ATEITININKŲ SĄJŪDIS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Ign.[Kazimieras Šapalas]
(Tęsinys. Pradžia Nr.7 ir 8)
Nepriklausomybės metais nė vienas ideologinis sąjūdis nebuvo taip išplitęs ir neturėjo visuomenėje tokios įtakos kaip ateitininkų. Jis patraukė didelę dalį besimokančio jaunimo, išaugino gausų būrį gerai išlavintos, veiklumu ir iniciatyva pasižyminčios katalikiškos inteligentijos. Ateitininkai daug prisidėjo prie nepriklausomos valstybės sukūrimo, pakeitė inteligentijos ideologinį nusistatymą, suaktyvino katalikų veikimą ir ryžtingai pasipriešino jėgoms, siekiančioms nukreipti valstybės bei tautos gyvenimą ateizmo linkme. Prof. Juozas Eretas ne be pagrindo rašė, kad ateitininkų sąjūdis pats didžiausias ir reikšmingiausias nepriklausomybės metais (1).
Sąjūdžio augimas. Besimokantį jaunimą ateitininkai patraukė savo idealizmu, organizuotumu ir energinga veikla. Jie meilę Tėvynei ir ištikimybę šūkiui - Visa atnaujinti Kristuje! - ne vien žodžiais skelbė, bet darbais liudijo. Kovos dėl Tėvynės laisvės metu jie pirmieji išėjo savanoriais. Vysk. Kazimieras Paltarokas rašė, kad 90% kandidatų į kunigų seminarijas duodavo ateitininkai (2).
Ateitininkų eilės sparčiai augo. Moksleiviai ateitininkai 1919 m. turėjo 19 kuopų ir apie 1500 narių, 1923 m. - 49 kuopas ir 4500 narių, o 1927 m. -81 kuopą ir 6037 narius (3). Studentų ateitininkų organizacija Lietuvos universitete Kaune 1922 m. turėjo 38 narius, 1923 m. - 213, 1931 m. - 572 (4). Nemažai studentų ateitininkų mokėsi Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, taip pat Friburgo, Paryžiaus, Vienos ir kitose Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. 1931-1932 m. studentų ateitininkų buvo arti 1000-čio. Kasmet keli šimtai ateitininkų baigdavo vidurines ir aukštąsias mokyklas ir taip buvo papildomos katalikų inteligentijos eilės.
Sąjūdžio organizacinė struktūra ir vadai. Ateitininkų sąjūdis, tapęs masiniu, nepakriko klystkeliuose ir nesusiskaldė kaip aušrininkų, nes buvo gerai organizuotas, rėmėsi tvirtais principais ir turėjo plataus akiračio, didelės erudicijos, aukštos doros kilniadvasius vadus. Organizacinė struktūra kilo plečiantis sąjūdžiui. Pastovi organizacijos forma buvo nustatyta 1927 m. reorganizacinėje konferencijoje Palangoje. Sąjūdis pavadintas Ateitininkų federacija, kurią sudarė trys savarankiškos sąjungos: moksleivių, studentų ir sendraugių. Kiekviena jų tvarkėsi autonomiškai, turėjo atskirus padalinius ir centrus.
Sąjūdžiui vadovavo 5-eriems metams renkama vyriausioji valdyba, kurią sudarė 7 nariai: vyriausiasis vadas, vyriausiasis dvasios vadas, vyriausiosios tarybos pirmininkas, generalinis sekretorius ir moksleivių, studentų bei sendraugių pirmininkai. Šalia vyriausiosios valdybos, 5-eriems metams buvo renkama vyriausioji taryba - kūrybinės iniciatyvos ir ideologinės interpretacijos patariamasis organas. Jos nariais galėjo būti baigę aukštąjį mokslą, buvę aktyviais ateitininkais ne trumpiau kaip 10 metų (5).
Iki 1927 m. ateitininkijai vadovavo sąjūdžio kūrėjas, universiteto profesorius, mokslininkas enciklopedininkas, daugelio spaudos organų steigėjas bei redaktorius Pranas Dovydaitis. Tai buvo nenuilstamas apaštalas, gyvu žodžiu ir taiklia plunksna ištvermingai gynęs tikėjimą ir skelbęs Evangelijos tiesą. Kai 1930 m. Švietimo ministerija uždraudė moksleivių ateitininkų organizaciją, jis niekieno neraginamas ir nerinktas ėmėsi juos globoti ir visokeriopai remti jų nelegalų veikimą. Dėl to tautininkų valdžia 1932 m. trims mėnesiams jį uždarė kalėjime, o 1936 m. jis buvo atleistas iš universiteto. Sovietų valdžia 1941 m. jį ištrėmė į Sibirą; 1942 m. - mirė Sverdlovsko kalėjime (3).
Reorganizacinė konferencija Palangoje 1927 m. vyriausiuoju ateitininkų vadu išrinko prof. Stasį Šalkauskį, kuris pasižymėjo ne tik moksliniais darbais, bet ir kilnia asmenybe. Didelę reikšmę turėjo jo raštai ateitininkų ideologijos klausimais. Iškėlęs šūkį - Susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti! - jis dėjo daug pastangų, kad ateitininkai įgytų gilesnį ideologinį susipratimą, gerai susiorganizuotų ir energingai veiktų, rodydami kūrybinę iniciatyvą. Dėl silpnos sveikatos pasitraukęs iš vyriausiojo vado pareigų, kaip ir prof. R Dovydaitis pasiliko nerinktuoju ateitininkijos vadu.
Ateitininkų kongresas 1930 m. vyriausiuoju vadu išrinko prof. Kazį Pakštą. Jis kurį laiką buvo gyvenęs ir dalyvavęs lietuvių visuomeniniame veikime JAV Sociologiją ir gamtos mokslus studijavo JAV ir Šveicarijos universitetuose. Daug keliavo ir buvo gerai susipažinęs su daugelio šalių gyvenimu bei įvairių tautų siekiais. Daug rašė apie pavojų, gresiantį Lietuvai iš kaimynų pusės. Ragino pagreitinti tautos kultūros raidą, nes tik aukšta kultūra gali užtikrinti lietuvių tautai tolesnį jos egzistavimą, gyvenant pavojingoje tautų trynimosi zonoje. Skatino ateitininkus rengti tautą sutikti galimus pavojus.
Vyriausiuoju dvasios vadu nuo 1927 m. buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų kun. prof. Pranas Kuraitis, žymiausias tomistinės filosofijos atstovas Lietuvoje, universitete dėstęs filosofiją. Jis buvo, prof. Ereto žodžiais tariant, „pilkasis eminencija“ - kuklus, paprastas, nelinkęs reikštis viešumoje. Bet, subūręs apie save energingiausius ir veikliausius ateitininkus, tapo tikruoju ateitininkų sąjūdžio vadovu ir suko jo organizacinį mechanizmą.
Vyriausiosios tarybos pirmininkas buvo Edvardas Turauskas, aukštąjį mokslą ėjęs Sorbonos ir Friburgo universitetuose. Kurį laiką redagavo „Ryto“ dienraštį, ėjo aukštas pareigas užsienio reikalų ministerijoje, buvo Lietuvos pasiuntiniu Šveicarijoje. Vyriausiosios tarybos nariais buvo vysk. Mečislovas Reinys, kun. Mykolas Krupavičius, ministras Kazimieras Bizauskas, dr. Klemensas Ruginis, Ona Kriaučiūnienė, dr. Ignas Skrupskelis ir kiti. Taryboje didžiausią aktyvumą rodė vysk. M. Reinys ir dr. Ign. Skrupskelis. Juodu dalyvavo sprendžiant svarbiausius ateitininkų veikimo klausimus. Vysk. Reinys ypač energingai kovojo, kad būtų atšauktas moksleivių ateitininkų organizacijos uždraudimas. Todėl tautininkai ne kartą jį smarkiai puolė. Tarybinės valdžios 1947 m. buvo suimtas, uždarytas Vladimiro kalėjime, kur 1953 m. mirė. Dr. Skrupskelis priklausė jaunesniajai ateitininkų kartai. Organizacijoje ėjo įvairias atsakingas pareigas. Pasižymėjo kaip žurnalistas. Redagavo „Židinį“, dienraštį „XX amžius“. Tarybinės valdžios 1940 m. ištremtas į Sibirą, ten žuvo nežinomomis aplinkybėmis. 1941 m. buvo sušaudytas ir vyriausiosios tarybos narys, vienas pirmųjų ateitininkų, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, paskutinės Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas.
