Partizanai: Istorija ir dabartis

PARTIZANINIS SĄJŪDIS SALAMIESČIO APYLINKĖSE

RYTŲ LIETUVA

Salamiesčio apylinkėse veikė partizanų būrys, vadovaujamas aviacijos kapitono Albino Tindžiulio. Būrys stovyklaudavo girelėje šalia Bakšėnų kaimo arba Sipsalės miškelyje.

Vyrai iš aplinkinių Žilių, Bakšėnų, Bartašiškių, Tuitų ir Bižių kaimų, susibūrę 1945 m. pradžioje, pasikvietė Likalaukių, Astravu kaimų partizanus. Susidarė 50-60 kovotojų būrys. Partizanams vadovauti buvo pakviestas kpt.A. Tindžiulis, kuris tuo metu slapstėsi pas seserį Žilių kaime. Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu būrį suskirstė į keturis skyrius, kuriems vadovavo P.Devainis, A.Ažubalis, A.Laužikas ir K. Bielskis. Vado pavaduotoju išrinktas K.Eidikonis-Dėdytė. Būrys veikė iki 1945 m. vasaros vidurio. Vėliau A.Tindžiulio-Dėdės nurodymu vyrai išsiskirstė, nes taip buvo patogiau slapstytis, dalis užsiregistravo.

1946 m. vasario 16 d. pasaloje Bartašiškių kaime žuvo Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba, Bronius Masiulis-Puškinas ir Bronius Šinkevičius. Kovo 6 d. Bartašiškių kaime žuvo Vytautas Vaitekūnas-Gandis, Vytautas Vilčinskas-Radistas ir Vytautas Mikonis-Pabrinkis. 1947 m. žuvo Petras Viksva-Direktorius ir Jonas Viksva-Daktaras. Jų žuvimo aplinkybių sužinoti nepavyko.

Kpt.A. Tindžiulis-Dėdėprie Pyvesos upelio ties Bakšėnų kaimu turėjo slėptuvę. Jo ryšininkai buvo Janina Rasimavičiūtė ir Alfonsas Skukauskas. A. Tindžiulis-Dėdė buvo didžiausias autoritetas apylinkėje. Jo slėptuvėje lankėsi Starkus iš Šimonių girios, su juo palaikė ryšį Alizavos, Kupreliškio partizanai. A. Tindžiulis garsėjo kaip griežtas, įžvalgus vadas, draudžiantis betiksles žudynes. Jis daug rašė rašomąja mašinėle ir ranka, tačiau jo rašytų dokumentų nepavyko rasti.

1949 m. žiemą, persekiojamas kariuomenės, A.Tindžiulis pasitraukė iš slėptuvės ir žuvo slapstydamasis bunkeryje Ožkinių kaime 1949 m. vasario 2 d. Netrukus buvo suimti ir abu jo ryšininkai.

Bronių Mikonį-Cvinklį ir Vytautą Valentėlį-Kauką suėmė, o Kazys Valentėlis-Pavasarėlis žuvo išduotas Kupreliškio kunigo. Tada buvo suimta ir daugiau partizanų.

Kita dalis partizanų iš Likalaukių ir Astravu kaimų laikėsi Sipsalės miškelyje. Jie nuo 1946 m. tris žiemas praleido bunkeryje. Miškelis nedidelis, tačiau niekas neišdavė. Vėliau ir partizanai išsiskirstė po kelis, bet prasidėjo išdavystės. Likalaukių kaimo partizanai - Vincas Jėčius, Tautvilis Vaitekūnas, Astravu kaimo partizanai - broliai Algirdas, Vytautas ir Povilas Laužikai, Jonas Skardžius, Stasys Gurklys.

Tautvylis Vaitekūnas, suimtas 1953 m., sutiko bendradarbiauti su saugumu ir veikė kaip provokatorius.

1953 m. per Velykas savo uošvio namuose žuvo vargonininkas Antanas Bielskis, vienas iš 1945 m. partizanų organizatorių, po savaitės Gyvakarų kapinėse - jo brolis Kostas Bielskis su žmona Ona Skardžiūte-Bielskiene.

Vygintas Dragūnas

PRISIMINIMAI APIE AVIACIJOS KAPITONO ALBINO TINDŽIULIO-DĖDĖS BŪRIO PARTIZANUS

Partizanų ryšininkės Vijūnės (nepanoro skelbti pavardės), g.1922 m., gyv.Stuburų k. Kupiškio r., atsiminimus užrašė P.Dragūnas 1998 m.

Paskelbus registraciją, Bartašiškių kaimo gyventojas Juozas Masiulis užsiregistravo, gavo dokumentus ir ramiai pjovė šieną. Po kiemus vaikščiojo stribai tikrindami prievolių kvitus. Jie priėjo prie Juozo ir jį nušovė. Po šio įvykio daug luitų, Bartašiškių ir aplinkinių kaimų vyrai nesiregist-ravo, o išėjo į mišką. Tarp jų buvo ir bežemių, mažažemių. Kalvis Alfonsas Baniulis-Banionis irgi neturėjo žemės. Jo broliai užsiregistravo ir jį kvietė, bet, kaip ir daugelis, jis buvo įsitikinęs, kad sugaus ir sušaudys.

Kartą jį ir sugavo stribai. Nuvežę į Vabalninką įmetė į rūsį. Alfonsas buvo kalvis ir už bato aulo turėjo pjūklelį metalui pjauti. Taigi naktį išpjovė lango virbus ir pabėgo drauge su kitais suimtaisiais.

Po šito slapstėsi, nors ginklo neturėjo. Įsirengė slėptuvę šiene, ant tvarto, vasarą slapstėsi slėptuvėje laukuose.

1945 m. rudenį pas mus pradėjo lankytis Antanas Ažubalis-Anupras. Jis panoro susitikti su Alfonsu.

Abu jie ilgai kalbėjosi, tarėsi. 1945 m. lapkritį su ginklu išėjo į mišką.

□Juozas Buzevičius, suimtas 1945 m.

□Bronius Sinkevičius, žuvo 1946 02 16

□Antanas Bielskis (ž.1953 m.) su sūnumi

□Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba, žuvo 1946 02 16

Tuo metu iš Amerikos buvo atvažiavęs Antanas Bimba. Partizanai daug tikėjosi iš jo vizito, todėl ir Alfonsui davė slapyvardį Bimba.

Alfonsui Baniuliui-Bimbai neilgai teko partizanauti. 1946 m. vasario 16 naktį jis žuvo. Kartu žuvo Bronius Masiulis iš Bartašiškių k. ir Bronius Sinkevičius iš Tuitų k. Jonas Viksva-Daktaras iš Akmenių k. buvo sužeistas į pirštą. Susišaudymas įvyko Bartašiškių kaime. Partizanai važiavo trim vežimais. Jų laukė pasala.

Kitą dieną mes, trys seserys, nuvažiavome į Vabalninką pasų. Tada dar tik pasus išdavinėjo. Laukdamos eilėje išgirdome, kad lavonų atvežė ir numetė ant gatvės. Trys jau iš anksčiau gulėjo, dar tris atvežė. Girdime, kalba, kad nuo Salamiesčio. Aš pasilikau eilėje, o seserys nuėjo pasižiūrėti. Pažino pusbrolį Sinkevičių ir Masiulį. Grįžo išbalusios - savus matai ir negali nei verkti, nei padėti. Namuose vakare pamatėme prie lango žmogų - J.Viksva-Daktaras parišta ranka atėjo. Sako, kad mes išbėgome, o šie trys žuvo. Daktaras pas mus nepasiliko, vaistų pasiėmė ir išėjo.

Gal po savaitės netoli tos vietos vėl įvyko susišaudymas. Žuvo trys partizanai, visi Vytautai: V.Vilčinskas-Radistas iš Stuburų kaimo, V.Mikonis-Pabrinkis iš Buožių kaimo ir V.Vaitekūnas iš Likalaukių kaimo.

Mano tėtė batus taisydavo, tai ir partizanams patvarkydavo. Sesuo siuvo. Partizanai per mus vaistų gaudavo. Už Tuitų kaimo buvo Akmenė - du Viksvų kiemai joje buvo. Viena Viksvaitė studijavo mediciną, o jos brolis Jonas Viksva ir kaimynas Petras Viksva partizanavo. Medikė Viksvaitė atveždavo vaistų ir pas mus palikdavo. Kartą, nebepamenu kas, atnešė dešimt žiūronų. Aš turėjau juos nunešti partizanams. Žiūronai į įdėklus įdėti. Išsiėmiau žiūronus, o tuos įdėklus sudeginau. Buvo gegužės mėnuo. Žiūronus sudėjau į pintinę, ant viršaus uždėjau kopūstų daigų ir nešuosi. Einu keliu ir kaip tik priešais stribai. Nevažiuoti - pėsti eina. Priėjau, papešiojo tuos kopūstų daigus.

-    Tai kur eini?

-    Kopūstų prisiauginau, nešu draugei, - sakau. Ale, gal tada ir balsas nedrebėjo. Jei jie tą pintine būtų pakilnoję, o ji sunki - apačioje dešimt žiūrovų.

Teko man ir Vabalninke rūsyje pabūti. Buvo jau kokiais 1951 m. Tardė toks Opšerenka. Tardo naktį, dieną įmeta į perpučiamą rūsį. Aš gerai apsirengus buvau, bet vis tiek šalta. O kai tardo, neduoda kailinių nei nusirengti, nei atsisagstyti. Sėdžiu peršilus, visa šlapia su kailiniais. Tačiau nemušė, negaliu sakyti. Tardo:

-    Tu prisipažink, pasakyk, kur banditai?

Aš gyniausi, kad nežinau, kur jie gali būti:

-    Pas mus bunkerio neradote. Už ką gi mane tardote?

Taip patardė, palaikė keletą parų ir paleido. Paleidžiant Opšerenka davė raštelį, kad vėl netrukus turiu prisistatyti į Vabalninką, tik adresas jau kitas. Nueinu, čia vėl tardo. Tardė jau Danikovas su vertėju - stribai. Jie man sako, kad turiu jiems padėti. Sakau, ką aš mergiška jiems padėsiu. Po kiek laiko duoda baltą popieriaus lapą ir liepia surašyti dešimt savo pažįstamų. Sakau, kad tiek nepažįstu. "Rašyk bet kuriuos!" Supratau, kad nori mane užverbuoti. Reikia užrašyti dešimt pažįstamų ir pasirašyti. Nerašau.

Vakare paleidžia ir vėl duoda kortelę kada prisistatyti. Taip gal visus metus ėjau ir ėjau. Žinau, pas mus krata buvo gruodžio 8 d.

Mane paėmė Nekalto prasidėjimo šventėje. Pamenu buvo birželio 10 d., vėl einu. Bijau neiti. Išlaikė visą dieną. Pastato į kampą, atlaužia brauniką - šaus. Ir vis kad surašyčiau dešimt pažįstamų. Aš nerašau. Paleido, kai jau saulutė leidosi.

Vėl raštelį parašė ir liepė su niekuo nešnekėti. Tą kartą buvau atvažiavusi su dviračiu. Pasiėmiau dviratį ir veduosi per miestelį. Girdžiu iš paskos kažkas ateina. Prisivijo toks Zenas Didžiulis, antašavietis. Jis manęs paklausė, kas man yra. O aš verkiu. Viską papasakojau jam. Sako, mesk tą šaukimą pečiun ir nebeik. Taip ir padariau. Daugiau niekas nei ieškojo, nei šaukė. Kiek valios reikia, kad neužverbuotų. Kas čia tokio - surašyk dešimt pažįstamų ir eik namo.

Kartą parėjau į namus iš Vabalninko 11 kilometrų. Kojos pamuštos. Prietema jau, verkiu. Ateina Mikonis-Cvinklys - braunikėlis rankoje, kaip niekur nieko. Sako, ko verki. Sakau, verčia pasirašyti. Gali pasirašyti, mes žinosim. Tai kiek jie būtų žinoję. Visi žuvo, o aš pasirašinėsiu.

Jau pabaigoje Tautvilis Vaitekūnas-Zubris nuo partizanų buvo davęs pažymėjimus. Ten buvo užrašytas mano ryšininkės slapyvardis Vijūne. Tuos pažymėjimus užkasėme į žemę. Vėliau, kai norėjau iškasti ir perdėti į kitą vietą, neberadau.

Tuo metu Salamiestyje kunigavo Grigaliūnas. Prieš Velykas, pamenu, partizanai ateidavo pas mus. Nueinu pas kunigą, susitarėm, kad juos priimtų. Paprastai vakare partizanai eina į bažnyčią. Bažnyčioje negalėjo turėti jokių ginklų. Savo ginklus palikdavo pas mus, gal tik po pistoletą pasilikdavo. Susirenka iš mūsų visas maldaknyges ir eina pas kunigą. Grįžę meldžiasi. Visi turėjo rožančius. O kad jie labai pikti, žiaurūs būtų - nežinau. A.Tindžiulis juos labai griežtai laikė. "Kapitonas" - kitaip jie jo nevadino. Dėdė buvo tik slapyvardis. Pamenu, prastai apsirengęs, kailiniai sulopyti. Toks paprastas žmogus, labai nuoširdus, bet griežtas. Jo būrio vyrai suspausti buvo. Savo ausim girdėjau. Atsivarė vieną pas mus. Dabar nepasakysiu kokį. Basą, be kepurės. Ant slenksčio pasodino ir daugiau nieko negirdėjau, tik:

-    Paplavūnai tu, paplavūnai. Žiūrėk, kad pasitaisytum. Be mano žinios - nė žingsnio.

Ir per mūsų virtuvės grindis paleido pistoletą. Žiū..., žiū... prišliaužė prie jo - ginklą jam grąžino.

Labai griežtas buvo, labai. Partizanai nušovė tokį Šidlauską iš Tuitų kaimo. Berniūniškyje pas Bernotą buvo kūlimas. Aš ten nebuvau, apie tai pasakojo Likienė. Atvažiavo Bronius Mikonis-Cvinklys su Petru Banioniu. Pavadino Šidlauską eit laukan. Tas nėjo. Tai pasakys "Įstatymo vardu", ir pylė. Dar pasakė, kad jų teismas buvo ir taip nutarė. Tuituose pas Šidlauską per susišaudymą žuvo keturi vyrai. Du partizanai ir du beginkliai.

Po šito jau ir P.Banionis negalėjo legaliai gyventi. Išėjo partizanauti. Su jo tėvais mes kaimynai buvome. Kai registruotis reikėjo, motina kiek Vabalninkan medaus išvežė, kiek kyšių davė, kad kaip nors priregistruotų vienintelį sūnų. Labai jo verkė tėvai. Neilgai jis ir partizanavo. Pamatė, kad vaginėja ir išmetė iš būrio. Jo slapyvardis buvo Rasputinas. Tada jis vienas valkiojosi. Granatom apsikabinęs ateina pas ką nors, prašo lašinių, dar ko nors. Ir vis sakydavo:

-    Greitai, skubink, anie nelauks!..

Lyg kas jo lauktų. Visi pradėjo skųstis. Ateina pas ką nors ir pasako: "ir aš šiandien čia būsiu". Pasakojo tokia Bartaševičienė, našlė su vaikais: "Dieve, Dieve. Atėjo. Aš čia būsiu. Ginkluotas. Bijau: užeis, ir mane, ir mažus vaikus išveš". Ėjo kalbos, kad jis Antašavos kunigą apiplėšė. Nuėjo. Duok. Partizanai reikalauja. Partizanų vardu. P.Banionį-Rasputiną užmušė Griciūnų kaime, nebežinau kuriame kieme.

Antanas Bielskis, vargonininkas, žuvo 1953 m. antrą Velykų dieną. Salamiestyje savo uošvio Stalionio namuose. O po savaitės Gyvakarų kapuose bunkerį susprogdino. Ten žuvo Kostas Bielskis ir jo žmona Ona.

Gindvilių kapuose palaidoti J.Viksva-Daktaras ir P.Banionis-Rasputinas. Kai jų lavonai gulėjo Kupiškyje ant aikštės, buvo žuvę ir to krašto vyrų. Nuvažiavo Gindvilių kaimo vyrai paimti savų, paėmė ir juos. Šitai žinau, nes mano kaimynė Banionienė kartu su Viksviene važiuodavo tenai lankyti kapų.

A.Ažubalį-Anuprą iš Stuburų kaimo nušovė namuose. Parėjo jis namo, kur laukė pasala. O gal atsitiktinai užėjo.

Pasakoja Leonas Petronis, Jono, g.1929 m., gyv.Božių k. Kupiškio r. Užrašė V.Dragūnas 1998 m.

APIE ŠEIMĄ

Gyvenome Božių kaime. Tėvas Jonas Petronis turėjo 15 ha žemės. Šeimoje augome keturi broliai. Juozas, Povilas, Antanas ir aš, Leonas. Brolis Povilas prieš karą mokėsi policijos mokykloje Kaune. Prasidėjus karui jo jau nepaleido. Su rusais teko pasitraukti į rytus. Stojo į 16-ąją lietuvišką diviziją. Tarnavo radistu. Praėjo visus fronto kelius ir grįžo į Lietuvą.

Praslinkus frontui broliai Juozas ir Antanas slapstėsi. Manęs dar nesiekė metai. Broliui Antanui pasisekė išvengti kariuomenės. Pamenu, viralinėje su Antanu pjovėm avį. Brolis Juozas ir kaimynas Julius Petronis beeidami pro šalį dar sušuko, kad rusai eina. Antanas pasislėpti jau nespėjo. Sodybą apsupo kariuomenė. Brolį tuoj suėmė. Liepė visiems išeiti iš namų. Tuo metu viešėjo teta. Ji mokėjo rusiškai kalbėti. Pradėjo su karininku kalbėti. Sako, degs namą, nes čia yra ginklų sandėlys, banditai ginklus slepia. Parodė ranka ir kas taip pasakė. Brolis namo jau negrįžo. Tarnaudamas kariuomenėje Rusijoje susirgo ir mirė.

PIRMOSIOS AUKOS MŪSŲ KRAŠTE

Pirmas mūsų krašte žuvo Juozas Lenzbergas iš Bartašiškių kaimo. Jie trys broliai stojo į rusų kariuomenę tik praėjus frontui. Tačiau jau rudenį visi trys pabėgo iš kariuomenės. Slapstėsi. Juozas Lenzbergas žuvo 1945 m. vasario mėn. Siautė rusų kariuomenė. Jį sužeidė bėgant slėptis netoli namų. Nusivijo sužeistą per mišką. Bėgo, kol turėjo jėgų. Pasivijo netoli Alizavos Repeniškio kaime prie Lukšio. Vėliau jo šeimą ištrėmė į Sibirą.

Iš Božių kaimo partizanavo Stasys Petronis. Vokiečių laikais buvo seniūnas. Rusai juos tris brolius suėmė ir uždarė į Biržų kalėjimą. Partizanams užpuolus Biržų kalėjimą, pabėgo. Grįžęs stojo į partizanų būrį, vadovaujamą kpt.A.Tindžiulio. Žuvo 1945 m. vasarą. Vieną sekmadienį jau po pietų parėjo iš miško namo. Namuose alaus turėjo. Namiškiai bites žiūrėjo tą dieną. Buvo siautimas ir pro šalį važiavo kariuomenė su stribais. Pastebėjo pavojų per vėlai. Petronis per langą iššoko. Bandė bėgti, tačiau nušovė prie namų.

TRIJŲ PARTIZANŲ ŽŪTIS

Labai aktyviai veikė trys partizanai: Kaladė, Jonuška-Rėksnys nuo Vėžinonių ir vėliau prie jų prisidėjęs salamiestėnas Rešimas. Važiavo per girelę kareiviai su vežimais Vabalninko link. Kaladė su draugais pradėjo į juos šaudyti. O aš tuo metu miške žabus rinkau. Išėjau į keliuką. Žabus velku ir einu namo, Božių link. Kaip sušoko kareiviai vytis, mane pralenkė partizanai. Matosi, jau įgėrę. Užėjom pas Jušką, o gurguolė su ratais greit negali žiemą važiuoti. Važiavo žmogus su rogėm. Susigrąžino tą žmogų ir vijosi.

Partizanai dar Božiuos sušovė. Užsuko pas Petronį. Pakaustyk arklį, prašo. Tas atsako, rusai nebetoli, ką čia bekaustysi. Jei nebetoli, reikia važiuoti. Vėl sėdo važiuoti. O rusai vejasi su rogėmis pridurmu. Rėksnys dėjo iš šautuvo. Vienas rusas susirietė, išdribo iš rogių. Kiti toliau vejasi. Vejasi juos, vejasi. Urnėniškyje sužeidė Rešimioką. Tas iškrito iš važio. Prilėkė, tai pribaigė mušti.

Partizanai toliau bėga. Arklys jau nuvarytas. Buožėm muša. Prilėkė Puznos mišką. Paliko arklį. Pėsti traukiasi. Tačiau sniege pėdos matosi. Miškas epušotas, žmogų iš toli pastebėsi. Abu ir žuvo.

Pasakoja Povilas Januševičius, g. Tuitų k. Salamiesčio apyl. Kupiškio r., dabar gyvenantis Anykščiuose; prisiminimus užrašė V.Dragūnas 1998 m.

PRISIMENANT TUITŲ KAIMO VYRUS

Praslinkus frontui, gavom šaukimus registruotis ir stoti į rusų armiją. Buvo rugsėjo pradžia. Šaukiamojo amžiaus vyrų Tuituose buvo apie dvidešimt. Suėjom, pasitarėm ir nusprendėm nesiregistruoti. Tiesa, du vyrukai stojo. Lyg ir neturėjo namiškių prieglobsčio. Tai buvo Antanas Banionis ir Banionytės vyras, kilimo iš Latvijos, Taubė. Vėliau skrebai namuose rado Augustą Devainį. Tas irgi atsidūrė kariuomenėje. O mes likusieji sulindom kas slėptuvėse, kas po bulvėmis. Kai kas ir bunkerius turėjo. Dauguma slapstėsi namuose. Į mišką iš mūsų kaimo išėjo Algis Šidlauskas, Balys Bražinskas, du broliai Aukštikalniai - Gediminas ir Vytautas, Bronius Šinkevičius. Po pusmečio paskelbė "amnestiją". Tačiau kadangi karas dar buvo nesibaigęs, niekas nepakluso. Taip sulaukėm 1945 m. vasaros. Liepos mėn. paskelbė antrąją "amnestiją". Tada ėmėme kurie pasyviai slapstėmės registruotis. Tai buvo liepos paskutinės dienos, rugpjūčio pradžia. Mes su broliu ir dar kaimynas Jonas Latvėnas nuvykom Vabalninkan. Žinoma, iš mūsų pareikalavo pristatyti ginklus - jeigu slapsteisi, tai, jų akimis žiūrint, ir miške buvai. Paleido ir įsakė pasidaryti nuotraukas ir už poros savaičių atvykti neva dokumentų pasiimti.

"KRUVINASIS SEKMADIENIS" TUITUOSE

Tuitų kaimo "kruvinasis sekmadienis" įvyko rugpjūčio 12 d. Buvo saulėtas, gražus sekmadienis. Jau po pietų iš Tuitadvario atėjo Alfonsas Einoris, jau pagyvenęs žmogus, šaukimo nesiekiamų metų. Dar užėjo kaimynas Jonas Pavilonis. Susėdom visi ant prieklėčio ir šnekučiuojamės. Tiesa, prieš tai labai neaiškiai pasigirdo lyg ir mašinos ūžimas Salamiesčio pusėje. Mums besišnekučiuojant, matom keliu nuo Božių kaimo pusės du partizanai eina: Kazys Eidikonis iš Berniuniškio kaimo ir Balys Bražinskas. Mūsų sodyba visai prie kelio. Bet kadangi mes jau prisiregistravom, o jų akimis žiūrint, nelabai korektiškai pasielgėme, užkalbint neišdrįsom. Jie mūsų irgi nekalbino. Tik paprašiau mamos, kad nueitų prie kelio ir perspėtų, kad lyg girdėjom mašiną ūžiant. Jie į tai nekreipė dėmesio ir nuėjo į Šidlausko viensėdį. Staiga pasigirdo šūviai - tiesiog papliupo. Ten be šių dviejų partizanų buvo dar Algis Šidlauskas ir du beginkliai, jau prisiregistravę vyrai - Vytautas Stašis iš Tuitų kaimo ir Vytautas Latvėnas iš Bakšėnų kaimo. Juos visus netikėtai užklupo enkavedistai. Partizanai bėgo, o šie du beginkliai gal ir nebėgo. Vėliau paaiškėjo, kad V.Stašys nušautas netoli seklyčios, o V.Latvėnas pavedėtas toliau, gal už kokių penkiasdešimties žingsnių nušautas apleistame pastate. Kazys Eidikonis atsišaudydamas bėgo ir krito jau už mūsų kluono. Baliui Bražinskui pasisekė toliau nubėgti - jį nušovė kviečių lauke. Tik Algiui Šidlauskui, kita linkme bėgusiam, pasisekė gyvam ištrūkti.

Kadangi kaimynystėje dėjosi tokie įvykiai, tuojau ir pas mus prisistatė ginkluoti enkavedistai. Mus vienmarškinius, basus nuvarė netoli Šidlausko trobesių. Ten radau ant pievutės pasodintus brolius Vaclovą ir Alfonsą Rasimavičius iš Bakšėnų kaimo. Pasirodo, jie iš vakaro buvo pasiruošę važiuoti į Biržus, ten tikėjosi lengviau prisiregistruoti. Juos sulaikė kažkur kelyje ir atvarė į Tuitus. Ant pievutės susodino ir mus. Mane, brolį Praną, Joną Pavilonį ir Alfonsą Einorį. Pakinkė į ratus arklį ir mums su broliu liepė važiuoti negyvų rinkti. Lydimi ginkluotų sargybinių privažiavę įkėlėme Kazio Eidikonio lavoną, toliau pavažiavę Balio Bražinsko lavoną. Kol važinėjome, atvarė ir tetą su jaunesniuoju broliu. Kitiems paliepė į vežimą paimti Latvėno ir Stašio lavonus. Ir taip mus nusivarė pro Tuitadvarį, Bakšėnus, Alizavą, net kiton pusėn Pyvesos į Pilviškių kaimą. Jau buvo pavakarys ir čia jiems prireikė nakvoti. Mus suvarė į klėtį. Vienas enkavedistas įšokęs į vidų dar apmušė. Kai patį muša, daug lengviau iškęsti, negu matyti kaip kitą muša. Ypač kai ima talžyti brolį kažkokiu kietu daiktu - vos susilaikai negriebęs už gerklės.

Kitą dieną atvažiavo sunkežimis. Į jį pakrovėm nušautuosius. Kita grupė enkavedistų ėjo nuo Čypėnų pro Božius. Božiuos nušovė Stasį Petronį. Taigi pakraunam penkis lavonus. Į mašiną liepia užmesti šieno. Mes įlipam, iš šonų įsitaiso sargybiniai. Nuveža į Vabalninką. Čia liepia iškrauti lavonus ir padėti ant aikštės. Mus visus uždaro rūsyje po milicija. Ant aikštės lavonus laikydavo keletą dienų, vėliau veždavo prie žydkapių užkasti. Duobei kasti paimdavo keletą iš rūsio. Mes, žinodami koks reikalas, eidavome eilės tvarka. Teko ir mums su broliu duobę kasti. Išėjome į kiemą. Arklys pakinkytas. Važiuojame į aikštę. Ten radome du lavonus. Iš karto žinojau, iš kur kilę ir kas tokie, bet bėgant laikui užsimiršo. Tas buvo jau paryčiais. Tokius darbus stengdavosi atlikti naktį, kad kuo mažiau akių matytų. Taigi prieš auštant mes juos du vežam prie žydkapių, ten kasam duobę. Pasitaikė į kalniuką. Žemė - molingas žvirgždas sunkiai davėsi kasama. Aušo. Iškasus apie metrą, mūsų palydovai liepė lavonus užkasti. Man kažkaip pasirodė, kad skrebai čia ne patys aršieji. Supylėme net nedidelį antkapėlį. Nieko nesako. Įsidrąsinome ir ant antkapėlio kastuvo kotu kryžių įspaudėme. Grįžtant mudu su broliu sėdome į vežimą, o jie ginkluoti iš paskos pėsčiom. Važiuojant pro miesčionių daržus, vienas nuėjo į griežčių laukelį, išrovė porą griežčių ir numetė mums, sakydamas: "Jums dabar kūda". Matyt, ir skrebai ne visi ir ne visada žvėrys buvo.

Rūsyje "atostogos" tęsėsi apie mėnesį. Jei mažo reikalo, tai kampelyje, didelio reikalo išleisdavo į tualetą lauke. Bet lydėdami dar buožėm apniuksuodavo. Vabalninko rūsyje ant grindų šiaudų primesta, o juose - tūkstančiai blusų. Naktį neduoda užmigti. Jei atsiraitęs kelnes visą laiką per blauzdas brauki, truputį atsigini. Vabalninke net nebuvau ir tardomas. Išsišaukė, užrašė pavardę, užpildė arešto lapelį, į rūsį įstumdami dar iškratė. Sėdėdamas rūsyje susidariau nuomonę - gal ir klaidingą. Jei ką numatė pavėžėti į Sibirą, to nemušdavo. Būsi reikalingas - darbo jėga. O jei numatė paleisti, tai tiesiog sudaužydavo.

Tardymai vykdavo virš rūsio. Jei ką imdavo mušti, kildavo triukšmas ir apačioje viskas girdėdavosi. Buvo toks atvejis. Iškvietė tardyman Vaclovą Rasimavičių. Jis gal vėliau niekam ir nepasakojo, kaip jį "išpuošė". Taip davė, taip davė, kad kai sugrįžęs nusivilko marškinius, nugara iš pradžių buvo visa raudona, o vėliau pasidarė mėlynai juoda. Jo neišvežė, paleido. Jo brolį Alfonsą išvežė. Su Alfonsu Rasimavičiumi kartu praėjome Biržų ir Panevėžio kalėjimus. Lageryje pirmus su metus netoliese buvom.

LAGERIS

Bebūvant Vabalninko rūsyje mačiau, kaip tėvukai, du broliai ir dvi seserys pakrauti į sunkvežimį buvo išvežti į tremtį. Mano šeimą ištrėmė praėjus maždaug dviem savaitėm po suėmimo - rugpjūčio 26 d. Jie tremtyje atsidūrė nuo 1945 m.

O mus išvežė į Biržus. Čia mažai tardė. Iš čia patekom į Panevėžio kalėjimą. Biržuose jau teko ant gultų gulėti. Čia buvo tiek utėlių - nors sauja semk. Panevėžio kalėjimas pasižymėjo blakių antplūdžiu. Panevėžyje ir užsibuvau. Lapkričio mėn. išvežė į Lukiškes, iš ten gruodžio pradžioje etapu į Archangelsko sritį Velsko rajoną. Išlaipino Kizmos stotyje ir uždarė į lagerį. Čia radau ir daugiau kraštiečių. Lageryje kartu buvo brolis Pranas, Alfonsas Rasimavičius, Antanas Viksva, Jonas Eidikonis. Jie maždaug tuo pačiu laiku buvo suimti. Koks Alfonso Einorio likimas, nežinau, kaip Vabalninke išsiskyrėme, daugiau jo nemačiau. Dar teko sutikti lageryje Zalagą iš Žilių kaimo. Lageryje Archangelsko srityje netoli Kizmos pirmą žiemą mirė Jonas Eidikonis. Antrą žiemą mirė Antanas Viksva iš Akmenių kaimo, o trečią žiemą mirė Zalaga iš Žilių kaimo. Iš kitų kalinių girdėjau, kad Alfonsą Rasimavičių 1947 m. atvežė į Lietuvą perteisti, vėliau išvežė į Mordovijos lagerius. Mane teisė tretiems metams įpusėjus - sufabrikavo parodymus neva buvau baltaraištis ir miške buvau. Gavau dešimt metų "atostogų". Sibire sėdėjau nepilnus 9 metus. Už tvoros išleido kaip tremtinį Magadano mieste. Tremtyje išbuvau 11 metų. 1964 m. gavau leidimą išvažiuoti. Grįžusį į Lietuvą nenorėjo registruoti. Tik toliau nuo gimtinės, Anykščiuose, davus buvusiam skrebui kyšį, šiaip taip priregistravo.

Pasakoja Petras Tura, g.1921 m., gyvenusio Bakšėnų k. Kupiškio r., dabar gyv.Kaune; atsiminimus užrašė V.Dragūnas 1998 m.

1941 M. KARO PRADŽIA SALAMIESČIO APYLINKĖSE

Prasidėjus karui pirmadienį jau išgirdom Kauno radiją. Antradienį ateina Neviera iš Suvainių k. ir kviečia talkon į Palevenytę. Trečiadienį nuėjau į Palevenytę. Atėjo trys broliai Nevieros, Blieka - visi iš Suvainių kaimo ir iš Rudikų kaimo Audickas. Užrakinom pašto punktą. Pieninę naktį saugo sargas.

Vakare išsidėstėm kapinėse. Išgirdom atbildant nuo Kupiškio su vežimu. Visi tik suklego - "Sinelnikas, Sinelnikas" atvažiuoja. Mes su vienu Neviera gulim prie tvoros. Nutilo visi. Kas važiavo, nuvažiavo, aplink tylu ramu.

Pakylam eiti. Žiūrim, nieko nėra. Einam per kaimelį. Prie pieninės sargas vaikšto. Paklausėm, ar nematė mūsiškių. Va, sako, ten nuėjo. Prie pieninės toks griovys, o pagrioviu takelis, tuo takeliu nuėjom. Paėję apie kilometrą radome. Pasirodo, jie mus paliko ir pabėgo. Sulaukėm ryto. Vokiečių dar nėra, rusų irgi nėra. Grįžau į Bakšėnus. Pro Bakšėnus tą dieną praėjo rusų kolona iš Panevėžio aerodromo statybos. Visokie traktoriai tik važiuoja. Penktadienį jau po pietų nueinu į Božius. Sutinku nepamenu ką, sako, eik į Salamiestį, vokiečiai jau pravažiavo. Tada iš Božių nuėjau į Salamiestį.

Kitą dieną iš ryto skambina iš Palevenytės, kad atvažiuočiau į talką, eisim ginklų pasirinkti. Pasirodo, Bagdonių kaime paskutinėm dienom Kupiškio valdžia šautuvus išdalino. Vienas ruselis atnešė šautuvą ir pasakė, kas dar yra paėmęs. Nuvažiuoju į Palevenytę. Važiuojam į tą kaimą. Ruselis mus vedžioja. Tai mes gražiuoju: turi šautuvą, atiduok, dar bėda bus, paims su šautuvu, gausi lupti arba sušaudys. Kitas gražiuoju atiduoda, kitą dar pagąsdinam. O pas kitus ir kratą teko daryti. Nuėjom pas vieną. Žmogelis arė daržą. Turi šautuvą? Gavai? Paėjo per tris vagas, ištraukė iš žemės. Šautuvas užartas. Taip surinkom gal dvylika šautuvų. Važiuojam namo. Paleveniečiams siūlau, kad dalintumės per pusę. Salamiestėnai neturėjo nė vieno šautuvo, tik kelis pistoletus ir kažkas buvo atnešęs ilgą "berdanką" dar 18-o amžiaus. Tai aš salamiestėnams atvežiau šešis šautuvus. Septintą šautuvą atnešė mano brolis Vytautas. Bakšėnuos per griovį buvo pastatytas betoninis tiltas, tačiau labai siauras, mašina vos pravažiuoja. Nežinau kaip ten buvo. Ar motociklas lenkė mašiną. Žodžiu, ant tilto nepataikė, nulėkė į upelį vokietis ir užsimušė. Kareiviai paėmė lavoną ir motociklą, o šautuvas liko gulėti žolėje. Brolis tą šautuvą ir rado. Taigi buvo septyni šautuvai, o vyrų susirinko gal septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt.

FRONTUI ARTĖJANT

Karo metais brolis mokėsi Šiaulių amatų mokykloje. Organizuojant Vietinę Rinktinę, brolis ir pusbrolis Kviklys iš Kauno išėjo plechavičiukais į Biržus. Kai likvidavo vokiečiai Vietinę rinktinę, grįžo į Bakšėnus. Parsinešė prancūziškus šautuvus, šovinių.

Artėjant frontui pro Salamiestį važiavo besitraukianti kolona. Vyrai nuo Utenos, Pandėlio ir kitų vietų. Salamiestėnai irgi traukėsi kartu. Rusai jau Kupiškyje buvo. Su kolona pavakare nuvažiavome į Vabalninką.

Ir čia paskambino. Pasirodo, rusai jau Antašavoje. Per naktį traukėmės Pasvalio link. Dienas apsistojome netoli Pasvalio pas ūkininkus. Pasvalyje dar buvo vokiečių dalinys. Su kapitonu A.Tindžiuliu nuvažiavom pas vokiečius. Tie vokiečiai nieko nepasakė, ką norit, tą darykite. Grįžtant atgal A.Tindžiulis ir sako, manęs netraukia važiuoti toliau, aš turbūt grįšiu. Jau kartą buvau pas vokiečius, man ten nepatiko.

Grįžom pas savus. Kapitonas A.Tindžiulis tą pasakė kitiems. Tai ir kiti sutiko grįžti. Gal dešimt tokių atsirado. Nutarėme grįžti partizanauti. Kapitonas A.Tindžiulis, aš, Antanas Bielskis, vargonininkas, Barzdinis, Romas Rasimavičius, Jonas Devainis, Vitalijus Paliulis ir du broliai Petroniai. Visi dviračiais važiuoti per naktį atsidūrėm Urnėniškio kaime. Aš gerai žinojau kelius. Iki Krinčino važiavom vieškeliu, nuo Krinčino jau šunkeliais, nes Vabalninke rusai stovėjo. Šunkeliais išvedžiau į vieškelį į Biržus. Nuo Svilių į kelią, kuris eina pro Medinus. Neprivažiavę Medinų pasukom į Vaidaginius. Išlindom iš miško ir apsistojom. A.Biels-kis nuėjo Vaidaginiuose pas Griciūną. Ten rado Salamiesčio kunigą. Pabuvom iki vakaro ir išsiskirstėm kas sau.

BROLIO VYTAUTO KELIAS Į VAKARUS

Brolis Vytautas su mumis negrįžo. Jis su pusbroliu Kvikliu traukėsi toliau. Jau šiais laikais atvažiavęs į Lietuvą pasakojo.

Iš pradžių jų kolona norėjo prasimušti pro Joniškėlį į Žemaitiją, bet rusai atkirto. Tada jie traukėsi į Latviją. Prie Bauskės užskrido rusų lėktuvai. Pusbrolis siūlė sėsti į vežimą, kad greičiau išvažiuotų, bet brolis nesėdo, o nulėkė toliau nuo kelio į pievą. Pusbrolis Kviklys sėdo į vežimą. Tą vežimą taip sumalė, kad nieko neliko, o broliui pasisekė išlikti. Latvijoje bombardavo ir brolį kontūzijo. Nuvežė į Rygos karišką ligoninę. Kai paleido, nėra kur eiti. Sužinojo, kad Kretingoje organizuojasi lietuviška kariuomenė. Nuvyko ten. O čia sako, kad vienas pulkas jau išsiųstas į frontą, lauk, kol kitą organizuos. Jau belaukiant atvažiavo verbuoti į diversantų mokyklą Vokietijoje. Jis užsiverbavo. Lėktuvais nuskraidino į Vokietiją. Per žiemą mokėsi ten. Mokslus baigus pradėjo siųsti už fronto. Jau ir jo eilė artėjo, tačiau užskridę sąjungininkų lėktuvai subombardavo jų mokyklą, miestelį. Neliko jokių dokumentų. Brolis prisimetė prie pabėgėlių.

Įsitaisė dokumentus kita pavarde. Taip ir trynėsi iki 1949 m., kol leido kur nori važiuoti. Tada jis išvyko į Angliją - vis arčiau Lietuvos, lengviau grįžti. Tikėjosi greitai grįžti.

KARO VEIKSMAI SALAMIESČIO APYLINKĖSE

Aš pasilikau Božiuose. Kokias tris paras pabuvau. Salamiestyje apsikasę laikėsi rusai, o Kalnuočiuose - vokiečiai. Vokiečiai turėjo dvi ar tris tanketes. Į Božius atvažiuodavo vokiečiai. Pervažiuoja per kaimą, iki Akmenės nuvažiavę apsisuka ir grįžta, nes toliau rusai.

Vieną rytą auštant išgirdome šaudant. Rusai puolė iš Salamiesčio per Božius Alizavos link. Po kokių trijų valandų šaudymas pradėjo tolti, tolti ir nutolo. Paskui pradėjo vežti sužeistuosius. Salamiestyje reformatų bažnyčios šventoriuje padarė ligoninę. Iki pietų jau už Alizavos šaudėsi. Žmonės vėliau juokėsi - vokiečių tanketės ratai šarvuoti, o viršus nedengtas. Sustoja už kokio tvarto ir pila iš kulkosvaidžių į rusus. Daug tų rusų priklojo. Per dieną rusai nuėjo iki Kupreliškio miestelio. Taip frontas pro mus ir praėjo. Kita vokiečių banga traukėsi pro Skapiškį, Pandėlį. Toje pusėje girdėjosi šaudant. Pandėlį smarkiai sugriovė.

Aš per Bartašiškes, Bakšenėlius parėjau namo. Pasirodo, priekiniai rusų apkasai jau Tuitadvario lauke. Antra apkasų linija šiapus kapinių -nuo Nodiejiškio kaimo iki Tuitų kaimo. O trečia linija iškasta ten, kur baigiasi Salamiesčio dirbamoji žemė ir prasideda pievos. Vokiečių tanketės stovėjo apsikasę Žilių krūmuose. Motina pasakojo, kad ateina vokiečiai, o visai netoli mūsų namų rusai apsikasę. Vokiečiai, persirengę ūkininkų rūbais, užlipa ant namo, pasidairo. Ateina rusai, tie irgi lipa pasidairyti. Motinai liepė išvaryti gyvulius. Vadinasi, bus puolimas, tačiau per čia nepuolė.

GYVENIMAS PRIE NAUJOS VALDŽIOS

Praėjus frontui Rudikuose apsistojo daug žaliakepurių. Stančiko ir Varanauskienės pilni klojimai. Vieną gražią dieną tie kareiviai ateina pieno. Davėm pilną bidoną. Taip kelis kartus. Tėvas iš smalsumo norėjo pakalbėti su kariais. Paklausė kiek jie čia ruošiasi būti, bet kareiviai nieko neatsakė, išėjo ir vėl greit grįžo. Nusivarė mus su tėvu į Rudikus. Mane pasodino ant prieklėčio, o tėvą nusivarė į vidų. Kai tėvas išėjo, paklausiau ko norėjo. Atsakė, kad apie Vytautą klausinėjo. Aš užeinu. Jaunas ruselis, pramokęs lietuviškai, vertėjauja. (Vokiečių laikais į Rudikus kelios rusų šeimos buvo atvežtos.) Pradėjo klausinėti. Aš papasakojau, kad visą laikę gyvenu su tėvais, dirbu ūkyje. Tie sako, kad jie žino, jog pas mus du partizanai yra. Aš sakau, kad brolis čia negyvena, o kur jis - nežinau. Paklausinėjo ir paleido.

Valdžia iš mūsų atėmė žemę, paliko tik penkis hektarus. Kadangi žemė atimta, pradėjo lankytis skrebai. Tai ratą nusiima, nes jų sulūžęs, išsivežė "lineiką", pasikinkė arklį. Pradėjo ūkį likviduoti dar mums begyvenant, paskui pradėjo manęs ieškoti. Teko ir tėvams iš namų pasitraukti. Netikėjo, kad brolis pasitraukė į Vakarus, vis ieškojo.

Tuoj po karo buvo apsigyvenęs mamos brolis iš Panevėžio su šeima, tačiau ir jie ilgai nebegalėjo gyventi, išvažiavo. Gyvuliai vieni namuose. Tada mes kokia trisdešimt vyrų atėjom. Iš kaimynų pasiėmėme arklius. Grūdų buvo dviejų metų derlius - pilna klėtis. Per dvi naktis išlavėm visus grūdus, visus pašarus, išsivarėme gyvulius. Namai liko tušti. Bakšėnuos visiems ką nors atvežėm, vežėme, kur tik turėjo vietos pilti. Nuvežėm ir į Bartašiškes, ir į Žilius.

SUSIŠAUDYMAS SU STRIBAIS SALAMIESTYJE

Atvažiavo stribai į mūsų sodybą. Mažai ką berado, gal du vežimus pasikrovė. Mūsų būrys tuo metu stovyklavo prie girelės. Buvom apsistoję Pavilonio namuose, tuo laiku jie buvo tušti. Girelės pakraštyje netoli sodybos augo stora aukšta eglė, į ją paprastai įlipdavo mūsų sargybinis. Apylinkės plačiai matosi. Sargybinis pastebėjo, kad į mano sodybą stribai suvažiavo. Prisivarė pastočių, kraunasi malkas, šieną. Ką daryti? Kapitonas A.Tindžiulis pasiuntė į Žilių krūmus, kur kelias daro vingį. Jei stribus atkirs, tai šie bėgs Alizavos link. Pats su kitais vyrais nuėjo stribų užstoti, tačiau nespėjo. Stribai greitai pasikrovė ir išvažiavo.

Kada mūsų pirmieji nuėjo į Salamiestį, pastotės jau buvo pravažiavę, atsiliko tik du stribai - Švelnys ir Jakštas. Užėjo pas Mikonį Bakšėnuose pavalgyti. Einorį iš Tuitadvario paėmė pastotėn ir važiuoja į Vabalninką.

Prie špitolės buvo mūrinis tvartukas. Pirmieji į Salamiestį atėję Rėksnys ir Rešimas sulipo ant tvartuko ir žiūri - atvažiuoja du stribai. Partizanai nuo tvartuko šovė. Švelnį iš karto nušovė, o Jakščiukas, jaunas vaikinas, iššoko iš vežimo ir bėga į juos. Seni šautuvai užsikirto ir nešauna. Stribas pribėgęs prie tvartuko atidarė duris. Šitie neturi ką daryti - kyšt granatą. Sprogimas nieko nepadarė. Stribukas metėsi bėgti per krūmus Gumbelių link, tačiau atskubėję kiti partizanai jį pasigavo. Taip abu stribus nukovė. O Einoriui nieko neatsitiko.

SALAMIESČIO PARTIZANŲ BŪRYS

Pirmas susibūrimas buvo Žiliuose. Ties Žilių kaimu ant kalniuko stovėjo negyvenamas mūrinis pastatas. Ten visi suėjom. Pasikvietėm alizaviečius. Nutarėme, kad reikia visiems komunistams į kailį įkrėsti. Šauti nešausim, bet į kailį įkrėsime. Keliems įkrėtė į kailį. Viskas tuo ir baigėsi. Jie sau išėjo, mes sau. Toks buvo pirmas susiėjimas dar iš rudens.

Žiemą pradėjo kurtis stribai. O mūsų visi - kas kur, tik vasario mėnesį susibūrėme į krūvą. Susirinkome gal apie septyniasdešimt žmonių prie girelės Pavilonio gryčiukėje. Būriui vadovauti pasikvietėm aviacijos kapitoną Albiną Tindžiulį. Jo pavaduotoju buvo Kazys Eidikonis iš Berniuniškio kaimo. Kapitonas būrį suskirstė į tris skyrius. Pirmą sudarė vyrai iš Bakšėnų, Žilių, Tuitų, Bartašiškių kaimų. Skyriui vadovavo Povilas Devainis iš Žilių kaimo. Be jo, iš Žilių buvo Jonas Devainis (Povilo brolis), du broliai Jonas ir Antanas Petroniai, Vitalijus Paliulis, nuo Vėžionių Jonuška-Rėksnys, Navickas iš Rudikų kaimo, Romas ir Alfonsas Rasimavičiai iš Bakšėnų kaimo. Daug vyrų iš Tuitų kaimo: Algis Šidlauskas, Balys Bražinskas, broliai Gediminas ir Vytautas Aukštikalniai, Bronius Šinkevičius ir Jonas Bartkevičius. Stasys Petronis iš Božių kaimo. Iš Bartašiškių kaimo du broliai Sankauskai, du broliai Juozas ir Bronius Masiuliai, Petras Baltrėnas, Petras Viksva ir Jonas Viksva iš Akmenių kaimo. Iš Salamiesčio Petras Rešimas, jaunas vyras, jo tėvas buvo špitolnikas, neturėjo jokio turto. Juozas Vidžiūnas iš Bakšenėlių vėliau rudenį atsiskyrė nuo būrio.

Antrąjį skyrių sudarė daugiausia Stuburų kaimo vyrai. Skyriui vadovavo Antanas Ažubalis, drąsus, rimtas vyras. Iš Stuburų kaimo būriui priklausė du broliai Antanas ir Vytautas Vilčinskai, Alfonsas Valackas, dubroliai Muraliai, Pačiakajus. Iš Salamiesčio miestelio Antanas Bielskis ir Alfonsas Banionis-Baniulis, Juozas Buzevičius iš Berniuniškio, A.Petrulis iš Besusparių, Povilas Medelinskas iš Kupių, Gintautas iš Kalpiškių kaimo, du broliai Janušauskai. Antrajam skyriui priklausiau ir aš, Petras Tura.

Trečią skyrių sudarė Likalaukių, Astravu kaimų vyrai. Du broliai Skukauskai, du broliai Vaitekūnai, Vincas Jėčius, Jonas Skardžius, broliai Laužikai.

Pagyvenome prie Girelės. Atsibodo. Visi persikėlėme į Sipsalę. Čia buvo trys pilnos šieno daržinėlės. Iš Sipsalės persikėlėme į Vaidaginius prie Urnėniškio. Į tokią jaują. Šalia Božių stovėjo tuščias namas, labai vargingas, tvartukas žabais išpintas. Ten ilgokai pagyvenom. Vieną dieną atėjo alizaviečiai, keletas kupreliškėnų. Dieną prieš pro Božius pravažiavo gal penkiolika ar dvidešimt pastočių, visos prisėdę kareivių. Kupreliškin irgi privažiavo rusų. Vakare išsiskirstėme, tačiau sutarė ryšius palaikyti. Vienas kupreliškėnas pasiliko pas mus.

Kapitonas mane su Vitalijum Paliuliu pasiuntė į Kupreliškio būrį. Einame per Puznos mišką mes su dviem kupreliškėnais. Žiema. Naktis šviesi. Girdim šlum, šlum... sniegas girgžda. Pabėgome į šoną, kad mūsų nematytų ir žiūrim - tiesiog į mus rusų šoniniai žvalgai eina. Mes pakilom ir gilyn į mišką - nei jie į mus šovė, nei mes. Nubėgom iki kvartalinės, apėjom didžiulį lauką ir išėjom į tą patį kelią. Toliau einam į Kupreliškį. Baigiant išeiti į pamiškę, matom, nuo eglių sniegas nubyrėjo, kažkas pakilo ir nubėgo. Mes irgi atgal. Ką daryti? Ką tik rusai praėjo, o čia gal rusų slapukai. Už miško pradėjo šaudyti, raketas leidžia. Namą uždegė, pašvaistė matosi. Nutarėm grįžti atgal. Kupreliškėnai savo keliais, mes - savo. Paė-jėjom į šoną per pora kvartalinių linijų, kad išeitume tiesiai į Urnėniškio kaimą. Grįžtam, mūsų sargybiniai stovi. Nei jie gaisro mato, nei gaudant girdi. Mes jiems ir sakom, kad alizaviečius jau šaudo, degina kažką. Reikia trauktis. Pasiūliau eiti už Pyvesos, ten Rudikų kaime yra jauja. Žmonės geri, paprašysim, kad jaują uždarytų ir pagyvensim.

Ten gal pusantros savaitės išgyvenom. Ramu, tik plikas laukas. Iš Rudikių išsikėlėm į Sipsalę.

Prasidėjo pavasaris ir išsiskirstėm, būryje jau nebuvom. Mažesnėm grupelėm patogiau laikytis. Aš tai ką? Namuose nieko nėra. Įsitaisiau Stubu-ruose. Ten panelė buvo, jos brolis irgi slapstėsi, lėtas toks, paskui mane vaikšto. Prisilaikydavom būryje. Pavalgyt, persirengt nueidavau pas juos. Rudenį siautimas. Draugas užsiregistravo.

Išsikėliau į Einorius pas dėdę. Čia išbuvau nuo rugpjūčio iki lapkričio, paskui išvažiavau į Kauna

ATIMAM ŠAUTUVĄ

Atsimenu, važiuojam iš Bakšėnų į susitikimą Likalaukiuose. Antanas Bielskis, Romas Rasimavičius, Alfonsas Rasimavičius ir aš. Nepamenu, ar kapitonas buvo. Važiuojam rogėm per Gyvakarų kaimą. Sniego daug. Keliukas siauras. Iš paskos atlekia su rogėmis ir ūkauja - Algis Kučinskas. Jo tėvai gyveno Kunigiškyje prie Palevenėlės, turėjo du sūnus ir dukrą. Vyriausias sūnus Algis nėjo į mišką, o nuėjo į Kupiškį. Čia jam davė šautuvą.

Tai Algis Kučinskas ir važiuoja. Jau išgėręs. Pasukom į šoną. Jis pro mus pralėkė ir už kalno įsuko į vienkiemį. Pakalbėjome, kad tikriausiai ir šautuvą turi, reikia atimti. Nueiname su Antanu Vilčinsku į tą sodybą. Pažiūrim pro langą - gale stalo sėdi pažįstami žmonės, nesinori šaudyti. Kirtom buože į langą, stiklai tik pažiro. Kučinskas krito ant stalo ir nejuda. Mes šaukiam - išeik. Nejuda. Įeinam į vidų - guli už stalo užsirėmęs, šautuvas tarp kelių. Žmonės rėkia: "Tik nešaukit, nešaukit". Priėjęs ištraukiau šautuvą ir per duris. O tą šautuvą nešiojo A.Petrulis iš Besusparių kaimo.

ATSITIKTINAI ŽŪSTA PARTIZANAS

Pavasarį Čypiškėje gal tris dienas laukėme, kada stribai važiuos, taip ir nesulaukėm. Tada ten dėl neatsargaus elgesio su ginklu žuvo Zenonas Pečiulis iš Medinių kaimo. Tą kartą stovėjau sargyboje ant tvarto ir per stogą žvalgiausi. Viduj šieno prėslas aukščio sulig žmogumi, o toliau tuščia. Ant šieno K.Eidikonis, A.Ažubalis, A.Bielskis ginklus apžiūrinėja. A.Ažubalis paėmė K.Eidikonio "parabelį" ir, paklausęs, ar neužtaisytas, ėmė žiūrinėti. Pažiūrėjęs, kad apkaba išimta, nuspaudė gaiduką. Pasirodo, vamzdyje būta šovinio. O apačioje daugiau partizanų buvo - kortom žaidė. Kulka teko Zenonui Pečiuliui - krito negyvas. A.Ažubalis iš pradžių nusišauti norėjo. Tą tuoj priežiūron paėmėm, atėmėm ginklą. Pečiuliui padarėme karstą ir nuvežę į Salamiesčio kapines palaidojom. A. Ažubalį saugojom kelias dienas, kad nenusišautų.

SUSIŠAUDYMAS SU STRIBAIS

Iš Čypiškio persikėlėm pasalauti į Berniuniškių kaimą į Eidikonio tuščią trobą. Tačiau stribai ne pagal mūsų planą užvažiavo kitu keliu pro Stuburus, Besusparius. Stribas Bulovas, ginkluotas kulkosvaidžiu, ėmė vytis vieną besislapstantį. Užstot puolė A.Ažubalis, Rėksnys, Gintautas ir ketvirto nepamenu. Gintautas su kulkosvaidžiu nespėjo su jais kartu, pasiliko Klingų vienkiemiuose. Užsitraukė kulkosvaidį ant stogo, o stribai jau važiavo per lauką už Klingų kaimo. Stribai, pamatę, kad trys partizanai supa Bulovą, metėsi jo gelbėti. Tada Gintautas ir traukė į tuos stribus iš kulkosvaidžio. O jų važiavo nemažai - kelios pastotės. Patraukė ilgą seriją į būrį. Šie atgal į vežimus ir nurūko.

Už Berniuniškio tokia bala ir griovys, o toliau jau Klingų vienkiemiai. Mes sugulėm vienkiemyje, kiti griovyje. Šaukiu: "Pirmyn, pirmyn!" - niekas nekyla, guli griovyje. O reikia pult, užimti kalniuką, iš kurio viskas matytųsi. O dabar gulime griovyje ir nieko nematom. Tada pagalvojau: "eit su tokiais į kautynes!"

SKREBŲ SIAUTIMAS SIPSALĖJE

Nuo Berniuniškių atbėga Kazys Eidikonis ir Antanas Petrulis iš Besus-parių. Juos vejasi Vabalninko skrebai. Partizanai atsišaudo, o skrebai nelabai ir lenda. Tie šaudo, anie atsišaudo. Mudu su Valacku nubėgom į papyvesį Sipsalės link. Žiūrim, Vytautas Vilčinskas jau per Pyvesą perbėgęs, anoje pusėje Gyvakarų kaimo link traukia. Nuo Gyvakarų Vėtos pradėjo šaudyti į Vytautą. Vadinasi, ten kariuomenė, nėra ko bėgti. Sukame į Sipsalį. Miške lapų dar nėra - ankstus pavasaris. Pagalvojau, kad miškelis jau apsuptas, nėra ko lįsti. Galvoju, kas bus, tas. Pyvesoje ties Stuoma Vaclovu buvo tokie karklų krūmeliai ten ir atsiguliau. O prie K.Eidikonio ir A.Petrulio prisidėjo A.Ažubalis. Jie visi per lieptą ir į Sipsalį. Skrebai pribėgo prie trobų ant kalno ir toliau neina. Pašaudė ir grįžta. Ir kur grįžta! ? Guliu, girdžiu, atšneka. Galvoju, dabar viskas. Ginkluotas pistoletu ir dviem granatom. Pistolete tik keturi šoviniai. Galvoju, mesiu granatą, kitą sau. Praėjo trise palei griovį. Vėl girdžiu, du praeina jau padirviu. Taip jie praėjo ir manęs nepamatė.

O tie trys partizanai per Sipsalį nuėjo į Likalaukių palaukę. Du liko pakrūmėje, o A.Petrulis nuėjo į vienkiemį. Ten būta rusų. Kareiviai pamatė ir pradėjo šaudyti. Vienas rusas su naganu pradėjo vytis. Kiti nesivijo. Petrulis metė šautuvą ir bėgti. Tai jį gal tris kilometrus vijosi. Užbėga už namo, pailsi ir vėl bėga. Rusas irgi pavargo. Bebėgantį Petrulį sužeidė į vieną ranką, paskui į kitą, trečia kulka pataikė į petį ir išėjo į kitą pusę nesužeidus. Du upelius perplaukė, per Pyvesą perplaukė. Nubėgo Stuburuose pas Dragūną. Jį ten aptvarstė. Atsikvietė Vaitekūną, medicinos studentą, tas apžiūrėjo. Vakare parvežė pas Ažubalį ir čia gydė. Greitai pagijo. Va, kokie mūsų partizanai buvo! Šautuvą meta ir bėga. Kam tada tas jam šautuvas reikalingas. Nuo tada K.Eidikonis visiems sakydavo: "Bėgi -šaudyk! Pataikysi, nepataikysi, bet ant kulnų nelips. Stribai irgi bailūs".

KARIUOMENĖS SIAUTIMAS APYLINKĖJE

Vasarą rusų siautimas buvo. Labai plačiai ėjo. Mes kažkaip sužinojom, kad bus siautimas. Kpt.A.Tindžiulis įsakė išsiskirstyti po vieną, po du. Jei užklups, tai vieną, o ne visus. Neturėjau kur dingti ir grįžau namo. Atėjo motina. Trobesiai tušti. Namuose neturėjau jokio urvo išsikasęs. Šalia rugiai buvo pasėti. Nuėjau į tuos rugius. Pavakare išgirdau girelėje iš kulkosvaidžio seriją paleido. Kariuomenė vieškeliu pro Bakšėnus pravažiavo, gal dvi mašinos. Pernakvojau rugiuose. Ryte tik prašvitus išgirdau šaudant alizaviečių kulkosvaidį. Kulkosvaidininkas toks Vaidinauskas buvo, geras drąsus vyras, su kulkosvaidžiu gerai veikdavo. Jo vokiškas kulkosvaidis visai kitaip muša negu rusiški. Galvoju, alizaviečius muša. Šaudėsi apie valandą, paskui nutilo. Kur buvę, kur nebuvę, bet Rudikuose Stančiko Genė ėmė šaukti, rėkti. Vadinasi, jos brolį Petrą rado bunkeryje, mat jis namuose slapstėsi. Per Rudikų kaimą anksti ryte su vežimu važiavo Liobikas. Kareiviai juos abu paėmė ir nusivarė į Kupiškį ir užregistravę paleido.

Kadangi per Rudikus kareiviai jau praėjo, persikėliau per Pyvesą ir pasislėpiau ant kalno rugių lauke. Čia visą dieną pratūnojau. Natkams dobilus vežė. Užkalbinau. Jie man maisto atnešė. Vakare nuėjau į Stuburus.

Įdomu, kas ten alizaviečiuose dėjosi. Pasirodo, jų būrį apsupo Vainiuniškio miške. Keturiolika partizanų žuvo. Šešiese veržėsi iš apsupties: broliai Šidlauskai, kulkosvaidininkas ir dar vienas. Šitie prasimušė, tik vienas žuvo. O kurie slėpėsi miškelyje, po vieną iššaudė, visi žuvo. Besiverždami rusų irgi nemažai paklojo. Partizanų sargybinis įlipęs į eglę buvo, jį rusai pastebėjo ir nušovė.

PASIRODO PROVOKATORIŲ "VOKIEČIŲ" DALINYS

Vasarą dar buvo atėjęs "vokiečių" provokatorių būrys. Mes jau buvom girdėję, kad Zasinyčių girelėje vokiečiai apsistojo. Vakare važiavom į Čiuladų ar į Bikonių pieninę sviesto. Pasikrovėm penkias dėžes sviesto ir grįžtam. Įvažiuojant į Antašavos miestelį pradėjo šaukti stot, stot ir tik nešaukit... Šneka lietuviškai. Mūsų klausia, ar kas kalba rusiškai ar vokiškai. Iš mūsų niekas nemoka. Sutarėm, kad išeis į priekį iš jų ir mūsų po vieną. Suėjo be ginklų. Iš mūsų pusės ėjo, nepamenu, A.Ažubalis ar Šidlauskas. Mudu su A.Vilčinsku turėjom kulkosvaidžius. Atsigulėm vienas vienoje kelio pusėje, kitas kitoje. Tie suėjo, kaip broliai glėbesčiuojasi, bučiuojasi. Vadinasi, savi. Mums davė ženklą. Na, tada suėjom į krūvą. Mus apsupo. Jų žymiai daugiau. Čia "broliai" atskilę nuo Liepojos fronto, žada žygiuoti į Vokietiją, bet norėtų susitikti su partizanais. Mes visi eiliniai, bet reikia vado. Jie sako, kad nori susitikti su mūsų kapitonu. Gerai, mes tarpininkausim. Sutarėm, kad jie apsistos Daršiškių šile apie Geležius, o mes sekmadienį ateisim su kapitonu. Davėm dėžę sviesto, tabaką iš kišenių iškratėm, kiek turėjom, atidavėm. Draugai pasirodė. Išsiskiriant paprašė palaukti bent pusvalandį ir tada važiuoti. Mes pastovėjom. Jie pražygiavo ir nusuko į Daršiškio miško pusę. Toliau kelyje nieko nesutikom.

Grįžę pasakėm A.Tindžiuliui. Tas galvojo dieną, antrą, sako, kad nelabai nori eiti. Sekmadienį mes vadiname jį eiti, bet jis sako, kad eitume vieni, nes jam įtartina. Tada pavakare mes septyniese nušluojam pas juos. Tiesiai į mišką. Pasitinka jų sargybinis. Nuveda į pievutę, kur jų pilna prigulę. Pulkininkas, storulis, su akiniais, vokiška uniforma, sėdi. Sugulėm ir mes. Sakom, kad kapitonas nespėjo ateiti, toli buvo, reikia palaukti dieną ar dvi. Pašnekėjom. Nėra ką jiems su mumis šnekėti ir mus paleido. Kada iš miško išėjom, tada tik blusos apmirė, išsigandom. Tą patį vakarą atėjo keturiese nuo Daujėnų pusės, tų jau nepaleido, nukankino. Tą pačią naktį "vokiečiai" grįžo į girelę. Praėjo pro Stuburus, Salamiesčio miestelį. O mūsų būrys Sipsalėje tose daržinėse apsistojęs buvo. Trys partizanai iš girelės buvo pas mus atjoję, iš vakaro dar kalbėjom. Jie grįžo atgal ir juos užklupo Bakšėnų kaime. Paryčiais užsuko pas Žalinkevičių pavalgyti. Tie "vokiečiai" juos sodyboje ir užklupo. Partizanai šoko bėgti - du vietoje nušovė, šeimininkas Žalinkevičius pabėgo, o partizaną Puziną sužeidė. Jis įlindo į rugius ir jo nerado. Žuvo Morkūnas iš Šlekiškių kaimo ir iš Rudikų kaimo Navickas.

Partizanų būrys buvo apsistojęs netoliese Pavilonio gryčiukėje ir, jei ne tas susišaudymas, ko gero, juos visus ten būtų užklupę. Tų "vokiečių" ginklai visi automatiniai - dešimtukai ir rankiniai kulkosvaidžiai. Jėgos nelygios. Kad Bakšėnuose susišaudymas, atėjo į Stuburus ir mums pranešė Janina Rasimavičiūtė. Tada A.Tindžiulis organizavo atsitraukimą. Vakare nuėjom į Bikonių krūmus. Pabuvom dieną ir atėjo partizanai iš girelės.

Kai tik "vokiečiai" dar pirmą kartą pasirodė, Jonuška-Rėksnys iš Vėžionių k. buvo vienas nuėjęs. Žmonėms įdomu, kas per vieni. Ateina pas kriaučių Latvėną Bakšėnuose vandens iš šulinio pasisemti. Atėjo Jonuška. Tie klausia:

-    Kas vadas?

Šis atsako, kad aš.

-    Kiek jūsų yra?

-    Penki šimtai.

Mato, šneka neina, o dar pirmas žmogus iš mūsų pasirodė. Paleido. Nuėjo pas juos Švelnys, tas vokiškai šnekėti mokėjo - Pirmojo pasaulinio karo metu pas vokiečius į nelaisvę buvo pakliuvęs. Jie vokiškai pasišnekėjo ir tą paleido. Bet kai antrąkart nuėjo, Švelnį nušovė.

Praėjus tiems "vokiečiams" kapitonas liepė išsiskirstyti mažesnėmis grupelėmis. Sakė, jei liks dešimt-penkiolika žmonių, sočiai užteks. Daug lengviau bus negu trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai pasislėpti ir pragyventi. Maisto pradėjo stigti. Kai susirinkom pirmą žiemą, išvažiuoja maisto rinkti, tai žmonės kumpių, lašinių paltį įdeda, tiesiog aukoja. O vėliau - atpjovė bryzelį ir džiaukis, patiems gyventojams pradėjo stigti. Didelės prievolės, neturėjo tiek.

GAUNU DOKUMENTUS

Daugiau kaip metus išbuvau miške. 1945 m. lapkričio mėnesį išvažiavau. Iš pradžių net negalvojau užsiregistruoti, bet kpt.A.Tindžiulis pradėjo kalbėti, kad būtų gerai žmogus Kaune. Duotų adresų. Tėvas rudeniop nuvarė į Pandėlį eržilą ir pardavė. Sesuo Šiauliuose prekybos institute baigė du kursus ir įstojo Vilniuje į universitetą. Parvažiavo į Einorius. Pradėjau šnekėti. Sako, reikia pažiūrėti. Padavėm pinigus. Tai buvo rugpjūčio pradžia. O lapkričio pradžioje atvežė dokumentus iš Kauno - pasą, karinį bilietą, darbo knygelę ir komandiruotės lapą.

Einoriuose pas dėdę susirinko visas būrys partizanų manęs išleisti. Atėjo A.Tindžiulis, A.Ažubalis, broliai Šidlauskai iš Alizavos, kupreliškiai Petronis ir kiti. Pilna troba prisirinko.

Ryte išvažiavau, o jie vakare puolė Kupreliškio miestelį, tačiau stribų nenukovė, tik jų vienas žuvo. Tėtė su arkliu mane atvežė į Pandėlį. Išvažiavau "revoliucijos švenčių" išvakarėse. Pandėlyje laukė iš anksto sutarta mašina.

BŪRIO VADAS KAPITONAS A.TINDŽIULIS

A.Tindžiulis labai nenoriai ėmėsi vadovauti. Bet visi klausia patarimo. Iš pradžių, kol A.Tindžiulis šalinosi, visus reikalus svarstydavom penkiese: A.Ažubalis, K.Eidikonis, A.Bielskis, R.Rasimavičius ir aš. Kapitonas buvo labai griežtas. Kartą Alfonsas Rasimavičius, Petronio Antanukas iš Žilių k. ir dar kažkas Suvainiuose kažkokią merginą pašokino. Sužinojo kapitonas. Prie mūsų visų ėmė į nagą - manėm, kad sušaudys. Griežtas buvo tam, kas pasigers, ar pašaudys. Turėjo velnišką kantrybę. Šaltakraujis. Su juo teko pas Rasimavičius Bakšėnų k. būti. Jau kur įlindo ar į prėslą įsikasė, nepajudės iki sutemos. Pats niekur kojos nekelia ir kitiems neleidžia. Kad niekas nematytų, žmonėms blogai padarysi ir sau. Daug rašydavo mašinėle ir ranka. Buvo jo raštų paslėpta pas Romą Rasimavičių tvarto stoge. Vėliau, kai šiaudinį tvarto stogą keitė, rado A.Tindžiulio raštų. Ramusis Rasimavičius pasakojo: "Žmonės svetimi, aš nusigandau. Paėmiau ir sudeginau tuos popierius prie darbininkų. Bet niekas neskundė".

Bakšėnų žmonės visi kaip vienas. Niekas neskundė. Mane kai suėmė, nerado kas paliudytų, kad miške buvau. Ir teisė už tai, kad 1941 m. dalyvavau sukilime.

LAGERIS

Mane suėmė 1949 m. rugsėjo 29 d. Kaune. Nuvežė į Biržus. Ten išlaikė du mėnesius. Išvežė į Panevėžį. Ten teisė 1950 m. sausio 20 d. Panevėžyje išbuvau iki rugsėjo mėn. Rugsėjo mėn. pradžioje išvežė į Vilnių. Vilniaus kalėjime išbuvau iki spalio mėn. Iš ten patekau į Mordovijos skirstymo punktą Razajevką, paskui etapu išvežė į Kengyrą. Du vagonus vyrų ir vieną moterų. Kengyro lageryje išlaikė iki 1953 m. rudens. Rudenį išvežė į švino kasyklas "Rudnik".

1956 m. atvažiavo iš Maskvos komisija, peržiūrėjo bylą. Tų pačių metų liepos 18 d. atleido nuo bausmės ir reabilitavo. Grįžau į Kauną.

APIE KITUS PARTIZANUS

Partizaninės veiklos pradžioje vabalninkėnai buvo susimetę į Lamokų girelę. Veikė labai aktyviai, dažnai naktimis apšaudydavo Vabalninko miestelį. Gruodžio mėnesį rusai juos puolė. Tada daug partizanų žuvo. Per tas kautynes sudaužė pagrindines vabalninkėnų jėgas. Mes jau pavasariop laidojom vieną partizaną iš Vabalninko miestelio. Tada miške dar sniego buvo. Per siautimą miške nušovė ir užsnigo sniegas, tik pavasariop rado. Buvo jo brolis atėjęs, prašė padėti. Naktį paėmėm lavoną iš miško, nuvežėm į Kuprių kapines, įdėjom į karstą ir palaidojom.

1945 m. Pandėlio apylinkių partizanai užpuolė Panemunio miestelį. Po šito kariuomenė krėtė apylinkes. Daug tada jų žuvo. Vėliau laikėsi atskirai, po kelis.

Mūsų būriui skirstantis Rėksnys susidėjo su Kalade. Dviese veikė. Vėliau pradėjo kalbinti P.Rašimą iš Salamiesčio miestelio. Tas jau užsiregistravęs buvo, bet prisidėjo prie jų. Turėjo mažą arkliuką. Atvažiuoja, arkliuką į daržinę ar tvartą, o patys, automatus pasidėję, guli troboje. Net į pačius Pabudžius atvažiuoja ir būna. O Pabudžių kaimo visi lenkdavosi, sakydavo, kad čia komunistai.

Ilgą laiką slapstėsi Jonas Devainis iš Žilių kaimo. Laimę turėjo, iš pavojingų padėčių pavykdavo išsisukti. Kartą stribai buvo sužeidę dar 1945 m. Ir sužeistas išbėgo. Kitą kartą važiavo pas Šakicką vežimu keturiese, tris nušovė, o jis pabėgo. Kitą kartą puolė stribus Kupreliškyje. J.Devainis su kitu ėjo į stribų būstinę, galvojo, kad jau nieko nėra. Kai duris darė, draugą nušovė, o J.Devainiui nieko.

Broliai Sankauskai iš Bartašiškių kaimo registravosi. Jaunesnįjį vadinom Liumbiku. Stribai siautė, pamatė Liumbiką, atėmė dokumentus, o jį nušovė.

R.Rasimavičius registravosi, gavo dokumentus. Gal po dviejų mėnesių pradėjo kviesti į Vabalninko saugumą. Uždarė į rūsį. Kviečia tardyti, muša. Pasakojo, parvelka iš tardymo be sąmonės, guli pusę dienos, kol pradeda judėti. Atsigauna, po kelių dienų vėl tardo. Jo sesuo Janina mokėjo politikuoti su stribais. Ji papirko kelis stribus ir brolį paleido.

Einoriuose buvo susirinkę Kupreliškio partizanai. Visi išsiskirstė, o du liko nakvoti. Jie čia laikydavosi, turėjo slėptuvę. Atvažiavo stribai ir apsupo namus, tačiau nieko nerado. Nuėjo pas viršininką. Tas sako, kad "turi būti linuose ant tvarto". Lipo pats viršininkas ant tvarto, nebuvo ką daryti partizanams - nupylė viršininką. Tada stribai pradėjo šaudyti. Uždegė tvartą. Abu partizanai žuvo. Su vienu jų - Tikaiža - man teko Einoriuose vienam bunkeryje gyventi. Tai buvo išdavystė - stribai paėmė tokį Jokubką iš namų. Veža lavonus, ir jis su stribais eina kaip draugas. Jis ir jo šeima išsikėlė į Rokiškį.

Partizano Algio Šidlausko, g.1925 m. Tuitų k. Salamiesčio apyl. Kupiškio r., prisiminimus užrašė V.Dragūnas 1998 m.

KAIP MES PARTIZANAVOM

Tėvai turėjo ūkį Tuitų kaime. Užėjus rusams pradėjo gaudyti vyrus į kariuomenę. Aš buvau šaukiamo amžiaus. Pradėjau slapstytis. Pas mus namuose buvo samdinė. Linų rauti, bulvių kasti ateidavo biednesni žmonės iš Pabūdžių kaimo. Nelabai norėjau namuose rodytis, dar kam nors išsitars. O lindėti bunkeryje nemėgau - gal nuo žmogaus charakterio priklauso? Pavyzdžiui, mudu su Brazinskiuku bunkeryje nelindėjome. Mes buvom kaimynai, kartu nuėjom į būrį ir jau ten daugiausiai laikėmės.

O būryje toks gyvenimas. Kapitonas A.Tindžiulis sakydavo, kad būriu laikytis reikia daug maisto. Miške reikia laužus deginti, maistą virti, o tai jau išsidavimas, nors ir sargyba stovi. Ką ta sargyba, jei apsups. Yra reikalas - turi žinoti vadas kur išėjai. Nėra reikalo - einam po du, po tris. Laikydavomės kur nors daržinėse. Užeini pas pažįstamus, nereikia nieko prašyti - tuoj klausia, ar alkani. Kuo valgydina, viskas gerai. Jaunystė yra jaunystė: vietoj pagalvės akmuo ar kelmas tiko. Pasidedi delną po galva ir miegi. Iš Gumbelių kaimo nebuvo išėjusių partizanauti, todėl ten mažiau ir skrebai siautėdavo. Ten dažnai laikydavomės. Paskui už Tuitų krūmuose. Jei kas, iš Gumbelių gali į tuos krūmus trauktis, o paskui krūmais į Božius gali nueiti. Taip ir laikėmės. O kada būdavo reikalas, skyriaus vadas surinkdavo. Mūsų skyriui vadovavo Povilas Devainis iš Žilių kaimo. Jis žinodavo, kur kas yra, o mes paprastai nežinodavome kur yra vadas.

Norėjo Biržų kalėjimą pulti. Ėjom į Biržus, tačiau tąkart nepuolėm. Teko būti Šimonių girioje, paskui pas gimines Anykščių rajone - visur sutikdavom partizanus. Taip ir ėjo gyvenimas.

Apie "vokiečius" jau kalbėta. Mus provokavo. Pirmą kartą kai pasirodė, nieko nedarė. Kai antrą kartą pasirodė, pradėjo šaudyti - viskas aišku, kokie čia "vokiečiai". Teko į juos iš arti pasižiūrėti per žiūronus, tą kartą mus teskyrė kokie 300 metrų. Jie nė žingsnio nežygiuoja, vaikšto. O mes išsidėstėme, kad nematytų, kiek mūsų yra. Kartu su mumis buvo ir kapitonas A.Tindžiulis. Su "vokiečiais" nuėjo pasišnekėti beginklis Petras Viksva. Jis vokiškai mokėjo kalbėti. Grįžęs pasakė kapitonui, kad jie kalba su klaidom, vadinasi, ne vokiečiai. Tada A.Tindžiulis suprato, kad tai spąstai.

Jiems reikėjo vadų. Kitaip ko jie čia būtų apsistoję - galėjo Alizavos pusėje būti. "Vokiečiai" mūšio nepradėjo, o mums irgi nebuvo tikslo pradėti, nežinojom, kiek jų čia yra. Antra, jie buvo labai gerai ginkluoti.

Vaikščiojom su Brazinskiukiu. Jam žuvus, su Aukštikalnių kartu laikėmės. Turėjo vokišką dešimtšūvį šautuvą. Nelabai koks buvo, kartais kirsdavosi. Kai buvom susikabinę su Kupiškio stribais Suvainių kaime, kelis kartus užsikirto.

Partizanaudamas buvau nubaustas - savaitę neturėjau ginklo. Namuke prie girelės šventėm šv.Velykas. Stovėjome sargyboje. Sargyba keitėsi kas pora valandų. Aplink ramu. Ateina partizanai iš kitur, pasitinki ir viskas. Taigi stovėdamas sargyboje ėmiau savo šautuvą žiūrinėti. Spyna pasileido ir purpt... Nieko nepadarysi, turiu prisipažinti, kad nubaustas buvau. Kad išbartų ar ką - kapitonas nieko. B.Brazinskui atidavė mano šautuvą. Jis turėjo karabiną. Savaitę likau be ginklo. "Daugiau nečiupinėk sargyboje, o taikykis", - pasakė ir atidavė.

SUSIŠAUDOM SU STRIBAIS

Mūsų kokia dvidešimt partizanų buvom susibūrę Pyvesoje, ties Bakšė-nų kaimu. Mums pranešė, kad Suvainių kaime stribai. Nuėjom už Pyvesos. Kiti partizanai buvo Rudikų kaime. Keletas mūsiškių Suvainiuose nuėjo į vieną sodybą. Partizanas užlipo ant stogo pasižiūrėti, kur tie stribai, o mes išsidėstėm ir laukiam, kur stribai turėtų praeiti, nes kito kelio nėra. Kai stribai pamatė užsilipusį ant stogo, pradėjo šaudyti. Kulkos tik džinkt, džinkt į stogą. Tas kūlversčiais nusirito žemyn. O stribai pasileido gaudyti tą nuo stogo. Tada mes šaudyt ir nuo Rudikų pusės pradėjo šaudyti mūsiškiai. Iš pradžių nesusigaudėm - mes čia šaudom ir nuo Rudikų pusės pila. Stribai išsilakstė. Pasirodo, vieną pašovėm. Tas per naktį rugiuose išgulėjo. Ryte nušovė šeimininką, einantį perkelti karvės. Viskas po laiko - ant karštųjų viską darėm, stribų nelabai bijojom.

Važiavom, pamenu, Palevenytėn sviesto. Parėję pas mus į namus pasikinkėm arklį. Susėdom gal aštuoniese į vežimą. Važiuojam pro Rudikų, Suvainių kaimus, dainą plėšiam:

Sudiev, sesutės,

Sudiev, lietuvaitės...

Nuvažiavom į pieninę. Nukirpom telefono laidus. Atrakino pieninę. Sviesto daug nebuvo, radom dvi su puse dėžės. Susikrovėme sviestą, pasiėmėme spausdinimo mašinėlę ir laimingai grįžom pas saviškius.

Paskui pradėjo spausti kariuomenė. Stribai tik rodo, kur eiti. Tada jau nebuvo įmanoma pasipriešinti.

ŽŪSTA PARTIZANAI IR BEGINKLIAI

Užklupo mus Tuituose mano namuose kariuomenė. Matom, nėra kur dėtis: keliu eina, ir iš vienos pusės, ir iš kitos. Sakau, varom į vidų, per virtuvę į kamarą. Kamaroje koja langą išmušiau ir trise per tą langą. Mums kitos išeities nėra - tik priešintis arba bėgti. Kartu buvo Stašiukas ir Latvėniukas, jie turėjo kažkokius popierius. Šitie nebėgo. Kur Eidikonis (K.Eidikonis-Dėdytė) krito, nemačiau, o su Baliu (B.Bražinsku) mes dar bėgom į Latvėno rugius. Balys metėsi į rugius, o aš taikiau arčiau Latvėno sodybos, kad pastatais prisidengčiau. Žiūriu, ir nuo Božių eina kareiviai, nėra kur dėtis. Nuo Latvėno mečiausi į Einorio miškelį, iš ten į aną pusę Bakšėnų, per Pyvesą į Rudikų kaimą. Čia dvi dienas išbuvęs grįžau draugų ieškoti. Būryje sužinojau, kad žuvo ir Brazinskiukas. Latvėniuką ir Stašiu-ką paėmė. Juos už Bražinskų tvarto nuvedė, dar pakankino ir sušaudė, nors jie abu jau popierius turėjo. O rusus atvedė stribas Vainauskas iš Pa-budžių kaimo. Visa tai sužinojau grįžęs į būrį.

PASITRAUKIU IŠ BŪRIO

Sesutės parūpino kažkokį baltą popieriuką mano pavarde. Viena sesuo atvažiavo į Palevenytę pas Žiukus ir atvežė tą popierių. Nuėjęs ten, pas juos sutikau Kaladę. Šautuvą jau buvau palikęs būryje, bet dar turėjau vokišką mauzerį. Pistoletą atidaviau Kaladei. Jie ten dviese buvo. Sunkvežimiu su spekuliantais atvykau į Kauną. Iki buvo jau 1946 m.

Kaune porą metų gyvenau ramiai. Išsilaikiau vairuotojo teises. Suėmė mane jau 1948 m. Ėjau iš Vilijampolės. Sustojo Viliukas, kažką parodė ir paėmė. Nuvežė į Vilijampolės miliciją. Iš ten nuvežė į saugumą. Saugume savaitę ant grindų išbuvau. Šalta.

Kaune kankino tokiais spąstais. Veržia ir pulsą tikrina. Sustoja pulsas, liepia atleisti. Buvo dar vandens kambarys, jame tris paras išlaikė. Po savaitės išvežė į Biržus. Biržuose specialių įrenginių kankinimui nebuvo. Gavau čia gerai mušti. Tardydavo tik naktimis. Nieko nekalbėjau - kiti taip patarė. "Nieko nekalbėk - kiek gavai, tiek tavo. Daugiau kalbėsi, daugiau gausi." Iš Biržų išvežė į Panevėžį. Panevėžio kalėjime sukilimas buvo. Aš iš gultų išsitraukiau lentą ir išmušiau kameros langą. Už tai sėdėjau karceryje. Kai vežė į Vilnių, draugai už parankių vedė. Vilniuje gavau pranešimą, kad nuteisė dešimčiai metų. Teisė už akių.

Iš Vilniaus išvežė į Krasnojarską. Ten didelės muštynės buvo - kriminalinius norėjo kartu su politiniais suleisti. Paskui Jenisiejaus upe plaukėm iki Dudinkos, iš Dudinkos į Norilską. Norilske patekom į spec. lagerius. Ten vietoje gamino elektrą. Paskyrė dirbti kartu su Adolfu Merkeliu. Pumpavom dyzelinį kurą, valydavom. Vadovavo mums ukrainietis Karnenka, labai geras vyras, nuteistas 25-eriems metams.

Į Lietuvą grįžau 1963 m.

Alfonso Skukausko, g.1924 m. Likalaukių k. Kupiškio r., buvusio partizano ir ryšininko, prisiminimus užrašė V.Dragūnas 1999 m.

Gyvenau Likalaukių kaime. Nepriklausomybės laikais mokytojai mus patriotiškai auklėjo. Inteligentų kaime netrūko - kaimynai visi studentai, gimnazistai. Labai sueidavom su Laužikais iš Astravu kaimo. Astravai gal už poros kilometrų, bet kartu karves ganydavome. Laužikai buvo keturi broliai. Vienas jų brolis, karininkas, žuvo 1941 m., tik prasidėjus karui. Ir Skardžiai buvo trys broliai - visi ginklus turėjo. Karo metais Šimonių girioje veikė tarybiniai diversantai.

EINA FRONTAS

Iš vakaro vežėm šieną ir liko vienas vežimas neiškrautas. Iš ryto bekraunant šieną, žiūriu, nuo Gyvakarų kaimo kariuomenė eina. Pilni laukai. Prie Kupiškio šaudė, bet netikėjom, kad taip greitai užeis. Aš, kiek kojos kabina, per miškelį ir nubėgau pas Laužikus. Įbėgu uždusęs, o jie, automatus ant lovų pasidėję, sėdi. "Slėpkit ginklus, kariuomenė ateina!" Ginklus bematant išslapstė.

Povilas Laužikas puskarininkis buvo. Liepė visiems po du skirstytis, kas kur. Mes su Povilu perbridom Pyvesos upelį. Prie Žemaitėlių Dragūno buvo alksnynas. Spėjom ten įlįsti, o jau šoniniai žvalgai eina. Povilas savo pistoletą užkasė į žemę ir gulim. Ten prabuvom visą dieną. Saulė kepina, gert norisi. Vakare išlindom iš to miškelio, Povilas išsikasė pistoletą, išsivalė, jei kas, sako, iš karto šausiu ir griebiam už ginklų. Bėgsim Pasvalio kryptimi, vysimės vokiečius.

Žiūrim, du rusai eina per Pyvesą. Povilas veda, veda pistoletu, tačiau tie praėjo pro šalį. Aplink kaimuose buvo pilna rusų. Nuėję prie upelio atsigėrėm ir patraukėm į Stuburų kaimą pas Dragūną. Dragūnas sako, kad kiti broliai jau grįžo namo. Rusai nieko nedaro, ne tas jiems rūpi. Nuėję ant šieno permiegojom, o ryte grįžom namo. Kareivių pilni miškeliai, bet niekas nekreipia dėmesio.

SUDAROM PARTIZANŲ BŪRĮ

Iš pradžių slapstėmės pavieniui. Pradėjo skrebai visus šaudyti: atranda ką namuose ar bėgantį ir šauna. Tada apsiginklavom ir susibūrėm į sipsalinių būrį - taip mus vadino kpt.A.Tindžiulis ir kiti partizanai. Kapitonas taip ir liepė: susiorganizuokit, o kai ateis laikas, pasikviesim. Kiek pamenu, būriui iš karto priklausiau aš, mano brolis Jonas Skukauskas, du broliai Vytautas ir Vincas Jėčiai, du broliai Vytautas ir Tautvilis Vaitekūnai -visi mes iš Likalaukių, iš Astravų kaimo keturi broliai Laužikai: Juozas, Povilas, Vytautas ir Algirdas, Jonas Skardžius, Stasys Gurklis, Lionginas Martinka iš Žemaitėlių kaimo, Lionginas Janulionis iš Viktariškių kaimo, broliai Antanas ir Vytautas Pačiakajai.

KAPITONO A.TINDŽIULIO BŪRYJE

Pasikvietė mus žiemą. Nuvažiavom su arkliais, o per šv.Kazimierą ant jaujos sargyboje stovėjau. Taip gražiai dainuoja vyrai jaujoje, o aš sargyboje ant skliautų vaikštau. Kapitono A.Tindžiulio būryje buvo 54 žmonės. Būrys Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu suskirstytas į keturis skyrius po keturiolika žmonių. Kpt.A.Tindžiulio pavaduotoju buvo Kazys Eidikonis-Dėdytė, o skyrininkais Povilas Devainis, Kostas Bielskis, Povilas Laužikas ir ketvirtojo neprisimenu.

Būrys susirinko Bakšėnuose prie pat girelės į tuščią vienkiemį. Atsimenu, stovėjau sargyboje prie miško įsilipęs į didžiulę eglę - ten mūsų postas buvo. Su žiūronais stebiu apylinkę, o kitas apačioje sėdi. Matau, kad į Turas sodybą atvažiavo Vabalninko skrebai. Vaikšto po tvartą, klėtį, vienkiemį plėšia. Pranešė kapitonui. Kapitonas sako, kad reikia duot į kailį.

Kad būtume staigiai puolę, o kol nuėjome į Tuitų krūmus... Kapitonas išsiuntė žvalgybą į Salamiesčio miestelį. Ėjo Jonuška-Rėksnys ir Rešimas. Po kiek laiko kapitonas atsiunčia padėjėją. Reikalingi aštuoni vyrai, gerai ginkluoti ir taikliai šaudantys. Išbėgom į keliuką. Kapitonas tik ranka pamojo. Iš pradžių dar grioviais slinkom. O Salamiestyje girdim tik ta, ta, ta... granata sprogsta. Tada jau bėgte. Aš pro bažnyčią šituo keliu atlėkiau į miestelį. Antanas Pačiakajus iš balos išlindo. Nuo Sidaro keliu Rėksnys atbėga. Šaukia mums: "Ko miestelio nekratot?" O Kostas (K.Bielskis) guli prie berželio. Ar kas nebėgs iš miestelio? Žiūrim, skrebas visas kruvinas su šautuvu eina. Jam duot, duot... Aš dar spėjau šešis kartus iššauti. Paskui prieina Rešimokas šompolo - jam šautuvas užsikirto. Atėjom su A.Pačiakaju į miestelį., žiūrim, skrebas peršautas guli.

Tą dieną išėjom į Sipsalį, o jie grįžo atgal. Taip ir draugavome.

APIE "VOKIEČIŲ" DALINĮ

Baigėsi karas. Vasarą pradėjo kariuomenė dar labiau siausti. Apylinkėje pasirodė "vokiečių" provokacinis būrys. Pastebėjom, kad pro Salamiestį pravažiavo 10-15 dengtų sunkvežimių, o po kelių dienų pasirodė kareiviai vokiškais ženklais ir vokiškai gargaliuoja. Jie nuo Skapiškio ėjo. Virbališkyje buvo mano pusbrolis. Jis pasakojo, kad pro ten praėjo. "Vokiečiai" norėjo išprovokuoti vadus. Atėjo prie girelės ir apsistojo netoli tos vietos, kur kapitono A.Tindžiulio būrys laikėsi. Jonuška-Rėksnys prie vokiečių Baltarusijoje tarnavo, vokiškai suprato. Tą į žvalgybą pasiuntė, mūsų sviestą nuvežė. Sutiko tuos vokiečius prie Antašavos. Kapitonas pasakė, jei vokiškai ar rusiškai stabdys - iš karto šaukit.

Pamatėme, kad čia provokatoriai. Tai jie nušovė Bartašiškiuose tokius berniokus. Visas mūsų būrys išsikėlė į Bikonių miškelį. O mes, turėję gerus bunkerius, pasilikom apylinkę žvalgyti ir tuos "vokiečius" sekti.

Nuėjau į Gumbelių kaimą pas Paliulį, ant šieno pernakvojau. Vasara, to šieno nedaug. Granata paruošta, pistoletas rankoje - jei užpuls, dar spėsiu iššauti. Toks buvo nusistatymas - gyvam nepasiduoti.

Ryte nuėjau į Tuitų kaimą pas Šidlauską. Ten radau keletą vyrų klojime pasilikusių. Su jais pašnekėjau, žinias perdaviau į Bikonis. Paskui iš būrio atėjo Salamiesčio zakristijonas. Pasirodo, Janušausko Jurgiukas nusišovė, sukvailiojo, toks mažiukas buvo. Atveš laidoti į Salamiesčio kapines. Kapitonas liepė budėti prie Gyvakarų kaimo kryžkelės.

Ateinam grioviais dar su šviesa. Žvalgau apylinkę. Zakristijonas į krūmus įlindo. Matau, nuo Rudikų ateina būrys vyrų. Ką daryti? Jei praleisiu, atvažiuos būrys į kapines ir susirems. Netoliese augo didelė liepa. Užlin-dau už tos liepos ir pasiruošiau granatą. Visas būrys išeina ant kelio. "Stok, kas eina?" "Savi, savi"... "Slaptažodis?" - "Gediminas ir Kęstutis". Sakau, kad prieitų pora vyrų arčiau. Prieina. Pasirodo, alizaviečiai. Kartais kartu stovyklaudavom. "Kaip tu drįsai vienas?" - klausia. Sakau, kad ne vienas, kitas krūmuose yra. Tas triokšt, triokšt. Reikia drįsti, niekur nedingsi. Pasakiau, kad neitų šituo keliu, nes važiuos mūsiškiai su mirusiuoju.

