Partizanai: Istorija ir dabartis

MAŽOSIOS LIETUVOS DRAGŪNŲ PULKAS

DR. P. RĖKLAITIS

Lygios lankos, žalios pievos,
Balti dobilėliai;
Čia vaikščiojo, uliavojo
Du baltu dragūnu.

Ei jūs, dragūn dragūnėliai
Balti dobilėliai,
Ko vaikščiojat uliavojat
Po Slezingės žemę?

Ir atlėkė juodas varnas,
Juodasis varnelis,
Ir parnešė baltą ranką
Ir aukso žiedelį.

Ei tu, varne, juodvame,
Juodasis varneli,
Kur tu gavai baltą ranką
Ir aukso žiedelį?

Už Kistrino, pas Kistriną
Didžioj krygėj buvau;
Čion gavau aš baltą ranką
Ir aukso žiedelį.

Lietuvių liaudies daina (1)

Mažosios Lietuvos gyventojų prisiminimuose tvirtinama, kad Klaipėdos krašto lietuviai didžiuodavosi karinę prievolę atlikę pas Tilžės dragūnus.² Šiam pulkui pernai būtų suėję 250 metų. Čia reprodukuojama litografinė vinjetė išleista jubilėjiniame leidinyje, kuris pasirodė prieš 100 metų, kai buvo sukakę 150 metų nuo pulko įsteigimo (Pav. 1). Nežinome, ar prof. H. Kretzschmeris, kuris 1866 m. Berlyne nupiešė šią vinjetę, vadovavosi prūsiškuoju pagrindinumu ar priešingai sąmojinga vaizduote, šalia prūsiškųjų pulko emblemų įjungdamas į dekoraciją Lietuvos Vytį. Prūsijos pulko simbolikoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas yra įdomus istorinis anachronizmas.

Pulko istorija yra prūsiška valstybiškąja prasme, ir prasideda toli nuo Lietuvos. Augustas II Saksonijos ir Lietuvos-Lenkijos karalius atidavė Prūsijos karaliui 780 saksų raitelių, iš kurių Prūsijos generolas-majoras Wuthenow, Potsdame, prie Berlyno, savo karaliaus 1717 balandžio 19 d. įsakymu suformavo dragūnų pulką. Šitie dragūnai vadinti “porcelianiniais”; mat buvo pasakojama, kad Prūsijos karalius už perleistuosius saksų raitelius Augustui II-jam padovanojo porceliano ir gintaro dirbinių kabinetą (kolekciją). Tų pačių 1717 m. gruodžio mėn. pulkas išžygiavo į Mažąją Lietuvą. 1718 m. sausio mėn. 10 d. jis pasiekė Įsrutį, kur įsikūrė štabas, atskiros dalys sustojo Tilžėje, Ragainėje, Goldapėje, Stalupėnuose ir Pilkalnyje. 1794-1800 m. Tilžėje miestiečių lėšomis buvo pastatytos specialios kareivinės visam pulkui. ³

Lietuvius buvo pradėta verbuoti neužilgo po pulko įsikūrimo Tilžėje, kaip rodo lietuvių liaudies daina mininti baltus dragūnus Silezijos karuose (prieš 1745). Mažojoje Lietuvoje stovintį pulką turbūt jau XVIII a. pradėta vadinti, iš pradžių neoficialiai, “lietuviškuoju”, galbūt dėl jame tarnaujančių lietuvių, bet greičiau teritorine prasme. Būdvardinė lytis vokiško žodžio “litauisch” yra dviprasmė — lietuviškas pagal lietuvius, arba lietuviškas pagal Lietuvą, kaip kraštą. Prūsijos valstybėje buvo pulkų vadinamų West-falijos, Vakarų Prūsijos, Silezijos, Rytų Prūsijos. Lietuva Prūsijoje buvo taip pat teritorinė—administracinė sąvoka, Rytprūsiams nesubordinuota, bet koordinuota. Tai pvz. rodo ministerio Schrötterio 1798-1802 m. paruošto garsaus žemėlapio titulinis: “Karte von Ost-Preussen nebst Preussisch Litthauen und West-Preussen.” Prūsijos Lietuva buvo suprantama ne kaip Rytprūsių dalis, bet labiau kaip atskira Prūsijos valstybės provincija.

Aprašomasis dragūnų pulkas No. 7 nuo 1739 metų oficialiai būdavo vadinamas vadų vardais. 1808 m. lapkričio 7 d. jis buvo pavadintas, tiesa, “Rytprūsių dragūnų pulkas”, bet 1808 m. lapkričio 14 d. jau gavo vardą “Dragūnai No. 3 Lietuvių dragūnų pulkas”. 1816 m. žodis “lietuviškas” (lietuvių) būdavo dedamas į skliaustelius. 1818-1860 m. pulkas buvo vadinamas paprastai “Dragūnų pulkas No. 1”. 1860 m. liepos mėn. 4 d. įsakymu pulkas atgauna savo seną vardą “lietuviškas dragūnų pulkas (No. 1)”. 1861 m. panaikinami skliausteliai apie No. 1, o 1861 m. spalių mėn. 18 d. pridedamas ir pulko garbės vado Prūsijos princo Alberto vardas.⁴ Šis vardas pulkui išsilaikė iki jo likvidacijos 1919 m. Jo tradiciją iki 1945 m. kapituliacijos laikė “Kavalerijos 1 pulkas”.

Veteranai dar ir po II Pasaulinio karo, šaukdami savo suvažiavimus, neužmiršdavo prie pulko vardo pažymėti “Litth.”⁵

Kiek lietuvių šiame Prūsijos dragūnų pulke tarnavo turimi šaltiniai nenurodo. Savaime aišku, kad nevisuomet pavardės lytis sutampa su išpažįstama tautybe, bet nesant duomenų apie tautybę, tenka vadovautis pavardžių kalbine forma, kad bent apytikriai išaiškinti lietuviško elemento apimtį jo kilmės prasme.

Iš Kahlerio patiekiamo karininkų sąrašo galima matyti, kad karininkai XIX amžiuje pulke buvo, be mažų išimčių, vokiečiai, daugiausia bajorai, kilę iš Prūsijos dvarų. Du karininkai su lietuviškai skambančiomis pavardėmis minimi 1760 m.: jaunesnysis leitenantas von Tyszka iš Prūsijos ir von Butramenewicz (Butrimavičius) iš Lenkijos, greičiau iš Lietuvos, nes Didžioji Lietuva anuo metu laikyta Lenkijos karalystės dalimi. Lietuva, kaip karininko tėvynė pirmą kartą nurodoma 1756 m.: profosas t.y. karo policijos vadas Albus Matzkus — aus Litthauen.⁶ 1805 m. minimas leitenantas Franz von Jagmin (Jagminas) iš vad. Neu-Ostpreussen t.y. iš Suvalkijos. 1806 m. lapkričio mėn. ordinu apdovanotas puskarininkis Packolatis. Nuo 1813 m. Lietuva kaip tėvynė karininkų sąraše pažymima dažniau, bet šie visi iš Lietuvos kilę karininkai turi vokiškas pavardes.

Kitokia buvo kareivių etnologinė sudėtis. Nors pilnų kareivių sąrašų neturime, bet iš dragūnų pavardžių minimų išimtinėmis progomis galima spręsti,- kad XIX a. mažiausiai 30% kareivių turėjo lietuviškos formos pavardes, taigi bus buvę kilę iš, daugiau ar mažiau, lietuviškų kaimų. 1759 m. mūšyje prie Torgau atakoje austrų nelaisvėn paimtas dragūnas Wandszus tuoj austrų generolo su dovanomis paleidžiamas sakant: “Tokį drąsų vyrą reikia drąsiajam pulkui išlaikyti”.⁷ 1806 m. lapkričio mėn. ordinais dekoruojami dragūnai Letat ir Albat.⁸ 1812 m. liepos mėn. pasižymėjusiųjų tarpe minimas dragūnas Jurkatis, 1812 m. spalių mėn. dragūnai Puskepat ir Prischat, 1813 m. balandžio mėn. — Spudeit, Lotories, Larkschat; 1813 m. rugpjūčio mėn. geležinį kryžių gavusiųjų sąraše lietuviškų pavardžių daugiau: dragūnai Albat, Priwat, Mekschat, Lenkeit, Steguweit, Krickszuns, Borat, Gerulat, jun., Lekschat, Kalweit, Dowidat, Stachulat, beto iš šaulių dalinio grandinis Donalitius (Donelaitis) ir Buttkus.⁹ Karaliaučiaus Pilies -Bažnyčioje buvo paminklinė lenta su 1813-1815 m. dragūnų pulko žuvusiųjų bei mirusiųjų pavardėmis, jų tarpe rasime Donalitius J., v. Tyszka, Jurkat, Podzkus, Burblies, Jodat, Kumst, Kudzus, Steppons, Staschulat, Meschkat, Petschulat.¹⁰

Pav. 1. Mažosios Lietuvos dragūnų pulko 150 metų jubilėjaus titulinė vinjetė. Dešinėje matomas Lietuvos Vytis, kairėje žemai — XVIII a. “porcelianinis dragūnas”. Nuotrauka iš Kahlerio veikalo (Johann - Gottfried - Herderio Instituto biblioteka Marburge).

1812 m. rugsėjo mėn. mūšių aprašyme išliko užfiksuotas toks kuriozinis epizodas, kuris truputį praskleidžia lietuvybės, klausimą pulke. Rusų 6 svarų kulka-sviedinys pataikė grandiniui Markšaičiui (Markschat) į balno sagą. Raitelis, cituojant Kahlerį, sušuko: “Kas tass Paukstene (was ist das fūr ein Vogei)!” ir savo ranka pagavo šitą kulką, kuri net raitelio nei žirgo nesužeidusi.¹¹ Sakinys lietuvių kalba vokiškame šaltinyje, kad ir netiksliai perduotas, nelauktai mums vaizdžiai parodo, kad bent XIX a. pabaigoje pulke, nežiūrint vokiškos vadovybės, lietuvių kalba buvo kasdieninis reiškinys.

1870-71 m. kare Prancūzijoje žuvo 1 karininkas ir 30 dragūnų, jų tarpe Siemoneit, Graetschus, Jurgis(!) Baltruschat, Waltereit. Geležinį kryžių gavo kitų tarpe Adomeit, Gandras, Kli-woneit, Petereit, Schobries. Nuo 1879.XII pamal-

Pav. 3. Mažosios Lietuvos dragūnų pulko uniformos 1867 m. Nuotrauka iš Kahlerio veikalo (Johann-Gottfried-Her-derio Instituto biblioteka Marburge).

dos pulkui laikomos Tilžės Lietuvių Bažnyčioje (Litthauische Landkirche), kurioms pravesti paskirtas superintendentas Hoffheinzas.¹²

Lietuviškų pavardžių daugiau mini Pirmojo Didžiojo Karo operacijų aprašymas. Minimi vakmistrai pavardėmis kaip Laurischkat, Surkus, pulko gydytojas dr. Josties ir kaikurie kiti turėję žemuosius karininkų laipsnius. Žuvusiųjų, sužeistų ir dingusiųjų kareivių sąrašas apima 276 pavardes, iš kurių 70 aiškiai lietuviškos.¹³ Visa tai rodo, kad valstiečių ir lietuvių kilmės karių pulke padaugėjo, jų pakilimo galimybės išsiplėtė, kas nereiškia, kad lietuviškumo gyvybė būtų sustiprėjusi. Lietuviškos pavardės, kaip buvo pastebėta, tik nurodo į lietuvišką kilmę, bet nereiškia tautybės pilna prasme. Ypač XX a. pradžioje lietuviškų pavardžių turėtojai, kaip moko mūsų patyrimai Klaipėdos krašte, nemaža dalimi lietuvių tautinės sąmonės neturėjo ir lietuvių kalbos jau nevartojo. Šiuo klausimu autentiškų liudijimų, pvz. platesnių atsiminimų formoje, neturime.

Mažosios Lietuvos dragūnų pulkas dalyvavo visuose Prūsijos valstybės karuose XVIII a., Silezijos kare, Septynių metų kare, 1807 m. kovojo prieš Napoleoną prie Prūsijos Ylavos, lydėjo karalienę Luizą per Kuršių Neringą į Klaipėdą.¹⁴ Apie atskiras operacijas buvo išlikę istorikų panaudoti smulkūs raportai, kaikuriems žygiams maršrutai. 1812 m. birželio mėn. 28 d. abu lietuvių eskadronai perėjo sieną dalyvaudami Napoleono žygyje prieš Rusiją, žygiavo pro Tauragę, Skaudvilę, Nemakščius, Viduklę, Raseinius, okupavo Panevėžį, Telšius, Šiaulius, Smilgius, Pušalotą, Joniškėlį, kovėsi prie Mūšos, užėmė Mintaują ir Bauskę, kurios apylinkėse kovėsi su rusais, taip pat prie Rygos. Traukdamiesi 1812 m. 26 - 28 gruodžio prie Piktupėnų ir Ragainės turėjo paskutinius susirėmimus su rusų kavalerija. 1813 m. kovėsi prieš Napoleoną prie Leipcigo, žygiavo į Prancūziją, iš kur 1816 m. grįžo į Tilžę. 1863 m. Lietuvoje ir Lenkijoje prasidėjus sukilimui Mažosios Lietuvos dragūnams buvo liepta saugoti Prūsijos sieną.¹⁵

Pirmojo Didžiojo Karo metu pulkas kovodamas su rusais vėl operavo daugiausiai Lietuvos teritorijoje. 1914 m. rugpjūčio mėn. priešinosi rusams prie Eitkūnų ir Kybartų, įsivėlė į sunkias kovas Mozūrų ežeruose ir Augustavo apylinkėse. 1915 m. vasario mėn. 11 d. peržengė Prū-

Pav. 3. Mažosios Lietuvos dragūnų pulko kariai kovojant prieš Napoleoną 1813 m. Dragūnas vilki “litevka”. (Originalas autoriaus rinkinyje).

sijos sieną, užėmė Marijampolę ir įsikasė prie Šešupės krantų (1915 m. gegužės mėn. 14 d. iki rugpjūčio mėn. 15 d.). 1915 rugpjūčio mėn. 9 d. persikėlę per Nemuną ties Seredžiumi, pulko eskadronai dalyvavo sunkiose puolimo ir žvalgymo operacijose į šiaurę nuo Kauno ir Neries, ruože Vendžiogala - Jonava - Skaruliai - Kernavė -Musninkai, iš kur pasuko šiaurėn į Ukmergę (1915 m. rugpjūčio mėn. 9 d. - rugsėjo 6 d.). Turėdami daug nuostolių kovose dėl Vilniaus, miestą iš šiaurės apeidami ir apsupdami rusų kariuomenę, pasiekė Smurgainius (1915 m. rugsėjo mėn. 9 d. - 30 d.). Pulko 5 eskadronai turėję po 115 raitelių, dabar teturėjo kovai tinkamų raitelių tik maždaug po 90. Po kovų prie Drisvėtų ežero ir Kurše (1915 m. spalių mėn. 10 d. iki lapkričio mėn. 1 d.) pasibaigė pulko pirmasis frontinis kovos tarpsnis. Paskirtas poilsiui pulkas Kurše gavo uždavinį saugoti pajūrio krantą (1915 m. lapkričio mėn. 2 d. iki 1917 m. rugpjūčio 23 d.). 1917 m. vasarą pulkas vėl metamas frontan, dalyvavo žiauriose kovose prie Rygos (rugsėjo 1 d. iki spalių mėn. 21 d.) ir prieš plėšikus Lietuvoje (lapkričio mėn. 2 d. iki 1918 m. vasario mėn. 2 d.). Kovojant jau prieš bolševikus 1918 m. jojo į Estiją ir į Ukrainą (vasario mėn. 22 d. iki gruodžio 31 d.). Iš Ukrainos raiti jodami visą kelią,

Pav. 4. Mažosios Lietuvos dragūnų pulko adjutantas (Originalas autoriaus rinkinyje.)

Pav. 5. Mažosios Lietuvos dragūnų pulko atsisveikinamoji vinjetė. Dragūnas I-jo Pasaulinio karo aprangoje. Fone Tilžės miestas su Luizės tiltu per Nemuną. Apačioje vardai vietovių, kur mūšiuose pulkas dalyvavo. Nuotrauka iš Osterroht’o veikalo. (Gottingeno universiteto biblioteka.)

dragūnai sugrįžo į Tilžę 1919 m. vasario mėn. 23 d. Pulko vadas, pasitraukdamas iš Ukrainos, nevykdė štabo įsakymo grįžti traukiniu ir taip išvengė apiplėšimų ir žudymų. Kariuomenės teismas vadą vėliau už šį nepaklusnumą išteisino pripažindamas, kad jis pasielgė teisingai.¹⁶

1919 m. spalių 1 d. pulkas likviduojamas. Jo eskadronų likučiai sujungiami su ulonų pulku sudarant vieną “Kavalerijos pulką 1”, kurio pirmasis eskadronas perėmė buv. Lietuvių Dragūnų Pulko tradiciją.¹⁷

