SVEČIUOSE PAS KURMĮ
ADOLFAS DAMUŠIS
Jau keturios savaitės buvo praėję nuo 1941 metų sukilimo prieš sovietinius okupantus, kai nacių pareigūno Kurmio veiklos rezultatai Kaune pradėjo labiau ryškėti.
Sukilimo pastatytoji Laikinoji Lietuvos Vyriausybė skubėjo grąžinti bolševikų sugriautą ūkį į galimai normalesnę padėtį. Skubėjo, nes buvo juntama, kad naujieji okupantai yra nepatenkinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir Laik. Vyriausybės amžius bus neilgas. Per atskirus asmenis bei įstaigas, moraliniu teroru bei agresyviu įtikinėjimu naciai stengėsi įjungti lietuvius į karą prieš Sovietų Sąjungą ir kartu priversti savanoriškai atsisakyti nuo nepriklausomybės minties. Ši akcija buvo nukreipta ypatingai į Laik. Vyriausybę ir Liet. Aktyvistų Frontą.
Laikinoji Vyriausybė be to dar turėjo ir vidaus sunkumų. Voldemarininkai, kurių vieni išėję iš komunistinių kalėjimų, kiti atvykę iš Vokietijos, buvo priešingi Laikinajai Vyriausybei ir skelbė, kad jiems, voldemarininkams, yra atėjęs laikas perimti vadovavimą lietuvių tautai. Jie esą nuo seniai jau buvo vokiečių nacionalsocialistų draugai, kai tuo tarpu Laikinojoje Vyriausybėje beveik visi esą aiškūs antinaciai. Tokios nuotaikos vyravo viename ekstremistiniame voldemarininkų sparne.
Voldemarininkams apraminti buvo padaryta visa eilė pasitarimų, net siūlant įvairių vietų vyriausybėje, bet su viena sąlyga, kad jie atvirai ir viešai remtų Lietuvos nepriklausomybės mintį. Pirmuose pasitarimuose jie su ta sąlyga sutiko, bet vėlesniuose atsimetė. Pajutome, kad jie neturi savarankiškumo ir sprendimo galios, bet yra saistomi kažkokio užkulisio.
Liepos 23-24 naktį voldemarininkai įvykdė pučą komendantūroje Kaune. Mums buvo keista, kodėl jie nesikesino į kitus Laikinosios Vyriausybės narius ir tesuėmė kuriam laikui tik vidaus reikalų ministerį. Lietuvių Aktyvistų Fronto daliniai sustiprino sargybą prie įėjimo į Laikinąją Vyriausybę, kuri buvo įsikūrusi Taupomųjų Kasų Rūmuose, Laisvės Alėjoje. Bet vokiečių okupacijos sąlygose tai tebuvo tiktai simbolinė apsauga. Ji lengvai galėjo būti įveikta nacių remiamų ginkluotų ekstremistų, kaip lygiai lengvai galėjo būti smurtu likviduoti ir vyriausybės nariai.
Mūsų vėliau pasitvirtinusiu spėjimu, voldemarininkams eiti į Laik. Vyriausybę nepatarė vokiečių saugumas, imtis gi smurto prieš Laik. Vyriausybę voldemarininkai vengė, bijodami lietuvių tautos neapykantos.
Tokiose sąlygose apie liepos mėn. 26-27 d. per porą įtakingų voldemarininkų man buvo pranešta, kad J. Brazaitis ir aš esame kviečiami atvykti pas “didelį lietuvių draugą’ Kurmį. Jis esąs svarbus vokiečių pareigūnas, lietuviškos kilmės klaipėdietis ir norįs susitikti su lietuvių “katalikų antisovietinės rezistencijos” atstovais. Pas jį būsią ir voldemarininkai.
Apsvarstę nusprendėm, kad Juozui Brazaičiui, einančiam Laikinosios Vyriausybės ministerio pirmininko pareigas, nedera ten vykti. Tą misiją atlikti buvo pavesta prof. Zenonui Ivinskiui ir man. Buvome nusistatę pasikalbėjime laikytis džentelmeniškai, bet kietai, aiškiai iškeldami mūsų pagrindinį tikslą Lietuvos nepriklausomybę, kurios reiškimąsi atvykę vokiečiai varžė.
Buvome tikri, kad pasikalbėjimo metu būsime vaišinami stipriaisiais gėrimais. Sutarėme pirmąsias dvi taureles išgerti su visais kitais, vėliau gi tiktai kilnoti taureles, bet negerti. Tuo siekėme nukreipti pradžioje pasikalbėjimo nuo savęs dėmesį ir nevaržyti pasikalbėjimo partnerių. Pasikalbėjimas turėjo įvykti Donelaičio gatvėj už pirmųjų Universiteto Rūmų, dantų gydytojos Damijonaitienės namuose, pirmame aukšte, kuris buvo rekvizuotas Kurmio būstinei.
