Kronika

KARIUOMENES ATKŪRIMO MINĖJIMAS PHIL ADELPHIJ OJE

Philadelphijos ramovėnai, Kariuomenės šventei pradėjo ruoštis anksti. 1969 m. rugpjūčio 17 d., skyriaus valdyba sudarė planą šventės pravedimui ir valdybos nariai pasiskirstė pareigomis kas ir ką atliks.

Neoficialiai buvo sužinota, kad p. Jurskių šeima, a.a. inž. plk. lt. Alfonso Jurskio atminimui, kariuomenės atkūrimo minėjimo proga, įteiks Ramovės skyriui vėliavą. Skyriaus valdyba todėl aptarė vėliavos įvesdinimo iškilmes.

Vėliavos krikšto tėvais buvo numatyta kviesti Vyčio Kryžiaus kavalierių, savanorį-kūrėją plk. Vincą Šaudzį ir p. Juzę Augaitytę; prof. dr. Joną Puziną ir p. Sniegą Jurskytę; Vyčio Kryžiaus kavalierių, savanorį -kūrėją, Lietuvos Laisvės Kovų Karo Invalidų sąjungos pirmininką viršilą Bronių Tvarkūną ir p. Bronę Impolėnienę; vėliavos krikšto metrikos akto projektą paruoš Antanas Impolėnas.

Vėliavą pašventinti buvo pakviestas šv. Andriejaus parapijos klebonas kun. Jurgis Degutis; iškilmingas pamaldas laikyti — kun. Kajetonas Sakalauskas.

Lapkričio 15 dieną, skyriaus pirmininkas Juozas Česonis kalbėjo per Bendruomenės Balsą į Philadelphijos lietuvių visuomenę. Tą pačią dieną, vakare įvyko Lietuvos Ginkluotų Jėgų atkūrimo 51 metų sukakties minėjimas Šv. Andriejaus parapijos salėje.

Minėjimą pradėjo skyriaus pirm. Juozas Česonis. Pradedant minėjimą Sniegą Jurskytė įnešė į salę ramovėnų vėliavą. Ona Šalčiūnienė sugiedojo Amerikos himną. Po himno, Sniegą Jurskytė, visos p. Jurskių šeimos vardu, savo tėvelio a.a. inž. plk. lt. Alfonso Jurskio atminimui, vėliavą įteikė skyriaus pirm. J. Česoniui. Pirmininkas pakvietė krikšto tėvus ir kun. Degutį pašventinti vėliavą. Pašventinus vėliavą, krikšto tėvai, kun. Degutis ir visa valdyba (Juozas Česonis, Adomas Šparkevičius, Antanas Impolėnas, Antanas Rukšys, Kazimieras Špakauskas) pasirašė vėliavos krikšto aktą. Pasirašius aktą, pirmininkas paprašė prof. dr. Joną Puziną perskaityti vėliavos krikšto aktą. Vėliavai duotas “Inž. plk. lt. Alfonso Jurskio” vardas už jo nuopelnus Lietuvoje ir įsteigiant Ramovės Philadelphijos skyrių, kurio ilgamečiu pirmininku jis buvo.

Vėliavos krikšto Aktas

Prof. dr. Jonas Puzinas skaito vėliavos krikšto aktą. Iš k. į d.: Juzė Augaitytė ir plk. Vincas šaudzis, Bronė Impolėnienė ir viršila Bronius Tvarkūnas, Sniegą Jurskytė ir prof. dr. Jonas Puzinas.

“1969 metų lapkričio mėn. 15 dieną, Philadelphijoje, šv. Andriejaus parapijos salėje, 19-ji ir Wallace gatvių kampas, minint atkurtos Lietuvos Kariuomenės 51 metų sukaktį, iškilmingai pašventinta Philadelphijos ramovėnų vėliava, kurią įteikė p. Sniegą Jurskytė visos p. Jurskių šeimos vardu savo tėvelio a.a. inž. plk. lt. Alfonso Jurskio, skyriaus steigėjo ir ilgamečio skyriaus pirmininko atminimui.

“Vėliavai duotas Inž. plk. lt. Alfonso Jurskio vardas.

“Pašventinimo apeigas atilko Šv. Andriejaus parapijos klebonas kun. Jurgis Degutis. Vėliavos krikšto tėvai buvo: p. Juzė Augaitytė ir savanoris-kūrėjas, Vyčio Kryžiaus kavalierius plk. Vincas Šaudzis; p. Sniegą Jurskytė ir Prof. Dr. Jonas Puzinas; p. Bronė Impolėnienė ir savanoris - kūrėjas, Vyčio Kryžiaus kavalierius viršila Bronius Tvarkūnas.

“Po šventinimo apeigų vėliavą priėmė skyriaus valdybos pirmininkas av. kpt. Juozas Česonis.

“Vėliavą saugo ir globoja skyriaus valdyba. Tam reikalui, kiekviena valdyba, pradėjusi savo kadenciją, vieną valdybos narį skiria vėliavos globėju. Philadelphijos skyriaus nariai pasižada vėliavą saugoti ir globoti ir tinkamai gerbti.

“Jeigu Philadelphijos skyrius likviduotųsi, vėliava ir šis aktas perduodamas Laisvės Kovų Muzėjui Čikagoje. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, vėliava ir šis aktas perduodamas Nepriklausomos Lietuvos Karo Muzėjui.” [Seka parašai.]

