Partizanai: Istorija ir dabartis

Žmogaus tragizmas

1962 M. LIEPA NR. 29 (66)

Kazimieras Baras

KATALIKIŠKOJO ŽMOGAUS ESMĖ

Žmogaus realybė — dvasinė, asmeninė žmogaus realybė priklauso nuo dviejų dalykų: pirmiausia, nuo tikrovės, kurioje jis gyvena dvasiniu būdu, ne vien fiziniu, be to, nuo vertybių, kurias jis kuria bei gali kurti. Tatai jau nusako katalikybės sistemą. Bet mums šiuo atveju rūpi ne katalikybės esmė, bet katalikiškojo žmogaus esmė; dėl to tai mes turim pažiūrėti, kaip tos realybės bei vertybės plėtojasi konkrečiame gyvame žmoguje, kaip į tai reaguoja asmenybė, kaip tąją realybę priima katalikiškasis žmogus ir kaip jisai jos įtakoje būdamas veikia.

Kun. Kazys Baras-Barauskas

gimė 1904 m. kovo 28 d. Ramygalos valšč. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, kunigu įšventintas 1929 m. VD Universitete teisės licenciatą gavo 1930 m. 1938 m. buvo paskirtas Katalikų Spaudos Biuro direktoriumi ir 1939 m. Mūsų Laikraščio redaktoriumi, pasiekusio rekordinio skaitytojų skaičiaus, net virš 100.000. Kun. Kazimieras spaudoje bendradarbiauja nuo 1927 m. Jo straipsniai pasižymi intelektualumu ir gilumu. 1938 m. suredagavo knygą Krikščionybė Lietuvoje. Atskirai išleista Bolševizmo siaubas Lietuvoje 1941 m., ir Tremtinio pergyvenimai 1943 m. Kun. K. Barauskas išvyko iš Lietuvos pirmojo bolševikmečio metais. Amerikoje jau keliolika metų dirba Draugo redakcijoj, pastaruosius šešis metus redaguodamas pirmą puslapį. Yra ir eilės kitų laikraščių ir žurnalų bendradarbis.

Pirmiausia mes turim pažvelgti į tą tikrovės pasaulį, kuriame katalikiškasis žmogus gyvena. Suprantama, nėra vistiek, kokiame pasaulyje žmogus dvasiniai gyvena, kokį pasaulį jis pripažįsta ir mėgsta. Tasai pasaulis gali būti grynai medžiaginis, jis gali būti dvasiniai gilus; jis gali būti platus, apimąs visą tautą, gali būti siauras apsiribojąs namų bei šeimos reikalais; toks jisai ar kitoks — nuo to priklauso žmogaus esmė, jo realybė, jo būdas.

Katalikiškojo žmogaus realybė yra, pirmiausia, objektyvi; t. y., jinai nepriklauso nuo jo galvojimo bei vaidinių. Kataliko realybė yra toji, kokią jis ją mato, jaučia ir tiki, — tai ir yra jo objektyvioji tikrovė, kurioje jis gyvena. Ji nėra vaizduotės padarinys, juo labiau ji nėra jo jausmų bei troškimų rezultatas, — jinai yra prieš jį, viršum jo, aplinkui jį, jinai yra kas kita, negu "aš." Naiviam žmogui tatai yra savaime suprantamas dalykas, gi katalikiškas žmogus ir yra naivus — naivus pačia pirmine, geriausiąją to žodžio prasme, jis laikosi to, kas natūraliai veržiasi iš žmogaus sielos: tai yra tikėjimas į tikrovės objektyvumą, į buities pirmavimą prieš galvojimą. Galvojimas tėra antrinis dalykas, iškyląs iš buities; buitis, tikrovė duoda jam linkmę ir formą. Visame tame glūdi tam tikras naivumas, nes žmogaus pasąmonė iš prigimties jaučia, kad jo sielos turinys turi transcendentinę reikšmę, kuri siekia toliau, negu jo "aš”, ir kuri reiškia daugiau, negu jo "aš”. Tokia pažiūra į tikrovę yra absoliučiai reikalinga, jis visada priešinosi ir atsilaikė prieš idealistinės filosofijos bandymus pripažinti pirmenybę galvojimui ir į buitį bei tikrovę žiūrėti, kaip į minties bei galvojimo spinduliavimą. Taigi, mums nebelieka nieko kita, kaip mūsų sąmonės procesams suteikti transcendentinę reikšmę, išeinančią į "ne aš”. Čia tad glūdi giliausieji pagrindai katalikiškos pozicijos, kurią mes vadiname dvasingumo, nusižeminimo, tikėjimo vardais. Tatai yra savęs palenkimas kam kitam, negu savo paties “aš”, tatai yra priklausymas nuo "ne aš”, žvelgimas į aukštesnį, viską valdantį, nepermaldaujamą, nepalenkiamą “ne aš”, kuris mus valdo, mus formuoja, kurį mes garbiname, kuriam mes galim tarnauti. Čia glūdi katalikų tikėjimo nusistatymo pagrindai: jie glūdi tame naivume. kuris būdingas prigimtiniam žmogaus sielos nusistatymui pasaulio atžvilgiu.

Taigi, kataliko sąmonėje ir religinė tikrovė yra objektyvi. Ji nepriklauso nuo galvojimo ir noro, jinai nėra jo religinio jausmo refleksas. Besiklausant Cherubini "Dies irae” mus pagauna šiurpus besiartinančio teismo įspūdis; bet tasai besiartinąs teismas, toji paskutinio teismo diena katalikui yra objektyvi realybė, tokia pat, kaip ir saulės šviesa, kaip bet koks kosminis įvykis. Tasai paskutinysis teismas nėra nei vizija, nei haliucinacija, iškylanti iš žmonių kaltės bei nuodėmės suvokimo, kuris suponuoja būsimą teismą: priešingai, beartėjančio teismo tikrumas pakelia sielą ligi kaltės išpažinimo, atgailos ir jaudinančio "Kyrie eleison.”

DVASIA PRIEŠ MEDŽIAGĄ

Tąjį tikrovės objektyvumą, kuriame katalikas gyvena, jis išplečia ir į tas tolybes bei gelmes, kur jinai jau sunkiau ir beapčiuopiama. Mums pernelyg aišku, kad juslinės patirties pasaulis yra realus: jį mes ir akimis regime, ir rankomis apčiuopiame; bet tikrovė, kurioje gyvena katalikas, yra taip pat ir dvasinė. Katalikas tiki į dvasios pirmavimą prieš medžiagą; juslinė patirtis jam dar nėra visa tikrovė, bet tik išorinė tos tikrovės sritis, pasakysim, patys paskutinieji jos atspindžiai. Katalikiškajam žmogui tikrovė teprasideda tik po juslinio pasaulio danga, tik už reiškinių pasaulio prasideda didžioji faktų begalybė. Patirties pasaulis priklauso žmogaus kūnui, kurį mes sutinkame, kurio išvaizdą mes regime, kurio balsą mes girdime. Bet tik už to reiškinių pasaulio yra siela, yra tikrovė, siekianti giliai į nepatiriamybės bei neregimybės gelmes, bet katalikiškajam žmogui daug realesnė kaip kūnas. Netgi primityvūs katalikai yra tąja sielos realybe tiek giliai įsitikinę, kad jie dėl kitų žmonių ir savo pačių sielos kančių daugiau kenčia, negu dėl kūno skausmų.

Anapus juslinio reiškinių pasaulio visų pirma stovi Dievas, dieviškoji realybė, dvasingumo begalybė. Tada gi už regimojo Jėzaus Kristaus stovi Logos, dieviškasis Žodžio asmuo, toli prašokąs bet kokios patiriamybės ribas. Už regimojo pavidalo Eucharistijos, kurią matom akimis ir apčiuopiame rankomis, yra Kristaus žmogiškumo tikrovė, Dievybės pilnumos kupina, nors iš išorinės formos to visiškai nematyti ir nejausti. Ir Bažnyčia katalikui yra šis-tas daugiau, kaip regima organizacija: jinai jam yra tikrovė, prasidedant tiktai anapus regimojo pavidalo. Ta tikroji realybė prasideda už regimybės, kuriai atstovauja popiežiai, vyskupai, vienuolynai, tikintieji ir bažnyčios: Bažnyčia teprasideda ten, kur pasibaigia juslės.

Tasai tikėjimas į dvasingumą, į dvasingumo objektyvumą yra toks didis dalykas, kad visų amžių filosofinės grumtynės ėjo dėl dvasingumo, dėl jo pripažinimo, dėl tikėjimo į jį. Išlaikyti tąjį tikėjimą į dvasingumą yra tikrai milžiniškas dalykas, turint galvoje pojūčių pasaulio daromą didžiulį, tiesiog triuškinantį įspūdį.

