APIE DIEVIŠKĄJĄ MEILĖS DORYBĘ
GYVENTI TIKĖJIMU
Kard. Alfredas Bengšas prieš mirtį paklaustas: Pasakykite, koks buvo gražiausias momentas Jūsų gyvenime?, nedvejodamas atsakė: Neužmirštamas ir pats gražiausias momentas mano gyvenime - tai dienos, kurias praleidau Lietuvoje. Šie žodžiai leidžia mums tikėti, kad mes Amžinybėje įgijome rūpestingą Užtarėją ir prie to, kad kardinoliškoji Lietuva turi savo Kardinolą, tikriausiai iš dangiškų aukštybių jo nemažai prisidėta.
Paskaitykime pamokslą, kurį kardinolas Bengšas pasakė Berlyno tikintiesiems.
Kard. Alfredas Bengšas
Įsakyta meilė.Mylėti neįsakysi - ir ačiū Dievui! Nes kartais susidaro įspūdis, jog viskas, netgi įsitikinimai, laukia komandos! Tačiau niekas neapsijuokdamas netvirtins galįs įsakyti mylėti. Šis laisvas mūsų širdies taip neklauso jokios prievartos.
Bet kaipgi tada su pagrindiniu įsakymu: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi? Šitaip keliant klausimą, galima užmiršti dar svarbesnį dalyką, o būtent: kaip iš viso įmanoma meilė tarp Dievo ir mūsų? Juk ori meilė turi būti ir lygiavertiška. O mus nuo Dievo skiria dviguba bedugnė: bedugnė tarp Kūrėjo ir kūrinio, bedugnė tarp Šventojo ir nusidėjėlio. Mes taip dažnai kartojame žodžius: Dievas myli pasaulį, jog jie atrodo lyg ir savaime suprantami.
Savaime suprantamas galėtų būti įsakymas bijoti Dievo ir Jį gerbti, o ne mylėti. Savaime suprantama gali atrodyti tiktai žmogui, kuris Dievą laiko panašiu į mielą gerą senelį, bet ne tam, kuris nors kiek jaučia Jo didybę ir baugumą.
Dievo siekimas.Už šių žodžių slypi visa gailestingosios Dievo meilės mums istorija, kaip Jis, mums nenujaučiant ir nelaukiant, siekė mūsų meilės, kreipėsi į mus, pakėlė prie Savęs. Šito Jis siekė nepailsdamas, kantriai, ištisus tūkstantmečius. Visa prasidėjo tada, kai pirmasis žmogus rojaus laimėje patyrė Dievo artumą. Vos tik žmogus suklupdavo, pradedant pirmuoju, kuris nusidėjo, Dievas kreipdavosi vėl iš naujo.
Jis išsirinko tautą, kuri turėjo tapti palaima visoms žemės tautoms, artimą sau tautą: Aš būsiu tau Dievas, o tu mano tauta. Jis išvadavo ją iš vergovės ir išvedė į Pažadėtąją žemę. Jis liko jai ištikimas, nors tauta dažnai suklysdavo. Bet dar Jis buvo per toli, - žmonės vis dar jautė juos nuo Dievo skiriančią bedugnę, stabai jiems buvo kūniškesni ir artimesni.
Dėl neišmatuojamos savo meilės Dievas kreipėsi dar kartą, pasilenkdamas prie pat žemės: Jis atsiuntė savo Sūnų, kuris priėmė žmogaus pavidalą. Kas Jį mato, mato Tėvą. Žmogumi tapęs Sūnus yra tiltas tarp Dievo ir mūsų pasaulio. Jame mes tapome Dievo vaikais. Jis - paskutinis Dievo ir mūsų pasaulio. Jame mes tapome Dievo vaikais. Jis - paskutinis Dievo kreipimosi žodis. Jis tapo vargšu Kūdikiu, kad galėtume Jį mylėti. Jam reikėjo Motinos meilės. Pavargusiam Jam reikėjo pailsėti savo mokinių valtyje. Jis leidosi pakviečiamas pietų, kad nusidėjėlė galėtų parodyti savo gailestį, patepdama Jam kojas. Jis bijo mirties, todėl prašo savo mokinių Alyvų kalne: Budėkite su manimi. Savo meilės dvasią Jis padarė matomą, nuplaudamas mokiniams kojas. Ir dar matomesnė ji tapo ant kryžiaus: Ką dar aš būčiau galėjęs padaryti, ko nepadariau?