Dragūnai XVIII a. ginklavimą turėjo pėstininkų. Dar Pirmajame Didžiajame Kare kovose naudojo raitelių jietis. Uniforma steigimo metu buvo balta, bet 1745 m. įvesti mėlyni švarkai su raudonais ženklais. Mėlyna ir raudona, kaip pulko spalvos, pasiliko iki 1910 m., kada buvo įvesta taip pat pilkai-žalia apranga pritaikyta lauko operacijoms; senoji uniforma tuo tarpu buvo palikta paradams (žr. pav. 2-5).

1   Plg. Z. Kuzmickis:Lietuvių literatūra I. Kaunas 1931, p. 68. Daina atspindi istorinius įvykius. Slezingės žemė reiškia Sileziją. Silezijos karai vyko 1742 m. ir 1744 m. Pirmąjame Silezijos kare žuvo 152 dragūnai, kas paaiškina dainos tragišką simboliką. Dragūnai balti, nes pirmoji dragūnų uniforma buvo balta, bet jau 1745 m. įvesta mėlyna uniforma. Taigi, daina sukurta iš elementų senesnių kaip 1745 m.

2    Eugen Kalkschmidt: Vom Memeland bis München. Erinnerungen. Hamburg-Bergedorf 1948, p. 26.

3    Kahler: Einhundert und fünfzig Jahre des königlich preuszischen Litthauischen Dragoner-Regiments Nr. 1 (Prinz Albrect von Preuszen) seit seiner Errichtung am 1. May 1717 bis zur Gegenwart. Berlin 1867, p. 5, 11 ir tt:; Osterroht und Herrmann: Geschichte des Dragoner-Regiments Prinz Albrecht von Preuszen (Litthauisches) Nr. 1 1717-1919, Berlin 1930, p. 3 ir tt.

4 Kahlerp. 801-803.

5    “Bund ehern. Tilsiter Prinz Albrecht Dragoner Litth. Nr. 1.” Skelbimas suvažiavimui Hannoveryje. Plg. Deutsche Soldaten-Zeitung. München, 20. April 1962, Nr. 15.

6   Kahler p. 663.

7   Osterroth u. Herrmann p. 9.

8   Kahler p. 8.

9 ten pat p. 216, 317, 370.

10 ten pat p. 613-614.

11 ten pat p. 290.

12    Sieg: Geschichte des Dragoner-Regiments Prinz Albrecht von Preuszen (Litthauisches) Nr. 1 1867-1881. Berlin 1883, p. 165, 244, 259.

13    Kullat, Kauschat, Graudons, Uszkoreit, Auschrat, Condereit, Giewat, Jurgeleit, Margies, Naujoks, Rimkus, Barsties, Ruddies, Rasokat, Delkus, Schilloks, Gudat, Ka-wohl II Jurgis (!), Schaulies, Balzuweit, Ballandat, Wo-szylus, Buttgereit, Petereit, Jotzat, Petschat, Smuikat, Rudat Jurgis (!), Malskies, Raudies, Buttkus, Jakubeit, Kallweit, Dulies, Grigat, Balzuweit, Endrunat, Warnat, Alseiks, Schapoks, Wieberneit, Domscheit, Ellereit, Ure-dat, Saunus, Mikuscheit, Albroscheit,- Stirneit, Josteit, Mikat, Kischkat, Gailus, Grigoleit, Stepputis, Galgsdies, Szugat, Schwirkschliesz, Jagstat, Tomscheit, Endruhn, Stennull, Oksas, Baltruschat, Josupeit, Pallasdies, Smet-tons, Schaulies, Strasdat, Petrat. (Pavardės nelietuvintos, duotos taip kaip užfiksuota šaltinyje. Plg. Osterroht u. Herrmann p. 303-311).

14   Kalkschmidt p. 65.

15   Kahler p. 512.

16 Visas operacijas labai smulkiai aprašė savo veikale Osterroht ir Herrmann (žr. išnašą 3).

17 ten pat p. 273-274.

Iškarpos Iš vokiečių karių laikraščio (1961-62 m.) skelbiančios Lietuvių dragūnų plk. Nr. 1 ir Lietuvių ulanų plk. Nr. 12 tradicinius buv. karių suvažiavimus.