Didžiosios Kovos apygardai (DKA) priklausė Vilniaus, Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Molėtų, Ukmergės rajonai ir rytinės Kauno m. apylinkės. Dar 1944 m. vasarą šiose vietovėse buvo pradėtas organizuotas partizaninis pasipriešinimas okupantams. Laisvės kovų dalyviai ir vietos gyventojai ypač nukentėjo nuo sovietinių okupantų ir KGB infiltruotų agentų.

Istorikai, kraštotyrininkai ir pasipriešinimo okupacijai kovų dalyviai surinko daug istorinės medžiagos apie tų laikų įvykius. Norėdami, kad ta kova būtų įamžinta mūsų istorijoje, rėmėjų paaukotomis lėšomis buvo paruoštas šis leidinys.

Esame dėkingi už finansinę paramą Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos vadovybei ir jos darbuotojams bei Širvintų, Trakų, Ukmergės, Kaišiadorių, Kauno rajono ir Kauno miesto savivaldybėms.

Pirmajame viršelyje - A rinktinės Prano Jaromsko-Perkūno būrys, 1945 m. Ketvirtajame viršelyje:

- mons. A. Svarinskas prie paminklo Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui Kaugonių glžk. st. (Kaišiadorių r.);

- Magadano sr. Kolymos lageris AB-62 (nuotrauka iš Eugenijos Leikauskaitės albumo)

Generolas JONAS ŽEMAITIS - VYTAUTAS (1909 03 15 - 1954 11 26) Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 02 16 įgaliotas eiti Lietuvos Prezidento pareigas. 1954 11 26 sušaudytas Maskvoje. 1997 02 14 apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-jo laipsnio ordinu (po mirties).

Lyginant su kitomis Lietuvos sritimis, knygų, dokumentinės ar faktinės medžiagos, atsiminimų apie Didžiosios Kovos apygardos (toliau - DKA, DKR - Didžiosios Kovos rinktinė) partizanų kovas yra išleista bene mažiausiai. Tai atsitiko dėl to, kad DKA labiausiai nukentėjo nuo sovietinio saugumo, NKVD, infiltravus į apygardos vadovybę jų agentus, kol 1950 m. pabaigoje ją visiškai sunaikino. Dabartinių Kaišiadorių, Širvintų, Trakų rajonų teritorijose organizuotas pasipriešinimas buvo palaužtas dar 1947-1948 m. MGB agentų J. A. Markulio-Erelio ir jo statytinio V. Pečiūros-Griežto kontroliuojama apygarda prarado daugumą vadų, dešimtys jų nesulaukė net iškreiptų trojkų sprendimų, o buvo sunaikinti suimant, vežant į areštines kalėjimų požemiuose.

1999 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidykla išleido Kęstučio Kasparo monografiją „Lietuvos karas" apie pasipriešinimą rusų okupacijai Lietuvoje 1944-1946 m. laikotarpiu. Tai kapitalinis istoriko darbas. Gili ano meto politinių ir istorinių įvykių analizė, išvados, dokumentais pagrįsti samprotavimai ir kitais rezistencijos klausimais. Darbe apžvelgiamos visos Lietuvos aktualijos, tačiau daug medžiagos spausdinama ir apie DKA.

1995 m. pasirodė pirmoji Stanislovo Abromavičiaus knyga apie DKA partizanus, pavadinta „Žalio Velnio takais". Jos pagrindu autorius 1999 m. išleido dvigubai didesnės apimties leidinį „Didžioji Kova", papildytą naujais dokumentais, rastais Lietuvos Ypatingojo archyvo bylose, liudininkų ir tų kovų dalyvių, panorusių išplėsti Jono Misiūno-Žalio Velnio partizanų kovų istoriją prisiminimais.

Apie DKA A rinktinės 6-ojo bataliono partizanus knygoje „O kodėl gi?" 2000 m. rašė buvęs partizanas Antanas Obelevičius. Joje buvo panaudoti įvairūs šaltiniai, įskaitant ir minėtus leidinius.

1999 m. sulaukėme Viktoro Aleknos knygos „Ūžė žalia giria" apie Širvintų r. teritorijoje veikusius kovotojus. Tais pačiais metais išleista Vinco Lozoraičio knyga „Kaišiadoriečių kančių keliai 1940-1953". Kazys Strazdas 2006 m. išleido įdomią dokumentais ir prisiminimais paremtą knygą „Ukmergės krašto laisvės kovų keliais" bei pažintinį, gausiai iliustruotą leidinį „Partizanų muziejus Balninkuose". Ten spausdinami faktai apie mažiau žinomą DKA B rinktinę, kuri įsiliejo į apygardos sudėtį, o jau po Žalio Velnio ir jo bendraminčių žūties perėmė apygardos vadovybės funkcijas.

Apie Giedraičių, Balninkų, Molėtų partizanus 2006 m. surinktą medžiagą paskelbė Jovitas Jankauskas ir Vytautas Simonavičius. Semeliškių, Vievio, dalies Žaslių vlsč. (Elektrėnų savivaldybės vietovių) istorines kovas knygoje „Elektrėnai" epizodiškai aprašė Vytautas Mizara. Savo indėlį į DKA B rinktinės istoriją įnešė Gintaras Vaičiūnas, paskelbęs straipsnius spaudoje, knygose. Atskirus straipsnius, atsiminimus įvairūs autoriai spausdino periodiškai leidžiamų „Laisvės kovų archyvai" tomuose (redaktorius K. Kasparas). Spaudoje, internete medžiagas apie DKA kovas skelbė Rūta Trimonienė, Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis, Algis Rupainis, Nijolė Gaškaitė, Kazys Blaževičius, Kazimieras Dobkevičius, Janina Semaškaitė, Jonas Laurinavičius, Stasys Buchoveckas, ir kiti.

DKA istoriją nuolat papildo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbai, dokumentus kaupia rajonų (kraštų)muziejai, Kauno tremties ir rezistencijos muziejus, apie šios apygardos partizanų kovas nuolat rašo „XXI amžius", „Voruta", „Tremtinys", „Lietuvos aidas", Kaišiadorių rajono laikraštis „Atspindžiai", Širvintų - „Širvintų kraštas" ir kiti leidiniai.

Istoriko K. Kasparo teigimu, šioje knygoje pateikiama medžiaga nėra istorinis ar teisinis įvykių vertinimas, o pirmiausiai objektyvios istorinės tikrovės atspindys, apibendrintas faktinis šaltinis tolimesniems tyrinėjimams.

Galima teigti, kad DKA praėjo kelis organizavimo etapus ir vadinosi: iki 1944 metų rugpjūčio mėnesio - Didžiosios Kovos būrys, iki 1945 01 10 - LLA Didžiosios Kovos rinktinė (DKR), iki 1945 m. vasario mėnesio vidurio - Lietuvos Laisvės Armijos Vilniaus apygardos 5 rajonas, iki 1945 m. gruodžio 10 d. - LLA 5-osios apylinkės Didžiosios Kovos apygarda, po to - LLA Didžiosios Kovos apygarda, vėliau tik DKA. Junginiams Didžiosios Kovos vardą sugalvojo pats Žalias Velnias. 1950 metų lapkričio 25 d. Lietuvos laisvės kovų sąjungos Kalnų srities vado įsakymu DKA likviduota, kaip neturinti tarp pavieniai besipriešinančių kovotojų organizuotos kovos elementų.

Tikimės, kad šioje knygoje DKA istorija pateikta išsamiausiai, remiantis išlikusiais istoriniais dokumentais, liudytojų pasakojimais. Pirmą kartą skelbiamas toks išsamus DKA partizanų sąrašas.

Lietuvos laisvės kovų sąjūdis atsikūrėl992 04 11. DKA vadu buvo paskirtas dimisijos majoras Benediktas Trakimas-Genelis, štabo nariais - Motiejus Rudys ir Povilas Jočiūnas. B. Trakimui-Geneliui 1998 05 05 mirus, jo kūną priglaudė Vilniaus Saltoniškių kapinės. Vadu paskirtas Kazys Algimantas Lisauskas, jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Deja, 1999 01 31 nustojo plakusi ir šio kovotojo tauri širdis. Palaidotas Karveliškių kapinėse, netoli Vilniaus. Dabar naštą vadovauti apygardai užsikrovė nepailstantis atsargos kapitonas Augustinas Švenčionis-Rytas.

Didžiosios Kovos apygarda 1946 metų pradžioje. Sudarė S.Abromavičius ir G.Vaičiūnas

Pateikiami svarbiausieji partizaninio karo DKA įvykiai, surinkti iš pastarųjų metų literatūros, archyvų ar pagrįsti to meto įvykių liudininkų parodymais. Faktai išdėstyti chronologiška tvarka, po kiekvieno įvykio paryškintu šriftu nurodyti šaltiniai (autorius, kūrinio pavadinimas, puslapis), kuriuose šis faktas paskelbtas.

Abromavičius S. Didžioji Kova-K., LPKTS, 1999-440 p. Santrumpa kronikos įraše - SA

Anusauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. - V., Mintis, 1996-495 p.-AA

Laisvės kovos 1944-1953 metais: Dok. rinkinys./ D. Kuodytė ir A. Kašėta. - K., LPKTS, 1996-626 p. - LK

Laisvės kovų archyvas /LPKTS, ist. sekcija. - K. LPKTS, 1991-2006 -1. 1-22. - LKA

Strazdas K. Ukmergės krašto laisvės kovų keliais - K., K. Strazdas, 2006 -336 p. - KS

1944 07 mėn. pradžia. Žaslių vlsč. Kaugonių k. Jonas Misiūnas (būsimasis DKA apygardos vadas Žalias Velnias) kaupia ginklus ir vyrus ginkluotam antrosios sovietinės okupacijos pasipriešinimui. SA. 107 p.

1944 07 12,13. Ukmergės apskr. Čiobiškio par. klebonas Liudvikas Puzonas kviečia Musninkų vlsč. Padvarių k. esančius P. Plechavičiaus rinktinės karius pokalbiui dėl organizuoto pasipriešinimo. Tarp jų buvo ir Jonas Misiūnas. SA. 13 p.

1944 07 mėn. Musninkų vlsč., Ukmergės apskr., NKVD ir KGB užfiksuotas Žalio Velnio būrys. Būriai kuriasi Žaslių, Vievio, Rumšiškių, Semeliškių, Aukštadvario, Kruonio, Žiežmarių vlsč. ir greitai tampa pavaldūs DKR. KK. 204-206 p., SA. 6 p.

1944 07 mėn. LLA nariai, vadovaujami j. ltn. Stankevičiaus, traukdamiesi nuo Kaišiadorių į Vakarus, Pigonių k., Musninkų vlsč., susitinka su partizanais. J. Misiūnas paskiriamas kuopos vadu ir organizatoriumi. KK. 138, 204 p.

1944 07 mėn. NKVD-KGB įgaliotiniui Lietuvoje pranešta, kad Musninkų vlsč. miškuose susitelkęs 200 partizanų Žalio Velnio būrys. KK. 204 p.

1944 08 pradžia. Didžiosios Kovos būrio štabo sudėtis turėjo būti tokia: vadas Žalias Velnias, J. Norkus-Kerštas - vado pavaduotojas, Vladas Marcinauskas-Tauras iš Čiobiškio atsakingas už propagandą ir laikraščio leidimą nariai - Vaclovas Drumstas-Karabinas iš Čiobiškio ir kun. Liudvikas Puzonas, Čiobiškio klebonas, būrio kapelionas. S. A. 13 p.

1944 08 mėn. pradžia Trakų apskr. veikę A. Galinio-Juodosios Kaukės, E. Kavaliausko-Klajūno, Z. Kacevičiaus-Genijaus partizanų būriai prisijungė prie Musninkų vlsč. J. Misiūno-Žalio Velnio rinktinės. KK. 204 p., SA. 6 p.

1944 08 pradžia. Išplėstą Didžiosios Kovos būrio (rinktinės) vadovybę sudaro 12 partizanų: J. Misiūnas-Žalias Velnias, J. Norkus-Kerštas, J. Urbonavičius-Svajūnas, E. Kavaliauskas-Klajūnas, P. Petkevičius-Kariūnas, A. Matačiūnas-Diemedis, J. Žvirblis-Dagilis, Z. Kacevičius-Genijus, A. Galinis-Juodoji Kaukė, S. Misiūnas-Senis, K. Surmilavičius-Klevelis, J. Naraškevičius-Šernas. SA. 332, 333 p.

1944 08. Didžiosios Kovos partizanų būrys tampa LLA DKR, vadas Žalias Velnias. KK. 204 p.

1944 08 17. Martinonių pr. m-los, Žemaitkiemio vlsč., mokytojo, atsargos majoro Navicko būrys užpuolė Musninkų areštinę, išvadavo suimtuosius ir nušovė du milicininkus. Partizanai DKR dar nepavaldūs. VA. 36 p.

1944 08 18. NKVD Ukmergės skyrius nustato LLA DKR, kuriai vadovauja Žalias Velnias, buvimo Musninkų vlsč. faktą. KK. 204 p.

1944 08 Musninkų-Žaslių vlsč. sudaryti trys karinio pogrindžio bei ryšių-žvalgybos tinklo (OS) būriai: Antano Paškevičiaus-Neries Akmens, Edvardo Kavaliausko-Klajūno ir Jono Kupčiūno-Tigro. KK. 204, 205 p.

1944 08 29. Žaslių vlsč. Skėrių k. nušautas apyl. pirmininkas ir sekretorius, padegta daržinė, paimta 20 šaukimų į sovietinę armija, paliktas DKA perspėjimas. SA. 14 p.

1944 08 29. Aukštadvario-Semeliškių kelyje buvo nukauti 4 rusų kareiviai. KK. 221 p.

1944 08 30. Žemaitkiemio vlsč. partizanai pasaloje nukovė valsčiaus pirmininką ir Ukmergės kalėjimo viršininko pavaduotoją. KK. 220 p.

1944 09. Štabo ryšininkė A. Paulavičiūtė-Indyra, Žalio Velnio pavedimu, per Ukmergės kunigą Edvardą Semašką ryšiui užmegzti, ieško Lėnio miške partizanų ir asmeniškai kapitono J. Krištaponio, būsimojo rinktinės vado. KK. 205 p.

1944 09 03. Trakų apskr. N KGB pateko LLA programa. Sužinota, kad DKR organizavo viršila J. Misiūnas, nuo 1944 m. pavasario slapstęsis su Česlovu Tveraga, Stasiu, Juozu ir Vladu Marcinauskais bei kitais „plechavičiukais". KK. 204 p.

1944 09 04. Apšaudyta Gelvonų vlsč. grupė grūdų ruošėjų ir milicininkų. SA. 14 p.

1944 09 11. Pas Musninkų vlsč. apylinkės pirmininką Vincą Verbicką atėjo apie 50 Žalio Velnio partizanų ir jį išsivedė. SA. 14 p.

1944 09 15. Musninkų vlsč. užpulti kareiviai. Per susišaudymą buvo nukautas sovietinės armijos leitenantas, keli kareiviai sužeisti. SA.15 p.

1944 09 20. Surgelių k., Širvintų vlsč., į partizanų pasalą įkliuvo 8 pasieniečiai. KK. 220 p.

1944 m. rudenį. DKR išleido pirmąjį laikraštį „Tikruoju keliu". KK. 205 p.

1944 10 04. Širvintose pasirodė apie 400 partizanų dalinys. Sovietinę Ukmergės apskr. valdžią apėmė panika. KK. 237 p.

1944 10 06. Kazokiškėse, Vievio vlsč., užpulti sovietinės armijos kareiviai. SA. 15 p.

1944 10 09. 20 partizanų būrys Vievio vlsč. susidūrė su 27 vyr. leit. Malcevo užkardos kareiviais. VA. 36 p.

1944 10 10-11. Žaslių vlsč. Broniaus Vaicekausko-Pirato 13 partizanų būrys užpuolė pasienio kariuomenės užkardą. Vienas kareivis žuvo, dar vienas buvo sužeistas. Kitą dieną kareiviai išstatė pasalas. Tada partizanas Bičkauskas žuvo, 4 vyrai suimti (tarp jų ir pats vadas B. Vaicekauskas). SA.15 p.

1944 10 18. Prienų k., Musninkų vlsč., per mūšį žuvo 8 partizanai, du buvo sužeisti. SA. 16 p.

1944 10 24. Kaugonių miške įvyko DKR partizanų būrių vadų pasitarimas. Po jo sudaryta štabo apsaugos kuopa iš 2-3 būrių. Jos vadu paskirtas Stasys Misiūnas-Senis. KK. 205 p.

1944 11 02. 200 kareivių bei milicininkų buvo užpulti Kaimynų ir Viršuliškių k., Musninkų vlsč. Žuvo 3 partizanai. VA 37 p.

1944 11 13. Musninkų vlsč. nužudyti 4 ir suimti 59 vengiantys mobilizacijos jaunuoliai. KK. 169 p.

1944 11 21. Į Pustakiemio k., Žaslių vlsč., atėjo apie 50 gerai ginkluotų partizanų, išsinešė iš apylinkės tarybos 150 šaukimų į sovietinę armiją. SA. 16 p.

1944 11 22. Pas Stasį Paulauską Janionių k., Musninkų vlsč., suimta besislapstanti nėščia Žalio Velnio žmona Ona Krivickaitė-Misiūnienė su dviem mažamečiais vaikais (pagal NKVD agentūrinius duomenis ir įkalinto partizano informaciją). Vėliau suėmė sodybos šeimininką ir jos dukrą Eleną. SA. 16, 237 p.

1944 12 01 DKR rinktinėje minimi nauji štabo nariai: kanceliarijos vedėjas ir žinių karininkas Stasys Misiūnas-Senis, raštininkai Zigmas Rudys-Smilga ir Antanas Dzimidavičius-Riteris, propagandos ir švietimo skyriaus viršininkas Kirvis, ryšių vadas Pašvaistė. KK. 295 p., SA. 83 p.

1944 12 08. Prie Prienų k. ir ežero, Musninkų vlsč., užpulti Keršto ir Šerno partizanai, žuvo 7 vyrai. KK. 246 p.

1944 12 10. LLA štabas patvirtino Lietuvos teritoriją į 4 partizanų apygardas. Žalio Velnio veikimo rajonas priskirtas Vilniaus apygardai. SA. 17 p.

1944 12 17. Jačiūnų k., Žaslių vlsč., pasirodė apie 200 partizanų būrys. Ilsėjosi pas ūkininkus. Jiems iškeliavus, Žasliuose buvusiam pasienio pulkui buvo įsakyta vytis, tačiau kareiviai pabūgo. SA.16 p.

1944 12 18. Prienų k., Musninkų vlsč., mūšyje su kareiviais žuvo 8 partizanai. Du buvo suimti. Vienas iš jų vokietis Henrikas Fransas, kitas Edvardas Miklošas iš Pamusių k. prisipažino buvęs Žalio Velnio pagalbininku, turėjęs radijo aparatą. SA. 16 p.

Nuo 1944 08 02 iki 1944 12 19. Žalio Velnio būriai pasipildė 157 kovotojais. SA. 16 p.

1944 12 21. Semeliškėse (Trakų apskr.) pasirodė 60 partizanų grupė. SA. 16 p.

1945 m. pradžia. NKVD- KGB spėjo, kad Trakų apskrityje yra apie 600 partizanų, tačiau žinojo tik 182 pavardes. KK. 373 p.

1945 01 10. Į Skėrių k., Žaslių vlsč., atvyksta LLA štabo narys vyr. leitenantas Mečislovas Kestenis, pasivadinęs Mykolu Karecku-Serbentu. Jis pasisako būsiantis Vilniaus apygardos 5-os apylinkės vadu. Suformuojamas apylinkės štabas, įkuriami 5 batalionai ir DKR, kurios vadu ir Serbento pavaduotoju tampa Žalias Velnias. SA. 17 p.

1945 01 15. DKR, NKVD duomenimis turėjusi 7 būriuose apie 500 kovotojų, pertvarkyta į 5-ąjį LLA rajoną priskirta atkuriamam LLA Vilniaus apyg. štabui. Sunaikinus Vilniaus apyg. štabą rajono štabo sudėtis liko nepatvirtinta. Vado M. Kestenio-Serbento įsakymu DKA štabo sudėtį įėjo: vadas ir oper. skyriaus viršininkas J. Misūnas-Žalias Velnias, štabo ir organizacinio skyriaus viršininkas S. Misiūnas-Senis, ginkluotės - Jonas Urbonavičius-Svajūnas, žvalgybos -E. Kavaliauskas-Klajūnas, ūkio - Daminas Matačiūnas-Jazminas. KK. 295, 296 p.

1945 01 30. Grinapolio k., Semeliškių vlsč., surengta pasala iš J. Stančiko ūkio grįžtančiam 17 stribų būriui. Mūšyje buvo nukautas NKVD įgaliotinis ir 4 stribai. KK. 258 p.

1945 01 30. Butkūnų k., Žemaitkiemio vlsč., su A. Morkūnu-Plienu ir jo partizanais pirmą kartą buvo susitikusi ir užmezgė ryšius DKA atstovė, štabo ryšininkė A. Paulavičiūtė-Indyra. SA. 347 p.

1945 02 04. Mūšyje su Musninkų stribais, Pigonių k. žuvo Žalio Velnio žmona Ona Misiūnienė. VA. 68 p.

1945 02 12. Mūšyje Musninkų vlsč. partizanai nukovė 9 milicininkus, o Vievio vlsč. - milicininką ir du stribus, kurie nužudė 3 taikius gyventojus ir padegėjų sodybą. KK. 258, 259 p.

1945 02 15. Vyr. ltn. Mečislovas Kestenis-Serbentas (Mykolas Kareckas) grįžo iš Vilniaus ir pradėjo vadovauti 5-ajam LLA rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA apygarda. J. Misiūnas-Žalias Velnias skiriamas pavaduotoju, štabo ir operatyvinio sk. viršininku. Štabo viršininku tampa Jonas Markulis-Vaiduoklis. SA. 17 p.

1945 02 16. Čiobiškyje išleistas laikraščio „Laisvės keliu" pirmasis numeris. VA. 38 p.

1945 02 21. Čiobiškyje kun. L. Puzonas prieš žygį į Pabradę išklauso apie 200 partizanų išpažinties. KK. 298 p.

1945 02 mėn. pabaiga. Švenčionių apskr. Pabradės vlsč. apie 200 partizanų, vadovaujami Žalio Velnio, kovėsi su NKVD daliniais; žuvo apie 20 partizanų. Iš žygio sugrįžo 45 kovotojai, kiti dar pusantro mėn. rinkosi į buvusias veikimo erdves. KK. 298 p.

1945 03 02. NKVD kariuomenė Gudonių k., Upninkų vlsč., užpuolė Aloyzo Lukšos (iš Mančiušėnų k., Gelvonų vlsč.) būrį. Nelygioje kovoje žuvo vadas ir virš 20 partizanų (kai kurie šaltiniai mini 36 vyrų žūtį). Kiek žuvo priešų - nepranešama. VA. 103 p.

1945 03 02. Veprių vlsč. kareiviai apsupo A. Adomaičio sodybą, kurioje buvo 17 partizanų. Tik vienam pavyko išsigelbėti. Apie kareivių žūtis nepranešama. KK. 263 p.

1945 03 08. Susijungimo klausimais štabo ryšininkė A. Paulavičiūtė-Indyra lankosi J. Kimšto teritorijoje Ukmergės apskr. KK. 298 p.

1945 03 11. Kaimynėlių k., Musninkų vlsč., žuvo DKR vado pavaduotojas Juozas Norkus-Kerštas. SA. 378 p.

1945 03 20. Veprių vlsč., prie Gudelių k., 60-70 partizanų susikovė su NKVD kariuomene ir keturių miestelių stribais; žuvo 36 partizanai (tarp jų ir būrio vadas Aleksas Lukša) ir nemažai priešų. KK. 263 p.

1945 03 27. Sunaikintas 5-ios LLA apyl. štabas Čiobiškyje, Ukmergės apskr., Musninkų vlsč.; žuvo DKA štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, V. Marcinauskas-Pluta, suimtas org. skyriaus viršininkas S. Misiūnas-Senis, V. Akunis-Voveris; štabo viršininku tapo leitenantas Aleksas Zapkus-Piliakalnis, propagandos ir agitacijos sk. viršininku - E. Svilas-Slyva, apsaugos būrio vadu Petras Petkevičius-Dramblys. SA. 309 p., VA. 43 p.

1945 04 12. Guronių k., Rumšiškių vlsč., žuvo Andrius Zdanevičius-Morka ir 11 jo būrio partizanų. S A. 17 p.

1945 04 13. Kaugonių miške, Žaslių vis, žuvo 5-osios LLA apyg. vadas vyr. ltn. Mečislovas Kestenis-Serbentas; bat. vadas Zigmas Kacevičius-Genijus sužeistas į kojas. Apygardos vadovavimą perėmė Žalias Velnias. Joje buvo 28 būriai (400-500 kovotojų), štabas įsikūrė Budelių k., Žaslių vlsč. SA. 192 p, 338 p.

1945 05 15. Žaslių stribų būrys prie Jačiūnų k. pakliuvo į partizanų pasalą. Žuvo 6 stribai ir NKVD įgaliotinis. KK. 271 p.

1945 06 15. Kaišiadoryse iš į Sibirą karo belaisvius vežančio ešelono pabėgo 6 lietuviai kariai iš Šiaulių apskr. KK. 377 p.

1945 06 27. Užverbuoto partizanų ryšininko „Dovydaičio"(ag. slp.) pranešimu pasienio kareivių pulkas, siekdamas sunaikinti Žallią Velnią, blokavo Neries upę Žaslių ir Musninkų vlsč. ribose, nuo Budelių k. iki Gegužinės. Tada žuvo 13 partizanų, dar 4 ir 15 jų rėmėjų buvo suimta. Žalias Velnias iš apsupto bunkerio ištrūko. KK. 391 p.

1945 07 01. Jagėlonių miške, Semeliškių vlsč., žuvo A rinktinės bataliono vadas A. Galinis-Juodoji Kaukė. SA. 367 p.

1945 07 10. Janionių k., Musninkų vlsč., suimtas A rinktinės bataliono vadas Jonas Daškevičius-Papūga. SA. 366 p.

1945 11 19. Livintų k., Rumšiškių vlsč., žuvo bataliono vadas Pranas Petkevičius-Kariūnas. SA. 379 p.

1945 12 01. J. Misiūno-Žalio Velnio įsakymu Nr. 1/19 5-oji LLA apyg. pavadinta 5-ąja LLA Didžiosios Kovos apygarda, įsteigtos 2 rinktinės: A - Trakų apskr., B -Ukmergės apskr., „C" ir „D" rinktinės. Pastarosios numatytos Švenčionių ir Utenos apskr., tačiau įsteigtos nebuvo. Prasidėjo visos Ukmergės apskr. partizanų prisijungimas prie DKA. SA. 338 p.

1945 12 mėn. Prieš Žalią Velnią buvo pasiųstas 14 smogikų būrys, kuris jo ieškojo Aukštadvario, Semeliškių, Žiežmarių, Kaišiadorių, Žaslių vlsč., tačiau nesurado. KK. 418 p.

1945 12 13. Budelių k., Žaslių vlsč., žuvo A rinktinės bataliono vadas E. Kavaliauskas-Klajūnas. SA. 371 p.

1946 m. Anglininkų k., Kruonio vlsč., vietos kovotojai išleido 3 „Partizano" laikraščio numerius ir kelis atsišaukimus. SA. 45 p.

1946 01 22. Gurščių k., Želvos vlsč., vyko DKA B rinkinės kovų krikštas. Jame dalyvavo ten viešėjęs DKA štabo viršininkas A. Zapkus-Piliakalnis su kovotojais. Tada žuvo 14 ar 15 partizanų. KS. 137 p.

1946 01 22. Gaiciūnų k., Pabaisko vlsč., mūšyje su NKVD kareiviais žuvo 26 partizanai iš B rinktinės. KS. 137 p.

1946 02 mėn. DKA B rinktinę (vadas A. Morkūnas-Plienas, štabo virš. J. Šibaila-Diedukas) sudarė 3 batalionai: Želvos ir Molėtų vlsč. įvadas Petronis-Audra), Žemaitkiemio, Pabaisko, Šešuolių vlsč. (ltn. K. Ališauskas-Spartakas), Balninkų, Kurklių, iš dalies Želvos vlsč. (pusk. K. Puodžiūnas-Titnagas). SA. 351 p.

1946 02 mėn. DKA A rinktinės 80 partizanų dalinys surengė reidą per Gelvonų, Veprių, Pabaisko, Žaslių vlsč., iki Jonavos, pakeliui nukovė kelis stribus, užėmė Veprių mstl. Buvo rengiamas Pabaisko puolimas, tačiau dienojantys partizanai Pašilės k. susidūrė su stribais ir 7 ar 8 jų nukovė. Paskui dalinys grįžo į Šilonių mišką KK. 443 p.

1946 02 16. Gojaus miške prie Kruonio žuvo 3 partizanai, ėję į miestelį kelti trispalvės. SA. 47 p.

1946 m. 03 mėn. Iki tol A rinktinė vado neturėjo, komandos ėjo tiesiai iš Žalio Velnio. Šiuo laiku vadu buvo paskirtas Petras Klimavičius-Uosis. KK. 474 p.

1946 03 24. Po Pabaisko vlsč. stribyno užpuolimo, grįžtančius partizanus, vadovaujamus DKA štabo viršininko A. Zapkaus-Piliakalnio, Šilonių miške, prie Dubių vnk., užpuolė Kaišiadorių garnizono kareiviai. Žuvo Piliakalnis, ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Laukinuke ir dar du partizanai. Po šios netekties DRA štabo viršininku paskirtas B. Trakimas-Genelis. SA. 202 psl.

1946 04 30. DKA B rinktinės vado A. Morkūno-Plieno įsakymu Nr. 1 rinktinė suskirstyta į 3 batalionus. Vasarą papildomai įsteigtas 4-asis Veprių ir Jonavos (S. Markauskas-Galijotas) bei 5-asis Taujėnų ir Kavarsko vlsč. batalionai (B. Jakubonis-Stiklas). KS. 128 p.

1946 05 18. Į DKA pirmą kartą atvyksta kapitonas Griežtas (agentas „Gediminas") ir siūlo Žaliam Velniui vykti mokytis karo mokslų į Angliją. VA. 59 p.

1946 06 21. MGB agentas Kipšas per DKA ryšininkus perdavė J. Misiūnui-Žaliam Velniui 15 egz. „Vienybės" laikraščio, išleisto MGB „pogrindžio sąlygomis". J. Misiūnas įtikėjo turįs reikalą su rimta organizacija. Tuo metu DKA sudarė 2086 žmonės, iš jų 836 partizanai. SA. 339 p.

1946 07 16. Žalias Velnias perduoda DKA vadovavimą KGB agentui Griežtui. VA. 59 p.

1946 07 24. DKA vadas Žalias Velnias per MGB agentus Kipšą ir Kibirkštį perduoda kapitonui Griežtui turimus duomenis apie A ir B rinktinių sudėtį ir ginkluotę. Greitai MVD kariuomenė pagal gautus duomenis pradėjo masiškas partizanų paieškas. VA. 59 p.

1946 07 31. Strošiūnų-Vladikiškių miške, Kaišiadorių vlsč., žuvo kuopos vadas Jurgis Grigaliūnas-Naras ir dar 3 partizanai. SA. 41 p.

1946 m. vasara. DKA B rinktinės partizanas Jonas Pažūsis-Dagys Mišniūnų k., Šešuolių vlsč., susikovė su 12-14 stribų ir kareivių būriu. Nukovęs kelis priešus, partizanas sėkmingai pasitraukė. KS. 148 p.

1946 08 14. J. Markulio-Erelio išdavystės pasėkoje Vilniuje suimamas tuo metu ėjęs DKA vado pavaduotojo pareigas J. Misiūnas-Žalias Velnias. SA. 176 p.

1946 m. ruduo. DKA A rinktinės partizanas Kazys Leikauskas-Samanis iš Medinų k. su padirbtais dokumentas apgyvendinamas Vilniuje. Tai J. Markulio provokacijų DKA pradžia. SA. 42 p.

1946 m. gruodis. DKA B rinkt, vadas A. Morkūnas-Plienas atsisako pranešti DKA vadui kpt. Griežtui (KGB agentui) apie rinktinės ginkluotę ir ryšius ir nutraukia ryšius su MGB kontroliuojama apygardos vadovybe. KS. 143 p.

1946 11 19. Livintų miške, Kaišiadorių vlsč., su dviem partizanais žuvo A rinktinės kuopos vadas Antanas Taparauskas-Kirvis. SA. 35, 36 p.

1946 12 20. DKA vadas MGB agentas kpt. Griežtas savo įsakymu įteisino DKA pavaldumą J. Markulio BDPS. į DKA štabą paskyrė veiklius A rinktinės partizanų vadus B. Trakimą-Genelį, L. Kupčiūną-Tigrą P. Klimavičių-Uosį ir kitus; per 1947-1948 m. visi jie su netikrais dokumentais apgyvendinti Vilniuje, suimti ir nuteisti. SA. 339 p.

1947 03 11. Manoma, kad Maskvos Butyrkų kalėjime žuvo buvęs DKA apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. SA. 166 p.

1947 vasara. DKA A rinkt, dar turėjo 4 batalionus po 40-50 žmonių. Kontroliuojama MGB, aktyvių veiksmų neatliko. 1-ajam bat. vadovavo P.Petkevičius-Dramblys, 3-ajam A. Praškevičius-Narsuolis, 5-ajam V. Žukauskas-Putinas, 6-ajam K. Gurskas-Riešutas. B rinktinėje - 86 kovotojai. KS. 174 p.

1947 05 18. Kaune suimamas apygardos štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis ir jo sesuo ryšininkė Onutė Trakimaitė-Ožka. SA. 203 p.

1947 08 mėn. Sužinojęs iš LLA vado A. Slučkos-Šarūno apie J. Markulio bendradarbiavimą su MGB, DKA B rinkt, vadas Plienas nutraukė ryšius su MGB kontroliuojamu DKA štabu. Sužeistas A. Slučka, pabėgęs iš Vilniaus, pas Plieną gydėsi. KS. 143 p.

1947 09 19. Šilnikų k., Želvos vlsč., žuvo bataliono vadas J. Petronis-Audra. KS. 160 p.

194710 21. Svilonių k., Jonavos vlsč., žuvo A rinktinės 6-ojo bat. vadas Klemensas Gurskas-Riešutas ir partizanas J. Simanavičius-Mažylis. SA. 30 p.

1948 02 04. Verškainių miške, Šešuolių vlsč., žuvo B rinktinės vado pavad. A. Skominas-Vienuolis. KS. 175 p.

