TURINYS NR. 8

[Kazimieras Šapalas]. Lietuvių tauta pašaukimo keliu .................311

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K. A. M.[kun. Aleksandras Markaitis SJ]. Karo sunaikinimų
prasmės beieškant ....................................................314

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

Gema[ses. Jadvyga Stanelytė SJE]. Eucharistijos bičiuliai ........... 318

Alfonsas Grauslys.Gėris plinta skleidžiamas ..........................323

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Ign.[Kazimieras Šapalas], Jaunoji katalikų inteligentija
kuria nepriklausomą Lietuvos valstybę ............................... 326

Loreta[Loreta Užemeckaitė]. Ateina laikas ............................334

ASMENYBĖS UGDYMAS

K.[Felicija Kasputytė]. Tikėjimas ir asmenybė ........................335

VEIDAI IR ATGARSIAI

J. M-tis[Jonas Ambraziejus], Kalbos reikšmė ..........................340

J. M-tas[Kazimieras Šapalas], Lietuvos švietėjas
kan. Feliksas Martišius ............................................. 342

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ], Ar darvinistinė evoliucijos teorija -
paskutinis mokslo žodis ............................................. 345

KNYGŲ PASAULYJE

Dr. Raymond A. Moody, Jun.Gyvenimas po gyvenimo ......................347

NUKRYŽIUOTASIS. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T. 1)

LIETUVIŲ TAUTA PAŠAUKIMO KELIU

     Žmogus žemėje ne vienas. Jis gyvena šeimoje, gentyje, tautoje, kalbančioje ta pačia kalba, gyvuojančioje tais pačiais papročiais, rūpesčiais, džiaugsmais, tiek kasdieniais, tiek amžinaisiais. Tauta, kaip ir žmogus, gimsta, auga, bręsta, sensta ir, atlikusi Apvaizdos jai skirtą uždavinį, miršta. Vienos tautos gyvuoja ilgiau, kitos trumpiau, o kai kurios ir labai ilgo amžiaus sulaukia.

     Lietuvių gentys, nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžios gyvenusios Baltijos jūros pakraščiuose, XIII a. pradžioje karaliaus Mindaugo buvo sujungtos į valstybę. Talentingų jo įpėdinių pastangomis valstybė užvaldė plačią teritoriją ir išaugo į didelę gerai organizuotą politinę galybę, kuri garbingai atliko Apvaizdos jai numatytą uždavinį - sulaikė mongolų-totorių slinkimą į Vakarus ir pastojo kelią vokiečių kryžiuočių ekspansijai į Rytus. Šiuo atžvilgiu lietuvių tautai daug skolingas slavų pasaulis, ypač lenkai ir rusai. Tačiau jie atsilygino ne visai tinkamu būdu: Lietuvos galiai ir atsparumui sumažėjus, jie užgrobė lietuvių valdomas teritorijas, ėmėsi žygių lietuvius nutautinti bei asimiliuoti, pasisavino daug kultūrinių vertybių, kurias buvo sukūrę iš lietuvių tautos kilę sūnūs.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTA PAŠAUKIMO KELIU

KARO SUNAIKINIMŲ PRASMĖS BEIEŠKANT

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K. A. M.[kun. Aleksandras Markaitis SJ]

Nox illuminatio mea in deliciis meis.-

Naktis mano šviesybė tarp neapsakomų džiaugsmų.

(Iš Velykų liturgijos)

     1943 m., karo metu, popiežius Pijus XII su palyda aplankė subombarduotą garbingo kankinio Šv. Lorenco katedrą. Stovi ten šventasis Senelis, vėjas draiko sidabrinius plaukus, akys pilnos ašarų - priešais jį krūva griuvėsių ir akmenų. Pro tuos griuvėsius jis mato daugybę kitų sunaikinimų Europoje ir visame pasaulyje: nuo griuvėsių mūro ir dvasios šventovių, griuvėsių sunaikintos krikščioniškos kultūros žemėlapy ir sielose iki tyrulių, dykumos mūsų laukuose, šeimose, širdyse. Šv. Lorenco katedros griuvėsiai Šventajam Tėvui yra tarsi visos Bažnyčios ir jos išugdytos Vakarų kultūros bei civilizacijos likimo simbolis.

     Bet į kiekvieną žemės skausmą Kūrėjas yra įdėjęs paslėptos saldybės manos, o ta mana - tai prasmė. Kaip nieko sunkesnio nėra už darbą, vargą, skausmą, kurio prasmės nematome, taip neretai nieko lengvesnio nėra už tą patį skausmą, kurį įdvasina ir įkvepia aukšta ir kilni prasmė. Kas yra šiek tiek skaitęs klasikinės rusų literatūros veikalų (pavyzdžiui, Puškino, Lermontovo, Turgenevo, Tolstojaus ir kitų), turėjo pastebėti įtikinamai perteiktą inteligentijos, dvarininkų, ypač aristokratų, gyvenimo tuštumą tarp persisotinimo ir prabangos, vidinę kančią dėl apskritai gyvenimo prasmės stokos. Jie vis nerimsta, blaškosi, ilgisi nežinia ko, nuklysdami čia į dvasios skurdą (plg. Puškino apysakoje „Dubrovskis“ Trojekūrovo šunynas), čia į nihilizmą (Turgenevo romane „Tėvai ir vaikai“ Bazarovas) ar depresiją (Lermontovo poemoje „Mūsų laikų didvyris“). Tiems geriesiems žmonėms, šviesiesiems protams, kilniosioms širdims sukalkėjusi stačiatikių Cerkvė nesugebėjo duoti tos nežemiškos manos - prasmės, tiek artimo meilės karitatyvinėje veikloje, ypač fizinio ir dvasinio skausmo gydymui, tiek Dievo baimės ir meilės dvasios ir dvasinio-vidinio gyvenimo nepalyginamuose džiaugsmuose.

Skaityti daugiau: KARO SUNAIKINIMŲ PRASMĖS BEIEŠKANT

EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

Gema[ses. Jadvyga Stanelytė SJE]

     Ateistinė valdžia Įvairiais būdais stengiasi palaužti lietuvio dvasią, jį nukrikščioninti ir nutautinti. Tačiau lietuvis myli laisvę labiau negu gyvenimą. Ši laisvės meilė verčia ieškoti tokios atramos, kuri atlaikytų ateizmo pinkles, melą ir veidmainystę. Lietuvis įsitikino, kad toji nepalaužiama atrama yra Kristus, kuris aiškiai pasakė: Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (jn 14, 6).

     Religinis ir tautinis atgimimas Lietuvoje akivaizdus. Viena tokių atgimimo atmainų ir yra Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Šiais, 1979-aisiais, metais Eucharistijos bičiuliai mini savo dešimtmetį. Pravartu šia proga pasakyti, kas jie tokie ir ko siekia. Eucharistijos bičiulių vardas daug kam žinomas, tačiau iš esmės jie nedaugeliui pažįstami. Kukli Eucharistijos bičiulių šeima gimė 1969-aisiais. Tai buvo tik nedidelis būrelis atsiliepusiųjų į tylų Šventosios Dvasios paraginimą asmens atgimimą pagrįsti pamaldumu Eucharistijai - dažna šv. Komunija, permaldavimu, padėka, adoracija, meile Dievui ir pasiaukojimu žmonėms.

     Mūsų amžiaus žmogus tarsi pasiekė savo galybės viršūnę - technika, mokslas, išradimai, parapsichologija skverbiasi net į slapčiausias žmogaus gelmes, tačiau niekada žmogus nesijautė toks silpnas ir bejėgis - ne tik prieš gamtos stichiją, bet ir prieš save patį. Moralinis pakrikimas, bevališkumas, baimė būti pačiu savimi, pataikavimas ir kitos blogybės -tai mūsų dienų epidemija, kuri negali nejaudinti mąstančio žmogaus. Tuo labiau kad ši visuotinė tragedija ypač skaudžiai paliečia ir mūsų tautą, nes visos tos blogybės, pavergėjų sąmoningai sėjamos ir savaime išdygusios, visu uolumu panaudojamos tautos pražūčiai.

Skaityti daugiau: EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

GĖRIS PLINTA SKLEIDŽIAMAS

Alfonsas Grauslys

     Šitaip įvardydami šį straipsnį, turime galvoje krikščionišką tiesą ir jos ugdomą vaisių - šventumą, taigi tą gėrį, kuris sklinda, kai mes apaštalaujame. Apaštalavimas -tai du klausimai, kuriuos toliau svarstysime.

Kas tai yra apaštalauti?

     Apaštalauti - tai pirmiausia visokeriopą gėrį įvairiais galimais būdais ir priemonėmis visomis kryptimis sėti ir skleisti. Kadangi gamtoje didžiausia gėrio skleidėja yra saulė, kuri šviečia, šildo, ligų bakterijas naikina, gyvybę ugdo, tai čia pasinaudosime jos pavyzdžiu apaštalavimo sąvokai plačiau atskleisti.

     Saulė šviečia. Apaštalauti - tai tiesą skleisti: nurodymais bei pamokymais prietarus sklaidyti, gerais raštais klaidos tamsą naikinti ir tiesos šviesą įžiebti.

     Saulė šildo. Apaštalauti - tai kurti savyje krikščioniškos meilės kupiną, simpatingą, patrauklią asmenybę, kurią žmonės vienąkart sutikę vėl susitikti norėtų, kuri savo meilės šiluma visiems krikščionybę rekomenduotų ir j ją trauktų.

     Saulė ligų bakterijas naikina. Apaštalauti - tai kovoti su nuodėme, jos progas, t.y. pagundas žmonėms šalinti; budėti, kad savo neatsargiu elgesiu kitų nepapiktintume, į nuodėmę nepastūmėtume.

Skaityti daugiau: GĖRIS PLINTA SKLEIDŽIAMAS

JAUNOJI KATALIKŲ INTELIGENTIJA KURIA NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Ign.[Kazimieras Šapalas]

      (Str. „Sąjūdis, pastojęs kelią ateizmui Lietuvoje", išsp. Nr. 7, tęsinys)

     Ateitininkų sąjūdis, prasidėjęs 1910 m., per 10 metų išaugino naują katalikų inteligentijos kartą, kuri, po Pirmojo pasaulinio karo išėjusi į viešojo gyvenimo areną, parodė didelį veiklumą, iniciatyvą ir nemažus organizacinius gebėjimus. Ji tuojau stojo katalikiškų organizacijų priešakyje, įgijo pasitikėjimą visuomenėje ir ėmėsi vadovauti besikuriančiai Lietuvos valstybei.

     Pirmojo pasaulinio karo pabaigą lydėjo dideli ir staigūs pasikeitimai. Revoliucijos banga, kilusi Rusijoje, palietė ir Vakarų Europą. Suiro senosios imperijos ir jų griuvėsiuose ėmė kurtis naujos nepriklausomos valstybės. Svetimųjų priespauda baigėsi ir Lietuvoje. Atsivėrė kelias į savarankišką gyvenimą. Tumo-Vaižganto žodžiais tariant, po ilgos ir kietos žiemos Lietuvoje prasidėjo pavasaris (1, p. 16). Viltis sukurti savą nepriklausomą valstybę išjudino ir uždegė tautą, sužadino jos tokią energiją, kokios ji galbūt nebuvo parodžiusi per visą savo istoriją. 1918 11 11 buvo sudaryta Lietuvos vyriausybė. Prasidėjo valstybės kūrimo darbas, į kurį drauge su visa tauta su dideliu užsidegimu ir jaunatviška energija įsitraukė visa ateitininkija: moksleiviai, studentai ir vyresnieji.

     Laisvė tautai dovanai neduodama. Ją reikia krauju iškovoti. Ne kitoks kelias į nepriklausomybę buvo ir lietuvių tautai. Dar nesuspėjus iš okupacinės valdžios perimti krašto valdymą, į Lietuvą jau veržėsi nauji okupantai. Paskui besitraukiančių vokiečių kariuomenę iš rytų į Lietuvą slinko raudonieji daliniai, iš pietų tykojo pulti lenkų legionieriai, o šiaurėje telkėsi senosios Rusijos ir Vokietijos armijų likučiai, vadovaujami P Bermonto-Avalovo.

Skaityti daugiau: JAUNOJI KATALIKŲ INTELIGENTIJA KURIA NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ

ATEINA LAIKAS

Loreta[Loreta Užemeckaitė]

     Ateina laikas, kai nunokę saulėj varpos linksta,
kai, kažkada šypsoję mėlynai, linai rovėjų laukia,
kai šakos obelų gera našta nusvyra,
kai žmogui, einančiam pavėjui ir prieš vėją,
į saulę ir į nykią tamsą,
rankas kaip du paukščius,
kaip du suskilusius nuo darbo skaudulius,
pakelt į šviesą paskutinį kartą leista.

