1921 08 10–1951 09 04
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.
Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.
Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.
Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.
1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.
Skaityti daugiau: JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS
Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą. Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.
Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas; liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.
Mykolas Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls. Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.
1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė Eleonora Lazauskaitė - Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.
Aldona Vilutienė
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Vaclovas Rudnickas-Birštonas. Apie 1951 m.
(Šiaulių „Aušros" muziejus)
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Juozas Rimeika-Tautietis. Apie 1951 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Rudnickas Vaclovas-Birštonas gimė 1932 m. Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Juodeikių kaime (?). Nuo 1950 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio partizanas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais - J. Rimeika-Tautiečiu, E. Trinka-Briedžiu ir A. Virbicku-Bijūnu
Rimeika Juozas-Tautietis gimė 1914 m. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Genio rinktinės Klevo būriui. 1946 m. vasario mėn. kautynėse prie Milvydžių kaimo buvo sužeistas. Gyveno nelegaliai. Nuo 1950 m. birželio — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais — E. Trinka-Briedžiu, V. Rudnicku-Birštonu ir A. Verbicku-Bijūnu.
Skaityti daugiau: Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai
Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.
Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.
Kad išvengtų arešto pabaigoje 1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.
Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k. Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.
Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis, Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis
Aldona Vilutienė
Marksistinė ideologija toleravo ir net skatino prievartą prieš vadinamuosius klasinius priešus, o kai šie jau būdavo beveik sunaikinti, komunistai represuodavo saviškius. Prie idėjinių komunistų prisiplakę komunistai karjeristai dėl savo materialinės padėties ir valdžios taip pat buvo linkę maskuodamiesi, kartais net labiau už idėjinius komunistus, naudoti prievartą. Tačiau didžiausius prievartos naudojimo arsenalus turėjo čekistai. Partijos nariai šioje srityje buvo neblogi jų mokiniai (iš Rusijos atvykusiems partijos funkcionieriams nieko mokytis nereikėjo, jie jau buvo prievartos naudojimo specialistai), o kai kur, tarkime, turto plėšimo srityje, čekistus net lenkė. Bet okupacijos pradžioje čekistus ir partinius funkcionierius reikėjo suvesti draugėn, kad jie vieni kitiems padėtų ir vieni iš kitų mokytųsi. Juo labiau kad „bendro darbo“ buvo per akis — reikėjo sutriuškinti besipriešinančius okupacijai. Paskelbus, kad geriau, pasiturimai gyvenantys žmonės yra pagrindiniai pogrindžio rėmėjai, represijos užgriuvo dažniausiai niekuo dėtas šeimas.
Laukių šeima Odinske, Irkutsko sr., 1951 m. Ištremta iš Kretingos r. Tarvydų k.
Apie glaudžius partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimo pamatus 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. vykusiame LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK nutarimas dėl LKP(b) CK darbo trūkumų, dėstė VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas. Tas bendradarbiavimas ir veikimo vienovė daugelyje Lietuvos apskričių buvo ir anksčiau, tačiau po M. Suslovo kalbos ji peraugo į itin glaudų bendradarbiavimą, kurio viena iš apraiškų buvo neformalus partinių institucijų ir represinių organų darinys - troikos ir petiorkos*. Tame plenume, apkaltinęs LKP(b) CK tuo, kad su pogrindžiu Lietuvoje kovoja vien čekistai, o partiniai organai stovi šalia kovos (be abejo, tai buvo gerokai perdėta), bei tuo, kad CK ir partijos komitetai nesugebėjo į „kovą su pogrindžiu pakelti darbo žmonių“, M. Suslovas toliau kalbėjo taip: „Tikslinga, kad partijos komitetų pirmieji ir antrieji sekretoriai ir NKVD bei NKGB skyrių viršininkai kasdien, blogiausiu atveju kas antrą dieną susirinktų trumpai aptarti politinę padėtį apskrityse ir numatytų operatyvines priemones kovoje su banditizmu“. Jis nurodė kiekvienoje apskrityje sudaryti „gaujų“ likvidavimo planus* 1.
Beje, po M. Suslovo šį reikalavimą - kad kartu su NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkais partijos komitetai sudarytų pogrindžio būrių sutriuškinimo planus - išsakė ir A. Sniečkus. Planai turėjo būti atsiųsti į LKP(b) CK. Plenume A. Sniečkus kalbėjo: „Vietinės partinės organizacijos turi tuoj pat sudaryti išsamų kovos su buržuaziniais nacionalistais visomis priemonėmis ir visose srityse planą, jie turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad visos priemonės - administracinės-represinės, politinis masinis darbas ir kitos tarp savęs derintųsi, kad jos viena kitą papildytų ir remtųsi viena kita“.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI
ANDRIUS DRUČKUS
LAUKIT, SUGRĮŠIM LAISVE NEŠINI
LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA
ISTORIJOS SEKCIJA
ANDRIUS DRUČKUS
Laukit,
sugrįžim laisve nešini
Kaunas, 1995
UDK 947.45.083
Dr 324
Redaktorius Kęstutis KASPARAS
Kalbos stiliaus redaktorė Ona BALČYTIENĖ
Kompiuteriu maketavo Vitalija VITKUTĖ
Nuotraukos autoriaus ir iš jo asmeninio archyvo
© Andrius Dručkus
© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1995
"Laisvės kovų archyvo" priedas
Knyga PDF formatu: 
fotografinė kopija: 
WEB formatu: 
ISBN 9986-577-10-1
PRATARMĖ
Esu gimęs nuostabiame Šiaurės rytų Lietuvos krašte, Vaičėnų kaime, kuris yra pusiaukelėje tarp Obelių ir Dusetų. Tėvai - Konstancija ir Juozapas Dručkai-paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, kantriai, su meile dirbę ne itin dosnią kalvotą Aukštaitijos žemę. Šviesios atminties Tėveliai suteikė man pirmąsias žmoniškumo, Tėvynės meilės, aukos pamokas. Ligos pakirsta mirė jaunutė sesuo, nuo stribų rankos krito atostogų grįžęs brolis — sovietinės armijos rekrūtas... Visa tai anksti paskatino susimąstyti apie žmones, gyvenimą, tikras ir tariamas vertybes.
Skaityti daugiau: ANDRIUS DRUČKUS Laukit, sugrįšim laisve nešini PRATARMĖ
Apie partizanę Ireną Petkutę – poetę Neringą ir Vilnelę
Prof. Ona VOVERIENĖ
|
|
|
Partizanė Irena
Petkutė- Neringa, Vilnelė
|
Jai buvo tik dvidešimt vieneri. Vos pražydusi. Pabudusi, kaip Lietuva pavasarį, apie kurios pabudimą mergaitė rašė savo gyvenimo paskutiniąją vasarą.
Ne, niekad, Žeme, nemačiau
Tavęs tokios nubudusios,
Su upėm išsiliejusiom…
Su dirvomis pajuodusiom…
Ir kaip tada tas žemės nubudimas disonavo su jos tėviškės krauju „gelsvom kasom sumirkusiom“, su jos kančia ir daugybe vargo „kloniuose ir kalnuos“, su „skausmo upėmis“.
Pavasaris ir jaunystė – tai tapačios sąvokos, labai dažnai literatūroje viena kitą pakeičiančios kaip metaforos. Tai - Viltis, Tikėjimas ir begalinis jauno žmogaus noras įprasminti savo gyvenimą, padaryti jį ryškų ir nepakartojamą, „kančioj atrasti laimę“, aukojantis už didelį ir šventą tikslą.
Pokario vaikams, mačiusiems, kaip „raudonas kraujas iš Rytų nudažė mėlyną padangę, kaip po okupanto durtuvais suklupę lietuviai „meldėsi kuždesiu, tyliu“, kaip motinų krūtinėse vėrėsi „žaizdos gilios“, kai į jų širdis smigo skausmo „smailios strėlės“ dėl prarastų sūnų, mylimųjų, tėvų; kai net obelys ir javai drebėjo, kai „akyse rūstūs ežerai“ buvo „vilnim audringa išsiplaikstę“, ir tryško „perlų kaskadomis“ dėl Lietuvos nelaimės ir kančios. Ir tada kiekvienas kaimo vaikas, kaip ir jaunutė poetė, jautė pareigą savo kenčiančiai Tėvynei, troško ją apginti, dėl jos aukotis.
O žydraake Lietuva,
Tu prisikelsi tartum saulė.
Žydėsi žiede obelies,
Tavęs jokia ranka nelies.
Tu man nemirštanti, gyva,
Šviesesnė ir už šviesią saulę.
(Vilnelė. Lietuvai // Kovos keliu žengiant.
V., 1991. P. 22-23.)
Jausdama jau visiškai šalia esančios mirties kvėpavimą jaunutė partizanė ryžtasi įgyvendinti šventą visos Lietuvos partizanų priesaką: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ ir rašo eilėraštį – testamentą „Tėviškei brangiai“:
Su saule kilk žydėjiman,
Su saule krauki žiedą naują.
Mes Tau gyvent atėjome,
Ir mūsų kraujas – Tavo kraujas!