Generaliniais sekretoriais buvo renkami jaunesnieji, dažniausiai tik baigę aukštąjį mokslą. Ilgiausiai šias pareigas ėjo Jonas Štaupas, išrinktas 1930 metais. Jis energingai kovojo, kad būtų atšauktas ateitininkų organizacijos uždraudimas. Dėl to du kartus buvo nubaustas kalėti ir keliems mėnesiams išsiųstas į Varnių koncentracijos stovyklą. 1940 m. tarybinės valdžios ištremtas į Sibirą, 1941 m. mirė Gario koncentracijos stovykloje.
Ateitininkų ideologija. Kaip jau minėta, ateitininkų sąjūdis išsilaikė nepakrikęs ir nesusiskaldęs dėl savo ideologijos. Ją formavo prof. Pr. Dovydaitis, kun. prof. Pr. Kuraitis, vysk. M. Reinys, prof. K. Pakštas, tačiau svarbiausias jos ideologas buvo prof. St. Šalkauskis. 1925 m. ateitininkų kongrese jis suformulavo ateitininkų principus ir pareigas, o savo veikaluose „Ateitininkų ideologija“, „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, „Visuomeninis auklėjimas“ juos plačiai išdėstė ir teoriškai pagrindė.
Ateitininkų principai bei pareigos buvo paskelbti 1927 m. reorganizacinėje konferencijoje. Principai reikalavo, kad ateitininkai ne tik laikytųsi katalikiškos pasaulėžiūros, bet ir apaštalautų savo gyvenimu bei darbais. Tautiškumą reikalavo laikyti būtinu savo gyvenimo veiksniu, tačiau ragino vengti nacionalizmo, kuris kaip šovinizmas trukdo tautoms sudaryti harmoningą visos žmonijos sąjungą. Pasaulinės visuomenės aukščiausias idealas - visuotinis susidraugavimas krikščioniškojo solidarumo pagrindais. Ateitininkas turi rengtis tapti tikru inteligentu, kuris galėtų atlikti vadovaujamą vaidmenį Lietuvos valstybėje bei lietuvių tautoje. Jis - veiklos žmogus. Jam svetimas sustingimas, patogumų siekimas, inertiškumas. Aukštus idealus visuomenėje jis stengiasi realizuoti savo veiklumu ir rodydamas kūrybinę iniciatyvą. Privalo apsišarvuoti veikimui reikalingomis žiniomis, ugdyti organizacinius gebėjimus, susipažinti su administravimo bei vadovavimo principais ir technika. Didžiai vertina laisvę, tvarką, demokratiją. Brangina krikščioniškosios šeimos idealą ir šeimai rengiasi doriniu bei psichologiniu požiūriu.
Ateitininkai - nepartinė organizacija. Eidamas mokslą vidurinėje mokykloje ateitininkas negali priklausyti jokiai partinei organizacijai. Turėdamas brandos atestatą, jau gali stoti į partiją, bet su sąlyga, jei jos siekiai neprieštarauja Katalikų Bažnyčiai, lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei.
Lavinimasis bei auklėjimasis. Ateitininkų federacija buvo besimokančio jaunimo lavinimo bei auklėjimo organizacija. Vyresniųjų - sendraugių vaidmuo ribojosi moksleivių bei studentų organizacijų globa, materialine bei moraline parama ir ideologinės krypties nusistatymu. Įstatai moksleiviams ateitininkams užbrėžė tikslą - sąmoningai rengtis tapti karštais lietuviais patriotais, susipratusiais katalikais, aktyviais visuomenininkais ir gerais pasirinktos profesijos specialistais. Lavinimasis bei auklėjimasis vyko kuopelėse, sekcijose ir įvairiuose būreliuose. Be to, buvo rengiamos paskaitos, kursai, konferencijos, kongresai, Sporto Šventės ir kiti renginiai. (Kaip buvo dirbamas moksleivių ateitininkų lavinimosi bei auklėjimosi darbas kuopelėse, sekcijose bei būreliuose, rašyta „Rūpintojėlio“ Nr. 7.)
