¹ Stéphane Courtois, Nicolas Werth, Jean-Louis Panné, Andrzej Paczkowski, Karol Bartosek, Jean-Louis Margolin. Juodoji komunizmo knyga. Nusikaltimai, represijos, teroras. Iš prancūzų kalbos vertė Irina Mikalkevičienė, Danius Zalieckas, Vilhelmina Vitkauskienė. Vilnius, Vaga, 2000, 1075 p.

² Stéphane Courtois. Komunizmo nusikaltimai. Ten pat, p. 11.

Padėka

Kongreso Organizacinis komitetas nuoširdžiausiai dėkoja už paramą:

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBEI

LIETUVIŲ KATALIKŲ KULTŪROS DRAUGIJAI AUSTRALIJOJE

AUSTRALIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENEI, MELBURNO SKYRIUI

AUSTRALIJOS SIBIRO TREMTINIŲ KOMITETUI

TAUTOS FONDUI, JAV

LIETUVIŲ FONDUI, JAV

KANADOS LIETUVIŲ FONDUI

KONRADO ADENAUERIO FONDUI

KROATIJOS BUVUSIŲ POLITINIŲ KALINIŲ SĄJUNGAI

LIETUVIŲ KATALIKŲ RELIGINEI ŠALPAI

SIDNĖJAUS KLUBO BIBLIOTEKAI

AMERIKOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS NARIAMS

AUSTRALIJOS IR AMERIKOS LIETUVIAMS

LIETUVOS PARTIZANAMS, LAISVĖS KOVŲ DALYVIAMS, BUVUSIEMS POLITINIAMS KALINIAMS IR TREMTINIAMS

Organizatoriai taip pat išreiškia savo dėkingumą visiems parėmusiems kongreso ir tribunolo darbą.

Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"

Organizacinis komitetas

VYTAS MILIAUSKAS  Tremtinys, LPKTB, komiteto pirmininkas

POVILAS JAKUČIONIS Dr., Gulago kalinys, LPKTS, komiteto pirmininko pavaduotojas

ARTŪRAS FLIKAITIS Gulago kalinys, LPKS, komiteto pirmininko pavaduotojas

Komiteto nariai

ARVYDAS ANUŠAUSKAS  Humanitarinių mokslų daktaras
VYTAUTAS BALSYS  Gulago kalinys, LLKS
VYTAUTAS BUKAUSKAS  Gulago kalinys, LPKS
TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ  Istorikė
JONAS ČEPONIS  Gulago kalinys, LLKS
ARIMANTAS DUMČIUS  Prof., tremtinys, LPKTB
ALGIS TOMAS GENIUŠAS  Prof., Gulago kalinys, LPKS
PETRAS GIRDZIJAUSKAS  Gulago kalinys, LPKS
ALGIMANTAS LISAUSKAS  Gulago kalinys, LLKS
ADOMAS LUKOŠEVIČIUS  Gulago kalinys, LPKS
ANTANAS LUKŠA  Gulago kalinys, LPKTS
ALGIS JUOZAS MARKŪNAS   Dr., tremtinys, LPKTS
VIDMANTAS SAMYS  Tremtinys, LPKTB
ANTANAS SEIKALIS   Gulago kalinys, LPKTB
POVILAS VARANAUSKAS   Dr., Gulago kalinys, LPKTS
VYTAUTAS ZABIELA  Advokatas

  Tarptautinio kongreso

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"

plenarinis posėdis

Protokolas 2000 06 12

Pirmininkai: RASA JUKNEVIČIENĖ ir VYTAS MILIAUSKAS
Sekretorė GIEDRĖ UZDILAITĖ

Dalyvių pasveikinimas.

Tylos minutė.

Supažindinimas su Kongreso programa.

LR Prezidento V. Adamkaus sveikinimo kalba, perskaitė R. Juknevičienė. Kalba pridedama.

LR Seimo Pirmininko profesoriaus V. Landsbergio įžangos žodis. Kalba pridedama.

LR Ministro Pirmininko A. Kubiliaus sveikinimo kalba. Kalba pridedama.

LR Seimo nario, Žmogaus teisių komiteto pirmininko ir Tarptautinės nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimų įvertinimo komisijos pirmininko E. Zingerio sveikinimo kalba. Kalba pridedama.

Lenkijos Respublikos buvusio Prezidento Lecho Walęsos sveikinimo kalba. Kalba pridedama.

Rumunijos Prezidento Emilio Constantinescu sveikinimo laiškas, perskaitė Rumunijos ambasadorius A. Patresku. Kalba pridedama.

Rusijos Valstybės Dūmos deputato Sergejaus Kovaliovo kalba. Kalba pridedama.

Estijos Respublikos tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų sąjungos atstovo Marto Nikluso sveikinimo kalba. Kalba pridedama.

Advokatas V. Zabiela pristato Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo įsteigimas.

Advokatas V. Zabiela pateikia Tribunolo nuostatus. Nuostatai pridedami.

Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo narių rinkimai.

Išrinkti:

Tribunolo pirmininku V. Zabiela (Lietuva).

Tribunolo pirmininko pavaduotoju U. P. Strelis (Latvija).

Tribunolo vyriausiąja kaltintoja Z. Šličytė (Lietuva).

Tribunolo vyriausiosios kaltintojos pavaduotoju M. Glonda (Slovakija). Tribunolo vyriausiuoju sekretoriumi E. Mikučiauskas.

Tribunolo nariais: Lynette Andresen (Kanada), Vytautas Raudeliūnas (Lietuva), Aivaras Liudvigas (Latvija), Mikola Kultčinskis (Ukraina).

Atsarginiais teisėjais: Algis Krušna (Lietuva), A. Endriukaitis (Lietuva).

Vengrijos Prezidento A. Gönczo sveikinimo kalba (perskaitė Vengrijos politinių kalinių sąjungos pirmininkas Fonay Jeno). Kalba pridedama.

Bulgarijos žmonių, ištremtų po 1944 m. rugsėjo 9-osios, sąjungos atstovo Ivano Stančevo pranešimas apie šioje valstybėje priimtą įstatymą dėl komunistinio režimo nusikaltimų Bulgarijoje ir jų pripažinimo nusikalstamais. Kalba pridedama.

Pirmininkai: RASA JUKNEVIČIENĖ
    VYTAS MILIAUSKAS

Sekretorė GIEDRĖ UZDILAITĖ

Lietuvos Respublikos Prezidentas

VALDAS ADAMKUS

(perskaitė Rasa Juknevičienė)

„Gerbiamieji Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" rengėjai ir dalyviai! Su pagarbiu dėmesiu vertinu jūsų forumą, kuriame, tikiuosi, istorija dar kartą primins mums visiems skaudžias XX a. pamokas ir pakvies ištikimai ginti istorinį teisingumą bei žmogiškąjį orumą. Manau, kad šio renginio paskirtis - neleisti pasikartoti komunizmo nusikaltimams. Tai, kas šiandien istorikų darbuose pateikiama kaip žiauri statistika ir sukrečiantys praeities liudijimai, ateinančias kartas turi perspėti ir mokyti kitokio gyvenimo: žmogiško, moralaus, solidaraus. Tai - stipriausias atsakas ir galingiausia priešprieša ideologinei ir fizinei komunizmo prievartai, daugelį metų žeminusiai ir naikinusiai žmones, tautas, valstybes.

Telydi šviesiausia pagarba visų nuo komunizmo nukentėjusiųjų vardus.

Geros kloties ir sėkmingo darbo jūsų Kongresui.

V. ADAMKUS -Lietuvos Respublikos Prezidentas

Vilnius, 2000 m. birželio 12 d.

Pateisintas blogis - išlaisvintas blogis

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas
prof. VYTAUTAS LANDSBERGIS

Pone Prezidente Walęsa, pone Pirmininke Šarecki, ponai Ambasadoriai, visi garbingi svečiai ir Kongreso dalyviai!

Daugelio tautų ir valstybių atstovai susirinko Vilniuje aptarti ir įvertinti komunizmo fenomeną, aptarti šia doktrina pagrįstų režimų nusikaltimus. Sveikinu Jus Lietuvos Seimo vardu toje pačioje salėje, kurioje 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos atstovai paskelbė atkuriamą Nepriklausomybę.

Lietuvoje per 12 metų šį tą padarėme, kad būtų stabdomas komunizmo virusas. Galima sakyti, mūsų šalis atmetė atvirą ligos formą, tauta pakilo iš mirties patalo ir vėl savarankiškai gyvena, mokosi gyventi laisvėje, kad ir svyruodama, klupinėdama dėl patirtų žaizdų padarinių, vargdama su slaptomis ligos formomis. Nepamirštami lieka skaudūs Stasio Lozoraičio žodžiai, kai visą gyvenimą už savo tautos laisvę kovojęs diplomatas pagyveno kiek laiko Lietuvoje ir susidūrė su jos pookupacine, pokomunistine tikrove. „Lietuvos kraujas užnuodytas", - supraskime, kaip sunku jam buvo tarti šiuos žodžius. Žaizdos žmonių dvasioje tebėra gilios, o ypač ten plačios dykvietės; jos lemia visuomenės vertybes, žmonių galvoseną, elgseną ir darbus. Nėra nei kaip apskaičiuoti šių praradimų, nei kam pateikti sąskaitų.

Ir vis dėlto kai kur komunizmas turėjo atsitraukti. Tai žinomas kelias, kurį Lietuvoje nuėjome, atmesdami vienos politinės klikos uzurpuoto amžino valdymo sistemą ir diktatūrą, atkurdami demokratiją kaip tikrų rinkimų teisę ir su ja - nepriklausomą valstybę. Totalitarinės valstybės privilegijuotam sluoksniui - kompartijai - buvo pasiūlyta sąžiningai atgailauti ir išnykti. Daugybė eilinių narių taip ir padarė, pasitraukė iš kompartijos. Griuvo visa Rusijos komunizmo imperija, apgaulingai pasivadinusi kažkokia sąjunga, nors niekas į ją savo valia nesijungė. Iš Lietuvos išėjo okupacinė kariuomenė, o sumažėjusi ir pasidalijusi kompartija transformavosi į kelias paveldėtojas: dvi legalias -LDDP ir socialistų ir gal dar dvi nelegalias. Deja, komunizmo viruso veikimas tebėra juntamas gerokai plačiau. Demagogija ir agresija, kiršinant visuomenės grupes, socialines „klases" vieną prieš kitą, yra ir toliau atpažįstami raudonojo fašizmo bruožai, tie patys kaip rudojo, - nepaisant, ar būtų keliamos vėliavos su svastikomis ar kūjais, ar apverstos trispalvės. Todėl šiandien prasidedantis Kongresas turi keleriopą reikšmę - ir tarptautinę, tarpvalstybinę, ir vietinę, ir visos žmonijos, nes tiesos apie praeitį ir žinojimo apie dabartį reikia visiems kaip vaistų.

Kai kuriais atvejais sakome - kad nepasikartotų kas buvo. Šiuo atveju galima pasakyti dar taip - kad neatgytų kas tebėra.

Sveikinu Kongresą ir jo iniciatorius, kurie galų gale ėmėsi įgyvendinti prieš devynerius metus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo paskelbtą idėją įvertinti komunizmo nusikaltimus antrajame Niurnbergo procese. Teprasideda ir šis procesas, be kurio tarptautinis teisingumas gerokai luošas krypuliuoja į naują tūkstantmetį. Iš Vilniaus į Hagą - štai kur būtų labai aiškus tikslas.

Kartu noriu tarti dar keletą žodžių, pasidalyti mintimis apie komunizmo doktriną ir jos žalingiausią ydą. Ta yda - tai blogio pateisinimas ir išaukštinimas. Jos dėka pats komunizmas su visa filosofija ir praktika reiškiasi kaip išlaisvintas blogis, kuriam, be abejo, reikia priešintis kur tiktai galima ir kaip galima - kol galima.

Kelias tezes, kurias noriu pasakyti, pailiustruosiu pavyzdžiais iš Lietuvos patirties.

Komunizmo idėja gimė ir plito kaip viena iš XIX-XX a. utopijų. Ją lydėjo karštų fanatikų ir šaltų, ciniškų demagogų darbai. Ideologija ir darbai neatskiriami, nes iš pat pradžių buvo sukurta tariamų „istorijos dėsnių" koncepcija, atleidžianti nuo moralinio pasirinkimo ir atsakomybės, jeigu darbai, pirmiausia prievarta, įkūnija ir spartina mitologizuotą „istorijos vyksmą" su jame savaveiksmiškai besireiškiančia dėsninga visuomenės raida. Padėk „istorijai", naikink idėjas, darbus ir žmones, kurie trukdo „pažangai" - toks buvo blogio pateisinimas, blogio pavertimas gėriu, žmonijos golgota į būsimą komunizmo „gėrį".

Tame golgotos kelyje į niekur, vardan utopijos, eksperimento ir tenkinant žiaurumo instinktus, paklota apie šimtą milijonų gyvybių. Daugiau kaip pusę jų turėjo sudaryti moterys ir vaikai.

Nepamirština ir tai, kad komunizmas yra karas.

Kaip sako vienas iš „Juodosios komunizmo knygos" autorių Stephen Courtois, „kalbant apie lenininę ir stalininę Rusiją, jog grynai eksperimentinė, bet puikiai apgalvota, logiška politinė veikla tiesiog stingdo kraują gyslose".

Lietuva pažino šį reiškinį savo likimu, todėl mūsų baudžiamajame įstatyme apie genocidą yra įrašyta ir „socialinių arba politinių grupių naikinimas". Teismams keistai „siūbuojant", ar civilių gyventojų naikinimas okupuotame krašte tikrai yra genocidas, sugrąžinome į Baudžiamąjį kodeksą visą „Karo nusikaltimų" skyrių, kurį prieš keletą metų ekskomunistai, arba LDDP, buvo apskritai išmetę. Dabar Lietuvoje prie karo nusikaltimų be išlygų priskirta okupuotos valstybės civilių gyventojų trėmimas į okupavusios arba aneksavusios valstybės teritoriją.

Ne tokia sausa įstatymo kalba, o tikrovėje tai reiškė dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių - vyrų, moterų, vaikų ir senelių mirtį vergų darbo stovyklose, didžiulėse bado, išsekinimo ir šalčio „kamerose".

Kas juos pasmerkė tokiai kančiai ir mirčiai? Sovietinio režimo, komunistų valdžios pareigūnai, okupantai ir kolaborantai.

Ar jie buvo bepročiai, tie pareigūnai, ar tik nežmoniškai žiaurūs? Ne, jie nebuvo bepročiai, jie veikė šaltai ir žiauriai.

Kas juos padarė tokius žiaurius? Komunizmo ideologija, niekinanti ir naikinanti meilę bei gailestingumą; komunistinis auklėjimas, nusikalstama doktrina tikrovėje.

„Tą operaciją reikėjo padaryti", - taip apie egzekucijas ir masinius trėmimus kalbėjo 1963 m. vasarą Palūšėje jauniems menininkams vienas tuometinių komunizmo šulų Lietuvoje Genrikas Zimanas. Jo žodžius įsiminiau visam gyvenimui: „Tą operaciją reikėjo padaryti. Mes neturėjom skalpelio, tai padarėm ją kirviu".

Prieš keletą metų, Rusijai įvedus savo armiją į Čečėniją (pirmajame Čečėnijos kare), Rusijos ministras aiškino pasauliui visai panašiai: „Mes turime juos naikinti, nes jie priešinasi".

Tai nuolatinė, geležinė komunistų nuostata, suformuota ir taikyta jau Lenino: smurtu sukelti pasipriešinimą ir tada naikinti už pasipriešinimą. Auka turi būti pati kalta dėl savo žūties, ar ji būtų vadinamoji „buržuazija", ar kaimyniška Baltijos valstybė, prieš kurią visuomet atsiras papildomų priekabių, artinančių pasaulinę komunizmo pergalę.

Štai čia vėl verta grįžti prie pseudomokslinės komunizmo filosofijos, kuri ne prasčiau už pseudomokslinį nacių rasizmą pateisino tautų ir „klasinių priešų" naikinimą.

Tariamų istorijos dėsnių tariamas objektyvumas - kas turi laimėti, o kas išnykti, - reiškia išankstinę indulgenciją, Markso ir Lenino avansu išrašytą nuodėmių atleidimą. Tada ir bet kurie nusikaltimai - nebe nusikaltimai (arba tik sąlygiškai), ir moralė, kokią ją suformulavo Leninas, labai paprasta: gera tai, kas artina komunizmo pergalę.

Taip per tariamą „klasių" interesų nesutaikomumą ir „nuolat stiprėjančią klasių kovą" buvo einama į socialinį genocidą, socialinių grupių naikinimą dėl to, kad jos kitaip mąsto arba tiesiog turi nejudamojo turto ir „gamybos priemonių", kurių nespėja entuziastingai atnešti naujiesiems valdovams. O net ir atnešančius, atsisakančius, bet praeityje turėjusius dėl visa ko geriau pribaigti.

Be to, pribaiginėti artimą gali būti net malonumas.

Komunistinis nuodėmių atleidimas tarnams ir kurstymų demagogija skatino atsiskleisti tai, kas tiktai blogiausia glūdi arba gali glūdėti žmogaus prigimtyje.

Tai nemeilė, nejautrumas, panieka kitam žmogui, jeigu tik jis nėra stipresnis (reiškinys pastebimas ir valstybių santykiuose). Tai netikėjimas nei Dievu, nei meile, nei gėriu, kurie turi bendrą vardiklį, tačiau tampa vien pasityčiojimo ir neapykantos objektu. Taip komunizmo sistema privertė tarnauti ir eksploatavo visokiausius žmonių nepilnavertiškumo kompleksus, skatino kolektyvinę pagiežą ir psichozę.

Neapykanta kitokiam - kurio kitokios vertybės, moralės principai, netgi tautinė kalba ir papročiai, kurie galbūt yra „kliūtis komunizmo pergalei"; protų prievartavimas nekenčiant tiesos ir primetant reiškiniams visai priešingo turinio žodžius, kuriuos įsakoma vartoti; ypatinga neapykanta konkuruojančiai ideologijai ir vertybių sistemai, kaip antai tikėjimas ir Bažnyčia, - štai ir taip reiškėsi komunizmo išlaisvintas blogis. Pacituosiu iš knygelės „Išdavystės poemos", kurią turėjote gauti.

„Liaudis padarė išvadą, kad ne visi kairieji yra kairieji ir kad esama tokių kairiųjų, kurie prireikus išduoda liaudies interesus buržuazijai."

„Ir mes neišvengsime klasių kovos... Buržuazija ir mūsų krašte geruoju nepasiduos, bet galime būti tikri, kad dabar, įėję į Sovietų Sąjungą, mes ir toliau laimėsime ir savo kovą privesime prie laimingo galo."

„Ponai smetonininkai grobė ligi paskutinės karvės ir tokiu būdu išspaustais pinigais pirko sau užsienyje dvarus, vilas ir plantacijas. Smetona pats turi nusipirkęs plantacijų."

Už šių groteskiškų kalbų, kurias sakė komunistų paskirti okupuotos Lietuvos vadinamojo „liaudies seimo" nariai, slypėjo nebe juokai, o artėjantis naikinimas, trėmimai ir žudynės. Žudytojų neapykanta reiškėsi ir kaip beribis sadizmas - tariamų „priešų", atsitiktinių kalinių iš Telšių kalėjimo, nukankinimas pasimėgaujant. Ji reiškėsi ir kaip negirdėtas pasaulyje nekrosadizmas - mėgavimasis kapojant, darkant, viešai išniekinant kovoje kritusių arba nusižudžiusių Lietuvos laisvės kovotojų kūnus. Toks buvo dar antrinis teroras - palaužti gyvuosius ir mirties baime, ir moralinių pagrindų sukrėtimu: Dieve, nejau taip galima?

Nejaugi galima trypti nėščią moterį ir žvengti, kai Antazavės stribas batais išspaudžia negimusį kūdikį ir čia pat įmeta į ugnį?

Jie rodė, kad galima, jiems viskas galima. Tik žodžio „satanizmas" tada dar nebuvo; ir tik 1998 m. įrašėm į Baudžiamąjį kodeksą tokį karo nusikaltimą kaip „nukautųjų kūnų išniekinimas keršto ir teroro tikslu".

Nekrosadizmas buvo ramiai praktikuojamas tolimuose komunizmo imperijos gulaguose, kai išnešamiems iš zonos ir į rietuves kraunamiems sustingusiems lavonams dar su laužtuvu pramušdavo kaukoles. Tu, liaudies prieše, tikrai nepabėgsi!

Nekrosadizmo ir dabar galėjome pamatyti televizijos ekranuose, kai Rusijos karinė technika ir ją vairuojantys „liūdi" valkiojo vielomis surištus čečėnų lavonus.

Vykdytojai - vis to paties komunizmo auklėtiniai arba auklėtinių auklėtiniai.

Kai Lietuvos komunistų vadovai, 1941 m. pasitraukę į Maskvą, sužinojo apie Rainių žudynes, jie apklausė liudytojus ir nustatė kai kuriuos kaltininkus - sadistus žudytojus. Ir nieko, vėliau buvo netgi didvyriais paskelbtų. Taip sistema, būtent mąstymo sistema, patvirtino, kad surištus gyvuosius mėsinėti, lupti jiems odą, jeigu tie žmonės pavadinti klasiniais priešais ir liaudies priešais, - iš esmės yra teisinga, nebaustina. Tik vienas žudikas sulaukė atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pačioje Lietuvoje, o ligi tol jau buvo apklaustas kaip liudytojas, ir KGB pulkininko Petro Raslano kaltė neginčijamai matoma. Bet garsųjį pulkininką dar pusantrų metų paglobojo Nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas; byla nebuvo keliama, nepaimta net įsipareigojimo neišvykti, Rainių žudikui nė plaukelis nuo galvos nenukrito. Gyveno sau žmogus Lietuvoje, ką nors veikė. Ir sistema toliau veikė. Tik jau žlugus Maskvos pučui, kai pasidarė aišku, kad Raslano įgūdžių greitai neprireiks, jam buvo leista pasprukti į Rusiją, ir tik paskui formaliai iškelta byla. Dabar jau Rusija globoja šį karo nusikaltėlį, ištikimą čekistą-komunistą, metų metais niekaip nerasdama būdų net perduoti jam kvietimo į Lietuvos teismą. Sistema tebeveikia. Viskas sena kaip Lenino mumija. Užtat buvęs prokuroras gražiai skelbia naują politiką.

Tokie čia keli faktai liaudžiai šviesti ir medžiaga politikams pamąstyti, jeigu kas naiviai guodžiasi, kad komunizmas žlugo, antai net Rusijoje komunistai nelaimėjo rinkimų. Tai kas laimėjo? Atrodytų, kad demokratija. Kadangi komunizmas yra karas, tai demokratija turėtų paskelbti taiką ir pakeisti požiūrį į karo nusikaltėlį Petrą Raslaną bei kitus.

Palikime kol kas šį klaustuką ir supraskime, kad vien tiesa padarys mus laisvus. Tiesa apie komunizmą, tiesa apie okupaciją ir suniokojimus, tarp jų - baisiausius protų suniokojimus, kai protai nenori tiesos,

o širdis gniaužia nežinomybė.

Išties kito kelio nėra - reikia kalbėti. Tik tada būsime laisvi, o blogis varžomas, ne toks laisvas.

Ačiū, kad išklausėte.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas
ANDRIUS KUBILIUS

Gerbiamosios konferencijos dalyvės ir dalyviai! Gerbiamieji svečiai!

Šiandien Vilniuje susirinko atstovai iš daugiau kaip dvidešimties šalių, kad pagaliau istoriškai įvertintų komunistinio režimo nusikaltimus. Režimo, iš kurio geležinio narvo mūsų valstybei ir jos žmonėms pavyko ištrūkti tik prieš dešimtį metų, o netektis tebejaučiam iki šiol. 50 metų trukęs komunistinio teroro siautėjimas kainavo Lietuvai šimtus tūkstančių gyvybių, prarastų pasipriešinimo kovose ir tremtyje. Sovietmetis žlugdė mūsų dvasią, o tuomet įskiepytą nepasitikėjimą savimi ir valstybe tebejaučiame iki šiol. Buvome prievarta išplėšti iš europinės kultūros erdvės. Stokodamas laisvos iniciatyvos, akivaizdžiai ėmė atsilikti mūsų ūkis. Prievartinė kolektyvizacija padarė milžinišką žalą mūsų kaimui. Režimas pagaliau žlugdė ir mūsų gyvenimo gerovę.

Dabar po 50 metų priverstinės tremties į komunistinį lagerį sugrįžtame į laisvų ir demokratinių valstybių bendriją. Norėdami tapti pilnaverčiais šios bendrijos nariais, visą neigiamą paveldą turime įveikti. Manau, kad geriausias būdas tai padaryti - žengti sąžiningos ir nekompromisinės akistatos su komunizmu keliu. Esu įsitikinęs, kad tik visapusiškai įvertinę mums primesto režimo padarinius ir mūsų pačių kaltes mes pagaliau atsisveikinsime su praeitimi ir galutinai atsitiesime. To reikalauja ir teisingumo principas, nes jis gyvuoja tik tuomet, kai visi nusikaltimai anksčiau ar vėliau yra įvertinami. Įvertinti komunizmą bei jo nusikaltimus žmoniškumui turime ir dėl ateities. Nes tik atvirai ir sąžiningai įvertinę praeitį, padarytus nusikaltimus ir klaidas, galime kurti ateitį, kurioje tos baisybės nepasikartos. Negana to, visos tos žinios turi patekti į mūsų mokyklų vadovėlius, nes demokratija gali gyvuoti tik mokydamasi iš praeities ir auklėdama naują, demokratišką tautą.

Fašizmas ir jo nusikaltimai po karo buvo įvertinti Niurnberge. Vokietija pripažino savo kaltę ir hitlerinio režimo padarytą žalą kaimyninėms valstybėms bei jų piliečiams. Dar ir dabar ši šalis moka milijardines kompensacijas piliečiams, nukentėjusiems nuo nacistinės Vokietijos okupacijos.

Manyčiau, kad atėjo laikas kelti klausimą ir dėl kompensacijų nuo komunistinio režimo nukentėjusiems asmenims. Tai pirmiausia turėtų būti taikytina dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių, komunistinio režimo ištremtų į gulagus, ir politiniams kaliniams. Teisingumas bus atkurtas tik tada, kai bus ne tik įvertinti komunizmo nusikaltimai, bet ir atlyginta padaryta žala.

Gerbiamieji, šio Kongreso atidaryme aš dalyvauju su viltimi ir pasididžiavimu. Su viltimi, kad jūsų darbas suteiks lemiamą postūmį komunizmo nusikaltimams įvertinti ir pasmerkti, tapdamas įvadu į komunizmo Niurnbergą, ir pasididžiavimu, kad moralinę ir istorinę reikšmę ne tik mums, bet ir visai Vidurio Europai galįs turėti Kongresas renkasi Vilniuje. Sėkmės jūsų darbe ir gerų dienų svečiuojantis Lietuvos žemėje!

Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas

EMANUELIS ZINGERIS

Gerbiamasis Seimo Pirmininke, Atkuriamojo Seimo Pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke, gerbiamasis Walęsa, Kovaliovai, žymūs demokratai, o pirmiausia visi tie, kurie išgyveno visą komunizmo pragarą!

Mes, demokratinė Lietuvos visuomenė, šį skaudų įvertinimą pradedame turėdami galvoje bendras vertybes, siejančias mus su dideliu civilizuotu Vakarų pasauliu. Mes pradedame šį įvertinimą gerokai pavėlavę, nes 50 metų buvome įšaldyti, mūsų įvertinimai buvo pogrindyje. Čia sėdi žmonės, kurie turi daugiau teisių kalbėti nei aš, tai yra žmonės, kurie daug metų praleido lageriuose, žmonės, kurie leido „Katalikų kroniką", žmonės, kurie palaikė tiek katalikišką, tiek pasaulietinį antikomunistinį rezistencijos pogrindį.

Aš noriu pasakyti, kad nesijaučiu vienišas pasaulyje, ir nejaučiu, kad Lietuva yra vieniša. Yra pasaulyje herojiškų, drąsių žmonių. Vienas iš jų šiandien sėdi su mumis salėje. Man sunku kalbėti apie sėdintį kolegą S. Kovaliovą, kurį paskutinio Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos posėdžio metu aš mačiau didvyriškai kalbantį priešingai nei beveik visa Rusijos delegacija. Kalbantį sunkius tiesos žodžius. (Pagal Z raidę Europos Taryboje aš sėdžiu tarp G. Ziuganovo ir V. Žirinovskio, tai yra labai savotiška padėtis.) Aš girdėjau į jį nukreiptus šaižius komentarus ir švilpimus. O jis kalbėjo tiesos žodžius apie vykstantį etninį valymą. Kalbėjo apie baisius nusikaltimus žmonijai. Sakau, aš nesijaučiu vienišas visame pasaulyje, čia kalbėdamas tuos žodžius. Ačiū, gerbiamasis profesoriau Sergejau Kovaliovai, už žodžius, pasakytus Europos Tarybos posėdyje Strasbūre. (Plojimai)

Norėčiau pasakyti, kad visas civilizuotas pasaulis laukia mūsų šiandieninio pranešimo. Pranešimas iš šios salės, aš manau, yra labai paprastas. Mes prašome juos būti pakankamai jautrius, įvertinti nacių ir vėliau sovietų - du skirtingus, bet panašaus pobūdžio nusikaltimus. Mes prašome, kad jų intelektualai surastų erdvės savo kultūrinėje veikloje, kad laikraščiai, kurie parėmė mūsų nepriklausomybę - „New York Times", „Washington Post", laikraščiai Londone, Berlyne, kitur parašytų, kad komunizmo nusikaltimai turi būti aprašyti vadovėliuose. Komunizmo nusikaltimai turėtų būti ne tik mūsų vadovėliuose, kurie gerokai vėluoja, bet viso pasaulio vadovėliuose. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad mūsų Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti (...). Nepaisant dviejų skirtingų pogrupių, pasaulis adaptavo, dviejų skirtingų temų: naciai ir sovietai, pasaulis sutiko, kad būtų vis dėlto po viena (...). Aš džiaugiuosi, kad kai kurie žydų kilmės kolegos prisidėjo prie sovietų pogrupio tyrimo, lietuvių kolegų yra holokausto pogrupyje. Kitaip sakant, mes turime broliškai atkurti įvertinimo įvertinimą, nes kai kas taip pat vieningai bando paneigti tą įvertinimą. Praeities įvertinimas, aš manyčiau, yra pagrindinis mūsų sistemos dalykas. Mes savo šalyje bandome atsiprašyti už kai kuriuos praeities įvykius, o, sakykim, Vokietijoje, Prancūzijoje buvo atsiprašyta pokario metais, ir daug veiksmingiau. Yra Vokietijos valstybė, kurios kancleris prieš kelias dienas aiškino mums apie savo nepaprastą atsakomybę, civilizuotos šalies atsakomybę, už Antrojo pasaulinio karo dalykus. Jie prisiėmė atsakomybę ir jie pasakė: taip, mes kalti, mes kalti, mes rimtai žiūrime į Antrojo pasaulinio karo aukas, mes rimtai žiūrime į lagerių kalinius, mes juos remiame, mes kalti. Žodžiai „gestapininkas" arba „esesininkas" Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra prakeiksmas, jie jokio entuziazmo nekelia. Visa švietimo sistema paremta tuo, kad jau naujame Parlamente netgi populistų, radikalų ir demagogų nėra. Vokietijos Parlamente nėra respublikonų partijos narių. Visuomenė yra paskiepyta nuo blogio, nes visas įvertinimas susijęs su tuo, kad tai daugiau nepasikartotų, nepasikartotų blogi dalykai.

Kitos šalys turėjo kitokią ir daug didesnę patirtį negu nacizmo, kitaip sukonstruotą, bet ilgesnę ir ciniškesnę. Mes neturime tokio įvertinimo, todėl žodis „čekistas" jiems kartais skamba išdidžiai, priešingai negu žodžiai „esesininkas" arba „gestapininkas". Yra pateiktas įvertinimas, ir pilietinė visuomenė dar neturi argumentų. Nei valdžia, nei didžioji dalis intelektualinių sluoksnių nepanaudoja tų skiepų, kurie neleistų vėl kilti radikalumui ir blogiui. Todėl tai ne tik praeities įvertinimas, tai yra ateities pilietinės visuomenės, demokratijos institutų suformulavimas, to, kas vyksta šiandien bendrai Lietuvoje ir kas įvyko mūsų kaimyninėse šalyse, sakykime, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Mes vis laukiame, nors tai nėra tiesioginis mūsų reikalas, kad Katynės įvykiai (čia yra vienas iš mūsų pagrindinių kaimyninės šalies demokratijos kūrėjų - ponas L. Walęsa) būtų įvertinti ir kai kurios šalys atsiprašytų Lenkijos už įvykius Katynėje. Aš manau, kad šiandien mes, nulenkę galvas prieš jus, prieš tuos, kurie kentėjo, galime pasakyti visam pasauliui, kad nauja Lietuvos karta gaus vadovėlius vidurinėse mokyklose. Lietuvos kariuomenė neseniai įvedė visuotinį privalomą mokymą, nukreiptą prieš totalitarizmą, prieš diktatūras, jauni Lietuvos kareiviai gaus šiuos humanitarinius pagrindus ir jie jau bus Vakarų civilizacijos vertybių pusėje.

Dar prisimindamas ikikarinį laikotarpį, vartydamas tuos dokumentus, kurie vis dažniau patenka į mūsų rankas, aš turiu pasakyti vieną dalyką. Visus dvidešimt metų okupaciniai režimai mus bandė versti laikytis neutralumo, kad tik mes nesudarytume sąjungos su Anglija, nesudarytume su kitais, bandė žaisti Vilniaus klausimu, bandė mus sukiršinti su valstybėmis, kurios galėjo išlaikyti mus bent formaliai tam tikrame bloke. Tai irgi ne tik strategijos klausimas, bet mūsų pasirinkimo klausimas. Neutralumas buvo iš esmės aktyvios Stalino politikos išdava. Mūsų nesusijungimas iki karo su Vakarų civilizacijos pagrindinėmis visuomenėmis, kaip tai įvyko Lenkijoje, - tai irgi yra vienas iš pagrindinių mūsų ikikarinės politikos nuostolių.

Sveikindamas jus aš noriu pasakyti, kad viso pasaulio žmonės su lūkesčiu žiūri į jus, jie žiūri į Lietuvos visuomenę, kuri laiko demokratijos egzaminą, manau, laiko ir išlaiko jį gana neblogai. Ačiū jums už dėmesį.

Lenkijos Respublikos Prezidentas (1990-1995)
LECHAS WALĘSA

Pone Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, pone Premjere, gerbiamieji ponios ir ponai!

Aš visuomet stengiuosi suprasti visus procesus, mažus ir didelius įvykius arba juos įvardyti praktiškai. Panašiai aš vertinu komunizmą. Šiai kompanijai man nereikia įrodinėti, kad ta sistema daugeliui šalių ir tautų buvo primesta dominuojant rusams ir sovietams. Pats Stalinas, be kita ko, manė, kad Lenkijai jis tinka kaip karvei balnas.

Man asmeniškai teko pažinti praktinę komunizmo vertę. Per trisdešimt metų teko fiziškai su juo kovoti. Taip pat aš pažinojau daugelį tos sistemos teoretikų, netgi ir šios santvarkos kūrybos šalininkų įvairiose pasaulio vietose. Jie iš saugaus atstumo grožėjosi ta sistema, bet kai šiek tiek prie jos priartėdavo, prarasdavo bet kokį susidomėjimą ja.