Vėliavos krikšto aktą meniškai paruošė architektas Jonas Stelmokas, skyriaus narys.

Po krikšto apeigų, vėliava buvo įnešta į sceną ir pastatyta tarp Amerikos ir Lietuvos vėliavų.

Po šių iškilmių pirmininkas tarė šventės atidarymo žodį. Buvo pagerbti žuvusieji kariai, partizanai ir visi kovojusieji už Lietuvos laisvę.

Po prmininko žodžių, pagrindinę kalbą pasakė inž. Juozas Ardys. Tolesnį programos vedimą perėmė p. Virginija Majauskienė. P. Ona Šalčiūnienė padainavo keletą dainų, o Philadelphijos tautinių šokių grupė “Žilvinas”, vadovaujant Esterai Bendžiūtei, pašoko tautinių šokių.

Visas minėjimas buvo užbaigtas Lietuvos himnu. Toliau sekė linksmoji dalis.

Lapkričio 23 d. iš ryto buvo atlaikytos iškilmingos pamaldos Šv. Andriejaus parapijos bažnyčioje už mirusius skyriaus narius ir kenčiančią Lietuvą. Šv. Mišias laikė kun. Kajetonas Sakalauskas. Pamaldų metu giedojo Philadelphijos “Vilties” choras, diriguojant Leonui Kauliniui, skyriaus nariui, vargonais pritariant Vytautui Matoniui.

Philadelphijos ramovėnai pirmą kartą pamaldose dalyvavo su nauja vėliava. Be ramovėnų vėliavos, dalyvavo ir Philadelphijos Tautinės S-gos vėliava.

Visas minėjimas ir pamaldos praėjo labai sėkmingai.

Philadelphijos ramovėnai nuoširdžiai dėkoja, visai ponų Jurskių šeimai už nepaprastą dovaną, o labiausiai p. Sniegai Jurskytei už jos iniciatyvą pagerbti savo tėvelį a.a. Alfonsą Jurskį.    Agaras

NIAGAROS PUSIASALIS. CANADA

V. Beliūno ūkyje, R.R.1 Welland, Ont., ramovėnai rūpestingai skaičiuoja kliudymus į taikinius. Iš k. į d.: A. Lukas, Z. Jakubonis, K. Jasevičius, A. Zosanas, K. Galdikas, A. Vyniautas ir J. Kavolėlis.


Ramovėnai 1969 m. turėjo pasitempti, kad atsilaikius prieš visokias negeroves, kurios buvo paskleistos per Kanados ir Amerikos lietuvių spaudą, liečiančias ne vien tik paskirus asmenis, betgi net ir organizacijas, kenkiant jų veiklai. Šias eilutes rašančio manymu, nereikia kištis į svetimo darželio reikalus, nes kišimasis į privačius reikalus kenksmingas bendram lietuviškam darželio grožiui, kuris priklauso ne vien tiktai tiems, kurie rėkia, bet ir tiems, kurie tyli. Kritika yra geras dalykas, bet ji turi būti kaip kristalas, bet ne juokas puodo iš katilo juodo. Mūsų trigrašis yra toks, kad negalima reikalauti iš asmens to, ko jis neturi. Sakysim, jei asmuo neturi pinigų, patriotizmo, arba, kad ir paprasčiausio dalyko supratimo, tai kiek iš jo reikalautum, vis tiek negausi, nes jis jų neturi. Išvada peršasi, kad tas yra netvarkoj, kuris reikalauja, bet ne tas kuris neduoda. Spauda yra nepaprastas ginklas, kuriuo negalima šaudyti, kur tik kas nori ir į ką nori. Vietnamo kare ir tai neleidžia bandyti kas ir kur nori. Jei yra reikalas, kreipkitės į ginčams spręsti komisijas, arba į garbės teismą, bet ne dumblinkit mūsų gražios kolonijos gyvenimą.

St. Catharine turime žuvusiems Kovose už Lietuvos Laisvę paminklą, jo fundatorius, kun. B. Mikalauskas, projektuotas inž. A. Kulpavičiaus. Metinių sukakčių progomis susirenkame ten žuvusiuosius prisiminti — pagerbti. Tai gražiausias būdas jiems prisiminti už kilniausius šioje žemėje darbus. Ne tik žuvusiems, privalome atiduoti pagarbą, bet ir gyviesiems laisvės kovotojams. Todėl sveikintinas, iškilmingas pagerbimas Nepriklausomybės kovų dalyvių, įvykęs vasario 16-tos išvakarėse Niagaros Pusiasalyje. 1969 m. Ramovės sk. valdyba gražiai pasidarbavo organizacijos veikloje, jos darbai verti dėmesio: spaudos parėmimas, žurnalo “Karys”, “Lituanus”, savaitraščių "Tėviškės žiburiai”, “Nepriklausoma Lietuva”, “Tėvynės Prisiminimai” — radio valandėlės, ir įstojant nariu su pirmuoju šimtu doleriu į L. F. Surengta iškilmingas Lietuvos kariuomenės atsikūrimo paminėjimas su paskaita ir menine dalim, kurią puikiai išpildė Ročesterio Lietuvių Bendruomenės choras su solistais ir deklamacijomis, vad. muz. A. Adomaičio.

Birželio mėn. buvo suruošta šeimyninė gegužinė, kuri irgi gražiai praėjo ir pasigėrėtiną pelną davė. Gruodžio 6 d. įvyko tradicinis “Kalakutų sportinis šaudymas”. Nuotraukoje matosi, kaip šaudytojai rūpestingai skaičiuoja laimėtus taškus, už kuriuos gavo po du prizus: K. Jasevičius, A. Vyniautas, A. Zosanas. Po vieną prizą laimėjo: V. Baliūnas, Z. Jakubonis, J. Kavolėlis ir J. Vysniauskas. Šiose sporto rungtynėse buvo šaudoma 12 kal. medžiokliniu ir 22 kal. sportiniu šautuvais.

Koresp.

Mjr. Kazys Šimėnas apdovanojamas Lietuvos Skautų s-gos ordenu už eitas “Skautų Aido” administratoriaus pareigas. Ordeną prisega s. Česlovas Kiliulis, LSS Pirmijos narys.

 


TREJUOSE HORIZONTUOSE

Jau praėjo 30 metų, kai Lietuvos kariuomenė buvo Sovietų Rusijos išblaškyta, išžudyta. 1940-46 m. laikotarpyje, lietuviai kariai kovojo įvairiuose frontuose. Jų gyvybės geso Sibire, kovų laukuose Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir Vakarų fronte.

Kilus sovietų-vokiečių karui 41.6.22, stovėję Vilniaus krašte mūsų daliniai, saugomi rusų viršininkų, atsipalaidavo, sudarė savisaugos batalionus ir beveik keturis metus kovojo prieš rusus. Sovietai per vienus metus okupacijos išvežė ar nužudė virš trijų tūkstančių Lietuvos karių.

Sovietų sutverta “Lietuviškoji šaulių divizija” grįžo į Lietuvos frontą 1944 m. Ją sudarė 10,250 karių, kurių tik 36% buvo lietuvių. Okupavus Lietuvą antrą kartą, į “Liet. Diviziją” buvo įjungta 13,000 naujų vyrų. Divizija vyko Berlyno link ir jo užėmime dalyvavo apie 8000 lietuvių. Daug lietuvių dalyvavo frontuose Lenkijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje. Kiek jų žuvo, nėra tikrų žinių, tačiau apie 30-50 tūkstančių lietuvių karių turėjo prievarta aukotis Sovietų interesus ginant!

II pasaulinio karo metu, šiapus vokiečių fronto, Rusijoje, Lietuvoje (kartu ir partizanų kovose), ties Klaipėda, Latvijoje, Berlyne, Karaliaučiuje ir kitur (pav. Italijoje), nemaža lietuvių karių žuvo. Kas juos ir surašys! Kiek sąjunginingų pusėje, iš laisvo pasaulio, yra žuvusių lietuvių, ne tik Europoje bet ir Tolimuose Rytuose, niekas nežino. Mes tik apytikriai galime susumuoti, kad netekta virš 60 tūkstančių vyrų. Mobilizavo sovietai Lietuvos vyrus, neatsiliko ir vokiečiai. Todėl Lietuvoje, pagal 1959 metų surašymą virš 200 tūkstančių vyrų buvo rasta mažiau.

O dabar, jaunuoliai siunčiami visur, jų jau yra žuvę ir Čekoslovakijos užėmime ir Sovietų-Kiniečių ginče. Taigi, už vergijos pančius, neskaitant didelio ekonominio apiplėšimo, Lietuva turėjo ir turi rusams mokėti ir labai augštą kraujo duoklę.

Mums visiems lietuviams yra liūdna, kad ne tik Lietuvoje, bet ir šiapus geležinės uždangos žūsta kariai. Vietnamo karas, Lietuvos istorijoje, bus lietuvių krauju įrašytas, štai, ir vėl fronte krito, vos 20 metų sulaukęs, Antanas A. Virbickas, kilęs iš West Paterson, N.J. Karys Janušas, iš Čikagos, sužeistas; Sp./4 R. Junkas, iš Čikagos, pasižymėjo kovoje, išgelbėdamas kario gyvybę.

Dėl komunistų moratoriumo, štai ką buvę ar esą Vietname kariai sako: “Buvau pašauktas į JAV kariuomenę. Atvykau į P. Vietnamą ir vykdau tai, kas reikalinga. Manau, kad žmonės Amerikoje tik apsunkina mūsų padėtį.” Kitas sako: “Aš tikiu į kovą prieš komunizmą, man aišku kodėl karui nepritaria tie, kurie demonstruoja.” O, laivyno karys protingai perspėja: “Aš manau, kad tie protestų reiškėjai kada nors vėliau, skaudžiai nusivils ir gailėsis... atėjus metui, kai pačioj Amerikoj vyks kovos ir jose dalyvaus jų pačių vaikai.” Human Events, nr. 45, išspausdino žuvusio kario tėvo laišką, kuriame tėvas griežtai draudžia agitatoriams minėti jo sūnaus vardą, nes tik tėvai išaugino JAV karį, jį atidavė frontui, vėliau negyvą pirmieji ašarom aplaistė, apsupdami JAV žvaigždėta vėliava, todėl visų tėvų pareiga griežtai pasipriešinti karių niekinimui — tų karių kurie padėjo savo gyvybes dėl laisvės, kad JAV nebūtų sutrypta žiauraus komunizmo.

