Partizanai: Istorija ir dabartis

Partizanai prisiminimų nuotrupuose

Partizanai prisiminimų nuotrupuose

VYTIES KUOPOS PARTIZANĖS TEKLĖS ANDRIUŠKEVIČIŪTĖS PADĖKA PETRUI DRUČKUI

Dručkui Petrui!

Gyvena Obelių apylinkėje, Apeikiškio dvare. Pirmiausia jo seneliams Dručkams ir jų dukrai Antaninai ir sūnui Andriui Dručkui. Jie buvo ryšininkai, o mažiausias ryšininkas buvo Petras Dručkus, Antaninos sūnus, nes jam buvo apie 10 metų. Tai jie mus rėmė ir priėmė pasidaryti bunkerį, ir žinojo visa šeima. Kai pustydavo, tai pristatydavo maisto ir vandens, be kurio negalima buvo gyventi. Jie pasiaukojo ir gyvybe: kai tardydavo ir kankindavo, bet jie neišdavė. Mes gyvenome su Vladu Kukučiu Krasausku ir aš, Teklė Andriuškevičiūtė.

Tai tegul jiems padeda Dievas ir toliau nepalūšti atgimstančiai Lietuvai ir Nepriklausomai, ir toliau dalyvauti partizanų pagerbime, nes daug ko yra parašyti apie jų veiklą. Ačiū už viską.

Teklė Andriuškevičiūtė, buvusi partizanė.

Su pagarba dėkoju jų šeimai

IŠ VLADO DOMINAUSKO PRISIMINIMŲ

Išėjau į mišką 1945 m. Birželio mėnesį susitikau Latvijos miškuose apie 30-40 partizanų, daugiausia iš gretimų apylinkių: Lukštų, Tumasonių, Obelių, Juodupės. Būriui vadovavo Juozas Kuveikis iš Tumasonių kaimo. Buvo ten ir buvęs 1941 m. partizanų būrio vadas Mataušas Kurklietis. Jį vadino tiesiog Mataušu. Dar buvo Juozas Žukauskas, aš su broliu Pranu, Kurklietis, Kuveikis, Kundelis iš Tumasonių, Feliksas Mažeikis iš Tumasonių, Jonas ir Dzidaras(lzidorius) Navikai iš Armonių kaimo. Pastarojo slapyvardis — Viršila.

1945 metais susitikdavome su latvių partizanais, padėdavom jiems.

1944    m. tarp Juodupės ir Lukštų esančiame Padovinio miške (Rokiškio aps., Juodupės valsč.) vyko didelės kautynės. Prie Lukštų esančiame Gerbalių miške kautynėms vadovavo leitenantas Guzas. Po tų kautynių jis kažkur prapuolė.

1945    m. rudenį susiskirstėme į mažesnius būrius, kad būtų lengviau žiemoti. Mes trise įsikūrėme Latvijos miške Plinbalose. Kad nebūtų išdavysčių, ryšių su kitomis grupėmis nebuvo. Po kiek laiko išsikėlėm pas Juozo Žukausko motiną Gumbiškių kaime. Jo tėvas Jokūbas Žukauskas 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo areštuotas ir išvežtas, o abu sūnūs - Juozas ir Adolfas (1928 m. g.) — partizanavo.

Adolfas Žukauskas žuvo įskųstas 1948 m. lapkričio 14 d. prie Plinkbalų miško, kur laikinai buvo apsistojęs pas žmogų pirtyje. Su juo kartu žuvo Lukošiūnas. Užkasti Subatėje (Latvijoje) žvyrduobėje.

Grįžkime į 1945-uosius. Mes apsigyvenome pas J.Žukausko motiną namuose, pasidarėm slėptuvę. O tame Plinkbalų miške irgi buvo bunkeris. Ten buvo apie 15-18 vyrų. Iš jų žuvo Juozas Kuveikis, Dzidaras Navikas, Jonas Karalius iš Lukštų, Vartibavičienė iš Senadvarių (Antano Vartibavičiaus žmona). Antanas Vartibavičius irgi buvo, tačiau išliko gyvas. Žuvo ar vienas ar du Vaičėnai. Užpuolė jų bunkerį 1946 m. sausį.

Pas tą Žukauskienę gyvenome iki 1946 m. vasaros. Kadangi Žukausko senelė gyveno Latvijoje, jis pas ją kartais nueidavo dirbti.

1946    m. rudenį Balys Vaičėnas ir dar kažkas atėjo pas Janušauskienę (prie Lietuvos-Latvijos sienos) gal maisto, gal pasiklausti ko. Ten rado Adolfą Žukauską ir per jį perdavė, kad nori su mumis susitikti Susitikom. Dalyvavo: Balys ir Bronius Vaičėnai, Petras Petkūnas, Stasys Kligys, Juozas Žaržojus, Edvardas ir Albertas Garneliai. Po to iš Plinkbalų nuėjome į Gerbalių mišką ir ten praleidome dieną (1946 m. spalio 5-ą ar 6-ą). Neatsimenu, ar kartu atėjo, ar Gerbalių miške radome Mataušą Kurklietį, Antaną Čalkį, Juozą Liaudanską iš Kirkūnų. Vakare sugalvojo M.Kukrlietis eiti link savo krašto, link Kirkūnų. Su juo kartu išėjo Juozas Žaržojus, Balys Vaičėnas, Petras Petkūnas ir Antanas Čalkis. Mes pasilikome Gerbalių miške. Tą patį vakarą nuėjome pas ryšininkes seseris Karaliūtės. Iškūreno pirtį, išsimaudėme.

Po pirties grįžome į mišką. Nakties metu išgirdome Skėmų link šaudymą. Tiesia linija - kokie 4-5 km nuo Lukštų. Dar prieš auštant atbėgo pirmiausia Balys Vaičėnas - be kepurės, po jo — Juozas Žaržojus. Kaip vėliau pasakojo Čalkis (jis buvo sužeistas, bet išbėgo), Petras Petkūnas kaip ėjo keliu, taip jį ir nukirto ant kelio. M.Kurklietis, sužeistas, dar šoko į šoną, atsišaudydamas bėgo, bet žuvo. Tai įvyko 1946 m. spalio mėnesio naktį iš 6-os į 7-ą.

Kai J.Žaržojus su B.Vaičėnu atbėgo, mes išsidėstėm, užėmėm pozicijas, tačiau niekas neatėjo. Vakare išėjome į Plinkbalas, į Latviją. Pragyvenom ten gal kokią savaitę. Ten žuvo (tiksliai niekas nežino, aš pats manau, kad įvyko nelaimingas atsitikimas) Mataušo Kurkliečio brolis Juozas Kurklietis. Jie išėjo kartu su Adolfu Žukausku į Gučiūnus - kaimą prie Latvijos, sienos. Kaip vėliau pasakojo AŽukauskas, Juozas nusijuosė diržą, pasidėjo automatą, pistoletą ir nuėjo ant savo reikalo. Ir ten jį nušovė. Mes buvome netoli, gal už kilometro. Girdėjosi tik vienas šūvis. AŽukauskas atbėgo, nešinas jo automatu, mes nuėjome į tą vietą ir radome nušautą J.Kurklietį. B.Vaičėnas kaltino AŽukauską, kad šis nušovęs J.Kurklietį, norėdamas paimti jo ginklą, tačiau AŽukauskas neprisipažino. Manau, kad AŽukauskas nušovė J.Kurklietį netyčia, nors iki galo taip ir liko neaišku. Manau, kad tai įvyko panašiai, kaip V.Krasauskas nušovė kulkosvaidžiu Steponą Krapą (netoli Kumpuolių). Rinkdamas kulkosvaidį įleido šovinį į vamzdį ir netyčia iššovė.

Iš Plinkbalų traukėmės giliau į Latviją - į Marinavos mišką. Ten gyveno Žukausko teta. Prie pat miško išsikasėme bunkerį. 1946 m., gal lapkričio mėn., buvome nuėjome į Vaičėnų kaimą. Pernakvojome, kitą naktį dar pernakvojome pas Matulevičius Mažeikių kaime prie upės (prie Obelių). Dieną praleidę, vakare patraukėme į Latviją. Pas Daudžvardytes užėjo Balys Vaičėnas ir jos pasakė, kad kaip vakar ar užvakar buvo užpultas bunkeris, kur žuvo Stasys Kligys. Jis buvo sargyboje. Pamatė, kad supa, suriko: "Supa". Jį, bešaudantį iš kulkosvaidžio, ir nukirto. Broniui Vaičėnui peršovė koją, užkulnį, bet jis išbėgo. Taip pat išbėgo Aliejūnas (?), mano brolis, Adolfas ir Juozas Žukauskai Jie pasitraukė į Plinkbalas. Tuomet ir mes nuėjome į Plinkbalas. Ten senajame mūsų bunkeryje radome tris: mano

brolį ir Žukauskus.

1946-1947 m. žiemą vėl išsiskirstėme. Mes vėl nuėjome į tą patį Gumbiškių bunkerį, kur prabuvome iki pavasario. Pavasarį išėjome į mišką. Miške nuo mūsų atsiskyrė ir nuėjo su tokiu latviu Adolfas ir Juozas Žukauskai. Mes su broliu ir tų Žukauskų dėdė, taip pat Žukauskas, nuėjome link Marinavos. Po kiek laiko grįžus, nuo mūsų atsiskyrė Žukauskas ir prisijungė prie kitų latvių. Mes su broliu susitikome su Baliu, Edvardu ir Vincu Vaičėnais.

Taip 1947 m. ir vaikštinėjome tai vienoje vietoje pabūnam, tai kitoje.

Rugsėjo mėnesį, per Patiešijimo atlaidus pas mus su Edvardu Vaičėnu (buvome pas seseris Andriuškevičiūtes) atėjo Balys ir Vincas Vaičėnai, Edvardas Gamelis (kitų neatsimenu) ir pasakė; "Renkitės greičiau ir maunam, nes Aleksandravėlėje nušovė stribą". Šitą įvykį turėtų gerai prisiminti aleksandraviečiai. Jis per atlaidus girtas šventoriuje ant kryžiaus šlapinosi. Žmonės pradėjo sakyti "Dievas tave nubaus, vaikeli ką tu darai." Vakare Vincas ir Edvardas Vaičėnai civiliai apsirengę nuėjo pas jį, rado lovoje gulintį šautuvą apsikabinusį, ir nukirto.

Tada mes patraukėme į Latviją.

Rudenį buvome prie Bradesių. Atėjo Pauliukas ir papasakojo, kad Bradesiuose pas kažkokį ūkininką klojime partizanus užpuolė. Kaip atrodo, įskundė pats šeimininkas.

Vėlyvą 1947 m. rudenį vėl atsidūrėme Latvijoje. Mes su broliu nuėjome į Kamajų pusę, ten norėjome peržiemoti pas gimines. Tačiau pabuvome neilgai ir atėjome atgal į Gumbiškius pas tą pačią Žukauskienę, į bunkerį. Bunkeris buvo tvarte, o virš bunkerio arkliai stovėjo. Ten gyvenome iki 1947 m. gruodžio 28-29 d Kai buvo žmonių vežimas, užpuolė stribai ir čekistai Žukauskienės vienkiemį ir ją išvežė. Mes viską girdėjome. Kitą naktį apleidome bunkerį. Susiradome Mičiūnų kaime iš kažkur atėjusius du partizanus ir nuėjom į Latviją. Naujus Metus sutikome Latvijoje, sutikome pas ūkininkus Ąžuolius. Ten buvo ir Edvardas Vaičėnas. Iš jo sužinojome, kad žuvo Vincas Vaičėnas.

Na, o Bronius Vaičėnas po sužeidimo buvo atsiskyręs ir jį 1946-1947 m. žiemą prie Bebrinės nušovė.

Išretėjo mūsų gretos. Gyvenome po 4-5-is, tris, įvairiai.

Atėjo 1948-ieji metai Buvome įsirengę pas žmogų bunkerį. Su mumis turėjo būti ir Juozas Lukošiūnas, tačiau kaip ten buvo, kad jis su Adolfu Žukausku išėjo. O 1948 m. lapkričio 14 d. jie abu žuvo. Tuomet bunkeryje apsigyvenome keturiese: Vladas Šimkūnas, Romas Aliejūnas ir aš su broliu.

Gyvenome iki 1949 m. kovo mėnesio. Kai pradėjo vežti žmones, šeimininkas ėmė bijoti, todėl išėjome.

Baliui Vaičėnui pirmą kartą bandant pereiti į Labanoro miškus, su juo ėjo dar ir J.Žaržojus su V.Krasausku. Tačiau po užpuolimo prie Dusetų jie antrą kartą jau nebėjo, o nuėjo į Latviją.

1947-1948 metų žiemai Algirdas Makutėnas, Pranas Bieliauskas nuo Šapelių, Jonas Navickas nuo Noreikių ir dar vienas partizanas — iš viso keturiese - buvo įsirengę bunkerį pas kažkokią moterį Latvijoje po kambario grindimis. Kai užpuolė, A.Makutėnas šoko iš bunkerio ir bandė prasiveržti, tačiau jam trenkė buože per galvą ir paėmė gyvą. Kiti trys žuvo. Tai įvyko 1947-1948 m. žiemą.

Kai atėjo 1949 m. pavasaris, išėjome į mišką, daugiau susitikinėdavome (taip pat ir su latvių partizanais).

1949 m. rudenį Žukauskas ir Šimkūnas atsiskyrė ir pasiruošė Mikonių kaime pas Staselį bunkeryje gyventi. Jiems ten bebūnant, 1949 m gruodžio mėnesį juos pats Stašelis išdavė. Juos užmigdė migdomaisiais ir paėmė gyvus. J.Žukauskas Rokiškyje tardomas norėjo šokti per langą, tai jį ar nušovė, ar peršovė (taip Šimkūnas pasakojo), tolimesnis jo likimas nežinomas. O Šimkūną nuteisė 25 metams.

Tą pačią 1949 m. žiemą, kada Streikai gyveno apie savo kraštą, susirgo jų sesuo Onutė. Iškvietė kažkokį felčerį, nustatė, kad jai ištinę kepenys ir kad norint išgelbėti, reikia būtinai guldyti į ligoninę. Tai Juozas Streikus gavo Mickutės pasą ir, kaip pats pasakojo, apsivilko sermėgą, paėmė šeimininko arklį ir pats nuvežė ją į Rokiškio ligoninę. Padėjo budinčiai gydytojai įnešti į vidų, pasakė, kad arklį turi pririšti ir išvažiavo. Tuojau apie tai sužinojo Karaliūtės iš Lukštų ir Šedukaitė. Jos lankė, nešė maistą, vaistus. Daktarai pasakė, kad ligonė beviltiška, kad reikia pasiimti. O kas pasiims? Pradėjo ją sergančią tardyti. Tardoma prisipažino, kad ji ne Mickutė, o Streikutė. Pastatė prie jos sargybą, o tas Karaliūtės - Janę ir Genutę (Jane gimusi 1930 m., Genutė —1933 m.) — ir Šedukaitę (ji taip pat iš Lukštų) areštavo ir nuteisė po 10 metų.

Mane suėmė 1951 m. gegužės 13 dieną per Sekmines Latvijoje. Nuėjome dviese su broliu pas latvį - jis turėjo iškepti mums duonos. Porą-trejetą dienų prieš Sekmines jis pasakė, kad ateitumėm per Sekmines. Aš jau buvau vienąsyk pakliuvęs į spąstus Bučinuose, tik per apdairumą išbėgau. Todėl ateidavau dieną anksčiau arba vėliau, negu būdavau susitaręs.

Kai nuėjome pas tą latvį, atrodė, viskas ramu. Atnešė jis giros, sako, dar pasėdėkit, duona iškepta. Aš rūkiau, brolis nerūkė, tik prie kompanijos. Šeimininkas atidarė portsigarą, pats paėmė sau cigaretę iš vienos pusės, apsuko, uždėjęs ant tos pusės ranką, ir man davė iš kitos pusės. Reiškia, ten į cigaretes buvo įdėta migdomųjų. Pajutau, kad jau blogai Sakau broliui "Einam". Brolis sako: "Palauk". Ir tik pajutau, kad mane jau laužia. Dar traukiau iš kišenės pistoletą, tačiau trenkė per ranką ir užlaužė. Pasirodo, čekistai jau pasislėpę laukė pasaloje.

Po paros laiko atgavau sąmonę surištas spygliuotomis vielomis Aknystoje. Buvo naktis, troškino. Pradėjau prašyti gerti Priėjo vienas, spyrė petin: "Svoloč, norėjai perkąsti". Matyt, kai mane ėmė, bandžiau kąsti į ranką.

Išbuvau surištas spygliuota viela devynias paras. Tardymo metu daužė kaip norėjo. Po to vežė į Rygą, vakare - iš Rygos į Kupiškio KPZ Kupiškyje tardė nuo gegužės iki lapkričio mėnesio. Lapkričio mėnesį išvežė į Panevėžį. 1952 m. sausio 9 dieną Panevėžyje įvyko teismas. Nuteisė 25 metams ir 5 metams be teisių. Kai atbuvau 12,5 metų sumažino bausmę iki 15 metų. Atbuvęs 15 metų, grįžau.

ANELĖ DRUČKUTĖ-NIJOLĖ. MANO BROLIS ŠERNAS

Vokiečių okupacijos metais mano brolis Vytautas Dručkus gyveno Tauragės apskrityje, Žygaičių valsčiuje, Margiškių kaime pas savo dėdę Nasvytį. Tauragės apskritį užėmus rusams, pėsčiomis grįžo namo - į Vaičėnų kaimą. Jau buvo 1944 m. ruduo. Kadangi apie jo grįžimą niekas nežinojo, į kariuomenę nestojo. Slapstėsi namuose ir pas dėdę (tėvo brolį) Juozą Dručkų.

1945 metais, apie kovo mėnesį susekus ar išdavus (iš gretimo kaimo stribai: sūnus Romas ir tėvas Pilaretai Idai) buvo suimtas kartu su šaukiamojo amžiaus dėdės sūnumi Baliuku. Po kelių mėnesių kankinimų iš kalėjimo tiesiai išvežė į Rusiją į kariuomenę — į statybos dalinį, tuo metu buvusį Kulebake.

Po to, kai stribai nukankino dėdės sūnų Baliuką, aš, Anelė, savaip išdėsčiusi, per laišką parašiau savo broliui Vytukui, kad dėdės Baliuko nebeišsiuntė į kariuomenę, o nukankino stribai, išsivarę iš namų į Klišonio miškelį.

Gavęs šį mano laišką, Vytukas dar labiau užsirūstino ant visos rusiškos valdžios ir nutarė netarnauti žudikų armijoje. Todėl pasitaikius pirmai progai iš dalinio pabėgo (iš kažkur toli — iš už Maskvos). Grįžo į namus 1945 m. rudenį - apie lapkričio mėnesį. Kadangi jis "buvo" kariuomenėje (mes dar turėjome jo laiškų, atsiųstų iš Kulebako), tai jo neieškojo.

Prabuvo namuose gal kokį mėnesį laiko. Tėvų nebuvo namuose, atėjo miškiniai (taip mes juos vadindavome), tarpe jų buvo ir Balys Vaičėnas. Pasikalbėję su Vytuku nutarė, kad nėra jam kitos išeities, kaip šįvakar su šituo būreliu išeiti į jų žiemos stovyklą, ir išėjo. Taip nuo 1945 m. rudens Vytautas tapo miškiniu-partizanu.

Taip ir partizanavo, tai pasirodydami apie mūsų tėviškę, tai pasitraukdami į Latvijos pusę. 1948 m rugsėjo mėnesį grupelė miškinių, berods apie 8 žmonės, pasitraukė į Ignalinos-Utenos miškų masyvus. Man teko palaikyti ryšį tarp jų ir dar kai kurių vyrų, likusių mūsų krašte.

Elvyra Kviliutė-Karpavičienė

ŠIS TAS APIE STREIKUS

(Žiupsnelis prisiminimų)

1944 m. rugpjūčio mėnesį pilni miškai buvo jaunų Lietuvos vyrų, kuriems grėsė mobilizacija. Jie išėjo į miškus, nenorėdami tarnauti raudoniesiems okupantams. Kareiviai dar pernelyg nešeimininkavo, tai vyrai dažnai užsukdavo į namus, kurie arti miško, pavalgyti ar išsimaudyti pirtyje.

Pailgių kaime (Zarasų aps., Antazavės valsč. — A.D.) gyvenantis buvęs Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris Antanas Streikus su sūnumis Juozu ir Izidoriumi taip pat pasitraukė į mišką. Kadangi jų namai buvo netoli miško, tai kartkartėmis visas pulkas vyrų užsukdavo nors sriubos pavalgyti, o aš su Onute Streikute, jo dukra, vos spėdavome nešti sriubą į stalą. Dalis vyrų, kurie tilpdavo, susėsdavo prie stalo, o kiti tuo metu lauke eidavo sargybą.

Iš kairės sėdi Elena Mockutė, Ona Vaičėnienė, stovi Izidorius Streikus. 1947m.