          Ateina laikas...
     Ateina laikas, kai pageltę lapai krinta,
     ir tyliai šnara ilgesį paberdami.
     Sugrįžta žemėn, nes iš jos gelmių atėjo.
     Ir tau, žmogau, jau laikas,
     kai plaukai baltai pražysta,
     ateina laikas grįžti...
     Viskam ateina savas laikas...

Skaityti daugiau: ATEINA LAIKAS

TIKĖJIMAS IR ASMENYBĖ

ASMENYBĖS UGDYMAS

K.[Felicija Kasputytė]

     Tikėjimo poveikis asmenybės ugdymui yra neišmatuojamai didelis. Meilės ir pasiaukojimo aktai, didvyriškumo žygiai, gerumo proveržiai dažniausiai yra įkvėpti tikėjimo. Kai mes kalbame apie didelius meilės ir pasiaukojimo poelgius, turėtume nuodugniau žvelgti į tų poelgių priežastis. Kada giliau paieškosi gerumo ištakų, visada suprasi, kad tasai gerumas yra atneštas tikėjimo per keletą gentkarčių, - sako istorikas Sen Bevas. Už karžygiško gerumo poelgius mes visada esame skolingi tvirtam u nuoširdžiam tikėjimui. Didžiosios asmenybės atramą, stiprybę, viltį ir džiaugsmą dažniausiai rasdavo tikėjime.

     Religija - tai ne ekonominių jėgų produktas, o žmogaus gelmių šauksmas (F. J.), ją liudija ne tik krikščionių katedros, bet ir budistų šventyklos. Apie ją kalba ne tik Šventasis Raštas, bet ir tibetiečių Mirusiųjų knyga. Ja gyvena ne tik mūsų laikų vakarietis, bet ir ugnies amžiaus neandertalietis. Religija veržiasi iš žmogaus dvasios gelmių.

     Visos tautos, visa žmonių šeima anksčiau už visus kitus pažinimus turi Dievo pažinimą (Ciceronas).

     Istorikai teigia, kad nė viena iš didesnių žmonijos rasių nepriklausė ateizmui.

     Pasaulis be Dievo - tai nužmogintų žmonių pasaulis (F. J.).

     Kai žmogus atmeta Dievą, jam telieka tik nebūtis ir blogis (Nikolajus Berdiajevas).

     Kai tikėjimo šviesa užgęsta, tada tamsumos apgaubia pasaulį (Oskaras Milašius).

     Matome, jog mūsų gyvenime yra daug pikto, skriaudų, niekšybių, daug neteisybių ir melagysčių. Žmonės darosi vis brutalesni ir šiurkštesni. Vis labiau įžeidinėja vienas kitą, vis daugiau padaro pikto vienas kitam. Vis mažiau motiniškumo turi mūsų motinos, vis mažiau tėviškumo - tėvai. Vis mažiau namų...

Skaityti daugiau: TIKĖJIMAS IR ASMENYBĖ

KALBOS REIKŠMĖ

VEIDAI IR ATGARSIAI

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

 (Iš dienoraščio)

     Pakalbėkime apie kalbos reikšmę nutautėjimo ir dvasinio atgimimo procesuose. Kai kas linkęs manyti, jog kalbos reikšmė tautos egzistencijai pervertinama. Toks požiūris paprastai argumentuojamas nepriklausomų Afrikos šalių politinių veikėjų pavyzdžiais. Sangoras, pavyzdžiui, yra prancūziškai rašantis poetas, gimtąją kalbą mokantis daug blogiau, tačiau tai jam nesutrukdė dalyvauti kovoje už Senegalo nepriklausomybę ir tapti jo prezidentu. Taip pat ir daugelis kitų Afrikos šalių vadovų angliškai, prancūziškai kalba kur kas geriau negu gimtuoju dialektu, nors jų patriotizmu negalima abejoti. Tai tiesa. Tačiau tik konkrečiomis Afrikos sąlygomis. Anglų, prancūzų kalbos Afrikoje dabar atlieka tokį vaidmenį, kaip lotynų kalba kadaise Europoje. Dabartinės Afrikos problemos daugeliu aspektų panašios į Viduramžių Europos problemas. Kaip tada, nėra nacionalinių literatūrų, kaip tada, tas pats atotrūkis tarp didžiulės beraščių masės ir apsišvietusiųjų elito. Kaip pavyzdys taip pat iškeliami Amerikos airiai, kurie, dažniausiai užmiršę savo gimtąją kalbą, vis dėlto didžiuodamiesi vadina save airiais. Taigi afrikiečiams, airiams, žydams gimtoji kalba galbūt neturi lemiamos reikšmės jų nacionalumui.

     Kokią reikšmę lietuvių kalba turi mums, lietuviams? Ar jos praradimas reiškia ir priklausomumo lietuvių tautai praradimą? Visos tautos mastu lietuvių kalbos reikšmė lietuvybei mums negali kelti jokių abejonių. Tautinis atgimimas pas mus - kova dėl savo kalbos ir raštijos. Tautinį atgimimą visada lydėdavo ir grįžimas prie gimtosios kalbos. Tai vaizdžiai iliustruoja daugelio žymių mūsų tautos žmonių biografijos.

Skaityti daugiau: KALBOS REIKŠMĖ

LIETUVOS ŠVIETĖJAS KAN. FELIKSAS MARTIŠIUS

J. M-tas [Kazimieras Šapalas]

     1979 02 03 Prienų bažnyčioje paminėtos Lietuvos švietėjo kan. Felikso Martišiaus gimimo 100-mečio sukaktuvės. Buvo paprasta darbo diena, bet erdvi Prienų bažnyčia prisirinko pilna žmonių. Buvusio Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus paminėti atvyko jo mokiniai, bendradarbiai ir miesto bei apylinkės gyventojai. Tai rodo, kokį neužmirštamą bei gražų atminimą yra palikęs kanauninkas.

     Mišias celebravo J..E. vysk. Liudvikas Povilonis, pamokslą sakė buvęs mokinys kun. A. Gustaitis. Daug dalyvių priėmė šv. Komuniją, kurią du kunigai dalijo eilėms per visą bažnyčią. Po pamaldų dalyviai dideliu būriu patraukė į kapines, kur prie kapo buvo padėta vainikų, gėlių ir tartas žodis. Šitokio įspūdingo, gilaus religinio susikaupimo, didelės pagarbos paminėjimo kan. Martišius tikrai buvo užsitarnavęs. Jis visas savo jėgas skyrė Bažnyčiai ir šviesiai tautos ateičiai.

     Feliksas Martišius gimė 1879 02 02 Banaičių kaime, Sudargo parapijoje, Šakių apskrityje. Motinos brolių - vieno kunigo, kito gydytojo - Rugių remiamas mokėsi Palangos progimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Mintaujos gimnazijos 5-ą klasę, bet po kelių mėnesių už atsisakymą rusiškai kalbėti maldą iš gimnazijos buvo pašalintas. Stojo į Kauno kunigų seminariją, bet rusų k. mokytojas per egzaminus „sukirto“ ir nebuvo priimtas. Rygoje išlaikęs rusų k. egzaminą, 1898 m. buvo priimtas į kunigų seminariją Seinuose. 1903 m. gavo kunigo šventimus.

Skaityti daugiau: LIETUVOS ŠVIETĖJAS KAN. FELIKSAS MARTIŠIUS

AR DARVINISTINĖ EVOLIUCIJOS TEORIJA -PASKUTINIS MOKSLO ŽODIS

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     1978 m. „Moksleivio“ 10 numeryje pasakojama apie ateistinę popietę Vilniaus 7-oje vidurinėje mokykloje. Čia buvo kalbama apie gyvybės atsiradimą ir jos tolesnę evoliuciją žemėje. Popietėje dalyvavo žinomas mokslo žinių populiarintojas astrofizikas Gunaras Kakaras ir žilagalvis astronomas Antanas Juška.

     G. Kakaras pripažino, kad religijos šalininkai yra teisūs sakydami, jog tikimybė, kad atsitiktinai maišant įvairias medžiagas susidarys gyva ląstelė, yra lygi nuliui. Lygiai kaip išardę gerą televizorių ir visas jo palaidas daleles kratydami uždarame konteineryje niekada negausime normalaus televizoriaus, bet „konvejeriniame judėjime“ - gamykloje iš tų dalelių surinkti normalų televizorių tikimybė yra 100-procentinė. Taigi žymusis mokslo populiarintojas, fizikos matematikos mokslų kandidatas padaro nuostabiai „logišką“ išvadą, kad gamta gyvybę sukūrė konvejerinėje technologinėje linijoje ir tada joks protingas kūrėjas gyvybės atsiradimui ir jos evoliucijai paaiškinti yra nereikalingas... Matyt, kai jau reikia sukritikuoti vadinamųjų „tamsybininkų“ argumentus, galima kai ką ir užmiršti. Ginant ateistinę „dogmą“ galima užmiršti, kad kol kas pasaulyje nė viena automatizuota konvejerinė linija neatsirado savaime, be ištiso būrio inžinierių ir konstruktorių pastangų; kad konvejerinė linija liudija daug aukštesnį techninį intelektinį kūrėjų lygį už atskiro individualaus amatininko - puodžiaus.

Skaityti daugiau: AR DARVINISTINĖ EVOLIUCIJOS TEORIJA -PASKUTINIS MOKSLO ŽODIS

GYVENIMAS PO GYVENIMO.

KNYGŲ PASAULYJE

Dr. Raymond A. Moody, Jun.

(Vertė Jurgis Danulis. 1977. 138 p.)

     Ar žmogus gyvena po mirties? Tai klausimas, kuris jaudina kiekvieną žmogų, nes kiekvienam svarbu sužinoti, kas jo laukia po mirties. Dr. Reimondas Mūdis šį klausimą nagrinėja ne religiniu ir ne filosofiniu požiūriu, o tik aprašo, analizuoja ir apibendrina išgyvenimus, kuriuos patiria po klinikinės mirties atgaivinti asmenys. Tie išgyvenimai kelia nuostabą ir galbūt kiek praskleidžia uždangą į gyvenimą po mirties.

     Knygos autorius, 1969 m. gavęs filosofijos daktaro laipsnį, trejus metus dėstė filosofiją JAV Šiaurės Karolinos universitete. 1972 m. ėmėsi medicinos studijų, rengdamasis tapti psichiatru. Jo dėmesį patraukė pasakojimai apie išgyvenimus, kuriuos patyrė asmenys po savo klinikinės mirties. Apklausinėjęs 150 žmonių, užrašė jų patirtus išgyvenimus ir jų analizę pateikė šioje knygoje. Autorių nustebino pasakojimų panašumas, nors išgyvenimai buvo įvairūs ir pasakojo skirtingo išsilavinimo, skirtingų religinių pažiūrų ir skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausantys asmenys. Nepaisant to, išgyvenimai turėjo daug bendrų bruožų. Dauguma pasakojo, kad po klinikinės mirties jie atsiskyrę nuo savo fizinio kūno ir tarsi pašaliečiai žiūrovai galėję stebėti, kaip jų kūną operuoja, tvarsto, stengiasi atgaivinti. Matę pažįstamus žmones ir raudančius artimuosius. Jie suvokė turį kitą kūną, kuris esąs kitokios prigimties negu fizinis kūnas. Jų kūnas nustojęs masyvumo ir galėjęs lengvai praeiti pro bet kurį daiktą. Jie patekę į kitą egzistencijos sferą, kurios nebevaržo erdvės ir laiko matavimai. Iš pradžių jie atsidūrę tamsiame lauke ar koridoriuje. Jie matę artėjančią šviesą, kuri greit ryškėjo ir suspindėjo nežemišku žėrėjimu. Šviesos Būtybė - asmeninė. Iš jos sklido meilė, gerumas, maloni šiluma, palankumas. Ji kalbėjo, bet jos kalba buvusi be žodžių, be garso: tai buvęs tiesioginis perdavimas minčių, kurios gerai ir tiksliai buvo suprantamos. Šviesos Būtybė kvietusi rūpestingai įvertinti savo gyvenimą ir kiekvienam prieš akis atvėrė prabėgusio jo gyvenimo panoramą. Šviesos Būtybė nerodžiusi nei rūstybės, nei kaltinimo. Jie matę kitos sferos ribą, kurios peržengti negalėję, nes dar nebuvo atėjęs metas jiems mirti ir turėję grįžti į žemę. Palikti naują egzistencijos sferą jie nenorėję, nes jutę palaimą, meilę, didelį džiaugsmą ir nenugalimą veržimąsi į Šviesos Būtybę. Apklaustieji asmenys vieningai teigė, jog tie išgyvenimai žodžiais neįmanomi nusakyti. Kai kurie matę savo mirusius tėvus, artimuosius ir su jais kalbėjęsi.

Skaityti daugiau: GYVENIMAS PO GYVENIMO.