ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)
IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis
ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)
Rusijos carai gerai suprato, kad katalikiška Lietuva tol nenurims ir veršis išsprūsti iš po jų letenos, kol nebus panaikinti jos skirtumai: katalikų tikėjimas ir lietuvių tautybė. Siekdami surusinti ir sustačiatikinti, ėmėsi uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, ugdžiusius lietuvių atsparumą bei atkaklumą rusinimui.
Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti šie vienuolynai: 1) Antalieptės karmelitų 1832 m.; 2) Dotnuvos bernardinų 1864 m.; 3) llūkštos Šv. Vincento misijos kongregacija 1832 m.; 4) Jonavos trinitorių 1832 m.; 5) Jūžintų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 6) Kalvarijos dominikonų 1889 m.; 7) Kauno augustinų 1864 m.; 8) Kauno bernardinių 1864 m.; 9) Kauno bernardinų 1850 m.; 10) Kauno dominikonų 1845 m.; 11) Kauno karmelitų 1845 m.; 12) Kauno pranciškonų ir Vytauto Didžiojo bažnyčia 1845 m.; 13) Kauno šaričių 1866 m.; 14) Kėdainių karmelitų 1832 m.; 15) Kėdainių pijorų 1832 m.; 16) Kęstaičių kunigų invalidų namai, rokitų vienuolynas ir sugriauta bažnyčia 1886 m.; 17) Kolainių karmelitų 1864 m.; 18) Kražių benediktinių 1893 m.; 19) Kurklių Atgailos kanauninkų 1832 m.; 20) Kvetkų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 21) Linkuvos karmelitų 1832 m.; 22) Padubysio bazilijonų 1834 m.; 23) Palėvenės dominikonų 1865 m.; 24) Panemunio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 25) Panevėžio pijorų 1832 m.; 26) Papilio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 27) Pašaltuonio benediktinių 1832 m.; 28) Pažaislio kamaldulių 1832 m.; 29) Pumpėnų senosios regulos karmelitų 1832 m.; 30) Raseinių dominikonų 1886 m.; 31) Raseinių karmelitų 1832 m.; 32) Raseinių pijorų 1832 m.; 33) Salako Atgailos kanauninkų 1832 m.; 34) Skapiškio dominikonų 1832 m.; 35) Skiemonių Atgailos kanauninkų 1832 m.; 36) Smalvų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 37) Suvainiškio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 38) Telšių bernardinų 1852 m.; 39) Tytuvėnų bernardinų 1864 m.; 40) Troškūnų bernardinų 1864 m.; 41) Upninkų-Veprių dominikonų apie 1832 m.; 42) Užverio karmelitų 1850 m., o bažnyčią - 1865 m.; 43) Varnių rokitų 1832 m.; 44) Vilkmergės pijorų 1845 m.; 45) Vidžių Laterano kanauninkų 1839 m.; 46) Žaiginio pranciškonų 1832 m.
Be to, rusų valdžia Žemaičių vyskupijoje dar uždarė šias bažnyčias ir koplyčias: 1) Alantos altariją 1843 m.; 2) Balsių filijos bažnyčią, Šilalės parapijoj, sugriovė 1845 m.; 3) Batakių dvaro koplyčią 1864 m.; 4) Bilevičių koplyčią Girkalnio parapijoj 1864 m.; 5) Devynduonių koplyčią Surviliškio parapijoj 1864 m.; 6) Gardų koplyčią Kurtuvėnų parapijoj 1864 m.; 7) Kalnaberžės koplyčią Surviliškio parapijoj 1864 m.; 8) Kauno buv. Jėzuitų bažnyčią pavertė cerkve 1824 m.; 9) Kauno Karmelitų bažnyčią uždarė 1845 m., o caro įsakymu (1881 03 07) ją vėl katalikams grąžino; 10) Kaunatavos filijos bažnyčią 1864 m.; 12) Niurkonių dvaro koplyčią Pumpėnų parapijoje 1866 m.; 13) Pavalvėnų dvaro koplyčią Tryškių parapijoje 1867 m.; 14) Paguosčių dvaro koplyčią Zarasų apskr. 1864 m.; 16) Skiemonių parapijos bažnyčią pavertė filijine 1835 m.; 18) Teodoravo (Laukininkų) dvaro koplyčią Batakių parapijoj 1864 m.; 19) Tytuvėnų Šv. Jurgio koplyčią kapinėse 1866 m.; 20) Varnių kunigų atgailos namus 1866 m., koplyčią - 1867 m.; 21) Vencavų filijos bažnyčią Dusetų parapijoj 1864 m.; 22) Visbarų koplyčią Girkalnio parapijoje 1864 m.; 23) Dūkšto Šv. Onos bažnyčią 1867 m.
Kai šitaip rusų valdžia Lietuvoje vienuolynus ir bažnyčias uždarinėjo, mūsų liaudžiai buvo gyvas reikalas turėti nurodymų, kaip ji tokiais atvejais turi elgtis. Visais klausimais, kaip lietuviai katalikai turi kovoti su valdžios pastangomis juos sustačiatikinti ir rusinti, labai įsakmius pamokymus skelbė Tilžėje leidžiamose brošiūrose Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1850-1875).
Pacituosime čia keletą Valančiaus nurodymų, kaip žmonės turi bažnyčias ginti, kai rusų valdžia jas uždaro:
Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai turi ne vien šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje turi naktavoti ir su ašaromis giedodami turi melsti Viešpaties, idant gelbėtų šventą savo bažnyčią. <...> Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai tur iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip darė ir Minsko gubernijos katalikai, išplėšiant jiems bažnyčias. Po kelias dienas ir naktis gulėjo bažnyčioje ir šventoriuje, dėl to sakau, jogei reikalingas vakartis.
