KELIAI
[Aldona Matusevičiūtė]
Vos užgimė žmogus -
atrado du kelius prie savo lopšio.
Abu turtus žadėjo,
abu viliojo lyg auksas gobšą.
Tai buvo pergalių ir pralaimėjimų keliai,
ilgi, klastingi.
Abu vingiavo per kalvas ir klonius -
visam pasauly pynėsi jų vingiai.
O jais vis ėjo, ėjo, ėjo žmonės...
Ir aš su jais išsirengiau, -
visai maža, lyg ryto vyturėlis.
Visi išėjome maži, basi,
baltais motutės marškinėliais,
upelyje skalbtais, saulutės išdžiovintais
vos rytui švintant, iškvėpintais
ievų ir obelų kvapais ir papuoštais
margais žvaigždynų raštais.
Nutilo žemė ir dangus, -
įsižiūrėjo jie į mūsų minią,
paliekančius namus, tėvynę,
vis einančius ir einančius
lig žemės krašto...
Silpni mažučio vaiko žingsniai pasiliko praeity,
svajonių ir džiaugsmų užburtoje šaly.
Šiandien nei aido jų nebegirdžiu,
nors ir dabar jaučiu tiek plakančių širdžių.
Jos visos alkanos, ištroškusios,
jos visos ieško, nenurimsta:
čia kyla į šviesiąsias aukštumas,
o čia - purve nugrimzta...
Tokie tie du keliai!
Ir juo tolyn, tuo jie labiau surizgę
ir susipynę taip kietai, taip apgaulingai blizga,
kad sakalo akis nepastebėtų
ir neatskirtų jų nuo vienas kito
iki džiaugsmingo Amžinybės ryto.
Ilgai sklaidžiau tartum gijas juos savo pirštais
ir skaičiavau gyvenimo posmus.
Metus...
O jis toks neramus ir tirštas,
vis nešėsi ir nešėsi visus,
tolyn į begalybę, tamsią, gilią,
kur glūdi amžiai, amžinai nutilę.
O, kaip tada norėjau, atskirti tuos kelius du,
atplėšti juos nuo vienas kito,
tačiau... tos gijos, gijos...
Vis draikės pavėjui.
Jomis ir siela, ir širdis, ir mintys apsivijo
ir vėl tapau mažu vaiku,
gyvenimo srovės jau išneštu į vandenyną,
kuris tiktai bangavo, tik vilnijo ir skandino.
Va, tai iš ten pasklido mano šauksmas, -
jis akmenis pravirkdęs būtų:
Ar esate čia kas?! Ar matote mažutę mano ranką
tarp tų kalnų, tarp tų bangų, putotų, neramių?!
Ir ištiesiau ją kiek galiu,
į dangų atgręžtu mažyčiu delneliu...
Esu...- man sieloj tyliai sušnabždėjo.
Esu... - sustūgavo vakariai vėjai.
Esu! Esu! - visam pasauly nuskambėjo.
Ir man tylu, tylu... Tartum iš sapno atsibudus,
tartum įbedus savo žvilgsnį į kitą,
visai į kitą žemės kraštą...
Nutilo audros ir verpetai gūdūs,
kažkas pakėlė sunkią mano naštą
ir pakvietė toliau keliauti.
Tik nebijok! Šiskelias tikras, nesupintas.
Žiūrėk, jau rausvos ryto aušros švinta.
Mes eikime, palikę žemumas, purvynus,
kurie tiek daug, tiek daugel nuskandino,
ir įsipinkime į didžią mano Tautą...
Čia pajutau, kad ta Tauta - anas garstyčios grūdas,
krauju palaistytoj dirvoj pabudęs,
vis auga ir šakojasi, šaknija
ir jokių audrų, jokių ji viesulų nebijo.
Tiek amžių jį naikino ir kapojo, -
jis kančiomis, jis žaizdomis lapojo.
Tyliu ir džiūgauju širdy, kad sužaliavusi jame,
šakele - žalia, gyva, -
sužėlė ir manoji Lietuva.
Dabar - lyg akyje vyzdys,
ar meilės kupina širdis,
ji plaka sūnui kiekvienam.
Kankinama vaikų klaidų,
pilna jo kruvinų žaizdų,
šiame pasauly nebyliam.
Ją plaka rankos svetimų,
jai namuose nėra namų,
tik šėlsta vandenys aplink.
Ir iš tenai, iš jų gelmių,
sušuko ji švelniu balsu
kaip aš kadais:
Ar esate čia kas?!
Ar matote mažutę mano ranką
tarp tų kalnų, tarp tų bangų,
putotų, neramių!..
Tik Jis iš savo dieviškų namų,
apžvelgęs mus giliu žvilgsniu,
užplūsta sielą ramumu ir sako:
Aš esu.
Galinga savo silpnumu,
į jį palinkusia galva,
su vėjais rungias veržlumu
jubiliatė Lietuva.