Pradėjo "vokiečiai" siaust po kaimus. Suruošė kapitonas pasalą ir tris "vokiečius" suėmė. Pasirodo, tikri vokiečiai, karininkai, bet jų tik dalis, kiti rusai ar šiaip įvairios šiukšlės. Nemokėjau naudotis vokišku granatsvaidžiu. Tie vokiečiai pamokino. Kapitonas siuntė kitus partizanus įspėti. Su Strašiškiais ryšį turėjom. Laužiko Juozas, Silevičiūtė ėjo, pasakė, kad nesusidėtų. Iš girelės provokatorių būrys pasitraukė į Žaliąją girią. Ten brolius Birbilus nužudė*. Nors įspėjom, kad provokacinė grupė eina, bet Birbilai mumis nepatikėjo - juk vokiškai šneka, nori susijungti, kartu Panevėžį imti, nuo Liepojos neva prasiveržė. Birbilaitė buvo į mišką atėjus, ją vėliau rado akim išbadytom. Provokacinė grupė praėjo pro Panevėžį Raguvos link, paskui dingo, matyt, išformavo.

----------------
*Antaną Birbilą-Baltušį paėmė gyvą. 1945 m. nuteisė mirties bausme ir sušaudė. - Red.pastaba.

Netrukus kapitonas įsakė "Kas prie vokiečių niekur neįkliuvęs, registruokitės".

KRATA NAMUOSE

Aš turėjau naują vokišką šautuvą ir pistoletą, visada nešiojausi porą granatų. Šaudyt įpratęs. Maniau, kad gerai šaudau. O jaunam kas - jūra iki kelių. Būdavo, visąlaik į žvalgybą einam. Jauni, tokia dvasia auklėti. Sipsalėje niekas nežuvo. Laimingas miškas. Paklausai - visur ramu. Pareini namo, šieną pjauni.

Tą kartą vyko didelis kariuomenės siautimas. Matyt, pajuto, kad partizanų esama. Mes su broliu nuo ankstaus ryto šieną pjovėm. Atvažiavo Juozas Laužikas. Apie pusryčius klėtyje begulint atbėgo sesuo: "Rusai". Mes namuose turėjom tris bunkerius, vienas jų klėtyje. Atsistumia plati lenta ir vėl užsistumia. Nežinodamas jos neišimsi. Sode gerą bunkerį turėjom, ant viršaus pasodintos bulvės - jokios žymės nėra. Įėjimas iš pievos, išpjautas dugnas ir grandis pritvirtinta. Angą pakeli grandimis, o įlindęs vėl užsidengi. Po serbento krūmu išeina kvėpavimo vamzdis. Mes ropom į tą bunkerį, o rusai visai jau netoli. Tėvas dar tabako užbarstė. Įlindom į bunkerį vienais baltiniais. Rusai kratą daro. Mūsų trečias bunkeris toliau buvo nuo namų - koks šimtas metrų už klojimo, įėjimas buvo prie akmens krūvos, anga uždengta akmeniu. Kareiviai sugulė už akmenų, ten ir surado šitą bunkerį. Jame buvo sviesto iš pieninės atvežta, tėvo kariškų balnų paslėpta. Namiškiai, pamatę, kad rado bunkerį, pabėgo į rugius, liko tušti namai. Tuomet kareiviai puolė namuose daryti kratą, viską daužyti, plėšti, net grindis išardė. O mes su broliu bunkeryje vienais marškiniais, tik su pistoletu kišenėje. Mūsų ginklų nerado - mokėjom slėpti.

Tą rytą Gyvakarų kaime Antaną Laucių nušovė. Atrado jį šlapiais kelnių galais ant šieno gulintį. Neva partizanams pranešė, o jis arklio per rasą buvo nuėjęs perkelti. Dar rado Sipsalėje daržinėse gulėta, o nieko nėra. Daugiau mūsų nieko nerado. Pavakare išlindom iš bunkerio.

REGISTRUOJAMĖS

Mudu su broliu išėjom į mišką pasiėmę šautuvus, o tėvams nėra kur dėtis - mėnesį pasislapstė ir grįžo į namus. Dar pasižiūri, ar nieko nėra, ir dirba laukus. Tėvas nebuvo mandras, arklius mėgo. Smetonos laikais eržilus laikė. Būdavo, Kupiškyje prileidžia kumelę. Šiaip penkiolika litų kainuodavo, o jis penkis litus ruseliams bernams - va, uždirbau, išgerkit į sveikatą. O kai tie išėjo į skrebus, ant jo nepyko. Ir Sinelnykovas akį turėjo ant jo. Tėvui turim būti dėkingi, kad namus išsaugojo. Apėjo jis tuos skrebus: vežė lašinių, alaus bačkas. Sutarė, kad mus su broliu priregistruos. Kad miške buvom, neturėjo įrodymų, patampė ir davė dokumentus. Sinelnykovą visi keikia, bet jis mums padėjo išlįsti iš miško. Registravomės vėlai rudenį. Lakpričio 5 d. Panevėžyje gavom tik "spravkes". Tuo metu jau buvo žuvęs Vitalijus (V.Paliulis iš Žilių k.).

Kaip tik tuo laiku į Didžpūdžius atsikėlė įgula, o ten toks Petras Na-varskas pradėjo visus skųsti. Plechavičiuku buvęs, bet šunsnukis. Brolį Joną paėmė, Jėčiaus Vincą. Pakulė juos, pakulė ir paleido. Mane norėjo paimti: namuose laukė, o aš miške riešutauju. Namo pareinu, padirbu ir vėl į mišką. Kupiškio skrebų nebijau, jie tarpusavyje nesusižino. Kartą išjojau arklį į ganyklą, netoli namų. O namuose šuva tik staugia, mat buvo įgulos muštas. Žiūriu, įgula ateina nuo kaimo, o kiti eina nuo miško. Aš nuo arklio ir ropom, ropom į laukus. O jie namus supa. Būčiau iš namų bėgęs, ant kulkų užbėgęs. Vėliau įgula išsikėlė, tada jau galėjau gyventi nesislapstydamas.

BUNKERIS SIPSALĖS MIŠKELYJE

Tuojau po Vitalijaus (V.Paliulio iš Žilių k.) ir Juozo (J.Laužiko iš Astravu k.) suėmimo išsikasėme bunkerį Sipsalės miškelyje. Pasidarėm gultus, langelis iš viršaus, įėjimas iš šono. Sargybinis išlenda iki pusės ir stovi. Atrodo, paprastas dalykas. Miškuose kariuomenė siaučia, o mes krūmuose. Pro medžius žiemą Stuburai matosi. O bunkeris toliau tankumyne. Aš buvau pagrindinis ryšininkas. Kapitonas sakė: "Svarbu, kad niekas nežinotų, o visa kita galima paslėpti". Viską laikėm paslaptyje. Iš pradžių bunkeryje apsigyveno draugai, kurie neprisiregistravo: Vytautas Vaitekūnas-Gandis, Tautvilis Vaitekūnas-Zubris, Vincas Jėčius. Visi iš Likalaukių k. Povilas Laužikas, Vytautas Laužikas, Algirdas Laužikas, Jonas Skardžius, Stasys Gurklis-Bartelė iš Astravų kaimo. Vėliau kartais laikydavosi du broliai Likai, Antašavos zakristijonas.

Mano slapyvardis buvo Jogas, tačiau kapitonas vadino Aleksiuku. Tarp miško buvo mūsų žemės - truputis dirbamos ir ganyklos. Tai eidavau ir eidavau, niekas dėmesio nekreipė. Žiemą su slidėmis maldavomės, vėžių specialiai pridarydavom. Turėjau medžioklinį šautuvą. Kuprinę prisikabinu, pasiimu šautuvą ir į mišką - neva medžioju. Ką darysi, veži maistą, kol patys negali išeiti. Tris žiemas išsilaikė partizanai Sipsalėje.

SUSIŠAUDYMAS BOŽIŲ KAIME

Pirmą žiemą žuvo Vytautas Vaitekūnas-Gandis ir Vytautas Vilčinskas-Radistas. Tą kartą iškrito šviežias sniegas. Nebuvau nuėjęs gal tris dienas. Maisto turi, nieko netrūksta. Nušliaužiau į bunkerį. Sargybos nėra. Partizanai nieko man nesakę nutarė nusiaubti apie Božius tą kraštą. Grįžęs pamačiau, Vytautas Laužikas arkliu parjoja į Sipsalį. Arklį paleido. Aš greitai ant slidžių ir nušliuožiu į bunkerį. Vytautas guli su miline visas kruvinas. Judinu - šnypščia. Jį nesunkiai sužeidė, rodos, šonas peršautas ir ranka per raumenį sužeista. Aptvarsčiau. Pradėjo pasakoti, kaip nuo įgulos pabėgo. Ten juos didelės jėgos išsklaidė. Vytautas pasakojo: "Atsivijo mane į vienkiemį. Rusai bėga iš paskos, o vienas su arkliu užvažiavo iš priekio". Mes mokinomės šaudyti nuo kairio ir dešinio peties. Rusas pro tvartą nuo dešinio peties šaudo iš automato pavieniais šūviais. Vytautas jam nuo kairio peties pokšt. Ginkluotas buvo geru vokišku šautuvu. Rusas knopt ir viskas. O įgula iš visų pusių supa. Jis į roges ir važiuoti. Netoli pavažiavus arklys išsikinkė. Jis ant arklio, suomišku peiliu nupjaustė ienas ir pasileido raitas. Atjojo į Sipsalę. Arklį paleido ir nuėjo gulti. Labai drąsus vyras buvo.

Vytautui Vilčinskui koją peršovė. Atsivijo rusas, į gerklę šautuvo vamzdį įkišo ir nušovė. O Vytautas Vaitekūnas tarp akmenų sniege įstrigo. Turėjo rusišką automatą. Šaudė, kol šovinių turėjo, paskui granata susisprogdino, kad nepažintų. Tame mūšyje, man regis, šeši žuvo, nes tada Vabalninke ant grindinio šeši gulėjo. Išbėgo Petras Viksva. Pasakojo: "Apsisuka ir leidžia serijas. Tik čerpės nuo stogų šokinėja". Apie mūšį teko girdėti kapitono nuomonę. Girdi, prieš tai J.Devainis-Mašinistas pasigėręs triukšmavo "... praeis plaukuota ranka, praeis plaukuota ranka..." Čia už tuos tris, kurie anksčiau ten nukauti.

Galėjo būti išdavystė, nes pasala laukė. Buvo sutelktos didelės pajėgos.

KAPITONAS A. TINDŽIULIS

A.Tindžiulis-Dėdė turėjo namelį krūmuose prie Pyvesos Bakšėnų kaime ties Rasimavičiaus sodyba. Apie jo slėptuvę žinojo tik Rasimavičiaus Janina. Per ją ir ryšį palaikydavau. Bažnyčioje susitikdavom. Ką reikia, perduodavo Janina, mergaitė, labai daug jam dirbo. Kapitonas klausydavosi užsienio radijo ir sudarydavo savaitės politines apžvalgas. Jis perduodavo J.Rasimavičiūtei, o ji man. Mes tuos lapelius platinom.

Kartą toks linksmas atsitikimas buvo. Einu iš Salamiesčio miestelio keliu kapinių link, nešuosi pašto pilną užantį, ginkluotas pistoletu ir granata. Atvažiuoja iš paskos skrebai. Einu pagal griovį kaip ant adatų - bėgti nėra kur. Per petį pasižiūriu - keturiese važiuoja. Galvoju, jei dokumentų klaus, granatą mesiu, iš pistoleto trak, trak... ir nešiu kailį. Privažiuoja. "Ei, kas tave atsiveja?" Atsigręžiu. "Ka, ka, ka. Balandžio pirmoji". Ir nutrenkė Bakšėnų link. Atseit apgavo. Ir man linksma. Ačiū Dievui, kad tik apgavot.

Teko lydėti A.Tindžiulį-Dėdę į susitikimą su "Lietuvos diplomatu" Panevėžyje. Pavardės nežinau. Niekas nesakė ir nereikėjo žinoti. Kapitonas turėjo dokumentus pasidaręs, paso nuotraukoje tik su ūsais nusifotografavęs. Dieną prieš nusiskuto barzdą. Visą dieną gulėjo rugiuose prieš saulę, kad veidas įdegtų. Į Panevėžį nuvažiavom dviračiais. Susitikimas vyko Pakruojo gatvės bute. Iš pradžių tas "diplomatas" sako: "Čia pašalinis žmogus". Kapitonas sako: "Ne, čia patikimas žmogus, jis turi viską girdėti. Tegul klauso". Tas "diplomatas" jam siūlė išvažiuoti į užsienį, žadėjo dokumentus sutvarkyti. Kapitonas nesutiko. "Ne, aš reikalingas šiaurės Lietuvai. Kol esu čia, Kupiškyje, Biržų krašte tvarka yra. Aš čia reikalingas, kad žudynių nebūtų".

Puikus vyras buvo. Žiūrėjo teisybės. Berlyne mokslus baigė. Atsimenu, nuo pat pradžių, kai girelėje prie Bakšėnų k. susirinkom, mokino partizaninės taktikos, atsargumo. Neišsiprovokuoti, nelįsti kur nereikia, nešaudyt be reikalo. Sušaukia ir mokina. Jei nėra kitokių sąlygų, atneša bulvių krepšį ir dėsto.

Einam nuo Antašavos į Sipsalį į žygį. Rytas, aušta. Kapitonas sako, mes būsim ten ir ten, o jūs su Vytautu (V.Laužiku) pasilikit. Pasislėpkit ir stebėkit apylinkę, vakare ateisit.

Mes ant kalniuko miško pakraštyje įsitaisėm ir stebime aplinką. Iš tos pusės jau saugu - slapukus paliko.

A.Tindžiulis-Dėdė sakydavo, kad be jo žinios jokių šaudymų, jokių žudynių nebūtų. Jei bus teismas, visi nuspręsim tada, bet reikia įrodymų, kad tikrai išdavikas. Dėdė dėl šito labai griežtas buvo, ne tik griežtas, bet ir įžvalgus. Jis ir tiems "vokiečiams" nesidavė išprovokuojamas.

Cvinklis (B.Mikonis) ir Mašinistas (J.Devainis) iš slėptuvės ėjo į Žilių k. O ten įgulos būta. Pamatė juos, pradėjo vytis, šaudyti, raketas leisti. Kaip tik buvo šviežiai pasnigta. Jų velnias netraukė, išbėgo. Kapitonas galvojo, kad ir jį gali užtikti, todėl išbėgo iš slėptuvės, o kareiviai užtikę jo pėdas ėmė persekioti. A.Tindžiulis-Dėdė traukėsi Stuburų kaimo linkui. Nuo Stuburų persikėlė per Pyvesos upelį ir atbėgo į Likalaukių kaimą pas mus. "Aleksiuk, gelbėk!" O įgula jau netoli, prožektoriais atšviečia. Greitai arklį į roges. Nespėjau net deramai apsirengti. Nuvažiavom į Ožkinių kaimą pas Augustauską. Pas jį slėptuvėje po šienu laikėsi Tautvilis Vaitekūnas ir Algirdas Laužikas. Dėdė pasiliko su jais. Grįždamas vos nepakliuvau įgulai į nagus. Proto, velnias, nebuvo. Mat dar užsukau pas kalvį Poškų ir pora stikliukų degtinės įpylė. Važiuoju ant marškinių tik kailinius užsimetęs, basnirčia į batus įsistojęs, arklys pakinkytas be pakylos. Už kaimyno eglučių pastovėjęs įvažiuoju į kiemą. Vaikščiojant nieko nesimato, tik sesuo išbėga. "Bėk, tavęs laukia". Kareivis stovėjo sargyboje, bet ką tik vidun įėjo. Aš arkliui skersai nugarą botagu ir vėl į kaimą. Laukiu, kada šaudyti pradės. Sargybinis išeina. Vėl vienos vėžės. Pražiopsojo, būtų kailį nulupę.

Gal po dviejų savaičių buvau nuėjęs į Dėdės slėptuvę. Prie Rudikų kaimo tokiose properšose ančių būdavo. Turėjau medžiotojo bilietą. Taigi medžiodamas išvaikščiojau tą miškelį. Pėdos dar neužsnigtos. Nuėjau į slėptuvę pažiūrėti. Durys paliktos atviros, šunų išvaikščiota. Viskas vietose, kaip stovėjo. Paskui su broliu arkliu užvažiavom. Prašė Dėdė paimti radijo imtuvą, spausdinimo mašinėlę. Pasakiau, kad kitą Jania (J.Rasimavičiūtė) paimtų. Kapitonas jau negrįžo. Bebūnant partizanams pas Augustauską, žmona pradėjo bambėti, kad daug maitinti reikia. Tada Rudis (jie svainiai buvo) sako, pas jį yra bunkeris. Tegul vienas eina ten. Kapitonas išėjo. Nueinu pas Rudį. Kapitonas kambaryje sėdi. Kiemas kampinis iš abiejų pusių toli matosi. O kur tas bunkeris, net nežinojau.

Rudis pats man pasakojo. Vieną rytą Dėdė sako: "Skrebus sapnavau šiąnakt, turbūt teks susidurti..." Šalia jų gyveno tokia Uršulytė. Kartais padėdavo namuose tvarkytis. Tai grindis išplauna, tai vėl ką. Prieš keletą dienų buvo atėjusi ir jos ilgai neįleido į vidų. Ji, matyt, pajuto, kad kažkas bunkeryje pasislėpė. O jos žentas, dalyvavęs rusų-suomių kare ir iš kažkur grįžęs be nosies, gyveno Antašavoje. Tas pranešė Gelažių įgulai. Atėję kareiviai atitraukė lovą, pakėlė lentas ir paleido iš automato seriją vidun. Dėdė žuvo iš karto.

Čia tikrai išdavystė buvo.

PARTIZANŲ LIKIMAI

Buvome geri draugai su Vytautu Laužiku. Dažnai užduotis kartu atlikdavom. Žuvo Rudikų kaime. Partizanai užėjo Rudikuose pas Tautvilio gimines. Tie sako, kažką matėm pavakare pamiškėje vaikščiojant. Jie tada nebepasiliko, išėjo. Slenka lauku. Kaip davė raketa aukštyn, visi knopt knopt, o jis drąsesnis - nekrito. Davė iš automato ir vietoje žuvo. Jis iš brolių pirmutinis žuvo, kiti žuvo vėliau, kai manęs jau nebuvo. Juozą sužeistą paėmė.

Tris žiemas partizanai žiemojo Sipsalėje ir niekas nežuvo. Vėliau išsiskirstė žiemot kitur ir pradėjo žūti, žūti. Prasidėjo išdavystės.

P.Banionis pradėjo plėšikauti. Kapitonas padarė teismą ir išvarė iš būrio. Tada vaikščiojo vienas. Nuėjo pas seniūną Latvėną Griciūnų kaime. Kai šis neįsileido pro duris, P.Banionis lindo per langą. Latvėnas su kirviu taukšt ir nukirto. Paskui mus pasikvietė iš Sipsalės. Nuėjom visas būrys su ginklais. Langus uždengė. Sargybą pastatėm ir baliavojom. Jis daug padėjo partizanams. Per jį daug dokumentų buvo sutvarkyta, daug padėjo žmonėms ir būdamas apylinkės pirmininku ir vykdomojo komiteto pirmininku. Dar toks Baltėnas, Silevičius, mano kaimynas, buvo seniūnais. Jei kam kokios pažymos reikia, visada padėdavo. Jie iš biednesnių buvo valdžion pastatyti, tačiau nebuvo išdavikais.

Partizanai bestovint Sipsalės miškelyje buvo atsivarę Ramusiuką (R.Krivicką), skrebą nuo Pandėlio. Tuo laiku A.Ažubalis parėjo namo. Skrebas užėjo pakluonyje ir viskas. Žuvo taip atsitiktinai. Smarkus vyras buvo.

Buvo nurodyta suorganizuoti rezervinį būrį. Jam priklausė Julius Laucius, Levonas Pūkis iš Gyvakarų kaimo, kiti jau Rudikėlių kaimo. Jiems taip ir neteko pasireikšti.

Gyvakarų kaimo kapinėse bunkeryje žuvo Kostas Bielskis ir jo žmona Ona Skardžiūtė-Bielskienė.

Mano vaikystės draugas Alfonsas Paliulis iš Gumbelių kaimo buvo Salamiestyje zakristijonu. Jis gyveno klebonijoje. Tą naktį pro klebonijos langą išlipau jau po dvyliktos - abu kepėm komunijas. O ryte skrebai jį nušovė, nors turėjo dokumentus (skrebas Vainauskas tai žinojo). Alfonsui bėgant peršovė koją ir paskui pribaigė. Dabar toje vietoje prie griovio kryžius stovi.

□Partizaninis sąjūdis Salamiesčio apylinkėse. Sudarė V.Dragūnas. (Panaudotas rusų generalinio štabo 1984 m. laidos žemėlapio, sudaryto iš 1946-1951 m. aerofotonuotraukų, fragmentas)

Sutartiniai ženklai:

▲1 - Kapitono A.Tindžiulio slapstymosi vieta

▲2- Sipsalės partizanų slapstymosi apylinkėse vieta

▲3— Girelės partizanų bazavimosi vieta (1945 m.)

† - Partizanų žuvimo vietos

Jonas Skardžius žuvo prie Lebeniškio. Būtų išbėgęs, bet šuo pasivijo.

Stasys Gurklys-Bartelė susisprogdino bunkeryje. Vincas Jėčius žuvo Ožkinių kaime. Kartu buvo broliai Likai. Jį ir vieną brolį nušovė iš karto, o Balys Likas mirė nuo žaizdą.

TARDYMAI IR LAGERIS

Bakšėnų kaime pas Janiną Rasimavičiūtę šventėm vardines. Dalyvavo Dėdė ir kiti partizanai. Kartu buvo dvi merginos, kaip vėliau paaiškėjo, užverbuotos. Nuėjom su Aukštikalnio Paulinu jau išgėrę. Kai suėmė, rusai jau tą žinojo. Vadinasi, išduota. Viskas surašyta ir dvi liudininkės yra. Kupreliškio įgula surašė raportą, kad partizaną išvežiau. Susidarė pakankamai medžiagos. Suėmė ir J.Rasimavičiūtę, tačiau kad veikėm kartu - neturėjo medžiagos, todėl teisė atskirai. Gavom po dešimt metų. Teisė už akių, paprastas dalykas. Atėjo - pasirašyk. Nesirašai, ir taip sėdėsi. Svarbiausia per tardymus išsilaikyti.

Nuvežė į anglies kasyklas. Ten sutikau Juozą Laužiką. Teko kalėti su Jonu Švelniu iš Bartašiškių kaimo.

Kalėjau šešis metus ir du metus praleidau tremtyje.

Salamiesčio apylinkės partizanų, taip pat okupantų valdžios nužudytų žmonių sąrašas*

-----------
*Sąraše nurodoma vardas, pavardė, slapyvardis, gimimo ar gyvenamoji vieta, likimas.- Rcd.pastaba.

1. Antanas Ažubalis-Anupras, Stuburų k., partizanas. Žuvo savo namuose 1948 m.

2. Gedinimas Aukštikalnis, Tuitų k., partizanas. Suimtas.

3. Vytautas Aukštikalnis, Tuitų k., partizanas. Žuvo.

4. Petras Baltrėnas, Bartašiškių k., partizanas. Nušovė "vokiečių" provokatoriai pas Audicką Bartašiškių k. 1945 m. vasarą.

5. Jonas Bartkevičius, Tuitų k., partizanas. Registravosi.

□Antano Bielskio šeima savo namo balkone Salamiestyje

6. Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba, Bakšėnų k., partizanas. Žuvo 1946

m. vasario 16 d. Bartašiškių k. Kartu žuvo Bronius Sinkevičius ir Bronius Masiulis.

7. Antanas Bielskis, Salamiesčio mstl., partizanas. Partizaninio sąjūdžio organizatorius apylinkėje. Žuvo sirgdamas, savo uošvio Stalionio namuose Salamiestyje 1953 m.

8. Kostas Bielskis, Salamiesčio mstl., partizanas. Žuvo kartu su žmona Ona Skardžiute-Bielskiene bunkeryje Gyvakarų k. kapinėse 1953 m.

9. Kazys Bielskis, Pabidžių k. Nužudytas stribų.

10. Ona Bielskienė (Skardžiūtė), Salamiesčio mstl., partizanė. Žuvo 1953 m. su vyru Kostu Bielskiu.

11. Balys Bražinskas, Tuitų k., partizanas. Žuvo Tuitų k. pas Šidlauską 1945 m. rugpjūčio 12 d. Kartu žuvo K.Eidikonis-Dėdytė, V.Stašys ir V.Latvėnas.

12. Juozas Buzevičius, Berniuniškio k. partizanas. Suimtas.

13. Jonas Devainis-Mašinistas, Žilių k. partizanas. Žuvo Kreivenių k. 1949 m.

14. Povilas DeVainis, Žilių k. partizanas. Registravosi, bet vėliau suimtas. Negrįžo iš lagerio.

15. Vladas Dragūnas, Besusparių k. Sušaudytas prie namų 1945 m. Vyresnio amžiaus, nebuvo šaukiamas į kariuomenę.

16. Pranas Dragūnas, Salamiesčio mstl., suimtas.

17. Kazys Eidikonis-Dėdytė, Berniuniškio k. partizanas. Žuvo pas Šidlauską Yuitų k. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Kartu žuvo B.Bražinskas, V.Stašys ir V.Latvėnas.

18. Jonas Eidikonis, Berniuniškio k. Suimtas.

19. Gintautas, Kalpiškių k. partizanas. Suimtas.

20. Stasys Gurklys-Bartelė, Astravu k. partizanas. Susisprogdino bunkeryje apsuptas.

21. Lionginas Janulionis, Viktariškių k., partizanas registravosi.

22. Jurgis Janušauskas, Stuburų k. partizanas. Žuvo 1945 m.

23. Vincas Jėčius, Likalaukių k. partizanas. Žuvo Ožkinių k. kartu su broliais Likais.

24. Vytautas Jėčius, Likalaukių k. partizanas. Registravosi.

25. Pranas Jonuška-Rėksnys, Vėžionių k. partizanas žuvo Puznos miške kartu su P.Rešimu ir Kalade.

26. Kaladė, partizanas. Žuvo Puznos miške kartu su P.Rešimu ir Jonuška.

27. Vytautas Latvėnas, Bakšėnų k. Žuvo pas Šidlauską Tuitų k. Nušovė kareiviai nors ir turėjo dokumentus 1945 m. rugpjūčio 15 d.

28. Juozas Lenzbergas, Bartašiškių k. Pabėgo iš rusų kariuomenės. Greitai žuvo. Sužeidė ir vijosi per mišką. Nušovė prie Lukščio Repniškio k. 1945 m. vasario mėn.

29. Algirdas Laužikas-Tėvas, Astravų k. partizanas. Žuvo.

30. Juozas Laužikas, Astravų k. partizanas. Suimtas sužeistas.

31. Povilas Laužikas-Liudas, Astravu k. partizanas. Žuvo.

32. Vytautas Laužikas, Astravų k. partizanas. Žuvo 1948 m. liepos 25 d. Rudikų k.

33. Balys Likas, partizanas. 1948 05 13 Ožkinių k. užėjo ant pasalos trise. Jo brolis ir Vincas Jėčius žuvo iš karto. Jis mirė nuo žaizdų.

34. Likas, partizanas. Žuvo 1948 05 13 Ožkinių k. kartu su V.Jėčiu ir broliu Baliu.

35. Lionginas Martinka, Žemaitėlių k. partizanas. Registravosi.

36. Povilas Medelinskas, Jono, Klingų k. partizanas. Suimtas 1945 m. liepos 30 d. Mirė lageryje 1954 m. kovo 15 d.

37. Juozas Masiulis, Bartašiškių k. partizanas. Registravosi. Nušovė stribai netoli namų dirbantį.

38. Bronius Masiulis-Puškinas, Bartašiškių k. partizanas. Žuvo Bartašiškių k. kartu su A.Bonioniu-Baniuliu ir B.Sinkevičiumi 1946 m. vasario 16 d.

39. Vytautas Mikonis-Pabrinkis, Božių k. partizanas. Žuvo Bartašiškių

k. kartu su V.Vaitekūnu ir V.Vilčinsku 1946 m. kovo 6 d.

40. Bronius Mikonis-Cvinklys, Božių k. partizanas. Suimtas (užmigdytas Kupreliškio kunigo) ir nuteistas mirties bausme.

41. Markūnas, Šlekiškių k. partizanas. Nušautas "vokiečių" provokatorių pas Žalinkevičių Bakšėnų k. 1945 m. vasarą; kartu žuvo Navickas.

42. Albinas Muralis, Stuburų k. Jono brolis. Suimtas kartu su broliu. Dingo be žinios.

43. Jonas Muralis, Stuburų k. Užmuštas stribų pakeliui važiuojant registruotis su broliu Albinu.

44. A.Navickas, Rudikų k. partizanas. Žuvo Bakšėnų k. pas Žalinkevičių nuo "vokiečių" provokatoriaus kulkos kartu su Markūnu 1945 m. vasarą.

45. Antanas Pačiakajus, partizanas, registravosi.

46. Vytautas Pačiakajus, partizanas, registravosi.

47. Vitalijus Paliulis, Žilių k. partizanas. Žuvo Likalaukių k. 1945 m. rudenį.

48. Zenonas F'ečiulis, Medinų k. partizanas. Žuvo 1945 m.

49. Antanas Petronis, Žilių k. partizanas. Registravosi.

50. Jonas Petronis, Žilių k. partizanas. Žuvo Žilių k. 1945 m. gegužės 1 d.

51. Stasys Petronis, Justo, Božių k. partizanas. Žuvo savo namuose 1945 m. gegužės 12 d.

52. Antanas Petrulis, Besusparių k. partizanas. Registravosi.

53. Petras Puzinas, Daukučių k. partizanas. Suimtas.

54.     Alfonsas Rasimavičius, Bakšėnų k. partizanas. Suimtas.

55. Romas Rasimavičius, Bakšėnų k. partizanas, registravosi.

56. Janina Rasimavičiūtė, Bakšėnų k. ryšininkė suimta 1949 m. Nuteista 10 metų lagerio.

57. Petras Rešimas, Salamiesčio m. partizanas. Žuvo kartu su Kalade ir Januška.

58. Jonas Skukauskas, Likalaukių k. partizanas. Registravosi.

59. Alfonsas Skukauskas, Likalaukių k. partizanas, registravosi. Veikė kaip ryšininkas. Suimtas 1949 m. Nuteistas 10 metų.

60. Julius Sankauskas, Bartašiškių k. partizanas. Registravosi. Nušovė stribai.

61. Sankauskas, Bartašiškių k. partizanai», registravosi.

62. Jonas Skardžius, Astravu k. partizanas. Žuvo. Rašė eiles.

63. Vytautas Stašys, Tuitų k. Registravosi, turėjo dokumentus. Nušovė pas Šidlauską Tuitų k. rusų kareiviai. Kartu žuvo K.Eidikonis, B.Bražinskas ir V.Latvėnas.

64.     Algis Šidlauskas, Tuitų k. partizanas. Suimtas.

65. Bronius Šinkevičius, Tuitų k. partizanas. Žuvo Bartašiškių k. kartu su B.Masiuliu ir A.Banoniu-Baniuliu 1946 m. vasario 16 d.

66. Kazys Švelnia, Bartašiškių k. Nušovė "vokiečiai" provokatoriai Bo-žių balelėje 1945 m. vasarą.

67. Albinas Tindžiulis, g.1910 m. rugsėjo 11 d. Pandėlio vls. Gibeičių k. Aviacijos kapitonas. 1941 m. LAF Vyr.štabo narys. Salamiesčio partizanų būrio vadas. Žuvo 1949 m. vasario 2 d. Ožkinių k. bunkeryje.

68. Petras Turą, Bakšėnų k. partizanas. 1945 m. rudenį įsigijo padirbtus dokumentus ir gyveno Kaune. Suimtas 1949 m. rugsėjo 29 d. Kalintas. Grįžo į Lietuvą 1956 m.

69. Vytautas Vaitekūnas, Likalaukių k. partizanas. Žuvo Bartašiškių k. 1946 m. kovo 6 d. kartu su V.Vilčinsku ir V.Mikoniu.

70. Tautvilis Vaitekūnas-Zubris, Likalaukių k. partizanas. Suimtas ir užverbuotas 1953 m. Dirbo kaip provokatorius.

71. Alfonsas Valackas, Stuburų k. partizanas, registravosi.

72. Juozas Vidžiūnas, Bakšėnų k. Pasitraukė iš partizanų būrio ir slapstėsi pavieniui. Žuvo.

73. Antanas Vilčinskas, Stuburų k. partizanas, registravosi.

74. Vytautas Vilčinskas-Radistas, Stuburų k. partizanas. Registravosi. Partizanams pakvietus dalyvavo jų akcijoje ir žuvo kartu su V. Vaitekūnu ir

V.Mikoniu Bartašiškių k. 1946 m. kovo 6 d.

75. Jonas Viksva-Daktaras, Akmenės k. partizanas. Žuvo.

76. Petras Viksva-Direktorius, Akmenės k. partizanas. Žuvo.

77. Kazys Valentėlis-Pavasarėlis, partizanas nuo 1948 m. Suimtas užmigdžius Kupreliškio kunigui. Nuteistas mirties bausme.

78. Vytautas Valentėlis-Karukas, partizanas nuo 1948 m. Žuvo išdavus Kupreliškio kunigui Puznos miške.

79. Jonas Augustauskas, Salamiesčio mstl. Slapstėsi ginkluotas. Kareiviai sudegino Jarmalavičiaus tvarte besislepiantį. Prieš tai besigindamas nušovė vieną kareivį.

80. Alfonsas Paliulis, Gumbelių k. Turėjo dokumentus. Nušovė stribai Salamiesčio mstl.

81. Jonas Petronis, Gumbelių k. Stribai suėmė dirbantį. Nusivarę prie Salamiesčio kapinių užmušė.□Antanas Bielskis (ž.1953 m.) su sūnumi

□Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba, žuvo 1946 02 16

Tuo metu iš Amerikos buvo atvažiavęs Antanas Bimba. Partizanai daug tikėjosi iš jo vizito, todėl ir Alfonsui davė slapyvardį Bimba.

Alfonsui Baniuliui-Bimbai neilgai teko partizanauti. 1946 m. vasario 16 naktį jis žuvo. Kartu žuvo Bronius Masiulis iš Bartašiškių k. ir Bronius Sinkevičius iš Tuitų k. Jonas Viksva-Daktaras iš Akmenių k. buvo sužeistas į pirštą. Susišaudymas įvyko Bartašiškių kaime. Partizanai važiavo trim vežimais. Jų laukė pasala.

Kitą dieną mes, trys seserys, nuvažiavome į Vabalninką pasų. Tada dar tik pasus išdavinėjo. Laukdamos eilėje išgirdome, kad lavonų atvežė ir numetė ant gatvės. Trys jau iš anksčiau gulėjo, dar tris atvežė. Girdime, kalba, kad nuo Salamiesčio. Aš pasilikau eilėje, o seserys nuėjo pasižiūrėti. Pažino pusbrolį Sinkevičių ir Masiulį. Grįžo išbalusios - savus matai ir negali nei verkti, nei padėti. Namuose vakare pamatėme prie lango žmogų - J.Viksva-Daktaras parišta ranka atėjo. Sako, kad mes išbėgome, o šie trys žuvo. Daktaras pas mus nepasiliko, vaistų pasiėmė ir išėjo.

Gal po savaitės netoli tos vietos vėl įvyko susišaudymas. Žuvo trys partizanai, visi Vytautai: V.Vilčinskas-Radistas iš Stuburų kaimo, V.Mikonis-Pabrinkis iš Buožių kaimo ir V.Vaitekūnas iš Likalaukių kaimo.

Mano tėtė batus taisydavo, tai ir partizanams patvarkydavo. Sesuo siuvo. Partizanai per mus vaistų gaudavo. Už Tuitų kaimo buvo Akmenė - du Viksvų kiemai joje buvo. Viena Viksvaitė studijavo mediciną, o jos brolis Jonas Viksva ir kaimynas Petras Viksva partizanavo. Medikė Viksvaitė atveždavo vaistų ir pas mus palikdavo. Kartą, nebepamenu kas, atnešė dešimt žiūronų. Aš turėjau juos nunešti partizanams. Žiūronai į įdėklus įdėti. Išsiėmiau žiūronus, o tuos įdėklus sudeginau. Buvo gegužės mėnuo. Žiūronus sudėjau į pintinę, ant viršaus uždėjau kopūstų daigų ir nešuosi. Einu keliu ir kaip tik priešais stribai. Nevažiuoti - pėsti eina. Priėjau, papešiojo tuos kopūstų daigus.

-    Tai kur eini?

-    Kopūstų prisiauginau, nešu draugei, - sakau. Ale, gal tada ir balsas nedrebėjo. Jei jie tą pintine būtų pakilnoję, o ji sunki - apačioje dešimt žiūrovų.

Teko man ir Vabalninke rūsyje pabūti. Buvo jau kokiais 1951 m. Tardė toks Opšerenka. Tardo naktį, dieną įmeta į perpučiamą rūsį. Aš gerai apsirengus buvau, bet vis tiek šalta. O kai tardo, neduoda kailinių nei nusirengti, nei atsisagstyti. Sėdžiu peršilus, visa šlapia su kailiniais. Tačiau nemušė, negaliu sakyti. Tardo:

-    Tu prisipažink, pasakyk, kur banditai?

Aš gyniausi, kad nežinau, kur jie gali būti:

-    Pas mus bunkerio neradote. Už ką gi mane tardote?

Taip patardė, palaikė keletą parų ir paleido. Paleidžiant Opšerenka davė raštelį, kad vėl netrukus turiu prisistatyti į Vabalninką, tik adresas jau kitas. Nueinu, čia vėl tardo. Tardė jau Danikovas su vertėju - stribai. Jie man sako, kad turiu jiems padėti. Sakau, ką aš mergiška jiems padėsiu. Po kiek laiko duoda baltą popieriaus lapą ir liepia surašyti dešimt savo pažįstamų. Sakau, kad tiek nepažįstu. "Rašyk bet kuriuos!" Supratau, kad nori mane užverbuoti. Reikia užrašyti dešimt pažįstamų ir pasirašyti. Nerašau.

Vakare paleidžia ir vėl duoda kortelę kada prisistatyti. Taip gal visus metus ėjau ir ėjau. Žinau, pas mus krata buvo gruodžio 8 d.

Mane paėmė Nekalto prasidėjimo šventėje. Pamenu buvo birželio 10 d., vėl einu. Bijau neiti. Išlaikė visą dieną. Pastato į kampą, atlaužia brauniką - šaus. Ir vis kad surašyčiau dešimt pažįstamų. Aš nerašau. Paleido, kai jau saulutė leidosi.

Vėl raštelį parašė ir liepė su niekuo nešnekėti. Tą kartą buvau atvažiavusi su dviračiu. Pasiėmiau dviratį ir veduosi per miestelį. Girdžiu iš paskos kažkas ateina. Prisivijo toks Zenas Didžiulis, antašavietis. Jis manęs paklausė, kas man yra. O aš verkiu. Viską papasakojau jam. Sako, mesk tą šaukimą pečiun ir nebeik. Taip ir padariau. Daugiau niekas nei ieškojo, nei šaukė. Kiek valios reikia, kad neužverbuotų. Kas čia tokio - surašyk dešimt pažįstamų ir eik namo.

Kartą parėjau į namus iš Vabalninko 11 kilometrų. Kojos pamuštos. Prietema jau, verkiu. Ateina Mikonis-Cvinklys - braunikėlis rankoje, kaip niekur nieko. Sako, ko verki. Sakau, verčia pasirašyti. Gali pasirašyti, mes žinosim. Tai kiek jie būtų žinoję. Visi žuvo, o aš pasirašinėsiu.

Jau pabaigoje Tautvilis Vaitekūnas-Zubris nuo partizanų buvo davęs pažymėjimus. Ten buvo užrašytas mano ryšininkės slapyvardis Vijūne. Tuos pažymėjimus užkasėme į žemę. Vėliau, kai norėjau iškasti ir perdėti į kitą vietą, neberadau.

Tuo metu Salamiestyje kunigavo Grigaliūnas. Prieš Velykas, pamenu, partizanai ateidavo pas mus. Nueinu pas kunigą, susitarėm, kad juos priimtų. Paprastai vakare partizanai eina į bažnyčią. Bažnyčioje negalėjo turėti jokių ginklų. Savo ginklus palikdavo pas mus, gal tik po pistoletą pasilikdavo. Susirenka iš mūsų visas maldaknyges ir eina pas kunigą. Grįžę meldžiasi. Visi turėjo rožančius. O kad jie labai pikti, žiaurūs būtų - nežinau. A.Tindžiulis juos labai griežtai laikė. "Kapitonas" - kitaip jie jo nevadino. Dėdė buvo tik slapyvardis. Pamenu, prastai apsirengęs, kailiniai sulopyti. Toks paprastas žmogus, labai nuoširdus, bet griežtas. Jo būrio vyrai suspausti buvo. Savo ausim girdėjau. Atsivarė vieną pas mus. Dabar nepasakysiu kokį. Basą, be kepurės. Ant slenksčio pasodino ir daugiau nieko negirdėjau, tik:

-    Paplavūnai tu, paplavūnai. Žiūrėk, kad pasitaisytum. Be mano žinios - nė žingsnio.

Ir per mūsų virtuvės grindis paleido pistoletą. Žiū..., žiū... prišliaužė prie jo - ginklą jam grąžino.

Labai griežtas buvo, labai. Partizanai nušovė tokį Šidlauską iš Tuitų kaimo. Berniūniškyje pas Bernotą buvo kūlimas. Aš ten nebuvau, apie tai pasakojo Likienė. Atvažiavo Bronius Mikonis-Cvinklys su Petru Banioniu. Pavadino Šidlauską eit laukan. Tas nėjo. Tai pasakys "Įstatymo vardu", ir pylė. Dar pasakė, kad jų teismas buvo ir taip nutarė. Tuituose pas Šidlauską per susišaudymą žuvo keturi vyrai. Du partizanai ir du beginkliai.

Po šito jau ir P.Banionis negalėjo legaliai gyventi. Išėjo partizanauti. Su jo tėvais mes kaimynai buvome. Kai registruotis reikėjo, motina kiek Vabalninkan medaus išvežė, kiek kyšių davė, kad kaip nors priregistruotų vienintelį sūnų. Labai jo verkė tėvai. Neilgai jis ir partizanavo. Pamatė, kad vaginėja ir išmetė iš būrio. Jo slapyvardis buvo Rasputinas. Tada jis vienas valkiojosi. Granatom apsikabinęs ateina pas ką nors, prašo lašinių, dar ko nors. Ir vis sakydavo:

-    Greitai, skubink, anie nelauks!..

Lyg kas jo lauktų. Visi pradėjo skųstis. Ateina pas ką nors ir pasako: "ir aš šiandien čia būsiu". Pasakojo tokia Bartaševičienė, našlė su vaikais: "Dieve, Dieve. Atėjo. Aš čia būsiu. Ginkluotas. Bijau: užeis, ir mane, ir mažus vaikus išveš". Ėjo kalbos, kad jis Antašavos kunigą apiplėšė. Nuėjo. Duok. Partizanai reikalauja. Partizanų vardu. P.Banionį-Rasputiną užmušė Griciūnų kaime, nebežinau kuriame kieme.

Antanas Bielskis, vargonininkas, žuvo 1953 m. antrą Velykų dieną. Salamiestyje savo uošvio Stalionio namuose. O po savaitės Gyvakarų kapuose bunkerį susprogdino. Ten žuvo Kostas Bielskis ir jo žmona Ona.

Gindvilių kapuose palaidoti J.Viksva-Daktaras ir P.Banionis-Rasputinas. Kai jų lavonai gulėjo Kupiškyje ant aikštės, buvo žuvę ir to krašto vyrų. Nuvažiavo Gindvilių kaimo vyrai paimti savų, paėmė ir juos. Šitai žinau, nes mano kaimynė Banionienė kartu su Viksviene važiuodavo tenai lankyti kapų.

A.Ažubalį-Anuprą iš Stuburų kaimo nušovė namuose. Parėjo jis namo, kur laukė pasala. O gal atsitiktinai užėjo.

Pasakoja Leonas Petronis, Jono, g.1929 m., gyv.Božių k. Kupiškio r. Užrašė V.Dragūnas 1998 m.

APIE ŠEIMĄ

Gyvenome Božių kaime. Tėvas Jonas Petronis turėjo 15 ha žemės. Šeimoje augome keturi broliai. Juozas, Povilas, Antanas ir aš, Leonas. Brolis Povilas prieš karą mokėsi policijos mokykloje Kaune. Prasidėjus karui jo jau nepaleido. Su rusais teko pasitraukti į rytus. Stojo į 16-ąją lietuvišką diviziją. Tarnavo radistu. Praėjo visus fronto kelius ir grįžo į Lietuvą.

Praslinkus frontui broliai Juozas ir Antanas slapstėsi. Manęs dar nesiekė metai. Broliui Antanui pasisekė išvengti kariuomenės. Pamenu, viralinėje su Antanu pjovėm avį. Brolis Juozas ir kaimynas Julius Petronis beeidami pro šalį dar sušuko, kad rusai eina. Antanas pasislėpti jau nespėjo. Sodybą apsupo kariuomenė. Brolį tuoj suėmė. Liepė visiems išeiti iš namų. Tuo metu viešėjo teta. Ji mokėjo rusiškai kalbėti. Pradėjo su karininku kalbėti. Sako, degs namą, nes čia yra ginklų sandėlys, banditai ginklus slepia. Parodė ranka ir kas taip pasakė. Brolis namo jau negrįžo. Tarnaudamas kariuomenėje Rusijoje susirgo ir mirė.

PIRMOSIOS AUKOS MŪSŲ KRAŠTE

Pirmas mūsų krašte žuvo Juozas Lenzbergas iš Bartašiškių kaimo. Jie trys broliai stojo į rusų kariuomenę tik praėjus frontui. Tačiau jau rudenį visi trys pabėgo iš kariuomenės. Slapstėsi. Juozas Lenzbergas žuvo 1945 m. vasario mėn. Siautė rusų kariuomenė. Jį sužeidė bėgant slėptis netoli namų. Nusivijo sužeistą per mišką. Bėgo, kol turėjo jėgų. Pasivijo netoli Alizavos Repeniškio kaime prie Lukšio. Vėliau jo šeimą ištrėmė į Sibirą.

Iš Božių kaimo partizanavo Stasys Petronis. Vokiečių laikais buvo seniūnas. Rusai juos tris brolius suėmė ir uždarė į Biržų kalėjimą. Partizanams užpuolus Biržų kalėjimą, pabėgo. Grįžęs stojo į partizanų būrį, vadovaujamą kpt.A.Tindžiulio. Žuvo 1945 m. vasarą. Vieną sekmadienį jau po pietų parėjo iš miško namo. Namuose alaus turėjo. Namiškiai bites žiūrėjo tą dieną. Buvo siautimas ir pro šalį važiavo kariuomenė su stribais. Pastebėjo pavojų per vėlai. Petronis per langą iššoko. Bandė bėgti, tačiau nušovė prie namų.

TRIJŲ PARTIZANŲ ŽŪTIS

Labai aktyviai veikė trys partizanai: Kaladė, Jonuška-Rėksnys nuo Vėžinonių ir vėliau prie jų prisidėjęs salamiestėnas Rešimas. Važiavo per girelę kareiviai su vežimais Vabalninko link. Kaladė su draugais pradėjo į juos šaudyti. O aš tuo metu miške žabus rinkau. Išėjau į keliuką. Žabus velku ir einu namo, Božių link. Kaip sušoko kareiviai vytis, mane pralenkė partizanai. Matosi, jau įgėrę. Užėjom pas Jušką, o gurguolė su ratais greit negali žiemą važiuoti. Važiavo žmogus su rogėm. Susigrąžino tą žmogų ir vijosi.

Partizanai dar Božiuos sušovė. Užsuko pas Petronį. Pakaustyk arklį, prašo. Tas atsako, rusai nebetoli, ką čia bekaustysi. Jei nebetoli, reikia važiuoti. Vėl sėdo važiuoti. O rusai vejasi su rogėmis pridurmu. Rėksnys dėjo iš šautuvo. Vienas rusas susirietė, išdribo iš rogių. Kiti toliau vejasi. Vejasi juos, vejasi. Urnėniškyje sužeidė Rešimioką. Tas iškrito iš važio. Prilėkė, tai pribaigė mušti.

Partizanai toliau bėga. Arklys jau nuvarytas. Buožėm muša. Prilėkė Puznos mišką. Paliko arklį. Pėsti traukiasi. Tačiau sniege pėdos matosi. Miškas epušotas, žmogų iš toli pastebėsi. Abu ir žuvo.

Pasakoja Povilas Januševičius, g. Tuitų k. Salamiesčio apyl. Kupiškio r., dabar gyvenantis Anykščiuose; prisiminimus užrašė V.Dragūnas 1998 m.

PRISIMENANT TUITŲ KAIMO VYRUS

Praslinkus frontui, gavom šaukimus registruotis ir stoti į rusų armiją. Buvo rugsėjo pradžia. Šaukiamojo amžiaus vyrų Tuituose buvo apie dvidešimt. Suėjom, pasitarėm ir nusprendėm nesiregistruoti. Tiesa, du vyrukai stojo. Lyg ir neturėjo namiškių prieglobsčio. Tai buvo Antanas Banionis ir Banionytės vyras, kilimo iš Latvijos, Taubė. Vėliau skrebai namuose rado Augustą Devainį. Tas irgi atsidūrė kariuomenėje. O mes likusieji sulindom kas slėptuvėse, kas po bulvėmis. Kai kas ir bunkerius turėjo. Dauguma slapstėsi namuose. Į mišką iš mūsų kaimo išėjo Algis Šidlauskas, Balys Bražinskas, du broliai Aukštikalniai - Gediminas ir Vytautas, Bronius Šinkevičius. Po pusmečio paskelbė "amnestiją". Tačiau kadangi karas dar buvo nesibaigęs, niekas nepakluso. Taip sulaukėm 1945 m. vasaros. Liepos mėn. paskelbė antrąją "amnestiją". Tada ėmėme kurie pasyviai slapstėmės registruotis. Tai buvo liepos paskutinės dienos, rugpjūčio pradžia. Mes su broliu ir dar kaimynas Jonas Latvėnas nuvykom Vabalninkan. Žinoma, iš mūsų pareikalavo pristatyti ginklus - jeigu slapsteisi, tai, jų akimis žiūrint, ir miške buvai. Paleido ir įsakė pasidaryti nuotraukas ir už poros savaičių atvykti neva dokumentų pasiimti.

"KRUVINASIS SEKMADIENIS" TUITUOSE

Tuitų kaimo "kruvinasis sekmadienis" įvyko rugpjūčio 12 d. Buvo saulėtas, gražus sekmadienis. Jau po pietų iš Tuitadvario atėjo Alfonsas Einoris, jau pagyvenęs žmogus, šaukimo nesiekiamų metų. Dar užėjo kaimynas Jonas Pavilonis. Susėdom visi ant prieklėčio ir šnekučiuojamės. Tiesa, prieš tai labai neaiškiai pasigirdo lyg ir mašinos ūžimas Salamiesčio pusėje. Mums besišnekučiuojant, matom keliu nuo Božių kaimo pusės du partizanai eina: Kazys Eidikonis iš Berniuniškio kaimo ir Balys Bražinskas. Mūsų sodyba visai prie kelio. Bet kadangi mes jau prisiregistravom, o jų akimis žiūrint, nelabai korektiškai pasielgėme, užkalbint neišdrįsom. Jie mūsų irgi nekalbino. Tik paprašiau mamos, kad nueitų prie kelio ir perspėtų, kad lyg girdėjom mašiną ūžiant. Jie į tai nekreipė dėmesio ir nuėjo į Šidlausko viensėdį. Staiga pasigirdo šūviai - tiesiog papliupo. Ten be šių dviejų partizanų buvo dar Algis Šidlauskas ir du beginkliai, jau prisiregistravę vyrai - Vytautas Stašis iš Tuitų kaimo ir Vytautas Latvėnas iš Bakšėnų kaimo. Juos visus netikėtai užklupo enkavedistai. Partizanai bėgo, o šie du beginkliai gal ir nebėgo. Vėliau paaiškėjo, kad V.Stašys nušautas netoli seklyčios, o V.Latvėnas pavedėtas toliau, gal už kokių penkiasdešimties žingsnių nušautas apleistame pastate. Kazys Eidikonis atsišaudydamas bėgo ir krito jau už mūsų kluono. Baliui Bražinskui pasisekė toliau nubėgti - jį nušovė kviečių lauke. Tik Algiui Šidlauskui, kita linkme bėgusiam, pasisekė gyvam ištrūkti.

Kadangi kaimynystėje dėjosi tokie įvykiai, tuojau ir pas mus prisistatė ginkluoti enkavedistai. Mus vienmarškinius, basus nuvarė netoli Šidlausko trobesių. Ten radau ant pievutės pasodintus brolius Vaclovą ir Alfonsą Rasimavičius iš Bakšėnų kaimo. Pasirodo, jie iš vakaro buvo pasiruošę važiuoti į Biržus, ten tikėjosi lengviau prisiregistruoti. Juos sulaikė kažkur kelyje ir atvarė į Tuitus. Ant pievutės susodino ir mus. Mane, brolį Praną, Joną Pavilonį ir Alfonsą Einorį. Pakinkė į ratus arklį ir mums su broliu liepė važiuoti negyvų rinkti. Lydimi ginkluotų sargybinių privažiavę įkėlėme Kazio Eidikonio lavoną, toliau pavažiavę Balio Bražinsko lavoną. Kol važinėjome, atvarė ir tetą su jaunesniuoju broliu. Kitiems paliepė į vežimą paimti Latvėno ir Stašio lavonus. Ir taip mus nusivarė pro Tuitadvarį, Bakšėnus, Alizavą, net kiton pusėn Pyvesos į Pilviškių kaimą. Jau buvo pavakarys ir čia jiems prireikė nakvoti. Mus suvarė į klėtį. Vienas enkavedistas įšokęs į vidų dar apmušė. Kai patį muša, daug lengviau iškęsti, negu matyti kaip kitą muša. Ypač kai ima talžyti brolį kažkokiu kietu daiktu - vos susilaikai negriebęs už gerklės.

Kitą dieną atvažiavo sunkežimis. Į jį pakrovėm nušautuosius. Kita grupė enkavedistų ėjo nuo Čypėnų pro Božius. Božiuos nušovė Stasį Petronį. Taigi pakraunam penkis lavonus. Į mašiną liepia užmesti šieno. Mes įlipam, iš šonų įsitaiso sargybiniai. Nuveža į Vabalninką. Čia liepia iškrauti lavonus ir padėti ant aikštės. Mus visus uždaro rūsyje po milicija. Ant aikštės lavonus laikydavo keletą dienų, vėliau veždavo prie žydkapių užkasti. Duobei kasti paimdavo keletą iš rūsio. Mes, žinodami koks reikalas, eidavome eilės tvarka. Teko ir mums su broliu duobę kasti. Išėjome į kiemą. Arklys pakinkytas. Važiuojame į aikštę. Ten radome du lavonus. Iš karto žinojau, iš kur kilę ir kas tokie, bet bėgant laikui užsimiršo. Tas buvo jau paryčiais. Tokius darbus stengdavosi atlikti naktį, kad kuo mažiau akių matytų. Taigi prieš auštant mes juos du vežam prie žydkapių, ten kasam duobę. Pasitaikė į kalniuką. Žemė - molingas žvirgždas sunkiai davėsi kasama. Aušo. Iškasus apie metrą, mūsų palydovai liepė lavonus užkasti. Man kažkaip pasirodė, kad skrebai čia ne patys aršieji. Supylėme net nedidelį antkapėlį. Nieko nesako. Įsidrąsinome ir ant antkapėlio kastuvo kotu kryžių įspaudėme. Grįžtant mudu su broliu sėdome į vežimą, o jie ginkluoti iš paskos pėsčiom. Važiuojant pro miesčionių daržus, vienas nuėjo į griežčių laukelį, išrovė porą griežčių ir numetė mums, sakydamas: "Jums dabar kūda". Matyt, ir skrebai ne visi ir ne visada žvėrys buvo.

Rūsyje "atostogos" tęsėsi apie mėnesį. Jei mažo reikalo, tai kampelyje, didelio reikalo išleisdavo į tualetą lauke. Bet lydėdami dar buožėm apniuksuodavo. Vabalninko rūsyje ant grindų šiaudų primesta, o juose - tūkstančiai blusų. Naktį neduoda užmigti. Jei atsiraitęs kelnes visą laiką per blauzdas brauki, truputį atsigini. Vabalninke net nebuvau ir tardomas. Išsišaukė, užrašė pavardę, užpildė arešto lapelį, į rūsį įstumdami dar iškratė. Sėdėdamas rūsyje susidariau nuomonę - gal ir klaidingą. Jei ką numatė pavėžėti į Sibirą, to nemušdavo. Būsi reikalingas - darbo jėga. O jei numatė paleisti, tai tiesiog sudaužydavo.

Tardymai vykdavo virš rūsio. Jei ką imdavo mušti, kildavo triukšmas ir apačioje viskas girdėdavosi. Buvo toks atvejis. Iškvietė tardyman Vaclovą Rasimavičių. Jis gal vėliau niekam ir nepasakojo, kaip jį "išpuošė". Taip davė, taip davė, kad kai sugrįžęs nusivilko marškinius, nugara iš pradžių buvo visa raudona, o vėliau pasidarė mėlynai juoda. Jo neišvežė, paleido. Jo brolį Alfonsą išvežė. Su Alfonsu Rasimavičiumi kartu praėjome Biržų ir Panevėžio kalėjimus. Lageryje pirmus su metus netoliese buvom.

LAGERIS

Bebūvant Vabalninko rūsyje mačiau, kaip tėvukai, du broliai ir dvi seserys pakrauti į sunkvežimį buvo išvežti į tremtį. Mano šeimą ištrėmė praėjus maždaug dviem savaitėm po suėmimo - rugpjūčio 26 d. Jie tremtyje atsidūrė nuo 1945 m.

O mus išvežė į Biržus. Čia mažai tardė. Iš čia patekom į Panevėžio kalėjimą. Biržuose jau teko ant gultų gulėti. Čia buvo tiek utėlių - nors sauja semk. Panevėžio kalėjimas pasižymėjo blakių antplūdžiu. Panevėžyje ir užsibuvau. Lapkričio mėn. išvežė į Lukiškes, iš ten gruodžio pradžioje etapu į Archangelsko sritį Velsko rajoną. Išlaipino Kizmos stotyje ir uždarė į lagerį. Čia radau ir daugiau kraštiečių. Lageryje kartu buvo brolis Pranas, Alfonsas Rasimavičius, Antanas Viksva, Jonas Eidikonis. Jie maždaug tuo pačiu laiku buvo suimti. Koks Alfonso Einorio likimas, nežinau, kaip Vabalninke išsiskyrėme, daugiau jo nemačiau. Dar teko sutikti lageryje Zalagą iš Žilių kaimo. Lageryje Archangelsko srityje netoli Kizmos pirmą žiemą mirė Jonas Eidikonis. Antrą žiemą mirė Antanas Viksva iš Akmenių kaimo, o trečią žiemą mirė Zalaga iš Žilių kaimo. Iš kitų kalinių girdėjau, kad Alfonsą Rasimavičių 1947 m. atvežė į Lietuvą perteisti, vėliau išvežė į Mordovijos lagerius. Mane teisė tretiems metams įpusėjus - sufabrikavo parodymus neva buvau baltaraištis ir miške buvau. Gavau dešimt metų "atostogų". Sibire sėdėjau nepilnus 9 metus. Už tvoros išleido kaip tremtinį Magadano mieste. Tremtyje išbuvau 11 metų. 1964 m. gavau leidimą išvažiuoti. Grįžusį į Lietuvą nenorėjo registruoti. Tik toliau nuo gimtinės, Anykščiuose, davus buvusiam skrebui kyšį, šiaip taip priregistravo.

Pasakoja Petras Tura, g.1921 m., gyvenusio Bakšėnų k. Kupiškio r., dabar gyv.Kaune; atsiminimus užrašė V.Dragūnas 1998 m.

1941 M. KARO PRADŽIA SALAMIESČIO APYLINKĖSE

Prasidėjus karui pirmadienį jau išgirdom Kauno radiją. Antradienį ateina Neviera iš Suvainių k. ir kviečia talkon į Palevenytę. Trečiadienį nuėjau į Palevenytę. Atėjo trys broliai Nevieros, Blieka - visi iš Suvainių kaimo ir iš Rudikų kaimo Audickas. Užrakinom pašto punktą. Pieninę naktį saugo sargas.

Vakare išsidėstėm kapinėse. Išgirdom atbildant nuo Kupiškio su vežimu. Visi tik suklego - "Sinelnikas, Sinelnikas" atvažiuoja. Mes su vienu Neviera gulim prie tvoros. Nutilo visi. Kas važiavo, nuvažiavo, aplink tylu ramu.

Pakylam eiti. Žiūrim, nieko nėra. Einam per kaimelį. Prie pieninės sargas vaikšto. Paklausėm, ar nematė mūsiškių. Va, sako, ten nuėjo. Prie pieninės toks griovys, o pagrioviu takelis, tuo takeliu nuėjom. Paėję apie kilometrą radome. Pasirodo, jie mus paliko ir pabėgo. Sulaukėm ryto. Vokiečių dar nėra, rusų irgi nėra. Grįžau į Bakšėnus. Pro Bakšėnus tą dieną praėjo rusų kolona iš Panevėžio aerodromo statybos. Visokie traktoriai tik važiuoja. Penktadienį jau po pietų nueinu į Božius. Sutinku nepamenu ką, sako, eik į Salamiestį, vokiečiai jau pravažiavo. Tada iš Božių nuėjau į Salamiestį.