Laisvajame pasaulyje, lietuvių karių veteranų dalyvavusių įvairiuose frontuose, nuo Lietuvos iki Vietnamo, yra didelis skaičius. Daugumas jų yra įsijungę į atskirus JAV ar kitų kraštų veteranų postus, net lietuvių postus. Iš viso, JAV yra 26,656,000 veteranų. Žinome, kad New Yorke, Bostone, Čikagoje yra ir lietuvių įsteigtų postų. Čikagoje veikia Dariaus ir Girėno ir Don Varno postai. Jie priima savo tarpan dalyvavusius Korėjos, bei Vietnamo karuose. Lygiagrečiai veikia ir Lietuvos buvusių karių sąjunga “Ramovė”, nes daugelis Amerikos postų nenorėjo priimti į savo eiles karių, atvykusių po II Pasaulinio karo. Nors daugelis lietuvių priklauso JAV veteranų postams, tačiau, reikėtų įtraukti juos ir į “Ramovę”. Antraip, “Ramovei” teks įsilieti į lietuvių postus, nors ir didelių klausimų tada kils. Tad, galvokime visi, kokių pasiūlymų turime, kaip išvengti sunykimo. Balys Svalia

ADELAIDĖJE ŠVIESIAU PASIDARĖ

(Gen. M. Rėklaičio viešnagė)

Lyg kažkieno užburtu mostu 1947 m. pradėjo plūsti lietuviai į tolimąjį pasaulio užkampį — Australiją. Tačiau nesugebėjo su savim atsigabenti daugiau įžymių vyrų, visokių sričių pirmūnų, bei kitų profesinių viršūnių. Sakysim, iš karininkijos augščiausio laipsnio atstovas Australijoje (Sidnėjuje) tėra pulkininkas.

Nenuostabu tad, kad 1966 m. į Adelaidę atsilankęs plk. V. Šliogeris (iš Sidnėjaus) buvo visaip pagerbiamas, kviečiamas į namus, prašomas viešai prabilti ar pravesti įvairias iškilmes. Eiliniai, puskarininkiai ir kitų laipsnių kariai, prisimindami tarnybos laikus, pasijuto vėl išgyveną savo praeitį pulkininko akivaizdoje. Toki apsilankymai tiesiog pakrato mūsų buvusius karius ir juos apvalo nuo įkyriai nuobodžių kasdienybės dulkių.

O, 1970 metų sausio mėn. 17 dienos apsilankymas Adelaidėje, tiesiog, visus ramovėnus sukėlė ant kojų, taip pat sujudino nemaža ir mūsų civilių tautiečių. Iš Čikagos pas mus atskrido pats generolas. Tai P. M. Rėklaitis, vienas augščiausio laipsnio pareigūnų mūsų kariuomenėje. Nors jau pasitraukęs i pensiją, tačiau dar vis žvalus. Ant rytojaus, jis jau važiuoja į Šv. Kazimiero lietuvių koplyčią, kur būna apsuptas tautiečių minios šventoriuje. Po pamaldų kviečiamas kun. A. Kazlausko, MIC, pietų, kur susitinka čikagiškį kun. Spurgį, MIC. štai jis jau vežamas pavakariais į ateitininkų sendraugių pobūvį, p. p. Dičiūnų sodyboje. Sveikinimai, kalbos, aiškinimai — net ir jaunam žmogui būtų per daug.

Sausio 25 d., karštą ir saulėtą sekmadienio popietę, Adelaidės kalnuose, gamtos apsaugos parke, pušų bei eukaliptų pavėsyje, vyksta Vyties sporto klubo gegužinė.

Generolui priartėjus prie “gegužiautojų” aikštės, suskambėjo lietuviška sutartinė “Kur lygūs laukai”... Pasirodo, čia ne vien tik sportininkų būta. Dainavo buvę kariai, šauliai, policijos pareigūnai, ramovėnai ir kiti laipsniuoti ir nelaipsniuoti vyrai, apsidžiaugę toko reto svečio apsilankymu. Keistas australiškas miškas, bei šlaitai atsiliepė lietuviškais aidais. “Kario” žurnalo platintojas L. Vasiliūnas supažindino miško dainininkus su augštuoju svečiu, rinkosi būrin buvę Lietuvos gynėjai paspausti rankos generolui, pasidalinti praeities įspūdžiais.

Svečias, sujaudintas tokio priėmimo bei susidomėjimo, senuosius ir naujuosius pažįstamus pakvietė prie bufeto po dideliu medžiu, prašė visus pasirinkti gėrimus. Buvo išlenkta po stiklelį generolo sveikaton. Taip besisvečiuojant ilgainiui nebeliko nė vieno “gegužiautojo”, kuris nebūtų susipažinęs su garbinguoju svečiu, nebūtų jo apklausinėjęs apie savuosius Čikagoje ir kituose Amerikos didmiesčiuose.

Ypač buvusių karių nuotaika buvo pakili, šventadieniška, tokio kito atsilankymo kažin ar besulauks.

Vėl suskambo dainos, kai laikas atėjo atsisveikinti. Pasižadėta drauge su generolu stoti Lietuvai vaduoti darban, įsipareigota tam paaukoti visas likusias jėgas.

