Grįžti į pradinį meniu
Laisvės kovos prarastų savo didžiąją prasmę, jeigu būtų užmirštos. Dabar išleidžiamas fotografijų albumas „Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj..." patvirtina, kad anykštėnai yra sąmoningi Lietuvos piliečiai ir patriotai, Laisvės kovas suprantantys kaip didelę vertybę, lietuvių tautos valstybingumo paveldą.
Albume spausdinamos retos 1946—1953 metais darytos partizanų nuotraukos. Albumo sudarytojai apsisprendė skelbti tik Laisvės kovų metais darytas nuotraukas. Kaip žinoma, pirmaisiais partizaninės kovos prieš sovietinius okupantus metais buvo vengiama fotografuotis, tik vėliau skatinama. Taigi pati kovų pradžia, kai buvo masiškiausias pasipriešinimas okupacinei sovietinei valdžiai, kai žuvo daugiausia pasipriešinimo dalyvių, liko nuotraukose neužfiksuota. Todėl albume kaip išimtis dedamos ankstesnės to laikotarpio kovotojų nuotraukos, nesilaikant nuotraukos ir kovų laikotarpio tapatumo. Nuotraukose matome eilinius partizanus, jų vadus, ryšininkus, Anykščių gimnazijos moksleivių organizacijos „Vienybė“, rėmusios partizanus, narius, išniekintus žuvusiuosius. Iš šių nuotraukų į mus žvelgia Laisvės kovų metų dvasia - kovotojų drąsa ir taurus pasiryžimas...
Iš partizano Albino Milčiuko—Tigro dienoraščio:
„... Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę, mūsų tautą. Lietuvis nežino kur dėtis. Mirtis, ašaros, aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose... Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę iš visų jėgų kovoti prieš milijoninę armijų. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jų reikia ieškoti visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šitų vyrų tikisi laimėti kovų? Ar tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje meilė Tėvynei, jo akyse niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros.
...Aš eilinis Lietuvos pilietis —partizanas, ir aš džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir prakaitu siekti laisvės Lietuvai.
... Kiekvieną dieną žmones slegia priespauda, kasdien jie mato žuvusių jaunų vyrų sukruvintus kūnus. Visa tauta sunkiai kenčia ir sunkiai kovoja. Azijatas mato, kad kiekvienas Lietuvos pilietis palaiko savo darbu ginkluotus Lietuvos partizanus. Lietuvis verda neapykanta, sukandęs dantis kenčia... “
Iš LLA „Algimanto“ apygardos leidinio „Neįveiksi sūnau, šiaurės...
„... Lietuvių tautoje komunizmo šaknys nerado tinkamos dirvos; tauta, išskyrus dalelę recidyvistinių nusikaltėlių, išsigimėlių ir kitokių penktosios kolonos „didvyrių “, vieningai atmetė atneštąją „saulę“ ir išėjo aktyvion kovon.
Kaip ištikimiausias tautos elementas pasirodė Lietuvos kaimas, ir tik jam tenka garbės aureolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jauniįjų žiedų, geltonkasių sesių, pilksermėgių sodiečių ir senučių motinų vargą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partizanas apdainuotajam sodžiui.
Dėkodamas apygardos broliams ir sesėms už ligi šiolei išlaikytą tautinį sąmoningumą, disciplinuotumą ir kovos reikalo pilną supratimą, kviečiu ir toliau tuo pačiu ryžtu tęsti kovą dėl Tėvynės Laisvės !
Tegyvuoja Laisva, Nepriklausoma Lietuva !
Dainuva 1947,
Šarūnas
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
 |
|
PDF |
 |
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
 |
Grįžti į pradinį meniu
Kaip buvo praeity, taip yra dabarty ir taip bus ir ateity, jog tie, kuriuos aplinkybės pašaukia veiksmingai atstovauti savo tautos idealams bei imtis atsakomybės kovai vairuoti, šią lemtingą pareigą atlikę, dar turi ir papildomą įpareigojimą, būtent — pateikti tautai raportą apie atliktą darbą. Tai yra reikalinga tam, kad būtų palengvintas darbas mokslininkui objektyviai užfiksuoti pasiektus rezultatus istorijos puslapiuose, jei jie to verti, ir, antra, kad būtų pateikta priaugančioms kartoms autentiškos medžiagos, suteikiančios patirties tolimesnei kovai už tuos pačius tautos idealus.
Man, šios knygos autoriui, buvo lemta ne tik eiti atsakingas Lietuvos diplomatinio atstovo pareigas jos didžiojo kaimyno — Vokietijos Reicho — sostinėje Berlyne, kuomet Lietuva tapo 1940 metais birželio 15 d. Sovietų Rusijos klastingai raudonosios armijos jėgomis okupuota (prieš bent kokią teisę), bet taip pat buvo lemta imtis iniciatyvos protesto žodžiu ir realesniais veiksmais padėti Tėvynei - Lietuvai gelbėtis iš tos, ją ištikusios, didžiosios nelaimės.
Ar aš šią nelengvą funkciją, kuri kilo iš Lietuvos atstovo pareigos ginti Lietuvos interesus bei jos valstybinę nepriklausomybę ir kuri buvo susidėjusių ano meto aplinkybių Berlyno postui padiktuota, tinkamai atlikau, — ne man pačiam apie tai spręsti: tesprendžia apie tai tas, kas teiksis pavartyti šių mano atsiminimų — raporto — puslapius ir susipažins su ten paduotų dokumentų nuorašais ir gausiais gyvų liudininkų parodymais apie anuos reikšmingus įvykius ir mano vaidmenį juose.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje: 
Grįžti į pradinį meniu
Nuo Rainių miškelio tragedijos prabėgo penki dešimtmečiai. Nedaug beliko liudininkų, tos kartos žmonių, vietoje iškirsto miško, kur vyko žudynės, auga jaunos eglaitės, nemačiusios tos baisios nakties. Bet nei Žemaitija, nei visa Lietuva niekada neužmiršo savo kankinių ir savo skausmo. Kasmet žudynių sukakties proga po nakties išdygdavo kryžiai, kuriuos raudonieji okupantai ir jų pakalikai barbariškai išsprogdindavo. Jų budrumas būdavo bejėgiškas.
Prasidėjus Atgimimui Rainiai vėl nuskambėjo kaip viena šiurpiausių lietuvių tautos ir visos Europos tragedijų. Apie juos daug rašyta. Tačiau knygelė „Žemaičių kankiniai", 1942 Telšiuose išleista vietos patriotų, vėliau pakartota Kanadoje, tapo bibliografinė retenybė. Tai pirmutinis ir kol kas bene vienintelis dokumentinis tragedijos šaltinis. Atgimimo pradžioje ji plito padauginta atspaudais. Dabar leidėjai, suprasdami jos svarbą, ryžtasi dar sykį pateikti visuomenei.
Teateina ji į kiekvienus namus kaip šventa Maldos knyga, teskamba kaip tautos skausmas ir neįveikiamas jos ryžtas kovoje dėl laisvės!
Raimondas Kašauskas
Vilnius 1991.VI.1
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Kas įvyko Telšių kalėjime ir Rainių miškelyje 1941 m. birželio 24-25 d., kokie Lietuvos piliečiai tapo sadistiškiausių kankinimų aukomis, pasakojama remiantis Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais ir liudytojų prisiminimais.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Knyga nepretenduoja į gilią istorinę analizę, ji tėra kuklus bandymas atskleisti keletą skaudžios praeities puslapių, būdingų visai Lietuvai, pasakojančių apie autorės gimtąjį kraštą — nedidelį žemėlapio plotelį tarp Prienų— Šilavoto—Veiverių.
Iš šio krašto yra kilę nemažai kultūros ir mokslo veikėjų. Čia mūsų poeto, vadinamo Tautos sąžine — Justino Marcinkevičiaus lopšys, lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino, literatūros mokslininko — baltisto Jono Kazlausko gimtoji žemė. Ingavangyje pirmuosius žingsnius žengė poetas publicistas Jonas Mačys-Kėkštas. Čiudiškių kaimas davė Lietuvai įžymųjį keliautoją žurnalistą Matą Šalčių, kooperacijos pradininką profesorių Petrą Šalčių, rašytoją Vytautą Bubnį. Juodaraistyje gimė žinomas filosofas, profesorius Bronius Kuzmickas.
Veiverių mokytojų seminarijoje — dar caro laikais išgarsėjusiame lietuvių kultūros židinyje — lietuvybę skleidė dėstytojas Tomas Žilinskas, joje mokėsi Petras Arminas — Trupinėlis, Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas ir kiti nacionalinio judėjimo veikėjai. Čia skambėjo Skriaudžių kanklininko Prano Puskunigio kanklės, kurios jo pasekėjų rankose nenutyla iki šios dienos. Juodbūdyje gimė technikos mokslų daktaras, profesorius Ignas Skučas. Mauručių kaime pirmąkart suskambo galingas dainininko Antano Kučingio balsas, čia gimė ir generolas Kazys Skučas — Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, bolševikų nužudytas Maskvos kalėjime. Iš čia kilę ir daugiau žymių žmonių.
Knygos tikslas — parodyti, kokias asmenybes šis kraštas išugdė Lietuvos pasipriešinimo judėjimui. Gyvų liudininkų lūpomis pasakojama apie Laisvės kovotojus, jų siekimus, viltis ir likimus.
Pasipriešinimo kovoje nedalyvavau. Užaugau šioje terpėje. Teisę parašyti apie TAI suteikė ir įpareigojo pats gyvenimas: užkaltas gyvulinis vagonas ir po to aiškiai parodyta barikadų pusė.
Netolimoje ateityje šį skaudų mūsų tautos istorinį laikotarpį plačiai nušvies mokslinės studijos ir knygos, kurių niekada nebus perdaug.
Nuoširdžiai dėkoju gimtojo krašto žmonėms, visiems, kurie padėjo išleisti šią knygą.
Tauta eina į Atgimimą. Visi, kuo galime, prisidedame.
Grąžinu skolą gimtinei — LIETUVAI!
Autorė
Kitų metų vasarą, kai žuvo paskutinieji Juodaraisčio partizanai, vadas Staniškis — „Litas“ sušaukė merginas: Antaniną Kurtinytę, Moniką Marčiulaitytę, Reginą Jančiauskaitę ir kitas. Pasitarimas vyko Prienų šile, prie Vartų kaimo. Vadas pasakė:
— Tauta kraujuoja, žūsta paskutiniai partizanai—jūsų broliai. Partizanų seserys,— užimkit brolių vietas!
Sustojusios po eglėmis, laiminamos kunigo, merginos kartojo Partizano priesaiką:
„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdama nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesutarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu, ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuosi, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.
Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.
Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai!"
Partizaninė kova tilo. Vėlyvą 1952 metų rudenį, lapkričio septintosios pavakare partizanė „Liepa“ pakliuvo į čekistų nagus. Niekur neišsisuksi: su svarbiais daiktiniais įrodymais. Nešė slaptų štabo dokumentų ir kitų dalykų. Ją perjuosė virvėm, atsivarė į Šilavotą. Tardė pats enkavedistų vadas Kolesovas,— vadino ją centrine bandite ir reikalavo išduoti štabo buveinę, mušė, spardė ir neapsakomai daužė.
— Tryško kraujas, krito dantys, trūko ausų būgneliai. Atsigaudavau ir vėl prarasdavau sąmonę. Vistiek galvojau pabėgt: užsimušt, nusižudyt. Nepavyko — labai saugojo. Buvau surišta trijose vietose: per kojas, per rankas ir per liemenį.
Iš Šilavoto partizanę nuvežė į Prienus. Tęsėsi tas pats kankinimų košmaras — kaitino geležim, išrengdavo nuogai, degino kūną. Mergina didvyriškai kentėjo už savo Tautą. Taip ir galvojo:
— Jie kankino ne mane — jie Lietuvą kankino!..
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
|
Grįžti į pradinį meniu
Apie Červenės žudynes Lietuvos spaudoje pirmąkart užsiminta tik prieš porą metų, išvardijant kai kuriuos ten sušaudytus žmones. Iki tol Červenės tema buvo uždrausta. Vėliau apie žudynes šen bei ten buvo rašyta ir plačiau, bet gana miglotai. Išsamaus liudijimo, kaip lietuviai politiniai kaliniai pateko į Červenę ir kaip juos ten šaudė, Lietuvoje dar neturime. Memuarus apie tuos šiurpius įvykius parašė keli mirčiai pasmerktieji, išsigelbėję per stebuklą. Tai profesorius Ignas Končius, Juozas Petruitis ir Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Tumas. Jo atsiminimai ypač nuoseklūs, parašyti aiškia, gražia kalba. Pateikiamas ryškus autoriaus kelionės į Červenę iš Mažeikių per Kauno ir Minsko kalėjimus pasakojimas, aprašomas kone stebuklingas išsigelbėjimas ir sugrįžimas. J.Tumo atsiminimai, pavadinti "Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse" buvo skelbti išeivijoje 1957 metais, Lietuvos kariuomenės veteranų žurnale "Karys". Kadangi "Kario" 1957 metų komplektą Lietuvoje turi tik viena (Universiteto mokslinė) biblioteka, plačioji visuomenė negali perskaityti J.Tumo atsiminimų. Tuo tarpu jie vertingi ne vien kaip svarbus istorinis liudijimas, bet ir kaip pavyzdys, kad drąsa ir sumanumas (be abejo, ir šiek tiek laimės) žmogų kartais gelbsti visiškai beviltiškoje situacijoje.
Baigiantis karui J.Tumas pasitraukė į Vakarus, gyveno Čikagoje. Šiuo metu jis jau yra miręs.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
1939-45 metų Antrasis pasaulinis karas ir pokaris žmonijai kainavo 35 milijonus gyvybių. Tai yra pasibaisėtinas skaičius. Bet jis pasidaro mums dar baisesnis ir skaudesnis, kai dabar vis daugiau aiškėja, kad dviejų sovietinių okupacijų metais KGB "genocidu buvo sunaikinta apie pusė milijono, tai yra 473,175 Lietuvos gyventojų. Tas sudaro apie septyniasdešimtąją dalį visų pasaulyje karo metu žuvusiųjų ir 15,136% visų Lietuvos gyventojų. Prie to dar pridėjus 210.000 nacių okupacijos aukų, t. y. 6,81% visų Lietuvos gyventojų, Lietuvai atitenka penkiasdešimt ketvirtoji dalis visų karo aukų. Tie visi 683.175 žuvusiųjų sudaro 22,17% visų Lietuvos gyventojų.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Palaipsniui dyla iš atminties ir vardai okupantų Lietuvoje nužudytų, mirtinai nukankintų žmonių. Kad ta mūsų tautos martirologija būtų išsaugota istorijai, čia ir sudarėme kiek galima pilnesnį nuo okupantų bolševikų rankos Lietuvoje žuvusių žmonių sąrašą. Tegu okupantas žino, kad jo kruvini darbai liks įrašyti į istorijos lapus, tegu žino, kad nukankintųjų kraujas sprogdina okupantų propagandinius tauškalus. Tegu viešosios opinijos spaudimas padeda sulaikyti, kad daugiau tokie žvėriški žiaurumai nesikartotų.
Užgniaužus Lietuvos nepriklausomybę, buvo keletas priežasčių, dėl ko lietuviai be laiko mirė, buvo naikinami. Didžiausia, tačiau, priežastis buvo komunistų, bolševikų žvėriškas žiaurumas. Šis siaubas, kad ir kiek švelniau, tebesitęsia ir dabar, tai šiai mūsų tautos tragedijai išryškinti ir skiriama ši knyga.
Šis atsiminimų-liudijimų rinkinys ir ilgas nužudytųjų sąrašas tebus mūsų jaunajai kartai iškalbingas dokumentas, ką reiškia komunizmas praktikoje.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Rašydamas knygą „Didžiosios tautos aukos" galvojau: kuo kalta buvo lietuvių tauta, kad turėjo iškentėti 120 metų trukusią carinės Rusijos ir 4 metus vokiečių okupaciją ir, būdama Europos kryžkelėje, nuolat tapdavo savo kaimynų grobiu.
Apverkusi T. Kosciuškos 1794, 1831 ir 1863 m. sukilimų, 1893 m. Kražių skerdynių aukas, iškentėjusi spaudos draudimą ir trėmimus, tauta nepalūžo. 1915 m. rusų okupaciją pakeitė vokiečių okupacija - nors trumpa, bet palikusi kraujo pėdsakus.
Nepaisydami šių sunkumų, Lietuvos šviesuoliai, dar tebevykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. sugebėjo sušaukti Didįjį Vilniaus seimą, kuriame buvo išrinkta Tautos Taryba. Pastaroji, vadovaudamasi Ruzvelto deklaracija, kuria tautoms suteikiama apsisprendimo teisė, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, vėliau sudarė Ministrų Tarybą, išsirinko Prezidentą, sukūrė visas valdžios struktūras ir vietos savivaldybes, pati viena apsigynė nuo Lietuvos priešininkų: raudonarmiečių, bermontininkų, lenkų, tapo Tautų Sąjungos nare ir buvo pripažinta pasaulio valstybių. Nors ir netekus Vilniaus ir Vilniaus krašto, sugebėjo suklestėti visos valstybės ūkio šakos.
Tačiau nuo 1938 m. Lietuvą viena po kitos ištinka nelaimės: lenkai paskelbia ultimatumą, 1939 m. vokiečiai užima Klaipėdos kraštą, tų pačių metų rudenį sovietai grąžina Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet sudaroma savitarpio pagalbos sutartis, kuria išsiderama įvesti į Lietuvą ribotą sovietų kariuomenės įvairių dalinių kiekį su jų technika.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Didžiausia XX amžiaus visuomenės tragedija buvo du totalitariniai režimai -nacizmas ir komunizmas. Pirmasis jų žlugo pralaimėjęs Antrąjį pasaulinį karą. Nacizmas visuotinai pasmerktas, naciai nuteisti ir nubausti. Be to, taikomos tarptautinės prevencijos priemonės, neleidžiančios jam atgimti.
Komunizmas, spaudžiamas demokratinių pasaulio jėgų, subliūško ir susitraukė, bet neišnyko. Jis dar nepasmerktas, komunistiniai nusikaltėliai iki šiol ne tik nenubausti, bet netgi neįvardyti. Dar liko valstybių, kuriose tebeegzistuoja komunistiniai režimai. Taigi nepašalintas realus jų atsinaujinimo ir plėtros pavojus. Tai liudija kai kurios pavojingos tendencijos posovietinėse, pokomunistinėse valstybėse ir, beje, ne tik jose.
Daugelyje šalių žlugus komunistiniams režimams tapo akivaizdus jų nusikaltimų žmonijai mastas.
Lietuva, jos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo 50 metų komunistinio teroro. Šalis neteko trečdalio gyventojų. Nuolatiniai nekaltų žmonių trėmimai į atšiaurius Rusijos rajonus, kalinimai gulaguose, kankinimai, šaudymai, dvasinis jaunimo žalojimas buvo tikras tautos genocidas.
Dėl to 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę nuolat buvo keliamas klausimas dėl komunizmo nusikaltimų įvertinimo, šios ideologijos pasmerkimo ir jos atsinaujinimo pavojaus.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Pasaulio visuomenė bunda, ji nepamiršo skausmo, ji reikalauja istorinio teisingumo ir nori apsaugoti žmonijos ateitį, atskleisdama tiesą ir atkurdama teisingumą dėl pasaulį ištikusios tragedijos. Lietuvoje 2000 m. birželio 12-14 dienomis pirmą kartą Europoje įvykęs Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ sulaukė visuomenės atstovų iš 24 pasaulio šalių, kurie įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį Tribunolą, perskaitė 53 pranešimus, kaltinančius komunizmo doktriną ir politiką, komunistines partijas, jų sukurtus režimus, padarytus žiauriausius nusikaltimus. Tribunolui buvo pavesta įvertinti žmonijos tragiškiausios epochos - komunizmo ideologiją, komunistų sukurtų režimų nusikalstamas veikas teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu. Jam buvo patikėta ypatingai atsakinga pareiga prieš praeitį, dabartį ir ateitį, o ne teisė ar malonumas ką nors pasmerkti. Koks istorinis - teisinis paradoksas, kai Niurnberge 1946 m. buvo nuteisti ir pakarti nacistiniai nusikaltėliai, tuo pat metu už geležinės uždangos, komunizmo tvirtovėje - SSRS nieko nesibaimindama vykdė protu nesuvokiamus žiauriausius nusikaltimus žmoniškumui.
Genocidas - tai masinis žmonių žudymas, sunkiausias, brutaliausias nusikaltimas žmonijai, galiausiai - istorinė daugelio pasaulio žmonių ir tautų tragedija. Genocidas žinomas jau VIII-VII a. prieš Kristų. Tai asirų žudymas, Trojos, Kartaginos sunaikinimai, Čingischano, Tamerlano antplūdžiai, 200 metų kryžiuočių žygiai į Lietuvą, 1915 m. turkų įvykdytos armėnų masinės žudynės ir didžiausią mastą pasiekę raudonasis komunistinis ir rudasis nacistų įvykdytas žydų bei kitų tautų genocidas. Tačiau savo mastu, žiaurumu komunistinių režimų nusikaltimai žmoniškumui gerokai pralenkė fašistinius nusikaltimus žmoniškumui (genocidus) naikinant lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, baltarusių, moldavų, albanų, kazachų, kinų, vietnamiečių, Kambodžos ir kitas tautas. Sunaikinta apie šimtą milijonų žmonių.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Studijoje „Kruvinos žemės“ Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu „kruvinose žemėse“. Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos - Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys -tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Bet nė vienas jų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Dauguma jų buvo moterys, vaikai ir senoliai, nė vienas neturėjo ginklo; iš daugelio buvo atimtas visas turtas, įskaitant drabužius. Ir visi jie tapo ne tiesioginėmis karo, bet tikslingai žudančios Stalino ir Hitlerio politikos aukomis.
Kruvinos žemės plytėjo ten, kur gyveno dauguma Europos žydų, kur susikirto Hitlerio ir Stalino imperiniai planai ir kur savo pajėgas telkė Sovietų Sąjungos NKVD ir Vokietijos SS. Todėl ir dauguma žudymo vietų buvo kruvinose žemėse. Dažnai manoma, kad baisiausi dalykai XX a. dėjosi koncentracijos stovyklose, tačiau dauguma nacionalsocializmo ir stalinizmo aukų mirė ne jose - jie žuvo bado regionuose ir žudymo laukuose.
Po Antrojo pasaulinio karo milijonai atimtų gyvybių „dingo“ už geležinės uždangos ir tikrasis žudynių mastas bei reikšmė gerokai sumenko. „Kruvinos žemės“ atveria kraupius įvykius, nepagražintus ir be nutylėjimų; į Europos atmintį sugrįžta dingę patys baisiausi jos pusslapiai ir didžiausia moderniosios istorijos tragedija.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Siekdamas šitų tikslų, komunizmas ypatingai daug tikisi iš naujosios savo taktikos, būtent — liaudies frontų. Liaudies frontų pagalba sujungęs visas kairiąsias grupes, komunizmas tikisi greičiau sudaryti minėtuose kraštuose sau palankias vyriausybes, kurių uždavinys būtų dvejopas: paremti Sovietų Rusijos politikos interesus prieš jai pavojingus kraštus ir sudaryti palankias sąlygas Kominterno tikslams, būtent — proletariato revoliucijos realizavimui tuose kraštuose.
Liaudies frontus sudaryti komunizmui greičiausiai pavyko Graikijoj, Ispanijoj ir Prancūzijoj. Šitų frontų dėka Prancūzijoj ir Ispanijoj komunistams pavyko susilaukti tikrai jų interesams palankių vyriausybių, o Graikijoj dėl dviejų didžiųjų parlamento grupių lygaus pajėgumo savo prisidėjimu prie vienų ar kitų turėti parlamente faktinai lemiančios įtakos. Nors nelaukti įvykiai Ispanijoj ir Graikijoj ir besireiškiąs nepasitenkinimas liaudies frontu Prancūzijoj liaudies frontų idėją smarkiai diskreditavo, tačiau komunizmas dar nenusimena. Iš vienos pusės jis tikisi atlaikyti savo pozicijas Ispanijoj ir Prancūzijoj, iš antros pusės jis rūpestingai stiprina savo pozicijas kituose kraštuose, tuo tarpu bent ruošdamas liaudies frontams sudaryti reikalingą dirvą.
Pabaltijys, kaip jau buvo pastebėta, yra vienas iš svarbiausių narvelių komunizmo pozicijų grandyje. Ką Vokietijos izoliacijai iš vakarų vaidina Prancūzija, tai Pabaltijys, komunistų manymu, turėtų atstoti iš rytų. Dėl to Kominternui ir Sov. Rusijai, kaip svarbiausiam Komintemo aktoriui, patikrinimas sau tokių kraštų, kaip Pabaltijo valstybės, yra ne mažiau svarbus rytuose, kaip ir Sovietų-Prancūzų paktas vakaruose ar Sovietų-Čekoslovakų paktas pietuose.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Su laisvamanybe šiandien mes turime skaitytis, kaip su faktu. Ji pas mus reiškiasi, rodo didelį aktyvumą ypač liaudyje; ji siekia to, ką yra pasiekusi savo laiku laisvamanybe Prancūzijoj ir kituose kraštuose. Neįsigilinus arčiau į jos skelbėjų veiklą, atrodo, kad visos jų pastangos yra tik tuščias bandymas išrauti iš mūsų tautos sąmonės krikščioniškosios dorovės ir religijos pradus. O vis dėl to visa tai, kas jų daroma, nėra tai nekaltas vaikų žaislas. Jie žaidžia pačiu pavojingiausiu žaislu, būtent, mūsų tautos likimu. Tai sakydami mes turime galvoje daugiau, kaip dorovinį religinį mūsų tautos likimą. Kaip gaisras prasideda iš mažos kibirkšties, taip tautos puolimas prasideda nuo mažų dalykų. Deja, laisvamanybe jau ne nuo šiandien žaidžia kibirkštimis ir graso sukelti Lietuvoje didžiulį gaisrą. Kad tai, kas čia teigiama nėra autoriaus fantazijos padaras, matyti iš žemiau paduodamų faktų.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
O partijos auksas liko patikimose rankose.
Ir neieškokit jo, nes, jei ir rasite, nieko nelaimėsite. Kodėl? Ogi todėl, kad pasaulinė revoliucija, apie kurią svajojo Iljičius ir Parvusas, jau įvyko. Doleris okupavo visą pasaulį. Prieš jį bejėgės visos kovos su okupantais priemonės, kurias mes žinome. Jo negalima sutraiškyti tankais ir terorizuoti partizanų būriais. Jį galima nugalėti tik stipresne valiuta. Bet kaip sukurti tokią, jei visą savo auksą partija faktiškai persiuntė į Jungtines Valstijas? Reikia dirbti, bet dirbti niekas nemoka ir nenori, o kas nori, tam neleidžiama. Kam leidžiama, tas sužlugdomas ir daroma tai sąmoningai.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Ateitis yra mano. Kristus nugalės. Nugalės ir mano tėvynė Lietuva...