1948 02 10. Juodžiūnų k., Žemaitkiemio vlsč., žuvo Plieno brolis Karolis Morkūnas-Klevas ir partizanas Juozapas Šmačiukas-Čerka. KS. 166 p.

1948 02 13. Vilniuje areštuotas A rinktinės vadas P. Klimavičius-Uosis. Arešto metu patvirtina, kad iki tol kelis mėnesius ėjo DKA vado pareigas (MGB nurodymu, nes Griežtas dingo iš akiračio). Nuteistas 25 metus kalėti, į Lietuvą nesugrįžta. SA. 206 p.

1948 05 01. DKA B rinktinės vadovai A. Morkūnas-Plienas, J. Šibaila-Diedukas ir J. Juras-Žilvinys kaip apygardos atstovai dalyvavo ŠRL partizanų suvažiavime. Jame nutarta sritį, kuriai priklausė ir DKA, pavadint; Karaliaus Mindaugo vardu. KS. 165, 168 p.

1948 05 17. Prie Krikštėnų k., Pabaisko vlsč., mūšyje žuvo 7 partizanai, tarp jų ir būrio vadas A. Rukša-Zubrus. KS. 170 p.

1948 08 04. ŠRL srities vadų sąskrydis nutarė DKA B rinktinei suteikti apygardos teises ir užmegzti ryšius sujos vadovybe. KS. 175 p.

1948 08 05. ŠRL srities vado įsakymu DKA vadu paskirtas B rinkt, vadas A. Morkūnas-Plienas. Jam suteiktas kapitono laipsnis. KS 175 p.

1948 08 05. Klevų k., Rumšiškių vlsč., iš rusų tautybės žmonių organizuotas smogikų būrys. S A. 39 p.

A. Praškevičių-Narsuolį ir jo vadovaujamus partizanus. Operaciją ruošė „centro" atstovas A. Zaskevičius - agentas „Bagdonas". SA. 283 p.

1948 09 01. DKA vadas A. Morkūnas-Plienas įsakymu Nr. 1 DKA B rinkt, pavadinimą pakeitė į DKA, apygardos štabo viršininku paskyrė J. Šibailą-Dieduką, organizacinio skyriaus J. Jurą-Žilvinį, žvalgybos V. Gleiznį-Šarūną inform. ir spaudos I. Leščių-Šaltekšnį, ūkio V. Imbrasą-Tarzaną štabo adjutantu F. Šnirą-Timūrą. KS. 175 p.

1948 09 15. Vilniuje suimamas Pranas Žičius-Vėjas, buvęs DKA vadovybėje Vilniuje vado padėjėju, kurią kontroliavo KGB. Nuteistas ilgus metus kalėti, grįžo į Lietuvą 1956 m. SA. 283 p.

1948 09 16. Smogikai Naujasodžio k., Pažaislio vlsč., Kauno apskr., nužudė DKA A rinktinės bataliono vadą Joną Černiauską-Vaidotą ir dar aštuonis kovotojus bei jų rėmėjus. SA. 283 p.

1948 11 12. DKA štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas paskirtas į ŠRL srities, vėliau - į Vyriausiosios vadovybės štabus. Naujuoju DKA štabo viršininku skiriamas J. Juras-Žilvinys. KS. 175 p.

1949 02 09. Jonavos vlsč. MGB viršininko Luzgino vadovaujama čekistų kariuomenė Vareikių miške sunaikino Slyvos būrio bunkerį, žuvo vadas E. Svilas-Slyva, V. Venckus-Kardas, Titnagas ir Gintaras. SA. 383 p.

1949 02 16. LLKS priimta deklaracija, skelbianti, kad partizanų vadovybė -aukščiausias Lietuvos valdžios organas. KS. 178 p.

1949 03 28. Ažupėnų k., Šešuolių vlsč., kartu su dviem kovotojais žuvo DKA B rinktinės vadas Kazys Ališauskas-Spartakas, buvęs Plieno adjutantas Feliksas Mikalajūnas-Žalgiris ir partizanas Bronius Morkūnas-Kirka. KS. 180 p.

1949 04 14. Kapciškių miške, Žaslių vlsč., žuvo A rinktinės bataliono vadas Vincas Balčiūnas-Jupiteris. SA. 362 p.

1949 07 12 Adomavos miške, netoli Kurklių, žuvo 7 partizanai, tarp kurių buvo DKA štabo viršininkas J. Juras-Žilvinys, kuopos vadas Petras Kukta-Girininkas ir dar 5 partizanai. KS. 190 p.

1949 10 09. Skabeikių k., Taujėnų vlsč., apsuptas nusišovė 5-ojo bat. vadas

1949 11 28. Jogvilių k., Pabaisko vlsč. žuvo kuopos vadas V. Strazdas-Bebras. KS. 202 p.

1949 12 30. Juodkiškių k., Pabaisko vlsč., žuvo DKA vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas, štabo viršininkas Vladas Ališauskas-Puškinas, B rinktinės vadas Pranas Grigas-Geniukas, kuopos vadas Bronius Medelskas-Krienas ir būrio vadas Bronius Dūda-Narutis. KS. 205 p.

1950 01 mėn. DKA štabą bandė atkurti 2-ojo bat. vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas. Jis sudarė štabą apygardą padalijo į 2 rinktines ir 5 rajonus, 1-osios rinktinės vadu paskyrė A. Širvinską-Šalmą, 2-osios P. Kiaušinį-Kiaunę. Titnagui pavyko atkurti tik B rinktinės vadovybę ir jai vadovauti. KS. 226 p.

1950 04 02. Inturkės vlsč. žuvo B rinktinės žvalgybos sk. viršininkas P. Gruzdas-Vėtra ir būrio vadas K. Šerelis-Aviatorius. KS. 211 p.

1950 05 13. Buvusio ryšininko, KGB užverbuoto Čiobiškio malūnininko P. Serapino apnuodyti buvo suimti Dobilo būrio kovotojai: vadas J. Kudelis-Dobilas, V. Macijauskas-Žirgelis, J. Bartusevičius-Medžiotojas, suimti 8 rėmėjai. SA. 143 p., KS. 216 p.

1951 01 16-17. Pabaltijo karinis tribunolas 11 rezistentų nuteisė kalėti 25 ar 10 metų; J. Kudelis, V. Macijauskas ir J. Bartusevičius nuteisti mirti, 1951 05 17 sušaudyti. SA. 143 p.

1950 10 25. Kurklių šile mūšyje su kareiviais žuvo penki Igno Meilaus-Daktaro būrio partizanai, tarp kurių buvo ir vado pavaduotojas A. Aukštuolis-Erelis ir DKA štabo techninio sk. viršininkas Vaclovas Morkūnas-Žentas. KS. 218 p.

1950 11 25. Pagal 1. e. RLS vado pareigas B. Kalyčio-Liutauro įsakymą Nr. 9, DKA panaikinta; jos partizanai perėjo į VČA. KS. 208 p.

1951 03 19. Pagaigalės miškų masyve, Švenčionėlių r., mūšyje su MGB vidaus kariuomenės pulku žuvo 10 partizanų, tarp kurių buvo buvęs DKA B rinktinės, vėliau DKA štabo narys Steponas Statkevičius-Gintvytis. KS. 237 p.

1951 04 14. Niūronių k., Anykščių r., žuvo būrio vadas A. Bagočiūnas-Dūmas, B rinktinės štabo nariai Vladas Rinkūnas-Vėtra ir Adomas Matelionis-Agronomas bei 5 kovotojai bei ryšininkės. KS. 224, 230 p.

1951 09 26. Ažumiškio miške, Molėtų r., su 3 kovotojais žuvo paskutinis DKA B rinktinės vadas K. Puodžiūnas-Titnagas, štabo narys P. Kiaušinis-Kiaunė ir kt. KS. 227 p.

1951 12 16. Kaišiadorių r., Beištrakių miško 245 kvart. bunkeryje, žuvo partizanai Jonas Balčiūnas-Varnėnas ir Zigmas Balčiūnas-Agurkas. SA. 362 p.

1952 04 04. Dvarninių k., Ukmergės r., žuvo partizanas A. Katinas-Raganius. KS. 49 p.

1952 04 28. Molėtų apylinkėse nuo savųjų, tapusių smogikais, rankų žuvo būrio vadas S. Rokas-Beržas ir dar du kovotojai. KS. 242, 243 p.

1953 05 30. Šimkaičių miške, Jurbarko r., išduotas ir suimtas LLKS pirmininkas generolas J. Žemaitis-Vytautas. KS. 252 p.

1952 06 07-09. surengtame RLS partizanų sąskrydyje buvo nutarta iš DKA ir Vytauto apygardos likučių sudaryti 3-ąją apygardą kuriai vadovautų J. Šibaila-Merainis. Deja, žuvus Merainiui, šis sumanymas iki galo nebuvo įgyvendintas. KS. 121, 122 p.

1952 08 30. Miciūnų k., Vievio r., suimti DKA Audros būrio partizanai. Būrio vadas, buvęs Žalio Velnio rinktinės štabo narys Algirdas Lapinskas-Audra, MGB užverbuotas, vėliau tapo agentų smogikų grupės nariu. Grupė Daubariškių k., Širvintų r., sunaikino paskutinius 5 partizanus iš DKA A rinkt. Alfonso Gudonio-Erelio bei Stasio Šinkūno-Daugirdo būrių.VA. 344 p.

1952 10 27. Trinkūnų k., Ukmergės r., ūkininko sodyboje kareivių buvo užpulti ir žuvo vieni iš paskutiniųjų 6 A. Juknio-Kranto būrio partizanai. KS. 247-248 p.

1953 02 mėn. Suimtas vienas iš paskutiniųjų DKA A rinkt, kovotojas, l-ojo J. Misiūno-Žalio Velnio štabo narys D. Matačiūnas-Jazminas iš Žaslių vlsč., Paukščių k. SA. 376 p.

1953 02 11. Netoli Dovydų k., Ukmergės r., žuvo LLKS tarybos pirmininko pavaduotojas J. Šibaila-Diedukas, Merainis, Gruodutis ir jo pavaduotojas P. Žilys-Andriūnas, Klevas. KS. 251 p.

1953 04 12. Migonių k., Kruonio vlsč., žuvo partizanai Antanas Matikas-Skroblas ir Antanas Bieliauskas-Dobilas bei sodybos šeimininkas Antanas Maciulevičius. SA. 283 p.

1954 02 26 Paškonių k., Ukmergės r., buvo išduotas ir suimtas partizanas P. Šmačiukas-Švyturys. KS. 249 p.

1954 03 10. Daugėliškiu k. (Micės vnk.), Širvintų r., MGB kareivių apsupti pasidavė vieni paskutiniųjų DKA partizanų J. Kiburys-Dobilas, partizanavęs nuo 1944 m., ir B. Purlys-Bosas, partizanas nuo 1945-ųjų. KS. 253 p.

1954 07 24. Avinėlių k., Kruonio apyl., Kaišiadorių r., žuvo šio krašto partizanas Vladas Zablackas. RT.

1954 m. pabaiga. Beištrakių apyl., Kaišiadorių r., suimtas paskutinis šio krašto partizanas Vincas Čiurinskas-Šermukšnis ir nuteisiamas kalėti. SA. 36 p.

1955 01 17. Vanagiškių k., Jonavos r., žuvo paskutinysis DKA A rinktinės partizanas Vytautas Žukauskas-Mėnulis. VA. 384 p.

1965 03 17. Papiškio k., Utenos r., žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas iš Alantos vlsč., Kaniūkų k. KS. 265 p.

1965 m. 09 29. Remėsių k., Šešuolių apyl., Ukmergės r., buvo susektas ir suimtas Juodžiūnų k., Žemaitkiemio apyl., Ukmergės r., partizanas Stasys Morkūnas-Tarzanas, DKA vado A. Morkūno-Plieno brolis. Jis vienas ginkluotas slapstėsi nuo 1951 m. KS. 264 p.

1971 m. Legalizavosi Prazariškių k., Žaslių apyl., Kaišiadorių r., Benediktas Mikulis, savo tėvų namo rūsyje nuo sovietų valdžios slapstęsis 27 metus. SA. 253 p.

Apie priežastis, nulėmusias tokio didelio masto pasipriešinimą Lietuvoje, knygoje „Lietuvos karas" analizavo istorikas Kęstutis Kasparas. Jo nuomone, „lietuvių tautos priešsovietinių, priešrusiškų ir prieškomunistinių nuotaikų pagrindas buvo 1940-1941 m. pirmosios rusų sovietinės okupacijos patirtis. Vokiškos okupacijos metais jos buvo sustiprintos nacių priešbolševikinės propagandos, skelbiančios „kryžiaus žygį prieš komunizmą", ir "diversantų bei plėšikaujančios rusiškojo elemento veiklos". Kaip ir lietuviškas patriotizmas, suformuotas senosios mūsų istorijos ir trumpame nepriklausomybės laikotarpyje XX a. pirmojoje pusėje. Prievartinė mobilizacija į okupanto karines pajėgas, politinis Lietuvos gyventojų persekiojimas, okupanto plėšikavimas, o gal ir pažadai iš anapus Atlanto apie greitą išlaisvinimą, skatino su ginklu rankose priešintis šimtą kartų galingesnei jėgai.

1944-1953 m. kovoje su okupantu Lietuvos miškuose, kaimuose, miesteliuose žuvo virš 20 tūkst. partizanų, iš jų trys ketvirtadaliai 1944-1946 m. Dar pusė tiek buvo suimti, dalis jų nuteisti mirti ir sušaudyti. Ant Laisvės aukuro paaukojome geriausius. Pagal archyvinius duomenis galima suprasti mūsų pasiryžimą būti laisvais. Žuvusieji už Lietuvos laisvę:

Metai Žuvusiųjų sk.

1944 2436

1945 9777

1946 2143

1947 1540

1948 1135

1949 1192

1950 635

1951 590

1952 457

1953 196

Viso 20101

DKA susiformavo viena iš pirmųjų Lietuvoje. Kaip teigia istorikai, didžiausią įtaką partizaninio judėjimo organizavimui šioje teritorijoje turėjo LLA. Visa Lietuva buvo padalinta į apygardas, sudaryti štabai. 1946 m. pradžioje DKA veiklos zona buvo šie valsčiai ar jų dalys:

Kurkliai, Balninkai, Žemaitkiemis, Želva, Šešuoliai, Vepriai, Pabaiskas, Širvintos, Giedraičiai, Gelvonai, Musninkai, Žasliai, Žiežmariai, Vievis, Semeliškės, Kaišiadorys, Kruonis, Rumšiškės, Deltuvos vlsč. (Ukmergės) pietrytinė dalis, Taujėnų vlsč. rytinė dalis, Kavarsko vlsč. pietinė dalis, Molėtų vlsč. rytinė dalis, Aukštadvario vlsč. šiaurinė dalis, Jiezno vlsč. šiaurinė dalis, Onuškio vlsč. šiaurinė dalis, Maišiagalos vlsč. vakarinė dalis, Paberžės vlsč. šiaurinė dalis, Trakų vlsč. vakarinė dalis, Rūdiškių vlsč. vakarinė dalis, Petrašiūnų vlsč. rytinė dalis, Jonavos vlsč. pietinė dalis, Žeimių vlsč. pietinė dalis, Panoterių vlsč. pietrytinė dalis.

Jau 1946 m. Lietuvoje veikė devynios partizanų apygardos: Dainavos, Tauro, Jungtinė Kęstučio, Žemaičių, Didžiosios Kovos, Vyčio, Trečiosios Lietuvos Laisvės Armijos, Algimanto, Vytauto.

DKA ribojosi: vakarinėje dalyje su P. Lukšio rinktine, pietvakariuose - su Tauro apygarda, šiaurės vakaruose - su Vyčio apygarda, pietuose - su Dainavos apygarda, rytuose (Vilniaus kraštas) partizanų nebuvo, šiaurėje - Vytauto apygarda.

Pirmasis - masinis, prasidėjęs Ukmergės ir Trakų apskrityse dar 1944 m. liepos mėnesį, kai sovietinė armija sugrįžo į mūsų kraštą. Jis tęsėsi iki 1946 m. vasaros. Iki tol partizanai užpuldinėdavo valsčių centrus, areštines, išvaduodavo suimtuosius. Tada KGB struktūrose gimė planai likviduoti Lietuvos partizanų susivienijimų vadovybę, apygardų vadus. Nuostoliai buvo dideli, skaičiuojami tūkstančiai gyvybių, tačiau kovotojų būriai vis dar buvo skaitlingi, žmonės nepakrikę. Šiame etape buvo skelbta amnestija, kuria pasinaudojo daug partizanų, tačiau patys atkakliausieji liko, supratę, kad sovietinis okupantas duoto žodžio nesilaikys.

1944 m. vasarą prasidėjo šaukimai į sovietinę armiją. Vyrai, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro mirti už svetimas idėjas sovietiniame fronte. Šimtai jaunų žmonių atsidūrė Kaugonių, Livintų, Užgirėlio, Musninkų, Žemaitkiemio ar Balninkų miškuose, slapstėsi sodybose. Dalis besislapstančių buvo ginkluoti, nes jau veikė organizuoti būriai su ginklais, drausme, vadovybe. Dauguma lietuvių tikėjo, kad, padedant Vakarams, bus pasiekta Lietuvos Nepriklausomybė. Tačiau į mūsų žemę buvo atsiųsti baudėjų būriai. Ypač pasižymėjo Vetrovo divizijos kariai, kurie gaudė besislapstančius jaunus žmones. Tik daugiau jų žuvo nei buvo išsiųsti į frontą. Per 1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. 4-oji NKVD divizija suėmė 2833 vyrus (A. Anušausko str. „Jaunimo gretos", 1992 m. Nr. 24). Vienas toks sugautų jaunų žmonių tardymo ir žudymo punktas buvo Triliškių k., netoli Kaišiadorių, veikęs 1944 m. liepos-rugpjūčio-rugsėjo mėn. Į čia jaunuolius vežė iš Dzūkijos, kad niekas neieškotų aukų, ir žudė. Šios akcijos privertė vyrus imti ginklą į rankas ir burtis į būrius, kuopas. Dauguma tikėjo pergale, nes buvo įtempta politinė situacija. 1944 m. spalio mėn. DKR vadas Žalias Velnias prognozavo, kad antihitlerinės koalicijos nesutarimai padės vokiečiams persverti įvykius mūsų naudai. Sveikindamas partizanus su 1945 metais, linkėjo tikėti, kad tai bus kovos už Tėvynę pergalės metai. Rutuliuojantis įvykiams kita kryptimi, 1945 m. vasario mėn. DKA vadas Serbentas ramins, kad nors ir vokiečiai pralaimėtų, mums padės anglai ir amerikiečiai.

Antrasis - jau blėstantis pasipriešinimas, prasidėjo 1946 m. vasarą, kai NKVD ir MGB su J. Markulio-Erelio, kapitono V. Pečiūros- Griežto ir kitų net iš partizanų tarpo užverbuotų išdavikų pagalba prasiskverbė į rezistencijos širdį. Jis tęsėsi iki 1948 m.

Lietuvos pasipriešinimo kovų istorijoje pažymima, kad DKA pirmajai teko patirti KGB ir NKVD žiaurumą kaip gerai paruoštą tų struktūrų karinę operaciją. Jau 1947 m. partizaninės jėgos buvo išblaškytos ir neteko daugumos ne tik pačių aukščiausiųjų DKA A rinktinės, batalionų, bet ir žemesnių (būrių, grupių, grandžių) vadų. Kai kas linkęs matyti Žalio Velnio klaidas.

1946 m. kovoje prieš partizanus kovojusių okupantų ir jų kolaborantų sudėtis buvo tokia: kariuomenė - 70 %, stribai - 14 %, milicija - 9 %, sovietiniai ir komunistiniai aktyvistai - 7 %. Jie gerokai viršijo besipriešinančių skaičių, buvo geriau ginkluoti, turėjo plačią agentūrą.

Trečiasis kovos etapas - žudynių ir nežmoniškumo - prasidėjo jau 1948 m. viduryje ir tęsėsi iki pat 1954 m., kai A rinktinėje tragiškomis sąlygomis kovojo tik pavieniai patriotai. B rinktinė savo vado Alfonso Morkūno-Plieno įžvalgumu dar laikosi, perima apygardos funkcijas, tačiau ir čia skaičiuojami tik netekimai. Šiame etape buvo bereikalingų ir žiaurių žudynių iš nevilties, įtarumo. Šiandien sunku įsivaizduoti kur nors Livintų ar Žemaitkiemio miškuose sušalusį ir alkaną nuolat kareivių, stribų, jų informatorių persekiojamą žmogų, jau praradusį viltį ir žinantį, kad jo gyvenimas pasibaigs kančia ir mirtimi. Bet taip buvo. Šio etapo pradžioje prasidėjo sėkminga MGB operacija dalijant fiktyvius, specialiai pažymėtus partizanams pasus, pagal kuriuos šimtai vyrų vėliau buvo sugaudyti, nužudyti ar ilgam įkalinti. Šis etapas tęsėsi iki pat 1953 m. gegužės mėn., kai dar buvo galima pamatyti DKA veiklos teritorijoje organizuotos rezistencijos požymius.

Pradžioje vertėtų paaiškinti, kad sovietinės represinės struktūros Lietuvoje turėjo tokius pavadinimus: nuo 1940 m. iki 1953 03 15 - NKVD (narodnyj komisariat vnutrenich del), vėliau - MVD (ministerstvo vnutrenich del); nuo 1940 m. iki 1946 03 15 ir po 1953 03 15 - KGB (komitet gosudarstvenoj bezopasnosti) ir nuo 1946 09 15 iki 1953 03 15 - MGB (ministerstvo gosudarstvenoj bezopastnosti).

Pasipriešinimas jau žinomam okupantui Lietuvoje nebuvo jau toks spontaniškas, kaip kartais šiandien gali atrodyti. Žinoma, šaukimai į sovietinę kariuomenę ir didelė tikimybė žūti už svetimus dievus Latvijoje, Lenkijoje, Prūsijoje ar Vokietijoje turėjo didelės įtakos partizanų gretų augimui. Tačiau pati pasipriešinimo mozaika ir karo mokslais patvirtintos nuostatos apie partizaninio karo vedimo ypatumus gimė ne besislapstančių ir kartais nuojautą pametusių jaunuolių galvose, o pražilusių Lietuvos karininkų sprendimuose. Tokią išvadą peršasi susipažinus su Lietuvos Ypatingojo archyvo trečiojo fondo operatyvinėmis bylomis. Jomis paremti visi šiuose rašiniuose pateikti faktai ir skaičiai.

Okupantas, pamindamas tarptautinės teisės reikalavimus nevykdyti vietinių gyventojų mobilizacijos užkariautuose kraštuose, vos įžengęs į Lietuvą ją paskelbė. Pagal iš anksto sudarytus sąrašus buvo kviečiami vaikinai ir suaugę vyrai į šaukimo punktus, medicinines komisijas. Dabar jau žinome, kad tiko tarnauti šleivi ir kreivi, juk patrankų mėsai gydytojo pažymėjimo nereikėjo. Kategorija žmonių (dirbę geležinkelyje, miško ruošoje, milicijoje ir pan.) buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos. Jie ir sudarė daugumą atvykusių į šaukimo punktus, kartu su tais, kurie tikėjosi dėl prastos sveikatos likti namuose. Kiti laukė ir ieškojo galimybių tai prievartinei mobilizacijai išvengti.

Priešiškumą okupantams jaučia kiekviena tauta. Tokį didelį lietuvių pasipriešinimą pagimdė ir tai, kad sovietai elgėsi kaip niekas žiauriai. Prieškario trėmimai, kankinimai, žudymai buvo kiekvieno žmogaus atmintyje. Okupantas kasdieniniame gyvenime naudojo demagogiją, melą kaip visuotinai priimtą bendravimo būdą.

1941 m. birželyje, kai sovietų kariuomenė paniškai traukėsi į rytus, jos kelias buvo nuklotas nekaltų žmonių lavonais. Kiekvienas valsčius turėjo savus kankinius, skaičiuojamus dažnai ne vienetais, bet dešimtimis. Tai buvo daugiausia jauni vyrai, niekada nesikišę į politiką ir nekaltai nukentėję. Žuvo daug kunigų, bažnyčios tarnautojų ir jų šeimų. Tie, kuriems reikėjo bėgti į Rusiją, sovietinių kareivių pagalba susidorojo su priešininkais. „Aktyvistų" tarpe buvo 1941 m. birželio 14-15 d. deportacijų vykdytojai, skundikai. Daug tokių žmonių pasitraukė, tačiau dar daugiau nespėjo, liko Lietuvoje ir jautė nuskriaustų ar jų artimųjų neapykantą. Ne visur skubėjo su jais susidoroti.

Vokiečių okupacijos metais už savo ikikarinę sovietinę veiklą žuvusių buvo nedaug -dešimteriopai mažiau, nei bandė pavaizduoti sovietiniai istorikai, keldami klasių kovos teoriją. Net Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje tokių žmonių kalinimo laikas buvo skaičiuojamas mėnesiais. Čia pragaro mašinos naikino žydų tautybės žmones.

Pirmoji mobilizacija Lietuvoje 1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. buvo nesėkminga; iš 35 tūkst. šauktų vyrų atėjo tik apie 14 proc.

Visoje Trakų apskrityje nuo mobilizacijos pradžios, tai yra nuo 1944 m. liepos 27 d., iki rugpjūčio 5 d. iš 10500 šaukiamųjų atvyko į šaukimo punktus 6381 vyrai. Nesunku suprasti, kad dauguma neatėjusių pasuko sunkiais partizanų keliais.

Nevertėtų pamiršti Balninkų vlsč. kovotojų. Kazio Strazdo duomenimis, 1944-1953 m. 119 valsčiaus kaimuose galėjo būti apie 545 kovojantys vyrai. Balninkų laisvės rinktinėje kovas prieš okupantą pradėjo būsimasis DKA vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir jo pavaduotojas Juozapas Šibaila-Diedukas - būsimasis LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas.

1944 m. spalio mėn. Utenos apskr. NKVD viršininkas taip apibūdino vykdomą visuotinę mobilizaciją: "Mobilizacija į raudonąją armiją vykdoma operatyvinėmis karinėmis operacijomis, apsuptimis ir vietovių šukavimu. Prievarta sugauti rekrūtai bėga iš surinkimo punktų bei karinių dalinių ir vėl slapstosi gimtosios apylinkės miškuose". Užfiksuoti dažni barbarizmo faktai. Štai Ukmergės NKVD viršininkas iš atėjusių šauktinių atsirinko septynis ir tardė ar šie nesą partizanai. Peiliu pjaustė gyvus žmones, o nusibodus juos kankinti, nušovė ir sumetė į pakelės griovį.

1944 m. gruodžio 1-os vakarą Kalaundžių k., Giedraičių vlsč., kareiviai su stribais užėjo į sodybą ir išsivarė šešis besiruošiančius į sovietinę armiją jaunuolius. Pradėjo juos spardyti, badyti durtuvais, rauti liežuvius, sukinėti rankas. Visi vyrai buvo nukankinti.

Tokių atvejų Lietuvoje buvo šimtai, kai net susiruošusius tarnauti vyrus okupantai ir jų talkininkai stribai kankino, šaudė. Lietuvos jaunimas atsidūrė didelėje kryžkelėje, tačiau platesnis takas vedė į miškus.

Atskirai vertėtų pakalbėti apie savisaugos batalionus, vadovaujamus generolo Povilo Plechavičiaus. Jų kariai, prieš rusams antrą kartą įžengiant į Lietuvą slapstėsi ginkluoti ir sprendė, kokiu būdu priešintis okupantui. Vadovybė buvo išblaškyta, tačiau žmonės nebuvo pakrikę. Štai buvęs Mikališkių k., Ukmergės vlsč., gyventojas Edmundas Šiaučiukėnas prisiminė, kad netoli jų sodybos stovėjo „plechavičiukai" su prancūziška ginkluote ir laukė komandos. Tėvai išvirė katilą bulvių, surado lašinių. „Visokių buvo, - prisiminė žmogus. - Vieni dar su vokiškomis uniformomis, kiti lietuviškas susiradę, treti civilinius drabužius gavę, tačiau visi vieningi. Žinoma, daugelis kareivėlių buvo išsilakstę kas kur, tačiau patys atkakliausieji liko laukti ir priešintis".

1944 m. vasarą Ukmergės apskrities Musninkų vlsč. stovėjo keli P. Plechavičiaus rinktinės kareiviai. Sužinojęs, kad vyrai yra Padvarių k., prie Čiobiškio, vietos bažnyčios klebonas Liudvikas Puzonas pasiuntė savo brolį pasiteirauti, ką vyrai mano veikti. Į klausimus atsakinėjo būrio vadas, dvimetrinis milžinas, pasivadinęs viršila Jonu Misiūnu. Sakė, kad jiedu su draugu nutarę likti Lietuvoje, o kitus išleidžia į Vakarus, kol dar neatėjo bolševikai. Klebonas pasišaukė tuos du vyrus į kleboniją. Vyko pokalbis apie pasipriešinimą partizaninę kovą ir jos taktiką. Taip ir nutarė kurti būrius ir laukti pagalbos iš svetur. Buvo 1944 m. liepos mėn. pradžia, 11-ta ar 12-ta diena.

Dabar sunku pasakyti, tą patį vakarą ar vėliau Jonas Misiūnas pasivadino Žaliu Velniu, o savo būrį Didžiosios Kovos vardu. Žinoma, kad J. Misiūnas, 1945 m. pabaigoje turėjo ir kitą slapyvardį - 300, kuris neprigijo. Tą vakarą buvo nutarta, kad būrys veiks Ukmergės ir Trakų apskrityse. Vietos pažįstamos, savos, tarp jo bendražygių buvo daug vyrų iš Musninkų vlsč., dar daugiau iš Trakų apskrities, nes čia Jonas Misiūnas daug metų dirbo pasienio policijos vachmistru. Po kurio laiko išsiplėtęs abipus Neries Didžiosios Kovos būrys turėjo savo vadovybę. Jos sudėtyje vadas Žalias Velnias ir dar vienuolika partizanų, daugiausiai savo valsčių pasipriešinimo organizatorių: J. Norkus-Kerštas, J. Urbonavičius-Svajūnas, E. Kavaliauskas-Klajūnas, P. Petkevičius-Kariūnas, A. Matačiūnas-Diemedis, J. Žvirblis-Dagilis, Zigmas Kacevičius-Genįjus, A. Galinis-Juodoji Kaukė, S. Misiūnas-Senis, K. Surmilavičius-Klevas, J. Naraškevičius-Šernas. Kiek vėliau saugumo suimtas kunigas L. Puzonas teigs, kad vadovybėje buvo ir Vladas Marcinauskas-Tauras iš Čiobiškio, atsakingas už propagandą, Vaclovas Drumstas-Karabinas ir jis pats, būrio kapelionas.

Tauro apygardoje dirbęs Juozas Lukša (Daumantas, Skirmantas) knygoje „Partizanai" taip rašė apie pasipriešinimo pradžią: „Tarp Kauno, Palemono, Prienų, Punios, Butrimonių, Aukštadvario ir Rumšiškių apylinkių vieno buvusio Lietuvos kariuomenės karininko iniciatyva pavyko surinkti palaidus dalinius ir jiems vadovauti. Jau 1944 m. rudenį ir iki Naujų metų veikė Beržo vardu". 1944 m. gruodžio mėn. Beržas žuvo ir būriui vadovavimą perėmė Aras. 1945 m. jame buvo apie 40 kovotojų. Tauro apygardos zonoje buvo dalis Kruonio vlsč. vietovių: Darsūniškis, Kalviai, Vilūnai. Į čia atklysdavo Suvalkijos partizanai, tikėdamiesi šiokios tokios ramybės. Iš Darsūniškio mstl. kilęs Alfonsas Aliukevičius-Saulė kovojo abipus Nemuno ir 1947 03 07 žuvo Serbentų k., netoli Kampiškių, Aukštosios Panemunės vlsč., Kauno apskr.

„Savo pastangomis ir rūpesčiu pastatėm porą siųstuvų. Pavyko susirišti su Panevėžio, Kėdainių, Kaišiadorių, Trakų, Kauno, Marijampolės ir kai kurių kitų apskričių partizanų daliniais. Darbo pradžia buvo nebloga. Pavyko iš vieno dalinio į kitą perkelti net komanduojančių žmonių" (J. Lukša „Partizanai", 2005 m., 82 p.). Tai įvyko 1945 m. pavasarį.

Žalias Velnias suprato, kad vienas iš svarbiausių jo uždavinių yra telkti bendram vadovavimui Trakų, Kauno, Ukmergės apskrityse veikiančius partizanus. Jis pats keliauja po Trakų apskr., susitikinėja su veikiančiais partizanų būriais, priima karių priesaikas ir pajungia savo vadovavimui. Šiame krašte jį visi pažįsta, apie jo drąsą ir sumanumą žino. Siekdamas koordinuoti veiksmus su Ukmergės apskr. šiaurės-rytų dalies partizanais, jau 1944 m. lapkričio mėn. Žalias Velnias siunčia štabo ryšininkę A. Paulavičiūtę-Indyrą pas Ukmergės kleboną Edvardą Semašką kad tas suvestų su Lėno miško partizanais ir asmeniškai su kapitonu, rinktinės vadu J. Krištaponiu. Norima tartis dėl tarpusavio sąveikos, ryšių su centru problemų. Indyros keliai nusitiesia po tolimiausius apskrities valsčius. Štai 1945 m. sausio-vasario mėn. ji suveda LLA 1-sios apylinkės štabo narį Florijoną Budniką-Žaibą su mjr. J. Pakalniu ir kpt. J. Ūseliu, kai po apylinkės vado J. Krištaponio žūties buvo ieškoma karininko vado vietai užimti. Ir toliau su šiuo junginiu DKA bendradarbiavo, siuntė per ryšininkes jiems literatūrą ir šifrą tarpusavio ryšiui. 1945 06 20 buvo užmegzti ryšiai su būsimos 3-os LLA Vytauto apygardos (tada Sakalo-Tigro junginiu) vadovybe, kuri, suskilus LLA Vilniaus apygardai, kartu su DKA deramai jai atstovavo.

Didėjant partizanų skaičiui, Didžiosios Kovos būrys greitai virto rinktine ir pavadintas LLA DKR, o pats Žalias Velnias dažnai kartodavo, jog išgyventi galima tik draugėje ir koordinuojant savo veiksmus. Pagal LLA numatytas struktūras, rinktinės kovotojai buvo padalinti į du sektorius: veikiantįjį ir organizacinį. Veikiančiojo sektoriaus vado pareigas atliko pats Žalias Velnias. Didelis dėmesys buvo kreiptas į organizacinio sektoriaus (OS) sukūrimą ir veiklą. Tai yra karinio pogrindžio ir ryšio bei žvalgybos tinklo sudarymą. Jau rugpjūčio mėn. buvo sudaryti trys OS būriai, kuriems vadovavo Antanas Paškevičius-Neries Akmuo, Edvardas Kavaliauskas-Klajūnas ir Jonas Kupčiūnas-Tigras. Pagrindiniu šio sektoriaus organizatoriumi buvo štabo narys kun. Liudvikas Puzonas. Šiuo metu savo veiklą pradėjo ir viena iš pagrindinių Žalio Velnio ryšininkių Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera. Žalio Velnio pavaduotoju iš pradžių buvo J. Norkus-Kerštas, o nuo 1945 03 28 leitenantas Piliakalnis, kurio pavardės nežinojo net patys artimiausieji draugai. Žinojo, kad 1944 m. pabaigoje pabėgo iš ešelono, vežusio Lietuvos karininkus į lagerius.

Tuo metu Juodonių k., Musninkų vlsč., rinktinė išleido pirmąjį laikraštėlį „Tikruoju keliu", kurį parengė ir šapirografu padaugino būrio vadas Stasys Morkūnas-Vėtra ir Henrikas Četkauskas. Išėjo 3 leidinio numeriai.

Rinktinė buvo organizuota Lietuvos kariuomenės pagrindu: 7-12 partizanų skyrius (grupė), būrys iš 2-3 skyrių, pagaliau kuopos, o iš 3-4 kuopų - ir batalionai. Iki 1944 m. lapkričio pabaigos DKR buvo suformuoti du batalionai.

Žalias Velnias buvo subūręs stiprų kovotojų branduolį, skaičiuojamą šimtais vyrų. DKR susidėjo iš dviejų dalių. Viena veikė dešinėje Neries upės pusėje, kita - kairėje. Turėjo gerus ryšius. Krenta į akis tai, kad okupantas buvo įvaldęs žmogiškąsias silpnybes. Nuo pat pirmų dienų partizanams sekti ir naikinti užverbuojama ne dešimtys, o šimtai agentų ir seklių iš vietinių žmonių. Buvo išnaudoti kaimynų kivirčai, senos nuoskaudos ir paprasta žmonių baimė bei polinkis pinigams. Tačiau partizanams kito kelio nebuvo, o tik priešintis pavergėjams.

Jau 1944 10 10 Gelvonuose pasirodė apie 200 partizanų būrys, primenantis gerai apmokytos armijos kareivius. Pirmosios aukos buvo 1944 10 12 Žaslių valsčiuje, kai B. Vaicekausko-Pirato būrys (apie 13 partizanų) užpuolė pasieniečius. Keršydami už nesėkmę, kareiviai išstatė pasalas ir keturis kovotojus nušovė, o sužeistas vadas ir Bernardas Griesius suimti. Spalio 21 d. suimti Jono Aleksandravičiaus-Pivušo rezervinis būrys, o pats vadas žuvo.

1944 m. rudenį Musninkų vlsč. Svietiškių k. štabo ryšininkės A. Sipavičiūtės-Velnio Išperos sodyboje suimamas kuopos vadas A. Paškevičius-Viesulas. Pagal jo parodymus ir agentūros pranešimus sužinoma, kad Janionių k., Stasio Paulausko namuose gyvenanti tyli moteris su dviem mažamečiais vaikais yra ne kas kita, o Žalio Velnio žmona Ona Krivickaitė-Misiūnienė (g. 1913 m.) nuo Panevėžio. Kareiviai suima nėščią moterį. Ona su vaikais išvežama į Vilnių ir patalpinama saugumo kameroje.

1944 12 08 Prienų k., Musninkų vlsč., po susidūrimo su kareiviais žuvo šeši Keršto būrio partizanai, vienas buvo suimtas. Vytautas Naidzinevičius-Barzdyla, Vytautas Rinkevičius, Stasys Šatas - visi iš Narvydiškių k., Krapiliškių k. gyventojo Leono Garbatavičiaus iš žuvimo vietos nuvežti į Pigašių k. kapinaites ir ten palaidoti. Trys sužeisti buvo persekiojami. Juos daržinėje apsupo kareiviai, pastatą padegė, kur du partizanai žuvo. Vienas buvo suimtas. Pasirodė, kad tai Henrikas Fransas (g. 1911 m.) iš Alabertės m. Vokietijoje. Buvo vokiečių armijos 245 bataliono kareivis. Kitas suimtasis tai Edvardas Miklošas (g. 1903 m.), ūkininkas iš Pamusių k., Musninkų vlsč. Prisipažino buvęs Žalio Velnio pagalbininkas, turėjo radijo aparatą ir pats save laikė partizanu. Žuvusieji atgulė Stavarygalos k. kapinėse.

1944 12 17 agentas „Liubavskis" pranešė, kad Jačiūnų k., Žaslių vlsč., pasirodė 200 partizanų. Apsiginklavę kulkosvaidžiais, automatais, šautuvais, granatomis. Kiekvienoje kaimo troboje svečiavosi po 5-10 partizanų, o kiti ilsėjosi pamiškėje. Tarp jų buvo ir vokiečių. Dauguma apsirengę civiliais rūbais, kiti - lietuviškomis uniformomis arba rusiškomis ir vokiškomis uniformomis be skiriamųjų ženklų. Išeidami pasiėmė Jačiūnų apylinkės pirmininką Justiną Arbočių, tačiau įtariama, kad jis išėjo savu noru, nes jo sūnus irgi partizanavo. Žaslių miestelyje buvusiam pasienio pulkui buvo įsakyta vytis, tačiau kareiviai atsisakė. Kitą dieną partizanus matė Šilonyse.

Net iš priešo dokumentų tampa aišku, kad partizanai buvo vienintelė valdžia kaime 1944 m. liepos-gruodžio mėn. Apie partizanų žūtį pranešama retai, NKVD ataskaitose kalbama tik apie sugautus dezertyrus. Tačiau dauguma „rekrūtų" jau slapstosi miškuose. Rezistencija Lietuvoje įgavo sparnus nuo pat savo veiklos pradžios iki karo pabaigos. Tada faktiškai kaime sovietinės valdžios nebuvo, veikė centralizuotas pasipriešinimas. Rezistencijos narys negalėjo iš organizacijos pasitraukti tol, kol Lietuva taps Nepriklausoma.

Edmundas Šaučiukėnas pasakojo, kad Ukmergės vlsč. girdėjęs, jog tuo metu partizanai kalbėję apie pasibaigusias bėgimo, granatos svaidymo varžybas. Būriai turėjo savo čempionus, susitikdavo rungtyniauti miško aikštelėse. Buvo vykdomos ir rikiuotės pratybos. Vyrai ruošėsi karui. Gyvenimas parodys, kad trapi ramybė baigsis kartu su 1944 metais.

Tuo metu savo veiklą suaktyvino LLA štabas. Jis patvirtina Lietuvos teritorijos paskirstymą į penkias apygardas. Žalio Velnio veikimo rajoną nutarta vadinti LLA Vilniaus apygardos 5-ta apylinke. Tai neatitinka esamos situacijos, nes Žalias Velnias veikia ne tik Trakų, bet ir Ukmergės, Švenčionių ir net Kauno (priklaususiai ne Vilniaus apygardai) apylinkėse.

Iki tol Žalio Velnio iniciatyva vyksta apsijungimo į vieną junginį organizaciniai darbai. Jam jau paklūsta Trakų apskrities būriai, dalis Ukmergės, kai kurių Švenčionių, Kauno apskričių partizanai. Jungti būrius į dalinius po Ukmergės apskritį keliauja

Žalio Velnio pavaduotojas leit. J. Norkus-Kerštas. Ukmergės apskrities valsčiuose jis skiria junginių vadus ir vieši net kelis mėnesius. Trakų apskrities partizanai patys ieško galimybių prisijungti prie vis labiau žinomos DKR. Tais metais didelių netekčių dar nėra, rusų kareiviai guldo galvas Lietuvos pašonėje - Kurše, Mažojoje Lietuvoje, Lenkijoje, tačiau partizanų vadai jaučia, kad karo baigtis aiški, ir greitai šita žiaurumo lavina užgrius kovojančią Lietuvą.

Žalias Velnias pernelyg daug dėmesio skyrė sovietinio partinio aktyvo paieškoms, jų bauginimui ir baudimui. Rašydamas jiems perspėjimus, jis, matyt, vylėsi išvengti kraujo. Tačiau iš tikrųjų kova tik plėtėsi. Kariuomenės įgulos, stribai nesaugūs buvo net valsčių centruose, į miškus eiti bijojo, operatyvines žinias rinko per sovietinį aktyvą nupirktus informatorius.

1944 m. gruodžio-1945 m. sausio mėn. DKR sudėtyje buvo suformuoti 5 veikiantys batalionai, jų vanagų padaliniai ir orgpadaliniai - kuopos ir būriai. Per tą laiką būrių skaičius smarkiai išaugo. Jų augimui pagrindinį dėmesį rinktinės vadas Žalias Velnias ir skyrė. Paties Žalio Velnio ataskaitų duomenimis nuo 1944 08 02 iki 1944 12 19 tik jo tiesiogiai vadovaujamus būrius papildė 157 kovotojai. Tokia struktūra paliko ir po reorganizavimo į LLA 5-tąją apylinkę. Jiems vadovavo J. Norkus-Kerštas, E. Kavaliauskas-Klajūnas, Z. Kacevičius-Genijus, o nuo 1945 01 26 batalionų vadais paskirti K. Surmilavičius-Klevelis, P. Petkevičius-Kariūnas. Išimtį sudarė 5-asis batalionas, veikęs Vievio vlsč. Susibūrė 45 partizanai pirmomis 1945 m. sausio mėn. dienomis, vadu paskyrus vyr. leitenantą Joną Markulį-Vaiduoklį, po nesėkmingo mūšio Balceriškių k. išsisklaidė, o jau vasarį J. Markulis buvo paskirtas LLA 5-osios apylinkės štabo viršininku ir persikėlė į Deltuvą o iš ten - į Čiobiškį. Vievio vlsč. partizanai buvo priskirti 3-ajam Žiežmarių batalionui.

Jau 1945 01 10 pas Žalią Velnią į Skėrių k., Žaslių vlsč., atvyksta LLA Vilniaus apygardos štabo narys vyr. leitenantas Mykolas Kareckas-Serbentas. Jis įteikia dokumentus apie organizacinius pasikeitimus. Praneša, kad pagal 1944 12 04 LLA Vyr. Vanagų štabo operatyvinį įsakymą Nr. 4 didžioji Rytų Lietuvos dalis priskirta Vilniaus apygardai, kuri suskaidoma į 5 apylinkes. Žalio Velnio rinktinė, turėjusi tapti jos sudedamąja dalimi, 5-ąja apylinke, tačiau Ukmergės ir Trakų kovotojai išskiriami į skirtingas apylinkes. Žalias Velnias tam priešinasi. Žinoma, kad Serbentas atvyko ne tik paskelbti įsakymo apie reorganizuotą Žalio Velnio rinktinę, bet buvo pasiryžęs čia likti vadovauti krašto partizanų kovoms. Per tas dvi dienas, praleistas Skėriuose, Serbentas suformavo apylinkės štabą įkūrė 5 batalionus ir šešis štabo skyrius. Jau tada Serbentas turėjo būti paskirtas šios apylinkės (rajono) vadu. 1945 01 15 Serbentas pasirašo dokumentus, vadindamas save LLA 5-osios (Trakų) apylinkės vadu. Žalias Velnias liko jo pavaduotoju ir DKR vadu. Niekas, net artimiausieji Mykolo Karecko bendražygiai, nežino, kad tikroji vado pavardė yra Mečislovas Kestenis ir kad Vilniuje gyvena jo žmona, o su ja - jos tėvai, brolis ir seserys. Niūriame butelyje Aušros gatvėje gyveno ir Mečislovas. Vasario 12 d. jis išvyksta į Vilnių tvirtinti štabo sudėties ir veža atlikto darbo ataskaitą. Grįžta į Čiobiškį vasario 15-tą, tačiau su žinia, kad Vilniaus apygardos štabo nariai suimti, ir ryšys su LLA laikinai nutrūksta. Jis pats siekia atkurti LLA Vilniaus apygardos veiklą per naujai formuojamą LLA 5-ąją apylinkę, norėdamas suburti partizanus į stambesnį dalinį. Pradedami atstatinėti ryšiai su Trakų, Ukmergės, Utenos, Vilniaus apskričių junginių vadais.

Matydamas organizuoto pasipriešinimo metodinės medžiagos trūkumą, M. Kestenis iš atminties kuria struktūras, batalionų, kuopų, būrių, grupių vadų veikimo principus, jų teises ir pareigas. Naujasis vadas bando susisteminti LLA idėjas apie griežtą drausmę, skirstydamas kovotojus į aktyvius ir pasyvius, tai yra kovojančius ir laukiančius komandos. Deja, šis sumanymas iki galo nebuvo įgyvendintas. Tai sukliudė greita DKA vado M. Kestenio žūtis.

Mečislovas Kestenis-Serbentas iš Žalio Velnio LLA 5-ojo rajono vadovavimą perėmė 1945 01 15. Tai patvirtina 1945 m. Ukmergės apskr. operatyvinė byla Lietuvos Ypatingajame archyve. Dokumentai rasti pas 1945 02 05 žuvusį partizaną, būrio vadą Juozą Naraškevičių-Šerną. Jie abu datuoti ta pačia 1945 01 15 data. Pirmasis Serbento įsakymas apie vadovavimo perėmimą LLA DKR 2 ir 3 batalionuose. Jame nuo įsakymo pasirašymo dienos patvirtintas 5-ojo rajono (apylinkės) štabas. Jau sausyje nusistovės trapi štabo sudėtis, vadai: operatyvinio štabo skyriaus ir būrio (rinktinės) - Žalias Velnias, organizacinio skyriaus Stasys Misiūnas-Senis, ginkluotės skyriaus Jonas Urbonavičius-Svajūnas, žvalgybos skyriaus Edmundas Kavaliauskas-Klajūnas, ūkio skyriaus Dominykas Matačiūnas-Jazminas, kontržvalgybos skyriaus Jonas Žvirblis-Dagilis, propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, jo pavaduotojas Vytautas Marcinauskas-Pluta. Į štabo sudėtį įėjo ir Juozas Norkus-Kerštas.

Antrasis įsakymas Nr. 11 yra pasirašytas DKR vado Žalio Velnio. Jame išvardijami partizanų nuopelnai, aplaidumas, reiškiamos padėkos ir įspėjimai. Štai 1945 01 13 Dovainių k., Gelvonų vlsč., DKR partizanai užpuolė 20 kareivių būrį. Kareiviai išsilakstė, šeši jų ir vienas arklys žuvo. Partizanų nuostoliai - Kėkštas ir Kiaunė lengvai sužeisti. 1945 01 06 Stumbras ėjo vienas ginkluotas svetima teritorija, nežinodamas slaptažodžio. Buvo sustabdytas patrulio, bet nepakluso ir buvo sužeistas. Stumbras atleistas. įsakymą pasirašęs Žalias Velnias ir toliau vadina save DKR vadu. Matyt, buvo sutarta, kad į rinktinės vadovavimą Serbentas nesikiš, o tai paliks Žalio Velnio kompetencijai.

1-asis Žaslių bat. (vadas K. Surmilavičius-Klevelis) veikė kaip DKR Vanagų branduolys. Jo sudėtyje buvo Musninkų, Čiobiškio partizanai, J. Žigučio-Kalvio iš Mijaugonių k., Z. Mastausko-Gandro iš Civiškų k., E. Svilo-Slyvos, L. Kupčiūno-Tigro, A. Rudžio-Neptūno daliniai.

2-asis Kaišiadorių bat. (iš pradžių vadovavo E. Kavaliauskas-Klajūnas, jam perėjus DKR vado pavaduotoju, vadu tapo P. Petkevičius-Kariūnas, o jį pakeitė S. Rudžionis-

Vėjas). Jiems buvo pavaldūs P. Jaromsko-Perkūno, A. Zdanevičiaus-Morkos, P. Klimavičiaus-Uosio, J. Paulausko-Sūkurio, A. Vaškevičiaus-Svyruonėlio, A. Petkevičiaus-Aguonos, K. Mikulio-Tigro, J. Daškevičiaus-Papūgos, P. Žičiaus-Vėjo ir kt. būriai.

3-asis Žiežmarių bat. (vadas Z. Kacevičius-Genijus) veikė S. Stankevičiaus-Balandžio, M. Kuzinevičiaus-Serbento, K. Paškevičiaus-Don Žuano, pagalbinis J. Lisausko-Erelio daliniai.

4-asis Semeliškių bat. (vadas A. Galinis-Juodoji Kaukė) veikė Aukštadvario, Trakų vlsč., iki pat Kaukinės miško, Žiežmarių vlsč. Veikė I. Nasutavičiaus-Bondaro, P. Česonio-Perkūno, P. Kabaro-Koto, M. Savicko ir kitų būrių vyrai.

Didelė apygardos teritorija nesukliudė partizanams veikti apgalvotai, o dažnai ir pagal iš anksto numatytus planus. Žinoma daug atvejų (pvz. Nemenčinės karinio poligono ataka, partizanų laidotuvės Beištrakių kapinėse, 1945 m. pavasario kovos Dainavos-Kaugonių miškuose), kai operacijose dalyvaudavo keli tos apylinkės būriai, po 100-200 kovotojų. Tokiems mūšiams buvo sudaromi operatyviniai dokumentai, numatomas partizanų išsidėstymas įvairiais kovos etapais. Darbus atlikdavo rinktinės štabas arba būrių vadai bendrame susitikime.

Iš pradžių, tai yra 1944-1945 m., kai partizanų apygardoje buvo gerokai daugiau nei juos galėjo slėpti girios ir maitinti karo negandų iškankintas kaimas, buvo kuriama patikima ryšių tarp būrių sistema, kuri daugiausia buvo palaikoma per ryšininkus slaptažodžių pagalba. Slaptažodžius numatydavo kuopos ir rinktinės vadovai. Apygardos vadovybės dislokavimo vieta buvo žinoma tik nedaugeliui vadų ir štabo ryšininkų. Čia ir išryškėja didelis pastarųjų vaidmuo. Jų skaičių dabar sunku nustatyti, tačiau, jei po kelis ar keliolika ryšininkų turėjo kiekvienas būrys, tai manytume, jog jų buvo jau ne dešimtys, o keli šimtai. Ryšininkų darbą bandė koordinuoti Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė.

Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų, Pagirių (Ukmergės apskr.), nuo Pravieniškių-Rumšiškių miškų iki Širvintų ir net Molėtų. Žinoma daug faktų apie apygardos partizanų kovos veiksmus Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. Pagal apygardos vado Jono Misiūno sumanymą apygardos teritorija turėjo būti dar labiau išplėsta, kad būtų galima pasipriešinti ir reguliariajai armijai.

Žinoma, tokioje plačioje teritorijoje būriai buvo išsidėstę netolygiai. Mūsų nuomone, ne tik miškų masyvai lėmė partizanų būrių dislokacijos vietas - dauguma žmonių norėjo būti netoli gimtųjų vietų, kur geriau pažinojo apylinkes, kur gyveno savi žmonės, galėję net sunkiausiu momentu ateiti į pagalbą ar padėti maistu. Be to, čia buvo ir savi ryšininkai. Jiezno, Kruonio, Kalvių krašto partizanų būriai stengėsi 10 km spinduliu nevykdyti kovos operacijų ir nebausti valdžiai uoliai tarnaujančių išdavikų, kad neužtrauktų nelaimės juos globojusiems. Gimtose vietose partizanai stodavo į mūšį tik būtinu atveju.

Pokario metais partizanai nebadavo todėl, kad juos nuoširdžiai rėmė vietos gyventojai, pirmiausia ūkininkai, jų pačių šeimos. Tačiau atėjo didžiųjų trėmimų į Sibirą metas, kai dauguma stipresnių ūkininkų paliko sodybas, jos buvo sunaikintos, išgrobstytos. Pagal kuklius paskaičiavimus, viena ūkininko sodyba 1945-1946 m. galėjo išmaitinti 2-3 partizanus. Todėl, ištuštėjus vienkiemiams kovotojai atsidūrė sunkioje būklėje. Paskui, jau sukūrus kolūkius, maisto produktai buvo nusavinami iš sandėlių, o ir aktyvių pasipriešinimo dalyvių liko daug mažiau.

1945 m. žuvo daug būrių, kuopų, batalionų vadų, štabo narių. Tarp vyresniųjų vadų - M. Kestenis-Serbentas, J. Norkus-Kerštas, P. Petkevičius-Kariūnas, E. Kavaliauskas-Klajūnas, suimtas J. Neicelis-Šarūnas.

Visada partizanai matė būtinybę vienytis. 1946 m. rugsėjo-lapkričio mėn. sudarytas Vyriausias ginkluotų partizanų štabas, o 1947 01 12 įvyko partizanų vadų suvažiavimas. Buvo paskelbta amnestija tiems, kurie norėjo legalizuotis. Tačiau rezistencijos narys negalėjo iš organizacijos pasitraukti. Gyvenimas darė korektyvas. Dar 1945 08 25 Suvalkų krašto partizanų suvažiavimas nutarė nedrausti partizanams pasinaudoti amnestija. Vėliau tai buvo nutarta ir kitose apygardose, tačiau Žalias Velnias dar ilgai priešinosi tokiam leidimui.

LLA 5-oji apygarda savo struktūras kūrėjau nuo 1945 m. pradžios. Jos vadas Mečislovas Serbentas ir vado pavaduotojas bei DKR vadas Žalias Velnias buvo sumanę kiekviename valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius), besipriešinančių okupantams. Didžiąją dalį organizacinių bėdų nešė Žalias Velnias. Jis buvo pirmas DKA partizaninio judėjimo organizatorius Trakų ir Ukmergės apskrityse 1944 m. vasarą. Centralizavus LLA, 5-ai apygardai vadovauti iš Vilniaus buvo atsiųstas Serbentas dėl to, kad jis buvo Lietuvos karininkas. Vienuose šaltiniuose jis vadinamas kapitonu, kitur - majoru. Beje, ilgą laiką buvo manoma, kad Serbentu galėjęs būti aukštas Lietuvos kariuomenės karininkas Alfonsas Svilas (g. 1906 m.). Kartais vadinamas ir „Sabaliausku". Lietuvos Ypatingajame archyve rasti dokumentai paneigia šią versiją, nors „majoro Svilo" paslaugomis rinktinės, o vėliau - ir apygardos vadai naudojosi. DKA įkūrėju buvo Žalias Velnias, pradėjęs organizuoti partizanus Žaslių ir Musninkų vlsč., buvo DKA vadu tol, kol perdavė pareigas Griežtui, MGB agentui „Gediminui".

1945 m. rugpjūtyje Žalias Velnias patvirtina naują DKA A rinktinės sudėtį. Vadais paskiria didžiausią autoritetą ir patirtį turinčius kovotojus. Jos sudėtis buvo tokia: vadas Petras Klimavičius-Uosis, štabo viršininkas Bernardas Steponavičius-Milžinas, komendantas Pranas Šabūnas-Tarzanas, informacijos karininkas Romualdas Randis-Meška, ginklų technikas Jurgis Grigaliūnas-Naras, vado adjutantas Kazys Sidaras -Ožys, ryšių karininkas Skrajūnas (jo asmenybė nenustatyta).

Po kurio laiko bataliono vadų sudėtis pasikeitė, o jau 1946 m. pradžioje jiems vadovavo: 1 -ajam Petras Petkevičius-Dramblys (veiklos vietos Žaslių ir Musninkų vlsč.), 2-ajam P. Klimavičius-Uosis (Kaišiadorių vlsč.), 3-ajam Antanas Praškevičius-Narsuolis (Žiežmarių ir Kruonio vlsč.), 4-ajam Zigmas Dzventlauskas-Liepsna (Semeliškių, Aukštadvario, Trakų, Onuškio vlsč.), 5-ajam Vincas Žukauskas-Putinas (Vievio vlsč.). 1946 m. pavasarį įkurtas 6-asis batalionas, kuriam vadovauti paskirtas Klemensas Gurskas-Riešutas (Rumšiškių, Petrašiūnų Karmėlavos, Jonavos vlsč.)

B rinktinės steigimas sietinas su 1945 12 01 LLA išleistu įsakymu Nr. 1/19. Jame nurodyta, kad LLA 5-osios apygardos pavadinimas keičiamas į DKA, planuojamos sukurti 4 rinktinės. Kiekviena rinktinė turėjo veikti apskrities ribose, tačiau taipjau atsitiks, kad Žalias Velnias Musninkų vlsč. teritoriją, buvusią Ukmergės apskr., paliko A rinktinei.

Žaliam Velniui pavyko įvesti savo numatytas struktūras tik dviejose rinktinėse -A ir B. Jis didelį dėmesį skyrė B rinktinės formavimui. Tikėtasi suburti ir kitas dvi rinktines - C ir D. Žinoma, kad Švenčionių (Tigro) rinktinė laikyta DKA D rinktine, nors ir sąlygota atstumo problemomis. Jai vadovavo su DKA susijęs ir dažnai su Žaliu Velniu bendravęs, dalyvavęs bendrose karinėse operacijose (kad ir 1945 m. vasario mėn. kautynės Pigonių k., Musninnkų vlsč.) J. Kamarauskas-Karijotas. 1945 m. pabaigoje jis net buvo DKA vadovybės paskirtas naujos rinktinės vadu, tačiau dėl kažkokių priežasčių toks pavaldumas neįsitvirtino. C rinktinę turėjo sudaryti Utenos V. Mikulėno-Šarūno pajėgos, tačiau šioje erdvėje įsikūrė Vytauto apygarda. Tad Žaliam Velniui beliko įvykdoma užduotis - B rinktinės kūrimas.

Žalio Velnio pavaduotojas A. Zapkus-Piliakalnis, atvykęs į būsimos B rinktinės teritoriją, praneša, kad jos vadu paskirtas A. Morkūnas-Plienas, štabo viršininku J. Šibaila-Diedukas. Rinktinių štabus turėjo sudaryti po 8 kovotojus (vadas, jo adjutantas, vado pavaduotojas-štabo viršininkas, finansų, ginkluotės, žvalgybos, administracinio-ūkio, sanitarinio skyrių viršininkai). Plienas, be Dieduko, savo artimiausiais pagalbininkais pasirinko vyrus iš gimtojo Žemaitkiemio vlsč.: brolius Vladą ir Kazimierą Ališauskus iš Juknonių k., (Puškiną ir Spartaką), taip pat Viktorą Meilų-Šturmą ir Valentiną Gleiznį-Šarūną iš Valų k., Kazimierą Puodžiūną-Titnagą iš Vederų k., Želvos vlsč., Joną Jurą-Žilvinį iš Burios k., Kurklių vlsč. ir Alantos mokytoją Igną Leščių-Šaltekšnį iš Skiemonių vlsč. Mokylių k.

1-asis batalionas veikė Želvos ir Molėtų valsčiuose. Jam vadovavo Juozas Petronis-Audra iš Anykščių. Batalioną sudarė dvi kuopos. Pirmosios kuopos vadas buvo Žaltys, o antrosios - buvęs Molėtų miestelio policijos vachmistras Steponas Grigas-Švyturys.

2-asis batalionas veikė Žemaitkiemio, Pabaisko ir Šešuolių vlsč. teritorijose. Jam vadovavo Lietuvos kariuomenės leitenantas Kazys Ališauskas-Spartakas. Batalioną sudarė dvi kuopos. Pirmajai kuopai vadovavo Viktoras Meilus-Šturmas, antrajai kuopai - Tigras iš Kavarsko vlsč.

3-iasis batalionas veikė Balninkų, Kurklių ir Želvos vlsč. teritorijose. Jam vadovavo psk. Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Adomo. Jis žuvo 1951 m. rugsėjo 26 d. Ažumakių miške. Batalioną sudarė trys kuopos. 1 kuopai vadovavo Vilius Karaliūnas-Viržis, gimęs 1910 m. Želvos vlsč., gyvenęs Paželvių k., žuvęs 1946 m. balandžio 20 d. Davėnų k. rajone, Bliudšilio miške. 2 kuopai vadovavo Stasys Rokas-Beržas, Juozo iš Ukmergės apskr. Sukinių k. 3 kuopai - Petras Narušis-Skiltuvas iš Balninkų vlsč. Kazariškių k. Jis 1945 m. įstojo į partizano Viržio būrį. 1946 m. gegužės 30 d. karinės operacijos metu Kazokiškio k. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bei 5 metams tremties.

4-asis batalionas veikė Veprių ir Jonavos vlsč. teritorijose. Batalionui vadovavo kalvis Stasys Markauskas-Galijotas iš Veprių vlsč. Kazlaučiznos k. Šis batalionas buvo rezervinis, nes 1946 m. pradžioje bataliono partizanai gyveno legaliai. Jį sudarė trys kuopos. 1 kuopai vadovavo Antanas Morkūnas-Šalna, suimtas 1946 m. 2 kuopos vadas Stasys Venckus-Kardas. Jis žuvo 1949 m. 3 kuopai vadovavo pats Galijotas. 1947 m. liepos mėn. 13 d. suėmus Galijotą, Kardas buvo paskirtas batalionu vadu.

5-asis batalionas sudarytas 1946 m. vasarą. Jis veikė Taujėnų ir Kavarsko valsčių teritorijose. Jam vadovavo Bronius Jakubonis-Stiklas iš Taujėnų vlsč. Skabeikių kaimo. Batalioną sudarė dvi kuopos. Joms vadovavo broliai Tušai iš Deltuvos vlsč. Kadrėnų k. 1 kuopai vadovavo Kazys Tušas-Nemunas, o 2 kuopai - Alfonsas Tušas-Papuošalas. Abu broliai žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų vlsč. Kurklintiškių k.

B rinktinė veiklą pažymėjo didelėmis netektimis. Vienas tragiškiausių karinių operacijų buvo partizanų vadų sunaikinimas Gaiciūnų k., Pabaisko vlsč., kai 1946 01 22 kovinės operacijos metu buvo nušauta 14 ir sudeginta 12 mūsų kovotojų. Paimti štabo dokumentai, įsakymai, tarp jų ir įsakymas apie B rinktinės suformavimą, rinktinės susirašinėjimai, Plieno įsakymai. Tarp žuvusiųjų - kuopų vadai Perlas ir Saizelis. 1946 m. buvo ir kitų netekčių.

Balandžio 20 d. ties Davėnų k., Želvos vlsč., žuvo kuopos vadas Vilius Karaliūnas-Viržis;

Rugpjūčio 8 d. Žemaitkiemio vlsč. tarp keturių žuvusių partizanų buvo jų vadas Antanas Pranaitis-Eglė, o rugsėjo 18 d. suimtas sužeistas ir nuteistas būrio vadas Povilas Švelnikas-Voldemaras;

Lapkričio 19 d. Makių ežero saloje nušautas būrio vadas Jurgis Meilūnas-Kelmas;

Gruodžio 24 d. Skapiškiu k., Kavarsko vlsč., valgant Kūčias pas ūkininką žuvo kuopos vadas Alfonsas Vaičiūnas-Tigras.

Tai tik maža dalis krūvinių įvykių. Apie šias kovas, partizanų didvyriškumą rasite kituose šios knygos puslapiuose.

Minutei kitai įsivaizduokime tuos baisius laikus. DKR, o vėliau ir apygarda, susibūrė Vilniaus-Kauno-Panevėžio trikampyje. Aukšti okupantų pareigūnai ne kartą buvo užpulti šiuose keliuose, ypač tarp Kauno ir Vilniaus. O ir nepatogi plačiai partizaninei kovai geografinė padėtis vertė sovietinio saugumo strategams pradėti provokacijas kaip tik čia. Ir dar viena svarbi aplinkybė: pradėjus saugumui plataus masto provokaciją jiems buvo žinoma, kad užverbuoto Vilniaus universiteto docento Juozo Albino Markulio-Erelio, kuris pagal legendą turėjo tapti visos Lietuvos pasipriešinimo vadovu, pusbrolis buvo vienas iš DKA vadovų. Tai Lietuvos kariuomenės leitenantas Jonas Markulis-Vaiduoklis, kuris 1945 m. sausio mėnesį buvo paskirtas LLA Vilniaus apygardos 5-ojo rajono bataliono, veikusio Vievio apylinkėse, vadu, vadovavo 60 partizanų būriui. Jau vasario mėnesį tapo antruoju pagal rangą vadu DKA - štabo viršininku. Vaiduoklis buvo dar ir 5-ojo rajono propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas. Jis žuvo 1945 m. kovo mėn. 27 d., buvo atpažintas KGB, o vėliau giminystės su Ereliu faktas supaprastino MGB tikslą užmegzti ryšius su apygardos vadovybe. Tad 1945 m. birželio mėn. į Slabados k., Žaslių vlsč., įsikūrusį apygardos štabą apsilankė J. Markulio-Erelio pasiuntiniai, neužmiršę pasakyti, kad Erelis yra Vaiduoklio pusbrolis. Tai kiek užmigdė partizanų vadų, tarp jų ir Žalio Velnio, budrumą.

Šiame etape keitėsi ir kovų taktika, nes reikėjo veikti mažomis grupelėmis, atsisakyti miestelių puolimų ir atvirų susidūrimų. Kaip kovos būdas pripažintas spaudos platinimas, rinkimų boikotavimas, agentų ir informatorių išaiškinimas ir nubaudimas. Visoje Lietuvoje jau veikė 9878 agentai, kurių penktadalis - DKA teritorijoje. Stiprinama kariuomenės pajėgos, Lietuvoje dislokuojamos dvi NKVD divizijos, įgauna patirties stribų būriai. Stribų Lietuvoje yra jau apie 7 tūkst., jie geriau ginkluoti, jų išdavystės apmokamos. Mokyklų programose formuojama ideologija, kad partizaninis karas - tai klasių kova, kai vienoje pusėje kareiviai, stribai ir paprasta liaudis, o kitoje -buvę išnaudotojai, nusikaltėliai, buožės, vokiečių talkininkai. Taip rašo laikraščiai, kurie steigiami vienas po kito ir klastoja istoriją. Partizaninė spauda negali atsverti okupanto propagandinės mašinos, nors ji tam tikrą poveikį ir daro. 1946 m. pradžioje suaktyvėja KGB smogikų veikla, kai į Lietuva iš Ukrainos permetami majoro A. Sokolovo „specialistai". Partizanai padėtį vertina blaiviai: rengia pasalas, turi gerą ryšį, daug rėmėjų. Susirėmimuose jie vis dar aiškiai nepralaimi, nes kareivių, aktyvistų, stribų nuostoliai didesni.

