Kryžiuočiai

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

HENRIKAS SIENKIEVIČIIJS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Keliaujančią į Krokuvą į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Kęstučio dukrą, kunigaikštienę Danutę, lydėjo būrys dvariškių. Tynece prie jų prisijungė Macka su brolvaikiu Zbyška, kuris prisiekė ištikimybę jaunajai Danutei, kunigaikštienės Danutės dvaro merginai ir pažadėjo jai tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, kaip savo meilės ženklą ir keršto simbolį kryžiuočiams už Danutės motinos mirtį.

Pakeliui Zbyškai, kuris karštai troško karo su kryžiuočiais, kad galėtų įvykdyti savo pažadus, pasitaikė puiki proga. Karių būryje, kurį jie bekeliaudami prisivijo, jis, staiga, išvydo tikrą šarvuotą kryžiuotį ir dar su povo plunksnomis ant šalmo.

Nieko nelaukdamas, atstatęs jietį jis paleido arklį šuoliais, pasiryžęs kiaurai persmeigti kryžiuotį. Bet staiga stipri ranka nulaužia jo jietį ir priverčia jo arklį stoti piestu. Macka nusivijęs paskui Zbyšką, norėdamas bėdoje jį gelbėti, paklausė Zbyšką sulaikiusį stiprų ir rimtos išvaizdos vyrą:

—..Kas jūs per vieni? Kokios jūs teisės?

— Mano teisės? — atkirto nepažįstamasis, — mano karalius įsakė šiose vietose taikos žiūrėti, o mane vadina Povala iš Tačevo.

— • —

Tai išgirdę, Macka ir Zbyška pažvelgė į riterį, įkišo į makštis pusiau ištrauktus ginklus ir nuleido galvas. Ne baimė juos apėmė, tik nulenkė galvas prieš garsią ir gerai pažįstamą pavardę, nes Povala iš Tačevo buvo žinomas bajoras ir galingas, valdęs didelius žemės plotus apie Radomą ir vienas žymiausių karalijos riterių. Dainininkai apdainuodavo jį savo dainose kaip vyriškumo ir drąsumo pavyzdį ir girdavo jį lygiai taip, kaip ir Zavišą, ir Farurejų, ir Skarbką, ir Dobką, ir Joną, ir Mikalojų ir Zindramą. O šituo metu jis atstovavo patį karalių ir todėl pulti jį reiškė tą patį, kaip padėti savo galvą po budelio kirviu.

Kiek atvėsęs Macka prabilo pagarbos pilnu balsu:

— Pagarba jums, pone, ir jūsų garsui.

— Pagarba ir jums, — atsakė Povala, —nors man būtų buvę daug maloniau su jumis susipažinti kitomis aplinkybėmis.

— Kodėl? — paklausė Macka.

Bet Povala kreipėsi į Zbyšką:

— Ką gi tu, jaunuoli, čia susigalvojai? Viešame kelyj, karaliaus pašonėje pasiuntinį užpuolei! Ar žinai, kas už tai laukia?

— Puolė pasiuntinį, nes jaunas ir kvailas; o tokiam lengviau yra veikti, kaip pagalvoti, — atsakė Macka. — Bet nenuteiskite jo žiauriai, nes noriu viską papasakoti.

— Ne aš jį teisiu. Mano reikalas jam pančius uždėti...

— Kaip tatai? — atsiliepė Macka, paniurusiu žvilgsniu vėl apžvelgdamas visą žmonių būrį.

— Toks karaliaus įsakymas.

Po šitų žodžių stojo tyla.

— Jis yra bajoras, — tarė pagaliau Macka.

— Tai tegu riterio garbe prisiekia, kad atvyks į bet kurį teismą.

— Prisiekiu savo garbe! — suriko Zbyška.

— Gerai. Kas jūs esate?

Macka pasisakė pavardę ir herbą.