Antano žmona Marijona Streikienė visą vasarą sirgo, nesikėlė iš lovos, tai namuose šeimininkavo vyriausia dukra — penkiolikmetė Onutė. Mažiausiai dukrai, Valytei, tebuvo tik aštuoneri. Sūnus Petras visai nesikišo į politiką. Jis turėjo juodą eržilą, kuris buvo jo mylimiausias draugas. Petras kalbėdavo: niekur aš nesislapstysiu, niekam blogo nedarau ir man niekas blogo negali daryti

Mano tėvas sirgo, todėl laukų darbai labai užsitęsė. Atėjo A.Streikus su savo vyrais ir su 15 dalgių kaip mat nupjovė visas avižas. Kaimynai pamatę kalbėjo: na ir talką Kvilius padarė - toks pulkas pjovėjų.

Dažnai šie vyrai pas mus būdavo: dieną kambaryje, o naktį - klojime ant šieno.

Pailgių Abariaus daržinė prie pat miško buvo, tai joje partizanai taip pat dažnai nakvodavo. Ji buvo atokiau nuo kitų trobesių, tai vyrai gal ir šeimininkams nežinant kartais ten pernakvodavo.

Vieną sekmadienio naktį, ar kam įskundus, ar atsitiktinai, užpuolė vyrus kareiviai. Įvyko susišaudymas ir vieną vyruką - Albiną Dieninį iš Dervinių kaimo - šokant per tvorą pavijo kulka. Sužinojusi apie tai jo motina atvažiavo su giminaite ir verkdama parsivežė namo žuvusį sūnų. Tai buvo pirmoji auka.

Kazys Mickus, Lietuvos savanoris, taip pat buvo mūsų kaimynas. Jis taip pat dažnai tą 1944-ųjų rudenį slapstydavosi, kol dar stribai nesiautėjo. Kareivių daug užplūsdavo, bet jie kratų nedarydavo. Nebuvo dar išmokę ieškoti partizanų nei spintose, nei stalčiuose. Vėliau išmoko, ypač stribai. Nors ir labai saugodavo žmonės daiktus, tačiau vis tiek ką nors po skvernu pasikišdavo ir išsinešdavo. Kai pradėdavo ieškoti, tai aš vaikščiodavau vienam iš paskos, o mama saugodavo kitą. Kartą ir sako vienas stribas: "Ko čia sekiojate iš paskos?" Mano mama buvo gana drąsi, tai ir sako: "Saugome, kad ko nepavogtumėte, nes kai išeinate, tai vis ko nors pasigendame." Šis labai supyko, pasikeikė, ir visi nepatenkinti išėjo, nes nepavyko ką nors pasiglemžti.

Buvo dar nuo fronto atsilikę du vokiečių kareiviai Ar jie netyčia pasiliko, ar dezertyravo - nežinia. Apsirengę buvo civiliais rūbais, pas mus pabūdavo, paruošė malkų žiemai, nes, kaip minėjau, mano tėvukas sirgo. Šviesiaplaukio vardas buvo Vilius, tamsiaplaukio — Paulius. Vilius rodė savo vestuvinę ir mažametės dukrelės nuotraukas. Paulius buvo nevedęs.

Vieną gražią saulėtą rudens dieną išgirdome šūvius. Laimei, visi namiškiai buvo kambaryje. Pamatėme per mūsų kiemą bėgančius tuos pačius vokiečių kareivius. Mano mama sako: pakvieskime pas save ir paslėpkime. Bet tėvelis saka "Kur tu juos paslėpsi, matai, kiek kareivių iš paskos bėga šaudydami Pamatys, kad prie mūsų namų dingo, padarys kratą ir suras."

Matėm daug besivejančių, nuolat šaudančių kareivių. Aš ir namiškiai, bijodami, kad mūsų nenušautų, sukritom ant grindų už krosnies. O tuos vokiečių kareivėlius vijosi toliau. Gal jie ir būtų pabėgę, nes aplinkui buvo daug pušynėlių, tačiau iš priekio laukė pasislėpę kareiviai ir paleido seriją iš kulkosvaidžio. Abu bėglius sužeidė: vienam pataikė į kojas, kitam — į pilvą.

Sužeistieji labai kankinosi, prašė gerti, bet paduoti jiems vandens neleido. Vienam ūkininkui liepė pakinkyti arklį ir išvežė į Zarasus. Sako, kad kelyje abu mirė.

1944 metų rudenį, lapkričio mėnesio pradžioje, atvažiavo stribai. Namuose rado Petrą Streikų. Sudaužė šautuvų buožėmis, paėmė sergančią motiną, abi dukras ir visus išsivežė į Antazavę. Mergaites, kiek palaikę, paleido, o motiną ir Petrą išsivežė į Zarasus.

Mano mama prikepė duonos, pridžiovino, paruošė dar kitokio maisto, įdėjo šiltas kojines, drabužių, ir tėtis su Onute Streikute nuvežė į Zarasus. Kai Onutė parsivežė savo brolio drabužius, tai apatiniai buvo ne balti, o rudi nuo sudžiūvusio kraujo, suragėję. Tai aš pati mačiau. Kai pamačiau, net silpna pasidarė.

Kur Petrą nukankino, nežinau. Vieni žmonės sako, kad Zarasuose mirė, kiti - kad Utenoje.

M.Streikienė gavo kažkiek metų trėmimo. Grįžusi į Lietuvą, gyveno pas dukrą Juodupėje, po to - Panevėžyje, kur ir mirė. Visi stebėjomės, kaip ji, būdama ligonis ir apskritai silpnos sveikatos, viską ištvėrė. Vargo lageryje, o kiek dar pergyveno dėl kiekvieno šeimos nario, nes nieko apie juos nežinojo. Mano tėvai siųsdavo jai siuntinius. Sunkus tuomet buvo gyvenimas, bet jie kiek galėjo, tiek padėjo.

Rodos, 1945 metų pabaigoje žuvo per susirėmimą Antanas Streikus. Kažkas iš giminių Streikienei pranešė, kad mirė viena iš seserų. Vyrą ir sūnus laiškuose vadindavo seserimis. Ir kiek jai buvo skausmo, kai sužinojo, kad vieno nebėra gyvo. Mano tėvai gavo iš jos laišką, rašo, greit rašykite, kuri sesuo mirė. Laiškus lietuvių kalba rašydavau aš, o jei rusiškai - kaimynė.

Parašiau, kad Antanina mirė (ty. vyras Antanas).

Parašydavo ir sūnai jai laiškų, kai galėdavo, nes pas mus gaudavo motinos adresą.

Rodos, 1945 metų rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį einu per kiemą ir girdžiu, kad pušyne rėkia kėkštas. Nekreipiu dėmesio, o jis dar įkyriau rėkia. Pasižiūriu į tą pusę — ogi Izidorius Streikus: stovi prie pušies ir moja man ranka. Įėjau į kambarį ir sakau mamai, kad Streikus kviečia - kažko reikia. O ilgą laiką nebuvome susitikę.

Nuėjo mama. Jis ir sako: labai norime valgyti, o labiausiai — sriubos.

Mūsų daug, apie 20 vyrų, išvirk daug.

Susitarė, kad už poros valandų ateitų į pamiškę pasiimti sriubos.

Mes viena puolėme virti valgyti, kita — į pamiškę karves perkelti. Supylėme sriubą į kibirus ir su naščiais nunešiau prie miško - atseit, karvėms gerti Kitą maistą sudėjome į krepšį, lyg tai karvėms neštume lapų.

Kartą išėjau į mišką grybauti. Žiūriu, sėdi maždaug 20 vyrų. Galvoju: jei tarp jų yra pažįstamų - gerai o jei nėra - reikės iki vakaro sėdėti miške. Apsimečiau, kad jų nepastebėjau ir einu lyg niekur nieko toliau. Girdžiu, kad mane šaukia vardu. Atsisuku - eina prie manęs Izidorius Streikus. Jis būryje buvo jauniausias. Pasisveikinome. Jis ir sako, kad išgąsdinau vyrus - iš pradžių manęs nepažino.

Nuėjome prie viso būrio, paklausinėjo, kas naujo mūsų krašte, ar nėra stribų, kareivių. Tuo metu buvo ramu. Sako: "Labai norime rūkyti o neturime rūkalų."

Mano tėtis nerūkė, bet per karą augino tabaką, kadangi parduotuvėse nebūdavo. Tabaką parduodavo ir tokiu būdu prisidurdavo prie ūkio keletą markių.

Streikai, kaip kaimynai, apie tabaką žinojo, nes ir patys rūkydavo tą tabaką, kai ateidavo. Sako: 'Tabako lapus tai surūkėme, o kotai liko palėpėje. Būk gera, — sako, — atnešk tu mums tuos kotus. Laiko turime, susipjaustysime ir bus ką rūkyti"

Parėjau namo, pasakiau tėvams. Jie pakinkė arklį, sudėjo tabakočius ir aš išvažiavau. Izidorius laukė miške prie kelio. Pasiėmė ir nuėjo pas vyrus, o aš grįžau namo.

1944-1945 metų žiemą naktimis pas mus dažnai ateidavo Streikai, Juozas Lukošiūnas. Ateidavo ir nepažįstamų. Pavalgydavo patamsyje, dar įdėdavome duonos, lašinių, ir vėl išeidavo.

Pas mus buvo Streikų palikta metalinė krosnelė. Kartą atėjo pas mus, saka "Duokite krosnelę, nes bunkeryje labai šalta" Jie tuo metu prie Antazavės šile buvo. Žinoma, mums to nesakė, o ir negalėjo sakyti Vėliau ten buvo didelės kautynės: žuvo daug kareivių, o kiek žuvo partizanų — neaišku. Rado ten bunkerius, tai tikriausiai ten ir būta mūsiškių.

Mūsų krašte didelių mūšių nebuvo. Kareiviai ir stribai labai siautėjo - vis ieškojo Streikaus. Dažnai pasalas surengdavo ir pas mus. Būdavo, ateina 5-6 kareiviai ir sėdi kambaryje, po kelias dienas niekur mūsų iš namų neišleisdami. Jei tėvai eidavo į tvartą pas gyvulius ar į klojimą, sekiodavo iš paskos. Naktį sargyba stovėdavo kieme, o dieną visi sėdėdavo kambaryje. Jei tuo metu užeidavo pas mus kas iš kaimynų, tai ilgai neleisdavo jiems išeiti

Kol kareiviai būdavo pas mus, reikėdavo juos maitinti. Labai įkyrėdavo šie nelaukti svečiai tačiau išvaryti juk negalėjome. Vieną kartą taip visa tai atsibodo, kad nebedavėme jiems valgyti. Jie kažkur išėjo, — gal pas kaimynus, — bet nieko nesakė. Tiems kareivianms vadovaujantis leitenantas dieną kartais priguldavo į lovą pailsėti. Aš supykusi ir pasakiau jam, kad dingtų iš mano lovos, dar utėlių priveis. Jis labai supyko, šoko iš lovos kaip iš ugnies, daugiau nebegulė ir tą patį vakarą kareiviai išėjo.

Pavasarį pamiškėje tarp eglaičių radome išgulėtus guolius, primėtyta riebaluotų laikraščių, priteršta. Tai ten irgi būdavo pasalos. Tačiau taip susiklostė, kad nė karto nepasitaikė susitikti partizanams su stribais ar kareiviais. Ateina vieną naktį stribai, po poros dienų, žiūrėk, jau partizanai beldžiasi Baisu būdavo, bet reikėdavo gi kaimynams padėti, nes kitur nelabai kur jiems buvo užeiti.

Kai pasidarė sunku mažuose miškuose slapstytis (nes juos dažnai šukuodavo kareiviai), tai mūsų krašto partizanai pasitraukė į Latviją, į didesnius miškus.

Ilgą laiką, gal porą metų, partizanai visai nesilankė. Kartais nieko nežinodavome apie juos, kartais kas nors pasakydavo, kad jie gyvi ir sveiki

1949 metų rugsėjo mėnesį grįžusi iš darbo gaminu vakarienę, matau -kažkas žiūri pro langą. Tai buvo Izidorius Streikus. Išėjau į lauką. Pasisveikinome, jis paklausė, ar nėra svetimų žmonių. Sakau: "Nėra, namie tik savi." Į kambarį Izidorius įėjo su broliu ir seseria Onute. Jai nebuvo kur pasidėti, tai ir ji turėjo partizanauti. Mes buvome geriausios draugės, tad labai apsidžiaugėme susitikusios po tiek metų. Su jais tuokart atėjo dar du vyrai, kuriuos mačiau pirmą kartą. Tai buvo Antanas Vartibavičius ir Albinas Dručkus — labai malonūs ir draugiški vyrai.

Tiek laiko nesimatę klausinėjo naujienų, ir kalboms nebuvo galo. Po vakarienės vėl kalbėjomės iki vėlyvos nakties. Išeidami pasakė, kur jų stovykla, tai rytojaus dieną nuėjau pas juos. Pakeliui susitikau Onutę Abariūtę iš Pailgių kaimo. Pasirodo, ir ji ten pat eina. Paskui atėjo ir daugiau kaimynių, kurios padėdavo partizanams. Tuo tarpu kitų kaimynų reikėjo net labai saugotis, kad nepraneštų kareiviams.

Onutė Streikutė buvo ligonis, sirgo vandenlige. Ją skubiai reikėjo vežti pas gydytoją, tačiau kur ir kaip?

Atėjo vieną vakarą Izidorius ir sako: reikia arklio, Elena Mickutė veš Onutę pas gydytoją. Arkliai jau buvo kolūkio nuosavybė, bet daugiausia dar buvo pas savus šeimininkus. Nuėjome į lauką ir daviau arklį. Nuvežė Onutę pas felčerį, bet jis pasakė, kad ją būtinai reikia guldyti į ligoninę.

Vėl rūpestis - kaip paguldyti ir kur. Gavo pasą nuo Onutės Abariūtės iš Maniuliškių kaimo. Ji paskiau sakė, kad pasą pametė. Ją pabarė ir išdavė naują — moterims pasą gauti daug lengviau negu vyrams.

Ir vėl ta pati Elena Mickutė su mūsų arkliu veža Onutę į Rokiškio ligoninę. Ten buvo savų, ir ją laimingai paguldė. Labai sirgo vargšė, daug vandens ištraukė iš vidurių. Gal būtų ir pasveikusi, bet atsirado išdavikų. Prie jos pastatė sargybą. Onutė mirė. Kur palaidota — nežinia. Viena moteris sakosi žinanti jos kapą, bet ta žinia dar nepatikrinta.

1949-1950 m. žiemą ateidavo visi keturi vyrai: Juozas, Izidorius, Antanas ir Albinas. Tačiau lankydavosi retai, nes žiemą naktys šviesios, o stribai vis lakstė ir ieškojo partizanų. Kai reikėdavo maisto, ateidavo. Tada partizanai gyvendavo bunkeriuose, nes miškuose buvo pavojinga - miškai nedideli, nėra kur pasislėpti

1950 metų kovo mėnesį atėjo pas mus Valytė (Valerija) Streikutė. Jai tebuvo 14 metų, iš Streikų pati jauniausia. Mes ją buvome matę dar vaiką, o dabar jau buvo gerokai paaugusi. Ir apsidžiaugėme pamatę, ir išsigandome. Labai jau pavojinga buvo jai rodytis, jei kas pamatys — pažins ir išduos. O kartu ir mes prapultume. Klausiame "Iš kur tu čia, ar nebijai stribų?' (Ypač žiaurus buvo Antanas Padfilkinas). Jie įsiutę ieškojo Streikų. Ji sako: "Nebeturiu kur dingti, visi bijo mane laikyti, broliai nežinia kur, žmonės kalba, kad žuvo. Noriu, kad nuvežtumėte mane į Antazavę arba pati nueisiu ir pasiduosiu. Aš nepilnametė, man nieko nebus, o žmonių, pas ką gyvenau, neišduosiu. Sakysiu, kad ėjau per žmones, nakvojau klojimuose be šeimininkų žinios."

Mes visi išsigandę ėmėme atkalbinėti Valytę. Sakėm, kad ją ten stribai betardydami užmuš jau vien dėl to, kad ji Streikutė. Sakėm: "Net negalvok

apie pasidavimą, niekur tavęs neleisime, tavo broliai gyvi ir juos surasime."

Pas mus ilgai būti irgi nėra kaip, slėptuvės neturime. Jei kas, būdavo, užeina, tai ir po lova tekdavo lįsti, o nuo stribų po lova nepasislėpsi Jos broliai lyg tyčia, ilgai nesirodė. Nors ir nujaučiau, kur jie galėjo būti, kaip rasti — nežinojau. Visą laiką apie tai galvojau.

Zirnajų apylinkėje buvo rinkimai Aš jau buvau pilnametė ir reikėjo pirmą kartą balsuoti Parašiau tokį laiškelį: "Žiburėli, jei gali - ateik, labai skubus ir svarbus reikalas." Kartais Izidorių tarp savų vadindavo Žiburėliu, nors tai nebuvo jo slapyvardis. Raštelį padaviau vaikinui, pas kurį numaniau slepiantis Streikus. Šis, gavęs raštelį, labai nustebo, o aš greitai nubėgau tolyn.

Grįžusi namo pergyvenau, kad viskas gerai išeitų, nes nebuvau tikra, ar tam žmogui padaviau. Rytojaus dieną atėjo tas vaikinas į mūsų namus, pakalbėjome abu bendromis temomis, ir pakilo eiti. Išlydėjau pro duris. Jis

Valė Streikutė prie buvusios sodybos Maniuliškio km.

sako: "Niekas pas mus neateina ir aš nieko nežinau. Bet iš akių matau, kad pataikiau ir tam raštelį padaviau."

Laukiu vakaro. Neramu, nežinau, ar sulauksiu, ko laukiu. Diena buvo graži, saulėta. Pradėjus temti, žiūriu pro langą — ateina Juozas Streikus. Parodžiau Valytei Visi labai apsidžiaugėme, kad dabar kokią nors išeitį rasime ir Valytė bus išgelbėta.

Sutarėme, kad mano tėvelis nuveš Valytę laikinai pabūti pas vieną giminaitę, kol broliai suras pastovesnę vietą. Vežti reikėjo labai atsargiai, kad niekas nepamatytų ir nepažintų. Išvažiavo anksti, kad nieko nesutiktų, ir laimingai nuvažiavo pas gimines.

LIUDOS LUKOŠIŪNIENĖS PASAKOJIMAS

Broliai Viktoras ir Juozas Lukošiūnai iš Melaikiškių kaimo (Antazavės vls.) ir Vladas Bernotavičius iš Zirnajų kaimo (Antazavės vls.) slapstėsi nuo mobilizacijos.

Gerai neprisimenu, bet, atrodo, jau 1945 metais valdžia paskelbė: kas išeis iš miško ir registruosis, tiems bus dovanota ir galės ramiai gyventi. Vladas Bernatavičius ir Viktoras Lukošiūnas nutarė registruotis. Jei valdžia taip žada, reiškia taip ir bus, nėra ko bijoti. V.Bernatavičius paprašė savo kaimyną Joną Erbreidarą, kad nuvežtų į Antazavę. Tas nuvežė, bet nerado viršininko — buvo išvykęs į Zarasus, tai jo nepriėmė, liepė atvažiuoti kitą dieną. Vladas pasakė, kad jis turi draugą, kuris taip pat nori registruotis.

1946 metais viršininku buvo Padfilkinas, o tuo laiku — neprisimenu, Padfilkinas ar koks kitas. Antazavėje stribais buvo daugiausia vietiniai rusai (o rusų Zarasų apskrityje buvo labai daug). Buvo stribų ir iš lietuvių, tačiau labai mažai. Buvo vienas kitas, kuris išėjo į stribus bijodamas mobilizacijos, buvo ir išgamų - parsidavėlių, kurie tik ir ėjo į stribus, kad galėtų plėšti ir žudyti.

Kitą dieną V.Bematavičių ir V.Lukošiūną vyriausiasis pastarojo brolis

Antanas (mobilizacija jo jau nelietė, todėl jis gyveno legaliai su šeima savo namuose) išvežė abu į Antazavę.

Pakeliui į Antazavę, Zirnajų kaime, prie kelio buvo pieninė. Iš ryto kaip paprastai čia buvo daug žmonių, atnešusių pieną. Visi kaimynai pažįstami, tai Vladas su Viktoru užėjo į pieninę, su visais atsisveikino, o šie jiems palinkėjo greitai ir laimingai sugrįžti į namus.

Tuoj už Zirnajų kaimo prasideda Kūdrų miškas, per kurį eina kelias į Antazavę. Įvažiavę į mišką, susitiko stribus. Vladui ir Viktorui liepė lipti iš vežimo ir eiti su jais į Antazavę, o broliui Antanui liepė grįžti namo.

Kitoje Kūdrų pusėje, Dervinių kaime, prie pat miško, gyveno Žaibus — kalvis. Jo pirtis buvo beveik pačiame miške. Tai tuos abu vyrus stribai nusivedė prie pirties, išrengė ligi baltinių ir pradėjo kankinti. Girdėjo žmonės riksmą, šūvius, bet niekas nieko negalėjo padėtį - kas gi gali išdrįsti lįsti žvėrims į nagus. Viktorui buvo išmušti dantys, galva nusukta veidu į nugarą, o Vladui iššautos abi akys, sumušti ir peršauti delnai.