(Neringa. Lietuva pavasarį. 1953. // Ten pat, p. 37.)
Skaityti daugiau: Laisvė nemirė… žuvo karžygiai
1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių r. Laukstėnų miške (dabar Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę operaciją. Prie Aleksandro Paulausko sodybos buvo aptikti 7 partizanai. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Ignacas (Ignas) Čėsna-Vitolis, partizanų teismo pirmininkas ir rinktinės Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas Petras Lileikis-Žuvelė, Girėnas, rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus-Dėdė, Karuža, štabo narys Pranukas (slapyv., vokietis) ir štabo partizanas Antanas Žimkus.
Kautynių metu buvo suimti sužeisti šios rinktinės partizanai Petras Barkauskas-Erelis ir Steponas Geštautas-Uošvis, 1951 m. spalio 31 d. jie sušaudyti.
Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į MGB Telšių r. skyrių. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 218.
Žemaičių apygardos štabo pareigūnai laisvą minutę. Iš kairės: apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas, Šatrijos rinktinės vadas Ignacas Čėsna-Vitolis ir apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jonas Kentra-Tigras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai
1949 m. rugpjūčio 27 d. Joniškio aps. Skaistgirio vls. Jurdaičių miške (dabar – Joniškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai aptiko Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanus. Per kautynes žuvo rinktinės štabo viršininkas Konstantinas Adeikis-Lokys, partizanai Jonas Baltrušis ir Jonas Keturakis-Aitvaras. Iš apsupties išneštas sunkiai sužeistas rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis po kelių dienų nusišovė.
Žuvusiųjų partizanų K. Adeikio, J. Baltrušio ir J. Keturakio palaikai buvo atvežti į MGB Žagarės valsčiaus poskyrio kiemą. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad tai galėjo būti minėto pastato teritorija už tualetų.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 129, 277.
Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis lanko Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. 1948 m. Antroje eilėje iš kairės: penktas – Leonas Grigonis-Užpalis, šeštas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Prisikėlimo apyg. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanų žūtis
BENDRADARBIAVIMO PAGRINDAI. Komunistai ir čekistai Lietuvoje siekė to paties tikslo -įtvirtinti ir kiek galima įteisinti okupacinį režimą, vaizduojant jį kaip sovietų valdžią. Šis tikslas vertė tas dvi svarbiausias okupacinės valdžios grandis bendradarbiauti.
Lietuvoje okupantai susidūrė su įnirtingu gyventojų pasipriešinimu, todėl pamažu išsirutuliojo savotiškas darbų pasiskirstymas - čekistai besipriešinančius asmenis ir apskritai visą tautą spaudė administracinėmis priemonėmis (taip buvo vadinamas fizinis teroras - sušaudymai, suėmimai, tardymai ir pan.), o komunistai, jų įvairaus lygio partijos komitetai turėjo ideologiškai apdoroti žmones, taip silpnindami jų nusiteikimą priešintis, nors neretai dalyvaudavo ir susidorojant fiziškai (išbuožinant, tremiant ir pan.). Buvo siekiama, kad tie du metodai, tiek brutalus fizinis, tiek dvasinis apdorojimas, kuo labiau susipintų. Visą partizaninio karo laikotarpį tiek čekistai, tiek komunistų partijos vadovai, ypač A. Sniečkus, iš komunistų partijos narių reikalavo, kad jie ne tik žodžiu bei ūkinėmis priemonėmis, bet ir ginklu kovotų su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais. Tačiau komunistų savisaugos jausmas juos ne itin stūmė į atvirą kovą, nors buvo ir išimčių. Be to, LKP(b) CK partiečius, ypač pirmaisiais pokario metais, nelabai ir vertė aktyviai su ginklu kovoti, nes buvo pavojus, kad partizanai gali visus ar didelę dalį okupantams prijaučiančių asmenų sunaikinti. Galima sakyti, kad lietuviai komunistai buvo saugomi, nors žodžiu ir buvo nuolat raginami su ginklu rankose ginti „darbo žmonių iškovojimus“. Toks žodžių ir darbų neatitikimas dažnai piktino čekistus, kurie, kad ir dengiami kariuomenės, turėjo patys stoti į mūšius. Todėl, ypač pradžioje, anaiptol ne visi jie buvo linkę įsiklausyti į partinių veikėjų patarimus, juo labiau kad tuo metu provincijoje buvo tik vienas kitas šiek tiek išprusęs partinis funkcionierius, galintis ką nors tinkamo patarti. Be to, dauguma atsiųstų čekistų Lietuvą laikė užkariautu kraštu ir nebuvo linkę per daug atvirai kalbėti su visais lietuviais, net ir su tais, kurie buvo nusiteikę jiems pataikauti.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ IR ČEKISTU BENDRADARBIAVIMAS
IZIDORIUS PUCEVIČIUS-
RADVILA
1901 12 22–1945 08 26
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti.
Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku.
Ją reikia iškovoti“.
kpt. I. Pucevičius,
1941 m. birželio 25 d.
Izidorius Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio k. pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo du sūnūs ir dvi dukros. 1922 m. baigė Šeduvos progimnaziją ir tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo paskirtas Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokyklos mokytoju. 1923–1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1924 m. rudenį įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida), jam suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. I. Pucevičius tarnavo karo aviacijoje mokomosios eskadrilės mokiniu žvalgu, atliko per 200 mokomųjų skrydžių. 1929 m. balandžio 11 d. perkeltas į šarvuočių rinktinę ir paskirtas gegužės 2 d. Radviliškyje dislokuoto šarvuoto traukinio „Gediminas“ kulkosvaidžių vagono vadu, taip pat ėjo viso traukinio vado pareigas. 1931 m. sausio 1 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. I. Pucevičius išlaikė garvežio mašinisto padėjėjo egzaminus. 1931 m. vedė studentę Stasę Gylytę. Šeima susilaukė dukterų Gražinos ir Aldonos. 1933 m. vasario 1 d. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidininkų skyrių (I aida).
Skaityti daugiau: Izidorius Pucevičius - Radvila
Povilas Gaidelis.
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.
Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).
Kapitonas I. Pucevičius
Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila
Vladislovas (Vladas) Petrauskas gimė 1915 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Ukmergės raj. Gelvonų vlsč.Kudriošių km. (dabar Keižionių km.).
1944 m . įstojo į lietuviškąjį nacionalinį ginkluotą būrį "Žalias velnias" ir buvo vienas iš vadų , žinomas slapyvardžiu "Audra", kovojo prieš sovietų okupacinę valdžią.
1945 m. birželio mėn. 27 d.karinės-čekistinės operacijos metu buvo nužudytas savo tėvų namuose su ginklu rankoje (buvo atėjęs aplankyti sunkiai sergančios mamos) kaip partizanas (dokumente rusų kalba kak bandit).
1948 m.gegužės mėn. tėvas-Petrauskas Vincas ir brolis Petrauskas Juozas su šeima buvo ištremti į Krasnojarsko sr. Igarka. 1960 m. Juozas Petrauskas su šeima grįžo į Lietuvą.
2019 m. (po mirties) vadovaujantis Lietuvos Respublikos dimisijos karių laipsnių suteikimo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams-kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams įsakymu Vladislovui (Vladui) Petrauskui suteiktas kario - viršilos laipsnis.
Už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Skaityti daugiau: Partizanas Vladislovas Petrauskas
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
VAKARŲ LIETUVA
Irena Montvydaitė-Giedraitienė
GYVENIMO PRADŽIA
Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.
Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.
Vienintelė vyriausioji Vlado sesuo Petronėlė, gimusi 1906 m., pragyveno visus šio šimtmečio karus, Lietuvos Nepriklausomybės metus, okupacijas, tremtį ir sulaukusi Lietuvos Atgimimo, 1995 metais atsigulė Amžinam poilsiui. Buvo geraširdė, ką paveldėjo iš savo mamos, labai sutarė su broliu Vladu. Daug kentėjo nuo enkavedistų už tai, kad bendravo su “nusikaltėliu” broliu. Buvo žiauriai tardoma, mušama, paskui su šeima ištremta į Sibirą. Sugrįžusi išaugino anūkus, paskui padėjo brolio Vlado anūkus auginti. Su didžiu susidomėjimu klausydavau jos paskojimų apie praeitį. Petronėlė jautė širdgėlą, kad iš keturių brolių, ilgam gyvenimui liko viena. Tėvo būta aštraus būdo, o pamotės duona karti, todėl tik paūgėjus, kiekvienam vaikui teko kurti savo gyvenimą. Sesuo Kazytė - kaimo gražuolė, dar paauglė būdama išėjo tarnauti į Klaipėdos kraštą, vėliau ištekėjo už vokiečių tautybės vyro, turėjo nuosavą laivą. Brolis Stasys, darbštus jaunuolis šienaudamas dvaro pievas perkalto ir susirgęs plaučių uždegimu, mirė. Pati Petronėlė anksti ištekėjo už bežemio jaunuolio Petro ir kartu nešė vargingų nuomininkų dalią. O brolis Vladas nuo pat mažens mėgdavęs meistrauti. Dar būdamas vaiku, iš rąsto galo išsipjovęs ratus darėsi dviratį. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, pramokęs staliaus amato dirbo įvairius darbus. Vladas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir Šaulių sąjungoje.
Daugel metų Vladas gyveno kartu su sesers Petronėlės šeima. Išsinuomuotuose ūkiuose įsirengdavo staliaus dirbtuves. Pagrindinis staliaus įrenginys buvo varstotas, dažniausiai jis gamindavo medines detales brikelėms, o geležinius apkaustus nukaldavo kalviai. Vladas buvęs darbštus, negirtuokliavo, nerūkė. Net ne visi pasiturinčių ūkininkų sūnūs galėjo įsigyti dviračius, laikrodžius, radijo aparatus bei geresnę aprangą, tačiau darbštus jaunuolis visą tai turėjo. Mėgo skaityti knygas, laikraščius, dalyvavo įvairiuose inteligentijos sambūriuose.
1935 m. su sesers šeima išsinuomojo apleistą ūkį Varnių valsčiuje, Nevardėnų kaime pas Elzbietą Ralienę. Ūkininkė gyveno viena su paaugle dukra Bronislava. Jos vyras, dar dukrai esant mažai, išvyko į Argentiną užsidirbti pinigų, sumokėti skoloms už ūkį. Deja, taip ir nesulaukė nei žmona vyro, nei dukra tėvo, o skolas už ūkį sumokėjo Vladas jau tapęs žentu.
Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI
Plačiau susipažinus su stalininiu laikotarpiu Lietuvoje gyvenusiais ir veikusiais komunistų partijos nariais, bus galima geriau suprasti jų pasirengimą bendradarbiauti su represiniais organais, iš jų mokytis teroro priemonių, o kai kada ir pralenkti juos taikant represijas.
Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje gana aktyviai veikė komunistų partija. Nors jos narių nebuvo labai daug, ji neturėjo itin raštingų žmonių, bet buvo gerai organizuota, ją sudarė fanatiškai komunizmo idėjomis tikintys žmonės, todėl jos veikla ir įtaka, iš dalies aktyvinama Sovietų Sąjungos finansinių injekcijų, buvo žymi, ypač tarp tautinių mažumų.
Lietuvos komunistų partija tarpukariu iš esmės buvo Sovietų Sąjungos agentūra, dirbo tos šalies naudai, neretai jai ir šnipinėdavo. Todėl Lietuvos saugumas su ta partija atitinkamai elgėsi, jos narius gaudė ir uždarinėjo į kalėjimus ar išsiųsdavo į Sovietų Sąjungą.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI, JŲ VEIKLA
1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.
Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 126,
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės būrių sąskrydis. 1949 m. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas – Jonas Lukšys-Nemunas. Antroje eilėje iš dešinės pirmas – Anicetas Lukšys-Polka.
Moteris centre – Janina Lukšytė.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Penktas iš kairės (priklaupęs) – Anicetas Lukšys-Polka, šeštas – Jonas Lukšys-Nemunas. Stovi: septintas iš kairės – apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vitvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Žuvę rugpjūčio 19 d.
VAKARŲ LIETUVA
Janina Vytautė Januškienė
Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.
□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra
Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.
... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.
Skaityti daugiau: NULAUŽTI ĄŽUOLAI...
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai.
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas.
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambrava-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Skaityti daugiau: Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai
Vincas Daunoras gimė 1921 m. Gyveno Marijampolės aps. Balbieriškio vls. Žiegždrių k. Į partizaninę kovą įsitraukė 1944 metais.
Iki 1951 metų buvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės būrio vadas. 1951 m. paskirtas šios rinktinės vadu.
1951 m. rugsėjo 27 d. žuvus Dainavos apygardos partizanų vadui Juozui Gegužiui-Diemedžiui, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis 1951 m. spalio mėn. laikinai eiti Dainavos apygardos vado pareigas pavedė V. Daunorui-Unguriui.
Pietų Lietuvos srities partizanų vadai. Stovi iš kairės: Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Juozas Lukša-Skirmantas, Vytautas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys. Apie 1951 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių
1951–1952 m. daug partizanų žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, tačiau saugumiečiams niekaip nesisekė sučiupti V. Daunoro. Naudos nedavė ir 1952 m. prieš Dainavos apygardos vadą surengta provokacija, kurioje dalyvavo saugumo užverbuotas buvęs Dainavos apygardos Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Petras Luiza-Šernas. Vis dėlto kitos MGB provokacijos buvo sėkmingos.
Skaityti daugiau: paskutinis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys
