Užmiršti niekaip negaliu
1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.
Antanas Popiera - Žilvitis
Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“
Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.
Ką man daryti? Kur eiti, kur ieškoti? Lubos įgriuvę dvejose vietose, prieš pat duris ant stalo nukritę patalai su lubom, o juose dar nesudžiuvusio, rodos, šilto kraujo dėmės. Arčiau sienos irgi iškritę lubų lentos, o ant grindų pribėgęs kraujas, toks tamsus... Perbraukiu ranka per jį. Peržvelgiu čia gyvenusių žmonių būstą, kur jie dabar? Čia gyveno motina, turtinga vaikų ir skurdo, o jūsų jau nėra. Liko neviltis, tyla, kruvina ranka ir malda. Jūs jau atlikot Lietuvos sūnų pareigą. Aišku, čia buvo sprogimas, stogas sveikas, tai jie patys... Išpjoviau patalų skiautelę, subėgusią krauju. Kurio čia, kurio ten kraujas? Ranka apdžiuvo, joje kruvinas medžiagos gabalėlis. Išėjau, saulė leidžiasi raudona, raudona, gal ir ji kruvina, o žolė, žemė? Štai čia kažko būta kruvina. Nespėjo kraujas susigerti. Matyt, čia numesti buvo, gal dar gyvi. Atsiklaupiau. Dieve tik tu gali, atleisk jiems visas kaltes... Išsivežė, o kur numes? Kažkur užkas ir liks skausmas, geri prisiminimai ir malda...
Gintaras buvo apdraustas, už jo galvą 15 ar 18 tūkst. siūlė, o už visus kiek? Saulė, žemė, žmonės kruvini. Visa Lietuva paplūdus krauju ir ašaromis. Už ką? Ką jie okupantai – budeliai daro su mumis? Visus nori išnaikinti... Visiems gyvatės nori prileisti nuodų.../p>
Tą medžiagos skiautelę sudžiuvusiu krauju, įdėjau į dėžutę su jazmino šakele. Jie sakė : „Žūsim pačiam gražume, žydint jazminams“. Būrėjos žodžiai išsipildė. M.Daminaitienė pasakojo, kad nuo granatos sprogimo įlūžus luboms nukrito patalai, o ant jų Žilvitis. Jam tada buvo 19 m. Po tremties grįžusiai jo motinai M.Popierienei atidaviau sūnaus palaikus – lašą kraujo. Jai mirus įdėjo į karstą.
B.Budrys sužeistas pasidavė. Gintarui paklausus ar tu pats nusišausi? Atsakė pats ir užsiglaudė už kamino. Vyrai juo nepasitikėjo. Daminaitienės sūnus Vincas mokėsi į partizanus išėjo baigiantis kovai. 1952.06.03 lydėdamas Klemensą Marčiulaitį – Karaliūną, žuvo. Aprašo A.Vilutienė knygoje „Trečioji vėliavos spalva“. Vinco slapyvardis buvo – Sūnus.
Rytojaus dieną ėjau ieškoti žuvusių. Apėjau kelis saugumo kiemus, aikštes ir radau prie miesto sodo MGB kieme numestus. Apsidairiau tuščia, prigludau už kampo prie lentų tvoroje esančio tarpo. Jie čia abudu, uždengti brazdentu, matyt tamsūs ir šviesūs plaukai, kojos basos – nuauti. Atėjau kitą dieną jų jau nebuvo. Viena suimtoji A.J. matė, kaip ant neštuvų užsidėję išnešė už tvoros ir užkasė upelio pakrantėje.
Nebedainuosit jau daugiau dainų,
Nebematysit sugrįžusių tėvų,
Jazminams žydint, saulutei šviečiant,
Užgeso akys Jūsų kulkom švilpiant amžinam miegui.
Praėjo 71 metų, bet užmiršti niekaip negaliu. Man buvo 17 m., teisė 10 metų. Benediktas Budrys jau miręs. Seniai mirė ir išdavikė Pempė, o atmintis gyva.
Alvos Sidaravičienės atsiminimai
Paminklas žuvimo vietoje Nendriniškių kaime