Baigę savo kruvinąjį darbą, išvarė iš Salinių kaimo Jadvygą Laponaitę vežti nukankintuosius į Antazavę. Kai vežė, visas kelias buvo kruvinas.

Antazavėje, priešais bažnyčią, šalia kelio, į dvarą, baloje (gerose vietose nekasdavo) jau laukė iškasta duobė. Juozas Stankevičius iš Bieliūnų kaimo tuo laiku buvo areštuotas, tai jam ir liepė iš vakaro stribai iškasti duobę. Taigi tas baisusis spektaklis jau iš vakaro buvo surežisuotas.

Nors išvakarėse jie dar buvo gyvi, juos žadėjo paleisti, tačiau duobę paruošė. Gaila, kad J.Stankevičius jau miręs ir nieko nebegali papasakoti. Taip pat jau miręs ir Antanas Lukoševičius, kuris matė tuos stribus, kurie nusivarė nelaiminguosius.

Juozas Lukošiūnas, sužinojęs, kas nutiko aniems, jau nėjo registruotis: geriau žūti nuo kulkos, negu būti žiaurių budelių nukankintam. Žuvo jis miške, Latvijos teritorijoje. Subatos miestelyje buvo ant gatvės pamestas jo lavonas. Varnas akis išlesė, bet negyvam neskaudėjo.

Tai toks buvo jaunų Lietuvos vyrų likimas. Vieniems stribai gyviems akis iššaudė, kitiems — negyviems varnos išlesė.

Vanda Petroškaitė-Blaževičienė-Našlaitė

IŠ MANO 1945-1948 M. PRISIMINIMŲ

Karas, siaubingi pokario laikai — kalėjimai, lageriai, tremties keliai — tai mano jaunystė: kupina drąsos, pasiryžimo, energijos. Brangiai teko sumokėti už anų dienų išdaigas, susijusias ypač su partizanų kova dėl laisvės. Viskas praūžė, praėjo lyg baisusis sapnas, palikdamas atmintyje tartum susidėvėjusio kino filmo kadrus. Numirti lemta nebūvo: vaikštau vėl savo brangia žeme, savo sostinės šaligatviais ir stebiu šių dienų įvykius.

Džiugu be galo, kad įvairių audrų sūkuriuose neištirpo didinga dvasia, neužgeso sutryptos žarijos, o tik dar karščiau įsidegė. Mūsų žemė pagimdė daug kilnios dvasios sūnų, joje ir šiandien nestinga didvyrių, galiūnų.

Po daugelio metų, pajutusi po kojomis savo gimtąją žemę, buvau labai laiminga. Žinoma, niekas čia manęs nepriglaudė ir nelaukė, tačiau jutau ypatingą šilumą ir ramybę. Argi gali tai suprasti tas, kurio krūtinės neslopino baisusis Tėvynės ilgesys, kieno pečiai nebuvo slegiami to didžiojo vargo?_

Po daugelio metų žengiant tuo pačiu dulkėtu keliu, kuriuo kadaise penkerius kilometrus eidavau į mokyklą, man norėjosi bučiuoti pakelės medžius ir akmenis. Su meile žvelgiau į žydinčias pakelėje ramunėles, vosilkas, mintyse sau kartojau žodžius, įsimintus iš "Jaunimo Draugo" žurnalo, kurį prenumeruodavau lenkų okupacijos metu:

Meldžiuosi ir bučiuoju žemę Keliaudama vėl šiais keliais.

Ir šypsosi skruostai pasenę Jaunatvės džiaugsmo spinduliais.

Atėjusi prie ribos, kur prasideda mano tėvų žemė, "Vilkų raistu" vadinamos, atsiklaupiau, persižegnojau ir pasilenkusi ją pabučiavau tą brangiąją gimtąją žemę. Ji mane nešiojo, maitino, augino. Čia trepseno mano mažos basos kojos. Atsisėdau ant didelio samanoto akmens, ant kurio dažnai sėdėdavau ganydama karves, ir pajutau, kad mano skruostais ritasi ašaros.

Džiaugiausi, kad nieko čia daugiau nebuvo ir niekas manęs nematė.

Nebuvo čia pravesta melioracija, todėl viskas atrodė taip pat, kaip buvo, išskyrus sutankėjusius lazdynų krūmus, labiau susipynusius karklus. Taip pat gražiai stiebėsi kelminiai paparčiai, kvepėjo čiobreliai, žydėjo jonažolės. Taip pat dūzgė pilkos bitutės, šokinėjo žiogeliai, atrodė, kad dar rusena netoliese laužai, tebekvepia žarijose kepančios bulvės. Apsidairiau, ar nepasirodys krūmuose mano sesučių paišinomis nosimis baltapūkės galvelės. Tie krūmai man buvo be galo artimi ir brangūs.

Prisiminiau karą, kai traukdamiesi vokiečiai mėtė savo ginklus, o piemenys ginklavosi ligi dantų. Ir man tie ginklai buvo kam labai reikalingi. Tai buvo tarsi koks žaidimas: pamatai ant pušelės kabantį automatą arba karklų krūme žvilgančią "mašinpistolę", kaipgi paliksi? Iš pradžių rasdavom atsitiktinai, o paskui ir paieškodavom. Pabraidę rugelius ir linelius, prisirinkom visko: ir gražiai žvilgančių dėžių su šovinių juostomis, ir pistoletų. Jie neretai būdavo išrankioti, išmėtyti dalimis, tačiau pasidairę rasdavome viską, ko trūkdavo. Susivokdavom, kas prie ko tinka, susidėdavom, o vakarais, nusileidus saulutei, su kaimynystėje gyvenančiais berniukais ir išmėgindavom.

Pamenu, vieną vakarą berniukai atitempė vokišką kulkosvaidį "Bruno". Nugabenome, besislapstydami nuo tėvų, jį į vadinamąjį "Didįjį ravą", įtvirtinome kaip reikiant šovinių juostą ir paleidome visą seriją. Po to gerai sutepėme alyva ir paslėpėme pirtyje ant aukšto. Tėvai nežinodavo, kas ir kur ten šaudydavo. Ne visuomet žinodavo ką mes, jų vaikai veikiame. Taip pat nežinodavo, kas slepiasi šiene, šiaudų kūgyje ar virtuvės užkrosnyje. Mes didžiuodavomės vieni prieš kitus, kas gausiau ir geriau ginkluotas.

Užėjus rusams, buvo paskelbta sunešti ginklus. Kai kas ir nunešė kokią kačergą, bet kažkas pašnibždėjo, kad ginklas gali būti labai reikalingas. Taip ir buvo. Tvėrėsi partizanai. Ir viskas pateko kur reikia. Taip užsimezgė svarbūs reikalai ir ryšys su partizanais.

Tiesa, tėvas išsiuntė mane mokytis į Vilnių. To tik tereikėjo. Mokiausi šiek tiek komercijos, bet nieko neišmokau. Buvo svarbesnių reikalų.

Pamenu tą didesnį būrį, vadovaujamą Karijoto. Tada jame būdavo virš 200 jaunuolių, - įvairaus rango ir išsilavinimo. Daugiausia - studentai, gimnazistai, kareivėliai, žemės artojėliai. Niekas nenorėjo pataikauti ir tarnauti atėjūnams, kurie, kiek galėdami dar 1941 metais terorizavo mūsų visuomenę.

Jaunimas pasipriešino okupantams. Nelaukdamas įkalinimų, išvežimų užkaltuose gyvuliniuose vagonuose badui, šalčiui ir mirčiai, stvėrėsi ginklo. Jie norėjo likti savimi. Kovoti ir mirti savo Tėvynėje. Jie savo žemę norėjo matyti tik laisvą.

Prisimenu poeto Vaičiūno žodžius:

Geriau nepalūžus kaip žaibui užgesti Nei kritus ant kelių gyvenimą tęsti.

Koks tai buvo gražus, nepalaužiamas ir vieningas jaunimas. Bailių ir lepšių ten nebuvo. Kovėsi jie aistringai ir narsiai už savo žemę, savo Tėvynės laisvę.

Tas būrys veikė maždaug Švenčionių, Ignalinos, Zarasų apylinkėse. Dzūkijoje Merkys, apie Molėtus, Ukmergę, Anykščius — Žaliasis Velnias. Su jais Karijotas turėjo ryšį.

Žodžiu, nesnaudė visa Lietuva. Argi galėjo tai būti banditai? Jie kaip tik su plėšikais ir banditais kovojo. Šaudė be teismo ir jokio pasigailėjimo, išaiškinę, kas savivaliauja ir teršia jų vardą. Tai liaudies gynėjai, stribai, banditų ieškojo po stalčius ir dėžutes.

Partizanų būrys buvo gražiai apsirengęs ir gerai ginkluotas. Stovyklaudavo skrajodamas per kaimus, todėl buvo vadinamas skrajojančiu. Apsistodavo, užimdamas iš eilės kelis kaimus, kur išbūdavo vieną parą. Pirmiausia pasitardavo vadai su šeimininkais, kas kiek gali sutalpinti ir pamaitinti. Paskui išskirstydavo grupėmis, vadinamaisiais skyriais. Kiekvienas skyrius turėdavo savo skyrininką, kuris būdavo atsakingas už tvarką ir švarą. Tarp kitko, už mažiausią išsišokimą, nusižengimą būdavo baudžiami.

Geriausiai tinkamas vietas apylinkės stebėjimui užimdavo sargyba. Žinoma, gerai veikdavo ryšininkai jų pareiga - žinoti kur ir kokiais kiekiais sukasi kariuomenė, stribai milicija. Visokie kiti sekliai nekėlė pavojaus. Jei atsilankydavo koks nors plepys, tekdavo iki vakaro pasėdėti užkrosnyje. Centre būdavo štabas. Čia būdavo vadai, daktarai ir kiti padėjėjai. Iš toliau sunku būdavo įtarti, kad čia stovyklauja partizanai. Dienos metu dažniausiai ilsėdavosi, šiaip būdavo ramu, tylu. Vakarui atėjus, nežymiai visi rinkdavosi į kiemą prie štabo. Čia kiekvienam į ausį būdavo pranešama parolė, t.y,

slaptažodis. Parolė būdavo keičiama kiekvieną vakarą.

Susirinkę prieš žygį išsirikiuodavo patikrinimui. Būryje būdavo įvairių gabumų jaunuolių, tarp jų ir pasižyminčių gera iškalba. Tad prieš išeinant tardavo žodį šeimininkams. Žinoma, tai būdavo žodžiai, pilni padėkos, gerų linkėjimų ir pan. Šeimininkai dažniausiai susijaudindavo iki ašarų, palaimindavo partizanų siekius, jų žingsnius.

Pirmoji iškeliaudavo žvalgyba, po jos traukdavo visas būrys. Visi griežtai laikėsi tam tikros distancijos, tylos. Kiek galima maskuodavo ir klaidindavo pėdas ypač išeidami iš kaimo, kryžkelėse ir posūkių vietose. Eidavo tyliai, ramiai, be rūkymų, degtukų braižymų ir be bereikalingų kalbų. Būdavo nuolat pasiruošę įvairiems netikėtumams. Žiemos metu iš paskos važiuodavo dvi pastotės rogėmis. Joms pravažiavus, nelikdavo jokių pėdų.

Partizanai atrodė gražiai, švariai ir tvarkingai Dauguma dėvėjo kariškas uniformas. Kiekvienam ant kepurės žvilgėjo Vyčio kryželis, apykaklių kampelius puošė Gedimino stulpai. Ant rankovių buvo prisiūti trispalviai trikampiai su išsiuvinėtu užrašu; "LLA-Vanagai". Viename bunkeryje Užvinčio miške beveik be pertraukos tratėjo siuvamoji. Drugelis buvo labai geras siuvėjas kariškų rūbų, kepurių ir palaidinių. Erdvilas kaldavo labai dailius ženkliukus. Tekdavo tik medžiagos pristatyti — gerų rankų netrūko.

Susirėmimai būdavo trumpi ir prieš vakarą beveik visada sėkmingi; iš ryto - nepageidautini. Tokiu atveju užsitęsdavo kautynės, būdavo sužeistų ir net aukų. Kulkosvaidininkus visada sekdavo antri numeriai. Taip vadinosi tie, kurie nešdavo dėžes su šaudmenų juostomis.

Neretai užeidavo ant pasalų, dažniausiai nakties metu. Pasalom vadindavo, kada priešas laukdavo pasislėpęs ir užpuldavo netikėtai. Tada staiga apšviesdavo raketom, prasidėdavo mūšis. Priešas neretai vesdavosi su savimi dresiruotus šunis. Staugdavo nekaltai šaudomi šunys, skraidydavo padangėmis jų ir mūsų raketos, zvimbė kulkos panosėje, ardydamos žemę, virš galvų pildavosi kulkosvaidžių ugnis. Žodžiu, naktis būdavo "nuostabi".

Pasalas kartais darydavo ir partizanai. Tam versdavo tam tikros aplinkybės. Bet dažniausiai ant kulnų užlipdavo patys. Tada prisileisdavo kiek galima arčiau ir papildydavo savo šovinines.

Karijotui žuvus kažkur apie Daugėliškį, būriui ėmė vadovauti Mingaila. Karijotui mirus, būrys sunažėjo, dalis atsiskyrė, truputį atslūgo disciplina.

Mingaila, pažindamas apylinkės kelius ir žmones, vadovavo neblogai

Stovyklaujant Prūsijos kaime, kurį iš visų pusių supo miškas, prieš pat rytą apsupo kariuomenė. Kautynės buvo labai žiaurios. Žuvo keli nepamainomi kulkosvaidininkai, daktaras Mazgelis, iš viso apie 30 vyrų. Mingaila buvo sužeistas į kojas. Tai buvo didžiausia nesėkmė negu kada nors. Kovo pradžia, 1946 metai. Aušo apsiniaukęs rytas, tirpo sniegas. Pamenu krauju nudažytus sniego lopus. Kiek po to girdėjau, aukų buvo daug iš abiejų pusių. Partizanų lavonams tampyti į Salaką buvo išvarytos kaimelio pastotės, kareivius vežė mašinomis. Visas kelias buvo pasruvęs kraujais.

Vadovauti ėmė buvęs Lietuvos karininkas Kaltas. Būrys išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. Atsiskyrė Strazdo ir Juodalksnio skyriai. Pribuvo daug kariuomenės, kautynės pasidarė labai dažnos ir neišvengiamos. Kažkur Ignalinos rajone žuvo beveik visas Strazdo skyrius. Dingo Rokas. Kaltas su likusiais prisijungė prie Erškėčio. Erškėtis vadovavo bunkeristams. Jo būrys gyveno miške. Turėjo su patogumais įrengtus bunkerius, t.y. su narais, stalu, su kėdėmis, kurias atstojo medžio kaladės. Vingiuotame koridoriuje, iš abiejų sienų pusių, buvo pritvirtintos pakabos ginklams kabinti. Kiekvienas turėjo savo pakabą. Nakties metu kūrenosi krosnelė, palaikydama šilumą ir karštą arbatą. Spragsėjo malkos, tiksėjo sieninis laikrodis. Prie lempa apšviesto stalo sėdėjo budintis. Atlikę nuo žygio partizanai ilsėjosi. Dienos metu bunkerio nekūreno, kad dūmai ko nors neatkviestų. Sargybinis baltame rūbe budėjo lauke. Žiemos laikui sargybiniams būdavo pasiūta balta apranga. Netoli bunkerio, eglių tankumyne, stovėjo dvejos rogės ir du balti arkliai. Partizanams sugrįžus iš žygio, arkliai būdavo naudojami užvažinėjimui pėdų. Rytmečiai žiemos metu miške būdavo pasakiški medžiai ir krūmai, įsisupę į sidabrines šerkšno skaras, atrodė labai turtingi. Miškas atrodė tankus, beveik nepermatomas. Miškas, pilnas gyvenimo ir grožio.

Nuo medžio ant medžio šokinėjo juokdarės voveraitės, ant galvos barstydamos purų sniegą, tukseno pakelyje geniai, iš po arklio kanopų sprukdavo ne vienas zuikis ilgaausis, smalsiai ir tingiai dairydamasi prabėgdavo lapė, tai pastodavo kelią ilgakojė stirna. Atrodė, jie visi jau susigyvenę su partizanais ir nekreipia didelio dėmesio. Atrodė, ten niekur nėra žmonių. O kas žino, kad iš daugelio kelių miške vienas veda į bunkerį pas partizanus.

Bunkeryje ramiausiai praeidavo žiema. Švelniau papūtus vėjams, pata-msėdavo miškai, tirpo sniegas, beržai varvino sulą. Aplink bunkerį žydėjo šilagėlės su žibuoklėmis, kvepėjo sakais ir ievomis. Atbusdavo paukščių chorai Iš pamiškės kaimų ateidavo berniukai pasipuošę alyvų, jazminų, pinavijų žiedais. Pakili nuotaika švietė visų veiduose. Praėjo žiema, tarsi kokia našta būtų nukritusi.

Lapė pirmasis atrasdavo miške nokstančias žemuoges, Lapė žinojo mažų lapiukų urvus, laukinių ančių lizdus. Lapė suprasdavo, ką šneka paukščiai ir mokėdavo juos pamėgdžioti.

Koks žavingas ir mielas pavasarėlis, nors nežinia, ką jis atneš. Prasideda kitas gyvenimas. Ištuštėja bunkeriai. Poilsio vietas atstodavo palapinės. Prasidėdavo tolimi žygiai, stovyklaujant prie gražiausiai atsiveriančių kraštovaizdžių: Ginučiai, Puziniškis, Palūšė. Didžiasalio, Užvinčių, Minčios, Labanoro, Puščios ir kt. miškai. Kiek ežerų, ežerėlių, kalnų, čiurlenančių upelių. Kokia turtinga, kokia graži mūsų žydinti žemė. Vieni rašydavo kažką ištisai, kiti piešdavo vandenyje skęstančius saulėlydžius, treti paskęsdavo savo asmeniškų minčių sūkuryje. Kiekvienas kitaip pasitikdavo naują gamtos peizažą.

Būdavo nuolatinis ryšys su Vilniumi. Susitikdavo sutartoje vietoje su kai kuriais pareigūnais, atvykusiais su geromis žiniomis, įvairiomis instrukcijomis, žemėlapiais, planais. Diskutuodavo sugulę, po grynu dangumi pasitiesę didelius žemėlapius, svarstydavo su vadais partizanų veiklos reikalus, išvykdami į sostinę palikę geros vilties nuotaiką.

Padaugėjus kariuomenės, padažnėjus kautynėms, prasidėjus masiniams areštams ir trėmimams, sostinės ponai buvo įtariami. Ir ne be pagrindo. Paaiškėjo provokacija. Pajutę persvarą ne partizanų naudai, suveikė atvirkščiai.

Kai kurie partizanai sugrįžo į mokslo suolus, išėjo į kariuomenę. Dauguma, kurių šeimos buvo ištremtos, įkalintos ar nukankintos, pasiliko miškuose, pasiryždami kovoti ir mirti savo žemėje.

Be bunkerių, partizanai turėjo dar slėptuves. Jos būdavo taip užmaskuotos, kad prabėgdamas ir šuo nesustodavo. Iš paviršiaus nebūdavo jokios žymės. Nežinant, surasti visai neįmanoma. Nemanau, kad ir šiandien jas kas suradęs. Ten be jokio pavojaus buvo galima leisti laiką.

Būdavo ten atsarga ginklų, avalynės, rūbų, vaistų. Būdavo slėptuvių su maisto atsarga. Kaip buvo tikėtasi dar užjūrio pažadais, pagalbos neteikė niekas, išskyrus savus žmones, kuriuos ištampė gyvuliniais vagonais į Ry-tus. Lageriais ir kalėjimais buvo pavirtusi beveik visa Sąjunga. Taip buvo ne tik Lietuvoje. Taip pat buvo Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir t.t. - galima buvo spėti iš įvairiausių tautybių politinių kalinių. Tarp kitko, labai daug politinių kalinių buvo iš Rusijos inteligentijos.

Šiaurėje, Komijos ASSR, Intoje, kur man teko būti, tik vienoje zonoje buvo įkalinta 5000 jaunų, beveik vienodo amžiaus moterų, nuteistų pagal 58 straipsnį. Tai tik viena zona. O kiek tokių lagerių ir zonų buvo kitur? Pamenu Abezę, kur patekusi buvau visai sveikatos nustojusi. Tai visai netoli poliarinio rato. Buvo lageris, kuriame kalėjo netinkantys darbui. Pamenu ištisus džiovininkų ir kitų invalidų korpusus. Ten atskirai duobių nekasdavo. Pripildydavo vieną duobę, tada kitą, po to tik pridengdavo. Laidodavo be karstų ir lentelių.

Kieno rankomis nutiesti keliai ir geležinkeliai amžino įšalo žemėse, kieno jėgomis pastatyti šiaurėje miestai įrengtos šachtos. Kiek miškų išpjauta kalinių rankomis, kurių iki šiandien nesugeba sunaudoti. Iki šiandien apšliužę rąstų kalnai tvindo upes. Visi mes buvome "fašistai", be vardo ir pavardės. Paženklinti juodais numeriais baltame lope ant nugaros. Lopas ant mano nugaros buvo su numeriu: 6-1-5. O, kiek rašyti būtų galima apie gyvenimą šitame "rojuje"...

Geriau dar apie partizanus. Aprašysiu įvykį pas Erškėtį. Nespėjus man pasitraukti, iš kur be pavojaus galėčiau išvažiuoti į Vilnių, prieš naktį atsiradome krūmais apaugusioje saloje, kurią beveik iš visų pusių supo raistas. Išsidėstėme palapinėse, padarytose iš šakų ir samanų. Zyziant uodams ir kvarkiant varlėms, naktis praėjo laimingai Tiesa, kariuomenės jau buvo prigrūsta tiek, kad visas pamiškes apsėsdavo ištisomis savaitėmis. Eidavo dabar ne tik miškų keliais ir proskynomis (taip vadindavo iškirstas miške linijas), bet lindo visur, kur tik būdavo galima pralįsti.

Iš ryto sargybinis pranešė, kad artinasi kariuomenė. Po kelių minučių pasigirdo baisus triukšmas, lyg tai būtų didžiausiame turguje. Po to — vandens pliuškenimas ir pirmieji kareiviai. Sugulėme už kauburėlių priešingoje pusėje, užimdami pozicijas šaudymui. Staiga Erškėtis rankos mostu davė komandą trauktis į balą. Jie slinko keliomis eilėmis, jų buvo daug. Mūsų — tik penkiolika. Pliaukšėdami vandeny tarp krūmų, beveik šalia jų, turbūt buvome labai panašūs, nes jie, ne kitaip, mus palaikė savais.

Jų dėmesys buvo nukreiptas į saloje esančias palapines. Pradėjo tratinti į jas, supdami salą. Mes tuo tarpu greitai pasiekėme sausumos mišką ir užėjome jiems iš paskos. Įsitikinę, kad ten nieko nėra, jie pradėjo kojomis spardyti klombas. Klombos buvo išdėstytos iš samanėlių, Vyčio kryžiaus ir Gediminų stulpų formos. Kadangi palikome jas užminuotas, pradėjo sproginėti, apversdamos viršum kojom vieną — kitą kareivį. Pakilo baisus triukšmas. Miškui aidint, jis buvo trigubas. Pradėjus jiems iš ten kraustytis, mes sekėme juos iki vakaro. Saulei leidžiantis, priėjo miške iškirstą liniją. Susikūrė laužą, pradėjo džiovintis ir ruoštis vakarienei. Pakvipo dūmais, konservais su duona, kas mums sužadino apetitą. Erškėtis, paėmęs žiūroną, pažvelgė ir tarė: "Skanaus apetito. Mums irgi ne pro šalį būtų užkąsti..."

Perkūnas su kulkosvaidžiu mikliai peršliaužė liniją, užimdamas poziciją priešingoje pusėje. Danielius pasiliko čia. Kryžminė ugnis atliko tai, kas buvo numatyta...

Rytui auštant mes buvome toli nuo įvykio vietos. Lydėjo mus miško šlamesys, upokšnių čiurlenimas, sparnų plazdenimas, laukinių ančių klyksmas. Po kojomis girgždėjo samanos, kvepėjo viržiai su gailiais, o gailus ir šiltas ežerėlių vanduo teikė budrumo ir jėgų. Diena praėjo ilsintis pušų pavėsyje, o saulei nusileidus, vėl žengėme tolyn.

Išvykti man progos vėl nebuvo. Dėvėjau žalsvą palaidinukę su kelnėmis, karišką kepuraitę, paženklintą iš šono trispalvėm vėliavėlėm, avėjau sportinius batus. Nešiausi lietuvišką šautuvą su Gedimino stulpeliais ant spynos, turėjau karišką dirželį su dviem šovininėm ir perpetinę su mauzeriu.

Rūbus pagal mano ūgį buvo pasiuvęs Drugelis, kad, reikalui esant, galėčiau apsirengti Ir tie rūbai visada atsirasdavo kieno nors kuprinėje. Taip praeidavo kelios dienos, sudarydamos progos pakeliauti ir dalyvauti kautynėse. Jų tarpe jaučiausi saugiai ir gerai Visi man buvo lygūs, visi vienodai geri. Vilniuje gyvenau pas vienuoles Filaretų gatvėje ir lankiau Prekybos mokyklą. Turint 2+ galima buvo dar riesti nosį.

Neretai užsirašydavau kai ką iš savo gyvenimo įspūdžių, bet, tėvams patekus į Sibirą, man - į kalėjimą, pasiliko viskas namuose...

Dar truputį apie partizanus. Tai buvo pas Erškėtį. Atrodo, Salako miške. Drąsuolis Perkūnas, būdamas tikras, kad pamiškėje ramu, kad mažiau būtų įtarimo, jog partizanas, vienmarškinis, be ginklo, iškeliavo į pamiškėje esantį kaimelį. Tuo laiku kaip tik važiavo du ginkluoti stribokai. Matyt, pasirodė įtartinas, nes, būdamas latvis, šnekėjo ne visai aiškiai lietuviškai. Įsisodino į vežimą ir nutarė nusivežti į Salaką. Privažiuodami miestelį, o ten, kiek prisimenu, buvo krūmais užaugusios vietos iki pat Salako. Vienas stribas iššoko iš vežimo ir nubėgo į krūmą, antras, pasidėjęs ginklą ant kelių, pradėjo sukti suktinę. Pasinaudodamas proga, Perkūnas nėrė pirštais stribokui į akis. Stribas ne iš karto paleido ginklą. Kaip vėliau paaiškėjo, nukritę nuo vežimo, abudu įsirito į griovį, besigrumdami dėl ginklo. Perkūnas, laimėjęs grumtynes, šoko į krūmus.

Į stovyklą tą vakarą Perkūnas negrįžo. Buvo manyta, kad užtruko pas panas. Kitą vakarą, visiems jau beveik besirengiant pakeisti vietą, sutraškėjo šakos ir pasirodė Perkūnas: su automatu ant kaklo, suplėšytais marškiniais ir sutvarstyta ranka. Pasirodo, griovyje besigrumiant dėl ginklo, stribokas nukando Perkūnui pusę nykščio. Ilgai negijo tas nykštys Perkūnui. Perkūnas buvo kulkosvaidininkas. Kautynėse būdavo drąsus ir ryžtingas, atlikdavo daug užduočių.

Jeigu partizaną paimdavo gyvą, kankindavo žiauriausiomis priemonėmis. Tačiau gyvi patekdavo labai retais atvejais. Atsidūrę neišbrendamoje situacijoje, paprastai baigdavo su savimi patys.

Ilgai dar mušdavo ir badydavo juos negyvus. Lavonus numesdavo dažniausiai miestelių aikštėse ar šaligatviuose, kur daugiau būdavo praeivių ir sekdavo, gal kas suklups, gal pravirks. Pamačiusiems savuosius reikėdavo geležinės valios, kad nepakeistų veido išraiškos, nepasimestų, žinotų, kad už tai laukia kalėjimas ir kančios.

Mūšio lauke kai kam tekdavo ir su draugais atsisveikinti, išgirsti paskutinį žodį, užspausti akis ir paimti ginklą. Dar gyviems būdavo teikiama pagalba. Tempiami būdavo ant rankų, milinių, šakų iki tam tikros vietos, kur būdavo galima palikti. Gydydavosi labai įvairiai Kas gulėdamas laivelyje, nežymaus ežerėlio nendryne, kur prieinama būdavo tik naktimis, kas - slėptuvėse pas patikimus žmones. Būdavo ir taip, kad daktaras, rizikuodamas, paimdavo į ligoninę. Teko su tokiais medicinos darbuotojais susitikti lageriuose. Jie, atlikdami bausmę, dirbdavo pagal savo profesiją ir teikdavo pagalbą kaliniams.

Gyvų partizanų liko labai mažai. Šiandien jų kaulais nusėti miškai, laukai ir pelkės. Jų kraujas berods dar garuoja laukų arimuose. Kiek džiaugsmo, skausmo, lūkesčių ir įvairių paslapčių slepia miškas.

Traukia gimtasis kraštas, miškai, mėlyni ežerėliai Traukiniui riedant tuo ruožu, meldžiuosi Atrodo, čia dar žlega ginklai, girgžda samanos po partizanų kojomis. Neabejoju, kad čia dar budi jų dvasia. Taip pat ošia senosios pušys, kvepia uogienojai su viržiais, o jie miega savo gimtojoje žemėje amžinu miegu.

Našlaitė

KAUTYNĖS

Ką tik kulkosvaidžiai nutilo, Išaušo giedras rytas,

Paraudo sniegas palei šilą Vėl krauju nudažytas.

Ką tik čia Vanagai praėjo Jie nužengė į tolį.

Ką tik čia šūviai nuaidėjo, Nušovė mano brolį.

Kiekvienam žingsny priešas tyko. Kautynės po kautynių.

Nedaug, nedaug mūs pasiliko Po mūšių paskutinių.

Jie kovėsi narsiai, aistringai, Nors ir silpnai ginkluoti.

Jie pasiryžo mirt garbingai Gyvi nepasiduoti.

Ką tik kulkosvaidžiai nutilo Išaušo naujas rytas.

Raudonas sniegas palei šilą,

Vėl priešas sutašytas.

ANT GATVĖS GULINČIAM

Žemėtas, basas Tavo kojas Aš godžiai bučiavau mintim,

Kai Tu gulėjai prie konvojaus Negyvas-atvirom akim.

Man baisus skausmas širdį vėrė, Aš troškau keršto, ne maldos. Mačiau, kaip žemė kraują gėrė Sruvenantį Tau nuo žaizdos.

Vėjelis verkė, aimanavo, Bučiavo veidą ir akis,

Jis švelniai glostė plaukus Tavo, Juk jam nebegrėsė mirtis.

Netoli klevo, pamiškėje,

Kai nužengė tamsi naktis,

Jie, net į karstą neįdėję,

Užbėrė smiltim Tau akis.

Ne Tau žiedai, Brangusis Broli, Ne Tau pavasario daina. Nubėgo daug dienų į tolį,

O kraujo vis dar negana.

Nebylios akys man vaidenas, Matau jas ištisom naktim.

Basas žemėtas Tavo kojas Bučiuoju visada mintim.

MANO

Mano čia šileliai Mano jovarai.

Mano ežerėliai,

Mano ežerai.

Mano čia Tėvynė Išilgai-skersai.

Mano Ignalina,

Mano Zarasai.

Melsvi ežerėliai Liūliuos ir dainuos,

Auksinė saulelė Spindės vandenuos.

Čia žaliuoja girios,

Žaliuoja laukai,

Čia mūsų didvyrių Praminti takai.

Praūžė čia mūšiai Visai neseniai,

Tyčiojos iš mūsų Visokie velniai.

Krito mano broliai Narsieji arai,

Krito savanoriai,

Krito milžinai.

Kvepia čia lelijos,

Žydi ajerai.

Mano Ignalina,

Mano ežerai.

DAINA

Mes partizanai vyrs į vyrą,

Mes viešpačiai miškų.

Ar plienas skamba, švinas byra-Visur mums bus ramu.

Mūs galvas plieno šalmai dengia, Širdis pilna garbės.

Aplink granatom apsijuosę-Ranka nesudrebės.

Tėvynės meilė aiškiai spindi Akyse ir veiduos,

Ir žemės jie tėvų nė sprindžio Niekad neatiduos.

Mes partizanai vyrs į vyrą,

Mes viešpačiai miškų.

Ar plienas skamba, švinas byra-Visur mums bus ramu.

DAINA

Ilgai ir narsiai jis kovojo Su žiauriu priešu iš rytų.

Jauną gyvybę paaukojo,

Kad tėviškė laisva būtų.

Kai gatvėj numestas gulėjo,

Jo galva buvo kruvina.

Kiek tavo širdis iškentėjo Žinai, mamyt, tiktai viena.

Jis žuvo, bet jo broliai liko,

Už jį atkeršys jų ranka.

Atneš jie pergalės vainiką, Neverk, mamyt, ir būk tvirta.

Neverk, neverk, išauš dar rytas Ir laisvės varpas suskambės.

Tada ateisi ant jo kapo Ir bersi sielvarto gėles.

Toli už girių saulė leidžias, Dainuoja broliai ardami. Dainuoja tėviškės artojai,

Juodą arimą versdami.

MAŽAI KUO SKIRIAS...

Mažai kuo skirias viens nuo kito Rusų Ivanas ir šuva.

Jų vienas planas sustatytas-Sumint, sunaikint Lietuvą.

Vanduo upeliuose pakinta Gal nuo gailiųjų ašarų.

Išėjo jis Tėvynės ginti Vargingu, kruvinu keliu.

Iš mūsų būrio vienas žuvo Patsai narsiąsias karžygys,

Užtai ir guli paguldytas Miestelio aikštės vidury.

Jo visas veidas sudraskytas, Rankos priremtos prie galvos, Už tai, kad buvo pasiryžęs Kovot ir mirt dėl Lietuvos.

Jam ant krūtinės Vyties ženklas, Žalsvi jo rūbai kruvini.

O mama, kas gi tau pasakė, Kad vardą jo dažnai mini.

Kamajų miestas yra grįstas, Krauju pasruvę akmenai.

Jis tenai tris dienas gulėjo,

Jį mindė, spardė budeliai.

Taip kenčia Lietuva Tėvynė, Prispausta budelių žiaurių. Kiek jie gyvybių mūs nuskynė, Kiek dar kalėjimuos žmonių.

KALĖJIME

Kur aukštos tvoros Ir lentų bokšteliai, Čia grotomis Aptvėrė mano kelią.

Jonas Čičelis-Tėvas ir Vladas-Juozapavičius-Papartis

Nevaikščiosim Po parkus ir alėjas, Neplaukiosim Mes Vilija sraunia.

Pro grotas mus Aplanko tiktai vėjas,

O mergužėlės Bučiuoja tik sapne.

Nėra amnestijos,

Nėra malonės,

Ramiai pilvus Sau kemša žydija.

Tai kur visuomenė,

Kur dingo dori žmonės Ir kaliniams Globoti draugija.

Tos kameros,

Tos durys geležinės, Kurios kasdien Kankina taip mane.

Alfredas Garnelis-Čigonas. 1950 m.

Namuose kūkčioja Vieniša motulė,

O duoną valgome Tiktai sapne.

Neverki mano Brangi motinėle,

Nelieki ašarų Ir neraudoki, ne.

Ateis laikai,

Išlaisvins mano kelią,

Su džiaugsmu aš Sugrįšiu pas tave.

PARTIZANAMS

Susirinkau nuo jūsų kapo Rudens suplėšytus žiedus, O jie tyliai, tyliai prašneko, Lyg būtumėt prašnekę jūs.

Tai žodžiai amžino troškimo Palaidoti jie ne laiku. Gegutė guodė ir užkimo, Nuskrido miško vainiku.

Išėjote, o jūsų kelią Manėt, vien pergalė lydės. Palinkus diemedžio šakelė Jums apie laisvę prakalbės.

Išėjote ir nebegrįšit,

Ir lino akys nežydės.

Tiktai dangus ant jūsų kapo Barstys vidurnakčio žvaigždes.

Palinkus diemedžio šakelė, Medinis kryžius tarpe jų. Tėvynė, rodosi, jau kelias-Gal keltumėt kartu ir jūs...

Sakalas

DĖL LOKIO RINKTINĖS KOVOTOJŲ ŽUVIMO

1951 m. balandžio 10 d.

Vacys-Mikalčiukas-Sakalas

1951 m. sausio mėnesį ir 1951 m. balandžio mėnesio 10 dieną žuvo devyni Lokio rinktinės kovotojai. Kaip buvo užpulti pirmuoju atveju, tiksliai nenustatyta — ar išdavystė, ar atsitiktinai Tačiau antruoju atveju dėl provokatoriaus išdavystės Strazdų kaime (Utenos raj., Tauragnų vls.) žuvo septyni vyrai Pavasaris, Papartis, Tėvas, Tarzanas, Čigonas, Siaubas, Lazdynas, Šernas.

1950-1951 m. žiemai buvome pasiruošę bunkerį, apsirūpinę maistu, kad nereikėtų dažnai vaikšinėti, nes sąlygos žiemos metu buvo ypač blogos, enkavedistų siautėjimai nedavė atokvėpio. Mūsų bunkeris buvo raisto saloje tarp Vaišnoriškės ir Minčios prie Utenio (Utenykščio) ežero. Atrodo, vieta saugi buvo, tačiau žiemos laikas savo parodė. Enkavedistų būrių būriai su slidėmis maišė miškus. O pas mus ištisai būdavo sargyba. Kartą, apie pusiaudienį, į kambarį įbėgo sargybinis: "Greit ruoškitės — kariuomenė supa bunkerį.!".

Tuoj pat stvėrėme ginklus, užėmėne pozicijas iš anksto apie bunkerį iškastuose apkasuose, mat kai apkasuose, tai ir šaudymas mums tokio didelio pavojaus nekelia. Blogiausia, kad nežinojom, kokios priešo jėgos. Rusai buvo apsirengę baltais chalatais ir sunkiai įžiūrimi.

Rinktinės vadas (Drugys-Žaibas-Pranas Račinskas) buvo puikus vyras. Jis pasiliko bunkeryje sutvarkyti ten buvusį archyvą. Turėjome rašomąją mašinėlę, šapirografą, leisdavome atsišaukimus ir Lokio rinktinės laikraštėlį "Sutemų keleivis". Kol viską sutvarkė, padėjo į slėptuvę, truko neilgai. Gyvendami bunkeryje visuomet turėdavome baką benzino. Apipylė benzinu gultus, juos padegė ir šoko laukan. Iš apkasų išlipti buvo padaryti laiptukai Padėtis jam buvo neaiški, tai jis pasilypėjo ant tų laiptelių ir dar klausia, kur rusai, - viskas balta, nieko nematyti Tuo metu kareiviai paleido šunį. Šuo puolė prie bunkerio. Drugys šunį nušovė, tačiau tuo pačiu momentu automato serija ir jį pakirto. Į kairę nuo jo buvo jaunas vyras, partizanas Simanas. Jį Drugys krisdamas automato serija sužeidė: kaip buvo pirštas už gaiduko, taip ir liko neištrauktas.

Simanas tik pasakė, kad "mane virsdamas Drugelis sužeidė, jūs traukitės, mes pasiliksim". Simanas pats nusišovė - geriau mirti, bet nepasiduoti. Mes niekaip negalėjome jų paimti - susišaudymas nesiliovė iš abiejų pusių. Dūmų priedangoje pasitraukėme iš apkasų, palikdami du draugus.

Pasitraukėm ant Utenykščio (Utenio) ežero — rusų niekur nesimato, nepersekioja, šūviai nutilo. Pasitraukėm ant kelio - niekur pavojaus nematyti. Savo laimei pamatėme važiuojant porą ūkininkų - paprašėm, kad pavėžėtų. Pavažiavom kokius penkis ar daugiau kilometrų iš Užvinčių girios į laukus. Buvo jau beveik vakaras, apsistojom pas pažįstamus žmones netoli Salako. Naktį ir dieną praleidome laukuose. Susitarėm, kad geriausia būtų išsiskirstyti, kadangi žiemos metas, dideliu būriu laikytis būtų sunkios sąlygos. Juo labiau, kad be perstojo vargino nuolatiniai enkavedistų siautimai.

Mano draugai pasiliko ten, kur jau mes buvome pasitraukę, o aš vienas grįžau į savo rajoną, savo apylinkę Tauragnų valsčiuje. Buvo labai sunkios sąlygos dėl vietos, nes čekistų siautėjimai nesiliovė nei dieną, nei naktį. Būdavo, kai užeina kariuomenė, tai ūkininkų pašarus iš klojimų išneša, su strypais visas šalines išbado, tvartus išneršia; namuose spintas, stalčius iškrato, vis ieško "banditų".

Taigi antros dienos vakare aš grįžau savo kraštan. Mane palydėjo Pavasaris, Tėvas ir Papartis. Kelio susidarė apie 15 kilometrų. Atėję apžiūrėjome sudegusį bunkerį. Viskas taip, kaip ir palikome, tik žuvusių - rinktinės vado Drugio-Žaibo ir Simano - lavonai čekistų buvo paimti, tik kraujo žymės tebebuvo. Kaip buvo mūsų slėptuvė, taip ir liko nesurasta, viską radom kaip buvus. Mano draugai dar pasipildė šovinių, nes per susišaudymą nemažai buvome išeikvoję. Prie sudegusio bunkerio susitarėme susitikti pavasarį. Atsisveikinome, bet, deja, daugiau mums susitikti nebuvo lemta.

Atėjus savan kraštan, prasidėjo nauji vargai Nebuvau pasiruošęs atsargai gyvenamų namų, tačiau šiaip taip žiema praėjo, galima sakyti, laimingai. Tik kelis kartus dėl čekistų siautėjimo teko keisti gyvenamus būstus. Svarbiausia būdavo sulaukti pavasario - tuomet ar būry, ar vienas eisi, pėdsakų nelieka. Senų žmonių teisingai pasakyta, kad mums vienas kelias, o čekistams - dešimt. Žiemą praleidome be nuostolių. Atėjo lauktas pavasaris.