Didžiausios nesėkmės į DKA ateina 1946 m. vasarą kai pasikeičia apygardos vadovybė, ir V. Pečiūra-Griežtas Žalio Velnio įsakymu tampa apygardos vadu. Jis 1946 12 20 DKA pavaldumą perduoda tiesioginiai BDPS, kurią kontroliuoja MGB. Matyt, apygardos sunaikinimas buvo siejamas su platesniais planais, noru šį modelį pritaikyti visoje Lietuvoje. DKA tapo tarsi eksperimentinė bazė. Iš pradžių į DKA štabą skiriami aktyviausieji partizanų vadai B. Trakimas-Genelis, L. Kupčiūnas-Tigras,

A. Kinderevičius-Jurginas, V. Marcinauskas-Tauras, P. Macijauskas-Žirgelis, P. Klimavičius-Uosis. Griežtas agituoja išsaugoti pagrindines pajėgas ateičiai, kai ateis į pagalbą Vakarai. Prasideda aktyvus fiktyvių dokumentų dalijimas, partizanų vadų ir jų šeimų apgyvendinimas miestuose, daugiausiai Vilniuje. Dalis tokių žmonių dingo iš kovotojų akiračio, vienas po kito buvo suimami.

1947 m. vasarą A rinktinės struktūroje iš buvusių šešių lieka 4 batalionai. Jiems vadovauja Dramblys, Narsuolis, Putinas ir Riešutas. MGB 1947 m. liepos mėn. raporte nurodoma, kad partizanai aktyvių veiksmų nenaudoja, laikosi Griežto nurodytos taktikos. Štabo nariai vaikšto po 1-2 vyrus, būriai jų vadovavimo nebejaučia. Į Vilnių nuolatiniam gyvenimui iškviečiami Uosis, Dramblys, A rinktinės štabo viršininkas B. Steponavičius-Milžinas, žūsta Riešutas. 1948 m. pavasarį A rinktinėje veikia tik penki partizanų būriai: Perkūno, Putino, Jurgino, Narsuolio ir Riešuto, o rudenį belieka tik Narsuolio ir Riešuto vyrai bei atskirai besislapstantys kovotojai.

Matydami, kad A apygardos vadovybė sunaikinta, visas dėmesys suteikiamas B rinktinei ir jo vadui A. Morkūnui-Plienui. 1947 m. vasarą A rinktinės vadas P. Klimavičius-Uosis eina DKA vado padėjėjo (pavaduotojo) pareigas, gyvena su žmona Aldona ir šeima sostinėje, jam nežinant yra MGB kontroliuojamas. Erelio ir BDPS įgaliotas, siunčia Plienui pasiūlymą persikelti gyventi į Vilnių. Bandoma panaudoti A rinktinės sunaikinimo taktiką apie pasyvią rezistenciją, masinį fiktyvių dokumentų išdavimą vardan gražios ateities. Plienas pasiūlymo atsisako, nes įžvelgia klastą. Tuomet Uosis siunčiamas į Ukmergės miškus susitikti su Plienu, veža jam „legalizavimosi" dokumentus. Ir šį kartą Plienas ne tik nepasinaudoja siūloma pagalba, bet atsisako palaikyti ryšį su miestuose gyvenančiais vadais Markuliu, Griežtu bei Uosiu. Šis įžvalgumas padėjo B rinkinei išvengti greitos tragiškos lemties. 1947 m. rugpjūčio mėn. iš Markulio suorganizuoto Lietuvos apygardos vadų Vilniuje pasitarimo pabėgo Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis ir Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Pastarasis sužeistas gydosi Plieno rinktinėje ir aiškina tiesą apie Erelį ir Griežtą, kurią Plienas jau pats žinojo per ryšininkę Janiną Tamulytę-Vaivą.

1948 08 05 Plienas tampa DKA vadu, kai ŠRS vadas Žalgiris, A rinktinę sunaikinus, išleidžia įsakymą apie DKA vardo suteikimą B rinktinei ir paskiria Plieną jos vadu.

1948 09 01 išleistame savo įsakyme, naujasis DKA vadas B rinktinės vadu skiria 1-ojo bataliono vadu Kazį Ališauską-Spartaką, kartu paliekant jam ir senąsias pareigas. Sudaromas tokios sudėties DKA štabas: vadu skiriamas J. Šibaila-Diedukas, štabo nariais - skyrių vadai: organizacinio J. Juras-Žilvinys, žvalgybos Valentinas Gleiznys-Šarūnas, informacinio-spaudos Alfonsas Leščius-Šaltekšnis ir jo pavaduotojas Napoleonas Skapas-Aidas, mobilizacinio Žilvytis, vado adjutantas Feliksas Šniras-Timūras, ūkio Vytautas Imbrasas, ryšių Vaclovas Morkūnas-Žentas.

Iki 1949 m. daugelis štabo narių pasikeitė. Kai Diedukas išvyksta dirbti į Vakarų srities štabą (į jo pareigas paskiriamas Jonas Grigas-Geniukas), žūsta Žilvinys (jį pakeičia Vladas Ališauskas-Puškinas), Šarūnas (jį pakeičia J. Grigas-Geniukas), Šaltekšnis (jį pakeičia Alfonsas Purlys-Bosas), Žilvytis (jį pakeičia Žentas), Timūras. 1948-1950 m. DKA štabo nariais taip pat buvo Steponas Satkevičius-Gintvytis, Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas, Juozas Morkūnas-Klajūnas, Stasys Morkūnas-Tarzanas.

DKA 1949 m. susidarė 4 batalionai, kurių vadais buvo Spartakas, K. Puodžiūnas-Titnagas, Vladas Venckus-Kardas, Bronius Jakubonis-Stiklas. Metai buvo skaudūs netektimis, nes 1949 12 30 žuvo pats vadas Plienas, jo pavaduotojas Puškinas, kuopos vadas Krienas. Tų metų kovo 28 d. žuvo Spartakas, jo adjutantas Feliksas Mikoliūnas-Žalgiris ir propagandos-agitacijos skyriaus viršininkas Bronius Morkūnas-Kirka. Gegužės 11d. kartu su kitais partizanais - trečiojo batalionas ir jo vadas Stasys Morkūnas-Vanagas. Žuvus Plienui, Gintvytis išvyko į Vytauto apygardą ten buvo štabo viršininko pavaduotojas.

Trečiasis etapas buvo labai skirtingas abiems DKA rinktinėms. A rinktinė pavienių partizanų ir dviejų aptirpusių batalionų kovotojų pasiaukojimu, likusi be tiesioginio vadovavimo, ryšių, be daugumos vadų, žiauriomis sąlygomis vis dar priešinosi šimtus kartų didesnėms okupanto pajėgoms. B rinktinė, Plieno sumanumo dėka, turėjo savo struktūras ir rinktinės sunaikinimą perkėlė bent dviems metams.

Tai pats sunkiausias partizaninio pasipriešinimo etapas. Okupantai jau tiksliai žinojo kovotojų skaičių, akylai sekė partizanų pasirodymus ne tik kaimuose, bet ir atokiuose vienkiemiuose. MGB savo informatorius skaičiavo šimtais: vieni jais tapo neatlaikę kankinimų, kiti dėl to, kad pasipriešinimo sūkuriuose aukomis tapo jų giminaičiai ar nukentėjo patys. Pamiškėse bastėsi ir smogikai. Net 1948 m. ne visi supranta, kad partizanų vadovybe Vilniuje pasitikėti negalima. Per DKA štabą įkurtą Vilniuje, vien tik 1948 m. vasario-kovo mėn. su įteiktais padirbtais dokumentais suimama 13 įvairaus lygio vadų. Nereikalingi MGB tapo A rinktinės vadas P. Klimavičius-Uosis, Giežto padėjėjas, o kiek vėliau ir į jo pareigas paskirtas P. Žičius-Vėjas, naudoti kaip priedanga, jiems to nežinant. Tokiomis sąlygomis, neesant centralizuotos vadovybės, 1948 m. Kauno, Trakų apskrityse ir aukų buvo daugiau. Tačiau jie nenuleido rankų atsirasdavo naujų kovotojų, pasirinkę pasyvųjį kovos būdą.

1948 02 12 agentūra pranešė, kad partizanai lankėsi Bijautonyse ir Leliušiuose (Rumšiškių vlsč.). Gavę informaciją po dviejų dienų kareiviai nuskubėjo į įvykio vietą, tačiau jau nieko nerado. Tada sugalvojo klastą: demonstratyviai išėję iš šukuotų plotų, kareiviai po dviejų dienų grįžo atgal. Apsupo Meilučio sodybą Leliušiuose. Greitai pastebėjo du vyriškius, išbėgusius iš trobos. į komandą iškelti rankas, vienas nepažįstamasis pradėjo šaudyti iš pistoleto. Kareivių buvo visa kuopa. Taip žuvo Kuliešius Martynas, Vlado-Ąžuolas, būrio vadas iš Narsuolio 3-ojo bataliono. Buvo gimęs Žikaronyse, Semeliškių vlsč., subūręs būrį, kuriame, MGB duomenimis, jo žūties dieną buvo 4 partizanai, 7 ryšininkai ir 51 rėmėjas. Vienas žmogus buvo sulaikytas. Jis pasisakė esąs Bauka Benediktas, Jono iš Dovainonių k., Rumšiškių vlsč., tačiau buvo išsiaiškinta, kad tai Pūras Bernardas, Jurgio-Žilvytis iš Vilionių k., Kaišiadorių vlsč. (g. 1916 m.), partizanavęs nuo 1945 m. Paskutiniu metu jis buvo A rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas. Po Ąžuolo žūties, vasario 30 d. legalizavosi jo tėvas Kuliešius Vladas, Andriaus (g.1900 m.), buvęs būryje nuo 1945 m. Tuo metu aktyviai veikė Kruonio apylinkėse Dramblio būrys, kuriame MGB suskaičiavo 4 partizanus (Dramblys, Ožys, Zuikis, Liūtas), Gegužinės, Gelvonų ir Musninkų vlsč. ramybės nedavė Jurgino būrys, turėjęs nuo 9 iki 17 partizanų. Pats vadas A. Kinderevičius-Jurginas 1947 03 01 žuvo Gelvonuose. Kovojo 5 Perkūno partizanai. Šio būrio vadas P. Jaromskas-Perkūnas, partizanai K. Leikauskas-Samanis ir J. Sidaras-Tarzanas su fiktyviais dokumentais išvyko į Vilnių, Kauną ir Ukmergę. Kiti dar veikė Rumšiškių apylinkėse: J. Ožeraitis-Vaidotas, S. Grenda-Smarkuolis, J. Čiurinskas-Putinas. Stipriausiame A. Praškevičiaus-Narsuolio būryje dar buvo 8 kovotojai, 5 ryšininkai, 27 rėmėjai. Kovoja dar dešimtys pavienių partizanų, tačiau 1948 m. vasario mėn. viduryje saugumiečiai paskelbė, kad DKA A rinktinė kaip vadovaujamasis centras nustojo veikusi, būriai išsisklaidė po 2-3 žmones. Iš pavieniai veikiančių partizanų buvo paminėti: Adomas Matačiūnas-Diemedis (g. 1919 m.) iš Paukščių k., Jurgino būrio, Motiejus Rudys-Lazdynas (g. 1922 m.) iš Rudžių k., Žaslių vlsč., Dramblio būrio, Bronius Krilavičius-Liepa (g. 1917 m.) iš Vaidžiuonos k., Žaslių vlsč., Dramblio būrio, Jonas Ivoška-Gintaras, Perkūnas (g. 1920 m.) iš Smilgių k., Žaslių vlsč., Perkūno būrio, Viktoras Žitkevičius-Akmenėlis (g. 1930 m.) iš Bartašiūnų k., Žaslių vlsč., rezervinio Arklio būrio. Prie Narsuolio būrio prisidėjo Alfonsas Čepulionis-Dobilas. Kruonio apylinkėse pasirodė „Žiedo" būrys iš Pakuonio. Jo vadas Juozas Skaržinskas-Dramblys buvo 1948 birželio mėn. suimtas Kaune, o likę 5 partizanai aktyviai bendradarbiavo su Narsuolio būriu.

Agentūra pranešė, kad Budelių ir Mazolevčiznos k., Žaslių vlsč., lankosi partizanai. Kareiviai pradėjo sekti sodybas. 1948 02 15 nustatė, kad partizanai apsistojo pas ūkininką Malūnavičių Mazolevčiznos k. Apsupo sodybą ir pradėjo krėsti. Juos nustebino, kad šeimininkai turi labai daug maisto produktų, todėl dar stropiau pradėjo ieškoti. Daržinėje buvo rastas gerai užmaskuotas bunkeris, o jame buvę partizanai pasidavė. Paimtas revolveris „Nagan", 23 šoviniai ir granata. Suimtieji pasirodė esą:

Boleslovas Arbočius-Balsas (g. 1908 m.) iš Kaspariškių k., Leokadija Paškauskaitė-Birutė (g. 1930 m.) iš Aleksandriškių k., Vievio vlsč., Pranas Malūnavičius (g. 1904 m.), sodybos šeimininkas, ir Pranas Verkauskas (g. 1906 m.) iš Laukystos k. B. Arbočius paliudijo, kad jis veikia būryje prie apygardos štabo nuo 1944 m. ir kad yra apygardos štabo viršininko pavaduotojas. Birutė esanti jo asmeninė ryšininkė.

Ypač daug „pasidarbavo" agentė „Našlaitė" (A. Mastauskaitė iš Šilavoto vlsč.). Čekistams „Našlaitės" verbavime ilgai nesisekė. Procedūra truko 6 valandas, ir mergina palūžo. Ji dar 1948 01 07 pranešė, kad pas jos brolį lankosi partizanų būrio vadas Mažutis, Žalio Velnio brigados štabo narys. Kaišiadoryse ji žinanti 5 žmones, kurie yra partizaninio judėjimo dalyviai. Kovo 16d. informavo, kad Kaišiadorių gimnazijos karinio parengimo vadovas Povilas Senovaitis turi 8 brolius ir 2 seseris. Iš jų 4 broliai ir sesuo žuvę per karines-čekistines operacijas Prienų rajone. Kita sesuo irgi partizanė Angelė gyvena Pakiauliškių k., Šilavoto vlsč., ir 1947 metais palaikė tamprius ryšius su broliu partizanu Povilu.

1947 03 21 agentas „Juras" pranešė, kad prieš dešimtį dienų rezervinio būrio dalyvis Motiejus Kamila jam prasitarė, jog jis kartų su Civiškių k., Žaslių vlsč., gyvenančiu Jonu Vėželiu ir Juozu Sinkevičiumi iš Tadaravos k., Žaslių vlsč., renka iš valstiečių pinigus bei maisto produktus partizanams, kurie nelegaliai gyvena Vilniuje. Kiekvienas rinkikas turi savo apylinkę. Surinktos aukos perduodamos į Vilnių per Jokūbą Anulevičių iš Mijaugonių k., Žiežmarių vlsč.

Agentas „Kaizeris" 1948 02 15 perdavė, kad Pašuliuose, Rumšiškių vlsč., gyvenantis Zigmas Čiurinskas pokalbyje pasigyrė, jog jų kaimas NKVD kareivių nebijo. Kaime veikia 5 žmonių rezervinė grupė, turinti ginklus, kuriuos patikimai slepia, ir pasiruošę partizanams padėti. Nurodė būryje esančius Čiurinską Vincą Miko, Čiurinską Igną Jono ir Čiurinską Vincą Simono.

Šilinių k., Rumšiškių vlsč., 1948 05 23 išvežto Jurgio Sidaro sodyboje aktyvas atliko turto aprašymą. Juos saugojo stribai. „Raštininkus" užpuolė du partizanai, apšaudė. Tuo metu pamiškėje sargybą ėjo Rumšiškių stribas Kazys Ivanauskas, pamatęs partizanus, pabėgo Livintų pusėn. Stribai išsiaiškino, kad tai buvo J. Ožeraitis ir S. Grenda. Nurodoma, kad J. Ožeraitis buvo išvežto į Sibirą V. Sidaro giminaitis. Iš tikrųjų, Jurgio Sidaro žmona Adelė buvo Jono Ožeraičio sesuo.

Rumšiškių valsčiaus MGB 1948 05 25 gavo pranešimą kad J. Ožeraitis ruošiasi susidoroti su Rumšiškių stribu Broniumi Sidaru iš Mackūnų k. Prie Marijonos Sidarienės namo kareiviai įrengė pasalą. Po dviejų dienų prie trobos atėjo civiliais rūbais apsirengęs žmogus. Sutiktas karininkas sutriko, pakvietė nepažįstamąjį vidun, tačiau tas pradėjo šaudyti ir pabėgo, bet buvo sužeistas. Šiame susirėmime buvo nušautas stribų būrio prie Rumšiškių valsčiaus MGB vadas Archipočevas. Manyta, kad nepažįstamasis buvo tas pats J. Ožeraitis.

Atėjus pavasariui ir kareiviams suaktyvinus savo veiksmus, užgriuvo netektys. Štai 1948 05 08 Šilonių miške, Žaslių vlsč., buvo aptikti 3 partizanai. Taparauską Stasį-Karžygį sunkiai sužeidė, dėl ko jis greitai mirė. Kiti išsibėgiojo, tačiau po kelių dienų patys legalizavosi. Buvo nustatyta, kad tai Karžygio draugai Antanas Grenda-Milžinas iš Šilonių k. (g. 1920 m.) ir Stasys Cikanavičius-Lazdynas iš to paties kaimo (g. 1926 m.), kariavę būryje jau nuo 1944 m., bei Antano žmona Antanina Matačiūnaitė (g. 1928 m.), būryje buvusi tik nuo 1948 metų. Tai buvo paskutiniai Jurgino būrio partizanai.

1948 m. balandžio mėn. agentai „Žukauskas" ir „Gandras" pranešė, kad Sekionyse, Kruonio vlsč., yra partizanų būrys. Agentas „Vilkas" buvo nusiųstas duomenis patikslinti. Kareiviai susekė šešis partizanus, einančius į valstiečio Šeško namus, ir iš pasalos pradėjo šaudyti. Tada žuvo 4 partizanai, tačiau jų asmenybės nebuvo nustatytos. Po kelių dienų vėl didelė netektis. Balandžio 17-tą pas Andrių Klinkevičių Eigeniškių k., Žiežmarių vlsč., viešėjo partizanai. Juos kareiviai apsupo tankiu žiedu. Trys partizanai iššoko iš trobos, bet buvo nušauti. Žuvusius atpažino ir nustatė, kad tai Albinas Visockas-Jokeris (g. 1927 m.) iš Kairiškių k., Narsuolio būrio, Jonas Klinkevičius iš Eigeniškių (g. 1920 m.), gyvenęs legaliai, o trečiasis liko neatpažintas. Žmonės žinojo, kad tai Aleksas Lekavičius-Siaubas iš Joniliškių k., priklausęs Narsuolio būriui.

Po šių „pergalių" MGB praneša, kad Narsuolio būryje liko 3 partizanai, besiblaškantys Kruonio ir Žiežmarių valsčiuose: Vincas Balčiūnas-Jupiteris iš Kazokų k., (g.1902 m.), Kazys Bumbulis-Tigras (g.1917 m.) ir Vincas Zablackas-Kėkštas (g. 1916 m.). Partizanų persekiojimai sustiprėjo, kai išaiškėjo, jog būrys turi 7 pagalbininkus, tris iš kurių MGB pavyko išaiškinti. Tai Vaclovas Kabašinskas iš Kovaičių k., Antanas Gvazdauskas iš Kazokų k., Petras Žukauskas iš Kairiškių k.

MGB dokumentuose nuo 1948 m. rudens labai daug vietos skiriama Jono Ožeraičio būrio partizanams, vadindami jį jau ne Vaiduokliu, o Vaidotu. Tačiau pats J. Ožeraitis teigė, kad Vaiduoklio slapyvardžiu jis niekada nesivadino. Kai 1948 09 06 Naujasodžio k., prie Kauno, smogikai sunaikino Jono Černiausko-Vaidoto būrį, Rumšiškių apylinkėse J. Ožeraitis beliko vienintelis ir pats aktyviausias partizanų būrio vadas. Jo sunaikinimui buvo užverbuotas visas būrys agentų: „Verbickas", „Žvirblis" ir kiti. J. Ožeraitį nužudyti sutiko ir agentas „Kacevičius", buvęs eigulys, nurodęs kelis partizano bunkerius. „Petrutė" turėjo išsiaiškinti šio partizanų būrio vado buvimo vietą. Tuo pačiu tikslu - nužudyti jį pajungiami agentai „Laikrodėlis", „Adata", „Medis", „Beržas", „Aleksandrovas", „Kublickas", „Lėlė", informatoriai „Ragas" ir „Gruntas". Išties spalvota išdavikų puokštė. 1948 06 15 Jonas Ambrazevičius iš Mackūnų k., iškviestas į MGB, sutiko padėti suimti J. Ožeraitį. Jam suteiktas „Ožeraičio" agentūrinis slapyvardis.

Dar 1948 m. kovo mėn. agentas „Virbickas" informavo, kad Perkūnas su dar keliais žmonėmis nuėjo už Neries, į Ukmergės apskritį, sužinoti, ar tikrai žuvo A. Kinderevičius-Jurginas. Išsiaiškino, kad partizanas apsirengęs civiliais rūbais, turi fiktyvius dokumentus, nelegaliai gyvena Vilniuje, tačiau turi talkininkų ir rezervistų.

Per pokalbį su Perkūno pusbroliu iš Kiemelių Sladkevičiumi agentas suprato, kad aktyviausieji partizanai Vaidotas, Smarkuolis ir Putinas rugpjūčio mėn. į savo būrį priėmė dvi moteris: Salomėją Piliponytę-Rūtą iš Mackūnų k.(g. 1928 m.) ir Anelę Tarbūnienę-Drebulę iš Šilinių k., Rumšiškių vlsč. Pats J. Ožeraitis - 4 klasių išsilavinimo, 1945 m. vasario mėn. dezertyravęs iš sovietinės armijos ir įstojęs į Perkūno būrį (iš tikrųjų tai įvyko dar 1944 metų lapkričio mėnesį - A.S.).

1948 07 14 nustatyta, kad pas Karpavičienę Andriušių k., Kruonio vlsč., gyvena vyriškis, turintis Alekso Matačiūno iš Stančikų k., Semeliškių vlsč., dokumentus. Tardant paaiškėjo, kad tai partizanas Aleksas Taparauskas-Serbentas (g. 1925 m.) iš Paberžės k., Žaslių vlsč., likęs vienas iš Jurgino būrio.

1948 m. rugpjūčio mėnesį Smarkuolį suimti padeda Klūsų k. gyvenantys jo giminės: tėvas Stasys, teta Domicėlė Alionienė ir brolis Albinas, dirbęs Gegužinėje.

1948 08 11 buvo bandoma sugauti sužeistą J.Ožeraitį ir Smarkuolį Pravieniškių-Pašulių miške. Partizanų surasti nepavyko, tačiau kareiviai miške sulaikė merginą, pasivadinusia Ona Balčiūnaite (g. 1926 m.) iš Kudonių. Pas ją rasti medikamentai. Paaiškėjo, kad tai Genė Stanislauskaitė-Ramunė iš Palomenės k., partizano P. Stanislausko-Patrimpo sesuo. Dar 1946 m. ji su šeima tremta, tačiau pabėgo ir gyveno nelegaliai, buvo ryšininkė. Gi jos brolis Pranas ir motina Uršulė buvo nuteisti už partizaninę veiklą. Tada buvo nustatyti Vaidoto ryšininkai: Piliponytė Aldona (g. 1932 m.), partizanės Rūtos sesuo, ir Žukauskaitė Bronė (g. 1923 m.), partizanės Drebulės sesuo. Įvardinti ir būrio rėmėjai - Jonas Ambrazevičius iš Mackūnų k. (g. 1923 m.), jo žmona Marytė, kuri dar 1946 m. už ryšius su partizanais nuteista 8 metus kalėti, Vincas Matulevičius iš Mackūnų k. (jo tėvas 1947 m. buvo areštuotas kaip partizanas) ir J. Ožeraičio dėdienė Ona Ambrazevičienė. Taip pat buvo pranešta, kad lapkričio mėn. Aleksandruvkos k., Rumšiškių vlsč., pasirodė sunaikinto Riešuto būrio partizanas Kazys Sinkevičius-Žuvėdra (g. 1919 m.) iš Pravieniškių. Jis lankėsi pas savo seserį Jakubauskienę.

1948 m. spalio mėn. pradžioje NKVD dokumentuose nurodomas be Vaidoto ir Narsuolio būrys. Jam vadovauja Vincas Balčiūnas-Jupiteris, būryje yra 4 partizanai, 3 ryšininkai ir 7 rėmėjai.

1948 m. pradžioje 8 partizanai veikė pavieniui, be būrio. Tai Pranas Žičius-Vėjas (g. 1924 m.) iš Dirvonų k., Žaslių vlsč., buvęs būrio vadas, 1944 m. atėjęs į Dramblio būrį, Motiejus Rudys-Lazdynas (g. 1922 m.) iš Rudžių k., Žaslių vlsč., buvęs Klajūno, o nuo 1945 m. Dramblio būryje, Adolfas Janulevičius-Balandis (g. 1923 m.) iš Lėlių k., Žaslių vlsč., veikęs nuo 1945 m. Dramblio būryje, Jonas Šeštauskas-Gegužė (g. 1922 m.) iš Podvornicos k., Žaslių vlsč., buvęs nuo 1944 m. Putino būryje, Pranas Marcinkevičius-Dobilas (g. 1901 m.) iš Karsakų k., Žaslių vlsč., kariavęs Putino būryje nuo 1944 m., Bolius Arbočius-Balsas (g. 1908 m.) iš Kaspariškių k., Rumšiškių vlsč., buvęs Putino būryje nuo 1944 m., Bronius Ogževaila-Rytas (g. 1920 m.) iš Kertupio k.,

Rumšiškių vlsč., veikęs nuo 1944 m. Riešuto būryje, ir Pranas Marcinkevičius-Putinas, tuo metu turėjęs fiktyvius dokumentus Janavičiaus pavarde ir dirbęs Vilniaus m. Kalvarijų malūno direktoriumi.

1949 04 14 Varkalių k., Emilijos Kirevičienės name, buvo apsupti ir nepasidavę žuvo trys žinomi partizanai iš Kruonio valsčiaus: paskutinis 3 bataliono vadas Vincas Balčiūnas-Jupiteris (g. 1920 m.) iš Kazokų k., Kruonio vsl., jo kaimynai Kazys Bumbulis-Tigras (g. 1917 m.) ir Pranas Mitkus-Pavasaris (g. 1924 m.). Spalio 2 d. žuvo Alfonsas Čepulionis-Dobilas iš Kairiškių (g. 1925m.), vadovavęs likusiai Narsuolio grupei. Prieš metus (1948 08 12) žuvo brolis Petras-Sakalas (g. 1921 m.).

1951 m. KGB siunčia žinias, kad Kaišiadorių vlsč. beliko du partizanai: Vincas Čiurinskas-Šermukšnis (g. 1919 m.) iš Pašulių k., Kaišiadorių vlsč., ir Adomas Matačiūnas-Diemedis (g. 1923 m.) iš Paukščiu k., Žaslių vlsč. Jiems sunaikinti metamos didelės pajėgos. Seka dešimtys agentų, pasiruošę nelygiai kovai ir stribai. A. Matačiūnas 1951 09 30 Kaišiadoryse suimamas ir nuteisiamas mirties bausme, kuri įvykdoma 1953 09 30 Džezkazgano lageryje. V. Čiurinską ištiko panašus likimas, nes jis 1952 01 24 žuvo lageryje.

Livintuose slapstosi du broliai Balčiūnai iš Aitekonių k., Kaišiadorių vlsč.: Jonas-Varnėnas (g. 1930 m.) ir Zigmas-Agurkas (g. 1923 m.). Agentas „Skambutis" 1951 12 16 suseka vyrus ir praneša NKVD. Į Livintus patraukė beveik 100 kareivių ir stribų, apsupo miško aikštelę, kurioje sukrautos malkos. Mat po jomis partizanai įsirengę slėptuvę. į siūlymą pasiduoti, atsakoma šūviais. Kova nelygi, taip joje paguldė galvas vieni iš paskutinių Kaišiadorių krašto partizanų.

Migonių k., Kruonio vlsč., 1953 04 12 smogikai su Kruonio stribais apsupo Prano Maciulevičiaus sodybą. Jų informatorius pranešė, kad čia slapstosi du partizanai Sundakų k., Jiezno vlsč., gyventojai Antanas Matikas ir Antanas Bieliauskas-Šamalas (g. 1921 m.) iš Slabados k., Jiezno vlsč. Tuo metu Antanas Matikas-Skroblas (g. 1919 m.) buvo grupės vadas, su juo kartu slapstėsi tą kartą nežuvęs partizanas iš Sepijoniškių k., slapyvardžiu Aldutė.

Tuo tarpu Prazariškėse, Žaslių vlsč. savo tėvų namelyje įrengtoje slėptuvėje kamuojasi jaunas vyras Benadas Mikulis (g. 1920 m.). Jo brolis Kazys-Deržulis (g. 1923 m.) žuvo Livintuose 1946 07 18 ir kartu su dar dviem žuvusiais partizanais numesti Kaišiadorių turgaus aikštėje. Buvo jie slapta užkasti prie miesto esančiame durpyne. Motina Anastazija su seserimi Morta slapta sūnaus kūną iškasė ir palaidojo Prazariškėse. Brolio žūtis ir tai, kad Benadas dirbo vokiečių okupacijos metais Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje prižiūrėtoju, vertė jį slėptis. Slėptuvė -tai nedidelis drėgnas rūsys, iš kurio žmogus išlipa tik naktimis. Paskui įsidrąsinęs ir vienatvės stumiamas, kaimui giliai įmigus, šienauja, skaldo malkas. Gal ir įtarė kaimynai Mikulius aitvarą turinčius, tačiau Banadas pasirodė valdžiai tik po ketvirčio amžiaus, jau 1971 m..

Panašus likimas ištiko A rinktinės partizanus, kovojusius dešinėje Neries pusėje. Po vadų netekties, NKVD ir MGB siautėjimų partizanų jėgos silpo.

Vanago ir Voldemaro būrius po vadų žūties bandė organizuoti Petras Zabarauskas iš Gavėnių k., partizanavęs nuo 1944 m. Likimas jam lėmė dalyvauti daugelyje mūšių, būti situacijose, kuriose gyvam likti nebuvo šansų.

Stribai 1949-1950 m. jaučiasi visagaliai, nes partizaninis judėjimas išsklaidytas, vyrai kovoja dėl savo gyvybių giliau įsikasdami, tyliau vaikščiodami. Štai tada iš Gavėnių k. pagal informatoriaus žinią, kad ten veikia organizuota partizanų grupė, 16 stribų su leitenantu Abramovu pasuko kaimo link. Pasiekę kaimą, kurį laiką stebi, paskui nutarė, kad ramu, partizanai pasitraukę į kitą vietą. Apsupo. Išsiskleidę grandine eina į Zabarauskų vienkiemį, ketindami jei ne įtartinų žmonių, tai bunkerį surasti. Staiga prapliupo partizanų kulkosvaidžiai. Sugriuvo stribai, tačiau keturi nuo žemės jau nepakilo. Partizanai iš vienkiemio pasitraukė be aukų. Vienkiemio šeimininkas Petras Zabarauskas žuvo 1950 m. pavasarį Pakertušių miške kartu su Janina Maršalkaite-Sigute. Jos brolį Romą Maršalką-Rūką, partizanavusį nuo 1945 m. Šešuolėlių, Zibalių apylinkėse, 1950 03 23 suėmė ir nuteisė mirties bausme.

1949 m. užneryje veikė du A rinktinės būriai, nors vieningos vadovybės jau neliko. E. Svilas-Slyva, kariavęs nuo pat pasipriešinimo okupantams pradžios Musninkų ir Širvintų vlsč., 1948-1949 m. žiemą leido Vareikių miške kartu su kai kuriais J. Kudelio-Dobilo būrio partizanais. Deja, vasario 9 d. slėptuvę stribai surado. Tada žuvo Slyva su dar trimis partizanais, o Dobilui su keturiais draugais pasisekė pasprukti. Daugiau nei metus Dobilas su savo vyrais nedavė ramybės užkariautojams. 1949 03 25 ištrėmė į Sibirą jo tėvus - Bronių ir Filomeną Kudelius ir jauniausiąjį brolį Donatą Brolio Nikodemo tada nebuvo namuose, tačiau norėdamas palengvinti savųjų dalią pats išvažiavo į Sibirą. Juozas liko Lietuvoje kovoti.

Partizanų gretos retėjo. 1950 01 28 Dobilas su Vladu Šetkausku-Lazdynu, Pranu Macijausku-Aitvaru ir Viktoru Žitkevičiumi-Akmenėliu užėjo pas Astruvkos k. gyventoją Igną Gaigalą. Greitai Dobilas su Lazdynu išėjo, o tiedu pasiliko, nuėję nakvoti į daržinę, buvusią už 200 m. nuo sodybos. Rytą daržinę apsupo stribai su kareiviais, siūlė pasiduoti. Prasidėjo mūšis. Partizanams pavyko patekti į Juozo Pranskevičiaus mūrinį namą. Mūšis vyko kelias valandas. Stribai išsiuntė vieną savo bendrą pagalbos į Gelvonus. Atvažiavo dvi mašinos kareivių. Matydami, kad prieš tokią stribų ir kareivių jėgą neatsilaikys, Aitvaras ir Akmenėlis pasidavė. Abu jie buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti.

Vėliau Dobilas ir Lazdynas dalyvavo dar keliuose mūšiuose, iš kurių išeidavo nugalėtojais. 1950 03 13 jie užėjo į Lesčiūnų k. pas Paulauską. Tuo metu gal atsitiktinai pasirodė Gelvonų stribai. Pamatę partizanus, pradėjo šaudyti ir nukovė Lazdyną. Dobilas sugebėjo pasitraukti sveikas, palikęs drybsoti nukautą stribą Piškiną.

Dobilas su draugais 1950 05 12 buvo išduoti ir paimti gyvi Čiobiškyje. Už išdavystę informatoriui buvo atsilyginta pinigine premija. Visus tris nuteisė mirties bausmėmis, nuosprendžiai buvo įvykdyti. Po Dobilo suėmimo, jau gegužės 25-ąją, buvo suimti ryšininkai bei rėmėjai. Tarp jų ir Domas Valančius su žmona Ona iš Vareikių k., nes jie padėjo partizanams girioje įrengti bunkerį, Vladas Verkauskas iš Bumiškių k., Bronius Žukauskas ir Antanas Paplauskas iš Astruvkos k. Visi buvo nuteisti kalėti, o Domas Valančius į Lietuvą negrįžo, nes 1953 05 27 mirė Taišeto lageryje.

