Antanas Maceina IŠ KNYGOS „SAULĖS GIESMĖ"
Elgetavimas
Kokiu tad būdu šv. Pranciškus pragyveno? Nė vienas iš mūsų naudojamų apsirūpinimo būdų Asyžiaus Neturtėliui netinka: nei darbas, nes jis nesiejo jo su atlygiu; nei santaupos, nes jis gyveno tik šia diena, nieko nepasilikdamas ateičiai; nei prekyba, nes jis pinigo neėmė. Visi tie būdai yra profaniniai, visi jie atsiremia ne į Dieviškąją Apvaizdą, bet į paties žmogaus veiklą ir į daikto bei pinigo galią. Tačiau kadangi šv. Pranciškus pasitikėjo tiktai dangiškuoju Tėvu, todėl jis nepasirinko nė vieno iš čia paminėtų būdų.
Asyžiaus Neturtėlio kelias apsirūpinti medžiaginiams reikalams buvo grynai religinis. Tai buvo tas pats kelias, kuriuo esti aprūpinami dangaus paukščiai ir laukų lelijos. Jie patys šiam reikalui juk nieko nedaro: nei sėja, nei pjauna, nei verpia, nei audžia. Jie viską gauna iš kito: iš dirvos, kurioje auga, iš oro, kuriuo kvėpuoja, iš saulės, kurios spindulius suima į save, iš vandens, kurį geria. Jie gyvena anuo bendru gamtos turtu, kuris yra paties Dievo paruoštas. Tai yra Jo dovana savo kūriniams. Kodėl tad negalėtų tokiu pat keliu eiti ir žmogus? Kodėl ir jis negalėtų savo artimo pergyventi kaip dieviškos Apvaizdos įrankio, siųsto jam šį tą duoti jo pragyvenimui? Kodėl jis negalėtų žiūrėti į visuomenę kaip į dirvą, kurioje rastų maisto ir apdaro? Šitoks apsirūpinimo būdas vadinasi elgetavimu.
<...> Šitokį apsirūpinimo būdą šv. Pranciškus norėjo įkūnyti ir savo brolių bendruomenėje. Ne darbas, ne žemė ir miškai, ne santaupos ar prekyba, bet elgetavimas turėjo būti pagrindinė naujosios vienuolijos pragyvenimo forma. Pirmoje savo reguloje šventasis įrašė:
Jei reikia, jie [broliai] turi eiti ir prašyti išmaldos. Ir jie neturi gėdytis, bet atsiminti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, amžinojo ir visagalio Dievo Sūnus, sukietijo savo veidą kaip akmenį ir nesigėdijo. Jis buvo vargšas ir gyveno išmalda, kaip ir Švč. Mergelė ir Jo mokiniai. O jeigu žmonės brolius sugėdins ir išmaldos neduos, jie turi už tai dėkoti Dievui ir nepamiršti, kad gėda kris ne ant jų, bet ant tų, kurie juos atstūmė. Išmalda yra paveldėjimas ir teisingumas, kuriuos žmonės yra skolingi vargšams, ir kuriuos Kristus mums yra uždirbęs (cap. 10).
Todėl brolį, nenorintį eiti elgetauti, šv. Pranciškus vadino broliu tranu, kuris minta avilio medum, bet nenori lėkti jo rinktų. O tie, kurie grįžta elgetavę, turi giedoti giesmes ir džiaugtis, nes jie grįžta nešini angelų duona, kaip šv. Pranciškus vadino išmaldą.
Išmalda yra palaiminga ne tik tam, kuris ją duoda, bet ir tam, kuris ją priima. Ji pašvenčia juos abu.