Vasario 1 d. įvyko ypatingas karių ramovės susirinkimas. Ypatingas dėl to, kad atvyko net ir tie ramovėnai, kurie niekur iš namų nekeldavo kojos, net per visą paskutinį dešimtmetį, lyg uodai ramiai sau lin-dėdami po lapu.

Generolas buvo pakviestas susirinkimui pirmininkauit. Susirinkimui pageidaujant ir svečiui pritariant, buvo palikta senoji valdyba eiti pareigas: kpt. V. Patašius pirmininkas, L. Taunys sekretorius ir Bernaitis iždininkas. Augštojo svečio viešnagė ramovėnų veiklai buvo išganingas sveikatos švirkštas.

Pravedęs susirinkimą, jis dar skaitė viešą pranešimą apie Amerikos organizacijas Adelaidės lietuvių namų didžiojoj salėj. Paskaitininko vardas sutraukė nemaža klausytojų. Adelaidėje, tačiau, tuo parengimai dar nesibaigia. Prieš saulei leidžiantis, publika pro šonines duris žygiuoja į kiemą, kur įrengtas Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas, nuleidžiama tautinė valiava, giedamas himnas ir Marijos giesmė, taip kaip Kauno mizėjaus sodelyje, šį. paminklą ramovėnai savo rankomis pastatydino savaitgaliais ir laisvalaikiais. Prie šio paminklo generolas padėjo vainiką, prieš tai taręs žodį į susirinkusius.

Svečias išbuvo Adelaidėje tris savaites, bet kiek atlikta, apeita, apžiūrėta, apkalbėta. Svečias išnaudojo ne tik savaitgalius, kai visi ilsisi, bet ir šiokiadienius, vakarais lankydamas karius ir kitus tautiečius, kurie tik jį kvietė pas save į namus. Tokio amžiaus žmogui, tai yra didelės pastangos bei įtempimas. Tačiau, kai vasario 7 d. gausių lydėtojų apsuptas, apdovanotas gėlėm, atsisveikindamas Adelaidės aerodrome, generolas taip guviai, jaunuoliškai sukaliojosi draugų minioje, niekas negalėjo pagalvoti, nors ne vienas nušluostė ašarą, kai pakilo dangun lėktuvas, kad gal visam laikui išsinešdamas šią mūsų kariams brangią asmenybę, kuri adelaidiškiams per tris savaites prašviesino nuobodžią buitį. Linkime jam geriausios sveikatos ir ilgo gyvenimo!

Kūrėjas - savanoris Leonas Vasiliūnas

MANCHESTERIO, ANGLIJOJE, RAMOVĖNAI

Malonu matyti, kad tremties lietuviai dirba kultūrinį darbą tėvynės garbei.

Štai ir Mančesterio ramovėnai, visi dirba sutartinai, draugiškai ir kupini gerų norų. Narių skaičius auga ir tik dėlto, kad įeiti į darbščių tėvynei pasišventusių tautiečių organizaciją.

Kaip kiekvienais metais, taip ir praeitais, Mančesterio ramovėnai lapkričio mėn. 9 d., kartu su “British Legion” dalyvavo Remembrance Day parade ir padėjo vainiką su lietuvišku trispalviu kaspinu prie Nežinomojo Kario kapo paminklo Eccles mieste. Oras paradui buvo nepalankus, tačiau ramovėnas nenusigando ir žygiavo parade.

Lapkričio mėn. 22 d. Mančesterio ramovėnai surengė Kariuomenės atkūrimo minėjimą Eccles “British Legion” klubo erdvioje salėje.

Paskaitą skaitė ramovėnas kpt. J. Andriuškevičius.

Po paskaitos programą atliko jaunimo organizacija ir skautai. Minėjime dalyvavo Eccles burmistras su žmona ir kiti augšti svečiai.

Po Kariuomenės šventės ramovėnai pradeda ruoštis Naujųjų Metų sutikimui. Ir tas buvo gražiai padaryta.

Dabar — tik balandžio mėnuo, o ramovėnai jau kalba apie Dariaus-Girėno minėjimą, apie vasaros ekskursiją ir kitus reikalus.

1970 m. vasario 7 d. įvyko metinis ramovėnų skyriaus susirinkimas. Skyriaus p-kas K. Murauskas apžvelgė valdybos ir skyriaus atliktus susirinkimus, paskaitas, bei parengimus. Kasoje pinigų apypilniai. Po pranešimų ir diskusijų vyko valdomųjų organų rinkimai. Slaptai balsuojant, išrinktos naujos jėgos: K. Murauskas—pirmininkas, A. Pupelis—sekretorius, A. Jakimavičius—iždininkas, V. Kupstys —p-ko pavaduotojas ir J. Pilipavičius — kultūr. reikalams.

Manoma, kad 1970 m. pareikalaus iš naujos skyriaus valdybos dar daugiau veiklos.

Linkime sėkmės!    A. P.

ČIKAGA, ILL.

Jau nemaža lietuvių organizacijų jaučia sunkumus renkant valdybas. Tie sunkumai pradeda paliesti ir mūsų skyrių. Ir iš tikrųjų, nelengva buvo, kai, kelerius metus pirmininkavęs ir turėdamas daug visuomeninio darbo, kaip LB apygardos pirmininkas, atsisakė būti vėl renkamas. Tačiau, susirinkimo stiprokai “prie sienos priremtas” vėl pasiliko pirmininku. Pakeitus vieną narį nauju, 1970 metams skyriaus valdybą sudaro: pirm. A. Juškevičius, vicepirm. J. Kulikauskas, sekretorius V. Senda, parengimų vadovas K. Leknickas ir iždininkas — Litvinas.

