LIETUVA-TAI IR NEGIMUSIŲJŲ ŽEMĖ
D.S.[Donatas Stakišaitis]
Jaučiu, kad mano kūnas suspindo,
paliestas šitos gyvybės pasaulio.
Ir mano išdidumas trykšta iš šito amžino gyvybės pulso,
kuris šoka mano kraujyje dabar(Rabindranatas Tagorė).
Kas lėmė Lietuvos ištvermę ir tvirtumą? Kas buvo lietuvių tikėjimo dvasios ir vilties puoselėtojas, skydas, saugojęs mūsų Tėvynę nuo visokių negandų?
Istorija nedviprasmiškai atsakytų: Tėvynės galia - tai lietuvės motinos širdis. Iš jos trykšta ta dvasinės Lietuvos, tų idealų, kuriuos ji puoselėjo savo vaikams, versmė. Iš jos sklinda tautos dvasia, gyva tikėjime, papročiuose, tautosakoje.
Motinos širdis šeimoje - tai mažas spinduliuojantis skaistumo centras, namų saulė. Šiaudais dengtoje bakūžėje gyveno skaisčios moralės dvasia, ir tai buvo rūmas, kuriame augo gausi šeima. Todėl toje ankštoje trobelėje pasibeldusi žinia, kad į šeimą ateis nauja gyvybė, kėlė ne paniką, o meilę, ir visų širdyse buvo palydima begalinio švelnumo jausmo - gražaus ir nepaaiškinamo kaip stebuklas.
Ši dvasinė šiluma kilo ne iš baimės, bet dėl pagarbos paslapčiai. Tai buvo Meilė, garantuojanti ateinančių sielų turtingumą, tiesos šviesą, pasaulio grožio skambesį, jausmo tyrumą, tikrą ir pastovų džiaugsmą. Nemokytų prosenolių intuicija neabejojo, kad dvasinis tėvų tyrumas - brangiausia dovana, kurią jie gali duoti savo palikuonims. Kaip vienas kūnas buvo gyvųjų, mirusiųjų ir ateinančiųjų valia. Tai gyvoji Lietuva, josios dvasia!
Iš kur tokia galia? Drąsiai galima pakartoti: iš nesuteptos motinystės. Tokia motina yra šeimos karalienė ir tik tokia motina, anot Juozo Grušo, daro stebuklus. Todėl lietuvė motina taip giliai įaugo į mūsų tautos kultūros atmintį kaip gyvybės skleidėja, tautos gyvastingumo versmė, dvasinio tautos tyrumo aureolė.
Piktavališkai naikinta mūsų tautos atmintis, žeminta ne tik tėvų ir protėvių, bet ir mūsų tautinė savigarba. Išarti, išlyginti brangūs kapai. Gyvenimo tėkmė turėjo pasiduoti sistemai, kuri šalinosi bet kokio dorovingumo. Žmogus paverstas darbo jėga, neturinčia jokio žmoniško turinio. Jis buvo verčiamas atgailauti netikra atgaila - melu sau, kas ir pavertė žmogų nuliūdusiu gyvuliu. Kad numalšintų tą liūdesį, žmogus ėmė bėgti nuo visko, kam reikia vidinių dvasios pastangų ir aukos, nuo visko, kas pranoksta mūsų asmeninės gerovės ribas. Tokiam žmogui priimtina mokslinio ateizmo teorija, teigianti, kad transcendentinės tikrovės meilė ir ištikimybė jai, kaip pagrindas ir tikrosios meilės šaltinis, yra apgaulė.
Taip žmogus galutinai tapo atpalaiduotas nuo dvasios. Tokiam žmogui atkrito ir nuodėmės supratimas, kaip atkrito ir tikroji pagarba gyvybei, atsakomybė už tautos dabartį bei ateitį. Teiginys, kad būtis lemia sąmonę, padarė žmogų priklausomą nuo aplinkybių, sunaikino jo tikrąją laisvę, iškraipė santykį su gamta, su visuomene, su savimi. Nuodėmė tapo gyvenimo pagrindu, o disharmonija - dvasine būsena. Betgi čia ir slypi esminė mokslinio ateizmo trumparegystė! Nuodėmės padariniai paliečia ne Dievą, bet žmogų ir pasaulį.
Jau prieš 30 metų mūsų dramaturgas Juozas Grušas drąsiai teigė, kad tautoje paplitęs dvasinis sifilis. Jo simptomai - amoralumas, besiskleidžiantis abortų, paleistuvystės įteisinimu, skyrybomis, rūkymu (ypač moterų), alkoholizmu, narkomanija. Šioms blogybėms valdyti lyg ir neturime priemonių (neturi tie, kurie jas laiko mūsų amžiaus sindromu, nemato ar nenori matyti pagrindinės priežasties).
Prarastas visuomenės atsparumas blogiui, užmiršta sveika savimonė doros klausimais. Tautoje pasireiškia dar blogesnė ardomoji jėga – dvasinis AIDS, gresiantis ne tik dvasinei, bet ir fizinei gyvybei. Šie dalykai glaudžiai susiję ir vienas be kito neegzistuoja.
Intensyviausiai mūsų tautos fizinį kūną šiandien naikina negimusios gyvybės žudymas - pats baisiausias genocidas. Niekada jis nebuvo įgijęs tokio objektyvuoto, tokio organizuoto visuomeninio pavidalo, kaip šiandien. Šitai galima pasiekti tik einant išvien su šėtonu. Jo kovos pagrindinis taikinys - žmogaus širdis. Todėl sukaustyti širdį ledu, padaryti ją abejingą, sudarkyti melu tikrąjį meilės suvokimą - štai koks jo darbų siekis! Juk didžiausias nusikaltimas Dievui - tai nusikaltimas meilei. O didžiausias nusikaltimas meilei - nužudyti negimusią būtybę.
Negimusios būtybės žudymas daugeliui tapo norma. Norma - akivaizdžiausias smurtas! Šiandien jį tiesiogiai ir netiesiogiai skatina spauda, ypač skirta jaunimui, specialūs leidiniai jaunavedžiams, gydytojai ir t.t. Taip įteisinamas smurtas prieš pačią nekalčiausią, pačią silpniausią būtybę, negalinčią išsigelbėti net po motinos širdimi. Nes motinos širdis kupina ne meilės, o neapykantos jam - vos tik pradedančiam gyventi. Ir tokių motinų ne pavienės: jų eilės moterų konsultacijose.
Šiandien ir mokiniai žino, kad, apvaisinus moterišką lytinę ląstelę vyriškajai, susidaro viena ląstelė. Joje jau yra ta genetinė substancija, kuri nulemia, kas gims - mergaitė ar berniukas - būsimo žmogaus ūgį, balsą, akių, plaukų spalvą, veido bruožus ir t.t. To užtenka suvokti, jog toji pirma ląstelė - ta didžioji gyvybės paslaptis - tai mažas didelio augalo daigelis, kuris vystosi su neapsakomai didele energija, (ši energija, augimo tempai laikui bėgant ne didėja, bet mažėja: kai ji, gyvybės energija, išsenka, žmogus miršta.) Jis jau sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, jis šaukiamas Kristaus perspėjimu: Leiskite pas mane ateiti mažutėliams.
Žudomas tas, kuriame jau yra Dievo atvaizdas. Visos teorijos, visi to žmogžudystės akto pateisinimai absurdiški prieš tiesą, kurią aiškiai liudija motinos sąžinė: motina nori to vaiko ar ji jo neapkenčia. Bet į vaiko kreipimąsi ji dažnai jam atsako: Ne! Nereikalingas! Ji nenori to gyvybės šauksmo girdėti.
Mes uždegame žvakutes ant Igarkoje žuvusių kapų, baisėdamiesi genocidu. O kaip turėtume pasibaisėti, jeigu vieną tautos praregėjimo dieną motinos, tėvai savo rankose uždegtų žvakutes savo nužudytiems kūdikiams! Kiek jų būtų!? Šimtai tūkstančių... Kas suskaičiuos? Būtų neįsivaizduojamai baisi diena, savo baisumu prilygstanti Paskutiniojo teismo dienai. Nes kiekvienos žvakutės liepsnoje virpėtų negimusiojo šauksmas ir pasmerkimas tai, kurią jis turėjo pavadinti motina.
Tos žvakutės būtų pasmerkimas ir tų, kurie tylėjo, kurie neapgynė. Veltui raminamės, kad gal tam tikra dalis motinų nusikalsta nesuvokdamos savo nusikaltimo dydžio ir pasekmių. Kas galėtų paneigti, kad jos puikiai suprato, jog atsikratė vaiko naštos? Todėl tai neatpalaiduoja nuo atsakomybės visų, kurių pareiga kovoti dėl kiekvieno gyvybės pasireiškimo, dėl motinos, vesti Tautą dorybės keliu. Jau net daugelį kunigų (čia net nekalbu apie pedagogus ir gydytojus) galima apkaltinti abejingumu tautos genocidui, vykdomam motinų rankomis. Kada ir kur girdime pamokslų šia jautria motinystės tyrumo tema?! Praeityje mūsų motinoms net mintis neužklysdavo, kad būtų galima atsikratyti užsimezgusią savo vaiko gyvybe. Šiandien tai padaroma šaltai ir abejingai.
Daug kalbame apie ateitį, bet elgiamės taip, lyg būtume su ja susipykę. Kalbame apie žmogaus dvasios kultūrą, apie kultūros pergalę, bet ar iš viso įmanoma kultūra, jei ji nesiremia tvirtu ryžtu visa tai užantspauduoti gyvybės pratęsimu ir išsaugojimu?!
O kaip pasikeistų Lietuva, jei vieną dieną ji sąžinės vedama pripažintų, kad abortas - tai tikroji žmogžudystė! Bet mes bijome tiesos, bijome prisipažinti, kad dauguma šeimų susitepusios savo negimusio vaiko krauju. Mes bijome pasijusti savo Tautos didžiojo genocido vykdytojais. Koks tragiškas paradoksas: 1941-ųjų metų ir vėlesnį genocidą vykdė svetimšaliai ir mūsų tautos išgamos, šį, žymiai didesnį, rafinuotą ir modernišką -mūsų motinos!
Reikia pritarti, kad mažos tautos privilegijuotos prieš didžiąsias, nes jos neturi galimybių padaryti didelių nusikaltimų kitoms tautoms. Bet mažos tautos gali padaryti patį didžiausią nusikaltimą - susinaikinti. Ir mes esame savo tautos susinaikinimo akivaizdoje. Esame ir tylime. Tyli net Bažnyčia. Jeigu ir toliau tylėsime, jeigu nieko nedarysime savo tautos ateičiai apsaugoti, ateities nebeturėsime. Net ir Sąjūdžio iškelti gražūs tautos suvereniteto, ekonominio nepriklausomumo siekiai liks tik nepanaudotomis ir visai nereikalingomis programomis svetimųjų rankose.
Nėštumas išpuošia laukiančiosios dvasinį pasaulį. Tas paslapties pojūtis, pagarba jai pakylėja motiną į meilės aukštumas. Žmogiško kilnumo jausmas nušviečia jos veidą skaisčiu džiaugsmu ir ramiu pasitikėjimu savimi, pajautimu nepriklausomybės net ir nuo nepalankios aplinkos. Tuo pasireiškia vidaus pajėgų prisipildymas.
Nužudytos negimusios gyvybės nuodėmės žaizda pasilieka visam gyvenimui. Šitaip nusikaltusi meilei motina šeimoje atsistoja kaip dvasinio pilnumo, jo skaidrumo neigėja ir ardytoja. Štai kodėl ši nuodėmė tai ne formalus Viešpaties valios peržengimas, bet Būties pastūmėjimas nebūties linkui. Be meilės pilnumo jau ne motina, o hetera atsistoja šalia savo vaiko ir vyro. Tai benamio būsena savo būtyje.
Juk jos, motinos, laisva valia užgesina savo sielos šviesą. Todėl nustoja įprastai plakti širdis, pradingsta veido giedrumas. Moteris, ryždamasi nužudyti negimusįjį, nužudo savyje tuos motinystės jausmus, be kurių neįmanoma kitam spinduliuoti, šviesti, kito šildyti. Tokių moterų veidai dažnai šalti, nepatenkinti, abuoji, nes jos neturi gėlių šventame sielos sode, nes užgesusi jų sielos šviesa. Pats aborto faktas užgesina bet kokį dvasingumą, meilę, kurioje slypi pasirengimas, pasižadėjimas išsižadėti savęs dėl kitų. Tai ir yra didžiausia motinos, kaip gyvybės nešėjos, tragedija ir šito negali nepaisyti nė viena moteris.
Abortas ne tik asmeninė nelaimė: jis dvasiškai nuskurdina šeimą. Pralieto nekalto kraujo akivaizdoje negrįžtamai pražūsta motinystės dvasios spinduliavimas. Vaikai jau niekada negirdės tyros sielos žodžio, kuris skamba kaip varpas ir kelia aukštyn garbingam gyvenimui, nelyginant geriausias vaistas. Abipusis meilės ir prisirišimo ryšys tampa demagogiškas. Motinystė atšąla. Juk be tyros širdies nėra ir negali būti tikrosios meilės, negalima pakilti virš kasdienybės ribotumo, virš juslinio gyvenimo „savo mėsoje“. Čia slypi tokios motinos ir kaip auklėtojos bejėgiškumas ir tragedija. Jos esmė -prasivėrusi bedugnė. Bedugnė, nes nėra galimybės šią kaltę atitaisyti.
O perdėta „meilė“ negimusiųjų sąskaita kompensuoti materialiniu sotumu sūnų, dukterų gyvenimą - tai tuščio išdidumo išraiška, kuri yra ne kas kita, kaip melo priedanga. Ar gali tokioje aplinkoje subręsti tikros asmenybės? Vargu, nes tokioje atmosferoje nuolat naikinamas gyvosios dvasios pasireiškimas.
Į švenčių rangą susigrąžinome Motinos dieną - lyg ir turėtų augti motinos vaidmuo ir vertė. Gal pašaipius žvilgsnius, nukreiptus į vaikučių apsuptą motiną, - pavargusią, bet laimingą motiną, - ilgainiui pakeis pagarbos kupinas nusiteikimas... Tačiau kokiu žvilgsniu galės pažiūrėti į save motina, puoselėjanti savo vienturtį, prieš kurį ar po kurio turėtų stovėti kiti - tie, kuriems ji pati uždarė duris į gyvenimą! Ir tada, kai tas vienintelis išties Motinos dieną jai gėlę, ar nesuvirpės širdis, prisiminus ir tas kitas rankeles, kurios irgi turėtų tiestis.
Pati skaudžiausia rauda prie kapo - tai motinos rauda, kai mirtis išplėšia tą, kurį ji pašaukė gyvenimui. Septyniais kalavijais susminga skausmas į motinos širdį prie savo vaiko kapo... O kas apraudos, kas atmins tuos - bevardžius, neišvydusius savo tėvų žemės Lietuvos, palydėtus į nebūtį tariamo palengvėjimo atsikratyta našta?! Todėl susigrąžinus Motinos dieną, turėtume padaryti išvadą: padaryti viską, kad ji būtų pati šviesiausia diena metuose tiek motinai, tiek vaikams. Tik tada ir dukterų svajones tapti motina lydės stiprus taurios ir skaisčios širdies siekis.
Mus slegia sunkus, pražūtingas mūsų tautai stalinizmo ir ateizmo palikimas. Jo turinį ir siekius nusakysiu dviem mėgtais Stalino posakiais: 1) Yra žmogus - yra problema, nėra žmogaus - nėra problemos; 2) Aš jus išvaduosiu nuo chimeros, kuri vadinasi sąžinė.
Šių posakių veikiamos, jų transformuojamos formavosi tos konvejerinės sistemos biurokratinių ideologų ir dorovės egzekutorių ištisos kartos. Šiandien jų gretose aiškiai išsirikiavę ir dalis gydytojų - tie, kurie savo pašaukimu laiko negimusios gyvybės žudymą, ir tie, kurie abejingai tai stebi. Ar ne pirmosiose tų gydytojų armijos gretose yra mūsų sveikatos ministerijos vadovai, tyla ir neprabylančia sąžine priimantys ir paleidžian-tys į apyvartą tokius primestus įstatymus, kaip TSRS sveikatos apsaugos ministerijos 1987 12 31 instrukcija „Apie leidimą atlikti nėštumo nutraukimo operaciją“. Tokiais „laimėjimais“ yra paneigiamas tautinių dvasinių vertybių organiškas augimas bei kultūrėjimas, keliamas pavojus tautos gyvybei. Ar nepasitarnauja išvadavimui iš tos chimeros masinis pritaikymas ambulatorinėje praktikoje „vakuuminio išsiurbimo“ metodų, leidžiančių migdyti sąžinę buhalteriniais diagnozių klastojimais?
Už blogį yra atsakingi tik žmonės. Todėl kiekvienas turime sukurti opoziciją blogiui. Turime priešintis jam be jokių kompromisų vieningu moraliniu frontu. Todėl kviečiame į šventą kovą visus tautiečius. Nepadarykime didžiausio nusikaltimo tam, kuris, ketindamas tapti pačiu artimiausiu žmogumi, vieną dieną pasakys: Mamyte, aš štai jau čia! Aš jau pakeliui į tavo rankas! Te niekam neapsiverčia liežuvis patarti: Užteks to vargo! Negimdyk!
Nepadarykime pačios didžiausios nuodėmės Meilei! Nuodėmės, kuriai atpirkti nėra būdų. Nuodėmės, kuri išstumia iš širdies pačius didžiausius idealus - Dievo ir Tėvynės meilę. Tėvynės atgimimo dienomis mūsų ryžto ženklai tebūna išdidi širdis ir tikra meilė. Būkime savo širdies, kuriai dar nėra svetima protėvių dvasia, valdovais. Herojiškas dorybės saugojimas, jos herojiškas vykdymas - štai kur mūsų protėvių patriotizmas. Tikėjimu patriotizmas išgryninamas, apvalomas, pašalinamas egoizmas. Tikėjimu Tėvynės meilė pašventinama. Tikėjimu išsaugomas vidinis tyrumas, motinystės grynumas, visa tai, kas leidžia dovanoti save. Dovanoti save ateičiai, mūsų Tėvynei - Lietuvai, kuri ne tik mūsų - gyvųjų - bet ir negimusiųjų žemė. Neatimkite jos iš jų - pačių mažiausių - didžiausias viltis mums nešančių.
Tik tokio patriotizmo vedami lietuviai galės sveikinti patekant tikrąją Tautos atgimimo saulę. Atgimimo - tvirtai atsirėmusio į Amžinybę.
