NUOSTOLINGAS TAUTININKŲ SUSIARDYMAS
1977 pradžioje žymesnieji Amerikos tautininkų veikėjai pradėjo gauti anoniminius laiškus, kuriuose buvo siunčiamos okup. Lietuvoje J. Jakaičio slapyvardžiu išleistos knygelės kai kurių puslapių “xerox” kopijos, kur į dabartinį VLIK-o vicepirmininką dr. Bronių Nemicką nurodoma kaip į buvusį vokiečių okupacijos metais gestapo talkininką. Po vienu tariamu dokumentu padėtas ir Nemicko parašas. Kai kurie tautininkų veikėjai, manydami, kad čia kokio nors tautininkų priešo ar šiaip bolševikų agento darbas, tuos lapelius su vokais ir savo pastabomis persiuntė dr. Nemickui. Pav., Teodoras Blinstrubas, buv. Amerikos Lietuvių Tautinės sąjungos valdybos pirmininkas, Nemickui parašė: “Persiunčiu Jums anoniminį laišką, gautą iš New Yorko. Prašau žinoti, kokių provokatorių ir “draugų” ten yra. Ar nebūtų galima išaiškinti tokių “jakaičių” tapatybę”.
Dr. B. Nemickas, idėjos draugų paakintas, apsisprendė “Jakaičių” tapatybę” išaiškinti. Tą aiškinimą jis atliko rimtai, profesionaliai, pasisamdęs autoritetingą rankraščių ir rašomųjų mašinėlių tapatybę nustatančią firmą, Mutual Investigate Service, Inc., kurios ekspertizę priima Amerikos teismai. Firma nustatė, kad sovietinę “informaciją” skleidusių laiškų vokai buvo adresuoti ALT sąjungos pačios tuometinės pirmininkės Emilijos Čekienės ranka arba jos rašomąja mašinėle, o ne kokio bolševikėlio ar užkietėjusio tautininko priešo. Taip pat ta pati firma nustatė, kad Nemicko parašas sovietų žvalgybos pateiktame dokumente yra suklastotas. Taigi, iš tikro buvo platinamas ne Nemicką kompromituojantis sovietų surastas dokumentas, bet sovietinės žvalgybos klastotė. Ir tai darė, kaip ekspertizė patvirtino, vyriausias formalus tautininkų autoritetas.
Provokatorių šaltinio suradimo faktas buvo pritrenkiantis.
Nemickui vartai
į “Dirvą” užkelti
Nemickas, vienas iš ne per gausių tautininkų intelektualų ir senas jų veikėjas, kiek žinoma, padėtį aptarė su savo kolegomis ir kreipėsi į savo sąjungos oficiozą “Dirvą”, prašydamas vietos savo pareiškimui. “Dirva” pažiūrose į VLIK-ą ir ALT-ą, nusistatymuose dėl santykių su okup. Lietuva ir kai kuriais kitais principiniais klausimais praeityje yra gan aštriais lūžiais kaitaliojusi kryptį, tačiau viena prasme išlaikė tiesią liniją: užčiaupti burną tiems, kurie nepritaria oficialiai tautininkų vadovybei, net jei nepritariantieji būtų patys iškiliausi savos srovės žmonės. Savęs apginti vietos “Dirvoje” nėra gavę nė B. Gaidžiūnas, nė J. Bačiūnas. Dabar negavo ir Nemickas. Sunku pasakyti, kas lemia tokį “Dirvos” “principingumą”: ar palikimas autoritetinio režimo dvasios, neleidžiančios savo valdžios kritikuoti, ar asmeniškai pats redaktorius V. Gedgaudas, ne tautininkų ideologijoje susiformavęs žmogus, kuris be mažiausio pasipriešinimo priima ir vykdo duondavių įsakymus, net prasilenkdamas su elementariais žurnalistikos dėsniais.
Gaidžiūnas ir Bačiūnas savo laiku nuo neteisingų puolimų nuėjo gintis, rodos, į “Draugą”, Nemickas pasiprašė vietos “Darbininke”. Čekienė, iš anksto sužinojusi, kad Nemicko pareiškimas būsiąs “Darbininke” spausdinamas, grasindama skundais ir teismais, reikalavo redaktorių vietos laikraštyje Nemickui neduoti. Tačiau tėv. dr. Kornelijus Bučmys atsilaikė visiems spaudimams ir 1977.