Skyriaus valdyba planuoja surengti vieną kitą paskaitą ar pranešimi, o gal net platesnį pašnekesį (naujoviškai : simposiumą).

Bene svarbiausias darbas būtų, tai numatytas medelių pasodinimas International Friendship Garden sodelyje, prez. A. Stulginskio ir prez. K. Griniaus atminimui. Sodelis yra 55 mylios nuo Čikagos, prie Michigan City, Indianoje. Ten vešliai auga prez. A. Smetonos pasodinta eglutė, dabar jau didelė eglė.

Sumanymą, sodinti medelius vienoje vietoje visiems trims prezidentams, iškėlė LVS Ramovės c.v. pirmininkas prof. gen. St. Dirmantas Čikagos skyriaus susirinkime. Nors šis klausimas kiek ir užsigulėjo, tačiau tikimasi, kad šiemet gal ir pavyks šį sumanymą įvykdyti.    Js.

“LIETUVIAI LEGIONIERIAI VIETNAME”

Tai nedidelio formato gražiai, su iliustracijomis, išleisti atsiminimai, kuriuos parašė Bruno Vytis-Vrublevičius, gyvenąs Toronte. Savo laiku jis pats tarnavo Svetimšalių legione, Prancūzijos kolonijoje Indokinijoje, Vietnamo provincijoje. Gerai pažino kraštą, gamtą, gyventojus, turėjo įvairių nuotykių, knygoje įdėta nemaža nuotraukų. Kadangi amerikiečių karas Vietname dabar populiarus, tai įdomu pasiskaityti ir apie pancūzų kovas su kiniečiais. Autorius atsiuntė man tuos atsiminimus su tokiu lydraščiu:

“Didž. Gerbiamas Pulkininke. Reiškiu lietuvišką-—kario padėką, už įdėtą straipsnį “Karys” š.m. sausio mėn. apie mus nelaimingus jaunuolius, kurie karo audros mėtomi, parduodami vergai tarnavome svetimiesiems, o ne Lietuvos kariuomenėje. Gaila ir tenka apgailestauti. Pastebėjau iš L.E. Įeit. Vyt. Dirkį ir mano pavardę. Malonu. Ačiū.”

Už tokį gražų mano straipsnio įvertinimą reiškiu eksseržantui Bruno V. Vrublevičiui savo nuoširdžią padėką.    plk. R. Liormonas

Konstantinas Petrauskas pagerbtas Čikagoje kaip 1969 m. “Man of the Year”.

VIEŠAI PAGERBTAS LIETUVOS KŪRĖJAS-SAVANORIS, VISUOMENININKAS, KONSTANTINAS PETRAUSKAS

Prieš kelis metus Čikagos mieste buvo įsteigtas taip vadinamas “Department of Human Resources”, veikiąs Čikagos miesto mero globoje. Šio departamento tikslas ir uždavinys — kasmet šiame didmiestyje atrinkti padoriu elgesiu ir pozityvia visuomenine veikla, einamų pareigų bei spaudos srityje, eilės metų būvyje pasižymėjusius, senyvo amžiaus žmones, be rasės, tautybės ir tikybos skirtumo ir pateikti juos viešam pagerbimui.

Aš, kaip ir kiekvienas, manau, lietuvis, džiaugiuos, kad tokių “pripažintų” žmonių tarpe, šiemet buvo pagerbtas mūsų tautietis, buvęs nepriklausomos Lietuvos kūrėjas-savanoris -karininkas, spaudos ir visuomenės veikėjas, Konstantinas Petrauskas.

Paminėtasai dalyvauja visuomeninėje veikloje gražiai reikšdamasis LKKSS-goje, LVS “Ramovėje”, Lietuvos Istorijos Draugijoje, LTSąjungoje, eilę metų sėkmingai spaudos informavimo srityje dirbęs Čikagos ALTe, besidarbuojąs Lietuvos žurnalistų sąjungoje; Lietuvių bendruomenės, BATUNo narys ir eilę metų vienas iš Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjaus “štabo” narių, be to, gražiai besireiškiąs lietuvių spaudoje. Jo darbus dažnai skaitome “Karyje”, “Naujienose”, “Laisvojoje Lietuvoje”, “Darbininke”, rečiau “Dirvoje”, “Keleivyje”, “Tėvynėje” ir kt. Be originalių straipsnelių, K. Petrauskas, mokėdamas kelias svetimas kalbas, neretai patiekia spaudai gražių savo vertimų. Skaitėme “Darbininke”, per eilę numerių ėjusį jo vertimėlį “Pažadėtoji Žemė”, bet tai juk ne pirmutinis ir, tikiuos, ne paskutinis darbelis.

Toki pagerbimai įvyksta “Department of Human Resources” apie pagarbos nusipelnusį asmenį, surinkus žinias ir pristačius kandidatą “Special Events Committee”, kurio pirmininkas yra Martin Paltzer.