Studentai ateitininkai būrėsi į draugoves, korporacijas, klubus ir sambūrius. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto ateitininkai, domėjęsi visuomeniniu darbu, jungėsi į Kęstučio korporaciją ir Vytauto klubą, meno bičiuliai - į Šatrijos draugovę, medikai - Sajos, technikai - Grandies korporacijas, pedagogai - į Humanitas draugovę, sportininkai - Achilo klubą ir t.t. Tokių sambūrių 1931-1932 m. universitete buvo 15, Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje - 3, Friburgo, Paryžiaus, Vienos ir kituose Vakarų universitetuose - po vieną.
Dalyvaudami katalikiškų organizacijų veikloje ateitininkai pratinosi dirbti visuomeninį darbą ir ugdė savo organizacinius gebėjimus. Neužmiršo ir žurnalistinio darbo. Nemažai studentų ateitininkų dirbo redakcijose ir bendradarbiavo katalikiškuose laikraščiuose.
Eucharistinis sąjūdis. Gyvas tikėjimas tvirtai laikosi, kai religinė dvasia yra nuolatos gaivinama. Palaikyti gyvą religinę dvasią tarp ateitininkų rūpinosi eucharistiniai būreliai. Jie buvo įsikūrę beveik visose moksleivių kuopose. Jų nariai kas mėnesį eidavo išpažinties ir bendrai priimdavo šv. Komuniją. Dievo Kūno šventėje po bendros komunijos rengdavo užkandį agape. Apaštalavo tarp draugų ir visuomenėje. Apaštalaudami daug dėmesio skyrė gailestingumo darbams: lankė ligonius, rūpinosi padėti vargstantiems.
Savo veiklumu kurį laiką (1923-1930) pasižymėjo studentų eucharistininkų būrelis, turėjęs apie 100 narių. Į gailestingųjų darbų vykdymą jie įtraukė kitus studentų sambūrius ir sendraugius. Lankė vargšų šeimas lūšnose, landynėse ir kuo galėdami jiems padėjo. Pinigais, drabužiais ir produktais šį darbą rėmė sendraugiai. Be to, buvo daromos rinkliavos Kauno gatvėse, parduotuvėse, Vėlinių dieną kapinėse. Beglobius senelius ir vaikus rūpinosi įtaisyti į prieglaudas, sergančius - į ligonines. Lankė kalinius, rengė jiems paskaitas, nunešdavo laikraščių, pasirūpindavo jų dvasiniais reikalais.
Vėliau, būrelio veikimui apsilpus, vietoj jo sukurtas Ateitininkų religinis susidraugavimas (ARS). Jo vadovybę sudarė visų universiteto studentų ateitininkų sambūrių atstovai. ARS rengė paskaitas, minėjimus, bendrą komuniją ne atskiram būreliui, o visiems universiteto ateitininkams. Pertvarkymas buvo sėkmingas: ARS renginiai buvo gausiai studentų lankomi.
1938 m. tarp jaunų kunigų ir pasauliečių katalikų kilo Gyvosios dvasios sąjūdis. Jis siekė pažadinti gyvesnį dvasinį gyvenimą, paremtą Evangelijos dvasia. Sąjūdžio iniciatorius buvo prof. St. Šalkauskis. Jis gyvąją dvasią apibūdino kaip pastovią vidinę įtampą, nukreiptą į idealo siekimą, vidinį degimą, kuris tarsi evangeliškas žibintas nušviečia vidaus gyvenimą. Sąjūdis nesudarė atskiros organizacijos. Tai buvo tik bendraminčių susitarimas, reikalavęs idealo meilės, dorinio jautrumo ir pasiryžimo tobulėti.
Abstinentų sąjūdis. Dauguma ateitininkų buvo arba abstinentai, arba blaivininkai. Abstinentų būreliai veikė beveik kiekvienoje moksleivių ateitininkų kuopoje, o kai kurios kuopos buvo ištisai abstinentiškos. 1926 m. moksleivių ateitininkų organizacijoje buvo apie 6000 narių, iš jų apie 2000 priklausė abstinentų būreliams. Nemažai ateitininkų, nors nebuvo įsirašę į abstinentų būrelį, buvo abstinentai. Veikli buvo studentų abstinentų korporacija. Leido antialkoholinį žurnalą „Santūra“, kuriame rašė dr. Antanas Gylys, prof. Vladas Lašas, doc. Jonas Zubkus, dr. M. Gylienė, Karolis Dineika ir kt. Moksleiviai ir studentai ateitininkai uoliai rėmė Blaivybės draugiją. Bendradarbiavo ir platino draugijos dvisavaitinį laikraštį „Sargyba“. Draugijos Centro valdybos narių daugumą dažniausiai sudarė studentai ateitininkai. Jos pirmininkas buvo ateitininkas sendraugis dr. A. Gylys. 1928 metais Blaivybės draugijos konferencijoje iš 227 dalyvių buvo 48 moksleiviai ir 49 studentai ateitininkai (8).
Konferencijos ir kongresai. Ateitininkų organizacijos augimą, gyvą ir plataus užmojo veiklą rodė metinės konferencijos ir kas 5-eri metai šaukiami kongresai. Čia buvo daromos atliktų darbų ataskaitos, užsibrėžiami ateities veikimo planai, išklausomos paskaitos ideologiniais klausimais ir išrenkami centriniai organai. Kongreso metu buvo rengiamos ateitininkų darbų parodos (spaudos, meno, rankdarbių ir kt.), sporto ir dainų šventės, religinės muzikos koncertai, misterijų vaidinimai, eisenos su fakelais.
Didelį įspūdį ne tik nariams, bet ir kitiems žiūrovams palikdavo misterijų vaidinimai ir vakaro eisenos su fakelais. Kongreso metu Kauno Ąžuolyne 1925 m. buvo suvaidinta Liudo Giros misterija „Paparčio žiedas“, 1927 m. Palangoje prie Birutės kalno - Vinco Mykolaičio-Putino „Nuvainikuota vaidilutė“, 1930 m. Kauno Ąžuolyne - Vytauto Bičiūno „Amžių karžygys“. Muziką misterijoms parašė kompozitorius J. Dambrauskas. Dainų šventėse pasirodydavo moksleivių ateitininkų kuopų ir universiteto studentų ateitininkų chorai. Sporto šventėse buvo atliekamos bendros pratybos, varžydavosi ateitininkų sporto klubų sportininkai.
Konferencijos ir kongresai sutraukdavo daug dalyvių. Pavyzdžiui, 1925 m. kongrese dalyvavo 1600 žmonių, 1927 m. Palangoje - per 2000, 1930 m. Kaune - 2168. Nusižiūrėjusios į ateitininkus ir kitos organizacijos ėmė rengti savo suvažiavimus bei kongresus su parodomis, eisenomis, sporto šventėmis.
Moksleivių ateitininkų organizacijos uždarymas. Ateitininkų kelias nepriklausomybės metais nebuvo toks lengvas ir lygus, kaip jį dabar nušviečia ateistinė spauda. Juos visą laiką puolė aušrininkai, kultūrininkai ir kitos ateistinės krypties organizacijos. Prieš juos nuolatinę akciją vedė kairiųjų pažiūrų spauda. Nuo pat ateitininkų sąjūdžio pradžios jiems nerodė palankumo liberaliai nusiteikę tautininkai, o kai katalikiškoji inteligentija, kurią sudarė daugiausia ateitininkai, neparėmė tautininkų įvesto totalitarinio diktatūrinio režimo su Smetona priešaky, jų priešiškumas ateitininkams ypač suliepsnojo. Tautininkai užsimojo užgniaužti moksleivių ateitininkų veiklą, o ilgainiui ir visą sąjūdį. 10 metų ateitininkai moksleiviai buvo priversti veikti nelegaliai ir sunkiai kovoti dėl savo organizacijos egzistencijos.
1930 m. Švietimo ministerija uždraudė ideologinio pobūdžio moksleivių organizacijas, išskyrus skautus, kurių organizaciją suvalstybino, nustatė tautininkišką kryptį ir jų šefu vietoj Aleksandro Stulginskio tapo Antanas Smetona. Uždarymas labiausiai paveikė ateitininkus, nes kitos moksleivių organizacijos - aušrininkų, varpininkų, jaunalietuvių, komunistinio jaunimo - nebuvo gausios ir jų įtaka moksleivijai palyginti nebuvo didelė.
Katalikiškoji visuomenė moksleivių ateitininkų organizacijos uždarymą griežtai pasmerkė ir nesutiko eiti į jokius kompromisus su valdžia. Katalikiškos organizacijos siuntė protesto raštus vyriausybei, reikalaudamos atšaukti draudimą. Studentai ateitininkai protesto ženklan juodu gedulo raišteliu perrišo savo ženklelius.
Lietuvos Vyskupų konferencija nurodė vyriausybei, kad Švietimo ministerijos aplinkraštis prieštarauja vidurinių ir aukštųjų mokyklų įstatymui ir konkordato su Apaštalų Sostu 25-am straipsniui. Nepasitenkinimą tuo potvarkiu Apaštalų Sosto vardu ministrui pirmininkui J. Tūbeliui pareiškė nuncijus arkivysk. R. Bartolonis. Tačiau draudimas nebuvo atšauktas, kilo ilga ir pikta katalikų kova su tautininkų vyriausybe. Draudimas, pažeidęs 1927 m. sudarytą konkordatą, labai pablogino Lietuvos vyriausybės santykius su Apaštalų Sostu. Nuncijui arkivysk. R. Bartoloniui, kuris gynė ateitininkus, 1931 06 15 buvo įsakyta per 24 valandas palikti Lietuvą.
Moksleivius ateitininkus energingai gynė studentai ateitininkai, nors už tai jiems grėsė kalėjimas ir kitos bausmės. Jie tuojau išleido kelis atsišaukimus, ragindami katalikišką visuomenę siųsti vyriausybei protesto pareiškimus ir reikalauti, kad būtų atšauktas draudimas. Atsišaukimams platinti jie pasisklaidė po visą Lietuvą. Ši akcija padarė poveikį visuomenei ir sulaukė vyriausybės reagavimo. Buvo sudarytos bylos 4 kunigams ir 8 studentams. Juos kaltino antivalstybine veikla, už ką grėsė sunkios bausmės. Bylas spręsti perdavė kariuomenės teismui. Kaltinamuosius gynė žymiausi įvairių pažiūrų Lietuvos advokatai: A. Tumėnas, R Leonas, M. Sleževičius, V Požėla ir keli kiti. Teismas apkaltino tik nelegalių atsišaukimų (be cenzūros leidimo) platinimu ir nubaudė palyginti švelniai: kun. Juozą Šalčių - 2000 litų pabaudos, arba 3 mėnesiams kalėjimo, R. Masionį, J. Štaupą, kun. Žvynį - po 1000 litų, arba 2 mėnesius kalėti, K. Mockų - 750 litų, arba mėnesį ir 3 savaites kalėti, J. Laboką, J. Mikailą ir R Svetulevičių - po 500 litų, arba vieną mėnesį ir 2 savaites kalėti. Studentai J. Baranauskas ir K. Bauba, kunigai H. Prielgauskas ir Strumila buvo išteisinti. J. Štaupas, A. Masionis ir J. Mikaila bausmes atliko sunkiųjų darbų kalėjime (3).
Moksleiviai ateitininkai, remiami katalikiškos visuomenės ir bažnytinės vyriausybės, savo veiklą tęsė nelegaliai už mokyklos sienų. Susirinkimus šaukė katalikiškų organizacijų patalpose, klebonijose, bažnyčiose, privačiuose butuose, susibūrę gamtoje, ūkininkų daržinėse. Reikėjo saugotis policijos, saugumo seklių, mokyklos vadovybės ir mokytojų. Apsisaugoti ne visada pavykdavo. 1935 m. spalio mėnesį buvo susektas Biržų ateitininkų susirinkimas bažnyčioje: 4 mokiniai pašalinti iš gimnazijos, 11-ai sumažintas elgesio pažymys, o kapelionas atleistas iš pareigų. Ne kartą teko nutraukti susirinkimą, pastebėjus, jog seka policija. Pavyzdžiui, 1934 m. Naujųjų metų išvakarėse Kaune buvo sušaukta konferencija, į kurią iš įvairių mokyklų atvyko per 150 atstovų. Pradėjus posėdį pastebėta, kad supa policija. Pasprukę dalyviai susimetė kitoje miesto dalyje, bet ir čia pasirodžiusi policija kai kuriuos spėjo sulaikyti: 15 mokinių buvo pašalinta iš gimnazijų, 3 moksleiviai gavo po 5 paras areštinės, o dvasios vadas poetas kun. Kazimieras Žitkus-Vincas Stonis nubaustas pinigine bauda (3).
Ypač uoliai buvo sekamas moksleivių ateitininkų Centras. 1931 m. pradžioje į Varnių koncentracijos stovyklą buvo išsiųstas Centro valdybos pirmininkas A. Damaševičius (Damušis). Jį pakeitęs A. Masionis netrukus 6 mėnesiams ištremtas iš Kauno. Pirmininko pareigas perėmė jau 3 mėnesius kalėjime atsėdėjęs J. Gratkauskas, kuris netrukus tiesiai iš gatvės išgabentas į Varnių koncentracijos stovyklą, o Centro valdybos sekretorius J. Žemaitaitis išsiųstas į Šakių apskritį.
Tokiomis sąlygomis moksleiviai ateitininkai veikė 10 metų. Organizacija neiširo, bet sustiprėjo ir išaugo. Dr. J. Girniaus teigimu, narių skaičius padidėjo 2-3 kartus.
Nelegalus moksleivių ateitininkų veikimas negalėjo būti malonus Švietimo ministerijai. Ji kiekviena proga ragino moksleivius pasirūpinti, kad toks veikimas būtų nutrauktas. Švietimo ministras J. Tonkūnas 1935 m. mokytojų tautininkų suvažiavime pareiškė: Slaptos lietuviškos organizacijos lietuviškoje mokykloje - mūsų mokyklos gėda. <... > Ši nelemta yda mokytojų rūpesčiu iš mokyklų turi būti kuo greičiausiai pašalinta (2). Bet nei sustiprintas sekimas, nei taikomos griežtos bausmės moksleivių ateitininkų veikimo nesulaikė. Draudimas, paskelbtas vadovaujantis ne pedagoginiais, o grynai partiniais sumetimais, buvo neteisingas, todėl jo ir neklausyta.
Didžiausias nuopelnas, kad moksleivių ateitininkų organizacija pogrindyje tvirtai laikėsi, priklauso prof. Pr. Dovydaičiui. Jis tėviškai rūpino-~si visais moksleivių ateitininkų reikalais. Kaip to meto moksleivių ateitininkų Centro pirmininkas rašė, kad visada buvo pasirengęs paremti Centrą, kur jo kompetencija ir pajėgumas baigdavosi. Jis nuolatos dalyvaudavo Centro valdybos posėdžiuose. Geriau negu kuris kitas žinojo tikrą organizacijos padėtį. Laikydamiesi konspiracinio atsargumo, vengdavo viešų pranešimų apie veikimą. Konferencijoje nuošalesnėje vietoje prof. Dovydaitis „klausydavo išpažinčių“: atstovus iš įvairių mokyklų kviesdavo papasakoti apie savo kuopą - kaip ji veikia, ar labai trukdo mokyklos vadovybė ir mokytojai. Rašydavo laiškus kapelionams, prašydamas padėti kuopas lankantiems Centro instruktoriams, ir pats lankydavo kuopas.
