Partizanai: Istorija ir dabartis

Galindai prieš Romą

Z. RAULINAITIS

(Pradžia Spalio mėn. Karyje)

IV. AISČIŲ KARINIŲ SANTYKIŲ SU ROMA PĖDSAKAI

Prekyba tarp aisčių krašto ir Romos imperijos ėjo per tarpininkus, germanų ir slavų kiltis. Todėl aisčių kilčių vardai pradžioje romėnams ir nebuvo žinomi, nes tiesioginio kontakto seniausiais laikais tarp jų kaip ir nebuvo Tačiau kitaip reikalai ėmė vystytis germanams pradėjus kovas su Roma. Paprastai priešų vardai geriau atmenami kaip savo draugų. Todėl sekantis istorinis pėdsakas apie aisčius, po Tacito, greičiausiai, yra išdava karinių žygių, kuriuose greta germanų galėjo dalyvauti ir talkininkai aisčiai.

Aleksandrijos geografas Klaudijus Ptolemėjas, gyvenęs nuo 90 m. iki 168 m., paliko veikalą, kuris yra mūsų pagrindinis šaltinis apie klasikinių laikų geografijos mokslą. Iš tiesų, iš jo atlaso išsivystė visa modernioji kartografija.³⁶ Toje geografijos knygoje, aprašydamas europinės Sarmatijos sienas, Potlemėjas sako:

“(Sarmatija) baigiasi vakaruose Vyslos upe ir ta Germanuos dalimi, kuri guli tarp jos šaltinių ir Sarmatijos kalnų, bet ne pačiais kalnais, kurių padėtis buvo jau anksčiau nurodyta; ... Didžiosios venetų rasės gyvena Sarma-tijoj išilgai Venetų įlanką; augščiau Dakijos gyvena peucinai ir bastarnai; ... Iš mažesnių tautų Sarmatijoje gyvena: prie Vyslos upės už venetų — gitonai, taip pat finai, taip pat sulonai... Į rytus nuo paminėtųjų, už venetų yra galindai ir sudinai ir stavanai ligi alanų; už jų igilionai. . . Atokiau nuo Okeano, arti Venetų įlankos gyvena veltai, virš jų osiai; toliau į šiaurę karbonai ir rytų link gyvena kareotai ir saliai; žemiau jų yra gelonai, hippopodai ir melanchlenai; žemiu šių — agatirsai; toliau aorsai ir pagiritai; toliau savarai ir boruskai iki pat Ripėjinių kalnų”.. ,³⁶

Naujausioje kapitalinės Paulys Real-Encyclopadia der Classischen Altertumswissenschaft laidoje, I tomo 687 psl., ..Aestii skyrelyje, yra taip pasakyta: “Ptolemėjas nežinojo bendro tautos (aisčių) vardo, bet tik atskirų genčių vardus; iš jo minimų reikia priskirti aisčių grupei galindus (prūsus), igilionus, sudinus, stavanus, veltae (= Litwa, Letuwa), osius ir karbonus.”

Seniau šiais reikalais rašę mokslininkai (Zeuss ir Muellenhoff) šias gentis irgi laikė aistiškomis. Stavanus Muellenhoffas priskiria lietuviams ir apgyvendina juos tarp Neries ir Nemuno, Vilniaus srityje. Igilionus jis laiko jot-

Ptolemėjo žemėlapio 1605 m. G. Merkatoriaus kopija. Įrašo SARMATIA pirmas skiemuo randasi tarp Nemuno ir Dauguvos. žemiau to skiemens: igilionai, galindai ir sūduviai, augščiau — veltai, pagiritai, karbonai ir k.

vingais ir apgyvendina Pagiryje (Jau Kojalavičius savo lotyniškoje Lietuvos Istorijoje Po-lexią lygino su Podlachia, Podlesie ir vertė šią sritį Subsylvania, t.y. Pagirys.⁴⁶). Veltus jie irgi laiko lietuviais ir apgyvendina Žemaičiuose ir Augštaičiuose. Tarp Ventos ir Dauguvos randa osius, o už Dauguvos į šiaurę, — karbonus; pagal Zeussą jie kuršiai, o pagal Muellenhoffą — latviai.⁴⁶

Be šių aistiškų genčių Ptolemėjas dar mini vieną, kurios vardas skamba visai lietuviškai, tai “pagintai”. Savo laiku apie juos yra rašęs ir J. Basanavičius: “M. Pretorius (Orbis goth. lib. I, cap. 1) žinojo: ‘Po-girrejus vocant illos, qui eis sylvas, užgirrejus, qui trans sylvas de-gunt’.”⁴⁶ Šiuo metu pagirėnų klausimą vėl naujai iškėlė P. Būtėnas (KARYS, 1962 m. Nr. 4 ir 5).

Įdomu, jog Ptolemėjas mini ne aisčius, bet atskiras aisčių gentis. Sūduviai, galindai ir pagirėnai — tai pačios piečiausios aisčių kiltys. Jų gyvenamos sritys plėtėsi toli į pietus, apimdamos dabartinius Mozūrus ir šiaurinę Lenkiją. Pro tas sritis ir per jas slinko germanų kiltys į rytus, užkabindamos aisčius. Reikia manyti, jog netrūko susidūrimų tarp jų ir keliaujančių germanų. Tačiau būta tarp jų ir kaimyninių santykių, prekybinių ir gal net talkos kare, ar panašiai.

Germanams susiduriant su Roma, galimas dalykas, jog ir aisčių kiltys (galindai, sūduviai, pagirėnai ir gal dar kitos) talkininkavo kaimynams germanams, iš kurių jie, be abejo, girdėdavo pasakojimus apie turtingus kraštus pietuose ir net matydavo įrodymų, parsigabentą grobį: ginklus, vergus ir nematyto grožio dirbinius — aukso ir sidabro monetas. Iš tokių bendrų talkos žygių, grobio jieškant, romėnai, greičiausiai, ir sužinojo galindų, sūduvių, pagirėnų vardus ir juos užrašė.

Dr. J. Basanavičius buvo gerai ištyręs senąją Lietuvos istoriją, nors su jo sukurtomis teorijomis ir kai kuriomis išvadomis mokslas šiandien ir nesutinka, tačiau neginčija jo didelio darbo šioje srityje ir gilaus mūsų praeities pažinimo. Ir dr. Basanavičius prieina išvados jog tik karas teisioginiai supažindino Romą su aisčiais ir jų kraštais: “Daug apsčiau turėjo žiniun apie ano laiko Lietuvos gyventojus Klaudius Ptolomaius (apie 180 m.). Per karias, kurias pradžioje II šimtmečio, Kr. gimus, vede Romėnai su trakiškaisiais Dakais ir Getais, šaureje Dunojaus tuomet gyvenusiais, to laiko mokslo virai ingijo tūlas etnographiškas žinias apie įvairias gentias, kaip šaureje up. Dunojaus, taip lygiai ir šaureslink nuog Karpatun kalnun.”⁴⁶

Galindus dabar dar liudija kai kurie vietovardžiai. Kaimas Galinčiai yra Seinų apsk., Suvalkų srityje, o sūduvius liudija Sudoviškiai netoli Vištyčio ežero, na ir dainose minimi Sudaunikėliai.⁴⁶ Prūsuose savo laiku būta vietovųi primenančių jų galindišką kilmę: Gallinden, Gallingen, Gallynde-Wald, Gallinderberg. Gallinczeschoben-See.¹⁵ Galindų vardas, pagal vienus mokslininkus, reiškia ‘galingus, stiprius’ pagal kitus, ‘plėšikus’, nuo prūsiško “gallintwey’ — žudyti. Tikriau yra, kad jų vardas reiškia ‘galinius’ gyventojus (pav. vokiečių markomanai, pasienio gyventojai).⁷

Volusianas Galindietis

Būdami patys kraštiniai Prūsų gyventojai, galindai turėjo daugiau progų už kitas aisčių kiltis susidurti su romėnais, ir gal vien tik dėlto, kad jie arčiausiai jų gyveno. “Senovėje galindų galybė yra buvusi tikrai žymi, nes be Ptolemėjo žinios apie juos, Romos cezaris Volusianas laikė garbinga, po jų nugalėjimo, įvykusio 253 m., pasivadinti, monetos įraše, Galindinos (Galindietis). (Sitzungsber. Prussia 1890. 48).”²⁴

Romos valdovai, imperatoriai, augustai ir cezariai, sumušę ar nukariavę kokį žymų priešą, mėgdavę pasivadinti to priešo vardu. Yra žinomi Germanikas, Venedikas ir kiti. Volusiano pasivadinimas Galindiečiu rodytų, jog galindai buvo stiprus priešas, kurio sumušimas sudarė garbę galingos Romos valdovui. Voigtas apie tai rašo taip:

“Galiausiai žinoma yra, kad imperatoriaus Galio laikais, apie 253 m., kai cezaris Volusianas, Galio sūnus, kovojo prieš sarmatus, jo priešų eilėje stovėjo finų, galindų ir venetų būriai. Dėl ko jis, išdidžiai besigirdamas, pasivadino vandalų, finų, galindų ir venetų nugalėtoju. Auksinės ir sidabrinės monetos turėjo liudyti, kad cezaris, sudraudęs tas tautas, Romos valstybei laimėjo taiką ir ramybę.”⁷