Jei jūs esate kunigaikštienės Janušienės dvariškiai, tai prašykite, kad ji užtartų jus prieš karalių.

— Mes nesame jos dvariškiai: iš Lietuvos, nuo kunigaikščio Vytauto vykstame. Dievas būtų davęs, kad jokių kunigaikštienių nebūtume sutikę. Iš šito štai susitikimo nelaimė berną ištiko.

Ir čia Macka pradėjo pasakoti, kas įvyko smuklėje: apie susitikimą su kunigaikštienę ir jos palydovais, apie Zbyškos priesaiką. Bet pagaliau taip ūmai jį apėmė pyktis ant Zbyškos, dėl kurio neatsargumo dabar jie pateko į tokią sunkią būklę, kad, kreipdamasis į jį, sušuko:

— Geriau tu būtum žuvęs prie Vilniaus! Ką gi tu, šerne, galvojai?

— Na,—atsakė Zbyška,—prisiekęs meldžiau Jėzų, kad man vokietį atsiųstų, o, pamačius povo plunksnas ir apsiaustą su juodu kryžiumi, lyg koks balsas man šaukė: “Pulk vokietį, nes čia stebuklas!” Na, ir puoliau — ir kas būtų nepuolęs?

— Klausykite, — pertraukė Pavala, — nelinkiu aš jums blogo, nes aiškiai matau, kad šitas jaunuolis nusikalto daugiau dėl jaunatviško ne-

Išdidus kryžiuotis

apgalvojimo, kaip dėl blogos valios. Man būtų malonu išnykti iš čia, lyg nieko ir nebūtų įvykę. Bet tai galėčiau padaryti tik tada, kada tas komtūras pažadėtų, kad karaliui nebesiskųs. Prašykite jo: gal ir jis pasigailės jaunuolio.

— Geriau tegu mane teisia, o kryžiuočiui nesilenksiu!—sušuko užsidegęs Zbyška.—Tai nedera mano bajoriškai garbei.

Povala pažvelgė į jį rūgščiai ir tarė:

— Blogai darai. Vyresnieji už tave geriau žino, kas riterio garbei dera ir kas ne. Apie mane žmonės yra taip pat girdėję, bet tau sakau, jei man tas būtų atsitikę, aš nesigėdyčiau prašyti dovanojamas.

Zbyška susigėdo, bet apsižvalgęs atsakė:

— Čia žemė lygi, tik reikėtų ją truputį sutrempti. Užuot vokietį atsiprašęs, labiau norėčiau su juo kautis pėsčias ar raitas iki mirties arba nelaisvės.

— Kvaily! — pertraukė Macka. — Kaip gi su pasiuntiniu kausies? Nei tu su juo, nei jis su tavim, pienburni!

Ir, kreipdamasis į Povalą:

— Atleiskite, garbingasis pone. Tas vaikėzas per karo metus pasidarė perdaug įžūlus, todėl, kad dar kartą vokiečio neįžeistų, tegu nekalba su juo. Aš kalbėsiu, aš prašysiu, o jei komtūras, įvykdęs savo uždavinį, panorės kautis vyras prieš vyrą, tai aš su juo ir kausiuos.

— Tas riteris yra augštos kilmės ir todėl ne su kiekvienu kausis, — atsakė Povala.

— Kaip? Lyg aš diržo ir pentinų nedevėčiau? Su manim nors ir kunigaikštis gali kautis.

— Teisybė, bet jam šitaip nesakykite, nebent pats užsimintų apie kautynes. Na, tegu Dievas jums ten padeda.

— Eisiu už tave akių svilinti, — tarė Macka Zbyškai, — bet palauk!

Tai taręs, priartėjo prie kryžiuočio, kuris už keletos žingsnių sėdėjo nejudėdamas kaip geležinė statula ant savo augšto kaip kupranugaris žirgo ir su didžiausiu abejingumu klausėsi pokalbio. Macka per daugelį karo metų buvo kiek pramokęs vokiečių kalbos, todėl dabar pradėjo komtūrui aiškinti, kas įvyko, pastarojo gimtąja kalba. Jis kaltino jauną vaikino amžių ir jo staigumą, nes jam atrodę, kad pats Dievas siunčiąs jam riterį su povo plunksnomis. Pagaliau pradėjo prašyti dovanoti Zbyškos kaltę.

Komtūro veidas net nesujudėjo. Status ir įsitempęs, pakelta galva, žiūrėjo plieninėmis akimis į kalbantį Macką taip abejingai, tarytum žiūrėtų ne į riterį ir net ne į žmogų, o į kokį tvoros baslį. Macka tai pastebėjo, ir, nors jo žodžiai ir toliau liko mandagūs, jo širdis pradėjo virti: pradėjo kalbėti lyg verčiamas, o saulės nudegintus skruostus nutvieskė raudonis. Buvo galima pastebėti, kad, nežiūrint išorinio šaltumo, Macka kovojo su savimi, jog nepradėtų griežti dantimis ir neprasiveržtų pyktis.

Povala tai pastebėjo ir, būdamas geros širdies, nutarė Mackai padėti. Jis, būdamas jaunas, taip pat ieškojo nuotykių vengrų, austrų, burgundų ir čekų pilyse, kur jis įgijo didelės garbės ir išmoko vokiečių kalbos, todėl dabar šita kalba ir kreipėsi į Macką, tarpininkaudamas ir pabrėžtinai juokaudamas :

— Matote, pone, kad garbingasis komtūras mano, jog šitas reikalas toks bevertis, kad apie jį ir kalbėti neverta. Ne tik mūsų karalijoje, bet ir visur kitur paaugliai nesivadovauja protu, todėl toks riteris su vaikais nekovoja nei kardu nei teise.

Papūtęs gelsvus ūsus ir netaręs nė žodžio, Lichtenšteinas pavarė savo žirgą pirmyn, aplenkdamas Macką ir Zbyšką.

— Palauk, kryžiuočių išpera, — kalbėjo sukąstais dantimis vyresnysis riteris iš Bogdanieco, — dabar aš prisiekiu, kad susirasiu tave, kai tu būsi atlikęs savo pasiuntinybę.

Bet Povala, kurio širdis taip pat pradėjo virti, tarė:

— Tai paskui, o dabar tegu kunigaikštienė pakalba už jus, nes kitaip vargas bus vaikinui.

Tai pasakęs nujojo paskui kryžiuotį, sulaikė jį ir kurį laiką gyvai su juo kalbėjosi. Ir Macka ir Zbyška pastebėjo, kad vokiečių riteris nežvelgė į Povalą tokiu abejingu veidu, kaip į juodu, ir tai juodu dar labiau supykdė. Valandėlei praėjus, Povala grįžo ir dar valandėlę palaukęs, kol kryžiuotis nutolo, tarė jiems:

— Kalbėjau už judu, bet jis ir užsispyrėlis. Sakė, kad tik tada nesiskųsiąs, jei padarysite tai, ko iš jūsų pareikalausiąs.

— Ko jis nori?

— Jis taip pasakojo: “Aš sustosiu Mozūrijos kunigaikštienės pasveikinti. Tegu, sako, jie prijoja, nulipa nuo arklių, nusiima šalmus ir stovėdami ant žemės prašo manęs, tada atsakysiu.”

Povala greitai žvilgterėjo į Zbyšką ir pridūrė:

— Sunku čia bajoriškos giminės žmonėms ... suprantu, bet turiu įspėti, kad šito nepadarius, kas žino, kas laukia — gal net ir budelio kardas.

Mackos ir Zbyškos veidai suakmenėjo. Įsiviešpatavo tyla.

— Na, tai kaip? — paklausė Povala.

Ir Zbyška atsakė ramiai ir taip pagarbiai, lyg jam kas per tą momentą būtų dvidešimtį metų pridėjęs:

— Kaip tai ?

— O taip: nors ir dvi galvas turėčiau, nors ir abi jas budelis nukirstų, bet vieną garbę teturiu ir jos sunaikinti aš neleisiu.

Povala surimtėjo ir, kreipdamasis į Macką, paklausė:

— O jūs ką pasakysite?

— Aš pasakysiu, — liūdnai pratarė Macka, — kad šitą vaikį iš mažens išlepinau... Nuo jo pareina mūsų giminė, nes esu senas, bet šito jis negali padaryti, nors ir turėtų žūti.

Rūstus jo veidas pradėjo trūkčioti, ir brolvaikio meilė taip staiga jame sukilo, kad sugriebė jį geležimi kaustytomis rankomis ir pradėjo šaukti:

— Zbyška! Zbyška!

Jaunasis riteris buvo nustebintas ir, apkabinęs dėdę, tarė.

— O, tai nežinojau, kad mane taip mylite! ..

— Matau, kad teisingi riteriai esate, — kalbėjo susijaudinęs Povala, — o jaunuolis nedelsdamas savo garbe man pažadėjo, kad pašauktas atvyks, todėl neįsakysiu jo surišti. Tokiais žmonėmis, kaip jūs, galima pasitikėti. Nenusiminkite. Vokietis Tynece tikriausiai užtruks, o aš pasistengsiu karalių pirmas pamatyti ir taip jam šį įvykį nupasakosiu, kad jį mažiausiai įžeistų. Laimė, kad man pavyko nulaužti ietį — didelė laimė!

— Tačiau Zbyška atsakė:

— Jei jau būtinai turiu netekti galvos, norėčiau pirma kryžiuočiui kaulus aplaužyti.

— Nori savo garbę ginti, bet nesugebi suprasti, kad visiems mūsų krašto žmonėms nelaimę būtum užtraukęs,—nekantraudamas atkirto Povala.

— Suprasti tai suprantu, — atsakė Zbyška, — ir dėlto man gaila ... Bet Povala kreipėsi į Macką:

— Žinote, jei ir pavyktų kuriuo nors būdu šitam vaikiui išsisukti, tai turėtumėte jam ant galvos tokį gaubtuvą, kaip sakalui užmauti. Kitaip jis savo mirtimi nemirs.

— Pavyktų jam išsisukti, jei jūs norėtumėte, kad karalius neišgirstų to, kas čia įvyko.

— O su vokiečiu ką padarysim? Liežuvio jam juk neužriši.

— Teisybė! Teisybė!

Taip besikalbėdami grįžo prie kunigaikštienės palydovų. Povalos žmonės, anksčiau joję kartu su Lichtenšteino žmonėmis, dabar vyko pastariesiems iš paskos. Iš tolo galima buvo pastebėti vėjo plevėsuojamas kryžiuočio plunksnas mozūrinių kepurių tarpe ir jo šviesų, saulėje žvilgantį šalmą.

— Keista ta kryžiuočių prigimtis, — atsiliepė tarytum susimąstęs riteris iš Tačevo. — Kai jam blogai, kryžiuotis bus nuolankus, kaip pranciškonas, švelnus, kaip ėriukas ir saldus, kaip medus — geresnio už jį pasaulyje nerasi. Bet tegu tik jis pasijaučia galingas, niekas nebus tiek išdidus ir pas nei vieną nerasi mažiau gailestingumo, kaip pas kryžiuotį. Matyti, Viešpats Dievas jiems titnagą vieton širdies įdėjo. Prisižiūrėjau aš įvairiausių žmonių ir nekartą mačiau, kaip tikras riteris pasigaili silpnesniojo, sakydamas: “Mano garbė nepadidės, jei gulintį pribaigsiu.” Bet kryžiuotis tokiu metu yra nepermaldaujamas. Laikyk jį sugriebęs ir nepaleisk, nes vargas tau paleidus! Na, štai kad ir šis pasiuntinys — ne tik įsigeidė, kad jį atsiprašytumėte, bet kad ir susiniekintumėte. Bet džiaugiuos, kad šitaip neįvyks.

— Nesulauktų jis! — sušuko Zbyška.

— Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte jam nusiminę, nes dėl to jis tik džiaugsis.

Tuo metu visi priartėjo prie kunigaikštienės palydovų. Kryžiuočių pasiuntinys tuojau pat vėl pasidarė išdidus ir atšiaurus, bet priartėję dėjosi visai jo nematą. Zbyška prisiartino prie Danutės ir pradėjo linksmai pasakoti, kad nuo kalnelio jau ir Krokuva galima matyti, o Macka pradėjo vienam dvariškiui aiškinti apie neįprastą Povalos jėgą, nulaužusią Zbyškos rankose ietį, lyg nudžiūvusią nendrę.

— O kodėl ją nulaužė? — užklausė pastarasis.

— Nes vaikinas taikstėsi vokietį pulti, bet, žinoma, tik juokaudamas.

Toks priartėjusiųjų elgesys labai nepatiko vokiečiui. Jis pažvelgė į Macką ir Zbyšką kartą ir antrą ir suprato, kad pastarieji nuo arklių nenusės ir kad tyčia į jį nekreipia jokio dėmesio. Ir jo akys vėl suspindėjo plieniniu žvilgsniu, ir jis pradėjo judėti.

Tada, priartėjęs prie jo, Povala tarė:

— Jokite drąsiai, narsusis riteri. Kraštas čia ramus, ir niekas jūsų neužpuls, nebent koks vaikigalis . . .

— Nors ir keisti šio krašto papročiai, bet jūsų draugystės, o ne apsaugos ieškojau — atkirto Lichtenšteinas: — lyg ir nuvokiu, kad dar kur susitiksime: Ar šitoj pily, ar kur kitur . . .

Paskutiniuose jo žodžiuose galima buvo jausti paslėptą grasinimą, todėl Povala atsakė:

— Kaip Dievas duos ...

Tai taręs, nusilenkė ir atsisukęs tarė pusbalsiu, tačiau taip, kad artimiausieji galėtų jį girdėti:

— Sudžiūvėli, tu, pakelčiau aš tave ieties smaigaliu nuo balno ir laikyčiau ore tol, kol sukalbėčiau trejus poterius!

Vėliau jis pradėjo kalbinti kunigaikštienę, kurią gerai pažinojo. Ona Danutė jį klausinėjo, ką jis veikiąs kelyje, o Povala jai aiškino, kad karaliaus įsakymu saugojąs ramybę tos apylinkės, per kurią traukia į Krokuvą gausūs svečių būriai, ir pavyzdžiui paminėjo ir pastarąjį įvykį, kurio liudininku prieš valandėlę yra buvęs. Pagalvojęs, kad prašyti kunigaikštienės pagalbos būsią dar daug laiko, nutarė neteikti įvykiui didelės reikšmės. Kunigaikštienė juokavo, kad Zbyška buvo taip arti atsidūręs prie geidžiamųjų plunksnų, o kiti, išgirdę apie ieties sulaužymą, stebėjosi Povalos jėga.

Mėgdamas pagyras, Povala džiaugėsi savo širdyje, kad jį žmonės taip garbina, ir pats pradėjo pasakoti apie savuosius žygdarbius, suteikusius jam garsą, ypač gi apie savo nuotykius Burgundijos Pilypo Narsiojo pilyje. Kartą, turnyro metu nulaužęs savo ietį, jis pagriebė vieną riterį už pusiaujo, ištraukė iš balno ir išmetė į orą, nors tas riteris ir vilkėjo geležinius šarvus. Pilypas Narsusis dovanojęs už tai jam auksinę grandinę, o jojo žmona — aksominį batuką, kurį jis ir dabar ant savo šalmo tebenešiojąs.