Kitą dieną iš ryto skambina iš Palevenytės, kad atvažiuočiau į talką, eisim ginklų pasirinkti. Pasirodo, Bagdonių kaime paskutinėm dienom Kupiškio valdžia šautuvus išdalino. Vienas ruselis atnešė šautuvą ir pasakė, kas dar yra paėmęs. Nuvažiuoju į Palevenytę. Važiuojam į tą kaimą. Ruselis mus vedžioja. Tai mes gražiuoju: turi šautuvą, atiduok, dar bėda bus, paims su šautuvu, gausi lupti arba sušaudys. Kitas gražiuoju atiduoda, kitą dar pagąsdinam. O pas kitus ir kratą teko daryti. Nuėjom pas vieną. Žmogelis arė daržą. Turi šautuvą? Gavai? Paėjo per tris vagas, ištraukė iš žemės. Šautuvas užartas. Taip surinkom gal dvylika šautuvų. Važiuojam namo. Paleveniečiams siūlau, kad dalintumės per pusę. Salamiestėnai neturėjo nė vieno šautuvo, tik kelis pistoletus ir kažkas buvo atnešęs ilgą "berdanką" dar 18-o amžiaus. Tai aš salamiestėnams atvežiau šešis šautuvus. Septintą šautuvą atnešė mano brolis Vytautas. Bakšėnuos per griovį buvo pastatytas betoninis tiltas, tačiau labai siauras, mašina vos pravažiuoja. Nežinau kaip ten buvo. Ar motociklas lenkė mašiną. Žodžiu, ant tilto nepataikė, nulėkė į upelį vokietis ir užsimušė. Kareiviai paėmė lavoną ir motociklą, o šautuvas liko gulėti žolėje. Brolis tą šautuvą ir rado. Taigi buvo septyni šautuvai, o vyrų susirinko gal septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt.

FRONTUI ARTĖJANT

Karo metais brolis mokėsi Šiaulių amatų mokykloje. Organizuojant Vietinę Rinktinę, brolis ir pusbrolis Kviklys iš Kauno išėjo plechavičiukais į Biržus. Kai likvidavo vokiečiai Vietinę rinktinę, grįžo į Bakšėnus. Parsinešė prancūziškus šautuvus, šovinių.

Artėjant frontui pro Salamiestį važiavo besitraukianti kolona. Vyrai nuo Utenos, Pandėlio ir kitų vietų. Salamiestėnai irgi traukėsi kartu. Rusai jau Kupiškyje buvo. Su kolona pavakare nuvažiavome į Vabalninką.

Ir čia paskambino. Pasirodo, rusai jau Antašavoje. Per naktį traukėmės Pasvalio link. Dienas apsistojome netoli Pasvalio pas ūkininkus. Pasvalyje dar buvo vokiečių dalinys. Su kapitonu A.Tindžiuliu nuvažiavom pas vokiečius. Tie vokiečiai nieko nepasakė, ką norit, tą darykite. Grįžtant atgal A.Tindžiulis ir sako, manęs netraukia važiuoti toliau, aš turbūt grįšiu. Jau kartą buvau pas vokiečius, man ten nepatiko.

Grįžom pas savus. Kapitonas A.Tindžiulis tą pasakė kitiems. Tai ir kiti sutiko grįžti. Gal dešimt tokių atsirado. Nutarėme grįžti partizanauti. Kapitonas A.Tindžiulis, aš, Antanas Bielskis, vargonininkas, Barzdinis, Romas Rasimavičius, Jonas Devainis, Vitalijus Paliulis ir du broliai Petroniai. Visi dviračiais važiuoti per naktį atsidūrėm Urnėniškio kaime. Aš gerai žinojau kelius. Iki Krinčino važiavom vieškeliu, nuo Krinčino jau šunkeliais, nes Vabalninke rusai stovėjo. Šunkeliais išvedžiau į vieškelį į Biržus. Nuo Svilių į kelią, kuris eina pro Medinus. Neprivažiavę Medinų pasukom į Vaidaginius. Išlindom iš miško ir apsistojom. A.Biels-kis nuėjo Vaidaginiuose pas Griciūną. Ten rado Salamiesčio kunigą. Pabuvom iki vakaro ir išsiskirstėm kas sau.

BROLIO VYTAUTO KELIAS Į VAKARUS

Brolis Vytautas su mumis negrįžo. Jis su pusbroliu Kvikliu traukėsi toliau. Jau šiais laikais atvažiavęs į Lietuvą pasakojo.

Iš pradžių jų kolona norėjo prasimušti pro Joniškėlį į Žemaitiją, bet rusai atkirto. Tada jie traukėsi į Latviją. Prie Bauskės užskrido rusų lėktuvai. Pusbrolis siūlė sėsti į vežimą, kad greičiau išvažiuotų, bet brolis nesėdo, o nulėkė toliau nuo kelio į pievą. Pusbrolis Kviklys sėdo į vežimą. Tą vežimą taip sumalė, kad nieko neliko, o broliui pasisekė išlikti. Latvijoje bombardavo ir brolį kontūzijo. Nuvežė į Rygos karišką ligoninę. Kai paleido, nėra kur eiti. Sužinojo, kad Kretingoje organizuojasi lietuviška kariuomenė. Nuvyko ten. O čia sako, kad vienas pulkas jau išsiųstas į frontą, lauk, kol kitą organizuos. Jau belaukiant atvažiavo verbuoti į diversantų mokyklą Vokietijoje. Jis užsiverbavo. Lėktuvais nuskraidino į Vokietiją. Per žiemą mokėsi ten. Mokslus baigus pradėjo siųsti už fronto. Jau ir jo eilė artėjo, tačiau užskridę sąjungininkų lėktuvai subombardavo jų mokyklą, miestelį. Neliko jokių dokumentų. Brolis prisimetė prie pabėgėlių.

Įsitaisė dokumentus kita pavarde. Taip ir trynėsi iki 1949 m., kol leido kur nori važiuoti. Tada jis išvyko į Angliją - vis arčiau Lietuvos, lengviau grįžti. Tikėjosi greitai grįžti.

KARO VEIKSMAI SALAMIESČIO APYLINKĖSE

Aš pasilikau Božiuose. Kokias tris paras pabuvau. Salamiestyje apsikasę laikėsi rusai, o Kalnuočiuose - vokiečiai. Vokiečiai turėjo dvi ar tris tanketes. Į Božius atvažiuodavo vokiečiai. Pervažiuoja per kaimą, iki Akmenės nuvažiavę apsisuka ir grįžta, nes toliau rusai.

Vieną rytą auštant išgirdome šaudant. Rusai puolė iš Salamiesčio per Božius Alizavos link. Po kokių trijų valandų šaudymas pradėjo tolti, tolti ir nutolo. Paskui pradėjo vežti sužeistuosius. Salamiestyje reformatų bažnyčios šventoriuje padarė ligoninę. Iki pietų jau už Alizavos šaudėsi. Žmonės vėliau juokėsi - vokiečių tanketės ratai šarvuoti, o viršus nedengtas. Sustoja už kokio tvarto ir pila iš kulkosvaidžių į rusus. Daug tų rusų priklojo. Per dieną rusai nuėjo iki Kupreliškio miestelio. Taip frontas pro mus ir praėjo. Kita vokiečių banga traukėsi pro Skapiškį, Pandėlį. Toje pusėje girdėjosi šaudant. Pandėlį smarkiai sugriovė.

Aš per Bartašiškes, Bakšenėlius parėjau namo. Pasirodo, priekiniai rusų apkasai jau Tuitadvario lauke. Antra apkasų linija šiapus kapinių -nuo Nodiejiškio kaimo iki Tuitų kaimo. O trečia linija iškasta ten, kur baigiasi Salamiesčio dirbamoji žemė ir prasideda pievos. Vokiečių tanketės stovėjo apsikasę Žilių krūmuose. Motina pasakojo, kad ateina vokiečiai, o visai netoli mūsų namų rusai apsikasę. Vokiečiai, persirengę ūkininkų rūbais, užlipa ant namo, pasidairo. Ateina rusai, tie irgi lipa pasidairyti. Motinai liepė išvaryti gyvulius. Vadinasi, bus puolimas, tačiau per čia nepuolė.

GYVENIMAS PRIE NAUJOS VALDŽIOS

Praėjus frontui Rudikuose apsistojo daug žaliakepurių. Stančiko ir Varanauskienės pilni klojimai. Vieną gražią dieną tie kareiviai ateina pieno. Davėm pilną bidoną. Taip kelis kartus. Tėvas iš smalsumo norėjo pakalbėti su kariais. Paklausė kiek jie čia ruošiasi būti, bet kareiviai nieko neatsakė, išėjo ir vėl greit grįžo. Nusivarė mus su tėvu į Rudikus. Mane pasodino ant prieklėčio, o tėvą nusivarė į vidų. Kai tėvas išėjo, paklausiau ko norėjo. Atsakė, kad apie Vytautą klausinėjo. Aš užeinu. Jaunas ruselis, pramokęs lietuviškai, vertėjauja. (Vokiečių laikais į Rudikus kelios rusų šeimos buvo atvežtos.) Pradėjo klausinėti. Aš papasakojau, kad visą laikę gyvenu su tėvais, dirbu ūkyje. Tie sako, kad jie žino, jog pas mus du partizanai yra. Aš sakau, kad brolis čia negyvena, o kur jis - nežinau. Paklausinėjo ir paleido.

Valdžia iš mūsų atėmė žemę, paliko tik penkis hektarus. Kadangi žemė atimta, pradėjo lankytis skrebai. Tai ratą nusiima, nes jų sulūžęs, išsivežė "lineiką", pasikinkė arklį. Pradėjo ūkį likviduoti dar mums begyvenant, paskui pradėjo manęs ieškoti. Teko ir tėvams iš namų pasitraukti. Netikėjo, kad brolis pasitraukė į Vakarus, vis ieškojo.

Tuoj po karo buvo apsigyvenęs mamos brolis iš Panevėžio su šeima, tačiau ir jie ilgai nebegalėjo gyventi, išvažiavo. Gyvuliai vieni namuose. Tada mes kokia trisdešimt vyrų atėjom. Iš kaimynų pasiėmėme arklius. Grūdų buvo dviejų metų derlius - pilna klėtis. Per dvi naktis išlavėm visus grūdus, visus pašarus, išsivarėme gyvulius. Namai liko tušti. Bakšėnuos visiems ką nors atvežėm, vežėme, kur tik turėjo vietos pilti. Nuvežėm ir į Bartašiškes, ir į Žilius.

SUSIŠAUDYMAS SU STRIBAIS SALAMIESTYJE

Atvažiavo stribai į mūsų sodybą. Mažai ką berado, gal du vežimus pasikrovė. Mūsų būrys tuo metu stovyklavo prie girelės. Buvom apsistoję Pavilonio namuose, tuo laiku jie buvo tušti. Girelės pakraštyje netoli sodybos augo stora aukšta eglė, į ją paprastai įlipdavo mūsų sargybinis. Apylinkės plačiai matosi. Sargybinis pastebėjo, kad į mano sodybą stribai suvažiavo. Prisivarė pastočių, kraunasi malkas, šieną. Ką daryti? Kapitonas A.Tindžiulis pasiuntė į Žilių krūmus, kur kelias daro vingį. Jei stribus atkirs, tai šie bėgs Alizavos link. Pats su kitais vyrais nuėjo stribų užstoti, tačiau nespėjo. Stribai greitai pasikrovė ir išvažiavo.

Kada mūsų pirmieji nuėjo į Salamiestį, pastotės jau buvo pravažiavę, atsiliko tik du stribai - Švelnys ir Jakštas. Užėjo pas Mikonį Bakšėnuose pavalgyti. Einorį iš Tuitadvario paėmė pastotėn ir važiuoja į Vabalninką.

Prie špitolės buvo mūrinis tvartukas. Pirmieji į Salamiestį atėję Rėksnys ir Rešimas sulipo ant tvartuko ir žiūri - atvažiuoja du stribai. Partizanai nuo tvartuko šovė. Švelnį iš karto nušovė, o Jakščiukas, jaunas vaikinas, iššoko iš vežimo ir bėga į juos. Seni šautuvai užsikirto ir nešauna. Stribas pribėgęs prie tvartuko atidarė duris. Šitie neturi ką daryti - kyšt granatą. Sprogimas nieko nepadarė. Stribukas metėsi bėgti per krūmus Gumbelių link, tačiau atskubėję kiti partizanai jį pasigavo. Taip abu stribus nukovė. O Einoriui nieko neatsitiko.

SALAMIESČIO PARTIZANŲ BŪRYS

Pirmas susibūrimas buvo Žiliuose. Ties Žilių kaimu ant kalniuko stovėjo negyvenamas mūrinis pastatas. Ten visi suėjom. Pasikvietėm alizaviečius. Nutarėme, kad reikia visiems komunistams į kailį įkrėsti. Šauti nešausim, bet į kailį įkrėsime. Keliems įkrėtė į kailį. Viskas tuo ir baigėsi. Jie sau išėjo, mes sau. Toks buvo pirmas susiėjimas dar iš rudens.

Žiemą pradėjo kurtis stribai. O mūsų visi - kas kur, tik vasario mėnesį susibūrėme į krūvą. Susirinkome gal apie septyniasdešimt žmonių prie girelės Pavilonio gryčiukėje. Būriui vadovauti pasikvietėm aviacijos kapitoną Albiną Tindžiulį. Jo pavaduotoju buvo Kazys Eidikonis iš Berniuniškio kaimo. Kapitonas būrį suskirstė į tris skyrius. Pirmą sudarė vyrai iš Bakšėnų, Žilių, Tuitų, Bartašiškių kaimų. Skyriui vadovavo Povilas Devainis iš Žilių kaimo. Be jo, iš Žilių buvo Jonas Devainis (Povilo brolis), du broliai Jonas ir Antanas Petroniai, Vitalijus Paliulis, nuo Vėžionių Jonuška-Rėksnys, Navickas iš Rudikų kaimo, Romas ir Alfonsas Rasimavičiai iš Bakšėnų kaimo. Daug vyrų iš Tuitų kaimo: Algis Šidlauskas, Balys Bražinskas, broliai Gediminas ir Vytautas Aukštikalniai, Bronius Šinkevičius ir Jonas Bartkevičius. Stasys Petronis iš Božių kaimo. Iš Bartašiškių kaimo du broliai Sankauskai, du broliai Juozas ir Bronius Masiuliai, Petras Baltrėnas, Petras Viksva ir Jonas Viksva iš Akmenių kaimo. Iš Salamiesčio Petras Rešimas, jaunas vyras, jo tėvas buvo špitolnikas, neturėjo jokio turto. Juozas Vidžiūnas iš Bakšenėlių vėliau rudenį atsiskyrė nuo būrio.

Antrąjį skyrių sudarė daugiausia Stuburų kaimo vyrai. Skyriui vadovavo Antanas Ažubalis, drąsus, rimtas vyras. Iš Stuburų kaimo būriui priklausė du broliai Antanas ir Vytautas Vilčinskai, Alfonsas Valackas, dubroliai Muraliai, Pačiakajus. Iš Salamiesčio miestelio Antanas Bielskis ir Alfonsas Banionis-Baniulis, Juozas Buzevičius iš Berniuniškio, A.Petrulis iš Besusparių, Povilas Medelinskas iš Kupių, Gintautas iš Kalpiškių kaimo, du broliai Janušauskai. Antrajam skyriui priklausiau ir aš, Petras Tura.

Trečią skyrių sudarė Likalaukių, Astravu kaimų vyrai. Du broliai Skukauskai, du broliai Vaitekūnai, Vincas Jėčius, Jonas Skardžius, broliai Laužikai.

Pagyvenome prie Girelės. Atsibodo. Visi persikėlėme į Sipsalę. Čia buvo trys pilnos šieno daržinėlės. Iš Sipsalės persikėlėme į Vaidaginius prie Urnėniškio. Į tokią jaują. Šalia Božių stovėjo tuščias namas, labai vargingas, tvartukas žabais išpintas. Ten ilgokai pagyvenom. Vieną dieną atėjo alizaviečiai, keletas kupreliškėnų. Dieną prieš pro Božius pravažiavo gal penkiolika ar dvidešimt pastočių, visos prisėdę kareivių. Kupreliškin irgi privažiavo rusų. Vakare išsiskirstėme, tačiau sutarė ryšius palaikyti. Vienas kupreliškėnas pasiliko pas mus.

Kapitonas mane su Vitalijum Paliuliu pasiuntė į Kupreliškio būrį. Einame per Puznos mišką mes su dviem kupreliškėnais. Žiema. Naktis šviesi. Girdim šlum, šlum... sniegas girgžda. Pabėgome į šoną, kad mūsų nematytų ir žiūrim - tiesiog į mus rusų šoniniai žvalgai eina. Mes pakilom ir gilyn į mišką - nei jie į mus šovė, nei mes. Nubėgom iki kvartalinės, apėjom didžiulį lauką ir išėjom į tą patį kelią. Toliau einam į Kupreliškį. Baigiant išeiti į pamiškę, matom, nuo eglių sniegas nubyrėjo, kažkas pakilo ir nubėgo. Mes irgi atgal. Ką daryti? Ką tik rusai praėjo, o čia gal rusų slapukai. Už miško pradėjo šaudyti, raketas leidžia. Namą uždegė, pašvaistė matosi. Nutarėm grįžti atgal. Kupreliškėnai savo keliais, mes - savo. Paė-jėjom į šoną per pora kvartalinių linijų, kad išeitume tiesiai į Urnėniškio kaimą. Grįžtam, mūsų sargybiniai stovi. Nei jie gaisro mato, nei gaudant girdi. Mes jiems ir sakom, kad alizaviečius jau šaudo, degina kažką. Reikia trauktis. Pasiūliau eiti už Pyvesos, ten Rudikų kaime yra jauja. Žmonės geri, paprašysim, kad jaują uždarytų ir pagyvensim.

Ten gal pusantros savaitės išgyvenom. Ramu, tik plikas laukas. Iš Rudikių išsikėlėm į Sipsalę.

Prasidėjo pavasaris ir išsiskirstėm, būryje jau nebuvom. Mažesnėm grupelėm patogiau laikytis. Aš tai ką? Namuose nieko nėra. Įsitaisiau Stubu-ruose. Ten panelė buvo, jos brolis irgi slapstėsi, lėtas toks, paskui mane vaikšto. Prisilaikydavom būryje. Pavalgyt, persirengt nueidavau pas juos. Rudenį siautimas. Draugas užsiregistravo.

Išsikėliau į Einorius pas dėdę. Čia išbuvau nuo rugpjūčio iki lapkričio, paskui išvažiavau į Kauna

ATIMAM ŠAUTUVĄ

Atsimenu, važiuojam iš Bakšėnų į susitikimą Likalaukiuose. Antanas Bielskis, Romas Rasimavičius, Alfonsas Rasimavičius ir aš. Nepamenu, ar kapitonas buvo. Važiuojam rogėm per Gyvakarų kaimą. Sniego daug. Keliukas siauras. Iš paskos atlekia su rogėmis ir ūkauja - Algis Kučinskas. Jo tėvai gyveno Kunigiškyje prie Palevenėlės, turėjo du sūnus ir dukrą. Vyriausias sūnus Algis nėjo į mišką, o nuėjo į Kupiškį. Čia jam davė šautuvą.

Tai Algis Kučinskas ir važiuoja. Jau išgėręs. Pasukom į šoną. Jis pro mus pralėkė ir už kalno įsuko į vienkiemį. Pakalbėjome, kad tikriausiai ir šautuvą turi, reikia atimti. Nueiname su Antanu Vilčinsku į tą sodybą. Pažiūrim pro langą - gale stalo sėdi pažįstami žmonės, nesinori šaudyti. Kirtom buože į langą, stiklai tik pažiro. Kučinskas krito ant stalo ir nejuda. Mes šaukiam - išeik. Nejuda. Įeinam į vidų - guli už stalo užsirėmęs, šautuvas tarp kelių. Žmonės rėkia: "Tik nešaukit, nešaukit". Priėjęs ištraukiau šautuvą ir per duris. O tą šautuvą nešiojo A.Petrulis iš Besusparių kaimo.

ATSITIKTINAI ŽŪSTA PARTIZANAS

Pavasarį Čypiškėje gal tris dienas laukėme, kada stribai važiuos, taip ir nesulaukėm. Tada ten dėl neatsargaus elgesio su ginklu žuvo Zenonas Pečiulis iš Medinių kaimo. Tą kartą stovėjau sargyboje ant tvarto ir per stogą žvalgiausi. Viduj šieno prėslas aukščio sulig žmogumi, o toliau tuščia. Ant šieno K.Eidikonis, A.Ažubalis, A.Bielskis ginklus apžiūrinėja. A.Ažubalis paėmė K.Eidikonio "parabelį" ir, paklausęs, ar neužtaisytas, ėmė žiūrinėti. Pažiūrėjęs, kad apkaba išimta, nuspaudė gaiduką. Pasirodo, vamzdyje būta šovinio. O apačioje daugiau partizanų buvo - kortom žaidė. Kulka teko Zenonui Pečiuliui - krito negyvas. A.Ažubalis iš pradžių nusišauti norėjo. Tą tuoj priežiūron paėmėm, atėmėm ginklą. Pečiuliui padarėme karstą ir nuvežę į Salamiesčio kapines palaidojom. A. Ažubalį saugojom kelias dienas, kad nenusišautų.

SUSIŠAUDYMAS SU STRIBAIS

Iš Čypiškio persikėlėm pasalauti į Berniuniškių kaimą į Eidikonio tuščią trobą. Tačiau stribai ne pagal mūsų planą užvažiavo kitu keliu pro Stuburus, Besusparius. Stribas Bulovas, ginkluotas kulkosvaidžiu, ėmė vytis vieną besislapstantį. Užstot puolė A.Ažubalis, Rėksnys, Gintautas ir ketvirto nepamenu. Gintautas su kulkosvaidžiu nespėjo su jais kartu, pasiliko Klingų vienkiemiuose. Užsitraukė kulkosvaidį ant stogo, o stribai jau važiavo per lauką už Klingų kaimo. Stribai, pamatę, kad trys partizanai supa Bulovą, metėsi jo gelbėti. Tada Gintautas ir traukė į tuos stribus iš kulkosvaidžio. O jų važiavo nemažai - kelios pastotės. Patraukė ilgą seriją į būrį. Šie atgal į vežimus ir nurūko.

Už Berniuniškio tokia bala ir griovys, o toliau jau Klingų vienkiemiai. Mes sugulėm vienkiemyje, kiti griovyje. Šaukiu: "Pirmyn, pirmyn!" - niekas nekyla, guli griovyje. O reikia pult, užimti kalniuką, iš kurio viskas matytųsi. O dabar gulime griovyje ir nieko nematom. Tada pagalvojau: "eit su tokiais į kautynes!"

SKREBŲ SIAUTIMAS SIPSALĖJE

Nuo Berniuniškių atbėga Kazys Eidikonis ir Antanas Petrulis iš Besus-parių. Juos vejasi Vabalninko skrebai. Partizanai atsišaudo, o skrebai nelabai ir lenda. Tie šaudo, anie atsišaudo. Mudu su Valacku nubėgom į papyvesį Sipsalės link. Žiūrim, Vytautas Vilčinskas jau per Pyvesą perbėgęs, anoje pusėje Gyvakarų kaimo link traukia. Nuo Gyvakarų Vėtos pradėjo šaudyti į Vytautą. Vadinasi, ten kariuomenė, nėra ko bėgti. Sukame į Sipsalį. Miške lapų dar nėra - ankstus pavasaris. Pagalvojau, kad miškelis jau apsuptas, nėra ko lįsti. Galvoju, kas bus, tas. Pyvesoje ties Stuoma Vaclovu buvo tokie karklų krūmeliai ten ir atsiguliau. O prie K.Eidikonio ir A.Petrulio prisidėjo A.Ažubalis. Jie visi per lieptą ir į Sipsalį. Skrebai pribėgo prie trobų ant kalno ir toliau neina. Pašaudė ir grįžta. Ir kur grįžta! ? Guliu, girdžiu, atšneka. Galvoju, dabar viskas. Ginkluotas pistoletu ir dviem granatom. Pistolete tik keturi šoviniai. Galvoju, mesiu granatą, kitą sau. Praėjo trise palei griovį. Vėl girdžiu, du praeina jau padirviu. Taip jie praėjo ir manęs nepamatė.

O tie trys partizanai per Sipsalį nuėjo į Likalaukių palaukę. Du liko pakrūmėje, o A.Petrulis nuėjo į vienkiemį. Ten būta rusų. Kareiviai pamatė ir pradėjo šaudyti. Vienas rusas su naganu pradėjo vytis. Kiti nesivijo. Petrulis metė šautuvą ir bėgti. Tai jį gal tris kilometrus vijosi. Užbėga už namo, pailsi ir vėl bėga. Rusas irgi pavargo. Bebėgantį Petrulį sužeidė į vieną ranką, paskui į kitą, trečia kulka pataikė į petį ir išėjo į kitą pusę nesužeidus. Du upelius perplaukė, per Pyvesą perplaukė. Nubėgo Stuburuose pas Dragūną. Jį ten aptvarstė. Atsikvietė Vaitekūną, medicinos studentą, tas apžiūrėjo. Vakare parvežė pas Ažubalį ir čia gydė. Greitai pagijo. Va, kokie mūsų partizanai buvo! Šautuvą meta ir bėga. Kam tada tas jam šautuvas reikalingas. Nuo tada K.Eidikonis visiems sakydavo: "Bėgi -šaudyk! Pataikysi, nepataikysi, bet ant kulnų nelips. Stribai irgi bailūs".

KARIUOMENĖS SIAUTIMAS APYLINKĖJE

Vasarą rusų siautimas buvo. Labai plačiai ėjo. Mes kažkaip sužinojom, kad bus siautimas. Kpt.A.Tindžiulis įsakė išsiskirstyti po vieną, po du. Jei užklups, tai vieną, o ne visus. Neturėjau kur dingti ir grįžau namo. Atėjo motina. Trobesiai tušti. Namuose neturėjau jokio urvo išsikasęs. Šalia rugiai buvo pasėti. Nuėjau į tuos rugius. Pavakare išgirdau girelėje iš kulkosvaidžio seriją paleido. Kariuomenė vieškeliu pro Bakšėnus pravažiavo, gal dvi mašinos. Pernakvojau rugiuose. Ryte tik prašvitus išgirdau šaudant alizaviečių kulkosvaidį. Kulkosvaidininkas toks Vaidinauskas buvo, geras drąsus vyras, su kulkosvaidžiu gerai veikdavo. Jo vokiškas kulkosvaidis visai kitaip muša negu rusiški. Galvoju, alizaviečius muša. Šaudėsi apie valandą, paskui nutilo. Kur buvę, kur nebuvę, bet Rudikuose Stančiko Genė ėmė šaukti, rėkti. Vadinasi, jos brolį Petrą rado bunkeryje, mat jis namuose slapstėsi. Per Rudikų kaimą anksti ryte su vežimu važiavo Liobikas. Kareiviai juos abu paėmė ir nusivarė į Kupiškį ir užregistravę paleido.

Kadangi per Rudikus kareiviai jau praėjo, persikėliau per Pyvesą ir pasislėpiau ant kalno rugių lauke. Čia visą dieną pratūnojau. Natkams dobilus vežė. Užkalbinau. Jie man maisto atnešė. Vakare nuėjau į Stuburus.

Įdomu, kas ten alizaviečiuose dėjosi. Pasirodo, jų būrį apsupo Vainiuniškio miške. Keturiolika partizanų žuvo. Šešiese veržėsi iš apsupties: broliai Šidlauskai, kulkosvaidininkas ir dar vienas. Šitie prasimušė, tik vienas žuvo. O kurie slėpėsi miškelyje, po vieną iššaudė, visi žuvo. Besiverždami rusų irgi nemažai paklojo. Partizanų sargybinis įlipęs į eglę buvo, jį rusai pastebėjo ir nušovė.

PASIRODO PROVOKATORIŲ "VOKIEČIŲ" DALINYS

Vasarą dar buvo atėjęs "vokiečių" provokatorių būrys. Mes jau buvom girdėję, kad Zasinyčių girelėje vokiečiai apsistojo. Vakare važiavom į Čiuladų ar į Bikonių pieninę sviesto. Pasikrovėm penkias dėžes sviesto ir grįžtam. Įvažiuojant į Antašavos miestelį pradėjo šaukti stot, stot ir tik nešaukit... Šneka lietuviškai. Mūsų klausia, ar kas kalba rusiškai ar vokiškai. Iš mūsų niekas nemoka. Sutarėm, kad išeis į priekį iš jų ir mūsų po vieną. Suėjo be ginklų. Iš mūsų pusės ėjo, nepamenu, A.Ažubalis ar Šidlauskas. Mudu su A.Vilčinsku turėjom kulkosvaidžius. Atsigulėm vienas vienoje kelio pusėje, kitas kitoje. Tie suėjo, kaip broliai glėbesčiuojasi, bučiuojasi. Vadinasi, savi. Mums davė ženklą. Na, tada suėjom į krūvą. Mus apsupo. Jų žymiai daugiau. Čia "broliai" atskilę nuo Liepojos fronto, žada žygiuoti į Vokietiją, bet norėtų susitikti su partizanais. Mes visi eiliniai, bet reikia vado. Jie sako, kad nori susitikti su mūsų kapitonu. Gerai, mes tarpininkausim. Sutarėm, kad jie apsistos Daršiškių šile apie Geležius, o mes sekmadienį ateisim su kapitonu. Davėm dėžę sviesto, tabaką iš kišenių iškratėm, kiek turėjom, atidavėm. Draugai pasirodė. Išsiskiriant paprašė palaukti bent pusvalandį ir tada važiuoti. Mes pastovėjom. Jie pražygiavo ir nusuko į Daršiškio miško pusę. Toliau kelyje nieko nesutikom.

Grįžę pasakėm A.Tindžiuliui. Tas galvojo dieną, antrą, sako, kad nelabai nori eiti. Sekmadienį mes vadiname jį eiti, bet jis sako, kad eitume vieni, nes jam įtartina. Tada pavakare mes septyniese nušluojam pas juos. Tiesiai į mišką. Pasitinka jų sargybinis. Nuveda į pievutę, kur jų pilna prigulę. Pulkininkas, storulis, su akiniais, vokiška uniforma, sėdi. Sugulėm ir mes. Sakom, kad kapitonas nespėjo ateiti, toli buvo, reikia palaukti dieną ar dvi. Pašnekėjom. Nėra ką jiems su mumis šnekėti ir mus paleido. Kada iš miško išėjom, tada tik blusos apmirė, išsigandom. Tą patį vakarą atėjo keturiese nuo Daujėnų pusės, tų jau nepaleido, nukankino. Tą pačią naktį "vokiečiai" grįžo į girelę. Praėjo pro Stuburus, Salamiesčio miestelį. O mūsų būrys Sipsalėje tose daržinėse apsistojęs buvo. Trys partizanai iš girelės buvo pas mus atjoję, iš vakaro dar kalbėjom. Jie grįžo atgal ir juos užklupo Bakšėnų kaime. Paryčiais užsuko pas Žalinkevičių pavalgyti. Tie "vokiečiai" juos sodyboje ir užklupo. Partizanai šoko bėgti - du vietoje nušovė, šeimininkas Žalinkevičius pabėgo, o partizaną Puziną sužeidė. Jis įlindo į rugius ir jo nerado. Žuvo Morkūnas iš Šlekiškių kaimo ir iš Rudikų kaimo Navickas.

Partizanų būrys buvo apsistojęs netoliese Pavilonio gryčiukėje ir, jei ne tas susišaudymas, ko gero, juos visus ten būtų užklupę. Tų "vokiečių" ginklai visi automatiniai - dešimtukai ir rankiniai kulkosvaidžiai. Jėgos nelygios. Kad Bakšėnuose susišaudymas, atėjo į Stuburus ir mums pranešė Janina Rasimavičiūtė. Tada A.Tindžiulis organizavo atsitraukimą. Vakare nuėjom į Bikonių krūmus. Pabuvom dieną ir atėjo partizanai iš girelės.

Kai tik "vokiečiai" dar pirmą kartą pasirodė, Jonuška-Rėksnys iš Vėžionių k. buvo vienas nuėjęs. Žmonėms įdomu, kas per vieni. Ateina pas kriaučių Latvėną Bakšėnuose vandens iš šulinio pasisemti. Atėjo Jonuška. Tie klausia:

-    Kas vadas?

Šis atsako, kad aš.

-    Kiek jūsų yra?

-    Penki šimtai.

Mato, šneka neina, o dar pirmas žmogus iš mūsų pasirodė. Paleido. Nuėjo pas juos Švelnys, tas vokiškai šnekėti mokėjo - Pirmojo pasaulinio karo metu pas vokiečius į nelaisvę buvo pakliuvęs. Jie vokiškai pasišnekėjo ir tą paleido. Bet kai antrąkart nuėjo, Švelnį nušovė.

Praėjus tiems "vokiečiams" kapitonas liepė išsiskirstyti mažesnėmis grupelėmis. Sakė, jei liks dešimt-penkiolika žmonių, sočiai užteks. Daug lengviau bus negu trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai pasislėpti ir pragyventi. Maisto pradėjo stigti. Kai susirinkom pirmą žiemą, išvažiuoja maisto rinkti, tai žmonės kumpių, lašinių paltį įdeda, tiesiog aukoja. O vėliau - atpjovė bryzelį ir džiaukis, patiems gyventojams pradėjo stigti. Didelės prievolės, neturėjo tiek.

GAUNU DOKUMENTUS

Daugiau kaip metus išbuvau miške. 1945 m. lapkričio mėnesį išvažiavau. Iš pradžių net negalvojau užsiregistruoti, bet kpt.A.Tindžiulis pradėjo kalbėti, kad būtų gerai žmogus Kaune. Duotų adresų. Tėvas rudeniop nuvarė į Pandėlį eržilą ir pardavė. Sesuo Šiauliuose prekybos institute baigė du kursus ir įstojo Vilniuje į universitetą. Parvažiavo į Einorius. Pradėjau šnekėti. Sako, reikia pažiūrėti. Padavėm pinigus. Tai buvo rugpjūčio pradžia. O lapkričio pradžioje atvežė dokumentus iš Kauno - pasą, karinį bilietą, darbo knygelę ir komandiruotės lapą.

Einoriuose pas dėdę susirinko visas būrys partizanų manęs išleisti. Atėjo A.Tindžiulis, A.Ažubalis, broliai Šidlauskai iš Alizavos, kupreliškiai Petronis ir kiti. Pilna troba prisirinko.

Ryte išvažiavau, o jie vakare puolė Kupreliškio miestelį, tačiau stribų nenukovė, tik jų vienas žuvo. Tėtė su arkliu mane atvežė į Pandėlį. Išvažiavau "revoliucijos švenčių" išvakarėse. Pandėlyje laukė iš anksto sutarta mašina.

BŪRIO VADAS KAPITONAS A.TINDŽIULIS

A.Tindžiulis labai nenoriai ėmėsi vadovauti. Bet visi klausia patarimo. Iš pradžių, kol A.Tindžiulis šalinosi, visus reikalus svarstydavom penkiese: A.Ažubalis, K.Eidikonis, A.Bielskis, R.Rasimavičius ir aš. Kapitonas buvo labai griežtas. Kartą Alfonsas Rasimavičius, Petronio Antanukas iš Žilių k. ir dar kažkas Suvainiuose kažkokią merginą pašokino. Sužinojo kapitonas. Prie mūsų visų ėmė į nagą - manėm, kad sušaudys. Griežtas buvo tam, kas pasigers, ar pašaudys. Turėjo velnišką kantrybę. Šaltakraujis. Su juo teko pas Rasimavičius Bakšėnų k. būti. Jau kur įlindo ar į prėslą įsikasė, nepajudės iki sutemos. Pats niekur kojos nekelia ir kitiems neleidžia. Kad niekas nematytų, žmonėms blogai padarysi ir sau. Daug rašydavo mašinėle ir ranka. Buvo jo raštų paslėpta pas Romą Rasimavičių tvarto stoge. Vėliau, kai šiaudinį tvarto stogą keitė, rado A.Tindžiulio raštų. Ramusis Rasimavičius pasakojo: "Žmonės svetimi, aš nusigandau. Paėmiau ir sudeginau tuos popierius prie darbininkų. Bet niekas neskundė".

Bakšėnų žmonės visi kaip vienas. Niekas neskundė. Mane kai suėmė, nerado kas paliudytų, kad miške buvau. Ir teisė už tai, kad 1941 m. dalyvavau sukilime.

LAGERIS

Mane suėmė 1949 m. rugsėjo 29 d. Kaune. Nuvežė į Biržus. Ten išlaikė du mėnesius. Išvežė į Panevėžį. Ten teisė 1950 m. sausio 20 d. Panevėžyje išbuvau iki rugsėjo mėn. Rugsėjo mėn. pradžioje išvežė į Vilnių. Vilniaus kalėjime išbuvau iki spalio mėn. Iš ten patekau į Mordovijos skirstymo punktą Razajevką, paskui etapu išvežė į Kengyrą. Du vagonus vyrų ir vieną moterų. Kengyro lageryje išlaikė iki 1953 m. rudens. Rudenį išvežė į švino kasyklas "Rudnik".

1956 m. atvažiavo iš Maskvos komisija, peržiūrėjo bylą. Tų pačių metų liepos 18 d. atleido nuo bausmės ir reabilitavo. Grįžau į Kauną.

APIE KITUS PARTIZANUS

Partizaninės veiklos pradžioje vabalninkėnai buvo susimetę į Lamokų girelę. Veikė labai aktyviai, dažnai naktimis apšaudydavo Vabalninko miestelį. Gruodžio mėnesį rusai juos puolė. Tada daug partizanų žuvo. Per tas kautynes sudaužė pagrindines vabalninkėnų jėgas. Mes jau pavasariop laidojom vieną partizaną iš Vabalninko miestelio. Tada miške dar sniego buvo. Per siautimą miške nušovė ir užsnigo sniegas, tik pavasariop rado. Buvo jo brolis atėjęs, prašė padėti. Naktį paėmėm lavoną iš miško, nuvežėm į Kuprių kapines, įdėjom į karstą ir palaidojom.

1945 m. Pandėlio apylinkių partizanai užpuolė Panemunio miestelį. Po šito kariuomenė krėtė apylinkes. Daug tada jų žuvo. Vėliau laikėsi atskirai, po kelis.

Mūsų būriui skirstantis Rėksnys susidėjo su Kalade. Dviese veikė. Vėliau pradėjo kalbinti P.Rašimą iš Salamiesčio miestelio. Tas jau užsiregistravęs buvo, bet prisidėjo prie jų. Turėjo mažą arkliuką. Atvažiuoja, arkliuką į daržinę ar tvartą, o patys, automatus pasidėję, guli troboje. Net į pačius Pabudžius atvažiuoja ir būna. O Pabudžių kaimo visi lenkdavosi, sakydavo, kad čia komunistai.

Ilgą laiką slapstėsi Jonas Devainis iš Žilių kaimo. Laimę turėjo, iš pavojingų padėčių pavykdavo išsisukti. Kartą stribai buvo sužeidę dar 1945 m. Ir sužeistas išbėgo. Kitą kartą važiavo pas Šakicką vežimu keturiese, tris nušovė, o jis pabėgo. Kitą kartą puolė stribus Kupreliškyje. J.Devainis su kitu ėjo į stribų būstinę, galvojo, kad jau nieko nėra. Kai duris darė, draugą nušovė, o J.Devainiui nieko.

Broliai Sankauskai iš Bartašiškių kaimo registravosi. Jaunesnįjį vadinom Liumbiku. Stribai siautė, pamatė Liumbiką, atėmė dokumentus, o jį nušovė.

R.Rasimavičius registravosi, gavo dokumentus. Gal po dviejų mėnesių pradėjo kviesti į Vabalninko saugumą. Uždarė į rūsį. Kviečia tardyti, muša. Pasakojo, parvelka iš tardymo be sąmonės, guli pusę dienos, kol pradeda judėti. Atsigauna, po kelių dienų vėl tardo. Jo sesuo Janina mokėjo politikuoti su stribais. Ji papirko kelis stribus ir brolį paleido.

Einoriuose buvo susirinkę Kupreliškio partizanai. Visi išsiskirstė, o du liko nakvoti. Jie čia laikydavosi, turėjo slėptuvę. Atvažiavo stribai ir apsupo namus, tačiau nieko nerado. Nuėjo pas viršininką. Tas sako, kad "turi būti linuose ant tvarto". Lipo pats viršininkas ant tvarto, nebuvo ką daryti partizanams - nupylė viršininką. Tada stribai pradėjo šaudyti. Uždegė tvartą. Abu partizanai žuvo. Su vienu jų - Tikaiža - man teko Einoriuose vienam bunkeryje gyventi. Tai buvo išdavystė - stribai paėmė tokį Jokubką iš namų. Veža lavonus, ir jis su stribais eina kaip draugas. Jis ir jo šeima išsikėlė į Rokiškį.

Partizano Algio Šidlausko, g.1925 m. Tuitų k. Salamiesčio apyl. Kupiškio r., prisiminimus užrašė V.Dragūnas 1998 m.

KAIP MES PARTIZANAVOM

Tėvai turėjo ūkį Tuitų kaime. Užėjus rusams pradėjo gaudyti vyrus į kariuomenę. Aš buvau šaukiamo amžiaus. Pradėjau slapstytis. Pas mus namuose buvo samdinė. Linų rauti, bulvių kasti ateidavo biednesni žmonės iš Pabūdžių kaimo. Nelabai norėjau namuose rodytis, dar kam nors išsitars. O lindėti bunkeryje nemėgau - gal nuo žmogaus charakterio priklauso? Pavyzdžiui, mudu su Brazinskiuku bunkeryje nelindėjome. Mes buvom kaimynai, kartu nuėjom į būrį ir jau ten daugiausiai laikėmės.

O būryje toks gyvenimas. Kapitonas A.Tindžiulis sakydavo, kad būriu laikytis reikia daug maisto. Miške reikia laužus deginti, maistą virti, o tai jau išsidavimas, nors ir sargyba stovi. Ką ta sargyba, jei apsups. Yra reikalas - turi žinoti vadas kur išėjai. Nėra reikalo - einam po du, po tris. Laikydavomės kur nors daržinėse. Užeini pas pažįstamus, nereikia nieko prašyti - tuoj klausia, ar alkani. Kuo valgydina, viskas gerai. Jaunystė yra jaunystė: vietoj pagalvės akmuo ar kelmas tiko. Pasidedi delną po galva ir miegi. Iš Gumbelių kaimo nebuvo išėjusių partizanauti, todėl ten mažiau ir skrebai siautėdavo. Ten dažnai laikydavomės. Paskui už Tuitų krūmuose. Jei kas, iš Gumbelių gali į tuos krūmus trauktis, o paskui krūmais į Božius gali nueiti. Taip ir laikėmės. O kada būdavo reikalas, skyriaus vadas surinkdavo. Mūsų skyriui vadovavo Povilas Devainis iš Žilių kaimo. Jis žinodavo, kur kas yra, o mes paprastai nežinodavome kur yra vadas.

Norėjo Biržų kalėjimą pulti. Ėjom į Biržus, tačiau tąkart nepuolėm. Teko būti Šimonių girioje, paskui pas gimines Anykščių rajone - visur sutikdavom partizanus. Taip ir ėjo gyvenimas.

Apie "vokiečius" jau kalbėta. Mus provokavo. Pirmą kartą kai pasirodė, nieko nedarė. Kai antrą kartą pasirodė, pradėjo šaudyti - viskas aišku, kokie čia "vokiečiai". Teko į juos iš arti pasižiūrėti per žiūronus, tą kartą mus teskyrė kokie 300 metrų. Jie nė žingsnio nežygiuoja, vaikšto. O mes išsidėstėme, kad nematytų, kiek mūsų yra. Kartu su mumis buvo ir kapitonas A.Tindžiulis. Su "vokiečiais" nuėjo pasišnekėti beginklis Petras Viksva. Jis vokiškai mokėjo kalbėti. Grįžęs pasakė kapitonui, kad jie kalba su klaidom, vadinasi, ne vokiečiai. Tada A.Tindžiulis suprato, kad tai spąstai.

Jiems reikėjo vadų. Kitaip ko jie čia būtų apsistoję - galėjo Alizavos pusėje būti. "Vokiečiai" mūšio nepradėjo, o mums irgi nebuvo tikslo pradėti, nežinojom, kiek jų čia yra. Antra, jie buvo labai gerai ginkluoti.

Vaikščiojom su Brazinskiukiu. Jam žuvus, su Aukštikalnių kartu laikėmės. Turėjo vokišką dešimtšūvį šautuvą. Nelabai koks buvo, kartais kirsdavosi. Kai buvom susikabinę su Kupiškio stribais Suvainių kaime, kelis kartus užsikirto.

Partizanaudamas buvau nubaustas - savaitę neturėjau ginklo. Namuke prie girelės šventėm šv.Velykas. Stovėjome sargyboje. Sargyba keitėsi kas pora valandų. Aplink ramu. Ateina partizanai iš kitur, pasitinki ir viskas. Taigi stovėdamas sargyboje ėmiau savo šautuvą žiūrinėti. Spyna pasileido ir purpt... Nieko nepadarysi, turiu prisipažinti, kad nubaustas buvau. Kad išbartų ar ką - kapitonas nieko. B.Brazinskui atidavė mano šautuvą. Jis turėjo karabiną. Savaitę likau be ginklo. "Daugiau nečiupinėk sargyboje, o taikykis", - pasakė ir atidavė.

SUSIŠAUDOM SU STRIBAIS

Mūsų kokia dvidešimt partizanų buvom susibūrę Pyvesoje, ties Bakšė-nų kaimu. Mums pranešė, kad Suvainių kaime stribai. Nuėjom už Pyvesos. Kiti partizanai buvo Rudikų kaime. Keletas mūsiškių Suvainiuose nuėjo į vieną sodybą. Partizanas užlipo ant stogo pasižiūrėti, kur tie stribai, o mes išsidėstėm ir laukiam, kur stribai turėtų praeiti, nes kito kelio nėra. Kai stribai pamatė užsilipusį ant stogo, pradėjo šaudyti. Kulkos tik džinkt, džinkt į stogą. Tas kūlversčiais nusirito žemyn. O stribai pasileido gaudyti tą nuo stogo. Tada mes šaudyt ir nuo Rudikų pusės pradėjo šaudyti mūsiškiai. Iš pradžių nesusigaudėm - mes čia šaudom ir nuo Rudikų pusės pila. Stribai išsilakstė. Pasirodo, vieną pašovėm. Tas per naktį rugiuose išgulėjo. Ryte nušovė šeimininką, einantį perkelti karvės. Viskas po laiko - ant karštųjų viską darėm, stribų nelabai bijojom.

Važiavom, pamenu, Palevenytėn sviesto. Parėję pas mus į namus pasikinkėm arklį. Susėdom gal aštuoniese į vežimą. Važiuojam pro Rudikų, Suvainių kaimus, dainą plėšiam:

Sudiev, sesutės,

Sudiev, lietuvaitės...

Nuvažiavom į pieninę. Nukirpom telefono laidus. Atrakino pieninę. Sviesto daug nebuvo, radom dvi su puse dėžės. Susikrovėme sviestą, pasiėmėme spausdinimo mašinėlę ir laimingai grįžom pas saviškius.

Paskui pradėjo spausti kariuomenė. Stribai tik rodo, kur eiti. Tada jau nebuvo įmanoma pasipriešinti.

ŽŪSTA PARTIZANAI IR BEGINKLIAI

Užklupo mus Tuituose mano namuose kariuomenė. Matom, nėra kur dėtis: keliu eina, ir iš vienos pusės, ir iš kitos. Sakau, varom į vidų, per virtuvę į kamarą. Kamaroje koja langą išmušiau ir trise per tą langą. Mums kitos išeities nėra - tik priešintis arba bėgti. Kartu buvo Stašiukas ir Latvėniukas, jie turėjo kažkokius popierius. Šitie nebėgo. Kur Eidikonis (K.Eidikonis-Dėdytė) krito, nemačiau, o su Baliu (B.Bražinsku) mes dar bėgom į Latvėno rugius. Balys metėsi į rugius, o aš taikiau arčiau Latvėno sodybos, kad pastatais prisidengčiau. Žiūriu, ir nuo Božių eina kareiviai, nėra kur dėtis. Nuo Latvėno mečiausi į Einorio miškelį, iš ten į aną pusę Bakšėnų, per Pyvesą į Rudikų kaimą. Čia dvi dienas išbuvęs grįžau draugų ieškoti. Būryje sužinojau, kad žuvo ir Brazinskiukas. Latvėniuką ir Stašiu-ką paėmė. Juos už Bražinskų tvarto nuvedė, dar pakankino ir sušaudė, nors jie abu jau popierius turėjo. O rusus atvedė stribas Vainauskas iš Pa-budžių kaimo. Visa tai sužinojau grįžęs į būrį.

PASITRAUKIU IŠ BŪRIO

Sesutės parūpino kažkokį baltą popieriuką mano pavarde. Viena sesuo atvažiavo į Palevenytę pas Žiukus ir atvežė tą popierių. Nuėjęs ten, pas juos sutikau Kaladę. Šautuvą jau buvau palikęs būryje, bet dar turėjau vokišką mauzerį. Pistoletą atidaviau Kaladei. Jie ten dviese buvo. Sunkvežimiu su spekuliantais atvykau į Kauną. Iki buvo jau 1946 m.

Kaune porą metų gyvenau ramiai. Išsilaikiau vairuotojo teises. Suėmė mane jau 1948 m. Ėjau iš Vilijampolės. Sustojo Viliukas, kažką parodė ir paėmė. Nuvežė į Vilijampolės miliciją. Iš ten nuvežė į saugumą. Saugume savaitę ant grindų išbuvau. Šalta.

Kaune kankino tokiais spąstais. Veržia ir pulsą tikrina. Sustoja pulsas, liepia atleisti. Buvo dar vandens kambarys, jame tris paras išlaikė. Po savaitės išvežė į Biržus. Biržuose specialių įrenginių kankinimui nebuvo. Gavau čia gerai mušti. Tardydavo tik naktimis. Nieko nekalbėjau - kiti taip patarė. "Nieko nekalbėk - kiek gavai, tiek tavo. Daugiau kalbėsi, daugiau gausi." Iš Biržų išvežė į Panevėžį. Panevėžio kalėjime sukilimas buvo. Aš iš gultų išsitraukiau lentą ir išmušiau kameros langą. Už tai sėdėjau karceryje. Kai vežė į Vilnių, draugai už parankių vedė. Vilniuje gavau pranešimą, kad nuteisė dešimčiai metų. Teisė už akių.

Iš Vilniaus išvežė į Krasnojarską. Ten didelės muštynės buvo - kriminalinius norėjo kartu su politiniais suleisti. Paskui Jenisiejaus upe plaukėm iki Dudinkos, iš Dudinkos į Norilską. Norilske patekom į spec. lagerius. Ten vietoje gamino elektrą. Paskyrė dirbti kartu su Adolfu Merkeliu. Pumpavom dyzelinį kurą, valydavom. Vadovavo mums ukrainietis Karnenka, labai geras vyras, nuteistas 25-eriems metams.

Į Lietuvą grįžau 1963 m.

Alfonso Skukausko, g.1924 m. Likalaukių k. Kupiškio r., buvusio partizano ir ryšininko, prisiminimus užrašė V.Dragūnas 1999 m.

Gyvenau Likalaukių kaime. Nepriklausomybės laikais mokytojai mus patriotiškai auklėjo. Inteligentų kaime netrūko - kaimynai visi studentai, gimnazistai. Labai sueidavom su Laužikais iš Astravu kaimo. Astravai gal už poros kilometrų, bet kartu karves ganydavome. Laužikai buvo keturi broliai. Vienas jų brolis, karininkas, žuvo 1941 m., tik prasidėjus karui. Ir Skardžiai buvo trys broliai - visi ginklus turėjo. Karo metais Šimonių girioje veikė tarybiniai diversantai.

EINA FRONTAS

Iš vakaro vežėm šieną ir liko vienas vežimas neiškrautas. Iš ryto bekraunant šieną, žiūriu, nuo Gyvakarų kaimo kariuomenė eina. Pilni laukai. Prie Kupiškio šaudė, bet netikėjom, kad taip greitai užeis. Aš, kiek kojos kabina, per miškelį ir nubėgau pas Laužikus. Įbėgu uždusęs, o jie, automatus ant lovų pasidėję, sėdi. "Slėpkit ginklus, kariuomenė ateina!" Ginklus bematant išslapstė.

Povilas Laužikas puskarininkis buvo. Liepė visiems po du skirstytis, kas kur. Mes su Povilu perbridom Pyvesos upelį. Prie Žemaitėlių Dragūno buvo alksnynas. Spėjom ten įlįsti, o jau šoniniai žvalgai eina. Povilas savo pistoletą užkasė į žemę ir gulim. Ten prabuvom visą dieną. Saulė kepina, gert norisi. Vakare išlindom iš to miškelio, Povilas išsikasė pistoletą, išsivalė, jei kas, sako, iš karto šausiu ir griebiam už ginklų. Bėgsim Pasvalio kryptimi, vysimės vokiečius.

Žiūrim, du rusai eina per Pyvesą. Povilas veda, veda pistoletu, tačiau tie praėjo pro šalį. Aplink kaimuose buvo pilna rusų. Nuėję prie upelio atsigėrėm ir patraukėm į Stuburų kaimą pas Dragūną. Dragūnas sako, kad kiti broliai jau grįžo namo. Rusai nieko nedaro, ne tas jiems rūpi. Nuėję ant šieno permiegojom, o ryte grįžom namo. Kareivių pilni miškeliai, bet niekas nekreipia dėmesio.

SUDAROM PARTIZANŲ BŪRĮ

Iš pradžių slapstėmės pavieniui. Pradėjo skrebai visus šaudyti: atranda ką namuose ar bėgantį ir šauna. Tada apsiginklavom ir susibūrėm į sipsalinių būrį - taip mus vadino kpt.A.Tindžiulis ir kiti partizanai. Kapitonas taip ir liepė: susiorganizuokit, o kai ateis laikas, pasikviesim. Kiek pamenu, būriui iš karto priklausiau aš, mano brolis Jonas Skukauskas, du broliai Vytautas ir Vincas Jėčiai, du broliai Vytautas ir Tautvilis Vaitekūnai -visi mes iš Likalaukių, iš Astravų kaimo keturi broliai Laužikai: Juozas, Povilas, Vytautas ir Algirdas, Jonas Skardžius, Stasys Gurklis, Lionginas Martinka iš Žemaitėlių kaimo, Lionginas Janulionis iš Viktariškių kaimo, broliai Antanas ir Vytautas Pačiakajai.

KAPITONO A.TINDŽIULIO BŪRYJE

Pasikvietė mus žiemą. Nuvažiavom su arkliais, o per šv.Kazimierą ant jaujos sargyboje stovėjau. Taip gražiai dainuoja vyrai jaujoje, o aš sargyboje ant skliautų vaikštau. Kapitono A.Tindžiulio būryje buvo 54 žmonės. Būrys Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu suskirstytas į keturis skyrius po keturiolika žmonių. Kpt.A.Tindžiulio pavaduotoju buvo Kazys Eidikonis-Dėdytė, o skyrininkais Povilas Devainis, Kostas Bielskis, Povilas Laužikas ir ketvirtojo neprisimenu.

Būrys susirinko Bakšėnuose prie pat girelės į tuščią vienkiemį. Atsimenu, stovėjau sargyboje prie miško įsilipęs į didžiulę eglę - ten mūsų postas buvo. Su žiūronais stebiu apylinkę, o kitas apačioje sėdi. Matau, kad į Turas sodybą atvažiavo Vabalninko skrebai. Vaikšto po tvartą, klėtį, vienkiemį plėšia. Pranešė kapitonui. Kapitonas sako, kad reikia duot į kailį.

Kad būtume staigiai puolę, o kol nuėjome į Tuitų krūmus... Kapitonas išsiuntė žvalgybą į Salamiesčio miestelį. Ėjo Jonuška-Rėksnys ir Rešimas. Po kiek laiko kapitonas atsiunčia padėjėją. Reikalingi aštuoni vyrai, gerai ginkluoti ir taikliai šaudantys. Išbėgom į keliuką. Kapitonas tik ranka pamojo. Iš pradžių dar grioviais slinkom. O Salamiestyje girdim tik ta, ta, ta... granata sprogsta. Tada jau bėgte. Aš pro bažnyčią šituo keliu atlėkiau į miestelį. Antanas Pačiakajus iš balos išlindo. Nuo Sidaro keliu Rėksnys atbėga. Šaukia mums: "Ko miestelio nekratot?" O Kostas (K.Bielskis) guli prie berželio. Ar kas nebėgs iš miestelio? Žiūrim, skrebas visas kruvinas su šautuvu eina. Jam duot, duot... Aš dar spėjau šešis kartus iššauti. Paskui prieina Rešimokas šompolo - jam šautuvas užsikirto. Atėjom su A.Pačiakaju į miestelį., žiūrim, skrebas peršautas guli.

Tą dieną išėjom į Sipsalį, o jie grįžo atgal. Taip ir draugavome.

APIE "VOKIEČIŲ" DALINĮ

Baigėsi karas. Vasarą pradėjo kariuomenė dar labiau siausti. Apylinkėje pasirodė "vokiečių" provokacinis būrys. Pastebėjom, kad pro Salamiestį pravažiavo 10-15 dengtų sunkvežimių, o po kelių dienų pasirodė kareiviai vokiškais ženklais ir vokiškai gargaliuoja. Jie nuo Skapiškio ėjo. Virbališkyje buvo mano pusbrolis. Jis pasakojo, kad pro ten praėjo. "Vokiečiai" norėjo išprovokuoti vadus. Atėjo prie girelės ir apsistojo netoli tos vietos, kur kapitono A.Tindžiulio būrys laikėsi. Jonuška-Rėksnys prie vokiečių Baltarusijoje tarnavo, vokiškai suprato. Tą į žvalgybą pasiuntė, mūsų sviestą nuvežė. Sutiko tuos vokiečius prie Antašavos. Kapitonas pasakė, jei vokiškai ar rusiškai stabdys - iš karto šaukit.

Pamatėme, kad čia provokatoriai. Tai jie nušovė Bartašiškiuose tokius berniokus. Visas mūsų būrys išsikėlė į Bikonių miškelį. O mes, turėję gerus bunkerius, pasilikom apylinkę žvalgyti ir tuos "vokiečius" sekti.

Nuėjau į Gumbelių kaimą pas Paliulį, ant šieno pernakvojau. Vasara, to šieno nedaug. Granata paruošta, pistoletas rankoje - jei užpuls, dar spėsiu iššauti. Toks buvo nusistatymas - gyvam nepasiduoti.

Ryte nuėjau į Tuitų kaimą pas Šidlauską. Ten radau keletą vyrų klojime pasilikusių. Su jais pašnekėjau, žinias perdaviau į Bikonis. Paskui iš būrio atėjo Salamiesčio zakristijonas. Pasirodo, Janušausko Jurgiukas nusišovė, sukvailiojo, toks mažiukas buvo. Atveš laidoti į Salamiesčio kapines. Kapitonas liepė budėti prie Gyvakarų kaimo kryžkelės.

Ateinam grioviais dar su šviesa. Žvalgau apylinkę. Zakristijonas į krūmus įlindo. Matau, nuo Rudikų ateina būrys vyrų. Ką daryti? Jei praleisiu, atvažiuos būrys į kapines ir susirems. Netoliese augo didelė liepa. Užlin-dau už tos liepos ir pasiruošiau granatą. Visas būrys išeina ant kelio. "Stok, kas eina?" "Savi, savi"... "Slaptažodis?" - "Gediminas ir Kęstutis". Sakau, kad prieitų pora vyrų arčiau. Prieina. Pasirodo, alizaviečiai. Kartais kartu stovyklaudavom. "Kaip tu drįsai vienas?" - klausia. Sakau, kad ne vienas, kitas krūmuose yra. Tas triokšt, triokšt. Reikia drįsti, niekur nedingsi. Pasakiau, kad neitų šituo keliu, nes važiuos mūsiškiai su mirusiuoju.

Pradėjo "vokiečiai" siaust po kaimus. Suruošė kapitonas pasalą ir tris "vokiečius" suėmė. Pasirodo, tikri vokiečiai, karininkai, bet jų tik dalis, kiti rusai ar šiaip įvairios šiukšlės. Nemokėjau naudotis vokišku granatsvaidžiu. Tie vokiečiai pamokino. Kapitonas siuntė kitus partizanus įspėti. Su Strašiškiais ryšį turėjom. Laužiko Juozas, Silevičiūtė ėjo, pasakė, kad nesusidėtų. Iš girelės provokatorių būrys pasitraukė į Žaliąją girią. Ten brolius Birbilus nužudė*. Nors įspėjom, kad provokacinė grupė eina, bet Birbilai mumis nepatikėjo - juk vokiškai šneka, nori susijungti, kartu Panevėžį imti, nuo Liepojos neva prasiveržė. Birbilaitė buvo į mišką atėjus, ją vėliau rado akim išbadytom. Provokacinė grupė praėjo pro Panevėžį Raguvos link, paskui dingo, matyt, išformavo.

----------------
*Antaną Birbilą-Baltušį paėmė gyvą. 1945 m. nuteisė mirties bausme ir sušaudė. - Red.pastaba.

Netrukus kapitonas įsakė "Kas prie vokiečių niekur neįkliuvęs, registruokitės".

KRATA NAMUOSE

Aš turėjau naują vokišką šautuvą ir pistoletą, visada nešiojausi porą granatų. Šaudyt įpratęs. Maniau, kad gerai šaudau. O jaunam kas - jūra iki kelių. Būdavo, visąlaik į žvalgybą einam. Jauni, tokia dvasia auklėti. Sipsalėje niekas nežuvo. Laimingas miškas. Paklausai - visur ramu. Pareini namo, šieną pjauni.

Tą kartą vyko didelis kariuomenės siautimas. Matyt, pajuto, kad partizanų esama. Mes su broliu nuo ankstaus ryto šieną pjovėm. Atvažiavo Juozas Laužikas. Apie pusryčius klėtyje begulint atbėgo sesuo: "Rusai". Mes namuose turėjom tris bunkerius, vienas jų klėtyje. Atsistumia plati lenta ir vėl užsistumia. Nežinodamas jos neišimsi. Sode gerą bunkerį turėjom, ant viršaus pasodintos bulvės - jokios žymės nėra. Įėjimas iš pievos, išpjautas dugnas ir grandis pritvirtinta. Angą pakeli grandimis, o įlindęs vėl užsidengi. Po serbento krūmu išeina kvėpavimo vamzdis. Mes ropom į tą bunkerį, o rusai visai jau netoli. Tėvas dar tabako užbarstė. Įlindom į bunkerį vienais baltiniais. Rusai kratą daro. Mūsų trečias bunkeris toliau buvo nuo namų - koks šimtas metrų už klojimo, įėjimas buvo prie akmens krūvos, anga uždengta akmeniu. Kareiviai sugulė už akmenų, ten ir surado šitą bunkerį. Jame buvo sviesto iš pieninės atvežta, tėvo kariškų balnų paslėpta. Namiškiai, pamatę, kad rado bunkerį, pabėgo į rugius, liko tušti namai. Tuomet kareiviai puolė namuose daryti kratą, viską daužyti, plėšti, net grindis išardė. O mes su broliu bunkeryje vienais marškiniais, tik su pistoletu kišenėje. Mūsų ginklų nerado - mokėjom slėpti.

Tą rytą Gyvakarų kaime Antaną Laucių nušovė. Atrado jį šlapiais kelnių galais ant šieno gulintį. Neva partizanams pranešė, o jis arklio per rasą buvo nuėjęs perkelti. Dar rado Sipsalėje daržinėse gulėta, o nieko nėra. Daugiau mūsų nieko nerado. Pavakare išlindom iš bunkerio.

REGISTRUOJAMĖS

Mudu su broliu išėjom į mišką pasiėmę šautuvus, o tėvams nėra kur dėtis - mėnesį pasislapstė ir grįžo į namus. Dar pasižiūri, ar nieko nėra, ir dirba laukus. Tėvas nebuvo mandras, arklius mėgo. Smetonos laikais eržilus laikė. Būdavo, Kupiškyje prileidžia kumelę. Šiaip penkiolika litų kainuodavo, o jis penkis litus ruseliams bernams - va, uždirbau, išgerkit į sveikatą. O kai tie išėjo į skrebus, ant jo nepyko. Ir Sinelnykovas akį turėjo ant jo. Tėvui turim būti dėkingi, kad namus išsaugojo. Apėjo jis tuos skrebus: vežė lašinių, alaus bačkas. Sutarė, kad mus su broliu priregistruos. Kad miške buvom, neturėjo įrodymų, patampė ir davė dokumentus. Sinelnykovą visi keikia, bet jis mums padėjo išlįsti iš miško. Registravomės vėlai rudenį. Lakpričio 5 d. Panevėžyje gavom tik "spravkes". Tuo metu jau buvo žuvęs Vitalijus (V.Paliulis iš Žilių k.).

Kaip tik tuo laiku į Didžpūdžius atsikėlė įgula, o ten toks Petras Na-varskas pradėjo visus skųsti. Plechavičiuku buvęs, bet šunsnukis. Brolį Joną paėmė, Jėčiaus Vincą. Pakulė juos, pakulė ir paleido. Mane norėjo paimti: namuose laukė, o aš miške riešutauju. Namo pareinu, padirbu ir vėl į mišką. Kupiškio skrebų nebijau, jie tarpusavyje nesusižino. Kartą išjojau arklį į ganyklą, netoli namų. O namuose šuva tik staugia, mat buvo įgulos muštas. Žiūriu, įgula ateina nuo kaimo, o kiti eina nuo miško. Aš nuo arklio ir ropom, ropom į laukus. O jie namus supa. Būčiau iš namų bėgęs, ant kulkų užbėgęs. Vėliau įgula išsikėlė, tada jau galėjau gyventi nesislapstydamas.

BUNKERIS SIPSALĖS MIŠKELYJE

Tuojau po Vitalijaus (V.Paliulio iš Žilių k.) ir Juozo (J.Laužiko iš Astravu k.) suėmimo išsikasėme bunkerį Sipsalės miškelyje. Pasidarėm gultus, langelis iš viršaus, įėjimas iš šono. Sargybinis išlenda iki pusės ir stovi. Atrodo, paprastas dalykas. Miškuose kariuomenė siaučia, o mes krūmuose. Pro medžius žiemą Stuburai matosi. O bunkeris toliau tankumyne. Aš buvau pagrindinis ryšininkas. Kapitonas sakė: "Svarbu, kad niekas nežinotų, o visa kita galima paslėpti". Viską laikėm paslaptyje. Iš pradžių bunkeryje apsigyveno draugai, kurie neprisiregistravo: Vytautas Vaitekūnas-Gandis, Tautvilis Vaitekūnas-Zubris, Vincas Jėčius. Visi iš Likalaukių k. Povilas Laužikas, Vytautas Laužikas, Algirdas Laužikas, Jonas Skardžius, Stasys Gurklis-Bartelė iš Astravų kaimo. Vėliau kartais laikydavosi du broliai Likai, Antašavos zakristijonas.

Mano slapyvardis buvo Jogas, tačiau kapitonas vadino Aleksiuku. Tarp miško buvo mūsų žemės - truputis dirbamos ir ganyklos. Tai eidavau ir eidavau, niekas dėmesio nekreipė. Žiemą su slidėmis maldavomės, vėžių specialiai pridarydavom. Turėjau medžioklinį šautuvą. Kuprinę prisikabinu, pasiimu šautuvą ir į mišką - neva medžioju. Ką darysi, veži maistą, kol patys negali išeiti. Tris žiemas išsilaikė partizanai Sipsalėje.

SUSIŠAUDYMAS BOŽIŲ KAIME

Pirmą žiemą žuvo Vytautas Vaitekūnas-Gandis ir Vytautas Vilčinskas-Radistas. Tą kartą iškrito šviežias sniegas. Nebuvau nuėjęs gal tris dienas. Maisto turi, nieko netrūksta. Nušliaužiau į bunkerį. Sargybos nėra. Partizanai nieko man nesakę nutarė nusiaubti apie Božius tą kraštą. Grįžęs pamačiau, Vytautas Laužikas arkliu parjoja į Sipsalį. Arklį paleido. Aš greitai ant slidžių ir nušliuožiu į bunkerį. Vytautas guli su miline visas kruvinas. Judinu - šnypščia. Jį nesunkiai sužeidė, rodos, šonas peršautas ir ranka per raumenį sužeista. Aptvarsčiau. Pradėjo pasakoti, kaip nuo įgulos pabėgo. Ten juos didelės jėgos išsklaidė. Vytautas pasakojo: "Atsivijo mane į vienkiemį. Rusai bėga iš paskos, o vienas su arkliu užvažiavo iš priekio". Mes mokinomės šaudyti nuo kairio ir dešinio peties. Rusas pro tvartą nuo dešinio peties šaudo iš automato pavieniais šūviais. Vytautas jam nuo kairio peties pokšt. Ginkluotas buvo geru vokišku šautuvu. Rusas knopt ir viskas. O įgula iš visų pusių supa. Jis į roges ir važiuoti. Netoli pavažiavus arklys išsikinkė. Jis ant arklio, suomišku peiliu nupjaustė ienas ir pasileido raitas. Atjojo į Sipsalę. Arklį paleido ir nuėjo gulti. Labai drąsus vyras buvo.

Vytautui Vilčinskui koją peršovė. Atsivijo rusas, į gerklę šautuvo vamzdį įkišo ir nušovė. O Vytautas Vaitekūnas tarp akmenų sniege įstrigo. Turėjo rusišką automatą. Šaudė, kol šovinių turėjo, paskui granata susisprogdino, kad nepažintų. Tame mūšyje, man regis, šeši žuvo, nes tada Vabalninke ant grindinio šeši gulėjo. Išbėgo Petras Viksva. Pasakojo: "Apsisuka ir leidžia serijas. Tik čerpės nuo stogų šokinėja". Apie mūšį teko girdėti kapitono nuomonę. Girdi, prieš tai J.Devainis-Mašinistas pasigėręs triukšmavo "... praeis plaukuota ranka, praeis plaukuota ranka..." Čia už tuos tris, kurie anksčiau ten nukauti.

Galėjo būti išdavystė, nes pasala laukė. Buvo sutelktos didelės pajėgos.

KAPITONAS A. TINDŽIULIS

A.Tindžiulis-Dėdė turėjo namelį krūmuose prie Pyvesos Bakšėnų kaime ties Rasimavičiaus sodyba. Apie jo slėptuvę žinojo tik Rasimavičiaus Janina. Per ją ir ryšį palaikydavau. Bažnyčioje susitikdavom. Ką reikia, perduodavo Janina, mergaitė, labai daug jam dirbo. Kapitonas klausydavosi užsienio radijo ir sudarydavo savaitės politines apžvalgas. Jis perduodavo J.Rasimavičiūtei, o ji man. Mes tuos lapelius platinom.

Kartą toks linksmas atsitikimas buvo. Einu iš Salamiesčio miestelio keliu kapinių link, nešuosi pašto pilną užantį, ginkluotas pistoletu ir granata. Atvažiuoja iš paskos skrebai. Einu pagal griovį kaip ant adatų - bėgti nėra kur. Per petį pasižiūriu - keturiese važiuoja. Galvoju, jei dokumentų klaus, granatą mesiu, iš pistoleto trak, trak... ir nešiu kailį. Privažiuoja. "Ei, kas tave atsiveja?" Atsigręžiu. "Ka, ka, ka. Balandžio pirmoji". Ir nutrenkė Bakšėnų link. Atseit apgavo. Ir man linksma. Ačiū Dievui, kad tik apgavot.

Teko lydėti A.Tindžiulį-Dėdę į susitikimą su "Lietuvos diplomatu" Panevėžyje. Pavardės nežinau. Niekas nesakė ir nereikėjo žinoti. Kapitonas turėjo dokumentus pasidaręs, paso nuotraukoje tik su ūsais nusifotografavęs. Dieną prieš nusiskuto barzdą. Visą dieną gulėjo rugiuose prieš saulę, kad veidas įdegtų. Į Panevėžį nuvažiavom dviračiais. Susitikimas vyko Pakruojo gatvės bute. Iš pradžių tas "diplomatas" sako: "Čia pašalinis žmogus". Kapitonas sako: "Ne, čia patikimas žmogus, jis turi viską girdėti. Tegul klauso". Tas "diplomatas" jam siūlė išvažiuoti į užsienį, žadėjo dokumentus sutvarkyti. Kapitonas nesutiko. "Ne, aš reikalingas šiaurės Lietuvai. Kol esu čia, Kupiškyje, Biržų krašte tvarka yra. Aš čia reikalingas, kad žudynių nebūtų".

Puikus vyras buvo. Žiūrėjo teisybės. Berlyne mokslus baigė. Atsimenu, nuo pat pradžių, kai girelėje prie Bakšėnų k. susirinkom, mokino partizaninės taktikos, atsargumo. Neišsiprovokuoti, nelįsti kur nereikia, nešaudyt be reikalo. Sušaukia ir mokina. Jei nėra kitokių sąlygų, atneša bulvių krepšį ir dėsto.

Einam nuo Antašavos į Sipsalį į žygį. Rytas, aušta. Kapitonas sako, mes būsim ten ir ten, o jūs su Vytautu (V.Laužiku) pasilikit. Pasislėpkit ir stebėkit apylinkę, vakare ateisit.

Mes ant kalniuko miško pakraštyje įsitaisėm ir stebime aplinką. Iš tos pusės jau saugu - slapukus paliko.

A.Tindžiulis-Dėdė sakydavo, kad be jo žinios jokių šaudymų, jokių žudynių nebūtų. Jei bus teismas, visi nuspręsim tada, bet reikia įrodymų, kad tikrai išdavikas. Dėdė dėl šito labai griežtas buvo, ne tik griežtas, bet ir įžvalgus. Jis ir tiems "vokiečiams" nesidavė išprovokuojamas.

Cvinklis (B.Mikonis) ir Mašinistas (J.Devainis) iš slėptuvės ėjo į Žilių k. O ten įgulos būta. Pamatė juos, pradėjo vytis, šaudyti, raketas leisti. Kaip tik buvo šviežiai pasnigta. Jų velnias netraukė, išbėgo. Kapitonas galvojo, kad ir jį gali užtikti, todėl išbėgo iš slėptuvės, o kareiviai užtikę jo pėdas ėmė persekioti. A.Tindžiulis-Dėdė traukėsi Stuburų kaimo linkui. Nuo Stuburų persikėlė per Pyvesos upelį ir atbėgo į Likalaukių kaimą pas mus. "Aleksiuk, gelbėk!" O įgula jau netoli, prožektoriais atšviečia. Greitai arklį į roges. Nespėjau net deramai apsirengti. Nuvažiavom į Ožkinių kaimą pas Augustauską. Pas jį slėptuvėje po šienu laikėsi Tautvilis Vaitekūnas ir Algirdas Laužikas. Dėdė pasiliko su jais. Grįždamas vos nepakliuvau įgulai į nagus. Proto, velnias, nebuvo. Mat dar užsukau pas kalvį Poškų ir pora stikliukų degtinės įpylė. Važiuoju ant marškinių tik kailinius užsimetęs, basnirčia į batus įsistojęs, arklys pakinkytas be pakylos. Už kaimyno eglučių pastovėjęs įvažiuoju į kiemą. Vaikščiojant nieko nesimato, tik sesuo išbėga. "Bėk, tavęs laukia". Kareivis stovėjo sargyboje, bet ką tik vidun įėjo. Aš arkliui skersai nugarą botagu ir vėl į kaimą. Laukiu, kada šaudyti pradės. Sargybinis išeina. Vėl vienos vėžės. Pražiopsojo, būtų kailį nulupę.

Gal po dviejų savaičių buvau nuėjęs į Dėdės slėptuvę. Prie Rudikų kaimo tokiose properšose ančių būdavo. Turėjau medžiotojo bilietą. Taigi medžiodamas išvaikščiojau tą miškelį. Pėdos dar neužsnigtos. Nuėjau į slėptuvę pažiūrėti. Durys paliktos atviros, šunų išvaikščiota. Viskas vietose, kaip stovėjo. Paskui su broliu arkliu užvažiavom. Prašė Dėdė paimti radijo imtuvą, spausdinimo mašinėlę. Pasakiau, kad kitą Jania (J.Rasimavičiūtė) paimtų. Kapitonas jau negrįžo. Bebūnant partizanams pas Augustauską, žmona pradėjo bambėti, kad daug maitinti reikia. Tada Rudis (jie svainiai buvo) sako, pas jį yra bunkeris. Tegul vienas eina ten. Kapitonas išėjo. Nueinu pas Rudį. Kapitonas kambaryje sėdi. Kiemas kampinis iš abiejų pusių toli matosi. O kur tas bunkeris, net nežinojau.

Rudis pats man pasakojo. Vieną rytą Dėdė sako: "Skrebus sapnavau šiąnakt, turbūt teks susidurti..." Šalia jų gyveno tokia Uršulytė. Kartais padėdavo namuose tvarkytis. Tai grindis išplauna, tai vėl ką. Prieš keletą dienų buvo atėjusi ir jos ilgai neįleido į vidų. Ji, matyt, pajuto, kad kažkas bunkeryje pasislėpė. O jos žentas, dalyvavęs rusų-suomių kare ir iš kažkur grįžęs be nosies, gyveno Antašavoje. Tas pranešė Gelažių įgulai. Atėję kareiviai atitraukė lovą, pakėlė lentas ir paleido iš automato seriją vidun. Dėdė žuvo iš karto.

Čia tikrai išdavystė buvo.

PARTIZANŲ LIKIMAI

Buvome geri draugai su Vytautu Laužiku. Dažnai užduotis kartu atlikdavom. Žuvo Rudikų kaime. Partizanai užėjo Rudikuose pas Tautvilio gimines. Tie sako, kažką matėm pavakare pamiškėje vaikščiojant. Jie tada nebepasiliko, išėjo. Slenka lauku. Kaip davė raketa aukštyn, visi knopt knopt, o jis drąsesnis - nekrito. Davė iš automato ir vietoje žuvo. Jis iš brolių pirmutinis žuvo, kiti žuvo vėliau, kai manęs jau nebuvo. Juozą sužeistą paėmė.

Tris žiemas partizanai žiemojo Sipsalėje ir niekas nežuvo. Vėliau išsiskirstė žiemot kitur ir pradėjo žūti, žūti. Prasidėjo išdavystės.

P.Banionis pradėjo plėšikauti. Kapitonas padarė teismą ir išvarė iš būrio. Tada vaikščiojo vienas. Nuėjo pas seniūną Latvėną Griciūnų kaime. Kai šis neįsileido pro duris, P.Banionis lindo per langą. Latvėnas su kirviu taukšt ir nukirto. Paskui mus pasikvietė iš Sipsalės. Nuėjom visas būrys su ginklais. Langus uždengė. Sargybą pastatėm ir baliavojom. Jis daug padėjo partizanams. Per jį daug dokumentų buvo sutvarkyta, daug padėjo žmonėms ir būdamas apylinkės pirmininku ir vykdomojo komiteto pirmininku. Dar toks Baltėnas, Silevičius, mano kaimynas, buvo seniūnais. Jei kam kokios pažymos reikia, visada padėdavo. Jie iš biednesnių buvo valdžion pastatyti, tačiau nebuvo išdavikais.

Partizanai bestovint Sipsalės miškelyje buvo atsivarę Ramusiuką (R.Krivicką), skrebą nuo Pandėlio. Tuo laiku A.Ažubalis parėjo namo. Skrebas užėjo pakluonyje ir viskas. Žuvo taip atsitiktinai. Smarkus vyras buvo.

Buvo nurodyta suorganizuoti rezervinį būrį. Jam priklausė Julius Laucius, Levonas Pūkis iš Gyvakarų kaimo, kiti jau Rudikėlių kaimo. Jiems taip ir neteko pasireikšti.

Gyvakarų kaimo kapinėse bunkeryje žuvo Kostas Bielskis ir jo žmona Ona Skardžiūtė-Bielskienė.

Mano vaikystės draugas Alfonsas Paliulis iš Gumbelių kaimo buvo Salamiestyje zakristijonu. Jis gyveno klebonijoje. Tą naktį pro klebonijos langą išlipau jau po dvyliktos - abu kepėm komunijas. O ryte skrebai jį nušovė, nors turėjo dokumentus (skrebas Vainauskas tai žinojo). Alfonsui bėgant peršovė koją ir paskui pribaigė. Dabar toje vietoje prie griovio kryžius stovi.

□Partizaninis sąjūdis Salamiesčio apylinkėse. Sudarė V.Dragūnas. (Panaudotas rusų generalinio štabo 1984 m. laidos žemėlapio, sudaryto iš 1946-1951 m. aerofotonuotraukų, fragmentas)

Sutartiniai ženklai:

▲1 - Kapitono A.Tindžiulio slapstymosi vieta

▲2- Sipsalės partizanų slapstymosi apylinkėse vieta

▲3— Girelės partizanų bazavimosi vieta (1945 m.)

† - Partizanų žuvimo vietos

Jonas Skardžius žuvo prie Lebeniškio. Būtų išbėgęs, bet šuo pasivijo.

Stasys Gurklys-Bartelė susisprogdino bunkeryje. Vincas Jėčius žuvo Ožkinių kaime. Kartu buvo broliai Likai. Jį ir vieną brolį nušovė iš karto, o Balys Likas mirė nuo žaizdą.

TARDYMAI IR LAGERIS

Bakšėnų kaime pas Janiną Rasimavičiūtę šventėm vardines. Dalyvavo Dėdė ir kiti partizanai. Kartu buvo dvi merginos, kaip vėliau paaiškėjo, užverbuotos. Nuėjom su Aukštikalnio Paulinu jau išgėrę. Kai suėmė, rusai jau tą žinojo. Vadinasi, išduota. Viskas surašyta ir dvi liudininkės yra. Kupreliškio įgula surašė raportą, kad partizaną išvežiau. Susidarė pakankamai medžiagos. Suėmė ir J.Rasimavičiūtę, tačiau kad veikėm kartu - neturėjo medžiagos, todėl teisė atskirai. Gavom po dešimt metų. Teisė už akių, paprastas dalykas. Atėjo - pasirašyk. Nesirašai, ir taip sėdėsi. Svarbiausia per tardymus išsilaikyti.

Nuvežė į anglies kasyklas. Ten sutikau Juozą Laužiką. Teko kalėti su Jonu Švelniu iš Bartašiškių kaimo.

Kalėjau šešis metus ir du metus praleidau tremtyje.

Salamiesčio apylinkės partizanų, taip pat okupantų valdžios nužudytų žmonių sąrašas*

-----------
*Sąraše nurodoma vardas, pavardė, slapyvardis, gimimo ar gyvenamoji vieta, likimas.- Rcd.pastaba.

1. Antanas Ažubalis-Anupras, Stuburų k., partizanas. Žuvo savo namuose 1948 m.

2. Gedinimas Aukštikalnis, Tuitų k., partizanas. Suimtas.

3. Vytautas Aukštikalnis, Tuitų k., partizanas. Žuvo.

4. Petras Baltrėnas, Bartašiškių k., partizanas. Nušovė "vokiečių" provokatoriai pas Audicką Bartašiškių k. 1945 m. vasarą.

5. Jonas Bartkevičius, Tuitų k., partizanas. Registravosi.

□Antano Bielskio šeima savo namo balkone Salamiestyje

6. Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba, Bakšėnų k., partizanas. Žuvo 1946

m. vasario 16 d. Bartašiškių k. Kartu žuvo Bronius Sinkevičius ir Bronius Masiulis.

7. Antanas Bielskis, Salamiesčio mstl., partizanas. Partizaninio sąjūdžio organizatorius apylinkėje. Žuvo sirgdamas, savo uošvio Stalionio namuose Salamiestyje 1953 m.

8. Kostas Bielskis, Salamiesčio mstl., partizanas. Žuvo kartu su žmona Ona Skardžiute-Bielskiene bunkeryje Gyvakarų k. kapinėse 1953 m.

9. Kazys Bielskis, Pabidžių k. Nužudytas stribų.

10. Ona Bielskienė (Skardžiūtė), Salamiesčio mstl., partizanė. Žuvo 1953 m. su vyru Kostu Bielskiu.

11. Balys Bražinskas, Tuitų k., partizanas. Žuvo Tuitų k. pas Šidlauską 1945 m. rugpjūčio 12 d. Kartu žuvo K.Eidikonis-Dėdytė, V.Stašys ir V.Latvėnas.

12. Juozas Buzevičius, Berniuniškio k. partizanas. Suimtas.

13. Jonas Devainis-Mašinistas, Žilių k. partizanas. Žuvo Kreivenių k. 1949 m.

14. Povilas DeVainis, Žilių k. partizanas. Registravosi, bet vėliau suimtas. Negrįžo iš lagerio.

15. Vladas Dragūnas, Besusparių k. Sušaudytas prie namų 1945 m. Vyresnio amžiaus, nebuvo šaukiamas į kariuomenę.

16. Pranas Dragūnas, Salamiesčio mstl., suimtas.

17. Kazys Eidikonis-Dėdytė, Berniuniškio k. partizanas. Žuvo pas Šidlauską Yuitų k. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Kartu žuvo B.Bražinskas, V.Stašys ir V.Latvėnas.

18. Jonas Eidikonis, Berniuniškio k. Suimtas.

19. Gintautas, Kalpiškių k. partizanas. Suimtas.

20. Stasys Gurklys-Bartelė, Astravu k. partizanas. Susisprogdino bunkeryje apsuptas.

21. Lionginas Janulionis, Viktariškių k., partizanas registravosi.

22. Jurgis Janušauskas, Stuburų k. partizanas. Žuvo 1945 m.

23. Vincas Jėčius, Likalaukių k. partizanas. Žuvo Ožkinių k. kartu su broliais Likais.

24. Vytautas Jėčius, Likalaukių k. partizanas. Registravosi.

25. Pranas Jonuška-Rėksnys, Vėžionių k. partizanas žuvo Puznos miške kartu su P.Rešimu ir Kalade.

26. Kaladė, partizanas. Žuvo Puznos miške kartu su P.Rešimu ir Jonuška.

27. Vytautas Latvėnas, Bakšėnų k. Žuvo pas Šidlauską Tuitų k. Nušovė kareiviai nors ir turėjo dokumentus 1945 m. rugpjūčio 15 d.

28. Juozas Lenzbergas, Bartašiškių k. Pabėgo iš rusų kariuomenės. Greitai žuvo. Sužeidė ir vijosi per mišką. Nušovė prie Lukščio Repniškio k. 1945 m. vasario mėn.

29. Algirdas Laužikas-Tėvas, Astravų k. partizanas. Žuvo.

30. Juozas Laužikas, Astravų k. partizanas. Suimtas sužeistas.

31. Povilas Laužikas-Liudas, Astravu k. partizanas. Žuvo.

32. Vytautas Laužikas, Astravų k. partizanas. Žuvo 1948 m. liepos 25 d. Rudikų k.

33. Balys Likas, partizanas. 1948 05 13 Ožkinių k. užėjo ant pasalos trise. Jo brolis ir Vincas Jėčius žuvo iš karto. Jis mirė nuo žaizdų.

34. Likas, partizanas. Žuvo 1948 05 13 Ožkinių k. kartu su V.Jėčiu ir broliu Baliu.

35. Lionginas Martinka, Žemaitėlių k. partizanas. Registravosi.

36. Povilas Medelinskas, Jono, Klingų k. partizanas. Suimtas 1945 m. liepos 30 d. Mirė lageryje 1954 m. kovo 15 d.

37. Juozas Masiulis, Bartašiškių k. partizanas. Registravosi. Nušovė stribai netoli namų dirbantį.

38. Bronius Masiulis-Puškinas, Bartašiškių k. partizanas. Žuvo Bartašiškių k. kartu su A.Bonioniu-Baniuliu ir B.Sinkevičiumi 1946 m. vasario 16 d.

39. Vytautas Mikonis-Pabrinkis, Božių k. partizanas. Žuvo Bartašiškių

k. kartu su V.Vaitekūnu ir V.Vilčinsku 1946 m. kovo 6 d.

40. Bronius Mikonis-Cvinklys, Božių k. partizanas. Suimtas (užmigdytas Kupreliškio kunigo) ir nuteistas mirties bausme.

41. Markūnas, Šlekiškių k. partizanas. Nušautas "vokiečių" provokatorių pas Žalinkevičių Bakšėnų k. 1945 m. vasarą; kartu žuvo Navickas.

42. Albinas Muralis, Stuburų k. Jono brolis. Suimtas kartu su broliu. Dingo be žinios.

43. Jonas Muralis, Stuburų k. Užmuštas stribų pakeliui važiuojant registruotis su broliu Albinu.

44. A.Navickas, Rudikų k. partizanas. Žuvo Bakšėnų k. pas Žalinkevičių nuo "vokiečių" provokatoriaus kulkos kartu su Markūnu 1945 m. vasarą.

45. Antanas Pačiakajus, partizanas, registravosi.

46. Vytautas Pačiakajus, partizanas, registravosi.

47. Vitalijus Paliulis, Žilių k. partizanas. Žuvo Likalaukių k. 1945 m. rudenį.

48. Zenonas F'ečiulis, Medinų k. partizanas. Žuvo 1945 m.

49. Antanas Petronis, Žilių k. partizanas. Registravosi.

50. Jonas Petronis, Žilių k. partizanas. Žuvo Žilių k. 1945 m. gegužės 1 d.

51. Stasys Petronis, Justo, Božių k. partizanas. Žuvo savo namuose 1945 m. gegužės 12 d.

52. Antanas Petrulis, Besusparių k. partizanas. Registravosi.

53. Petras Puzinas, Daukučių k. partizanas. Suimtas.

54.     Alfonsas Rasimavičius, Bakšėnų k. partizanas. Suimtas.

55. Romas Rasimavičius, Bakšėnų k. partizanas, registravosi.

56. Janina Rasimavičiūtė, Bakšėnų k. ryšininkė suimta 1949 m. Nuteista 10 metų lagerio.

57. Petras Rešimas, Salamiesčio m. partizanas. Žuvo kartu su Kalade ir Januška.

58. Jonas Skukauskas, Likalaukių k. partizanas. Registravosi.

59. Alfonsas Skukauskas, Likalaukių k. partizanas, registravosi. Veikė kaip ryšininkas. Suimtas 1949 m. Nuteistas 10 metų.

60. Julius Sankauskas, Bartašiškių k. partizanas. Registravosi. Nušovė stribai.

61. Sankauskas, Bartašiškių k. partizanai», registravosi.

62. Jonas Skardžius, Astravu k. partizanas. Žuvo. Rašė eiles.

63. Vytautas Stašys, Tuitų k. Registravosi, turėjo dokumentus. Nušovė pas Šidlauską Tuitų k. rusų kareiviai. Kartu žuvo K.Eidikonis, B.Bražinskas ir V.Latvėnas.

64.     Algis Šidlauskas, Tuitų k. partizanas. Suimtas.

65. Bronius Šinkevičius, Tuitų k. partizanas. Žuvo Bartašiškių k. kartu su B.Masiuliu ir A.Banoniu-Baniuliu 1946 m. vasario 16 d.

66. Kazys Švelnia, Bartašiškių k. Nušovė "vokiečiai" provokatoriai Bo-žių balelėje 1945 m. vasarą.

67. Albinas Tindžiulis, g.1910 m. rugsėjo 11 d. Pandėlio vls. Gibeičių k. Aviacijos kapitonas. 1941 m. LAF Vyr.štabo narys. Salamiesčio partizanų būrio vadas. Žuvo 1949 m. vasario 2 d. Ožkinių k. bunkeryje.

68. Petras Turą, Bakšėnų k. partizanas. 1945 m. rudenį įsigijo padirbtus dokumentus ir gyveno Kaune. Suimtas 1949 m. rugsėjo 29 d. Kalintas. Grįžo į Lietuvą 1956 m.

69. Vytautas Vaitekūnas, Likalaukių k. partizanas. Žuvo Bartašiškių k. 1946 m. kovo 6 d. kartu su V.Vilčinsku ir V.Mikoniu.

70. Tautvilis Vaitekūnas-Zubris, Likalaukių k. partizanas. Suimtas ir užverbuotas 1953 m. Dirbo kaip provokatorius.

71. Alfonsas Valackas, Stuburų k. partizanas, registravosi.

72. Juozas Vidžiūnas, Bakšėnų k. Pasitraukė iš partizanų būrio ir slapstėsi pavieniui. Žuvo.

73. Antanas Vilčinskas, Stuburų k. partizanas, registravosi.

74. Vytautas Vilčinskas-Radistas, Stuburų k. partizanas. Registravosi. Partizanams pakvietus dalyvavo jų akcijoje ir žuvo kartu su V. Vaitekūnu ir

V.Mikoniu Bartašiškių k. 1946 m. kovo 6 d.

75. Jonas Viksva-Daktaras, Akmenės k. partizanas. Žuvo.

76. Petras Viksva-Direktorius, Akmenės k. partizanas. Žuvo.

77. Kazys Valentėlis-Pavasarėlis, partizanas nuo 1948 m. Suimtas užmigdžius Kupreliškio kunigui. Nuteistas mirties bausme.

78. Vytautas Valentėlis-Karukas, partizanas nuo 1948 m. Žuvo išdavus Kupreliškio kunigui Puznos miške.

79. Jonas Augustauskas, Salamiesčio mstl. Slapstėsi ginkluotas. Kareiviai sudegino Jarmalavičiaus tvarte besislepiantį. Prieš tai besigindamas nušovė vieną kareivį.

80. Alfonsas Paliulis, Gumbelių k. Turėjo dokumentus. Nušovė stribai Salamiesčio mstl.

81. Jonas Petronis, Gumbelių k. Stribai suėmė dirbantį. Nusivarę prie Salamiesčio kapinių užmušė.