Lygiai 8 valandą vakaro ten nuvykę, jau radome Vytautą Reivytį, Vyt. Stanevičių, dr. Pr. Meškauską - Germantą, J. Vokietaitį, Taunį ir dar porą kitų. Neužilgo atėjo ir pats šeimininkas Kurmis džino bonka nešinas. Jis buvo stambus, augalotas, ilgos nosies, bet smulkaus apatinio žandikaulio, apie 30 metų amžiaus, šiek tiek kalbąs lietuviškai, šalto žvilgsnio, kietasprandis nacis. Man atrodė, kad jis nemirktelėjęs paleistų kulką į kaktą tiems, su kuriais šiandieną maloniai kalbasi, o rytoj turėtų įvykdyti nepakeičiamą partijos sprendimą.
Kurmis pasikalbėjimą pradėjo taip: “Vokiečiai pageidauja, kad katalikiškasis lietuvių jaunimas, kurio vadovybės atstovai, prof. Z. Ivinskis ir dr. A. Damušis, čia yra, ir voldemarininkai paduotų vieni kitiems rankas ir vieningai įsijungtų į kovą prieš komunizmą. Jeigu tos dvi jėgos susijungtų, jos atstovautų visai Lietuvai”.
Į tai aš pareiškiau, kad lietuvių katalikų nusistatymas prieš komunizmą yra neabejotinas, bet pirmasis mūsų tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės atstatymas. Lietuvių katalikų visuomenės, o ypatingai jaunimo, nusistatymą šis siekimas sprendžiamai lemia. Su visais lietuviais, kurie tam siekimui nuoširdžiai pritaria, mes vieningai dirbsime.
Z. Ivinskis plačiai ir vaizdžiai nušvietė lietuvių nuotaikas, kurias jis turėjo progos prieš porą dienų patirti. Jo žodžiais, lietuvis ūkininkas, darbininkas nori išgirsti per Kauno bei Vilniaus radijofoną balsus pažįstamų žmonių, kuriais pasitiki, kurie patikintų, kad lietuvių sukilimu prieš komunistus atstatytoji Lietuvos nepriklausomybė vokiečių nėra varžoma. Tada jie su dideliu pakilimu teiktų gėrybes ir gamintų maisto produktus, kad karas prieš komunizmą būtų laimėtas”. Bet pirmiausia paaiškinkit, kodėl lietuvių aktyvistų atstatytoji Lietuvos nepriklausomybė yra varžoma. Pilna valstybinė laisvė yra mūsų pirmoji ir nekeičiama sąlyga”, baigė Ivinskis.
Tos mintys buvo pareikštos su pertraukomis nuolat įsikišant Kurmiui, bet mes gana veržliai savo nusistatymą išdėstėme, pertraukdami ir jo įsiterpimus.
Kurmio atsakymas buvo maždaug toks: Fiureris dabar nesvarsto išlaisvintų tautų nepriklausomybės klausimo. Lietuviai turi be sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuopelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama vieta naujoje Europoje.
Tuo klausimu kalbėjo visa eilė ir voldemarininkų. Jie aiškiai pasisakė už reikalingumą įsijungti į kovą prieš komunizmą bei į darbą kurti naująją Europą. ir visai nekėlė Lietuvos nepriklausomybės minties. Tas mus labai stebino, nes mes neabejojome, kad bent daugumui iš jų Lietuvos nepriklausomybė rūpi.
Apie valandą laiko tuo klausimu besidalijant mintimis mums neatrodė, kad kokia bendradarbiavimo bazė būtų išryškėjusi. Be abejo, jos rasti iš mūsų pusės nebuvo nė noro.
Gerdamas antrą gana didelės talpos džino taurelę, suabejojau, ar mudviejų su Zenonu pramatytoji norma neperdidelė, bet mūsų planas pasiteisino — mums vėliau susilaikant nuo gėrimo, kiti to nepastebėjo ir gana intensyviai toliau vaišinosi. Kalbos stiprėjo, nuotaika kaito. Pasikalbėjimo tvarkos niekas nesilaikė.
Kurmis, norėdamas, turbūt, nukreipti dėmesį nuo mūsų labai ryškaus nepriklausomybės minties akcentavimo, tekalbėjo apie naująją Europą. Čia pat pradėjo kelti, mūsų akimis, vokiečiams atsidavusių asmenų nuopelnus naujajai Europai ir pirmoje eilėje tame pasikalbėjime dalyvavusio Taunio. Kurmis nenustebsiąs, kai to, jo žodžiais, krištolinio be dėmės vyro krūtinę papuoš vokiečių geležinis kryžius; tas vyras esąs šviesus pavyzdys visiems lietuviams.
Toje vietoje Taunys išdidžiai atsikėlė ir smarkiu judesiu nulenkė galvą, dėkodamas už tokią, jo nusimanymu, didelę jam žadamą garbę. Šis momentas tikrai buvo nejaukus ir kvailokas.