Po Dobilo žūties dar liko gyvas būrio partizanas Vytautas Žukauskas-Mėnulis (g. 1927 m.), kuris 1949 m. gruodyje atsiskyrė ir išėjo į Ukmergės apylinkes. Žuvo jis jau 1954 01 17 Vanagiškių k., Jonavos r.

Albinas Bagdonavičius mena, kad 1951 m. jų apylinkėse beliko vienas Adomas Matačiūnas-Diemedis, kilęs iš Paukščių k., Žaslių vlsč., kariavęs Slyvos, Jurgino, Dobilo būriuose. Tada jie sudarė keturių partizanų grupę. Vėliau vienam kovotojui pasitraukus, liko trise. Už Jurgino išdavimą buvo apskirta labai didelė - 30 tūkst. rublių premija. Albinas buvo suimtas Mantinionių girioje 1951 05 15, nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Diemedis buvo suimtas Vičiūnų k., Žaslių vlsč., 1952 08 30, nuteistas mirties bausme, kuri 1953 09 30 buvo įvykdyta. Bebaimis kovotojas vaikščiojo Musninkų ir Žaslių vlsč. Sako, kartą Žaslių vlsč. būnant pas ūkininką, pamatė ateinančius 3 ginkluotus vyrus. Pasislėpė užpečkyje. Tie užėjo į trobą, apsidairė ir pareikalavo kvitų apie duoklių pristatymą. Tada Diemedis iššoko iš slėptuvės su automatu, nuginklavo juos, pasodino prie stalo. Duoklių rinkėjus Diemedis perspėjo, susipylė iš jų automatų, šautuvų šovinius ir išėjo. Jis nebijojo vaikščioti žiemomis po kailiniais laikydamas automatą, buvo šmaikštus, žodžių kišenėse neieškojo.

Daubariškių k. (kitais šaltiniais Miciūnų k.) 1951 08 30 buvo suimti būrio vadas Algirdas Lapinskas-Audra ir Dominykas Matačiūnas-Jazminas, buvęs DKA štabo narys. Audra buvo užverbuotas ir įjungtas į MGB agentų-smogikų grupę. Padėjo MGB likviduoti A. Gudonį-Erelį ir kitus partizanus. V. Aleknos duomenimis, 1951 11 23 iš Erelio ir Stasio Šinkūno-Daugirdo grupių žuvo penki partizanai. Diemedis tada nuteistas kalėti, o po dviejų metų buvo sušaudytas.

Kai LLKS Jūros srities vado įsakymu DKA buvo panaikinta, dar trejus metus partizaninis judėjimas buvusios B rinktinės teritorijoje neužgeso. Po Plieno žūties 1949 12 30 iki 1950 11 25, DKA oficialiai paskirto vado neturėjo, nors tas pareigas ėjo Kazys Puodžiūnas-Titnagas (žuvo 1951 09 26). Jis sudarė naują apygardos štabą, kurio sudėtyje buvo A. Purlys-Ožys, Mykolas Paškevičius-Gylys, Jurgis Šinkūnas-Žalvaris, Vytautas Strazdas-Vėbras, Povilas Puodžiūnas-Žėruolis. Sumanyta kovotojus paskirstyti į dvi rinktines, net vadai buvo paskirti: Adomas Širvinskas-Šalmas ir Pranas

Kiaušinis-Kiaunė. Faktiškai veikė tik antroji, kurioje Titnagas ir laikėsi. Paskutinis apygardos vado pavaduotojas nuo 1949 07 12 iki savo žūties 1950 04 01 buvo Petras Gruzdas-Vėtra.

1951 metai buvo tragiški tuo, kad birželio 26 d. Širvintų r., prie Rubikonių ežero, žuvo Titnagas su Gyliu, Ožiu bei Žalvarniu. Po šio smūgio DKA jau neatsikūrė. Jai vadovauti liko Antanas Vaičiūnas-Skirmantas, tačiau rugsėjo 26 d. Molėtų r. Ažumiškio miške jis žuvo kartu su savo pavaduotoju Ignu Meilumi-Daktaru. Liko tik 3 būrių likučiai: Titnago, Stasio Šinkūno-Daugirdo, Aniceto Krano-Juknio, iš viso 10 organizuotų partizanų. 1952 m. Žėruolis sutiko bendradarbiauti su MGB ir tapo smogiku. Tačiau pavieniai partizanai nenuleido rankų iki pat 1954 m.

Dešimtmetis aktyvios pasipriešinimo kovos - toks buvo partizanų indėlis į mūsų savimonės, tvirtų moralės pagrindų išsaugojimą.

Iš Valų k., Žemaitkiemio vlsč., partizanauti išėjo 13 vyrų. Devyni iš jų žuvo, keturi buvo nuteisti ir praėjo lagerius ir pragarus. Gal tiek pat galima būtų suskaičiuoti partizanų rėmėjų ryšininkų. Priskaičiavus jų šeimos narius, giminaičius, galima teigti, kad kaime nebuvo nei vieno žmogaus, abejingo Tėvynės likimui. Ignas Meilus (g. 1911 m.) ir jo broliai Viktoras bei Vincas buvo tarp Plieno kovotojų. Ignas (slp. Daktaras) pradėjo partizanauti 1948 m. gruodžio mėn., kai daug kas suprato, kad niekas jiems į pagalbą neateis, vadovavo būriui. Jo persekiojimui buvo sudarytos trys kareivių ir stribų būriai po 10 žmonių kiekviename, NKVD turėjo 14 informatorių ir 2 agentus. 1950 10 25 Kurklių šile žuvo penki būrio nariai, vadovaujami Alfonso Aukštuolio-Erelio. 1951 10 29 Valų miške čekistai suėmė būrio vadą Daktarą ir Juozą Morkūną-Klajūną (g. 1918 m.) iš Birželių k., Žemaitkiemio vlsč., buvusį Plieno adjutantą. Nuteisė abu sušaudyti ir 1952 08 13 nuosprendį įvykdė. Igno Meilaus-Daktaro brolis Viktoras-Šturmas žuvo, o Vincas-Myna suimtas.

Steponas Satkevičius-Gintvytis (g. 1925 m.) iš Janonių k., Alantos vlsč., dar 1947 m. per ryšininkes susitiko su DKA B rinktinės vadu Plienu ir sutiko dirbti rinktinės, o vėliau ir apygardos štabe, redaguoti laikraštėlį „Tėvynei šaukiant". Prieš tai jis - vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklos kursantas, po karo mokytojavo Dapkūniškių k., Balninkų vlsč., tapo N. Liškausko-Beržo ryšininku. Plienui žuvus, Steponas išvyko į Vytauto apygardą. Išėjo į mišką 1946 m. pabaigoje, priklausė DKA B rinktinės Juozo Petrausko-Laimučio kuopai, veikė Balninkų, Želvos, Molėtų, Alantos valsčiuose. Žuvo 1951 03 19 Labanoro girioje, kartu su partizanu Steponu Jakučioniu-Aušra (g. 1923 m.) išduotas užverbuoto partizano Juozo Buikos-Skrajūno.

Kazio Strazdo duomenimis, 1952 m. žiemą ir pavasarį Šešuolių ir Želvos vlsč. vaikščioja trys likę Stasio Roko-Beržo kovotojai: pats Beržas, Povilas Puodžiūnas-Žėruolis ir Stasys Rinkūnas-Jazminas. Šią grupę 1952 04 28 užpuolė enkavedistai Molėtų apylinkėse ir visus suėmė. Liudytojų teigimu, juos išdavė Povilas Puodžiūnas, kurį enkavedistai buvo užverbavę, o Beržą ir Jazminą nušovė. Nors ši versija abejotina ir dokumentais nepagrįsta, tačiau faktas, kad jau 1952 m. gegužės mėn., per Sekmines, Povilas Puodžiūnas jau vaikšto šešių smogikų būryje, turi agentūrinį „Mokytojo" slapyvardį, dalyvauja Gurščių miške suimant partizanus Povilą Zagrecką-Ąžuolą (iš Žūklių k., Pabaisko vlsč.) ir Navalinską-Beržiuką Beržą. K. Strazdas, remdamasis papildomai jo surinktomis žiniomis, teigia (žr. kn. „Ukmergės krašto laisvės kovotojų keliais" 243 p.), kad 1952 04 28 Beržas, Žėruolis ir Jazminas galėjo būti Pumpučių k. Nutaikius progą du partizanai buvo nušauti, o Povilas Puodžiūnas buvo užverbuotas.

Dar 1949 m. pabaigoje Juozo Kudelio-Dobilo ir Vytauto Strazdo-Klausučio būriuose buvo 13 kovotojų. Tačiau tą dieną kai juos užpuolė MGB, grupėje buvo likę 6 partizanai:

1952 m. apie Pabaiską liko Kranto 4-5 partizanų grupė. Tais metais du iš jų žuvo, o vėliau buvo suimti ir kiti. 1952 10 27 Ukmergės r. Trinkūnų k. ūkininko Mackelos sodyboje žuvo vieni iš paskutiniųjų Kranto būrio partizanai. Alfonsas Gudonis-Erelis žuvo 1952 11 23.

Tačiau tai nebuvo paskutiniai šių apylinkių partizanai. Alfonsas Katinas-Raganius (g. 1927 m.) iš Dvarninių k., Šešuolių vlsč., žuvo 1952 04 04, apsistojęs Rimeisių k., Broniaus Startos sodyboje, išduotas, kai jį apsupo 12 stribų ir kareivių būrys.

Povilas Zagreckas (g. 1925 m.) iš Žūklių k., Pabaisko vlsč., 1944 m. buvo prievarta išvežtas į frontą. Po karo grįžo tarsi „nugalėtoju", tačiau meilė Tėvynei neišblėso. Grįžęs į tėviškę, susirišo su partizanais, jiems padėjo. Gal tai pastebėjo blogos akys, nes 1949 m. Povilas išėjo pas partizanus, pasirinko Ąžuolo slapyvardį. 1951 m. žiemą būrys išsiskirstė žiemoti po sodybas, susitarę pavasarį susitikti Gurščių miške prie Šešuolių. Žiemą Povilas laimingai praleido su Navalinsku-Beržiuku. Sutartą 1952 m. pavasario dieną (gegužės mėn. pabaigoje) atėję į susitikimą su kitais partizanais, sulaukė jų tik kitą rytą. Atėjo šeši partizanai: Povilas Puodžiūnas-Žėruolis, Radzevičius-Tarzanas nuo Utenos ir kt. jam nepažįstami. Buvo Sekminių rytas, atnešė blynų, du butelius naminės, išgėrė, pakalbėjo. Tačiau tai jau buvo ne partizanai, o smogikai.

Jau 1954 02 26 Šešuolių vlsč., ūkininko sodyboje įrengtoje slėptuvėje, slapstėsi iš Paškonių k., Želvos vlsč., kilęs Povilas Šmačiukas-Švyturys (g. 1919 m.) Ryšininkė pranešė, kad su juo nori susitikti partizanas Žėruolis. Nuėjęs pamatė pažįstamą partizaną bei kitus su juo buvusius du žmones. Povilas Puodžiūnas, tada jau agentas „Mokytojas", pasakojo, kad miške yra daugiau partizanų, kvietė prisijungti. Priėjus Labeikių mišką tiedu sugriebė Povilą už rankų, užlaužė jas, paskui surišo ir atidavė MVD kareiviams. Jau 1954 07 30 Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė partizaną 25 m. kalėjimo. Iš lagerių į Lietuvą sugrįžo tik 1974 m. Sako, kad jau Atgimimo metu išdavikas Povilas Puodžiūnas pasikorė...

Ankstų 1954 03 10 rytą Micės vnk., Želvos apyl., buvo suimti partizanai Bronius Purlys-Bosas (g. 1923 m.) ir Jonas Keburys-Dobilas. Jie buvo išduoti. Tai suprato, kai šeimininkė pranešė, kad kareiviai vienkiemį apsupo. Priešintis nebuvo prasmės. Bosas iš Skripeliškių k., Želvos vlsč., partizanavo nuo 1944 m. Iš pradžių buvo Vanago dalinyje, jam žuvus perėjo į Vytauto Roko-Vėtros būrį. 1953 m. atsiskyrė nuo būrio ir partizanavo su Jonu Keburiu-Dobilu. Šis iki partizanavimo buvo Dvarninių k., Šešuolių vlsč., kalvis. Bronius buvo tardomas 9 mėn. Karinis tribunolas nuteisė aukščiausia bausme - sušaudyti, tačiau paskui nuosprendį pakeitė: 25 metai laisvės atėmimo. Paleistas iš kalėjimo tik 1979 m.

Plieno brolis Stasys Morkūnas-Tarzanas, 1949 03 22 paskirtas DKA B rinktinės štabo nariu, operatyvinio-mobilizacinio skyriaus viršininku, nuo 1950 m. buvęs Skirmanto būryje. Tada MGB nusprendė, kad vyras mirė nuo tuberkuliozės. Jis išsislapstė net iki 1965 m., bet buvo sugautas ir nuteistas 15 metų kalėti. Paleistas iš kalėjimo tik 1980 m.

Netoli Ukmergės, Dovydų miške (Kėdainių r.), 1953 02 11 suimtas partizanas Vincas Navarauskas parodė LLKS tarybos nario, buvusio DKA B rinktinės štabo viršininko Juozo Šibailos-Dieduko, Merainio, bunkerį. 1952 m. pabaigoje LLKS taryboje buvo 15 narių: J. Žemaitis-Vytautas (prezidiumo pirmininkas), A. Bakšys-Germantas (pirmininko pavaduotojas, 2-osios sekcijos vadovas, Jūros srities vadas),

A. Ramanauskas-Vanagas (pirmininko pavaduotojas, 1-osios sekcijos vadovas, Nemuno srities vadas ir LLKS karinės veiklos vadovas), J. Šibaila-Merainis (3-osios sekcijos vadovas, LLKS visuomeninės veiklos vadovas), S. Staniškis (pirmininko pavaduotojas), J. Kimštas-Žygūnas (Karaliaus Mindaugo srities vadas, tuo metu jau MGB agentas),

B. Kalytis-Liutauras (Vytauto apygardos vadas, tuo metu jau MGB agentas), Povilas Žilys-Audrūnas (g. 1916 m., 3-osios sekcijos vadovo pavaduotojas) ir kt. Buvo žiemos laikas, bunkeris gerai užmaskuotas. Buvusiems bunkeryje buvo siūloma pasiduoti, tačiau pasigirdo šūviai. Taip nelygioje kovoje žuvo partizanų pulkininkas Juozas Šibaila ir jo pavaduotojas Povilas Žilys. Bunkeryje kareiviai rado automatą radijo imtuvą.

Šimkaičių miške (Jurbarko r.) 1953 05 30 buvo išduotas ir suimtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas (g. 1909 m.), Lietuvos kariuomenės kapitonas. Nuteistas mirties bausme, 1954 11 26 nuosprendis įvykdytas.

Su Jono Žemaičio žuvimu, partizaniniame pasipriešinime Lietuvoje organizuotos kovos pobūdžio neliko.

Dabar pagal buvusių partizanų liudijimus galima nustatyti vietoves, kur rezistencija veikė aktyviausiai. Tačiau DKA teritorijoje nebuvo valsčiaus, kuriame nebūtų į būrius susibūrusių vyrų, nesurasi miško, kuriame nebuvo kasami bunkeriai, nerasi sodybos, iš kurios Tėvynės ginti nebūtų išėjęs sūnus, tėvas, sesuo, brolis, ar nebūtų maitinamas užklydęs partizanas. Jų, sekusių ir parsidavusių, buvusių stribais, nebuvo tiek jau daug, lyginant su ginančiais Tėvynę.

DKA istoriją pateikiame ir atsiminimais, liudytojų pasakojimais, archyvų dokumentais pagal tuometinį administracinį paskirstymą - valsčius. Pradedant nuo Kauno ir užbaigiant Kavarsku: tai Kaunas-Petrašiūnai-Palemonas-Neveronys, Rumšiškės-Pravieniškės-Livintai, Kaišiadorys, Kruonis-Darsūniškis-Kalviai-Jieznas, Žiežmariai, Semeliškės-Kietaviškės-Vievis, Kaugonys -Dainava-Paparčiai, Žasliai, Gegužinė-Zūbiškės-Šilonys, Musninkai-Čiobiškis, Jonava-Vepriai-Panoteriai-Žeimiai, Giedraičiai-Balninkai, Želva-Molėtai, Gelvonai-Širvintos, Pabaiskas-Šešuoliai, Žemaitkiemis-Lyduokiai-Taujėnai, Ukmergė (Deltuva)-Kavarskas-Kurkliai.

Kiekvienas Jūsų, kas paims šią knygą ir ieškos savo ar tėvelių, senelių tėviškėse tų sunkių dienų įvykių, pasakojimų ten gyvenusių žmonių, tikrai jas ras. Reikės tik kantrybės perprasti pragarą į kurį įsuko Lietuvą okupantas.

Su nerimu širdyse sekame permainas šiandieniniame politiniame gyvenime, kai vėl bandoma net per valstybinių institucijų struktūras lyginti aukų ir budelių indėlį pokario aktualijose, į pirmą planą keliama ne partizanų kova, pasišventimas ir pasiaukojimas, o „nekaltų" žmonių žūtys, priskiriant jas „miškiniams", nors kenkėjišką veiklą vykdė smogikai, plėšikaujantys elementai. Tarsi įgauna pagreitį dvigubi standartai: įrodyti stribo juodus darbus reikia ilgų teismų maratonų, o atsitiktines ir beprasmes apylinkių pirmininkų, stribų šeimų žūtis be įrodymų ir teismo jau priskiriame "miškiniams".

Perbėgę su mumis DKA kovų keliais, įsitikinsite partizanų - Lietuvos patriotų pasišventimu žūtbūtinėje kovoje už mūsų Laisvę ir Nepriklausomybę. Juk dauguma jų buvo jauni žmonės, tauria, krikščioniška siela.

Bronius Obelenis (g. apie 1919 m.) buvo kilęs iš Batnevos k., Vilkijos vlsč., ūkininko šeimos. 1941 m. birželio 27 d. buvo vienas iš tų, kuriuos šaudė raudonoji armija Pravieniškių priverčiamųjų darbų kalėjime. Liko gyvas tik per stebuklą, uždengtas sušaudytų draugų lavonais. 1942 m. jis vedė Eleonorą Stančiauskaitę iš Pievelių k., Rumšiškių vlsč. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kauno radiofone, dalyvavo LLA veikloje. Buvo paskirtas organizuoti partizaninį pasipriešinimą antrajai rusų okupacijai Kauno priemiesčiuose - Aukštuosiuose Šančiuose, Pažaislyje, Aukštojoje Panemunėje, Petrašiūnuose bei Rumšiškių valsčiaus vakarinėje dalyje. Vyrai turėjo kliudyti okupantams rinkti duokles, kirsti miškus. Man žinomos tik kelios jo būrio kovotojų pavardės: studentas Murauskas, Kazys Jakubėnas-Molis (iš Aukštųjų Šančių), Jurgis Sukadolskas-Viesulas (iš Gastilonių k.), Kazys Alionis-Vėjas, Aleksas Vaitkevičius-Vėtra, Stasys ir Bronius Matakai.

Deja, būrys buvo išsklaidytas, kai 1945 m. birželio pabaigoje Bronius Obelenis (1919 m.), Jurgis Sukadolskas (g.. 1927 m.) ir Bronius Matakas (g. 1918 m.) buvo suimti ir nuteisti kalėti. Tada greitai dalis kovotojų perėjo į J. Mickevičiaus-Žvirblio būrį, kiti išvyko į Užnemunę. K. Jakubėnas-Molis su vaikais patraukė į Betygalos mst., kur 1945 07 26 su dviem draugais žuvo Ročių k., kai slėpėsi pas Kazį Jokimą. Kazimieras Alionis pasitraukė į Tauro apygardą, 1947 m. buvo suimtas, nuteistas sušaudyti, tačiau paskutiniu metu bausmė buvo sušvelninta iki 25 m. kalėjimo.

Kazys Jakubėnas (g. 1909 m.) kilęs iš Bijutiškiu k., Molėtų vlsč. Tėvelis buvo caro armijos kareivis, sugrįžęs apsigyveno Kazokų k., mažažemis, tačiau augino 10 vaikų. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Kazys baigė vyr. puskarininkiu, apsigyvenęs A. Šančiuose, dirbo statybose. Priklausė Šaulių sąjungai. Įsijungęs į LLA, kaip karinis instruktorius apmokindavo jaunus partizanus kovos pradžiamokslio Žvirblio ir Obelenio būriuose. Su pagalbininkais užminuodavo pavojingas kelių atkarpas. Tada jau vienas augino tris mažamečius vaikus, nes žmona buvo mirusi.

Kazimieras Alionis-Vėjas (g. 1927 m.) buvo iš Gastilonių k., Rumšiškių vlsč. Augo šeimoje keturi vaikai, 1941 m. baigė Rumšiškių vyskupo A. Baranausko šešiametę pradžios mokyklą. 1944 m. vasario mėn. išėjo į Vietinę rinktinę, o ją išvaikius, sugrįžo į tėviškę. Buvo vienas iš pirmųjų

B. Obelenio būrio kovotojų. Tai jam buvo pavesta likviduoti Rumšiškių valsčiaus pirmininką Ipolitą Germanavičių, kai 1944 09 22 susisprogdinus dėl neatsargumo jo sūnui ir pusbroliui, jis apkaltino tuo partizanus, iškvietė garnizoną. Tada kareiviai suėmė 12 niekuo dėtų miestelio vyrų (Izidorių Paškevičių, Kazį Vyšniauską, Stasį Botyrių, Joną Adomavičių, Izidorių Asilavičių ir kt.), jie buvo nuteisti ir išvežti į lagerius. Deja, tada Pravienos upelio krūmai išgelbėjo lengvai sužeistą išdaviką.

Jurgis Sukadolskas-Viesulas (g. 1927 m.) iš Gastilonių k., anksti liko be tėvelio Petro. Ganė svetimus gyvulius, į būrį priėmė septyniolikmetį, tačiau gyvenimo jau užgrūdintą. Buvo geros širdies jaunuolis, paslaugus, mokėsi ne tik šaudyti, bet ir minuoti, rinkti karines žinias. Nuteistas kalėjo Komijos lageriuose. 1949 m. dėl sūnaus veiklos į Irkutsko sritį, Usoljės r., Žilkino gyv. ištremta tada Užtakų k., Rumšiškių vlsč., gyvenusi Jurgio motina Domicėlė (g. 1904 m.), mažamečiai jos vaikai Stasė (g. 1939 m.), Liudvikas (g. 1945 m.) ir Petras (g. 1946 m.) bei giminaitė Magdalena Sukadolskienė (g. 1914 m.). Išėjo iš lagerio 1953 m., tačiau į Lietuvą sugrįžo visi tik 1958 m. Apsigyveno Palemone.

Jonas (g. 1916 m. Neveronių k., Pažaislio vlsč.) Mickevičių šeimoje - jauniausias. Jam buvo skirta mokytis. Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, vokiečių okupacijos metu dirbo Kauno geležinkelio stoties buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, juo vaikinas nepasinaudojo. Mat jis buvo vienu iš 1941 m. birželio sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. 1944 m. vasarą slapstėsi išsikasęs bunkerį Palemone, Šliumbos daržinėje. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošos punkte, kur per kelis mėnesius subūrė į būrį vyrus. Su jais sugrįžo prie Palemono. Jau 1944 m. gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi per 30 kovotojų iš Pažaislio, Rumšiškių vlsč. Vadas buvo labai reiklus.

1945 04 12 Žvirblio būrys susidūrė su didelėmis kareivių pajėgomis, kurie slinko nuo Kertupio Pravieniškių link. Puolėjuos rinktinės rusų pajėgos, su kulkosvaidžiais, tanketėmis. Pavyko pasitraukti be didelių nuostolių. Kareiviai geležinkeliu buvo atvežti į Pravieniškes. Tada tose apylinkėse pavasario laukė A. Zdanevičiaus-Morkos 20 partizanų, šeši A. Taparausko-Kirvio vyrai, o Žvirblio būryje buvo 25 kovotojai. NKVD žiniomis, tuo metu Livintuose dažnai apsistodavo ir Žalio Velnio rinktinės štabas. Kai Morkos būrys pakliuvo į kareivių pasalą, Žvirblio kovotojų žvalgai juos laiku pastebėjo ir išvengė nelaimės. Puolėjų užnugaryje stojo į trumpą mūšį ir pasitraukė Užusalių link, nes priešų buvo labai daug.

Jono Mickevičiaus būryje pradžioje buvo ir jo svainis Juozas Gurskas-Riešutas. Būriui pasidalijus į du, Riešutui buvo lemta tapti ne tik būrio, bet ir DKA 6-ojo bataliono vadu. Tada Žvirblio kovotojais buvo Mykolas Cvilikas-Genys, Bronius Okželaila-Rytas, Juozas Urbonavičius-Aidas, Juozas Mikalauskas-Žaibas, Kazys Mikalauskas-Vėjas, Juozas Čepkauskas-Katinas (vėliau išdavęs draugus), Stasys Matakas, Juozas Krasauskas, Bronius Naskauskas-Lapė, Aleksas

nelygioje kovoje su okupantu. Turėjo būrys ir daug ryšininkių, tarp kurių, buvo Veronika Gurskienė-Puriena. Jie priklausė Prano Petkevičiaus-Kariūno kuopai.

Žvirblio būrys dažnai būdavo Užusalio apylinkėse. Čia gal ir buvo ramiau, tačiau susidurdavo su kita problema. Mat apylinkėse gyveno daug rusų tautybės žmonių, sentikių, kurie nuolankiai tarnavo saviems atėjūnams. 1946 m. rudenį Žvirblio būrio vyrai čia susikovė su kareiviais ir stribais. Sako, vietiniai, partizanams pasirodžius, pranešė NKVD. Kautynės buvo neilgos, partizanai pasitraukė, tačiau jų vadas Žvirblis buvo sužeistas. Jis ilgai slapstėsi, nes žaizda negijo. Atėjo laikas, kai ji tapo nebepakeliama.

A. Obelevičiaus duomenimis, Jonas Mickevičius-Žvirblis žuvo tiktai 1947 07 07 ir buvo slapta palaidotas Neveronių kapinėse. Sužinojusi apie tai, MGB privertė vietos gyventojus Jankauską, Cviliką ir Mikelevičių atkasti partizano kapą. Atidarę karstą ir gavę Žvirblį pažinojusių paliudijimą apie jo asmenybę, lavoną fotografavo. Paskui karstą vėl užkasė. Pagal šį faktą galime teigti, kokią didelę reikšmę turėjo Žvirblio būrio kova Kauno apskrityje.

Elenai Mickevičienei J. Januševičiaus pagalba pasisekė pasikeisti pavardę. Kurį laiką ji su šeima gyveno apleistame Grikšelių name Naujasodžio k., kuriame, jai jau negyvenant, smogikai 1948 09 16 sunaikins Vaidoto būrį ir sodybos šeimininkus.

Gyvenome Neveronyse. Tėvelis Juozas buvo darbštus žmogus, turėjom 20 ha geros žemės, laikėm 3 arklius, 4 karves, daug kitų gyvulių. Mama Marija Zeniūtė ilsėtis neturėjo kada, nes ūkis nemažas, o vienas po kito gimėme 13 vaikų, 4 mirė maži.

Pradėjau dirbti Palemono plytinėje dar 1940 metais. Darbas jaunai merginai buvo labai sunkus, tačiau nedejavau, nes mūsų šeimoje tai nebuvo priimta. Pinigai rusų okupacijos metu buvo jau pakankamai nuvertėję, tai, galima sakyti, kad dirbome pusvelčiui.

1942 m. ištekėjau už kaimyno Klemenso Gursko, gyvenusio Pabiržės k. Klemensas buvo penkeriais metais už mane vyresnis (g. 1917 m.), tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje buvo puskarininkis, mokęsis Jėzuitų gimnazijoje Kaune. 1941 m. besitraukdami rusai nužudė brolį Alfonsą, Juozas ir Onutė buvo išvežti į Sibirą. Elena gal 1943 m. tapo būsimo pirmojo mūsų krašte partizanų būrio vado J. Mickevičiaus-Žvirblio žmona.

Rusų sugrįžimas 1944 m. iš pradžių mums nelaimių nežadėjo. Klemensas Gurskas dirbo kelių statybos valdyboje, paskui Kauno pašto bagažo skyriuje. Aš tuo metu jau auginau dukrelę Lionę. Nežinau, kokiu keliu būtų pasukęs mūsų likimas, jei ne pikti kaimynai. Jie skundė šviesesnius žmones tariamu priešiškumu sovietų valdžiai. Surinko ir uždarė Puzinovų namų rūsyje, kur buvo įsikūrę stribai, buvusį kaimo seniūną vokiečių okupacijos metais Bernardą Mikalauską, jo pavaduotoją Deimantavičių, Stasį Miliauską ir mano Klemensą. Ėjome klausti, kuo prasikalto tie jauni vyrai. Atsakymo negavome, o tik rusiškų keiksmų. Greitai juos perkėlė į Kauną, o paskui išvežė į Kalvariją. Ten surinko dar daugiau tokių žmonių, įsodino į prekinį vagoną ir be teismo bei kaltės vežė į Sibirą. Su keliais draugais Klemensui pasisekė praardyti vagono grindis, ir prie Mauručių jie iš kalinių vagono pabėgo.

Vieną 1945 m. pavasario dieną Klemensas pasirodė tėvų namuose Paberžės k., kur gyvenau ir aš su dukrele. Jis slapstėsi daržinėje, pirtyje. Kai atėjo jo svainis Jonas Mickevičius-Žvirblis su būriu partizanų, jis nedvejodamas išėjo su jais. Sako, tuo

metu būrys buvo per didelis, gal 30-10 vyrų, todėl pasidalijo į du, iš kurių vienam vadovauti liko Žvirblis, o kitam - Klemensas, pasirinkęs Riešuto slapyvardį. Kalbėjo, kad vyrai džiaugėsi Klemenso vadovavimu, nes tas nebuvo karštakošis, viską darė su galva. Vengdavo bereikalingos rizikos, užjausdavo kiekvieną pavaldinį.

Apie Riešuto būrį netruko sužinoti NKVD. Jis išsiaiškino, kur gyvename mes su dukrele, tai pradėjo nuolatinius persekiojimus. Išėjau gyventi pas savus, o NKVD sekė mano pėdomis. Labai bijojom, kad neišvežtų į Sibirą, tai vežimo mėnesiais slėpdavomės su trejų metų vaiku miške, miegodamos ant samanų ir po medžiais. NKVD sekė kiekvieną mūsų žingsnį, žinodavo, kai mes trumpam grįždavome pas savus į Vieškūnus. Klemensas buvo gal per drąsus, nes dažnai ateidavo pasimatyti pas mus, į kareiviais ir stribais nusėtas apylinkes. Susitikimuose aš jam pranešdavau apylinkių naujienas, kartais perduodavau ir kitas žinutes. O jis mane norėjo apsaugoti nuo didelių nelaimių, nors ir žinojo, kad rusai yra negailestingi. Pamenu, vieną dieną sėdim su dukrele pas mano tėvus Neveronyse, Klemensas guli daržinėje. Staiga prigužėjo pilnas kiemas stribų, su kulkosvaidžiais. „Nu, banditka, kur tavo vyras?" Ir tąkart jie neįvertino vyro drąsos, neįsivaizdavo, kad pro jų žiedą Klemensas gali ateiti pas savo šeimą. Laimei, nieko nekratė, tik mane išsivežė.

Buvau sulaikyta gal keturiolika kartų. Mušė, kankino. Kauno saugume buvo daug žiurkių, kurių aš bijojau. Nei bluosto sudėti nebuvo kada, vos užsimerki, o jos, bjaurybės, lipa per tave. Kartą smirdantis sargybinis lyg ir gerą darbą padarė, leisdamas prigulti. Susiriečiau kampelyje, o jis mane ne tik sumušė, bet dar ir išprievartavo. Būdavo, paima mane iš namų, kur likęs klykiantis vaikas, vežiojasi po Pašulius, Livintus, ieško partizanų. Grįžtam į stribyną jie eina ilsėtis, o kiti pripuola mane tardyti su vieninteliu klausimu: „Nu, banditka, kur tavo vyras?" Tai „banditkai" tada buvo dvidešimt treji metai. O įkišti mane į kalėjimą jie nenorėjo dėl to, jog manė susekti pas mane ir dukrelę ateinantį Klemensą.

Iki savo žūties Klemensas du kartus buvo rimtai sužeistas į kojas. Vieną dieną gavau žinią kad jis guli sužeistas ūkininko sodyboje prie Žiegždrių, kitoje Nemuno pusėje. Nulekiu viską pametus, matau, guli Klemensas su sužeista koja trobos mansardoje. Pabuvau kurį laiką su juo, gydėme sužeistą koją. Visa laimė, kad komplikacijų nebuvo, tai greitai Klemensas grįžo į būrį.

Kitą kartą sužinojau, kad sužeistas Klemensas atvežtas pas tetą Veroniką Molienę. Nulekiu ten, matau vyrą vėl su sužeista koja, tik jau daug pavojingiau. Kaimynų mergaitės Kasiliauskaitės atnešė vaistų, koją sutvarstėme, tačiau Klemensas judėti negalėjo. Kelis kartus buvo atėję stribai. Laimei, kratų nedarė, o tik gąsdino visus. Kai kada Klemensas sugebėdavo nušliaužti į netoliese esantį eglynėlį, tačiau dažniausiai užsimaskuodavo toje mansardoje. Žinoma, rizika buvo didelė: rastų partizaną tai ne tik namai supleškėtų, bet ir jų šeimininkai iškeliautų į Sibirą. Apie save negalvojau. Poteriaujam visos susėdę, prašom Dievo pagalbos. Reikėjo saugotis visų nes rusai turėjo labai daug agentų. Apsidžiaugėm, kai po poros savaičių Klemensas išjojo nakčia į savo būrį, kuris smarkiai retėjo.