Komunizmas - tai įvairių problemų kompleksas. Komunizmas - tai demagoginės, populistinės kovos ideologija, dažnai dėl teisingų tikslų, bet dar dažniau tik dėl valdžios. Nelaimei, kartais jis padėdavo užgrobti valdžią. Komunizmas - tai įvairus socialinių santykių įvairiose šalyse ir žemynuose klimatas. Būtų galima ilgai vardyti po šiuo pavadinimu slypinčius reiškinius ar ligas. Dar daugelį dešimtmečių bus daug konferencijų ir įvairių susitikimų, skirtų nagrinėti šiam įvairialypiam reiškiniui.

Mūsų šios dienos susitikimą aš suvokiu kaip fragmentinę diskusiją su išvadomis dėl komunizmo nusikaltimų, padarytų patiriant tiesioginę rusų, sovietų įtaką. Taip apibrėžti komunizmo nusikaltimai - tai milijonai aukų, tai kraujo klanas, tai ideologija, kuria šie nusikaltimai rėmėsi, tai visuomeninis klimatas, palankus nusikaltimams. Už šiuos nusikaltimus iki šiol nenubausta, o tai kvietimas daryti kitus nusikaltimus. Fašizmas turėjo savo Niurnbergą, o komunizmas vis dar nėra pasmerktas. Tai milijonai aukų, tai daugiau, negu pareikalavo du pasauliniai karai. Čia taikos metu mirė daugiau žmonių nei kruviniausiuose karuose. Toks gigantiškas nusikaltimas, už kurį nenubausta, verčia abejoti teisingumu ir pasaulio sandaros tikslingumu.

Fašizmas ir komunizmas - tai dvi to paties medalio pusės. Vienas rėmėsi nacionaline tvarka, o kitas - klasine. Komunistinėje mąstysenoje nebuvo vietos nei Dievui, nei etikai, viską turėjo sureguliuoti beatodairiška klasių kova. Komunistai sakė, kad jie valdą darbininkų klasės vardu. Toji visuomeninė grupė privalėjo turėti teisę daryti įtaką istorijos formai. Tai turėjęs būti istorijos variklis. Naujausiųjų laikų mesijo atmaina. Taip naiviai ir demagogiškai buvo pažadėta, bet juk esant tokiai konstrukcijai nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai sukurs pavojingą oligarchiją ir negalės duoti nieko gero be konkurencinės ir organizuotos kontrolės. Šiai ideologijai buvo priešinamasi įvairiose vietose ir įvairiu laiku, taip pat teko sumokėti įvairią kainą. Pagrindinis smūgis šiai ideologijai buvo 10 mln. narių „Solidarumo" profsąjungos susikūrimas. Tada paaiškėjo, kad darbininkų klasė, nors ir yra varomoji permainų jėga, neveda jų į komunizmą. Juk permainos vyksta ne ta kryptimi, kurios norėtų politinių biurų valdininkai, prakeiktoji liaudis gali reikalauti savo teisių. Komunistai liko be ideologinių kelnių.

Kitas komunizmo veidas buvo utopijos kūrimas. Tai turėjo būti visuomeninės laimės santvarka, ateistinė Dievo karalystė žemėje. Laimė turėjo ateiti į ją, o nusikaltimai buvo vykdomi dabar. Žmonėms buvo lengviau žiūrėti į šios dienos nusikaltimus, kai jiems buvo pateikiamas laimės vaizdas ateityje. Pavieniai asmenys taip pat neturėjo galimybės jungtis į nepriklausomas organizacijas. Šią laimę įgyvendinti visuomet galėjo trukdyti kokie nors išgalvoti priešai. Tai buvo ne tik dvasią stiprinančios utopijos vaizdas, bet ir priešo, kuris trukdo tą utopiją realizuoti, vaizdas. Utopija turėjo reikšmės sukuriant politinių procesų pagrindą. Kankinimais priversdavo žmones prisipažinti padarius pačius neįtikinamiausius nusikaltimus. Kadangi galėjo nuteisti ištikimiausius režimo šalininkus, tai galėjo nuteisti kiekvieną. O jeigu kiekvieną, tai ir mane. Tad įsigalėjo didžioji baimė. Sistema, sukurta remiantis viešąja baime, frustracija ir melu, negalėjo būti kūrybiška. Galima sakyti, kad tai buvo žiauri, neteisinga, žmogaus teises pažeidžianti sistema. Taip, tai tiesa, bet visa tai yra moralinio pobūdžio vertinimai.

Kalbant politinėmis kategorijomis, ši sistema taip pat pralaimėjo, nes buvo neveikli, neefektyvi, ji naikino žmonių naujumo siekį, verslininkiškumą ir galų gale visiškai sunaikino norą dirbti. Žmonės nedirbo. Antra vertus, totalitarizmas buvo linkęs korumpuoti. Sakoma, kad kiekviena valdžia korumpuoja, bet absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai. Buvo priimami klaidingi sprendimai, už kuriuos niekas nebuvo atsakingas. Šalyse buvo sunaikinta ekonomika ir ekologija. Buvo painiojama ekonomika ir ideologija, neaiškios pirmųjų sekretorių kalbos buvo vertinamos kaip religinė apraiška. Valdžia rėmėsi cenzūra ir politine policija, kuri vis dažniau realizuodavo savo pačios tikslus. Valstybė skendo marazme ir netvarkoje. Komunistų sukurtą utopiją imperijos politikai naudojo kaip įrankį.

Komunizmas buvo ne vien ideologija, bet ir Sovietų imperijos politikos dalis. Kas buvo gera komunistiniams internacionalistams, buvo gera ir Rusijai. Kas buvo palanku Rusijai, turėjo būti priimtina ir komunistams ne Rusijoje. Todėl komunistinė santvarka Sovietų stovykloje laikėsi rusų durtuvais, o ideologija buvo pavaldi imperijos interesams. Šūviai Čečėnijoje rodo, kad imperija siekia atsikurti. Šioje Kaukazo respublikoje šaudyta XIX amžiaus viduryje, XX amžiaus viduryje ir dabar, XXI amžiaus pradžioje. Mes turime būti ypač atidūs. Negalime leisti atgimti komunizmui. Turime būti dar atidesni, kad jis neatgimtų XXI amžiuje. Klimatas yra palankus užjausti darbininkų klasę. Daugybe samdomo darbo žmonių tiek pokomunistinėje erdvėje, tiek kitose Žemės vietose dėl didėjančio nedarbo, socialinės neteisybės bus labai lengva pasinaudoti, bus lengva pasinaudoti visuomenės nepasitenkinimu. Darbų modernizacija pramonės įmonėse atima duoną vis iš naujų žmonių minių. Turime raginti, kad nebūtų istorijos pataisų. Reikia mokytis ne iš savo klaidų, bet iš svetimų. Pavojai, kuriuos suvokiame, yra mažesni nei tie, kurių nepastebime. Dar viena imperija gali pasinaudoti visuomenės nepasitenkinimu, frustracijomis ir beviltiškumu. Kruvina kovos už socialinį teisingumą vėliava gali būti iškelta dar kartą. Pasaulyje apstu demagogų, kurie savo kelyje į valdžią dėl nieko nesustos. Vargas šiandien toks pat paveldas kaip ir turtai. Užburtas vargo ratas, iš kurio pabėgti labai sunku/darosi vis didesnis. Tokia padėtis puikiausiai tinka įvairaus plauko populistams.

1989-1990 m. Europoje žlugo komunizmas. Kyla tik klausimas - ar jis neatsigaus? Ar mūsų vaikams neteks susidurti su mums taip gerai žinomomis problemomis? Mums telieka įsipareigojimas saugotis komunizmo pavojaus. Turime skelbti tiesą apie šią baisią sistemą, kad jau niekam nepavyktų iškelti jos vėliavų. Mes privalome, nes turime pusės amžiaus gyvenimo komunistiniuose gniaužtuose patirtį. Taip pat privalome tai daryti dėl šimtų milijonų komunizmo aukų. Šiandien galima konstatuoti, kad komunizmui buvo palankus klimatas, kad neseniai palankus klimatas buvo ir „Solidarumui", kuris labiausiai padėjo sugriauti komunizmą. Buvo žmonių, kurie rašė skriaudas ant vėliavų ir laimėdavo. Dažnai tas vėliavas užmiršdami ir padarydami daug didesnius nusikaltimus bei skriaudas nei tie, su kuriais kovojo.

Neabejotinai reikia pasmerkti sistemą ir žmones, bet dar labiau reikia padaryti išvadas, kad dėl skriaudų, su kuriomis kovojama, neatsirastų dar didesnių skriaudų. Ačiū.

Rumunijos Prezidentas
EMILIS CONSTANTINESCU

(perskaitė Adrianas Patresku, Rumunijos ambasadorius)

Man didelė garbė būti šiandien kartu su jumis ir perskaityti Jo Ekscelencijos Rumunijos Prezidento sveikinimo laišką Tarptautiniam kongresui „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas", kuris vyksta Vilniuje.

„Tragiška komunizmo patirtis pažymėjo daugelį Vidurio ir Rytų Europos tautų. Komunistinis režimas, politinės represijos surado taip pat ir rėmėjų. Jeigu mūsų šalys nori iki galo pasinaudoti visomis tomis gėrybėmis, kurias teikia demokratinė raida, mes turime įvertinti nusikalstamą praeities režimo institucijų veiką, turime teisti tuos asmenis, kurie įvykdė šiuos nusikaltimus, kad jie nepasikartotų ateityje.

Visai nesvarbu, kiek skausminga yra mūsų praeitis, ją mes galime nugalėti. Tačiau kad tai padarytume, turime visų pirma tą praeitį pažinti, su ja susitaikyti. Komunistai galėjo vykdyti savo nusikaltimus, nes buvo įsitikinę, jog niekada ir niekas nesugebės jų nusikaltimų atskleisti ir nepareikalaus atsakomybės. Turime nuplėšti šią tylos uždangą ir perduoti nusikaltimų įvertinimą teismui ir teisėjams.

Rumunija tęsia savo kovą su komunizmo palikimu. Rumunijoje visa visuomenė yra pagrindinė komunizmo nusikaltimų kaltintoja. Mes organizavome šia tema kolokviumą, kuris padėjo šalies piliečiams dar geriau suvokti, kokius nusikaltimus darė komunizmas, ir susipažinti su jais. Tai padeda mums kilti į kovą su totalitariniu režimu.

Socialiai komunizmo vis dar nepasisekė diskredituoti. Dar yra tokių, kurie su nostalgija žvelgia į komunistinę praeitį. Tačiau atminties požiūriu komunizmą Rumunijos visuomenė jau atmeta ir traktuoja jį kaip okupaciją. Tų, kurie vis dar propaguoja komunizmo idėjas, gretos vis mažėja.

Mes susipažinome su slaptosios policijos bylomis. Senatorius Constantinas Ticu Dumitrescu, kuris dalyvauja šioje konferencijoje, yra viena iš šios policijos aukų.

Komunistai įsitvirtino Rumunijoje 1945 metų kovo 6 dieną, kai buvo pamintos žmogaus teisės ir laisvės. Dabar Rumunija gali puikiai sužinoti iš išlikusių archyvų, ar naujieji Rumunijos vadovai nebendradarbiavo su slaptąja policija ir neįvykdė nusikaltimų Rumunijoje. Dabar mes galime pareikalauti atsakomybės.

1990 m. sausio mėnesį Rumunijoje vyko didžiulės masinės demonstracijos, o 1989 m. gruodžio mėnesį buvo organizuoti keturi daliniai su jomis kovoti. Buvo bandoma bet kokiomis priemonėmis išlaikyti totalitarinį režimą, kurio ištakos glūdi fašizme. Atgimimo dėka mes sugebėjome pakeisti Rumunijos raidos kursą. Rumunijos vadovai priėmė labai svarbų sprendimą dėl buvusių politinių kalinių reabilitacijos. Ir šiandien mūsų visuomeniniai kaltintojai pateikia kaltinimus tiems, kurie dalyvavo nusikaltimuose, nukreiptuose prieš Rumunijos tautą, tačiau politiniai kaliniai reabilituojami Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Be to, Rumunijos Vyriausybė, praėjusiais metais priimdama savo nutartį, pripažino, kad visi tie, kurie kovojo su komunizmu, neturi kentėti dėl anksčiau priimtų sprendimų.

Remiama Europos Tarybos, Rumunija įsteigė Genocido muziejų ir parengė specialią programą, kurioje bus įvertintas Rumunijoje vykdytas genocidas. Tačiau Rumunija susidūrė su sudėtinga situacija. Norint visapusiškai plėtoti demokratijos procesą, mums reikia nugalėti tą pasipriešinimą, kurį dar rodo buvusio komunistinio aparato ir nomenklatūros atstovai. Rumunija turi nugalėti tokias apraiškas tik demokratinėmis priemonėmis, tačiau mes dar nesuradome geriausio įmanomo sprendimo, kaip kovoti su komunizmo laikų nusikaltimais. Tikimės, kad jūsų Kongresas Vilniuje ras priemonių, kurios padėtų įvertinti padarytus nusikaltimus ir kovoti su likusiomis komunizmo apraiškomis.

Rumunijos Prezidentas Emilis Constantinescu." Ačiū.

Rusijos Valstybės Dūmos deputatas
SERGEJUS KOVALIOVAS

Ačiū, pone Pirmininke. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, ponios ir ponai!

Kongresas labai reikalingas ne tik mums, išėjusiems iš socialistinio lagerio, bet ir visai tarptautinei bendrijai.

Netgi ir nenorėčiau, kad įvyktų toks keistas stebuklas. Aš tikiuosi, kad tai tik pirmas sunkaus ir ilgo proceso žingsnis. Galėčiau tuo ir baigti savo sveikinimą jums ir kartu sau, tačiau vis dėlto nesusilaikysiu ir leisiu sau pasakyti keletą replikų.

Čia jau buvo sakyta, kad esu atstovas tautos, kuriai labai nepasisekė ir kuri tapo tarptautinio komunizmo šaltiniu. Kartu ši tauta ir pati buvo komunizmo auka. Tačiau tai ir tiesa, ir ne visai tiesa. Manau, kad nereikėtų laikytis įsitikinimų, jog tautos niekada neklysta, jos niekada nėra kaltos. Aš noriu pabrėžti, tai akivaizdu, jog tokia kaltė, žinoma, nėra teisinė. Tai moralinė kaltė, tai istorinė kaltė, tačiau tauta, nesupratusi šios kaltės, negali tikėtis nei stabilios taikos, nei galutinės pergalės prieš tokias nežmoniškas ir, sakyčiau, žmogėdrų ideologijas. Kas, jei ne mes, rusai, vokiečiai, geriausiai žinome egzistuojant tokią tautų kaltę? Juk tai mes trečiajame dešimtmetyje išėjome į demonstracijas ne prieštarauti represijoms, o palaikyti šaudymus, represijas. Mes labai nusikaltę jums, mūsų Vakarų kaimynams. Tai mano tauta buvo pakanti komunizmui, tai mano tauta susižavėjusi sveikino komunizmą, okupavo Pabaltijį, ir ne tik jį. Aš dar kartą pabrėžiu: pagrindinė kaltė - tai komunistų kaltė, bet ir mes negalime sakyti, jog esame niekuo dėti. Atleiskite už tai. Antra, nesuvokta, neįsisąmoninta kaltė, nešvari, purvina istorija paprastai veda dar toliau - į tos istorijos recidyvų liūną, į tos pačios ideologijos, nuo kurios nuolat norime atsižegnoti, recidyvus.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kas dabar vyksta mano šalyje, - į naują, kruviną karą Čečėnijoje. Juk jo tauta nepaneigė, tos idėjos neatstūmė - kaip tik tauta su susižavėjimu tą karą palaiko. Kas, jei ne mes, absoliučia dauguma išrinkome naująjį Rusijos prezidentą? Mes sveikiname KGB, taip pat ir kitų specialiųjų tarnybų atėjimą į valdžią. Reikia visa tai vadinti savais vardais, ir tai ne tik mūsų reikalas. Tai ir jūsų, mūsų artimiausių kaimynų, reikalas, tačiau tai ir visos tarptautinės bendrijos reikalas. Deja, šio pavojaus akivaizdoje Vakarai, sakyčiau, rodo nusikalstamą abejingumą, baimę ir rūpinasi tiktai savo komfortu, daugiau niekuo. Mes tai matome ir Strasbūre, ir kitose suvienytosios Europos vietose, ir visos žmonijos, kuri siekia susivienyti, nuojautose.

Nėra ko slėpti - pirmojo Čečėnijos karo metu iš viso tik du žmonės - prezidentas B. Clintonas ir kancleris H. Kohlis - galėjo tą karą sustabdyti ne per dvejus metus, o per du mėnesius. Kodėl jie to nepadarė? Nereikia būti burtininku ar pranašu norint atsakyti į šį klausimą. Jie to nepadarė nenorėdami sugadinti B. Jelcino reputacijos. Štai ir viskas. To niekas net ir neslėpė. Man taip ir sakė: „Ar jūs norite, kad B. Jelcino neišrinktų antrajai kadencijai?" Štai, išrinko. Ir ką mes turime? Dabar mes turime KGB pulkininką, kuris vadovauja didelei, gal ne tokiai galingai kaip anksčiau, bet vis dėlto dar labai stipriai valstybei. Svarbu ne tai, kad ši valstybė vis dar gali kam nors kelti karo grėsmę. Tai nėra pats baisiausias dalykas. Ši grėsmė jau ne tokia, kokia buvo anksčiau. Ši valstybė gali ir toliau nuodyti tarptautinę atmosferą, ji gali nustumti mus į dešinę. Daugelis Vakaruose į tai žiūri gana abejingai.

Aš tikiuosi, kad toks Kongresas kaip šis vis dėlto sukels kieno nors susidomėjimą tuo, kas gresia mums dabar, nepamirštant buvusių ir dabartinių ideologijų, kas gresia iš tų žmonių, kurie skelbia, jog laimę galima įdiegti prievarta. Mes žiūrime į Šiaurės Kaukazą su baime, o Vakarai mandagiai tai smerkia - taip aš pavadinčiau jų elgesį.

Štai tos dvi mano replikos, kurias čia pasakiau bijodamas šį susirinkimą sugadinti. Ačiū.

Estijos Respublikos tarptautinės buvusių
politinių kalinių ir komunizmo aukų sąjungos atstovas

MARTAS NIKLUS

Brangus pirmininkai, ponios ir ponai!

Leiskite pasveikinti jus buvusių Estijos politinių kalinių ir Gulago kalinių vardu. Man malonu apsilankyti Vilniuje, kuriame teko ir anksčiau būti daug kartų, kuriame aš turėjau ištikimų draugų tiek laimės, tiek nelaimės momentais ir kuriame mane sutikdavo su džiaugsmu ir mano vargo broliai, ir aukšti pareigūnai.

Šis dar niekad neregėtas antikomunistinis forumas rengiamas buvusios Sovietų Sąjungos Respublikos sostinėje, ir tai yra svarbus faktas.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva sugebėjo atsikratyti komunizmo paveldo, sugebėjo išrauti raudonąjį mąstymą. Ji tai padarė daug sėkmingiau negu jos Šiaurės kaimynai. Mes, estai, turime daug pasimokyti iš jūsų pasipriešinimo, laisvės meilės.

Komunizmo nusikaltimai nesuskaičiuojami. Šiame forume bus pateikta daug nepaneigiamų to faktų. Mes tikimės, kad mūsų forumas pažadins atmintį daugelio žmonių, tiek čia dalyvaujančių, tiek kitose šalyse. Tikimės, kad šis forumas suteiks atsakymą į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, nacių nusikaltimai jau seniai tarptautiniu mastu yra pasmerkti arba kodėl nacių simbolių panaudojimas oficialiai jau yra uždraustas daugelyje valstybių, tačiau to nėra padaryta, kai kalbame apie komunistų nusikaltimus ar komunistų simbolius.

Bent jau Estijoje Augėjo politinės arklidės kol kas nėra išvalytos. Tikiuosi, kad šis Kongresas padės išvalyti iš mūsų visuomenės komunistines šiukšles, išvalyti iš mūsų protų komunistinį mąstymą. Aš tikiuosi, mūsų Kongresas ir Tribunolas pasirengs komunizmo nusikaltimų tyrimui tuo pačiu lygmeniu kaip nacių nusikaltimų tyrimui. Viliuosi, kad mes galėsime kalbėti apie antrąjį Niurnbergą. Nieko negalima pamiršti ir nieko negalima atleisti, kol nuodėmės ir nusikaltimai neprisipažinti ir kol nėra atgailos.

Aš naudojuosi proga norėdamas nuoširdžiai padėkoti Kongreso parengiamajam komitetui už jo darbą rengiant šį forumą. Ačiū visoms organizacijoms ir asmenims, kurie mus moraliai ir finansiškai rėmė. Galiausiai labai dėkui vilniečiams už jų tradicinį svetingumą. Mes čia susirinkome su kilnia misija. Ačiū.

Vengrijos Respublikos Prezidentas

A.GÖNCZAS

(perskaitė Fonay Jeno, Vengrijos politinių kaliniu sąjungos pirmininkas)

„Gerbiamasis pone Pirmininke, tik gegužės 16 dieną gavau iš jūsų laišką, kuriame kviečiate mane dalyvauti Vilniuje birželio 12-15 dienomis vyksiančiame Tarptautiniame kongrese. Norėčiau jums nuoširdžiai padėkoti už malonų kvietimą, tačiau labai apgailestauju, kad negalėsiu jūsų Kongreso darbe dalyvauti, nes turiu suplanuotas pareigas ir mano kadencija jau artėja prie pabaigos. Kaip jūs žinote, prezidento kadencija jau faktiškai pasibaigė. Be to, dėl tokių aplinkybių mano darbotvarkė nepaprastai įtempta. Yra anksčiau suplanuotų įvairių susitikimų. Todėl, deja, negaliu įtraukti į darbotvarkę papildomų išvykų. Didžiai dėkoju jums už parodytą supratimą ir leiskite palinkėti jums ir Kongreso dalyviams sėkmės darbe. Nuoširdžiai jūsų, A. Gönczas, Vengrijos Respublikos Prezidentas."

Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie buvo nuteisti iki gyvos galvos už dalyvavimą 1956 m. Vengrijos revoliucijoje. Ačiū.

Bulgarijos žmonių,
ištremtų po 1944 rugsėjo 9-osios, sąjungos atstovas

IVANAS STANČEVAS

Gerbiamasis prezidiume, ponai ir ponios, brangus draugai!

Šių metų birželio mėnesį Bulgarijos Liaudies Respublikos Susirinkimas priėmė dokumentą, kuriuo komunistinį valdymą Bulgarijoje pripažino nusikalstamu. Kadangi laiko yra mažai, šio dokumento tekstą mes iškart perskaitysime rusų kalba, o jis bus išverstas.

„Įstatymas dėl komunistinio režimo Bulgarijoje pripažinimo nusikalstamu

1 straipsnis. Bulgarijos darbo partija, 1944 m. atėjusi į valdžią palaikoma išorės jėgų, pažeidė tuo metu veikusią Konstituciją. Bulgarijos komunistų partija, atsakinga už valstybės valdymą nuo 1944 iki 1989 m., privedė šalį prie nacionalinės katastrofos. Šios Komunistų partijos vadovybė atsakinga už:

1)    tikslingą ir kryptingą žmogiškųjų vertybių naikinimą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, už visų ištremtųjų ir įkalintųjų šiuo laikotarpiu represijas, už įvestą centralizuotą ekonomikos valdymą, už tradicinių nuosavybės teisių, principų paneigimą, už pasikėsinimą į žmogaus tikybos išpažinimo laisvę, už piktnaudžiavimus švietimo sistemoje, už šalies gamtos naikinimą;

2)    komunistų režimas atsakingas už tai, kad neleido piliečiams išreikšti savo pilietinės valios, slėpė tikrąsias žinias apie padėtį šalyje, skleidė melagingus duomenis. Tai buvo daroma persekiojant atskirus asmenis, jų šeimas, artimuosius, sistemingai pažeidžiant žmogaus teises ir laisves, vykdant atskirų gyventojų grupių represijas. Taip pat už etninį valymą, nors Bulgarija ir buvo pasirašiusi tarptautinį paktą dėl žmogaus teisių garantijų. Be to, buvo pažeistos tarptautinės Bulgarijos sutartys, jos įsipareigojimai. Buvo persekiojami piliečiai ir naudojamos visos priemonės: nežmoniškas kalėjimo režimas, kankinimai, prievarta, politinėms represijoms buvo naudojamos psichiatrijos ligoninės. Buvo atimta nuosavybės teisė, buvo draudžiama dirbti pagal tam tikras profesijas, ribojama judėjimo laisvė šalyje ir už jos ribų. Nebaudžiamai buvo vykdomi nusikaltimai žmonėms, kurie kovojo su šiuo režimu. Šalis buvo priversta tarnauti svetimos valstybės interesams, ir tai lėmė valstybės suvereniteto praradimą.

Nurodytos aplinkybės leidžia paskelbti komunistinį režimą Bulgarijoje nusikalstamu. Bulgarijos komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, kaip ir kitos nusikalstamos organizacijos, besiremiančios komunistine ideologija ir pažeidinėjančios žmogaus teises bei laisves. Visi asmenų veiksmai, nukreipti prieš šį komunistinį režimą, nusipelno tiktai pagarbos."

Šis įstatymas priimtas 2000 metų balandžio mėnesį. Ačiū. Dėkoju jums, tačiau įstatymas turi tik moralinę vertę, jokių kitų rezultatų, deja, tikėtis negalime.

Tarptautinio kongreso

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"

(vykusio birželio 12-14 d. Vilniuje)

Protokolas 2000 06 12

I sekcija: Konferencijų salė

KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI ATSKIROSE VALSTYBĖSE IR JŲ PASEKMĖS

Pirmininkai: doc. JONAS PUODŽIUS,

dr. ARVYDAS ANUŠAUSKAS, istorikas,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius

Sekretorės:    DAIVA RUPULEVIČIŪTĖ,
INGA KVĖDARAITĖ

Susirinkusiuosius pasveikino sekcijos pirmininkas Jonas Puodžius.

Pranešimai

„Moralės normų deformacija - didžiausias nusikaltimas", dr. Jaraslava Moserova, UNESCO Generalinės Konferencijos prezidentė, buvusi Senato viceprezidentė (iki 1999 m. sausio mėn.), Parlamento narė, Čekija

„Bulgarijos gulagai", p. Sylvia Borisova, Bulgarijos antikomunistinio pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo tyrimo centro programų direktorė, Bulgarija

„Dvasios išsaugojimas. Komunizmo atmosfera ir jo metodai nūdien", p. Sergejus Kovaliovas, Rusijos Dūmos deputatas, Rusija

„Katalikų Bažnyčios pasipriešinimas dvasiniam genocidui", J. E. Sigitas Tamkevičius, arkivyskupas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Lietuva

„Komunizmo nusikaltimai Lietuvoje. Istorinė statistinė apžvalga", dr. Arvydas Anušauskas, tyrinėtojas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Lietuva

Klausimai ir diskusijos

Klausimas iš salės p. J. Moserovai: „Ką daro mažiau sovietizuota Čekijos Respublika, kad neleistų buvusiems režimo šalininkams ir bendradarbiavusiems su saugumu užimti prezidento postą ar būti išrinktiems į parlamentą?"

Pietų pertrauka

Pranešimai

„Kroatija - Jugoslavijos komunizmo auka", p. Jure Knezovicius, Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos prezidentas, Kroatija

„Komentaras apie Baltarusijos inteligentų likimų", p. Maja Kliaštomaja, represuota ir nukentėjusi nuo komunizmo, Baltarusija

„Komunizmo manifestas", Jonas Kedys, Amerikos lietuvis, Australija

„Komunizmo nusikaltimai Albanijoje šeštajame dešimtmetyje", dr. Koci Moisiu, Antikomunistų demokratų sąjungos vicepirmininkas, Albanija

„Sovietų ir nacių aljansas bei Vakarų komunistų partijos", p. Herbertas Romersteinas, atsistatydinęs Jungtinių Valstijų informacijos agentūros valstybės tarnautojas, buvęs Kongreso narys, JAV

„Komunistinis genocidas okupuotoje Lietuvoje", dr. Zita Šličytė, advokatė, Lietuva

„Komunistinio režimo nusikaltimai Ukrainos liaudžiai", p. Evgenas Pronjukas, Ukrainos Parlamento deputatas, Politinių kalinių ir represuotųjų draugijos pirmininkas, Ukraina

„Komunizmas - nusikalstamas sąmokslas (JAV Kongreso apibrėžimas)", p. Avo Piirisildas, Baltijos-Amerikos laisvės lygos viceprezidentas, JAV

„Komunizmo esmė: ideologija ir praktika", dr. Povilas Varanauskas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Lietuva

Klausimai ir diskusijos

Doc. Romas Batūra (Lietuva) kalbėjo apie dvasinio gyvenimo griovimą ir nagrinėjo kultūros paveldo naikinimo aspektus.

P. Haraldas Strunzas (Vokietija) uždavė klausimų p. Avo Piirisildui (JAV), kodėl JAV Kongresas nepadeda Europoje, Vokietijoje, atsikratyti tos anksčiau sukurtos Vietnamo legendos, pasak kurios JAV buvo nugalėta tik todėl, kad žiniasklaida veikė prieš ją. Kodėl Kongresas nesudaro galimybių pateikti tikrąją tiesą gyventojams ir nesistengia, kad kairiosios Europos jėgos nustotų teigusios, jog amerikiečiai pralaimėjo, o Vietnamas nugalėjo. H. Strunzas taip pat sakė, jog reikėtų kalbėti apie tuos, kurie bendradarbiavo su VDR bei KGB, kad šie nusikaltimai nebūtų ilgiau dangstomi.

P. Arvydas Anušauskas (Lietuva) išsakė repliką dėl teiginio, kad komunizmas - žydų ypatybė, ir teigė, jog Kongreso tikslas - komunizmo nusikaltimų tyrimas nepaisant juos vykdžiusių žmonių tautybės.

Pirmininkai JONAS PUODŽIUS

ARVYDAS ANUŠAUSKAS

Sekretorės    DAIVA RUPULEVIČIUTĖ

INGA KVĖDARAITĖ

Pranešimai

Moralės normų deformacija -didžiausias nusikaltimas

Jaraslava Moserova,
UNESCO Generalinės Konferencijos prezidentė, Čekijos Parlamento narė

Gerbiamasis Pirmininke, ponios ir ponai, man didelė garbė pasisakyti šioje konferencijoje, ypač kad kalbėsiu tema, jau daugelį metų jaudinančia tuos, kurie suvokia, kaip totalitarinis režimas pakeitė žmonių mąstyseną ir pažiūras.

Žinau, jog daugelis čia susirinkusiųjų aktyviai kovojo su režimu, kuris suniokojo mūsų prigimtį, mūsų miestus, ekologiją, mokslą ir moralę. Daugelis jūsų kalėjo, daugelis nukentėjo nuo nusikaltimų žmogaus teisėms, žmogaus orumui, nuo tų nusikaltimų, už kuriuos civilizuotos teisės šalyse yra baudžiama.

Negaliu pasigirti, jog buvau disidente. Priklausiau pilkajai masei, kuri tą režimą niekino, bet nesiėmė labai rizikingų veiksmų; tai buvo masė, kuri bandė nedaryti režimui jai nepriimtinų nuolaidų, tačiau aktyviai su totalitarizmo maru nekovojo. Šiandien aš pavydžiu tiems, kurie nepabūgo rizikuoti, kad ir kokie padariniai jų laukė. Jaučiu pareigą patikinti jus, kad praeities nusikaltimai nepamiršti.

Komunizmo nusikaltimus tiems, kurie buvo neteisingai apkaltinti bei nuteisti kalėti ar mirti, tiems, kurie prievarta buvo perkeldinti, galima nustatyti statistiškai. Tačiau skaičiai niekad neparodys to, ką tai reiškė ne vien aukoms, bet ir visai visuomenei.

Prieškaris, karo metai bei pokaris mūsų šalyje Čekijos Respublikoje buvo kitokie nei Baltijos ir kitose valstybėse, tačiau, kai įsiviešpatavo komunistinis režimas ir išnyko demokratija, galima rasti keletą bendrų ypatumų; tokių bendrumų regime dar ir dabar. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Visi žinote, kad prieš karą Čekoslovakija įėjo į pirmąjį labiausiai išsivysčiusių ir pasiturinčių pasaulio valstybių dešimtuką. Visi žinote, jog mūsų šalis buvo paaukota nacistinei Vokietijai viliantis, kad taip bus išvengta pasaulinio karo arba jis bus bent jau atidėtas iki tol, kol jam pasirengs Vakarai. Mes taip ir neturėjome progos stoti į kovą, tačiau mūsų šalis buvo pasirengusi ginti savo laisvę, o kai kurių ekspertų nuomone, mus būtų lydėjusi sėkmė. Gaila, bet kovojo tik tie, kurie buvo protingi ir laiku ištrūko, ir kovojo narsiai Rytuose ir Vakaruose, daugiausia Britanijos oro pajėgose. Tačiau tai, jog Čekoslovakijos armija neturėjo progos kautis, buvo tam tikras smūgis orumui, savigarbai ir nacionaliniam pasididžiavimui.

Vokiečių okupacijos metais mes patyrėme baimę, bejėgiškumą, neviltį, bet išmokome, kaip išgyventi, išsisukti ir sabotuoti. Tačiau prasidėjęs karas reiškė, kad žeminanti Bohemijos ir Moravijos protektorato padėtis nėra amžina, kad karas baigsis ir mes vėl atgausime laisvę. Karo metais sovietai mums visiems atrodė didvyriai; tik tie, kurie asmeniškai patyrė tą santvarką, žinojo, ko reikia bijoti. Niekas netikėjo Gebelso propaganda apie sovietus, nes Gebelsas buvo melagis, o mes nesupratome, kad galbūt jis teisus. Taip pat nesupratome, kad priešo priešas nebūtinai yra draugas.

1945 m. daugelis mūsų Sovietų armiją sveikino kaip išvaduotoją. Po tankais, kuriais važiavo pavargę, išsekę kareiviai, mes, nuoširdžiai dėkingi, mėtėme alyvų šakeles. Daugelis intelektualų klydo, pasidavė tokių patrauklių šūkių kaip „teisingumas visiems" ir „taika" kerams.

1948 m. įvyko Sovietų Sąjungos manipuliuotojų surežisuotas valstybės perversmas. Mūsų istorija kitokia nei šalių, kuriose įsiviešpatavo komunistai, tačiau tolesni įvykiai klostėsi įprastine tvarka.

Pirmiausia buvo skiepijama baimė. Vyko politiniai šeštojo dešimtmečio procesai, kurie, savaime suprantama, buvo parengti ir surežisuoti padedant patyrusiems sovietų patarėjams. Būtent tuo metu kiekvienas, dar pakerėtas sovietų ideologijos, turėjo pamatyti tikrąjį jos veidą, jos melą ir niekšybę. Tačiau daugelis partijos veikėjų buvo linkę tikėti tomis neįtikėtinomis išpažintimis, kurias buvo verčiami išmokti ir melo teisme deklamuoti įkalintieji. Viena iš kalinių, kuri nepanoro duoti tokių, kokių reikėjo, parodymų, buvo moteris, Milada Horakova. Ji sakė tiesą ir su kitais buvo sunaikinta.

Buvo diegiama baimė, žmonės dingdavo iš savo namų, juos rasdavo negyvus; ūkininkai buvo išvaromi iš savo ūkių, daugelis jų taip pat dingo. Tai truko visą šeštąjį dešimtmetį. Tuo laiku myriop buvo nuteisti 234 žmonės, kiti buvo nužudyti ar nukankinti kalėjimuose, lageriuose arba pasienyje. Paskui prasidėjo atlydys, o demaskavus Stalino nusikaltimus, ir čekų komunistai pripažino kai kurias savo nuodėmes.

Septintojo dešimtmečio pradžioje kai kurie protingesni partijos Centro komiteto nariai įgijo daugiau galių, sušvelnėjo cenzūra, žmonės laisviau atsikvėpė ir puoselėjo ateities viltį. Bet tai buvo kvailių svajonės.

Nenatūraliai padalytai Europai buvo lemta ir toliau likti suskaldytai; tai tapo aišku jau po tragiškųjų 1956 metų Vengrijoje.

1968    m. vasara bei Sovietų armijos įsiveržimas į Čekoslovakiją reiškė, kad viltims atėjo galas. Sovietai atėjo ilgam. Kai kas net mano, kad sovietai pritarė Dubčeko Prahos pavasariui ir jo atsisakymui paklusti Maskvos įsakymams, nes taip jie gavo pretekstą įsiveržti į šalį, kurioje iki tol nebuvo įsitvirtinę.

1969    m. įsigalėjo „normalizavimosi" era, o drauge su ja - pati nuodingiausia įtaka žmonių mąstysenai bei elgsenai. Keli Prahos pavasario „didvyriai" - politikai, rašytojai ir žurnalistai, - sąžiningųjų ir nepasiduodančiųjų pasipiktinimui ir nevilčiai, atliko viešą atgailą. Į visus įtakingus ir valdžios postus buvo paskirti nieko verti žmonės, iš kurių buvo reikalaujama vieno - klusniai tarnauti partijai. Visiškai dingo pagarba valdžiai. Vėliau įsiviešpatavę melas, nemokšiškumas ir veidmainystė turėjo įtakos ištisoms kartoms. Ilgainiui išnyko riba tarp tiesos ir melo. Net ir sąžiningų žmonių netrikdė smulkus vagiliavimas darbe. Jiems tai atrodė teisėta šalyje, iš kurios atėmė laisvę. Į partiją tuo metu žmonės stojo ne dėl klaidingo idealizmo, bet savanaudiškais tikslais, nors daugelis apgaudinėjo save stoją tam, kad ką nors partijoje pakeistų. Vyravo savęs apgaudinėjimas. Vis daugiau žmonių bendradarbiavo su slaptąja policija; netrukus jų skaičius gerokai pranoko nacių kolaborantų skaičių karo metų Protektorate. Netgi „Chartijos-77" disidentų judėjime knibždėte knibždėjo agentų ir slaptosios policijos provokatorių.

Kaip niekad gniaužė cenzūra, o siena su Vakarais buvo aklinai uždaryta. Žmonės stengėsi nepakliūti į niekieno akiratį ir laikėsi įstatymų. Jei laikeisi įstatymų, kurie, beje, visiškai nepaisė Žmogaus Teisių Chartijos, tau negalėjo atsitikti nieko blogo. Mūsų gyvenimas buvo pilkas, nes dauguma manėme, kad režimas atėjo visiems laikams, o gyventi kaip nors reikia. Kai kurių šeimų tėvai leido savo vaikams tikėti tuo melu, kuris buvo diegiamas mokyklose, nes manė, kad taip užtikrins jiems lengvesnį gyvenimą. Kai kurie tėvai įstojo į partiją, kad sukurtų vaikams geresnį gyvenimą. Tačiau jeigu jie būtų paklausę savo vaikų, šie nebūtų panorėję tokios aukos. Kas norės, kad jo motina ar tėvas parduotų sielą?

Išnyko padorių žmonių siekiai ir veržlumas, nes ko nors siekti buvo laikoma nesuderinamu su padorumu dalyku; tas, kuris siekia aukštesnių pareigų, turėjo daryti nuolaidas režimui.

Net ir dabar tas požiūris vis dar vyrauja tarp dorų žmonių. Daugelis jų - išsilavinę, geri darbuotojai - yra per daug pripratę prie anonimiško savo vaidmens gyvenime. Jie neskuba užpildyti tuštumos, kuri iš tiesų turėtų priklausyti jiems, tad ten veržiasi sukčiai ir veidmainiai.

Mūsų gyvenimas panėšėjo į zoologijos sodą. Žvėrys žino, kad maisto ir vandens bus pakankamai, kad virš galvos turės stogą ir kad toje erdvėje, kuri jiems skirta, jie bus saugūs. Tačiau jie taip pat žino, kad iš narvo kelio nėra. Zoologijos sodą uždarius, atgauta laisve susipras pasinaudoti būtent plėšrūnai; tuo tarpu drovieji - bejėgiai žvėreliai -išsislapstys pakampėse. Laikui bėgant, kai kurie iš tų droviųjų galbūt vėl panorės grįžti už narvo virbų, nes bus pamiršę prarastą savo orumą ir ten tvyrojusį dvoką.

Drąsa ne tik kad nebuvo skatinama; už ją buvo baudžiama, ji buvo trypiama. Didieji menininkai ar mokslininkai turėjo arba bendradarbiauti su valdžia, arba išnykti. Gyvenimas buvo pilkas ir būtų buvęs visiškai beviltiškas, jeigu ne disidentai, dėl kurių mes pasigėdijome pasiduoti. Taip pat liūdina, kad daugelis jaunosios kartos žmonių manė, jog disidentų pastangos beprasmės, jog tai kvailystė, jog režimas niekad nepasikeis, o mums teks taip gyventi visą laiką.

Šių dienų vidurinė karta - bene labiausiai traumuota grupė. Kodėl taip yra, aišku. 1968-aisiais, didžiausių svajonių ir juodžiausios nevilties metais, jiems buvo per dvidešimt. Paskui atėjo metas, kuris juos išmokė, kad nereikia per daug žinoti, neverta būti sąžiningam, nedera sakyti tiesą. Viską reikia daryti priešingai. Taip išaugo skeptikų karta, kuri savo ruožtu išugdė tokią pat vaikų kartą.

Taigi nesąžiningumo, veidmainystės ir melo padariniai dar justi daugelio pažiūrose. Vienintelė mūsų viltis - jaunimas, kuris nepatyrė praeities įtakos. Esu įsitikinusi, kad etikos normų iškraipymai - bene didžiausias iš komunistinio režimo nusikaltimų. Tai patyrė visos šalys, kuriose viešpatavo sovietai. Tai didžiausias nusikaltimas, nes jo rezultatai sunkiai atitaisomi, o be to, tą poveikį patyrusioms valstybėms šiandien sunkiau atsispirti nūdienos pasaulio blogiui.

Taigi komunizmo viešpatavimo metais buvo pakirstas visų orumas -ir nusikaltėlių, ir pilkosios masės, ir aukų, nes tas, kuris pažeidžia kito orumą, pražudo ir savąjį.

Bulgarijos gulagai

Sylvia Borisova,
Bulgarijos antikomunistinio pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo tyrimo centro programų direktorė

Pradžioje leiskite pasidalyti su Jumis tuo džiaugsmu, kurį jaučiu galėdama dalyvauti tokiame rimtame tarptautiniame forume, su tokio masto mokslininkais, politikais ir teisių gynėjais. Mano pranešimas tikriausiai bus emocingesnis nei galima būtų tikėtis. Aš esu pačios „pažangiausios" santvarkos gimimo ir stiprėjimo bendraamžė. Septintajame dešimtmetyje mes, bulgarų vaikai, linksmai žaidėme kiemuose ir sveikinome pirmąjį žmogų, pakilusį į kosmosą. Deja, metams bėgant, pamažu aiškėjo tai, kas jau niekada nedings iš istorijos puslapių, kam negali būti jokios senaties, tai, kas niekada nebus visai pasmerkta.

Socializmas laikėsi su melo ir niekšingos apgaulės pagalba. Mano nuomone, tai viena pagrindinių jo nuodėmių, dėl ko buvo padaryti didžiausi nusikaltimai, nes jie neva buvo daromi žmogaus, ateities ir kitų panašių dalykų labui. Liaudies ir jos geriausių atstovų diktatūra, atleiskite, nors tai buvo liaudies, jos geriausių atstovų demokratija, tapo tos pačios liaudies naikinimu. 1957 m. vienas garsiausių lenkų rašytojų Jerzy Andrzejevskis rašė: „Deja, visą Žemę mes nugramzdinome į tamsą". Diktatūroje žmogus yra ne valstybės pilietis, bet jos nuosavybė. Aš jums papasakosiu, kaip Bulgarija valdė savo nuosavybę.

Pradžioje - sausi istorijos faktai. Vidaus reikalų ministerijos ir Vyriausiosios prokuratūros atlikta analizė rodo, jog 1945-1962 m. šalyje buvo įsteigti 44 lageriai, arba darbo grupių auklėjimo bendrabučiai (juk darbas beždžionę pavertė žmogumi). Pirmasis toks lageris buvo įkurtas 1945 m. sausio mėnesį Pietų Bulgarijoje, netoli Sandanskio miesto. Lageriai buvo kuriami pasitelkiant įstatymą. Vienas pirmųjų buvo specialus įsakymas dėl liaudies milicijos, priimtas netrukus po antivalstybinio perversmo, - ką aš čia kalbu, - po liaudies revoliucijos pergalės 1944 m. rugsėjo 9 d. Iš kelių per stebuklą išlikusių labai slaptų MVD ataskaitų aišku, jog visos tos įstaigos buvo steigiamos kaip pagrindinė priemonė, leisianti po vadinamojo Liaudies teismo galutinai susidoroti su politinės opozicijos likučiais, įvesti totalinę visuomenės kontrolę ir įbauginti žmones.

(Gal vertėtų trumpai papasakoti apie tą unikalų teismą, įsteigtą dar 1944 m. rugsėjo 17 d. ypatingu įsaku - įstatymu „Dėl perdavimo teismui kaltųjų Bulgarijos įtraukimu į Antrąjį pasaulinį karą". Iki 1945 m. balandžio mėnesio 135 parodijiniuose teismo procesuose 11 122 teisiamiesiems buvo skirta 2730 mirties bausmių. Pirmosiomis aukomis tapo 3 Bulgarijos regentai, 8 Jo didenybės caro Boriso III patarėjai, 4 paskutinių vyriausybių ministrai, 67 paskutinio šaukimo Parlamento nariai ir kiti - iš viso 103 žmonės. Stebėtinai uoliai buvo naikinama bulgarų inteligentija - gydytojai, rašytojai, advokatai, dvasininkai. Šito susidorojimo mastas neturi sau lygių nė vienoje po Sovietų padu buvusioje valstybėje.)

Iš labai slapto vidaus reikalų ministro Georgijaus Cankovo pranešimo Ministro Pirmininko Vilko Červenkovo paklausimu matyti, jog 1952 m. rugpjūčio mėnesį tarp suimtųjų buvo 65 „lyderiai, buvę ministrai ir kiti buržuazinių bei fašistinių partijų vadai", 529 žemės ūkio opozicijos vadovai ir aktyvūs nariai, deputatai, 144 kriminaliniai nusikaltėliai. (O juk oficialiai, pagal įstatymą, ypatingojo režimo vietos ir buvo skirtos būtent tokiems nusikaltėliams! Žinoma, buvo ten ir nusikaltėlių, bet jie dažniausiai dirbdavo brigadininkais.) Praėjus metams, tas skaičius buvo 21 ir 413. Tuo metu pats baisiausias lageris buvo Dunojaus upės Belenės saloje. Jis pradėjo veikti dar 1949 m. balandžio 27 d.

Po draugo Stalino mirties 1953 m. kovo 5 d. Bulgarijos Politinis biuras priėmė sprendimą uždaryti Belenės lagerį ir išlaisvinti 853 asmenis. Nuo 1954 m sausio 1 d. iki 1956 m. lapkričio 5 d. lageriuose žmonės dėl politinių priežasčių nebuvo kalinami. Tačiau Vengrijos įvykiai dar kartą patvirtino, jog revoliucinis budrumas būtinas. MVD vėl buvo atkurtas Įkalinimų ir iškeldinimo skyrius. Belenė vėl „svetingai" atvėrė duris. Reikia pasakyti, jog visa tai vyko po BKP CK balandžio mėnesio plenumo, kuris buvo neva politinės atmosferos atšilimo pradžia. Tas pats vidaus reikalų ministras Cankovas 1956 m. lapkričio 17 d. raportavo sustiprinusiam savo galią pirmajam CK sekretoriui Todorui Živkovui apie „115 buvusios žemės ūkio opozicijos veikėjų, 42 carinių karininkų ir 33 fašistinių kapitalistų" areštą.

1958 m. Komunistų partijos politikoje su MVD represinio aparato pagalba imama vis labiau stiprinti visuomenės kontrolė. Būtent tuo metu surengiama liūdnai pagarsėjusi masinė akcija prieš „chuliganus". Sausio 1 d. Politinio biuro nutarimas dėl „užkietėjusių chuliganų, vagių, recidyvistų ir kitokių demoralizuotų elementų iškeldinimo dirbti sunkius priverstinius darbus" po pusantrų metų leis įstatymiškai 1959 m. rugsėjo 1 d. įkurti antrą patį baisiausią lagerį akmenų karjere prie Lo-večo miesto, šiaurinėje Bulgarijos dalyje. Drauge su Belenės lageriu jis tapo komunizmo baisenybių bei niekšingo susidorojimo su savo liaudimi sinonimu. Pirmiausia į šį lagerį atkėlė 166 kalinius, „nepataisomus recidyvistus", iš uždarojo Belenės lagerio. Visa tai vyko tipiško socialistinio melo fone. Jį užsienio žurnalistams skleidė pats Bulgarijos Ministras Pirmininkas Jugovas: esą Bulgarijoje darbo lagerių jau nėra. Likimo ironija, kad pirmieji čia atkelti kaliniai buvo apgyvendinti barakuose, kurie liko po socialistinės jaunimo statybos nutiesto geležinkelio ruožo. „Mus mušdavo kaip gyvulius, maitino kaip gyvulius, mes dirbome kaip gyvuliai", - prisimena Lozanas Lozanovas, 1961 m. patekęs į lagerį tik todėl, kad BE PRIEŽASTIES važiavo traukiniu iš Sofijos į Jambolo miestą. Jo žodžiai labai tiksliai apibūdina tai, kas prieš 40 metų vyko karjere prie Lovečo. Trejus metus tenykščiai kaliniai gyveno be jokio darbo ar režimo grafiko. Apie kokį grafiką galima kalbėti, jeigu Nikolajus Gazdovas, saugumo atstovas lageryje ir vienas iš nuožmiausių sadistų, vadovavosi tokiais Dzeržinskio žodžiais: „Priešai neauklėjami, bet sunaikinami". 1990 m. vykusiame teismo procese išlikę gyvi lagerio kaliniai pasakojo apie siaubingą nusikalstamos komunistų gaujos elgesį su žmonėmis.

Slaptajame lageryje prie Lovečo buvo nužudyta nemažai Bulgarijos inteligentų ir žmonių, bandžiusių užsidirbti pragyvenimui ne „socialistiniame fabrike". Vienas iš tokių „fašistinių kapitalistų" - Ivanas Karadočevas, garsus odininkas ir kailininkas (beje, jo duktė dainininkė Bogdana žlugus socializmui tapo vienu iš atgimstančios demokratijos simbolių). MVD archyvuose rastas tipiškas tai žinybai siūlymas jį iškeldinti. Be kitų, net ir tiems laikams absurdiškų teisės dalykų, Karadočevas kaltinamas „valstybinio prekybos tinklo parduotuvėse pirktų avikailio kailinių perpardavinėjimu Sovietų Sąjungos piliečiams daug aukštesne kaina". Slaptu nurodymu Nr. 60 Karadočevas įkalinamas Lovečo lageryje vieneriems metams, tačiau po 15 dienų jo jau nebebuvo gyvo. Medicinos išvadoje nurodyta mirties priežastis - diabetas. Tačiau liudytojai pasakojo, jog jis mirė nuo spardymų ir smūgių sedulos lazda, kuriuos lydėjo šūksniai: „Privatininkas, privatininkas!"

Kitas liūdnas komunistų žvėriškumų pavyzdys - Aleksandro Nikolovo likimas. Tai buvo reto talento smuikininkas virtuozas. Jį nužudė dėl jo „supuvusios praeities" ir anekdotų, kuriais, beje, žavėjosi net patys įstatymo sargai. Uždarius Carinį simfoninį orkestrą, Nikolovui, Prahos konservatorijos auklėtiniui, teko griežti populiariame „Bulgarijos" restorane. Jį įkalino 1961 m. rugsėjo mėnesį be jokio policijos nurodymo ar prokuroro sankcijos. Po dviejų dienų jis jau buvo negyvas. Likę gyvi buvę kaliniai pasakojo, kad nuo pat įkalinimo pradžios Gazdovas jam liepė tampyti lagerio kieme 250 kilogramų svorio volą, o prižiūrintis brigadininkas jį be perstojo mušė. Dėl tų gausybės smūgių felčeris medicinos išvadoje atsisakė mirties priežastimi nurodyti „opą", todėl dar teko parašyti „širdies smūgį". O štai trečias pavyzdys. Pasirodo, kad per stebuklą yra likę gyvų politinių „liaudies priešų" iš Belenės pragaro. Vienas tokių - Liubenas Bojanovas, teisininkas, opozicinės Žemdirbių partijos deputatas. Jo drąsūs pasisakymai paskutiniame Parlamente 1946 m., jo smarkūs ginčai su pačiu Ministru Pirmininku Georgijumi Dimitrovu dėl žudymų rinkimų metu garantavo jam „kelialapį" tiesiai į Belenę. Šį lagerį uždarius, Bojanovas paties Mirčos Spasovo (apie jį bus kalbama vėliau) nurodymu skirti jam patį sunkiausią darbą buvo perkeltas į Lovečo lagerį. Nepaisydamas savo krašto žmonių perspėjimų, Bojanovas ketino skųstis Sofijai. Jau septintą dieną lageryje jį mirtinai sumušė. Mirties liudijimo „profesijos" skiltyje parašyta: „veltėdis". Kad ir labai sunkiai įsivaizduojama, bet Loveče savo gyvenimą baigė ir Bojanas Kristevas, išlikęs gyvas sovietų gulaguose.

1961 m. atidarytame moterų lageryje netoli Sofijos buvo žudomi nepilnamečiai, moterys. Žudoma originaliai ir rafinuotai: pastato žmogų apibrėžtame rate, duoda jam veidrodėlį, kad paskutinį kartą į save pažvelgtų, o paskui atiduoda jį brigadininkams: tai beveik tas pat, kaip ant kuolo sodinti. Žudo darbu: turi dirbti nuo tamsos iki tamsos, kol mirs!

Kaip įkurtas buvo lageris prie Lovečo slapčia, taip ir uždarytas paslapčiomis. Buvęs generalinis sekretorius ir nemirtingasis Bulgarijos valdovas nuo 1956 iki 1989 m. Todoras Živkovas naudojo tą lagerį kadrams „valyti". Likusiems gyviems kankiniams buvo paaiškinta, kad jie išlaisvinti BKP CK sprendimu, o moterys iš Skraveno lagerio net skandavo: „Šlovė BKP!" Minėtame specialiame 1962 m. MVD pranešime kalbama apie 148 mirusiuosius vien tiktai Lovečo lageryje.

Atėjo laikas aptarti partijos, o drauge ir komunistinės ideologijos taikytą naikinimo mechanizmą. Iš kai kurių išlikusių teismo proceso, įvykusio 1990 m., bylos Nr. 4 dokumentų pavyko šį tą nustatyti, nors proceso metu kaltinamieji vertė kaltę vienas kitam. Pačių įdomiausių atsakymų tikėtasi sulaukti iš Živkovo. Tačiau jis atsakinėjo taip: „neprisimenu", „nežinau", „niekam jokių nurodymų nedaviau". Vis dėlto pavyko nustatyti, kokį grėsmingą vaidmenį 1957-1963 m. atliko vidaus reikalų ministro pavaduotojas, NKVD auklėtinis Mirča Spasovas. Jis teigė, kad lageris prie Lovečo buvo atidarytas Bulgarijos komunistų partijos Politinio biuro sprendimu. Pasak Spasovo, jis pats tebuvęs vykdytojas ir lageryje lankęsis vos vieną kartą. Tačiau stenogramos to nerodo, nors Politiniame biure ir buvo kalbama šiuo klausimu. Ministras Cankovas teigia, kad Živkovas žinojęs apie naujojo lagerio įsteigimą. Taip pat nustatyta, kad visi lageriai buvę steigiami remiantis atitinkamais CK ir BKP Politinio biuro sprendimais. Tų sprendimų pagrindu buvo keičiami ir įstatymai. Čia labai aktyviai dalyvavo ir Vidaus reikalų ministerija, o jos ministras buvo Politinio biuro narys.

Po partinio skandalo dėl lagerių 1962 m. vienintelis Mirča Spasovas vis lipo aukštyn karjeros laiptais. Savo veiklą jis baigė 1982 m., būdamas CK Užsienio kadrų strategijos skyriaus vedėju. Nieko nuostabaus, kad jis yra daugybę kartų apdovanotas visais iš eilės Bulgarijos ordinais ir kitais garbės ženklais. Tarp tų apdovanojimų yra ir socialistinio darbo didvyrio apdovanojimas. Koks cinizmas, kai pagalvoji! Ir toliau jis dirbo taip pat šauniai: buvo CK skyriaus vedėju, Užsienio reikalų ministerijos Kultūros paveldo skyriaus bendradarbiu. Ten jis vertėsi aukso kontrabanda, taip pat pagal specialią tuometinės kultūros ministrės Liudmi-los Živkov, Todoro Živkovo dukters, instrukciją naikino ataskaitinius „Bulgarijos trylikos amžių" fondo dokumentus. Visi to fondo nešvarūs darbeliai virto didžiausiu partiniu skandalu, po kurio Mirča Spasovas buvo išleistas į pensiją. Štai ir viskas. 1990 m., labai susikrimtęs, jis duoda nemažai įdomių parodymų, bet tada jau niekas jo nebeklauso.

1990 m. rugsėjo 28 d., po šešis mėnesius trukusio lagerių bylos tyrimo, jam vadovavęs pulkininkas Jocovas pasirašo nutartį baudžiamąją bylą nutraukti dėl senaties, kuri atgaline data neveikia. Reikia pažymėti, kad dar 1954 m. Bulgarija tapo JTO nare, bet, matyt, jos baudžiamoji teisė tarptautinių principų ir dokumentų nepaiso. Tai svarbu pažymėti čia, kur susirinkome nagrinėti šios temos. Jauna Bulgarijos demokratija bando tą klausimą vėl iškelti: 1993 m. teisminis bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, bet neilgam: tais pačiais 1993-iaisiais, mirus pagrindiniam kaltinamajam Spasovui, įsisuko gėdinga juridinė karuselė, ir galiausiai byla nugrimzdo juridinėje pelkėje.

Bulgarijos teisingumas vis dar neranda savyje jėgų užversti tą siaubingą mūsų istorijos puslapį. O juk būtent ši byla dėl komunistinių lagerių turėjo simbolinę reikšmę demokratijai žengiant pirmuosius žingsnius. Matyt, demokratija jau tada suklupo.

Dvasios išsaugojimas. Komunizmo atmosfera ir jo metodai nūdien

Sergejus Kovaliovas,
Rusijos Dūmos deputatas

Turėčiau pradėti nuo atsiprašymo. Pirmiausia aš blogai pažiūrėjau į laikrodį, todėl pavėlavau. Galiu kalbėti ir garsiau. Visų pirma aš, kaip jau sakiau, buvau blogai nusistatęs laikrodį. Mano laikrodis dar rodė Maskvos laiką, todėl pavėlavau. Antra, pasirašiau savo pranešimą raštu, tačiau nusprendžiau jo neskaityti, nes važiuodamas čia nelabai gerai įsivaizdavau šio Kongreso problemas. Ketinau skaityti pranešimą, kuriame būtų svarbūs teoriniai išvedžiojimai, kaip logiškai didėja nacionalinė diskriminacija, etninis valymas, paskui deportacijos, masinės represijos ir galų gale visa tai tampa genocidu. Galbūt kada nors, kai vyks labiau teorinė konferencija, tokius samprotavimus ir išsakysiu, o dabar norėčiau pratęsti tą liniją, kurią šiandien jau pradėjau sveikindamas Kongreso atidarymą.

Kalbėsiu ne apie visiems gerai žinomus komunizmo nusikaltimus Sovietų Sąjungoje, mūsų buvusioje bendroje šalyje, ir mano Tėvynėje Rusijoje. Visa tai gerai žinoma. Šiuos nusikaltimus liudijantys archyvai išliko. Netgi tų archyvų, kurie mums pasiekiami (o ne visi jie tokie yra), pakanka. Aš kalbėsiu apie, mano nuomone, kur kas pavojingesnį dalyką - apie dvasios išsaugojimą, apie komunizmo atmosferą ir jo metodus šiandien. Kalbėsiu remdamasis tuo, kas man gerai žinoma, - apie Šiaurės Kaukazo įvykius.

Noriu papasakoti jums, kas ten vyksta (tai, aišku, bus padaryta labai trumpai, nes reglamentuotas laikas), o paskui norėsiu parodyti, jog tai ir yra iki skausmo mums pažįstamos sovietinės psichologijos padariniai. Labai neapsistosiu prie žinomų faktų apie antrąjį Čečėnijos karą, bet tik noriu iškelti klausimą: ar tie žvėriškumai, kurie ten vyksta, yra sąmoningi valdžios veiksmai, ar tai, atleiskite, kažkokios, kaip sakoma, gamybos atliekos. Taip, tvirtinama, kad yra ir taikių gyventojų aukų. Ir sakoma: o ką daryti, kaip jų išvengti?

Taigi aš tvirtinu, jog tai nėra tiesa, tai melas, ir pasirengęs šitai įrodyti. Noriu auditorijos paklausti: ar jūs galite įsivaizduoti profesionalų kariškį, nesvarbu, koks jo laipsnis - generolas leitenantas ar paprasčiausias leitenantas, taigi profesionalų kariškį, kuris nesuprastų, kas nutiks gyvenvietei, miestui ar kaimui, kai jis bus apšaudomas, bombarduojamas specialiai sukonstruota įranga, skirta dideliam plotui naikinti, pavyzdžiui, tokia gerai žinoma sistema „Grat" arba tokiais granatsvaidžiais kaip „Buratino", arba granatinėmis bombomis, turinčiomis specialią detonaciją, arba pagaliau raketomis su kasetinėmis kovinėmis galvutėmis, kurios pripildytos adatų, ir kitokiais ginklais. Visa tai sukonstruota norint sunaikinti didelį plotą. Apibūdinant tuos ginklus parašyta: sunaikinamas 7 ha plotas, kitus ginklus - 30 ha plotas, ir tai nėra tų ginklų galimybių riba. Taigi kiekvienas profesionalus kariškis tiksliai žino, kas nutiks gyvenvietei, kuri bus apšaudoma tokiu ginklu, ir kieno lavonai - civilių ar kariškių - gulės po namų nuolaužomis. Tai žino ir tie, kurie duoda įsakymus tokį ginklą naudoti, ir tie, kurie trukteli virvutę ar paspaudžia mygtuką. Tai taip pat žino ir mūsų Prezidentas V. Putinas. Jie žino labai tiksliai ir gerai, nes neįmanoma tokį ginklą naudoti nesąmoningai, aplaidžiai, atsitiktinai... Tai aukos, kurios planuotos ir kurių sąmoningai siekta. Mūsų politikai puikiai žino, kieno gyvybėmis jie moka už savo politinius ir karinius tikslus. Niekas dabar negali pasakyti tikslaus Čečėnijos karo taikių gyventojų aukų skaičiaus. Aš netgi drįsčiau tvirtinti, kad tokių aukų truputį mažiau nei per pirmąjį Čečėnijos karą, nes taikūs gyventojai jau įgavo skaudžios patirties ir puolė bėgti iš savo namų, vos tik prasidėjus antrajam karui. Vis dėlto šių aukų yra dešimtys tūkstančių. Aš tai tvirtinu visiškai atsakingai.

    Antra, noriu paklausti jūsų, ar galima netyčia, atsitiktinai, nesąmoningai kankinti? Remdamasis daugelio liudytojų parodymais, tvirtinu, kad vadinamuosiuose filtracijos lageriuose dabar, kaip ir pirmojo karo metu, kankinami, žiauriai kankinami žmonės. Neturiu omenyje vien žiauraus mušimo - vartojamos daug rafinuotesnės kankinimo priemonės, ir tai gali patvirtinti liudytojų parodymai, parodymai, kuriuos, beje, labai sunku gauti, nes kiekvienas, išėjęs iš šio pragaro, bijo. Sužinojęs, kad jį apklausia „Memorialo" darbuotojai, toks žmogus pradeda šiek tiek kalbėti, tačiau, pasakodamas siaubingus dalykus, prašo neskelbti savo pavardės. Su tuo susiduriame jau nuo pirmojo Čečėnijos karo laikų. Aš tokių epizodų nevardysiu. Taigi taip dabartinis mūsų federalinis centras elgiasi su savo federaline valdžia Šiaurės Kaukaze. Noriu dar kartą pabrėžti, kad toks elgesys nėra elgesys tų, kurie, sakykim, jau nebeklauso aukštesnių instancijų, tai ne tas elgesys, kuris būdingas nežabotiems policininkams. Tai elgesys pagal instrukcijas, o žmonės, kurie taiko tokius metodus, yra įsitikinę visišku savo saugumu. Dėl laiko stokos įrodymų nevardysiu, tačiau, jeigu bus klausimų, galiu tokių faktų pateikti.

Baigdamas noriu grįžti prie klausimo: kuo čia dėtas komunizmas? Aš trumpai jums nupiešiu schemą, kuri ir parodys, kad komunizmas -visos šios strategijos, viso šio barbariško elgesio autorius. Žinoma, jeigu kalbėtume griežtai, dabartinė Rusijos komunistų partija visai tiesioginio ryšio su tuo, kas dabar vyksta Čečėnijoje, neturi. Taip, komunistai remia valstybės politiką, kaip, beje, ją remia ir didžioji dauguma Dūmos deputatų. Savo gėdai turiu pasakyti, kad ir mano frakcija, dešiniųjų jėgų sąjunga, irgi nuo tokios politikos neatsiribojo. Ir netgi radikaliausias „Jabloko" judėjimas - taip pat. Taigi kuo gi čia dėtas komunizmas?

Žvilgtelėkime į savo dar visai neseną istoriją. Štai 1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje. Pučas, kuris pralaimėjo. Pralaimėjo, be kita ko, ir todėl, kad didvyrišką ir gana griežtą poziciją užėmė tuomet neseniai išrinktas Prezidentas B. Jelcinas. Tuometinės Rusijos parlamentą daugiausia ir sudarė komunistai. Tačiau Liaudies deputatų suvažiavime dalyvavo šiek tiek daugiau kaip 87% komunistų. Visi kiti buvo ne komunistai. Aukščiausiojoje Taryboje komunistų procentas buvo mažesnis -apie 70%, tačiau kokie tai buvo komunistai. Tai buvo jeigu ne pirmieji, tai bent jau antrieji, tretieji sovietinės partinės ir ūkinės nomenklatūros asmenys. Ir tuomet, Maskvoje pralaimėjus pučui, įvyko savotiškas stebuklas. Komunistai kalbėjo ir balsavo parlamente netgi geriau negu kai kurie demokratai. Tai aiškinama labai paprastai: jie bijojo, kad pučo nugalėtojai gali su jais pasielgti taip, kaip jie būtų pasielgę su savo oponentais, jeigu pučas būtų laimėjęs. Štai tada daugelis mūsų kreipėsi į B. Jelciną, ragindami jį skubiai sušaukti Liaudies deputatų suvažiavimą ir imtis pačių ryžtingiausių ir radikaliausių įstatymų leidybos žingsnių. B. Jelcinas sakė, kad dar ne laikas, kad laikas kol kas eina mūsų naudai, mes pasiruošime, ir išvažiavo žaisti teniso, o galbūt ir kaip nors kitaip leisti laisvalaikio. Taigi aš esu visiškai įsitikinęs, kad pirmasis Sverdlovsko srities Komiteto sekretorius B. Jelcinas padarė tai neatsitiktinai. Jis pagalvojo ir paklausė savęs: „O kas yra toji atvira ir skaidri politika, kurios mane ragina imtis keisti žmonės degančiomis akimis? Argi aš savo karjerą dariau vadovaudamasis atvira, skaidria politika, argi aš dirbau su šiais vaikinais? Ne, mano komanda - tai Sockavecas, Koržakovas, Petrovas, Lobovas ir kiti. Galėčiau juos vardyti ir vardyti. Ne, aš savo partinę karjerą dariau ne prispausdamas alkūnes prie šonų, o kaip tik stumdamas jomis kitus, aš karjeros laipteliais kopiau naudodamasis ne atviros, o kaip tik užkulisių politikos metodais". Taip, manau, tai buvo sąmoningas jo pasirinkimas, ir nuo to laiko Rusijoje viskam vadovauja vis ta pati partinė ūkinė sovietinė nomenklatūra.

Pateiksiu paskutinį, tačiau labai gerą pavyzdį, žinomą man iki smulkmenų. Tai pirmojo Čečėnijos karo pradžia. 1994 m. į Grozną įsiveržė didžiulė tankų kolona. Apie ją vėliau melavo, esą ji neturėjusi jokio ryšio su rusų armija, o ją rėmę visiškai neatpažinti lėktuvai, atskridę neaišku iš kur, gal net iš Turkijos. Oficialūs asmenys melavo, paskui tas melas buvo išaiškintas. Bet, šiaip ar taip, kolona buvo subombarduota per keletą valandų. Tai buvo lapkričio 26 d., o jau lapkričio 29 d. Rusijos Federacijos Taryba susirinko į savo posėdį, kuriam pirmininkavo B. Jelcinas. Tame posėdyje kariniai ekspertai pasakė, kad jeigu prieš Čečėniją bus imtasi jėgos, tai iš esmės viską galima atlikti greitai, be kraujo. Visa tai išgirdę, Federacijos Tarybos nariai rekomendavo B. Jelcinui pavartoti Čečėnijoje jėgą. Kiek man žinoma, gynybos ministras P. Gračiovas tuo metu šiek tiek svyravo, nors iki to posėdžio jis atrodė karingiausias, bent jau savo kalbomis per televiziją ir radiją. Suprantama, nes P. Gračiovas buvo kaip tik tas Federacinės Tarybos narys, kuris žinojo, kad spręs dabar visi, o kariauti teks jam. Jis puikiai žinojo, kad be kraujo praliejimo nebus apsieita. Tačiau jam papriekaištavo, jog yra bailys, ir, žinoma, jis palaikė bendrą nuomonę ir nusprendė kariauti. Kyla klausimas - kodėl? Aš pažįstu tuos visus žmones. Tai nėra kvaili žmonės ir nėra patys neraštingiausi žmonės. Jie puikiai suprato, ką pataria Prezidentui. Aš jums galiu atsakyti: žmonės elgėsi taip, kaip buvo priimta sovietinei partinei nomenklatūrai. Buvo svarbu kaip nors išnarplioti tą nepaprastą Čečėnijos mazgą, tačiau svarbiausia buvo įsiteikti Prezidentui, reikėjo nuspėti, ko nori Prezidentas. O tai padaryti nesunku, nes buvo aišku, jog Prezidentas nori kariauti. Ir sovietinė partinė nomenklatūra pasakė: Borisai Nikolajevičiau, jūs esate didmeistris, ypatingų situacijų didmeistris, t. y. kai negalima mazgo atmegzti, jį galima nukirsti. Ir Borisas Nikolajevičius, atsiraitojęs rankoves, ėmėsi darbo.

Tuometinis Prezidento atstovas Šiaurės Kaukaze Lobovas per televiziją atvirai pasakė, kad Čečėnijoje partizaninio karo nebus, nes toks karas - ne čečėnų tautos metodai ir tradicijos. Pasirodo, jo požiūriu, tai ne čečėnų tradicija. Manau, kad Lobovas puikiai išmanė čečėnų tradicijas. Jis buvo skaitęs „Kaukazo belaisvį", „Mūsų laikų herojų", kitą literatūrą ir puikiai visa tai žinojo, tačiau elgėsi taip, kaip turi elgtis sovietinė nomenklatūra, - jis viešai melavo nesigėdydamas to akivaizdaus visiems suprantamo melo. Dėl laiko stokos negaliu kalbėti apie naująjį

Čečėnijos karą, tačiau dabar jį remia KGB, kuris yra faktiškas valstybės vadovas. Ir visa esmė ne ta, kad mums vadovauja pulkininkas V. Putinas, bet kad jis po savo sparneliu surinko visus savo bendražygius. Taigi taip elgiasi mūsų Prezidentas, ir tai yra pagrindinė šiuolaikinio komunizmo grėsmė. Tai grėsmė, kurią turėtume turėti omenyje ir su kuria mums visiems reikia kovoti. Atsiprašau, kad viršijau laiko limitą. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

Katalikų Bažnyčios pasipriešinimas dvasiniam genocidui

J. E. Sigitas Tamkevičius, arkivyskupas,

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas

Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki sovietų imperijos žlugimo Lietuva patyrė labai skaudų fizinį ir dvasinį genocidą. Vos tik okupavus Lietuvą, sovietų saugumas ėmėsi sudaryti nepatikimų žmonių sąrašus. Greitai daugelis jų atsidūrė kalėjimuose, o kitus pradėta tremti į Sibirą. Bažnyčiai buvo uždrausta imtis bet kokios šviečiamosios ar karitatyvinės veiklos. Pasibaigus karui, antroji okupacija toliau naikino tautą ir Bažnyčią. Vėl žmonės buvo tremiami ir kalinami, negailestingai kovojama su partizanų pasipriešinimu, o mokyklose ir universitetuose skiepijama marksistinė pasaulėžiūra. Bažnyčiai buvo palikta veikti tarp keturių savo sienų, budriai kontroliuojant, kad ir ten vaikai nebūtų mokomi tikėjimo tiesų ir per pamokslus neskambėtų „antitarybinės" mintys. Visą Lietuvą buvo apraizgęs sovietinio saugumo voratinklis, į kurį buvo bandoma įtraukti visų luomų žmones.

Pasipriešinimas genocidui

Nors neįmanoma tiksliai nustatyti, tačiau drąsiai galima tvirtinti, kad dauguma tautiečių, stojusių į kovą su okupantais, buvo Bažnyčios nariai. Dauguma jų buvo išugdyti krikščioniška dvasia ir jautė didelę atsakomybę užgriuvusios nelaimės akivaizdoje. Siūlyčiau visiems perskaityti mokytojo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago knygą „Daugel krito sūnų", kur puikiai atskleista, ką išgyveno ir kokį kelią rinkosi tie, kurie mylėjo Dievą ir Lietuvą. Laisvės kovotojai jautė visokeriopą katalikų ūkininkų ir dvasininkų paramą. Bažnyčia buvo solidari su persekiojamais ir kovojančiais už laisvę tautiečiais.

Būtų didelė klaida manyti, kad su dvasinio genocido vykdytojais kovojo tik tie kunigai ir pasauliečiai, kurie leido pogrindžio leidinius ir viešai gynė žmonių teises. Buvo šimtai tūkstančių tylių darbininkų -kunigų ir vienuolių, tėvų ir motinų, kurie kaip galėdami palaikė, skiepijo ir perduodavo kitiems religinę mintį. Jeigu ne jie, okupacijos padariniai būtų buvę dar baisesni nei dabar.

Bažnyčiose kunigai negalėjo laisvai kalbėti, nes nuo pat okupacijos pradžios Lietuvą ir Bažnyčią buvo apraizgęs baisus sovietinio saugumo voratinklis, į kurį intensyviai buvo įtraukiami tiek pasauliečiai katalikai, tiek ir patys kunigai. Pastarieji ypač atkakliai buvo verbuojami bendradarbiauti su KGB, nes okupantai žinojo kunigų įtaką ne tik Bažnyčios, bet ir tautos gyvenimui. Gaila, kad kai kurie kunigai palūžo. Tačiau dauguma jų, rizikuodami laisve ir viskuo, kas priklauso nuo valdžią turinčiųjų, liko ištikimi savo dvasinei tarnystei. Anuomet dauguma kunigų dirbo tai, ką buvo galima padaryti pernelyg neatkreipiant valdžios dėmesio. Norėčiau ypač pabrėžti bažnyčiose vykusį religinį vaikų švietimą. Dauguma kunigų nedrįso vaikų mokyti didelėmis grupėmis, tačiau vis tiek juos mokė teisindamiesi, kad tik „egzaminuoja". Labai didelį religinio švietimo darbą atliko seserys vienuolės. Jos kas vasarą tūkstančius vaikų parengdavo religiniam gyvenimui. Rengiant vaikus Pirmajai komunijai ar Sutvirtinimui, būdavo ne tik perteikiamos religinės žinios, bet ir ugdoma krikščioniška pasaulėžiūra bei meilė Tėvynei.

Ministrantai ir adoruotojos

Sovietų laikotarpiu prie daugelio Lietuvos bažnyčių buvo buriami Mišių patarnautojai ir mergaitės adoruotojos, kurios dalyvaudavo procesijose ir dažnomis progomis adoruodavo Švč. Sakramentą. Per visą Lietuvą susidarė gana daug vaikų ir jaunuolių, kurie, nors ir nebūdami formaliai organizuoti, tam tikra prasme buvo susivieniję. Atsirado prielaidų vieniems kitus paremti, dvasiškai ugdytis, gauti religinės ir pogrindžio literatūros, dalyvauti įvairiuose renginiuose ir taip formuoti nemarksistinę pasaulėžiūrą. Sovietų valdžia draudė vaikams patarnauti Mišiose, tačiau po 1968 m. daugelis kunigų šio draudimo nepaisė.

Religinė pogrindžio literatūra

Esame įpratę dažniau kalbėti apie pogrindžio leidinių - „Kronikos", „Aušros" ir kt. - reikšmę kovojant su dvasiniu genocidu, tačiau aš norėčiau pabrėžti didžiulę reikšmę paprasčiausių maldaknygių ir katekizmų, kurių išleista šimtai tūkstančių ir iš kurių visi mūsų dienų Bažnyčios nariai mokėsi ne tik tikėjimo abėcėlės, bet ir klojo jais moralinius savo gyvenimo pagrindus. Ne vienas žmogus, leidęs maldaknyges ir katekizmus, nukentėjo. Čia norėčiau išskirti Paulių Petronį, kuris išleido ypač daug maldaknygių ir už tai buvo teisiamas.

Baigęs Kunigų seminariją, jaučiau didžiulį religinės literatūros trūkumą. Oficialiai valdžia keletą kartų buvo davusi leidimą išsileisti maldaknygių, tačiau mažytį katekizmą išleisti bijojo. Visa religinė literatūra būdavo slapta dauginama rašomosiomis mašinėlėmis, kopijavimo aparatais, skaitoma ir platinama tarp tikinčiųjų. Pas dažną kunigą galėjai matyti daugybę rašomąja mašinėle spausdintų knygų. Tai buvo ne tik pamokslams skirta literatūra, bet ir įvairūs, dažniausiai versti iš kitų kalbų, veikalai. Ypač populiarumu pasižymėjo filosofo Antano Maceinos knygos. Ši pogrindinė literatūra ne tik formavo katalikų inteligentų pasaulėžiūrą. Jos skaitymas ir platinimas ugdė drąsą bei pilietinį sąmoningumą, jog bet kokiai prievartai reikia priešintis.

Pasipriešinimo judėjimas nuo 1968 m.

Pasipriešinimo dvasiniam genocidui istorijoje norėčiau išskirti laikotarpį, prasidėjusį 1968 m. Lietuvoje neabejotinai buvo jaučiami atbundančios laisvės vėjai: pasiekė Maskvoje kylančio disidentų judėjimo ir „Prahos pavasario" dvasia. Tarp Lietuvos kunigų subrendo ryžtas tiesiogiai kovoti už tikinčiųjų teises. Kaip pačius ryškiausius iš ano meto išskirčiau du atvejus: pirmasis - kai Telšių ir Vilkaviškio vyskupijų kunigai kreipėsi su peticijomis į sovietų valdžią dėl Kunigų seminarijų persekiojimo, antrasis - 17 tūkst. tikinčiųjų memorandumas sovietų valdžiai, kuriame reikalaujama daugiau laisvės. Peticijos ir pareiškimai buvo rašomi ir pasirašomi ne tikintis, jog sovietų valdžia į juos atsižvelgs ir išpildys, bet kad buvo pakankamai subrendusi kovos už laisvę dvasia. Prie Bažnyčios glaudėsi ir kiti tautiečiai, kurie tikėjimo atžvilgiu buvo daugiau ar mažiau indiferentai.

Dvasinio prabudimo laikotarpiu labai reikšmingas buvo kunigų apsisprendimas nebijoti nušalinimo nuo pareigų ir prievartinio įdarbinimo. Kun. Lionginas Kunevičius, sovietų valdžios verčiamas, nesutiko pasitraukti iš Didvyžių parapijos klebono pareigų. Valdžia, savo tikslų nepasiekusi per Bažnyčios vadovybę, kunigą paėmė į sovietų armiją, tačiau kilęs skandalas buvo gana veiksmingas, ir nuo tol nė vienam kunigui nebuvo atimtas registracijos pažymėjimas, duodavęs teisę vyskupo paskirtoje vietoje eiti kunigo pareigas. Ne mažiau reikšmingas buvo kunigų apsisprendimas viešai katechizuoti vaikus ir dėl to rizikuoti laisve. Protestų laviną sukėlęs trijų kunigų - Prospero Bubnio, Juozo Zdebskio ir Antano Šeškevičiaus - nuteisimas ne tik kad nepadarė Bažnyčiai žalos, bet kėlė ją dar smarkiau kovoti su priespauda.

„ LKB kronika"

ir kiti pogrindžio leidiniai

„LKB kronikos" atsiradimas 1972 m. buvo labai natūralus prasidėjusios kovos už laisvę padarinys. „Kronika" gimė iš kunigų diskusijų, jog reikėtų registruoti visus persekiojimo faktus, kad ši medžiaga būtų išsaugota istorijai. Pradžioje niekas net nesvarstė, kaip tokią medžiagą reikėtų perduoti į Vakarus, nes tai atrodė neįvykdomas uždavinys. „LKB kronikos" medžiaga, apimanti daugelį Lietuvos parapijų, rodo, kad jos sumanytojai ir leidėjai nebuvo vieniši „partizanai", jie turėjo didelį pagalbininkų būrį. Reikia dėkoti Dievui už subrendusį ryžtą kovoti už laisvę, tai kovai pasirenkant ne prievartą, o viešumą ir bandant atsilaikyti prieš galimas represijas. Kovodami už laisvę, žmonės drąsėjo, atsirado daugiau patirties. Vaikai išdrįsdavo nestoti į komjaunimą, dalyvavo slaptuose susirinkimuose, rekolekcijose, pamažu atsigavo vienuolynai, atsirado pogrindinis jaunuolių rengimas kunigystei. Vienas po kito pasirodė religinio ir nereliginio pobūdžio leidiniai - „Aušra", „Rūpintojėlis", „Perspektyvos", „Dievas ir tėvynė", „Laisvės šauklys" ir kt. Jie buvo slapta platinami ir skaitomi.

Tikinčiųjų teisėms ginti

katalikų komitetas

Pasipriešinimo dvasiniam ir tautiniam genocidui kovoje labai svarbus buvo formalių grupių - lietuviškosios Helsinkio grupės ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto - įsikūrimas. Viešai kurti tokias grupes anuo metu buvo gana rizikinga, tačiau būtina, nes reikėjo, kad skambėtų ne tik anoniminis kvietimas iš pogrindžio į laisvę, bet ir aiškus viešas žodis, ko nori Tauta ir Bažnyčia. Kai kurie šių grupių nariai kunigai ir pasauliečiai nukentėjo, tačiau pasipriešinimo sąjūdis nebuvo sustabdytas.

Eucharistijos bičiuliai

Norėčiau atskirai įvardyti Eucharistijos bičiulių sąjūdžio susikūrimą ir veiklą. Sovietų valdžia negailestingai susidorodavo su kiekvienu organizuotu judėjimu, kuriame įžvelgdavo religinį ar tautinį atspalvį. Septintajame dešimtmetyje susikūręs Eucharistijos bičiulių sąjūdis buvo ir formalus, nes turėjo įstatus, ir neformalus, nes neturėjo narių sąrašų. Sąjūdžio tikslas buvo grynai religinis - daugiau dėmesio Eucharistijai, religinio sąmoningumo kėlimas, gyva tikėjimo praktika ir t. t. Šio sąjūdžio nariai tapo ir aktyviais kovos už tikėjimo laisvę pagalbininkais. Jie padėjo rinkti medžiagą pogrindžio leidiniams, juos platinti, organizuoti religines eisenas į Kryžių kalną, kryžių statymą ir t. t. Tikriausiai dėl šios priežasties sovietų saugumas Eucharistijos bičiulių nekentė ir juos persekiojo. Sąjūdžio įkūrėja sesuo Jadvyga Stanelytė, aktyvūs nariai Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas buvo nuteisti.

Solidarumas su teisiamaisiais

Pirmaisiais okupacijos metais buvo tiesiog neįmanoma viešai solidarizuotis su persekiojamais žmonėmis. Tačiau Brežnevo laikais šis solidarumas darėsi vis pastebimesnis. Kai būdavo teisiami disidentai, kunigai ir pasauliečiai katalikai, į teismus atvykdavo gana daug žmonių. Dažniausiai neįleisti į teismo salę, jie kantriai keletą dienų laukdavo, kol būdavo paskelbiamas nuosprendis. KGB pareigūnai šiuos žmones filmuodavo, susodinę į automobilius išveždavo kur nors į mišką ar kitaip rodė jiems savo neapykantą. Šitie žmonių sambūriai teismuose buvo tam tikra pilietinė mokykla, ne vienam davusi daugiau nei šiuolaikiniai universitetai.

Komunizmo nusikaltimai Lietuvoje (istorinė statistinė apžvalga)

Arvydas Anušauskas,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius

I. Nusikaltimai taikai

Agresijos planavimas, rengimas, pradėjimas ir vykdymas. 1940 m. birželio 15-17 d., pasinaudodama Antruoju pasauliniu karu bei sudėtinga tarptautine Europos padėtimi, Sovietų Sąjunga Lietuvai, Latvijai ir Estijai įteikė ultimatumus ir tas valstybes okupavo. Tuo metu buvo pasirengta ir kariniam konfliktui. Birželio pradžioje NKVD buvo pavesta paruošti platų lagerių tinklą, kur tilptų daugiau nei 60 tūkst. karo belaisvių iš trijų kaimyninių valstybių.

1940 m. birželį įvykdyta Lietuvos okupacija ir vėlesnė aneksija reiškė, kad SSRS ne tik pažeidė tarptautinę teisę ir savo tarptautinius įsipareigojimus, bet ir sulaužė dvišalius susitarimus su Lietuvos Respublika. Tai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Rusijos taikos sutartis, pagal kurią „visiems amžiams" buvo atsisakyta turėto suvereniteto į Lietuvą; 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos-Sovietų Sąjungos sutartis dėl nepuolimo ir neutraliteto, kurios veikimas buvo numatytas iki 1945 m. gruodžio 31 d.; 1933 m. liepos 5 d. pasirašyta „Konvencija užpuolimui apibrėžti", kurioje bet kokia agresija ir užpuolimas buvo draudžiami iš principo; 1939 m. spalio 10 d. sutartis dėl „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos", kurios 7 straipsnyje sakoma: „Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir, bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio".

Kai Baltijos valstybės buvo okupuotos, lietuviai kartu su kitomis Mo-lotovo-Ribbentropo paktu Sovietų Sąjungos valdžion patekusiomis tautomis (vakarų ukrainiečiais, latviais, estais, lenkais, vakarų baltarusiais), tapo sovietizavimo, o kartu ir sovietinio naikinimo, teroro arba net genocido aukomis. Čia buvo uždrausta nacionalinių ir sukarintų organizacijų veikla, atliktas valstybės aparato valymas, pakeista karinių pajėgų vadovybė, pradėtas masinis teroras. Jis tęsėsi, tik dar didesniu mastu, ir po 1944 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos reokupacijos. Buvo vykdomi karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai. Visus šiuos nusikaltimus patvirtino (įsakymais, planais), pateisino (ideologiniais, praktiniais - „visuomenės saugumo" - ir kitais motyvais) ir praktiškai įgyvendino aukščiausioji sovietinė valdžia ir jai pavaldžios institucijos.

Nusikaltimai žmoniškumui

Deportacijos. 1940-1941 m. ir 1944-1953 m. įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui - „deportacijos ir prievartiniai perkėlimai tos pačios valstybės viduje" ir „vertimas dirbti priverstinį darbą" - palietė apie 130 tūkst. žmonių (žr. 1-2 priedus). Tremtinių padėtį nustatė Sovietų Sąjungos įstatymai. Nuo 1948 m., prasidėjus masiniams lietuvių trėmimams, tremtinių padėtį dar labiau suvaržė ir reglamentavo SSRS vyriausybės nutarimai (1948 m. vasario 21 d. - „Apie tremtį, prievartinį ir specialųjį perkėlimą", lapkričio 24 d. - „Apie prievarta apgyvendintuosius") ir MVD bei MGB įsakymai (1948 m. kovo 8 d. MVD įsakymas Nr. 00246; gruodžio 7 d. MVD įsakymas Nr. 001145 ir 1950 m. lapkričio 16 d. MGB įsakymas Nr. 00552). Tremtinių teisinė padėtis buvo tokia:

1)    jie neturėjo teisės be MVD leidimo išvažiuoti iš tremties vietos;

2)    jų pasuose milicija darė žymas dėl gyvenamosios vietos apribojimo tremties rajonu (be to, pasai buvo atimti ir išduoti tik 1955 m.);

3)    ne rečiau kaip kartą per mėnesį tremtiniai buvo kontroliuojami: suaugusieji privalėjo registruotis specialiosiose komendantūrose, kurios priklausomai nuo tremtinio „pavojingumo", „aprūpinimo darbu ir gyvenamuoju plotu" turėjo teisę reikalauti registruotis dažniau; komendantai patys ar per prižiūrėtojus ne rečiau kaip du kartus per mėnesį turėjo patikrinti suaugusius tremtinius jų gyvenamojoje vietoje;

4)    Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948 m. lapkričio 25 d. įsaku „Dėl baudžiamosios atsakomybės už pabėgimą iš tremties vietų" kiekvienas pagautas bėglys buvo baudžiamas 20 metų katorgos (oficialiai įsakas lietė tik karo metais ištremtus čečėnus, vokiečius, Krymo totorius ir kitų tautybių tremtinius, bet buvo pritaikytas ir lietuviams, latviams, estams bei ukrainiečiams);

Prievartinis darbas. Į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą 1948-1951 m. atgabenta apie 80% visų lietuvių tremtinių. Pagal susiklosčiusią tremtinių skirstymo tvarką daugiausia jų patekdavo į miško kirtavietes ir medienos apdorojimo įmones. Kaip teigiama dokumentuose, 1949 m. sausio 1 d. iš 24 725 dirbusių suaugusių tremtinių 22 025 dirbo Miško ir popieriaus pramonės ministerijos įmonėse. Tai buvo sunkiausias, daug jėgų atimdavęs darbas, ir moterys jį dirbo kartu su vyrais. Pakitus gyvenimo sąlygoms, maitinimui, dauguma tremtinių susirgdavo chroniškomis ligomis. Daug jų sirgo skorbutu, tuberkulioze, širdies ir kraujagyslių ligomis ir buvo trečios arba antros grupės invalidai. Skorbutu sirgo beveik visi išvežti į Jakutijos šiaurę, prie Arkties vandenyno.

Iš atskirų dokumentų fragmentų ir tremtinių prisiminimų galima spręsti, kad visi išlikę gyvi tremtiniai sirgo įvairiomis ligomis (skorbutu, tuberkulioze, vidurių šiltine, dizenterija, širdies ir kraujagyslių ligomis ir kt.), kurias lėmė prievartinis išvežimas, netinkamos gyvenimo sąlygos tremties vietose, žala sveikatai dirbant priverstinius darbus. Pasak oficialių dokumentų, tokių išlikusių gyvų tremtinių, kurių sveikatai pakenkta priverstiniuose darbuose, 1955 m. buvo apie 104 tūkst. (kartu su vaikais).

Tremtyje prievarta buvo įdarbinta ir apie 14 tūkst. tremtinių vaikų (apie 7 tūkst. sulaukusių 16 metų, kiti 7 tūkst. - 12-15 metų amžiaus).

1941-1953 m. prievartinius darbus tremtiniai dirbo tik už maistą, o jų padėtį varžė ir reglamentavo 1939 ir 1945 m. Sovietų Sąjungos vyriausybės nutarimai. Nuo 1948 m. birželio 3 d., remiantis SSRS ministrų tarybos sprendimu, kiekvienas tremtinys už „vengimą dirbti" galėjo būti įkalintas. Galima tvirtinti, kad už prievartinį darbą nebuvo atlyginama.

1941-1953 m. pateko į tremtį mažiausiai be vieno maitintojo arba neteko maitintojų tremtyje ir dėl to kentė skurdą apie 18-20 tūkst. vaikų. Visų 1941-1953 m. tremčių metu apie 4 tūkst. išlaikytinių buvo ištremta be maitintojų. Tad iš viso 1941-1953 m. apie 22-24 tūkst. vaikų ir išlaikytinių buvo ištremti be maitintojų arba jų neteko tremtyje ir dėl to kentė skurdą.

1941, 1948-1951 m. į tremiamų žmonių sąrašus buvo patekę mažiausiai 24 tūkst. žmonių, kurie buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą arba vykti pas ištremtus šeimos narius.

Grįžusiems į Lietuvą buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams egzistavo ištisas draudžiamų profesijų sąrašas - neleista įsidarbinti jūrų laivyne, 70-yje pramonės įmonių bei įstaigų. Jiems buvo beveik visiškai užkirstas kelias išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. KGB įgyvendino tokias priemones kaip buvusių tremtinių ir politinių kalinių kompromitavimas ir moralinis politinis izoliavimas. Be to, reikia atsižvelgti į tai, jog sugrįžusieji iš Sibiro jokio turto neatgavo.

Nužudymas ar išnaikinimas, kankinimas, neteisėtas kalinimas

Kankinimai. Pagal SSRS MVD ir MGB instrukcijas jie plačiai taikyti tardant „valstybiniais nusikaltimais" kaltintus žmones, t. y. už aktyvų ir pasyvų pasipriešinimą okupacinei valdžiai. NKVD ir NKGB sistemoje tai buvo dangstoma žodžiais „fizinis poveikis", „aktyvus tardymas" ir pan. Kankinimai buvo sankcionuoti pačiu aukščiausiu lygiu. VKP(b) CK 1937 m. oficialiai leido vartoti „fizinį poveikį". 1939 m. sausio 10-20 d. VKP(b) CK dar kartą patvirtino, kad „fizinio poveikio metodą kaip išimtį būtina taikyti ir ateityje aiškių ir nepalūžusių liaudies priešų atžvilgiu kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą". Kankinimai tardymo metu buvo įslaptinti, negalėjo likti kokių nors tai liudijančių dokumentų. Pirmiausia buvo luošinami politiniai kaliniai, kurie tardyti Lietuvoje. Tokių žmonių 1944-1952 m. buvo mažiausiai 62 086, tarp jų 45 429 - rezistencijos dalyviai ir rėmėjai.

Mirties bausmės, mirtis nuo kankinimų ir nepakeliamų kalinimo sąlygų. Netektys dėl įvykdyto mirties nuosprendžio, dėl mirties sulaikant, tardant ar dėl nepakeliamų kalinimo ir darbo sąlygų, dingus be žinios:

1940-1941    m. sušaudyta 470 kalinių;

1941-1943    m. lageriuose mirties nuosprendis įvykdytas 595 kaliniams;

1944-1947, 1950-1957 m. sušaudyta 1000 kalinių;

1944-1945, 1948-1952 m. bendruose kalėjimuose žuvo 718 kalinių;

1946-1947 m. bendruose kalėjimuose žuvo apie 200 kalinių (išvestinis skaičius);

1946-1955 m. Šilutės lageryje žuvo 559 kaliniai (su vaikais).

Iš viso Lietuvoje nuo ligų, bado, nepakeliamų kalinimo ar tardymo sąlygų žuvo arba buvo nukankinti ar sušaudyti apie 3 tūkst. kalinių (iš jų 70% - politiniai kaliniai). Be to, 1941-1943 m. lageriuose mirties bausmė buvo įvykdyta 595 kaliniams. Dabar Lietuvoje žinomos dvi didžiausios komunistinio režimo aukų kapavietės - Tuskulėnai Vilniuje (palaidota apie 760 sušaudytų kalinių, iš kurių apie 50% politiniai kaliniai) ir Macikai Šilutės rajone, kur palaidota apie 560 kalinių (iš jų 70 - vaikai).

Neteisėtas kalinimas. Lietuvos sovietizavimas nebūtų pavykęs ir pasipriešinimas nebūtų buvęs nuslopintas, jeigu ne masiniai suėmimai. Kas antras lietuvis vyras tapo genocido auka arba perėjo per teroro sistemos „filtrus". Suėmimai, represinių pajėgų teroras turėjo kur kas toliau siekiančių tikslų negu vien tik pasipriešinimo slopinimas. Lietuvą visiškai pavergti ir sovietizuoti, pertvarkyti visuomenę pagal komunistinės ideologijos postulatus negalėjo būti įmanoma nevartojant prievartos ir teroro, nenaikinant patriotiškiausios ar ūkiškai nepriklausomos lietuvių tautos dalies. Tik per vienerius metus - nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. gruodžio - vienokią ar kitokią okupantų prievartą (buvo įkalinti, mobilizuoti, priversti slapstytis ir t. t.) patyrė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių, iš kurių apie 54 tūkst. buvo ilgam įkalinti, o iš jų 32 661 išsiųstas į lagerius. Būtent ilgesnį laiką kalintų arba į lagerius siunčiamų žmonių sveikata labiausiai nukentėjo, jie buvo luošinami fiziškai ir dvasiškai. Taip 1940-1953 m. į lagerius buvo išvežta apie 150 tūkst. kalinių iš Lietuvos (žr. 5 priedą). Ne visi išvežti kaliniai buvo kaltinami padarę antisovietinius nusikaltimus arba už juos nuteisti. Labai daug žmonių buvo represuota remiantis vadinamaisiais „buitiniais" straipsniais (už prievolių nevykdymą, pasų režimo pažeidimą, vykdant Lietuvos SSR 1947 m. birželio 4 d. ir 1948 m. balandžio 7 d. įsakus). Į SSRS lagerius nepolitinių kalinių iš Lietuvos išvežta apie 50-60 tūkst.

Visi kaliniai turėjo dirbti priverstinius darbus. 1940-1956 m. žuvo mažiausiai 20-25% visų į lagerius išvežtų žmonių (arba kas trečias politinis kalinys, kadangi dauguma jų buvo įkalinti ir žuvo 1941-1944 m., kai mirtingumo lygis buvo didžiausias, taip pat vėliau, kai buvo laikomi sunkiausiomis sąlygomis), arba 30-40 tūkst. žmonių (iš jų apie 20-25 tūkst. politinių kalinių). Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo apie 19 tūkst. žmonių, kurie kalinti už „ypač pavojingus kontrrevoliucinius nusikaltimus", t. y. buvo politiniai kaliniai. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą keliasdešimt tūkstančių buvusių politinių kalinių.

Sušaudyta, nužudyta sulaikant, tardant arba žuvo dėl nepakeliamų kalinimo ar darbo sąlygų, dingo be žinios apie 33% politinių kalinių (iš 80-90 tūkst.), arba apie 20-25% visų kalinių (iš 150 tūkst.).

III. Genocido nusikaltimai

Vertinant pagal genocido konvenciją, tremtiniams buvo sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. To padarinys - dalinis arba visiškas jų sunaikinimas. Kadangi daug kam nepriimtinas sovietinės žmonių naikinimo politikos įvardijimas kaip genocido politikos ir mažai kam žinomi sovietiniai dokumentai, apibrėžiantys naikintinas tautines grupes, todėl trumpai apibūdinsiu pačią sovietinio genocido definiciją.

V. Leninas, suformulavęs pagrindinius totalitarinės komunistinės valstybės egzistavimo principus, suteikė Komunistų partijai išskirtinę valdžios teisę, taip suskaldydamas visuomenę į valdytojus ir valdomuosius. Valdomųjų sluoksnis savo ruožtu buvo dalijamas į kelias dalis, kurių viena („nuverstosios klasės") iš komunistinės visuomenės turėjo būti eliminuota. Nacionaliniuose sovietinės valstybės pakraščiuose tokia politika įgavo specifinių bruožų. Pavyzdžiui, daliniu Lietuvos gyventojų sunaikinimu arba tyčiniu nepakeliamų gyvenimo sąlygų, kuriomis naikinta dalis tautos, sudarymu siekta išspręsti kur kas didesnius socialinius, ekonominius ir politinius uždavinius. Negalima nepastebėti aplinkybės, kad tautos naikinimas (komunistine ideologija pagrįstas žmonių naikinimas vadintas „nuverstųjų klasių slopinimu") buvo vienas svarbiausių Lietuvos sovietizavimo, komunistinių socialinių-ekonominių doktrinų prievartinio įgyvendinimo svertų. Sovietinės teisės apologetų nuomone, tokia politika kaip „objektyvi būtinybė" buvo įgyvendinama trimis būdais: kariniu, ekonominiu ir politiniu teisiniu.

Tarptautinė teisė genocidu laiko ištisų gyventojų grupių ar jų dalies naikinimą rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais. Nusikalstamais veiksmais kėsinamasi į konkretų asmenį, bet to priežastis - ne individualios jo savybės, bet priklausymas vienai iš nurodytų gyventojų grupių. 1946 m. lapkričio 11 d. Jungtinių Tautų rezoliucijoje ir politinės grupės naikinimas buvo apibūdinamas kaip genocidas. Bet 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį gyventojų grupių naikinimas politiniais motyvais genocidu nepripažįstamas. Būtent tuo buvo grindžiamas sovietinio teroro ir jo padarinių nepripažinimas genocidu. Visiškai nebuvo atsižvelgiama į tai, kad sovietinis žmonių naikinimas buvo nukreipiamas prieš konkrečias tautines grupes. Lietuvos ir Latvijos įstatymai, apibrėždami genocidą, į jo sąvoką taip pat įtraukia ir politinių grupių naikinimą. Tai atitinka 1954 m. Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai pateiktą Tarptautinės teisės komisijos patvirtintą kodeksą, kuriame prie nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui priskiriami „bet kurios valstybės valdžios ar privačių asmenų nežmoniški aktai, tokie kaip žudymas, naikinimas, pavergimas, trėmimai ar persekiojimai, vykdomi bet kurių civilių gyventojų atžvilgiu politiniais, rasiniais, religiniais ar „kultūriniais" motyvais".

Šiuo metu Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą konstatuoja, kad Lietuvos gyventojų žudymas, kankinimas ar deportavimas, padaryti Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos metais, atitinka tarptautinėmis teisės normomis numatyto genocido nusikaltimo požymius. Taigi atitinka genocido, kuriuo siekiama sunaikinti nacionalinę grupę, požymius. Lietuvoje genocido veiksmai pasireiškė lietuvių kaip tautinės ar nacionalinės grupės neteisėtais suėmimais, kalinimais, žudymais, trėmimais. Buvo naikinami ne žmonės be tautybės, o būtent lietuviai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas motyvuojant lietuvių kaip etninės grupės dalinio sunaikinimo ar suvaržymo būtinybe. Daugiau kaip 70% tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Kaip liudija dokumentai, SSRS 1949 m. buvo numatyta, kad „vaikas, gimęs tremtinio ir netremtinės šeimoje ir pasirinkęs tremtinio tautybę, įrašomas į tremtinių sąrašus". Ypatingos teisinės lietuvių tremtinių padėties nustatymas ir tai, kad trečdalis trėmimų aukų - vaikai, rodo, jog Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą.

Mirtis tremiant. Tremiamus žmones mirtis pradėdavo ištikti jau nuo to momento, kai trėmimų vykdytojų operatyvinės grupės įsiverždavo į jų butus ir namus. Kiekvienas bandymas pabėgti ar pasipriešinti buvo slopinamas ginklu. Į bandančius pabėgti buvo šaudoma, o sugauti ar pasipriešinę - kuo žiauriausiai sumušami. Aukų daugėjo ir paties vežimo metu. Didesnį mirusiųjų skaičių lėmė ne tik vežimo aplinkybės, kai žmonės būdavo suvaromi į gyvulinius vagonus, laikomi antisanitarinėmis sąlygomis, patirdami oro, o neretai ir maisto stygių bei didelius dvasinius išgyvenimus. Didesnį aukų skaičių lėmė ir tremtinių sudėtis: juk daugiau kaip 70% tremtinių sudarė moterys ir vaikai. 1941-1953 m. į tremtį buvo išvežta ne mažiau kaip 39 tūkst. vaikų ir 50 tūkst. moterų (žr. 3 priedą).

Be vaikų, vežant pirmieji mirdavo senyvo amžiaus žmonės, nėščios moterys, ešelonuose gimę kūdikiai (jie nebuvo įtraukiami į tremtinių skaičių, jei tremties vietų nepasiekdavo gyvi). Pavyzdžiui, vien tik MGB duomenimis, 1948 m. vežant 30 888 tremtinius (77,2 % visų per didįjį trėmimą ištremtų žmonių) tremties vietos nepasiekė arba buvo pakeliui sužaloti 198 tremtiniai, iš kurių 47 mirė ir 104 palikti pakelės ligoninėse. 1949 m. kovo mėnesį pakeliui į tremties vietą mirė ne mažiau kaip 50 žmonių, tarp jų - daug kūdikių. 1951 m. spalio mėnesio vežimo metu tremties vietos nepasiekė 39 vaikai.

Mirtis tremtyje. Iš 132 tūkst. žmonių (kartu su 1945-1952 m. gimusiais tremtyje), kurie 1941-1952 m. buvo „amžinojoje tremtyje", 28 tūkst. žuvo nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Negalutiniais duomenimis, 1953-1958 m. tremtyje mirė dar apie 3500 žmonių (dokumentai patvirtina 1773 žmonių mirtį, bet nėra duomenų apie tremtinių mirtingumą 1953, 1955 ir 1958 m.). Tremtiniai mirdavo iki pat išlaisvinimo dienos. Dar apie 50 tūkst. žmonių ilgai negalėjo grįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.

IV. Karo nusikaltimai

Civilių asmenų pasirinkimas užpuolimo objektu, neatrankinis užpuolimas, keliantis grėsmę civiliams gyventojams, betikslis miestų, kaimų ir gyvenviečių naikinimas arba niokojimas, nepateisinamas karine būtinybe, karo įstatymų ir papročių pažeidimas.

1944—1945 m. vykdytos fizinio žmonių naikinimo akcijos savo mastu pranoko visas 1946-1953 m. akcijas. MVD kariuomenės daliniai, pavaldūs frontų užnugario apsaugai, pasienio kariuomenei ir geležinkelių apsaugos bei vidaus kariuomenei, savo baudžiamąsias operacijas prieš ginkluoto pasipriešinimo dalyvius ar bet kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis pradėjo nuo pat 1944 m. liepos mėnesio, bet didžiausią mastą vadinamosios karinės čekistų operacijos įgavo

1944 m. gruodžio mėnesį. Žudynės vyko visose Lietuvos apskrityse. Tik 1944 m. gruodžio mėnesį dešimtyje valsčių sudeginti 144 lietuvių ūkiai ir sudeginti (nušauti) 265 lietuviai. Iš 20 156 žmonių, kuriuos 1944-1953 m. NKVD (MVD) ir MGB pavadino partizanais (dokumentuose jie niekinamai vadinami banditais) ir nužudė, apie 5 tūkst. buvo beginkliai žmonės. Dokumentais pagrįsta išvada galėtų būti viena:

1944-1953 m. NKVD (MVD) ir MGB vykdytos karinės baudžiamosios operacijos (nesvarbu, kas jas vykdė - divizijos, pulkai, kuopos, komandos ar karinės čekistų grupės) buvo pagrindinis lietuvių žudymo būdas. MVD, MGB ir jų kariuomenė buvo pagrindinė visų karo nusikaltimų vykdytoja.

Pavyzdžiui, daug duomenų išliko apie NKVD vidaus kariuomenės 4-osios divizijos baudžiamąsias operacijas, kurių metu dažnai buvo žudomi beginkliai žmonės: baudėjai gruodžio 13 d. 16 km į pietus nuo Ukmergės sudegino daržinę ir nužudė 8 žmones; gruodžio 17 d. 6 km į šiaurės rytus nuo Mielagėnų (Švenčionių apskr.), Radučių k., sudegino namą ir nužudė 7 žmones; gruodžio 17 d. 30 km į pietvakarius nuo Utenos, Klovinių k., sudegino namą ir nužudė 13 žmonių; gruodžio 19 d. Kvetkų ir Suvainiškio apylinkėse (30 km į rytus nuo Biržų) sudegino vieną ūkį ir nužudė 15 žmonių; gruodžio 28 d. Stulių ir Miškiniškių apylinkėse (16-28 km į rytus nuo Utenos) sudegino namą ir daržinę, nužudė ir sudegino 14 žmonių. 1944 m. gruodžio 17-21 d. 13-ojo pasienio pulko batalionas Čekiškės valsčiaus (Kauno apskr.) Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimuose sudegino 46 sodybas ir nužudė 56 žmones, o gruodžio 22 d. 5 km į rytus nuo Vilkijos (Bubių, Ligainių, Padaugavės ir kt. kaimuose) sudegino 9 sodybas, nušovė 16 ir sudegino 4 žmones. Merkinės valsčiaus Klepočių kaime nužudyti 22 žmonės, Lizdų kaime - 10 (iš jų 2 moterys) ir t. t. Iš viso šiame valsčiuje nužudyti 48 žmonės.

NKVD vidaus kariuomenės 4-oji divizija tik per savo operacijas 1944    m. gruodžio 13-1945 m. kovo 31 d. nužudė 1817 žmonių. Iš jų apie 550 buvo partizanai, o visi kiti - beginkliai gyventojai (dažniausiai nuo mobilizacijos besislapstą vyrai). Didžiausios žudynės vyko 1944-1945 m. (žr. 6 priedą).

Privačios ar visuomeninės nuosavybės grobimas (karo įstatymų ir papročių pažeidimas).

1944 m. gruodžio mėnesio pradžioje SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojas S. Kruglovas nurodė, jog „būtų tikslinga LSSR liaudies komisarų tarybos vardu kreiptis į nelegaliai gyvenančius banditus su siūlymu numatytu laiku legalizuotis, nurodant, jog priešingu atveju jų šeimos bus ištremtos į Sibirą, o turtas - konfiskuotas". Tuo metu turtas buvo konfiskuojamas, o namai dažnai ir sunaikinami. Pavyzdžiui, 1945    m. liepos mėnesį M. Suslovas savo pranešime J. Stalinui rašė apie 30 899 ūkių (t. y. 10% visų ūkių) visišką ar dalinį konfiskavimą. Tarp jų buvo 4055 suimtų „liaudies priešų" ūkiai.

V. Žala Lietuvos valstybei

Pabaigoje reikėtų trumpai susumuoti Lietuvai padarytą žalą. Visos Lietuvos visuomenės dalys, pagaliau visa valstybė ir kiekvienas pilietis patyrė didžiulius nuostolius. Reikėtų pasakyti, kad ne mažiau kaip 456 tūkst. žmonių (kas trečias suaugęs lietuvis; lietuviai sudarė 93% kalinių ir 96% tremtinių) tapo sovietinio teroro aukomis, patyrė vienokią ar kitokią prievartą. Iš jų apie 350 tūkst. buvo įkalinta, išvežta į tremtį ir Gulago lagerius ar nužudyta Lietuvoje (įkalino, išvežė į tremtį Sibire ir į Gulago lagerius 332 tūkst. žmonių - apie 25-33% ten žuvo ir apie 25% negalėjo grįžti į Lietuvą - bei apie 26 tūkst. nužudyta Lietuvoje), apie 500 tūkst. dėl vykdyto teroro, karo sąlygų ar okupantų sprendimų turėjo palikti Lietuvą (žr. 11 priedą). Kartu su nacistinės diktatūros aukomis (ji fiziškai sunaikino 245 tūkst. žmonių, iš jų apie 200 tūkst. žydų) Lietuvos gyventojų nuostoliai siekia 33% bendro 1940 m. šalies gyventojų skaičiaus.

Žalą, padarytą Lietuvos Respublikai, skaičiuojant materialine išraiška, gaunami milžiniški skaičiai: 278 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 1,849 mlrd. JAV dolerių žala padaryta vykdant genocidą ir represijas, 53,8 mlrd. JAV dolerių žala - dėl trėmimų ir vežimų į Gulago lagerius (negautos nacionalinės pajamos) ir t. t. (žr. 10 priedą). Sovietizaciją lydėjęs teroras, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisus socialinius sluoksnius su visa jų puoselėta kultūra, turtu, visuomenine įtaka. Lietuvių tautos demografiniai, turtiniai ir visi kiti patirti nuostoliai ilgai lėmė ir tebelemia dabartinės Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą kaip amžinas komunistinio režimo nusikaltimų paminklas.

Kroatija - Jugoslavijos komunizmo auka

Jure Knezovicius,
Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos prezidentas

Komunistų atėjimas į valdžią 1945 m. Kroatijoje reiškė ne tik naują visuomeninę politinę santvarką, bet ir Jugoslavijos valstybės atkūrimą. Dauguma kroatų šiuos istorinius pokyčius, kuriuos rėmė ir dalis kroatų inteligentų, sutiko nenoromis ir su baime, suvokdami, kad jie jau seniai buvo neišvengiami.

Priklausydama Austrijos-Vengrijos imperijai, bet išlaikiusi savo valstybingumo tradicijas, identitetą ir autonomiją, įskaitant parlamentą (saborą) bei ginkluotąsias pajėgas (Tėvynės gvardiją), Kroatija 1918 m. gruodžio 1 d., laiminama ir palaikoma laimėjusių valstybių, tapo naujos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės dalimi. Ši valstybė su savo pseudoparlamentu 1929 m. įvedus monarchinę fašistinę diktatūrą buvo pervardyta Jugoslavijos karalyste.

1918 m. priimta į Jugoslavijos valstybę, Kroatija prarado valstybingumo bruožus. Kroatai šį žingsnį įvertino kaip neleistiną ir neteisėtą. Plebiscito inicijuota nebuvo, o ir kroatai šiuo klausimu nepasiūlė jokios išeities ar savo nuomonės. Kroatų saboras, taip ir neturėjęs galimybės svarstyti ar tvirtinti susijungimo su Jugoslavijos Karalyste sprendimų, buvo tiesiog paleistas. Kroatijos įstatymai buvo paprasčiausiai pakeisti Serbijos karalystės įstatymais, o valstybės administracija, švietimu ir kitomis socialinio gyvenimo sritimis asmeniškai ir politiškai buvo siekiama stiprinti Serbijos, vadinasi, Jugoslavijos, sąmoningumą.

1929 m. panaikinus parlamentinę santvarką, buvo uždrausti ir tautiniai simboliai (vėliava, ūkių herbai ir t. t.), neleidžiama netgi minėti kroatiškų vardų.

Pirmosios ginkluoto konflikto žiežirbos pradėjo kibirkščiuoti praėjus vos keletui dienų po naujosios valstybės paskelbimo, kai 1918 m. gruodžio 5 d. centrinėje Kroatijos sostinės Zagrebo aikštėje jungtinė Jugoslavijos kariuomenė nužudė daugybę tėvynės gvardiečių.

1919 ir 1920 m. daug kur per šalį nuvilnijo streikų banga - valstiečiai reikalavo atlygio už Jugoslavijos kariuomenei ženklinamus gyvulius, o serbų ginkluotosios pajėgos ėmėsi smurto. Atėjo permainų metas. Tautinę kroatų savimonę ypač sustiprino visuomenės judėjimas. 1924 m. pabaigoje monarchistinis režimas uždraudė tuo metu stipriausios Kroatijos politinės jėgos - Valstiečių partijos - veiklą ir suėmė jos lyderį Stjepaną Radię.

Didžiosios Serbijos vizijos šalininkas ir Belgrado Asamblėjos parlamento narys 1928 m. Asamblėjos sesijos metu sukėlė žudynes, kurių metu žuvo du parlamentarai kroatai. Tarp sužeistųjų buvo ir Radię, kuris, taip ir neatsigavęs, po kelių savaičių mirė. Po žudynių Asamblėjoje kilęs triukšmas paspartino radikalias politines Kroatijos permainas. Darbininkai ir studentai reiškė didžiulį nepasitenkinimą, iš dalies buvo nepatenkinti ir buržuaziniai visuomenės sluoksniai, iš kurių vėliau susiformavo nauja politinė jėga - ustašių judėjimas. Šis judėjimas palaikė besąlyginę ginkluotą kovą siekiant sužlugdyti Jugoslaviją ir atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę.

Atsakydamas į kroatų nacionalistų veiksmus, jugoslavų režimas paprasčiausiai padidino priespaudą. Didėjo politiškai aktyvių kroatų emigracija, dešimtys tūkstančių jų išvyko į užsienį - tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių priežasčių. Demografiniai, ekonominiai ir kultūriniai priverstinio prijungimo prie Jugoslavijos padariniai kasdien darėsi vis skaudesni.

Jugoslavijos karalystės politinį gyvenimą ženklina žiaurumai, žudynės, politinės aferos ir piliečių teisių bei laisvių ribojimas. Tuo buvo siekiama silpninti tautinę savimonę ir sukurti naują, jugoslavų, tautą. Deja, šį procesą palaikė Vakarų Europos valstybės, pirmiausia Prancūzija ir Didžioji Britanija, savaip prisidėjo ir fašistinė Italija su nacistine Vokietija. Iš tikrųjų Kroatijos separatistų struktūrą ir užsienio ryšių politiką apibrėžia didžiųjų valstybių Jugoslavijos režimui siūloma parama. Separatistai buvo priversti ieškoti revizionistų kariuomenės paramos.

Nenatūralus Jugoslavijos valstybės kūrimas be socialinio, politinio ir kultūrinio įteisinimo bei žiaurios, nedemokratiškos režimo naudotos priemonės lėmė greitą Jugoslavijos valstybės ir jos kariuomenės skilimą 1941 m., nors paskutiniu momentu, 1939 m., Jugoslavija ir mėgino atsisakyti griežtos centralizuotos valdymo santvarkos. 1941 m. pavasarį Jugoslavija subyrėjo lyg smėlio pilis, bet tai turėjo įtakos tik serbams, nes jie galėjo susiburti tik į Jugoslavijos valstybę.

1918-1941 m. vykusiose socialinėse ir politinėse permainose Jugoslavijos komunistų partija reikšmingesnės įtakos neturėjo. Priklausanti Komunistų Internacionalui ir būdama tarptautinio komunistinio judėjimo skleidėja, savo strategiją ir taktiką partija ramstė idėjomis ir banaliomis frazėmis, neturėjusiomis didesnio poveikio nei kroatams, nei kitoms Jugoslavijos tautoms. Nors Jugoslavijoje buvo sunki ekonomikos krizė ir apskritai skurdas, svarbiausia socialinė ir politinė šalies problema buvo nacionalinis klausimas, tai yra identiteto bei valstybės pilietybės pripažinimas ir autonomiška raida.

Supratusi, kad, nespręsdama nacionalinio klausimo, nesulauks platesnės visuomenės paramos, antrojo dešimtmečio viduryje Jugoslavijos komunistų partija (JKP), gavusi Kominterno nurodymus, atsisakė atviros unitarinės Jugoslavijos politikos ir gudriai mėgino tariamai domėtis tautiniu judėjimu. Vis dėlto trečiojo dešimtmečio viduryje, vėl vykdydama Maskvos nurodymus ir norėdama išsaugoti Jugoslaviją, partija jau buvo linkusi remti liaudies fronto politiką. Siekdama pavaizduoti tokį posūkį kaip galima natūraliau, partija įkūrė skyrius Slovėnijoje ir Kroatijoje, tačiau didelio pritarimo nesulaukė. Elgdamasi kone kaip „paklusniausia Kominterno narė" (komunistų literatūroje buvo net tokių posakių!), JKP vykdė visus iš SSRS gautus Stalino įsakymus, vadinasi, buvo patyrusi, dirbtinai infiltruota politinė jėga. Anot oficialios partijos statistikos, 1941 m. pavasarį ji turėjo apie 12 tūkst. narių.

Kai 1941 m. Kroatijos separatistai, užtariami Ašies valstybių, paskelbė nepriklausomą Kroatiją, Jugoslavijos komunistų partija reagavo pasyviai, nes Sovietų Sąjunga sąjungininkų saitais vis dar buvo susijusi su Trečiuoju reichu, tai yra su Ašies valstybėmis. Ginkluotą pasipriešinimą komunistai pradėjo tik po 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Pasipriešinimu buvo siekiama palengvinti karinę SSRS padėtį ir tuo pat metu paraginti atkurti Jugoslaviją bei įvesti joje komunistinę santvarką.

Šis komunistų raginimas, kurį nustelbė Kroatijos nepriklausomybės atkūrimas, nesulaukė kroatų dėmesio. Pirmaisiais ginkluoto pasipriešinimo mėnesiais komunistus palaikė serbai, kuriems įkurta Kroatijos valstybė kėlė pavojų. Komunistų partizanai kovojo petys į petį su didžiosios Serbijos šalininkais (četnikais). Šie, nors ir prastai organizuoti, o kartais ir visai neorganizuoti, buvo ištikimi pasitraukusiai iš šalies ir Londone radusiai prieglobstį Jugoslavijos vyriausybei.

Siekdami paskatinti kroatus įsitraukti į kovą, komunistai patys dalyvavo sabotaže ir ginkluotuose susirėmimuose, taip tikėdamiesi pakurstyti reakciją ir sulaukti šalyje dislokuotų Vokietijos bei Italijos karinių pajėgų, o tam tikru mastu ir pamažu formuojamos Kroatijos kariuomenės atsakomųjų veiksmų. Po tokių veiksmų kilo grėsmė gyventojų saugumui ir teisėms, todėl dalis jų pasitraukė į miškus. Taip jie pateko į karingos ir gerai organizuotos komunistų mažumos įtaką. Įvykiai pakrypo tokia linkme, jog didžiumą nepartinių pritraukusiam pasipriešinimo judėjimui vadovavo komunistai.

Paskui vykusiame kruviname pilietiniame kare abi pusės įvykdė sunkių karo nusikaltimų. Atkuriant Jugoslaviją, 1941-1945 m. vyko baisios komunistų vadovaujamos buržuazijos ir politinių oponentų partijų narių žudynės. Nužudyti keli šimtai katalikų ir stačiatikių kunigų bei islamo šventikų. Prisidengę ateizmo idealais ir politika, komunistai griebėsi baisaus smurto, kad kroatų tautai užkirstų kelią tapti šiuolaikine valstybe, kur sugyvena daug religijų. Menkiausius Bosnijos ir Hercegovinos musulmonų mėginimus tautiškai prisidėti prie Kroatijos valstybės idealų komunistai laikė nusikaltimu, o ketinimų įkurti savarankišką kroatų ortodoksų bažnyčią nuožmiai sužlugdydavo tiesiog užuomazgas.

Tuo metu buvo nužudyta kelios dešimtys tūkstančių žmonių, bet šitai visiškai nustelbė 1945 m. vykdytos civilių žmonių ir sužlugdytos nepriklausomos Kroatijos valstybės karinių būrių masinės skerdynės. Siekdamos įgyti daugiau Maskvos valdžios palankumo, buvusios Britų karinės pajėgos 1945 m. gegužės viduryje Karintijoje (Austrija) perdavė kroatų (taip pat slovėnų ir serbų) pabėgėlius B. Tito armijai, kuri be jokio teismo nužudė daugybę civilių ir karo belaisvių. Šios didžiulės tremtinių minios likučiai buvo išsiųsti į vadinamąjį Kryžiaus kelią. Išbadėjusių, pusnuogių belaisvių kolonas varė pirmyn. Dauguma jų buvo vos perėję Austrijos ir Jugoslavijos sieną. Jų kelią žymėjo daugybė pavienių ir masinių žudynių be jokio teismo. Daug pervargusių, ligotų ir išbadėjusių žmonių mirė pakeliui nuo išsekimo.

Jugoslavijos komunistų pateikiama išduotų ir vėliau nužudytų žmonių statistika skiriasi. 1949 m. Jugoslavijos vidaus reikalų ministerija išleido dokumentą, pasak kurio 1945 m. gegužę į nelaisvę paimta 341 tūkst. priešo kareivių, 100 tūkst. iš jų nužudyta. Šiame dokumente neužsimenama apie nužudytus civilius. Išsamių mokslinių tyrimų taip ir nebuvo atlikta, tačiau dauguma šaltinių nurodo, kad be teismo buvo nužudyta daugiau nei 200 tūkst. (tuo tarpu jugoslavai tenurodo 50 tūkst. aukų).

Panašiai kaip karo belaisvius ir civilius pabėgėlius, komunistai pradėjo doroti ir „klasinius priešus". Iš Jugoslavijos pabėgo per 300 tūkst. gyventojų (neskaitant kelių šimtų tūkstančių Dunojaus vokiečių, kurie tapo tikro genocido aukomis). 1945 m. daugiau nei 200 tūkst. žmonių dėl „bendradarbiavimo su okupantų kariuomene" buvo atimta teisė balsuoti. Karo ir paskubomis sušaukti „liaudies" teismai teisė tūkstančius žmonių - dažniausiai būdavo skelbiamas mirties nuosprendis. Užfiksuota daugybė atvejų, kai mirties nuosprendį kaltinamajam paskelbdavo jau bausmę įvykdžius. Vienas komunistų vadovų sušaukė į Zagrebą savo šalininkus, kad ištemptų „klasinius priešus" bei „okupantų tarnus" į gatves ir kaip šunis nušautų: teismo jie nenusipelno - Sovietų žvalgybos (NKVD) pavyzdžiu juos tiesiog reikia sunaikinti!

Susidorojimai su tariamais režimo priešais (kunigais, inteligentais, civiliais) vyko keletą metų. Anot vieno Jugoslavijos šaltinio, Nacionalinės gynybos korpusas (JNGK), vienas iš Jugoslavijos žvalgybos ir represinių padalinių, išformuotas 1953 m., nužudė, sužeidė ar įkalino apie 116 tūkst. „priešų" (nužudyta 26 974).

Atsitiktinės publikacijos apie komunistų režimo „laimėjimus" kovojant su „klasiniais priešais" atitiko užsienio ir vidaus politikos tikslus. Pavyzdžiui, užsienio politikoje tokie straipsniai glaistė tarp Tito ir Stalino kilusius nesusipratimus, tuo Maskvai įrodant, kad Jugoslavija iš komunizmo kelio neiškrypo. Tuo pat metu šalies viduje buvo siekiama parodyti komunistų galią nuslopintiems priešams. Vis dėlto moksliškai tirti aukų skaičių buvo griežtai uždrausta. Mėginusieji aiškintis režimo aukų skaičių buvo nužudyti arba ilgam įkalinti.

Panašiai Jugoslavijos komunistai pasinaudojo politiniais procesais siekdami užgniaužti minties, žodžio ar spaudos laisvę. 1945-1989 m. buvo nuteista kelios dešimtys tūkstančių kroatų. Yra apskaičiuota, kad šios tautos atstovai, kurių tėvynėje teliko vos 4,5 mln., kalėjo daugiau nei 500 tūkst. metų. Nepartiniai kroatų politikai, vyskupai, pareigūnai, rašytojai ir žurnalistai tapo politinių žmogžudysčių ir ilgo kalinimo aukomis. Dėl tokio teroro kroatai po žydų ir airių yra trečia labiausiai pasaulyje išsibarsčiusi tauta.

Dėl 1948 m. įvykusio B. Tito konflikto su Stalinu Jugoslavija tapo demokratinių Vakarų numylėtine, todėl net ir šiandien daug kas nieko nežino apie Jugoslavijos režimo vykdytas politinių oponentų represijas, kurios daugeliu atvejų buvo daug žiauresnės ir dažnesnės nei kitose komunistinėse Europos šalyse.

Tegul ši trumpa apžvalga nutraukia slaptumo skraistę, dengusią jugoslavų komunistų Kroatijoje vykdytus žvėriškumus.

Komentaras apie Baltarusijos inteligentų likimą

Maja Kliaštornaja

Noriu pakomentuoti mūsų gerbiamojo profesoriaus kalbą. Jis yra universiteto komisijos pirmininkas. Jūs patys suprantate, jis negalėjo atvažiuoti, nors ir labai gerbia šią publiką. Aš nenoriu skaityti jo pranešimo apie baltarusių istorijos iškreipimą tik todėl, kad jis, parašytas profesionaliai, yra baltarusių kalba. Man dabar labai sunku atsisakyti autoriaus laiško ir iš karto versti, todėl paprasčiausiai aš paprašysiu, kad šį pranešimą įtrauktų į leidinį, kuris paskui bus išleistas apie Kongresą.

Noriu pasakyti, kad Baltarusijos istorija nuėjo labai sunkų kelią, naikinimo kelią. Stalinas taip „mylėjo" Baltarusiją, kad duodamas leidimą sukurti Baltarusijos Socialistinę Respubliką sunaikino teisėtą šios šalies valdžią - Baltarusijos liaudies valdžią. Sušaudė Baltarusijos veikėjus, istorikus, rašytojus, t. y. sunaikino kultūrą. Aš esu baltarusių poeto Todoro Kliaštornovo duktė. Tuo metu, kai jis buvo sušaudytas Kurapa-tuose (tai įvyko 1937 m.), sušaudyta daugiau kaip 20 žmonių iš Rašytojų sąjungos. Tuomet buvo šaudomi ministrai, tarp jų švietimo ir kultūros ministrai. Moteris tuo metu veždavo etapais. Man, galima sakyti, pasisekė, nes mama mane vežė slėpdama po savo paltu, o kitus du vaikus iš jos atėmė. (Labai atsiprašau, nenorėjau taip emocingai kalbėti, aš tuojau susiimsiu.) Visa tai liudija, kaip buvo naikinama Baltarusijos kultūra. Kalėjimuose, lageriuose, vaikų barakuose mes netgi nežinojome žodžio „Baltarusija".

Kai pradėjau kalbėti apie Baltarusiją, jau buvau suaugusi moteris. Į Baltarusiją grįžau septyniolikos metų ir netekau žado, nustojau kalbėti rusiškai, todėl man dabar labai sunku tai daryti. Noriu pasakyti, kad Kazachstane aš daug ką mačiau nesuprasdama, kas vyksta. Tai buvo gyvenimo norma. Gyvenimo norma mums buvo žiūrėti į čečėnus, kuriuos ten deportavo. Mes, vaikai, kai jau buvo leista mums išeiti iš barakų (tada buvome apie 6-7 metų), bėgdavome žiūrėti į čečėnus. Jų buvo labai daug. Jie tiesė kelius ir neturėjo kur gyventi, netgi palapinių nebuvo. Kazachstane tuo metu buvo labai dideli šalčiai ir labai karštos vasaros. (Neseniai, kai aplankėme tas vietas, pamatėme, kad dabar ten klimatas jau pasikeitęs.) Jie mirdavo, nes jų valgis buvo nedidelė porcija kukurūzų, kuriais jie dalijosi su mumis, vaikais. Todėl šiandien man labai skaudu girdėti ir matyti reportažus, kurie rodomi iš Čečėnijos. Man paskui pasakojo, kaip jie grįžo, kokia buvo jų kultūra, bet tai jau nukrypimas nuo Baltarusijos temos.

Kai sušaudymas Baltarusijoje tapo paprasčiausia naikinimo norma, tai buvo karas, bet tas karas nebuvo paskelbtas. Visi žinojo, kas vyksta, bet niekas negalėjo pasakyti, niekas nesuprato, kodėl tai vyksta. Kiekvienas tikėjo ateitimi, tikėjo giminaičiai, mes visi tai išgyvenome ir bent dauguma iš mūsų žino, kas tai yra. Buvo rengiamas įsakas. 1937-ieji - tai metai, kai buvo daug žudynių. Žudynių diena nepažymėta nė vienoje enciklopedijoje, bet būtent tai yra kruvinoji data. Minėtasis įsakas Nr. 33 skelbė tai, kad Baltarusijoje reikėtų naikinti visą kultūrą. Buvo naikinama kultūra, naikinamos knygos. Buvo išleistas specialus leidinys visiems knygynams, visoms bibliotekoms. Šis leidinys buvo 12 puslapių ir turėjo 412 punktų. Jame buvo įvardytos ne tik grožinės literatūros knygos, bet pasitaikė ir labai juokingų atvejų, kai buvo išvardytos antros klasės knygos. Aišku, čia buvo ir istorijos knygos, enciklopedinė medžiaga, t. y. žodynai, tokie kaip matematikos, istorijos ir kitų mokslų. Jie turėjo būti visiškai sunaikinti. Čia yra ir mano tėvo, kurio knygos taip pat turėjo būti sunaikintos, pavardė. Buvo tik viena nuolaida - laikraščiai ir žurnalai, kurie buvo leidžiami visus metus, jie nebuvo išimti iš prekybos ir apyvartos. Ir kai įvyko vadinamasis atšilimas, kai kuriuos išlikusius kūrinius buvo galima rinkti. Kai kas buvo išsaugota archyvuose, bet kol kas tie archyvai mums neatidaryti. Mano tėvo Todoro Kliaštornovo, poeto, lyriko, kūriniai, jį suėmus, beveik visi buvo sunaikinti, sudeginti.

Tai čia yra Baltarusijos istorija ir Stalino meilė Baltarusijai. Aš noriu pasakyti, kad šiandien pas mus vėl pasitaiko nukrypimų. Istorikų, kultūrologų, literatų ir politikų nuomonės išsiskyrė. Yra tokių, kurie linksta prie anų laikų. Aš nežinau kodėl, gal kad žmogus dar neprisitaikė, dar gyva baimė. Yra ir tokių, kurie jau negali nueiti nuo tiesos kelio. Jūs puikiai žinote, kaip yra šiandien su Konstitucija, jūs puikiai žinote, kokia padėtis šiandien kitose srityse ir mūsų valdžioje. Toliau mums viskas neaišku, mes gyvename pagal tokius įstatymus, kurie nepriimtini, nesuprantami, bet jie veikia. Jie veikia kaip okupacija, kurios mes nenorime, bet ji yra, egzistuoja ir tęsiasi. Ir mes nežinome, kiek ji truks. Baltarusiai jau turi eiti kitu keliu, jie neturi tapti ta mase, kurią galima stumti tam tikru keliu. Tai jau kitas žmonių tipas, todėl baltarusiai gyvena ir gyvens.

Mes švenčiame Valios dieną, Baltarusijos Liaudies Respublikos paskelbimą. Šiemet Valios diena buvo baisi, baisu, kas buvo Baltarusijoje. J. Koloso aikštė Baltarusijoje buvo apsupta policininkų. Tai buvo mūsų politinis veikėjas, rašytojas. Ir kai aš atėjau į tą aikštę, buvo baisu žiūrėti. Galbūt jokiais okupacijos metais nebuvo tokio ginkluotų žmonių kordono. Žmonės negalėjo išeiti, taip pat nebuvo galima prieiti prie šios aikštės. Ir aš pakliuvau į šį veiksmą. Aš atėjau tą dieną tarsi prisimindama, kas vyko tame lageryje, kuriame buvau, kas vyko su mano tėvais, kas vyko su mama, tėvo jau nebuvo, kai mus kažkur varė, nuolat apieškodavo. Čia irgi mane apieškojo, liepė nusirengti. Nebuvo galima palikti plaukuose net segtuko. Ir štai taip paskui mane užsidarė vartai ir aš buvau už tų grotų. Galėjau matyti, kaip atvesdavo ten kitus jaunus žmones ir darydavo su jais tą patį.

Bet baimės nėra. Atleiskite už mano emocijas. Baltarusija būtinai pasuks teisingu keliu. Mes dalyvaujame šiame Kongrese. Kai aš klausiausi atidaryme sveikinimo kalbos, mane sukrėtė, kad pagaliau tai įvyko. Sėkmės jums darbe, ir mes palaikysime jus. Ateis laikas, ir mūsų režimas irgi bus sugriautas. (Plojimai)

Komunizmo nusikaltimai Albanijoje šeštajame dešimtmetyje

Koci Moisiu,
Albanijos antikomunistų demokratų sąjungos vicepirmininkas

Visus nusikaltimus, kuriuos vykdė fašistinis nacių režimas, pasmerkė Tarptautinis teismas, o jo vykdytojai buvo paskelbti nusikaltėliais. Tačiau komunistinė sistema ir jos įvykdyti nusikaltimai niekada nebuvo pasmerkti ir niekada nebuvo teismo. Todėl aš manau, kad visų pirma turime išsiaiškinti vieną dalyką - komunizmas nėra susijęs su kokia nors nauja politine sistema. Iš esmės jis yra tam tikra neofašizmo atmaina, kuri apima vergiškumo principus, paveldėtus iš praėjusių šimtmečių. Iš tiesų komunizmas tapo keiksmažodžiu. Kai sakome žodį „komunizmas", prisimename milijonus nusikaltimų ir baisumų, kuriuos jo rėmėjai vykdė visame pasaulyje. Žuvo daug žmonių, tačiau iki šiol Tarptautinis teismas komunizmo nepasmerkė, o ką jau kalbėti apie moralinį Niurnbergą. Vien tik toks bandymas gali atskleisti visus baisumus, kuriuos vykdė ši sistema.

Man didelė garbė dalyvauti šiame Kongrese. Mes iš tiesų turime galimybę išsamiai analizuoti visus tuos įrodymus, kurie liudija mano šalyje komunistų režimo įvykdytus nusikaltimus. Verta paminėti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Albanijoje buvo tik 1 mln. gyventojų. Nors mūsų buvo tiek mažai, komunizmo režimo sąlygomis išgyvenome labai daug sunkių dienų. Moterų ir vyrų, kuriems įvykdytas mirties nuosprendis, yra 5577. Mirusių kalėjimuose arba priverstinių darbų koncentracijos stovyklose yra 9888 vyrai ir 77 moterys. Išvaryta ir į koncentracijos stovyklas uždaryta 48 217 vyrai ir 10 792 moterys bei vaikai. Daugiau kaip 7 tūkst. jų mirė patirdami didžiules kančias.

Taip pat svarbu paminėti siaubingus vadinamosios klasių kovos padarinius. Klasių kovą iš tiesų galima laikyti tam tikra apartheido atmaina. Mūsų šalyje kairiosios partijos klasių kovos net nemini, tarsi jos tą pusę šimto metų ir nebūtų buvę. Komunistinė imperija, pavergusi daugiau nei trečdalį pasaulio gyventojų, buvo tiesiog carinės Rusijos pakaitalas. Komunistinės imperijos architektas buvo Leninas. Šiandien Rusijos visuomenė privalo suvokti, kokią tragediją žmonija patyrė dėl komunistų režimo. Tegul nūdienos Rusija seka Vokietijos pavyzdžiu ir atsiprašo už tai, kuo jos imperija nusikalto žmonijai.

Norėčiau pasakyti keletą žodžių apie save. Kartu su savo draugais, nukentėjusiais nuo komunistinio teroro, dalyvauju čia. Mes buvome kalinami. Ypač nuo represijų nukentėjo medikai. Aš pats esu gydytojas. Mano gimtajame Albanijos mieste, kuriame gyveno ne daugiau kaip 15 tūkst. žmonių, komunistai įkalino kelis gydytojus ir daugiau kaip 20 iš pagalbinio medicinos personalo tokioje stovykloje, kuri panaši į Bukovinos stovyklą Rumunijoje. 1973 m. buvome paleisti, tačiau į mus visą laiką žiūrėjo kaip į kriminalinius nusikaltėlius. Per visą okupacijos laikotarpį, tiek tada, kai Albanija buvo okupuota komunistų, tiek kai ji kentė nuo fašistų, kentėjo jos tauta. Dauguma mūsų, kurie patyrėme sunkių sveikatos problemų, buvo gydomi ne savo šalyje, o už jos ribų: Vokietijoje, Prancūzijoje, kur rado prieglobstį ir kiti mūsų intelektualai.

Albanija, kuri tapo paskutiniu komunizmo bastionu Europoje, labai panaši. Tam tikru metu ten vyko tas pat, kas dabar vyksta Kosove vadovaujant S. Miloševičiui. Aš kreipiuosi į visus Kongreso dalyvius, kad pasmerktų tą praeities laikotarpį ir įvykdytus nusikaltimus. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

Sovietų ir nacių aljansas bei Vakarų komunistų partijos

Herbertas Romersteinas,
buvęs JAV Kongreso narys

Paktas, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė nacių Vokietija ir Sovietų Rusija, sudarė sąlygas kilti Antrajam pasauliniam karui. Vokietijoje ir Sovietų Rusijoje nacių ir komunistų diktatūrų vergų darbo stovyklose aukų padaugėjo milijonu, prasidėjo masinės žudynės. Slaptajame pakto protokole du diktatoriai sutarė ne tik pasidalyti Lenkiją, bet ir Sovietų Sąjungai atiduoti Estiją bei Latviją, o nacistinei Vokietijai -Lietuvą. Kitame - 1939 m. rugsėjo 28 d. - susitarime mainais į papildomą Lenkijos dalį naciai Lietuvą atidavė sovietams.

Komunistų Internacionalas ir jo pataikūniški skyriai Vakarų komunistų partijos pasinaudojo pagrįstu dorų žmonių pasibjaurėjimu nacių diktatūra, kuri įsigalėjo Vokietijoje 1933 m. Komunistai dėjosi pastoviausiais ir veiksmingiausiais nacizmo priešais. Tačiau iš tiesų abi totalitarinės diktatūros buvo panašios. Abiejų metodai tie patys - represijos, masinės žudynės, vergų darbo stovyklos, taip pat imperialistinė agresija, nukreipta prieš kaimynines valstybes ir visą pasaulį.

Nacistinė žydų naikinimo programa pagrįstai vadinama genocidu, nes siekta sunaikinti visą etninę grupę. Naciai buvo kalti ir dėl masinių kitų tautybių žmonių žudynių. Tačiau tik žydus jie norėjo išnaikinti visiškai. 1939 m. sausio 30 d. kalbėdamas reichstage, Hitleris kaltino pasaulio žydų finansininkus, esą šie vėl siekia įstumti tautas į pasaulinį karą. Jis skelbė, kad tai būtų ne žydų pergalė, o žydų rasės išnaikinimas Europoje, pralaimėtų pasaulio bolševizavimas. Tai priminimas tiems, kurie neigia holokaustą, klaidingai tvirtindami, esą Hitleris žydų naikinti neįsakęs.

Ne žydai pradėjo karą. Jį sukėlė Hitlerio ir Rusijos komunistų aljansas. Įdomu, kad po bendros sovietų ir nacių invazijos į Lenkiją iš antisemitinio nacistų filmo „Der Ewige Jude" („Amžinas žydas") buvo iškirpti neigiami Hitlerio žodžiai apie bolševikus. Žydai liko Hitlerio priešais, komunistai tapo draugais.

Sovietiniai komunistai, atėję į valdžią 1917 m., pradėjo masines žudynes. Aukos buvo iš politinių, klasinių, tautinių, religinių sluoksnių. Nors tai nevisiškai atitinka mokslinį genocido apibrėžimą, tačiau sovietiniai nusikaltimai žmonijai tokie pat žiaurūs.

Ypač buvo persekiojami ukrainiečiai. 1921-1922 m. Lenino Čeką nužudė daug kovojusių už nepriklausomybę ukrainiečių. 1928 m. prasidėjo nauja žudynių ir represijų banga, kai Čeką (tuo metu vadinosi GPU), išaiškino Ukrainoje pogrindinę nacionalistų organizaciją - Ukrainos išlaisvinimo sąjungą. Dėl ukrainiečių priešinimosi kolektyvizacijai 1929-1931 m. vėl kilo masinės žudynės, o gulaguose padaugėjo vergų. Tyčinė 1933 ir 1934 m. badą Ukrainoje sukėlusi politika pareikalavo dar daugiau mirčių. Komunistams žudant vienas kitą naikinimo teismuose 1937-1938 m., vėl kentėjo ukrainiečiai. Vergiškas darbas buvo naudojamas daugelyje statybų, pavyzdžiui, kasant Baltijos-Baltosios jūros kanalą. Vinicos mieste rastos masinės kapavietės, kuriose palaidota 10-11 tūkst. ukrainiečių, nužudytų 1937-1938 m.

Subyrėjus sovietų diktatūrai, ankstesnės Sovietų Sąjungos teritorijoje rasta daug masinių kapaviečių. Tikėtina, kad tai tik nedidelė dalis masinių žudynių vietų.

Kai naciai įsiveržė į Lenkiją, į karą prieš Vokietiją įsitraukė Anglija ir Prancūzija. Netrukus iš rytų į Lenkiją įsiveržė Sovietų armija. Nacių propaganda puolė ukrainiečius, žydus ir Lvovo lenkus, patyrusius invaziją. Proklamacijose buvo rašoma, kad Lenkijos valdžia pabėgo į užsienį, o jos armija sunaikinta. Rusai, susivieniję su vokiečiais, perėjo Lenkijos-Sovietų Sąjungos sieną. Lvovas buvo apsuptas. Toliau priešintis beprasmiška.

Taip, demoralizuodama pasipriešinimą, skelbė nacių propaganda. Užgrobtą Lvovą naciai perdavė savo sąjungininkams sovietams.

Jėga užgrobdama Baltijos šalis, Sovietų Sąjunga pasinaudojo sąjungininkų nacių parama. 1940 m. birželio 19 d. laikraštis „Moscow News" rašė, kad Raudonoji armija įžengė į Lietuvą, Latviją ir Estiją, norėdama užtikrinti „abipusės pagalbos sutartį". Iki 1940 m. birželio 25 d. Maskva skelbė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentai paskelbė sovietų valdžią ir pasiprašė į SSRS. Tačiau yra žinoma, kad ne šių valstybių piliečiai norėjo grįžti į Rusijos imperiją, o Raudonoji armija ginklu diktavo sprendimus.

Sovietai planavo per kelias savaites suimti ir deportuoti Baltijos šalių intelektualus bei politinius veikėjus, kad šie netrukdytų jų valdžiai. Yra 1940 m. liepos 7 d. dokumentas, kuriuo, sovietų supratimu, įsakoma sudaryti nedelsiant suimtinų Lietuvos nacionalistų, trockininkų, eserų, socialdemokratų sąrašą. Nacionalistais jie laikė ir žydus sionistus. 1941 m. NKVD dokumente buvo rašoma, kad nepritariančių sovietizacijai Baltijos šalių elementų trėmimai yra didelės politinės svarbos užduotis.

Komunistų Internacionalas, užtikrindamas aljanso su nacistine Vokietija politinį palaikymą, leido įsakymus Vakarų komunistų partijoms. Šias partijas visapusiškai kontroliavo Maskva, jose buvo daug šnipų, kuriais naudojosi sovietų žvalgyba. Todėl suprantama, kad Maskva vertė Vakarų komunistus paktui pritarti. Tačiau sovietams ir to nepakako.

1939 m. rugsėjo 9 d. Georgijus Dimitrovas, Kominterno vadas, išsiuntė nurodymus Vakarų komunistų partijoms, kuriuose skelbė, kad karas yra imperialistinis ir kad kariaujančių šalių buržuazija turi prisiimti už šį karą atsakomybę. Nė vienos šalies darbininkų klasė ar Komunistų partija neturi palaikyti savo vyriausybės. Šalių dalijimas į fašistines ir demokratines netenka ankstesnės reikšmės. Prancūzijos ir Anglijos komunistų partijoms buvo įsakyta veikti prieš karinį potencialą savo šalyse, o Amerikai - priešintis britų ir prancūzų karo jėgoms. Socialdemokratai, pritarę kovai su nacizmu, buvo Vakarų komunistų partijų pasmerkti. Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų ir Belgijos komunistų partijoms buvo įsakyta nedelsiant sukurti savo nariams naujus nurodymus.

Dimitrovas radijo bangomis išplatino slaptą direktyvą Amerikos komunistų partijos vadovui Earlui Browderiui. Pasak jos, karas sukūrė naują situaciją, kai skirtumų tarp buržuazinės demokratijos valstybių ir fašistų nebeliko. Bendro demokratinio jėgų fronto taktika praranda reikšmę. Fašizmo klausimas tampa antraeilis (taip!). 1939 m. spalio 28 d. JAV komunistams nurodoma skelbti šūkį: „Neįtraukti Amerikos į imperialistinį karą!" Reikia siekti, kad Jungtinės Valstijos nesiųstų savo karinių dalinių padėti Anglijai ir Prancūzijai, kovojančioms su nacistine Vokietija.

Dimitrovas nurodė Browderiui, kad Amerikos komunistai turi palaikyti Lenkijos naikinimą, nes tai esanti reakcinga šalis, kurioje persekiojami ukrainiečiai, baltarusiai ir žydai, o sovietai karine akcija išgelbėjo Lenkijoje 11 mln. žmonių.

1939 m. gruodžio 5 d. tūkstančius žydų sovietai išvarė į nacių pusę. Esesininkas Ottas Gustavas Wachteris paklausė grupę lydėjusį sovietų žvalgą Vladimirą Jegnarovą, negi jie nenori laikyti žydų, juk „Sovietų Sąjungoje nėra antisemitizmo". Jegnarovas atsakė, kad jo šalis turi rasti kitų būdų, kaip pašalinti žydus.

Remdamiesi sovietų nurodymais, Amerikos komunistai paskelbė 1939 m. spalio 31 d. Aukščiausiojoje taryboje pasakytą begėdišką Molotovo kalbą: „Vienas staigus smūgis Lenkijai, suduotas iš pradžių vokiečių armijos, paskui Raudonosios Armijos - ir nieko nebeliko iš šio bjauraus Versalio sutarties kūrinio. Galima nacizmo ideologiją, kaip ir kitas ideologines sistemas, priimti arba jos nepriimti: tai priklauso nuo politinio požiūrio".

Amerikos komunistai išspausdino dar griežtesnius pronacistinius Stalino žodžius: „Ne Vokietija puolė Prancūziją ir Angliją, o Prancūzija ir Anglija puolė Vokietiją. Todėl Prancūzija ir Anglija turėtų prisiimti už šį karą atsakomybę. Prasidėjus karo veiksmams, Vokietija pasiūlė Prancūzijai ir Anglijai taiką. Sovietų Sąjunga palaikė Vokietijos taikos iniciatyvą, nes buvo manoma, kad, kuo greičiau pabaigus karo veiksmus, būtų radikaliai pagerėjusi visų šalių ir tautų padėtis. Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai grubiai atmetė ir Vokietijos taikos pasiūlymą, ir Sovietų Sąjungos bandymus kuo greičiau baigti karą". Tokie faktai.

Amerikos komunistų partija vykdė sovietų nurodymus. Šūkis: „Jankiai neateina" pasirodė pamfletuose, proklamacijose ir ženkliukuose -viską platino komunistai. Viena komunistų proklamacija skelbė: „Prisimink 1917 metus! Neleisk Volstritui vėl tave apgauti! Sulaikyk Ameriką nuo šio kriminalinio karo!"

Iki 1940 m. birželio mėnesio Amerikos komunistai paskelbė išdaliję daugiau kaip 3,5 mln. lapelių su pamfletais, įspėjančiais Ameriką neįsitraukti į karą.

Nors sovietų ir nacių Vokietijos aljansas sukrėtė Amerikos komunistus, nedaug narių išstojo iš partijos. Prancūzų komunistas Andre Marty, kuris buvo atsakingas už Amerikos komunistų partijos kontrolę, 1940 m. lapkričio 21 d. Maskvoje informavo Komintemo Vykdomojo komiteto prezidiumą, kad per keturiolika mėnesių dėl pakto nebuvo prarasta nė vieno partijos veikėjo. Netekta tik keleto bendraminčių, kuriuos sukrėtė aljansas su Hitleriu.

JAV komunistų partijos dienraštis jidiš kalba „Freiheit" 1938 m. turėjo 36 tūkst. skaitytojų. Iki 1940 m. jų sumažėjo iki 17 tūkst. Partijos laikraščiai, ėję lenkų ir italų kalbomis, prarado tik nuo 500 iki 1000 skaitytojų. Tai 1941 m. balandžio mėnesį Amerikos Komintemo komisijai pranešė Amerikos komunistų partijos lyderis Eugene'as Dennis (slap. Timas Ryanas). Komunistai įsiuto, kad Amerikos žydai nepritaria naujai pronaciškai Komunistų partijos krypčiai.

1940 m. kovo 2 d. Amerikos komunistų partijos nacionalinis pirmininkas Williamas Z. Fosteris sakė Nacionalinei žydų komunistų tarybai: „Tapatindami save su britų imperializmu, kaip daro konservatyvūs lyderiai, žydai gali patirti vieną pralaimėjimą po kito".

Iš tiesų pralaimėjimą patyrė komunistai, nes žydų bendruomenė ėmė jais nepasitikėti. Kitoje ataskaitoje Kominternui tų pačių metų balandžio 18 d. Dennis aiškino, koks turėtų būti Komunistų partijos ir Jaunosios komunistų lygos darbas: jie turėtų žlugdyti Amerikos armijos pajėgas Didžiojoje Britanijoje, kol šios „mokosi karo meno".

Nacių aparatas ir Amerikos komunistai susivienijo norėdami sustiprinti antibritišką propagandą. 1940 m. birželio 13 d. nacių ambasada Vašingtone informavo Berlyną, kad per „tinkamą agentą" užmegztas slaptas ryšys su Amerikos knygų leidykla siekiant skelbti, kad Amerika nepalaikytų Anglijos. Vienas tai propaguojančių kūrinių turėtų būtų The-odore'o Dreiserio, Amerikos rašytojo, knyga. Projektui reikėjo 20 tūkst. dolerių, ir ambasada paprašė Berlyno sankcionuoti pinigų skyrimą. Tų pačių metų birželio 16 d. Berlynas sutiko. Th. Dreiseris buvo „nepartinis bolševikas", palaikantis Komunistų partijos idėjas. 1945 m. birželio 20 d. jis galiausiai įstojo į Komunistų partiją.

Nacių agentas Oskaras Piestas buvo „Veritas Press" leidyklos vadovas. Th. Dreiserio literatūrinis agentas savo klientui sakė, kad nors Piestas Amerikoje tik dveji metai, jo leidykla rūpinasi, kad Th. Dreiseris parašytų knygą. Greitai Piestas pats parašė Dreseriui ir 1940 m. spalio 8 d. jį informavo, kad ponas Fieldas iš Taikos mobilizacijos komiteto nori išleisti specialų kišeninį būsimos knygos leidimą. Frederickas Van-derbiltas Fieldas buvo komunistas milijonierius. Jis vadovavo Amerikos taikos mobilizacijos judėjimui. 1930 m. jis dirbo slaptame komunistų partijos skyriuje, kurį kontroliavo karinė sovietų žvalgyba. Eugene'as Dennis, Amerikos komunistų partijos lyderis, 1941 m. balandžio 2 d. informavo Maskvą, kad Amerikos taikos mobilizacijos judėjimas „buvo sukurtas mūsų partijos iniciatyva".

Spalio 24 d. Piestas rašė Dreiseriui, jog knygynuose sklando gandai, esą jo leidykla susijusi su nacių propaganda. Piestas sakė Dreiseriui, kad šį reikalą aptaręs su Fieldu ir kad jie sutarę leisti knygą kitose leidyklose. Leidykla „Modern Age Books", įkurta Kominterno nurodymu, buvo slapta kontroliuojama komunistų. Ji veikė iki 1938 m. Th. Dreiserio knygą išleido Amerikos taikos mobilizacijos judėjimas.

Naciams užpuolus Sovietų Sąjungą, oficiali izoliacionistinė organizacija „Amerikos pirmasis komitetas" paprašė Th. Dreiserį leidimo perspausdinti vieną jo knygos skyrių. Th. Dreiserio sekretorius nesutiko, patvirtindamas, kad Dreiseris prijaučia rusams, o ne Hitleriui. Rašytojas nenorįs, kad jo knyga ar jos dalis būtų naudojama prieš Rusiją, ypač dabar, kai Vokietija kariauja su Rusija.

Kai Rusija buvo užpulta, Amerikos taikos mobilizacijos judėjimas pakeitė savo pavadinimą ir tapo „Amerikos žmonių mobilizacija už taiką ir prieš fašizmą". Tačiau organizacijoje liko F. Fieldas ir kiti jos lyderiai, ji nepakeitė nei adresų, nei telefono numerių.

Kol dar veikė Rusijos ir Vokietijos paktas, Britanijos komunistų partija suteikdavo karinei sovietų žvalgybai informaciją apie karinius Anglijos veiksmus ir oro antskrydžius. Ta informacija galėjo būti naudinga tik naciams. Stalinas taip pasitikėjo Hitleriu, kad atsisakė patikėti sovietų žvalgybos pranešimais apie nacių planus pulti Sovietų Sąjungą.

    1941 m. birželio viduryje jis atmetė vieną tokią Schulze-Boyseno, sovietų agento Vokietijos karinėje aviacijoje „Luftwaffe", informaciją, o ranka užrašė pastabą: „Gali pasakyti savo šaltiniui Vokietijos oro pajėgų štabe eiti (nepadorus žodis) žinai kur. Jis ne šaltinis, jis skleidžia dezinformaciją". Vokiečių komunistai tremtyje buvo taip įtikėję gerais Hitlerio ketinimais, kad žlugus Prancūzijai Gerhartas Eisleris, vadovavęs Vokietijos komunistų partijos skyriui Prancūzijos internavimo stovykloje Vernete, įsakė partijos nariams informuoti gestapo žvalgybą, jog jos agentams reikia grįžti į Vokietiją. 1951 m. Eisleris aiškino savo draugams VDR, kad jis tikėjo, jog tai gali suteikti galimybę daugeliui senų kadrų vėl vadovauti politiniam darbui Vokietijoje.

1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija nutraukė aljansą ir užpuolė Sovietų Sąjungą. Po kelių dienų Komintemo vadas Dimitrovas per slaptą radiją nusiuntė įsakymus Amerikos komunistų partijai: „Vokiečių fašizmo agresija prieš Sovietų Sąjungą yra žiauri viso pasaulio užkariavimo prielaida. Pakitus situacijai ir karo pobūdžiui, reikia pakeisti ir partijos taktiką. Dabar svarbiausias uždavinys - įtempti visas jėgas tam, kad būtų išgelbėta sovietinių žmonių pergalė ir sutriuškinti fašistiniai barbarai. Viskas turi būti suvienyta pagrindiniam uždaviniui. Amerikos komunistai privalo reikalauti iš Amerikos vyriausybės paramos sovietų žmonėms be jokių sąlygų ir visais būdais". Dimitrovas pranešė Stalinui, kad šios žinutės kopijas išsiuntinėjo Vakarų šalių komunistų partijoms.

Po nacistinės Vokietijos agresijos Europoje įkalinimai ir politinės žudynės Sovietų Sąjungoje nesiliovė. Dar vėlyvą 1939 m. rugsėjį NKVD suėmė Lenkijos žydų Bundo lyderius Henryką Erlichą ir Victorą Alterį. Jie buvo pabėgę iš nacių teritorijos, tačiau pateko į sovietų rankas. Abu buvo nuteisti mirti ir išsiųsti į Gulagą. Naciams užpuolus Sovietų Sąjungą, juos iš kalėjimo paleido ir atvežė susitikti su Stalino slaptosios policijos vadovu Lavrentijumi Berija. Buvo tikimasi, kad abu Lenkijos žydai taps Žydų antifašistinio komiteto vadovais. Taip buvo siekiama užsitikrinti tarptautinį sovietų palaikymą kare su Vokietija. Tačiau 1941 m. gruodžio 3 d. jie vėl buvo suimti, ir ankstesnis mirties nuosprendis įvykdytas. Kai šie abu veikėjai dingo, susirūpino ir Amerikos profsąjungos, socialistai, ir žydų lyderiai. Jie nusiuntė protestą Sovietų Sąjungos vyriausybei. 1943 m. sausį Maksimas Litvinovas, tuometinis Sovietų Sąjungos ambasadorius Amerikoje, atsiuntė atsakymą. Jis pranešė, kad abiem lyderiams įvykdyta mirties bausmė, nes jie abu prašė sovietų kariuomenės nutraukti karą ir pasirašyti su Vokietija taiką. Sovietų pasiteisinimas dėl abiejų vyrų nužudymo, žinoma, buvo nesąmonė. Abu žydai buvo aktyvūs kovotojai su nacizmu ir niekada negalėjo taip pasielgti. Būdami Sovietų Sąjungos rankose, jie neturėjo jokios galios veikti. Tikroji jų nužudymo priežastis buvo ta, kad, kaip visuomenės veikėjai, jie galėjo tapti įtakingais nekomunistiniais lyderiais pokario Lenkijoje, t. y. komunistų varžovais.

1943 m. kovo 25 d. šimtas žydų profsąjungų lyderių, kurių daugelis viešai įvardijo save Komunistų partijos nariais, pareiškė giną abiejų lenkų žydų žudikus. Amerikos komunistų partijos generalinis sekretorius Earlas Browderis, kalbėdamas Niujorke, ne tik pateisino minėtus žudymus, bet ir apkaltino oficialius žydų lyderius, profsąjungų lyderį Davidą Dublinskį, didžiausio Niujorko laikraščio žydų kalba „The Daily Forward" redaktorius Sovietų Sąjungos kritika ir išdavimu. Londono lenkų vyriausybė tremtyje pasisakė prieš žudymus.

1943 m. balandžio mėnesį Katynės miške netoli Smolensko naciai atrado lenkų kariškių masinių žudynių kapavietės. Nors naciai patys vykdė panašias žudynes, jie pasinaudojo šiuo faktu propagandai prieš Sovietų Sąjungą. Sovietai, žinoma, skelbė, kad tai nacių darbas, bet įrodymai buvo akivaizdūs, kad kalti sovietai. Lenkijos vyriausybė tremtyje paprašė, kad šį reikalą išnagrinėtų tarptautinė komisija. Sovietai sakėsi esą įžeisti, nutraukė ryšius su Lenkijos vyriausybe tremtyje ir sukūrė savo marionetinę Liublino vyriausybę.

Katynėje lenkai buvo nužudyti dėl tos pačios priežasties kaip ir Erlichas su Alteriu. Lenkijos intelektualai ir aukšti kariškiai galėjo tapti pokario Lenkijos lyderiais, taigi marionečių, kurias rusai planavo paskelbti vyriausybe, priešininkai.

Dar iki sovietų diktatūros Rusijoje kracho mokslininkai atskleidė tiesą Katynėje ir Sovietų Sąjungos vyriausybės kaltę dėl žudynių.

Armija Krajova, palaikoma Londone buvusios lenkų vyriausybės tremtyje, tęsė savo kovą prieš nacių okupaciją Lenkijoje. 1944 m. vasario mėnesį pogrindinė Lenkijos komunistų grupė šifruota radijo žinute informavo Maskvą, kad Armijos Krajovos lyderiai kontaktavo su komunistais, siekdami koordinuoti operaciją prieš nacius. Lenkų komunistai sutiko bendradarbiauti, bet drauge informavo Maskvą, jog likviduoja patriotinį elitą ir sunkiausiai suvaldomus laisvuosius lenkų elementus. 1945 m. sausio 17 d. britai žinutę iššifravo, bet nieko nedarė, kad įspėtų savo sąjungininkus lenkus. Jau tada jie buvo nusprendę leisti sovietams kontroliuoti pokario Lenkiją.

1945 m. liepos mėnesį Maskvoje buvo teisiama šešiolika Armijos Krajovos vadovų. Juos kaltino organizavus pasipriešinimą Raudonajai armijai. Vakarų komunistai išspausdino teismo reportažus, norėdami paremti marionetinį Maskvai pavaldų Lenkijos režimą ir Lenkijos nepriklausomybės šalininkų sunaikinimą.

Iki nacių agresijos prieš Sovietų Sąjungą Vakarų komunistai dirbo kaip penktoji kolona, siekdami pakenkti Didžiosios Britanijos karo pajėgoms, taip pat Amerikai už šių jėgų rėmimą. Vakarų komunistai šnipinėjo Sovietų Sąjungos karo priešininkus ir savo propaganda palaikė sovietų siekį naikinti politinius oponentus bei įtvirtinti Rytų Europoje marionetinius režimus.

Komunistinis genocidas okupuotoje Lietuvoje

Zita Šličytė

Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 3 straipsnis skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Šitos trys pagrindinės teisės yra didžiausios žmonijos vertybės ir aukščiausias gėris. Tačiau šiam autoritetingiausiam 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Visuotiniame susirinkime priimtam žmogaus teisių dokumentui įgyvendinti reikėjo ne tik politinės pasaulio bendrijos valios, bet ir konkrečių teisės normų.

Masinis žmonių žudymas Antrajame pasauliniame kare ir jam pasibaigus sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Jungtinių Tautų Visuotinis susirinkimas dar 1946 m. gruodžio 11d. priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad genocidas - tai žmonių grupių teisės gyventi paneigimas, kaip žmogžudystė yra atskiro asmens teisės gyventi paneigimas. Po dvejų metų, 1948 m. gruodžio 9 d., Jungtinių Tautų Visuotinis susirinkimas priėmė Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, o 1968 m. lapkričio 26 d. - Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai.

Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 1 straipsnis skelbia, jog „susitariančios šalys patvirtina, kad genocidas nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, yra pažeidžiantis tarptautinę teisę nusikaltimas, ir įsipareigoja užkirsti jam kelią ir už jį bausti".

Taigi genocidas yra tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas, kuriam užkardyti ir už kurį bausti reikia tarptautinio bendradarbiavimo, be to, genocidas įsakmiai išskirtas iš atskiros valstybės išimtinės jurisdikcijos.

Deja, praėjus per 50 metų po šitų teisės principų nustatymo, televizijos laidose ir laikraščiuose pranešama apie šiurpias žudynes Ruandoje, nepriklausomybės siekiančioje mažytėje Čečėnijos Respublikoje Ičkerijoje, buvusios Jugoslavijos Kosovo teritorijoje, todėl genocido problema įgyja vis didesnį visuomeninį skambesį ir primena pasauliui seną tiesą, kad niekas taip neskatina nusikalstamumo kaip nebaudžiamumas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), kuri 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą, 1992 m. balandžio 9 d. prisijungdama prie Konvencijos dėl kelio genocido nusikaltimui užkirtimo ir baudimo už jį, priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą", kurio 2 straipsnis nurodė, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normomis numatyto genocido nusikaltimo požymius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnis, nustatantis atsakomybę už genocidą, įsigaliojo 1998 m.

Nacistinės Vokietijos padaryto genocido nusikaltimo Lietuvoje vertinimas nekelia jokių problemų, o nusikalstama buvusios Sovietų Sąjungos veika okupuotoje Lietuvoje tebedangstoma įvairių abejonių, nes buvusi Sovietų Sąjunga, kartu su JAV, Didžiąja Britanija ir Prancūzija įsteigusi specialųjį Tarptautinį karinį tribunolą, 1945-1946 m. Niurnbergo procese pasiskelbė esanti teisingumo vykdytoja. Deja, Niurnbergo procesas buvo tik laimėjusiųjų karą teisingumas, kurio didžiausias teisinis paradoksas - „pergalės teisingumo" sindromas, kai vienas nusikaltėlis teisia kitą. Todėl tuo pačiu metu, kai Niurnberge buvo teisiami karą pralaimėjusios fašistinės Vokietijos vadovai, Sovietų Sąjungoje už „geležinės uždangos" buvo vykdomas kruvinas genocido nusikaltimas, nes Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija ir jos vadovas Stalinas įgyvendino planą sunaikinti 1940 m. okupuotų ir prievarta į Sovietų Sąjungą inkorporuotų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) tautas.

Genocidas yra tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas - veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Tai:

a)    tokios grupės narių žudymas;

b)    sunkių fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams;

c)    tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai arba iš dalies fiziškai sunaikinti;

d)    priemonių, kuriomis siekiama grupėje riboti gimstamumą, taikymas;

e)    prievartinis vienos žmonių grupės vaikų perdavimas kitai.

Buvusios Sovietų Sąjungos represijos, vykdytos prieš okupuotos Lietuvos gyventojus, visiškai atitinka genocido nusikaltimo sąvokos požymius, nes Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija organizavo Lietuvos gyventojų žudynes, jų fizinį ir psichinį žalojimą, tyčia sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis buvo siekiama visiškai ar iš dalies juos sunaikinti fiziškai.

Remdamasi A. Anušausko knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais" (1996), taip pat keturtomiame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai" pateiktais duomenimis, „Lietuvos kovų ir kančių istorijoje" (1994), J. Petruičio prisiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė" (1990), Laisvės kovų archyve, A. Damušio leidinyje „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940-1959 metais" (1988) ir dar keliose dešimtyse leidinių ta tema paskelbtais faktais, atsakingai drįstu kaltinti buvusios Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partiją organizavus ir vykdžius lietuvių tautos genocidą.

Oponentų tvirtinimai, kad buvusios Sovietų Sąjungos represijos prieš okupuotos Lietuvos gyventojus negali būti laikomos lietuvių tautos genocidu, yra, švelniai tariant, tyčiojimasis iš tarptautinės teisės normų įvardyto nusikaltimo aukų. Štai T. Venclova bando Pasaulio bendrijai įteigti, kad represuoti lietuviai turėjo galimybę išlikti gyvi, todėl Sovietų Sąjungos represijos okupuotoje Lietuvoje neturi genocido nusikaltimo požymių (Venclova T. Genocidas, stratocidas, etnocidas // Echo Litvy. 1995 04 11. Nr. 70. P. 12).

Nusikalstamos veikos vertinimą pakeisdamas tos veikos rezultato vertinimu, jis bando suklaidinti, kad esminis genocido nusikaltimo požymis yra tam tikro skaičiaus žmonių grupės sunaikinimas. Deja, Konvencija dėl kelio genocido nusikaltimui užkirtimo ir baudimo už jį žmonių grupės narių skaičiaus nenurodo. Tikra ar tariama genocido aukų galimybė išvengti mirties teoriškai yra visada, o kartais yra ir praktiškai, deja, tai nieko nekeičia, nes 3-iasis minėtos Konvencijos straipsnis skelbia, kad „baustina ši veika:
a) genocidas;
b) sąmokslas vykdyti genocidą;
c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą;
d) pasikėsinimas vykdyti genocidą;
e) bendrininkavimas genocide".

Kiti oponentai tvirtina, kad žmonių grupių naikinimas remiantis ekonominiais arba politiniais požymiais nėra genocidas, nes Konvencija nurodo ketinimą visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Jiems norėčiau atsakyti, kad nors sovietinių okupantų ir jų kolaborantų ketinimai sunaikinti lietuvių tautą ir buvo įvardyti kaip „lietuvių tautinės kontrrevoliucijos likvidavimas", tačiau jie apėmė visus lietuvių tautybės gyventojus, nes 1940 m. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro įsakyme nurodyta, jog prie likviduotinų grupių priskiriami tautininkų, „Jaunosios Lietuvos", „Geležinio vilko", „Vilnijos", „Romuvos", „Plieno", „Ateitininkų", „Ramovės" ir kitų organizacijų nariai, J. Basanavičiaus mokytojų centro ir apskričių valdybų nariai, šauliai, prekybininkų ir pramonininkų vadovybė, centro ir apskričių komitetų nariai, liaudininkai, socialdemokratai, sionistai ir socialistai, policijos ir Lietuvos kariuomenės personalas, visi valdininkai, teisėsaugos ir teismų darbuotojai, bankininkai, fabrikantai, pirkliai ir namų savininkai, dvasininkai, kriminalinis elementas, prostitutės, esperantininkai, filatelistai, be to, buvo nurodyta represuoti ne tik išvardytų grupių asmenis, bet ir jų šeimos narius, kurie suėmimo metu kartu su jais gyveno ar buvo jų išlaikomi. Po karo šį sąrašą papildė 12 tūkst. „nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis". Kalbant ne sovietine terminologija, tai buvo ūkininkų, turėjusių daugiau kaip 20 ha žemės, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (partizanų, kurie priešinosi okupacijai) šeimų nariai.

Kai perskaitai 1940-1941 m. ištremtų lietuvių abėcėlinį sąrašą, į kurį įtraukti 5489 vaikai, arba 1949 m. J. Bartašiūno pranešimą apie 8357 vaikų iki 15 metų amžiaus deportavimą iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos Tolimųjų Rytų ir Šiaurės rajonus, kur jie buvo pasmerkti mirti nuo bado ir šalčio, nelieka abejonių, kad represijos buvo ne politinės ir taikomos netgi ne ekonominiu pagrindu. Jų tikslas - sunaikinti lietuvių tautą, kad Lietuvos Respublikos teritorija amžiams liktų Sovietų Sąjungos dalimi ir nebūtų joje etninės grupės, siekiančios išsaugoti savo nacionalinį identiškumą.

Atskirai reikėtų aptarti katalikiškų organizacijų atstovų - Katalikų veikimo centro narių, katalikiškų laikraščių redaktorių, Krikščionių demokratų partijos vadovybės, pavasarininkų, Darbo federacijos, „Baltojo žirgo" vadovybės, dvasininkų - priskyrimą prie likviduotinų grupių. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo Gladkovo aplinkraštyje įsakyta paimti „formuliarinėn apskaiton visus kunigus, vienuolius, dekanato ir kurijos narius".

Kažkodėl asmenys, kurie tvirtina, kad Sovietų Sąjungos represijos okupuotoje Lietuvoje neturi genocido nusikaltimo požymių, užmiršta, jog genocidas - tai ne tik ketinimas sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę, bet ir religinę grupę. Kadangi Lietuvos Respublika buvo katalikiškas kraštas, daugumą lietuvių kaip katalikiškų organizacijų narius buvo planuojama sunaikinti arba deportuoti iš Lietuvos ir faktiškai tokia politika vykdyta. O kiek nužudyta vienuolių, kunigų ir vyskupų, kiek jų žiauriai nukankinta!

Komunistinis genocidas okupuotoje Lietuvoje prasidėjo 1940 m. ir baigėsi tiktai 1993 m., kai pasitraukė paskutiniai okupacinės kariuomenės daliniai. Jis pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudymu ir deportacijomis, nepagrįstu genocido aukų kaltinimu nusikaltimais, kurių jie nepadarė, neteisėtais, fiktyviais teismo procesais (tokiais kaip „Osoboje soveščanije"), griežtu nusikaltimo masto ir jo vietų įslaptinimu, melaginga propaganda. Jis buvo vykdomas ne tik Lietuvoje, kur vien 1940 m. sunaikinta per 10 tūkst. vadinamųjų politinių kalinių, bet ir daugybėje Gulago lagerių bei Sovietų Sąjungos rajonų. Pats dažniausias lietuvių tautos naikinimo būdas - mirtis nuo bado ir šalčio prie Laptevų jūros ir kituose Sovietų Sąjungos Šiaurės rajonuose, kuriuose deportuoti lietuviai buvo palikti be pastogės, maisto ir šiltų drabužių.

Aptarusi buvusios Sovietų Sąjungos represijų okupuotoje Lietuvoje objektą bei objektyvią genocido nusikaltimo lietuvių tautai pusę, norėčiau įvardyti šio nusikaltimo subjektą ir panagrinėti subjektyviąją jo pusę.

Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 4 straipsnis nurodo, kad asmenys, vykdantys genocidą, pasikėsinę, tiesiogiai ir viešai kurstę vykdyti genocidą, bendrininkavę, sudarę sąmokslą vykdyti genocidą, yra baudžiami nepriklausomai nuo to, ar pagal Konstituciją jie yra atsakingi vykdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys, o 7 straipsnis šios veikos nelaiko politiniu nusikaltimu nusikaltėlių išdavimo atveju.

Atrodytų, kad pagal nurodytus Konvencijos straipsnius už genocido nusikaltimą gali būti apkaltinti tiktai fiziniai asmenys.

Deja, taip atrodo tik perskaičius 4 ir 7 straipsnius. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 9 straipsnis numato, kad susitariančiųjų šalių ginčai dėl šios Konvencijos aiškinimo, taikymo ar vykdymo, įskaitant ginčus dėl kurios nors valstybės atsakomybės už genocidą, sąmokslą vykdyti genocidą, tiesioginį ir viešą kurstymą bei kėsinimąsi vykdyti genocidą, taip pat bendrininkavimą, perduodami nagrinėti Tarptautiniam teismui bet kurios ginčo šalies prašymu.

Vadinasi, kadangi yra įvardyta valstybės atsakomybė už genocidą, tai pačia bendriausia prasme genocido nusikaltimo lietuvių tautai subjektas yra buvusi Sovietų Sąjunga, o dabartiniu metu - jos teisių ir pareigų perėmėja RUSIJOS FEDARACIJA! (Beje, komunistinio režimo laikotarpiu Rusija - RTFSR - irgi tapatinosi su Sovietų Sąjunga.)

Tačiau manytume, kad Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį būtina papildyti straipsniais, konkrečiai nurodančiais ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų, taip pat valstybių subjektiškumą bei atsakomybės rūšis ir dydį už šį vieną iš sunkiausių nusikaltimų žmonijai. Žinoma, juridinių asmenų atsakomybę už genocidą gali reglamentuoti ir nacionalinės teisės normos, tačiau valstybių, kurios vykdo kitų valstybių gyventojų genocidą, atsakomybė turi būti aiškiai įvardyta ir aptarta Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Priešingu atveju genocidas, kaip tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas, tampa iš dalies deklaratyvia sąvoka. Pavieniai fiziniai asmenys ne tik nepajėgūs įvykdyti genocido nusikaltimo, bet ir atlyginti, nors iš dalies, jo padarytos žalos, likviduoti padarinių. Genocidas iš esmės skiriasi nuo nužudymo nepriklausomai nuo to, kiek asmenų nužudyta, jeigu, pavyzdžiui, žudikas veikė skatinamas vien tiktai savanaudiškų ar kitokių paskatų.

Nekyla abejonių, kad negana nustatyti atskirus asmenis, tiesiogiai vykdžiusius genocidą, nes šio nusikaltimo pavojų kelia tiek pavienių asmenų veiksmai, tiek pati vyriausybės organizuojama ir toleruojama sistema.

Buvusios Sovietų Sąjungos visuomenę organizuojanti ir jai vadovaujanti jėga buvo Komunistų (bolševikų) partija, kuri tapatinosi su valstybe. Jos reikšmė buvo įtvirtinta Sovietų Sąjungos Konstitucijoje, todėl nenuostabu, kad daugelį dokumentų dėl genocido vykdymo masto ir tvarkos, taip pat ataskaitas apie deportacijų rezultatus, įvairias instrukcijas bei pranešimus pasirašė atsakingi Komunistų (bolševikų) partijos veikėjai. Visi sprendimai buvo priimami Kremliuje, o Lietuvoje juos įgyvendinti padėjo vietiniai kolaborantai.

Komunistų (bolševikų) partija - labai pavojinga nusikalstama valstybinė organizacija, kurios narius siejo bendras tikslas, tarpusavio įsipareigojimai, atitinkamas vadovavimas ir, svarbiausia, ideologija, kuri iš esmės nėra ideologija, o tiktai teorinis karo ir kriminalinių nusikaltimų bei nusikaltimų žmoniškumui ir žmonijai pateisinimas.

SSKP(b) buvo okupuotų valstybių tautų genocido įkvėpėja ir organizatorė, ji turi būti pripažinta nusikalstama organizacija su visais iš to kylančiais padariniais. Kadangi svarbiausia organizuota nusikaltėlė, planavusi ir vykdžiusi lietuvių tautos genocidą Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje, buvo Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija ir jos padalinys Lietuvoje (Lietuvos komunistų partija), 1940-1993 m. lietuvių tautai padarytą tarptautinės teisės nusikaltimą reikėtų ir vadinti KOMUNISTINIU GENOCIDU.

Tikslus subjektyviosios nusikaltimo pusės įvertinimas padeda atriboti genocidą nuo panašių į jį nusikaltimų, o šią nusikaltimo pusę apibudina požymiai, charakterizuojantys pavojingą veiką ir jos padarinius. Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę apibūdinančių požymių priskiriama kaltė, nusikaltimo padarymo motyvai ir tikslas.

Okupuotoje Lietuvoje komunistinio genocido tikslas buvo prievarta išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungoje ir sunaikinti lietuvių tautą bei jos katalikiškai orientacijai atstovaujančius žmones, sudarančius laisvos, nepriklausomos ir demokratinės valstybės pagrindą. Tokio tikslo siekė Sovietų Sąjunga, o genocidą vykdę fiziniai asmenys vadovavosi pačiais įvairiausiais nusikaltimo motyvais: komunizmo doktrina ir kitokiais politiniais įsitikinimais, neapykanta konkrečiai tautinei, religinei ar kitokiai gyventojų grupei, partine drausme, karjeros siekimu genocidą vykdančiose organizacijose, pinigų siekimu, teikiamomis privilegijomis bei lengvatomis ir pan.

Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. lapkričio 6 d. priėmė rezoliuciją „Dėl okupacijų laikotarpio masinių represijų, genocido ir kitų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui bei karo nusikaltimo tyrimo". Rezoliucijoje Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas ir Generalinė prokuratūra raginama parengti teisės aktų projektus, valstybės lygmeniu įvertinančius genocidą bei nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui vykdžiusių organizacijų ir struktūrų nusikalstamą pobūdį, siekti sutarčių su kitomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis dėl bendradarbiavimo ir pagalbos tiriant genocido, karo nusikaltimų, taip pat nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui bylas. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. birželio 24 d. paskelbė Įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso papildymo 18 skirsniu „Karo nusikaltimai" (333-344 straipsniai), 8, 24-26, 35, 49, 295 straipsnių papildymo ir pakeitimo, 219 ir 261 straipsnių pripažinimo netekusiais galios.

Dabar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 334 straipsnis, kuris vadinasi „Okupuotos valstybės civilių trėmimas", nurodo, kad „karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis civilių trėmimas (deportavimas) iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos".

Manytume, kad Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos ir jos padalinio Lietuvoje (LKP) organizuotas ir vykdytas lietuvių deportavimas į Tolimųjų Rytų rajonus arba už Šiaurės poliarinio rato labiau atitinka genocido nusikaltimo požymius, nes deportuoti lietuviai buvo paliekami neapgyvendintose vietovėse be šiltų drabužių ir maisto. Bent jau 1940-1945 metų tremtiniai buvo pasmerkti kankinamai bado ir šalčio mirčiai. Galbūt daugelis jų būtų geriau pasirinkę mirtį dujų kameroje arba sušaudymą, nes viltis išgyventi kartu su ją puoselėjusiaisiais visiems laikams pasiliko amžinojo įšalo žemėje.

Kadangi objektyviai genocidą apibūdina fizinis bei psichinis smurtas, žalojimai ir žudymas, siekis sunaikinti tam tikrą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, tai, vertinant konkrečią veiklą, atriboti genocidą nuo kitų karo nusikaltimų nėra sunku, nes, pavyzdžiui, žmonių trėmimas (deportacija) dirbti priverstinių darbų iš esmės skiriasi nuo ištrėmimo ir palikimo negyvenamose vietose be pastogės, maisto ir drabužių.

Genocido vykdytojai - tarptautiniai nusikaltėliai, deja, kai kurios valstybės atsisako juos išduoti.

Dauguma dėl genocido iškeltų baudžiamųjų bylų užmirštos guli prokuratūros seifuose.

Štai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tarnautojo S. Stulginskio 1994 m. kovo 15 d. nutarime pažymima, kad baudžiamojoje byloje panaudotos visos galimybės siekiant nustatyti asmenis, kurie 1940-1953 m. deportavo iš Lietuvos Respublikos į įvairiausius tolimus Sovietų Sąjungos kraštus 592 660 gyventojų. Vilkaviškio rajono vyriausiojo prokuroro padėjėjas G. Daubara 1993 m. gegužės 12 d. nutarimu sustabdė parengtinį tardymą dėl 1941 m. Vilkaviškio rajono Budavonės miške įvykdyto kunigų J. Petriko, V. Balsio ir J. Dabrilos nužudymo. Šilalės rajono prokuratūros tardytoja V. Sudauskienė 1993 m. lapkričio 20 d. nutarimu sustabdė parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje dėl 9 Kvėdarnos valsčiaus gyventojų sušaudymo. Šiaulių rajono prokuratūros tardytoja Z. Stasiulaitienė 1993 m. gegužės 19 d. sustabdė parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje dėl Lipskių ir Klemauskių šeimų 7 asmenų nužudymo ir jų sodybų, buvusių Švendrių kaime, sudeginimo. Pakruojo rajono prokuratūros tardytojas A. Gudžinskas 1994 m. balandžio 30 d. sustabdė parengtinį tardymą dėl 19 partizanų sušaudymo 1946 m. Pakruojo rajono Ūniūnų kaime ir P. Medzeliausko sodybos sudeginimo. Neištirtos žudynės Pravieniškėse, Panevėžyje, nenustatyti Tuskulėnų kapavietės masinių žudynių vykdytojai, Mažosios Lietuvos gyventojų genocido kaltininkai, o Rusijos Federacija atsisako išduoti Rainių miškelyje beginklius žmones kankinusį ir žudžiusį P. Raslaną. Izraelis atsisako išduoti genocidu kaltinamą A. Dušanskį, Klaipėdoje kartais apsilanko Jurijus Budanovas, kuris savo autobiografijoje rašo, kad pokario metais dalyvavo sunaikinant Lietuvoje 32 nacionalistines gaujas, dėl ko jam turėtų būti suteiktas karo dalyvio statusas ir paskirta personalinė Sovietų Sąjungos pensija.

Gausūs archyvai saugo pavardes žmonių, represuotų vien už tai, kad jie buvo lietuviai, išpažino katalikų tikėjimą, dorai dirbo žemę, mylėjo savo Tėvynę ir buvo ištikimi nepriklausomai Lietuvos Respublikai. O gausybė SSKP(b) nutarimų, instrukcijų ir genocido akcijų ataskaitų įamžino jį vykdžiusius nusikaltėlius. Neįmanoma paneigti, kad Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje buvo padarytas tarptautinę teisę pažeidžiantis lietuvių tautos genocido nusikaltimas. Todėl prašyčiau, kad Tarptautinis „Komunizmo nusikaltimų įvertinimo" kongresas:

1.    pripažintų, jog buvusi Sovietų Sąjunga yra lietuvių tautos genocido subjektas, o jos teisių ir pareigų perėmėja Rusijos Federacija privalo atlyginti Lietuvos Respublikai šituo tarptautinę teisę pažeidžiančiu nusikaltimu padarytą moralinę, fizinę ir materialinę žalą;

2.    pripažintų, jog Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija yra nusikalstama organizacija, kurios vienas iš sunkiausių nusikaltimų yra tautų naikinimas, jų fizinis ir psichinis žalojimas;

3.    kreiptųsi į Jungtines Tautas ir prašytų peržiūrėti bei papildyti ir patikslinti Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį nuostatas, aiškiai įvardyti nusikaltimo subjektais ne tiktai fizinius, bet ir juridinius asmenis, įvardyti nusikaltimo subjektais jį vykdžiusias valstybes ir nustatyti jų atsakomybės rūšis bei dydį, taip pat kitus šito tarptautinę teisę pažeidžiančio nusikaltimo padarinius;

4.    prašytų Jungtinių Tautų įpareigoti visas joms priklausančias valstybes išduoti asmenis, kaltinamus genocidu, tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas nusikaltimas arba kurios gyventojai tapo genocido aukomis;

5.    uždraustų atsisakyti išduoti genocidu kaltinamus asmenis dėl jų tautybės, pilietybės ar kitų jų asmenį apibūdinančių požymių.

Genocidas - ne vien Antrojo pasaulinio karo reiškinys. Masinės žmonių žudynės vyko visais laikais. Todėl labai svarbu įsisąmoninti, kad: „Veterem ferendo injuriam invites novam" (pakęsdamas seną skriaudą sulauksi naujos). Tai aktualu ne tik Lietuvai, bet visoms pasaulio valstybėms ir tautoms, tai labai aktualu visai žmonijai.

Literatūra

1. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai // Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1991.

2.    Lietuvos Respublikos Konstitucija.

3.    Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas.

4.    Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą.

5.    Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vilnius: Mintis, 1996.

6.    Brazaitis J. Vienų vieni. Vilnius: Mintis, 1990.

7.    Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. Studijų biuro leidinys. T. 1-4. Kaunas, 1942.

8.    Tremties ir kalinimo vietos. Vilnius, 1995.

9.    Lietuvos kovų ir kančių istorija. Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945-1952 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1994.

10.    Damušis A. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940-1959 metais. V., 1990.

11.    Komunistinis genocidas Lietuvoje. 1997 m. lapkričio 29 d. konferencijos pranešimai. Vilnius, 1997.

12.    Petruitis J. Kaip jie mus sušaudė. Vilnius: Periodika, 1990.

13.    Венцлова T. Геноцид, стратоцид, этноцид // Эхо Литвы. № 106, 1995.

Komunistinio režimo nusikaltimai Ukrainos liaudžiai

Evgenas Pronjukas,
Ukrainos Parlamento deputatas, Politinių kalinių ir represuotųjų draugijos pirmininkas

Gerbiamieji Kongreso dalyviai, turiu garbės pasveikinti jus keturiasdešimties tūkstančių Ukrainos politinių tremtinių organizacijos vardu. Savo pranešime apžvelgiu komunistinio režimo nusikaltimus Ukrainos liaudžiai.

Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs, visi turi teises, protą ir turi gyventi broliškai. Šis aukštas tarptautinės teisės principas, humanizmo principas, įrašytas į pirmąjį Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos punktą. Tačiau jis daugelį metų Ukrainoje neveikė. Nusikaltimai, vykdyti Ukrainoje, - masiniai trėmimai, sušaudymai, badas, uždrausta religija. Buvo persekiojami religijos veikėjai, žmonės neturėjo sąžinės laisvės, neturėjo teisės pasirinkti ideologiją arba turėti savo politinį požiūrį.

Dėkoju visiems, kurie padėjo man pranešimą sutrumpinti. Taigi apie masinius žudymus ir kankinimus. Po Spalio perversmo ir vėliau masiniai žudymai ir trėmimai buvo vykdomi remiantis paskubomis sukurta normine baze.

Tų dekretų žiaurumo laipsnis yra nevienodas, jį nulėmė komunistinės valdžios norai tam tikru metu, tačiau visi jie paneigia žmogaus teisę gyventi, apskritai žmogaus teises. Toks yra, pavyzdžiui, Liaudies komisarų tarybos nutarimas, kurį pasirašė pats Leninas. Jame rašoma, kad reikia sušaudyti visus asmenis, įtariamus sąmokslu arba rengimusi maištui prieš sovietų valdžią. Todėl Respublikoje vyko masiniai žmonių šaudymai ir trėmimai. 1939 m. priimtas nutarimas sunaikinti Sovietų Sąjungos piliečius, kurie lankėsi užsienyje ir atsisakė grįžti arba kurie buvo įtariami bendradarbiavę su užsienio struktūromis. Remiantis 1939 m. Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku, visi, kurie lageriuose nepakluso drausmei arba ją pažeidinėjo, turėjo būti sušaudyti. 1941 m. nutarimas skelbė, kad visiems kontrrevoliucionieriams, antrą kartą pabėgusiems iš lagerio, reikia skirti aukščiausiąją bausmę. 1944 m. Vyriausybė buvo priėmusi nutarimą šaudyti antisovietinių organizacijų narius vien įtarus juos užsiėmus veikla, nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Jie visi buvo kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 54 straipsnį, skelbiantį valstybės išdavimą.

Prisidengus revoliucija ir įteisinta tamsybe, buvo vykdomos žiaurios masinės represijos. Pavyzdžiui, Ukrainoje buvo sušaudyti 5 tūkst. žmonių, iš jų 400 užkapoti kardais Operos teatre tikrinant dokumentus. Taip buvo vykdomi vietinio liaudies komisaro Muravjovo, siautėjusio Kijeve, nurodymai. Jis naikino dvasininkus ir sakė: „Mes keršijome, vykdėme masines represijas, buvome negailestingi, mes kovojome už revoliuciją". 1918 m. revoliucijos vadas Leninas Muravjovo gaujų narius pavadino didvyriais ir Kijevo išvaduotojais.

Kitas tragiškas laikotarpis, kai Ukrainoje buvo žudomi nekalti žmonės, - 1932-1938 metai. 1933 m. buvo įkurti neteisminiai organai, vadinamosios „troikos", kuriuose būtinai dalyvavo vietos Komunistų partijos vadovas. Buvo greitai susidorojama su vadinamaisiais liaudies priešais. Falsifikavus bylą, Charkovo OGPU kolegija 1934 m. nuteisė sušaudyti grupę rašytojų. Tarp jų buvo ir žymus rašytojas, satyrikas Ostapas Višnia. Vėliau mirties bausmė jam buvo pakeista 10 metų kalėjimo. Naujas sušaudymų protrūkis - 1934 m. gruodžio mėnesį, pritaikius tokią tardymo procedūrą, kuriai neprilygo net viduramžių inkvizicija. Buvo sakoma, kad tardymą privaloma baigti per tris dienas, kaltinimas turi būti pateiktas per vieną dieną, o teismo procesas turi trukti ne ilgiau kaip vieną dieną. Kiekvieno teismo nutarimas yra besąlyginis ir neapskundžiamas. 1934 m. gruodžio mėnesį Kijeve, uždarame Aukščiausiosios tarybos išvažiuojamosios kolegijos posėdyje, apkaltinti terorizmu, šnipinėjimu ir nuteisi sušaudyti žymūs Ukrainos rašytojai Grigorijus Kasynka, Ivanas Krušenickis. Masinis teroras buvo vykdomas prisidengiant kova su kontrrevoliucionieriais. Šioje kovoje nukentėjo visas Ukrainos elitas - kompozitoriai, rašytojai, istorikai, filosofai, matematikai, žymūs kultūros veikėjai, tokie kaip Mikola Zeras, Mikola Kulyžnas ir kiti, sušaudyti 1937 m. Karelijoje, Sandermoso vietovėje. Jų sušaudymas (bent taip buvo skelbiama oficialiai) buvo skirtas Didžiosios Spalio revoliucijos metinėms.

1937-ieji - baisūs metai. Kiekvieną naktį visoje Ukrainoje buvo suimamos šeimos - vyrai, moterys, vaikai. NKVD rūsiuose jiems būdavo pateikiami kaltinimai kontrrevoliucine veikla. Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas prieš Ukrainos inteligentus ir dvasininkus. Didžiųjų miestų pakraščiuose atsirado masinės kapavietės. Kijeve tokių yra bent keletas. Preliminariais skaičiavimais ir atlikus ekshumaciją, už ketverto kilometrų nuo Kijevo yra užkasta apie 100 tūkst. aukų kūnų. Be ukrainiečių, ten guli ir baltarusių rašytojo Jankos Brylio tikras brolis, daug kitų tautybių žmonių. Liudytojai savo parodymuose teigia, kad kasnakt į Kijevo pakraštį buvo atvežama, sušaudoma ir užkasama duobėje iki 150 žmonių. Vėliau tarptautinė komisija, sudaryta iš švedų, kroatų, belgų, amerikiečių ir kitų, atkasė ir ekshumavo kūnus. Komisija nustatė, jog ten palaidoti 9432 žmonės. Daug yra jaunų moterų kūnų. Prieš egzekuciją moterys buvo išrengiamos. Kitą dieną po to, kai Ukrainos miestą Vinicą išvadavo Sovietų armija, asmeniškai vadovaujant vietiniam Ukrainos komunistui komisarui, buvo sušaudyta 17 tūkst. civilių Ukrainos gyventojų. Paskui jis pats vadovavo 117 aukų sušaudymui. Tai daugiausia buvo žmonės, susiję giminystės ryšiais.

Panašių faktų galima rasti kiekviename Ukrainos srities centre. Eilinė masinių žudymų banga nuvilnijo 1941 m., kai traukdamiesi baudėjai šaudė visus, uždarytus kalėjimuose. 1941 m. birželio 22 d. NKVD kalėjimuose buvo... 6634 kaliniai, daugiausia Vakarų Ukrainos gyventojai. Dauguma jų kaltinti priklausymu Ukrainos nacionalistų organizacijai ir visi vėliau buvo sušaudyti.

Dar apsistosiu ties keliais baisiais faktais. Kai 1944 m. buvo atkuriama sovietų valdžia, Ukrainai tai buvo kaip mirties nuosprendis. Daug žmonių buvo apkaltinti bendradarbiavę su okupacine vokiečių valdžia, dalyvavę ukrainiečių nacionalistų organizacijose. Mirtinas pavojus pakibo virš visos ukrainiečių liaudies. Jau 1944 m. G. Žukovas ir L. Berija Maskvoje pasirašė slaptą įsakymą Nr. 782 dėl visų ukrainiečių, kaltinamų bendradarbiavimu su naciais, sušaudymo. Kaip 1956 m. XX partijos suvažiavime sakė N. Chruščiovas, kadangi ukrainiečių buvo labai daug, vagonų pritrūko. Tačiau deportacijos vyko iki 1953 m.

Politinių žudymų nenutraukė netgi Stalino mirtis. 1961 m. buvo sušaudyti ukrainiečių organizacijos, kovojusios už Ukrainos valstybės suvereniteto atkūrimą, vadovai. Vėliau visi girdėjome apie antimokslinę A. Vyšinskio teoriją, kuri taip pat nusiaubė visą Sovietų Sąjungą.

Praleisiu didelę savo pranešimo dalį, tik dar pasakysiu, kad per labai trumpą laikotarpį, nuo 1932 iki 1938 m., iš Ukrainos buvo deportuota 3,5 mln. žmonių. Negaliu nepaminėti ir 1938 m. bado, kai mirė apie 3 mln. Ukrainos gyventojų. Yra labai daug dokumentų, kurie anksčiau buvo slapti, o dabar liudija, jog badas nebuvo vien gamtos stichijos rezultatas. Amerikos pasiuntinys savo vyriausybei rašė, kad 1933-1938 m. badas ne tik palauš ukrainiečių priešinimąsi kolektyvizacijai ir sovietizacijai, bet ir pakeis etninę Ukrainos sudėtį. Tai buvo oficiali Maskvos nuomonė.

Buvo vykdomas ir kitatikių persekiojimas. Jie represuoti pirmiausia. Ukrainos autokefalinė Stačiatikių bažnyčia faktiškai buvo visiškai sunaikinta, sušaudytas tos cerkvės metropolitas. Masinės represijos buvo vykdomos ir prieš Katalikų Bažnyčią. Katalikai buvo persekiojami, o jų bažnyčios griaunamos arba paverčiamos gamybinėmis patalpomis. Daugelis dvasininkų apkaltinti šnipinėjimu ir vėliau sušaudyti. Šv. Nikolajaus ir Šv. Aleksandro bažnyčios Kijeve buvo sulygintos su žeme.

Norėčiau baigti tokiais žodžiais. Visa, kas pasakyta, yra neginčijamas įrodymas, jog komunizmas įvykdė labai sunkius nusikaltimus Ukrainos liaudžiai. Komunistinių struktūrų vadovai, baudžiamieji būriai kankino gyventojus ir vykdė masines jų žudynes, privedė šalį prie bado, žudė kitatikius ir kitamanius. Remdamiesi Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio Baigiamojo Akto dvasia bei Konvencija dėl senaties termino netaikymo kariniams nusikaltimams, tvirtiname, jog Sovietų Sąjungos komunistų partija, kaip ir sąjunginių respublikų Komunistų partijos, jų vadovai, visi totalitarinio režimo vykdytojai neturi išvengti bausmės. Bausmės negali išvengti ir visi tie, kurie vykdė sadistinius nusikaltimus. Noriu tikėtis, jog mūsų Kongresas, be kitų rezoliucijų, priims ir specialią rezoliuciją, ginančią žmogaus teises Baltarusijoje ir Čečėnijoje. Taip pat noriu pasakyti, kad Ukrainoje į Vilniaus kongresą žiūrima kaip į pakopą, į svarbų žingsnį link tarptautinio pasaulinio masto kongreso komunizmo nusikaltimams tirti.

Komunizmas - nusikalstamas sąmokslas (JAV Kongreso apibrėžimas)

Avo Piirisildas,
Baltijos-Amerikos laisvės lygos viceprezidentas

Visus tuos penkiasdešimt metų, kuriuos Baltijos šalys buvo sovietų okupuotos, JAV Kongresas buvo demokratijos ir laisvės švyturys tiek Baltijos valstybių gyventojams, tiek kitiems komunistų bei Sovietų Sąjungos pavergtiems ir prispaustiems žmonėms. Būtent JAV Kongresas suformulavo neteisėtos sovietų įvykdytos Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politiką. JAV Kongreso parama Baltijos valstybėms nėra kažkas nepaprasta: į ją derėtų žvelgti turint galvoje Kongreso narių nepasitikėjimo Sovietų Sąjunga bei komunizmu kontekstą. Nereikia pamiršti, kad, Kongresui pritarus, JAV kariniai daliniai veikė Rusijoje (Sovietų Sąjungoje) dar Rusijos revoliucijos metais.

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Amerikos darbininkų profsąjungų lyderiai kiek laiko komunizmo idėjas bandė taikyti profsąjungų veikloje. Du lyderiai, Walteris Reuthas (Automobilių gamintojų susivienijimas) ir George'as Meany (Amerikos darbo federacija bei Pramonės organizacijų kongresas), lankėsi Sovietų Sąjungoje ir išvyko iš jos labai nusivylę komunizmu. Kelionės įspūdžius jie išsamiai aprašė savo ataskaitose Automobilių gamintojų susivienijimui, Amerikos darbo federacijai, Pramonės organizacijų kongresui bei savo apygardų Kongreso nariams.

Savaime suprantama, kad Antrasis pasaulinis karas privertė JAV tapti sovietų sąjungininke. Tokią sąjungą taikliausiai apibūdina Amerikos indėnų patarlė: „Mano priešo priešas yra mano draugas".

JAV ir Sovietų Sąjungos draugystė truko neilgai. Ji baigėsi, kai 1948 m. prasidėjo Berlyno blokada. Korėjos karo metu JAV karinės pajėgos, Kongresui vėl pritarus, vadovavo Jungtinių Tautų karinėms pajėgoms kovojant su komunistais. Tas pat atsitiko ir Pietų Vietname, kur, Kongreso pritarimu, JAV armija kovojo su komunistų sukilėliais.

JAV Kongresas priėmė nemažai antikomunistinių įstatymų, tokių kaip Viešasis įstatymas Nr. 86-90, kuriame numatyta, jog trečioji liepos mėnesio savaitė laikoma Pavergtųjų tautų savaite. Organizacijos „Amerikiečiai už Kongreso veiksmus išlaisvinant Baltijos tautas" spaudžiamas, Kongresas taip pat priėmė bendrą abiejų rūmų rezoliuciją Nr. 416. Devintajame dešimtmetyje Baltijos-Amerikos laisvės lygos spaudžiamas, Kongresas priėmė daug rezoliucijų, skirtų Baltijos laisvės dienai, kurias paskelbė Prezidentai R. Reaganas ir G. Bushas. Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, šios rezoliucijos neteko galios.

Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, JAV privertė Sovietus netrukdyti šių valstybių laisvės siekiams. Ir šiandien JAV Kongresas lieka ištikimas Baltijos valstybių draugas.

Dar 1954 m. JAV Kongresas tyrė komunistų įvykdytą Lietuvos aneksiją ir pareiškė: „Šio pranešimo tikslas - trumpai apibūdinti pagrindinius Lietuvos ir jos žmonių istorijos bruožus, tarp jų ir komunistų įvykdytą aneksiją bei okupaciją. Manoma, kad šis pranešimas padės amerikiečiams geriau suprasti komunizmo pavergtas šalis ir tautas ir geriau suvokti tikrąją pasaulinio komunizmo nusikalstamo sąmokslo prigimtį, taktiką bei galutinius tikslus".

Komunizmo esmė: ideologija ir praktika

Povilas Varanauskas,
Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras

Norint įvertinti komunizmo esmę, reikėtų pradėti nuo pačių komunistinių dokumentų. Komunistų veikaluose skelbiama, kad pirmasis mokslinis programinis komunizmo dokumentas yra 1848 m. paskelbtas Komunistų partijos manifestas, kurį, įpareigoti antrajame Komunistų sąjungos suvažiavime, parašė K. Marxas ir F. Engelsas. Todėl iki šių dienų komunistai skelbia, kad K. Marxas yra mokslinio komunizmo, dialektinio bei istorinio materializmo ir mokslinės politinės ekonomijos pagrindėjas, tarptautinio proletariato vadas ir mokytojas.

Šiame manifeste visuomenė yra suskirstyta į klases - buržua ir proletariatą. Parodyta, kad visa istorija, išskyrus pirmykštę visuomenę, yra klasių kova. Todėl numatyta, kad kapitalizmas žlugs, ir maždaug vienu metu visame pasaulyje. Komunistai iš proletariato turi formuoti partiją, kuri privalo įvesti proletariato diktatūrą. Vėliau nurodyta, kad su opozicinėmis partijomis būtina tik kovoti, kompromisai tolygūs išdavystei. Visuomenės harmonijos siekti kitais būdais yra utopizmas arba oportunizmas.

Vėliau komunistų šulai nepanoro laukti, kol subręs vadinamoji pasaulinė revoliucija. Todėl V. Uljanovas (Leninas) tobulino Marxo išvadas ir paskelbė, kad socialistinė revoliucija ir, aišku, proletariato diktatūra, esant palankiai situacijai, gali įvykti atskiroje valstybėje ir plėtotis. Ši nuostata patenkino visus vėlesnius proletariatinės revoliucijos vadus bei vadukus, ir vadinamasis mokslinis komunizmas įgavo marksizmo-leninizmo vardą.

Išsamiau pažvelgus į šį aiškinimą, matyti pseudomokslas, kurio sudedamosios dalys yra mokslinis komunizmas, ateizmas ir kt. Šioje publikacijoje nesiimsiu gretinti istorinių mąstytojų, filosofų nuomonių. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Marxas, Engelsas, Leninas bei jų šalininkai visą žmonijos pažinimą apvertė aukštyn kojom ir pasiskelbė esą teisūs. Marksizmas-leninizmas idėją supriešino su materija, metafiziką - su dialektika, darbdavį - su darbuotoju, santykių damą - su diskusija. Iš pasaulio pažinimo jis padarė surogatą, kurio prievartiniu gėrimu paskelbė proletariato diktatūros prievolę. Visa tai turi šizofrenijos požymių, deja, tokia būtinoji žmonijos ateities sąlyga paskelbta rado pritarimą. Komunistai reiškė neapykantą kitaip mąstantiems, kuriuos dėl tariamos šviesios žmonijos ateities, kaip parodė praktika, apšaukus liaudies priešais, galima čia pat nužudyti, nukankinti katorgoje, tremtyje ar psichiatrijos ligoninėje. Tokį „mokslinį" požiūrį vėliau marksizmo-leninizmo šalininkai plačiai praktikavo „valydami" iš pasaulio žydus, čigonus, iš Lietuvos - lietuvius, iš Kosovo - albanus, iš Krymo - totorius, iš Pavolgio - vokiečius, iš Čečėnijos Respublikos -čečėnus ir pan. Buvo skelbiama, kad sunaikinant mažumą sudaroma gerovė daugumai. Marksizmo-leninizmo mokslinis komunizmas yra tarytum perpetuum mobile (amžinojo variklio) veidrodinis atspindys. Atmesti vidiniai šios filosofijos prieštaravimai ir paskelbtas gražus galutinis tikslas. Net komunistinė ideologija pripažįsta, kad negalima įrodyti dilemos dėl materijos ir sąmonės pirmumo. Tačiau kaip tik dėl to, kad įrodyti negalima, jie, atmesdami metafiziką bei idėją (sąmonę), dialektinį ir istorinį materializmą skelbia tiesa. Jie skelbia revoliucinių šuolių, kaip žmonijos vystymosi esmės, privalomąją būtį, bet išpažįsta Darvino evoliucijos mokslą. Ir tuo dar kartą susipainioja. Marxas ir Leninas grabalioja iš filosofijos istorijos visa, kas paranku jų idėjai, ir šią idėją laiko išvada.

Komunistai nepaiso elementariausių mokslo reikalavimų. Atmeta religijas ir taip sukuria dialektinio bei istorinio materializmo perpetuum mobile, kuriam įdiegti Marxas siūlė, o Leninas su savo šalininkais vykdė totalitarinius nusikaltimus, grindžiamus proletariato diktatūra, išplaukiančia iš vadinamojo mokslinio komunizmo. Tiesa, jie mato, kad pagrindinis filosofijos klausimas yra dualistinis: egzistuoja materija ir sąmonė, dialektika ir metafizika, bet, sukūrę nepakantumo oponentams, net frakcijoms, teoriją, neigia taikų šių požiūrių egzistavimą vien dėl to, kad tai veda į metafizinio pažinimo pirmumą ir pasaulio darną, nes jiems reikia klasių kovos.

Pseudomokslinės marksizmo-leninizmo išvados daugeliui pasirodė esančios patrauklios: panaikinus išnaudotojų klasę ir eksproprijavus jos turtus, visi tartum tampa turtingi. Istorijoje nuvilnija žiauriausi pilietini karai. Tvirtinama, kad jie neišvengiami siekiant įsivaizduojamos žmonijos ateities. Visokio rango avantiūristai, keistai prisidengdami antidialektiškai tik dialektiką pripažįstančia absoliutaus neklystamumo marksizmo-leninizmo teorija, tampa visokio masto diktatoriais. Jie, būdami riboto proto, šios vadinamosios mokslinio komunizmo teorijos net nesupranta, o pseudomokslines išvadas priima kaip dogmą ir čia pat skelbiasi dialektiniais mąstytojais. Filosofijos istorijoje nėra kito tokio prieštaringo ir demagogiško aiškinimo kaip marksizmas-leninizmas. Marxas, Engelsas ir Leninas savo filosofiją skelbia partine. Tuo jie dar labiau paneigia patys save ir apskritai atsisako objektyvaus pasaulio raidos pažinimo, o sykiu - ir dialektinio metodo. Socialdemokratai irgi skelbia siekį sumažinti atotrūkį tarp įvairių sluoksnių žmonių gyvenimo lygio, bet kadangi jie to siekia ne revoliuciniu būdu, komunistai socialdemokratus laiko oportunistais ir amžinais priešais, blogesniais už kapitalistus, kuriuos reikia laidoti. Rusijos komunistai su savo vadu Leninu įsiskverbia į socialdemokratų partiją, uzurpuoja ten valdžią, ir ši partiją paskelbia bolševikine.

Komunistai savo simboliu pasirenka kraujo spalvą - jų vėliava raudona, o rusų komunistų - dar ir su pjautuvu bei kūju. Kitaminčius ar tuos, kurių nesupranta, jie skandina kraujyje: papjauna, užmuša ar kitaip nužudo. „Kas ne su mumis, tas prieš mus!" - toks šūkis tampa kelrodžiu. Genetiką ir kibernetiką (kompiuterinę techniką) paskelbia pseudomokslais. Genetikos autoritetą Vavilovą nužudo, kitus uždaro į lagerius ar ištremia. Kaip košmaro sapną galima įsivaizduoti pasaulį, koks jis būtų buvęs, jeigu marksistinė revoliucija būtų jame įvykusi maždaug vienu metu. Pakako trečdalio marksistinio-lenininio komunistiškai socialistinio pasaulio. Tik neapsakomai turtingoje gamtos resursų Rusijoje toks košmaras galėjo trukti daugiau kaip 70 metų.

Kai kas gali paklausti, kodėl laisvasis pasaulis leido taip ilgai vykti tokiam košmarui. Į tai galima atsakyti ir vėl pasitelkus palyginimą su amžinuoju varikliu (perpetuum mobile). Mokslas yra pagrindęs tokio variklio negalimumą. Tačiau jo „išradėjų" atsiranda vis dar gana daug, ir Lietuvoje taip pat. Niekaip jų neįtikinsi, kad yra neteisūs. Telieka pasitelkti amerikietiškąjį įrodymo variantą: aprašyti, kad padarytų veikiantį modelį. Taip ir laisvasis pasaulis leido komunistams padaryti veikiantį komunistinio rojaus modelį. JAV prezidentui D. Eisenhoweriui kariškiai siūlė sutraiškyti Sovietų Sąjungą, kai Rusijoje atominio ginklo buvo tik užuomazgos, bet ji grasino visiems ir, prisidengusi susigalvota internacionaline pareiga, pasaulyje kurstė ir materialiai rėmė neramumus, net perversmus. Į tai prezidentas atsakė, kad sutraiškydami neįrodysime marksistinio-lenininio komunizmo bei bolševizmo veiklos aklavietės, o tik sudarysime prielaidą manyti, jog susidorota su pažangiu mokymu, už kurį reikia kovoti ir kelti naujas revoliucijas. Istorinė laikraščių analizė rodo, kad tada buvo sukelta propaganda, jog D. Eisenhoweris įrodė, kad JAV prezidentas gali nieko nedirbti, o Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas buvo paskelbtas simbolinės pasaulio vyriausybės pirmininku. O juk tuo metu batonai Rusijoje buvo kepami iš rupių juodų miltų ir klaidžiojo anekdotai, jog N. Chruščiovas grūdus sėja Mėnulyje, o derlių pjauna Kanadoje, iš kurios buvo perkami grūdai.

Lenininis marksistinio mokslinio komunizmo posūkis nuo socialistinės revoliucijos visame pasaulyje maždaug vienu metu prie revoliucijos atskiroje šalyje susiklosčius tinkamoms aplinkybėms bei galimybė tai įvykdyti aplenkiant kapitalizmo stadiją atvėrė galimybę ir, kaip tvirtina nemokslinio komunizmo mokslas, dialektiškai išplėtęs mokslinį komunizmą ir pats smerkęs didžianacių šovinizmą, vienaip ar kitaip perauga į totalinį nacionalizmą. Net paskutiniuose laiškuose Leninas smerkė tokio šovinizmo apraiškas, jo propaguotojus vadino „deržimordomis", įspėjo saugotis aprusėjusių kitų tautybių komunistų, tokių kaip lenkas F. Dzeržinskis ar gruzinas S. Ordžonikidzė. Gal tas jo požiūris ir buvo pasikėsinimo į jį ir pirmalaikės mirties priežastis. Vis dėlto Lenino praplėstas mokslinis komunizmas buvo patogus jo šalininkams, kurie vadino save tikraisiais nuoširdžiais leniniečiais, o po Lenino mirties buvo kaltinami išdavę jo priesakus. Bet įpėdiniai buvo ištikimi didžianacių šovinizmui, savęs aukštinimui klastojant istoriją, pseudomokslinei dieviškojo prado nebuvimo teorijai, nes tai trukdė šių blogio vadų kultui - dievinimui žemėje, o ne už metafizikos ribų. Leninas jiems buvo it kaproninė kojinė, tinkama užmauti ant kiekvienos kojos. Reikėtų skirti du komunizmo įtvirtinimo būdus: vienas - pilietinis karas, antras - komunistinė okupacija (atneštinis komunizmas). Nors abu jie žiaurūs, bet pirmasis mažiau žeidžia moraliai, nes nesikėsina į dižianacių šovinizmo savimeilę, bet jį plėtoja ir juo dangsto nusikaltimus antruoju, atneštinio komunizmo, atveju. Esant atneštiniam komunizmui, naikinamos tautos, jų tradicijos, revizuojamos kultūros, diegiamos naujos jų aranžuotės. Bet kartu okupuotuose kraštuose, į kuriuos komunizmas buvo atgabentas, gimsta naujos pasipriešinimo formos. Aktyviuosius tautinius atneštinio komunizmo talkininkus, kurie vadinami kolaborantais, keičia daugiau ar mažiau pasyvūs disidentinės visuomenės asmenys, kurie laukia tinkamo istorinio momento tautai išsivaduoti, bet būna net tarp vadovaujančiųjų atneštinio komunizmo sergėtojų. Jiems jau netinka kolaborantų sąvoka. Vieni iš jų - prisitaikėliai ar pilvo vergai, kiti - atsargūs ar lūkuriuojantys disidentai. Todėl ir kaltinimai turėtų būti skirtingi. Kai ką galbūt reikėtų ne kaltinti, o pagerbti, įvertinant visą veiklą prieš išsivadavimą ir išsivadavus. Jiems netinka kolaborantų sąvoka. Atkreiptinas dėmesys į Džocharą Dudajevą Čečėnijos Respublikoje, Geidarą Alijevą Azerbaidžane, Eduardą Ševardnadzę Gruzijoje ir kitus. Kad tauta išliktų, ne visi turėjo pasirinkti Pilėnų ar Spartos gynėjų likimą.

Tačiau fenomenalusis Lietuvos partizanų pasirinkimas buvo istoriškai būtinas ir apgaubtinas didvyriškumo skraiste. Šiai kovai pasibaigus privalu buvo palaikyti tautines tradicijas, puoselėti kultūrą, mažinti okupantų ekspansijos, nutautinimo galimybes, skatinti tautinę savimonę, savo krašto pažinimą, sportines pergales, mokslinius konkursus, išradybą, stengtis, kad šalis mažiau atsiliktų nuo naujausių pasaulio pažinimo dėsnių bei, pasinaudojant legaliomis ir galimomis rezistencijos formomis, rengtis, susiklosčius tinkamoms istorinėms vidaus bei išorės sąlygoms, atkurti nepriklausomybę. Dėl šių tikslų visuose komunistų užimtuose kraštuose vieni stojo į Komunistų partiją, kiti kūrė meną ar išradimus, gynė disertacijas, studijavo marksizmą-leninizmą ir mokslinį komunizmą. Bet tai - jau kitos filosofinės studijos tema. Čia - bendroji komunizmo esmės analizė. Kaip matome, komunizmo ideologija, paremta vadinamuoju moksliniu komunizmu, sukurtu Marxo ir išplėtotu Lenino, yra ne tik klaidinga, bet ir kurstanti nusikalstamą prievartą. Praktika tai patvirtino. Prisiminkime Ispanijos pilietinį karą, Paryžiaus komuną, ypač žiaurią vadinamąją Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją Rusijoje, komunizmo įtvirtinamą Kinijoje ir kt. Toliau vyko komunizmo mentaliteto formavimas - mankurtizmas. Pirmą kartą šį žodį pavartojo kazachų rašytojas Čingizas Aitmatovas. Leiskite priminti mankurtizmo esmę. Tai reiškinys, kai išugdomas samprotauti nesugebantis žmogus. Šis procesas parodytas aprašant piemenį, kuriam vaikystėje ant galvos užveržė odą, per ją peraugo plaukai, ir oda užveržė smegenis. Jos nustojo augusios, ir piemuo negalėjo samprotauti, sugebėjo tik vykdyti komandas, kartoti teiginius. Visa tai jis lyg ir supranta. Bet nei pats sau, nei niekas kitas negali jam padėti, negali nutraukti tos odos: skauda pešami plaukai. Komunistinis mankurtinis mentalitetas gali pasireikšti ir kaip nostalgija komunistinei praeičiai, kai užmirštami žudymai, prievartavimai ir prievartinis darbas tolimuose negyvenamuose atšiauriuose kraštuose. Mankurtizmu galima vadinti tai, kad nepastebima, jog ilgimasi turtingiausios gamtinių turtų subankrutavusios valstybės, kuri savo santvarką grindė nemoksliniu moksliniu komunizmu. Mankurtizmas - tai ir kalbos apie sugriautą pramonę, kurios produkcija niekam, net patiems mankurtams, nereikalinga, ir apie sugriautą žemės ūkį, kur degalų būdavo sunaudojama už didesnę sumą, negu gaunama už parduodamą produkciją, ir apie sugriautas fermas, kuriose pašarai būdavo brangesni už parduotą mėsą ar pieno produktus. Užmirštama, kad Marxo „Kapitalas", sudėtinė mokslinio komunizmo dalis, ekonomiką, kaip ir filosofinį visuomenės pažinimą, apvertė aukštyn kojomis ir ekonominiuose santykiuose pelną ne tik atmetė, bet netgi paskelbė jį esant nusikalstamą. Pokomunistiniai kraštai vietoj konkurencingos pramonės, žemės ūkio ir fermų palikimo gavo puvėką ir dūlį.

Komunistinis mentalitetas plačiai pasireiškia Rusijoje problemų sprendimą grindžiant ne politiniais ieškojimais, o karine jėgofilija, pamėgtu tautų genocidu, pavyzdžiui, čečėnų (ičkerų) tautos naikinimu. Žinant, koks apskritai geras ruso būdas, gaila, kad jam teko tapti tokios komunistinės valstybės ir tokio mentaliteto pagrindu. Reikia apgailestauti, kad dažnai mes rusą tapatiname su komunistu, grindžiančiu savo veiklą „moksliniu komunizmu", kuris vadintinas nusikalstamų klaidų nusikalstama klaida ir kurio blogis - absoliutus. Utopinės idėjos, nors paviršutiniškai ji atrodytų nuostabi, negalima atskirti nuo komunizmo esmės - ideologijos ir praktikos. Šiame pranešime neturima tikslo įvardyti milijonus nužudytų kitaminčių ar minėti pseudomoksliniais motyvais padarytus ekonomikos nuostolius, vertinamus trilijoninėmis aukščiausios vertės piniginių vienetų sumomis. Čia rodoma, kad vadinamasis mokslinis komunizmas nėra joks mokslas. Ir dėl to darytina išvada, kad visa komunistinė veikla, grindžiama marksizmu-leninizmu, tėra kriminalinių nusikaltimų seka. Kalbantieji apie nuostabią komunizmo idėją nieko neišmano apie marksizmą-leninizmą ir jo „mokslinį komunizmą", kuris save ideologiškai yra paneigęs dar užuomazgoje ir teoriškai pats įrodęs savo nemoksliškumą. Tai tolygu kalboms apie nuostabią amžinojo variklio idėją. Norėdami išvengti žmonių klaidinimo ir demagogijos, turėtume kalbėti ne apie komunizmo atkūrimo pavojų, bet apie galimą paprasčiausią banditizmą, kadangi teoriškai įrodoma, jog galutinė komunizmo idėja negali būti įgyvendinta, kaip negali būti sukurtas amžinasis variklis, nes tai tik miražas. Padėtį sunkina tai, kad patys komunizmo ideologai nėra išstudijavę marksizmo-leninizmo bei jo pradininkų sukruto mokslinio komunizmo, o tik pasiskaitę apie jį ir manufaktūriškai kartojantys jo dogmas, nesigilindami į esmę ir pradžių pradžią bei vengdami įvertinti nusikalstamus komunizmo padarinius.

Komunizmas - ne ideologija, o kriminalinių nusikaltimų rūšis. Komunizmo, pagrįsto mokslu, nėra, nebus ir negali būti, ne jis - tik kriminalinių nusikaltėlių, kurių tarptautiniai vadai yra Marxas, Engelsas, Leninas bei jų sekėjai, savęs pateisinimo būdas. Komunizmo nusikaltimai - kriminaliniai bei kariniai. Todėl juos įvertinti privalu ne adekva-čiais, bet filosofiniais, istoriniais ir teisiniais vertinimais. Įvertinant komunizmą, reikia išsilaisvinti iš jo išugdyto mentaliteto. Būtina ne tik įvertinti jo nusikaltimus, bet ir jį studijuoti, pažinti.

Visų šalių geros valios žmonės, vienykitės, kad išsivaduotų ši karta ir būtų apsaugotos ateities kartos nuo komunizmo šmėklos, klaidžiojančios po pasaulį!

Tarptautinio kongreso

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"

(vykusio birželio 12-14 d. Vilniuje)

Protokolas 2000 06 12

II sekcija: Konstitucijos salė

KOMUNIZMO NUSIKALTIMŲ TYRIMAI

Pirmininkės: TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ,

Archyvinio vardynų skyriaus vadovė,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos

tyrimo centras,

prof. ONA VOVERIENĖ

Sekretoriai:    LAURYNAS LITVINAS,

GIEDRĖ UZDILAITĖ

Visus susirinkusiuosius pasveikino sekcijos pirmininkė Teresė Birutė Burauskaitė.

Pranešimai

„Raudonasis partizanas Vasilijus Kononovas - herojus ar Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlis?", p. Uldis Paulas Strelis, atsistatydinęs vyriausiasis prokuroras, Totalitarizmo nusikaltimų centro tyrimo poskyris, Latvija

„Mirties nuosprendžiai ir jų vykdymas 1941-1944 m.: teisinis politinis aspektas", p. Teresė Birutė Burauskaitė, Archyvinio vardynų skyriaus vadovė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva

„«Šustino sąrašas»: masinių mirties bausmių kontekstas ir turinys", p. Mathew Kottas, Latvijos okupacijos muziejaus parodų kuratorius, Latvija

„Apie Estijos represuotų žmonių registracijos knygas", prof. Leo Oispuu, Talino „Memento" pirmininkas, Estijos represuotų asmenų vardynų skyriaus vadovas, Estija

„Pulsuojantis genocidas. Čečėnų žudymas tęsiasi. Garbės ir sąžinės pareiga", p. Algirdas Endriukaitis, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius, Lietuva

Klausimai ir diskusijos

P. Birutė Kižienė, suvalkiečių draugijos „Suvalkija" tarybos pirmininkė (Lietuva), iškėlė paribio problemą ir kartu kalbėjo dėl tremtų žmonių, neturinčių nei tremtinio statuso, nei teisių. Netgi kyla klausimas, kaip tokį tremtinį pavadinti. Buvo kalbama apie Suvalkų krašto žmonių padėtį pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą.

Pietų pertrauka

Pranešimai

„Pasipriešinimo dalyvių ir kitaminčių persekiojimas Lietuvoje 1944- 1990 m.", p. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Lietuva

„«Didysis brolis» stebi didį žmogų. KGB ataskaitos apie A. Sacharovą", p. Tatiana Yankelevich, A. Sacharovo archyvų ir žmogaus teisių centras, Brandeis universitetas, JAV

„Tragiška Ukrainos matematikų lemtis", p. Nina Virčenko, Politinių kalinių ir represuotųjų draugija, Ukraina

„Priespauda Rumunijoje šeštajame dešimtmetyje", dr. Marius Oprea, istorijos daktaras, „Laisvosios Europos" radijo žurnalistas, asmeninis Rumunijos Prezidento patarėjas, Rumunija

„5000 Albanijos moterų komunistiniame kalėjime ir Musine Kokalari", p. Agimas Mušta, rašytojas, buvęs politinis kalinys, Musine'o Kokala-rio fondo pirmininkas, Albanija

„Lietuvos mokslo netektys sovietinio genocido metais", prof. Ona Voverienė, Vilniaus universitetas, Lietuva

„Baltarusijos mokslų akademijos mokslininkų represijos", prof. Radimas Hareckis, akademikas, profesorius, Baltarusijos kultūros universitetas, Baltarusija

Klausimai ir diskusijos

P. Algirdas Endriukaitis pristatė pasipriešinimo dalyvio A. Andreikos bylą ir siūlė kitą dieną pakviesti į Kongresą prokurorą.

P. Teresė Birutė Burauskaitė reziumavo sekcijos dienos darbą.

Pirmininkės TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ
        ONA VOVERIENĖ

Sekretoriai LAURYNAS LITVINAS
GIEDRĖ UZDILAITĖ

Pranešimai

Raudonasis partizanas Vasilijus Kononovas -herojus ar Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlis?

Uldis Paulas Strelis,
Latvijos totalitarizmo nusikaltimų tyrimo centras

Po Antrojo pasaulinio karo, kurį pradėjo du totalitariniai režimai, turėjome progą suvokti, kokį blogį patyrė karo aukos. Pasaulio visuomenė gerai informuota apie nacistinės Vokietijos karo nusikaltimus. Pagrindiniai nusikaltėliai buvo teisiami ir nuteisti Niurnberge; kitų karo nusikaltėlių teismas įvyko vėliau.

Tačiau pasaulio visuomenė per mažai informuota apie komunistinės Sovietų Sąjungos padarytus karo nusikaltimus - juk nugalėtojų nesmerkiame (nemanome, kad jie turi atsakyti už savo veiksmus).

Latvijoje Raudonosios armijos kariškiai bei raudonieji partizanai įvykdė daug karo nusikaltimų. Sovietų laikais kalbėti apie tokius dalykus buvo draudžiama ir pavojinga.

Vienas toks nusikaltimas buvo padarytas Ludzos apskrities (Rytų Latvija) Merdzenės valsčiaus Mazie Bati kaime. Dėl šio įvykio 1998 m. sausio 22 d. pradėtas baudžiamasis raudonųjų partizanų vado Vasilijaus Kononovo veikos karo metais tyrimas. Vėliau pagal Latvijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 68-3 straipsnį Vailijus Kononovas buvo apkaltintas padaręs karo nusikaltimus.

Tyrimo metu nustatyta, jog 1944 m. gegužės 27 d., Sekminių išvakarėse, 18 raudonųjų partizanų, vilkinčių karinėmis vokiečių uniformomis, būrys, vadovaujamas Vasilijaus Kononovo, pagal iš anksto parengtą planą įžengė į Mazie Bati kaimą. Jų tikslas buvo atkeršyti kaimo gyventojams ir juos įbauginti. Mat 1944 m. vasario pradžioje netoli Mazie Bati kaimelio vokiečiai apsupo ir sunaikino raudonųjų partizanų grupę, vadovaujamą majoro Čugunovo. Kononovas ir raudonieji partizanai nusprendė susidoroti su kaimelio gyventojais.

Akcijos metu raudonieji partizanai sudegino du ūkius (gyvenamuosius namus ir kitus pastatus) ir nužudė 9 civilius gyventojus. Šešis, iš jų tris moteris, sudegino. Buvo matyti, jog viena iš moterų - Tekla Krupniką - nėščia. Bandančią pabėgti partizanai ją pagavo, įmetė į trobą ir sudegino gyvą.

Kiti nusikaltimai tokie. Kononovo vadovaujami raudonieji partizanai pasidalijo į kelias grupes. Viena įsiveržė į Modesto Krupniko sodybą ir įsakė jam išeiti iš trobos. Kai Krupnikas ėmė prašyti partizanų nežudyti jo mažų vaikų akivaizdoje, tie liepė jam bėgti link miško ir pradėjo į jį šaudyti. M. Krupnikas dejavo ir šaukėsi pagalbos, tačiau kaimiečiai buvo pernelyg išgąsdinti ir jam padėti neišdrįso. Kitos dienos rytą jį rado mirusį.

Kita grupė - V. Kononovas, N. Lebedevas, P. Gogolis ir kiti partizanai - įžengė į Meikulio Krupniko sodybą, kai šis buvo pirtyje. Lebedevas iš pirties nutempė jį į trobą ir ten kankino. Tuo metu Kononovas ir Gogolis įsiveržė į gretimais esančią Ambrozo Bulio sodybą ir atitempė šeimininką į Meikulio Krupniko trobą, kur pats Kononovas jį nušovė. Paskui buvo nušauti Meikulis Krupnikas ir jo motina Veronika Krupniką, o troba aplieta benzinu ir padegta.

Nėščia Meikulio Krupniko žmona bandė bėgti į mišką, tačiau partizanų buvo pagauta, įstumta į trobą ir sudeginta gyva. Taip pat buvo sudeginti ir ūkiniai pastatai - svirnas, daržinė, karvidė, avidė ir kiaulidė.

Viena partizanų grupė įsiveržė į Bernardo Škirmanto trobą, nušovė jį ir jo žmoną Geleną Škirmantę, sudegino trobą bei kitus sodyboje esančius pastatus.

Kita partizanų grupė įsiveržė į Vladislavo Skirmanto trobą ir rado jį gulintį lovoje su savo vienerių metų amžiaus sūnumi. Partizanai Vla-dislavą Skirmantą vienais apatiniais ištempė į lauką ir sodybos kieme nušovė. Paskui iš lauko pusės užrakino trobos duris, kad artimieji mirštančiajam negalėtų padėti.

Įsiveržę į Juliano Škirmanto sodybą, partizanai įsivedė šeimininką į daržinę ir nušovė.

Tuo laiku kaimiečiai ruošėsi švęsti Sekmines, todėl trobų ir kitų pastatų duris buvo išpuošę gėlėmis ir beržo šakelėmis. Nėra reikalo aiškinti, kad raudonieji partizanai susidorojo su kaimo gyventojais neįtikėtinai žiauriai.

Paskui, prisiplėšę iš kaimiečių maisto ir daiktų, šaukdami: „Tegyvuoja draugas Stalinas! Valio!" partizanai dingo artimiausiame miške.

Šis epizodas yra tik viena iš akcijų, kurias, prie Latvijos sienų artėjant frontui, vykdė raudonieji partizanai. Tuo metu rytinėje šalies dalyje atsirado daug raudonųjų partizanų grupių: vienos buvo nuleistos desantu, kitos prasiskverbė į tą teritoriją. Partizanai dažnai plėšė, žudė ir terorizavo vietos gyventojus. Todėl tenykščių raudonųjų partizanų vadai nerimavo dėl padarinių: tai galėjo pakenkti sovietų režimo Latvijoje autoritetui.

Latvijos valstybiniame archyve yra daug šiuos faktus įrodančių dokumentų.

1944 m. sausio 25 d. Latvijos raudonųjų partizanų pareigūnas Žalumas partizanų centro vadovui Laiviniui nusiuntė išsamią ataskaitą apie raudonųjų partizanų grupių veiksmus Latvijoje. Šalia kitos informacijos jis nurodė, kad „kartais raudonųjų partizanų grupės, vos tik įžengusios į sodybas, grobia viską, ką tik užmato jų akys. (...) Neretai jie griebia vaikiškus drabužius ir užuolaidas, kuriuos paskui su baltarusių kolūkiečiais išmaino į degtinę ir samanę. (...) Jie vengia dalyvauti mūšiuose su vokiečiais, nes mano, jog Latvija - priešų kraštas, todėl joje visus reikia naikinti".

1944 m. gegužės 23 d. raudonųjų partizanų vadas, Latvijos vyriausiojo štabo pulkininkas Spruogis pasirašė išsamią ataskaitą, adresuotą trims asmenims: Latvijos komunistų partijos Rusijoje Centro komiteto sekretoriui Kalnberziniui, Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto 4 skyriaus generolui Sudoplatovui ir Leningrado srities Valstybės saugumo komiteto pirmininkui Kubatkinui.

Be raudonųjų partizanų veiksmų vokiečių okupuotoje teritorijoje analizės, Spruogis išreiškė susirūpinimą, kad šios grupės atsisako paklusti vietos partizanų vadams ir labai dažnai žudo, plėšia bei terorizuoja vietos gyventojus.

Kaip pavyzdį Spruogis aprašė kapitono „Sašos" vadovaujamos grupės veiksmus. Ši grupė įsiveržė į Abuolderių sodybą, išpjovė visą Ba-ranovskių šeimą ir sudegino sodybą. Baranovskis, vietos policininkas, buvo slaptas agentas, teikdavęs raudoniesiems partizanams vertingos informacijos apie vokiečius.

Ta pati partizanų grupė, vadovaujama kapitono „Sašos", įsiveržė į Salos miestelį ir apiplėšė jo gyventojus. Tarp apiplėštųjų buvo septynios vietos partizanų šeimos.

Kita partizanų grupė, vadovaujama majoro Čugunovo, nužudė Nikolajų Straubę, vietos raudonųjų partizanų ryšininką. (Majoro Čugunovo vadovaujama raudonųjų partizanų grupė buvo būtent ta pati, kurią 1944 m. vasario mėnesį prie Mazie Bati kaimo apsupo ir sunaikino vokiečiai.)

Tiriant šią baudžiamąją bylą, daugelis nukentėjusiųjų, jų giminaičių ir liudytojų nenoriai davė parodymus. Žmonės sakėsi bijąsi, kad ateityje Rusija vėl gali Latviją okupuoti, o tada jie bus suimti ir ištremti į Sibirą. Kita priežastis - buvusių raudonųjų partizanų ir jų užtarėjų Latvijoje grasinimai.

Kai V. Kononovas buvo suimtas, apkaltintas ir uždarytas į areštinę, rusakalbiai gyventojai - buvę komunistai, Rusijos kariškiai pensininkai ir vadinamojo Rusijos nacionalinio bolševikų judėjimo atstovai - pradėjo rengti Rygoje protesto demonstracijas. Jie rašė šūkius ant sienų ir reikalavo paleisti Kononovą, nes šis esą buvęs antinacistinės koalicijos kareivis. Jie rengė piketus prie JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos ambasadų Rygoje ir siuntė joms peticijas, prašydami padėti paleisti „nekaltąjį" Kononovą - Antrojo pasaulinio karo didvyrį. Jie rinkosi prie Rygos apygardos teismo rūmų su plakatais rankose, sėdėdavo teismo salėje nagrinėjant bylą ir protarpiais garsiai choru reikšdavo savo nuomonę, esą Kononovo teismas rodo, kad Latvijoje atgimsta fašizmas. Visos raudonųjų partizanų nukankintos aukos buvusios fašistai ir išdavikai, todėl jos ir nusipelniusios mirties.

Tie, kurie paskutiniu metu sekė Latvijos televizijos naujienas ir šio proceso eigą bei naujas Kononovo rėmėjų akcijas, galėjo įsitikinti mūsų valstybės valdžios ir teisingumo bejėgiškumu, nesugebėjimu šių įžūlių veiksmų sustabdyti.

Tuo pat metu Rusijoje buvo rengiamos prieš Latviją nukreiptos akcijos, kurių metu triukšmingos minios su antilatviškais plakatais rinkosi prie Latvijos ambasados Maskvoje, Latvijos konsulatų Sankt Peterburge ir Pskove, tepliojo dažais ambasados ir konsulatų sienas, daužė ambasados langus. 2000 m. gegužės 19 d. Maskvoje, Latvijos ambasados kieme, buvo sudegintas Latvijos diplomatams priklausantis automobilis. Rusijos policija, kurios pareiga - saugoti užsienio šalių atstovybes Rusijoje, taip pat atrodė bejėgė sustabdyti tokius įžūlius veiksmus. Rusijos spauda surengė priešišką Latvijai kampaniją, reikalaudama Kononovą paleisti. Rusijos Dūmos deputatai ir Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė keletą pareiškimų, raginančių išlaisvinti Kononovą.

Kononovas buvo Latvijos pilietis, tad Rusijos pareigūnai nusprendė jam suteikti ir Rusijos pilietybę. Pilietybės suteikimo klausimas dar nebuvo išspręstas, kai Rusijos ambasadorius Latvijos Respublikoje Udalcovas pareikalavo leisti susitikti su kalinčiu Kononovu.

2000 m. balandžio 20 d. Latvijos ambasadorius Rusijoje buvo iškviestas į Rusijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti, kodėl Latvijos valdžia neleidžianti Rusijos diplomatams susitikti su įkalintuoju Kononovu ir įteikti jam Rusijos Respublikos piliečio paso.

Rusijos prezidentas V. Putinas taip pat paskelbė Kononovą užtariantį pareiškimą, kuriame pažymėjo, jog Kononovo išlaisvinimas pagerintų Rusijos ir Latvijos tarpusavio santykius.

2000 m. sausio 21 d. Rygos apygardos teismas pripažino Vasilijų Kononovą kaltu ir nuteisė jį 6 metams kalėjimo. Kononovas ir jo advokatas nuosprendį apskundė. Buvo reikalaujama Kononovą išteisinti ir paleisti iš kalėjimo. Atsakydamas į šį skundą, valstybės prokuroras pareiškė, kad nuosprendis už Kononovo padarytus nusikaltimus yra pernelyg švelnus.

2000 m. balandžio 13 d. Rusijos valdžia suteikė Kononovui Rusijos pilietybę.

2000 m. balandžio 25 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino Rygos apygardos teismo nuosprendį. Baudžiamoji byla buvo perduota papildomai nagrinėti, o Kononovas - paleistas iš kalėjimo. Tada jis Rusijos ambasadoriaus automobiliu buvo parvežtas namo, į savo butą K. Valdemaro gatvėje.

Visi, kurie stebėjo Latvijos televizijos naujienas, galėjo matyti, kaip Rusijos ambasadorius Udalcovas ir Kononovas šią pergalę aplaisto degtine.

Valstybės prokuroras šį Latvijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą apskundė Aukščiausiojo Teismo Senatui. Senato sesijos data dar nežinoma.

Mirties nuosprendžiai ir jų vykdymas 1941-1944 m. : teisinis politinis aspektas

Teresė Birutė Burauskaitė,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Po šimto dvidešimties nelaisvės Rusijos imperijoje metų 1918 m. vasario 16-ąją lietuvių tautos valia buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Karių savanorių apginta nuo įsibrovėlių - Baltosios armijos likučių, vadovaujamų plk. Bermonto Avalovo, Raudonosios armijos bei Lenkų kariuomenės, - patyrusi nemenkų teritorinių nuostolių (Lenkija okupavo sostinę Vilnių ir jo sritį), Lietuvos valstybė sunkiai, bet atkakliai klojo demokratinės visuomenės pamatus, siekdama apleistą Rusijos imperijos užkampį paversti europietiška valstybe. Deja, istorija tam nebuvo skyrusi daug laiko. Bolševikų valdoma Sovietų Rusija iš rytų ir nacionalsocialistinė Vokietija iš vakarų rezgė ekspansionistinįus planus, kuriuose daugelio Rytų ir Vidurio Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, tautoms buvo skirta beteisių vergų dalia.

Kaimyninėje Rusijoje socialdemokratų grupė, pasivadinusi bolševikų vardu, vadovaujama Vladimiro Lenino, 1917 m. lapkričio 7 d. (senuoju stačiatikių kalendoriumi - spalio 26 d.) įvykdė valstybės perversmą ir įvedė proletariato diktatūrą, kuri visuotinai priimtas valstybės valdymo bei teisines normas pakeitė prievartos ir teroro įrankiu. Tuojau pat, t. y. 1917 m. gruodžio 7 d., įsteigiama VČK (Vserossijskaja črezvyčajnaja komisija po borbe s kontrrevoliucijei, spekuliacijei i sabotažu - Ypatingoji visos Rusijos komisija kovai su kontrrevoliucija, spekuliacija ir sabotažu) - represinė struktūra revoliucijos priešams likviduoti, vėliau įvairiais laikotarpiais vadinta GPU, NKVD, NKGB, MGB, KGB. Šios komisijos galios atlikti teismų ir jų nuosprendžių vykdytojos funkcijas buvo tolydžio stiprinamos. Jau per pirmuosius keturis bolševikų valdžios Rusijoje mėnesius VČK nuteisė mirti ir sušaudė daugiau „liaudies priešų", negu caro valdžia per 100 paskutinių valdymo metų¹. Prisidengus kova su buržuazija, kontrrevoliucija, spekuliacija, sabotažu ir kitais bolševikinei santvarkai įsigalėti trukdančiais reiškiniais bei visuomenės grupėmis, 1918 m. rugsėjį paskelbiamas raudonasis teroras ir įkuriami pirmieji koncentracijos lageriai, kurie įteisinami 1919 m. balandžio 15 d. vidaus reikalų komisaro dekretu.

1922 m. birželio 1 d. priimamas naujas Baudžiamasis kodeksas (toliau tekste - BK), įgyvendinantis Lenino principą: „Teismas turi ne pašalinti terorą - tai žadėti būtų savęs apgaudinėjimas arba apgavystė, - o pagrįsti ir įteisinti ją iš principo..."² BK Sovietų Rusijoje įsiteisėjo 1927 m. sausio 1 d.

Šiame BK buvo ignoruojami visuotinai pripažinti baudžiamosios teisės principai - atsisakyta visame civilizuotame pasaulyje įprastos teisinės bausmės sąvokos, pakeičiant ją „socialinės gynos priemone", kuri buvo taikoma „ex post facto", t. y nusikaltimams, kurie padaryti dar šiam kodeksui negaliojant. Visos nusikalstamos veikos buvo suskirstytos į kontrrevoliucines (antivalstybines) ir visas kitas, t. y. pabrėžiama bolševikų valdžios ir santvarkos, o ne individo interesų viršenybė. Kontrrevoliuciniu (antivalstybiniu) buvo laikomas „kiekvienas veiksmas, kuriuo kėsinamasi nuversti, pakirsti ar susilpninti Darbininkų ir valstiečių <...> valdžią arba pakirsti ar susilpninti išorinį Sovietų Sąjungos saugumą ir pagrindinius ūkinius, politinius bei nacionalinius proletarinės revoliucijos laimėjimus"³. Už šiuos nusikaltimus 58 BK straipsnis skyrė pačias griežčiausias „socialinės gynos priemones" - sušaudymą, laisvės atėmimą iki 25 metų, pašalinimą iš tam tikros vietovės (ištrėmimą) ir kt. Be to, buvo nustatyta tik mažiausia leidžiama bausmės riba už šios kategorijos nusikaltimus (kitais atvejais - aukščiausia). Minėtasis BK straipsnis įteisino potencialaus nusikaltimo doktriną ir baudė „tėvynės išdaviko" šeimos narius bei kartu su juo gyvenusius asmenis tremtimi į tolimuosius Sibiro rajonus, pasmerkdamas tūkstančius vaikų, moterų, senelių mirti nuo bado ir išsekimo tik dėl socialinės kilmės ar šeimos ryšių.

Svarbi komunistinio teroro politikos vykdymo grandis buvo 1934 m. lapkričio 5 d. įsteigta neteisminė struktūra - NKVD Ypatingasis pasitarimas (veikęs iki 1953 m. rugsėjo 1 d.), kurį sudarė trys NKVD pareigūnai - SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras arba jo pavaduotojas ir du NKVD komisarai, kurių vienas - respublikos, kurioje sudaryta byla, atstovas. Šie NKVD pareigūnai, posėdžiuose peržiūrėję atsiųstą tardymo medžiagą, skirdavo bausmes asmenims, kurių nebuvo nei matę, nei apklausę ir kurie neturėjo jokių galimybių pasiaiškinti ar apsiginti.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Komunistinė prievartos ir teroro sistema bei jos įrankis NKVD savo kruvinojoje sąskaitoje jau turėjo milijonus aukų: tarp jų šimtai tūkstančių 1918-1922 m. nužudytų įkaitų ir sukilusių darbininkų bei valstiečių, du milijonai 1930-1932 m. ištremtų „buožių" ir jų šeimos narių, 690 000 per 1936-1938 m. „didįjį valymą" sušaudytų „liaudies priešų", daugiau kaip dešimt milijonų 1921-1922 m. Vidurio Rusijoje ir 1932-1933 m. Ukrainoje dirbtinai sukelto bado aukų⁴.

Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. pasirašytoje Taikos sutartyje, taip pat Lietuvos ir SSRS 1939 m. spalio 10 d. pasirašytoje Savitarpio pagalbos sutartyje buvo garantuojamos Lietuvos suverenios teisės valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių srityje bei abipusiškai įsipareigojama nesikišti į šalių vidaus reikalus. Tačiau šių valstybinių sutarčių įsipareigojimai SSRS politinei vadovybei nebuvo kliūtis traktuoti nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip laikinai 1918-1919 m. prarastą teritoriją. Tai patvirtina 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijos „Nepuolimo" bei rugsėjo 28 d. „Draugystės ir sienų" (vadinamojo Molotovo-Ribbentropo pakto) sutarčių slaptieji papildomi protokolai⁵, taip pat tardymo metu NKVD pateikti kaltinimai pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940 m. birželio 15-1941 m. birželio 18 d.) suimtiems Lietuvos piliečiams⁶ .

Pirmosios NKVD aukos SSRS okupuotoje Lietuvoje buvo Vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Reikalavimą suimti šiuos valstybės pareigūnus Sovietų Sąjunga pareiškė 1941 m. birželio 14 d. ultimatume Lietuvai⁷. Jie buvo suimti, po mėnesio išvežti į Maskvą ir ten Karo kolegijos nuosprendžiu 1941 m. liepos 30 d. sušaudyti⁸.

Nors iki 1940 m. liepos 1 d. dar tebedirbo Lietuvos Seimas ir formaliai galiojo Lietuvos Konstitucija, okupantų statytiniai, remiami okupacinės kariuomenės, jau per pirmąsias dvi prarastos nepriklausomybės savaites suėmė 87 piliečius (žr. 1 lent.), apkaltinę juos kontrrevoliucine veikla pagal dar oficialiai Lietuvoje negaliojusio RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį (okupantų BK Lietuvoje įsigaliojo 1940 m. lapkričio 30 d.⁹).