Didelę reikšmę turėjo prof. Dovydaičio rengiamos Gamtos draugo ekskursijos (vardą gavo nuo populiaraus „Kosmos“ žurnalo priedo). Šiose ekskursijose dalyvaudavo moksleiviai iš įvairių ateitininkų kuopų. Specialiai pasamdytu garlaiviu iš Kauno plaukdami Nemunu pasiekdavo Nidą, Klaipėdą, iš kur autobusais vykdavo į Palangą ir kitas vietas. Ekskursantai ne tik susipažindavo su Lietuva, bet surengdavo ir metines moksleivių Ateitininkų konferencijas. 1931 m. tokia konferencija vyko Tytuvėnuose, 1933 m. -Palangoje, o 1935 m. ekskursantai dalyvavo Ateitininkų federacijos kongrese Telšiuose. Ekskursijose dalyvaudavo apie 150-170 moksleivių. Drauge su prof. Dovydaičiu keliaudavo moksleivių sąjungos dvasios vadas kun. K. Žitkus, o kartais ir vysk. M. Reinys. Ekskursijos suartindavo mokyklų ateitininkus ir sutvirtindavo jų ryžtą veikti ir ištverti nepaisant pavojų.
Plati R Dovydaičio veikla tarp moksleivių ateitininkų negalėjo likti nepastebėta: 1934 m. švietimo ministro jis buvo įspėtas, o 1936 m., kaip minėta, atleistas iš universiteto. Vėliau į universitetą jis buvo grąžintas, bet turėjo pažadėti, kad atsisakys veiklos tarp moksleivių ateitininkų. Kun. K. Žitkaus liudijimu, atplėšimas nuo moksleivijos jam buvo žaizda, niekad neužgijusi. Jam nustojus organizuoti ekskursijas, jas rengė kiti.
Kietą katalikų visuomenės nusistatymą vyriausybė bandė palaužti spaudimu. Suvalstybino kelias privačias katalikų mokyklas, Teologijos-filosofijos fakultete apkarpė katedrų skaičių ir sumažino etatus, katalikų mokyklų mokytojams atėmė valstybės tarnautojų teises ir tuo užkirto kelią jiems ištarnauti pensijas. Tačiau šios priemonės katalikų nusistatymo nepakeitė, ir vyriausybė buvo priversta ieškoti kompromiso: sutiko leisti veikti moksleivių katalikų būreliams kapelionų priežiūroje, tik be ateitininkų vardo ir be teisės turėti Centrą. Šitokį kompromisą buvo linkęs priimti ir Vatikanas, bet dauguma Lietuvos vyskupų buvo kitokios nuomonės - jie nesutiko atsižadėti ateitininkų vardo. Taip su vyriausybe nebuvo sutarta ir draudimas nebuvo atšauktas. Tautininkų diktatūriniam režimui susvyravus, 1939 m. buvo sudaryta koalicinė vyriausybė ir švietimo ministru tapo ateitininkas sendraugis Leonas Bistras. Nors draudimas oficialiai nebuvo atšauktas, tačiau moksleivių ateitininkų veiklos niekas netrukdė.
Draudimo metu didelę ir sunkią pareigą atliko mokyklų kapelionai, globodami ir remdami moksleivių ateitininkų kuopas. Labai reikšminga buvo vyskupų M. Reinio ir K. Paltaroko parama. Atkakli 10-ies metų kova, kurią ištvermingai kovojo Lietuvos katalikai ir kurią rėmė Apaštalų Sostas, rodo, kokią didelę reikšmę Lietuvos katalikams turėjo ateitininkų sąjūdis ir kaip jiems buvo brangus pats ateitininkų vardas.
(Tęsinys kitame numeryje)
LITERATŪRA
1. J. Eretas. Stasys Šalkauskis. Brooklyn, 1960.
2. Iš Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko užrašų (Rankraštis).
3. J. Girnius. Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975.
4. Savu keliu. VDU studentų ateitininkų sąjunga. 1932.
5. St. Šalkauskis. Ateitininkų ideologija. 1933.
6. Ateitis. 1927.
7. Ateitis. 1930.
8. Santūra. Priešaikoholinis mokslo žurnalas. 1927. T. 1, 2-3 sąs.
