ASMENIŠKA
Atiduok Tėvynei ką privalai!
LLKS
PARTIZANO KELIU
Pergyventi prt. Ryto atsiminimai
41.06,10.-49.I2.3t.
I d.
LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Šiandieną 1950 m. sausio mėn. Kaip ir visus kitus Naujuosius Metus sulaukęs, ir šiais metais apsvarstau, kiek yra pergyventa, kiek Tėvynei pasidarbuota. Tuoj pat kyla mintis, kiek bendražygių netekau?.. Ir tas man suteikia ne baimę, o stiprybę — ryžtą, nes matau, kad ne vienas kovoju, o dauguma ir dar ryžtingiau.
Kartu atėjo mintis, kad per šiuos metus teks atlikti uždavinių nemažiau, kaip ir kiekvienais metais. Tai gali taip pat pareikalauti ir mano gyvybės. Tas dėl Tėvynės laisvės nebaisu, tik paskutinę gyvybės atidavimo minutę noriu būti su ginklu rankoje ir kautynių padėty.
Tam pasirengdamas, surašau savo pergyvenimus 41.06.10.— 49.12.31. pavergtoje Tėvynėje. Stengiuos rašyti tyra dvasia, be menkiausių nukrypimų, todėl šį mano asmenišką dokumentą, jei Tėvynės laisvės kova pareikalautų mano gyvybės, prašau perduoti mano artimiesiems.
Maironio Rinktinės Vadas
Aš sutinku su tuo, kad laisvę praradom ne 1939 m., kada bolševikai mus okupavo, o 1926 m. kada Smetoninė valdžia sugrobė valdžią į savo rankas, panaikindami demokratiją, įvesdami diktatūrą. Kad šis mano pasisakymas būtų vaizdesnis, aš dedu ištrauką iš LLKS visuomeninės minties organo PRR 2, 1949 m.
„Kuo kitiems šita konstitucija buvo, tuo ji ir pas mus pasireiškė. Ir pas mus partijos demokratinę krašto teisę suprato, kaip praeinamą momentą, kaip sau kelią prie respublikos sutvarkymo ir galutinės savo valios kraštui reiškimą. Kai 1926 m. seimas nedavė nė vienai lietuviškai partijai reikiamos daugumos vyriausybei sudaryti, tai Lietuva sulaukė tokios vyriausybės, kuri Lietuvą leido komunistams tarybinti, o lenkams šviesti. Šitas seimas demokratines Lietuvos teises ir užbaigė. Tautininkai, iš 85 seimo narių teturėjo tris, sudarė Lietuvos vyriausybę ir demokratinę Lietuvos Respubliką pertvarkė į Lietuvos Respubliką.
Šią konstituciją mes galime vertinti, kaip vertingą pamoką, už kurios gavimą kiti net savo garbe užmokėjo. Tai parodo mums, kad nevien geri norai gali suteikti Lietuvai demokratines teises, bet tam atsiekti reikia atitinkamų pavyzdžių ir pastangų...“
Nors ta mūsų smetoninė valdžia tik su užeinančiu bolševizmu pabėgo į užsienį, bet mes likome Tėvynėje, kartu su visa tauta gyventi pavergtos Tėvynės gyvenimą.
Skaityti daugiau: Partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai
MIŠKINIAI
PRISIMINIMŲ RINKTINĖ
Parengė Romas Kaunietis
VILNIUS. 2002
UDK 947.45.08/.083 Ka 624
Atsakingasis redaktorius R. Vaitulevičius
Redaktorius V. Gasiliūnas
Recenzentai: M. Pocius ir dr. F Žigaras
© Parengimas, Romas Kaunietis, 2001
© Krašto apsaugos ministerija, 2002
ISBN 9986-738-24-5
Pratarmė
Partizaninių kovų aidai mus pasiekė tik po penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų. Dauguma senosios kartos žmonių iškeliavo į amžinybę, kartu išsinešdami savo gyvenimo puslapius, neįrašytus į prisiminimų knygas.
Tautai atgavus nepriklausomybę, tuos baltuosius atminties plotus po truputį dengia naujai leidžiamos knygos apie pokario ginkluotąjį pasipriešinimą, buvusių laisvės kovotojų prisiminimai, skelbiama archyvinė medžiaga, bet jaunoji karta labai nedaug žino apie tai. Atskleisti to skausmingiausio XX amžiaus istorijos tarpsnio vaizdą viename nedidelės apimties leidinyje - sunkoka užduotis. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad ši knyga ras takelį į skaitytojų širdis, gal kai ką privers susimąstyti ar priblokš savo neįprastu turiniu.
Represuotųjų prisiminimus pradėjau užrašinėti maždaug nuo 1968 metų. Tiesiog sunku ir paaiškinti, kas mane paskatino imtis šio darbo. Priežasčių buvo nemažai. Pirmoji, gal pati svarbiausia - kad mano tėvai buvo ištremti į Sibirą. Eidamas penktuosius, likau atskirtas nuo šeimos. Svetimų prieglobstyje prabėgo visa mano vaikystė. Tėvų netektis ir didelis jų ilgesys neleido pamiršti praeities, tos netekties skausmas išsiliejo graudulingais poezijos posmais. Okupantai sugriovė ne tik mano, bet ir daugelio mano tautiečių gyvenimus. Vieni buvo ištremti iš savo gimtųjų sodybų, kiti paguldė galvas Tėvynės laukuose ir miškuose. Todėl pradėjau ieškot atsakymo į klausimą: už ką tos kančios ir netektys.
Atsirado gerų žmonių, kurie pasitikėjo manimi, suvedė su buvusiais laisvės kovotojais, tarpininkavo, aš labai stengiausi, ir atrodo, kad jų nė vieno neapvyliau. Mano asmeniniam archyve susikaupė dešimtys partizanų prisiminimų. Gerai žinojau, kas laukia tų žmonių, jeigu pas mane čekistai rastų tuos prisiminimus. Į mano rankas pateko jų likimo aprašymai, aš privalėjau elgtis taip, kad pats neįkliūčiau ir kitų neįklampinčiau, o čekistams, žinau, didžiausią rūpestį kėlė mano bendravimas su buvusiais politiniais kaliniais. Teko ir to atsisakyti. Pajutau, kad esu slapta sekamas KGB šnipų. Su jais ilgai „nepažaisi“, ruošiausi pačiam blogiausiam, bet mano nuostata buvo viena: aš privalau padaryti šį darbą.
Šiandien, grįždamas mintimis į praeitį, galiu nedvejodamas pasakyti, kad ištesėjau pasižadėjimą - užrašiau daugelio buvusių laisvės kovotojų prisiminimus. Vieni jų įdomesni, kiti ne tokie įdomūs, bet jie visi nuoširdūs, perteikti labai daug iškentėjusių žmonių lūpomis. Gal kai kurie ir per daug emocingai kalbėjo, tirštino įvykių spalvas. Jų pasakotus išgyvenimus užrašiau be jokių literatūrinių padailinimų, stengiausi išlaikyti pasakojimo autentiškumą, juk istorijai reikia tikrų liudijimų. Prisiminimai yra gana objektyvūs, išskyrus kad kuriuos sąmoningus nutylėjimus dėl žinomų priežasčių ir tai, ką žmogus primiršo per daugelį metų, ką laikas ištrynė iš jo atminties: vardus, datas, vietovardžius, o įvykių vaizdai išliko tokie, kokius jie matė ir patyrė.
Jau išėjo trys mano parengtų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų knygos (Vilnius: Vaga, 1996, 1998), netrukus turėtų pasirodyti ir ketvirtoji. Remdamasis minėtuose leidiniuose skelbtais vertingiausiais ir įdomiausiais atsiminimais bei dokumentine medžiaga parengiau šią rinktinę. Tai tarsi įvadas į vieną tragiškiausių ir didingiausių mūsų istorijos tarpsnių. Jis skirtas ne istorikams profesionalams, o pirmiausia tiems, kurie iš principo norėtų suvokti, kas tuo metu Lietuvoj vyko ir kokia buvo žmogaus laisvės kaina. Stengiausi atskleisti priežastis, kurios tautos jaunimą paskatino paimti ginklą į rankas, išeiti į miškus ir pradėti sunkų ir alinantį karą, kuris tęsėsi ištisą dešimtmetį.
Lietuvos laisvės gynėjus žmonės vadino partizanais, miško broliais, žaliukais ir galiausiai miškiniais. Pastarasis pavadinimas bene labiausiai buvo prigijęs daugelio Lietuvos gyventojų šnekamojoje kalboje. Šio žodžio nevengė pasakyti kartais ir patys okupantai bei jų vietiniai parankiniai, nes partizanai, kaip žinia, gyveno ir veikė miškuose, miškai partizanams buvo vienas iš pagrindinių atsparos punktų, jų prieglobstis ir namai. Tad ir šiai knygai buvo parinktas toks pavadinimas.
Baigdamas noriu tarti nuoširdų ačiū visiems, talkinusiems šią knygą rengiant ir leidžiant.
Romas Kaunietis
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Miškiniai
Vytautas Juodsnukis
SUVALKIJOS
PARTIZANŲ TAKAIS
II dalis
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga
2011
© Vytautas Juodsnukis, 2011
© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2011
Vietoje įžangos
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1919 metais, Paryžiaus Versalyje įvyko valstybių - karo nugalėtojų atstovų konferencija. Svarstytas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Vinstono Vilsono pasiūlytas Tautų apsisprendimo teisės principas: pripažinti iš buvusių Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir Rusijos imperijų jungo išsivadavusių Vidurio ir Rytų Europos tautų teisę atkurti nepriklausomas valstybes, sujungiant visas tautos etninių grupių žemes.
Versalio konferencijos dalyviai, 1918 metų vasario 18 dieną atkurtos Lietuvos ir pasaulio lietuvių politinių organizacijų pasiuntiniai, reikalavo: Lietuvos valstybės ribas nustatyti nuo Gardino iki Karaliaučiaus, garantuoti priėjimą prie Baltijos jūros, pripažinus Lietuvai Klaipėdos uostą.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nario, klasikinės filologijos magistro Romualdo Apanavičiaus teigimu, šiam siekiui ypač pasipriešino Lenkijos delegatai. Raseinių apskrities Pilsudų dvaro valdytojas, lietuvių kilmės plikbajoris (jo motina Bilevičiūtė - žemaičių bajorų duktė) Juozapas Giniotas siekė Lietuvos valstybę atkurti buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ribose. Tačiau lenkų bajoru Jozefu Pilsudskiu „pakrikštyto“ puslenkio Juozapo Ginioto manymu, atkurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros buvo realu tik sąjungoje su Lenkija. Šią Pilsudskio idėją palaikė ir Versalio sutarties nutarimu Klaipėdos kraštą valdanti Prancūzija ir Anglija.
Siekdami užimti visą Lietuvą ir Klaipėdą, Lenkijos valstybės atkūrėju pripažinto maršalo Jozefo Pilsudskio palaiminti, lenkų generalinio štabo karininkai 1918 metų pavasarį sukūrė lenkų karinę organizaciją „Polska Organizacija Wojskova“ (POW).
Skaityti daugiau: V.Juodsnukis Suvalkijos partizanų takais II dalis
KNYGOS IŠLEIDIMĄ RĖMĖ JURBARKO SAVIVALDYBĖ
Antanas KISIELIUS
BLĖSTA
LAUŽŲ
ŽARIJOS
Atsiminimai
LIETUVOS
RAŠYTOJŲ
SĄJUNGOS
LEIDYKLA
VILNIUS
© Antanas Kisielius, 1999
ISBN 9986-39-120-2
UDK 355.42(474.5 ) ( 0 9 1 ) + 888.2-94
Ki 202
Butakių-Eržvilko apylinkių partizanai.
Stovi Vladas Mišeikis-Tarzanas.
Knyga PDF formatu: Knygos fotografinė kopija PDF: knyga WEB formatu:
Skaityti daugiau: Blėsta laužų žarijos / Antanas Kisielius
JONAS BUDRYS
KONTRŽVALGYBA LIETUVOJE
Jonas Budrys.
Atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje
PDF: PDF fotografinė kopija: 
HTML: 
FOTOGRAFUOTAS LEIDINYS
LIETUVOJE LEIDŽIAMAS PIRMĄ KARTĄ.
LEIDYBINĖ BENDROVĖ "ŽALTVYKSLĖ"
VILNIUS 1991
Pratarmės vietoje
Taip jau atsitinka, kad neramiais Tėvynės laikais atsiranda drąsių, linkusių jai tarnauti žmonių, kurie, nebodami pavojų, ryžtasi imtis rizikingo, visuomet teisingai įvertinamo ir suprantamo darbo. Labai dažnai tautos likimas sunkiu momentu yra sprendžiamas šių pasiryžėlių sugebėjimų aukotis net tuomet, kai nutyla patrankos.
Kontržvalgybos tarybų kūrimasis Lietuvoje - kaip ir turi būti - sutapo su Nepriklausomybės įtvirtinimu. Tai vyko prieš 70 metų, tačiau dabartinė Lietuvos padėtis atkartoja tuos, per tris žmonių kartas nutolusius laikus. Tuo šios knygos pasirodymas Lietuvos skaitytojui yra aktualus, intriguojantis savo tematika. Tačiau ne vien tuo - atsiminimų autoriaus kelias turbūt įdomus visiems, kurie dabar imasi sunkios, bet garbingos Tėvynės sargo profesijos, nes atgimstančios Lietuvos valstybės priešų veikla turi tą patį tikslą, kaip ir prieš 70 metų.
Skaityti daugiau: Jonas Budrys. Atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje
Ranka mus spaudžia geležinė
Krūtinę apkala ledais.
Uždekim meile sau krūtinę!
Kovon stokim milžinais!
M a i r o n i s
Be anksčiau išleistų įvairių leidinių, šiemet, aštuntus metus vesdami žiaurią pasipriešinimu ginklu, spauda ir gyvu žodžiu, kovą prieš pavergėjus ir savo krašto išdavikus, išleidžiame „Laisvės kovų aidai“ pirmąją dalį.
„Laisvės kovų aidai“ — dainos ir eilėraščiai, sukurti brolių ir sesių žengiančių pro mirtį ir kurstančių Laisvės Aukurą savo gyvybėmis ir krauju. Šiose kukliose dainose įpintos partizanų kovos ir žygiai, kalinių kančios ir ašaros, tremtinių dejavimai, motinų skausmas ir liūdesys. Šio leidinio tikslas — duoti jaunimui daugiau dainų apie dabartines kovas ir kančias, užkirsti kelią okupantų atneštoms ir mūsų parsidavėlių rašytojų sukurtoms, tautiečių dvasią nuodijančioms, dainoms.
Tenka pažymėti, kad dabartiniu laikotarpiu dainų ir eilėraščių esame surinkę labai daug. Tačiau dėl sunkių sąlygų, kokiose tenka dirbti ir laiko stokos, negalime jų visų išleisti. Bet, kiek tai leis sąlygos, stengsimės jas dalimis išleisti ir paskleisti tautiečiams.
Daugelį šių dainų autorių pridengė krauju garuojanti mūsų tėvų žemė. Jų kūnus priešai išniekinę užkasė nežinomose vietose. Daugelis jų liks Nežinomais Partizanais. Tačiau jų sukurtos dainos amžiams liks gyvos. Jos šiandien plaukia iš kovojančio lietuvio lūpų, jos uždega ne vieno lietuvio krūtinę Tėvynės laisvės ilgesiu. Jos primena lietuviui, kad kova nebaigta, kad Lietuva gyva, nenugalima tol, kol yra kam už Jos laisvę kovoti. Dainose įpinta tarp žaliuojančių girių, vingiuotų upių, blizgančių ežerų ir pakelėj rymančių smūtkelių graži Tėvynė. Jos skatina lietuvį išlaikyti tautiškumo raktą savo rankose.
Kiek caras nepajėgė užstoti kelio iš Prūsų gabenamam lietuviškam raštui, tiek šiandien tūkstantinės azijatų gaujos nepajėgs užkirsti kelio lietuviškam žodžiui ir raštui, plintančiam iš miškų ir požemių. Veltui jų stūgavimai! Veltui jų pastangos palaužti lietuvio dvasią saviems tikslams.
Lietuvis bus ir liks nepalaužiamas, nes jo dvasia kietesnė už granitą. Jo troškimai, įpinti dainoje, vėjo sparnais skrenda per Žemaitijos kalnus, Suvalkijos lygumas, jie atsispindi blizgančiuose ežeruose ir lietuvių širdyse.
Daina šiandien lydi girių brolius kovon, ji ramina juos audringą rudens naktį niūniuojant prie laužo. Daina lydės iškovojus laisvę grįžtančius į gimtą sodžių, kada nukris grandinės nuo kalinių rankų, kada nebebus niekinami partizanų kūnai.
Daina primins lietuviui kovų dėl laisvės vaizdus ir liks pavyzdžiu priaugančioms kartoms.
TAUTOS HIMNAS
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme!
Iš praeities Tavo sūnus
Te stiprybę semia.
Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
Tegul saulė Lietuvos
Tamsumus pašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
PARTIZANŲ HIMNAS
Ar sninga, lyja, naktį — dieną,
Ar šaltis kausto mus,
Žinau aš laisvėn kelią vieną, —
Kovot dėl jos ginklu.
Mes, partizanai, vyrs į vyrą,
Mes viešpačiai miškų,
Ar dainos skamba, švinas byra,
Mums visados ramu.
Į pergalę ryžtingai žengiam,
Širdis pilna garbės,
Aplink granatom apsispengę,
Ranka nesudrebės.
Drąsa ir ryžtas spindi aiškiai
Akyse ir veiduos.
Valia nenugalima reiškias
Tėvynę atvaduot.
Nors sąjūdis šaunus, garbingas
Sudėjo daug aukų,
Bet vyrų jam narsių nestinga,
Didvyrių, karžygių.
Skaityti daugiau: Laisvės kovų aidai
Ad maiorem Dei gloriam
Sigitas Tamkevičius
PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI:
1968-1988
Knyga PDF formatu:
ATEITIES LEIDYBOS CENTRAS
2022
Redaktorė Regina Pupalaigytė
Dailininkė ir maketuotoja Jūratė Juozėnienė
Fotografas Tomas Petreikis
ISBN 978-609-96272-1-2
Turinys
Pratarmė 7
1968 Prienuose ir Vilkaviškyje 9
1969 Prienų melioracijoje 25
1970 Simne (I). Pirmieji žingsniai Draugijoje 32
1971 Simne (II). Laisvės Memorandumas 37
1972 Simne (III). „Kronikos" gimimas 44
1973 Simne (IV). Persekiojimai stiprėja 64
1974 Simne (V). Represijos tęsiasi 74
1975 Simne (VI). Kratos, tardymai ir protestai 85
1976 Kybartuose (I). Saugumiečių uolumas 99
1977 Kybartuose (II). Spaudimas nemažėja 111
1978 Kybartuose (III). Įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 128
1979 Kybartuose (IV). Tikinčiųjų dvasia nepalaužta 147
1980 Kybartuose (V). Barbariški išpuoliai 168
1981 Kybartuose (VI). „Kiaulių maras" 206
1982 Kybartuose (VII). „Kronikos" dešimtmetis 223
1983 Nuo Kybartų iki Uralo 244
1984 Urale, Polovinkoje 307
1985 Polovinkoje (I) 316
1986 Polovinkoje (II) 321
1987 Mordovijoje 326
1988 Urale, Sibire ir vėl Lietuvoje 335
Asmenvardžių rodyklė 386
Pratarmė
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Skaityti daugiau: Sigitas Tamkevičius PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI: 1968-1988
Vyskupas Jonas Kauneckas
Vyskupas Jonas Kauneckas
Prieš visus vėjus
UAB „Petro ofsetas“
2022
Knygos leidimą finansavo dr. Pranas Kiznis
© Vyskupas Jonas Kauneckas, 2022
© Aistė Tarabildienė, viršelio dailininkė, 2022
Knyga PDF formatu:
ISBN
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
Prieš visus vėjus
(visas mano gyvenimas keliais žodžiais)
lemta būti aklam
bemoksliui ne kunigu
skirta išnykti ligoje
psichiatrinėje
misijose
lageryje
...neplanuotas vyskupas
Tu, Viešpatie, išpainiojai iš pinklių man priraizgytų
(Ps 31,5)
Turinys
Įžanga. Iš kur aš? / 9
Šaknys/ 25
Mano pirmojo mokslo pėdsakai / 35
Mama/ 49
Tėtė / 65
Bėdos mokslai (Panevėžyje) / 73
Kiti, ypatingesni įvykiai mano Panevėžio studijų metais / 83
Melioratorius / 89
Neakivaizdiniai vokiečių kalbos mokslai / 105
Stebinantys Volgos vokiečiai Sibire / 111
Lituanistikos studijos / 115
Pašaukimas iš naujo užsidega / 119
Seminarija / 127
Pogrindžio spauda / 135
Seminarijos nuotaikos / 147
Rėksnys kunigas vikaras / 159
Eucharistijos bičiulių ugnis / 173
Panų kalnas / 179
Rainių kankinių gerbimas / 189
Eucharistijos bičiulių kelionės ir garsas / 191
Kasdienybė / 205
Katekizacija / 209
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" / 213
Pamokslai / 217
Kagėbistų „ginklai" / 219
Biblioteka / 225
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" gyvybė ir garsas / 229
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) / 235
Vėl vokiečiai / 263
Nesėkminga „misija“ / 269
Ugnis grasina, degina ir stiprina / 271
Klebonas / 291
Vėl seminarijoje ir mokykloje / 311
Akiplėša / 323
Kančios didybė / 327
Kelionės / 331
Lyg tai vyskupas / 335
Panevėžyje / 353
Kan. Gerhardas Langė / 367
Pranas Kiznis / 373
Ne vyskupo darbas / 375
Partizanai / 387
Kunigai / 393
Tai ir pabaigiau / 411
Asmenvardžių rodyklė / 417
Įžanga. Iš kur as?
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!
(Maironis)
Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra? Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaikui, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės? Kodėl? Svarbiausia - kodėl?
Skaityti daugiau: Vyskupas Jonas Kauneckas "Prieš visus vėjus"
Jonas Kadžionis-Bėda
Per skausmo pelkes
Pirmoji knyga
Lietuvo gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras
Vilnius, 2021
Antroji pataisyta laida
Knyga PDF formatu:
ISBN 978-609-8298-05-5
© Jonas Kadžionis, 2020, 2021
© Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 2021
2001 m. gruodžio 8-oji,
Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė
Pasiprašęs Dangaus pagalbos, prisiverčiau pradėti prisiminimus. Rašysiu juos be pagražinimų, taip, kaip buvo. Visi žinome, kad Lietuvoje bolševikų okupacijos metais vyko kraupūs dalykai, o žmonės, kiekvienas savaip, išgyveno tas negandas.
Ilgi metai daug ką apnešė užmaršties sluoksniu, bet dar daug ką ir prisimenu. Suprantu, kad nepasiseks visiškai tiksliai atkurti prisiminimų, todėl iš anksto atsiprašau. Jau seniai žmonės ragina mane parašyti, ką esu išgyvenęs, kad nenusineščiau į kapą to, ką per ilgus bedieviškos okupacijos metus esu patyręs ir aš pats, ir mano artimieji bei bendražygiai.