Vienintelį draugišką žvilgsnį galėjome išskaityti iš dr. Meškausko Germanto akių. Jis sėdėjo tylus ir nekalbus, bet su giliu dėmesiu sekė mūsų pasikalbėjimą. Nors jis po aktyvistų sukilimo atvykęs į Lietuvą kaip vokiečių saugumo remiamas asmuo, bet matyti čia rastos realybės jame jau kėlė įvairių naujų aspektų, kurie vėliau jį nuvedė kartu su visa eile idealistų kovotojų už laisvę į kacetą ir į mirtį. Beveik neabejoju, kad jau tada naujosios Europos miražas, vokiečių militarinės jėgos pasisekimo svaigulys buvo jame užtemdytas lietuvių dvasinės stiprybės ir vis ryškiau įsiliepsnojančio laisvės troškimo.
Staiga Kurmis pakeitė pasikalbėjimo temą. Jis kreipėsi į mane ir pranešė, kad vokiečių saugumas turįs žinių, jog Aktyvistų Frontas esąs pasiruošęs šiąnakt užimti Kauno komendantūrą ir išmesti iš ten voldemarininkus.
Pranešiau, kad man nėra žinoma, kad kas planuotų kontrapučą.
Tada jis mane norėjo įkalbėti, kad aš eičiau nakvoti į apsaugos dalinių, kurie saugojo komendantūrą, būstinę. Ir jeigu kas bandytų drumsti dalinių vyrų nuotaiką, kad aš įsikiščiau. Aš atsisakiau, nes laikiau tai betiksliu dalyku.
Valandėlę Kurmis iš pasikalbėjimo kambario išėjo, vėliau grįžęs stengėsi suvaidinti labai susijaudinusį ir man pranešė, kad mano pareiškimais netikįs. Jis turįs aiškių žinių, kad aktyvistai ruošia šią naktį pasikėsinimą prieš komendantūrą. Dabar jis man aiškiai jaučiąs reikalo pasakyti, kad tokio kontrapučo atveju vokiečių Gestapo panaudos visą savo jėgą, kad Aktyvistų Fronto pasikėsinimas prieš voldemarininkų užimtą komendantūrą būtų nuslopintas. To viso pasėkos aktyvistams bus labai skaudžios.
Po to pareiškimo Kurmis visus pasikalbėjimo dalyvius pakvietė į gretimą kambarį, kuriame buvo Žarskus ir dar vienas asmuo iš naujojo komendanto patikėtinių. Jie buvo tie, kurie atbėgo su aliarmuojančiomis žiniomis prašyti pagalbos pas Kurmį. Tos žinios buvo tokios — pora aktyvistų buvo atėję į apsaugos dalinių karių valgyklą ir kalbino vyrus grąžinti tvarką komendantūroje Nei tų vyrų pavardžių nei jokių kitų duomenų nei Žarskus nei jo palydovas nebuvo pajėgūs patiekti.
Susimirkčioję su Zenonu, priėjome prie Kurmio, pranešėme, kad tie komendantūros žmonės neturi jokių tikslių duomenų, ir mes esame tikri, kad jokio pasikėsinimo neįvyks. Kurmis dėl to pareiškė savo pasitenkinimo ir nuomonę, kad jis manąs su mumis esą galima kalbėtis.
Atsisveikinę išėjome šiek tiek po 10-os val. vakaro. Valandėlę tylėjome kiekvienas paskendęs savo mintyse. Mums patiems tada aktyvistų pajėgumas neatrodė toks didelis, kad prieš jį būtų reikėję net visos Gestapo jėgos, norint apsaugoti pučininkų komendantūrą.
Mums buvo dabar aišku, kad štai čia yra destrukcijos židinys. Iš to gestapinio židinio ėjo instrukcijos Laikinosios Vyriausybės darbui trukdyti ir aktyviai Lietuvos nepriklausomybei sabotuoti bei gundyti lietuvius klasta įtraukti į vokiečių karo uždavinius.
Ši vertinga patirtis dar labiau sustiprino mūsų budrumą išlaikyti kovos už laisvę dvasią nepažeistą naujojo okupanto klastos.
Po kelių dienų vokiškasis Sicherheitsdienst, įsikūręs Paramos Rūmuose, Laisvės alėjoje, iškvietė L. Prapuolenį ir P. Narutį ir aktyvistų daliniams pasiūlė ginklus ir visą paramą. SD motyvuose būdinga buvo tai, kad jie nenorį leisti, kad Gestapo remiami voldemarininkai perimtų visą lietuvių gyvenimą ir reprezentuotų lietuvių tautą. Jie SD norį aprūpinti ginklais aktyvistus, kad tie nepasiduotų.
Tą pačią dieną sušauktame Aktyvistų Fronto štabo posėdyje nusprendėme, kad tie pasiūlymai yra ryški nacių klasta, kurios pagalba jie nori garbingas lietuvių rezistencines jėgas kompromituoti, todėl jau pats laikas viešąją Lietuvių Aktyvistų Fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį. Nuo to laiko iš viešojo gyvenimo pranykome, ir pogrindyje formavosi Lietuvių Frontas.
