Vienu konkretizuotu jaunimo darbu tenka šią spaudos idėjų apžvalgą užbaigti — tai Lituanus žurnalo priminimu, kuris virto laisvinimo veiksniu. Veiksniu be kabučių, nes jis užkišo spragą, kurios nebuvo užkišę visi kiti ligšioliniai veiksniai — informuoti angliškai skaitančią visuomenę. Lituanus skelbiami svetimųjų atsiliepimai parodė, kad žurnalas yra dėmesį į save atkreipęs, taigi ir savo pasirodymą pateisinęs.

Žurnalo veikla rodo, kad nereikia skųstis jaunimo nesidėjimu į laisvinimo darbą. Priešingai, laisvinimo darbą jis suprato tiesiogine ir nesugadinta prasme — vykdyti jį konkrečiais darbais.

Kita forma tą patį darbą vykdo ir jaunimas Europoje (Ričardo Bačkio straipsniai Lietuvos klausimu prancūziškoje spaudoje). Svetimoje aplinkoje užaugęs, jaunimas moka geriau prie tos svetimos aplinkos prieiti, pats išlikęs lietuviškai kovingas, jaunatviškai veržlus.

 

BRUNONAS STOČKUS

š.m. liepos 23 mirė Freiburge i Br. ligoninėje po auglio galvoje operacijos.

Brunonas paliko seseris, brolį, didelį būrį bičiulių ir lietuvišką visuomenę, kuriai nespėjo atiduoti savo didelėm studijom sutelkto Ir tebetelkto iki mirties mokslinių žinių lobio.

Savo bičiulio Brunono mirtį apgaili LFB VALDYBA

Dažna iš tėvynės ar Sibiro žinia šiuo tarpu teko ALINAI MILIUŠYTEI-GRINIENEI— abudu jos išvežti tėveliai mirė.

Su savo bendradarbiais Alina ir dr. Jonu dalinamės juos ištikusiu liūdesiu.    Į LAISVĘ

Onai Orantienel (Waterbury) mirus, jos brolį IGNĄ MALĖNĄ bei gimines nuoširdžiai užjaučia

CLEVELANDO LFB SAMBŪRIS