IV.1, nr. 13 paskelbė Nemicko laišką, kuriuo viešai inkriminavo ALT sąjungos valdybos pirmininkę Emiliją Čekienę.
Prisipažinti ar gintis?
Iškilus nemaloniam incidentui į viešumą, E. Čekienei teko apsispręsti: garbingai prisipažinti prie klaidos ar toliau užsispyrus gintis. Ji nė vienos iš šių alternatyvų nepasirinko, bet kartu su “Dirvos” redaktoriumi perėjo į ofenzyvą. Operuodami kilniais popiežiaus Pauliaus VI, prez. A. Smetonos, Benjamin Franklin pareiškimais ir apeliuodami į spaudos etiką, “Dirvoje” neetiškai atakavo ir dr. B. Nemicką, ir “Darbininką”, ir patį VLIK-ą, kuris oficialiai pasisakė prieš nepagirtiną Čekienės elgesį.
Naudodama ALT sąjungos pirmininkės titulą, ji 1977.IV. 14 “Dirvoje”, nr. 15, paskelbė, kad VLIK-o vicepirmininkas “prof. dr. Br. Nemickas . . . Lietuvių Tautinį Sąjūdį niekur neatstovauja”. Visuomenei susidarė įspūdis, kad ji Nemicką atšaukia iš VLIK-o valdybos, tačiau pasirodė, kad ji tokios galios neturėjo. Vykdydama tolimesnę ofenzyvą, ji per savo advokatą V. Duobą “Darbininko” redaktorių apskundė ne teismui, kaip buvo grasinusi, bet vietos amerikiečių vyskupui. Radijo stoties savininkui buvo apskųstas ir Laisvės Žiburio radijo programos vedėjas R. Kezys, leidęs Nemickui apie VLIK-o seimą padaryti pranešimą.
Dedant pastangas toliau diskredituoti Nemicką, Čekienei talkon atėjo Martynas Kavolis, teisių daktaras ir evangelikų kunigas, kuris ilgoje šio konflikto interpretacijoje ne tik parėmė pagrindinę sovietų žvalgybos klastotę, bet pridėjo ir savų insinuacijų. Kavolio argumentaciją prieš Nemicką VLIK-o posėdžiuose pradėjo naudoti karšti Čekienės šalininkai — Algis Sperauskas ir jo antrininkė Regina Žymantaitė. Tuo būdu į šią tautininkų bylą buvo įtrauktas ir VLIK-as. Įdomu, kad Nemicką diskredituoti VLIK-e pradžioje buvo linkę kai kurie krikščionių demokratų ir kairiųjų grupių ašies žmonės. Vėliau, įtikinančių Nemicko argumentų paveikti, nuo sovietinių klastočių platintojų atsiribojo.
Ofenzyva nepavyksta
Tačiau dr. B. Nemicko apsigynimo pozicijos pasirodė neįveikiamos 1977.IV.22 “Darbininke”, nr. 16, jis paskelbė ekspertizės išvadas, nurodančias į Čekienės pirštelius, adresavusius sovietinę klastotę platinusius vokus, 1977.VIII.19, nr. 33 — nurodančias į jos rašomąją mašinėlę.
VLIK-o reakcijos dėl sovietinės žvalgybos pastangų suniekinti išeivijos veikėjus ir per neapdairumą jų pinklėsna patekusius talkininkus chronologine eile buvo maždaug tokios:
1. Viešu Eltos biuleteniu VLIK-o Taryba 1977.IV.30 atkreipė dėmesį “į anonimiškai platintas ištraukas iš Lietuvos okupanto leidinio VLIK-ui diskredituoti” ir į “Amerikos Lietuvių tautinės sąjungos pirmininkės Emilijos Čekienės vaidmenį tų ištraukų skleidime”.
2. Tokiu pat viešu biuleteniu 1977.
V.21 įspėjo “nepasiduoti sovietinės propagandos provokacijoms ir saugotis, kad net visai netyčiomis netaptume sovietų piktų kėslų talkininkais”.