1947 10 20 Riešutas išvyko į Svilonių k. (dabar - Užusalių seniūnija, Jonavos r.) pas savo pusbrolį Paškauską. Tą naktį apsistojo pas Juozą Damaracką. Vakarojo su jo dukterimis Morta ir Gene. Buvo ten jis su savo geru draugu Jonu Simanavičiumi-Mažyliu, atėjo Stasys ir Stefa Damarackai. Gal pamatė blogos akys ir pranešė stribams, nes kaime prasidėjo susišaudymas. Padegė trobą. Partizanai bandė trauktis į laukus, tačiau nepavyko, nes kieme Klemensą ir Joną pagavo priešo kulkos. Matydami, kad negali pabėgti ir neišvengiamai paklius į kareivių rankas, partizanai nusišovė. Tuo metu Klemensas buvo bataliono vadas, į šias pareigas dar 1946 m. pavasarį jį paskyrė Žalias Velnias. Nukautus partizanus nuvežė į Jonavą ir įmetė į milicijos sandėliuką. Po atpažinimo dar porą dienų kūnai gulėjo tame sandėliuke, kol stribai sumanė juos užkasti. Buvo Jonavoje turgaus diena. Stribai įsakė Riešuto pusbroliui Paškauskui, atvažiavusiam į Jonavą, vykti kartu. Paėmė partizanų kūnus, įdėjo į vežimą ir nuvežė prie Neries, kur pakrantėj e juos užkasė. Paskui toje vietoje įrenginėjo paplūdimį, stumdė smėlį, buvo dideli Neries potvyniai. Sako, žmonės matė to paplūdimio statybos metu iškastas kaukoles, tačiau dabar niekas nežino, kur jos palaidotos. Jau atgimimo metu bandėme ieškoti tos vietos, tačiau nieko neradom.

J. Januševičiaus (g. 1905 m.) dar 1995 m. pasakojo, kad Jonas Mickevičius-Žvirblis dalyvavo 1941 m. sukilime, dažniausiai būdavo štabe Palemone. Sumanus ir energingas, jau tada bandė vadovauti savo draugams. Vokiečiams nepripažinus mūsų valdžios, vėl grįžo prie žemės, tačiau apie šią jo gyvenimo atkarpą žinojo visi. Pokaryje, bijodamas rusų keršto ir vengdamas mobilizacijos, Jonas slapstėsi Palemone, Šliumbos sodyboje. Daržinėje buvo išsikasęs duobę, ant kurios suvertė šiaudų kūlius. Naktimis iš savo slėptuvės išeidavo ir ieškodavo likimo draugų.

Jonas Januševičius per draugus Miško plukdymo kontoroje gavo pažymą apie tai, kad Jonas Mickevičius yra miško kirtėjas Livintuose. Jiedu greitai susitiko. Buvo gal liepos mėnesio pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Mickevičius apsidžiaugė draugo paslauga ir greitai iškeliavo į Livintus. 1944 metų pabaigoje čia subūręs gal dešimt jaunų vyrų į būrys ir iš darbo pasitraukė. Partizanauti jie grįžo į sau geriau pažįstamas vietas.

J. Januševičius nurodė pažinojęs ir kitus Žvirblio partizanus: K. Grėbliauską-Vaidevutį, Petrą Krasauską, Juozą Mikalauską-Žaibą (buvusį Paberžės k. seniūną). Kazys Grėbliauskas-Vaidevutis ir Mykolas Cvilikas-Genys 1947 m. gruodžio mėn. slapstėsi Zieniaus daržinėje, prie Samylų raisto. Kareiviai apsupo ir šukavo raistą. Vyrai išbėgo iš kluono ir traukėsi, tačiau buvo nušauti. Sakoma, kad juos išdavė.

1946 m. kovo mėn. LLA 5-oje DKA įkuriamas 6 batalionas. Jo veikimo teritorija -Kauno apskrities Pažaislio, Palemono, Jonavos, Karmėlavos, Aukštosios Panemunės ir Rumšiškių vlsč. Partizanų būrio vadu tapus K. Gurskui-Riešutui, jis buvo jau sumažėjęs. Teko telkti naujus kovotojus. Žvirblis gydėsi. 1946 metų spalio mėnesį Riešuto būryje buvo likę 7 partizanai.

1949 m. Grabučiškių k. (Rumšiškių vlsč.) vežamas į Sibirą žuvo Jurgis Jasilionis, Jokūbo, 68 metų ūkininkas. Jį nušovė Rumšiškių stribas Dubosas. Žūties priežastimi galėjo būti pareiškimas, rašytas LSSR MT pirmininko pavaduotojui Olekai dėl nacionalizuoto turto grąžinimo. Kaišiadorių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas F. Dastikas pagal aktyvo pranešimus 1948 08 27 rašė: „1941 m. jo turtas

nacionalizuotas, o ūkis apkarpytas. Jam palikta 20 ha. 1944—1947 m. palaikydavo ryšius su vietine Riešuto banda. 1947 m. rugsėjo mėn. sužeistam banditui davė arklį ir jį, organų persekiojamą, išvežė" (kalba netaisyta). Šis prašymas ir buvo susidorojimo su žmogumi pagrindu.

Liudytojai teigia žinantys ir kitus Duboso „nuopelnus" okupantams. Kitą kartą jis nušovė senuką, einantį pro šalį, kai jie važiavo, pagalvojęs, kad ryšulėlyje, kurį jis nešėsi, galėję būti ginklai ar maistas partizanams. Sustoję iškratė įtartiną daiktą, o jame rado tik... vištą. Kaip visada, „liaudies gynėjas" dėl šios žmogžudystės nenukentėjo.

Gyvenome Vajakiškių k., Rumšiškių vlsč., tarp Pravienos ir Dienupio. Šeimoje buvome 8 vaikai. Man lyg ir pasisekė, nes 1941 m. pradėjau mokytis Kauno ketvirtoje amatų mokykloje tekintoju. Jau tada supratau, kad Tėvynei iškilęs mirtinas pavojus ir stengiausi padėti besipriešinantiems okupacijai.

1944 m. pradžioje su Stasiu Paškevičiumi radome atsišaukimą, kuriame buvo raginama Lietuvos jaunimą burtis į LLA. Patiko raginimo tekstas: „Lietuvos jaunime, nebūk abejingas šioje situacijoje, nelik apkaltintas istorijos, kad ją nelaimėje palikai likimo valiai, jos likimas jūsų rankose, atiduok jai tą, ką privalai". Pradėjome organizuotis. Vasario mėnesį per brolį Petrą, kuris mokėsi Vilniuje, užmezgėme ryšį su LLA štabu. Tada grupėje, be mūsų su Stasiu, buvo Aleksas Jakubčionis-Žaibas, Romas Pogodinas-Kupstas, Romas Prascienius-Perkūnas, Tekorius ir Kižys. Turėjome ir veiklos programą - ruoštis ginkluotai kovai prieš esamą ir buvusį bei vėl ateinantį okupantus. Artėjant frontui, gal birželio mėnesį, ryšys su LLA nutrūko.

1944 m. rugsėjo-spalio mėn. organizacijos veiklą atgaivinom. Į mūsų gretas atėjo Algirdas Lilas-Snaiguolis, Antanas Navickas-Kelmas, Edmundas Kondrackas-Mažiukas, Kazys Alionis-Vėjas, Jurgis Sukadolskas. Jau rugsėjo mėnesį užmezgėme ryšį su LLA atstovu Jonu Misiūnu-Žaliu Velniu, kuris tuo metu vadovavo DKR Kaugonyse ir Musninkuose. Gruodžio mėn. Pašulių k., Rumšiškių vlsč., mes, gal 20 vyrų, turėjome su juo susitikti. Tačiau iš pradžių į susitikimą neatėjo štabo pasiuntiniai, paklydę tose apylinkėse. Taip susidarė Žvirblio ir Morkos būriai, kurie priklausė Kariūno kuopai. Aš priklausiau Žvirblio būriui, rinkau Kaune jam informaciją, atlikau kitas užduotis.

Jonavos-Karmėlavos apylinkėse mūsų kovai priešinosi vietiniai rusai. Jie ne tik nepadėjo partizanams, bet ir griebėsi teroro. 1945 m. kovo mėn. Mikainių k. buvo išžudyta Ramašauskų šeima, o Kalnėnuose - Naskauskų ir Malinauskų šeimos. Sunku buvo su jais kovoti, nes išdavikai susiję su NKVD.

Iš Žvirblio būrio pasišalino E. Kondrackas-Mažiukas. Man buvo duota užduotis jį surasti, bet su R. Pogodinu, R. Prascieniumi, A. Jakubčioniu ir J. Vilčinsku patekome į NKVD rankas. Po 5 mėn. kankinimų Vilniuje, karinis tribunolas 1945 m. pabaigoje už Tėvynės išdavimą nuteisė mane 10 m. lagerio ir dar 5 m. tremties. Lageriuose ir tremtyje rašiau atsiminimus, eilėraščius, kurie, deja, paskui buvo konfiskuoti.

Mackūnų k. yra Rumšiškių vlsč., apsuptas miškų, be gerų privažiavimo kelių, tačiau vietinius žmones pokario negandos pasiekė. Jono Ožeraičio kovos keliai jį buvo atvedę į pakaunę.

Ožeraičiai augino tris vaikus - Joną, Adelę ir Klemensą tačiau labai greitai jie visi tapo našlaičiai. Kai Jonukui tebuvo devyneri metai, mirė tėvelis, o po metų neteko ir mamos. Tad nuo vaikystės tarnavo pas ūkininkus: iš pradžių piemenėliu, paskui ir samdomu darbininku. Pasklido po apylinkes ir brolis su seserim, sodybą ir žemę išnuomavo, nes nebuvo kas ją dirba. Prie vokiečių tarnavo Vladikiškėse, Geruose Vakaruose.

1943 m. su seserimi sugrįžo į namus. Jonui jau buvo 18 metų, jis jau pats turėjo būti šeimininkas. Apžvelgė apleistą sodybą apėjo visus pašalius ir kūrė planus ateičiai. Tačiau vėl bėda: seniūnas Joną įtraukė į sąrašus darbams Vokietijoje. Neužjautė jauno žmogaus ir jo mažametės sesutės. Teko vėl sukti galvą Greitai sužinojo, kad generolas P. Plechavičius renka Vietinę rinktinę, būsimą Lietuvos kariuomenės branduolį. Buvo sakoma, kad rinktinės dalyviai nekariaus vokiečių frontuose, o tik gins Lietuva. Užsirašė,

prasidėjo apmokymai. Tačiau greitai jie tapo nereikalingi, nes atsisakė vykti į frontą. Tarnavo Seredžiuje, kai gavo žinią, kad suėmė generolą. Visi išsiskirstė kas sau, tačiau dalis būriavosi, laukdami permainų. Frontas buvo čia pat.

Užėję rusai juos, septynis jaunus žmones, sugavo ir nusiuntė apmokymams, kad

tiktų sovietinei armijai. Buvo seržantas mokomajame dalinyje, paskutiniu metu Gaižiūnų poligone. Ir kai 1944 m. lapkričio mėn. jau reikėjo vykti į frontą, iš Gaižiūnų pabėgo.

Tuo metu jauni žmonės Lietuvoje buvo gaudomi ir naikinami, kaip pikti žvėrys. Reikėjo slėptis ir ieškoti savų, nes visi jau žinojo apie partizanų būrius. Jie pasirodydavo ne tik naktimis. Tad nuėjo pas pusseserę Leonorą Kasteckienę į Gerų Vakarų k., Kaišiadorių vlsč. Ir kol svarstė, klausinėjo, vieną dieną atėjo Bernardo Steponavičiaus būrys. Buvo 1944 m. gruodžio mėn. pradžia. Taip prasidėjo Jono Ožeraičio pasipriešinimo okupantams kelias, kuris tęsėsi ilgus ketverius metus.

Nenorėdamas pakenkti saviems, pasiprašė toliau nuo namų. Rusai dezertyro atkakliai ieškojo, tardė gimines ir kaimynus. Tad ir atsirado kuriam laikui Užnemunėje. Tik jau pirmosios dienos buvo nesėkmingos. Jų būrį apsupo kareiviai. Jonas tada turėjo gerą suomišką automatą ir mokėjo karo abėcėlę. Palaikant didele ugnimi pavyko iš apsupimo prasiveržti. Niekas neskaičiavo žuvusių, tik vėl išsisklaidė kur kas gali. Jonas patraukė į gimtas vietas.

Greitai susitiko Perkūno būrį ir čia liko. Tada būriui vadovavo Pranas Jaromskas-Perkūnas, buvo broliai Dzimidavičiai: Pranas-Puntukas ir Antanas-Riteris, Jonas Stankevičius-Lašas, Stasys Grenda-Smarkuolis, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas, Bronius Leikauskas-Lokys. Prasidėjo sunkios dienos. Šiandien sunku ir prisiminti visus susirėmimus su baudėjais ir stribais. Ypač sunkus mūšis su kareiviais buvo Romato miške, netoli Gaižiūnu poligono. Būrys buvo išblaškytas. 1946 m. žuvo A. Dzimidavičius, J. Stankevičius. Tada Jonas Ožeraitis turėjo Vaidoto slapyvardį, dažnai su vado leidimu lankydavosi Jono Gursko-Riešuto būryje. 1947 m. vasarą dingo Perkūnas, Lokys, Patrimpas ir Tarzanas. Vyrai ilgai nieko apie juos nežinojo. Tik paskui paaiškėjo, kad pagal gautus iš centro dokumentus jie legalizavosi ir išsiskirstė po Lietuvą. Tai buvo priešo klasta, kadangi greitai partizanai buvo suimti. Tų pačių metų spalio 21 d. žuvo Riešutas. Jie liko tik su Smarkuoliu, tačiau greitai prie jų prisidėjo Pranas Ulozas-Bevardis, Vincas Čiurinskas-Šermukšnis, Anelė Tarbūnienė-Drebulė ir Salomėja Piliponytė-Rūta. Nuo tada būriui vadovavo Vaidotas.

Prasidėjo nelygi kova. Kadangi buvo 1948 metai, kai partizaninis pasipriešinimas DKA A rinktinėje jau palaužtas, būriui teko blaškytis po Karmėlavos, Petrašiūnų, Rumšiškių valsčių miškus ir pamiškių kaimus, persekiojamam kareivių, stribų ir samdytų informatorių. Tai buvo vienas iš nedaugelio išlikusių veikiančių DKA būrių. Kelios dešimtys partizanų dar slapstėsi pavieniui ar mažomis grupelėmis.

1948 m. rugpjūčio mėn., kai kareivių siautėjimai buvo ypač dideli, jie - Vaidotas, Bevardis, Smarkuolis - nuvyko į prie Kėdainių esantį Keršio būrį. Po kurio laiko išsiruošė atgal, tikėdamiesi, kad viskas kiek aprimo. Į vieno kaimo trobos langą prie Užusalių, Vaidotas pasibeldė, tikėdamasis čia gauti maisto. Tačiau juos pasitiko šūviai. Kulkos sužeidė Vaidotui abi rankas. Ir tik kai atsitraukė į artimiausią mišką vyrai

pamatė, kad vadas sunkiai sužeistas. Susirado vežimą ir sužeistąjį nuvežė į Užtakų k. prie Rumšiškių, pas Černiauskus, kurių sūnus Jonas (slapyvardis irgi Vaidotas) buvo partizanų būrio vadas. Tik žaizdos be gydytojo pagalbos sunkiai gijo. Atvažiavusi ryšininkė Elena Paškevičiūtė (buvo kilusi nuo Žiežmarių) su mašina sužeistą nugabeno į Kauno ligoninę. Sakė, kad sužeidė medžiojant, tačiau per ilgai pas gydytoją nesikreipę. Suteikus pagalbą, ligonis buvo nuvežtas į Vilnių, kur jam buvo siūloma gultis į ligoninę. Jonas nesutiko, nes žinojo, jog tai labai pavojinga. Tada jis turėjo pasą Žukausko pavarde, kurį įsigijo, pakeitęs savo nuotrauką. Apgyvendino Vilniuje, Aviečių gatvėje Nr. 8-2. Tai antras NKVD kontroliuojamas būstas, kuriame glaudėsi su centro išduotais dokumentais Putinas, Pranas Žičius-Vėjas.

Bevardis prisijungė prie Jono Černiausko-Vaidoto būrio, o likę Smarkuolis, Rūta ir Drebulė slapstėsi.

1948 m. pradžioje DKA vadas Griežtas, MGB agentas „Gediminas", paskiria savo padėjėju Vėją. Dar 1946 m. pavasarį jis Žalio Velnio buvo paskirtas 1-ojo bataliono, kuriam vadovavo P. Petkevičius-Dramblys, kuopos vadu. Žmogus nežinojo, kad pakliuvo į puikiai sumanytas saugumo pinkles. Jau 1948 09 16 Vėjas Jonui Ožeraičiui praneša, kad su savo žmonėmis vyktų į Rumšiškių, Palemono, Neveronių partizanų susitikimą Grikšelių sodyboje, Naujasodžio k. Jiedu tada su Vėju susitarė vykti traukiniu iki Palemono, tačiau sutartu metu Vėjas prie traukinio nepasirodė. Jonas kurį laiką draugo laukė, tačiau tas į sutartą vietą neatėjo. Tik jau daug vėliau paaiškės, kad MGB jį suėmė, o tai išgelbėjo Vaidotą. Tada, nors ir vėluodamas, jis atvyko į Palemoną ir vienas patraukė nurodytos vietos link. Atsitiktinai jis užėjo pas ūkininką ir iš jo sužinojo, jog Grikšelių sodyboje buvo iššaudyti visi susirinkę partizanai.

Tada Jonas Ožeraitis vėl vyksta į Vilnių ir „slapstosi" Aviečių gatvėje. Vyras mano, kad jis pakankamai atsargus, ginkluotas. Kiek pasveikusiam, siūloma mokytis vairuotoju kursuose. Štai čia, vairuotojų rengimo mokykloje, 1948 10 21 Vaidotą ir suėmė. Tada jis pistoletą nešiojosi priekyje, už kelnių diržo. Kratos metu jo ir nerado, nors patikrino kišenes, iškratė švarką. Kai išvedė į gatvę, vyras dar suge-bėjo nustumti du lydinčius čekistus, tačiau pasinaudoti pistoletu nesuspėjo.

Praėjo sunkius kankinimus. Tardymo metu tris mėnesius sėdėjo vienutėje, kol 1949 m. pavasarį pasakė, kad nuteisiamas 25 metus kalėti. Taip atsidūrė Vorkutos šachtose. Lageriuose jis sutiko bendražygį P. Žičių-Vėją, bataliono vadą V. Žukauską-Putiną būrio vadąB. Adamkevičių-Bijūną ir kartu analizavo partizaninės kovos klaidas.

Kai 1959 m. baigėsi kalėti skirtas laikas, Jonas Ožeraitis jau buvo 1-mos grupės invalidas. Lietuvą tegalėjo pasiekti tik 1970 m. Ir tai dar septynerius metus niekur negalėjo prisiregistruoti. Laikėsi nelegaliai, kol su šeima atsidūrė Palangoje.

Augustinas Švenčionis (g. 1929 m.) į antisovietinio pogrindžio veiklą įsijungė, kai 1944 m. spalio mėn. jo tėviškėje Ilgakiemio k., Žaslių vlsč., pradėjo burtis pirmieji partizanai. Jaunuolis pasiryžo nelikti nuošalyje, nes augo patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, tėvelis Aleksandras buvo Ilgakiemio 28-ojo Šaulių būrio vadas, apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu, 1941 m. sukilimo dalyvis - karys savanoris. Jis labai norėjo, kad jo vaikai pasiektų mokslų. Nuo 1944 m. rudens Augustinas mokėsi Kauno 4-oje gimnazijoje. Tapęs DKA A rinktinės 2-ojo bataliono, kuriam vadovavo Pranas Petkevičius-Kariūnas ryšininku, įstojo ir į gimnazijos pogrindinę organizaciją „Viltininkai" (vadovas mokytojas Julijonas Keturka). Tada jaunuoliai ir gavo iš DKA vadovybės nurodymą įkurti Kauno m. rytinėse prieigose rezervinį partizanų būrį, kuris turėjo tapti 6-ojo bataliono dalimi. Susitikdavo su Didžiosios Kovos apygardos vadais

Marijonos Ramanauskienės namuose Kaune, Jurbarko g., ir pas Vilijampolės bažnyčios kleboną Aleksandrą Masaitį. Netrukus Aukštųjų Šančių rajone buvo įkurtas rezervinis partizanų būrys, kurios vadu ir tapo Augustinas Švenčionis, slp. Jurka (LYA B.b. 15936/95). Slapyvardis turėjo suklaidinti baudėjus, nes tuo metu šiuo vardu vadinosi ir plėšikaujančios „Juodosios katės" nariai. Vėliau jis pasirinko Ryto slapyvardį.

Rezervinis būrys pasivadino „Didžiąja viltimi". Jos pagrindą sudarė dalis jau minėtų „Viltininkų", pavyko susitikti su bendraminčiais iš 8-osios gimnazijos, pirmos amatų mokyklos vaikinais ir miesto amatų mokyklų moksleiviais. Jie gavo slapyvardžius, davė priesaiką: Viktoras Akučionis-Grovas, Algimantas Goštautas-Algis (žuvo suėmimo metu), Henrikas Bekeris-Kepalas

(žuvo lageryje), Antanas Jančaitis-Jančius, Alfonsas Juškevičius, Balys Rasiulis, Adas Laurinaitis, Gintautas Maželis, Raimundas Šilinskas-Šilė, Aleksas Šiaučiūnas-Amatūškė (žuvo lageryje), Kazimieras Zakerevičius-Zakaras, Bronius Marcinkevičius, Romas Pangonis-Kupstas ir kt. Su Augustinu Švenčioniu-Rytu - 17 jaunųjų kovotojų.

Karo pabaigoje Kaune, netoli Ašmenos gatvės, buvusioje vokiečių karo belaisvių stovykloje (vėliau ją iškėlė į Petrašiūnus) dienas leido Rytprūsių fronte lengvai sužeisti rusų kareiviai. Iš frontininkų už naminę degtinę galėdavai nusipirkti ar į naminę iškeisti ginklų ir šovinių, daugiausia trofėjinių vokiškų automatų, Įgytais ginklais jaunieji partizanai patys apsiginklavo ir labai sunkiomis sąlygomis pergabendavo į Pravieniškių ir Beištrakių miškus, kur telkėsi 2-ojo ir 6-ojo batalionų partizanai.

1946 m. pavasarį saugumas susekė ir išaiškino „Viltininkų" organizaciją. Kas išdavė, šiandien galima tik spėlioti. Nustojo veikusi ir rezervinių partizanų grupė „Didžioji viltis". Prasidėjo areštai. Pirmą suėmė H. Bekerį-Kepalą kuris neatlaikė tardymų ir prakalbo. Suėmimo metu žuvo A. Goštautas. Keli jaunieji kovotojai sugebėjo pasislėpti. Augustinas Švenčionis atsidūrė pas Klemensą Gurską-Riešutą vėliau laikėsi Jono Ožeraičio-Vaidoto būryje, kovojančiame Kauno apylinkėse. Būrys priklausė Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 6-ajam batalionui. Kadangi teritorija ribojosi su „Tauro" apygarda, dalyvaudavo bendrose operacijose su Viesulo ir Vermachto partizanais, priklausiusiais jau Tauro apygardai. Būrio veikimo teritorija buvo Pažaislio, Karmėlavos, Rumšiškių ir Beištrakių miškai. Pasiekdavo Pakuonio ir Jiezno apylinkes. Buvo keli susidūrimai Beištrakių, Karmėlavos miškuose. Įsimintinos kautynės 1946 m. vyko pelkėtame Romato miške, kur vienu metu buvo susirinkę Perkūno, Meškos ir Riešuto būriai. Iš pat ryto NKVD būriai pradėjo supti mišką tačiau partizanai buvo užėmę patogias pozicijas ir neleido rusams laisvai manevruoti. Mūšis vyko iki vakaro, buvo nukauta nemažai kareivių, tačiau šiame mūšyje žuvo ir būrio vado pavaduotojas Albinas Kazlauskas-Merkys. Vakare kareiviai pasitraukė, o partizanai išsiskirstė mažomis grupelėmis. Kai kitos dienos ryte kareiviai vėl puolė mišką partizanų ten jau nerado.

Būriui talkininkavo vienoje Vilniaus ligoninėje medicinos seserimi dirbusi mergina Janė. Toks buvo jos slapyvardis, o jos tikroji pavardė - Stravinskaitė. Ji aprūpindavo medikamentais, tvarstomąją medžiagą. 1947 metų pavasarį Augustinas Švenčionis iš apygardos štabo gavo nurodymą sutartu laiku susitikti su šia medicinos seserimi ir Žaslių valsčiuje paimti iš jos vaistų siuntą. Tuo metu vaikinas turėjo Kauno 4—osios gimnazijos mokinio pažymėjimą kuris atstojo asmens dokumentą. Palikęs ginklą būryje, Augustinas ėjo į nurodytą vietą. Netoli Navasodų k. pateko į vietos stribų pasalą. Pradžioje bandė išsisukti, rodydamas tą gimnazisto pažymėjimą, tačiau greitai suprato, kad stribų operacija buvo skirta jo suėmimui. Tik vėliau sužinojo, kad jį išdavė Mikas Važnevičius, buvęs jo bendražygis partizanas, persimetęs į Žaslių stribų būrį. Augustino tardyme dalyvavo ir pats išdavikas, kuris buvo ypač žiaurus. Taip jau susiklostys gyvenimas, kad išdavikas gyveno Kaune, Baršausko gatvėje, tad gal ne kartą su Augustinu Švenčionių tas nelaimingas žmogus ir prasilenkė.

Likimas lėmė, kad po poros savaičių kankinimų Augustinui Švenčioniui pavyko iš Žaslių NKVD daboklės pabėgti (LYA B.b. 15936). Kurį laiką teko slapstytis, gydėsi sužalotą koją ir galvą o dešinioji ausis buvo sužalota nepagydomai. Šie randai ir šiandien Augustinui neišnykę.

Grįžo į būrį 1947 m. pabaigoje, kai DKA A rinktinės veikla po J. Markulio-Erelio ir V. Pečiūros-Griežto išdavysčių buvo paralyžuota, suimti ar nužudyti vadai. Slapstėsi tik pavieniai partizanai ir aktyviai kovose jau nedalyvavo. Vaidoto būrio partizanai slapstėsi pavieniui. Daug kovotojų pasinaudojo saugumo sugalvotai provokacijai išvykti gyventi į Vilnių su padirbtais pasais ir atsidūrė saugumo naguose. Tik Augustinas jautė išdavystę ir komandai nepakluso. Pradėjo slapstytis vienas. Iš pradžių 1948 m. nukeliavo į Viešų k., Širvintų vlsč., ir slapstėsi Kosto Stravinsko ir M. Piepaliaus sodybose, esančiose netoli Širvintos upės, slėptuvėje. L. Stravinskienė ir dabar prisimena jų globojamą devyniolikmetį partizaną. 1948 05 22 Kaišiadorių MGB sprendimu, kaip „bandito" visa šeima buvo tremiama į Krasnojarsko kraštą Jeniseisko r. Kasovo gyvenvietę, Turuchansko miško pramonės ūkį.

Mėtydamas pėdas, Augustinas išvyko į Jotainių k., Vadoklių vlsč., Panevėžio apskr., bandė įsidarbinti mokytoju. Pajautė esąs sekamas, todėl spruko į Stelmužę, Imbrado vlsč., pradėjo dirbti pradžios mokyklos mokytoju, tačiau po 3 mėn., 1949 m. balandžio 13 d., saugumiečiai jį areštavo mokinių akivaizdoje, rankas surakino antrankiais. Suimti jo iš Kaišiadorių atvyko saugumiečiai A. Siominas ir I. Kitasovas su stribu Bronium Čeponiu. Su tokia sargyba pasiekė Kaišiadoris, kur prasidėjo skaudūs tardymai. Paskui išvežė į Kauną. Čia karinis tribunolas apkaltino tėvynės išdavimu ir nuteisė 25 metams lagerio. Vėliau karinei prokuratūrai pareikalavus akistatos su bendrabyliais, kurie jau buvo po teismo išvežti į lagerius, jo bylą perdavė pagarsėjusiai MGB trojkai, kurį skyrė 10 m. griežto rėžimo lagerių ir dar 5 m. tremties. Taip atsidūrė Kazachstano stepėse, Karagandos lageriuose.

Po Antrojo pasaulinio karo Karlagą papildė ir naujai okupuotų šalių žmonės bei karo belaisviai. Čia kalėjo apie 30 skirtingų tautų atstovai, o pirmasis politinių kalinių ešelonas iš Lietuvos čia atidundėjo 1945 metų vasarį. Kai pokario metais stalininis režimas pasiekė savo apogėjų, 1949 m. atskiroje Karlago stepių dalyje, prie Kengyro upės, buvo įkurtas specialus lageris, pavadintas Steplagu. Čia kalėjo itin pavojingi „liaudies priešai", kurie buvo įdarbinti mangano ir vario kasyklose. Į šias pavojingas sveikatai šachtas buvo siunčiami tik jauni vyrai. Kaliniams buvo sustiprinta apsauga, ant drabužių jiems buvo prisiūti asmeniniai numeriai.

Čia kaliniai nebuvo šaukiami nei vardais, nei pavardėmis. Per metus jie galėjo artimiesiems išsiųsti tik du laiškus rusų kalba, kurie buvo kontroliuojami cenzūros. Barakai naktimis buvo rakinami, o langai užkalti tvirtomis grotomis. Steplage kalėjo ir 2690 lietuvių. Karagandos srityje buvo 26 lageriai, per visą jų egzistavimo laiką kalėjo daugiau nei vienas milijonas kalinių.

Štai toks vaizdelis iš tų dienų prisiminimų. Antrajame lagpunkte, ant apatinių narų, sėdi dvidešimtmetis jaunuolis nuplyšusiais kalinio drabužiais, išklypusiais kerziniais batais. Jo kelnės sulopytais keliais, nuzulinta dėmėta striukė vos laikosi ant sulysusio kūno. Ant galvos užsimaukšlinęs sulamdytą kepurę, kurios priekyje prisiūtas numeris SČ-995. Toks pats ant kelių, nugaros ir kairiosios rankovės. Rankose skudurinis maišelis, kur duonos gabalėlis - visos dienos maistas. Netrukus pasigirs duslūs skambalo dūžiai, kurie kaip elektra nusmelks kūną, pranešantys, kad laukia 12 val. darbas karjere ar vario rūdos kasykloje. Jaunuolis sunkiai pakyla nuo narų ir eina į lagpunkto kiemą, kur rikiuojama kolona, kurią už vartų apsups ginkluoti sargybiniai su šunimis ir ves į darbą. Jaunuolio veidas blyškus, įdubusios akys, o skruostuose vargo ir nerimo raukšlės. Tai Augustinas Švenčionis, tačiau net artimiausieji žmonės jo neatpažintų...

1949 m. rudenį Augustinas pateko į Karagandos srities Džezkazgano-Rudniko griežtojo rėžimo lagerį. Dirbo vario rūdos kasyklose, iki 700 m. gylyje. Būdavo daug žūčių, nuo sunkaus darbo vyrai greitai prarasdavo sveikatą, nes dienos norma kiekvienam būdavo 10 tonų rūdos, ją kraudavo į vagonėlius rankomis, paskui juos stumdavo prie kelto. Išsekusius žmones brigadininkai su padėjėjais mušdavo, kad tie įvykdytų dienos normas. Visai išsekusius kalinius-klipatas siuntė į Kengyro ar kitas stovyklas, o kiek atsigavus, vėl grūsdavo į šachtas. Laimei, 1952 m. pavasarį į Rudniką atvežė po Ekibastuzo lagerio sukilimo daug lietuvių ir ukrainiečių. Jie išmokė ir perdavė patyrimą kovoti prieš brigadininkų smurtą. Susikūrė grupelės jaunesniųjų, kurie kankintojus tramdydavo, o įžūlesnieji net buvo nužudyti. Taip baigėsi jų viešpatavimas. Lagerio prižiūrėtojai vyrus smarkiai bausdavo. Kartą Augustinas po brigadininko tramdymo pats pateko į prižiūrėtojų nagus, buvo sumuštas ir uždarytas net 17 parų į karcerį. Išėjo iš ten vos gyvas. Visa laimė, kad savieji nepalikdavo nelaimėje, slapta šelpė maistu. Augustinas gerai prisimena Ekibastuzo politinį kalinį Albiną Skučą, kaunietį, Atgimimo metu apdovanotą Vyčio kryžiaus ordinu.

Džezkazgano-Rudniko lagerio politiniai kaliniai, solidarizuodamiesi su 1954 05 16 prasidėjusiu Kengyro kalinių sukilimu, paskelbė analogiškus reikalavimus lagerio vadovybei. Jie sukilo dėl nepakeliamų gyvenimo ir darbo sąlygų, sargybinių ir vadovybės teroro. Nutraukė darbą visose vario rūdos kasyklose bei antžeminiuose objektuose. Prižiūrėtojai pasitraukė už vartų. Prie lagerio vartų, vidinėje pusėje, buvo išstatyta kalinių sargyba, nieko neįsileisdavo. Tarp lagpunktų išlaužė angas, taip sujungiant visus tris lagpunktus. Į darbus nėjo tris savaites, nors vadovybė visokiais būdais stengėsi sukilimą nuslopinti. Buvo iškeltos sąlygos: palengvinti kalinių gyvenimą, išlaisvinti invalidus ir pasenusius, peržiūrėti visų politinių kalinių bylas.

Sukilimo veiksmus koordinavo komitetas, sudarytas iš visų tautybių kalinių, jam vadovavo maskviškis Miša Kudinovas (jo tėvai - Didžiojo teatro artistai). Iš lietuvių komitete buvo Jonas Stanevičius, Stasys Gerlikas, Leonas Birgiola, Leonas Pališkis ir kt. Komitetui priklausė ir Augustinas Švenčionis. Sukilimo metu lageryje buvo pavyzdinė tvarka: dirbo parduotuvės, valgyklos, kasdien buvo vežamas maistas, vanduo. Buvo pradėtos vykdyti krepšinio varžybos, pasirodydavo meno saviveiklininkai. Danguje sklandė savidarbiai aitvarai, barstydami apylinkėse lapelius su jų reikalavimais. Tvarką prižiūrėjo patys kaliniai. Vadovybė bijojo, kad kaliniai neišsiveržtų iš zonos, tad žadėdavo įvairių lengvatų.

Kelis kartus sargybiniai bandė prasiveržti į lagpunktus per kalinių sargybą paimti kalinius įkaitais, tačiau jiems tai nepasisekė. Budėjo visą parą. Vieno budėjimo prie trečiojo lagpunkto metu, kai stovėjo Augustinas Švenčionis, Juozas Žvinakis, Juozas Trečiokas, Klemensas Straigys, Leonas Pališkis, ukrainiečiai Miša Redko, Leonid Krivanosov, Stepan Savčiuk, Vasilij Šuler ir kt., viso apie 30 vyrų, sargybiniai užpuolė budėjusius. Užvirė aštrios grumtynės. Jų metu buvo sužeista Augustino koja, tačiau ir šlubuodamas iš posto jis nepasitraukė.

Sukilimą kaliniai nutraukė po 30 dienų, kai prie lagerio sienų privažiavo tankai, vidaus kariuomenė, žiauriai nuslopinusi maištą Kengyre. Ten žuvo keli šimtai kalinių, tarp jų ir 10 lietuvių. Tai Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas davė įsakymą sukilimą numalšinti, panaudojant kariuomenę ir tankus. Augustinas Švenčionis ir kiti Rudniko sukilimo dalyviai atsidūrė režiminiame ketvirtajame lagpunkte.

Tuos įvykius aprašė rašytojas-disidentas A. Solženycinas knygoje „Gulago Archipelagas".

Džezkazgano lageriuose lietuvių tarpe vyravo tvirta patriotinė nuotaika. A. Švenčionis prisimena, kad jie buvo įkūrė pogrindinę grupę, kurios nariai buvo aktyvesnieji politiniai kaliniai Albinas Drevinskas, Vytautas Pauliukaitis, Leonas Birgiola, Edmundas Simanaitis ir Stasys Gerlikas. Per steigiamąjį grupės susirinkimą trečiame lagpunkte priesaikos žodžius parašė A. Drevinskas, o raštą įdėjo į stiklainį ir paslėpė pirmąjį ir trečiąjį lagpunktus skiriančioje sienoje, tikėdamiesi surasti, kai bus laisvi... Gyvendami žiauriomis sąlygomis, kaliniai tikėjosi išeiti į laisvę. Juos siejo tėvynės meilė, draugystė, žmoniškumas.

Augustiną jau 1955 m. iš lagerių išleido, tačiau tremtyje Krasnojarsko krašte dar teko išbūti iki 1957 11 27. į namus grįžo iškankintu kūnu, tačiau nepalūžęs. Šiandien A. Švenčionis sako, kad jį visur lydėjo stebuklingas žiburėlis. Jis jį saugojo ir globojo. Juk jo gyvenime buvo daug akimirkų, kai nesimatė, rodos, išeities, tačiau galvos nepametė. Toks stebuklingas žiburėlis išvesdavo iš pražūties.

Grįžus į Lietuvą iš tremties ir lagerių, buvo pasiilgęs ne tik savo krašto, bet ir prasmingo darbo. Bandė stoti į Žemės ūkio akademijos (dabar - universiteto) mechanikos fakultetą. Išlaikė egzaminus, tačiau nepraleido mandatinė komisija. Vėliau pasisekė per ministeriją gauti leidimą studijuoti neakivaizdiniame skyriuje. Per pažįstamą įsidarbino Nemuno laivininkystėje normuotoju, tačiau prisiregistruoti Kaune

nepavykdavo dėl pasų taisyklių („Položenij'e o paspor-tach"). Prisiregistravo... plaukiojančioje baržoje, kur gyveno Nemuno upeiviai. Baržą tik žiemai atplaukdavo į Kauną, kitu metų laiku stovėdavo Raudonėje ar Skirsnemunėje. Studijuojant antrajame kurse, priėmė dirbti ŽŪA laborantu. Baigus mokslus, jau Chruščiovo atšilimo laikotarpiu leido studijuoti aspirantūroje. Paskui - technikos mokslų daktaras. Taip pasisekė užsikabinti už gyvenimo, būti gerbiamu ne tik kovos draugų, bet ir visų j į supančių. Augustinas Švenčionis ir šiandien darbingas ir pareigingas, stengiasi padėti savo likimo broliams nelengvame jų gyvenime.

Lageriuose kalinius lydėjo nežinomo autoriaus daina, kurią dainuodavo politiniai kaliniai. Ji ir šiandien skamba Augustino Švenčionio ausyse.

Tu, mielas drauge, neliūdėki,
Kad reikia žengt šitu keliu.
Šituos žodžius širdin įdėki,
Nors atsiskirti ir sunku.

Šiandien raudono maro laikas -
Rytoj mūs laukia Vorkuta.
Šiandien rytų plėšikai siaučia,
Ateis ir mūsų valanda.

Priedainis: Drauguži, tikėk, greit nebereiks kentėti,
                Tik viltį turėk, dar Laisvę teks regėti.
                Ir vėl susitiksim po Vyčio vėliava,
                Kada mūs šalelėj švis Laisvės aušra.

Varge pažinom vienas kitą,
Tapai tu man tikru draugu.
Ne vienas priešas nuo mūs krito,
Kai žemę laistėm jų krauju.

Kada tik taurę mes išgersim,
    Pripiltą skausmo ir kančių,
    Grotas krūtinėmis išlaušim,
    Į Laisvę žengsime kartu.

Priedainis: Subrendom kovoj, todėl ir širdys kietos,
                    Kautynių lauke nebuvo priešams vietos.
                    Jaunystę praleidom pavojuj ir ugny,
                    Neliūski, drauguži, mūs Laisvė jau arti.

Vėl susitiksime, drauguži,
    Trispalvė skaisčiai plevėsuos,
    Ir visi tie, kas balsą turi,
    Draugystės maršą uždainuos.

Priedainis: Draugystė tvirta, draugystė kieto plieno,
                    Sujungė kova ar šaltos mūro sienos.
                    Kas žuvo, nulenksime galvas ties kapu,
                    Ir žengsim likimo mums skirtu keliu.

1944 m. rudenį Beržo „skrajojantis" būrys judėjo maršrutu Kaunas-Prienai-Butrimonys-Aukštadvaris-Rumšiškės-Kaunas.

1945 04 23 Žalias Velnias įspėjo okupacinę valdžią, kad jei kovoje su partizanais dalyvaus kariuomenė, jie neleis jai laisvai judėti magistraliniais keliais (visų pirma Kaunas-Vilnius).

1945 m. pabaigoje Pažaislio vlsč. buvo suimta grupė Kauno rinktinės partizanų ir pogrindininkų.

1946 01 29-30, tardant kun. S. Rudžionį, KGB išsiaiškino, kad Vilijampolėje (Kaunas), Jurbarko g. 33-1, kur gyveno kunigo giminaitė Marytė Ramanauskienė, rūsyje po butu buvo DKA štabo buveinė. Į rūsį yra du įėjimai: vienas iš buto, kitas - iš gatvės. Taip pat Žalias Velnias turi buveinę Vilijampolės klebono Masaičio name.

1947 m. MGB Šančiuose, M. Melnikaitės gatvėje, pas ryšininkę įrengia tariamą konspiracinį butą, kur kartais apsistoja partizanai.

1945 m. balandžio pradžioje Guronių k., Rumšiškių vlsč., pas Kardono (taip vadinosi eiguva, kurioje buvo keletas valdiškų namelių) eigulį Aleksą Alionį, Jono (slapyvardis Šaulys) svečiavosi apie dvidešimt partizanų. Eiguva priklausė Pravieniškių girininkijai. Pats eigulys irgi buvo partizanas, tačiau dirbo ir valdišką darbą. Girininkas Kazys Zabarauskas žinojo apie eigulio veiklą, tačiau jam nekenkė. Jiedu buvo giminaičiai: Zabarauskas buvo vedęs Alekso seserį. Sodyba atokioje vietoje, žmonės patikimi, todėl partizanai, įsikūrę daržinėje, jautėsi saugiai. Tai visų pirma trys broliai Zdanevičiai: Pranas-Burokas (g. 1921 m.), Andrius Vincas-Morka, (g. 1919 m.), Ignas-Serbentas (g. 1925 m.) kilę iš Pašulių (Guronių) k. Ryžtingi, gal net kiek gruboki santykiuose su vietos gyventojais, nes buvo dirbę prižiūrėtojais Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje, ir čia norėjo kariškos drausmės. Andrius buvo būrio vadas, todėl ir būrys turėjo Morkos vardą. Vincas Paškauskas-Liepinis (g. 1920 m.) iš Paliepių kaimo, Justinas Janonis (g. 1911 m.) iš Kaspariškių, pravieniškietis Aleksas Ambrazevičius-Šaulys (g. 1917 m.), Andrius Gerunaitis-Alksnis (g. 1920 m.) iš Beištrakių. Vienuolikos būryje buvo du Miežonių kaimo vaikinukai - Kazys Galinis-Liepa ir gimnazistas Algirdas Laurušonis-Miežis (g. 1928 m.), į būrį atėjęs tik tos tragiškos dienos išvakarėse, bei Jonas Matikas-Aidas. Dvyliktuoju mums žinomu kovotoju buvo Aleksandras Virbickas-Berželis (g. 1920 m.) iš Miežonių k. Tų kautynių metu jam buvo 25-eri. Troboje sužeistas gulėjo Kariūno būrio partizanas Vaclovas Vaicekauskas-Vilkas (g. 1919 m.), kuris gydėsi slaugomas sodybos šeimininkės.

Sako, kad juos išdavė Dominas Juršė iš Pravieniškių. Vaikščiojo per žmones ir atsargiai jų klausinėjo, kas ką matė, kas ką girdėjo. O gal buvo ir daugiau išdavikų, nes tokio didelio partizanų junginio judėjimas negalėjo būti nepastebėtas.

Balandžio 12-tą, ketvirtadienį, eigulys Aleksas Alionis parbėgo iš miško ir pranešė kovotojams, kad visur pilna kareivių. Tada sodybą suspėjo palikti eigulio žmona su dukrele. Kol vyrai svarstė kur bėgti, NKVD kareiviai jau pasirodė pamiškėje. Gintis ruošėsi net nežinodami, kad sodybą supa keli žiedai kareivių. Net kulkosvaidį įsikėlė į medį. Prasidėjo mūšis, krito puolantys, bet jų buvo per daug, kad partizanai turėtų šansą laimėti. Keli jų sukniubo nuo užpuolikų kulkų,

tačiau kitiems pavyko įsitvirtinti kieme. Pabandė prasiveržti pro žiedą tada, kai pamatė, kad priešintis yra beviltiška: iš lavonais nusėtos pamiškės veržėsi nauji būriai kareivių. Namas ir daržinė drebėjo nuo granatų, tačiau ten jau nieko nebuvo. Teko kautis kieme. Igną Zdanevičių enkavedistai rado nusišovusį, Andrius sužeistas susisprogdino granata, o Pranas kovojo iki galo. Jam liko du šoviniai, iš jų vienas dar buvo skirtas užpuolikui, kitu nusišovė pats. Užėmę sodybą, kareiviai iš įniršio dar spardė Prano lavoną, palydėdami savo pyktį keiksmažodžiais. Puolimo pradžioje troboje buvo tik Aleksas Alionis. Jis bandė sužeistą Vilką tempti į kiemą, bet buvo nukautas. Vilkas sugrįžo atgal, atsigulė į lovą. Pirmasis į trobą įbėgęs kareivis paleido į jį kulką ir dar kartą sužeidė į krūtinę. Vėliau sužeistą partizaną užmetė ant sunkvežimiu į Kaišiadoris vežamų kareivių lavonų...

Dalis sugebėjo trauktis. Tik gal bėgimui pasirinko blogą kryptį: puolė bėgti link Beištrakių. Užbėgo į Livintų miško sandėlį, buvusį prie geležinkelio Kaišiadorys-Jonava, 17- ame km, kur dirbo keliolika darbininkų. Sandėlio vedėjas Statkevičius nepasimetė: liepė vyrams persirengti darbininkų drabužiais ir krauti malkas, o jų ginklus ir drabužius paslėpė. Persekiojantys kareiviai tokios gudrybės neperprato, o kai apsuptis baigėsi, vyrai patraukė į kitus miškus ir prisijungė prie veikiančių partizanų būrių...

Tris kilometrus iki Beištrakių arkliai traukė užkabintus už kojų partizanų lavonus. Prie Bankausko sodybos kareiviai juos sumetė įduobę su vandeniu, prieš tai klausinėję, ar kas nors jų nepažįsta. Vietos gyventojai neišdavė nei vieno iš kovotojų giminių. Čia pat be dvasios stovėjo ir trijų brolių Zdanevičių Motina, žvelgė į subjaurotus lavonus. Nesukliko, neišsidavė, o tik nuėjusi gerą kilometrą sukniubo į šaltus arimus.

Tada sovietinės kariuomenės pulkininkas, surinkęs kaimo gyventojus, aiškino jiems, kad kvailystė priešintis tokiai jų jėgai, užkariavusiai visą Europą. Šios kovos baigtis aiški. Partizanų kūnai nebuvo vežami į Kaišiadoris ir niekinami, nes tai nebuvo NKVD kariuomenė, o frontininkai.

Pagerbti žuvusių susirinko ne tik aplinkinių kaimų žmonės, bet ir netoliese veikę partizanai. Dabar vietos žmonės sako, kad jų buvo arti dviejų šimtų. Tikrai žinoma, kad laidotuvėse dalyvavo Juodosios Kaukės, Meškos, Kirvio būriai. Jonas Tomkus ir Kazys Zdanevičius slapta sukalė vienuolika karstų. Ir dabar dar Pašulių kapinėse stropiai prižiūrimi dvylikos partizanų kapai, nors kalbama, kad Andrių Gerunaitį šeima palaidojo atskirai, išvogusi jo lavoną kiek anksčiau. Stribai ir NKVD bijojo sutrukdyti laidotuvėms, nes čia susirinko labai daug partizanų.

Pašulių k. gyventojas Pranas Alionis 1994 m. teigė, kad buvo nukauta 98 sovietiniai kareiviai, Morkos sesers Elenos Zdanevičiūtės atmintyje išlikusi apie 50 kareivių žūtis. Jau minėtas Vaclovas Vaicekauskas teigė, kad nukautųjų buvo prikrauti du sunkvežimiai.

Miškingos Livintų-Beištrakių-Pašulių apylinkės subūrė organizuotai kovai prieš pavergėjus šimtus kovotojų. Čia veikė net keli būriai. A rinktinės štabo viršininkas B. Steponavičius-Milžinas, kiti liudininkai yra nurodę, kad pirmasis kovai yra subūręs tuos, kurie nėjo tarnauti į okupacinę armiją ar norėjo ginklu priešintis okupantams, buvo P. Petkevičius-Kariūnas. 1944 m. rudenį jis jau vadovavo apie 60 partizanų būriui, kuris neturėjo pastovios buveinės, o bazavosi didesniuose miškuose.

Livintų-Beištrakių apylinkių miškai buvo parankūs partizanams, tačiau turėjo ir vieną didelį trūkumą: driekėsi geležinkelio trikampyje Kaišiadorys-Kaunas, Kaišiadorys-Jonava. Didžiųjų ofenzyvų metu vagonais buvo atvežami kareiviai, skaičiuojami jau ne dešimtimis, bet šimtais, kad išnaršytų kiekvieną miško kvartalą. Čia važinėjo šarvuočiai ir klimpo artilerija. Gal todėl Livintų-Beištrakių kovotojų istorijoje daug tragiškų įvykių.

Sužinoję, kad rusai ruošiasi gyvulius išvežti į Kaišiadoris, tų metų lapkričio viduryje Vilionių dvare partizanai rekvizavo arklius, karves, suvestas iš ūkių, kurių savininkai buvo išvežti į Sibirą. Tada į Permės sritį buvo ištremtos Žičių ir dvi Grigaliūnių šeimos iš Aitekonių, Jonas Aleksiejūnas ir Adelė Matkevičiūtė iš Vilionių k. Pasnigo, todėl gal būt nebuvo sunku kareiviams surasti pėdsakus į stovyklą kuri buvo įkurta prie Livintų upelio. Yra duomenų, kad partizanus išdavė A. Nevedomskas-Briedis. NKVD dalinys ruošėsi Žalio Velnio štabo puolimui. Jų žiniomis ten galėjo būti arti šimto partizanų, todėl buvo bandoma ieškoti pagalbos iš grįžtančios armijos. Sovietiniai vadai, jau primiršę Berlyno šturmą, nenorėjo žūti nežinomoje žemėje, todėl štabo puolimas prasidėjo tik lapkričio 19 d. Žalias Velnias jau buvo pasitraukęs, o likę tik nedidelis būrelis partizanų. P. Petkevičiaus-Kariūno kovotojai dar nebuvo spėję palikti pavojingų vietovių, tačiau nesunkiai išvengė susidūrimo. Teigiama, kad Kariūnas žuvo tada vienintelis iš viso partizanų būrio, kai liko pridengti besitraukiančius. Labiausiai patyręs kovotojas, praėjęs karus, vyresnysis puskarininkis krito nuo klaidžiojančios enkavedisto kulkos...

Ieškant duomenų apie šį Laisvės kovų vadą skaičiau baudžiamąja byla Nr. 43204/ 3 buvusiame LSSR KGB archyve, prakalbinau dešimtis įvykių liudytojų. Keturiuose bylos tomuose yra ne tik Meškos, bet ir B. Steponavičiaus-Milžino, B. Trakimo-Genelio ir O. Trakimaitės-Ožkos tardymų protokolai, liudytojų parodymai, įvairūs dokumentai.

Kalėjime, po pistoleto vamzdžiu, Meška yra parašęs savo autobiografiją (b. b. Nr. 43204/2 t. 1.2 146 - 147). Romualdas Randis gimė 1925 m. Milžinų k., Rumšiškių vlsč. 1940 m. baigė Rumšiškių pradžios mokyklą, iki 1941 m. birželio pabaigos mokėsi Kaišiadorių amatų mokykloje. Turėjo tapti staliumi.

į Vokietiją darbams buvo išsiųsta tūkstančiai jaunų žmonių. Jau 1941 m. rugpjūčio mėn. Romualdas, kaip neturintis pastovaus darbo, buvo išvežtas į Rytų Prūsiją. Dirbo Otto Gerkės ūkyje. Romualdas - gražiai nuaugęs, darbštus jaunuolis, todėl šeimininkai buvo juo patenkinti. Juo labiau, kad po pusmečio Romualdas jau galėjo susikalbėti vokiškai. Jį be galo traukė Lietuva, ir 1943 m. kovo mėn., sulaukęs ankstyvo pavasario, iš Vokietijos pabėgo. Grįžo namo. Tikėjosi, jog visi patikės jo pasakėlei, kad ponas Gerkė už gerą darbą namo paleido. Vokiečiai gegužės mėnesį Romualdą areštavo ir leido pasirinkti - ar grįžti Vokietijon, ar Lietuvoje tarnauti armijoje, saugančioje geležinkelius. O kai sužinojo, jog vaikinas laisvai kalba vokiškai, lyg ir pasirinkti nedavė. Kartu su 50-čia areštuotų nusiuntė į Prienus, kur buvo dislokuota generolo Justo karinė dalis. Po 3-jų mėnesių apmokymo vežė į Lentvarį, kur iki 1944 m. vidurio saugojo geležinkelį. Beje, Žaslių-Vievio ruožą tada prižiūrėjo Jonas Misiūnas, būsimasis DKA vadas, tad vyrai galėjo susitikti ir anksčiau.

Jau drebėjo nenugalimoji vokiečių armija, ji traukėsi visu frontu. Birželio pradžioje, grįždamas po gydymosi Vilniaus ligoninėje į Lentvarį, Romualdas pabėgo. Slapstėsi pas seserį Oną Babkauskienę Rumšiškėse, tačiau liepos mėnesį jų sodyba sudegė. Grįžo į Milžinus. Kaimynai įskundė, kad jis tarnavo vokiečių armijoje. Pradėjo naujoji valdžia ieškoti, kviestis į valsčių. Žinodamas, kad rusai jam neatleis, Romualdas pasirinko mišką. Tuo labiau, kad iš vokiečių kareivių buvo įsigijęs ginklą.

Sužinojęs, kad Žaslių vlsč. veikia Žalio Velnio partizanai, patraukė pagelžkeliu Vilniaus link. Prie Kaugonių sutiko DKR kovotojus. Buvo 1944 12 27. Į būrį priėmė, davė Meškos slapyvardį. Tačiau Kaugonių miške išbuvo tik savaitę, nes sužinojo, kad apie 70 partizanų Livintų miškuose subūrė Pranas Petkevičius-Kariūnas. Grįžo tėviškėn, iki 1945 m. balandžio pabaigos buvo eilinis, kol Kariūnas jam pasiūlė 10 vyrų būrį. Daugelį Meška anksčiau pažinojo: Drumstas Kazys-Spurga iš Leliušių k., Markevičius Antanas-Špokas iš Slabados, keturi vyrai iš Pazaliesės k : Pūras Pranas-Kranklys, Raistas, Zigmas Leikauskas-Kurapka, Albinas Čėsna-Jaunutis, Kazys Kurnaitis. Ir kiti anksčiau gyveno Kaišiadorių vlsč.: Kotas, Juodžbalis, Brazys. Deja, dar ir dabar

nežinomos kai kurių žuvusių būrio partizanų pavardės. Užbėgant įvykiams už akių pasakysime, kad netrukus visi jie žuvo ar bus areštuoti, išskyrus Kranklį. Jis pasinaudos siūloma amnestija ir legalizuosis.

1945 08 12 Meškos būrys buvo neatpažįstamai pasikeitęs, nes iš 10 senųjų partizanų beliko tik du. Į būrį atėjo Bernardas Pūras-Žilvytis iš Vilionių, Vilkiškių k. jaunuoliai Alfonsas Vaina-Kaštonas, Silvestras Vaina-Karklas, Alfonsas Vaina-Dagilis, Kazys Kralikauskas-Jokeris iš Karsakų. Tarp devynių kovotojų - šeši 18-20 metų amžiaus. Be to, kuopai dar priklausė Adomas Janonis-Saulius iš Kaspariškių k., Vacys Ceslevičius-Erelis iš Vilkiškių, Juozas Sidaras-Klajoklis iš Leliušių k., Bernardas Ivoška-Alksnis iš Smilgių k., Stepas Frankonis-Erelis iš Žaslių (jis legalizavosi 1945 m. ir nuėjo tarnauti stribu. 1945 12 13 „pasižymėjo" puolant partizanų slėptuvę Survelių k. Tada žuvo Stasys Kavaliauskas-Žebenkštis ir jo brolis bataliono vadas Edvardas-Klajūnas).

1945 m. rugpjūčio mėn. Meška buvo paskirtas kuopos vadu ir vadovavo 24 partizanams. Iki arešto įėjo į A rinktinės štabą. A rinktinės vadas Uosis laikėsi Meškos kuopoje. Partizanams sunku judėti plynuose Rumšiškių valsčiaus laukuose. Padaugėja išdavysčių. Leliušių, Užtakų kaimuose atsiranda stribų, o jiems informaciją teikia ne patys doriausi vietos žmonės. Susidūrimuose su kareiviais ir stribais žūsta ar sužeidžiama vis daugiau partizanų. Tai Spurga, Špokas, Laimutis, Juodžbalis, Švidrys, Raistas, Kurapka, Klajoklis, Viržalis.

Jau 1945 01 01 Meška su partizanais Gilučių k„ Žaslių vlsč., užpuolė stribų būrį. Keturis jų nušovė, o vieną sužeidė.

1945 m. balandžio mėn. Kariūnas, Spurga, Saulius, Erelis, Meška ir Juodžbalis Užtakų k. troboje rado stribą Praną Čižą ir apylinkės pirmininką K. Stankevičių. Tie atsišaudydami bandė bėgti, iššoko per langą, bet buvo nušauti. Tą pačią naktį nušautas ir Aleksas Ivanauskas, įtartas pranešinėjęs stribams apie partizanų pasirodymus. Jis buvo to kaimo apylinkės pirmininkas.

Užtakų k., Rumšiškių vlsč., 1945 08 06 Saulius nušovė valstiečius Barkauskus -Antaną ir Petrą už tai, kad pranešinėjo stribams apie partizanų buvimo vietas.

1945 m. rugpjūčio mėn. partizanai atėjo į stribo Stasio Vilko sodybą Palomenės vnk. Šeimininko namuose nerado, tačiau čia jų laukė pasala. Buvo nušauta Vilkienė, o

susišaudymo metu žuvo partizanas Juodžbalis. Tą patį mėnesį Raistas vadovybės įsakymu už išdavystę nušovė Pazaliesės k. gyventoją Frankonienę. Rugsėjo mėn. už išdavystę Meška nušovė savo pusseserę Domicėlę Randytę Milžinų k. Buvo surengta pasala Užtakų-Milžinų kelyje, kuriuo namo grįžta kaimo stribai Striganavičius ir Juočiūnas. Tą vakarą namo ėjo tik vienas Striganavičius, kuris ir buvo nušautas. Partizanas Saulius pranešė, kad Leliušių k. gyventoja Genevičienė ir jos sūnus, Rusonių k. gyvenanti Gilienė su sūnumi, Marcelė Mikalauskienė su sūnumis Alfredu bei Vaciu iš Milžinų k., Uogintų k. žmonės Belevičius, Baibokas, Meilutis Viktoras, Dambravos k. gyvenanti Ladaitė Stefa perduoda stribams ir NKVD kareiviams žinias ir dėl to žūsta Tėvynės gynėjai. Pateikiami įrodymai, todėl rinktinės vadas Uosis leidžia juos likviduoti. 1946 08 28 šie žmonės buvo sušaudyti. 1946 m. lapkričio mėn. mirties bausmė buvo įvykdyta seserims Grikštaitėms iš Leliušių k.

Pagal informatorių pranešimą 1946 07 29 Kaspariškių k. Meškos būrį užpuolė kareiviai. Ten žuvo Spurga ir Klajoklis, o Saulius buvo sužeistas.

Meškos būrys turėjo daug rėmėjų. Pažymėtini iš jų Rumšiškių vlsč. gyventojai: Mileris Stasys, 45 metų, iš Užtakų k., Juršė Stasys, iš Užtakų k., Makarevičius Vincas, 65 metų, iš Milžinų k., Janulis Jonas iš Kaspariškių k., Jankauskas, 30 m., iš Vilionių k., Aleksiejūnas, 30 m., iš Vilionių k., Aleksiejūnas, 55 m., iš Vilionių k., Aleksiejūnas Bernardas, 25 m., iš Vilionių k., Varanauskas Stasys, 35 m., iš Pagirių k.

Išdavė Mešką irgi savi: gerai pažįstama mergina Ona Kazakevičiūtė (MGB agentė „Saulutė"), pas kurią jis ilsėjosi. Si sugirdė migdomuosius, kad kareiviai jį paimtų gyvą. Štai ką apie tai rašė MGB 1947 06 30 d. akte (B. b. Nr. 43204/3 t. 2 psl. 86 -87): „Rumšiškių valsčiaus MGB viršininkas vyr. leitenantas V. Šatalinas, Rumšiškių garnizono viršininkas leit. Zadorožnych ir kareiviai: vyr. seržantas Ušakovas, jaun. seržantas Žinkinas, eiliniai Podolskis, Pšatovas. Jie 2 val. 20 min. užėjo pas Juodiškių k. gyvenančią Kazakevičiūtę Oną. Įėję į kambarį Ušakovas, Žinkinas, Podolskis ir Pšatovas pastebėjo įtartiną žmogų, gulėjusį lovoje. Į riksmą „Kas?", nežinomasis iššoko iš lovos, išsitraukė iš kišenės pistoletą ir norėjo juo pasinaudoti prieš vyr. seržantą Ušakovą ir eilinį Podolskį. Bet po drąsių ir ryžtingų eil. Podolskio veiksmų, kai vienu smūgiu jis išmušė nežinomajam iš rankų pistoletą partrenkė jį ir surišo draugų pagalba" (versta iš rusų kalbos).

Tie, kas pažinojo Mešką sakė, jog ne tik vienas, bet ir visi keturi kareiviai jo nebūtų surišę. Juo labiau, kad partizano rankoje buvo pistoletas su 14 šovinių. Vienas Rumšiškių gyventojas man pasakojo, jog V. Šatalinas gyręsis, kad keturi kareiviai užgriuvo Mešką giliai miegantį, surišo ir tik tada partizaną pavyko išbudinti. Įlipo trobon, praardę stogą.

MGB Rumšiškių vlsč. būstinėje Mešką atpažino stribai Ona ir Aleksas Drumstai. Sako, kadaise Oną už apkalbas Meška mušęs gumine lazda. Tardymui Mešką išvežė į Vilnių. Prasidėjo kankinimai, žiaurumas.

Meška kelias savaites sakė nieko nežinantis apie savo draugus, nurodė tik tai, kas jiems nepakenktų. Tačiau kova jau pralaimėta. Visu kankinimus jaunas vyras pernešė, draugų neišdavė.

Meškos byla 1947 10 27 persiunčiama ypatingam pasitarimui prie MGB SSSR, o lapkričio 22 d. protokolu Nr. 46 už dalyvavimą „antitarybinėje nacionalistinėje ginkluotoje gaujoje ir teroristinių aktų vykdymą nuteisiamas 25 m. kalėjimo". Pirmieji metai praeina Pečiorlage. Po Stalino mirties, 1960 m., Meškos byloje buvę partizanai B. Genelis ir B. Steponavičius perteisiami, sutrumpinant jiems kalėjimo laiką iki 15 m. (buvo nuteisti po 25 metus kalėjimo). Archyvo bylose Meškos prašymo perteisti ir bausmės sutrumpinimo dokumentų nėra. Išliko 1957 04 17 d. Pabaltijo apygardos karinio prokuroro raštas, kad R. Randžio byla grąžinama į Lietuvos SSR KGB archyvą ir stebėjimo laikas nutraukiamas.

Galima daryti išvadą kad iki tos dienos, tai yra apie 1957 m., R. Randis-Meška žuvo. Kitaip nepavadinsi 32 metų vyro mirtį.

Partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas amžiumi buvo vienas iš vyriausių. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas. Gimė 1905 m. Livintų geležinkelio stotelėje (Rumšiškių vlsč.). Kaimas buvo išsibarstęs, apsuptas miškų. Taparauskų šeimoje augo 9 vaikai - dviejų motinų, nes mirus žmonai, našlaudamas tėvas vedė antrą kartą.

Nepriklausomybės paskelbimo metais Antanas buvo dar paauglys, tačiau jo vaikiška širdelė pritarė Lietuvos atgimimui. Vėliau buvo jaunalietuvis, šaulys. Dalyvauti šiose organizacijose skatino tik meilė savo kraštui. 1926-1927 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui vėl grįžo į Livintus. Tėvelio Antano ūkio žemės neužteko, todėl pasidavė į miškų darbus. Paskui dirbo eiguliu. 1944 m. vasaros pabaigoje, kai sovietinė kariuomenė gaudė naujokus, pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui, nors jo mobilizacija nelietė. Manė, išgelbės kaimo vyrus nuo žūties sovietinėje armijoje, kol ateis išvaduotojai. Susirado dar kelis pažįstamus vyrus. Iš pradžių buvo būrio vadas. Antano Taparausko-Kirvio būrį sudarė septyni kovotojai: Jonas Čiurinskas-Pilėnas (Pelėnas), Juozas Čiurinskas-Puntukas, Vincas Drulia, Jokūbas Sidaras-Tarzanas iš Livintų, Pranas Čiurinskas ir Kazys Leikauskas-Samanis iš Medinų k. Paskui Kirvis tapo DKA A rinktinės kuopos vadu.

Jo būrys į didelius mūšius nestojo, daug kartų išvengė kraujo praliejimo gal todėl, kad kovojo iš vaikystės pažįstamose vietose, aplinkui buvo dideli miškų masyvai, sunkiai privažiuojami keliai: tikras Rumšiškių valsčiaus užkampis. Taip nuolatiniuose rūpesčiuose ir pavojuose, kovose ir pasitraukimuose prabėgo dveji metai...

Kai Mackūnų miške apsigyveno partizanai, bunkeris buvo įrengtas dar ne iki galo - neužbaigtu priekiu. Ilsėtis nebuvo kada: vieni dirbo, kiti ėjo sargybą. 1945 11 19

sugulti. Nubėgo vyrai iki kvartalo linijos, čia sumėtė pėdsakus ir dingo persekiotojams iš akių. Tačiau Jonas Čiurinskas ir Kazys Leikauskas pasuko kita kryptimi, kur jų laukė kareivių pasala. Kaziui pasisekė pabėgti, o Joną rado žuvusį išvartoje prie Mackūnų k. Kareiviai spygliuota viela surišo žuvusiems rankas, pervėrė kartis, kad lengviau būtu nešti iki mašinos. Atvežė į Kaišiadoris ir numetė aikštėje. Deja, tame mūšyje žuvusiųjų palaidojimo vieta nežinoma, nors manoma, kad daugumą partizanų lavonų vežė į Kaišiadorių durpynėlyje esančią duobę (prie buvusios pieninės). Manoma, kad ten ilsisi dešimtys bevardžių ir įvardintų kovotojų...

Likę gyvi vyrai pakriko. Slapstėsi, kur tik išmanė. Vincas Drulia pasiekė net Žemaitiją tačiau kalėjimo ir ilgų katorgos metų neišvengė. Greitai buvo suimti Jokūbas Sidaras ir Kazys Leikauskas.

Prasidėjo represijos prieš partizano Kirvio gimines. [ Norilską, Karagandą Archangelską dar 1946 m. buvo ištremtos seserys Marija (g. 1923 m.), Elena (g. 1906 m.), Domicėlė (g. 1908 m.). Štai jauniausioji sesuo Magdalena Taparauskaitė-Daina (g. 1929 m.) kovų metu šelpė partizanus medikamentais, tvarkė uniformas.

rytą partizanas Pranas Čiurinskas buvo išėjęs su užduotimi, todėl, galimas dalykas, kad kareiviai pagal jo pėdas ir atsekė bunkerį. Kita vertus, galima galvoti ir apie išdavystę dėl to, kad labai jau tiesiai link bunkerio ėjo kareiviai, sustojo nuo jo nepavojingame jiems atstume.

Tą ankstų rytą partizanai girdėjo prie upelio šaudant, kai kareiviai užpuolė tariamą Žalio Velnio štabą Livintuose. Vincas Drulia patarė ir jiems trauktis, tačiau Kirvis nesutiko, sakydamas, kad iššaudys visus kaip zuikius, nes nežinoma situacija, kareivių dislokavimo vieta. Po kiek laiko šaudymas priartėjo. Trauktis jau buvo per vėlu. Prisileidę kareivius arčiau, partizanai paleido automatų serijas. Kareiviai atidengė pragarišką ugnį gal kiek iš nevilties dėl patirtos nesėkmės puolant štabą. Pirmas žuvo vadas Kirvis, šaudęs iš automato. Jonui Čiurinskui prie bunkerio sužeidė ranką. Kiti nutarė trauktis. Vincas Drulia, Juozas Čiurinskas, Jokūbas Sidaras ir Pranas Čiurinskas atsišaudydami bėgo link Baurų. Juozas Čiurinskas turėjo lengvą vokišką kulkosvaidį, kiti - automatus, tad jų šūviai privertė kareivius

Livintų k. buvo 47 sodybos, gyveno jame 194 gyventojai. Livintai, Beištrakiai (70 sodybų bei 290 gyv.) ir Pašuliai (46 sodybos, 192 gyv.) buvo netoli nutolę vienas nuo kito, tad šių vietovių vyrai bendravo, draugavo.