Tasai kataliko dvasinis pasaulis yra asmeninis. Pats pirmutinis žmogaus išgyvenimas yra asmeninis — savo “aš” išgyvenimas. Nuo to jis palaipsniui, bet greit prieina prie "tu” išgyvenimo, prie asmenybės, kuri rymo prie jo lopšelio — visada besišypsanti, visada pasiaukojanti, visada paslaugi, visada išmananti: tai motina! Ir taip žmogus savo gyvenimo ir savo dvasinės evoliucijos eigoje daro ir asmeniškojo išgyvenimo pažangą; gi jo gyvenimo viršūnėje stovi asmeniškasis "tu” išgyvenimas, su kuriuo jis linksta į mylimą žmogų ir jam atsiduoda. Asmeniškumas yra visko didžio ir naujo šaltinis; iš kuriamųjų asmenybių išeina nauji akstinai, gi asmenybės gerbimas ar tikrai nebus pati stipriausioji jėga, dominuojanti žmonių dvasiai. Prisiminkim tik mokytojo ir karžygių kultą! Galingiausias bręstančiojo žmogaus pedagogikos veiksnys yra mokytojo — meisterio kultas; jeigu jaunas žmogus savo mokytojuje nemato meisterio, ten auklėjimas nebus sėkmingas. Tas pats su didvyrių kultu. Tautų mases iš tingaus sustingimo išjudinti itin sunku; bet pastatyk priešakyje didvyrį, ir tauta eis į mirtį, vienu balsu šaukdama: aš turiu eiti paskui karžygį! Taigi, meisterio kultas ir karžygio kultas yra stipriausios jėgos, glūdinčios sielos gyvenime.

Katalikiškasis žmogus yra asmenybės garbintojas meisterių ir didvyrių kulto prasme. Tikrovė, kokią kad regi katalikiškasis žmogus, yra pagrįsta asmenybės sąvoka. Pasaulio pagrinduose stovi asmenybė — visų asmenybių asmenybė, asmeninis, antasmeninis, netgi triasmeninis Dievas. Ir pasaulio konstrukcija atitinka asmeniškumo gradaciją. Katalikiškasis žmogus regi pasaulį sudarytą taip, kad nuo neasmeninio einama prie asmeninio, o čia vėl kaskart kylama asmeninių vertybių laiptais. Kiekviena aukštesnė realybė jam taip pat turi ir aukštesnį asmeniškumo turinį. Ir pasaulio bei visokios buities užbaiga yra asmeninė buitis, asmeninis išgyvenimas. Tobulas žmogaus užbaigimas amžinajame gyvenime katalikui yra ne kas kita, kaip asmeninis Dievo ir sielos pokalbis. Dėl to tai jisai taip pabrėžia asmens nemarybę. Kai kas tatai laiko grynu egoizmu: kam, girdi, tau geisti, kad tavo menka asmenybė būtų amžina? Bet tai nesusipratimas: katalikiškasis žmogus savo asmens nemarybę brangina ne dėl savęs, bet dėl to “tu,” į kurį jis veržiasi ir kurio siekia. Yra daug subtilių ir gilių katalikų, kuriems visiškai nerūpi jų asmens egzistencija, kurie norėtų amžinos ramybės absoliučioje nebuityje: bet mintis, jog yra 'tu,” kuris žmogų myli ir kuriam jis yra pašvęstas, juose pažadina amžinos egzistencijos troškimą.

Dėl to tai mes suprantame ir katalikiškojo Šventųjų Dangaus tik-rumos, — tikrumą, kurį pašalaičiui ne visada lengva suprasti. Katalikiškasis šventųjų garbinimas yra ne kas kita, kaip aname gyvenime tęsiamas asmenybės garbinimas — didvyrių kultas, siekiąs už mirties ribų. Juk žmonės seka iš paskos tuos, kuriais jie pasitiki; jeigu tie žmonės yra iš tiesų vertingi, jeigu doroviškai jie yra absoliučiai be priekaištų, jeigu jie yra savęs atsižadėję, tyri ir geri, tai žmonių sielos ir plūsta jiems iš paskos. Ir kam sustoti prie mirties slenksčio? Katalikui mirtis nėra jokia realybė, ji apskritai jam yra niekas — tiktai perėjimas, tiktai vartai. Tiktai anapus mirties prasideda tikrasis gyvenimas, tenai prasideda ir tobuli asmenybės santykiai su tais, kuriuos gerbi, kuriuos myli, kuriais pasitiki, į kuriuos meldies. Juk jau šiame gyvenime kreipiamės į mylimą žmogų, prašydami: pasimelsk už mane! Taip mes meldžiamės ir tiems žmonėms, kurie yra jau praėję pro tamsiuosius mirties vartus ir priartėję prie Dievo: melskis už mane!

Čia mes suprantame ir katalikiškosios maldos minties prasmę. Maldos gyvenimas katalikiškajam žmogui nėra vien jo troškimų ideologija, bet yra veiksmas, kuriuo jis daugiau įsiskverbia į realybę, kaip kuriuo kitu veiksmu. Maldos santykyje katalikiškasis žmogus pirmiausia mato ne tai, ar jis galės būti išklausytas, ar ne, — tatai yra antrinis dalykas, — bet jis regi asmeninį artumą su "tu”, kuris yra toks pat realus, kaip ir “aš”, netgi dar realesnis ir objektyvesnis. Prie jo priartėti, buvoti su juo, su juo dvasioje susirišti, — štai kokia yra tikroji katalikiškosios maldos prasmė.

* * *

KETURI KELIAI Į TRASCENDENTINĮ PASAULĮ

Kaip gi priartėti prie tos katalikiškos realybės, asmeninės ir dvasinės realybės?

Katalikiškasis žmogus turi keturis kelius į transcendentinį pasaulį: patyrimą, galvojimą, tikėjimą ir regėjimą. Patyrimas yra pagrįstas mūsų pojūčiais; galvojimas prasiveržia ir už patyrimo realybės ribų; tikėjimas pralenkia net ir galvojimą, o regėjimas mus triumfališkai priveda prie tikslo. Pirmieji trys keliai išsiskiria tuo, kad jie visi pasibaigia tamsybėse. Dėl tikrovės pažinimo galimybių katalikas turi išgyventi tragediją, nes jis nuolatos jaučiasi beklaidžiojąs tamsybėse. Patirtis, užčiuopimas, regėjimas, girdėjimas nuolatos veda į neaiškumus; tatai mus moko fizika. Mūsų patyrimui yra vienodai neprieinama tiek didžiojo, tiek mažojo kosmoso tikrovė. Ir kaip tiktai anapus šio pojūčių pasaulio prasideda tikrovė, kurios mes niekad negalim patirti: Dievo tikrovė, sielos, laisvės, gėrio tikrovė. Tai yra kažkas, ką tegalima pasiekti tik mintimi, ko tačiau niekada negalima parodyti eksperimentališkai užčiuopti Dievą arba sielą. Pojūčių patirtis pasibaigia kažkur gelmėse, kažkur tamsybėse. Tamsybėse pasibaigia ir galvojimas, jis veda į paslaptis, kurių mes nepajėgiam nušviesti. Katalikiškąjį žmogų už galvojimo ribų išveda tikėjimas. Tikėjime katalikiškasis žmogus atranda visiškai naują pažinimo galimybės rūšį, tikėjimas jam yra prisilietimas prie dieviškosios realybės. Tai jau nebėra žmogaus vieno paties jieškojimas bei grabaliojimasis: tatai jau yra Dievybės nusileidimas pas žmogų, tatai yra dieviškosios šviesos blykstelėjimas, o nebe vien tik žemiškos šviesos spinksėjimas.

Bet tasai tikėjimas turi dvejas ribas — vienas iš apačios, kitas iš viršaus. Iš apačios: tikėjimo, net ir katalikų, išraiškos galimumai yra surišti su natūralinio galvojimo galimumais, atseit, su tuo sąvokų pasauliu, kurį yra susidaręs mūsų galvojimas, ir su tuo pasaulėvaizdžiu, kurį yra suformavęs mūsų pažinimas. Taigi, ir tikėjimo realybę mes tegalim išreikšti tiktai sąvokomis ir vaizdais, ir formules, kuriomis mes išreiškiame Dievybę bei tikėjimo realybę, mes vadiname dogmomis. Dogmos, tos garsiosios, tiek daug kartų klaidingai suprastos ir bijomos dogmos yra ne kas kita, kaip sąvokų formulės, skirtos religinei, dieviškai tikrovei išreikšti. Taigi, jos reiškia tikrovę, bet jos nėra pati tikrovė, jos tėra tik sąvokos, turinčios trascendentinę prasmę. Iš to išeina, kad kalbos drabužis, į kurį dogmos yra įvilktos, teturi tik laikinę reikšmę, kad išraiškos nėra absoliutinės, nors jos reiškia absoliutinę tikrovę. Dogmos apie kristologiją, apie dviejų prigimčių mokslą, apie Dievo triasmeniškumą, dogmos apie substanciją ir akcidensus bei apie Eucharistijos transsubstanciaciją tėra tik laikinės — istorinės, t. y., jos yra sudarytos bei suformuluotos su pagalba graikų sąvokų konstrukcijų, kurios yra, tiesa, pačios geriausios, ką žmonija ligi šiol per tūkstančius metų yra sukūrusi, kurios tačiau yra žmogiškos ir teturinčios laikinę — istorinę reikšmę. Jos nėra absoliutinės, bet jos reiškia absoliutybę. Tą eilę nuostabiųjų faktų, kuriuos mes vieną po kito matome Jėzaus gyvenime, būtent, dieviškųjų ir žmoniškųjų, mes nesumanom geriau išreikšti, kaip tardami:

Kristuje yra dvi prigimtys ir vienas asmuo. Daugiau dogma nieko ir neturi pasakyti. Dogmas formuluodami mes gerai žinome, kad tatai tėra pasigailėjimo vertas mikčiojimas; mes taip pat žinome, jog tai yra geriausia, ką me galime, — tatai yra netgi geriausia, ką Dievas mums mūsų kalba gali pasakyti, tatai tėra tiktai “paveikslai bei palyginimai,” kaip Šv. Paulius tatai vadina. Mes tariame "Dievo” žodį ir žinome, jog tai tėra menkas žmonių kalbos žodis, kupinas žmoniškųjų prilyginimų. O tačiau mes žinom, kad už to žodžio yra realybė — be galo didelė ir turtinga realybė, tokia turtinga, kad jokių žmonių kalbos žodžiu jos negalim nusakyti.—Taip yra ne tik religinėje srityje, bet ir visur. Einšteino reliatyvybės teorija yra tokia sausa ir abstrakti, kad tik nedaugelis žmonių ją tegali permanyti, o vis dėlto jinai reiškia didžiulę grandiozinę realybę, jinai yra nepalyginamai didingas sintetinis visatos išreiškimas. Kokie nuostabūs dalykai slepiasi už tos sausos formulės! — Ir katalikas užtat neprivalo būkštauti dėl savo tikėjimo formulių abstraktiškumo: už tų formulių yra karšta, pulsuojanti, spalvinga, begalinė realybė; kas, kad jų išorinė forma išėjusi tokia abstrakti.

Dabar gi pažiūrėkim, kaip tikėjimas yra apribotas iš viršaus. Tikėjimas yra palytėjimas Dievybės, kuri nusileidžia pas žmogų; dėl to jam reikia laukti, ar Dievybė nusileis ir kiek jinai paėjės jo link, jam gi nieko kita nelieka, kaip ją priimti. Dėl to tai tikėjimas yra begalo laipsniuotas. Kai kurių žmonių tikėjimas yra labai stiprus, bet tiktai pusiau sąmoningas. Pagaliau, yra žmonių, kurių tikėjimas per visą gyvenimą yra šauksmas de profundis tenebrarum, iš tamsybių gilumos, kupinas skausmo ir neaiškumų. Ir žmogus negali nieko kita padaryti, kaip priimti tikėjimą tokį, kokį jį Dievas jam duoda. Taigi, ir tikėjimas išeina į kažkokias tamsybes. Nė vienas žmogus negali žengti toliau kad ir vieną vienintelį žingsnį.

Pagaliau, prieiname ketvirtąjį kelią į realybę, paskutinį ir vienintelį, kuris neįeina į tamsybes, bet veda į lumen gloriae, į amžinąją šviesą,

— prieiname regėjimo kelią. Ir apie jį mes teišmanome kalbėti tik mikčiodami; jį tenujaučiame tiktai tikėjimu. Jį mums yra prižadėjęs Dievas, tardamas, jog mes jį regėsime veidas į veidą. Tuo jis norėjo pasakyti, kad mes vieną kartą išeisime į šviesą, kad mes kada nors suvoksime visą realybę, kad mes nebesustosime prie tamsos slenksčio, bet įsiveršime į šviesos viešpatiją.