Skaityti daugiau: Jonas Kadžionis-Bėda Per skausmo pelkes
NEPATAISOMASIS
VARDAN
DIEVO, TĖVYNĖS IR LAISVĖS
Atsiminimai apie monsinjorą ALFONSĄ SVARINSKĄ
II dalis
© Donatas Stakišaitis, sudarymas, 2017
© Reda Sopranaitė, sudarymas, 2017
© Lina Šulcienė, 2017
© Domas Vildžiūnas, Kunotas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2017
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-9955-03-945-7 (bendras)
ISBN 978-609-474-053-4 (II dalis)
Skaityti daugiau: Atsiminimai apie monsinjorą ALFONSĄ SVARINSKĄ II dalis
NEPATAISOMASIS
VARDAN
DIEVO, TĖVYNĖS IR LAISVĖS
I dalis
NEPATAISOMASIS
VARDAN
DIEVO, TĖVYNĖS IR LAISVĖS
Atsiminimai apie monsinjorą
ALFONSĄ SVARINSKĄ
I dalis
Antroji laida
UDK 27-722.5(474.5)(092)
Ne-129
© Donatas Stakišaitis, sudarymas, 2015
© Lina Šulcienė, sudarymas, 2015
© Domantas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2015
ISBN 978-9955-03-945-7 (bendras)
ISBN 978-9955-03-946-4 (1 dalis)
Turinys
Sudarytojų žodis 11
LAISVĖ 15
Vytautas Radžvilas. Žmogus, iš kurio švytėjo Laisvė 16
Monsinjoras Alfonsas - šeimai ir vaikystės draugams 29
Jonas Svarinskas. Prisiminimai apie dėdę Alfonsą 30
Zigmas Zinkevičius. Nepailstantis kovotojas už Bažnyčią ir Lietuvos laisvę 49
Romualdas Baltrušis. Didis Lietuvos laisvės kovotojas 53
KOVA 61
Kan. Kęstutis Žemaitis. Antroji sovietų okupacija.
Bendra Bažnyčios padėtis 62
Monsinjoras Alfonsas - seminarijos bendramoksliams ir partizaninio laikotarpio bendražygiams 69
Vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Prisiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską 70
Faustas Jončys. Kaip gyvenome monsinjoro -seminaristo - laikais 73
Jonas Čeponis. Atsiminimai apie mūsų Kovą 77
Apolonija Purlienė. Rugiagėlė 113
Apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas uždegdavo kovos ugniakurą 121
Kun. Vaclovas Aliulis MIC. Kariai ir artojai 136
KANČIA 141
Dalius Stancikas. Be teisės pasikeisti 142
Monsinjoras Alfonsas - kalėjimų ir lagerių draugams 165
Aldona Vilutienė. Pažintis, kuri neužmirštama 166
Ona Agota Butkevičienė. Monsinjoras Alfonsas -
mūsų šeimai artimas žmogus 172
Petras Plumpa. Susitikimai su kunigu Alfonsu 173
Algirdas Endriukaitis. Istorinis Lietuvos laisvės kovos riteris 180
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Nepailstantis kovotojas už Lietuvą ir Bažnyčią 184
Gintautas Iešmantas. Tėvas Alfonsas 189
Kan. Vytautas Vaičiūnas. „Pakelta galva reikia visur eiti“ 194
Petras Cidzikas. Smagu būdavo 206
KRISTAUS KUNIGYSTĖ 217
Kun. Robertas Grigas. Kristaus kunigas, Lietuvos laisvės kovotojas 218
Monsinjoras Alfonsas - Tėvynėje dirbusiems konfratrams 227
Vyskupas Jonas Kauneckas. Tokių daugiau nėra pasauly 228
Vyskupas Juozas Matulaitis. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 245
Kun. Petras Dumbliauskas SDB. Monsinjoras 247
Kan. Jonas Bučinskas. Kun. Alfonsas Svarinskas mums visada ateidavo į pagalbą 251
Kan. Gvidonas Dovidaitis. Nepailstantis kovotojas 256
Monsinjoras Alfonsas - seserims bendradarbėms 261
Ses. Jadvyga Gema Stanelytė SJE. Nenuilstantis kovotojas 262
Ses. Celina Aldona Ona Umbrasaitė SJE. Kai
buvau kunigo Alfonso pagalbininkė 265
Ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE.
Prisiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską 266
Ses. Monika Gavėnaitė SJE. Apie mons.
A. Svarinsko - dvasininko, kalinio - gyvenimą 271
Ses. Regina Teresiūtė SJE. Ko trūksta? Laisvės! 280
Monsinjoras Alfonsas - „svarinskinės mokyklos“ jaunimui 285
Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė. Monsinjoro Alfonso Svarinsko
paunksmėje 286
Loreta ir Vidas Abraičiai. Kaip per gyvenimą
patyrėme bendrystę su kunigu Alfonsu Svarinsku 300
Kun. Kęstutis Brilius MIC. Dievo šviesa jisai
spindėjo ir mums kelią į ateitį švietė 306
Monsinjoras Alfonsas - Miroslavo parapijiečiams 315
Giedrė Teresė Markelytė-Stanevičienė. Dvasios milžinas 316
Kun. Antanas Gražulis. Prisiminimai apie prel. A. Svarinską Miroslave 323
Nijolė Ona Klimavičiūtė-Lepeškienė. Mano mokytojas 326
Miroslaviškių atsiminimai 330
Monsinjoras Alfonsas - Igliaukos parapijiečiams 337
Kun. Vitas Urbonas. Atsiminimai apie Igliauką ir kun. (mons.) Alfonsą Svarinską 338
Kan. Vytautas Prajara. Dėkoju monsinjorui Alfonsui, kad esu kunigas 362
Benius Lukšys. Monsinjoras A. Svarinskas atlaikė - sovietinė sistema pralaimėjo 369
Lina Budrevičiūtė-Lukšienė. Kunigas Alfonsas Svarinskas mano gyvenime 376
Monsinjoras Alfonsas - Viduklės ir gretimų parapijų parapijiečiams 379
Algimantas Žilinskas. „Nepataisomasis“ -Viduklės klebonas 380
Algirdas Sopranas. Prisiminimai apie Viduklės kleboną Alfonsą Svarinską 421
Reda Sopranaitė. Mokęs savo pavyzdžiu 425
Elena Kučinskienė. Tada buvo Svarinsko laikai 431
Virginija Sopranienė. Prisiminimai apie tikėjimo ir
pilietinių teisių gynėją kun. Alfonsą Svarinską 436
Eugenijus Ignatavičius. Tikėjimas ir meilė išlaisvina 441
Apie autorius 449
Monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvenimo datos 457
Vardų rodyklė 461
Rėmėjai 471
Skaityti daugiau: Atsiminimai apie monsinjorą ALFONSĄ SVARINSKĄ I dalis
Nėra nieko uždengto,
kas nebus atidengta,
ir nieko paslėpto,
kas nepasidarys žinoma.
Todėl ką kalbėjote tamsoje,
skambės šviesoje,
ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose,
bus skelbiama nuo stogų.
(Lk 12,2-3)
NEPATAISOMASIS
Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai
II dalis
© Donatas Stakišaitis, 2018 © Lina Šulcienė, 2018
© Kunotas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-474-120-3
Skaityti daugiau: Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai II dalis
Jau daugiau kaip dešimt metų minimas Broniaus Krivicko vardas. Jo kūryba - jau mokyklinės literatūros programos dalykas. Brandžiausi jos puslapiai liudija talentą, pajėgusį išreikšti tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas.
PARENGĖ
Virginijus Gasiliūnas
LIETUVOS
GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR
REZISTENCIJOS
TYRIMO
CENTRAS
VILNIUS
1999
UDK 888.2-8
Kr 294
Dailininkas
Romas Dubonis
ISBN 9986-757-30-4
© Sudarymas, įžangos straipsnis, paaiškinimai,
Virginijus Gasiliūnas, 1999 ©
Meninis apipavidalinimas, Romas Dubonis, 1999
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras, 1999
Knyga PDF formatu: fotografinė kopija: HTML formatu:
Skaityti daugiau: Broniaus Krivicko raštai
Grįžti į pradinį meniu
Partizaninis judėjimas, kaip ginkluoto tautos pasipriešinimo būdas, yra senas kaip ir visas civilizuotas pasaulis. Tai silpnesnės kariaujančios pusės ginklas, kurį naudoja nereguliariosios ginkluotosios pajėgos, tačiau dinamiškas, lankstus, asimetrinis, labai gyvybingas ir grėsmingas. Esant pakankamai karinei-politinei pagalbai iš draugiškų užsienio šalių bei profesionaliai, išradingai naudojant partizaninę taktiką, pasyvias pilietinio pasipriešinimo formas, informacines-propagandines priemones, galima pasiekti tokią karinę-politinę padėtį, kai agresyvi, stipri valstybė savo tikslų nebegali pasiekti karinėmis priemonėmis ir pereinama prie politinių-diplomatinių sprendimų, atnešančių okupuotai šaliai laisvę ir nepriklausomybę. Nors jis visąlaik būna nestandartinis, novatoriškas, karo eigoje nenuspėjamai besikeičiančių ir įvairialypių formų, tam pamatus padėti reikia jau taikos metu.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
| PDF |
 |
Malonus skaitytojau,
Jeigu turėsite noro ir kantrybės pavartyti ar perskaityti šiuos prisiminimus, noriu pareikšti keletą pastabų.
Pirmiausia – gal kokie 95 ar daugiau procentų rašyti iš atminties. Ir tik vieną kitą datą ar pavadinimą tikslinau enciklopedijose ar kituose šaltiniuose. Tikslūs ir išrašai iš mano, „pavojingo nusikaltėlio“, bylos.
Turiu pastebėti, kad vaikystė ir jaunystė atminty išliko labai ryškios, o daugelį datų buvo lengva nustatyti pagal tai, kur tuo metu gyventa, kokioje klasėje ar skyriuje mokytasi, kokie įvykiai pasaulyje vyko.
Stengiausi viską pateikti chronologiškai ir taip, kaip aprašomuoju laikotarpiu įvykiai ir pasaulis atrodė man pačiam. Nors iki brandaus amžiaus turėjau tikrai neblogą atmintį, bet atmintis vis tik nėra šimtaprocentinis teisybės garantas. Tad ir mano aprašomieji įvykiai ir jų supratimas objektyviai galėjo skirtis nuo mano tuometinio įsivaizdavimo. Todėl toks ir šių prisiminimų pavadinimas: „Ką atmintis išsaugojo“.
Rašiau vaikams ir anūkams, norėdamas, kad jie galėtų susidaryti ryškesnį vaizdą apie tėvų ir senelių gyventą laikotarpį, ko neturėjome galimybės daugelis iš mano kartos.
Skaitytojas gal susidarys nuomonę, kad daug ką pagražinau, nes per daug jau nekonfliktiškas mano gyvenimas, per gerai sekėsi mokyklose. Iš tikrųjų buvau „caca“ vaikas ir per visą savo gyvenimą neteko su niekuo susipešti, išskyrus paauglystės apsikumščiavimus su broliu Zeniu. Ir girtis tikrai niekada nemėgau.
Neplanavau šių užrašų spausdinti ar plačiau publikuoti, ir ši publikacija – ne mano iniciatyva. Vis tik viliuosi, kad gal vieną kitą jie sudomins, o gal paskatins ir pačiam imtis plunksnos (atsiprašau – kompiuterio!). To labiausiai ir linkiu. Juk iš kiekvieno gyventojo istorijų susidaro ir visos šalies istorija ar bent svariai ją papildo.
Stasys Algimantas Būdas
Robertas Patamsis
PASKUTINIS
IŠ ŽEMAIČIŲ LEGIONO ŠTABO
Biografinė istorinė apybraiža
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas
Klaipėda, 2015
Knyga PDF formatu: Fotografinė knygos kopija PDF formatu:
UDK 355.42(474.5)(092) Pa358
© Robertas Patamsis, 2015
ISBN 978-9955-18-855-1
Pagrindinis partizaninio karo postulatas,
suformuluotas Ernesto Če Gevaros, teigia:
,Niekada nestok į mūšį ten ir tada, kur ir
kada to nori priešas. “
Skaityti daugiau: Robertas Patamsis. Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo
IŠ NEBŪTIES SUGRĮŽĘS. Aleksandras Juška.
Ši Aleksandro prisiminimų knyga, tai nuotraukomis, žemėlapiais, vietovių koordinatėms bei kitais pasakojimais papildytas knygos leidimas. Mylimo senelio Aleksandro Juškos (1928–2016) gyvenimo istorija bus gyva jo didelės šeimos atmintyje bei visų, kurių keliai susikirto su Aleksandru ir kuriems yra įdomu ir svarbu prisiminti.
Naują leidimą 2021 m. parengė anūkė Aistė.
Knygą galite peržiūrėti/atsisiųsti kitame lange PDF:
WEB formatu:
Šv. Onos naktį...
Genovaitės Janulytės-Karpavičienės
partizaniškų eilėraščių rinktinė
Sudarė ir parengė Robertas Patamsis
Vilnius, 2021
Sudarė ir parengė Robertas PATAMSIS
Šios knygos leidybą finansavo trys Klaipėdoje dirbantys
gydytojai, bendraminčiai ir draugai:
Vytautas Toliušis, UAB „Dermatologas”
Arvydas Dargevičius, RKL
Robertas Patamsis, KJL
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
© Sudarymas Robertas Patamsis, 2021
Skaityti daugiau: Šv. Onos naktį...
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
KOVOS KELIU ŽENGIANT
Vakarų Lietuvos partizanų
eilėraščiai ir dainos
1945—1953 metai
Vilnius „Vyturys“ 1991
Knyga PDF formatu: fotografinė kopija:
UDK -888.2-1
Ko-561
Iš Vakarų (Jūros) srities partizanų leidinių
atrinko ir parengė spaudai LEONAS GUDAITIS
K 4702390000—155
M 856(08)—91 Neskelbta
ISBN 5-7900-0689-2
© Sudarymas ir pastabos,
Leonas Gudaitis, 1991
Partizanų žodis
Praeito ir gyvenamojo momento kovų sūkuryje nemaža dalis Tėvynėje jos sūnų ir dukrų pergyvenimų mūsų poetų, o ir [neišskaitomas žodis] tautiečių tapo užfiksuota poezijoje. Pasiėmėme pareigą šią vertingą medžiagą surinkti, sutvarkyti ir, susidarius jos atitinkamam kiekiui, išleisti rinkinį, kuriuo norime duoti visuomenei plačiau susipažinti su Tėvynės ir mūsų pergyvenimais, kančiomis ir laimėjimais.
Visiems poetams, dainų ir eilėraščių rinkėjams ir šio rinkinio išleidime padėjusiems bendradarbiams už iniciatyvą ir pastangas liekame nuoširdžiausiai dėkingi. Manome, kad šis — „Kovos keliu žengiant“ — paminėtųjų bendro darbo vaisius bus mažas įnašas ir papildymas į laisvės kovos sąjūdžio lobyną.
Tad kviečiame ir toliau visus dalyvavusius, taip pat ir naujus [autorius] prisidėti ir, toliau nenuilstamai tobulinant, ateities kovų ir pergyvenimų patirtimi kurti laisvos kovos sąjūdžio dvasią atitinkančias dainas ir eilėraščius, taip pat dainų bei eilėraščių rinkėjus šiame rinkinyje nesančius poezijos dalykėlius rinkti ir per atitinkamus pareigūnus atsiųsti mums.
Gal skaitytojas ras šiame rinkinyje nemaža klaidų, nesklandumų, trūkumų ir kitų neigiamybių, bet prašome už jas atleisti, nes mūsų sąlygomis tai neįmanoma tinkamai atlikti, ypač trūkstant tam priemonių bei profesionalų. Tikimasi, kad ateities rinkinėliai pagal galimybę bus tobulinami ir išleidžiami su mažesniais trūkumais.
MAIRONIO vadovybė
(Pratarmė MAIRONIO būstinės 1948 metais parengtam mašinraštiniam dainų ir eilėraščių rinkiniui „Kovos keliu žengiant: Iš kovų su bolševikais 1945—48 m. m.“)
* * *
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
Tie tūkstančiai kapų, žinomų ar nežinomų,čia pat Tėvynėje, laukiniame Sibire ar kitoje nesvetingoje Raudonosios Imperijos dalyje, tie šimtai tūkstančių kenčiančių kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ar tremtyje — ne lietuvio silpnumo požymis, ne sutikimas su okupanto diktuojama valia ar užgaidomis, ne besąlygiškas atsisakymas kovos, bet, priešingai, įrodymas lietuvio gyvybingumo, jo atkaklumo ir pasišventimo, siekiant laisvės, šviesesnio gyvenimo.
Skaityti daugiau: KOVOS KELIU ŽENGIANT
Robertas Grigas
Eilėraščiai
1989-2015
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-474-094-7
© Robertas Grigas, 2018
© Robertas Keturakis, 2018
© Regimantas Žilys, 2018
Jau
virš
Vilniaus
aušra
Autobiografija
Kai nebuvo man draugai miškai ir žmonės,
Kai skliautai slogino abejingi ir šalti, -
Kas, spindėjimu praskyręs abejones,
Atsistojo už pečių ir švelniai tarė: „Ko verki?”
Užčiuopiau tą ranką, tyrų vėjo
Gairintą; delne kiaura, gili žaizda.
Tai kartu su manimi Jis ėjo
Vaiko pievom ir jaunuoliška brasta,
Kazachstano karcery klūpojo
Šalimais ant cemento grindų,
Laisvę prie Mickevičiaus Adomo
Šaukė mano kūnu ir krauju.
Jau čia pat... Nuvežkite į girią,
Ten išburs neiškasta duobė -
Ne, ne griaučiai pelkėje nežinomoj,
O šventimų paslėpta garbė.
Labanoras, 1989 m.
Skaityti daugiau: Robertas Grigas Dangus ir Dykuma
Tai — Diana Glemžaitė, jauna poetė, viena iš tos kartos, kuri išaugo Nepriklausomybės metais ir patyrė tragišką Lietuvos laisvės netektį. Viena iš tų, kurie palikę universitetų auditorijas, padėję į šalį knygas leidosi į niūrias miškų žemines, kad atliktų savo pareigą Tautai ir Valstybei. Nedaug žinome rašytojų, kurie lemtingo apsisprendimo valandą ryžosi savo gyvenimą ir talentą atiduoti beviltiškai, bet didžiai prasmingai partizaninei kovai. Tuo brangesnis, tuo didesnio dėmesio vertas jų kūrybinis palikimas. Greta Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų už Lietuvos laisvę žuvusių autorių dabar galime įrašyti ir Dianos Glemžaitės vardą. Iki šiol mūsų literatūroje jis buvo visai nežinomas. Tik pastaraisiais metais pasidarė įmanoma surinkti jos išlikusius eilėraščius ir iš amžininkų prisiminimų atkurti poetės gyvenimo istoriją.