Vysk. V. Borisevičiaus žodžiai sovietiniame teisme, paskelbus jam mirties sprendimą.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Komunizmo galutinis tikslas — pasaulinė revoliucija
Marksas ir Engelsas savo Komunizmo Manifeste išdėstė teoretinę komunizmo programą. Leninas savo keliu tą programą papildė, kaip komunizmas turi tvarkyti valstybės reikalus ir kaip reikia eiti prie pasaulinės revoliucijos. Šia proga tenka pažymėti, kad dauguma Rusijos valdovų nebuvo rusai, taip ir Leninas nebuvo grynai rusų kilmės, nors sovietų propaganda jį tik rusu vadino, slėpdama jo mišrią — ruso, mongolo, žydo kilmę.
Grįžtant prie Lenino praktinės komunistinės programos, reikalinga pacituoti keletą jo svarbesnių išsireiškimų. "Partija niekad neatmetė teroro ir mes jo niekad negalime atmesti. Teroras yra viena karinės operacijos formų... Komunistai turi apvaldyti visas formas, taikydami savo taktiką įvairioms sąlygoms"
Leninas apie tautų apsisprendimo teisę: "joks marksistas, neišsižadėjęs socializmo ir pagrindinių marksizmo idėjų, negali paneigti, kad socializmo interesai yra aukščiau negu tautų apsisprendimo teisė...
Partizanų kovų tikslai
Pagrindinis tikslas buvo — prarastos nepriklausomybės atstatymas. Kaip jau minėta Ribentropo-Molotovo Pakto skyriuje, Lietuva nepriklausomybę prarado pasekmėje dviejų Europos didžiųjų imperialistinių jėgų slaptame susitarime. Taip vadinamas demokratinis Vakarų pasaulis Atlanto Chartos dokumente ir pavieniais jų vadų pareiškimais, pradėjo karą su tikslu atstatyti senas Europos valstybių sienas: kaip anksčiau minėtas, Dzūkijos partizanų vado A. Ramanausko pareiškimas rodo, jog Lietuvos partizanai išėjo į kovą su Sovietų Sąjunga tik laikinam laikotarpiui, kol Vakarų pasaulis įgyvendins savo duotus dokumentinius pažadus. Tačiau Vakarų demokratinis pasaulis, vietoje įvykdytų pažadų, išdavė Lietuvą ir kitas Rytų Europos tautas.
Vesdami kovas su okupantu, partizanai pirmoje eilėje stengėsi apsaugoti Lietuvą nuo surusinimo-kolonizacijos.
Partizaninių kovų išvados
1. Kai kurie sovietiniai istorikai kaltina partizanizmą, sukėlusį masinius lietuvių išvežimus. Šis partizanų kaltinimas neturi jokio istorinio pagrindo. Pirmieji Maskvos valdovų išvežimų planai Lietuvai, Latvijai ir Estijai buvo paruošti tik spėjus tas respublikas okupuoti dar 1939 m. Nr. 001223. Šiuo planu buvo numatyta departuoti visą "antitarybinį" elementą, arba dar vadinamus liaudies priešais. Toliau, jau pagal Maskvos nurodymus, buvo paruoštas ir to "antitarybinio" elemento smulkus sąrašas: a) visų nekomunistinių partijų nariai, ūkinių ir kultūrinių organizacijų nariai, b) visi buvę valstybės aukšti pareigūnai, kariuomenės bei teismų,
c) visi, dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Sovietinę Lietuvą (1918-1919), d) visi studentiškų organizacijų nariai, e) visi, buvę pagerbtieji, žemvaldžiai, prekybininkai, verslininkai, krautuvininkai, viešbučių savininkai, f) visi asmenys, išmesti iš komunistų partijos už antipartinius nusikaltimus, g) visi pabėgėliai, emigrantai bei politinių pabėgėlių giminės, h) kunigai bei aktyvūs tikybinių organizacijų nariai, i) buvę "Raudonojo Kryžiaus" organizacijos nariai ir lenkų pabėgėliai, j) užsienio firmų atstovai, darbdaviai bei buvę užsienio atstovybių darbuotojai, firmų ir bendrovių darbuotojai, k) žmonės, turėję ryšius su užsienio kraštais, įskaitant pašto ženklų rinkėjus bei esperantininkus. Štai koks išvardintų "liaudies priešų" sąrašas. Partizanai šiame sąraše neminimi, nors jų Raudonosios Armijos užimtose Lietuvos vietovėse buvo 1918-1919 m. Kad partizanavimas nėra išvežimų kaltininkas, svarbiausias įrodymas yra vienas iš didžiausių išvežimų, įvykęs 1940 m. birželio 14-15 d.d., pareikalavęs daugiau kaip 30.000 aukų. Jis vyko Lietuvoje tuo metu, kai prieš bolševikinę valdžią partizanai nebuvo iššovę nei vieno šūvio! Peršasi išvada, kad tie sovietiniai istorikai, kurie bandė įrodyti, kad partizanizmas sukėlė išvežimus, nebuvo susipažinę net su sovietine išvežimų istorija. Išvežimai būtų vykę, net jei partizanavimo ir nebūtų buvę, nes pagal Markso-Lenino politinę liniją "liaudies priešus" reikėjo sunaikinti, o juk ne visi "liaudies priešai" ėjo į partizanus: vadinasi Marksizmas be vežimų negalėjo apsieiti.
2. Partizaninės kovos, trukusios virš aštuonerių metų, parodė begalinę lietuvių tautos Tėvynės meilę, patriotizmą-nacionalizmą. Šios kovos pagimdė būsimus pogrindžio judėjimus ir atskirų asmenų kovingus pasireiškimus prieš komunizmą (smulkmenas žiūrėk skyriuje "Kas sukūrė Sovietų Sąjungą ir kas ją sunaikino").
3. Lietuvos partizanines kovas stipriai rėmė tautos dauguma. Tas pademonstravo visam pasauliui komunizmo, kaip valdžios, niekingumą ir jo okupacijos neteisėtumą.
4. "Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žygiuos į Lietuvą..." Tai buvo Molotovo žodžiai Juozui Urbšiui, įteikiant Lietuvai ultimatumą naktį į 15-tos dienos birželį 1940 m., kada Lietuvos vyriausybė dar to ultimatumo nebuvo gavusi ir per 9 valandas privalėjo į jį atsakyti..! Šis Molotovo pareiškimas buvo praktiškas karo paskelbimas Lietuvai, kuriame mūsų partizanai vėliau kovojo. Pagal Ženevos konvenciją 1949 m., okupantas užimtoje teritorijoje neturi teisės: a) įvežti svetimų gyventojų, b) išvežti vietos gyventojus, c) naudoti vietos gyventojus priverstiniams okupanto tikslams, d) imti vietos gyventojus į kariuomenę. Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi šią konvenciją, todėl Lietuvos partizanai teisėtai vedė kovą prieš šios konvencijos laužymą.