<...> Tačiau kiek pats neturtas savyje yra neigimas, tiek elgetavimas jau pralaužia šias grynai negatyvines sienas ir virsta pozityviu dalyku, nes jis suveda žmogų į labai savotiškus santykius su artimu. Elgetavimas atskleidžia prašančiojo ryšį su duodančiuoju. Ir vėl turime pabrėžti, kad tai nėra vien socialinis ryšys. Elgetavime atsistoja vienas priešais kitą ne tik turtingasis prieš beturtį, bet ir žmogus prieš žmogų, krikščionis prieš krikščionį. Iš jų vienas prašo, kitas duoda; vienas atskleidžia savo stoką, kitas ją pašalina. Tai yra santykis, kuris siekia ligi pat žmogaus gelmių. Prašyti ir duoti yra du žmogiškiausi aktai, išreiškiu mūsų buvimą drauge; tačiau išreiškią taip, kad jie šį buvimą arba pagilina, žmones suartindami meilės pagrindu, arba jį suardo, žmones perskirdami neapykantos pagrindu. Elgetavimas darosi demoniškas, jeigu žmogus užsidaro žmogui. Čia kaip tik ir glūdi jo palaima, bet sykiu ir jo grėsmė.
<...> Jeigu tad davėjas ištiesia savo ranką ir sušelpia prašantįjį, tai jis daro ne iš savęs, bet iš Viešpaties malonės. Duoti išmaldos taip pat yra malonė, kaip ir jos gauti. Kristaus žodžiai be manęs jūs nieko negalite padaryti (jn 15, 5) visu svoriu tinka ne tik elgetai, bet ir šelpėjui. Šelpimas yra dalyvavimas aname visuotiniame dieviškosios Apvaizdos akte, kuris palaiko būtybes buvime arba, evangeliškai kalbant, maitina dangaus paukščius ir aprengia lauko lelijas. Tai yra taip pat pašaukimas. Vienus Viešpats šaukia, kad jie liudytų esminę žmogaus elgetystę dėl jų kūriniškumo. Kitus tas pats Viešpats šaukia, kad jie apreikštų ir vykdytų Jo rūpinimąsi visomis būtybėmis. Būti šelpėjų reiškia įsijungti į šį visuotinį aprūpinimą ir eiti dieviškosios Apvaizdos pareigas konkrečioje buvimo situacijoje. Todėl religinis šelpėjas visuomet išgyvena save kaip Viešpaties įgaliotinį, kaip Jo gėrybių užvaizdą, kuriam yra pavesta globoti kilniausią Jo kūrinį, Jo paveikslo nešėją bei reiškėją. Ne savo vardu religinis šelpėjas duoda išmaldos, bet Dievo-Palaikytojo.
Vykdyti elgetystę reiškia visą žemiškąjį buvimą perskverbti antgamtine šviesa, visą jį pastatyti Dievo-Kūrėjo ir Dievo-Palaikytojo akivaizdoje.
Štai kodėl šv. Pranciškus ir pasirinko elgetystę kaip geriausią būdą vykdyti Evangeliją ir ja gyventi. Jis jautė, kad elgetavimas yra vienintelė religinė priemonė išsilaikyti žemėje taip, kaip nori mūsų Išganytojas.
Savo pragyvenimui šv. Pranciškus pasirinko religinį apsirūpinimo kelią, kuriame ekonominis pradas nyksta ir kuris visas susitelkia aplinkui Viešpatį Dievą. Elgetavimas nebėra ekonominis veikimas. Jis yra sakralinis pačia savo esme.
Nusižeminimas
Paskutinės Vakarienės metu Jėzus pakilo nuo stalo, pasidėjo savo viršutinius drabužius, prisijuosė drobulę, įsipylė vandens į praustuvą ir pradėjo savo mokiniams mazgoti kojas. Pabaigęs jis tarė jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau. Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 4-5. 12-15).
