Politinės represijos ir jų formos Lenkijoje vystėsi kartu su politine sistema. „Pasakyk, kokia yra represijų sistema, ir aš pasakysiu, kokią komunizmo stadiją ji atitinka", - būtų galima pasakyti parafrazuojant liaudies patarlę.
Aprašant ir analizuojant represinę sistemą, susiduriama su dviem didžiausiomis kliūtimis: 1) paliečiama labai slapta sritis, todėl daug bylų vis dar neprieinamos; 2) žvelgdamas į praeitį vien represijų atžvilgiu, rizikuoji iškreiptai suvokti komunistinę sistemą, nes net pačių žiauriausių represijų laikais ši turėjo ir kitų veiklos pusių. Vis dėlto, bandant perprasti režimą ir jo ideologines šaknis, reikia įsisąmoninti patį svarbiausią dalyką: represijų aparatas yra sistemos šerdis. Per keturiasdešimt penkerius komunistų partijos valdžios monopolio Lenkijoje metus galima išskirti penkias represijų fazes. Visų bendras pagrindas - politinė policija, kuria disponuoja keletas sprendimus priimančių asmenų partijos viršūnėje.
Valstybės užkariavimas arba masinis teroras (1944-1947)
Komunistinės Lenkijos valstybės vidaus pamatai buvo pakloti joje stovėjusios Raudonosios armijos dėka. Tarptautinius santykius nulėmė Stalino protektoratas. Sovietų saugumo aparato vaidmuo neapsiribojo vien kova su naujosios valdžios priešininkais. NKVD/ KGB organizacija su kai kuriomis (gana svarbiomis) modifikacijomis pasitarnavo kaip modelis Kuibyševo NKVD karininkų mokyklą išėjusiems lenkų komunistams. Be to, buvo organizuotas keleto šimtų patarėjų, sovetnik, korpusas (generalinio patarėjo poste - generolas Serovas), tikras dubleris lenkų tarnyboms. Per sovietinių ekspertų tinklą Lubiankos vadai galėjo prieiti prie visų jiems reikalingų duomenų, dėl to Maskvai visai nereikėjo turėti Lenkijoje atskirą informacijos sistemą. Lenkų saugumo aparatas ne tik turėjo bendrų politinių bei ideologinių interesų su sovietiniu aparatu, jis buvo sovietų aparato sudedamoji dalis. Tai dar aiškiau matyti iš lenkų karinės kontržvalgybos sistemos.
Skaityti daugiau: LENKIJA 1944-1989: REPRESIJŲ SISTEMA
Trečia dalis
Anclrzej Paczkowski ir Karel Bartosek
KITA EUROPA - KOMUNIZMO AUKA
Andrzej Paczkowski
1. Lenkija, „nacija priešas"
SOVIETŲ REPRESIJOS PRIEŠ LENKUS
Tikriausiai lenkai priskirtini prie tų tautų, kurios labiausiai nukentėjo nuo sovietų represijų, nors sovietų teroro aparato organizatorius buvo lenkas Feliksas Dzeržinskis, o daug jo tautiečių ėjo tarnybą „organuose" - tiek VČK, tiek OGPU, tiek NKVD. Šitą „privilegiją" -„nacijos-priešo" statusą - lenkai pelnė dėl daugelio priežasčių. Aišku, tokia buvo sovietų represijų aparato funkcija, bet savo padarė ir tradicinis priešiškumas tarp abiejų tautų. Jo šaknys tolimoje praeityje, o čia dar prisidėjo sovietų vadovų, ypač Stalino, nepasitikėjimas Lenkija ir lenkais. Tarp 1772 ir 1795 m. Lenkija išgyveno tris padalijimus, ir kiekvieną kartą carų imperija atsirėždavo po liūto dalį. Neapsikęsdami rusų priespauda, lenkai du kartus, 1830 ir 1863 m., buvo sukilę, bet žiauriai numalšinti. Nuo to laiko diduomenė ir katalikų dvasininkija tapo patriotizmo ir pasipriešinimo tiek rusų, tiek prūsų okupacijai židiniais. 1914 m. karas ir trijų imperijų - Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos, daugiau kaip šimtmetį engusių Lenkiją, griuvimas beveik vienu metu suteikė jai istorinę progą atgimti kaip nepriklausomai nacijai. Savanorių armija su Jozefu Pilsudskiu priešaky buvo šios visai jaunos nepriklausomybės garantas ir varomoji jėga, tačiau ji iškart susidūrė su revoliucine Maskvos valia, nes Varšuva šiai buvo užraktas, kurį būtina atrakinti norint perkelti revoliuciją į Vokietiją.
1920 m. vasarą Leninas meta Raudonąją armiją prieš Varšuvą. Akibrokštas beveik pavyksta, bet staiga pakilusi lenkų tauta jį sužlugdo ir 1921 m. sovietai priversti pasirašyti Rygoje Lenkijai palankią taikos sutartį. Stalinas, kurio nedisciplinuotumas gerokai prisidėjo prie Raudonosios armijos nesėkmės, niekad nepamirš šios nuoskaudos ir tų, kurie jį ta proga kritikavo: Raudonosios armijos vado Trockio ir maršalo Tuchačevskio, tuomet vadovavusio kariuomenės daliniams. Tad juo lengviau suprantama sovietų vadovų, o ypač Stalino, pagieža Lenkijai, lenkams ir viskam, kas prisidėjo prie jų nepriklausomybės atkūrimo: lenkų diduomenei, armijai ir Bažnyčiai.
Skaityti daugiau: Trečia dalis 1. Lenkija, „nacija priešas"
Stéphane Courtois ir Jean-Louis Panne
1936 m. liepos 17 d., vadovaujama generolo Franco, prieš respublikos vyriausybę sukilo ispanų kariuomenės įgula Maroke. Kitą dieną maištas persimetė į žemyną. Liepos 19 d. daugelyje miestų (Madride, Barselonoje, Valensijoje, Bilbao) jam kelią pastojo visuotinis streikas ir liaudies masių mobilizacija. Prasidėjo pilietinis karas, brendęs jau keletą mėnesių. 1936 m. vasario 16 d. rinkimuose labai netvirtą pergalę laimėjo Liaudies frontas: dešinieji surinko 3 997 000 balsų (132 atstovai), centristai - 449 000, o Liaudies frontas - 4 700 000 (267 atstovai). 89 vietos teko socialistams, 84 - kairiesiems respublikonams, 37 - respublikonų sąjungai, 16 - Ispanijos komunistų partijai (IKP) ir vienui viena - susivienijusių darbininkų marksistų partijai (POUM), kuri atsirado susiliejus Joaquino Maurino vadovaujamam Darbininkų ir valstiečių blokui ir Andreu Nino kairiesiems komunistams. Nebuvo atstovaujama viena iš svarbiausių Ispanijos politinių jėgų: anarchistai iš Nacionalinės darbo konfederacijos (CNT) ir Iberijos anarchistų federacijos (1 577 0547 nariai, atitinkamai socialistų partijoje ir visuotinėje darbo sąjungoje - 1 444 474)1, laikydamiesi savo doktrinos, nekėlė kandidatų, bet Liaudies frontas nebūtų galėjęs triumfuoti be jų ir jiems prijaučiančiųjų balsų paramos. Turėdama šešiolika išrinktų narių, IKP buvo atstovaujama gerokai ne pagal savo realias jėgas. Ji skelbėsi turinti 40 000 narių, o iš tikrųjų turėjo, ko gero, kiek daugiau nei dešimt tūkstančių, kurie darė įtaką daugiau kaip šimtui tūkstančių pasekėjų satelitinėse organizacijose.
Susiskaidžiusi ir nevienalytė kairė, galinga dešinė ir viskam pasiryžusi kraštutinė dešinė, neramumai mieste (streikai) ir kaime (užiminėjamos žemės), išskirtinė armijos padėtis, silpna vyriausybė, įvairūs sąmokslai, nuolat auganti politinė prievarta - visa tai kartu privedė prie pilietinio karo, kurio daug kas šaukėsi. Karas iškart įgijo ypatingą pobūdį: Europos mastu jis simbolizavo fašistinių ir demokratinių valstybių susipriešinimą. Įsikišus Sovietų Sąjungai, praraja tarp dešinės ir kairės dar labiau pagilėjo.
Skaityti daugiau: 2. NKVD šešėlis Ispanijoje
Rémi Kauffer
Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje tarptautinis komunistinis judėjimas apsiribojo daugiausia kurstydamas ginkluotus sukilimus, kurie visi žlugo. Galop tokios veiklos buvo atsisakyta ir, pasinaudojus penktojo dešimtmečio nacionalinio išsivadavimo karais prieš nacizmą ir japonų militarizmą bei šeštojo-septintojo dešimtmečio kolonijų išsilaisvinimo karais, imta kurti tikras karines formuotes - partizanų būrius, kurie pamažu virto reguliarios kariuomenės juginiais, tikromis raudonosiomis armijomis. Jugoslavijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, vėliau Vietname bei Kambodžoje tokia veikimo forma komunistų partijoms padėjo užgrobti valdžią. Tačiau partizanų nesėkmės Lotynų Amerikoje, kur jiems atkakliai pasipriešino JAV specialistų apmokytos karinės formuotės, paskatino komunistus grįžti prie vadinamųjų „teroro" veiksmų, kuriuos ligi tol jie mažai tepraktikavo, išimtį sudaro nebent Sofijos katedros susprogdinimas 1924 m. Tiesa, skirtumas tarp gryno terorizmo ir nuolatinio rengimosi ginkluotam sukilimui - sąlyginis, dažniausiai čia veikia tie patys žmonės, net jei užduotys ir skirtingos. Šios dvi veikimo formos nėra tokios jau nesuderinamos. Dauguma nacionalinio išsivadavimo judėjimų paprastai derindavo terorizmą su partizanine kova - pavyzdžiu gali būti Alžyro nacionalinio išsivadavimo frontas (ANIF) ar Alžyro nacionalinio išsivadavimo armija (ANIA).
Alžyro atvejis įdomus tuo, kad prancūziškojo Alžyro šalininkai nacionalistų sukilime matė tiesiogiai nagus prikišus Maskvą, jiems tą patvirtina ir tas tikras faktas, kad mūšiuose dėl Alžyro (1956-1957) Alžyro komunistų partija sostinės ANIF vadui Yacefui Saadi davė geriausius savo sprogdinimo specialistus.
Skaityti daugiau: 3. Komunizmas ir terorizmas
Stéphane Courtois ir Jean-Louis Panné
1. Kominternas prie darbo
Atėjęs į valdžią, Leninas svajojo išplėsti revoliucijos gaisrą Europoje, o paskui ir visame pasaulyje. Ši jo svajonė buvo atsakas į garsųjį 1848 m. Marxo Komunistų partijos manifesto lozungą „Visų šalių proletarai, vienykitės!" Bet staiga ji tapo rūsčios tikrovės poreikių įsikūnijimu: bolševikų revoliucija galėjo išsilaikyti valdžioje ir toliau rutuliotis tik tada, jeigu ją parems, jos estafetę perims kitos revoliucijos labiausiai išsivysčiusiose šalyse - Leninas ypač turėjo galvoje Vokietiją, jos gerai organizuotą proletariatą ir puikią pramonę. Greitai ši konjunktūrinė reikmė peraugo į tikrą politinį projektą - pasaulinę revoliuciją.
To meto įvykiai tarytum rodė bolševikų vadą esant teisų. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų subyrėjimas po jų karinio sutriuškinimo 1918 m. sukėlė Europoje politinį žemės drebėjimą, lydimą milžiniško revoliucijų sūkurio. Revoliucija, rodės, savaime prasiverš iš po Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos griuvėsių dar tada, kai bolševikai negalėjo imtis kitokios iniciatyvos, tik žodinės - agitacijos ir propagandos.
Revoliucija Europoje
Vokietija buvo pirmoji, kurios karo laivyną prieš pat kapituliaciją apėmė visuotinis bruzdėjimas. Reicho žlugimas ir atsiradusi socialdemokratų vadovaujama respublika negalėjo smarkiai nepaveikti tiek armijos, policijos, kai kurių atvirų ultranacionalistų būrių, tiek bolševikų diktatūra susižavėjusių revoliucionierių.
Skaityti daugiau: Antra dalis PASAULINĖ REVOLIUCIJA, PILIETINIS KARAS IR TERORAS