Grįžęs į savo kraštą ir susitikęs savo ryšininką, pasakiau; "Jei kas atneštų man laišką ar paketą, iš kur bebūtų, neimk ir sakyk, kad nieko apie mane nežinai." O su savo draugais buvome susitarę be pavasario nesusitikti ir vieni kitų neieškoti. Buvo mūsų sutarta ir vieta. Tačiau provokatorius ir išdavikas nesnaudė (kaip man paskui paaiškėjo, tai buvo išdaviko darbas).

Turėjome tarpininką ryšininką tarp manęs ir Lokio rinktinės, kad reikalui esant būtų galima žinias perduoti. Šio ryšininko pavardės neskelbsiu, nes jis dar gyvas. Kita, stambesnė žuvis, Lokio rinktinei pristatydavo visas žinias iš Vytauto apygardos. Tas ryšininkas buvo Juozas Buika, kilęs iš Ripaičių kaimo (Saldutiškio valsč., Utenos apskr.). Kito ryšininko tarp apygardos ir rinktinės neturėjome.

Mano draugai grįžo mano kraštan balandžio 8 dieną. Balandžio 9-ąją labai gerai prisimena. Tą dieną tarpininkas ryšininkas atnešė mano ryšininkei paketą asmeniškai man perduoti. Sakė, kad šis paketas iš Vytauto apygardos, kad jau yra atėję mano draugai, kad jiems yra atsiųstas laiškas ir kad Vytauto apygardos vyrai nori susitikti su mūsų Lokio rinktinės vyrais. Bet kadangi mano buvo pasakyta, kad kas bebūtų, nieko neimtų ir sakytų, kad kol kas nieko nežino, ji taip ir padarė. Tas ryšininkas dar pasakęs, kad ateičiau į Strazdų kaimą, kad žinau, kur susitikti.

Tą pačią dieną man ryšininkė viską pranešė, apgalvojau visą padėtį ir nusprendžiau, kad greičiausiai tai provokacija. Jeigu eiti man savo draugus susitikti, tektų eiti apie 10 kilometrų ir nuėjus susižinoti, nes žmonės buvo pažįstami. Nuodugniai apsvarstęs šią situaciją jau buvau beveik susiruošęs eiti, tačiau tarytum kokia nematoma jėga mane sulaikė, sakyte sakydama-"Neik, neik." Rodos, iš širdies gilumos kažkas sakyte sakė: "Neik, čia išdavystė, provokacija". Jaučiau kažką baisaus.

Mano nuojauta manęs neapvylė. Tą balandžio 9 dieną jie vakare išėjo į Strazdų kaimą susitikti su Vytauto apygardos vyrais. Kur jie stovyklavo, negaliu spręsti, bet, mano supratimu, jie turėjo stovyklauti miške, nes kaimelis buvo miške, o balandžio 10 dienos vakare jie jau buvo kaimelyje pas Čibirą namuose. Dešimtą valandą vakaro, sutemus, įvyko kautynės. Tai toks buvo susitikimas ir pasimatymas su Vytauto apygardos vyrais.

Susišaudymo metu, kad sėkmingiau vyktų operacija, buvo padegtas senas tvartas. To pasekmės - žuvo visi partizanai, pats šeimininkas Čibiras, jo žmona Čibirienė ir senutė. Sūnus buvo sužeistas, nuvežtas į ligoninę, o mergaitė liko nesužeista. Enkavedistai visus nušautuosius išsivežė į Uteną, palikdami tik senutę. Kaip žinoma, daug partizanų yra užkastų Dauniūnų miškelyje. Ten tos kapinės yra žmonių tvarkomos, nes iš ten neįmanoma paimti palaidoti.

Tą balandžio 10 d. pavakare rusų kariuomenė buvo traukiama į Strazdų pusę: mašinom atvežama iki Daunorų kaimo, o iš ten - pėsčiomis ligi Strazdų. Mašinos grįžo atgal į Uteną. Susišaudymo metu laikiausi ne per toliausiai buvo labai girdėti ir matėsi degančio tvarto pašvaistė. Kaip po to kalbėjo žmonės, kareivių žuvo daug. Tačiau kiek — nežinia, nes rusai savo aukas slėpdavo, viešai neskelbdavo. Dar buvo gandų, kad tokie ir tokie likę gyvi, vardijo ir slapyvardžius, bet jei būtų likęs nors vienas gyvas, būčiau juos susitikęs. Man atrodo, kad viskas buvo suplanuota saugumo provokacija.

Kaip vėliau paaiškėjo, žuvo visi. Išaiškėjo tuomet, kai mane per išdavystę susišaudymo metu sužeistą beveik be sąmonės paėmė. Saugume tardymo metu išvardijo visus žuvusius pavardėm ir slapyvardėm. Mane užklausė: "Kodėl tu su jais nebuvai?" Mano atsakymas toks būva "O kodėl aš turėjau būti kartu su jais?" Tardytojas su pasididžiavimu pasakė: "Kad ir nepakliuvai tuomet kartu, kad ir gudrus buvai, vis tiek įkliuvai". Atsakymas mano buvo toks: "Jei ne išdavystė, tai jūs dar aštuonerius metus manęs nebūtumėte paėmę. Gerai jums turėti žmonių Judo vaidmenyje, už grašius parsidavėlių." Tai gal jau čia komentarai nebereikalingi, viskas aišku kaip dieną. Kokio niekšo išdaviko padarytas niekšiškas darbas.

Kad būtų aiškiau, paminėsiu dar vieną tragišką įvykį, susijusį su manimi asmeniškai Jei būčiau buvęs neapdairus, ir mane būtų ištikęs toks pat likimas kaip mano draugus Strazduose.

Buvo taip. 1951 m. gegužės mėnesį (tiksliai dienos neprisimenu) tarpinis ryšininkas atnešė mano ryšininkui laišką ir sako: "Paduosi Sakalui čia nuo Buikos Juozo. Jis nori būtinai susitikti" Mano ryšininkas atsisakė paimti motyvuodamas tuo, kad manęs nesusitinka ir nežino, kur aš esu. Aišku kaip dieną. Matyt, tame laiške buvo ir vieta nurodyta susitikimui.

Nepavyko jam kartu su draugais mane likviduoti tai galvojo pasivilios vieną akis į akį, - tokios po to buvo mano išvados. Jei jis būtų vienas, tai jis būtų mane likvidavęs savo rankomis, o jei to nebūtų padaręs, tai būtų įviliojęs į apsupimą. Apsupimo žiede mano likimas jau būtų jų rankose arba būtų nušovę, arba paėmę gyvą.

Visa, ką aš aprašiau - yra tikra tiesa, nė kiek neperdedant. Gal per tiek metų kai kas ir pasimiršo, bet tokių dalykų, kai reikėjo kovoti už gyvenimą ar mirtį, pamiršti negali. Per aštuonerius metus buvo tiek daug grumtynių dėl gyvenimo, dėl nepriklausomos Lietuvos. Kiekvieną dieną tykojo mirtini pavojai atrodo, susidarydavo kritiški momentai — apsupimai susišaudymai su kariuomene, - o žiūrėk, išeini net nepaliestas kulkų. Kiek būta atvejų, kai išeidavau iš pasalų nepaliestas, ir tik tuomet enkavedistai susivokdavo padarę klaidą. O tam reikėjo taktikos išmanymo ir sumanumo. Gerai yra pasakyta: saugokis, žmogau, ir tau Dievas padės.

Dar noriu parašyti ką man apie J.Bulką pasakojo Lokio rinktinės vadas Drugys-Žaibas.

Juozas Bulka, slapyvardžiu Skrajūnas, atrodo, bene 1950 m. (gerai neprisimenu) buvo saugumo paimtas ir tardomas, paskui matyt, užverbuotas ir paleistas. Anot jo, kai jau jį išleido iš saugumo, jis nežinia kaip, tarsi iš miego pabudęs, atsiradęs ant Katedros laiptų. Taip man pasakojo rinktinės vadas. Aš tuomet vadui ir sakiau, kad jis yra tikrai užverbuotas, kad reikia nutraukti visus ryšius su tokiu nebepatikimu ryšininku. Būdavo, gauname iš Vytauto apygardos tai instrukcijas, tai nurodymus, neatitinkančius partizanų veiklai. Sakydavau rinktinės vadui, kad čia yra klastojimas. Jis sakydavo: "Gal ir tavo teisybė", - tuo viskas ir baigdavosi.

Aš 1940 m. kovo 1 d. stojau tarnauti į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Ten mes buvome apmokomi ir partizaninės kovos taktikos: kaip veikti priešo užnugaryje ir pan., o gaunamose per Skrajūną instrukcijose bei nurodymuose buvo daug prieštaringų partizaniniams veiksmams dalykų. Daugelis mūsų žuvo per neapdairumą. Daugelis tos taktikos neišmanė, pernelyg atvirai veikė, perdaug pasitikėjo žmonėmis. Vėlgi, nepasitikėti žmogumi taip pat nedera, o saugumas per savo žmones taip pat nesnaudė.

J.Bulka tuomet kunigu nebuvo. Kas jį įšventino ir įvilko kunigystės rūban — nežinau. Kalbama, kad jį įšventino kažkur tai Ukrainoje, o dabar jis kunigauja Baltarusijoje. 1990 m. vasario 12 d. jį rodė per televiziją laidoje apie Vilniuje susikūrusį šeimyninį klubą.

Tiesa, apie 1950-uosius metus Labanoro miške taip pat buvo išdavystė. Žuvo daug partizanų, tame tarpe J.Bulkos brolis Antanas, mano draugas ignalinietis Juozas Stanevičius-Lizdeika. Pastarasis buvo paskirtas būrio vadu.

Aš pats perėjau Vilniaus saugumo rūsius, Lukiškių kalėjimą, žiaurų tardymą, penkiolika metų Kazachstano ir Mordovijos konclageriuose.

Emilija Vaičėnaitė

IŠ MŪSŲ MAŽO KAIMELIO SKAUDŽIOS ŽIAURIOS ISTORIJOS PRISIMINIMŲ NUOTRUPOS

Šis žiauriai okupantų nuniokotas kaimas Rokiškio rajone vadinasi Vaičėnų kaimu. Jame gyveno paprasti pilkasermėgiai žmonės, nebuvo turtuolių, nei ponų. Jie buvo darbštūs, sąžiningi, mylėjo vieni kitus, padėdavo vieni kitiems bėdose. O labiausiai mylėjo Dievą ir Tėvynę (visą laiką degė patriotizmo ugnimi). Jau mūsų senoliai kovojo prieš carinę priespaudą 1863 metais, ir ši kovos ugnis buvo palikta ateinančioms kartoms. Kai mūsų Tėvynę Lietuvą užgulė rusų bolševikų bei vokiečių fašistų okupacija, šio kaimelio jaunuomenė, kur jie bebūtų ir bedirbtų, buvo priešingi engėjams, nes jie mylėjo savo Tėvynę ir brangino laisvę. Ir išėjo visi mūsų kaimo vyrai į nelygią kovą su okupantais: dori, gražūs vyrai, kaip sakalai drąsiai, kupini vilties stojo į kovą su pavergėjais. Sunki buvo jų kova ir padėtis: prieš Lietuvos partizanus buvo gerai paruoštos dvi divizijos saugumo kariuomenės ir vietiniai pakalikai — stribai, išdavikai. Tokiomis sąlygomis partizanams išsilaikyti buvo sunku. Visiems kitiems doriems lietuviams, o ypač partizanų artimiesiems bei globotojams teko pakelti daug kančių, areštų, kalėjimą, Sibirą, o jei teko slapstytis, tai taip pat nelengvą dalią reikėjo pakelti. Visko į šiuos kelis lapus nesutalpinsiu, bet kai ką apie savo gimtojo kaimo žmones papasakoti norėčiau, nes pati esu dviejų partizanų sesuo ir dviejų brolių Vaičėnų pusseserė. Jie visi keturi yra žuvę, namai sudeginti (vyresnysis brolis Balys buvo Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, Vyties kuopos vadas, vėliau - ir apygardos vadas).

Visi šio kaimelio žmonės buvo labai dori, nebuvo nė vieno išdaviko, bet aš noriu prisiminti vieną šeimą, kuri ypatingai rėmė bei globojo mano brolius ir visus kitus partizanus. Konstancijos ir Juozo Dručkų šeima pirmoji neteko sūnaus Balio. Tai buvo pirmoji mūsų mažo Vaičėnų kaimo auka. Jis buvo kilnus, doras, lietuviškos sielos, daug žadantis jaunuolis, turėjęs menininko gabumų, ir aš drąsiai galiu sakyti, kad jis būtų buvęs vertingas Tautos sūnus. 1945 m. gegužės 2 d. stribai Balį išvedė iš namų ir, stumdydami bei daužydami atvarė iki mūsų sodybos, padegė mūsų namus, o jį nusivarė į Mičiūnų kaimo beržyną, kur žiauriai nužudė. Jo tėvelį Juozą, areštuotą, taip pat varėsi iš paskos. Pamatęs kankinamą sūnų, puolė jo gelbėti, tačiau budeliai jį parbloškė - tėvelis matė sūnaus mirtį, o išgelbėti negalėjo. Liko tėvams vyresnioji dukra Antanina, jauniausias sūnus Andrius, dar nepilnametis, ir ketvirtus metukus einantis anūkėlis Petriukas.

Antanina labai daug iškentėjo. Okupantų dėka gavo viena auginti sūnų, kuris savo tėvo net nematė. Jie pirmieji taip žiauriai nukentėjo, bet nepabūgo, o dar labiau užsidegė drąsa ir pasišventimu padėti kovojantiems partizanams. Siaučiant visokiems išdavikams, persekiotojams, globojo vargšus benamius, gelbėjo sužeistuosius. Buvo labai persekiojami, grėsė ne tik kalėjimas, bet ir pražūtis, tačiau jie rizikavo viskuo. Dručkai buvo neturtingi, bet apie save negalvojo - maitino vargšus, nuo savęs atitraukdami gal ir paskutinį kąsnelį. Antanina kartais ir vaiką nuskriausdavo, bet jautė pareigą rūpintis vargšais ir tais, kuriuos kas minutę lydėjo mirtis. Areštai, varinėjimai iš namų buvo labai dažni, nors tėvų sveikata buvo nekokia.

Antanina buvo labai nuoširdi, patikima ryšininkė. Daug kartų buvo kratomi namai, tardoma. 1954 m. karinis saugumo dalinys (apie 350 saugumiečių) 3 paras ieškojo partizanų bunkerio, tačiau nė vienas iš namiškių nepalūžo, iškentė visas tardymų kančias, laikėsi drąsiai, tvirtai, ištvermingai. Neužteko persekiojimų ir kankinimų suaugusiems, nes net ir Antaninos sūnus Petriukas, einantis aštuntuosius metukus, jau buvo areštuotas, gąsdinamas, daužomas iki sąmonės netekimo (visa tai jam ir sveikatą suluošino — vargsta visą gyvenimą kovodamas su ligomis). Nežinau, kaip būtų galima atlyginti šiai šeimai, o ypač Antaninai, už tokį pasiaukojimą.

Apie brolį Andrių tenka šnekėti daugiausiai Tai didelės drąsos, nepalaužiamos valios žmogus. Jau iš vaikystės jis neapkentė okupantų ir suprato visas mūsų Tautai daromas skriaudas. Jaunutėje širdelėje degė karšta meilė Tėvynei. Labai mėgo bendrauti su suaugusiaisiais, labai domėjosi istorija ir politiniais įvykiais, kurių tuo karo metu buvo daug. Būdamas dar nepilnametis berniukas turėjo daug proto ir drąsos. Gerai suprato okupantų nacistų ir komunistų tikslus.

Komunistai savo žiaurumus parodė jau 1944 m. lapkričio 2 d. Vietiniai stribai su garnizono kariškiais siautėjo po visą apylinkę ir, suradę vyrus, vedė juos iš namų ir žudė. Taip ir prasidėjo siaubingi laikai. Štai tuomet išėjo mūsų vyrai su ginklu rankose į nelygią kovą su okupantais už Tautos laisvę, už Dievą ir Tėvynę. Susibūrus partizanų būriui, jam vadovavo mano brolis Balys, buvęs karininku. Nepasiliko nuošalyje ir jaunutis Andrius, kuris beveik gyveno su jais, stengėsi juos saugoti ir padėti. Savo drąsa ir gudrumu labai daug jiems padėjo: buvo ryšininkas, žvalgas bei tiekėjas, brolio patikėtinis. Praėjo labai daug pavojų, bet kadangi buvo drąsus, greitos orientacijos, o, be to, dar nepilnametis, tad sugebėjo išsisukti iš visokių padėčių. Gal pats

Dievas saugojo, kad išliktų toks žmogus, kuris jau nuo pat pradžių matė šią žiaurią okupacijos tikrovę. Tai pats brangiausias žmogus iš mano tėviškės. Niekuomet nepamiršiu to momento, kai jis paslaptingoj medžių šlamėjimo paunksmėj, po mėlyno dangaus skliautais padarė pažadą mano brangiems Broliams būti mano broliu, jeigu jie žus, išlaikyti tai, kas patikėta ir tęsti rezistencinę kovą. Taip pat pažadėjo niekuomet nebūti nei komjaunuoliu, nei komunistu. Šiuos pažadus jis šventai išlaikė, nors gyvenime daug vargo ir skriaudų dėl to pakėlė.

1946 metais Andrius įstojo į Radviliškio geležinkelio mechanines dirbtuves. Dirbo, mokėsi ir nuolat palaikė ryšius su partizanais, atlikdamas įvairiausias užduotis ir pavedimus, aprūpindavo net ginklais ir šoviniais. Buvo atvejų, kai partizanus išgelbėjo iš apsupties ir paruoštų pasalų, kai atrodė, kad jokio išsigelbėjimo nėra. Andriaus sėkmę lydėjo ne vien drąsa, sumanumas, bet ir Dievo palaima. Negailėjo jis nei lėšų, nei laiko, paaukojo savo jaunystę kovai už Tautos laisvę.

Pasibaigus ginkluotai kovai, stojo į Pedagoginį institutą, siekdamas įskiepyti Tėvynės meilę jaunimui Organizavo ir vedė ekskursijas po gimtąjį kraštą, skaitė paskaitas apie Lietuvą ir jos paminklus. Kiek įmanydamas globojo nuo sunaikinimo Tautos istorinius ir kultūrinius reliktus, įsteigė kraštotyros visuomeninius muziejus Aleksandravėlėje, Kaune, išsaugojo

S.Dariaus tėviškę (buvo planuota tą vietovę melioruoti) ir daugelį kitų paminklų. 1974 m. buvo apkaltintas už istorijos propagavimą, apšauktas nacionalistu, apkaltintas antitarybine veikla ir atleistas iš pedagoginio darbo. Sunku išsakyti visus šio žmogaus vargus ir skriaudas. Tačiau, nepaisant viso to, jis liko nepalaužtas ir ištikimas kovotojų už Tautos Laisvę idėjoms. Džiaugiuosi kad dar liko mūsų gimtojo Vaičėnų kaimelio sūnus, kuris neša mūsų senelių, kurie kovojo prieš carizmą, estafetę; o taip pat ir brolių partizanų, kurie žuvo sunkioje nelygioje kovoje.

Aš, kaip brolių Partizanų (keturių Vaičėnų) sesuo, taip pat Vaičėnienės ir dviejų Dručkų (kurie visi yra žuvę) vardu jaučiu pareigą apie tai parašyti ir kaip testamentą palikti kad visi žinotų, kiek aukojosi šie žmonės. Už tą pasiaukojančią veiklą neturiu kaip atsilyginti nes nėra jokių turtų. Stengsiuos atsilyginti tik malda.

Telydi Jus visus Dievo palaima visuose žygiuose ir darbuose.

ŽUVUSIEJI IR KENTĖJUSIEJI

Šiame skyrelyje pateikiame žinomas žuvusių ir nukentėjusių žmonių, mūsų manymu, susijusiu su ginkluotu pasipriešinimu 3-iosios Vytauto apygardos ribose pavardes ir slapvyvardžius. Šis sąrašas nepretenduoja būti pilnu ar visiškai tiksliu.

Petras Abarius    — iš Maniuliškių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Suimtas po Degučių kautynių (1950 m. liepos 1 d). Mirė Kolymos lagerių šachtose.

Simonas Abarius    - iš Pailgių kaimo (Zarasų raj.). Rėmė Streikų

būrį.

Leonora Abariūtė    - iš Maniuliškių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Petro Abariaus sesuo. Suimta kartu su seserimi Leonora ir broliu Petru po Degučių kautynių (1950 m. liepos ld).

Ona Abariūtė    - iš Pailgių kaimo (Zarasų aps., Antazavės vls.).

Streikų ryšininkė.

Albertas Aidukas    - Tarzanas-Šeškus. Lokio rinktinės Erškėčio (?)

kuopos partizanas.

Aliejūnas    - Bandelė. Iš Zarasų.

Andriūnas    — iš Želiūnų kaimo. Žr. Florijonas Daužvardis.

Teklė Andriuškevičiūtė - iš Kumpuoliškių kaimo (Rokiškio aps. Obelių

vis.). Vyties kuopos partizanė. Legalizavosi 1956m. kartu su Vladu Krasausku-Kukučiu.