* * *

VALSTYBĖS IR BAŽNYČIOS PASAULIS

Toliau mums tenka pažvelgti dar į tris svarbias katalikiškosios realybės savybes. Toji realybė yra diferencijuota, t.y., jinai susidaro iš didelio skaičiaus savitų ypatybių, kurios tarp savęs skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Katalikiškajam žmogui tolimas yra kiekybiškumo sudievinimas; jis tiki ir į kiekybinius skirtumus bei ypatumus. Visatą jis mato suskaidytą į Dievą ir jo tvarinius, ir jis kuo griežčiausiai stengiasi tą skirtingybę pagerbti, išlaikyti begalinę distanciją su Dievu. Toliau, tvarinių pasaulis vėl skirstosi į gamtą ir antgąmtę, į profaninį ir religinį bei tikėjiminį pasaulį, į valstybės ir Bažnyčios pasaulį. Tos skirtingybės turi kiekviena savo būdą, savus įstatymus, kiekviena savo jėgą ir savo reikalingumą. Jeigu vienas iš tų skaidinių iškristų, atsirastų spraga, atsitiktų nelaimė. Katalikas tiki, kad visi realybės skaidiniai turi savo teises. Jis tiki į valstybės teises, ir jis jaustų didelę nelaimę, jeigu žmonijai viešpatautų Bažnyčia pati viena. Jis tiki į Bažnyčios teises, ir jis būgštautų tironijos, jeigu žmones valdytų valstybė viena pati. Neprivalo iškristi nė vienas realybės skaidinio narelis, viskas turi pasilikti, viskas turi būti pripažinta, į viską turi būti atsižvelgta. Užtat katalikiškojo žmogaus realybė ir yra tokia turtinga, tokia marga, nes ji turi tiek daug savitų skirtingybių, kad nė vienam katalikui neįmanoma pažinti visą tą pasaulį, kuriame jis gyvena. Jis negali aprėpti netgi savo dogmų pasaulio. Dėl to tai kiekvienas katalikas, net ir pažangiausias — toks kaip tik dažniausiai — turi savo pasaulyje pasirinkęs tam tikrą sritį, tam tikrą "savo” ratą. Net ir iš katalikiškųjų dogmų pasaulio jis turi tūlą centrinę dogmą, kurioje jis jaučiasi jaukiausiai. Vienam tokia bus Dievo realybės bei Dievo minties dogma, kitam Eucharistija, trečiam šventųjų garbinimas ir t. t. Bet tokį savo ratelį turi kiekvienas katalikas ir turi jį turėti.

Bet ir šalia to dar yra begalybė, apie kurią jis tiktai žino, kurią tiktai nujaučia ir tiki, kurios tačiau savo dvasios galiomis jis negali aprėpti. Dėl to tai katalikiškojo žmogaus pasaulyje tiek tolybių ir platybių. Juk koks didžiulis atstumas yra, sakysim, tarp Trejybės dogmos ir moderniosios pramonės technikinių įrengimų! Šios realybės sritys yra tiek atstu viena nuo kitos, kad žmogus veik žado netenka, staiga pereidamas nuo vienos srities prie kitos. Bet katalikiškasis žmogus nė vienas iš jų negali palikti be dėmesio; jis turi tiek dvasinio tamprumo, kad tąsias tolybes bei platybes galėtų bent pripažinti.

Toliau, tos realybės sritys savo santykiuose vienos su kita yra tam tikru būdu apribotos. Viena kitos atžvilgiu jos sudaro sieną, ir dėl to atsiranda net tam tikras antagonizmas. Realybės sritys atrodo tarp savęs bekovojančios, o tačiau jos turi būti suimtos visos kartu. Juk, sakysim, kokia priešingybė atrodo besanti tarp gamtos Dievo ir kalno pamokslo Dievo! Gamtos Dievas yra kovos Dievas, sukūręs pasaulį kovoti dėl būvio; tai plėšriųjų žvėrių Dievas, leidęs gyvybę tam, kad ji kovotų dėl savo buities. Mes gi ir matom gyvybę be atodairos kovojant su visa kita gyvybe. Tai toks yra gamtos Dievas. Gamtoje nėra meilės, tiktai kova dėl būvio. — Iš kitos pusės matom kalno pamokslo Dievą, meilės, atsidavimo, pasiaukojimo, kantrybės ir atleidimo Dievą. Kokia priešingybė! Reikia tikrai didžiulio dvasios tamprumo, kad ji suvoktų, jog visos tos sritys priklauso vienai ir tai pačiai realybei, kad tai yra vienas ir tas pats Dievas, vienas pasaulis, vienas tikslas. Kiek daug yra šiuo atžvilgiu klystančių!

Katalikiškasis žmogus taip pat tiki, kad realybė, nepaisant jos diferencijacijos bei susiskaidymo, yra homogeninė, t. y., tų pačių dėsnių valdoma. Esame juk girdėję apie gamtos mokslų problemą — ar paukščių tako žvaigždynuose vyrauja tie patys dėsniai kaip ir mažytėje mūsų žemėje. Iš tikrųjų pasibaisėtinai didinga yra mintis, kad ir anuose dangaus kūnuose, kurie yra už kelių tūkstančių šviesmečių nuo žemės, visoje begalinėje visatos erdvėje vyrauja tie patys dėsniai, kuriuos aš pastebiu ir savo menkame kambarėlyje. Ką jau bekalbėti apie stačiai šiurpų didingumą minties, kad vienoki dėsniai valdo ir visą materialinį bei dvasinį pasaulį, gamtinį ir moralinį, profaninį ir religinį!

Tačiau katalikiškasis žmogus tiki, kad Dievas yra visko priežastis, kad viskas yra Dievuje ir kad Dievas yra visame; kad Dievas yra toksai didis ir platus, jog jame ruimingai telpa visa neaprėpiamoji realybė. Šitoji idėja apie Dievą kaip amžinąją priežastį stačiai netelpa žmogaus galvoje. Tūkstančius metų ją narpliojo filosofija. Visais laikais atsirasdavo dualistinių mokslų, būdavo filosofų, kurie tikėjo, jog kur nors visatoje turi būti plyšys, kuris skirtų Dievo pasaulį nuo ne Dievo pasaulio, kuris dvasios pasaulį atribotų nuo medžiaginio pasaulio. Bet katalikiškasis žmogus tiki, kad Dievas yra visko priežastis. Katalikiškojo žmogaus realybė neturi ribų; toje realybėje jam nėra nieko, kuo jis turėtų nepasitikėti, nes viskas jam yra Dievo pasireiškimas. Katalikas težino tik homogeninę realybę.

NERIMSTANTI REALYBĖ

Pagaliau, toji realybė yra dinamiška, t.y., ji yra kupina judėjimo, niekad nerimstanti. Tasai judėjimas vyksta dviem srovėmis; pirmąja srove sruvena Dievas, antroji sruvena į Dievą. Dievo sruvenimas: jau pati natūralinė pasaulio konstrukcija, jo kaip tvarinio būdas byloja, kad tasai pasaulis yra pilnas Dievybės. Tatai pasidarė tuo būdu, kad Dievas, jo mintis ir valia sruvena į nebūtį. Kristuje Dievas asmeniškai išžengė iš savo vidujo gyvenimo ir apsireiškė žmogumi; žmogaus prigimties pavidalu išsiliejo Dievybės pilnuma. Taip pat ir kiekvienos krikščioniškos, išganytos sielos istorija yra ne kas kita, kaip prisipildymas Dievo sruvenimo. Krikščionybę galima būtų nusakyti šiais paprastais žodžiais: tai yra tuščia erdvė, į kurią išsilieja Dievas. Tai tokia yra tikroji esmė katalikiškojo mokslo apie Sakramentus, mokslo "ex opere operato,” būtent, kad mūsų visas veikimas, meldimasis, kūryba, kančios neturi jokios reikšmės akivaizdoje šito Dievybės antplūdžio į mūsų sielą. Katalikiškajame galvojime būtina ir neišvengiama tikėti į “ex opere operato;” pasaulis, gyvenimas, siela, išganymas, dangus katalikui daug daugiau yra Dievo darbas, kaip žmogaus; jam tatai yra apreiškimas, jam tai yra Dievo artinimasis, jam tatai yra vienas didelis adventas.

Bet pasaulis taip pat yra tvarybos sruvenimas į Dievą. Visa tvaryba su visomis savo skirtingybėmis bei ypatumais imanentiškai veržiasi į Dievą; dėl to tai visos jos dalys ir sritys yra tarp savęs susijusios. Šv. Paulius netgi sako, kad visa žemiau žmogaus stovinti realybė, visa tvaryba veržiasi į dvasingumą ir į malonę.