Jo meilės istorija yra Dievo nusižeminimo, bet taip pat ir mūsų išaukštinimo istorija:
Jau nebevadinu jūsų tarnais, o draugais vadinu jus(Jn 15, 15).
Jo malonės dėka mes tapome lygūs su Juo. Štai kas slypi už pagrindinio įsakymo!
Meilė yra laisva dovana. Bet argi gali Dievas dar žemiau nusilenkti žmogaus laisvei, žmogaus, negalinčio net kvėpuoti be Jo? Jis siekia mūsų meilės savo Sūnaus perverta Širdimi, savo Sūnaus Krauju, kad tik galėtume Jį mylėti.
Širdies atsakymas.Neklauskime, ar Jis gali reikalauti mano meilės atsako, - klauskime Jo kryžiaus akivaizdoje, koks tas atsakas turi būti. Įsakymas skamba: Visa širdimi. Dievas pažįsta žmogaus širdį, žino, kad ne kiekviena širdis didelė ir kilni, užsideganti ir drąsi, radikali ir atsiduodanti be jokių išlygų. Dievui žinomas mūsų širdies silpnumas, mažumas ir skurdumas. Bet Jis nori šitos širdies. Turime Jam tarnauti tokie, kokius Jis mus sukūrė. Mūsų lygiavertiškumas - ne nepaprastumai, ne rekordai, ne patetiškos karštos kalbos ar iškilmingumas. Jis trokšta širdies.
O meilės paslaptis štai kokia: Su nepaprasta meile daryti paprastus kasdienius darbus, rodyti draugiškumą ir kantrybę. Mes turime Dievą, kuris pašaukė prie savęs mažus, vargšus, kenčiančius ir liūdinčius, kuris supranta tiek patį menkiausią, tiek beprotiškiausią meilės ženklą. Niekas negali sutrukdyti mylėti Dievą: nei mūsų jėgos, nei talentai, nei mažumas, nei vargas, nei niekas kitas. Tik mes patys galime atsiriboti, nesutikti, neatiduoti visos širdies.
Viešpats, atsisveikindamas su savo mokiniais, tarsi bijojo, kad jie vis dar nebus supratę šito vienintelio svarbiausio dalyko. Juk jie taip dažnai Jo nesuprasdavo. Ir štai Jis daugiau nebeaiškina, o rodo: nuplauna jiems kojas. O kad jiems, likus vieniems, visada būtų aiškus jų kelias, dar priduria: Ir jūs darykite vieni kitiems taip, kaip aš jums dariau. Meilės kelias į Dievą eina per tarnavimą iš meilės mažiausiems broliams. Šito Jis paklaus, kai ateis teisti.
Šv. Paulius sako, jog visus įstatymus apima šitas vienas, pagrindinis -Dievo ir artimo meilės įstatymas. Po Paskutinės vakarienės valandos nebereikia aiškintis, kas yra meilė. Meilė yra tai, ką darė Jėzus. Tobulumas -elgtis taip, kaip Jis elgėsi. Taip, įsakyti mylėti negalima, bet meilė ateina iš širdies laisvės. O kaip tada pagrindinis įsakymas? Įsivaizduok jį kaip užrašą po paveikslu, kur Viešpats plauna Petrui kojas. Įsivaizduok jį kaip lentelę ant kryžiaus. Tada jau nebebus įsakymas, o Geroji Naujiena: štai, kaip Jis mylėjo, kad man būtų leista mylėti ir kad aš galėčiau Jį mylėti. Taip Jis darė, kad ir aš galėčiau daryti kaip Jis - mylėti dieviška meile.
Apsivalymo kelias
Mieloji Marija!
