TREMTYJE: Dvi konferencijos

Emigracijos ar tremties aplinkybėse, kurios kiekvieną veikia absorbuojamai ir niveliuojamai, svarbu juo dažniau susitikti vienminčiams. Drauge praleistos valandos atstato asmeninius bičiulystės ryšius, nukreipia dėmesį iš naujo į visuomeninius reikalus, pagilina idėjinius bei moralinius tų reikalų pergyvenimus. šventiška nuotaika ir aukštesnė buvimo bei veikimo prasmė pragiedruliais lieka kuriam laikui pilkame kasdieniniame gyvenime.

-o-

Kad lengviau būtų susitikti, pernai buvo surengtos Amerikos Lietuvių Fronto bičiulių dvi zoninės konferencijos — Windsore (Kanadoje) gruodžio 4 ir New Yorke gruodžio 11—12. Windsore dalyvavo bičiuliai iš Chicagos, Detroito, Clevelando, Toronto ir paties Windsoro. Po rengėjų, Windsoro sambūrio, vardu žodžio, kurį pasakė agr. V. Barisas, konferenciją atidarė valdybos pirmininkas J. Brazaitis; prezidiumo nariai — E. Arbačiauskas (Detroitas), St. Dargis (Toronto), V. Naudžius (Chicago), pirmininkavo pakaitomis. Sekretoriate buvo St. Daunys ir D. Jesaitytė. Darbų eilė buvo tokia: valdybos ir sambūrių pranešimai apie metų veiklą, LLK nario V. Vaitiekūno pranešimas apie metinę laisvinimo veiklą ir artimiausios politinės eigos perspektyvas, J. Brazaičio planas artimiausių metų veiklai, St. Barzduko pranešimas aktualiuoju Amerikos lietuvių bendruomenės ir jos tarybos rinkimo klausimu.

Iš apyskaitinių pranešimų buvo matyti, kaip veiklos iniciatyva vis labiau plinta pačiuose sambūriuose. Kiekvienas tų sambūrių reiškiasi savaip individualiai. Ypatingo veržlumo darbe parodyta Kanados sambūriuose. Šalia tarpusavio organizavimosi ir savo idėjų sumanaus skleidimo visuomenėje jie įsiliejo į kitas organizacijas, praktiškai kiekvienas iš narių prisiimdamas pareigą dalyvauti dar kuriam bent vienam kitam visuomeniniame darbe. Chicagos bičiuliai tiek pagausėjo, kad jiems veikti reikėjo sudaryti kelis sambūrius ir juos apjungti bendra apygarda; chicagiškiam visų buvo pripažinti dideli nuopelnai sudarius žurnalui “Į Laisvę” materialinę atramą ir palaikant gyvą ryšį su priaugančia karta. Detroito sambūris sumaniai pasireiškė populiarindamas rezistencinio veikimo Lietuvoje atminimą, Clevelando bičiuliai daugiausia įsiliedami ir savo jėgas skirdami veiklai lietuvių bendruomenės, Balfo ir kt. visuomeninių organizacijų ribose.

Kalbant apie artimiausią ateitį ir nusistatant bendras pažiūras į kertinius šio gyvenimo visuomeninius reiškinius, pažymėtinas vienodas tų reiškinių supratimas ir pergyvenimas. Sustiprėjęs vieningumas mintyse, nusistatymuose, organizacijos linijoje — eiti savu pozityviu keliu, branginant kiekvieno pasireiškimą, Lietuvai naudingą, bendradarbiaujant su visais demokratiniais vienetais, su kuriais suveda tikslų ar konkrečių uždavinių bendrumas. Tie nusistatymai formuluoti rezoliucijomis (kurios visuomenei žinotinos — spausdinamos skyrium). Bet ir iš individualiai pareikštų minčių, iš kurių valdyba imsis sugestijų savo praktinei veiklai, aiškėjo, kad valdybos veiklos kryptis atitiko organizacijos narių valią.

Konferencijos dalyvius jungė ne tik bendras nusistatymas visuomeninio gyvenimo klausimais. Jungė ir jauki draugiška susitikimo atmosfera, kurią sudaryti daugiausia pasirūpino vietos sambūris, parinkdamas jaukias “Norton Palmer” viešbučio sales posėdžiams, bendriems pietums ir vakarienei. Vakarienės metu dalyvavo ir svečių, ir konferenciją karštais žodžiais pasveikino vietos lietuvių klebonas kun. Rudinskas ir bendruomenės pirmininkas Januška.

-o-

Viena savaitė vėliau konferencija New Yorke buvo vedama ta pačia išviršine tvarka. Atidarė valdybos pirmininkas, invokaciją sukalbėjo kun. K. Balčys (Amsterdamas); pirmininkavo pakaitomis B. Raugas (Philadelphia), Dr. A. Musteikis (N. Y.) ir sekretoriavo A. Pocius (N. J.).

Tuos pačius klausimus nagrinėjant buvo prieitos panašios išvados kaip Windsore. Pažymėtinai šioje konferencijoje labiausiai sustojo dėmesys prie dviejų dalykų. Viena, prie bendruomenės tarybos rinkimų, apie kuriuos pranešimą padarė Loko pirmininkas prel. J. Balkūnas. Diskusijos išryškino, kad tarybos rinkimų procedūra dar neišaiškinta ir neišpopuliarinta visuomenėje; kad toje procedūroje, kurią numatė Lokas kandidatų sąrašams sudaryti, slypi grėsmė nukrypti bendruomenei nuo nepartinio pobūdžio struktūros. Dėl to New Yorkas dar karščiau nei Windsoras pasisakė, kad renkamųjų kandidatų sąrašas būtų sudarytas vienas abėcėline eile, neskaidant jo į šiokias ar tokias grupes. Pabrėžtas taip pat reikalas, kad bendruomenės priekyje būtų žmonės, kuriems labiausiai rūpi kultūrinio gyvenimo reikalai ir kurie tais reikalais daugiausia nusimano. Kitas specialus čia iškeltas klausimas — buvo pabrėžiama mintis palaikyti ir populiarinti rezistencinės dienos tradicijas, palaikyti ir kitomis progomis tarp lietuvių, ypačiai tarp jaunimo, gyvą laisvės kovų ir jos kovotojų atminimą. Ta prasme papildytos ir rezoliucijos.

Konferencija baigta bendra vakariene, prie kurios jaukumo prisidėjo dar humoristinė dalis žodžiu ir vaizdais su politinio gyvenimo, “veiksnių veiklos” ir pačios LF organizacijos “išvirkštine” puse.

Gruodžio 12 buvo uždaras su kviestiniais svečiais posėdis — valanda laisvės kovotojams pagerbti. Jis buvo kitoks nei įprastiniai minėjimai. Nebuvo sveikinimų ir prakalbų. Nebuvo pirmininkavimo ir kalbėtojų pristatinėjimo, kuris išblaško. Tebuvo vaizdai — epizodai po 10—15 minučių, paskaityti tų asmenų, kurie tiesiogiai rezistencijos ir kovų įvykiuose dalyvavo ir juos pergyveno. Iš pirmosios sovietinės okupacijos laikų buvo Dr. A. Damušio atsiminimai apie 1941 sukilmo organizavimą (skaitė B. Račkauskas); iš rezistencijos vokiečių okupacijai vaizdą davė A. Pocius apie vieną iš to meto pogrindžio organizatorių — kap. Gužaitį; iš antrosios sovietų okupacijos laikų pateikė pergyventų vaizdų pynę kun. K. Balčys, palikęs Lietuvą 1947. Su daina šiltai įsijungė į šių atsiminimų atmosferą A. Gaigalaitė (Philadelphia), pianu palydima Kepalaitės, o H. Kačinskas paskaitė epizodą iš J. Daumanto knygos “Partizanai už geležinės uždangos” ir paskui su dideliu įsijautimu du partizaninės poezijos eilėraščius. Crescendo kylanti nuotaika viršūnę pasiekė, kada kun. K. Balčiui prie pianino intonavus visi minėjimo dalyviai sudainavo dvi partizanines dainas ir užbaigė minėjimą Lietuvos himnu.

Tai buvo kaikas nauja, kas prašneko betarpiškai į žmogaus pergyvenimą; kas iš minėjimo išėjusiam dalyviui paliko jausmą, jog širdžiai buvo šviesiau.