Už praėjusius, 1969 metus, visoje didž. Čikagoje, “Man of the Year” parinkta iš viso 155 asmenys. Tame skaičiuje yra ir moterų, bet lietuvių tiktai vienas, čia minimas Konstantinas Petrauskas.Visi pagerbimui “for Senior Citizens” kandidatai, balandžio 1 d., “Spėriai Events Committee” pirmininko buvo iškviesti į Syde Park YMCA rūmus (1400 East 53rd Street), kur įvyko išrinktųjų iškilmingas, viešas pasveikinimas, kiekvienam jų įteiktas specialus puošnus Čikagos miesto mero R. J. Daley pasveikinimo laiškas. Buvo kalbos ir pav., lietuvio, kaip vienintelio tokiame gražiame būryje, asmeninis pasveikinimas.

Tuo būdu pagerbtųjų visuomenininkų lietuvių iki šiol Čikagoje turime tik tris: dr. St. Biežį, dipl. teisininką Jurgį Kasakaitį ir dabar, vyr. leitenantą, žurnalistą KONSTANTINĄ PETRAUSKĄ.

Minėdamas šį džiugų faktą, LKK SS-gos ir savo vardu, sveikinu visada veiklų ir iniciatyvos kupiną, mūsų sąjungos narį, mano mielą žemietį, žurnalistą Konstantiną Petrauską.

Kostas Karoblis, LKKS S-gos CV narys

OFFICE OF THE MAYOR

City of Chicago

April 1, 1970

Mr. Konstantinas Petrauskas H29 S. Talman Chicago, Illinois Dear Mr. Petrauskas:

I have just learned of your nomination for membership in the City of Chicago’s Hall of Fame. Please accept my warmest congratulations.

Each year we ask civic and community organizations throughout the city to select one person from among all of their members or participants who has given exceptional leadership and service to the organization and the community at large over a period of many years.

Your selection this year by an organization which has benefitted from your participation and service confers great honor on you.

In order to recognize a growing number of outstanding Hall of Fame nominees this year, the Division for Senior Citizens of the Chicago Department of Human Resources will hold regional ceremonies in their honor.

Following these ceremonies, a citizen’s committee will begin the difficult, but rewarding task of choosing from among hundreds of nominees a total of 50 candidates for induction into the City’s permanent Hall of Fame.

It will be my pleasure to preside over these induction ceremonies in the City Council Chambers this May.

Within the next several weeks, the Hall of Fame candidates will be announced. Meanwhile, in behalf of every citizen of Chicago, I wish to thank you for the services to our community which have resulted in your nomination to the Hall of Fame.

Sincerely,

Richard J. Daley Mayor

A.A. AV. KPT. VYTAUTAS PETRUŠKEVIČIUS

Aviacijos kpt. V. Petruškevičius gimė 1901 m. liepos mėn. 14 d. Dangelaičių km., Kybartų valse. 1921 m. baigė Karo mokyklos IV-ją laidų. Tarnybai buvo paskirtas į 6 p.p. Dalyvavo kovose prieš lenkus. 1925 m. buvo perkeltas į karo aviaciją. Baigęs apmokymų buvo paskirtas lakūnu į 3-čią naikintuvų eskadrilę. Tarnaudamas aviacijoje tęsė dėl karo tarnybos nutrauktą mokslą — lankė suaugusiųjų gimnaziją. 1928 m. ją baigė ir įstojo į Kauno universiteto Teisių fakultetą. Mokslą sutrukdė dėl avarijos nukentėjęs regėjimas ir ilgas ligoninėse ir užsienyje gydymasis. 1938 m. jis išėjo į atsargą.

A.A. av. kpt. Vytauto Petruškevičiaus kapas Centennial kapinėse, kur laidojami visi Adelaidės lietuviai. Prie paminklo velionies žmona (kair.) žentas inž. A. Dundza, duktė Vilija ir anūkai.

Į Australiją velionis su žmona, gimnazijos mokytoja A. Penčylaite ir dukterimi Vilija, atvyko 1949 m. Per 20 sunkaus tremtinio gyvenimo metų Adelaidėje buvo gražiai įsikūręs ir rengėsi pailsėti. Buvo likusios tik kelios savaitės ligi pensijos. Deja. . . 1969 m. liepos mėn. 7 d., užbaigus dienos darbą, jį ištiko širdies priepuolis, nuo kurio ten pat darbovietėje ir mirė.

Šių metų kovo mėn. 15 d. velionies šeimos rūpesčiu, dalyvaujant daugeliui jį gerbusių ir mylėjusių tautiečių, buvo pašventintas paminklas ant dar vieno ištikimo lietuvio kapo. Ramaus būdo, atleidžiantis, vienybę raginantis ir ją branginantis, žodžiu ir darbais tarnavo pavyzdžiu kitiems. Buvo tvirtas bendruomenės ir duosnus lietuviškų mokyklų rėmėjas. Jam pastatytame paminkle iškalta eilutė — “Kur banguoja Nemunėlis, kur Šešupė miela plaukia’’, liudija mintį, kuri lydėjo a.a. kpt. V. Petruškevičių jo žemiškoje kelionėje.