Petras Araminas    - Vamas-Žalvamis. Gimęs Papilių km. (Rokiškio

aps. Obelių vls.). Grįžęs iš sovietinės armijos, išėjo partizanauti. Žuvo Ignalinos rajone (Saldutiškio miške) 1949 m. lapkričio 2 d.

(sužeistas nusišovė). Vinco Aramino-Šermukšnio brolis. Abu broliai žuvo kartu.

Vincas Araminas    — Šermukšnis. Gimęs Papilių kaime (Rokiškio

raj., Obelių apyl). Po sovietinės armijos išėjo partizanauti. Lokio rinktinės štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d Ignalinos rajone (Saldutiškio miške) kartu su broliu.

Janina Arlauskaitė    - Rūta. Erškėčio kuopos ryšininkė.

Jonas Bakšys    - žuvo 1948 m. rudenį prie Ėglainės (Eglutės,

Latvijos teritorijoje). Kūnas buvo numestas Subatoje (Latvijos teritorijoje).

Antanina Bakutytė    - iš Obeliškio kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkė.

Kazimieras Balčiūnas - g. 1907 m. Pakriaunių kaime (Rokiškio raj.,

Obelių apyl.). Buvęs mokytojas, nužudytas 1945 m., užkastas prie Obelių kapinių, vėliau slapta perlaidotas.

Kazimieras Baltušis    - g. Šapelių kaime. Vlado Baltušio brolis. Vyties

kuopos partizanas.

Vladas Baltušis    - g. Šapelių kaime. Kazimiero Baltušio brolis.

Vyties kuopos partizanas.

Genė Baranauskaitė - Čelkienė iš Ivoniškio kaimo (Rokiškio aps.,

Obelių vls.). Vyties kuopos ryšininkė.

Julė Baudinaitė    - Erškėčio kuopos ryšininkė.

Vladas Baudinas    - Erškėčio kuopos partizanas.

Vladas Bernotavičius - Vyties kuopos partizanas. Pagal 1947 m. amnestiją kartu su Viktoru Lukošiūnu nutarė legalizuotis. Antanas Lukošiūnas juos nuvežė į Antazavę. Stribai liepė grįžti namo ir atvažiuoti kitą dieną su ginklais. Kitą rytą juos A.Lukošiūnas vėl išvežė į Antazavę. Pakeliui, Kūdrų miške juos pasitiko skrebai Viktorą ir Vladą paėmė, Antanui pasakę, kad patys nu-

veš į Antazavę. Tame pačiame miške (ar pamiškėje) juos žiauriai nukankina vieno galva buvo nusukta 180 laipsnių kampu, kito - išbadytos akys, sulaužytos galūnės. Pasirodo, Antazavėje jiems jau iš anksto buvo paruošta duobė. Nukankintuosius iš Salinių kaimo vežė Jadvyga Laponaitė. Duobę iš vakaro kasė Juozas Stankevičius iš Bieliūnų kaimo, kuris tuo metu buvo suimtas. Teismo metu (1962 m. birželio 13-16 d.) šiuos faktus teisėjui Miežieniui pateikė Juozas Streikus. Teisėjas iš pradžių užginčijo, kad taip nebuvo. Po to kartu su prokuroru Bakučioniu žadėjo išsiaiškinti. Taip ir liko (L.Lukošiūnienės iš Mielaikiškių kaimo liudijimas).

Bieliauskas    - žuvo 1948 m. rudenį.

Stasė Bimbienė    - subadyta durtuvais namuose. Vėliau palaido

ta Obelių kapinėse.

Balys Bislys    - Tūzas. Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1947

m. spalio 4 d. Salynų kaime (prie Bradesių). Išduotas šeimininko Ragulio.

Bronius Broniušas    - gimęs Papilių kaime (Rokiškio aps., Obelių

vls.). Pabėgo iš sovietinės armijos, slapstėsi Papiliuose. Sušaudytas stribų kartu su J.Daniu ir P.Kepeniu. Palaidotas Papiliuose.

Antanas Burauskas    - Kadugys. Vyties kuopos Kadugio būrio parti

zanas.

Juozas Busilas    — g. Stasiūnų kaime. Stribų sušaudytas namuo

se.

Povilas Butrimas    - Vaidila. Lokio rinktinės Erškėčio kuopos Vai

dilos būrio vadas. Žuvo, kareiviams užklupus bunkerį, 1947 m. gegužės 7 d. (Pagal kitus šaltinius — 1950 m. kovo 9 d. Laukstėniuose kartu su kitais dviem savo broliais ir P.Cicėnu-

Žalgiriu.

Petras Cicėnas    — Žalgiris. Gimęs Daubariškės kaime (Ignalinos

raj., Daugėliškio apyl.). 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės vado adjutantas.

Jonas Čebilis    - g. 1911 ar 1912 m. Antanošės kaime (Rokiškio

aps., Obelių vls.). Pirmosiomis rusų okupacijos dienomis suimtas, mirė kalėjime.

Genė Čelkienė - žr. Genė Baranauskaitė-Čelkienė.

Alfonsas Čelkis    -    g.1911 m. Iš Obelių parapijos.

Antanas Čelkis    -    g.1910 m. Iš Obelių parapijos.

Vladas Čelkis    -    g.1914 m. Iš Obelių parapijos.

Čibulskiai    —    iš Paliūnų kaimo. Areštuoti po Degučių kau

tynių (1950 m. liepos 1 d.).

Jonas Čičelis    - Tėvas. Nuo Dūkšto. Erškėčio kuopos vadas.

Žuvo Strazdų kaime 1951 m. balandžio 10 d.

Jonas Čirpus    - g. Šapelių kaime (Rokiškio aps.). Dengiant

stogą atėjo stribai, sumušė, liepė bėgti ir nušovė prie namų.

Dainys    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps, Antazavės

vls.). Slėpėsi nuo kariuomenės. Atėjus kareiviams, šie liepė tėvui išvesti sūnų. Išvestą čia pat, tėvų akyse sušaudė. Tai kareivių siautėjimo (1944 m. vasarą ?) auka.

Antanas Dainys    - iš Samanių kaimo (Rokiškio ir Zarasų raj.

riba). Partizanavo neilgai. Po vienų kautynių grįžo į namus, išsikasė po kluonu duobę ir slapstėsi. Cvetkovas pradėjo sekti namus ir susekė. Liepė perduoti kad stotų, kad bus dovanota. Stojo. Pats Cvetkovas nulydėjo. Po savaitės iškvietė į Obelius, verbavo į stribus. Kai išleido, išvažiavo į Radviliškį, įsidarbino depe mašinisto padėjėju. Dirbo linijoje Daugpilis-Šiauliai. Surado Radviliškyje, suėmė,

teisė (įskundė Kapitkovai). Ilgai išsėdėjo Šiaulių kalėjime. Išėjęs iš lagerio, nusipirko Balchaše plūkto molio namelį, kur vertėsi batsiuvio amatu. Rūpinosi iš lagerio išėjusiais lietuviais.

Dameika - išvarė iš namų ir nušovė.

Petras Daminauskas    - Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1945 m.

Jonas Danys    - gimęs Papilių kaime (Rokiškio aps., Obelių

vls.). Pabėgo iš sovietinės armijos, slapstėsi Papiliuose, sušaudytas stribų savo namuose. Palaidotas Papiliuose.

Florijonas Daužvardis - iš Misinaukos kaimo. Kareivių siautėjimo auka.

Aldona Diržytė-Vilnelė

Dar karui nesibaigus (1944 m. vasarą?), jį su Andriūnu (žr.) besislepiančius nuo mobilizacijos kažkas įskundė. Suimtus nuvarė iki Šlapelių pieninės ir labai žiauriai nukankino.

Marcijona Davainytė — žr. Mar-cijona Streikienė.

Albinas Dieninis - iš Dervinių kaimo (Zarasų aps., Antazavės vls. ). 1944 m. vasarą, vieną sekmadienio naktį, ar kam įskundus ar atsitiktinai, užpuolė Streikų būrį kareiviai. Įvyko susišaudymas ir per tvorą šokantį Albiną Dieninį pavijo kulka. Sužinojusi apie tai motina su giminaite ir parsivežė sūnų. Tai buvo pirmoji Streikų būrio auka.

Bronius Dieninis — Antaniokas. Vyties kuopos partizanas. Žuvo

1945 m. sausio 29 d (?).

Aldona Diržytė    - Vilnelė,ryšininkė ir partizanė. Žuvo Pagrundžio

kaime (netoli Rokiškio), apsupus bunkerį 1947 m. kovo 15 d.

Vladas Dominauskas - Vyties kuopos partizanas. Dalyvavo Rūdžio

nių kautynėse. Gyvena Marijampolėje.

Ignas Dominauskas - iš Obelių apylinkės.

Albinas Dručkus    - Sūnus. Gimęs 1925 m. Kalnočių kaime

(Rokiškio aps., Obelių vls.). Sužeistas Degučių kautynėse 1950 m. liepos 1 d. Žuvo 1951 m. gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tuo metu jis stovyklavo kartu su J.Streikumi-Stumbru; susitikęs V.Krasausko-Kukučio vyrus išėjo su jais į seną stovyklą Pruodės miške, ten pateko į pasalą ir žuvo.

Andrius Dručkus    - Kerštas. Gimęs 1928 m. balandžio 9 d Vaičėnų

kaime (Rokiškio aps, Obelių vls.). Vyties kuopos ryšininkas-partizanas, vado patikėtinis.

Balys Dručkus    - g.1923 m Vaičėnų kaime (Rokiškio aps, Obe

lių vls.). Stribų nužudytas 1945 m. gegužės 2 d.

Juozapas Dručkus    - Dručkaus Juzė. Gimęs Vaičėnų kaime (Ro

kiškio aps. Obelių vl.s.) 1893 m. Vyties kuopos ryšininkas rėmėjas.

Petras Dručkus    - Jono sūnus. Gimęs Vaičėnų kaime (Rokiškio

aps. Obelių vls.). Vytauto Dručkaus-Šerno brolis. Paskendo 1950 m. gruodžio 27d, važiuodamas dviračiu per Antanošės (Našio) ežerą.

Petras Dručkus    - Prano sūnus. Gimęs 1941 m. Vaičėnų kaime

(Rokiškio aps. Obelių vls.). Nuo stribų žvėriško elegesio (po Degučių kautynių buvo tardomas ir kankinamas) neteko sveikatos.

Vytautas Dručkus    - Šernas. Gimęs Vaičėnų kaime (Rokiškio aps.

Obelių vls.). Vyties kuopos partizanas, Šarūno būrio vado pavaduotojas, Džiugo rajono štabo viršininkas. Žuvo kartu su B.Vaičėnu-Pavasariu ir kitais 6 partizanais Strazdų kaime (Ignalinos aps.) 1951 m. balandžio 10 d.

Aldona Dručkutė-Aleliunas — g. 1917 m. Vaičėnų kaime (Rokiškio aps, Obelių vls.) 1941 m. birželio sukilimo Kaune dalyvė. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, iš ten - į Kanadą, kur ir gyvena Kanadoje.

Anelė Dručkutė-

Siniauskienė    - Nijolė, g. 1929m. Vaičėnų kaime (Rokiškio

aps. Obelių vls.) Vyties kuopos ryšininkė.

Leonas Grigonis

Antanina Dručkutė — Virginija, g. 1919 m. balandžio 3 d. 1919 m. Vaičėnų kaime (Rokiškio aps. Obelių vls.) Vyties kuopos ryšininkė.

Stasys Gaidamavičius - iš Zarasų aps. Aleksandravėlės vls. Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1945 m, užėjęs į namus ir patekęs į pasalą.

Petras Galvelis - g.1907 m.(?) Obeliškio kaime (Rokiškio aps. Obelių vls.). Ūkininkas, sušaudytas prie namų 1944 m. lapkričio 20(12?) d. Vetrovo divizijos siautėjimo Obelių apylinkėse auka.

Alfredas Garnelis - Čigonas. Iš Aleksandravėlės apylinkės (Zarasų aps.). Vyties kuopos parti

zanas. Žuvo 1951 m. balandžio 10 d. Strazdų kaime.

Edvardas Garnelis    - Šarkiukas. Iš Aleksandravėlės apylinkės

(Zarasų aps.). Vyties kuopos partizanas. Mirė nuo žaizdų 1949 m. spalio 23 d., sekmadienį.

Pranas Garuolis    - iš Obelių parapijos.

Leonas Grigonis    - Žvainys-Užpalis. Iš Pužonių kaimo (Rokiškio

aps.). Mokytojas. 1947-1949 m. — Prisikėlimo apygardos vadas. Žuvo 1950 m. apsuptas (susisprogdino).

Janina Grumbinaitė - nuo Zarasų. Žuvo kautynėse 1945 m. liepos

11 d. Palaidota Vyžių kapinėse.

Zosė Grumbinaitė    - suimta 1946 m. gruodžio 26 d, ištremta į

Karagandos lagerį.

Steponas Grumbinas - Audra. Nuo Zarasų. Lokio rinktinės vadas.

1948 m. kovo 19 d. buvo priešo suimtas. Atkentėjęs kankinimus, lagerius grįžo į gimtinę. Gyvena Gineitiškio kaime (Utenos raj., Kirdeikių apyl.).

Grunda    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Vinco Grundos brolis. Vėliau nusidangino į Latviją ir nugyveno savo amžių svetima pavarde.

Antanas Grunda    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Partizanas. Gyvena Kaune.

Mykolas Grunda    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Partizanas. Miręs.

Vincas Grunda    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls). Partizanas. Žuvo.

Pranas Gruodis    - iš Strepeikių kaimo. Išsivarė iš namų ir nušovė.

Guzas    - vadovavo partizanams kautynėse prie

Juodupės, ltn.

Adolfas Isodas    - iš Obelių valsčiaus. Vyties kuopos partizanas.

Antanas Jakuntavičius - iš Obelių parapijos.

Jonas Janušonis    - iš Obelių parapijos.

Kazys Janušonis    - iš Pakriaunių kaimo. Gimęs 1902 m. Buvęs

šaulys. Sušaudytas. Iš pradžių užkastas Obeliuose prie kapinių, vėliau šeima slapta perkėlė į Obelių kapines.

Jonas Jozėnas    - Jonas Didysis. Vyties kuopos partizanas. Žuvo

Lukštiniuose (prie Bradesių) 1947 m. spalio 4 d.

Antanas Jukna    - iš Obelių valsčiaus. Ryšininkas.

Vladas Juozapavičius - Papartis. Erškėčio kuopos partizanas, Lokio

rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 10 d.

Kazimieras Jurevičius - Dobilas. Veikė apie Ragelius (Rokiškio aps.).

Jonas Kairys    - Lokio rinktinės partizanas. Žuvo Antazavės

mūšyje.

Kazimieras Kaladinskas - Erškėtis. Erškėčio kuopos vadas. Persikėlęs į

Ignalinos miškus, slapyvardį pakeitė į Papartį. Žuvo 1947 m. spalio 15 d. Kūnas buvo pamestas Saldutiškyje.

Kazimieras Kalpokas - g. 1907 m. Jokubiškio vienkiemyje (Rokiškio

aps.). 1928 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1929 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1930 m. įstojo į Kauno Karo mokyklą. 1932 m. dėl ligos buvo atleistas Mokytojavo Kupiškio aps, vėliau — Čedasuose (buvo progimnazijos direktoriumi). Sovietinės okupacijos metais suorganizavo grupę partizanų ir veikė Čedasų, Pandėlio, Panemunėlio, Juodupės, Biržų apylinkėse.

Elvyra Karpavičienė - žr. Elvyra Kviliūtė-Karpavičienė.

Kazys Kavoliūnas    - Tarzanas. Vyties kuopos partizanas. Žuvo

išduotas Ragulio Lukštiniuose (prie Bradesių) 1947 m. spalio 4 d.

Mykolas Kazanas    - Mutka, Siaubas. Partizanų vadas ir LLA orga

nizatorius, žuvo Jaskoniškių vnk. 1945 m. lie-

pos 6 d kartu su Jonu Lukošiunu ir Adolfu Bražiu.

Juozas Kepalas    — g. 1919 m. Obelių parapijoje. Buvo nušautas

bėgdamas iš namų.

Petras Kepenis    - g. Papilių kaime (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Pabėgo iš sovietinės armijos, slapstėsi Papiliuose. Sušaudytas stribų kartu su J.Daniu ir B.Broniušu. Palaidotas Papiliuose.

Antanas Kligys    - iš Stasiūnų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Sušaudytas besitraukiančių sovietinių "aktyvistų" ir kareivių 1941 m. birželio 23 d kartu su tėvu Broniumi Kligiu. Užkastas pakelėje.

Bronius Kligys    - iš Stasiūnų kaimo, ūkininkas.

Stasys Kligys    - Ąžuolas g. 1924 m. Antanošės kaime (Ro

kiškio aps., Obelių vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1946 m. lapkričio 13 d bunkeryje Latvijos miškuose netoli Subatės. Palaidotas Subatėje prie kelio.

Ona Kligytė    - iš Stasiūnų kaimo. Išvarė pastotėn ir nužudė.

Povilas Knezys    -    Genys. Partizanas.

Kozla    -    Juodvarnis.

Vladas Krasauskas    - Kukutis. Vyties kuopos partizanas. Legaliza

vosi 1956 m. 1962 m. buvo "teisiamas" taip vadinamoje "Streikų byloje". Grįžęs iš lagerių po kiek laiko žuvo autoavarijoje.

Elvyra Pipinytė    - Krasauskienė iš Norkūnėlių kaimo (Rokiškio

aps., Obelių vls.). Vyties kuopos ryšininkė.

Stasys Kublickas    -    iš Obelių parapijos.

Stasys Kulys    - iš Kalnočių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Susisprogdino apsuptas miške prie Panevėžio.

Adolfas Kurklietis    -    partizanas. Žuvo 1949 m.

Jonas Kurklietis    - iš Obelių parapijos, trijų brolių - Jono, Juozo

ir Mataušo (Mato) dėdė.

Juozas Kurklietis    - iš Obelių parapijos. Vyties kuopos partizanas.

Žuvo kartu su P.Petkūnu prie Alizavos. Palaikai buvo nuvežti į Rokiškį.

Mataušas Kurklietis - iš Kirkūnų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Partizanas. Žuvo 1946 m. spalio 6 d.

Pranas Kurklietis    - iš Obelių parapijos. Vyties kuopos partizanas.

Vladas Kuzma - Užburtuolis. Vyties kuopos partizanas. Vėliau

buvo suimtas, kalintas. Dalyvavo Antazavės šilo kautynėse.

Elvyra Kviliūtė    - Karpavičienė iš Pailgių kaimo (Zarasų aps.,

Antazavės vls.). Streikų būrio ryšininkė ir globėja, g. 1931 m. Lygalaukių kaime (Zarasų aps., Antazavės vls.). Baigė pradžios mokyklą, dirbo tėvų ūkyje, vėliau — kolūkyje. 1950 m. rugsėjo 7 d. buvo MGB areštuota ir 1951 m. sausio 25 d. nuteista karo tribunolo 25 metams pagal 58 str. 1A, 10,11 punktus. Bausmę atliko Magadano lageriuose. Peržiūrėjus bylą, bausmę sumažino iki 7 metų ir 1956 m. vasario 16 d. išėjo į laisvę. Gyvena Kaune.

Vaclovas Liaudanskas - g. Strepeikių ar Kirkūnų kaime (Rokiškio aps.,

Obelių vls.). Sušaudytas kartu su S.Rinkausku namuose, palaikai nuvežti į Obelius. Užkasti palei Obelių kapines.

Antanas Lukošiūnas - iš Melaikiškių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Viktoro ir Juozo Lukošiūnų brolis. Buvo areštuotas kartu su Justinu Lukošiūnu, tardytas ir kankintas Antazavėje. Vėliau paleistas.

Jonas Lukošiūnas    - partizanas. Žuvo 1945 m. liepos 6 d kartu su

Mykolu Kazanu-Siaubu.

Juozas Lukošiūnas    - Danukas. Iš Melaikiškių kaimo (Zarasų aps.,

Antazavės vls.). Vyties kuopos Birutės būrio partizanas. Rengėsi legalizuotis, tačiau kai sužinojo, kas atsitiko V.Bernatavičiui ir V.Luko-

šiūnui, apsigalvojo: geriau žūti miške nuo kulkos, negu būti žiaurių budelių nukankintam. Žuvo miške Latvijos teritorijoje 1948 m. lapkričio 13 d Buvo apsuptas Klimbalos miške prie Ilūkstės. Jį norėjo paimti gyvą, ilgą laiką persekiojo. Galiausiai, visiškai nebetekęs jėgų, J.Lukošiūnas apsikabino medį, persiplėšė marškinius, suriko: "šaukite, svolačiai!", — ir susmuko pakirstas automato serijos. Lavonas buvo numestas ant gatvės grindinio Subatės miestelyje.

Justinas Lukošiūnas - iš Melaikiškių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Povilo Lukošiūno brolis. Buvo areštuotas kartu su Antanu Lukošiūnu (Viktoro ir Juozo broliu). Tardytas ir muštas Antazavėje, vėliau paleistas.

Povilas Lukošiūnas    - iš Melaikiškių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Jį areštavo ir paėmė iš namų. Tardė ir mušė Antazavėje, vėliau išvežė į Zarasus, kur nuteisė 12 metų. Atkentėjęs Sibiro lageriuose grįžo be sveikatos.

Viktoras Lukošiūnas - žr: Vladas Bernotavičius.

Elena Mockutė    - g. apie 1928 m. Navikų kaime (Rokiškio aps.,

Obelių vls.). Ją kartu su tėvais išvežė 1941 m., bet iš Daugpilio pabėgo (jai tuomet buvo 13 metų). Po karo išėjo partizanauti. Kartu su A.Ramanausku ir A.Žukausku 1948 m. lapkričio 14 d. buvo užklupta prie Subatos. A.Žukauskas žuvo, o E.Mockutė nusinuodijo. Lavonas buvo pamestas Subatėje.

Balys Magila    - Vyties kuopos partizanas. Žuvo Raudinės

miške. Ten, ant Raudės upelio kranto ir palaidotas.

Algirdas Makutėnas - partizanas. Žuvo 1948 m.

Antanas Makutėnas - iš Obelių parapijos.

Jonas Mateika    - g. Degučių kaime (link Subatos). Vyties kuo

pos partizanas. Sušaudytas savo klojime.

Augustas Medikis - Aidas. Iš Niaukių kaimo (Rokiškio aps., Obe

lių vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo išduotas Ragulio kluone Lukštinių kaimo laukuose (netoli Bradesių) 1947 m. spalio 4 d. Kūnas nuvežtas į Antazavę ir priešais bažnyčią užkastas.

Jonas Medikis    - Lokys. Iš Niaukių kaimo (Rokiškio aps., Obe

lių vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo išduotas Ragulio kluone Lukštinių kaimo laukuose (netoli Bradesių) 1947 m. spalio 4 d. Kūnas nuvežtas į Antazavę ir priešais bažnyčią užkastas.

Petras Mekšėnas    - iš Degučių kaimo (Zarasų aps., Aleksan

dravėlės vls.). Aleksandravėlės stribai jį kartu su žmona Anele Mekšėniene nužudė, namus sudegino. Išniekintus lavonus nuvežė į Aleksandravėlę ir užkasė netoli stribyno Vaičiulio kieme senuose bulvių kapčiuose.

Anelė Mekšėniene    - Vartibavičiūtė - g. Niaukių kaime (Rokiškio

aps., Obelių vls.). Antano Vartibavičiaus-Tėvo - sesuo. Ištekėjo už Petro Mekšėno. Nužudyta kartu su vyra

Elena Mezginaitė    - iš Bajorų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkė.

Balys Mickus    - suimtas po Degučių kautynių (1950 m. liepos

1 d.). Tardytas Aleksandravėlėje. Nuteistas su seseria Elena po 25 metus.

Kazys Mickus    - iš Pailgių kaimo (Zarasų aps., Antazavės vls.).

Buvęs Lietuvos savanoris. 1944-ųjų rudenį slapstėsi

Stasys Mickus    - suimtas po Degučių kautynių (1950 m. liepos

1 d).

Elena Mickutė    - Vyties kuopos partizanų ryšininkė. 1949 m.

rudenį padėjo sergančią Oną Streikutę paguldyti į Rokiškio ligoninę. Suimta po Degučių kautynių ( 1950 m. liepos 1 d). Nuteista 25 metams.

Vaclovas Mikalaičiukas - Sakalas, Sakaliukas. Lokio rinktinės partizanas.

1945 m. vasario mėn. įstojo į Lokio rinktinės Kadugio kuopą. Kuopos vyrams legalizavusis, 1946 m. perėjo į Povilo Butrimo-Vaidilos būrį. 1947 m. gegužės 7 d. užklupus bunkerį kareiviams, žuvo P.Butrimas-Vaidila ir Petras Šinkūnas. Tuomet likę gyvi V.Mikalaičiukas-Sakalas-Sakaliukas ir Juozas Stanevičius-Lizdeika prisijungė prie Lokio rinktinės štabo. Nuo 1951 m. balandžio 11 d, žuvus Lokio rinktinės vadovybei, liko vienas. 1953 m. kovo 13 d buvo išduotas ir suimtas. Tardytas Utenos, Vilniaus Lukiškių kalėjimuose. "Nuteistas" 25 metams pagal RTFSR BK 58-lb, 58-8 ir 58-11 str.

Ona Mikalkienė    - iš Vizdevų kaimo (Rokiškio aps, Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkė.

Kazys Milašius    - Viesulas-Danielius. Iš Avistos kaimo. Žuvo prie

Salako 1947 m. lapkričio 15 d. (kitais duomenimis -1948 m. lapkričio 24 d kartu su Dzidka ir Mažiuku).

Elena Mockutė    - iš Obelių parapijos. 1941 m. kartu su tėvais

buvo išvežta Iš Daugpilio pabėgo (tuo metu jai buvo 13 metų). Po karo partizanavo ir žuvo Latvijoje.

Juozas Murauskas    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo Ėglainėje (?).

Pranas Narnajūnas    - iš Prakapiškių kaimo. Dalyvavo Antazavės šilo

(1944 m. gruodžio 26 d) kautynėse.

Jonas Navickas    - Lokio rinktinės partizanas. Žuvo 1948 m.

rudenį.

Kostas Padvaiskas    - Erškėčio kuopos Mingailos būrio Mazgelio

skyriaus skyrininkas. Žuvo kartu su dar 21 savo skyriaus partizanu 1946 m. sausio 15 d Želmeniškio (Želmeniškių) kaime.

Romas Palivonas    - Karvelis. Vyties kuopos ir Lokio rinktinės

ryšininkas.

Antanas Pauliukas    - g. Kumpoliškių kaime (Rokiškio aps., Obelių

vls.). Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio mėn.

Jonas Pauliukas    - g. Kumpoliškių kaime (Rokiškio aps., Obelių

vls.). Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio mėn.

Paulius    - vokietis, atsilikęs nuo fronto, prisijungęs prie

partizanų ir žuvęs 1944 m. rudenį kartu su Viliumi (Pailgių kaime sužeistas, pakeliui į Zarasus mirė).

Jonas Petkūnas    - iš Antanošės kaimo (Rokiškio aps., Obelių

vls.). Vyresnysis Petro Petkūno brolis.

Petras Petkūnas    - iš Antanošės kaimo (Rokiškio aps., Obelių

vls.). Gimęs 1920 m. Vyties kuopos partizanas. Žuvo netoli Alizavos dvaro prie Audronių kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.) 1946 m spalio mėn. iš 6 į 7 d.

Vanda Petraškaitė    - Blaževičienė-Našlaitė. Gimusi 1923 m vasar

io 2 d. Ignalinos aps., Tripuckų kaime. Ryšininkė. 1947 m. vasario mėn. buvo areštuota Vilniuje. Pagal RTFSR BK 58-la-ll str. "nuteista" karinės prokuratūros 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metams teisių atėmimo. Kalėjo Komijos ASSR lageriuose: Intoje, Gch-

toje, Abezėje, paskutiniuosius metus -Karagandos srityje, Koksun 1/p "Sevemyj". Tremtį išbuvo Irkutsko sr., Šitkinskij raj., Pesčankos kaime. Į Vilnių grįžo 1960 m.

Piestinis    -    partizanas.

Emilija Pimpienė    - iš Mielonų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkė.

Elvyra Pipinytė    - žr. Elvyra Pipinytė-Krasauskienė.

Pumputis    - iš Audronių kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vyties kuopos partizanas. Dalyvavo Rūdžionių (Obelių šilo) kautynėse 1945 m. liepos mėn.

Adolfas Pupeikis    - žuvo susišaudymo metu.

Balys Pupeikis    -    Tauras. Lokio rinktinės Birutėnų būrio vadas.

Juozas Pupeikis    -    žuvo susišaudymo metu.

Povilas Pupeikis    -    iš Lygalaukių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). Jo visą šeimą išblaškė Antazavės stribas Kurakinas. Jis išsiardė P.Pupeikio namus kaip savo, nusivežė į Antazavę ir dabar juose tebegyvena.

Viktoras Pupeikis    -    B.Pupeikio brolis. Nušautas nakvodamas kluo

ne užkluptas stribų.

Bronė Pupeikytė    -    Birutė. B.Pupeikio sesuo, Birutėnų būrio

ryšininkė.

Valė Pupeikytė    -    Vaidilutė. B.Pupeikio sesuo, partizanų

ryšininkė. Žiauriai nukankinta Antazavės stribų: Kurakino, Bertaševičiaus, Jono ir Juozo Šakalių.

Viktorija Pupeikytė    -    B.Pupeikio sesuo. Nušauta benakvojanti kluo

ne užklupta stribų.

Grigas Pupelis    -    iš Mielonų kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Vyties kuopos partizanas. Suimtas 1944 m. gruodį. Pasižymėjo nepaprasta jėga. Tardymo metu nutrenkęs apsaugą ir tardytoją,

iššokęs iš antro aukšto bandė pabėgti, tačiau maždaug už kilometro buvo nušautas.

Grigas Pupelis

Jonas Pupelis — g. Kubiliškio kaime (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Petras Pupelis - g. Kubiliškio kaime (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vincas Pupelis — Seniūnas. Vyties kuopos Gintaro būrio vadas. G. 1919 m. Kubiliškio kaime (Rokiškio aps., Obelių vls.). Buvo sužeistas, suimtas gydantis Daugpilio ligoninėje. Nuteistas 25 m. 1974 m. išėjęs į laisvę po kelių metų (1978 06 29) Alytuje nužudytas.

Pužas    - iš Paliūnų kaimo (Zarasų aps., Antazavės vls.).

Kartu su žmona buvo areštuotas po Degučių kautynių (1950 m. liepos 1 d).

Pranas Račinskas    - Drugelis-Užkurys-Žaibas. Erškėčio kuopos

partizanas. Žuvus K.Kaladinskui, perėmė vadovavimą Lokio rinktinei. Žuvo 1949 m. gegužės 26 d

A.Ramanauskas    - 5-osios Lokio rinktinės partizanas. Buvo už-

kluptas bunkeryje netoli Subatos kartu su E.Mackute ir AŽukausku.

Kazys Ramanauskas - Barzda. Iš Želiūnų kaimo (Zarasų aps., Antazavės vls.). Buvęs šaulių vadas. Šeimoje buvo be jo dar 3 broliai ir 6 seserys. Žuvo 1948 m. gruodžio 19 d.

Teklė Repševičienė    - iš Pasubatės (Rokiškio aps., Obelių via). Vyties

kuopos ryšininkė.

Jonas Repšys    - g. 1911 m. Obelių parapija.

Stasys Rinkauskas    - g. Strepeikių (Kirkūnų?) kaime (Rokiškio aps.,

Obelių vis.). Sušaudytas namuose kartu su V.Liaudansku. Palaikai nuvežti į Obelius ir užkasti palei kapines.

Juozas Seibutis    - Obelių parapija.

Povilas Skeivelas    - iš Antoniškio vienkiemio (Rokiškio aps., Obe

lių vls.). Partizanas. Žuvo.

Albertas Skunčikas    - partizanas. Liko gyvas. Šeima buvo išvežta,

trobesiai nugriauti ir pervežti į Dūkštą.

Antanas Skunčikas    - Kaltas. Būrio vadas. Buvęs karininkas. Žuvo

1947 m. lapkričio 15 d. Žuvęs buvo pamestas Saldutiškyje. Jo šuo nesitraukė nuo šeimininko ir laižė jo kraują.

Pranas Skunčikas    - Žaltys. Vadovavo Salako apylinkės vyrams.

Žuvo 1946 m. sausio 15 d.

Alfonsas Smalinskas - Šernas. Vyties kuopos partizanas. Gimęs Vai-

riškių kaime (Rokiškio aps., Obelių vls.). Žuvo 1945 m. rugsėjo 16 d.

Antanas Smalinskas - iš Vajeičių kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Užkastas prie Obelių kapinių.

Antanas Smalinskas - iš Busiškių. Žuvo Knysoje buvo nušautas

beldžiantis į Adamonio langą.

Bronius Smalinskas - iš Vajeičių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Antano brolis.

Julius Smalinskas    - g. Vairiškių kaime (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Partizanas. Žuvo.

Pranas Smalinskas    - g. Vairiškių kaime (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Alfonso ir Juliaus tėvas. Partizanas. Žuvo.

Juozas Stanevičius    - Lizdeika.

Agota Stašelytė    - iš Rudžionių kaimo (Rokiškio aps, Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkė.

Pranas Stočkus    - g. Šilaikių kaime (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Marcijona Bortkevičiūtė - Davainytė-Streikienė- g. 1896 m. Šlaitų kaime

(Zarasų aps, Antazavės vls.). 1944 m. suimta, nuteista 10-čiai metų, ištremta į Sibirą. Grįžo į Lietuvą 1954 m. birželio 15 d. Gyveno Juodupėje (Rokiškio raj.), vėliau - Panevėžyje kartu su dukra Valerija (Vale). Mirė 1964 m. liepos 15 d. Palaidota Panevėžyje.

Albinas Streikus    - Norberto (Norbos) sūnus. Streikaus Nuorbos

Andriaus Albinas - taip jis buvo vadinamas. Partizanas. 1947 m. nutarė legalizuotis. Nuėjo pas Sipavičių (Maniuliškių kaimas, Zarasų aps, Antazavės vls.) ir paprašė, kad nueitų į Antazavę ir praneštų, kad nori legalizuotis. Skrebai atsakė, kad patys atvažiuos ir pasiims. Atvažiavo į Maniuliškius, paėmė A.Streikų ir Sipavičiaus klojime nušovė. Tuomet pririšo prie vežėčių ir nusitempė besivelkantį žeme į Antazavę (apie 4 km).

Antanas Streikus    - g. 1897 m. Maniuliškių kaime (Zarasų aps,

Antazavės vls.). 1919 m. savanoriu stojo ginti Lietuvos Nepriklausomybės. 2-ojo pėstininkų pulko sudėtyje kovojo su bolševikais Zarasų apskrityje. 1920 m. liepos mėn. kovėsi su lenkais Kruonyje ir Druskininkuose. 1921 m. gruodžio 24 d. išėjo į atsargą eiliniu. Apdovanotas Vyčio kryžiumi, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos Ne-

priklausomybės medaliais. Kaip savanoris gavo žemės Kėdainių dvare. Nepatiko vidurio Lietuvos lygumos, todėl pardavė gautą žemę ir nusipirko 8 ha žemės Pailgių kaime (Zarasų aps., Antazavės vls.) prie savo gimtojo Maniuliškių kaimo. 1922 m. susituokė su Marcijona Davainyte iš Šlaitų kaimo, to paties Antazavės valsčiaus. Pasistatęs trobesius, ūkininkavo iki 1944 m. Turėjo 3 sūnus ir 2 dukteris. Nepriklausomybės metais priklausė Aleksandravėlės šaulių būriui 1944 m. suorganizavo partizanų būrį ir veikė Rokiškio ir Zarasų apskrityse. Dėl tėvo vardo (Tamošius) jis ir jo sūnai — Izidorius ir Juozas — paprastai būdavo vadinami Tumašiukais. Žuvo 1946 m. rudenį kautynėse Raudinės miške, Lietuvos-Latvijos pasienyje, dengdamas būrio atsitraukimą. Palaidotas Raudinės miške, ant Raudės upelio kranto.

Izidorius Streikus    - Girėnas g. 1928 m. Maniuliškių kaime (Zarasų

aps., Antazavės vls.). 1958m. kartu su broliu Juozu ir seseria legalizavosi 1962 m. birželio 13-15d. išvažiuojamojo teismo Rokiškyje (teisėjas - Miežienis, Rokiškio prokuroras -Bakučionis) nuteistas 15 m. lagerio. Grįžo be sveikatos, su Parkinsono liga.

Juozapas Streikus    - Stumbras g. 1923 m. Maniuliškių kaime (Za

rasų aps., Antazavės vls.). 1958 m. kartu su broliu Izidoriumi ir seseria legalizavosi 1962 m. birželio 13-15 d. Rokiškyje išvažiuojamojo teismo (teisėjas - Miežienis, Rokiškio prokuroras - Bakučionis) "nuteistas" mirties bausme sušaudant.

Petras Streikus    - g. 1925 m. Maniuliškių kaime (Zarasų aps.,

Antazavės vls.). Dirbo tėvo ūkyje. 1944 m. suimtas namuose. Suėmimo metu labai sumuštas ir išgabentas į Zarasų kalėjimą. Tolimesnis likimas nežinomas. Reabilitavimo pažymėjime rašoma: "Streikus Petras, Antano /.../ LTSR VRM Karinio tribunolo 1945 m. vasario 3 d nuteistas pagal RTFSR BK 58-la str. laisvės atėmimu 10 metų su turto konfiskavimu. Ryšium su byla jis buvo laisvės atėmimo vietose nuo 1944 m. lapkričio 16 d Reabilituotas 1990 04 12."

Ona Streikutė    - Rūta g. 1929 m Pailgių kaime (Zarasų aps.,

Antazavės vls.). Ryšininkė Suimta 1944 m. kartu su motina, broliu Petru ir seserimi Vale-

Sėdi viduryje Juozapas Streikus, stovi iš kairės antras Izidorius Streikus, Valė Streikutė. Po legalizacijos

rija (Vale). Buvo kalinama Antazavės ir Zarasų daboklėse. Kartu su seserimi Valerija buvo išleistos tam, kad būtų galima sugauti tėvą Antaną ir brolius - Izidorių ir Juozą. Gyveno nelegaliai, piemenavo pas įvairius ūkininkus. Tačiau žmonės buvo įbauginti ir Ona kuo toliau, tuo sunkiau rasdavo prieglobstį. Galiausiai broliai pasiėmė seseris į savo būrį. Būdama partizanų būryje susirgo vandenlige ir nelegaliai buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. 1949 m. gruodžio 31 d. ligoninėje buvo suimta ir, žmonių pasakojimais, žiauriai kankinama. Mirė Rokiškio saugume 1950 m. sausio 9 d. (pagal kitus šaltinius - sausio 20 d.). Palaidojimo vieta nežinoma. Reabilituota 1989 m. lapkričio 21d.

Valerija (Valė) Streikutė - g. Pailgių kaime (Zarasų aps., Antazavės vls.).

Partizanė. 1944 m. suimta kartu su motina, seserimi Ona ir broliu Petru. Buvo kalinama Antazavės ir Zarasų daboklėse. Paleista kartu su seserimi Ona, siekiant išsiaiškinti tėvo ir brolių buvimo vietą. Gyveno pas įvairius žmones: iš pradžių legaliai, vėliau — nelegaliai Tačiau slapstytis kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Apie 1951 m. broliai Izidorius-Girėnas ir Juozas-Stumbras pasiėmė ją į savo būrį. 1956 m., gavusi žinią iš motinos ir brolių patariama, atvyko į Obelių saugumą legalizuotis (Pažyma apie legaliząciją išduota 1956 m. spalio 9 d. Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos. Pasirašyta LTSR Saugumo komiteto pirmininko gen.majoro K.Liaudžio). Gyveno Juodupėje. 1963 m. sukūrė šeimą. Vėliau persikėlė į

Panevėžį. Augina 3 sūnus.

Valentinas Šikšnys    — Iš Mosėdžio, Kulnelių kaimo. Kunigas. Palaikė

ryšius su Erškėčio kuopos partizanais. Atvažiuodavo į Švedriškę. Atkalėjo 10 metų lageriuose. Mirė 1984 m.

Jonas Šinkūnas    - Jokūbo s. g. 1921 m Romanų kaime (Rokiškio

aps., Juodupės vls.). 1947 m. rugpjūčio 16 d. nuteistas pagal RTFSR BK 58-la, 58Ž11 str. Išleistas į laisvę 1956 m. gegužės 30 d.

Petras Šinkūnas    - Lokio rinktinės Vaidilos partizanas. Žuvo kar

tu su P.Butrimu-Vaidila, užpuolus kareiviams, 1947 m. gegužės 7 d.

Vytautas Šuminas    - iš Šuminų kaimo (Zarasų aps.). Lokio rink

tinės ryšininkas.

Aldona Šuminienė    - iš Šuminų kaimo (Zarasų aps). Lokio rink

tinės ryšininkė.

Adelė Talutytė    - iš Vizdevų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkė.

Antanas Tumėnas    - iš Šniukštų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Vyties kuopos ryšininkas.

Ksaveras Turkevičius - Bagdonas. Iš Mažeikių kaimo (Rokiškio aps.

Obelių vls.). Žuvo 1947 m. spalio 4 d. išduotas Lukštiniuose (netoli Bradesių) Ragulio kluone. Kūnas nuvežtas į Antazavę ir užkastas priešais bažnyčią.

Pranas Turkevičius    - g. 1905 m. Antanošės kaime (Rokiškio aps.

Obelių vis.). Suimtas kartu su Jonu Čebiliu.

