Partizanai: Istorija ir dabartis

PARTINIŲ ORGANŲ NESUTARIMAI SU ČEKISTAIS IR MĖGINIMAI RIBOTI KAI KURIUOS JŲ VEIKSMUS

Nesutarimų tarp partinių funkcionierių ir čekistų buvo, tačiau jie nebuvo antagonistiniai. Ir vieni, ir kiti gerai suprato, kad jie vieni be kitų negali funkcionuoti. Abi okupacinės valdžios pagrindinės jėgos buvo gerai įsisąmoninusios, jog jos yra valstybinės partinės diktatūros, kuri buvo įvardijama kaip proletariato diktatūra, o gyventojams pateikiama kaip sovietų valdžia, dvi nepakeičiamos ir neatskiriamos dalys. Tiek įvairaus tipo čekistinių žinybų, tiek įvairaus lygio partijos komitetų veikla Stalino laikotarpiu buvo taip glaudžiai susijusi, kad kartais būdavo sunku suprasti, kur buvo partijos komitetų, o kur NKVD (MVD), NKGB (MGB) ar „Smeršo“ smogikų veiklos sritys.

Partinių ir čekistinių tikslų bei metodų vienovę bene geriausiai rodo 1946 m. gruodžio 7 d. A. Sniečkaus ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos pasirašyta direktyva, nusiųsta partijos apskričių komitetų sekretoriams ir MVD bei MGB apskričių skyrių viršininkams. Tos direktyvos pagrindinė mintis - kariuomenės operatyviniai smūgiai ir - dar svarbiau -partizanų būrių demoralizavimas. Nurodoma, pasitelkus įvairius vietinius autoritetus (Lietuvos kariuomenės karininkus, gydytojus, kunigus, žurnalistus ir t. t.) gyventojams susirinkimuose įrodyti pasipriešinimo „fašistinę“ prigimtį ir neperspektyvumą. Aiškinama, jog reikia veikti per gimines, raginant, kad miške esantys vyrai pasiduotų ir atgailautų. Tam tikrais atvejais, jei suimtieji „banditai“ sutiktų viešai pareikšti atgailą ir demaskuoti kitus „banditus“ susirinkimuose, siūloma propaguoti net jų paleidimą. Kartu nurodoma, remiantis žemės įstatymu, konfiskuoti visą partizanų šeimų, jų rėmėjų ir buožių turtą ar bent jo dalį. Nurodoma „visiškai konfiskuoti tik suėmus visus šeimos narius, ypač vyrus, neleidžiant jiems išeiti į gaujas“¹. Apskritai dauguma to meto partinių ir čekistinių žinybų dokumentų nepasižymi subtilumu, bet šis itin ciniškas ir demagogiškas.

Skaityti daugiau: PARTINIŲ ORGANŲ NESUTARIMAI SU ČEKISTAIS IR MĖGINIMAI RIBOTI KAI KURIUOS JŲ VEIKSMUS

PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistus bene geriausiai atskleidžia LKP(b) CK VII plenume 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykęs pokalbis tarp VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko M. Suslovo ir partijos Šakių aps. komiteto pirmosios sekretorės T. Jančaitytės. Tas „pilkasis generolas“ sekretorei kalbant ją nuolat pertraukdavo (nepagarbaus elgesio tradicija ėjo iš paties Stalino, tokį žmogaus suniekinimo būdą mėgo ir A. Sniečkus; net ir kalbėjimo patirtį turintis žmogus, staigiai pertrauktas, neretai pasimesdavo; matyt, to ir buvo siekiama, norint parodyti, kas yra padėties šeimininkas). Pertraukęs T. Jančaitytės kalbą M. Suslovas pasakė: „Štai paimkite Delgaujan (Gelgaudiškio?) vykdomojo komiteto pirmininką“. T. Jančaitytė: „Jis suimtas ir nužudytas“. M. Suslovas: „Kieno?“ T. Jančaitytė: „NKVD organų“. M. Suslovas: „Vadinasi, buvo toks, koks neturi būti žmogus. Jį suėmė teisingai“1. Ne kartą ir A. Sniečkus įvairiomis progomis yra sakęs, kad čekistai neklysta, nors iš įvairių šaltinių buvo gavęs šimtus pranešimų apie čekistų savivalę ir smurtavimą. Buvo diegiamas požiūris, kad brutali jėga privers lietuvius paklusti.

Skaityti daugiau: PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

KOMUNISTŲ PARTIJOS : APSKRIČIŲ (RAJONŲ) IR VALSČIŲ KOMITETAI

Sovietinė, taip pat ir partinė, valdymo sistema buvo grynai biurokratinė. Viskas buvo subordinuota centrui (Lietuvoje iki 1947 m. kovo mėn. - VKP(b) CK biurui Lietuvai, vėliau - LKP(b) CK biurui, kuris savo ruožtu buvo valdomas VKP(b) CK ir jam atskaitingas). Partijos apskričių (rajonų) komitetai kartojo CK modelį (tik mažesnės apimties), nes ir jie, kaip CK šalį, kartu su čekistais tvarkė visą apskrities gyvenimą. Kaip LKP(b) CK buvo VKP(b) CK filialas, taip partijos apskričių komitetai buvo LKP(b) CK filialai. Visi svarbiausi sprendimai jiems buvo diktuojami iš viršaus, šiek tiek savarankiškumo jie turėjo tik spręsdami kai kuriuos ūkinius klausimus, gal todėl taip noriai ir imdavosi juos spręsti. Kadangi ne tik ideologinio, bet ir ūkinio gyvenimo klausimai buvo sprendžiami partijos komitetuose, sovietų valdžios įrankiai - vykdomieji komitetai privalėjo tik vykdyti partijos komitetų nutarimus. Tik represiniai organai buvo nuo partijos komitetų mažiau priklausomi ir vykdė daugmaž savarankišką politiką, ne visus savo veiksmus, ypač 1944-1947 m., derindami su partinėmis institucijomis.

Partijos komitetai šiek tiek varžė čekistų veiklą (kai šie darydavo didelius nusižengimus), o šiaip jau jų veiklai iš esmės pritarė, patys ją skatino, ragindami daugiau suimti ir ištremti (daugumos vietinio masto trėmimų iniciatoriai buvo patys partijos komitetai). Partijos komitetai ir čekistai sutarė jau vien todėl, kad daugumą komitetų darbuotojų sudarė iš Sovietų Sąjungos atvykę žmonės, kurie iš ten atsivežė glaudaus bendradarbiavimo su čekistais įgūdžius. Galiausiai komunistai — tiek rusai, tiek lietuviai — pokario metais gerai suprato, kad be čekistų, jų kariuomenės jie neišsilaikytų. Vieni su kitais nesutardavo kartais tik nepasidaliję valdžia ar materialinėmis gėrybėmis.

Skaityti daugiau: KOMUNISTŲ PARTIJOS : APSKRIČIŲ (RAJONŲ) IR VALSČIŲ KOMITETAI