3. VLIK-o Taryba 1977.VII.16 raštu kreipėsi į ALT s-gos valdybą prašydama išspręsti Lietuvių Tautinio sąjūdžio atstovo Algio Sperausko klausimą. Mat, V.21 posėdyje jis pareiškęs, kad “jis sutinka su Martyno Kavolio pasisakymais”. O “Martyno Kavolio pasisakymai aiškiai remiasi Jakaičio “Išdavystės Keliu” sovietine propaganda”.
4. VLIK-o taryba 1977.X.15 posėdyje svarstė “Tarybos nario Algio Sperausko kai kuriuos pareiškimus”, užprotokolavo, kad jie netikslūs ir neteisingi ir “nesiderina su Vliko Tarybos nario orumu. Pasikeitus nuomonėms, Taryba nutarė apgailestauti Tarybos nario A. Sperausko išpuolį”.
5. VLIK-o seimas St. Petersburge, Floridoje, 1977.XII.4 Tarybos užimtai pozicijai tuo reikalu pritarė tokia rezoliucija:
“Seimas sveikina VLIKo Tarybos aiškų pasisakymą prieš sovietines provokacijas ir smerkia visus tuos, kurie sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda joms ir tuo pasitarnauja Lietuvos okupantui”.
6. A. Sperauskas, ištikimas Čekienės sąjungininkas, pagaliau oficialiai pakeitė savo nuomonę ir VLIK-o Tarybos 1978.1.14 posėdžio protokole įrašytas toks nutarimas:
“Vliko Taryba, — turėdama galvoje, kad A. Sperauskas atsiriboja nuo visų M. Kavolio insinuacijų B. Nemickui ir pagailestauja savo pareiškimus Vliko Taryboje bei dėl jų kilusį nesusipratimą, — laiko klausimą baigtą”.
7. VLIK-o valdyba 1978.II.15 priėmė nutarimą nedalyvauti Gen. konsulo ir VLIK-o bendrai ruošiamame Vasario 16 šventės priėmime, jei nebūsiąs atšauktas pakvietimas E. Čekienei. Tik pakeitus procedūrinę kvietimo tvarką, galimas konfliktas išsilygino.
Čekienės kovingumui pavaizduoti, reikia paminėti faktą, kad, nutaikiusi laiką, kada VLIK-o Tarybos pirmininkavimą perėmė jai palankus voldemarininkų atstovas Liudas Tamošaitis, ji parašė laišką, prašydama pranešti, “ar VLIKo Taryba bei VLIK-o seimas yra nutarę apkaltinti mane 1977-1978 metų laikotarpyje ir kuo, jei taip yra”. Į tai Tamošaitis, nepaisydamas anksčiau minėtų VLIK-o nutarimų bei pasisakymų, oficialiai VLIK-o Tarybos vardu labai bloga lietuvių kalba atsakė 1978.VI.10:
“ . . . pranešu, kad VLIK’o Taryboje nebuvo jokio nutarimo liečiantį Tamstą, laikotarpį 1977 m. vasario 19 d. iki 1978 m. vasario 4 d. imtinai”. Kas šiuo metu gali pasakyti, kam jai toks raštas reikalingas, tik labai reikia nustebti, kad VLIK-o autoritetu toks “dokumentas” gali būti išduodamas.
Pačių tautininkų susirikiavimas
Pradžioje E. Čekienei pasisekė aktyvesnįjį tautininkų sektorių palenkti savęsp. Tas faktas tur būt padrąsino ir jos agresyvumą. Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausiai ji buvo antros kadencijos ALT sąjungos valdybos pirmininkė, dominuojanti ne tik kitus valdybos narius, bet ir Vilties d-jos valdybą, “Dirvos” redaktorių, LT sąjūdžio atstovą VLIK-o taryboje, o taip pat į savo rėmėjų eiles surikiavo buv. Sąjungos pirmininkus, kaip Abraitį, Bartkų, Jurkūną. Net T. Blinstrubas, pradžioje raginęs dr. Nemicką išaiškinti “jakaitininkus”, paskubėjo pats pereiti “jakaitininkų” pusėn, kai išaiškėjo, kas po ta kauke slepiasi. Antra, “Dirva” visą reikalą savo skaitytojams pristatė vienašališkai, Nemicko apsigynimui per tą laiką neduodama nė eilutės. Tautinės sąjungos seimas Philadelphijoje 1977.V.28-29 Čekienės šalininkams atnešė tarsi pilną laimėjimą: Nemicko klausimas užgniaužtas, Čekienė rezoliucijose pagerbta, naujoji valdyba sudaryta iš jai palankiai nusiteikusių asmenų.
Tačiau Tautinės sąjungos neapsisprendusiam sektoriui, kuris greičiausiai sudaro lemiančią daugumą, palengvėl ėmė atsiverti šio visuomeninio konflikto nemoralusis aspektas. Reakcijos pradėjo kilti iš apačios. 1978.V.28 ALTS Rytų apygardos darbo suvažiavimas apygardos valdybos ir 4 rytinių skyrių vardu priėmė vieningus pageidavimus sąjungos valdybai: leisti sąjungos nariams atviriau pasisakyti “Dirvoje”, aukotojams pateikti “Dirvos” atstatymui surinktų pinigų apyskaitas, Tautinės sąjungos nariams neremti “Reorganizuotos lietuvių bendruomenės“, naujais nariais atnaujinti Tautinį sąjūdį, kviesti Tautinės sąjungos Tarybos suvažiavimą dr. Nemicko - Čekienės konfliktui likviduoti.
ALTS East Chicagos skyriaus reakcijos labai aštrios. Skyriaus valdyba 1978.V.4 raštu metinio susirinkimo vardu centrinę valdybą prašo “daryti skubių žygių, kad sąjungos gyvenime liautųsi sovietinių šmeižtų tolimesnis platinimas bei jo dangstymas“, kad imtųsi žygių “kovoti su sąjungoje išsikerojusiu bolševikiniu blogiu”. Tas raštas kietai priekaištauja pačiai sąjungos valdybai, kuri “užuot pasmerkus talkininkavimą piktiems okupanto tikslams ir nuo šios rūšies veiklos aiškiai atsiribojus, kone visi metai vis dar tyli, tartum ketindama šį blogį paslėpti. Tuo tarpu “Dirva” iš tautininkų laikraščio išvirto į jakaitininkų (bolševikinio blogio talkininkų) šmeižtalapį: atvėrė savo skiltis sovietinės propagandos talkininkams ir įvedė griežčiausią cenzūrą, kad nebūtų galima atšaukti sovietinio melo ir skaitytojams paaiškinti bolševikinio blogio talkininkų veiklos ir jos dangstymo pragaištingumo”.
“Sąjungos valdyba, formaliai turėdama sprendžiamą galią į “Vilties” draugiją, tuo pačiu ir į “Dirvą”, kone visi metai šios savo įtakos nepanaudoja . . .” "Be to, metinis susirinkimas įgaliojo skyriaus valdybą paskelbti šią jo pažiūrą spaudoje”. Kiek žinoma, “Dirva” atsisakė šį raštą spausdinti.
Reakcijos pasirodė ir intelektualiniame tautinės srovės sektoriuje. Korp. Neo-Lituania New Yorko padalinio filisterių ir senjorų sueiga 1978.VI.23, “apsvarsčiusi”, kaip nutarime pasakyta, “korporantės Emilijos Čekienės negarbingą sovietinio melo ir šmeižto panaudojimą prieš filisterį Bronių Nemicką”, kaip sulaužiusią iškilmingą priesaiką, kaip pažeidusią “visą eilę korporacijos įstatų ir vidaus statuto nuostatų”, nutarė laikyti ją atsiribojusią nuo korporacijos New Yorko padalinio ir pasiūlė Vyr. valdybai ją pašalinti iš korporacijos.
Kiek žinoma, beviltiškoje padėtyje atsidūrusiai ALT sąjungai gelbėti arba naujam tautininkų vienetui organizuoti galimybes zonduoja Balys Gaidžiūnas, kurs pats negatyvių jėgų prieš eilę metų buvo iš tautininkų veiklos eliminuotas.
Išvadų vietoje
Tautininkai, kol jų vadovybe laikėsi pajėgių šitos srovės intelektualų rankose, išeivijoje reiškėsi kaip pozityvus ir svarus visuomeninis veiksnys. Olis, Biežis, Bačiūnas, Gaidžiūnas, Nemickas buvo vieni iš tų, kurie savo darbais rašė išeivijos visuomeninio - politinio ar kultūrinio gyvenimo istorijos puslapius. Todėl tautininkų susiardymu nė vienas geros valios lietuvis džiaugtis negali. Bendros kovos dėl Lietuvos laisvės silpnėjimu galės džiaugtis tik Lietuvos nedraugas. Jų ardymasis taip pat paliečia ir kitus reikšmingus lietuviškojo gyvenimo sektorius. Anksčiau pateikti faktai rodo, kiek daug laiko šiems klausimams svarstyti neproduktingai teko paaukoti VLIK-ui. Net gen. konsulas A. Simutis neatsakomingai į šį kivirčą įsimaišė, dėl gerų santykių išlaikymo su Tautine sąjunga (t. y. Čekienės grupe) rizikuodamas konfliktu su VLIK-u, kuris finansuoja jo organizuojamus Vasario 16 priėmimus. Tik VLIK-o pirmininko dr. K. J. Valiūno ir tuometinio Tarybos pirm. J. Pažemėno taktu konflikto buvo išvengta.
Dabartinė tautininkų centrinė valdyba, sąjungos laivui patekus į verpetingus sūkurius, rodo visišką savo nepajėgumą. Tarsi nematydama veik beviltiško sąjungos susiardymo, savo laiškuose New Yorko I-jo sk. (1977. X.22) ir East Chicagos sk. (1978.V. 22) valdyboms vis guodžiasi, kad tai tik “Ponios Čekienės ir dr. B. Nemicko asmeniški nesutarimai”. Tai vengimas (o gal baimė) tikrovės ir kišimas galvos į smėlį. Dar įdomiau, kai vyriausias Tautinės sąjungos autoritetas viename iš minėtų laiškų teigia, jog “Vliko taryboje . . . tuos ginčus pradėjo ir tebetęsia ne LTS atstovai, bet kiti”, (pabraukimas valdybos pirm. Antano Mažeikos).
Nepaisydama visos eilės Tautinės s-gos skyrių ir Rytų apygardos pageidavimo Liet. Tautinį sąjūdį atnaujinti naujais nariais, valdyba į jį vėl delegavo senuosius — Sperauską, Žymantaitę, Abraitį ir Vakselį. Tik A. Mackevičių pakeitė J. Bagdonu. Pirmininku vėl perrinktas bėdų su VLIK-u turėjęs Sperauskas.
Tautininkai, kurie tikisi, kad dabartinė valdyba sąjungos irimą pajėgs sustabdyti, jei dar nėra nusivylę, turės nusivilti.
Stebint Emilijos Čekienės nepagirtinos veiklos rėmėjų profilius, išryškėja vienas bendras jų bruožas: beveik visi jie yra Lietuvių Bendruomenei griauti susiorganizavusių “reorgų” atviri ar slapti rėmėjai ir simpatikai. Juos taip pat vilioja voldemarininkų ir atentato prieš Voldemarą organizatoriaus koalicija, kuriai viešas simpatijas rodo ir kai kurie dabartiniai krikščionių demokratų veikėjai. Todėl ir Nemicko - Čekienės konfliktas nėra tikroji Amerikos tautininkų liga, o ligos simptomas. To konflikto likvidavimas būtų tik plastinė operacija. Ligai pašalinti reikia gilesnio piūvio. Tai turėtų suprasti, kurie tikrai sielojasi tautininkų ir aplamai lietuviškos išeivijos ateitimi.
J. Pašilis
“Į pilnutinę demokratiją”
Kaip praėjusio “Į Laisvę” numerio vedamajame rašoma, dėl tam tikrų priežasčių politinės grupės, nei rezistenciniai sąjūdžiai išlaisvintai Lietuvai politinės santvarkos modelių ruošti nedrįso, o gal ir nepajėgė. Tik Lietuvių Fronto bičiuliai išlaisvintai Lietuvai valstybinės santvarkos pagrindų klausimus svarstė ir svarstymų išvadas paskelbė leidinyje “Į pilnutinę demokratiją”.Tai LFB intelektualinio sektoriaus santalkinių svarstybų vaisius, neabejotinai turėsiąs didesnio ar mažesnio poveikio į laisvos Lietuvos politinės santvarkos formų pasirinkimų.
Ribotas šio leidinio skaičius yra dar likęs, ir jis gaunamas, kreipiantis adresu: “Į Laisvę", 747 - 23rd St., Santa Monica, CA 90402.