Visi šituo pasakojimu buvo labai susižavėję, bet Mikalojus iš Ilgamiškio tarė:

— Nebėra jau šiais suminkštėjusiais laikais tokių vyrų, kokių buvo mano jaunystės laikais, arba apie kokius man tėvas buvo pasakojęs. Pavyksta dabar kuriam bajorui perkirsti krūtinės šarvus arba pirštais sulankstyti geležinį virbalą, tai jau stipruoliu dedasi ir prieš kitus didžiuojasi. O senovėje tą ir merginos sugebėdavo padaryti.. .

— Aš šito neginčiju, kad senovėje žmonės stipresni buvo, — atsakė Povala, — bet ir šiandien atsiranda stiprių vyrų. Mano kaulams Dievas jėgos nepagailėjo, nors ir nesigiriu, kad esu stipriausias visoje karalijoje. Ar matei kada, tamsta, Zavišą iš Garbovos? Tas ir mane įveiktų.

— Mačiau. Jo pečiai tokie platūs, kaip Krokuvos varpą laikąs sienojas.

— Arba Dobką iš Oleśnico? Kartą jis turnyre, kurį kryžiuočiai Toninėje buvo surengę, dvylika riterių paguldė ir didelę garbę sau ir savo kraštui įgijo.

— O mūsų mozūras Staška Ciolekas stipresnis buvo ir už jus, ir už Zavišą ir už Dobką. Pasakojo, kad savo rankomis jis iš žalios šakos syvus išspausdavo.

— Syvus ir aš išspausiu! — sušuko Zbyška.

Ir anksčiau, negu kas jo būtų paprašęs tai įrodyti, pašoko į šalikelę, nusilaužė medžio šaką ir kunigaikštienės ir Danutės akyse taip jos galą rankomis suspaudė, kad syvai iš tikrųjų pradėjo lašėti ant kelio.

— O Dieve, — sušuko našlė, — neikite į karą, nes būtų gaila, kad toks vyras dar nevedės žūtų.

— Gaila būtų, — pakartojo staiga susimąstęs Macka.

Bet Mikalojus iš Ilgamiškio pradėjo juoktis, o jį sekdami ir kunigaikštienė. Kiti balsiai pradėjo stebėtis Zbyškos jėga, nes tais laikais stipri ranka buvo labiausiai vertinamas dalykas, o merginos pradėjo šaukti Danutei: “Džiaukis!” Danutė iš tikrųjų buvo linksma, nors ir nesuprato, ką ji galėtų laimėti dėl šitos suspaustos šakos gabalo. Visai užmiršęs kryžiuotį, Zbyška žvelgė į visus taip iš aukšto, kad Mikalojus iš Ilgamiškio, norėdamas grąžinti jį į realybę, kreipėsi į jį:

— Veltui didžiuojiesi savo jėga, nes yra už tave geresnių. Aš to pats nemačiau, bet mano tėvas buvo liudininkas vieno atsitikimo, kuris įvyko Romos imperatoriaus Karolio pilyje. Atvyko pas jį kartą mūsų karalius Kazimieras su daugeliu palydovų, kurių tarpe buvo ir tas garsus savo jėga Staška Ciolekas, vaivados Andriejaus sūnus. Tada imperatorius pradėjo girtis, kad savo pavaldinių tarpe turįs vieną čeką, kuris sugeba savo rankomis lokį pasmaugti. Čekas buvo pašauktas ir visų akyse du lokius paeiliui nusmaugęs. Mūsų karalius dėl to labai kankinosi ir bijodamas, kad netektų sugėdintam namo grįžti, tarė: “Bet manasis Staška nesileis sugėdinamas.” Nutarė, kad trims dienoms praėjus, jie išbandytų savo jėgas. Suvažiavo tada labai daug žymių riterių, ir pilies kieme susiėmė Staška su čeku. Bet neilgai svečiai gėrėjosi jų imtynėmis: vos tik susikibus, Staška sulaužė čeko nugarkaulį, sulamdė visus šonkaulius ir didesnei karaliaus garbei negyvą iš savo rankų paleido. Staška nuo to laiko buvo pramintas Kaulalaužiu. Kitą kartą jis vienas įkėlė į varpinės bokštą didelį varpą, kurio dvidešimt žmonių iš vietos negalėjo pajudinti.

— O kiek metų jis turėjo ? — paklausė Zbyška.

— Jaunas buvo!

Povala, jodamas iš dešinės kunigaikštienės pusės, pasilenkė prie jos ausies ir nupasakojo visą būklės rimtumą ir kartu prašė, kad jį pas karalių paremtų, kai kalbės Zbyškos reikalais. Kunigaikštienė, kuriai Zbyška patiko, šitą žinią sutiko su liūdesiu ir nerimu.

— Krokuvos vyskupas mielai su manimi susitinka, — tarė Povala, — tai gal jį paprašysiu užtarti ir gal karalienę, nes juo daugiau bus užtarėjų, juo geriau jaunuoliui. . .

— Jei tik karalienė jį užtartų, plaukas nuo jo galvos nenukristų, — tarė Ona Danutė, — nes karalius ją ir už jos šventumą ir už jos kraitį be galo gerbia, ypač, kai jos nevaisingumo dėmė yra nuplauta. Be to, Krokuvoje yra ir karalienės mylima sesuo, kunigaikštienė Aleksandra — ir prie jos kreipkitės. Aš taip pat padarysiu tiek, kiek galėsiu, bet ji yra jos sesuo, o aš tik seserėčia.

— Myli karalius ir jus, brangioji kunigaikštiene.

— O vis ne tiek, — su tam tikru liūdesiu atsakė kunigaikštienė, — man tik grandį, o jai visą grandinę; man tik lapių kailius, o jai sabalinius. Nieko iš giminių karalius tiek nemyli, kaip Aleksandrą. Nėra tokios dienos, kad tuščiomis rankomis iš jo grįžtų.

Taip besikalbėdami priartėjo prie Krokuvos. Jau nuo pat Tyneco pilnas keleivių kelias čia dar labiau buvo užkimštas. Jie sutiko žemininkus, keliaujančius į miestą savo pavaldinių priekyje, kartais šarvuotus, o kartais tik vasariniais rūbais ir šiaudinėmis skrybėlėmis. Kai kurie keliavo raiti, kiti važiavo su žmonomis ir dukterimis, ištroškusiomis pamatyti iš anksto skelbtas rungtynes. Vietomis visas kelias buvo užkimštas pirklių vežimais, kuriems nebuvo leidžiama Krokuvą aplenkti, kad miestas iš jų galėtų surinkti tam tikrus mokesčius. Vežimuose buvo vežama druska, vaškai, javai, žuvys, gyvulių odos, kanapės ir medžiai. Kiti vežimai, prikrauti šilko, alaus statinių ir kitokių prekių, keliavo iš miesto. Krokuva jau buvo gerai įžiūrima: karaliaus daržai, ponų ir miesčionių, iš visų pusių siautė miestą, o už jų kyšojo mūrai ir bažnyčių bokštai. Juo arčiau miesto, juo eismas didėjo, o prie vartų sunku buvo ir prasiskverbti.

— Tai miestas! Kito, turbūt, visame pasaulyje tokio nėra, — tarė Macka.

— Visada kaip mugė, — atsakė vienas palydovų. — Ar seniai čia buvote?

— Jau seniai. Ir stebiuosi, tarytum pirmą kartą ją matyčiau, nes iš laukinių kraštų grįžtame.

— Kalba, kad Krokuva karaliaus Jogailos laiku smarkiai išaugo.

(Bus daugiau)