Tavo laiškas - temperamentingas priekaištų ir džiaugsmo mišinys. Tik dabar, rašai Tu, supratai, koks yra tikrasis krikščioniško gyvenimo mastelis, t. y. kad būtent meilė yra didžiausias įsakymas, o todėl ir nusidėjimas meilei yra didžiausia nuodėmė. Tiktai tai yra svarbu, reikia tik energingai kovoti su beširdiškumu, o dėl viso kito galima per daug nesirūpinti.
Tu norėtum sužinoti, kodėl aš Tau šito nesu sakęs, teisingiau - kodėl nesakiau Tau šito dažniau, kodėl labiau to nepabrėžiau, kodėl mano patarimai liesdavo ne patį svarbiausią, o šalutinius dalykus: savitvardą, mažus atsižadėjimus, Evangelijos skaitymą ir panašiai. Tavo toks jausmas, tarsi savo gerą valią ilgą laiką būtum kreipusi ne į esminius dalykus, o aš tarsi būčiau vedęs Tave klaidingu keliu.
Tikriausiai nenustebinsiu: Tavo atradimas nėra naujas ir netgi aš žinau, koks yra didžiausias įsakymas. Manau, Tu taip pat pripažinsi, kad mes abu šnekame ne apie teoriją - kas yra didžiausia, o apie praktiką -kaip tai daroma.
Tačiau ir teoriškai, ir praktiškai būtų neteisinga išskirti meilę iš visų kitų dalykų, tarsi meilė galėtų egzistuoti viena pati. Nes kur Evangelijoje kalbama apie meilę, visuomet, kiek žinau, būna parašyta: „Laikykis įsakymų!“ Apaštalas Paulius sako: „Meilė - tai įsakymo vykdymas“. O tai reiškia: meilė parodoma būtent anais mažais dalykais arba tai nėra krikščioniška meilė, o tik neaiškus bendro palankumo jausmas. Ir atvirkščiai: tie maži dalykai, kaip klusnumas, savitvarda ir kiti, daromi arba iš meilės, arba (čia Tu, žinoma, teisi) jie yra visiškai beverčiai.
Atleisk man, miela Marija, bet reikia būti blaiviems. Įsivaizduok, pavyzdžiui, santykius tarp žmonių. Be abejo, meilė yra daugiau negu mandagumas. Saldaus mandagumo mes stengiamės atsikratyti, tačiau, kita vertus, ir į nemandagumą nežiūrime per daug tragiškai, jeigu jį parodo mus mylintis žmogus. Bet ar tai reiškia, kad jis gali būti šiurkštus ir storžievis, jeigu mus myli? Ir apskritai, ar nėra kito kelio parodyti mums savo meilę, išskyrus draugiškumą?
O tikrovė rodo, kad negalima priešpriešinti didelių ir mažų dalykų. Jie egzistuoja kartu. Tu didžiai klysti, manydama, kad žmogus gali bręsti Dievo ar artimo meilėje nesirūpindamas savitvarda. Štai kas yrasaikingumo dorybės vertė, kurią Tu ką tik paniekinai: ji padeda žmogui stipriau mylėti.
Ji neleidžia mums atsiduoti vien tik malonumams, neleidžia mūsų silpninti ar pavergti egoizmui, godumui ir visoms kitoms aistroms. Savitvarda pažaboja mūsų fantaziją, mažos aukos lavina mūsų pasiaukojimą. Žodyje meilė (ne kino žargono prasme) slypi būtent pasirengimas aukotis, išsižadėti savęs. Todėl nuolatinis saikingumas mažuose dalykuose nėra vien treniruotė ar savimi pasitenkinimo praktika. Jis palaiko laisvę, iš kurios vienos tegali gimti meilės darbai.
Yra viena moderni erezija, teisingiau pasakius, tuščia svajonė, galinti nepaprastai sužavėti: meilė be aukos. Nesileisk įtikinama!Meilės vertė matuojama vien auka, visa kita - tik apgaulė.
