Partizanai: Istorija ir dabartis

PRIEDAS NR. 1 TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS

TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS*

* Daugumos LKP(b) CK biuro narių biografijos pateikiamos sutrumpinus V. Tininio monografijoje „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai" pateiktas išsamias tų žmonių biografijas. Biografijos pateikiamos abėcėlės tvarka. Po vardo ir pavardės nurodoma, kuriais metais vienas ar kitas partinis veikėjas buvo LKP(b) CK biuro nariu.

VASILIJUS ARONOVAS (1952-1953)

Gimė 1904 m. Kalugos sr. Partijos narys nuo 1927 m. Buvo įgijęs aukštąjį politinį išsilavinimą. Nuo 1953 m. dirbo Tadžikijoje, išsitarnavo iki partijos srities komiteto agitacijos ir propagandos sekretoriaus pareigų. 1952 m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas LKP(b) CK antruoju sekretoriumi, juo išbuvo iki 1953 m. birželio 13 d. Atšauktas SSKP CK dispozicijon L. Berijai pradėjus vykdyti respublikų tautinimo politiką. Maskvoje buvo paskirtas SSKP CK inspektoriumi.

JUOZAS BARTAŠIŪNAS (1944-1949)

Gimė 1895 m. Pakruojo r. Dirbo Rygoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1917 m. perėjo į bolševikų pusę, 1919 m. įstojo į komunistų partiją, dalyvavo pilietiniame kare, kūrė sovietų valdžią Latvijoje ir Ukrainoje. Iki 1938 m. dirbo VČK-OGPU-NKVD, iš ten atleistas, nes turėjo giminių Lietuvoje. 1940 m. buvo pašauktas į čekistinę tarnybą ir kaip 3-iosios armijos politinės valdybos viršininkas dalyvavo okupuojant Latviją bei sunaikinant jos kariuomenę. Prasidėjus neramumams tarp lietuvių artileristų, 1940 m. spalio mėn. buvo pasiųstas į Vilnių ir paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ypatingojo skyriaus viršininku. Jam vadovaujant buvo suimti 52 lietuviai kariai, 6 iš jų sušaudyti. 1942-1943 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos „Smeršo" viršininku, iš ten jį A. Sniečkus atsikvietė vadovauti LSSR vidaus reikalų liaudies komisariatui (nuo 1946 m. - ministerijai). Šias pareigas ėjo iki 1953 m. Jo vadovaujama LSSR NKVD (MVD) buvo pagrindinė represinė struktūra, kovojusi su Lietuvos pogrindžiu ir jos gyventojais. Buvo aršus komunistas fanatikas, dažniausiai laimėdavo užsispyrimu ir beatodairišku teroro taikymu. 1945 m. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Po 1947 m. jo politinė įtaka sumenko ir 1953 m., sujungus MVD su MGB į vieną Vidaus reikalų ministeriją, L. Berijos pasiūlymu J. Bartašiūnas buvo išleistas į pensiją. Mirė 1972 m. Vilniuje.

Be atviro teroro, mėgino veikti ir kitais metodais. Savo vardu buvo paskelbęs kreipimąsi dėl partizanų legalizacijos, kuris labiau panašėjo į ultimatumą ir buvo visiškai nepriimtinas save gerbiančiam žmogui. 1946 m. išleido įsakymą, kuriuo nurodyta žuvusių partizanų kūnus vežti neva atpažinimui į MVD skyrių ar poskyrių būstines. Tas „atpažinimas" virto pasityčiojimu iš žuvusiųjų, nes jų kūnus stribai tampydavo po miestelių ir miestų aikštes. J. Bartašiūnas gali būti pavyzdžiu žmogaus, kuris, atitrūkęs nuo savo tautos, persiėmęs ir įtikėjęs kitos tautos imperiniais siekiais, sutirštintais marksistinių dogmų, tampa vos ne tobula savo tautos naikinimo mašina.

FELIKSAS BIELIAUSKAS (1950-1954,1958-1963)

Gimė 1914 m. Šakių r. 1933 m. įstojo į nelegalią LKP. Redagavo komunistinį laikraštį. Buvo energingas, reiklus, turintis savo nuomonę žmogus, fanatiškai tikėjęs komunizmo pergale visame pasaulyje. 1934 ir 1936-1940 m. už antivalstybinę veiklą kalintas. Okupavus Lietuvą, buvo išrinktas LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi. 1942-1944 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, buvo politinio skyriaus viršininkas. Nuo 1944 m. vėl tapo LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi. Matyt, bijodamas jo konkurencijos, A. Sniečkus nustūmė jį į 50-osios lietuviškosios atsargos divizijos politinį skyrių, F. Bieliauskas ėjo to skyriaus viršininko pareigas. 1945 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis. Tais pačiais metais paskirtas LKP(b) Kauno m. komiteto sekretoriumi, 1946-1950 m. buvo partijos Vilniaus m. komiteto antrasis sekretorius, 1950-1951 m. - pirmasis sekretorius. Tuo metu išrinktas ir LKP(b) CK biuro nariu. 1951 m. dar labiau iškilo, tapo LKP(b) CK sekretoriumi. Kad netaptų visiškai realiu konkurentu, A. Sniečkus jam netikėtai 1952 m. paskyrė partijos Vilniaus sr. komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas, o 1954 m. iš partinių perkėlė į valstybines pareigas, jis tapo LSSR MT pirmininko pavaduotuoju. 1957 m., baigęs aukštąją partinę mokyklą Maskvoje, vėl tapo LKP Vilniaus m. komiteto pirmuoju sekretoriumi, tačiau, patekęs į finansines aferas (mėgino savintis vykdomajam komitetui priklausiusias Valakampių vilas), 1964 m. buvo paskirtas LSSR MT spaudos komiteto pirmininku.

V. Tininio teigimu, tuo laikotarpiu jo pažiūros smarkiai keitėsi, iš dogmatinio staliniečio jis tapo tautinio komunizmo šalininku, jo viršininkavimo metu buvo išleista nemažai tautinio turinio kraštotyrinių, mokslinių bei meninių knygų. 1973 m. jis buvo atleistas iš Spaudos komiteto pirmininko pareigų. Prie to tikriausiai prisidėjo jo dukters poelgis - ji kartu su LSSR švietimo ministro pirmojo pavaduotojo Juozo Kavaliausko dukra ir J. Paleckio anūke bei kitomis klasės draugėmis šventė Vasario 16-ąją. 1973-1985 m.

F. Bieliauskas buvo Archyvų valdybos prie LSSR MT viršininku, prisidėjo prie archyvų pastatų statybos. Parašė kelias knygas. Mirė 1985 m.

Skaityti daugiau: PRIEDAS NR. 1 TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS

PRIEDAS NR. 2 PARTIJOS APSKRIČIŲ (RAJONŲ) KOMITETŲ PIRMIEJI SEKRETORIAI

* Partijos apskričių (rajonų) komitetų pirmųjų sekretorių biografijos paimtos iš LYA LKP DS nomenklatūrinių darbuotojų asmens bylų ir papildytos duomenimis iš sovietinių lietuviškųjų enciklopedijų bei V. Truskos, A. Anušausko ir I. Petravičiūtės veikalo „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais".

Partijos pirmaisiais sekretoriais buvo skiriami fanatiškai komunistinėms idėjoms atsidavę ir be svyravimų LKP(b) CK nurodymus vykdantys partijos nariai, tikėję išskirtine Rusijos reikšme Lietuvos gyvenime. Į visas kitas savybes (išsilavinimą, dorumą, protą, mokėjimą sugyventi ir t. t.) ne itin buvo atsižvelgiama. Pirmieji sekretoriai kartu su antraisiais sekretoriais (jais per visą okupacijos laikotarpį, išskyrus trumpą laiką 1944 m., buvo skiriami tik rusai) bei MGB ir MVD skyrių viršininkais (pastarieji - iki 1947 m.) apskrityse (rajonuose) sudarė okupacinės valdžios branduolį, kuriam buvo patikimos slapčiausios sovietų valstybės paslaptys. Iš jų būdavo reikalaujama tokių veiksmų, kurie neretai pažeisdavo net sovietinės teisės normas.

