RAKTAI Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ

MŪSŲ PROBLEMOS

Leonas Artūras Elchingeris(Strasbūro vyskupas)

     Atrodo, kad mūsų tėvynė yra padalyta į dvi dalis. Vieni kitus laiko piktžolėmis ir norėtų jas išrauti su šaknimis. Kadangi taip galvoja ir vieni, ir kiti, tai, jeigu galėtų ravėti ir naikinti, mūsų kraštas labai greitai pavirstų tuščia dykuma. Jokia bendruomenė ar tauta negali būti gera, jeigu ji susideda iš negerų ar šitaip galvojančių žmonių. Ir ligoniu galima būti nežinant ir nenorint prisipažinti, jog sergi. Kad galėtume išsigelbėti iš tokios sunkios padėties, reikia didžiulės drąsos dar didesnei kovai dėl sveikos žmonių dvasios ir nuostabaus gebėjimo atskirti tikrus pranašus ir tikrus vadus nuo avantiūristų ir apgaulingų raganių.

     Nors mūsų socialinis ir politinis gyvenimas tikrai serga, nereikia galvoti, kad visas blogumas - tai netikusios įstaigos ar negera socialinė struktūra. Blogis glūdi giliau, ir privalome prisikasti iki blogio šaknų. Daugelio nesantaikų, neteisybių, visokios neapykantos ir suiručių priežastys kaip tik dažniausiai slypi žmonių širdyse. Taigi nuo žmogaus širdies reikia pradėti visuomenės gydymą, o vaistų žmonių širdims gydyti nerasime technikos apimtose pasaulio laboratorijose.

     Problemos, kurias pirmiausia reikia išspręsti, yra: 1) atgaivinti šeimą; 2) atrasti darbo prasmę; 3) atkurti socialinį pradą.

     Atgaivinti šeimą. Šeima dabar yra labiausiai pažeista ir vis labiau ardoma. Baisu, kai vaikai grįžę iš mokyklos namo neturi su kuo pasidalyti savo dienos džiaugsmais, neturi kam pasiskųsti savo nesėkmėmis, nes niekas jų nelaukia, niekas nepasitinka, niekas jais nesidomi.

     Didžiuojamės kaip laimėjimu, kad mūsų jaunimas darosi vis savarankiškesnis ir laisvesnis, nepriklausomas ir nevaržomas - visuotinė emancipacija.

     Tačiau ar ne iš tos perdėtos laisvės ir kyla visi nesusipratimai, prieštaravimai, visas kartėlis tarp vaikų ir tėvų? Negi nereikia jaunam medeliui priežiūros, kad jis išaugtų tiesus? Karti šiandienė patirtis sugriauna visas dabar madingas dogmas, kad žmogus iš prigimties yra geras, darbštus, drąsus ir kilnus.

     Išskyrus nenormalius atvejus, paties Dievo ir gamtos duoti tėvai yra patys geriausi meile besivadovaujantys auklėtojai. Kodėl dabar taip stengiamasi vaikus išrauti, ištraukti iš šeimos, atskirti nuo jos? Suprantame, kodėl tai daro totalitaristinės valstybės ir totalitariniai režimai: jie nori vaikus savaip suformuoti, išauginti fanatiškus oficialios ideologijos sekėjus, aklus vykdytojus, paaukoti juos nešvariai politinei apgaulei. Be reikalo tėvai taip lengvai atiduoda savo vaikus į svetimas rankas - tai gležnos ir viskuo pasitikinčios būtybės išdavimas ir pardavimas! Negalima pavesti vaikų svetimų „tarnų ir tarnaičių" globai.

     Antras - dar šiurpesnis reiškinys - tai žudynės mūsų namuose. Jei žūsta keletas žmonių pasenusiose gamyklose ar kasyklose, pasipiktina visas pasaulis, pasipila protestai. Dabar - tyliai ir pagal įstatymus - per vienerius metus vienoje provincijoje dingsta ištisas miestas, ir niekas nešaukia, niekas neprotestuoja. Tyli visi. Nekaltų Bernelių žudynes tęsia nebe Erodas, o mūsų žmonės. Ar tai pažangos, ar ateinančios pražūties ženklas?

     Šeima yra pati pirmoji žmogiškojo gyvenimo ląstelė, kurioje prasideda gyvybė ir žmogiškojo gyvenimo pirmosios bei pagrindinės vertybės. Vieta, kur dviejų žmonių tarpusavio meilė vaiką, o paskui jaunuolį konkrečiai ir praktiškai moko švelnumo, socialumo, draugystės, atsidavimo, pasiaukojimo, jautrumo ir drąsos gyventi. Šeima yra nuostabiausia iš visų mokyklų, nes tik šeimoje žmogus junta, kaip jam reikalingi kiti. Net geriausiai sugalvotos ekonominės reformos nepatenkins visų, nepanaikins nuskriaustųjų minių, o šeima yra tokia mokykla, kurioje galima išmokti sąžiningai dirbti, pasitenkinti mažu, apsiriboti, dalytis: sunkumus - pasiimti sau ant pečių, skanėstą - atiduoti kitam...

     Žmogaus laimei daug labiau reikia meilės negu daiktų ar pinigų. Net ir didžiausi turtai nesukuria ir nesucementuoja pastovios šeimos. O kur kitur būtų galima išmokti mylėti ir būti mylimam? Kad meilė būtų patvari ir iki grabo lentos, jėgų reikia semtis iš Didžiosios Meilės. Radijas, televizija, iliustruoti žurnalai turėtų perkelti savo dėmesį nuo gyvuliškų vartotojiškų poreikių tenkinimo į priemones, ugdančias žmogui meilę ir žmoniškumą.

     Atrasti darbo prasmę. Ateity bus daugiau mašinų, bus lengvesnis darbas, bus daugiau patogumų. Bet vien matyti dabartines neteisybes, protestuoti dėl darbo sąlygų sunkumo, kelti pragyvenimo lygį ir tinkamai sutvarkyti dirbančių žmonių atlyginimą - dar ne viskas. Kaskart geriau aprūpinamas ateities žmogus ar turės laiko ir noro būti žmogumi? Galime keliauti vis toliau, vis greičiau, bet nepagalvojame - kur skubame ir ko skubame?

     Mums nebelieka laiko galvoti! Kam kaltinti kitus žmones ir kitas sąlygas, jeigu patys užsidarome kalėjime - skubame kaupti turtus. Pasidarėme trumparegiai, supainiojome priemonę su tikslu, nebetekome idealų, dėl kurių būtų verta aukotis. Griebiame urmu viską ir nieko nebemylime.

     Dabartinių laikų burtininkai raganiai, siekdami neribotos naudos, sukūrė neišbrendamas džiungles. Šitaip buvo išniekintas ir darbas. Gaminti daugiau, pelnyti daugiau! Faktinis materializmas pagimdė mokslinį, ideologinį materializmą. Betgi tik tada, kai žmogus, įdėdamas širdį ir visus savo talentus bei gebėjimus į darbą, nevejamas ir neraginamas botagu ar premijomis dirba gerai, tik tada jis būna kupina išradingumo ir kūrybinės iniciatyvos, atsakinga už savo veiksmus ir darbus būtybė, o ne paprasta gamybos priemonė, ne pirklys, kuris mano, kad viską galima nupirkti ir viską parduoti.

     Kiekvieno darbo ir amato, kiekvienos profesijos pašaukimas ir garbė yra jungti visus ką nors gebančius žmones į tokią bendruomenę, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas, kad ir paprasčiausias darbas, nes jis padeda žmonėms gražiau gyventi. Kaip būtų gera, jei pasaulio galingieji ir pasaulio mažieji suprastų, kad darbas yra daug daugiau negu užsidirbti kasdieninę duoną. Darbas - tai bendros visus mus jungiančios pastangos, kad visų ateitis būtų gražesnė. O mes darbą pavertėme žiauraus ir atkaklaus mūšio lauku! Net kovomis pradėjome darbus vadinti! Nes žmogaus gyvenimą ir visą jo veiklą mes nukreipėme tolyn nuo to kilnaus tikslo, kurį nurodė pasaulio Kūrėjas, nuo tos prigimties, kuri buvo įkvėpta kiekvienam sukurtam daiktui.

     Šitie teiginiai galėtų atrodyti nerealūs ir naivūs. Tokie jie ir bus, kol mes plūgą statysime prieš jaučius, kol darbininkai ir darbdaviai, išnaudotojai ir išnaudojamieji galvos ir kalbės tik apie savo teises, visai negalvodami apie pareigas, kol mes manysime, kad visas pasaulio problemas galime išspręsti su technikos, ekonominių mokslų ir materializmo pagalba.

     Kaip galima sulaukti gražios ateities, jei viską statome ant smėlio? Taip ir bus, kol keliolika žmonių savo neatsakingumu ir nerūpestingumu niekins kitų gerą valią ir per nuolatinius susikirtimus mūsų amžinai trapią žmoniją ves į visuotinę griūtį.

     Krikščionys irgi turi atsakomybės dalį dabartiniame pasaulyje. Šalia sociologų ir ekonomistų nuoširdžių pastangų bei ieškojimų, kurių tikėjimas ar religija atlikti negalės ir nepajėgs, Bažnyčia turi įsakmią pareigą ugdyti žmones tikrais žmonėmis. Bažnyčia privalo išmokyti žmones gyventi šviesoje, meilėje, santarvėje, išugdyti pasiaukojimo, tolerancijos dvasią, norą patarnauti, suteikti jėgų pakilti aukščiau savęs, aukščiau asmeniško siaurumo bei ribotumo, išmokyti, kad žmonės jaustų džiaugsmą dalydamiesi ir duodami. Nes be viso šito mes nerasime gyvenimo prasmės ir niekas mums jos neparodys. Čia glūdi išeitis ir iš visų ekonominių bei socialinių krizių, išnaudojimų ir piktnaudžiavimų.

     Atkurti socialinį pradą. Norėdami ką nors pagirti, sakome, kad jis yra socialus. Tuo pabrėžiame, kad šitas žmogus moka pasirūpinti ne tik savimi, kad jis rūpinasi ir kitų žmonių gyvenimu bei laime, kad jam rūpi ne tik tai, ką tas žmogus dirba, kiek pagamina ir kiek uždirba. Bet dabar atsitiko taip, kad socialumo prasmė tapo iškraipyta ir išsigimusi.

     Be abejo, vienas gražiausių mūsų amžiaus laimėjimų, viena didžiausių teisingumo ir gerumo pergalių yra organizuota tarpusavio socialinė pagalba ir tarnyba, kuriai padedant kiekvienas pakliuvęs į tikrą bėdą žmogus gali sulaukti paramos, būti ramus dėl ateities ir per daug nesijaudinti, jeigu neturi vaikų, šeimos, stinga išteklių savo senatvei ir ateičiai užsitikrinti. Socialinė tarnyba budi ir padės!

     Bet kam duoti pastogę ir išlaikymą tiems, kurie patys gali tuo pasirūpinti? Vargšui reikia padėti susiieškoti būtinus pragyvenimo šaltinius, kad jis su šeima galėtų padoriai gyventi, nes tik tada jis jausis ir bus visavertis bendruomenės narys. Bet kam versti didžiąją gyventojų dalį jaustis „aprūpinamais“, reikalingais „nuolatinės pagalbos“, „nuolatinio raginimo mokytis“? Kokio idealo vardan? Šitaip užmušama jų iniciatyva ir asmeniniai gebėjimai. Šitaip sunaikinami siekimai, troškimai, polėkiai, be kurių gyvenimas tampa skurdus, nykus ir vergiškas.

     Kas pakvies žmogų ieškoti naujų drąsių atradimų ir sprendimų, kai iš anksto žinoma, kad nereikia nieko ieškoti, kad viskas yra nutarta ir nuspręsta iš aukščiau? Ar tai nėra žmogaus atsakomybės užmušimas? Šitaip sunaikinamas žmogaus noras aktyviai ir asmeniškai turtinti visuomenę. Šitaip kuriama sterilių žmonių bendruomenė.

     Manija apsidrausti nuo visko ir niekuo nesirūpinti baigiasi tuo, kad nuolatinis atsargumas virsta paprastu neveiklumu, sustingimu ir tinginyste. Manija kištis visur, visus maitinti ir visus tvarkyti virsta apgaulingu biurokratiškumu ir visuomenės nužmoginimu. Per didelis rūpinimasis saugumu, užuot nuraminęs, sukelia visuotinę ir nuolatinę baimę. Be rizikos, be iniciatyvos, be atsakomybės gyvenimo nebus.

     Elementarus teisingumas reikalauja padėti žmonėms, pakliuvusiems į bėdą. Bet negalima atimti iš žmogaus jo pareigų ir džiaugsmo kovoti su likimo atneštomis negandomis, negalima atimti pergalės džiaugsmo. Žmogus pats turi pajusti gyvenimo skonį ir savo jėgas, gebėjimus ir valią. Tai bendro broliškumo pareiga - leisti žmogui, kad jis pats pasistengtų. Niekas neturi teisės gailėtis, pavydėti ir neleisti žmogui siekti aukštumų ir garbės.

     Ar galima šiandien taip galvoti ir kalbėti? Ar mes, kurie taip trokštame, kad tie, kurie yra atsakingi už pasaulio ateitį ir dabartį, sveikai galvotų ir žmoniškai spręstų pasaulio likimą, turime pakankamai drąsos jiems ir visiems pasakyti, ko mus išmokė krikščioniška sąžinė? Nes už tiesų ir teisingą žodį, už teisingą gyvenimą verta netekti laisvės ir net galvos! Juk taip pasaulio istorijoje dažnai yra buvę.

* * *