Nedaug yra težinoma apie Volusianą ir dar mažiau apie tuos jo žygius. 251 m. žuvus Romos imperatoriui Deciui kovoje su gotais, sostas teko Treboniui Galiui. Paėmęs valdžią, jis pakėlė savo sūnų C. Vibijų Volusianą į cezario laipsnį, o sekančiais metais į augusio ir kartu su juo valdė imperiją. Deja, neilgai. Volusianas kartu su savo tėvu sukilusio kariuomenės buvo 254 m. nužudyti Interrumia (Terni) mieste, Umbrijoje. Tarp priežasčių iššaukusių kariuomenės nepasitenkinimą abiem augustais, buvo ir maras. Karui siaučiant ir gotams nuolatos užpuldinėjant Romos pasienio provincijas, kilo maras, ypač išplitęs ir nusiaubęs Romos valdomą Egiptą. Apie tuos įvykius rašo Jordanis savo Getikoje:

“Nors imperatoriai Gailus ir Volusianas, kuriuos anksčiau minėjome, su šiuo pasauliu atsiskyrė valdžioje išbuvę vos dvejus metus, tačiau per tuos du metus, kuriuos jie praleido šioje žemėje, jie valdė visuotinoje taikoje ir turėdami visų palankumą. Tik vienas dalykas jiems buvo užmetamas, būtent, didysis maras. 'Tačiau šis kaltinimas buvo daromas neišmanėlių, šmeižikų, įpratusių savo piktais įkandimais, griauti kitų gyvenimą. Paėmę valdžią, jie tuoj

Foy-Vaillant numizmatikos veikale aprašyta imp. Volusiano moneta su įrašu Galendico — Galindietis. Volusiano atvaizdas sidabro monetoje su įrašu Victoria—Pergalė.

padarė sutartį su gotų rase. Abiems valdovams, tačiau, mirus, neilgai trukus, sostą pasiveržę Gallienas.”³⁷

Aisčių šernas ir Romos legionai

Perorganizuodamas Romos legionus, Marius, kaip jau minėjome, kiekvienam jų suteikė pastovų numerį, vardą ir įteikė, lyg vėliavą, legioninį ženklą — erelį.

Be šito pagrindinio ir švento legiono ženklo — erelio, būta visos eilės ir kitų ženklų — signa, kurie legionui turėjo taktiškos, vadovaujamos reikšmės. Tai buvo daugiausia centurijų, manipulų ir kohortų standartės, ar ženklai. Legione jų buvę apie 30.⁴⁴ Tačiau ir be šitų ženklų, yra dar žinomi ir kiti, kulto, lyg koki legiono herbai, dažnai nešami ant atskiro koto nuo kitų ženklų. Tai buvo gyvulių, kartais laivo, ar kokio imperatoriaus paveikslas. Šitie ypatingieji ženklai turėdavo ir ypatingą reikšmę. Jie vaizduodavo: 1) legiono įsteigėją, arba 2) pagerbdavo legiono įkūrimo dieną, 3) dievą, kurio bendravardis legionas buvo, arba, pagaliau, 4) reiškė kokį nors svarbų įvykį legiono istorijoje.⁴⁴

Šios paskutinės rūšies ženklai mums yra įdomūs, nes jų tarpe yra ir šerno paveikslas. (Šerno ženklo reikšmę aisčių karyboje žiūr. Z. R. Aisčiai Karinės Istorijos Šviesoje, KARIO leidinys).

Yra žinoma, jog po laimingo Cezariui Thapso mūšio, jis V Alaude lgeionui įteikė dramblio ženklą. Mat ten legionui teko sėkmingai susidurti su priešo kovos drambliais. Yra legionų, kurie turi tauro ar ožio ženklą. Žinoma, tai dar nereiškia, jog jiems teko kautis su buliais ar ožiais. Ožys ir tauras tai zodiako ženklai, turį savo ypatingą reikšmę, pažyminti legiono gimimo dieną. Tauras be to, buvo ir Juliaus Cezario giminės ženklas. Jo įkurti legionai gaudavo tauro ženklą. Tačiau, deja, šie gyvulių ženklai legionuose dar nėra pakankamai gerai ištirti ir istorikai dar nežino visų jų reikšmės: “Legiono gyvulių paveikslai buvo zodiako ženklai. Atrodo, jog kiekvienas legionas greta vėliavos (erelio, Z.R.) turėjo tokį gyvulio paveikslą, kurio ryšis su dalimi ir su jos įkūrėju dar reikalingas pagrindinai išaiškinti.”⁴⁵

Istorikams, pavyzdžiui, yra nežinoma šerno ženklo reikšmė. Tuo tarpu, net keturi Romos legionai, tarp kitų ženklų, nešiojo ir šerno ženklą. “Šerno vaidmuo ypač reikšmingas dar ir todėl, kad trijų legionų (I Italica, II Adiutrix ir XX Valeria Victrix), iš tų keturių, vartojančių to gyvulio paveikslą savo ženkluose, tarnybos ilgesnioji dalis buvo atliekama ant Reino krantų”⁴⁹

I Italica legionas buvo įsteigtas imperatoriaus Nerono. Erelį ir ženklus jis gavo 67 m. Nors legiono ženkluose rodomi du gyvuliai, tačiau tikruoju ženklu, be tauro, yra laikomas šernas.⁴⁸

I    legionas 68 m. dalyvavo žygyje į Galiją prieš sukilėlius ir nelaimingai dalyvavo pilietiniame kare prieš Otoną ir Vespasianą. 69 metais išsiunčiamas į šiaurės frontą, į Moesią, kur jam pradžioje nesisekė prieš sarmatus, tačiau vėliau jis atsigriebė ir išstūmė priešus iš Romos provincijos. Jam teko labai ilgai stovėti Novae (prie šių dienų Sistovo) įguloje. Vis būdamas prie šiaurinių imperijos sienų sargyboje, legionas dalyvavo Domitiano ir Trajano Dakų karuose ir vėliau (172-175 m.), prie imperatoriaus Marko Aureliaus, Didžiajam markomanų ir sarmatų kare. Tokiu būdu šis “šerno legionas” išbuvo šiaurės fronte, Dalmatijoje ir Moesijoje, apie 3 šimtmečius.⁴⁸

II    Adiutrix legionas buvo įsteigtas Vespasiano 70-71 m. Jis buvo sudarytas iš Ravenos laivyno jūrininkų. Dalyvavo Batavų kare. Netruko įgyti garbės titulą Pia Fidelis. Nuo 71 iki 86 m. jam teko būti Britanijos įguloje. Tačiau Domitiano laikais jis perkeliamas prie Dunojaus, kur dalyvavo kovose augštutinėje Moesijoje (Serbijoje). Tarp 103 m. ir 106 m. jis stovėjo žemutinėje Panonijoje ir dalyvavo Domitiano “bellum Suebicum et sarmaticum”.⁴⁸ 118 m. ir vėl kovoja prieš sarmatus, o dar vėliau ir prieš markomanus. Šių žygių metu jis gauna “Iterum Pia Fidelis” titulą, o prie Klaudijaus dar ir “Constans” garbės titulą.⁴⁹

Taigi, ir šis “šerno legionas”, nešiojęs dar Pegaso ir laivo ženklą, žymiausią savo veiklą buvo išvystęs šiaurės frontuose.

Blogiau yra su X Fretensis legionu. Šis legionas puošėsi net keturiais ženklais: tauro, šerno, laivo ir Neptūno.⁴⁹ Nėra, tačiau, išlikę jokių istorinių liudijimų, kurie rodytų jį stovėjus prie Romos šiaurinių sienų. Bet tas dar nereiškia, jog jis ten nėra buvęs.

Yra manoma, jog savo vardą Fretensis yra gavęs dėl ilgo stovėjimo prie Fretum Siculum upės. Tačiau, iš kur jis gavo šerno ženklą, nežinoma, nes visa jo veikla vyko Sirijoje prieš partus, armėnus ir Judėjoje prieš žydus. Yra istorikų gudraujančių, jog kiaulės, t.y. šerno ženklas legionui buvo duotas pasityčioti iš žydų, prieš kuriuos X legionas ilgai kovojo malšindamas jų sukilimus.

Pagaliau, paskutinis iš legionų su šerno ženklu yra XX Valeria. Paulys Realinėje Enciklopedijoje apie XX legioną yra sakoma: “Ar legiono vėliavinis ženklas, puolantis šernas, turi

Imp. Maksimino ir Maksimo moneta nukalta paminėti germanų nugalėjimą.

Legiono ženklas šernas nešamas ant stiebo (XX leg.?)

Romos moneta su legiono ženklais, liūtu ir tauru.

X leg. ženklai, karo laivas ir šernas. Įspaudas plytoje.

kokį ryšį su legiono steigėju, ar įsteigimo data, ar, pagaliau, su kokiu reikšmingu jo istorijoje įvykiu, iki dabar nepavyko nustatyti.”⁴⁸

Pagal Mommseną, Augustas, savo valdžią sutvirtinęs, sumažino legionų skaičių iki 18. Bet, sukilimui Panonijoje 6 A.D. išplitus, jis vėl suorganizavo aštuonis naujus legionus, nuo XIII iki XX imtinai. Visi šie legionai yra randami Reino arba Dunojaus fronte tų sukilimų metu ir dar ilgai po jų.

Tačiau, kiti istorikai (Hardy) mano, jog XX legionas buvo suformuotas Tiberiaus Panonijoje saviems reikalams. Nors yra davinių, rodančių apie šito legiono daug senesnę istoriją. Tacitas, pvz., leisdamas Germanikui kalbėti, mini XX legiono seną ir garbingą tarnybą. Pagaliau Cezaris, išžygiuodamas į Brundisiumą, turėjo penkis naujus legionus, greičiausiai numeruotus nuo XVI iki XX. Kiti istorikai mano, jog XX legioną įsteigė Augustas tarp 41 ir 31 m. pr. Kr.⁴⁸

Kaip ten bebūtų su XX legiono pradžia, kuri vis dėlto, yra neaiški, yra žinoma tik tiek, jog jis savo tarnybos didelę dalį praleido šiaurės frontuose prieš germanus, sarmatus, slavus ir kitus priešus. Net jo pilnas vardas, XX Valeria, reiškia, jog jis kurį laiką priklausė Valeriui Messalinui, kuris 6 A.D. buvo romėnų generolas Ilyrijos kare. Atrodo, jog jam teko stovėti ir šiaurės Italijoje, ir būti Burnumo įguloje, ir dalyvauti žygiuose žemutinio Dunojaus srityje.⁴⁴

Po nelaimingo Teutoburgo mūšio, kuriame žuvo ištisi trys romėnų legionai, žemutinės Germanijos Reino sieną saugoti buvo sutelkti keli legionai, jų tarpe ir XX Valeria, atkeltas iš Ilyrijos fronto. Jam teko ilgai stovėti Koelne. Kaligulai ruošiantis išsikelti į Britaniją, XX legionas nuo Reino fronto ilgiems laikams perkeliamas (43 A. D.) į Britų salą, kur jis pasižymėjo ir, greta savo herbo šerno ir Valerijos pravardės, dar pasipuošė garbės titulu “Victtrix.”

Kaip jau minėta, legionų šerno ženklo reikšmė istorikams neaiški, nes šerno nėra nei zodiako ženklų tarpe, ir nėra žinomo legiono steigėjo, kuriam šernas būtų pašvęstas. Tačiau žinome tuos legionus dalyvavus žygiuose prieš gausius tais laikais Romos priešus, kurių vardą ar jų ženklą, po sėkmingo žygio legionai galėdavo gauti taip, kaip jį gaudavo imperatoriai. Pvz. Skitijoje kovojęs IV legionas vadinosi Scythica, IX legionas, dalyvavęs žygiuose Ispanijoje, buvo pavadintas Hispana, o I — Germanica ir t.t.

Todėl galima manyti, kad I, II, X ir XX le-

XX leg. ženklas, šernas, imp. Viktorino monetose

giono ženklas-šernas yra kaip tik įgytas tų legionų kovose su šiaurės tautomis, kurios šerno paveikslus nešdavosi į mūšius, kaip Romos legionai kad nešdavosi savo erelius. Tacitas gi sako, kad tokia tauta buvusi aisčiai.

Galindai Ispanijoje

Buvusio karinio sąlyčio pėdsakus tarp aisčių ir romėnų užtinkame tačiau tiesioginius liudininkus — dokumentus negailestingas laikas, atrodo, sunaikino. Atrodo, tokių dokumentų yra buvę, nes dar XIV amž. pradžioje rašęs Dusburgas, savo Prūsų Žemės Kronikai naudojo, iki dabar jau nebeišlikusius, šaltinius. Tuose šaltiniuose buvo kalbama ir apie aisčių kovas su romėnais. Dusburgas apie tai taip rašo: “Daug karų senovėje kariauta prieš prūsus, kaip senosios pasakoja istorijos, Juliaus Cezario, taipgi 9 brolių iš Švedijos, kurie vadinami Gamptai, taipgi Hugono vadinto Potyre, pagaliau Prūsijos vyskupo brolio Kristijono ir brolių Kristaus kareivių, kurie vadinami buvo Dobrino broliai.” (Pars II, Cap. 7).

Net ir legendinio Palemono istorija, kurio asmuo istoriškai nėra įrodytas, šių karinių pėdsakų ženkle gali įgauti naujos reikšmės. Neveltui šiais laikais istorikai rodo daugiau susidomėjimo Palemonu ir jo legenda (žiūr. Liet. Encikl. — Palemonas).

Šį istorinių pėdsakų sąrašą apie aisčių karinį sąlytį su Romos imperija būtina yra papildyti dar keletą istorinių faktų, prikišamai rodančių aisčius dalyvavusius tolimuose žygiuose į Viduržemio jūros kraštus.

Karolis Didysis (742-814)., pasidaręs 800 metais Vakarų imperijos imperatorium, vedė eilę karų su Ispanijoje įsitvirtinusiais arabais, maurais, arba vadinamais saracėnais. Arabai, gi, Ispanijoje įsigalėjo, nukariavę anksčiau įsikūrusius ir ten valdžiusius vestgotus. Tuose žygiuose prieš arabus Karoliui teko susidurti su įvairių tautų kariais, kovojusiais arabų vadovybėje, nes kaip marga buvo Ispanijos gyventojų sudėtis, šimtmečiais per ją traukiant įvairiems nukariautojams, taip marga buvo ir įvairiatautė arabų, tada Ispaniją valdančių, kariuomenė.

Tautinis prancūzų epas, Rolando Giesmė, apdainuoja vieną Karolio Didžiojo žygį prieš arabus. 778 m. jis įsiveržė į Ispaniją, užėmė Pamploną, tačiau nepaėmė Ispanijos arabų sostinės Saragosos. Besitraukiant Karolio kariuomenei per Pirėnų tarpukalnes, jo kariuomenės užpakalinės dalys, sauga, buvo staiga priešų užkluptos ir sunaikintos. Poemoje, tą įvykį apdainuojant, išvardinamos įvairios Karolio Didžiojo priešų, saracėnų, kariuomenės dalys, tarp jų talkininkų yra minimi ir prūsai — “Bruisi”, net ištisa jų vora, ir gal būt dar kitos baltų tautos.^9a Rolando giesmė kūrėsi, augo ir vystėsi apie 200 metų ir galutinį savo pavidalą, pasiekusį mus, ji įgavo apie XI amž. galą. Minintis prūsus posmas (233), laisvai verstas, atrodo taip:

“Ir po šių jie dar kitas dešimtį vorų siunčia:
Pirmiausia žengė bjauriausi Kanaanožmonės,
(Tiesiai iš Vai Fuit jų kelias ėjo perlaukus);
Sekanti turkų ir trečioji persų,
Ketvirtoji iš pečenegų ir persų būriųsudaryta,
Penktoji iš avarų kartu su solteranais,
Šeštoji iš ūgių ir ormalijų,
Aštuntoji iš prūsų,devintoji iš klaveranų,
Dešimtoji iš dykojo Oksiano žmonių, 
Dykumos sūnūs, laukinė ir bedievė gentis; 
Jūs niekad negirdėjote kitų tokiųatstumiančių niekšų,
Jų galvų ir šonų oda yra kietesnė ir už geležį,
Taip kad jie niekina šarvus ir plieno šalmus;
Mūšyje jie ypatingai yra žiaurūs ir staigūs.

(3237-3250 eil.)⁵¹

Vestgotams užkariaujant Ispaniją ,prie jų žygio, atrodo, buvo prisijungę ištisos prūsų genčių dalys, kartu su keliaujančiais germanais atsidūrę tolimojoje Ispanijoje. Arabams perėmus Ispanijos valdymą, prūsai pateko jų valdžion ir, kaip ištikimi vasalai, toliau jau kovojo po arabų vėliava prieš frankus.

Tame prūsų raitelių dalinyje, reikia manyti, buvo susitelkę įvairių aisčių kilčių, jų tarpe ir galindų kariai. Nes kiek vėlesnės žinios kalba jau apie šiuos pastaruosius.

Nouvelle Biographie Generale (publiėe parMM. Firmin Didot Freres, Paris 1866 m.) 41-me tome, 110-111 psl. sako: “Prudencijus (šventasis), vadinamas Jaunuoju, Troyes miesto vyskupas, gimė Ispanijoje ir mirė Troyes, 861 m. balandžio 6 d. Jo šeimos vardas buvo Galindas, o Prudencijaus vardą jis priėmė krikščionių poetui, savo tėvynainiui prisiminti.... Prudencijus yra palikęs. . . (tarp kitų raštų, Z.R.) . .. eilę laiškų rašytų Sens arkivyskupui Venitonui ir savo vyresniajam broliui Galindui, vyskupui Ispanijoje . .

Vokiečių istorikas Manfredas Hellmannas, Pabaltijo kraštų istoriją tyrinėjantis, savo 1954 m. išleistoje studijoje “Das Lettenland im Mittelalter, rašo: “Yra įrodoma, jog baltų kilčių dalys buvo įtrauktos į germanų tautų kilnojimasi, pvz. galindai. Vyskupas Prudencijus iš Troyes (835-861) pvz. buvo gimęs galindas ir priklausė jų kilties atskalai, kuri dalyvavo gotų kelionėse.” Čia jis nurodo ir tolesnę šiuo reikalu literatūrą.

Iš kur gi tie du augšto rango dvasininkai galindai, vienas Ispanijoje, kitas Prancūzijoje, atsirado? Prudencijus, kai kurių dar laikomas šventuoju ir stebukladariu, į Prancūziją atvyko iš Ispanijos, būk tai, bėgdamas nuo arabų persekiojimų. Čia jis iškilo, pagarsėjo ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip istorikas.

Yra manoma, jog tie du vyskupai galindai gali turėti ryšio su pusiau legendiniu valdovu Ispanijoje Galindu. Antrasis Aragono grovas, apie kurį, deja, beveik nėra išlikę jokių istorinių žinių, turėjo Galindo Aznares vardą. Jo tėvas Aznar 760 m. išvadavo iš arabų Jaca miestą. Kiti mano, jog Aznaras, savo keliu, galėjęs būti Akvitanijos kunigaikščio Eudo sūnus. Eudui 795 m. mirus, sostą paveldėjęs tas don Galindo Aznar.

Net tiksliai nebežinoma, kada tas Galindas Aznaro sūnus yra valdęs. Kai kurie spėja, jog apie X amž. pirmąjį trečdalį, kai gyveno Navaros karalius Sančo Garces I, kuris, spėjama, net buvęs to Galindo svainis. Viena Galindo duktė, vardu Endregote Galindez, buvo ištekėjusi už Pamplonos karaliaus Garcia Sančez I, kuriam, po Galindo mirties kraičio davė ir Aragoną (Enciclopedia Universal Ilustrada).

Kuriam iš mūsų istorikų būtų įdomi tema susekti tuos susipynusius ir laiko nudilintus pėdsakus, rodančius, jog aisčių kilčių gana stambios atplaišos, savų vadų vedamos, atskilo nuo kamieno Pabaltijy ir dar šimtus metu išliko ir gyvavo svetimuose kraštuose. Iš jų tarpe iškilo vadai, valdovai ir augšti dvasininkai, susigiminiavę su Ispanijos karališkosiomis šeimomis.

Prancūzijoje, Oranžo (Orange) mieste, kuris romėnų valdymo laikais vadinosi Colonia firma Julia Secundarum Arausio dar ir šiandien stovi romėnų triumfo arka. Tarp turtingų reljefinių papuošimų, voliutų, kapitelių, gėlių vainikų, gorgonų galvų ir maskių, joje yra daugybė karinių vaizdų, legionieriai kovojanti su galais. Arkoje taip pat matom sumuštų priešų trofejas: jų ginklus, vėliavas ir karinius ženklus.

Istorikai neišaiškina ir nesutaria, nei kada arka buvo pastatyta, nei kokiai romėnų pergalei atžymėti. Vieni mano, jog ji buvo pastatyta paminėti Tiberiaus pergalę Galijoje 21 m. po Kr. Kiti, gi, mano, kad arka yra iš prieškristinių laikų.⁴⁸

Arkoje rodomos karinės trofėjos istorikų yra laikomos gališkomis. Jų tarpe, tačiau, išsiskiria viena, tai šerno pavidalo standarte. Istorikai spėja, jog ir ji, greičiausiai, yra gališka.

Tiesa, galai yra turėję ir antropomorfinių dievų, jų tarpe ir deivės Dianos Arduinnos šerną. Tačiau ir ta deivė ir šernas jau tais aisčių laikais buvo tik mitologinės būtybės. H. Hubert (The Greatness and Decline of the Celts, 1934) rašo: “(Keltų) Paminkluose matomi gyvulių paveikslai vaizduoja populiarius mitinius elementus, galimas dalykas, mums nežinomu bū-

Karinė trofėja—šernas, Oranžo arkoje

Romėnų paminklas su šerno paveikslu, rastas Narbonoje

du kilusius iš totemizmo. . . Tačiau, bet kuriuo atveju, tai likučiai jau senai atgyventos praeities.” Nėra jokių istorinių liudijimų, kad galai būtų nešę į mūšį šernų paveikslus, ar kokias šernų standartes. Galų monetose matomi šernai yra greičiausiai religiniai ženklai. Jie be to, yra beveik neatpažįstamai stilizuoti. Tuo tarpu, tie arkoje yra visai natūralūs, panašūs į legionų nešiotus. Aisčiai, gi savo istorinių laikų pradžioje, Tacito liudijimu ir, atrodo, tik jie, tokius karinius ženklus turėjo. Todėl ta Oranžo arkos standarte greičiau yra aisčių palikimas, bet ne galų ženklas. Galimas dalykas, jog stambesnis aisčių dalinys buvo romėnų sumuštas Galijoje ir jų karinis ženklas — buvo įkeltas į triumfo arką, liudyti tą legionų pergalę. (Žiūr. Aisčiai Karin. Ist. Šviesoje, pvz. 16 psl.). Nors šerno paveikslas arkoje yra kartojamas keletą kartų ir tokia pat šerno standarte yra matoma romėnų meno paminkluose Narbonoje, tačiau nėra jokio išlikusio raštiško liudijimo, kad ji būtų buvusi galų tautinis ar karinis ženklas, tuo tarpu apie galus ir karus su jais Romos istorikų yra nemaža prirašyta.

Be šių, augščiau aprašytų žymių, liudijančių aisčių ir romėnų karinius santykius, išskirtinas tas faktas, kad vienu metu aisčiai buvo įėję į gotų sukurtos imperijos valstybinius rėmus, kaip sąjungininkai. Gotai, gi, beveik nuolatos įvairiai santykiavo su Roma. Tam aprašyti yra skiriamas sekantis skirsnis.

V. GOTŲ IMPERIJA

Pasiekę Juodosios jūros pakrantes ir ten įsikūrę, gotai netruko išplėsti savo valdas į rytus ir į pietus. Jie išstūmė ir nukariavo sarmatus ir alanus, pastaruosius įsijungdami savo valstybėn. Jų galia kilo, ir jie sukūrė ištisą imperiją, pasiekusią savo augščiausio išsiplėtimo laipsnio valdant karaliui Ermanarikui. Į jo valstybę įėjo ir mūsų aisčiai. Apie tai vaizdžiai rašo Jordanis:

“Gotų karalius Geberichas mirė ir sostas teko kilniausiam iš Amalų giminės Ermanarikui. Jis užkariavo daugybę šiaurės karingų tautų ir privertė jas paklusti. Kai kurie mūsų protėvių teisingai lygina jį su Aleksandru Didžiuoju.

“Nors ir pagarsėjęs dėl daugybės tautų užkariavimo, jis vis nenurimo, kol mūšyje išžudė herulių kiltį, kurios vadas buvo Alarikas, o jų likučius pavergė.

“Herulių greitumas dažnai išgelbėdavo juos nuo priešų, su kuriais jiems tekdavo kariauti, tačiau gotų lėtumas ir atkaklumas nugalėjo ir juos. Ir likimas taip lėmė, jog jie, kaip ir kitos kiltys, turėjo vergauti gotų karaliui Ermanarikui. Po herulių žudynių Ermanarikas pakėlė ginklą prieš venetus. Nors ši tauta kare yra niekinama, bet ji buvo tvirta savo skaitlingumu, todėl ir bandė jam atsispirti. Tačiau skaitlingi bailiai nieko nepadarys, ypač, jei Dievui leidus, juos puls daugybė gnikluotų.

“Tie, gi, žmonės, kaip mūsų sąrašo, arba tautų katalogo pradžioje minėjome, nors kilę iš vieno kamieno, tačiau turi tris vardus: venetų, antų ir sklavėnų. Nors dabar jie siunta kariaudami plačiai ir toli (čia Jordanis kalba apie savo laikus, būtent, VI amž. vidurį. Z.R.), dėl mūsų pačių apsileidimo, tačiau tais laikais jie visi buvo paklusę Ermanariko įsakymų.

“Šis valdytojas savo išmintim ir galia nugalėjo ir aisčių tautą gyvenančią Germanų okeano ilgiausiame krante ir be to valdė visas Skitijos ir Germanijos tautas vien tik savo vieno sugebėjimais.

“Tačiau po trumpo laiko, kaip Orosius pasakoja, hunų rasė, žiauresnė ir už patį žiaurumą, staiga pakilo prieš gotus.”³⁷

Taigi, narsusis gotų karalius Ermanarikas buvo užkariavęs tautas, gyvenančias milžiniškuose plotuose: herulius, Azovo jūros šiauriniame pakraštyje, slavus — venetus, apie Dniepro augštupį, merja ir mordvius prie Okos ir Volgos santakos ir kitas tautas prie Volgos ir, pagaliau, jo galia siekė net Baltijos pakrantes!

Tačiau atrodo, jog aisčiai nebuvo gotų užkariauti. Jie, greičiausia, sutarties keliu buvo įėję į gotų imperijos rėmus, gal kaip sąjungininkai. Kad gotai būtų užkariavę aisčių kraštus ir valdę juos kaip nugalėtojai, nerodo joki archeologiniai duomenys.¹⁴

Nieko nežinome koki tada buvo ryšiai tarp aisčių ir gotų karaliaus, išskyrus tą trumpą Jordanio paduotą žinutę. Galime tik spėti, jog milžiniški atstumai tarp gotų imperijos centro prie Juodosios jūros, ar pietinėje Rusijoje ir aisčių gintaro pakrantės, be to, aisčių žemės miškingumas, daugybė pelkių, kelių trūkumas leido aisčių kiltims jaustis laisvoms ir nepriklausomoms. Todėl ir manoma, jog aisčiai įėjo Ermanariko imperijon sutarties keliu. Mat gotams aisčiai buvo naudingi, ir atvirkščiai — gotai aisčiams buvo reikalingi palaikyti prekybą tarp Baltijos pakrančių ir Juodosios jūros uostų.

Lietuvių kilčių ir gotų imperijos kaimynystę žilojoje senovėje dar liudija gotiški žodžiai patekę mūsų kalbon (alus, gatvė, yla, šarvas) ir vardas, kuriuo ir šiandien lietuviai vadina savo rytinius kaimynus gudus. Apie šį tautovardį kalbininkas K. Būga sako taip: “Gudo vardas yra vienas seniausiųjų. Juo senovėje buvo vadinama viena germanų giminės tauta, būtent garsieji ir narsieji gotai. Tacito (97 m.) ir Ptolemajaus (180 m.) gadynėje gotai save vadine gutos. .. Lietuviškoji gudo vardo lytis yra kur-kas senesnė ne rusų ar lenkų; ji yra senesnė net už pačių gotų kalbos lytį gutos. Lyginamoji gramatika rodo, jog germanų žodis gutos žilojoje senovėje buvo tariamas ghu-dos”¹⁶

Ermanarikas

Maža ką težinome apie Ermanariką. Tą truputį istorinių žinių paduoda jo amžininkas, Romos istorikas Ammianas Marcelinas (XXI, 3. 1-2):

“Dėl daugybės karinių žygių jo bijojo visos kaimyninės tautos. Jo valdos buvo užpultos hunų, kurie nugalėjo ir prisijungė tuos alanus, kurie gyveno prie ostrogotų (greutungų) sienų ir buvo tanaitais vadinami. Jie priešinosi įsiveržėliams ilgą laiką; bet, pagaliau, pasiekus gandui apie gręsiantį didelį pavojų, jis nutraukė savo baimę, nusižudydamas apie 375 metus.”

Po 175 metų Jordanis parašė savo Getiką (551 m.). Žinių jis sėmėsi iš rašytojo Kasiodo-ro iki dabar neišlikusio veikalo. Kasiodoras neskyrė gotų nuo getų, nei nuo skitų (iš čia ir Jordanio Getika). Po šiuo bendru getų vardu dažnai slypi visos tautos ir kiltys, gyvenusios į rytus nuo Vyslos, Dunojaus ir į šiaurę nuo Juodųjų jūrų.³⁷ Rašydamas apie Ermanariką ir minėdamas to “nobilissimus Amalorum” gotų Aleksandro Didžiojo žygius (Getica XXIII-XXIV), Jordanis nieko nekalba apie jo nusižudymą. Jis sako, jog tas karalius mirė būdamas 110 metų amžiaus, ir tik nepakęsdamas žaizdos skausmo, ar hunų įsiveržimo sukelto sielvarto. Jordanio pasakojimas skamba maždaug taip: Išsigandę hunų užpuolimo gotai tarėsi su savo karalium Ermanariku, kaip tų baisių priešų išvengti. “Tačiau, nors Ermanarikas gotų karalius ir buvo daugelio tautų nugalėtojas, kaip jau anksčiau esame sakę, kai jis taip svarstė apie tą hunų užpuolimą, išdavikiška rosomonų kiltis, tuo metu prie kitų, jam paklusnių, priklausiusi, pasinaudojo proga užklupti jį nepasiruošusį.”

Mat Ermanarikas buvo įsakęs suplėšyti laukiniais arkliais Sunildą iš rosomonų kilties už jos vyro išdavystę. Sunildos broliai Sarus ir Ammius, už nužudytą seserį keršydami, puolė Ermanariką kardais ir sužeidė. Žaizda padariusi jį silpną, ir jis tik vargingai gyvenęs skausmuose.

“Balamberas, hunų karalius, pasinaudodamas jo bloga sveikata, įžengė su kariuomene į ostrogotų kraštą, visigotai dėl kažkokio ginčo jau buvo atsiskyrę nuo jų. Ermanarikas, gi, negalėdamas pakelti žaizdos skausmo, ar hunų užpuolimo, mirė sulaukęs seno amžiaus — šimto ir dešimt metų. Dėl jo mirties hunai nugalėjo tuos gotus, kurie, kaip jau minėjome, gyveno rytuose ir buvo vadinami ostrogotais”.³⁷

Ermanariko būta didelio valdovo, suvaidinusio žymų vaidmenį IV amž. Europos politiniame gyvenime. Po jo mirties net iki XV amž. apie jį buvo kuriamos legendos. Kūrė jas germanai, skandinavai ir anglo saksai. Senesnieji rašytojai jas perdavė savo raštuose mums. Jordanio Ermanarikas yra “kilniausias iš Amalų giminės”, galingas užkariautojas, kurio vardas nesuteptas blogo garso. Norvegų legendose jis tragiškas asmuo, kartu su savo žmona ir sūnumi virtęs aplinkybių auka, žiauriai likimo paliestas ir savo pikto patarėjo suvedžiotas. Danų istorikui Saxo Gramatikui — jis buvo didelis ir garbingas valdovas, patikimo patarėjo įtakoje virtęs piktu tironu ir giminaičių žudiku. Anglo saksų tradicijos mini jį kaip nekenčiamą tironą ir piktą paliaubų laužytoją, tačiau dosnų žiedų dalintoją ir didvyrių vadą. Vokietijoje legendose jis minimas dvejopas: pietuose jis yra “ungetriuwist. . . der ie von muoter wart geboren” (Dietrichs Flucht), godus tironas, nesigėdinąs jokios niekšybės, kad tik savo tikslo pasiektų. Šiaurės Vokietijos legendose jis “astutior omnibus ir dolo, largior in dono” ir tuo pačiu didis ir garbingas imperatorius, virtęs savo giminaičių persekiotoju ir žudiku, savo patikimo patarėjo pakurstytas.³⁸

Heroiški epai, kaip taisyklė, yra kuriami iš politinių įvykių ir perverčiami į romantiškus įvykius.³⁸ Taip įvyko ir su Ermanariko istorija, kurią mūsų laikams perdavė Beowulfo, Wid-sid, Friedrichs Flucht ir kiti romantiški epai. Juose Ermanarikas yra istorinis asmuo, rytų gotų valdovas, tik epai sumaišė jo priešus. Juose minimas Atila, kai ištikrųjų turėtų būti Balamberas. Atila tik po keletos dešimčių metų valdė hunus, senai jau pavergusius gotus.

Tokia tai yra istorija Ermanariko, gotų karaliaus ir kartu pirmojo, istorijos minimo, aisčių valdovo.    

(Bus daugiau)

Z. RAULINAITIS

(Pradžia Spalio mėn. Karyje)

VI BALTŲ RAITELIAI

Aisčių karybą pirmaisiais pokristiniais amžiais pažinti mums trūksta istorinių liudijimų. Kaip mes dabar pasigendame antrojo Tacito! Deja, be trumpų žinučių iš Ptolemėjaus, Jordanio ir Ammiano Marcelino raštų, atrodo, nėra jokių kitų istorinių dokumentų, kurie apšviestų tuos mūsų giliausios senovės laikus.

Šis pirmųjų keturių amžių laikotarpis Romos istorijoje vadinamas imperijos laikotarpiu. Jis buvo gyvas įvykiais. Germanų tautos išraižė Rytų ir vidurio Europą savais žygiais. Aisčių plotus jos buvo apsupusios iš pietų, rytų ir vakarų Aisčiai nepasiliko nuošaliai nuo tų įvykių, buvo į juos įtraukti. Kaip jau matėme, jiems teko būti artimame sąlytyje su germanų tautomis, ypač su gotais. Todėl visokeriopa įtaka tų neramių kaimynų, ypač karinė, turėjo palikti žymes ir aisčių karyboje. Gotų imperijai sugriuvus, reikia manyti, aisčiai suėjo į sąlytį ir su hunais. Iš gotų ir iš hunų jie galėjo daug ką naujo pasisavinti karo mene. Istorijai, tačiau, čia tylint, pagalbos tenka jieškoti proistorėje ir archeologijoje.

Tie pirmieji keturi pokristiniai amžiai, baltų tautų atžvilgiu, proistorėje yra vadinami senuoju geležies amžiumi. I amž. dar vis jaučiamas medžiaginės kultūros sumenkėjimas, bet jau II amž. pradžioje archeologiniai radiniai baltų žemėje rodo kultūros kilimą, ekonominių sąlygų gerėjimą. II amž. gale ir III amž. pradžioje gerbūvis ir kultūra staiga pakyla visuose baltų kraštuose ir ypač turtingai pasireiškia III amž. ir IV amžių bėgyje.²⁶

Tuos tolimus, tačiau taip reikšmingus mūsų protėvių istorijoje amžius prof. Puzinas apibūdina taip:

“Ypač vakarinėje, vidurinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje įsigali graži, turtinga ir gana savarankiška, kitų kultūrų įtakos mažai tepaliesta kultūra. . . . Čia svarbu pabrėžti įdomus reiškinys, kad svetimos dirbinių formos, patekusios į baltų kraštus, tuojau kinta ir iš jų susidaro vietiniai ir savo skoniui pritaikinti dirbinių tipai. Tas savarankiškumas ir kūrybiškumas ypač pasireiškia III - IV amž., kada Lietuvoje buvo pasiektas bene pats augščiausias medžiaginės kultūros klestėjimo laipsnis, koks tik yra buvęs visoje mūsų proistorėje. Tas savarankiškumas jaučiamas ne tik žalvario, bet ir geležies dirbiniuose. Apie vietinę geležies pramonę kalba ne tik vien mūsų kraštui būdingos dirbinių formos, bet ir tam tikrų įrankių tipų (pav., siauraašmenių kirvių) labai ilgas vartojimas. . . . Visa tai rodo, kad jau senajame geležies amžiuje kai kuriose Lietuvos vietose geležis buvo gaminama iš vietinės balų rūdos.” ¹³

Pokristiniais laikais ypač augštai kultūra pakyla vakarinių baltų, t.y. aisčių, plotuose, Prūsuose.¹⁵ Tačiau Lietuvą su Prūsais geležies amžių bėgyje jungia daugelis bendrų radinių formų, “aiškiai žymu giminingos kultūros charakteris”.¹³ Visame baltų plote jaučiamas kultūros vienalytumas, mat “Visas senųjų baltų kraštas buvo apsuptas natūraliomis sienomis: vakaruose jūra, rytuose ir pietuose sunkiai pereinamos pelkės,”¹³ taigi, kraštas buvo atsparus išorės įtakoms.

Kario kapas iš V a. Linkūnuose, Klaipėdos krašte. Prie galvos guli du jie-čių antgaliai, prie kairės rankos pjautuvas, tarp šlaunikaulių movinis kirvis (pagal Engelį).

Nors vokiečių mokslininkai ir mėgina aiškinti baltų, ypač aisčių kultūros pakilimą pavyslyje įsikūriusių germanų įtaka, tačiau archeologai neranda nė vieno germaniško kapo į rytus nuo Paserijos.²⁸ O, tas žymus kultūros pakilimas Lietuvoje ir Prūsuose sutampa su Romos imperijos gerovės amžiais. Prekyba gintaru smarkiai vyksta. Pabaltijy randama tūkstančiai romėniškų monetų iš II ir III amž. Importuoti dalykai daugumoje vis kilę iš Romos provincijų, ypač iš Panonijos, dabartinės Vengrijos. Visi jie būdavo daugumoje įgyjami už gintarą, kurį tarpininkai, germanai ir venetai, perėmę iš baltų, gabendavo Romon.

Taigi ne germanai praturtino aisčių ir rytinių baltų gyvenimą ir pakėlė kultūrą, bet klestėjusi prekyba tarp Romos imperijos ir aisčių kraštų, arba, kitaip sakant, Baltijos gintaras buvo vienas iš pagrindinių kaltininkų tos baltų gerovės. Prekybos keliai iš Prūsų ir Lietuvos ėjo ir į šiaurę, net į Suomiją, ką rodo archeologiniai radiniai. Per Nemuno žemupį, pro Tilžę ėjo tas svarbiausias sausumos kelias, kuris jungė aisčių gintaro kraštą su šiaure.² Iš prekybos kraštas turtėjo: baltų kapai dabar yra turtingi įkapėmis. Kapuose iš III ar IV amž. aptinkama ne po vieną, ar du, tris daiktus, kaip prieškristinių laikų, bet kartais net po keletą dešimčių radinių. Moterų kapuose randami įmantrūs žalvariniai papuošalai, vyrų — geležiniai ginklai: jietigaliai, kirviai, skydų apkaustai, pentinai, arklio aprangos reikmenys ir darbo įrankiai.²⁶ Tačiau vyrų būta ne tik karių, bet ir ūkininkų. Įkapėse greta ginklų yra įdėta dalgių ir pjautuvų. Vyrai mėgo ir pasipuošti, yra specialių vyriškų papuošalų, sagčių. Jie mėgo ir švarą — būdavo apsiskutę, nes randami ir skustuvai. Užtikta įkapių tarpe ir geriamųjų ragų, reiškie jų buvo mėgta ir išgerti. . .

Už gintarą iš Romos būdavo įsivežama, be margų perlų, stiklo dirbinių, žalvarinių varpelių, katilų ir puodų, dar ir ginklų: durtuvų ir kalavijų.⁴⁷

Įdomu, kad aisčių įkapės turtingos ginklais, kai tuo tarpu, jų kaimynų pavyslyje, gotų ir vandalų, kapai yra beveik be ginklų.⁴⁷ Išviso germanų įkapės, palygint su aisčių yra menkos ir neturtingos, kai, anot Engelio, prūsų kapuose “barbariškai ištaigingos įkapės”.⁴⁷

Šitas laikotarpis yra būdingas dar vienu bruožu, kuris turi nepaprastai svarbios reikšmės baltų karinei istorijai, būtent arklių kapais.

Galindų kario įkapės iš III-IV a. rastos Makarų km. Sensburgo apsk. Iš k.: durklas, žirklės, antskydis, jiečių antgaliai; apačioj adata, pentinai, skustuvas ir kt. (pagal Engelį).

Karys yra laidojamas su savo arkliu ar greta jo.¹⁵ Ypač įdomūs ir turtingi Prūsuose Sembos ir Natangos kapai, kur randama daug žirgų palaidotų kartu su jų raiteliais. “Niekur kitur Rytprūsiuose nerandama tokių turtingų ginklų, raitelio aprangos reikmenų ir papuošalų įkapėse, kaip Sembos ir Natangos srityje. ”⁴⁷ Taip pat ir galindų krašte “kapai ypač turtingi ginklais ir papuošalų įkapėmis, aiškiai galindiškų formų.”⁴⁷

Sūduvių kraštas, palyginti su kitais Prūsų kraštais, yra pats konservatyviškiausias. Ten ginklai įkapėse retesni, tačiau jie turi rytinių baltų bruožus (moviniai kirviai ir siauraašmeniai kovos kirviai), nors Sembos ir Natangos įtaka ten yra irgi aiški. ⁴⁷ Vieninga kultūra ryškėja lietuvių — latvių, t.y. rytų baltų srityje.⁴⁷ Yra manoma, kad apie II amž. lietuviai ir latviai sudarė vienalytę tautą, bet jau atskilusią nuo bendro baltų kamieno.

Baltų kraštuose kultūrų gyvenime nėra pertraukų, kokios yra germanų gyventuose plotuose, dėl germanų kilnojimosi atsiradusių.

Vokiečių mokslininkų teigimui apie germanų kultūros didelę įtaka į aisčius, arba net tiesioginį aisčių valdymą, kuris galėjo sukurti tą augštą baltų kultūrą, trūksta įrodymų. Sutarties keliu įėjimas į Ermanariko imperiją, atrodo, germanų įtakos neišplėtė. Ir Engelis čia sako, jog iš esamos archeologinės medžiagos nėra aišku, ar, pav., gotai nors ir laikinai buvo valdę baltų pajūrį, ypač Sembą.⁴⁷ Tokių įrodymų nėra! Taigi, greičiau turtinga ir augšta baltų medžiaginė kultūra bus turėjusi žymesnės įtakos gotams, kaip jie aisčiams. To tačiau negalima būtų .teigti apie karinę įtaką. Germanų karingumas ir nuolatinis karinis jų sąlytis su Romos imperija, be abejonės, turėjo stiprios įtakos į aisčių karybą.

GINKLAI

Pokristiniais laikais daug ir įvairių ginklų randama visame Pabaltijy.Tas rodo visų baltų kilčių masinį apsiginklavimą, reiškia, būta nuolatinių karų. Atrodo kariaujama būdavo ne tik su išoriniais priešais, bet ir tarpusavyje, tarp kilčių ir genčių. Mat tada jau pradeda išryškėti didėjantis gyventojų skaičius visame krašte.³¹ Nors tankiausiai gyvenamos sritys, be Prūsų, buvo dar vakarinė, vidurinė ir šiaurinė Lietuva.¹³

Archeologų randamos liejamųjų molinių semtukų dalys ir geležies gargažės liekanos rodo, kad vietoje būdavo pasigaminama ne tik įvairūs žalvariniai papuošalai ir geležiniai įrankiai, bet ir ginklai buvo kalami savo dirbtuvėse.

Vietinės geležies pramonės pėdsakų, gargažės likučių, randama vakarinės Lietuvos pilakal-

Arklio kapas (Graužiai, Josvainių vil.). Pagal J. Puziną

niuose. Mėgiamiausi, pačių pasigaminami ginklai, atrodo, buvo svaidomoji ir duriamoji jietis, siauraašmeniai kovos kirviai ir retai randami kalavijai.

Atrodo lyg ginklų gamybos svorio centras, tais laikais, iš vakarų buvo paslinkęs į rytus, tačiau Romos imperijos laikais Prūsuose būta dviejų turtingų ginklų gamybos centrų, tai Semboje ir Mozūruose (M. Jahn). Ginklai būdavo gaminami tik iš geležies. Kai kurie baltų gyvenamuose plotuose randami ginklai yra tiesiai išsivystę iš praėjusio laikotarpio, kiti gi yra perimti iš užsienių.¹⁵ Dar vis buvo populiarūs siauraašmeniai kovos kirviai. Tyrinėjant Paviekių pilkapius (Kelmės apyl.) buvo rastos turtingos įkapės iš II amž. pabaigos. Be įvairių ten rastų papuošalų, buvo rastas ir siauraašmenis movinis kirvis, bene pats ankstyviausias visoje Lietuvos archeologinėje medžiagoje.⁵ Geležinių movinių kirvių buvo rasta ir Vizdergių pilkapuose (Kuršėnų apyl.) iš maždaug tų pačių laikų kaip ir Paviekių.⁵ Ir Prūsuose žymiausi kirvių atstovai yra moviniai, išlikę iš senųjų laikų, tarp jų su lizdu kotui (Schafthelm), yra naujas pavidalas.¹⁵

Jiečių būta dviejų rūšių: duriamųjų ir svaidomųjų. Duriamoji būdavo ilgesnio antgalio ir su mova, kai svaidomoji, paprastai, trumpesnė. Jiečių antgaliai, pradžioje plokšti, be išilginių pastorinimų, vėlesniaisiais amžiais pasirodo ir su pastorinimais. Tada atsiranda ir naujas antgalio tipas, su užbarzdžiu (Prūsuose).¹⁵ Pasirodo ir antgalių su įmuštais papuošimais ir išpjaustymais.¹⁵

Lankas, atrodo, buvo plačiai vartotas visų baltų kilčių, nes strėlių angalių pasitaiko ir titnaginių ir geležinių.

Skydai būdavo gaminami iš medžio. Šio laikotarpio pradžioje jų būta keturkampių, ką liudija išlikę skydų apkaustai (Prūsuose), vėliau jų būta ir apskritų. Skydo centrą puošdavo metalinis antskydis kuriuo būdavo atmušamas smūgis. Prūsų srityje pasitaiko įvairių antskydžių pavidalų: kūginių, smailų ir iškyšinių, vėliau atsiranda ir pusrutulio pavidalo. Skydo rankena pradžioje plona, vėliau žymiai pastorėja.¹⁵

Kalavijo būta reta ir brangaus ginklo. Kalavijai ir kardai, atrodo nesimėtė, todėl jų maža yra ir surandama. Prūsų srityje surasti vos keli pavyzdžiai, rodo, laikotarpio pradžioje, trumpą, vienašmenį kertamąjį ir duriamąjį kalaviją. Jis greičiausiai yra išsivystęs iš Romos gladiaus. Germanai, susipažinę su Romos veiksmingu ir efektingu gladium, jį perėmė, pakeisdami savąjį ilgą kertamąjį kalaviją.¹⁵ Iš jų, o gal ir tiesioginiai, trumpą kalaviją pažino ir baltai. Tačiau, vėliau atsiranda ir dviašmenis duriamasis kalavijas, kuris yra irgi visai panašus į gladių. Kalavijo rankenos kriaunos ir makštys, atrodo, būdavo daromos iš medžio, metalo žiedais sutvirtinant.

Baltų pėsčias karys pirmaisiais pokristiniais amžiais buvo ginkluotas kovos kirviu, jietimi, skydu ir lanku, kai raitelis, atrodo, vartojo kalaviją, svaidomas j ietis ir lanką.

Raitelio pasirodymą ir jo iškilimą tų amžių bėgyje liudija arklių kapai ir turtingi arklio aprangos reikmenys, na, ir gausiai randami pentinai. Prūsuose jų randama išsivysčiusių iš senesniųjų, saginių pentinų; atsiranda pentinas su išpjautu pamatu (— Stuhlsporn) ir įvairių kitų mišrių pavidalų. Vėlesniais amžiais pentinai didėja ir išryškėja jų trys tipai: saginis su profiliuotu dygliu, kablinis ir kniedinis.¹⁵

Ginklai ir arklio aprangos dalykai aiškiai liudija gintaro pajūryje kylančią ir jau iškilusią naują ginklo rūšį, baltų raitelius.

Baigiant šį baltų kilčių pirmųjų amžių ginklų sąrašą, kurį sudaryti padeda beveik vien tik archeologiniai radiniai, verta priminti, istoriškai Tacito paliudytą, aisčių tradicinį ginklą — medinę kuoką (žiūr. Aisčiai Karinės Istorijos Šviesoje). Iškasenose jos nebeužtinkama, tačiau išlikusiuose romėnų meno paminkuose tas tipingas aisčių ginklas yra įamžintas. Trajano kolonoje yra reljefinis Romos pagelbinių dalių kario paveikslas, kuris yra užsimojęs smogti medine kuoka. Iš šio būdingo ginklo ir kario išvaizdos galima manyti, jog tai yra aistis. Šitoks teigimas, tačiau, tuojaus iškelia nauja klausimą: ar aisčiai tarnavo Romos kariuomenės pagalbinėse dalyse? Atsakyti į šį klausimą irgi galima klausimu: — ir kodėl gi ne? Romos kariuomenėje nuo seniausių laiku, o ypač vėlesniais, pagalbiniuose ir lengvuosiuose daliniuose, ar raiteliuose tarnavo beveik išimtinai tik svetimšaliai: germanai, slavai, sarmatai, hunai ir kitų tautų ar kilčių kariai. Mat barbarų tautos ne tik kovojo su Roma, bet, progai pasitaikius, samdydavosi, ar aplinky-

Skydų rekonstrukcijos (1-4) ir antskydis (5) iš III a. Skydo ilgis 75 cm. Antskydžio skersmuo — 16 cm. Radiniai iš jv. Prūsų vietovių (Pagal La Baume).

bių verčiamos stodavo kariauti už Romos reikalus. Tų tautų, kariaujančių prieš Romą tarpe, kaip jau matėme, netrūko ir aisčių. Taigi, kaimynų ir sąjungininkų pavyzdžiu sekdami, baltų kilčių kariai, iš tiesų galėjo atsidurti ir Romos karinėje tarnyboje. Tą galimas dalykas, ir liudija šis ir kiti paveikslai Trajano kolonoje. Vienas toks karys su kuoka yra rodomas net Trajano asmens sargyboje.

Svaidomieji ginklai buvo būdingi lengviesiems, pagalbiniams daliniams. Jų tarpe svaidomoji baltų kuoka, be abejo, buvo labai veiksminga. Praėjus nuo šių aprašomų laikų net 800 metų, svaidomoji kuoka lietuvių ir žemaičių rankose yra kronikose minima kaip labai pavojingas ginklas. Henriko Livonijos Kronikoje (XXI, 2) randame tokį kovos aprašymą:

Žiemgalių vadas Vieštartas, 1208 m. ruošdamas žygį prieš lietuvius, gauna pagalbą iš Rygos, keletą riterių kalavijuočių, balistininkų ar, teisingiau, arbaletininkų, viso daugiau kaip 50 karių. Surinkęs didelę žiemgalių kariuomenę, Vieštartas atžygiuoja prie Lietuvos sienos, ir ten žiemgaliai meta burtus: “Ir iškrito burtas, kad ir gandas pirma jų atėjęs ir lietuviai karui pasiruošę esą.” Prietaringi žiemgaliai siūlo vokiečiams nutraukti žygį ir grįžti. Tačiau, išdidūs vokiečių riteriai pasitraukimą laiko negarbingu. Taigi, kariuomenė įžengia Lietuvon, bet kaimus randa tuščius ir apleistus: “Tada, bijodami jiems gresiančios kovos, (žiemgaliai) kuo greičiausiai susirenka į vieną vietą ir nė kiek negaišdami tą pat dieną grįšti ruošiasi. Tat supratę lietuviai savo arklių greitumu iš visur aplekia ir, kaip jų paprotis yra, apsiaučia iš šen ir iš ten, tai bėgdami tai persekiodami, ir savo iečių ir kuokų svaidymu, labai daug sužeidžia.” (Cituota iš Henriko Livonojos Kronikos, K. Kepalo vertimo rankraščio.) Kova greitai baigėsi lietuvių pergale.

Panašią medinę kuoką yra vartoję ir estai, Saremos gyventojai, ir pagal Eiliuotąją Livonijos Kroniką (10706 eil.) tie patys žiemgaliai. (Be to, žiūr. J. Matusas, “Kuoka, kaip ginklas, Lietuvos senovėje”. Aidai, 1961 m. Nr. 9).

ŽIRGAS

Baltų raitelio atsiradimą ir jo iškilimą aiškiausiai vaizduoja išlikę arklių kapai. Arklys virto tokiu nepaprastai svarbiu karo įrankiu, jog buvo manoma, kad miręs karys, neapsieis be jo ir kitame gyvenime. Taigi greta kitų pasiimamų reikalingiausių ir vertingų daiktų mirusis vykdavo į Anapilį kartu su savo ištikimuoju ir nepakeičiamu kovų draugu — žirgu.

Ištaigingi žirgų šarvuotės papuošimai ir jų kapų gausybė tik pabrėžia jų reikšmę baltų gyvenime ir jų karuose.

Legiono pagalbinių dalinių karys (aistis?) užsimojęs smogti su kuoka. Pav. Trajano kolonoje.

“Žirgo kapu vadinamas toks palaidojimas, kuriame, be kitų kapo priedų, randame drauge su žmogumi pakastus vieną ar kelis žirgus. Žirgas yra buvęs toks pat žmogaus kapo priedas, kaip ir ginklai, darbo įrankiai ar papuošalai.” Kartais žirgas laidojamas ne tame pačiame kape, bet gretimai, bet vis kaip žmogaus kapo priedas.⁵

Lazdininkuose, Darbėnų vlsč., Kretingos apskr. kapuose rastas seniausias Lietuvoje arklio kapas (iš geležies amž. pradžios 0-400 m.). Geležies amž. pradžioje Semboje buvo išplitęs arklių laidojimo paprotys. Arklių laidojimas, trukęs visą geležies amžių, yra būdingas baltams paprotys, nes kaimyninėse germanų srityse jis beveik nepasitaiko. Ypač daug arklių kapų yra vidurio Lietuvoje ir rytų Lietuvoje. Daugiau žirgų kapų rasta iš IV-V amž., ypač Rubokų (Šilutės apyl.) ir Šernų (Klaipėdos apyl.) kapinynuose. ³

Ypač idomus yra 1904 m. Reketėje (Salantų apyl.) ištirtas kapas Nr 35, kuriame vienoje duobėje drauge su mirusiuoju buvo pakastas žirgas. Žirgo griaučiai gulėjo gana taisyklingai ant kairiojo šono, taigi atrodo, kad jis į duobę buvo įdėtas negyvas. Į žirgo nasrus įsprausti geležiniai žąslai su labai didelėmis grandinėmis galuose, ryškiai skirtingi nuo tuo metu įprastos žąslų formos. Be to, ant žirgo kaktos padėti du geležiniai pentinai. Vyras palaidotas su turtingomis įkapėmis: be žirgo, į kapą jam dar buvo įdėtas geležinis dalgis, kiek platėjančiais ašmenimis geležinis įmovinis kirvis ir dvi ietys geležinėmis profiliuotomis viršūnėmis.”⁵ Kapas datuojamas apie 500-sius metus po Kr.

Ypač daug žirgų kapų yra iš X-XII amž. Yra rasta ir jų masinio laidojimo vietų. Kartais vieton žirgo kapan dėdavo tik žirgo aprangą, šis paprotys įsivyravo ypač IX-XII amž. Tada jis buvo būdingas visai Lietuvai.

Yra rasta kapų, kur žirgai palaidoti ir nenormaliose padėtyse, pav. augštielninki, arba stati. “Tokia nenormali žirgų griaučių padėtis leidžia spėti, kad žirgai į duobes būdavo įstumiami ir užkąsdami gyvi. Tą mintį patvirtina kai kurie Veršvų kapai, kuriuose žirgai, atrodo, norint juos nuraminti, būdavo pakasami užrištomis akimis arba užmovus ant galvos maišą su grūdais. Greičiausiai, prieš įstumdami į duobę, žmonės žirgus labai nuvargindavo. Tai yra užfiksavę ir rašytiniai šaltiniai. Antai, Dusburgas aprašydamas senųjų prūsų tikėjimą, šitaip sako: “Dabartiniu metu lietuviai ir kiti jų kilties netikėliai minimą auką sudegina pagal savo apeigas, kurioje nors šventoje vietoje, tačiau arklius prieš juos sudegindami taip nuvaro nuo kojų, bejodinėdami, kad jie vos gali bepastovėti.”⁵

Arklių laidojimo paprotys buvo stipriai išplitęs ir visuose Prūsuose, kur užtinkami arklių kapai iš IX ir XIII amž. ir kurie yra visai panašūs į vidurio Lietuvos arklių kapus. Prūsai tiek buvo įsigyvenę į šitą paprotį, kad vokiečių ordinui juos pavergiant, taikos sutartimi turėjo jo atsižadėti.

Prūsų srities tyrinėtojas, proistorikas C. Engelis rašo: “Rytprūsių karys Romos imperijos laikais yra buvęs, beveik be išimties, raitelis: pentinai, žąslai, žirklės ir arklinės šukos yra randamos daugumoje vyrų kapų; neretai (Semboje) mirusio žirgas yra palaidotas šalia, rečiau, po raiteliu.”¹⁷

Ką šis mokslininkas pasakė apie Prūsų karį tinka ir kitoms baltų kiltims.

Raitelio įsigalėjimą kovos lauke pabrėžia ir balno kilpos, kurios jau aptinkamos pačiais pirmaisiais pokristiniais amžiais. Jų žymiai daugiau surandama iš vėlesnių amžių (VIII-XII amž.), ypač arklių kapuose.

Pirmieji keturi pokristiniai šimtmečiai mūsų tolimųjų protėvių karinėje istorijoje yra ypatingai reikšmingi. Pirmiausia, jų bėgyje baltai gerokai susipažino su kultūringu tų laikų Vidur-

Imperatorius Trajanas lydinąs asmens sargybos. Vienas iš karių, viduryje, ginkluotas kuoka. Pav. iš Trajano kolonos.

žemio jūros pasauliu. Pažino germanų ir romėnų karo meną, patys betarpiai kariaudami su germanais ir talkininkaudami jiems prieš romėnus. Antra, ir svarbiausia, šių amžių bėgyje išsivystė ir iškilo baltų raitelis.. Kitaip ir negalėjo būti: apsupti raitelių tautų ir įtraukti į tų amžių pasaulinius įvykius, baltai pasisavino raitelių karo meną. Tik raiti jie galėjo dalyvauti žygiuose per visą Europą, prieš Romą ir palikti savo pėdsakus Galijoje ar tolimoje Ispanijoje.

Tarp I ir IV amž. išsivystė tas baltų kilčių raitelis iš kurio vėlesniais amžiais betarpiškai išaugo istorijoje taip gerai žinomi Lietuvos ir Žemaičių raiteliai, kurių žygiais prie Nemuno ir Dauguvos, Dniepro ir Dunojaus, tokiom didžiom pergalėm, kaip ties Šiauliais-Saule, Durbe, Žalgiriu, Salaspiliu ir kitais šimtais mūšių ir kautynių yra išmargintos svetimųjų rašytos kronikos.

Tą Lietuvos raitelių tūkstantmetę tradiciją perėmė ir tęsė, deja, neilgai, Nepriklausomos Lietuvos respublikos šaunūs gusarų, ulonų ir dragūnų pulkai. Ji atsispindi ir Lietuvos Vytyje.

LITERATŪRA

2.    M. Gimbutienė, Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga. Mažoji Lietuva I, 1958 m.

3.    E. Schwarz, Germanische Stammeskunde, 1956.

4.    J. Danilowicz, Skarbiec Diplomatow, Tom I 1860.

5.    R. Volkaitė Kulikauskienė, Lietuvos Archeologiniai Paminklai ir jų Tyrinėjimai, 1958.

6.    A. L. Mongait, Archeology in U.S.S.R., 1961.

7.    J. Voigt, Geschichte Preussens, Vol. I, 1827.

8.    Macieja Stryjkowskiego Kronika Polska, Litewska, Žmudzka,. . . 1582.

9a Lietuvių Enciklopedija, įv tomai.

12.    R. E. Oakeshott, The Archeology of Weapons, 1960.

13.    J. Puzinas, Naujausių Proistorinių Tyrinėjimų Duomenys, 1938.

14.    J. Puzinas, Aisčiai Istorinių šaltinių šviesoje, AIDAI, 1948 m. Nr. 12.

15.    Dr. W. Gaerte, Urgeschichte Ostpreussens, 1929.

16.    K. Būga, Rinktiniai Raštai, I t. 1958.

20.    Die Germania des Tacitus, erlaeutert von R. Much, 1937.

21.    F. Lot, Les Invasions Barbares, I t. 1942.

23.    F. Lot, Les Invasions Germanique, 1945.

24.    M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, įv. tomai, 1928.

25.    Pr. Skardžius, Lietuvių kalba ir jų senovinė kultūra, AIDAI, 1947 m. Nr. 8.

26.    J. Puzinas, Mažosios Lietuvos Proistorės Bruožai, AIDAI, 1948 m. Nr. 18.

27.    H. Delbrueck, Geschichte der Kriegskunst II Teil. Die Germanen, 1921.

28.    F. Dvomik, The Slavs, 1956.

29.    R. Grousset, L’empire des Steppes, 1960.

31.    Očerki Istorii SSR, III-IX v., 1958.

32.    G. Vernadsky, Ancient Russia, 1959.

35.    K. Pastenaci, Die Kriegskunst der Germanen, 1942.

36.    E. L. Stevenson, Geography of Claudius Ptolomy, 1932.

37.    C. C. Mierow, The History of Jordanes, 1960.

38.    C. Brady, The Legends of Ermanaric, 1943.

39.    A. Spekke, The Ancient Amber Routes and the Geographical Discovery of the Eastern Baltic, 1957.

40.    A. Bilmanis, A History of Latvia, 1951.

41.    F. Dahn, Urgeschichte der germanischen und romanischen Voelker, 1881.

42.    Spaulding, Nickerson, Wright, Warfare, 1937.

43.    C. W. Oman, The Art of War in the Middle Ages, 1953.

44.    H. M. D. Parker, The Roman Legions, 1958.

45.    J. Kromayer u. G. Veith, Heerwesen und Krieg-fuehrung der Griechen und Roemer, 1928.

46.    Dr. J. Basanavičius, Etnologiškos Smulkmenos, 1898.

47.    C. Engel, Aus Ostpreussischer Vorzeit, 1953.

48.    Paulys Real-Encyclopaedie der Classischen Alter-tumswissenchaft, jv. t.

49.    Daremberg, Dictionaire des Antiquités Greques et Romaines, įv. t.

50.    G. Vernadsky, Der Sarmatische Hintergrund der Germanischen Voelkerwanderung. SAECULUM 2, 1951.

51.    The Song of Roland, trnsl. D. L. Sayers, 1951.