Iš to tai išeina svarbiausios išvados kataliko realybės idėjai. Išeina, kad visi realybės skirtingumai yra tarp savęs surišti, vienas kitam tarnauja, nė vienas nestovi sau vienišas. Paimkim pavyzdį: valstybė yra tam tikra sau realybė, turinti savo buitį, savo įstatymų sferą, savo teisę, savo tikslą. Bet ji nėra sau viena, ji turi kam nors tarnauti. Nėra realybės, kuri galėtų priklausyti tik sau. Taip ir žmogaus gyvenimas, profanine kultūra, valstybė, visa priešmirtinė “šio gyvenimo’’ būtis neturi savos atribotos prasmės; visų jų prasmė išeina už jų pačių ribų, visur jie turi kam kitam tarnauti. Dėl to tai nė vienoje realybės dalyje nėra neribotos pažangos: kiekvienos iš jų pažanga įeina į kurią nors aukštesniąją sritį ir tenai pasibaigia. Tai tokia yra katalikiškoji idėja, turinti didžiausią įtaką kataliko žemiškajam gyvenimui ir veikimui: jis niekur negali nurimti, jis vis nori išsiveržti iš ribų to, kas duota, nes ir kiekviena realybė stengiasi save pralenkti, paruošti kažką aukštesnio, tarnauti kažkam aukštesniam.

Taigi, mes tikime, kad viskas, kas yra, yra tarp savęs surišta, kad viskas vienas kitam tarnauja, vienas su kitu susisiekia, sudaro vientisą eilę. Be abejo, tame nuolatiniame judėjime kartas nuo karto tai šen, tai ten iškyla kas nors naujo: bet tai visada esti paruošiama, prieš tai visada esti tam tikras adventus, prieš tai visada esti buvę balsų tyruose šaukiančių. Visa, netgi didieji kūrybos darbai buvo iš anksto paruošti, suplanuoti tūkstantmečiu palaipsniu darbu.

Pagaliau, iš to išeina, kad ir dalykai, kurie atrodo tebesą dar taip toli nuo savo galutinio užbaigimo, jau turi pas Aukščiausiąjį savo paskirtį ir savo tikslą. Dėl to tai katalikas gali tikėti į racionaliuosius savo tikėjimo pagrindus, į filosofiją, istoriją, mokslą, meną, nes jis pripažįsta jų tarpusavio santykiavimą ir vienas nuo kito priklausomybę; taigi, aš galiu naudotis ir mokslu, literatūra, menu, grožiu, kūnu, žodžiu, viskuo, nes viskas gali tarnauti Aukščiausiajam ir Paskutiniajam Tikslui. Katalikas jaučiasi esąs surištas netgi su dvasios kultūra, esančia už krikščionybės ribų. Vieno italų dailininko paveiksle Šv. Tomas Akvinietis pavaizduotas taip, kad jo krūtinėj rado vietos ir telkėsi netgi tie spinduliai, kurie išėjo iš pagoniškos filosofijos. Katalikiškoji tikrovė turi tą ypatybę, kad joje niekas nedingsta; visi dvasiniai laimėjimai, netgi tie, kurie yra pasiekiami toli už Bažnyčios ribų, galų gale subėga į vieną džiūgaujančią gyvenimo srovę ir teka į vieną didįjį tikslą. Nuostabiausias iš visų yra tasai tikėjimas, kurį šit kaip nusako Šv. Raštas: “Tiems, kurie Dievą .myli, viskas išeina už gera.” Tatai nėra vien dievobaimingas posakis: tatai glūdi pačiose katalikiškojo žmogaus metafizikos šaknyse. Visa realybė jam yra viena vienintelė srovė, sruvenanti į Dievą; tai yra procesija į Dievą, kurioje atskiros realybės provincijos viena paskui kitą eina vienu keliu, viena srove.

Tokia tai yra kataliko realybė, kurioje jis gyvena: tai yra saulėta, turtinga, džiugi realybė, kurioje nėra nei mirties, nei tamsybės.

Stebiu savo likimo draugų veidus. Jauni jie ir šviesūs, nors akyse spindi susirūpinimas ir nežinia. Štai prieš mane kailiadirbys iš miestelio. Pirmaisiais bolševikų okupacijos metais galėjo gyventi ir dirbti. Pavojingas ar nusikaltęs nebuvo. Bet negalėjo žmogus pakelti smurto ir netiesos. Pas save priglaudė tuos, kurie buvo sekiojami ir gaudomi. Bolševikai nė neįtarė, kad pas tą darbo klasės žmogų “fašistai” slapstytųsi. Pribrendo sukilimo metas. Ir kailiadirbys, šautuvu nešinas, žygiavo greta tų, kurie jo pastogėje slapstėsi.

Vladas Ramojus Lenktynės su šėtonu