5. Tauro Apygardos partizanų Aušrotų kolonizacinio kolchozo likvidavimas prisidėjo prie Lietuvos kaimo surusinimo sustabdymo. Tai buvo vienas iš veiksnių dėl ko ir šiandien, nežiūrint milžiniškų lietuvių tautos naikinimo pasekmių, lietuvių tauta gali pasididžiuoti, turėdama net 80% savo tautiečių naujai atkurtoje valstybėje.
6. Statistikos duomenimis, 1992 metų lietuvių vedybų skaičius yra 24.690 ir iš jų mišrių vedybų tik 1358 arba 5,5 %. Turint galvoje virš 50 metų okupaciją, buvo begalinis pasišventimas savo tautai, prie ko, be abejonės, prisidėjo ir didvyriškos partizaninės kovos.
Asmenys ir organizacijos, prisidėjusios prie Sovietų S-gos sukūrimo
Marksas ir Engelsas, paskelbdami Komunizmo Manifestą ir Marksas su savo knyga “Kapitalas" sudarė teorinius pagrindus Sovietų S-gai.
Leninas su gausiais raštais, liečiančiais komunistinės Valstybės tikslus, santvarką, ūkį, vidaus ir užsienio politiką bei revoliucinę taktiką užbaigė komunistinės Valstybės sukūrimo planą. Leonas Trockis, Raudonosios Armijos vadas ir Jukums Vacietis, 9 latvių pulkų vadas, kovodami atskirai po beveik keturių metų nugalėjo Caro armijos baltuosius generolus. Iš aukščiau pateiktos tik dalinos medžiagos sunku pasakyti, kuriam iš jų tenka "garbė" baltųjų rusų nugalėjimas — Trockiui ar Vaciečiui?
Paskelbti 1918 m. bolševikinės Rusijos svarbiausios administracijos sąrašai rodo, kad sionistai sudarė apie 69% to meto valdžios.
Atskirai reikalinga paminėti daug prie komunizmo įsteigimo Rusijoj prisidėjusius tris asmenis, tai: Staliną, Molotovą ir Kaganovičių. Jie, Leninui ir Trockiui gyvenant užsieny, įdėjo visas pastangas ne tik paties komunizmo, kaip Valstybės sukūrimo carinėj teritorijoj, bet jie visi trys yra daugiausia atsakingi už tuos milijonus išžudytų nekaltų žmonių.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
|
Grįžti į pradinį meniu
Šioje apybraižoje parodoma 1940 metų kražiečių kankinystės istorija. Iš jos aiškiai matyti, kokių žmonių komunistai ypač nekentė. Jie stengėsi visuomenei įdiegti marksizmo - leninizmo idėjas, skiepyti bedievystę, o šiam dvasinio griovimo darbui matė rimtą kliūtį krikščionybėje - ją praktikuojančių žmonių gyvenime, ypač visuomeninėje veikloje. Užteko būti pavyzdingu krikščioniu, juo labiau aktyviu sielovados darbo kunigu, kad būtų pakankamas pagrindas tave aklai persekioti, areštuoti ir net sunaikinti. Krikščionio gebėjimas sėkmingai diegti religinio, dorovinio, tautinio gyvenimo vertybes buvo laikomas nusikaltimu.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
jau pačioje Atgimimo pradžioje buvo kreiptasi į Šventojo Sosto Šventųjų skelbimo kongregaciją (Congregatio de Causis Sanctorum), ir buvo gauti leidimai pradėti beatifikacijos bylą trims Lietuvos vyskupams tikėjimo liudytojams- arkivyskupams Mečislovui Reiniui (1884-1953) ir Teofiliui Matulioniui (1873-1962) bei vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887-1946).
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
...Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.
Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.
Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa -Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi...
Balys-Liubartas
(Iš "Partizano testamento")
Apsuptame kaime užvirė nelygios kautynės. Netikėtai užklupti partizanai gynėsi, išsilaikė iki pietų, tik nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Tai buvo skaudi pamoka ne tik šitam partizanų būriui, bet ir visiems, kovojantiems, drįstantiems pasipriešinti gerai nežinant, su kuo teks susiremti, ar pernelyg pasitikintiems savo jėgomis.
Būta daug aukų, bet baisiausia, kas gali būti, žmonių laukė po kautynių. Prasidėjo tikra vampyrų puota kaime: kareiviai krėtė, plėšė visą kaimą, kiekvienoje troboje liko kruvinos dėmės, iš kiekvienų langų sklido moterų verksmas. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Greičiau preliudas į tikrąjį siaubą, kokį ne kiekvienai šios žemės tautai teko patirti...
Žuvusius partizanus rusų kareiviai išrengė nuogai, Čia pat matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Grįžę iš kaimo po kratos, kareiviai atsivarė jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas. Gal ir įmanoma būtų aprašyti ir apsakyti, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, tik ar pajėgs visa tai skaityti skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Mokytojui Andriui Dručkui apie visa tai parašė ir papasakojo tuo metu buvusi septyniolikmetė mergina, kuriai teko išgyventi tas siaubingas valandas, rusų kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio. Moteris nesisakė pavardės, nes tada buvo dar tas laikas, kai ir už žodį galėjo nukentėti kiekvienas, išdrįsęs kalbėti tiesą.
Juokdamiesi, grasindami automatais, kareiviai privertė merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Išbalusios, nuo kojų iki galvos susikruvinusios merginos, nematydamos per ašaras žemės po kojomis, tempė žuvusius. Ką turėjo jausti mergaitės, per savo trumpą gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Kareiviai iš jų juokėsi, spardė lavonus, mėtė juos ant merginų, keikė jas visokiais žodžiais... Laimė, tada dar mūsų kaimas nežinojo tokių populiarių rusiškų keiksmų prasmės, be kurių šiandien daugelis jau niekaip nebegali išsiversti.
Po kruvinos orgijos visiems buvo prigrasinta nedrįsti kuo nors pridengti dirvone gulinčių nukautųjų, nemėginti jų palaidoti. Rytą lavonus išvežė į Salaką ir ten netoli koplyčios jie ilgai nuogi ir išniekinti gulėjo...
Tyčiotis iš mirusio?! Jokia pasaulyje tauta iki rusų okupacijos šito nedarė! Net laukinės gentys nukautuosius palikdavo mūšio lauke, leisdavo likusioms gyvoms moterims ir vyrams juos palaidoti ir apraudoti.
Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas. Gal ir galima būtų už daugelį negandų atleisti, gal ir galima suprasti, tačiau negalima pamiršti. Ir visa tai, ką dar šiandien mena Zarasų rajono Misinovkos kaimo seni žmonės - ne šiurpi legenda apie mėlynbarzdį, ir, žinoma, ne didvyriškas pasakojimas apie išvaduotojus...
Viso to net pragaru nepavadinsi, nes kas kitas dar galėtų žemėje sukurti panašų pragarą, kokį jau kartą buvo okupantai sukūrę mažoje Lietuvėlėje?