Vysk. Valančius davė ir netiesioginių nurodymų, kaip ginti uždaromas bažnyčias. Tai yra įsakmūs pamokymai, kaip reikia tvirtai laikytis katalikų tikėjimo. Pavyzdžiui, pacituosime šiuos:
Turite būti tvirti tikėjime, turite būti pasiruošę kentėti kančias, kaip senovės katalikai. Nors viršininkai už tvirtybę katalikų tikėjime atimtų gyvenimus, sodintų į kalinę ir plaktų ar kapotų, vis tai turite iškentėti, nes verta to yra Dangaus Karalystė. <...> Jūsų vėlės yra vertos to, idant dėl jų išganymo truputį pakentėtumėt. Todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei savo namų, nei turtų, nei gyvybės. <...> Turėkitės, mano vaikai, turėkitės savo tikėjimo, nors jus visus išmuštų. <...> Jei maskoliai ims kurį į nagą, jei muš, tvos, žudys, vis tai katalikas tegu kenčia. Viešpats Dievas kenčiančiam už tikėjimą priduos stiprybės ir kantrybės...
Paminėtina čia ir vysk. M. Valančiaus pateiktoji persekiojamiems lietuviams Visų Šventųjų Kentėtojų litanija. Vyskupas, joje rodydamas, kaip dėl tikėjimo buvo kankinami pirmieji krikščionys, norėjo lietuvius paskatinti, kad ir jie kentėtų dėl tikėjimo rusų persekiojami, nes Dievas jiems už tai atlygins dangumi ir šventųjų garbe. Tos litanijos pavyzdžiai:
Šv. Povilai, didis Apaštale, už katalikų tikėjimą nukirstas, melski už mus.
Šv. Laurynai, Djakone, už katalikų tikėjimą gyvas iškeptas, melski už mus.
Šv. Termesa, Mergaite, už katalikų tikėjimą su pjūklu perpjauta, melski už mus.
Tuos pamokymus, paskatinimus ir paraginimus lietuviai giliai dėjosi į savo tvirtas ir atkaklias širdis ir negalėjo neatsiminti, ypač tada, kai būdavo didžiausias reikalas, kai rusai kibdavo uždaryti jų bažnyčias.
Kęstaičių bažnyčią ir kunigų invalidų namus uždaryti rusų valdžia ėmė ruoštis nuo pat 1886 m. pavasario. Tuo tarpu valdžios aukštosios sferos rengė Kęstaičių filijos, priklausiusios Alsėdžių parapijai, panaikinimo įsakymą. Rusų caras Aleksandras III (1881-1894) jos uždarymo ukazą Pasirašė lengva širdimi. Metodą Lietuvai sustačiatikinti ir surusinti, uždarinėjant bažnyčias ir vienuolynus, jis buvo paveldėjęs jau iš savo tėvo Aleksandro II (i855-i88i) ir iš savo senelio Nikolajaus I (1825-1855). Aleksandrui III, kaip ir jo pirmtakams, buvo aišku, kad lietuvius metiežnikus reikia iskorenit’ - pakirsti jiems šaknis.
1886 m. vasarą Vilniaus ir Kauno generalgubernatorius Ivanas Kochanovas gavo iš vidaus reikalų viceministerio kunigaikščio Gagarino pranešimą, kad tais metais liepos 10 dieną Viešpats Imperatorius teikėsi aukščiausiai įsakyti: ištuštinti Kęstaičių invalidų namus, <...> esančią prie tų namų bažnyčią uždaryti.
Žemaičių vyskupo padėtis buvo sunki. Caro įsakymas bažnyčią uždaryti buvo aukščiausias įsakymas. Jo privalomumas buvo paremtas fizine Rusijos jėga, prieš kurią spirtis vyskupas tos rūšies ginklų neturėjo. Tokiais atvejais vyskupas turėjo nusileisti fizinei valdžios prievartai, kovoti su valdžia, kiek buvo galima, moraline Bažnyčios jėga ir atitinkamais pasyvaus pasipriešinimo būdais.
Tokios taktikos laikydamasis vyskupas, gavęs įsakymą uždaryti Kęstaičių bažnyčią, persiuntė vykdyti vyskupijos konsistorijai, kuri veikė pagal jo nurodymus. Konsistorija, daugiau nei porą savaičių padelsusi, rugsėjo 15 d. paliepė Alsėdžių dekanui, Sedos klebonui kun. Pranciškui Mažeikai gubernatoriaus įsakymą vykdyti. Galimas dalykas, konsistorija nesiskubino siuntinėti raštų dėl to, kad Kęstaičių apylinkės gyventojai, patyrę, jog jų bažnyčia bus uždaroma, turėtų laiko susitarti, kaip reikia ją ginti.
Slinko neramios apylinkės gyventojams dienos. Kęstaitiškiai, tikrai žinodami, kas laukia jų bažnyčios, ėmė veikti. Jie nutarė pasiųsti į Petrapilį pas carą delegaciją su prašymu, kad paliktų bažnyčią neuždarytą. Todėl sudėjo mezliavą, surašė prašymą, po kuriuo padėjo savo parašus 300 žemaičių, ir išsiuntė 5 vyrus su juo pas carą.
Bažnyčią uždaryti buvo paskirta rugsėjo 24 dieną. Dar gerokai prieš tą dieną policija ant visų kelių buvo pastačiusi apsiginklavusius vyrus saugoti, kad Kęstaičių kunigų invalidų namų vedėjas kun. Juknevičius kur nors neišvežtų invalidų namų turto.
Aplinkiniai žemaičiai, žinių apie bažnyčios uždarymą paveikti, būriais rinkosi į Kęstaičių bažnyčią bijodami, kad, jiems iš bažnyčios išsivaikščiojus, atvažiavę valdžios atstovai jos neuždarytų, budėjo joje, giedodami šventas giesmes ir vieni kitus pakeisdami. Todėl jau išvakarėse, rugsėjo 23 d., buvo privažiavę į Kęstaičius daugybė žmonių, dar daugiau buvo pėsčių, ir pilna bažnyčia per kiaurą naktį laukė atvažiuojant bažnyčios uždarymo komisijos, į kurią buvo paskirti Telšių apskrities spravninkas Pavelas Popovas, Alsėdžių dekanas kun. Tamašauskas ir Alsėdžių klebonas kun. Mažeika.
Bažnyčios uždarymo komisija į Kęstaičius atvažiavo rugsėjo 24 dieną. Bažnyčią jie rado pilną žmonių. Kad komisija negalėtų uždaryti bažnyčios, bažnyčioje esančios moterys nukėlė nuo vyrių duris ir jas paslėpė. Valdžios atstovai ir kunigai atėję prie bažnyčios, rado ją atvirą ir be durų.
Žmonės komisijai leido prieiti tik prie bažnyčios durų angos, toliau eiti neleido, visi šaukdami vienu balsu: Nelaisma! - Nedusma!
Kad bažnyčią būtų galima uždaryti, pirmiausia iš jos turėjo būti išneštas Švč. Sakramentas. Jį išnešti Telšių spravninkas buvo įsakęs Alsėdžių klebonui kun. Mažeikai. Kai klebonas, įsakymą vykdydamas, įėjo į bažnyčią ir, norėdamas paimti Švč. Sakramentą, artinosi prie altoriaus, jį apstojo moterys ir prašė Švč. Sakramento neimti. Kai klebonas, jų nepaisydamas, dar kelis žingsnius prie altoriaus žengė, jos apkibo jį ir, rankas bučiuodamos, vėl prašė prie altoriaus neiti ir Švč. Sakramento neimti. Alsėdžių klebonas, jų prašymo paveiktas, o gal ir tiesiog prie altoriaus neprileidžiamas, apsigręžė ir iš bažnyčios išėjo.
Pats spravninkas Popovas negalėjo į bažnyčią nė kojos įkelti. Kai jis tarpdury įėjo į giedančius ir klūpančius žmones, šie apsikabino jį už kojų ir su ašaromis prašė paveikti vyriausybę, kad bažnyčios neuždarytų. Jie žadėjo iš bažnyčios išeiti ir išsiskirstyti, jei spravninkas, ją užantspauduodamas, neiškraustys iš jos daiktų, bet viską paliks kaip yra, kol bus gauta caro malonė palikti jiems bažnyčią; jei tos malonės negausią, žadėjo aukščiausiai valiai pasiduoti ir iš bažnyčios išsikraustyti nesipriešindami.
Kai minia šaukdama komisijos į bažnyčią neįsileido, dekanas atsivedė iš buto kun. Juknevičių ir prašė nuraminti minią, nes, jei to nepadarysiąs, krisianti ant jo atsakomybė. Turbūt policija jau tada kun. Juknevičių kaltino, kad jis sukurstęs žmones susirinkti į bažnyčią ir sukliudyti valdžiai ją uždaryti. Kun. Juknevičius kreipėsi į žmones, tardamas: Vaikai, perstokiet, mani pražudysiet! Bet žmonės jo neklausė ir nenurimo. Matydamas, su kokiu dideliu užsidegimu žmonės pasiryžę savo bažnyčią ginti, susigraudinęs išėjo iš bažnyčios ir parėjo namo.
Kai dekanas ragino žmones pasiduoti aukščiausiai valiai ir aiškino, kokia bus jiems už priešinimąsi atsakomybė, minia dekanui atsikirto: Kodėl policija mums nieko blogo nedaro, bet ramiai žiūri, kaip mes meldžiamės? Minia replikavo teisingai, valdžios atstovai iš tikrųjų nieko neveikė. Jie vien reikalavo, kad veiktų kunigai, norėdami sudaryti žmonėms įspūdį, kad bažnyčią uždaro ne tiek valdžia, kiek patys kunigai.
Negalint bažnyčios uždaryti, spravninkas perėmė savo žinion kunigų invalidų namus ir visą turtą, ne tik pagal inventoriaus sąrašus, bet ir trobesius, pastatytus paties kun. Juknevičiaus lėšomis, suvežtą ūkiui statybinę medžiagą, malkas, kultus ir nekultus javus.
Po rugsėjo 24 d. žmonės bažnyčią jau saugojo be perstojo. Jie plūdo į Kęstaičius iš visų pusių. Bažnyčią lankančių skaičius po kelių savaičių Padidėjo tiek, kad jie nebegalėjo sutilpti ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Jų būdavo tiek daug, kaip Žemaičių Kalvarijoj per atlaidus. Vieni jų Pasilikdavo budėti, kiti budėtojams statydavo maistą, treti, bažnyčią aplankę ir karštai pasimeldę, grįždavo namo. Aplinkinėse parapijose nebuvo ūkininko, kuris nebūtų pasirūpinęs kuo nors sušelpti bažnyčios budėtojus.
Visi apylinkės gyventojai buvo gyvai persiėmę reikalu ginti Dievo namus, kovoti už savo tikėjimą. Savo kovos teisingumu jie nė kiek neabejojo ir buvo įsitikinę, jog valdžia, pasišovusi panaikinti jų bažnyčią, daro bedievišką, šventvagišką darbą. Stačiatikybė, kurią valdžia, naikindama katalikų bažnyčias Lietuvoje, stengėsi įstiprinti, visų buvo pripažįstama kaip erezija, kurios reikia saugotis, su kuria reikia kovoti. Visiems buvo Bažnyčios įkvėpta, kad katalikų tikėjimas vienintelis tėra išganingas, ir kas jį pildo ir už jį kovoja, tas pelnosi išganymą, o kas duotųsi stačiatikinamas, tas išganymą prarastų. Todėl bažnyčią ginant visus žemaičius jungė visiškas sutarimas ir vienybė - juoba kad jie visi nuo stačiatikiškos valdžios kentėjo lietuviškos spaudos persekiojimą ir visą kitą priespaudą.
Bažnyčios budėtojų vadas Žvirblaičių kaimo gyventojas Dominykas Daračius, vyras aukšto ūgio, kaip Biblijos Saulius - už visus didesnis ir stambesnis, amžiaus apie 40 metų, gerai pažinojo visus apylinkės žmones ir pats visiems buvo žinomas kaip geras, galima sakyti, profesionalus piršlys, geros orientacijos, iškalbingas, sumanus, prityręs ir populiarus. Vadovaudamas bažnyčios budėtojams, net nakties metu vesdavo joje kalbamas maldas ir giedamas giesmes. Daračiaus visi klausė, jo nurodymų visi laikėsi, o kur pats ko nesuspėjo, siuntinėjo savo pagalbininkus.
Daračiaus sumanymu buvo padarytos bažnyčioje barikados, kad per pereinamąją zakristiją valdžios atstovai ir kunigai negalėtų prieiti prie didžiojo altoriaus, kuriame buvo laikomas Švč. Sakramentas. Kad kunigai negalėtų jo iš bažnyčios išnešti, zakristiją užvertė akmenimis, o skersai bažnyčios sustatė ilgus suolus ir visą laiką ant jų sėdėdami nieko nepraleisdavo eiti prie altoriaus.
Valgius budėtojai pradžioje gamindavo vienuolyno virtuvėje. Bet per dienas ir naktis kūrenant pečius, jie taip įkaito, jog policija, neva saugodama, kad nekiltų gaisras, privertė ugnį užgesinti. Virėjai nenusiminė. Jie išsikėlė į pamiškę ir ten paskardy, prie gyventojo Antano Pociaus kiemo, kaimyno Virkiečio dauboje pasidarė virtuves, įtvirtino jose eigulio Razmaus duotus katilus ir per dienas naktis pleškindami ugnį gamino viralą ir visokius valgius. Pagaminti valgiai būdavo geldomis nešami į Pociaus trobą ir sukraunami ant stalų, prie kurių ateidavo budėtojai ir dovanai valgydavo. Kadangi ruduo buvo labai gražus, o Pociaus troboje ne visi sutilpdavo, tai daug kas valgė prie tokių pat stalų lauke. Žemaičiai buvo įpratę Kęstaičių kunigams ir vienuoliams išlaikyti aukoti aukų, ypač avinų, kurių daugiausia suveždavo per šv. Roko atlaidus. Tai ir dabar, bažnyčios budėjimo metu, tokių aukų iš visos apylinkės pilte pasipylė. Todėl visi, kas tik norėjo, galėjo lig soties valgyti. Per 2 budėjimo mėnesius virėjai papjovė daugiau nei 400 avinų, neskaitant kitokios suvartotos mėsos ir kitokių valgių.
Policija dar labiau įtūžo dėl pasidarytų virtuvių pamiškėj ir ne kartą bandė čia išvartyti katilus bei užgesinti ugnį. Bet virtuvės moterys, švaistydamos liepsnojančius nuodėgulius, juos išvaikydavo. Tokiu būdu policija, nieko nelaimėjusi, turėdavo grįžti atgal.
Kaip labai bažnyčioje budintys žmonės bijojo, kad kunigai neišneštų Švč. Sakramento, rodo šie pavyzdžiai. Kartą anksti rytą per Kęstaičius važiavo jaunas kunigas ir bažnytkaimy sustojęs įėjo į bažnyčią, norėdamas pasimelsti ir pasižiūrėti, kas joje dedasi. Žmonės bažnyčioje vieni kalbėjo rožančių, kiti vaikščiojo Kryžiaus kelius, o kiti giedojo giesmes. Kunigas, įėjęs į bažnyčią, norėdamas pagarbinti Švč. Sakramentą, artinosi prie grotelių. Žmonės jį pamatę sumišo: iškrito jiems iš rankų rožančiai ir nutrūko maldos, pasigirdo balsai: Kunigas bažnyčioj! Kunigas bažnyčioj! Veizėkim, kad neišneštą Švč. Sakramentą, tada maskoliams bus lengva iš mūsų bažnyčią išplėšti! Apkibo moterys kunigą ir, bučiuodamos jam rankas, prašė neiti prie didžiojo altoriaus ir neimti Švč. Sakramento. Nors kunigas tikino, kad jis Švč. Sakramento imti nė nemano, bet moterys jo žodžiais netikėjo ir prašė jį iš bažnyčios išeiti.
Dabartinis [1938 m.] Tverų klebonas kun. Jonas Armalis, kilęs iš Kęstaičių apylinkės, per bažnyčios uždarymo įvykius buvęs 11-os metų, budėjęs joje prieš pat kazokams ją sugriaunant bent 3 paskutines naktis, pasakoja, kad budėtojai, Daračiaus vadovaujami, neįsileisdavę bažnyčion nė vieno nepažįstamo žmogaus, net nei kunigo, teleisdavę pasižiūrėti, kas joje dedasi, tik iš bobinčiaus, o patys tuo tarpu užgiedodavę: Dievas mūsų Gelbėtojas ir stiprybė.
Panašus atsitikimas buvo ir su kitu kunigu, kuris per Kęstaičius važiuodamas manė galėsiąs čia atlaikyti šv. Mišias. Moterys ir šį apstojo ir, rankas bučiuodamos, prašė: Dvasiškas tėveli, neik prie didžiojo altoriaus, nes gali mums paimti Švenčiausiąjį. Prašom laikyti Mišias prie šalutinio altoriaus, o mes ten susirinkę Švenčiausios Aukos išklausysim.
Kiekvieną kartą, kai dekanas į Kęstaičius atvažiavęs stengdavosi įkalbėti žmones pasiduoti caro įsakymui, jie jį sulaikydavo tarpdury, šaukdami: Nedusma! Nelaisma! <...> Jei net Jūsų Prakilnybė, - rašė vyskupui dekanas, -norėtumėt įeiti į bažnyčią, tai tikriausiai ir Jus taipdury jie sulaikytų.
Į Petrapilį išvažiavę Kęstaičių pasiuntiniai prie caro prileisti nebuvo, nes 300 parašų buvę per mažai. Žmonių susirinkimas Kęstaičiuose, sužinojęs iš sugrįžusių pasiuntinių, kad jie dėl to tušti sugrįžo, jog per mažai buvo ant prašymo parašų, kuo greičiausiai išsiuntinėjo į aplinkinių valsčių kaimus kvieslius, kad susirinktų į Kęstaičius vyrai pasirašyti prašymo. Susirinko daugybė vyrų iš aplinkinių valsčių ir carui įteiktiname prašyme padėjo net keletą tūkstančių parašų. Tais raštais nešini 5 pasiuntiniai iškeliavo atgal į Petrapilį, dabar jau tikrai tikėdamiesi prieiti prie paties caro. Tai buvo spalio mėnuo prieš 26 dieną.
Spalio 26 d. vėl atvažiavo į Kęstaičius spravninkas. Radęs bažnyčią pilną žmonių ir todėl nieko negalėdamas daryti, įsakė dekanui tuoj padaryti žygių, kad visi Kęstaičių bažnyčios daiktai būtų nedelsiant perduoti Alsėdžių klebonui.
Dekanas, pildydamas įsakymą, atvažiavo į Kęstaičius lapkričio 4 d. ir rado, kaip ir visada, bažnyčią pilną budinčių žmonių. Iš bažnyčios išsiskirstyti jie atsisakė, kol negrįšią iš Petrapilio pasiuntiniai ir neparnešią nuo karaliaus malonę palikti jiems bažnyčią, nes tvirtai tikėjo, kad šv. Rokas, padaręs Kęstaičių bažnyčioje daugybę stebuklų, neleis jos uždaryti.
Šitaip bažnyčią saugant ir dieną naktį joje budint, slinko dienos. Lapkričio 11 d. vysk. Paliulionis gavo iš generalgubernatoriaus griežto raginimo raštą. Vyskupas, matydamas reikalą teisinti kunigus, kaltinamus dėl žmonių pasipriešinimo ir neišnešimo Švč. Sakramento, pasiuntė generalgubernatoriui pasiteisinamąjį raštą, kur rašė, kad vietos klebonas ir dekanas padarė viską, ką jie padaryti galėjo, ir net daugiau negu iš jų reikalauta, kad bažnyčios uždarymas ir užantspaudavimas, kaip su kunigo pašaukimu nesutinkantis veiksmas, negali būti uždedami kaip pareiga...
Tuo tarpu Alsėdžių ir aplinkinių parapijų - Telšių, Lieplaukės, Gadunavo, Sedos, Plungės ir kt. - gyventojai darė drąsias bei energingas pastangas paveikti rusų valdžios viršūnes, kad jos paliktų bažnyčią neuždarytą. Be delegacijos Petrapilin, 2 kartus pasiųstos (prie caro ji nebuvo prileista), jie dar pasiuntė 2 prašymus paštu ir prašymą kažkokiam generolui Richteriui, ir į juos, matyt, negaudami jokio atsakymo, davė telegramą grafui Kantakuzenui - kunigaikščiui Speranskiui. Be to, prašydama bažnyčios reikalui užtarimo, lapkričio 6 d. delegacija Petrapilyje aplankė Plungės kunigaikštį Mykolą Oginskį, turėjusį caro rūmuose įtakos, tačiau ir šis nieko negalėjo delegacijai padėti. Į visas tas dideles ir ano meto mūsų sodžiaus žmonėms labai drąsias pastangas rusų valdžia nesiteikė kreipti dėmesio: ji nepermaldaujamai laikėsi pagrindinės savo veikimo Lietuvoje linijos - uždarinėti lietuvių bažnyčias ir vienuolynus ir steigti kur tik įmanoma stačiatikių cerkves ir parapijas.
Pagaliau rusų valdžia, nepaisydama žmonių pasipriešinimo, nutarė su Kęstaičių bažnyčia baigti. Pirmiausia Kauno gubernatorius norėjo sužinoti, kokia Kęstaičiuose žmonių nuotaika ir ar jiems nugalėti tikrai reikia griebtis karinės pajėgos. Todėl, nepasitenkindamas vietos administracijos bei policijos pranešimais, dar komandiravo padėčiai ištirti ypatingų reikalų valdininką Grigorijų Ščirovskį, sykiu jį įgaliodamas uždaryti bažnyčią, jei žmonės bus sukalbami. Tą pačią dieną Ščirovskis, spravninkas, keletas policininkų ir dekanas nuvažiavo į Kęstaičius mėginti uždaryti bažnyčią. Ją rado pilną žmonių, kurie klūpėdami giedojo giesmes. Valdžios atstovai pareikalavo, kad dekanas žmonių giedojimą nutrauktų. Dekanas, bažnyčios tarpdury stovėdamas, keletą kartų bandė žmones nutildyti, bet šie jo neklausė ir giedojo toliau. Tada spravninkas ir ypatingų reikalų valdininkas nutarė patys prabilti į žmones. Dekanas ėmė žmonėms šaukti, kad nutiltų ir išklausytų, ką jiems pasakys valdžios atstovai. Bet žmonės į jų šaukimą nekreipė dėmesio, perrėkdami juos savo giedojimu. Kai valdžios atstovai įsitikino, kad visos jų pastangos žmones nutildyti ir išprašyti iš bažnyčios nieko nepadeda, išėjo iš bažnyčios. Ščirovskis, savo gyvenime pirmą kartą pamatęs, su kokiu užsidegimu žmonės saugo savo bažnyčią, nusistebėjimo neslėpdamas priekaištingai spravninkui tarė: Tamsta savo širdy turi laikyti didele nuodėme pražudyti tiek nekaltų žmonių. Spravninkas niūriai į tai atsakė: Ne aš dėl to kaltas, bet kunigai, - matyt, norėdamas tuo pasakyti, kad dėl žmonių pasipriešinimo kalti kunigai, kurių sukurstyti žmonės turės valdžiai atsakyti.
Valdžios atstovams grįžus į Telšius, Ščirovskis pasiuntė telegramą gubernatoriui, pranešdamas apie padėtį Kęstaičiuose. Gurbernatorius atsakė, kad tuoj atvyksiąs į Telšius pats, įsakė spravninkui pranešti kazokams, kad jų 3 rotos (3 eskadronai - 300 raitelių) pasiruoštų kitą dieną išvykti į Kęstaičius, kad pasiųstų savo policiją ir kad tą dieną ten būtų Alsėdžių klebonas, Alsėdžių dekanas, vienas Telšių kunigas ir buvęs kunigų invalidų namų moderatorius kun. Juknevičius.
Lapkričio 19 d. iš Telšių į Kęstaičius išjojo 3 rotos kazokų, paskui juos tarškėjo keletas vežimų, prikrautų kirvių, pjūklų, kastuvų, kopėčių, virvių, sienojams griauti bursiukų ir kitų įrankių ir dar iš paskos kažin kam buvo vežami besitalaškuojantys gaisrininkų bosai. Kazokai jojo greit, ir vežimai paskui juos bildėjo su dideliu trenksmu. Pakely sutiko su pieno skardinėmis į Telšius važiuojantį žydą - jį su vežimu kazokai įvertė į griovį. Taip pat grioviuose atsidūrė ir kiti jų sutikti keleiviai. Kazokai, prijoję Kęstaičių bažnytkaimį, išsitraukė iš makščių kardus ir, kiek tik arkliai iškerta, pasileido su didele krioksena lėkti prie didžiųjų bažnyčios durų, prie kurių stovėjo žmonių minia. Galima manyti, jog ne vienas žemaitis persižegnojęs pagalvojo: Argi ims pagonys mus kapoti per galvas!
Prilėkę kazokai prie minios, susikišo kardus į makštis ir griebę šikšninius bizūnus puolė su arkliais ant žmonių ir ėmė jiems pliekti per nugaras. Užpulta minia plačiai prasiskleidė, padarydama kazokams platų kelią lig bažnyčios durų. Tada kazokai nulipo nuo arklių, išsirikiavo į dvi eiles ligi bažnyčios durų, stuktelėjo visi užkulniais ir, kaip mietai susmeigti į žemę, sustingo.
Klystumėm, jei manytumėm, kad minia jau buvo pasiruošusi kazokams kapituliuoti. Anaiptol! Ji prie bažnyčios durų jau turėjo prisinešusi akmenų krūvas, po kurias vyrai ir moterys skubiai griozdėsi, rinkdamiesi patogesnius akmenis pamiklinti, reikalui esant, nedorų svečių pakaušius. Ir, jei kazokai būtų brovęsi į bažnyčią, juos žemaičiai būtų pasitikę su akmenimis, kuriuos daugelis jau laikė rankose. Bet išsirikiavę kazokai stovėjo ramiai, todėl žmonės aprimo ir giedojo toliau visu balsu giesmes.
Žmonės bažnyčioje, šventoriuje ir net už šventoriaus klūpėdami vis giedojo giesmes. Jų buvo matyti labai ant valdžios įniršusių, karštesnieji atrodė gatavi valdžios atstovus sudraskyti. Jie galbūt būtų puolę valdininkus, bet kunigų prašymas to nedaryti juos sulaikė. Užtat aršesnieji ant kunigų pyko, sakydami: Mes čia vargstame du mėnesius ir tą šventą vietą kaip bitės savo avilį giname, o jums tai mat nė už ką! Ak, jūs judošiai ir Kristaus pardavikai! Jie pyko ant kunigų, kad jie klausą valdžios, o nedarą kaip visi žmonės.
Pagaliau ketvertu arklių pakinkytoje karietoje atvažiavo į Kęstaičius gubernatorius, lydimas keliolikos raitų ant širmų arklių kazokų su per pečius perkabintomis orkestro dūdomis. Gubernatorius, kunigų lydimas, apžiūrėjo iš lauko bažnyčią, sugrįžęs prie didžiųjų durų, nusiėmė kepurę, nusilenkė tarpdury, persižegnojo ir pasimeldė; žvilgtelėjęs į bažnyčią jis pamatė ją pilną žmonių. Žmonės giedojo. Gubernatorius paliepė dekanui nutildyti žmones. Bet žmonės į dekano šauksmą nekreipė dėmesio ir giedojo toliau.
Gubernatorius ir policija, manydami, gal bus galima paveikti nuo vargoninės, užlipo į vargoninę ir paprašė dekaną, kad jis pabandytų iš čia nutildyti žmones. Po dekano žmonėms nutildyti šaukė ypatingų reikalų valdininkas, spravninkas ir pagaliau pats gubernatorius, bet užsispyrę žemaičiai neklausė jų visų, perrėkdami juos giedojimu. Tada gubernatorius su palyda nulipo nuo vargoninės ir įsakė policijai ir kazokams eiti į bažnyčią ir žmones iš jos stumte išstumti laukan. Žmonės, pamatę, kad juos nori iš bažnyčios išstumti, nenustodami giedoti, klūpėdami susikabino visi už rankų ir stipriai už kits kito laikėsi. Pamačiusi policija, kad žmonių išstumti nebus galima, griebėsi kito būdo. Keletas urėdnikų čiupdavo į glėbį vieną žmogų, pasispyrę atplėšdavo jį nuo kito ir išnešę išmesdavo jį pro duris į rankas stovėjusiems už durų kazokams. Bažnyčioj kilo triukšmas, klegesys ir riksmas, buvo girdėti duslūs smūgiai: mat vyrai, nenorėdami pasiduoti, ėjo imtynių su urėdnikais ir policininkais, veikdami kumštimis. Policija, jų pasipriešinimą malšindama, turbūt griebėsi bizūnų, nes tuoj radosi sukruvintų žmonių: vieni jų buvo krauju pasruvusiomis nosimis, kiti šiaip sumuštais veidais, kiti su mėlynėmis. Nemažai buvo tokių, kurie iš bažnyčios išvedami priešinosi visomis jėgomis, o išvesti, nenorėdami kazokams į nagus pakliūti, sprūsdavo policininkams iš rankų ir puldavo atgal į bažnyčią. Visus tokius sukibę kazokai suimdavo ir, norėdami nuo minios izoliuoti, nuvesdavo į vienuolyno trobas ir ten uždarydavo, baugindami: Na dabar jūs čia pagavėsite gerai! Kai kurie taip smarkiai grūmėsi su urėdnikais, kad, pačių dalyvių pasakymu, stačiai jiems akis draskė, nes priešinosi puldami pačius policininkus ir purtydami juos, įsikibę jiems už krūtinių. Kai tuos smarkiuosius vyrus policija pagaliau iš bažnyčios išmesdavo, imdavo juos į savo „globą" kazokai: pliekdavo juos bizūnais kur tik pakliūdavo - per pečius, galvas, nugaras, veidus. Kai tik su bizūnu pervarydavo per galvą ar veidą, žmogus apsipildavo krauju, kai perdroždavo per nugarą ar pečius - plyšdavo kailiniai ir vilnos išvirsdavo į viršų. Tokią egzekuciją atlikę kazokai juos surišdavo ir spardydami kojomis nutempę į „kaminą" uždarydavo kaip areštuotus. Iš viso tokių surištų buvo 43 asmenys, jų buvo labai sukruvintų ir kitaip sužeistų. Būtų policija jų daug daugiau surišusi, bet gubernatorius draudė, kartkartėmis šaukdamas: Rišti kaip galima mažiau! Rišti kaip galima mažiau!
Didysis altorius ties grotelėmis, kaip minėta, buvo užbarikaduotas. Jis buvo saugomas moterų. Policija ir kazokai, vyrus iš bažnyčios išmetę, dabar puolė moteris. Griebė jas tąsyti už plaukų ir mušti bizūnais. Moterys ėmė garsiausiai šaukti ir klykti, verkti ir raudoti. Visi, kas tik buvo bažnyčioj likęs, kėlė didžiausią triukšmą. Mat didysis altorius buvo svarbiausia gynimo pozicija: jį paėmus ir Švč. Sakramentą išnešus, kova už bažnyčią turėjo būti pralaimėta. Moterys, žinoma, ne po ilgo buvo nugalėtos ir iš bažnyčios išmėtytos, barikada pašalinta ir priėjimas prie didžiojo altoriaus tapo laisvas.
Per tą triukšmą ir desperatišką moterų klyksmą įvyko viena labai įdomi scena, verta įkvėpto dailininko teptuko. Iš bažnyčios išmesta vienuolyno tarnaitė Klara Drobaitė, imtynių baisiai sujaudinta ir dideliausio aršumo suimta, pribėgo prie gubernatoriaus, puolė ant jo ir abiem rankom piktai įsikibo į rudą jo barzdą. Kazokai, pamatę tragišką gubernatoriaus būklę, skubiai pribėgo, rusiškai nusikeikė, ją nuo gubernatoriaus atplėšė, surišo ir nuvedę įstūmė į areštuotų „kaminą". Kai mergaitę nuo gubernatoriaus kazokai atplėšė, jos rankose buvo kuokštai išplėštos barzdos.
Bažnyčioje beliko vienas gynėjas - tai pats vadas Dominykas Daračius. Jis savo didžiuliu ūgiu persviręs per priekinę altoriaus dalį, laikė milžinišku glėbiu apkabinęs tabernakulį, kur buvo Švč. Sakramentas, ir šaukė jį puolantiems kazokams: Neleisiu! Neduosiu! Tada vienas kazokų, pagriebęs nuo altoriaus stambią žvakidę, smarkiai rėžė Daračiui per rankas, ir jis tabernakulį paleido. Ten pat kazokai Daračių areštavo ir kumščiuodami bei spardydami nutempė į „kaminą" ir uždarė.
Kaip smarkiai žmonės su policija ir kazokais grūmėsi, rodo faktas, kad per imtynes ji buvo prikruvinta. Štai ką rašo matęs liudytojas:
Sunku būtą tikėti visu tuo ir visais apsakinėjimais, kad aš pats nebūčiau regėjęs, <...> kaip bažnyčios prieangis, sienos ir grindys taip baisiai sulaistytos žmonią krauju, jog tiktai smarkus rudens lietus ir žiemos sniegas pavasarį tirpdamas didumą apiplauti gali.
Kai visi žmonės iš bažnyčios jau buvo išmėtyti, gubernatorius įsakė dekanui išnešti Švč. Sakramentą, kunigui Parceriui - relikvijas ir išvežti į Telšių bažnyčią. Kai jie iš bažnyčios išėjo, minia, išgirdusi skambinant varpelį, sujaudintais balsais, suklaupusi giedojo: Tegul bus pagarbintas Švenčiausiasis Sakramentas...
Iš bažnyčios turėjo būti išneštas ir šv. Roko paveikslas. Pasigirdo minioj šnibždėjimas: Šventas Rokas nepasiduos: padarys stebuklą! Kai po ilgoko laiko išnešė pro duris ir šv. Roko stebuklingąjį paveikslą, minią apėmė galutinis nusiminimas, daug kas pasikūkčiodami raudojo, kai kas, savo lūkesčiais nusivylęs, sielvartingai dejavo: Rokeli, jei tu pasiduodi, Pasiduodam ir mes...
Kai tik kunigai išvažiavo į Telšius, kazokai užgesino visas žvakes bažnyčioje, kurios, žmonių suneštos per 2 mėnesius, ant visų altorių degė, po to gubernatorius kazokams sušuko: Griaukite bažnyčioj viską! Ir ėmė kazokai naikinti viską: vieni ardė altorius, kiti kirviais kapojo sakyklą ir klausyklas, treti, sulipę į vargoninę, draskė vargonus ir dumples, o kiti daužė statulas ir laužė kryžius, svaidė juos po bažnyčią ir spardė kojomis, dar kiti - kapojo ir laužė grotus. Po neilgo laiko vietoj altorių, grotų ir kito bažnyčios įrengimo kyšojo sukapoti gabalai ir ant aslos mėtėsi krūvos laužo.
Bažnyčios vidaus įrengimą sunaikinę, kazokai išvartė jos duris, išdaužė, sukapojo langus, staktas bei šulus. Paskui kopėčiomis užlipę ant bažnyčios nuardė stogą ir ėmė versti bokštą, kapodami jį kirviais ir pjaudami pjūklais. Bet bokšto būta tvirto, ir jo įveikti negalėjo. Tada jie užnėrė ant bokšto kryžinės lyną, už kurio nusitvėrė žemai stovėjusieji kazokai ir įsiręžę tempė, o ant bokšto buvusieji, surėmę į bokštą kartis, atsispirdami stūmė. Tačiau, kaip kazokai nesistengė, kaip nešokinėjo, medinis, menkas pažiūrėti bokštas nepasidavė jiems ir nejudėjo iš vietos. Sulūžo kazokams pjūklai ir pavirto kapliais kirviai. Vienas kitas kazokas, nukritęs nuo kopėčių ir susikūlęs ant žemės, vaitojo. Pagaliau, matydami, kad bokštas vis tiek jiems nepasiduos, metė savo darbą, palikę bažnyčią apgriautą.