Tačiau kojų plovimas tuo nesibaigia. Liepdamas apaštalams vienas kitam mazgoti kojas, Kristus turėjo galvoje ne tiek viršinį jo veiksmo kartojimą ar jo įvilkimą į liturgines formas, kiek žmogaus nusilenkimą žmogui, jeigu Jis, Viešpats ir Mokytojas, pasilenkė prie savo mokinių, tuo labiau Jo mokiniai turi pasilenkti vienas prie kito. Kojų plovimas iš tikro yra pavyzdys, kaip jį yra pavadinęs pats Jėzus, tačiau ne pedagogine -pamokomąja, bet ontologine - keičiamąja prasme. Kristus-Dievas pasilenkė prieš žmogų ir tuo būdu išvadavo jį iš išdidumo nuodėmės. Šventasis Raštas vadina išdidumą kiekvienos nuodėmės pradžia. Ir tikrai! Pati pirmoji kūrinio nuodėmė kaip tik pasireiškė išdidumu. Liuciferis norėjo pastatyti savo sostą viršum žvaigždžių ir prilygti Aukščiausiajam, atsisakydamas Jam tarnauti (plg. iz 14, 14). Pirmieji žmonės norėjo būti kaip dievai, laužydami Viešpaties uždraudimą valgyti medžio vaisių (plg. Pr 3,17). Abiem atvejais kūrinys nenusilenkė Kūrėjui. Ir šis nenusilenkimas kartojasi visą istorijos metą...
Šv. Pranciškaus gyvenime kojų plovimas buvo įvykdytas ligi aukščiausio laipsnio. Viena iš priežasčių, kodėl Asyžiaus Šventasis nepasidarė atsiskyrėliu, kaip tik buvo jo turimas didelis nusižeminimo jausmas. Be abejo, kiekvieną į dykumas išvaro pati Šventoji Dvasia, kaip Ji išvarė ir Kristų prieš Jo viešosios veiklos pradžią (plg. Mk 1, 12). Tačiau ne vienas į dykumas patenka, vedamas horaciško principo nekęsti minios ir todėl nuo jos bėgti. Ne vienas bendruomenę palieka tam, kad gardžiuotųsi, kaip Nyčės Zaratustra, savo dvasia ir savo vienatve. Putli savimeilė yra ne vienam akstinas užsisklęsti savyje ir net erdviškai nuo kitų atsiskirti. Šv. Pranciškus gerai žinojo šią apgaulingą vienatvės vilionę, todėl ir nedrįso apsispręsti už atsiskyrėlišką būseną, bijodamas, kad ji nesudarytų sąlygų išdidumui prasiveržti. Vienatvė juk nėra tinkama dirva nusižeminimui išvystyti. Tiesa, ir atsiskyrėlis gali būti nusižeminęs savo širdyje. Bet jis neturi aplinkos, kurioje šis vidinis jausmas galėtų regimai pasireikšti. Tuo tarpu bendruomenėje progų nusižeminti yra kiekviename žingsnyje. Nuosekliai tad, kas yra tikrai nusižeminęs, tas iš bendruomenės nebėga. Nebėgo iš jos ir šv. Pranciškus. Jis pasiliko tarp žmonių kaip mažesnysis jų brolis - frater minor.
Ir šis brolis išgyveno save iš tikro kaip vieną iš pačių mažiausiųjų; maža to, kaip vieną iš pačių niekingiausiųjų Viešpaties padarų. Nė vienas žmogus, šv. Pranciškaus požiūriu, nebuvęs didesnis nusidėjėlis, didesnis skurdžius savo sieloje, kaip jis. Pasišovęs tarnauti didžiajam Karaliui, jis atsižadėjo ne tik savo tėvo bei motinos, savo giminės ir turto, bet galop ir paties savęs. Jo aš turėjo ištirpti šio Karaliaus meilėje ir garbėje, kad atsigautų nauju pavidalu - pavidalu naujo kūrinio, kuriuo yra kiekvienas Kristuje ir Kristumi gyvenąs žmogus. Savo išdidume paklydęs nuodėmingas aš kaip tik ir yra giliausia kliūtis išganymo pasekmėms regimai pasireikšti. Gali žmogus visko išsižadėti, tačiau kol jis pasilaiko savąjį aš, tol tobulos vienybės su Dievu pasiekti negali. Būdamas sukurtas pagal
Dievo paveikslą ir panašumą, žmogus pačioje savo būtyje yra apspręstas žvelgti į Kūrėją ir aplinkui Jį vieną telkti visą savo dėmesį. Tuo tarpu atkreipęs savo dėmesį į patį save, jis savaime tolsta nuo Dievo, toldamas ir nuo savo būties pilnatvės. Savimeilė ardo Viešpaties paveikslą mumyse. Mylėdami patys save, mes būname ne taip, kaip Dievas mus yra sukūręs, bet taip, kaip patys norime...
Laikydamas save didžiausiu nusidėjėliu ir niekingiausiu padaru, šv. Pranciškus apreiškė ne psichinį savo sutrikimą (menkavertiškumo jausmą), kaip atrodo vienam moderniam psichologui, bet, priešingai, nuostabiai skaidrų savo dvasios žvilgį, kuris perskverbia žmogiškosios būties gelmes ir jose randa tūnančią savimeilę kaip didžiausią atpirktojo ir Kristaus kančia pašvęstojo žmogiškumo priešą. Kiekviena tad priemonė, padedanti šį priešą išguiti, buvo Asyžiaus Šventajam gera: viešas savo ydų bei nuodėmių išpažinimas, nuolatinis savo menkystės pabrėžimas, sąmoningas vengimas bet kokios aukštesnės vietos (net kunigystės šventimų). Visa tai padėjo jam tapti paskutiniu, kad Dievuje taptų pirmuoju, bet jau ne psichologine, o religine prasme. Šv. Pranciškus tapo antruoju Kristumi tiktai dėl to, kad jis, kaip ir išganytojas, apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 7). Kelias į pilnutinį išaukštinimą eina tiktai per pilnutinį nusižeminimą.
<...> Šv. Pranciškus visą gyvenimą aiškiai jautė, kad jis yra paties Dievo vedamas ir vadovaujamas. Dievo balsas kvietė jį įgyvendinti Evangeliją žmogiškojoje būtyje. Kai Gubio giriose sutikti plėšikai paklausė Šventąjį, kas jis esąs, nesvyruodamas atsakė: Esu didžiojo Karaliaus šauklys. Šitaip galėjo atsakyti tiktai žmogus, tikrai jaučiąsis pašauktas didžiai misijai.
Bet kaip tik ši misija ir buvo anoji skvarbi šviesa, kuri Šventojo vidaus akims atskleidė visą jo menkystę. .Riterių kultūros augintinis, įpratintas gražiai dėvėti, gardžiai valgyti, siekti savo garbės turnyruose ir ją sukloti prie mylimosios kojų; Asyžiaus miesto pilietis, turįs paveldėti tėvo turtus ir užsiėmimą, vedantį į santykius su kylančiais ano meto miestelėnais, pirkliais, svetimšaliais; jaunuolis, apsuptas draugų būrio, einąs iš svetainės į svetainę, dainuojąs Provansijos albas ir serenadas, švaistąs pinigus ir šypseną kiekvienam sutiktajam - šis žmogus yra pašaukiamas Šventosios Dvasios gimdyti vaikų Kristuje, kaip jis pats savo kalboje popiežiui Inocentui III yra pasakęs. Jis yra pašaukiamas paremti savo petimi svyruojančią ir besirengiančią griūti Laterano baziliką - visos Bažnyčios simbolį, kaip pats popiežius sapne buvo regėjęs. Todėl yra visiškai suprantama, kad šv. Pranciškus labai ryškiai jautė tą prarają, kuri tvylojo tarp jo asmenybės ir jo pašaukimo. Jis žinojo, kas jis yra savo prigimtimi, savo būdu, savo įpročiais, savo nuodėmėmis. Kita vertus, jis jautė, ko Viešpats iš jo reikalauja, kviesdamas jį į savo Sūnaus šauklius, į Evangelijos vykdytojus, į Bažnyčios ramsčius.