Nualpusius surišo ir, įsimetę į sunkvežimį, išsivežė į Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Gal norėta ir Šapelių žmones įbauginti, o gal kankintojui jau teikė malonumą šitai, kas žino?..
Tik žmonės tyliai stebėjosi, negi toks jaunas karininkas jau galėtų būti iškrypėlis? Tačiau mažiausiai žinojo, kodėl ir už ką kankinami patys kankiniai. Šapelių kaimo moterų akyse suimtuosius mušė, kol šie netekdavo sąmonės. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo. Po dviejų valandų mušimo prasidėjo tikra kruvinoji puota: atgaivinę kankinius ir pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Atpjauna raumenų gabalą ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo. Iš suimtųjų reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Deja, suimtieji tikrai neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. Klykė kankinamas vaikinas, šaukėsi Kristaus ir Marijos, aiškino nieko nežinąs.
“Tikrai nieko nežinau, - prašė kankinys, - greičiau nužudykite mane, užtenka kančios...” Kokį žmogų jis meldė pasigailėjimo? Jeigu būtų galėjęs savo kankintoją pamatyti iš šalies, gal butų neprašęs pribaigti...
Jėga atvaryta viso to siaubo žiūrėti moteris nualpo, pamačiusi karininką, atsiraičiusį iki alkūnių rankoves, visą aptaškytą aukų krauju. Kai pavargęs jis užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Rūkė, paskendęs kruvinoj aistroj... Rūkė godžiai, skubėdamas, nes dar ne viską buvo padaręs. Tam, kuris labiausiai prašė pribaigti, - perskrodė vidurius ir dar gyvam bandė išsukti plaučius.
Kas jis buvo, tas rusų karininkas?
Ne eilinis. Eiliniai šitaip nesielgė.
Nutilus šauksmui, dar ilgai mirties agonijoje krūpčiojo mirštančiojo kūnas. Ar laiko kankintojui trūko, ar jau visas iškrypėlio aistras buvo patenkinęs, nes, atgaivinus antrąjį, atrišo jam rankas, dar apspardė ir pasakė: “Matei, kas nutiko tavo draugui? Eik į savo kaimą ir pakeliui visiems pasakyk: šitaip bus kiekvienam, katras neis į tarybinę armiją! Supratai? O dabar bėgte! Ir kuo greičiau pasakyk kaimui, kas laukia besislapstančių!” Vaikinas iš paskutinių jėgų stengėsi eiti, bandė bėgti. Neišlaikė kraugerys savo žodžio: šovė aukai į nugarą. Jau pabėgėjusį netoli Šapelių kapinių, paguldė armijos “išvaduotojos” karininko kulka.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
|
Grįžti į pradinį meniu
LIETUVOS RESPUBLIKOS
K O N S T I T U C I J A
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Daug žymių įvykių, svarbių datų yra musų tautos ir valstybės istorijoje. Tarp jų -ir 1949-jų metų Vasario 16-oji, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracijos pasirašymo diena. Ši Deklaracija visuomet turėtų priminti mūsų tautos pasiryžimą siekti Laisvės, troškimą kurti demokratiniais, konstituciniais principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Sovietinės okupacijos metais apie LLKS deklaraciją buvo visiškai nutylima. Užaugo ištisa karta, nieko nežinanti apie šį istorinį įvykį. Tyloje žinojimas neatsiranda. Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę pamažu atsiveria šis mūsų tautos istorijos lapas. 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949-jų metų vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą, kuriuo suteikė šiai Deklaracijai Lietuvos valstybės teisės akto statusą, o LLKS Tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, pripažino jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą.
2009 metais vasario 16 dieną sukanka 60 metų nuo šios Deklaracijos pasirašymo. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 metais sausio 20 dieną priėmė nutarimą „Dėl 2009 metų paskelbimo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio metais“ Skelbdamas šiuos metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio metais Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pažymėjo Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
LIETUVOS
ISTORIJA
R E D. A. Š A P О K А
ŠVIETIMO MINISTERIJOS KNYGŲ
LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS
KAUNAS 1936 M.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Grįžti į pradinį meniu
Vėl į skaitytojus savo gyvu žodžiu, savo dvasia kreipiasi Lietuvos laisvės kovotojai - partizanai. Šioje knygoje publikuojami Audrelės- A.Klimavičiūtės, Oželio-Albino Ratkelio, Povo-H.Rossemann (Tauro apygarda), Vlado Krikščiūno-Balandžio ir Mykolo Krikščiūno-Valstiečio (Vyties apygarda), partizano Brūklio-? (Kęstučio apygarda) dienoraščiai.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
|
Grįžti į pradinį meniu
- Dabar jūsų liko tik saujelė. Lieka tik sugniaužti ir jūsų nėra. Ką jūs norėjote padaryti prieš tokią galingą Tarybų Sąjungą, kuri sudorojo net fašistinę Vokietiją?
- Kai bitė gina savo lizdą gelia ir žino, kad įgėlus numirs. Ir vis dėlto gelia. Tai tik palyginimas. Lietuviai žinojo, kad jie pasmerkti pražūčiai ir norėjo garbingai numirti savo tėvų žemėje, o ne vergauti ir mirti suklupusiems čia - Sibiro sniegynuose, - atsakiau.
- Aš nesuprantu, kodėl lietuviai taip nusistatę prieš rusus? Kai prasidėjo karas lietuviai rusų kareivius šaudė iš visų kampų. Argi buvo ne taip?
- Sutinku, taip buvo. Tačiau pasakykite man ar lietuviai nušovė nors vieną rusų kareivį, kai jie užėjo 1940 metais?
- Gal ir ne, - sutiko komendantas.
- O ką jūs darėte dar karui neprasidėjus? Negi nežinote, kad jūsų kareiviai į prekinius vagonus grūdo jaunus, senus, moteris ir vaikus, ir net mirštančius, kurie ramiai norėjo numirti savo protėvių žemėje, ir vežė į Sibirą, Uralą. Pagalvokit, jeigu išvežė tėvus, kad buvo turtingi ir gerai gyveno, o likę vaikai ar broliai žinoma, griebėsi ginklo ir keršijo. O kiek žmonių žiauriausiais būdais buvo nukankinti karui prasidėjus.
- Tai buvo karas. Išėję iš kalėjimų jie visi būtų kovoję prieš Raudonąją armiją ir tuo talkinę vokiečiams, - pasakė komendantas.
- Tai tik prielaida. Aš esu girdėjęs tokį anekdotą, kad čigonas muša vaiką siųsdamas parnešti vandens, kad nesudaužytų ąsočio. Paklaustas, kodėl muša, atsako, kad kai sudaužys - mušti bus jau vėlu. Teisti avansu mirtimi yra nežmoniška.
- O ką darė lietuviai po karo: ėjo į miškus ir šaudė kareivius ir tarybinius aktyvistus, nenorėjo eiti į kolūkius ir visais būdais priešinosi tarybinei santvarkai.