Nepaliko kazokai sveikų nei kunigų invalidų namų: išdaužė jiems langus ir sugriovė krosnis. Bažnyčia, šventorius ir aplinkiniai namai po viso to atrodė lyg po didelės audros.
Labai piktai buvo nubaustas Kęstaičių filialistas kun. Juknevičius. Jis už žmonių kurstymą priešintis dėl Kęstaičių bažnyčios uždarymo valdžios įsakymams ištremiamas 5-eriems metams, vidaus reikalų ministrui sutikus, į Vologdos guberniją, Jarensko miestą, policijos priežiūron. Į ištrėmimo vietą Juknevičius buvo tuoj nugabentas.
Dėl susodintųjų į Telšių kalėjimą Kęstaičių bažnyčios gynėjų policija leido gandus, kad jie būsią sušaudyti. Tačiau ne po ilgo jie visi buvo iš kalėjimo paleisti, bet be tardymo ir be teismo. Sykiu buvo paleista ir Klara Drobaitė, kuri buvo užpuolusi gubernatorių ir įsikibusi į jo barzdą. Kalinius leido namo dalimis, kasdieną po keletą žmonių, įsakydami tuoj iš miesto eiti namo. Buvo kalbama, kad kalinius užtaręs kunigaikštis Oginskis, turėjęs caro rūmuose įtakos, ir grafas Čapskis, Oginskių giminaitis, kurio dvaro žemė ribojosi su Kęstaičiais.
Šitokia įvykių eiga rusų valdžia panaikino Kęstaičių bažnyčią, kurią sunkiomis priespaudos aplinkybėmis gindami žemaičiai davė katalikiškai Lietuvai kovos už savo dvasines teises precedento neturintį pavyzdį. Kiek per tą kovą patyrė vargo, kiek iškentėjo, liudija jie patys rašte vyskupui:
Szwyjsiauwsis Wyskupy, klioniojamos Tamistay wysopyrmu už tąn Szwyncziausy yr brąngiavsy loska, kad mumis menkais wabaleles yr nędznajs žmonimis pasznekiejai yr buwa patieszyjes <... > mumis warkstunczius aplej Wiera Szwenta yra bažnicze. Mes per du mienesu nežynojem ne dienas ny nakties, buwom stroszniusy rupesniusy wysuokej. <...> Szwyjsiauwsis Wyskupy, gali turieti su wisomis loskomis patieka ysz sawa awe/u, katros bewelyje kantrej kentiety lyg paskutyny gala. Buwa ta smutna diena, kada anpawly Gubernarius su wajskajs, wienokej nebiegom. Szwyjsiauwsis Wyskupy, yr kita karta neb kyntieje Szwyntiejei dydesniu muku, kaip mes <...> nu maskoluyr wysokiu czlenu.
Kuo galima paaiškinti tokį didelį Kęstaičių apylinkių gyventojų prisirišimą prie bažnyčios, pasireiškusį vieningu rusų valdžiai pasipriešinimu ginant ją nuo sunaikinimo? Galimas dalykas, didele dalimi ir tuo, kad Alsėdžiai ilgą laiką buvo dvasinis Žemaičių vyskupystės centras, nes, nuo vyskupo Motiejaus II Topoliškio (1463-1471) pradedant, kai kurie Žemaičių vyskupai daugiau gyveno Alsėdžiuose negu Varniuose. Todėl aplink Alsėdžius lietuviškas religinis gyvenimas plačiu spinduliu ištisus šimtmečius sklido žemaičiams.
Dabar buvusios Kęstaičių bažnyčios vietoj riogso krūvos akmenų. Ten, kur buvo didysis altorius, stovi kryžius, o aplink - aukšti, seni medžiai, liudytojai kilnios žemaičių kovos už savo šventovę.
1936 m. spalio 11 d., sekmadienį, Kęstaičiuose buvo minima bažnyčios panaikinimo 50 metų sukaktis. Atsilankiusieji į sukakties minėjimą žemaičiai savo akimis pamatė tą vietą, kur prieš 50 metų prieš jų tėvus grasiai siuto kazokai kapodami juos bizūnais, spardydami kojomis ir pagaliau išgriovė bažnyčią. Sykiu kiekvienas galėjo, kiek sugebėdamas, peržvelgti ir vaizdžiai apmąstyti ne tik siaubingą, klaikią Lietuvos, prispaustos rusų valdžios, praeitį, bet ir nykų, tuščią tos valdžios pastangų likimą. Jie čia galėjo prisiminti, jog Kęstaičių bažnyčios drama įvyko tais sunkiais laikais, kai rusams Lietuva nebeegzistavo, kai jie išdidžiai ignoravo jos vardą, vadindami ją nebe Lietuva, bet severozapadnyj krai (šiaurės vakarų kraštu) ir iskonno russkij kraj (nuo .amžių rusišku kraštu), kai dugybe suvaržymų, draudimų ir už savo teises kovojančių lietuvių kankinimu stengėsi padaryti Lietuvą stačiatikišką ir rusišką, kai rusų valdžia Lietuvoje buvo visagalė ir tarėsi Lietuvą valdysianti. Tačiau įvyko kitaip. Dar galingesnė Dievo ranka sunaikino jos galybę Lietuvoje. Vos spėjo praeiti po Kęstaičių įvykių 30 metų - ir milžiniška Rusijos galybė žlugo, jos jungas, ilgai kamavęs Lietuvą, tapo numestas, o ant jos galybės griuvėsių atsikėlė nepriklausoma Lietuva. Kad mūsų Tėvynę rusų valdžia kaip koks baisus košmaras kankindamas smaugė, dabar liudija Kęstaičių bažnyčios griuvėsiai, šiurpūs žmonių atsiminimai ir gelstantys archyvų lapai...
(Iš kn. Kova su caro valdžia už Kęstaičių bažnyčią)
* * *
Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju.
(Tomas Džefersonas)