Štai kodėl aš visuomet šykščiai vartojau žodįmeilė: apie didelius dalykus daug nekalbama. Daug svarbiau nuolat stengtis bręsti meilei prisimenant, jog nepajėgiame skristi, jog galime tik eiti, žingsnis po žingsnio. Žinoma, lemiamą valandą Dievas gali žmogų įkvėpti dideliam meilės darbui, kai pakyli virš kasdienybės ir ribotumo. Tačiau įsidėmėk: Jis gali, mes -ne! Taigi turime priimti kasdienybę su smulkiomis pareigomis ir užduotimis, kurios atrodo tokios proziškos ir nuobodžios, niekuo neprimenančios nuostabaus didžiųjų darbų spindesio ir polėkio.
Reikia pridurti dar vieną dalyką, galbūt svarbiausią:tikroji meilė kyla tik iš tyros širdies. Taigi saikingumas nėra, kaip Tu galbūt manai, panašu į miesčionišką padorumą, - tai neturi nieko bendra su šaltakraujišku inertiškumu, vangumu, nerangumu. Saikingumas yra saugojimas to, kas kuklu, drovu, tai pastangos išsaugoti vidinį tyrumą ir grynumą, be ko neįmanoma dovanoti savęs.
Tačiau tyrumo esmės negalima apriboti vien sekso sritimi (kas irgi blogai pagarsino saikingumo dorybę): daug svarbiau būti tyram nuo bet kokio egoizmo, pasitenkinimo savimi, nuo bet kokios tuštybės, nuo visko, kas nesusiję su meile, nesmylintysis gyvena kitam.
Tu tikriausiai man paprieštarausi: Evangelijoje kaip tik giriama meilė nusidėjėlės Marijos Magdalietės, kuri atėjo pas Jėzų tikrai ne tyra ir nepaliesta. Jau girdžiu Tavo argumentus: tačiau ji rado kelią, kas nepavyko fariziejams, uoliai besistengiantiems būti tyriems įstatymų atžvilgiu.
Gerai, bet ar Tu tikrai tiki, kad Magdalena būtų atėjusi, jei nebūtų jautusi savyje tyrumo poreikio? Nejaugi manai, kad ji būtų galėjusi pasakyti: „Nekalbėkime apie mano praeitį, ji čia niekuo dėta"? Argi nėra savaime suprantama, kad jos kreipimasis į Viešpatį reiškė ryžtingą atsisakymą tos praeities? Todėl Jis (ne ji) galėjo pasakyti: „Jai daug atleista... “
Žinoma, nė vienas iš mūsų negali mylėti Dievo tobulai tyra širdimi. Bet jeigu bent pabandysime šitai, tai pirmas jausmas bus -aš nesu vertas Dievo meilės. Ir pirmiausia rūpės būti tyriems. O ką mums reiškia Dievo meilė, parodys mūsų rūpesčio nuoširdumas ir jautrumas.
Kas nenori eiti apsivalymo keliu, tas užmiršta, kieno akivaizdoje jis stovi ir kas jis yra. Tik mažas vaikas gali pasakyti: „Myliu Dievulį visa širdimi“. Nes jis dar nežino šio žodžio prasmės, nežino to, ką mes privalome žinoti: kad tai yra tobulumas, kad tai yra ne tik sunku, bet be Dievo malonės ir neįmanoma.
Gal dabar Tu mažiau ant manęs pyksi, kad daugiau kalbėjau apie kitus mažus dalykus. Didžiojo tikslo aš nepamiršau, tik nepraleidau to, ko Tu kai kada norėtum nepastebėti - kelio į Jį.
Puiku, kad prieš Tavo akis naujai atsivėrė visas krikščioniško gyvenimo didingumas. Jis suteiks Tau džiaugsmo ir drąsos. Taip, drąsos prisipažinti, kaddar nesu prie tikslo - esu tik kelyje. Šito Tau nereikia gėdytis, nes mes visi dar kelyje. Tik mūsų tempas labai skirtingas, o Tavasis šiuo metu toks, jog matau Tave dvasioje toli prieky savęs. Linkiu, kad išsilaikytum!
Tavo A. B.