- Visų pirma lietuviai patys neišėjo į miškus, o juos išvarė ta pati santvarka. Aš gerai prisimenu, kai buvo paskelbta mobilizacija į armiją dar karui nesibaigus. Į miškus niekas nėjo, o slapstėsi namuose. Žinoma, mažai kas ėjo ir į armiją. Į komisariatą atėjo tik kreivi, šleivi ir kuproti, kurie buvo tikri, kad jų neims. Tačiau ir iš tokių dar buvo paimta. Tada vyravo posakis, kad kulka neskiria ir į gurguolę (aboz) tiks. Kai pradėjo krėsti namus, su dvimetriais virbais (dzidom) badyti daržines ir pašalius, kai susikūrė naikintojų būriai ir surastuosius ėmė šaudyti vietoje, jaunimas ieškojo ginklų ir ėmė burtis. Automatus už naminę išsimainydavo iš tų pačių sovietinių kareivių. Tiesa, turėjo ir vokiškų - trofėjinių. Gyventojų nuomonė, kad bolševikai sugrįžo kitokie, pasikeitė. Ypač po to, kai 1944 m. pabaigoje Dzūkijoje ir kitur sudeginti ir iššaudyti ištisi kaimai. Į miškus daugiausia išėjo paprastų kaimo valstiečių vaikai, nes kariškiai ir kiti vokiečiams talkininkavę bei šaudę žydus iš Lietuvos pasitraukė su vokiečiais. Tuos, kuriuos į armiją paėmė, tuoj pat neapmokytus nusiuntė į Latviją, kur prie Liepojos buvo apsupta armija, kuri ir karui pasibaigus, nepasidavė. Ten ir paguldė galvas daug mūsų lietuvių nežinodami už ką.
- Kaip tai nežinodami už ką? Už laisvę kovojant prieš bendrą priešą.
- Priešas tai tikrai bendras, bet laisvė - labai skirtinga. Lietuvių tauta (išskyrus nedaugelį) galvojo, kad reikia kovoti ir aukotis už savo tautos -savo žemės laisvę. Dėl to jie ir kovojo, žinodami, kad anksčiau ar vėliau mirs ir mirė. Prisimenu savo brolio žodžius: "Argi ne vistiek, anksčiau ar vėliau... Nuo likimo nepabėgsi, o išdaviku ir vergu niekada nebūsiu".
Komendantas truputį susimąstė, patylėjo ir nukrypo į kolūkio temą:
- Kodėl lietuviai taip nenorėjo kolūkių?
- Aš galiu atsakyti labai trumpai - už tai, kad labai mylėjo savo žemę, savo namus, savo gyvulius. Viskas čia buvo užgyventa sūriu kasdieniniu prakaitu, žiūrint ne į laikrodį, o į saulę. Valstietis triūsė nuo aušros iki sutemos. Ko reikia paprastam, valdžios netrokštančiam žmogui? Duonos ir geresnių sąlygų gyventi. Reikėjo įrodyti, kad kolūkyje bus geriau ir valstietis į jį būtų ėjęs. Reikėjo rajone padaryti po 2-3 tokius kolūkius, pavyzdinius, kad į juos eitų laisva valia ir dirbdami tik 8 val. žmonės gyventų geriau. Būtų ėję visi. Deja, to nebuvo. Visur buvo prievarta, teroras ir melas. Ir jūs norite, kad po to žmogus jus gerbtų.
- Pokario metais Tarybų Sąjunga buvo nualinta karo, neturtinga ir įkurti gerų kolūkių negalėjo sudaryti gerų sąlygų.
- Jokių papildomų turtų, išskyrus traktorius ir kombainus, čia ir nereikėjo. Reikėjo elgtis su žmonėmis taip, kad jie galėtų gyventi. Lietuvis darbštus - tik reikia leisti jam dirbti ir turėti. Štai jūs sakote, kad lietuviai ir čia gerai gyvena. Aš dar nemačiau ir nenoriu jums prieštarauti. Žinau, kad lageriuose lietuviai viršininkų buvo gerbiami už sąžiningumą ir darbštumą. Tai tiesa. Reikėjo laisvės, kurios žmogus iš prigimties yra ištroškęs.
- Nesuprantu, kokios laisvės jūs pageidaujate? Argi dabar tu nelaisvas?
- Nejaugi jūs suprantate laisvę vien tuo, kad žmogus ne už grotų. Ar galit mane dabar pavadinti laisvu? Juk aš esu atsiųstas jūsų žinion, ir mano likimas priklauso nuo jūsų: kaip norėsit, taip ir pasielgsit. Grįžkime į praeitį. Po revoliucijos ir Rusija, ir Lietuva buvo nualintos karų vienodai. Palyginkime, ką pasiekė Lietuva ir TSRS per 20 metų. Lietuva vystėsi esant privačiai nuosavybei, o TSRS įkūrė kolūkius. Lietuva neturėjo jokių turtų, išskyrus žemę, kurią labai brangino. Rusija turėjo milžiniškus turtus ir vos nebadavo. Kas gi dėl to kaltas?
Atsakymo nesulaukiau. Po to kalbėjom apie jaunimą.
- Kodėl Lietuvos jaunimas, net mokiniai, buvo taip nusistatę prieš tarybinę santvarką? Kas jus taip išauklėjo? - teiravosi komendantas.
- Mes gimėme esant nepriklausomai Lietuvai. Auklėjo tėvai, mokytojai. Mokė mylėti savo Tėvynę, savo žemę, branginti savo tautą, papročius, istoriją. Mums į jaunas širdis įdiegė meilę gimtinei, kuri mums gražiausia ir brangiausia. Matėme, kaip sunkiai dirba mūsų tėvai, kaimynai, kad viską reikia uždirbti savo prakaitu. Tie, kurie augome kaime, visa tai buvome patyrę ir netgi lageryje mums buvo kur kas lengviau, negu miestiečių, ypač ponų, vaikams. Mes jau buvom įpratę arti, krauti, mišką pjauti ir t.t. Tas palengvino sunkią gyvenimo naštą. O daugelis neištvėrė. Mes buvome tokie, kokiais mus išauklėjo, ir dėl to mūsų nereikėtų kaltinti. Aš noriu jūsų paklausti, komendante, kaip jūs žiūrit į tokius, kurie gimė ir augo tarybinėj santvarkoj, kuriuos auklėjo tarybinė mokykla, buvo komjaunuoliai, o atėjus vokiečiams, nuėjo jiems tarnauti?
- Tokius reikia statyti prie sienos, kaip išdavikus, - nedvejodamas atsakė. - Iš tokių niekada žmogaus nebus.
- Tai štai ir mes savo bendraklasius, kurie nuėjo vokiečiams ar rusams tarnauti, laikėme savo tautos išdavikais. Pasak jūsų žodžių, ir aš būčiau vertas tik prie sienos statyti, jeigu būčiau nuėjęs jums tarnauti.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
|
|
PDF |
|
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
|