Emilija Vaičėnaitė    - Norberto d. g. 1918 m. Vaičėnų kaime

(Rokiškio aps. Obelių vls.). 1929-1932 m. mokėsi Galažerių pradinėje mokykloje, baigė 4 skyrius. Dirbo su broliu Broniumi tėvų ūkyje, mokyklose organizuojamuose kursuose pramoko siuvinėti, austi, kulinarijos. 1945 m. sausį, stribams konfiskavus namus ir turtą,

liko be pastogės. 1945 m. vasario pradžioje areštuota Tardyta Obeliuose, Rokiškyje. 1945 m. kovo pabaigoje paleista. Tapusi bename, kurį laiką slapstėsi kartu su broliais, vėliau teko glaustis prie gerų žmonių. Besislapstydama atvažiavo į Kauną. 1950 m. rugpjūčio mėn. įsidarbino Kauno 2-oje septynmetėje mokykloje. Saugumas paliko ramybėje tik po Stalino mirties.

Balys Vaičėnas    - Lordas-Liubartas-Vymbala-Pavasaris g. 1916

m. Vaičėnų kaime (Rokiškio aps., Obelių vls.). 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopos vadas. Ėjo įvairias pareigas. 1944-1945 m. — LP Obelių valsčiaus vadas. 1949 m. — Lokio rinktinės štabo Spaudos skyriaus Vytauto apygardos operatyvinio skyriaus viršininkas. Nuo 1951 m. pradžios perėmė Lokio rinktinės vado pareigas ir, gal būt, Vytauto apygardos vado. Žuvo išduotas kartu su kitais 6 partizanais 1951 m. balandžio 10 d. Strazdų kaime J.Čibiro sodyboje (dabar — Ignalinos raj.).

Bronius Vaičėnas    - Sakalas g. Vaičėnų kaime (Rokiškio aps, Obe

lių vls.). Balio Vaičėno brolis. Vyties kuopos partizanas. Žuvo Latvijoje, netoli Subatės, patekęs į pasalą, surengtą pas ūkininką, 1947 m. sausio 16 d.

Eduardas (Edvardas)

Vaičėnas    - Edzkis g. Vaičėnų kaime (Rokiškio aps. Obe

lių vls.). Šarūno būrio vadas. Žuvo šeimininkų Deksnių išduotas kartu su žmona Papilių kaime 1949 m. pradžioje.

Juozas Vaičėnas    - iš Obelių parapijos, Niaukių kaimo.

Vincentas (Vincas) Vaičėnas - Centas g. Vaičėnų kaime (Rokiškio aps, Obe-

lių vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo Samanių kaime (Zarasų aps., Antazavės vls.) 1947 m. gruodžio 19 d.

Ona Vaičėnienė    — Marti Edvardo Vaičėno žmona. Žuvo kartu

su vyru.

Jonas Vainauskas    - Jaska g. Paveisiejo kaime (Rokiškio aps, Obe

lių vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo.

Romas Vainauskas    - iš Obelių parapijos. Vyties kuopos partizanas.

Žuvo.

Pranas Vaira    - g.1920 m. Dvirėžių kaime (Rokiškio aps,

Jūžintų vls.). Partizanas. Užkastas prie Obelių kapinių.

Aldona Vartibavičienė - iš Niaukių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Vyties kuopos partizanė, Antano Vartibavičiaus — Tėvo žmona. Žuvo Plinkbalių (Plynbalos) kautynėse prie Juodupės (Rokiškio aps.). Kūnas buvo pamestas Rokiškyje.

Antanas Vartibavičius - Tėvas g. Niaukių kaime (Rokiškio aps. Obelių vls.). Vyties kuopos partizanas. Žuvo 1950 m. liepos 1 d. Degučių kautynėse, prie Maslausko balos.

Jonas Vartibavičius    - iš Niaukių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Suimtas, ištremtas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje.

Vladas Vartibavičius - g. Niaukių kaime (Rokiškio aps, Obelių vls.).

Vyties kuopos partizanas. Žuvo Plinkbalėse (Plynbalėse) prie Juodupės (Rokiškio aps.). Kūnas buvo pamestas Rokiškyje.

Anelė Vartibavičiūtė

(Mekšėnienė)    - žr. Anelė Mekšėnienė.

Vilius    - vokietis, atsilikęs nuo fronto. 1944 m. rudenį

Pailgių kaime (Zarasų aps, Antazavės vls.) sužeistas ir pakeliui į Zarasus mirė.

Vincas Višniauskas    - g. Pakriaunių kaime (Rokiškio aps. Obelių

vls.). Buvęs mokytojas. Nukankintas. Palaidojimo vieta nežinoma.

Zablackas    - Mikutis. Vyties kuopos partizanas. Žuvo.

Jonas Zamarys    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls.). 5-osios Lokio rinktinės partizanas. Liko gyvas.

Vincas Zamarys    - iš Samanių kaimo (Zarasų aps., Antazavės

vls). Vyties kuopos partizanas. Žuvo Raudinės kautynėse. Palaidotas Raudinės miške, ant Raudės upelio kranto.

Antanas Zauka    — g. 1907 m. Antanošės kaime (Rokiškio aps.,

Obelių vls.). Po karo vieną kartą buvo tardytas NKVD, o kai buvo areštuotas antrąkart, bandė bėgti ir prie Antanošės ežero buvo nušautas. Ten pat ir užkastas. Vėliau palaikai perkelti į Obelių kapines.

Juozas Žaržojus    - Jazminas g. 1926 m. Antanošės kaime

(Rokiškio aps., Obelių vls.). Vyties kuopos partizanas, būrio vadas. Į mišką išėjo 1945 m. sausį, sudeginus jo sodybą. 1957 m. gruodžio mėn. buvo suimtas Maineivų kaime (Rokiškio aps.). Jį išdavė šeimininkų, pas kuriuos J.Žaržojus slapstėsi, sūnus. Atkalėjo Mordovijos ATSR 10 metų. 1967 m. gruodį grįžo. Mirė 1981 m Palaidotas Obelių kapinėse.

Jonas Žydeliūnas    - 5-osios Lokio rinktinės partizanas. Kūdrų kau

tynių metu (1945 m. birželio 8 d.) buvo sužeistas.

Adolfas Žukauskas    - iš Gumbiškių kaimo. Vyties kuopos partizanas.

Žuvo 1948 m. lapkričio 13d. kartu su A.Ramanausku ir E.Mackute užkluptas bunkeryje netoli Subatos. Kūnas buvo pamestas Subatoje.

Jonas Žukauskas    - iš Vajeičių kaimo.

Juozas Žukauskas    - iš Gumbiškių kaimo (Rokiškio aps., Obelių

vls.).

NUSIKALTĖLIAI IR JŲ TALKININKAI

Andrijanovas    -    ltn.

Jonas Bagdonas    -    iš Niaukių kaimo (Rokiškio    aps,    Obelių vls).

Isajev Balaboskin    - iš Miliūnų kaimo (Rokiškio aps.). Garsėjo žiau

rumu.

Stepas Balanaška

Bertašius    -    pagarsėjęs žiaurumais ir siautėjimais Antaza

vės stribas. Anot vienos liudininkės, pokario metais "Kurakinas, Šakalys ir Bertašius lakstė su šautuvais po Antazavę".

Cvetkovas    -    iš Glytėlės. Enkavedistas.

Jonas Dambrauskas

Danila    - iš Baršėnų kaimo (Rokiškio aps, Obelių vls.).

Išdavikas.

Vilius Deksnys

Feliksas Dručkus    -    iš Niaukių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Ivanas Ganka    -    iš Kalnočių kaimo (Rokiškio aps, Obelių vls.).

išdavikas.

Ivanas Gariaunovas    -    iš Kalnočių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Japifanas Gariaunovas -    iš Apeikiškio (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Jaška Gariaunovas    -    iš Apeikiškio (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Kuzma Gaurilovas    -    iš Špulių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Gegelevičius    -    iš Vajaitėlių kaimo (Rokiškio aps. Obelių vls.).

Jonas Idas    -    iš Margavonių kaimo (Rokiškio aps. Obelių

vls.). Išdavikas.

Romas Idas    - iš Margavonių kaimo (Rokiškio aps. Obelių

vls.), stribas.

Antanas Karpavičius - vyr. tardytojas Alekasandravėlėje (Zarasų

aps.). Garsėjo žiaurumu,

Stasys Kaušpėdas

Kazakovas

Stepas Kišonas    - kurį laiką buvo Obelių stribų viršininku

Kralikas    - nuo Aleksandravėlės.

Kalistratas Krasnovas - iš Kriaunų kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Julius Krivalavičius-Obelių miestelis (Rokiškio aps.).

Julius Krivalavičius    - iš Obelių.

Fiodoras Kubanovas - iš Pasubatės kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Kirilas Kurakinas    - pagarsėjęs siautėjimais ir žiaurumais Antaza

vės stribas. Tai jis, Šakalys ir Bertašius "lakstė su šautuvais po Antazavę. Tai jis išblaškė visą Povilo Pupeikio iš Lygalaukių (Zarasų aps., Antazavės vls.) šeimą, išsiardė jo namus kaip savo, nusivežė į Antazavę ir tebegyvena juose. Gaidžių šeimos sudeginimo Sadynės kaime kaltininkas.

Luščenkovas    - vienu metu buvo Obelių stribų viršininkas

vyr. ltn.

Povilas Michailovas

V.Mikas    -    iš Obelių miestelio.

Antanas Padfilkinas - pagarsėjęs žiaurumais Antazavės stribas.

Petraitis    -    žiaurumais pasižymėjęs    Obelių stribas.

Povilas    - vienu metu buvo Obelių stribų viršininkas.

Jonas Ragulis    -    iš Salynų kaimo, išdavikas.

Ročkas    -    ltn.

Romas Sadauskas    - iš Zarinkiškių kaimo (Rokiškio aps., Obelių

vls.).

Antanas Sesickas    - iš Zibolių kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Juozas Skardžiukas - iš Mikonių kaimo (Rokiškio aps., Obelių vls.).

Smolikovas (Smoliakovas ?) - Obelių saugumo viršininkas.

Stalerovas    - 1945 m. dirbo Obelių stribų (jų tuomet buvo

apie 40) viršininku, kpt

Šakalys    -    Antazavės stribas.

Vladimiras Šapilovas    -    atsidanginęs iš Kaukazo.

Vladimiras Šepeliovas

Ignaška Šerkšniovas - iš Apeikiškio kaimo (Rokiškio aps., Obelių

vls.).

Vanka Šerkšniovas    - iš Apeikiškio kaimo (Rokiškio aps., Obelių

vls.).

Justinas Vasilovas    - iš Apeikiškio kaimo (Rokiškio aps. Obelių

vls.).

Olius Vilkauskas    -    iš Jucių kaimo (Rokiškio aps. Obelių    vls.).

Vismanas    -    vienu metu buvo Obelių stribų viršininku.

Zaičenkovas    - Obelių saugumo viršininko Smolikovo pa

vaduotojas.

PUBLIKACIJOS

Pateikiame toli gražu nepilną sąrašą publikacijų, vienaip ar kitaip susijusių su 3-iąja Vytauto apygarda ir, visų pirma, su šios apygardos 5-tosios Lokio rinktinės Vyties kuopa Tikimės, kad tai nors kiek palengvins darbą tiems, kurie imsis rašyti išsamią ginkluoto pasipriešinimo Aukštaitijoje istoriją-

LEIDINIAI

1. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą.-V Rinkinys.-V. 1962

2 Brazaitis J. Vienų vieni-V. 1990.

3.    Daumantas J. Partizanai.-V. 1990.

4.    Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje.-V. 1990.

5.    Goliakevičius M. Pakėlęs kardą...- V. 1984.

6.    Hitleriniai parašiutininkai. Archyviniai dokumentai.-VIII Rinkinys.-V. 1966.

7.    Kairelis A Prieblanda prisidengus.-V. 1968.

8.    Laisvės kovų archyvas.-T3-5.-K. 1992; T.6-8.-K. 1993.

9.    Ramojus V. Kritusieji už laisvę.-I d.-Chicago. 1967; II d.-Chicago. 1969.

STRAIPSNIAl

1. Andriusevičius J. Mokytojas-partizanas Antanas Eglinskas (Margiris)//Aukštaitis (Panevėžys).-1990.-Liepa-rugpjūtis.-Nr5.

2. Andriusevičius J. Žuvę pokario metu//Aukštaitis.-1989.-Rrugsėjis.-Nr.7.

3. Andriusevičius J. Žuvusių sąraše tryliktas...//Aukštaitis.-1990.-Sausis.-Mr.l.

4. Apdovanoti partizanai.-Tremtinys.-1991.-Liepa.-Nr.14.

5. Apdovanoti partizanai - Tremtinys.-1991.-Gruodis.-Nr.23.

6. Apie ką tylėjo dešimtmečiai?//Atgaiva (Rokiškis).-1990.-Birželis.-Nr.6.

7. Atminties sąraše žuvusieji iš Kriaunų apylinkės//Atgaiva.-1990.-Birželis.-Nr.6.

8. Bagdonas B. Pokario epizodą prisimenant//Aukštaitis.-1990.-Vasaris.-Nr.2

9. Čekys A. Ką lankė "Sutemų keleivis."//Lietuvos aidas.-1992-Birželio 12

10. Čekys A. Rezistencijos oficiozas, arba tegul jie liudija patys//Kauno aidas.-

1991.-Birželio8-15;Žaltvykslė.-1991m.-Nr.7-8.

11.    Daunys-Šriubas A. Raistiniai//Aukštaitis.-1990.-Kovas-balandis.-Mr3-4.

12.    Daunys-Šriubas A. Skaudūs prisiminimai//Aukštaitis.-1990.-Vasaris.-Mr2.

13.    Dručkus A. Antanas Sesickas tyli//Kauno aidas.-1991.-Birželio 15.

14.    Dručkus A. Padėkite sužinoti//Aukštaitis.-1990.-Vasaris.-Mr.2

15.    Dručkus A. Patyrę kančias ir klastą//Tėvynės šviesa.-1990.-Liepos 13, 20.

16.    Dručkus A. Sakalo žuvimas//Kauno aidas.-1991.-Sausio22-kovo 7.

17.    Dručkus A, Dručkus G. 3-ios Vytauto apygardos 5-os Lokio rinktinės Vyties kuopa//Tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos "Lietuvos karybos istorijos klausimai" medžiaga 1992 m. lapkričio 19-21 d.d. Kaunas.

18.    Dručkus A. Obeliai//Tremtinys.-1991.-Gegužė.

19.    Dručkus P. "Dėdės" manęs klausinejo//Tremtinys.-1992.-Sausis.

20.    Dručkutė-Pauliukienė I. Paskutinė naktis Strazduose//Tremtinys.-1993.-Balandis.

21.    Garijonienė O. Rezistencija Aukštaitijoje//Aukštaitis.-1990.-Liepa-rugpjūtis.-Mr5.

22. Garmutė A. Kovotojų memorialas//Tremtinys.-1993.-Rugsėjis.

23.    lešmantaitė A. "Mes dar gyvi, mes dar gyvi"//Žaltvykslė.-1990 m.-Nr3.

24.    Indrašius V. "Audros" partizanų būrys//Tremtinys.-1994. Kovas.

25.    Jasinevičius K. Kankinimo vietų pamiršti nevalia//Tremtinys.-1992-Vasaris.

26.    Jasinevičius K. Utena//Tremtinys.-1992-Rugsėjis.

27.    Juodagalvis V. Šiliniškių kaimo tragedija//Ladakalnis.-1991.-Sausis-kovas.-Mr.l.

28.    Juodzevičius B. Sukilėlių atminimui//Tremtinys.-1993.-Lapkritis.

29.    Juozonis L Jie gynė savo namus ir tėvynę//Tremtinys.-199Z-Gegužė.

30.    Karas baigėsi, kova tęsiasi//Spalio vėliava.-1984.-Balandžio 19.

31.    "Kovojome ir dirbome savarankiškai" //Gimtasis Rokiškis.-1992-Gegužės 8.

32. Klabienė O. Zarasų raj.//Tremtinys.-1992-Rugsėjis.

33.    Kudreikis H. Majoro Sokolovo smogikai//Draugas (Chicago).-1994.-Sausio 27.

34.    Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu//Laisvės kovų ar-chyvas.-T3-7.-K. 1992-1993.

35.    Mazūrienė A. Antazavės "didvyriai"//Aukštaitis.-1989 m.-Nr2 Tremtinys-1993.-Kovas.-Mr.6.

36.    M.M. Pasipriešinimas spauda arba "Palėpės archyvo" tyrinėjimai//Žaltvykslė-1990.-Mr5.

37.    Pelkaitytė J. "Antazavės didvyriai"-ar iš tikrųjų?//Zarasų kraštas-1989.-Gruodžio 07.

38.    Pocius M. MGB provokacijos prieš rytų Lietuvos rezistencijos vadovybę// Krašto apsauga.-1992-Gegužės 7-14.

39.    Pranskūnas V. Paplentėj stabtelėjus//Gimtasis Rokiškis.-l993.-Rugpjūčio 6.

40.    Rezistencija//Lietuvių enciklopedija.-T.25.-Boston 1961.

41.    Rokiškio skyriaus taryba. Mieli rokiškėnai!//Tremtinys.-1992-Birželis.

42.    Semaškaitė J. Amžinoji Pavasario daina//Kauno laikas.-1991.-Vasario 28-kovo

2.

43.    Semaškaitė J. Baisioji naktis//Kauno laikas.-1991.-Gegužės 18, 28.

44.    Semaškaitė J. Kančios taurė//Kauno laikas.-1991.-Kovol2-15.

45.    Semaškaitė J. Mylinčios moters akimis//Kauno laikas.-1991.-Rugsėjo 20; spalio 2 Tremtinys.-1993-Vasaris.

46.    Semaškaitė J. Sidabrinio juoko pastoralė//Kauno laikas.-1991.-Gruodžio 24-31.

47.    Semaškaitė J. Sudaužytų gyvenimų sudaužyti spanai//Kauno laikas-1993-Liepos 30-31.

48.    Semaškaitė J. Žaliųjų ežerų, partizanų slėptuvių krašte//Kauno laikas-1992-Liepos 30-rugpjūčio 13.

49.    Skardžius B. Ar kas jį prisimena?//Tremtinys.-1992.-Lapkritis.

50.    Skardžius B. Žaliamiškio mūšis//Tremtinys.-1994.-Sausis.

51.    Sprindys M. Utenos raj.//Tremtinys.-1992-Rugsėjis.

52. Šimėnas A. Tyros sielos žmogus//Tremtinys.-1993.-Rugsėjis.

53.    Šukys A. Šilo dūmas//Zarasų kraštas.-1989.-Gruodžio 7.

54.    Vaičėnas B. Partizano testamentas//Kauno aidas.-1991.-Sausio 25-31.

55.    Vaičėnas B. Šis tas apie pragyventas dienas//Kauno laikas.-1991.-Vasario 14.

56.    Vaičiūnas G. Ką žinome apie aukštaičių krašto partizanų Algimanto apygardą//Anykščiai.-1992-Mr.l.

57.    Vaičiūnas G. Partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas//Anykščiai.-1992.-Nr.2

Turinys

PRATARMĖ................................................. 3

KRAŠTAS, ŽMONĖS, LIKIMAI................................. 7

Vaičėnų kaimas ir jo žmonės................................ 9

Apsisprendimo metai (1940-1941)............................. 19

Pirmosios netektys (1944-1945)............................... 26

Stasio Kligio-Ąžuolo ir Broniaus Vaičėno-Sakalo žūtis (1946-1947) .    62

Lokio rinktinės Vyties kuopos struktūra....................... 70

Į Labanoro girią............................................ 73

Edvardo Vaičėno šeimos tragedija............................ 80

Degučių kautynės............. 83

Lokio rinktinės štabas ...................................... 87

Paskutinieji iš Vyties kuopo.................................. 89

Atminimo Įamžinimas....................................... 91

VYTIES KUOPOS ARCHYVAS................................. 93

Dokumentai............................................... 95

Periodiniai leidiniai.......................................... 197

Kiti dokumentai............................................ 201

PARTIZANAI PRISIMINIMŲ NUOTRUPOSE...................... 207

Vyties kuopos partizanės Teklės Andriuškevičiūtės

padėka Petrui Dručkui...................................... 209

Iš Vlado Dominausko prisiminimų............................ 209

Anelė Dručkutė-Nijolė. Mano brolis Šernas..................... 214

Elvyra Kviliūtė-Karpavičienė. Šis tas apie Streikus............... 215

Liudos Lukošiūnienės pasakojimas............................ 223

Vanda Petroškaitė-Blaževičienė-Našlaitė.

Iš mano 1945-1948 m. prisiminimų............................ 225

Sakalas. Dėl Lokio rinktinės kovotojų žuvimo.

1951 m. balandžio 10 d....................................... 241

Emilija Vaičėnaitė. Iš mūsų mažo kaimelio

skaudžios žiaurios istorijos................................... 246

Žuvusieji ir kentėjusieji...................................... 250

Nusikaltėliai ir jų talkininkai.................................. 277

Publikacijos............................................... 280

¹

Romo Palivono-Karvelio laiškas Emilijai Vaičėnaitei.

²

Šis ir kiti du - Vlado Krasausko-Kukučio laiškai Andriui Dručkui

³

A.Dručkaus laiške E. Vaičėnaitei slapta forma informuojama apie sėkmingą B. Vaičėno-Pavasario persikėlimą į Labanoro miškus