8. Didysis badas
Tarp „baltųjų dėmių", išmarginusių sovietinės istorijos puslapius, ilgai buvo didysis 1932-1933 m. badas, kurio aukomis, šiandieną jau neginčytinais duomenimis, tapo daugiau kaip 6 milijonai žmonių1. Ši katastrofa buvo ne tokia kaip reguliariai ištikdavę carinę Rusiją badmečiai, jos kaltininkė buvo ta nauja, anot bolševikų vadovo, antistalinisto Nikolajaus Bucharino, „karinio-feodalinio valstietijos išnaudojimo" sistema, įgyvendinta priverstinės kolektyvizacijos būdu; drauge ši katastrofa buvo tragiška iliustracija baisaus socialinio smukimo, prie kurio privedė puolimas prieš kaimą, sovietų valdžios surengtas trečiojo dešimtmečio pabaigoje, t. y. 1929 m.
Skirtingai nuo 1921-1922 m. bado, kurį sovietų valdžia pripažino ir prašė nukentėjusiems tarptautinės pagalbos, 1932-1933 m. badą režimas visą laiką neigė, savo propaganda nustelbdamas keletą balsų iš užsienio, atkreipusių dėmesį į šią tragediją. Čia režimui labai pasitarnavo išgauti „liudijimai", tokie kaip Prancūzijos deputato ir radikalų partijos lyderio Édouard'o Herriot, kuris, keliaudamas po Ukrainą 1933 m., skelbė, esą šiame krašte - tik „puikiai drėkinami ir prižiūrimi kolchozų sodai" ir „iš tiesų nuostabus derlius". Édouard'as Herriot baigė savo pasakojimą kategoriška išvada: „Aš pervažiavau visą Ukrainą.
Ką gi! aš jus užtikrinu, kad galiu ją palyginti su derlingu klestinčiu sodu"2.
Šį apakimą sąlygojo kelios priežastys. GPU meistriškai surežisuodavo spektaklį užsieniečiams: į svečių užsieniečių kelionės maršrutą įtraukdavo tik pavyzdinius kolchozus ir vaikų darželius. Be to, šį apakimą neabejotinai skatino ir politiniai sumetimai: tuometiniai Prancūzijos vadovai nenorėjo pakenkti prasidėjusiam suartėjimui su Sovietų Sąjunga, turėdami pašonėje Vokietiją, kurios grėsmė išaugo atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui.
Vis dėlto kai kurie aukšti politiniai vadovai, ypač Vokietijos ir Italijos, žinojo apie 1932-1933 m. badą Rusijoje ir netgi turėjo nuostabiai tikslius duomenis. Italų diplomatų, dirbusių Charkove, Odesoje ar Novorosijske, pranešimai, kuriuos neseniai surado ir paskelbė spaudoje italų istorikas Andrea Graziosi3, rodo, kad Mussolini, atidžiai skaitęs tuos pranešimus, buvo puikiai informuotas apie padėtį Ukrainoje, bet nepanaudojo tos informacijos antikomunistinei propagandai. Priešingai, 1933 m. vasarą buvo pasirašyta Italijos-SSRS prekybos sutartis, o paskui draugystės ir nepuolimo paktas. Taigi tiesa apie didįjį badą buvo neigiama arba aukojama ant valstybinių interesų altoriaus. Ją kėlė į viešumą nebent menku tiražu leidžiami užsienyje ukrainiečių organizacijų spaudiniai. Ta tiesa pradėjo kilti aikštėn tik antroje devintojo dešimtmečio pusėje, kai buvo paskelbta serija tyrinėjimų, kurių autoriai - tiek Vakarų istorikai, tiek buvusios Sovietų Sąjungos mokslininkai.
Žinoma, negalima suprasti 1932-1933 m. bado neįsigilinus į naujus sovietinės valstybės ir valstietijos santykius, susiklosčiusius dėl priverstinės kaimo kolektyvizacijos. Kolektyvizuotame kaime kolchozui atiteko strateginis vaidmuo. Kolchozas turėjo užduotį visą laiką garantuotai tiekti valstybei tam tikrą žemės ūkio produktų kiekį, paimdamas jį iš „kolektyvinio" derliaus, o ta valstybei tiektina bendro derliaus dalis kaskart didėjo. Kiekvieną rudenį produktų rinkliavos kampanija virsdavo tikromis rungtynėmis tarp valstybės ir valstietijos, beviltiškai mėginančios pasilikti dalį derliaus savo poreikiams. Ant kortos būdavo statomas ne menkniekis: valstybei - rinkliava, valstiečiams - galimybė išlikti gyviems. Kuo rajonas buvo derlingesnis, tuo daugiau iš jo būdavo išsiurbiama. 1930 m. valstybė surinko 30% žemės ūkio produkcijos Ukrainoje, 38% - turtingose Kubanės ir Šiaurės Kaukazo lygumose, 33% derliaus - Kazachstane. 1931 m., nors derlius buvo gerokai mažesnis, rinkliavos procentai buvo atitinkamai 41,5%, 47% ir 39,5%. Tokios rinkliavos galėjo tik visiškai sutrikdyti gamybos ciklą; pakaks priminti, kad nepo metais valstiečiai parduodavo tik 15-20% gauto derliaus, 12-15% palikdavo sėklai, 25-30% - gyvuliams, o likutį suvartodavo patys. Tarp valstiečių, pasiryžusių griebtis visų gudrybių, kad tik išsaugotų dalį savojo derliaus, ir vietinės valdžios, priverstos žūtbūt vykdyti vis nerealesnius planus (1932 m. rinkliavos planas buvo 32% didesnis nei 1931 m.), negalėjo nekilti konfliktas4.
1932 m. rinkliavos kampanija išjudėjo labai sunkiai. Pradėję nuiminėti naują derlių, kolchozninkai stengėsi naktimis dalį jo paslėpti, arba „pavogti". Susidarė tikras „pasyvaus pasipriešinimo frontas", kurį palaikė nebylus abipusis susitarimas: kolchozninko - su brigadininku, brigadininko - su apskaitininku, apskaitininko - su kolchozo pirmininku, kuris pats dar visai neseniai buvo valstietis; pirmininko - su vietiniu partijos sekretoriumi. Norėdama „paimti grūdus", centrinė valdžia turėjo siųsti naujas „spartuolių brigadas", sudarytas iš miesto komjaunuolių bei komunistų.
Štai ką rašė savo viršininkams vienas Centrinio vykdomojo komiteto instruktorius, komandiruotas į daug grūdų užauginantį Volgos žemupį, apie tikrą karo atmosferą tuometiniame kaime:
„Suiminėja ir daro kratas bet kas: kaimo sovieto nariai, visokiausi įgaliotiniai, spartuolių brigadų nariai, kiekvienas komjaunuolis, jeigu tik netingi. Šiemet prieš teismą stojo 12% rajono ūkininkų, neskaitant išvežtųjų buožių, valstiečių, turėjusių mokėti baudas, ir kt. Buvusio rajoninio prokuroro pavaduotojo apskaičiavimais, pernai nuo vienokių ar kitokių represijų nukentėjo 15% suaugusių gyventojų. Jeigu dar pridėsime, kad per pastarąjį mėnesį iš kolchozų buvo pašalinta maždaug 800 ūkininkų, jūs turėsite supratimą apie represijų apimtį šiame rajone. [...] Išskyrus tuos atvejus, kai masinės represijos yra tikrai pateisinamos, reikia pasakyti, kad jų efektyvumas vis mažėja, nes kai jos peržengia tam tikrą ribą, darosi sunku jas pritaikyti. [...] Visi kalėjimai taip perpildyti, kad net braška. Balaševo kalėjime prigrūsta penkiskart daugiau žmonių nei numatytas kalinių skaičius, o Elanėje, mažame apskrities kalėjime, yra 610 žmonių. Pastarąjį mėnesį Balaševo kalėjimas „grąžino" Elanei 78 nuteistuosius, 48 iš jų nebuvo nė 10 metų; 21 buvo tučtuojau paleistas. [...] Baigdamas kalbėti apie tą garsųjį metodą, vienintelį, kuris čia naudojamas, t. y. jėgos metodą, pridursiu dar porą žodžių apie valstiečius pavienininkus: daroma viskas, kad jie negalėtų sėti ir užauginti derliaus.
Tolesnis pavyzdys rodo, kaip baisiai valstiečiai pavienininkai terorizuojami : Morcų miestelyje pavienis valstietis, įvykdęs planą 100%, t. y. atidavęs per rinkliavą absoliučiai viską ir tiek, kiek iš jo buvo reikalaujama, atėjo pas draugą Fomičevą, rajono vykdomojo komiteto pirmininką, ir paprašė išvežti jį į Šiaurę, nes, anot jo, „nebeįmanoma gyventi tokiomis sąlygomis". Kitas pavyzdys - peticija, kurią pasirašė šešiolika Aleksandrovo kaimo sovieto pavienių valstiečių, prašydami iškeldinti juos iš savo rajono! [...] Trumpai tariant, vienintelė „darbo su masėmis" forma yra „šturmas": „šturmuojama" sėja, kreditai, gyvulių auginimas, „šturmuojamas" darbas ir t. t. Niekas nedaroma be „šturmo". [...] „Šturmas" trunka visą naktį, nuo 9-10 val. vakaro ligi paryčių. „Spartuolių brigada", posėdžiaujanti kurioje nors troboje, paeiliui „kviečia" visus valstiečius, kurie neįvykdė vienokios ar kitokios prievolės arba plano, ir įvairiais būdais „įtikina" juos įvykdyti savo prievoles. Šitaip „šturmu imamas" kiekvienas sąrašan įtrauktas žmogus"5.
Lemiamą vaidmenį represijų arsenale turėjo garsusis įstatymas, paskelbtas 1932 m. rugpjūčio 7 d., pačiame režimo ir valstietijos karo įkarštyje. Jame buvo numatyta, kad „už bet kokią socialistinės nuosavybės vagystę ar jos eikvojimą" bus baudžiama dešimčia metų lagerio arba mirtimi. Žmonės jj praminė „trijų varpų įstatymu", nes nuteisti pagal tą įstatymą dažniausiai būdavo pavogę kolchozo laukuose kelias kviečių ar rugių varpas. Vadovaujantis tuo niekšišku įstatymu, nuo 1932 m. rugpjūčio ligi 1933 m. gruodžio buvo nuteista daugiau kaip 125 000 žmonių, iš jų 5400 - mirties bausme6.
Nepaisant visų tų drakoniškų priemonių, javų rinkliavos buvo nesėkmingos. Įpusėjus 1932 m. spaliui, pagrindiniuose grūdines kultūras auginančiuose šalies rajonuose grūdų surinkimo planas tebuvo įvykdytas vos 15-20%. 1932 m. spalio 22 d. Politbiuras nutarė pasiųsti į Ukrainą ir Šiaurės Kaukazą dvi ypatingąsias komisijas, kurios turėjo „paspartinti rinkliavas"7. Vienai vadovavo Viačeslavas Molotovas, kitai - Lazaris Kaganovičius. Lapkričio 2 d. Lazario Kaganovičiaus komisija, į kurią įėjo Genrichas Jagoda, atvyko į Rostovą prie Dono ir tučtuojau sušaukė visų Šiaurės Kaukazo rajoninių partijos sekretorių susirinkimą. Jo pabaigoje buvo priimta tokia rezoliucija: „Ypač gėdingai sužlugus grūdų rinkliavos planui, įpareigoti vietines Partijos organizacijas nutraukti buožių kontrrevoliucionierių organizuotą sabotažą, palaužti tam sabotažui vadovavusių kaimo komunistų ir kolchozų pirmininkų pasipriešinimą". Prieš tam tikrus rajonus, įrašytus į „juodąją lentą" (tuometine oficialia terminija), buvo imtasi tokių priemonių: paimti visi produktai iš parduotuvių; prekyba visiškai nutraukta; pareikalauta nedelsiant grąžinti visus gautus kreditus; pritaikytas ypatingas apmokestinimas; GPU vadovaujant buvo sparčiai suiminėjami visi „sabotuotojai", „svetimi elementai" ir „kontrrevoliucionieriai". Jeigu „sabotažas" nesiliaus, gyventojai turėjo būti masiškai ištremti.
Vien per 1932 m. lapkritį, pirmąjį „kovos su sabotažu" mėnesį, Šiaurės Kaukaze, kuris kaip žemės ūkio produkcijos tiekėjas turėjo strateginę reikšmę, buvo suimta 5000 kaimo komunistų, apkaltintų „nusikalstamu nuolaidžiavimu" rinkliavos kampanijos „sabotažui", ir 15 000 kolchozninkų. Gruodį prasidėjo masiniai trėmimai - ne tik buožių, bet ištisų kaimų, ypač kazokų stanicų, prieš kurias jau 1920 m. buvo imtasi tokių priemonių8. Speckolonistų skaičius vėl ėmė sparčiai augti. 1932 m., Gulago administracijos duomenimis, atvyko 71 236 išvežtieji, o 1933 m. buvo užregistruotas naujų speckolonistų antplūdis: 268 091 žmogus9.
Ukrainoje Molotovo komisija griebėsi panašių priemonių: rajonai, neįvykdę rinkliavos plano, buvo įrašomi į „juodąją lentą", ir jų laukė visos jau žinomos pasekmės: vietinių partijos organizacijų valymas, masiniai ne tik kolchozninkų, bet ir kolchozų vadovaujančių darbuotojų, įtariamų „produkcijos sumažinimu", areštai. Netrukus tokias priemones pradėta taikyti ir kituose grūdines kultūras auginančiuose rajonuose.
Ar galėjo valstybė tomis represijomis laimėti karą su valstiečiais? Ne, negalėjo, pabrėžė savo itin įžvalgiame pranešime italų konsulas Novorosijske:
„Faktiškai visam tam ginkluotam ir galingam sovietiniam aparatui neįmanoma iškovoti pergalę viename ar keliuose mūšiuose, kurie vyktų pagal visas karo meno taisykles, nes priešas nesusitelkęs vienoj kurioj nors vietoj; jis išsisklaidęs, ir todėl didžiulė valstybės jėga sekinama begalinėms mažytėms operacijoms: vienur neišravėtas laukas, kitur paslėpti keli centneriai grūdų, o dar -vienas traktorius sugedo, kitas tyčia sugadintas, trečias stovi dėl to, kad traktorininkas išgėrinėja su draugužiais, užuot dirbęs... O paskui konstatuojama, kad apvogtas sandėlis, kad smulki ar stambi apskaita vedama prastai ar klastojama, kad kolchozų pirmininkai, iš baimės ar iš piktos valios, savo pranešimuose nesako tiesos... Ir taip toliau, iki begalybės, ir vėl iš pradžių, visoje šitoje milžiniškoje teritorijoje! [...] Priešo tenka ieškoti kiekviename name paeiliui, kiekviename kaime. Tai tas pat kaip nešioti vandenį kiauru kubilu!"10.
Taigi, norint nugalėti „priešą", liko vienintelė išeitis: numarinti jį badu.
Pirmieji pranešimai, kad 1932-1933 m. žiemą gali susidaryti „kritinė padėtis su maisto produktais", pasiekė Maskvą dar 1932 m. vasarą. 1932 m. rugpjūtį Molotovas pranešė Politbiurui, kad kybo „tikra bado grėsmė - net tuose rajonuose, kur buvo gautas puikus derlius". Tačiau jis pasiūlė žūtbūt įvykdyti rinkliavos planą. Tą patį mėnesį Kazachstano Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Isajevas informavo Staliną apie bado išplitimą šioje respublikoje, kur kolektyvizacija ir priverstinis perėjimas prie sėslaus gyvenimo būdo visiškai suardė tradicinę klajoklišką ekonomiką. Netgi užkietėję stalinistai, tokie kaip Stanislavas Kosioras, Ukrainos komunistų partijos pirmasis sekretorius, arba Michailas Chatajevičius, Dnepropetrovsko srities partijos komiteto pirmasis sekretorius, paprašė Staliną ir Molotovą sumažinti rinkliavos planą. 1932 m. lapkritį Chatajevičius rašė Molotovui: „Jeigu mes norime, kad ateityje produkcija padidėtų tiek, kad atitiktų proletarinės valstybės poreikius, turime atsižvelgti į minimalius kolchozninkų poreikius, nes kitaip nebebus kas sėja ir užtikrina tą produkciją".
Molotovas atsakė: „Jūsų pozicija labai neteisinga, nebolševikiška. Mes, bolševikai, negalime nustumti valstybės poreikių, kuriuos savo nutarimuose tiksliai apibrėžė Partija, nei į dešimtą, ir net nei į antrą vietą"11.
Po kelių dienų Politbiuras nusiuntė vietinei valdžiai aplinkraštį, kuriuo buvo įsakoma tučtuojau atimti iš dar neįvykdžiusių prievolės plano kolchozų „visus turimus grūdus, įskaitant ir vadinamąsias atsargas sėklai"!
Grasinimais ir net kankinimais priversti atiduoti visus savo menkus išteklius, neturėdami nei už ką, nei kaip bent ką nusipirkti, milijonai turtingiausių Sovietų Sąjungos rajonų valstiečių buvo įstumti į badą ir nematė kitos išeities, kaip tik leistis į miestus. O vyriausybė ką tiktai, 1932 m. gruodžio 27 d., buvo įvedusi miestiečiams vidaus pasus ir privalomą registraciją. Šiomis priemonėmis siekta apriboti bėgimą iš kaimo, „likviduoti socialinį parazitizmą" ir „neleisti buožiškiems elementams skverbtis į miestus". Taigi 1933 m. sausio 22 d., atsižvelgdama į žūtbūt siekiančių išgyventi valstiečių bėgimą iš kaimų, vyriausybė paskelbė aplinkraštį, kuriuo pasmerkė milijonus badaujančių užprogramuotai mirčiai. Stalino ir Molotovo pasirašytu aplinkraščiu buvo įsakoma vietinės valdžios organams ir ypač CPU „visais būdais užkirsti kelią masiniam Ukrainos ir Šiaurės Kaukazo valstiečių bėgimui į miestus. Areštavus kontrrevoliucinius elementus, likusieji bėgliai turi būti grąžinami į jų gyvenamąsias vietas". Susidariusi padėtis aplinkraštyje aiškinama šitaip: „Centro komitetas ir vyriausybė turi įrodymų, kad šitą masinį valstiečių bėgimą organizuoja sovietų valdžios priešai, kontrrevoliucionieriai ir lenkų agentai. Jų tikslas - propaganda prieš kolchozų sistemą ir apskritai prieš sovietų valdžią"12.
Visuose bado apimtuose rajonuose tučtuojau buvo nustota pardavinėti traukinio bilietus. Keliuose pastatytos specialių GPU dalinių kontroliuojamos užtvaros, turinčios neleisti valstiečiams pasitraukti iš savo rajono. 1933 m. kovo pradžioje politinės policijos raporte aiškiai nurodyta, kad pradėjus operacijas, skirtas suvaržyti išbadėjusių valstiečių bėgimui į miestus, per vieną mėnesį buvo sulaikyta 219 460 žmonių; iš jų 186 588 „grąžinti į rajonus, iš kur jie kilę", o kiti suimti ir teisiami. Tačiau kokia buvo tų iš miestų pašalintų žmonių būklė, apie tai raporte nėra nė žodžio.
Štai ką šiuo atžvilgiu liudija italų konsulas Charkove, kuris atsidūrė vieno labiausiai bado apimtų rajonų centre:
„Prieš savaitę buvo organizuota tarnyba, turinti surinkti paliktus vaikus. Ir tikrai, be valstiečių, kurie plūsta į miestą todėl, kad neturi jokios vilties išlikti gyvi kaime, yra vaikų, kuriuos tėvai atveda į miestą ir čia palieka, o patys grįžta į kaimą numirti. Jie tikisi, kad mieste jų vaikais kas nors pasirūpins. [...] Jau savaitė, kai mobilizavo kiemsargius (dvornik), aprengė juos baltais chalatais ir liepė patruliuoti mieste. Jie nuveda rastus pamestinukus į artimiausią policijos nuovadą. [...] Apie vidurnaktį tuos vaikus pradeda vežti sunkvežimiais į Severo Doneco prekių stotį. Čia taip pat surenkami vaikai, rasti stotyse ir traukiniuose, valstiečių šeimos, pavieniai vyresnio amžiaus asmenys, dienos metu sučiupti mieste. Medicinos personalas [...] atlieka „atranką". Tuos, kurie dar neištinę ir turi šansą išgyventi, nugabena į barakus Holodnaja Gora rajone, kur ant paklotų šiaudų merdi beveik 8000 žmonių, daugiausia vaikų. [...] Išpurtusius nuo bado žmones išveža prekiniu traukiniu į laukus ir palieka už penkiasdešimties šešiasdešimties kilometrų nuo miesto; taigi jie miršta niekam nematant. [...] Atvykus į vietą, iškasamos didelės duobės ir iš vagonų surenkami visi mirusieji"13.
Kaimo vietovėse mirtingumas pasiekė viršūnę 1933 m. pavasarį. Prie bado prisidėjo šiltinė; daugiatūkstantinėse gyvenvietėse gyvų išlikdavo po keliasdešimt žmonių. Ir GPU, ir Charkove dirbančių italų diplomatų pranešimuose nurodoma kanibalizmo atvejų:
„Charkove kasnakt surenkama apie 250 mirusių nuo bado ar šiltinės žmonių lavonų. Pastebėta, kad daugelyje tų lavonų nebėra kepenų: jos išimtos padarius platų pjūvį. Galiausiai policija pagavo kelis paslaptinguosius „amputuotojus", jie prisipažino darę iš tų kepenų faršą pyragėliams (pirožki), kuriais paskui prekiavo turguje"14.
1933 m. balandį rašytojas Michailas Šolochovas, neilgam užsukęs į vieną Kubanės miestelį, parašė Stalinui du laiškus ir smulkiai nupasakojo, kaip vietos valdžia kankinimais privertė badaujančius kolchozninkus atiduoti visas atsargas. Jis prašė pirmąjį sekretorių atsiųsti pagalbą maisto produktais. Atsakydamas rašytojui, Stalinas be užuolankų apibrėžė savo poziciją: valstiečiai buvę teisingai nubausti už tai, kad „streikavo, sabotavo, kariavo su sovietų valdžia mirtiną karą"15. 1933 m., milijonams valstiečių mirštant badu, sovietų valdžia eksportavo į užsienį 18 milijonų centnerių grūdų „industrializacijos reikmėms".
Demografiniai archyvai ir 1937 bei 1939 m. gyventojų surašymai, kurių duomenys ligi pastarųjų metų buvo įslaptinti, leidžia nustatyti 1933 m. bado apimtį. Geografiškai „bado zona" apėmė visą Ukrainą, dalį juodžemio zonos, derlingas Dono, Kubanės ir Šiaurės Kaukazo lygumas, didelę dalį Kazachstano. Badą ar nepriteklius kentė beveik 40 milijonų žmonių. Labiausiai bado apimtuose rajonuose, tokiuose kaip kaimai apie Charkovą, mirtingumas nuo 1933 m. sausio iki birželio padidėjo dešimt kartų; 1932 m. birželį Charkovo rajone mirė 9000, 1933 m. birželį - 100 000 žmonių. Reikia nepamiršti, kad labai daug mirties atvejų apskritai nebuvo užregistruota. Žinoma, kaimai nukentėjo kur kas labiau nei miestai, bet ir miestų badas neaplenkė: per metus Charkovas neteko daugiau kaip 120 000 gyventojų, Krasnodaras - 40 000, Stavropolis - 20 000.
Ir už „bado zonos" ribų demografiniai nuostoliai, kuriuos iš dalies sukėlė nepritekliai, buvo nemenki. Kaimuose apie Maskvą 1933 m. sausį-birželį mirtingumas padidėjo 50%; Ivanove, kur 1932 m. dėl bado kilo streikai, pirmąjį 1933 m. pusmetį mirtingumas išaugo 35%. Iš viso 1933 m. šalyje užregistruota šešiais milijonais mirčių daugiau. Daugiausia žmonių mirė nuo bado. Taigi į tos tragedijos balansą tikrai galima įtraukti maždaug šešis milijonus aukų. Didžiausia jų dalis teko Ukrainos valstietijai: ji neteko mažiausiai keturių milijonų žmonių. Kazachstane mirė beveik milijonas, ypač klajoklių, iš kurių kolektyvizacijos metu buvo atimti visi gyvuliai, verčiant klajoklius pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo. Šiaurės Kaukaze ir juodžemio zonoje - milijonas mirusių badu...16
Tykiojo Dono autoriaus Michailo Šolochovo
1933 m. balandžio 4 d. laiškas Stalinui (ištraukos)
Drauge Stalinai!
Vešensko rajonas, kaip daugelis kitų Šiaurės Kaukazo rajonų, neįvykdė grūdų tiekimo plano ne dėl kokio nors „buožių sabotažo", o dėl netikusio vietinių Partijos organų vadovavimo...
Praėjusių metų gruodį, norėdamas „paspartinti" rinkliavos kampaniją, Partijos rajono komitetas atsiuntė „įgaliotinį" - draugą Ovčinikovą, kuris ėmėsi tokių priemonių: 1) rekvizavo visus turimus grūdus, įskaitant „avansą", kurį kolchozų vadovybė buvo išdavusi kolchozninkams būsimai sėjai; 2) grūdų kiekį, kurį kiekvienas kolchozas buvo skolingas Valstybei, išskirstė kolchozninkų šeimoms. Kokie gi buvo tų priemonių rezultatai? Prasidėjus rekvizicijoms, valstiečiai ėmė slėpti grūdus ir kasti juos į žemę. O dabar keli žodžiai apie visas tas rekvizicijas susumuojančius skaičius. „Rasta" grūdų: 5930 centnerių.... Ir štai kokiais metodais buvo gautos tos 593 tonos, kurių dalis buvo užkasta dar... 1918 metais!
Šalčio metodas... Kolchozninkas išrengiamas nuogai ir uždaromas sandėlyje ar pašiūrėje. Dažnai šitaip „šaldydavo" kolchozninkus ištisomis brigadomis.
Karščio metodas. Moterų kojas ir sijonų padurkus apliedavo žibalu ir padegdavo. Paskui užgesindavo ir vėl padegdavo...
Napolovsko kolchoze toks Plotkinas, rajono komiteto „įgaliotinis", versdavo tardomus kolchozninkus atsigulti ant įkaitintos iki baltumo krosnies, o paskui „atvėsindavo", nuogus uždarydamas pašiūrėje...
Lebiažensko kolchoze išrikiuodavo kolchozninkus prie sienos ir imituodavo sušaudymą...
Aš galėčiau išvardyti dar begales tokių pavyzdžių. Tai ne „klaidos", ne - tai įprastas grūdų rinkliavos būdas...
Jeigu mano laiškas jums atrodo vertas Centro komiteto dėmesio, atsiųskite čia tikrų komunistų, kuriems užtektų drąsos demaskuoti visus tuos, kurie sudavė kolchozų kūrimui šiame rajone mirtiną smūgį... Jūs esate vienintelė mūsų viltis.
Jūsų Michailas Šolochovas (Prezidento archyvas, 45/1/827/7-22)
1933 m. gegužės 6 d. Stalino atsakymas M. Šolochovui
Brangus drauge Šolochovai,
Gavau abu jūsų laiškus. Pagalba, kurios jūs prašėte, jau suteikta.
Aš pasiunčiau draugą Škiriatovą išsiaiškinti reikalų, apie kuriuos jūs man rašėte. Prašau jūsų jam padėti. Taigi. Bet, drauge Šolochovai, tai dar ne viskas, ką aš norėjau jums pasakyti. Iš tikrųjų jūsų laiškai piešia vaizdą, kurį aš pavadinčiau neobjektyviu, ir šia proga norėčiau jums kelis žodžius parašyti.
Aš padėkojau jums už laiškus, kurie atskleidžia nedidelę mūsų aparato ligą; kurie rodo, kad, norėdami gerai veikti, t. y. nuginkluoti mūsų priešus, kai kurie mūsų Partijos pareigūnai užsipuola mūsų draugus ir net gali tapti grynais sadistais. Tačiau tos pastabos nereiškia, kad aš sutinku su jumis DĖL VISKO. Jūs matote VIENĄ reikalo pusę, ir matote ją neblogai. Bet tai tėra TIK VIENA reikalo pusė. Norint nesuklysti politikoje (o jūsų laiškai" - ne literatūra, bet grynų gryniausia politika), reikia mokėti matyti KITĄ tikrovės pusę. O kita pusė štai kokia: gerbiamieji jūsų (ir ne tik jūsų) rajono žemdirbiai streikavo, sabotavo ir kėsinosi palikti darbininkus ir Raudonąją armiją be duonos! Tai, kad šis sabotažas buvo tylus ir iš pažiūros taikus, be kraujo liejimo - tas faktas nekeičia reikalo esmės, t. y. kad gerbiamieji žemdirbiai patylomis kariavo su sovietų valdžia. Ir tai buvo mirtinas karas, brangus drauge Šolochovai!
Žinoma, tos ypatybės negali pateisinti piktnaudžiavimų, kuriuos, anot jūsų, įvykdė mūsų pareigūnai. Kaltininkai turės atsakyti už savo į elgesį. Tačiau aišku kaip dieną, kad mūsų gerbiamieji žemdirbiai nėra nekaltos avelės, kaip galima būtų pamanyti skaitant jūsų laiškus.
Na, likite sveikas. Spaudžiu jums ranką. Jūsų J. Stalinas.
(Prezidento archyvas, 3/61/549/194)
Likus penkeriems metams iki Didžiojo teroro, kuris smogs pirmiausia inteligentijai ir vadovaujantiems ekonomikos bei partijos darbuotojams, didysis 1932-1933 m. badas, 1929 m. partijos-valstybės pradėto antivalstietiško karo antrojo veiksmo apogėjus, regis, bus buvęs lemiamas epizodas įgyvendinant palengva išbandomą represijų sistemą, nukreipiamą prieš vieną ar kitą visuomenės grupę - atsižvelgiant į politines aplinkybes. Lydimas smurto, kankinimų, masinių gyventojų žudynių, didysis badas buvo ne kas kita kaip siaubingas politinis ir kartu socialinis regresas. Priviso vietinių tironiukų ir despotų, pasiryžusių viskam, kad tik išplėštų iš valstiečių paskutines jų maisto atsargas. Represijos virto kasdienybe; vaikai buvo paliekami likimo valiai; įsisiautėjo epidemijos ir plėšikavimai; atsirado kanibalizmo atvejų; buvo renčiami „mirties barakai"; patekę į partijos-valstybės nagus, valstiečiai patyrė naujo tipo baudžiavą. 1934 m. sausį Sergo Ordžonikidzė įžvalgiai rašė Sergejui Kirovui: „Mūsų kadrai, patekę į 1932-1933 m. situaciją ir ją atlaikę, iš tiesų yra užgrūdinti kaip plienas. Aš manau, kad kartu su jais mes sukursime istorijoje dar neregėtą Valstybę".
Ar tikrai, kaip šiandien teigia kai kurie Ukrainos publicistai ir istorikai, tas badas buvo „ukrainiečių tautos genocidas"?17 Neginčytina, kad Ukrainos valstietija buvo pagrindinė 1932-1933 m. bado auka ir kad dar prieš šią „ataką" nuo pat 1929 m. stiprėjo puolimas pirmiausia prieš Ukrainos inteligentiją, kaltinamą „nacionalistiniu nukrypimu", o vėliau, 1932 m., prieš dalį Ukrainos komunistų. Neginčytinai galima kalbėti apie, anot Andrejaus Sacharovo, „Stalino ukrainofobiją". Tačiau reikia nepamiršti, kad badas atitinkamai palietė ir Dono bei Kubanės kazokų kraštą, ir Kazachstaną: pagal ten mirusių badu gyventojų proporciją jie nukentėjo nė kiek ne mažiau nei Ukraina. 1930 m. Kazachstane pradėta kolektyvizacija ir klajoklių vertimas jėga pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo turėjo pragaištingų pasekmių: per porą metų buvo išnaikinta 80% gyvulių. Netekę turto, priversti badauti, du milijonai kazachų emigravo: beveik pusė milijono - į centrinę Aziją, pusantro milijono - į Kiniją.
Iš tiesų daug kur (Ukrainoje, kazokų srityse, kai kuriuose juodžemio zonos rajonuose) badas buvo paskutinis epizodas to bolševikų valstybės ir valstietijos susidūrimo, kuris prasidėjo 1918-1922 m. Ir tikrai nesunku pastebėti, kad stipraus pasipriešinimo 1918-1921 m. rekvizicijoms ir 1929-1930 m. kolektyvizacijai zonos nuostabiai sutampa su bado zona. Daugiau kaip 85% iš CPU 1930 m. užregistruotų 14 000 valstietiškų riaušių ir sukilimų įvyko rajonuose, 1932— 1933 m. „nubaustuose" badu. Labiausiai nuo didžiojo 1932-1933 m. bado nukentėjo turtingiausi ir dinamiškiausi žemdirbystės rajonai -tie, kurie galėjo atiduoti valstybei kur kas daugiau nei kiti ir kartu galėjo daugiau ką prarasti įgyvendinus priverstinį žemės ūkio produkcijos nusavinimą, kai buvo baigta priverstinė kolektyvizacija.
1 A. Blum, Naitre, vivre et mourir en URSS, 1917-1991, Paris, Plon, 1994, p. 99.
2 F. Kupferman, Au pays des Soviets. Le voyage français en Union Soviétique, 1917-1939, Paris, Gallimard, 1979, p. 88.
3 A. Graziosi, Lettres de Kharkov. La famine en Ukraine et dans le Caucase du Nord a travers les rapports dės diplomates italiens, 1932-1934, Cahiers du Monde russe et soviétique, XXX(1-2), janvier-juin 1989, p. 5-106.
4 M. Lewin, La formation du système soviétique, Paris, Gallimard, 1987, p. 206-237.
5 GARF, 1235/2/1521/71-78; N. Werth, G. Moullec, op. cit., p. 152-155.
6 CARF, 3316/2/1254/4-7.
7 N. Ivnitskij, op. cit., p. 192-193.
8 Ibid., op. cit., p. 198-206.
9 V. Zemskov, art. cit., p. 4-5.
10 A. Graziosi, Lettres de Kharkov, art. cit., p. 51.
11 N. Ivnitskij, op. cit., p. 198-199.
12 Ibid., p. 204.
13 A. Craziosi, art. cit., p. 59-60.
14 Ibid., p. 79; R. Conquest, Sanglantes moissons, Paris, R. Laffont, 1995, p. 267-296.
15 Rusijos Federacijos Prezidento archyvas, 45/1/827/7-22.
16 N. Aralovec, Poteri naselenija v 30-yje gody, Otečestvennaja Istorija, 1995, Nr 1 p. 135-145; N. Osokina, Žertvy goloda 1933. Skolko ich?, Otečestvennaja Istorija, 1995, Nr. 5, p. 18-26; V. Caplin, Statistika žertv stalinizma, Voprosy Istorii, 1989, Nr. 4, p. 175-181.
17 S. Meri, Golod 1932-1933 - genocid ukraincev dlia osuščestvlenija politiki russifikaciji?, Otečestvennaja Istorija, 1995, Nr. 1, p. 49-61.