Krikščionybei nėra didingesnio kūrinio už žmogų. Būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis yra pašauktas Viešpatį reikšti visa savo būtimi. Todėl jis turi šią būtį ir jos sąmonėje, ir jos apraiškose taip sutvarkyti, kad ji iš tikro būtų verta dieviškojo paveikslo vardo. Nuosekliai tad kiekvienas žmogaus kaip kūrinio žeminimas, kiekvienas jo kėlimas aukščiau už gamtą yra nekrikščioniškas. Žmogus yra šventas pačia savo esme, kadangi ši esmė neša Visagalio paveikslą. Jis yra neliečiamas pačioje savo prigimtyje, kaip yra neliečiama Švenčiausiojo taurė. Jis yra vertas pagarbos pačiu savo asmeniškumu, nes žmogaus asmuo tuo ir yra aš, kad turi absoliutinį Tu Dievuje. Nuosekliai tad pagarbos ženklai žmogui krikščionybėje ne tik kad nėra išnykę, bet, priešingai, jie yra išlaikyti ir net išvystyti. Žmogaus nusižeminimas krikščionybėje eina ranka rankon su dieviškosios jo didybės sąmone ir susipina į nuostabų išgyvenimą, kurį šv. Kryžiaus Jonas vadina mylimosios perkeitimu mylimajame (Noche oscura).
Kad ir šv. Pranciškui ši krikščioniškoji žmogaus didybė nebuvo svetimas dalykas, rodo 1212 m. įvykis, kai Šventasis po ilgiau užtrukusios misijų kelionės po Italiją grįžo atgal į gimtąjį Asyžiaus miestą. Žmonės jau buvo pasiilgę jo žodžio ir asmens, todėl suruošė tokį priėmimą, kokio apsuptas Kristus žengė į Jeruzalę: skambėjo visų Asyžiaus bažnyčių varpai, žmonių minios išėjo Šventojo pasitiktų, nešini palmėmis, vėliavomis, paveikslais, statulomis. Ir štai šv. Pranciškus nepabėgo nuo tos garbės. Jis nepavarė šalin jį gerbiančios minios, bet leidosi nuvedamas procesijoje pas kleboną, pas kurį jis paprastai apsistodavo. Kai kuriems broliams tai atrodė jau per daug, todėl jie net darė priekaištų, kad Šventasis, kuris nuolatos skelbė nusižeminimą, leidosi būti taip labai pagerbiamas. Tačiau šv. Pranciškus paaiškino jiems šios garbės prasmę: jam rodoma pagarba esanti ne kas kita, kaip pagarba bažnyčiose esantiems paveikslams ir statuloms. Kitaip sakant, žmogus esąs gyvas, iš kūno ir kraujo nuaustas Viešpaties atvaizdas. Iš savęs jis teturįs tik tiek, kiek akmuo, medis ar drobė. Bet jis reiškiąs Dievą. Jis nešąs Jį savyje ir vaizduojąs Jį savo buvimu. Todėl esąs vertas pagarbos ne dėl savęs paties, bet kaip tik dėl šios savo reikšmės. Vis dėlto ši pagarba tenkanti ne jam kap paveikslui, bet Tam, Kurio paveikslas jis yra. Jeigu tad akmens, medžio ar drobės atvaizdus, reiškiančius Viešpatį Dievą, Mergelę Mariją ar šventuosius, mes apsupame procesijomis ir nešame varpams gaudžiant į jiems paskirtas vietas, tai tuo labiau šitokių procesijų yra vertas gyvasis Viešpaties paveikslas - žmogus. Jį sveikindami ir prieš jį lenkdamiesi, mes sveikiname mūsų Pirmavaizdį, mūsų Originalą, mūsų Kūrėją ir Viešpatį. Todėl šv. Pranciškus ir leidosi apsupamas procesijos ir palydimas garbės ženklų.
Dėl tos pačios priežasties krikščionybė puošia pagarbos ženklais visus tuos, kurie Dievui atstovauja arba Jį žemėje išreiškia. Dėl tos pačios priežasties kiekvienas krikščionis jaučiasi iškeltas aukščiau už kitus Kūrėjo padarus ir pastatytas visų jų viršūnėje. Plaudamas apaštalams kojas, Kristus atskleidė mums ne tik reikalą nusižeminti, bet sykiu ir reikalą žmogų gerbti. Jis nusilenkė prieš žmogų, kad jį išvaduotų iš nuodėmingo išdidumo ir sykiu kad pakeltų jį iš paniekinimo purvo. Kojų dulkės yra mūsų puolimo ženklas. Jos yra ženklas, kad mes esame nuolat sutepami. Tačiau jų nuplovimas yra mūsų garbės ženklas. Jis yra ženklas, kad žmogui nedera būti suteptam; kad viršinė jo švara yra vidinės jo didybės atspindys; kad reikia būti žmogui švariam, nes jis yra Švenčiausiojo indas. Todėl krikščioniškoji žmogaus didybė ir yra šis monstrancinis jo spindėjimas -Viešpaties šviesa ir Viešpaties garbė.
Apaštalavimas
Dievo namų atnaujinimas buvo dar tik pats pirmutinis žingsnis į Bažnyčios atnaujinimą. Nuo medžiaginio pastato Asyžiaus Šventasis ėjo prie žmonių sielų ir širdžių, anų gyvųjų Viešpaties šventyklų, ne mažiau apleistų ir ne mažiau dulkinų kaip ir San Damiano bažnytėlė. Tai buvo apaštalavimas jau tikrąja šio žodžio prasme. Norint tačiau šį šv. Pranciškaus veikimą suprasti, reikia atsiminti, kad jis nebuvo kunigas, bet paprastas krikščionis kaip ir mes visi. Kitaip sakant, jis apaštalavo ne specialių šventimų jam duota galia, kaip tai daro vyskupai ir kunigai, bet bendrąja Viešpaties malone, visiems mums tekančia iš Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų. Šv. Pranciškaus veikla Bažnyčioje buvo pasauliškio veikla. Tai buvo katalikiškoji akcija, šiandien taip labai pabrėžiama bei vertinama, tačiau tokia pat sena, kaip ir Bažnyčia. Popiežius Benediktas XV yra paskyręs šv. Pranciškų Katalikiškosios akcijos dangiškuoju Globėju ir tuo išryškinęs jo kaip pasauliškio veiklą, nurodydamas jį pavyzdžiu visiems dabartinės Katalikiškosios akcijos nariams.
<...> O koks yra pagrindinis Katalikiškosios akcijos tikslas, jei ne pasaulio atnaujinimas Kristuje? Kaip kadaise šv. Pranciškus, taip šiandien visas pasauliečių apaštalavimas stengiasi įvykdyti pagrindinį krikščioniš-kojo gyvenimo dėsnį, gražiai išreikštą popiežiaus Pijaus XI: Neužtenka tik priklausyti Kristaus Bažnyčiai, bet reikia būti tos Bažnyčios nariu, pilnu gyvos dvasios ir tiesos. Reikia krikščioniui subręsti Jėzuje Kristuje ir pasiekti Jo amžiaus pilnatvės saiką. Reikia visą gyvenimą perkeisti Evangelijos dvasia ir atvesti jį prie Išganytojo sosto. Todėl dabartiniams Katalikiškosios akcijos veikėjams ir kyla klausimas: kaip šiuos uždavinius vykdė šv. Pranciškus?
Pirmas dalykas, kuris visu svarumu iškyla apaštalavimo darbe, yra pasauliečių santykis su dvasininkais. Apaštalavimas yra vienas ir vieningas veiksmas. Jis yra visos Bažnyčios funkcija.
Šv. Pranciškus sugebėjo dvasininkijoje skirti žmogiškąjį pradą nuo dieviškojo ir, peikdamas kunigų ydas, jis kartu reiškė nuostabią pagarbą kiekvienam kunigystės sakramentu pažymėtam žmogui. Šios pagarbos Asyžiaus Šventasis mokė ir savo brolius.
Mes esame pasiųsti, - sakydavo jis jiems, - padėti kunigams išganymo darbe ir papildyti tai, ko jiems trūksta. <...> Žinokite, bro liai, kad Viešpačiui patinka, jei mes laimime sielų. Tačiau jų laimėti lengviau galėsime tada, kai būsime taikoje su dvasininkais, negu tada, kai su jais ginčysimės. <...> Būdami taikos sūnūs, jūs laimėsite ir kunigus, ir žmones. Tai Viešpačiui daug labiau patiks, negu kad turėtumėte žmones savo pusėje, o kunigus prieš save.
Būdamas arti mirties ir brolių prašomas Pranciškus liepė užrašyti kaip paskutinę jo valią tris norus: broliai turi mylėti kits kitą, mylėti šventąjį neturtą ir būti visados ištikimi bei klusnūs šventos Motinos Bažnyčios ganytojams ir kunigams. Kad broliai kunigų pagarbos dėsnį ne tik žinotų, bet ir gyvenimiškai vykdytų, šv. Pranciškus nebijojo griebtis net nepaprastų priemonių: jis reikalavo kartais iš savo brolių, kad jie bučiuotų pėdsakus kanopų arklio, ant kurio buvo prajojęs kunigas.
<...> Kiekvienas krikščionis yra kunigas, nes kiekvienas yra dalyvis Kristaus žmogystėje, visa jos pilnatve paaukotoje Tėvui - ligi visiško jos sunaikinimo Kalvarijos kalne. O Kristus yra kunigas tuo, kad Jis save patį, visą savo žmogiškąją prigimtį yra aukojęs ir amžinai kunigų laikomose Mišiose aukoja dangiškajam Tėvui. Kai krikščionis Krikšto sakramentu yra įjungiamas į Kristaus Kūną, jis įgyja galios į šią Jėzaus žmogystės visuotinę auką ir, aukodamas individualius savo egzistencijos pradus, vykdo kunigiškąsias funkcijas dvasinės ir visuotinės kunigystės prasme.
Tačiau aukoti Kristų eucharistiniu būdu yra skirta tiktai sakramentinės Kunigystės nešėjams. Šv. Mišios yra esmingai Kristaus auka. Tačiau jos skiriasi nuo kiekvienos kitos mūsų daromos aukos tuo, kad jose yra aukojama ne mūsų maldos, darbai, pasiryžimai, kančios ir mirtys, bet pats Kristus su visu savo gyvenimu, kančia ir mirtimi. Be abejo, kadangi Kristus neša savyje visą žmoniją su visu jos buvimu bei likimu, tai savaime ir mūsų aukos įsijungia į Mišių auką, tačiau ne tiesioginiu būdu, bet tiktai per Kristų kaip per visų mūsų Tarpininką. Tiesioginis tačiau ir pirmaeilis Mišių aukos objektas yra Kristus-Išganytojas, Kristus-Mesijas. Iš kitos pusės, Mišios nėra nauja auka, kaip mūsų aukos, bet Kalvarijos aukos sudabartinimas (repraesentatio). Ne iš naujo Kristus kenčia ir miršta Mišių metu, bet vienkartinė istorinė Jo auka, iškelta per Jo Dievystę viršum laiko ir erdvės, todėl nedingusi ir nesibaigusi, esti atkeliama į dabartį. Mišios yra mistinė Kristaus Aukos regimybė. Ir štai kunigas turi galios Kalvarijos kalno Auką atkelti į mūsų dabartį. Jis turi galios padaryti ją mistiškai regimą. Negana to, jis turi galios duoną ir vyną paversti Kristaus Kūnu ir Krauju, nes tik tuo pavertimu įvyksta istorinės Kristaus Aukos sudabartinimas. Tačiau visa tai kunigas daro ne savo, bet Kristaus vardu. Jis stovi prie altoriaus ne kaip Jonas, Petras ar Andriejus, bet kaip Kristaus įgaliotinis, tariąs paties Kristaus žodžius: Tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujo taurė. Ne kunigo kūnas ir ne kunigo kraujo taurė, bet Kristaus! Anasai savybinis įvardis mano ir tariamas kunigo lūpomis priklauso ne kunigui, bet Išganytojui. Kunigo aš konsekracijos metu išnyksta: jo vieton atsistoja Kristaus Aš. Kunigystės sakramentas kaip tik ir suteikia žmogui galios visiškai tikroviniu - ne simboliniu ir ne moraliniu - būdu Kristaus Aš pastatyti savojo aš vietoje ir tuo būdu įvykdyti tai, kas Išganytojo buvo įvykdyta Paskutinės vakarienės metu, kai
Jis paėmė duoną, laužė dėkodamas ir tarė: „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano Kūnas, kuris bus už jus išduotas“. <...> Taip pat paėmė taurę po Vakarienės ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujo“ (1 Kor 11, 23-25).
Kunigo lūpomis vykdoma konsekracija yra Kristaus konsekracijos plėtimas istorijoje.
<...> Štai kodėl šv. Pranciškus kunigo asmenyje regėjo Dievo Sūnų. Jis regėjo Jį ne tik konsekracijos metu prie altoriaus, bet visą laiką, nes iš tikro Dievo Sūnus visą laiką kunigo prigimtyje ir gyvena. Kaip žmogiškoji prigimtis yra neatskiriamai susijusi su dieviškuoju Logos Įsikūnijimo aktu, taip lygiai neatskiriamai Kristus yra apsigyvenęs kunigo prigimtyje.
Kunigystės Sakramentas yra neišdildomas ir neprarandamas. Taip pat yra neišdildomas ir Dievo Sūnaus reiškimasis kunigo būtyje. O jeigu taip, tuomet jokios kunigo ydos ar nuodėmės negali mažinti jam turimos mūsų pagarbos ir mūsų klusnumo, nes ši pagarba ir šis klusnumas iš tikrųjų yra reiškiama ne kunigo asmeniui - menkam ir nevertam, - bet jame gyvenančiam Dievo Sūnui.
<...> Antras dalykas, kurį nušviečia šv. Pranciškus kaip Katalikiškosios akcijos Globėjas, yra Dievo Žodžio skelbimas. Apaštalavimas reikalauja iš kiekvieno krikščionies dviejų dalykų: liudijimo ir skelbimo. Krikščionis turi liudyti Kristų savo gyvenimu ir skelbti Jį savo darbais, savo poelgiais, savo kančia, galop savo. mirtimi. Krikščionies egzistencija žemėje turi būti Kristaus egzistencijos plėtimas istorijoje. Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame (Rom 14, 7-8). Krikščionis turi pareigą ne tik sau, bet ir išganymo ieškančiam pasauliui. Būdamas mistinio Kristaus Kūno narys, jis yra pašauktas ne tik pats būti gyvas šio Kūno gyvybe, bet kartu ir rūpintis, kad Kristus augtų ir plistų, kad Jis taptų visuotinis tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu. Būties atstatymas, išvaduojant ją iš nuodėmės ir iš naujo sujungiant su Dievu, yra ne tik individualus Išganytojo aktas, įvykęs Kalvarijos kalne prieš 2000 metų, bet ir visos Bažnyčios uždavinys, nepaliaujamai vykstąs visą istorijos metą.
<...> Jeigu krikščionis gyvena Kristumi, jis negali apie Jį nekalbėti ir ieškantiems Jo nerodyti. Jis negali neskelbti Evangelijos kiekvienam, su kuriuo susiduria. Šalia liudijimo gyvenimu, skelbimas žodžiu yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios egzistencijos pareigų.
* * *