Pirmuoju sekretoriumi galėjo tapti tik tam tikrus stiprius išmėginimus perėjęs žmogus. Pirmiausia kandidatais į pirmojo sekretoriaus postą buvo parenkami komunistai, kurie prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pasitraukę į Sovietų Sąjungos gilumą (tik keli busimieji partijos sekretoriai prasidėjus karo sumaiščiai nespėjo atsitraukti ir liko vokiečių okupuotoje teritorijoje; jie buvo raudonaisiais partizanais, tų partizanų būrių vadais arba komisarais). Busimųjų pirmųjų sekretorių laukė išmėginimas kovos lauke. 35 iš 56 pirmųjų sekretorių lietuvių, kurių trumpos biografijos pateiktos toliau, kovėsi 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, dažniausiai būdami būrių, kuopų, batalionų politrukais. Dar 21 jų partizanavo (iš jų didelė dalis prieš tai kovojo būdami 16-osios divizijos gretose, nes į Lietuvą rusų šnipus, diversantus daugiau pradėta siųsti tik nuo 1943 m.). 27 iš 56 toliau minimų partijos apskričių (rajonų) komitetų pirmųjų sekretorių lietuvių nepriklausomos Lietuvos metais buvo perėję dar vieną idėjinių komunistų užgrūdinimo mokyklą. Komunistus, iš esmės Sovietų Sąjungos šnipus, Lietuvos žvalgybininkai susekdavo ir jie būdavo teisiami. Nesurinkus reikiamų įrodymų, komunistai pogrindininkai (jie veikė itin griežtos konspiracijos sąlygomis) būdavo paleidžiami ar baudžiami administracine tvarka nedidelėmis bausmėmis, bet kartais, įrodžius nusikaltimus, būdavo nuteisiami 10 ar net 15 metų kalėjimo (beje, didesnėmis bausmėmis nubausti komunistai neretai būdavo iškeičiami į SSRS suimtus lietuvius). Kalėdami komunistai laiko negaišdavo, dalis jų kiek sugebėdami mokėsi, ypač marksistinių tiesų (platesnei mokymosi sklaidai trukdė tai, kad dauguma lietuvių komunistų buvo labai menko, dažniausiai pradinio išsilavinimo; šiek tiek labiau išsilavinę buvo nemažą komunistų dalį sudarę žydai, kurie dažniausiai ir buvo lietuvių komunistų mokytojais). Perėję Lietuvos kalėjimus (nors buvimo juose sąlygos, lyginant su rusų kalėjimais, buvo labai švelnios), sujungti pažinčių, bendrų išgyvenimų, komunistai įgaudavo tam tikrą kokybę, kuri vėliau buvo itin vertinama skiriant juos į atsakingus postus.

Skaityti daugiau: PRIEDAS NR. 2 PARTIJOS APSKRIČIŲ (RAJONŲ) KOMITETŲ PIRMIEJI SEKRETORIAI

Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS

BENDROS KADRŲ VALYMO TENDENCIJOS. Atleidimas iš darbo dėl socialinės kilmės, veiklos praeityje ar netinkamų politinių pažiūrų buvo dar viena masinė Lietuvos gyventojų terorizavimo priemonė. Žmonių atleidimo iš darbo vajui vadovavo ne čekistai, bet partiniai funkcionieriai; čekistai tik būdavo pasitelkiami ieškant kompromituojančių duomenų. Atleidimas iš darbo buvo skaudesnė bausmė, negu dabar gali atrodyti, nes valstybė buvo vienintelė darbdavė. Atleistas iš darbo žmogus negalėjo įsidarbinti net pas ūkininkus, nes šie tuoj pat būtų buvę paskelbti buožėmis su visais iš to kylančiais padariniais (padidinti mokesčiai, įrašymas į tremtinų žmonių sąrašus ir t.t.). Išmestam iš darbo žmogui buvo kelios išeitys — arba pereiti į daug žemesnį socialinį sluoksnį nei tas, kurį turėjo garantuoti jo išsilavinimas ir patirtis, arba ieškoti pagalbos duodant kyšius valdžios pareigūnams.

Visų šalių naujai į valdžią atėjusios politinės jėgos ar užkariautojai stengiasi į svarbiausius postus pasodinti savo šalininkus. Komunistai, kurie į valdžią dažniausiai ateidavo perversmo ar užkariavimų būdu, kadrus stengdavosi pakeisti totaliai. Visokį liberalumą kadrų politikoje jie laikė mirtinai pavojingu.

Apie kadrus buvo kalbama beveik visuose LKP(b) CK plenumuose, ko gero, ir daugelyje CK biuro posėdžių. LKP(b) CK IV plenume (vyko 1944 m. gruodžio 27—30 d.) tuo klausimu kalbėjo CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas. Pirmasis aiškino: „Išvalyti tarybinį ir ūkinį aparatą - skubi politinė užduotis. Šito mes negalėsime padaryti nuodugniai nepatikrinę visų darbuotojų, sistemingai ir organizuotai jų neištyrę“, o antrasis tuo klausimu kalbėjo taip: „Neišvijus iš tarybinio aparato priešiško ir politiškai nepatikimo elemento, bus sunku išspręsti nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų greito likvidavimo klausimą“. Pasak jo, Lietuvos apskrityse yra kuriami NKVD valsčių poskyriai, kuriuose dirbs nuo 8 iki 13 žmonių ir reikės daug vietinių darbuotojų. LKP(b) CK priimtame nutarime nurodoma partijos komitetams šiam darbui parinkti patikimus žmones¹.

Neeiliniame LKP(b) CK VII plenume, vykusiame 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas apie kadrus dėstė, kad reikia skubiai išvalyti sovietinį ūkinį aparatą ir kooperacinių organizacijų kadrus. Jis teigė, kad netinkamus kadrus demaskuoja „organai“, o partinės institucijos tyli. Anot jo, priešų yra net Švietimo, Ryšių ir kituose liaudies komisariatuose. M. Suslovo išvada: reikia keisti vadovavimo stilių - tikrinti, kaip vykdomi priimti nutarimai².

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS