Gyvybė pralaimėjo mirčiai,
Bet atmintis laimi
Kovą su nebūtimi.
Cvetan Todorov.
Atminties paklydimai
Anot Raymond'o Queneau, „istorija yra mokslas apie žmonių nelaimes"1. Mūsų amžius, smurto amžius, iškalbingai patvirtina šį posakį. Tiesa, ir ankstesniais šimtmečiais nedaugelis tautų ir valstybių išvengė masinio smurto apraiškų. Svarbiausios Europos valstybės buvo įsivėlusios į juodaodžių prekybą; Prancūzijos Respublika vykdė kolonizaciją, kuri, nors ir turėjo tam tikrų teigiamų padarinių, iki pat savo pabaigos buvo paženklinta daugybe pasibjaurėtinų epizodų. Jungtinės Amerikos Valstijos ligi šiol persisunkusios tam tikra smurto kultūra, kurios šaknys siekia du didžiuosius nusikaltimus: negrų vergovę ir indėnų naikinimą.
Šiaip ar taip, mūsų amžius šiuo atžvilgiu atrodo pralenkęs savo pirmtakus. Pažvelgę atgal, esame priversti padaryti slogią išvadą: XX amžius buvo baisių žmonijos katastrofų amžius. Du pasauliniai karai, nacizmas, ką jau kalbėti apie siauresnio masto tragedijas Armėnijoje, Biafroje, Ruandoje ir kitur. Juk faktas, kad Otomanų imperija vykdė armėnų, o Vokietija - žydų ir čigonų genocidą. Musolininė Italija masiškai žudė etiopus. Čekams sunkiai sekasi pripažinti, kad jų elgesys su Sudetų vokiečiais 1945-1946 m. nekelia absoliučiai jokių įtarimų. Net prieš mažąją Šveicariją šiandien iškilo praeities šmėkla: juk tai jos bankuose buvo laikomas auksas, kurį nacistai pavogė iš išžudytų žydų. Žinoma, Šveicarijos elgesys nesulyginamas su vokiečių vykdyto genocido žvėriškumu...
Komunizmas įsilieja į šį tragedijų kupiną istorinį laikotarpį ir net sudaro vieną intensyviausių ir reikšmingiausių jo momentų. Komunizmas, svarbusis to trumpo XX amžiaus fenomenas, prasidėjęs 1914 m. ir pasibaigęs Maskvoje 1991 m., ryškiausiai nuspalvina epochos vaizdą. Komunizmas, kuris atsirado anksčiau už fašizmą ir nacizmą, kuris sugebėjo juos pergyventi ir vienaip ar kitaip paliesti keturis didžiuosius žemynus.
Skaityti daugiau: Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI
„Žlugus komunizmui, nebebuvo būtina įrodinėti „istoriškai neišvengiamą" Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pobūdį. 1917 metai pagaliau tapo „normaliu" istorijos objektu. Deja, nei istorikai, nei mūsų visuomenė nėra pasirengę atsisveikinti su mitu apie nulinius metus - metus, davusius pradžią viskam, t. y. rusų liaudies laimei ir nelaimei".
Šie nūdienio rusų istoriko žodžiai puikiai apibūdina nenutrūkstamą tradiciją: praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo paties įvykio, „mūšis dėl 1917-ųjų" tebesitęsia.
Pirmajai istorijos mokyklai, kurią galima būtų pavadinti „liberalia", Spalio revoliucija buvo ne kas kita kaip pučas, smurtu primestas pasyviai visuomenei, rezultatas apsukraus sąmokslo, kurį surezgė saujelė disciplinuotų ir ciniškų fanatikų, neturėjusių šalyje jokios realios atramos. Šiandieną beveik visi rusų istorikai, lygiai kaip ir apsišvietęs komunistinės Rusijos elitas ir vadovybė, perėmė liberalų pažiūras. Netekusi bet kokio socialinio ir istorinio svorio, 1917 m. Spalio revoliucija traktuojama kaip atsitiktinis įvykis, išstūmęs ikirevoliucinę Rusiją iš jos natūralios raidos kelio - turtingą, darbščią Rusiją, sparčiai žingsniavusią demokratijos link. Apie simbolinį atsiribojimą nuo „baisios sovietizmo ataugos" trimituojama tuo garsiau ir smarkiau, kuo labiau ryškėja faktas, kad iš tikrųjų valdančiojo elito viduje tebėra ženklus nenutrūkstamas ryšys: visi to elito sluoksniai priklausė komunistinei nomenklatūrai. Nenuostabu, kad dabar kitoniška Spalio revoliucijos traktuotė tiek kai kurių istorikų, tiek elito rankose virsta koziriu: juk šitaip nuo rusų visuomenės nuimama kaltės našta, atgailos našta, slėgusi sąžinę perestroikos metais, kai teko susidurti su pakartotiniu ir tokiu skaudžiu stalinizmo atradimu. Jeigu bolševikinis 1917 m. perversmas buvo tik atsitiktinumas, vadinasi, rusų liaudis tik nekalta auka.
Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai
Priešingai šiai interpretacijai, sovietinė istoriografija mėgino įrodyti, kad 1917 m. Spalis buvo logiška, numatoma, neišvengiama kelio į išsivadavimą pabaiga, o tuo keliu pasuko sąmoningai prie bolševizmo prisijungusios „masės". Išgyvenusi įvairių metamorfozių, ši istoriografijos srovė susiejo diskusijas dėl 1917 m. reikšmės ir prasmės su sovietinio režimo teisėtumo klausimu. Atseit jeigu Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo Istorijos prasmės įsikūnijimas, jeigu ji buvo įvykis, prilygstąs išsivadavimo šūkiui, skirtam viso pasaulio tautoms, tai tos revoliucijos padariniai - politinė sistema, institucijos, valstybė - buvo teisėti, nepaisant jokių klaidų, kurias galėjo padaryti stalinizmas. Sovietinės santvarkos žlugimas, suprantama, paskatino paskelbti 1917 m. Spalio revoliuciją visiškai neteisėta ir atsisakyti marksistinio „katekizmo", išmetant jį, anot garsiojo bolševikų posakio, „į istorijos šiukšlyną". Tačiau tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek (o gal netgi dar labiau) Vakaruose šis „katekizmas" tebėra labai gyvas atmintyje, kaip ir įaugusi atmintin baimė.
Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai
