Mykolas Šemežys-Putinas
1951 m. balandžio 29 d. Ramygalos r. Steponavos k. apylinkių miške MGB Ramygalos r. skyriaus karinė grupė nukovė Vyčio apygardos vadą Mykolą Šemežį-Putiną.
Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1946 m. pabaigos Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės aps. Pagirių ir Panevėžio aps. Ramygalos valsčiuose, vadas. Nuo 1948 m. lapkričio mėn. šios apygardos rajono, veikusio Ukmergės apskrityje, vadas.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos - Žygaudo įsakymu Nr. 12 paskirtas Briedžio rinktinės, vienos iš dviejų apygardoje suformuotų rinktinių, vadu.
1950 m. liepos 5 d. žuvus apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tų pačių metų rugpjūčio 17 d. M. Šemežys-Putinas perėmė apygardos vado pareigas. 1951 m. sausio mėn. jis iš Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikusių rinktinių įkūrė Gedimino rinktinę, o iš Biržų apskrityje veikusių partizanų būrių – Pilėnų tėvūniją.
1999 m. gegužės 12 d. M. Šemežiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Res pub li kos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: Mykolas Šemežys-Putinas
Anelė Julija Senkutė
Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus
Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.
1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.
Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).
Aldona Vilutienė
Balandžio 25-27 d. žuvę partizanai
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanų šeima: Ona Talantaitė-Katinienė-Jonukas ir Juozas Katinas-Šernas (VŽM)
Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m.
I eilėje sėdi iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas.
II eilėje stovi iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas-Narutis,
III eilėje stovi iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Levandavičius-Vyturys, neatpažintas (GAM)
BALTAKYS Jonas, Jurgio-Vilkas, Prancūzas, gim. 1920 m. Zabelynės k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 12 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KATINAS Juozas-Šernas, gim. Sedeikių k., Šimonių vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti netoli Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KIAULEVIČIŪTĖ Birutė, Vlado-Neužmirštuolė, gim. 1927 m. Andrioniškio mstl., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 25 ha žemės, tėvas buvo pašto tarnautojas. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Zliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
RAILAITĖ Zuzana, Antano-Lakštingala, gim. 1927 m. Čerelių k., Pagirių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Baigė gimnaziją, buvo Sedeikių pradžios m-klos mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
TALANTAITĖ-KATINIENĖ Ona, Kazio-Jonu-kas, gim. Kaupiniškių k., Troškūnų vls., mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
Balandžio 21-24 d. žuvę partizanai
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai.
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas.
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambravo-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Miškinis Vytautas-Viesulas gimė 1928 m. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime. Nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. 1948 m., gresiant suėmimui, nuginklavo valsčiaus partinį aktyvistą ir įstojo į Laisvės partizanų būrį. 1950 m., reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, paskirtas žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau Sartų rajono štabo viršininku. 1953 m., žuvus visiems bendražygiams, partizanauti liko dviese su P. Pošiumi-Gluosniu. 1957 m. rudenį legalizavosi ir išvyko į Krasnojarsko sritį pas ištremtus tėvus. 1961 m. pavasarį kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir greitai buvo suimtas. 1962 m. kovo 14 d. nuteistas mirties bausme ir balandžio 23 d. Vilniuje sušaudytas
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Alfonsas Dumblys-Beržas, Rokiškio vls., Butkūnų k., Vėtros b. Ž.1948 04 21
Ona Bugienė. Žuvo 1953 04 23
Jurgis Jakniūnas, Anykščių vls., Niūronių k., Biliūno b. Ž.1945 04 24.
Audros būrio žūtis
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė kovotojus Romą - Rūdolfą Ostiną ir Kiaunę - Juozą Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio vadą Antaną Aleškevičių (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją Antaną Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą jo sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties J. Prabulis žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet paklaustas „kodėl pasidavei ? atsakė „Noriu gyvent“ ir kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros būrio bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj. Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra, Liudvikas Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai užkabinę už kojų tempė daugiau kilometrą per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios) miško pakraštį. Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau gulėjo išniekintas žuvusio Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė. Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.
Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė Albina Lakickienė – Pušelė:
- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.
Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „ Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė. Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.
Balandžio 17-20 d. žuvę partizanai
Nurengti ir išniekinti 1952 m. balandžio 19 d. žuvę Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: V. Andriuškevičius-Vijoklis, V. Dambrauskas-Žvejas, K. Jakubauskas-Vikeris ir nežinomas partizanas
Išniekintas 1952 m. balandžio 19 d. žuvęs Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanas S. Lastauskas-Aušra
http://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą.
I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas.
II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
ČESNAKAVIČIUS Vytautas-Valas, Žemaičių apygardos Žaliosios rinktinės vadas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst.
MEŠKAUSKAS Algirdas, Antano-Raitvytis, Vanagaitis, gim. 1927 m. Padaugyvenės vnk., Smilgių vls. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst
ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas.
Genocido aukų muziejus
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.
Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.
Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.
Jonas Kleiza-Žalvarinis
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k.
Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu.
J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.).
1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris
Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Rimantas, Nemunėlis gimė 1922 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. pasitraukė į mišką. Priklausė Prano Pakščio-Mokytojo, Jono Vepšto-Paukštelio partizanų būriams. Vėliau paskirtas Vyčio apygardos Gedimino būrio vado pavaduotoju. 1950 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo nario J. Kimšto-Žalgirio įsakymu Nr. 103 iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, 1951 m. kovo 14 d. E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vadu. Rinktinę sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos – Kėdainių, Panevėžio – Troškūnų rajonuose.
Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis
„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kai pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios, rusams puolant, nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda – net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo“, – prisimena buvęs partizanas A. Vaitelis-Rimtutis.
E. Daučiūnas žuvo 1953 m. balandžio 18 d. Rodų Pušyno miške (Panevėžio aps. Ramygalos vlsč.) kartu su trimis partizanais MGB organizuotos karinės čekistinės operacijos metu.
Žuvimo aplinkybės nurodomos LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko majoro Snakino telefonogramoje LSSR MVD 1-osios valdybos viršininkui papulkininkiui Župikovui: „1953 m. balandžio mėn. iš 17 į 18-tą nakties metu agentūrinė grupė, susidedanti iš 4-rių spec. agentų ir objektų “Plieno“ ir „Šnekučio", buvo išlaipinta Rodų Pušyno miške Ramygalos rajone, kad susitiktų su „Rimanto" būriu pagal iš „Rimanto“ gautą laišką-pakvietimą atvykti į susitikimą.
24.00 grupė, „tamsiai“ panaudodama ryšininką Antanaitį, susitiko su keturių banditų grupe: „Rimantu“, „Mėnesėliu“, „Klevu“ ir „Kiškiu“.
…Agentai su banditais pas Antanaitį išbuvo iki ketvirtos valandos ryto, po to visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus banditų elgesys ir didelė nakties tamsa labai apsunkino grupės veiksmus. Atlikti priemones iki auštant nebuvo galimybės. Banditai, laikydamiesi atsargumo, reikalavo, kad ilsėtis gultų visi kartu, be to, šalia savęs pasiguldė mūsų agentus ir objektus.
Partizanai apie Velykas
Velykinės mintys
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.
Balandžio 15-16 d. žuvę partizanai
Tigro rinktinės štabo pareigūnas Leonardas Basys-Švyturys (kairėje) ir Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas. (V. Striužo asmeninė kolekcija)
Basys Leonardas-Švyturys gimė 1914 m. Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Rytų Prūsiją, ten baigė žvalgybos mokyklą ir 1944 m. gruodį desantu grąžintas į Lietuvą. Nusileido su grupe Linkmenų apylinkėse. Nuo 1945 m. pradžios buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado pavaduotojas, Tigro rinktinės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas. Redagavo partizanų leidinius „Kelias į Laisvę", „Rytų Lietuva". Žuvo 1950 m. balandžio 16 d.
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
I eilėje stovi iš kairės: Albinas Milčiukas-Tigras, Juozas Valonis-Merkys, Pranas Petronis-Alksnis, Bronius Labakojis-Vilkas.
II eilėje iš kairės: Vincas Peslikas-Griausmas, Mykolas Šileika-Kaimynas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
KARVELIS Antanas, Igno-Vachmistras, gim. 1922 m. Survilų k., Troškūnų vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1950 m. balandžio 16 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
LABAKOJIS Bronius, Jurgio-Vilkas, gim. Žavadiškio k., Troškūnų vls., gyveno Umėnų vnk., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 16 d.
Adelės Dirsytės Maldų knygutė
Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.
Dangau, palaiminki vargo diena.
Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.
Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen.
Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.
Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.
Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.
Viešpatie, laiminki mano miegą
Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.
Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą ir globoki mūsų veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.
Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.
Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis
Balandžio 14 d. žuvę Partizanai
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš kairės: Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Albertas Pakenis-Jūreivis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Vytautas Pačinskas-Audra, ryšininkės Emilija Mieliauskaitė, Ona Mieliauskaitė. 1951 04 14, Anykščiai (GAM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Albertas Pakenis-Jūreivis (VŽM)
PAKENIS Albertas, Juozo-Jūreivis, Žvejys, gim. 1929 m. Ramaškonių k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. balandžio 14 d. Niūronių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)
Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas
Povilas Gaidelis.
Mečislovas gimė 1915 m. kovo 15 d. Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą jų šeima apsigyveno Kėdainių aps. Gudžiūnų vls. Gražiškių kaime. Mečislovas-vyriausias sūnus augo su jaunesniais broliais ir seserimis: Vytautu, Stasiu, Elyte, Jonu, Adolfu ir Vida. Tėvas buvo nepatenkintas, tačiau prie žemės ūkio darbų nelinkęs 20-metis Mečislovas nors 1935 metais ir baigė Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, bet į namus negrįžo. Jis pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje 3-čiajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Karo tarnybos metu baigė Stasio Raštaikio puskarininkių karo mokyklą ir gavo vyr. puskarininkio laipsnį. Kuomet baigėsi jo tarnybos kariuomenėje laikas, Mečislovas nutarė pasilikti liktiniu tame pačiame pulke, šį kartą Seredžiuje, Kauno aps. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, jis tarnavo Pabradėje. 1941 metais Mečislovas spėjo pasitraukti iš kariuomenės ir tokiu būdu išvengė okupantų represijų. 1940-1941 metais M.Kestenis buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. Karo metu-nuo 1942 metų vyr. leitenantas M.Kestenis buvo Švenčionių apskrities kriminalinės policijos viršininkas. 1943 metų kovo 20 d. jis vedė Veroniką Bulkutę, kurią vokiečiai iš Vilniaus laikinai buvo išsiuntę į Švenčionis. Kuomet vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis ir frontas greit artėjo prie Lietuvos, Mečislovas paleido savo pavaldinius ir išvyko į Vilnių. 1944 metais uošvių bute Vilniuje Ubačiaus g. 6-3 jis susitiko su Kaziu Veverskiu bei kitais Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadovais ir tapo šios karinės organizacijos nariu. 1945 m. sausio mėnesį, norėdamas suklaidinti sovietinius okupantus, padedant LLA vadovams jis apsirūpino dokumentais Mykolo Karecko pavarde ir gavo siuntimą į Trakų aps. Kaišiadorių valsčių. Ten 1945 metų pradžioje kūrėsi LLA 5-oji apygarda. Sausio mėn. 10 dieną į Skėrių kaimą, Žaslių valsčiuje iš Vilniaus ir atvyko M.Kestenis-Serbentas. Vyriausias LLA štabas jį paskyrė vadovauti laisvės kovoms tame rajone. Vilniuje liko jo žmona, jos tėvai, brolis ir seserys. M.Kestenis buvo sumanęs kiekviename apskrities valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius) kovai su okupantais. Netrukus jis pradėjo vadovauti LLA 5-ajam rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA (partizanų) apygarda. J.Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas jo pavaduotoju ir operatyvinio skyriaus viršininku. Apygardos štabo viršininku tapo Jonas Markulis-Vaiduoklis (MGB agento Juozo Markulio-Erelio pusbrolis). Ši aplinkybė labai palengvino J.Markulio įsiskverbimą į apygardos vadovybę. Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų ir Pagirių (Ukmergės aps.), nuo PravieniškiųRumšiškių miškų iki Širvintų ar net Molėtų. Kai kada apygardos laisvės kovotojai kovos veiksmus vykdė net pačiame Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. M.Kestenis-Serbentas iš atminties kūrė laisvės kovotojų struktūras, padalinių veikimo principus, numatė vadų teises ir pareigas. Buvo įvesta griežta karinė drausmė, o kovotojai skirstomi į aktyvius (veikiančius su ginklu) ir pasyvius-laukiančius komandos prisijungti prie aktyviųjų.
M.Kestenis Švenčionių kriminalinės policijos viršininkas (1942 m.)
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas
1951 m. balandžio 12 d. žuvę partizanai
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Strausas, Gasparas Baronas, Zofija Tylaitė-Gulbė, Ferdinandas Mikėnas-Ežys. 1951 04 12, Užpaliai (GAM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės ryšininkė Zofija Tylaitė-Gulbė ir Šmėklos būrio vadas Bronius Morkūnas-Strausas (GAM)
Bronislovas Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris
1923 09 09–1950 04 12
Bronislovas Kazickas gimė 1923 m. rugsėjo 9 d. Utenos aps. Utenos vls. Pakigio vnk. Kazio Kazicko ir Julijonos Kalytytės-Kazickienės šeimoje. Baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją.
1945 m., nors ir buvo invalidas, tapo partizanu. Iš pradžių ėjo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pareigas, buvo partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas. Taip pat rengė partizanų dokumentus ir atsišaukimus, rašė eilėraščius.
Vienas iš ideologinių Šiaurės rytų Lietuvos partizaninio judėjimo įkvėpėjų ir organizatorių.
1948 m. gegužės 1 d. B. Kazickas-Saulius dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovinių dalinių vadų ir vadovybės narių sąskrydyje, kurį galima laikyti srities (pavadintos Karaliaus Mindaugo vardu) vadovybės darbo pradžia. Kartu su kitais sąskrydžio dalyviais priėmė nutarimą, kuriame konstatuota, kad Lietuvos partizanų sąjūdį vienijantis veiksnys yra bendra kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, pasmerkta MGB agento Juozo Markulio-Erelio išdavikiška veikla, pripažinta, kad kolūkinė sistema yra krašto ūkio naikinimas.
Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. dalyvavo Karaliaus Mindaugo srities Algimanto ir Vytauto apygardų vadų sąskrydyje, kuriame buvo išrinkta nauja srities vadovybė (vadu paskirtas Antanas Slučka-Šarūnas), patvirtinta jos sudėtis, taip pat nustatyta srities, apygardų ir rinktinių vadų rinkimo tvarka. Po sąskrydžio protokolu B. Kazickas jau pasirašė Krivaičio slapyvardžiu. Netrukus jis buvo paskirtas ir Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities oficiozo „Aukštaičių kova“ redaktoriumi, o 1949 m. liepos 1 d. – dar ir Karaliaus Mindaugo srities Visuomeninės dalies viršininku.
1949 m. pabaiga ir 1950-ųjų pradžia buvo kupina netekčių.
Skaityti daugiau: Bronislovas Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris
Leonas Vilutis
Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.
1951 m. balandžio 11 d. Utenos r. Strazdų k. žuvo
1951 m. balandžio 11 d. Utenos r. Strazdų k. žuvo Rytų Lietuvos partizanų srities ir Vytauto apygardos vado pavaduotojas, Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris, Liubartas, Lokio rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas ir Šventosios rajono vadas Vladas Juozapavičius-Šarūnas, Papartis, Šventosios rajono štabo narys, Laisvės kuopos vado pavaduotojas Juozas Sidaravičius-Sakalas, Erškėčio kuopos vadas Jonas Čičelis-Tėvas, Erškėčio kuopos būrio vadas Jeronimas Bulka-Titnagas, Džiugo rajono vadas Alfredas Garnelis-Čigonas, Džiugo rajono štabo viršininkas Vytautas Matas Dručkus-Šernas ir Juozo Čibiro šeimos nariai.
Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas – Vytautas Matas Dručkus-Šernas, antras – Alfredas Garnelis-Čigonas; antroje eilėje iš kairės: trečias – Petras Cicėnas-Žalgiris. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1951 m. pradžioje MGB suėmė Rytų Lietuvos (Kalnų) srities ir Vytauto apygardos štabo įgaliotinį Juozą Bulką-Skrajūną, kuris sutiko bendradarbiauti su MGB ir tapo agentu „Vincu“. Tų pačių metų balandžio mėn. pradžioje J. Bulka per ryšininkus į susitikimą iškvietė Vytauto apygardos Lokio rinktinės pareigūnus.
1951 m. balandžio 10 d. į Utenos r. Strazdų k. gyventojo Juozo Čibiro sodybą, kur jų laukė MGB ltn. V. Staškevičiaus vadovaujama 2-oji agentų smogikų grupė, atėjo 7 partizanai. Vakarieniaujant smogikai atsiskleidė, tuo sukeldami partizanų įtarimą. Partizanams išeinant agentai smogikai atidengė ugnį.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose rašoma, kad LSSR MGB 2-N valdybos, MGB Vilniaus sr. 2-N valdybos ir MGB Utenos r. skyriaus operatyvinė grupė Utenos r. Strazdų k. gyventojo J. Čibiro sodyboje vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo septyni Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai ir sodybos šeimininkas, partizanų rėmėjas J. Čibiras. Kareiviai nušovė J. Čibiro mamą Marcelę Čibirienę ir uošvę Teofilę Tijūnelienę, taip pat septintojo vaikelio besilaukiančią žmoną Pauliną Čibirienę, sunkiai sužeidė dešimtmetį sūnų Juozuką. Kautynių metu sudegintas tvartas su gyvuliais.
Žuvusiųjų partizanų ir sodybos šeimininko palaikai buvo išvežti į Uteną. Jų užkasimo vieta neišaiškinta. Sodybos šeimininkės P. Čibirienės, jos motinos T. Tijūnelienės ir anytos M. Čibirienės palaikus vaikams ir kaimynams buvo leista palaidoti Ginučių mstl. kapinėse (Ignalinos r. Linkmenų sen.). Našlaičiais liko šeši Čibirų vaikai. Jiems buvo prigrasinta sakyti, kad tėvus ir močiutes nužudė partizanai.
Skaityti daugiau: 1951 m. balandžio 11 d. Utenos r. Strazdų k. žuvo
Kovotojas, netroškęs keršto
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas Šermukšnis, B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1948 m. /Andriaus Dručkaus archyvo, LYA, GAM ir Utenos kraštotyros muziejaus nuotraukos
Aras LUKŠAS
Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei ir prisimenamas tik jo artimųjų. Tuo metu B.Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotojo pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, kurių vardai tapo legendomis, iš lūpų į lūpas ėjusiomis per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.
B.Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizano kovas. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose jo krašto partizanų ryšininkų bylose galima užtikti nebent vieną kitą jo laišką ar NKVD pažymą, kur minima B.Vaičėno pavardė.
Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad B.Vaičėno archyvas vis dėlto išliko - jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir B.Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Kaune. Archyve išliko ir partizano dienoraštis, atskleidžiantis daug Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų ir kasdienio gyvenimo puslapių. Tiesa, šiame dienoraštyje konspiracijos sumetimais neminimos arba užšifruotos žmonių pavardės ir net vietovių pavadinimai, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, ką turėjo galvoje jo autorius. Šis be galo įdomus ir vertingas dokumentas dar laukia išsamaus tyrimo. Na, o mes, remdamiesi šiais užrašais ir negausiais dar gyvų tų dienų įvykių liudytojų prisiminimais, pamėginkime atkurti kai kuriuos B.Vaičėno gyvenimo ir kovos epizodus.
B.Vaičėnas Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.
Partizanų žūtis balandžio 7-8-9 dienomis
Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose.
Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
antras - Julius Makorevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas.
Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Radžiūnas Jonas-Burokas gimė 1919 m. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Žvirgždėnų kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo narys, būrio vadas. Žuvo 1950 m. balandžio 9 d. Daugų valsčiaus Pivašiūnų apylinkėse. Kūnas buvo išniekintas Dauguose
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Povilas Gaigalas-Žukovas, Puronių k. Ž.1947 04 07
Antanas Gura-Šarūnas, Skapiškio vls., Biliūnų k., Vytauto b. Ž.1948 04 07
http://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
BARTAŠIUS JONAS, Mykolo - Saulius, Laimutis, g.1921 m. Tirmūnų k., Vyžuonų vls. Mokėsi Utenos amatų mokykloje. Buvo Aušros būrio vadas, Liūto rinktinės štabo narys, rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 04 07 Antano Sriubo sodyboje Vasyliškio vnk., Leliūnų vls. su žmona Sofija Girniūte, Vincu Lauciumi ir Antanu Zabulioniu.
BRAŽĖNAS BALYS, g.1916 m. Žiogų k., Skiemonių vls. Prasidėjus gaudynėms, išėjo į partizanus. Žuvo 1945 04 08 Žiogų k., užkastas prie Alantos, 1989 m. palaikai perkelti į Alantos kapines.
GUSTAV JAN (čekas), g.-1920 m., vermachto kareivis. Žuvo 1945 04 08 prie Žiogų k., Skiemonių vls., susirėmime su sovietų kareiviais ir skrebais. Buvo užkastas prie Skiemonių kapinių, 1989 m. perkeltas į kapines.
KARVELIS STEPONAS - Smidras, g.1910 m. Baltušavos k., Skiemonių vls. Ūkininkas. Į sovietinę kariuomenę nėjo, slapstėsi, paskui išėjo į partizanus. 1945 04 08 būrys buvo prie Žiogų k. apsuptas. Žuvo 14 vyrų tarp jų ir S.Karvelis. Užkastas Kazlų smėlyne, 1989 m. palaikai perkelti į Skiemonių kapines.
MATIUKAS BRONIUS, gimęs Gikonių k., Leliūnų vls. Paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją, slapstėsi, partizanavo ir žuvo 1945 04 08 prie Žiogų k. susirėmime su čekistais. Užkastas Skiemonyse, 1989 m. perkeltas į kapines.
RAŠKEVIČIUS VLADAS, g. 1924 m. Baltušavos k., Skiemonių vls. Partizanavo nuo 1944 m. rudens. Žuvo 1945 04 08 Žiogų k., Skiemonių vis.
SATKŪNAS ANTANAS - Vokietis, g. 1926 m. Voversių k., Skiemonių vls. Partizanas. Žuvo 1945 04 08 Žiogų k., Skiemonių vls. Buvo užkastas Kazlų kalne prie Alantos. 1989 m. palaikai perkelti į Alantos kapines.
ATKOČIUS VACLOVAS, Jono - Varnas, g.1925 m. Voversių k., Skiemonių vls. Partizanas, žuvo kautynėse su NKVD 1945 04 09 Žiogų kaime, palaidotas Alantoje.
ŠAUKŠTAS ANTANAS, gimęs Miškinių k., Pakalnių apyl. Žuvo Miškinių k. 1945 04 09.
ŠAUKŠTAS VYTAUTAS, gimęs Miškinių k., Pakalnių apyl. Žuvo Miškinių k. 1945 04 09.
Daugiau įrašų...
