— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Skaityti daugiau: Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.
Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Aldona Vilutienė
Nuotrauka: partizanai žygyje
Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės:
Napoleonas Jonyla-Šernas, Benadas Mileris-Alius ir Vladas Atgalainis-Galiūnas.
(Genocido aukų muziejus)
Atgalainis Vladas-Galiūnas gimė 1921 m. gruodžio 10 d. Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Akmeniškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dalyvavo Vozbutų mūšyje. Suėmus tėvą J. Atgalainį, Vladas, norėdamas jį išgelbėti, legalizavosi ir išėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Grįžęs 1947 m. vėl įstojo į partizanų gretas. Priklausė Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardoms. Žuvo 1952 m. lapkričio 5 d. Seredžiaus apylinkėse Pakarklių kaime - apsuptas ir sužeistas susisprogdino
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Lapkričio 5 d. žuvę partizanai
Ad maiorem Dei gloriam
Sigitas Tamkevičius
PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI:
1968-1988
Knyga PDF formatu: 
ATEITIES LEIDYBOS CENTRAS
2022
Redaktorė Regina Pupalaigytė
Dailininkė ir maketuotoja Jūratė Juozėnienė
Fotografas Tomas Petreikis
ISBN 978-609-96272-1-2
Turinys
Pratarmė 7
1968 Prienuose ir Vilkaviškyje 9
1969 Prienų melioracijoje 25
1970 Simne (I). Pirmieji žingsniai Draugijoje 32
1971 Simne (II). Laisvės Memorandumas 37
1972 Simne (III). „Kronikos" gimimas 44
1973 Simne (IV). Persekiojimai stiprėja 64
1974 Simne (V). Represijos tęsiasi 74
1975 Simne (VI). Kratos, tardymai ir protestai 85
1976 Kybartuose (I). Saugumiečių uolumas 99
1977 Kybartuose (II). Spaudimas nemažėja 111
1978 Kybartuose (III). Įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 128
1979 Kybartuose (IV). Tikinčiųjų dvasia nepalaužta 147
1980 Kybartuose (V). Barbariški išpuoliai 168
1981 Kybartuose (VI). „Kiaulių maras" 206
1982 Kybartuose (VII). „Kronikos" dešimtmetis 223
1983 Nuo Kybartų iki Uralo 244
1984 Urale, Polovinkoje 307
1985 Polovinkoje (I) 316
1986 Polovinkoje (II) 321
1987 Mordovijoje 326
1988 Urale, Sibire ir vėl Lietuvoje 335
Asmenvardžių rodyklė 386
Pratarmė
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Skaityti daugiau: Sigitas Tamkevičius PRIESPAUDOS, KOVOS IR NELAISVĖS METAI: 1968-1988
Stovi: nežinomas, Antanas Dzimidavičius-Riteris, Pranas Dzimidavičius-Puntukas, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas ir Stasys Grenda-Smarkuolis
Dzeventlauskas Pranas, Jono - Liepa, iš Šilonių k. Žaslių valsč., bataliono vadas, Putinas g. 1917m., ž. 1947 11 03 Lomenių miške.
Dzimidavičius Antanas, Boleslovo (Boliaus), sl. Riteris, Prano-Puntuko brolis, g. 1923 08 29 Jačiūnų k., Žaslių vlsč. Baigė Kauno meno (keramikos-dailės) mokyklą. 1944 gyveno Klūsų k. Nuo 1944 — DKR Jurgino būrio partizanas, 1945 - štabo ryšininkas (Žaliojo Velnio su batalionų vadais) ir orgbūrio, A rinktinės bataliono vadas. Žuvo 1947m naktį iš rugpjūčio 10 į 11d Lomenių miške prie Neprėkštos k., sunkiai sužeistas pasaloje ir tardant nukankintas. Palaikai išniekinti Žasliuose.
https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanas Juozas Šomka-Čerčilis (kairėje) su neatpažintu bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. žuvo Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Juozas Šomka-Čerčilis ir rinktinės agitacijos bei propagandos vadovas Jonas Vincevičius-Užas, Narsutis.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta
Šaltinis: https://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201310_cercelis.pdf
Skaityti daugiau: Lapkričio 3 d. žuvę partizanai
Povilas Gaidelis
J. Šomka gimė 1912 m. Panevėžio aps. Žaliapurvelių kaime neturtingoje valstiečių šeimoje. Juozas dar turėjo brolį ir seserį. Brolį kartu su tėvais okupantai ištrėmė į Sibirą. Karo metu J. Šomka tarnavo Lietuvos policijoje. Ne kartą jam teko susiremti su lenkų AK (Armija krajova) partizanais, kurie žudė Vilniaus krašto lietuvius. Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, J. Šomka, stengdamasis išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1944 metų pabaigoje jis sutelkė Piniavos, Bernatonių, Daukniškių, Spirakių, Pušaloto valsčių, o taip pat Skaistgirių ir Trakelių kaimų vyrus. 1945 m. pavasarį susikūrė Žaliosios partizanų rinktinė. Ji apėmė Panevėžio apskrities Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos valsčius. Rinktinę įkūrė kapitonas Izidorius Pucevičius– Radvila. Žaliosios rinktinei priklausė ir Juozo Šomkos–Čerčilio vadovaujamas laisvės kovotojų būrys. J. Šomka Čerčilio slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai. Tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nuolat skelbti žmogaus laisvės ir teisių principus, kurių nepaisė SSSR tuometiniai vadovai: „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvę suverenios tautos turi atgauti laisvę,“ – skelbė F. Ruzvelto – V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. buvo įkurta Algimanto partizanų apygarda. Prie jos buvo prijungtas Žaliosios rinktinės dalinys, kuris veikė Panevėžio apskrityje tarp Gelažių ir Rozalimo valsčių. Likusi Panevėžio apskrities dalis buvo prijungta prie naujai įkurtos Prisikėlimo apygardos. Žaliosios rinktinę Algimanato apygardoje sudarė keturi rajonai: Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio. Rajonai buvo skirstomi į kuopas, o kuopos – į būrius. J. Šomka – Čerčilis priklausė Mindaugo rajonui. 1947 m. Žaliojoje girioje veikė Briedžio partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Jo bendražygiai buvo Petras Dunkevičius–Juokdarys, Antanas Žyga Aptiekorius, Juozas Šomka–Čerčilis, o taip pat nepailstančios jų ryšininkės seserys Valerija ir Anetė Černaitės bei Genovaitė Valkūnaitė – Žvaigždė. Šie kovotojai veikė Paistrio ir Piniavos apylinkėse.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Šomka–Čerčilis
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
MIŠKINIS Petras, Juozo-Šarūnas, gim. 1922 m. Miškinių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 8 ha žemės, tarnavo pas ūkininkus. Vytauto apygardos Liūto rinktinės, vėliau Algimanto apygardos Margio rinktinės Viesulo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
GIMBUTIS Stasys, Mykolo-Rūkas, gim. 1921 m. Narbučių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 18 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanas, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Viesulo būrio partizanas, Kunigaikščio Margio rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
Skaityti daugiau: Lapkričio 2 d. žuvę partizanai
Albertas Nakutis-Viesulas. Fotografavo Stasys Indrašius Nuotraukos iš Tremties ir Rezistencijos muziejaus fotonuotraukų fondo.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3652-laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m-turinys-metrika
ALBERTAS NAKUTIS-Viesulas
Gimė 1910 m. Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Buvo šaulys.
Pirmaisiais pokario kovos metais vadovavo Svėdasų valsčiaus partizanų būriui. Vėliau jam patikėtos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos sudėtyje veikusio Viesulo būrio vado pareigos. 1948 m. vasarą perėjo į Kunigaikščio Margio rinktinę, vadovavo Vaižganto kuopai.
Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų valsčiuje. Palaidotas Kunigiškių kaimo kapinėse.
2007 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Skaityti daugiau: Albertas Nakutis-Viesulas
Pokario partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas buvo vienas iš vyriausių amžiumi. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas.
_files/I-Laisve-1997-125(162)-6.jpg)
Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!
Kražių seniūnijos Tamkių kaimo pakelėje dabar stovi kuklus medinis kryžius, kuris ženklina paskutinio Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Aušros būrio partizano Edmundo Kmitos -Evaldo žuvimo vietą. Šį rudenį sukanka 60 metų nuo tos tragiškos dienos.
Partizaninė kova dėl Laisvės tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais, tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio žūtis.