Diana Glemžaitė
MES MOKĖSIM NUMIRT
Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija
Mokslo ir enciklopedijų leidykla
Vilnius, 1994
Knyga PDF formatu: fotografinė knygos kopija PDF knyga WEB formatu
UDK 888.2.09-1
Gl-84
Sudarė
VYTAUTAS AMBRAZAS ir
VIDMANTAS JANKAUSKAS
Tekstą ir paaiškinimus parengė
VYTAUTAS AMBRAZAS
Glemžaitė D.
Gl-84 Mes mokėsim numirt: Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija / Sudarė [ir įž. str. „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, p. 5—21, parašė] V. Ambrazas, V. Jankauskas; Tekstą ir paaišk. parengė V. Ambrazas.— V.: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1994.— 224 p., [8] iliustr. lap.
UDK 888.2.09-1
© Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994
IŠ UŽMARŠTIES IŠNYRANTIS VEIDAS
Gūdžią 1949 metų lapkričio naktį Plunksnočių miško gilumoje vienas po kito nugriaudėjo keli sprogimai. Apylinkės buvo retai apgyventos, ir toli vienas nuo kito išsibarsčiusiuose kaimuose maža kas tenugirdo tuos lemtingus garsus. Tik kitą dieną Juodupės gyventojai, pamatę miestelyje numestus partizanų lavonus, suprato, kad kažkur netoliese įvyko tragedija. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu. Jos šiuose kraštuose niekas nepažinojo, ir stribams miestelio pakraštyje užkasus visų kūnus, rodos, turėjo amžiams nugrimzti į nežinią jos vardas ir tos nakties paslaptis. Tačiau buvo lemta kitaip. Po trupinėlį, po kruopelę atkuriame Plunksnočių miško tragedijos istoriją, ir iš dešimtmečių užmaršties pamažu išnyra šviesus tos vyrišką mirtį pasirinkusios moters veidas.
Skaityti daugiau: Diana Glemžaitė Mes mokėsim numirti
Robertas Grigas
Benamės
Svajos
Kaunas 2014
UDK 821.172-1
Gr351
ISBN 978-9955-03-863-4
Knyga PDF formatu: Fotografinė knygos kopija: Web (html) formatu:
Iliustracijos-fragmentai iš Gražinos Didelytės grafikos darbų
© Gražina Didelytė, 2014
© Robertas Grigas, 2014
© Robertas Keturakis, 2014
© Regimantas Žilys, 2014
Skaityti daugiau: Robertas Grigas Benamės Svajos
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927.V.28 inteligentų šeimoje. Mirė šešiasdešimties metų 1987.XII.25. Kaune gimė, jame ir palaidota. 1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas. Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune). 1960-aisiais paskiriama gydytoja į Laukuvą, į mažą senovinį Žemaitijos bažnytkaimį. Nuolat sekama ir trikdoma saugumo, 1974-aisiais atleidžiama iš darbo... Siūloma pakeisti gyvenamąją vietą, bet neišleidžiama iš Tarybų Sąjungos. Atsakymas - labiau sau, savo orumui, kurį reikėjo iš paskutiniųjų ginti: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, po savo protėvių žemę, o ne po partijos komiteto žemę. Jų kraujas susigėrė į šią žemę, tai duoda man teisę joje gyventi“ Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu. Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, taukši kaip pagaliai. Kai kurie stovi atsirėmę į gulinčius krūvoj. Pianistas Ah., Lėjos Charašaitės sužieduotinis, stovi nuogas, atsirėmęs į kažkieno plikas kojas. Klingmanienei pragraužtas pilvas, matyti sušalusios žarnos, bet baltosioms lapėms apetito ji aiškiai nesukėlė. Jos rankos išskėstos į šalis, akys išverstos, blizga mėnulio šviesoje“
DALIA GRINKEVIČIŪTĖ
LIETUVIŲ
LITERATŪROS
LOBYNAS
DALIA
GRINKEVIČIŪTĖ
LIETUVIAI
PRIE LAPTEVŲ
JŪROS
Atsiminimai
Miniatiūros
Knyga Pdf formatu: Knygos fotografinė kopija PDF: 
Knyga WEB formatu:
Skaityti daugiau: Dalia Grinkevičiūtė LIETUVIAI PRIE LAPTEVŲ JŪROS
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Tremtiniai tokių duomenų irgi neturi: vieni teigia, kad į Igarką buvo nuvežta aštuoni su puse tūkstančio, kiti tvirtina, kad dešimt - dvylika tūkstančių žmonių.
Igarkos
tremtiniai
Kelias į kapines
Leidykla
Vilnius 1998
Jenisiejus ties Igarka
1948 m. gegužės 22 d. tremtis
Knyga skirta Igarkos tremties penkiasdešimtmečiui
Knyga PDF formatu: Fotografinė knygos kopija PDF: Kyga WEB formatu:
Skaityti daugiau: Igarkos tremtiniai
Ši knyga - savotiška Tauro apygardos partizanų gyvenimo ir kovos enciklopedija. Joje autentiškais liudininkų žodžiais aprašomi beveik visi kiek reikšmingesni mūšiai ir susidūrimai, išvardijami visi šiuo metu žinomi Suvalkijoje žuvę pokario partizanai, pateikiami jų gyvenimą ir veiklą reglamentuojantys dokumentai.
Aldona
VILUTIENĖ
TREČIOJI
VĖLIAVOS
SPALVA
Prisiminimų
rinktinė
Vilnius
Knyga PDF formatu: Knygos fotografinė kopija PDF: knyga WEB formatu:
"Žaliasis pasaulis"
1996
Skaityti daugiau: Aldona VILUTIENĖ TREČIOJI VĖLIAVOS SPALVA