C. Zamoiskis

ROČESTERIO RAMOVĖNŲ ŠEIMOS MIRĘ NARIAI

Šį pavasarį negailestinga mirtis išplėšė iš mūsų ramovėnų šeimos tarpo garbingos atminties Oną Keibienę ir Andrių Naujoką. Pirmoji — ramovėnų sk. valdybos nario Vlado Keibos žmona — malonaus būdo moteriškė, buvusi mokytoja Lietuvoje, ilgesnį laiką sirguliavusi ligoninėje mirė vasario 27 d. ir palaidota kovo 2 d. Atsisveikinimo kalbą kapinėse pasakė ramovėnų vardu V. Vitkus. Giliame nuliūdime liko vyras ir duktė Vita Radžiuvienė su šeima, gyv. Kanadoje.

Antrasis amžinybėn iškeliavęs buvo ats. kapitonas Andrius Naujokas. Tai buvo savotiškai įdomus žmogus: būdamas 28 m. amžiaus apleidžia Raudondvario pradž. mokyklos vedėjo vietą ir stoja karo mokyklon. Ją 1925 m. baigęs tarnavo 2 p. pulke ir aviacijos ūkio tarnyboje.

Čia Ročesteryje sunkiai fiziniai dirbdamas, sugebėjo kartu su sūnumi Algiu baigti augštuosius chemijos mokslus, bet tomis privilegijomis nepasinaudojo.

Kurį metą, pradžioje jis buvo Ramovės sk. valdybos narys, bet pradėjęs sirguliuoti, iš aktyvios veiklos pasitraukė. Mirė ligoninėje kovo 7 d.; palaidotas kovo 11 d. Vargšė našlė Emilija Naujokienė negalėjo savo vyro laidotuvėse dalyvauti, nes ji pati tuo metu sunkiai serganti toje pat ligoninėje gulėjo. Tai labai jaudinantis įvykis: žmona ligoninėje, gi vyras jau karste. Ašarose paskendusi liūdi savo mylimo vyro žmona Emilija ir sūnus Algis su šeima savo gerojo tėvo, uošvio ir senelio.

Atsisveikinimo kalbą pasakė kapinėse ramovės sk. valdybos narys V. Keiba.

Abiem gilaus skausmo paliestom šeimom reiškiu savo šeimos vardu nuoširdžią užuojautą.

R. Liormonas

Emilija ir Andrius Naujokai

L.V.S. Ramovės Rochesterio sk. nario Vlado Keibos kalba laidojant a.a. ats. kapitoną Andrių Naujoką

Man skaudu čia tarti kelta žodžių atsisveikinant a.a. Andrių Naujoką todėl, kad mes šiuo laiku šią vietą, pasakyčiau, ėmėme labai dažnai lankyti. Vos per dešimts dienų maža Rochesterio lietuvių koloniją neteko trijų narių ir mes juos čia, į šią amžino poilsio vietą, atlydėjome.

A.a. Andrius buvo mokytojas — pedagogas, patriotas, rimtas, ramus, gal kartais šiek tiek užsidaręs, susimąstęs. Gal norėdamas daugiau atsiduoti neseniai atstatytos Lietuvos nepriklausomybės labui ir įnešti įnašą jos laisvės išlaikymui, a.a. Andrius apleidžia pradžios mokyklą ir 1923 m. spalio mėn. 26 d. stoja į Lietuvos Karo mokyklą. Tuo pat metu ir aš buvau priimtas į Karo mokyklą. Čia per du metus teko arčiau pažinti Andrių. Susidraugavome ir dažnai pasikalbėdavome įvairiomis temomis, ypač iš dėstomųjų dalykų mokykloje.

1925 m. rugsėjo mėn. 7 d. baigėme Karo mokyklos VII-ją laidą. 53 kariūnai buvo pakelti į pirmąjį Lietuvos kariuomenės karininko, jaunesniojo leitenanto, laipsnį. Išsiskirstėme į paskirtus kariuomenės dalinius, įvairiose Lietuvos vietovėse, kur iki 1940 m. teko susitikti su juo gal tik du kartu.

1955 m. man persikėlus į Rochesterį dažniau tekdavo susitikti ir prisiminti Karo mokyklos laikus. Susitikus jis vis klausdavo — “kaip gi II būrys” ? Mat, abu buvome II būryje.

Buvome daugiau negu draugai — buvome Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ginklo draugai.

Iš 53 karininkų šiandien liko labai mažai. Negailestinga mirtis keltą pasiėmė čia Amerikoje, Australijoje ir Kanadoje. Daug komunistai nukankino, sušaudė, ištrėmė į Sibirą ir ten jie neteko gyvybės.

Ir štai, gana ilgai ir sunkiai sirgus, mielam Andriui, negailestinga mirtis pakirto jo gyvenimo siūlą, o mes čia susirinkę prie jo karsto tylia malda lūpose tariame jam atsisveikinimą: Amžiną atilsį!

Tegul bus leista man, o gal ir mano pareiga, likusių Lietuvos Karo mokyklos VlII-tos laidos karininkų vardu, o taip pat Rochesterio ramovėnų vardu, pareikšti gilią užuojautą jo žmonai Emilijai ir sūnui Algiui su šeima. Mes čia susirinkę kartu giliai liūdime netekę mielo ramovėno, lietuvių bendruomenės nario.

Andriau, mylėjai Lietuvos žemelę, bet skyrus likimui, tebūnie Tau lengva svetinga Amerikos žemė — ilsėkis amžinoje ramybėje.