Livintų apylinkes buvo pamėgęs pats Žalias Velnias. Čia ne kartą glaudėsi DKA štabas, buvo nustatyti geri ryšiai, svetingi ūkininkai. Šiame krašte buvo bene didžiausi miškų masyvai, kartais klampūs, šlapi, tačiau partizanai žinojo visus takus ir takelius. Reikalą kiek „gadino" einantis geležinkelis į Jonavą ir Kaišiadoris, kai galėdavo netikėtai pasirodyti kareiviai, tačiau jis buvo nuolat stebimas. Čia dažnai atklysdavo partizanai ir iš kitų vietovių jei reikėdavo dėl kažkokių priežasčių palikti savo gimtąsias vietas.

NKVD žinojo, kad Livintų apylinkėse glaudžiasi daug partizanų ir organizuodavo čekistines operacijas. Sako, tik būdavo jiems sunku verbuoti vietinius gyventojus, nes beveik kiekvienas jų miške turėjo šeimos narį, giminaitį. Tačiau šiose vietovėse buvo daug mūšių, netekčių.

1945 09 04 rytą, auštant, kareiviai pagal tikslias agentų žinias atvyko į šalia Livintų buvusį Beištrakių mišką. Žuvo vietinis partizanas Stasys Drulia-Trimitas (g. 1914 m.), tačiau priėjo rasta rašomoji mašinėlė ir šūsnis antisovietinių lapelių. Tai paskatino pasitelkti papildomas kareivių pajėgas. Jau rugsėjo 15 d. kariuomenė aptiko

18 partizanų būrį. Įvyko atkaklus mūšis, kurio metu žuvo Stasys Vinickas-Raistas (g. 1917 m.), buvęs Meškos būrio vado pavaduotoju, ir Jonas Blaževičius-Štrilinkas iš Pyplių. Gavę pastiprinimą, kareiviai ilgai persekiojo partizanus Praną Steponavičių-Laimutį, Zigmą Leikauską-Kurapką Albiną Čėsną-Jaunutį, Kazį Kurnaitį ir paėmė gyvus.

Agentams pranešus, 1945 07 19 kareiviai tarp Būdos ir Livintų aptiko partizanų stovyklavietę. Puolimo metu, jų nelaimei, ten buvo partizanai. Žuvo 4 vyrai, iš kurių atpažintas vienas - Kazys Mikulis-Deržulis (g. 1924 m.) iš Prazariškių k., Žaslių vlsč. Stovyklavietėje rasta drabužių ir maisto produktų, mūšio metu nukautas rusų karininkas.

Kaišiadorių stribai 1946 05 21 „medžiojo" Beištrakių k. Krūmyne pastebėjo įtartiną žmogų, kurį nušovė. Tai buvo partizanas Henrikas Vėželis, partizanų siųstas dirbti milicininku. Jį išaiškinus, pasitraukė į mišką tačiau įkliuvo baudėjams, ieškodamas partizanų.

1946 metų viduryje, kuris buvo pats kritiškiausias DKA, šiuose miškuose, nuklysdamas į Strošiūnus ir Šilonis, veikė Bernardo Steponavičiaus-Milžino trisdešimties vyrų būrys.

Iš Livintų ir gretimų kaimų bėjau minėtų Kirvio, Aguonos būrių partizanų į miškus išėjo ir žuvo 12 vyrų. Politiniais kaliniais šiandien įvardijami 39 livintiškiai ir jų artimiausieji kaimynai. Buvo ištremta net 46 partizanų ir jiems prijaučiančių šeimų narių (iš Livintų - 15, Beištrakių k. - 19, Pašulių k. - 12 žmonių).

Baniškių k. tik už keturių kilometrų nuo Rumšiškių. Išsibarsčiusiame kaime 1947 m. buvo 64 sodybos, 266 gyventojai. Žmonės didžiavosi, kad 1919-1920 m. nepriklausomybės kovose dalyvavo ir praliejo kraują Jonas Adomavičius. Šlapi miškai, Tinklaraisčio upelis, klampios apylinkės. Čia vietą rasdavo vietos ir aplinkinių kaimų kovotojai. Globojo juos ir daugiavaikė mažažemių ūkininkų Vinco Pabiržio (g. 1875 m.) ir Elžbietos Ulozaitės (g. 1888 m.) šeima, čia jie rasdavo prieglobstį. Tačiau vistik į stribus išėjo trys broliai Kepežinskai: Stasys, Kazys ir Zigmas.

Nelaimės Pabiržių šeimos irgi neapleido. 1944 m. vasarą pagal rusiškos valdžios skelbtą mobilizaciją bijodamas užtraukti nelaimę šeimai, brolis Zenonas atvyko į Kauno karinį komisariatą susiruošęs keliauti į frontą. Žinojo, kas jo laukia toje karo mėsmalėje, tačiau kitos išeities neturėjo. Kaip tik čia sutiko du pažįstamus iš savo krašto, kurie patys nutarė ir įkalbėjo vaikiną geriau eiti į mišką ir laukti išvaduotojų, nei paguldyti galvą okupantų pusėje. Tad trise traukiniu grįžo į Pamierio stotelę, nutarė slapstytis kartu. Netoli tėviškės, pas vieną Baniškių ūkininką išsikasė bunkerį ir ieškojo kelių susisiekti su būrio vadu Petru Klimavičiumi-Uosiu. Tačiau ryšių rasti nepavyko.

Pabiržių šeimoje Baniškėse likę tik patys mažiausieji vaikai. Alfonsas, jo sesuo, būsimoji rašytoja Eleonora, gyvena Kaune, tačiau jie su nerimu žvelgia į savųjų tragedijas. Po kurio laiko Eleonora, sužinojusi apie tai, kad brolis slapstosi bunkeryje, ryžosi jį aplankyti: manė, stribai ir kareiviai nekreips į ją, invalidę moterį, dėmesio. Taip ji laimingai atvyksta traukiniu iki Pravieniškių, o paskui pėsčiomis pasiekė Baniškes, susirado ūkininką, pas kurį slapstėsi brolis. Pavyko perduoti maistą, drabužius, tačiau Zenono nepamatė. Perdavėjai šeimininkas tik kruvinus marškinius ir paragino greičiau važiuoti namo... Taip nežinioje praėjo pora metų. Paskui Eleonora sužinojo, kad brolį suėmė, o "trojka" nuteisė ilgus metus kalėti. Išvežė į tolimą Sibirą. Ten, sako, dalyvavo kalinių sukilime ir 1948 09 13 žuvo.

Pabiržiai 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą Jarcevo r., Kosovo gyv. Galima numanyti, kad ne už tai, kad šeima turėjo 15 ha žemės, o dėl sūnaus Zenono arešto. į Lietuvą jie grįžo tik 1955 m. Deja, sujauktoje sodyboje Baniškėse gyveno kiti žmones, ūkiniai pastatai buvo sugriuvę, o ir tokių valdžia jiems negrąžino. Teko glaustis pas sūnų Alfonsą Kaune, paskui gyveno Kačerginėje pas brolio Izidoriaus vaikus.

Izidorių Tuškevičių, gerą ratų meistrą kaip įprasta, Rumšiškių miestelio žmonės vadino Račiumi, o vaikus - Račiukais. Sūnus Pranas buvo šaukiamo į sovietinę kariuomenę amžiaus, tačiau tarnauti okupantui nenorėjo ir slapstėsi. Jam buvo sukakę devyniolika metų, iš Kaišiadorių amatų mokyklos, kurioje mokėsi būti stalium, grįžo namo.

Likę be užsakymų, tėvas ir sūnus uždarbiavo kuldami ūkininkų javus. Tą dieną jiedu darbavosi pas Bareiką Bartkūnuose. Grįždami namo, prie Dovainonių k. pamatė, kad kelią užtvėrė rusiškos tanketės. Pranas pradėjo bėgti, bet po tėvo riksmo vaikinas suprato, kad kulka jį pavys. Sustojo, palaukė, kol privažiavo kareiviai. Tėvą paleido, o Praną nusivedė į Antakalnio k. vielomis aptvertą aikštelę, kur buvo saugomi naujokai.

Sekė kelionė į frontą. Kaunas, Jarcevas, Smolenskas, Gaižiūnai. Jauni vyrai sumanė pabėgti. Simas Jakubauskas praardė vagono sienoje skylę ir atidarė duris. Vienas po kito pradėjo šokti iš vagono. Buvo 1945 metų sausio mėn. vakaras, vietovė prie Lentvario. Nustatė vakarų kryptį ir bėgo visą naktį, tikėdamiesi atsidurti pakaunėje. Atokvėpio minutę išsiaiškino, kad atsidūrė Rūdiškėse, sutiko gal 30 partizanų būrį, tie nurodo kelią. Prie Bijautonių vėl susitinka partizanus, tačiau du iš jų Pranas pažįsta -su jais kartu mokėsi amatų mokykloje. Milžinų kaime, sudegusioje Marčiaus Grėbliausko sodyboje, šeimininkas juos pavaišina pienu. Iki namų buvojau netoli.

Sugrįžo į Užtakus Pranas ne vienas, o su draugu iš Kauno. Kluone susitvarkė seną slėptuvę. Izidorius Klimas nuvažiavo į Kauną ir parvežė draugui drabužius. Po kurio laiko Pranas liko vienas.

1945 m. sausio mėnesį Rumšiškių valsčių užpuolė partizanai, atplaukę iš kairiosios Nemuno pusės. Tai buvo Saulės būrio vyrai, tarp kurių buvo ir rumšiškietis Jonas Lietuvninkas. Bandyta užpulti stribyną nuo kapinių pusės, tačiau operacija nepasisekė. Tokiu neramiu metu ir grįžo namo Pranas Tuškevičius.

Neužilgo susitiko su partizanų būrio vadu R. Randžiu-Meška. Pasipasakojo savo bėdas ir ketinimą gyvas rusams nepasiduoti, parodė turėtą pistoletą. Susitarė susitikti pas Ulozą vadinamą Kazoku, Pamieryje.

Sutartą dieną sodyboje buvo 4 partizanai. Meška prasitarė, kad partizanai didelių problemų neturi, nes rusams viskas sprendžiasi Rytprūsiuose. Vietos milicininkų tarpe yra savų žmonių, kurie apie pavojus praneša. Jau daug vėliau Pranui pasakys, kad tai Antanas Grinevičius ir Kazys Makarevičius. Einant namo, Pranas pakliuvo į milicijos įgaliotinio Ipolito Balinsko paruoštą pasalą. Per akimirką jis pasijuto esąs prieš šautuvų vamzdžius. Surištomis rankomis jis buvo nuvežtas į Kauno saugumą. Kad Pranas Tuškevičius dezertyras ir liaudies priešas, saugumiečiai jau žinojo. Tardytojas nurodė du kelius: mirtis lageriuose ar lengvas darbas Rumšiškių milicijoje. Prisiminęs pokalbį su Meška ir norėdamas apgauti saugumiečius, dvidešimtmetis vaikinas pasirinko antrąjį kelią, ketindamas pirmai progai pasitaikius sprukti miškan.

Ignatavičiai gyveno Kapitoniškėse, poros kilometrų atstume nuo Rumšiškių nutolusiame kaime. Pranas draugavo su jų dukra Veronika, todėl šeima ir užleido vaikinui laisvą kampą, nors žinojo, kad čia dažnai lankosi jų žentas partizanas Kazys Grėbliauskas-Vaidevutis iš Žvirblio būrio. Aštuoniolikmetis Kaziukas buvo kilęs iš Amalių k., Petrašiūnų vlsč. Greitai jiedu susitiko. Vaikinas buvo su naujutėle Lietuvos kario uniforma, gražiais garbanotais plaukais ir trumpavamzdžiu automatu. Vėliau Pranas susitiko su Meška ir jo vyrais - Spurga, Žilvičiu, Klajokliu.

Susitarė, kad į būrį neskubės, o eis tarnauti stribu. Paprašė raketinio pistoleto, šovinių. Tada rusų kareiviai iš Vokietijos į Rusiją varė gyvulius, todėl su malonumu ginklus ir šovinius keitė į bet ką. Ilgai niekas iš NKVD nesuprato, kodėl Prano Tuškevičiaus budėjimo metu nebūna susidūrimų su partizanais, sveiki ir gyvi grįžta agitatoriai ir pyliavų rinkėjai.

Pirmieji nepasitikėjimo požymiai juo milicijoje atsirado netikėtai. Stribai Milžinų k. atsitiktinai užėjo į Emilijos Jočiūnaitės trobelę. Šeimininkų nebuvo, tačiau ant stalo pamatė atverstą „Tiesą", o joje Stalino portretą su išbadytomis akim. Milicijoje buvo nutarta merginą

areštuoti. Pranas sumanė gelbėti žmogų. Nuėjo į Milžinus perspėti, kad Jočiūnaitė pasislėptų, nes žinojo, jog nutarta ją areštuoti. Tačiau šeimininkės nerado. Užėjo pas kaimynystėje gyvenusią Oną Kazakevičiūtę, prašydamas, jog toji perspėtų. Tik nežinojo, kad O. Kazakevičiūtė buvo NKVD užverbuota ir vadinosi ten agente „Saulutė". (Emilija 1946 04 08 buvo suimta ir nuteista 8 metus kalėti.)

Jau kitą dieną MGB Rumšiškių valsčiaus viršininkas V. Šatalinas uždarė Praną Izidoriaus Navicko troboje, kur gyveno milicijos valdžia. Kamarėlė lyg ir nepritaikyta kalėjimui. Pranas laisvėn išeina kartu su lango rėmu. Bando susirasti partizanus, tačiau lyg tyčia jų neranda. Tada pasisekė incidentą užglaistyti.

Veronika Ignatavičiūtė irgi buvo partizanų pagalbininkė. Pranas ir Veronika susituokė 1947 05 05, nors aplinkinių žmonių Pranas buvo laikomas stribu.

1948 m. liepos mėn. pas Ignatavičius Prano suimti atėjo milicijos leitenantas Dambrauskas su pavaldiniu. Ginkluoti, pikti bandė surišti rankas ir atvesti į štabą bet buvo patys nuginkluoti. į miliciją jis nuėjo pats, tariamai įrodęs, kad jo bėdos, tai tik nemaloniai susiklostę aplinkybės. Tardė ilgai, tačiau netikėtai paleido. Matyt, enkavedistai norėjo susekti Prano ryšius su dar keliais išlikusiais partizanais. Tai supratęs, Pranas laikėsi nuošaliai, kartas nuo karto vis dar užsukdamas į stribyną. Reikėjo girdyti viršininkus su proga ir be progos, kai jų nuotaikos būdavo geros ir blogos. Perduodavo butelius arba pats gerdavo su enkavedistais ir skrebais.

1948 10 07 prie jo priėjo Jonas Gagas iš Aštrago kaimo ir pareiškė, kad telkia kovotojus užpulti miestelį, išvaikyti stribus ir sunaikinti dokumentus. Apie Praną viską žinantis ir juo pasitiki. Ginklų šiek tiek turi, parūpins dar. Pasižiūrėjo Pranas į energingai įrodinėjantį žmogų ir sutiko. Tačiau neapgalvotas sumanymas žlugo.

Po kurio laiko į namus atėjo Aleksas Drumstas ir liepė eiti į stribyną. Pasiėmė Pranas du butelius naminės ir nuėjo, tačiau mano sugrįžo tik po 10 metų.

Pradžioje juos tardė MGB tardytojas vyr. leitenantas Tomas Zelionka, su kuriuo po kalėjimo ilgus metus Pranas gyvens Rumšiškėse beveik kaimynystėje. Paskui išvežė į Kaišiadorių saugumą. Liutviną užkankino, o ką išgyveno Pranas, sunku ir apsakyti. Laikė rūsyje, per tris sprindžius vandenyje. Po šešių parų nuo kulnų nusmuko padai, kūnas nuo sumušimų ištino. Prižiūrėtojai į vyro nusiskundimus tik rankomis numodavo, nes jo kančios jiems teikė džiaugsmą.

Pranui Tuškevičiui-Račiukui pagal tris straipsnius buvo paskirta 25 metus kalėti. Kalėjo Irkutsko srities Angarlago kalėjime, kuriame išbuvo iki 1958 05 11.

Gyvenome Mackūnų k., Rumšiškių vlsč., vargingai. Sesuo Marijona (g. 1924 m.) jau buvo nutekėjusi į Livintų k. už kalvio Igno Čiurinsko, o aš su kita sese Aldona (g. 1932 m.), broliu ieškojome kelių išgyventi. Prano Jaromsko-Perkūno partizanai dažnai užsukdavo ir į mūsų sodybą. Su Pranu buvome gerai pažįstami: lankę tą pačią

mokyklą, mus mokė ta pati mokytoja Julija Zabarauskienė. 1946 m. tapau partizanų ryšininkė, suteikė Rūtos slapyvardį. Kai Perkūnas iš mūsų apylinkių netikėtai dingo, būriui pradėjo vadovauti Vaidotas. Talkininkavau jiems toliau. Dažniausiai siuntė į Kauną ir aplinkinius valsčius įsigyti medikamentų, nešiau žinias ir paketus Riešutui per jo brolį Alfonsą Gurską, susitikdavau su ryšininkėmis Narsute iš Kaugonių, Teodora iš Kauno. Visas kaimas žinojo apie mano veiklą, tačiau taip darė daugelis mackūniškiečių. Partizanų priesaiką daviau atvažiavusiam iš Vilniaus Vėjui.

Man padėjo seserys Aldona ir Marijona, slėpdamos partizanus, perspėdamos juos apie stribų pasirodymus apylinkėje, važiuodamos su užduotimis į nurodytas vietas.

Asmeninis gyvenimas irgi lengvas nebuvo. Netekau tėvų, blaškėsi gyvenimo mėtomas brolis. 1947 03 14 pagimdžiau mergaitę, kurią Kampiškių bažnyčioje pakrikštijome Birute. Manimi susidomėjo stribai. Sekė, beldėsi į duris, ieškodami pasislėpusių partizanų. Galop iškvietė į Kaišiadoris. Nuvažiavau. Iškėlė sąlygą bendradarbiauti, kitaip žadėjo teisti. Bandžiau su jais žaisti, paprašiau laiko pagalvoti. Tariamai sutikau, todėl jie mane paleido. Buvo rugpjūčio mėnuo. Visas pasaulis suskilo.

Vieną dieną atėjo pas mus Jonas Čiurinskas, Vaidotas, Smarkuolis, kuopos vadas Vėjas ir jo ryšininkė Elena Paškevičiūtė. Pasisakiau apie savo bėdą. Jie manim patikėjo ir nutarė, kad reikia dingti iš tėviškės. Pažadėjo gauti netikrus dokumentus, surasti Vilniuje kambarį ir su dukrele ten įkurdinti. Surado Girelės k., Rumšiškių vlsč., rusų tautybės žmogų, kuris sutiko laikinai prižiūrėti mano dukrelę. Birutei tada jau buvo pusantrų metų. O tam globėjui už vargą, ir kad mergaitė gautų pieno, nuvedžiau savo karvę. Pati išėjau į Vaidoto būrį. Seserys Aldona ir Elvyra išbėgo iš namų ir slapstėsi. Nepilnametės pradėjo sunkiai dirbti Palemono plytų gamykloje.

Iš pradžių glaudžiausi pas Oną Grigaliūnienę Šlienavoje, prie Kauno. Šiame kaime gyveno Vaidoto dėdė, todėl gerai pažinojo šią šeimą. Grigaliūnas tada jau buvo areštuotas. Man padirbo dokumentus Onutės Griga-liūnaitės pavarde. Buvo laikas, kai partizanus mūsų krašte galėjai ant pirštų suskaičiuoti. Šlienavoje nuolat negyvenau, o vykdžiau partizanų užduotis, paslapčiom pareidavau į namus. Dažnai susitikdavau ir praleisdavau daug laiko su paskutiniais besislapstančiais tų apylinkių partizanais iš Jono Čer-

niausko-Vaidoto būrio, turėjome bunkerius Mackūnuose ir Užtakuose. Mūsų tarpe buvo Vytautas Janavičius-Varpas, Pranas Ulozas-Bevardis, Petras Vainius-Sakalas.

Vieną 1947 m. pabaigos dieną grįžau namo. Po kurio laiko per langą pamatėme atvažiuojančių stribų vežimą. Buvau be batų, nusimetusi žieminius rūbus, nes norėjau nusiprausti ir pasikeisti apatinius drabužius. Išbėgau į lauką pusnuogė ir basa. Iki bunkerio - gal 3 kilometrai, nebijojau sušalti, tačiau stribo kulka pervėrė man koją. Pajutau karštį, bet tarsi neskaudėjo. Be kvapo atbėgau į saugią vietą ir pamačiau, kad kulka kiaurai pervėrusi koją kraujuoja. Taip kelis mėnesius gydžiausi sužeidimą. Turėjome partizanines vaistinėles ir mokėjome nelaimės atveju sau ir kitiems suteikti pirmąją pagalbą. Gydžiausi ir slapsčiausi savo kaime pas Jugasę ir Zigmą Pūkelius.

Gerai pamenu tą vakarą kai Užusalių apylinkėse sužeidė Joną Ožeraitį-Vaidotą. Smarkuolis, Vaidotas, Bevardis ir aš grįžome iš Kėdainių, kur buvome susitikę su vietos partizanais. Pavargome, tad jau paryčiui užsukome į sodybą. Mes likome stovėti atokiau, o Vaidotas priėjo prie trobos, pasibeldė į duris. Atsiliepusiam vyrui paaiškino, kad esame partizanai, paprašė atsigerti ir kokio nors maisto. Vietoje pagalbos, pasigirdo šūviai. Peršovė Vaidotui abi rankas. Pribėgome priėjo, pradėjome šaudyti ir mes. Kol Smarkuolis ieškojo vežimo ir arklio sužeistajam į saugią vietą išvežti, man teko rūpintis Vaidotu. Tada laimingai pasiekėme mano sesers namus. Vėliau iškeliavome į bunkerį Užtakų k., kur laikėsi ir Jono Černiausko partizanai. Taip atidardėjome apie 25 km. Buvau visa kruvina, tai šeimininkė davė savo sijoną, išvažiavau į Kauną ieškoti medikų pagalbos. Vaidotą paguldėme į Žydų ligoninę, o aš pradėjau domėtis savo vaiku, ieškojau jo po vaikų namus, prieglaudas. Ilgai ligoninėje būti Vaidotas bijojo, tad pervežėme į butą Melnikaitės gatvėje, o iš ten po poros savaičių jis iškeliavo į Vilnių.

Miškuose buvusiems partizanams buvo labai sunku. Tad iš trijų būrių likučių -Jono Černiausko-Vaidoto šeštojo, J. Ožeraičio antrojo ir V. Janavičiaus-Varpo penktojo -susijungėme į vieną. 1948 m. vasarą mus kartais aplankydavo apygardos vado pavaduotojas P. Žičius-Vėjas, tada gyvenęs Vilniuje. Sakė, kad ruošiamas visos Lietuvos partizanų susirinkimas, kuriame reikia nuspręsti, ką daryti toliau, nes padėtis sunkėja. Kartą atvažiavo Vėjas su ryšininke E. Paškevičiūte ir pranešė, kad bus kviečiamas mūsų apylinkių partizanų susitikimas. Nurodė tikslią susitikimo datą ir vietą: rugsėjo 16 d., Grikšelių sodyba. Perspėjo, kad nebijotume, jei dalis partizanų į Naujasodžio k. ateis rusų kariškomis uniformomis, jų bus daug. Dar paklausiau, kodėl su rusiškom uniformom? Tai esą

tik gera maskuotė. Paprašė apie tai pranešti Vincui Čiurinskui, sergančiam Juozui Čiurinskui, kitiems partizanams, nes tuo metu nebuvo Smarkuolio ir Drebulės. Smarkuolio sirgo motina, tai jiedu buvo išvykę jos lankyti. Po Vėjo išvykimo aš raginau vyrus neiti į tą susitikimą, nes tai galinti būti provokacija. Labai jau ilgai mes buvome įtikinėjami visi į vieną vietą susirinkti ir nieko nebijoti. O juk tuo metu atokiame Grikšelių vienkiemyje, prie pat Palemono, ramybės nebuvo. Mes gerai žinojome šią šeimą: senoji Kuprėnienė dažnai iškepdavo bulvinių blynų ir sakydavo, kad už mus kasdien meldžiasi, prašo Dievo mums apsaugoti. Grikšelių dukrelė buvo dar moksleivė, vaikščiojo su uniforma, bet padėdavo platinti spaudą atlikdavo ryšininkės darbą. Bet J. Černiauskas su J. Ožeraičiu nutarė vykti. Ožeraitis jau buvo Vilniuje ir į partizanų "susirinkimą" pavėlavo, tad liko gyvas. Ir aš iš stovyklos į Naujasodį neišėjau laiku, nes laukiau trijų vėluojančių partizanų. Žinia, kad ten buvo nužudyti partizanai, mus pasiekė vėliau. 1948 m. rugsėjo pabaigoje į Vilnių "legalizuotis" išvykau ir aš su padirbtais dokumentais Onos Grigaliūnaitės vardu. Atvykusi į Aviečių gatvę, jau radau Vaidotą kuris mokėsi vairuotojų kursuose, rinktinės vado Uosio žmoną Aldoną Klimavičienę. Uosis šiame bute nesilankydavo, o Vaidotas lankė vairuotojų kursus. Vėjas tuo metu jau buvo suimtas, nors mes to ir nežinojome. Namas buvo geležinkelio stoties rajone (dabar - Vandentiekio g.), dviejų galų. Viename gyveno lenkų tautybės moteris su sūnumi, kitame - dviejuose kambariuose partizanai. Labai daug kas ateidavo ir išeidavo, net nepažįstami, tai dabar suprantu, kad buvome akylai sekami.

Ir vėl nelaimė: stribai susekė dukrelės Birutės gyvenamą vietą. Jie nuvažiavo į Girelės k. ir atėmė vaiką iš globėjų. Kaip pamestinukę ją įkurdino vaikų lopšelyje Kaune. Su seserimi Aldona ėjome į tą lopšelį-darželį Vilijampolėje jos ieškoti. Tik jos ten nebuvo. Nakvojau Šančiuose pas ryšininkę M. Melnikaitės gatvėje. Mums buvo pasakyta, kad ten partizanų konspiracinis butas, tačiau tai buvo MGB kontroliuojamas objektas. Čia mane ir suėmė. Tai įvyko 1948 m. spalio 21 d. Aldonos su manimi nebuvo, tad ji liko nesuimta. Tą pačią dieną Vilniuje buvo suimtas ir J. Ožeraitis-Vaidotas. Sesuo, sužinojusi apie mano areštą nuvažiavo į Vilnių apie tai pranešti Vaidotui. Deja, tas butas Aviečių gatvėje buvo užplombuotas, o išėjusi namo šeimininkė pasakė, kad čia jau niekas negyvena.

Ilgai mane tampė po kalėjimus. Bandė užverbuoti, smarkiai mušė. Pasakojau netiesą vaizdavau palūžusią ir vedžiojau kareivius po senus bunkerius. Neišdaviau nei vieno ryšininko ar rėmėjo, teisinausi, kad būryje tik valgį gaminau ir skalbiau. Kaišiadoryse tardytojas Kiseliovas parodė man nuotrauką kurioje visi devyni žuvę Naujasodyje Vaidoto partizanai buvo susodinti pusračiu, apsikabinę vieni kitus už pečių, jų kūnai ir galvos raudonavo nuo sukrešėjusio kraujo. Išsigyniau, sakiau, kad nepažįstu, man pasidarė bloga...

Nuteisė 10 metų kalėti ir dar 5 metus tremties. Išvežė į Taišeto lagerį Krasnojarsko krašte.

Grįžau iš lagerio tik 1956 m. liepos mėn. ir atsidūriau pas seserį Valeriją Kaune. Išmokau siuvėjos amato, daug dirbau. Su likimo draugu Jonu Užupiu iš Šakių 1958 m. sukūrėme šeimą išauginom sūnų, dukrą. Dingusios Birutės atminimui paėmėme iš vaikų namų ir išauklėjome nuo devynerių metų Janiną.

Kuomet statė paminklą Naujasodyje, dėl šeimos nelaimių negalėjau dalyvauti jo pašventinime. Vėliau su Miku Černiausku, Jonu Ožeraičiu susidėjome pinigus ir sutarę su J. Venskevičiumi ir A. Švenčionių iškalėme žuvusiųjų pavardes, nes jų tiksliai niekas nežinojo.

Visus tuos dešimtmečius galėjau tik svajoti apie susitikimą su savo pagrobtuoju vaiku. Tik 2002 m., po to, kai pasakojimas buvo atspausdintas „Kauno dienoje", į mano klyksmą atsiliepė kelios moterys. Viena jų ir buvo mano dukra Birutė. Susitikom su ja po 55 metų. Ji papasakojo, kad tikrai vaikų namuose gavo Valentinos Grigorjevnos Petrovos pavardę, buvo Antaninos Mažulienės įvaikinta. Pasirodė, jog moteriškei reikėjo tik įvaikinimo fakto, kad anksčiau išeitų iš įkalinimo įstaigos. Po to Birutę augino Raseiniuose Antaninos tėvai Nestickai, tapę jos globėjais. Vėliau gyvenimas mergaitę vėl atvedė į Kauną kur gyveno nuomojamame kambaryje, baigė mokyklą pradėjo studijuoti Šiauliuose. Tik likimas dukrai vėl buvo negailestingas: per avariją susižeidė, tapo invalidė. Pradėjo bendrauti su iš Livintų k. kilusiomis Antanina ir Ona Drulytėmis, slaugė jas, kaip ir jau mirusį jų brolį partizaną. Tarsi jai kas būtų pakuždėjęs, kad ji yra to krašto ir tos aplinkos vaikas...

1944 m. rudenį Rumšiškių vlsč. partizaninę veiklą pradėjo būsimas A rinktinės 2-ojo bataliono vadas Jonas Neicelis-Šarūnas iš Kauno, buvęs Vietinės rinktinės viršila, po tardymų paleistas.

1944 m. suimtas ir už ryšius su partizanais nuteistas Užtakų k. gyventojas Andrius Gelažius (g. 1901 m.). Mirė Gorkio kalėjime. Po trijų metų nuteista ir jo duktė Genė (g. 1928 m.).

1945 09 19 kareiviai, žvalgydami Beištrakių mišką susidūrė su 18 partizanų grupe. Mūšio metu žuvo Stasys Vinickas-Raistas ir Jonas Blaževičius-Štrilinkas, suimti Pranas Steponavičius-Laimutis, Zigmas Leikauskas-Kurapka, Albinas Čėsna-Jaunutis ir Kazys Kurnaitis.

1946 m. buvo suimtas Zigmas Vilčinskas iš Aleksandruvkos k. (g. 1930 m.). Jaunuolis buvo laikomas Lukiškėse iki pat 1950 m. Jo brolis Stasys (g. 1921 m.) 1945 m. buvo nuteistas ir kalėjo Vorkutoje.

1947 09 19 po agentės pranešimo Antakalnio k. suimtas partizanas Zigmas Žičius-Galiūnas. Jis turėjo padirbtus dokumentus ir buvo neginkluotas.

1948 02 14 Leliušių k., Meilučio sodyboje, buvo apsupti du vyrai. Martynas Kuliešius-Ąžuolas (g. 1925 m.) iš Žikaronių k., Semeliškių vlsč., žuvo, o antrasis pateikė pasą Benedikto Baukos vardu. Kareiviai greitai išsiaiškino, kad paso pateikėjas yra Bernardas Pūras-Žilvytis (g. 1916 m.) iš Vilionių k., Rumšiškių vlsč. Lageriuose ir tremtyje jis išbuvo 17 metų.

1948 04 13 savo namuose Vosyliškiu k. buvo nušautas Rumšiškių valsčiaus pirmininkas Aleksas Ivanauskas. Tais metais buvo ištremti 7 šio kaimo gyventojai.

1949 07 10 Rumšiškių stribai A. Lekavičius ir J. Petkevičius neblaivūs atėjo į Leliušių k. mokyklą, kur vyko jaunimo šokiai. Ten susiginčijo su J. Pūru ir jį nušovė. Grįžę į būstinę paskelbė, kad juos užpuolė partizanai. Su sėbrais grįžo į kaimą ir jį apšaudė automatų bei kulkosvaidžių ugnimi. Partizanų neradus, melas išaiškėjo.

1944-1949 m. žuvo, buvo ištremti, įkalinti 20 Milžinių k. gyventojų. Tada kaime buvo 39 sodybos, 166 gyventojai.

Iš nedidelio Uogintų k. (1945 m. gyveno apie 50 gyv.) įvairiu metu į stribus išėjo 13 vyrų, daugiausiai rusakalbiai. Už pagalbą jiems buvo nušauti 3 gyventojai ir „naujakurys" V. Meilutis. Už paramą partizanams buvo įkalinti ar ištremti 6 asmenys.

Vaclovas ir Domicėlė Vaicekauskai gyveno Dubelių k., Kaišiadorių vlsč., augino tris vaikus: Vaclovą (g. 1919 m.), Bronių (1921 m.) ir Bronę (1923 m.). Iš pradžių gyveno Būdos k., matyt, mamos Domicėlės Daukšaitės tėviškėje, kol apie 1920 m. nusipirko didelį, pusšimčio ha ūkį Dubeliuose. Vaikai mokėsi Neprėkštos pradžios mokykloje, Vaclovas dirbo ūkio darbus, o Bronius galvojo apie kario tarnybą. Dar 1938 m. kartu su pažįstamu iš vaikystės Pranu Petkevičium iš Būdos k. (vėliau tapusiu DKA A rinktinės bataliono vadu Kariūnu) išėjo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Pasirinko tarnybą husarų pulke Žaliakalnyje, Kaune, baigė puskarininkių mokyklą. Tarnavo 2-jame eskadrone vyresniuoju puskarininkiu, buvo drąsus, pareigingas. Vaclovas dažnai atvažiuodavo aplankyti brolio, vežiodavo jį į geležinkelio stotį, kai atostogaudavo.

1940 m. kariuomenei Bronius tapo nereikalingas. Sako, rusai pirmiausiai atleido savanorius, baimindamiesi jų patriotinių Lietuvai jausmų. Sugrįžo namo, slapstėsi, kol prasidėjo karas. Gavo šaukimą į vokiečių komendantūrą Kaišiadoryse. Nors tarnauti vokiečių kariuomenėje ir nenorėjo, tačiau teko išvykti prie Leningrado. Buvo vokiečių armijos jaunesnysis karininkas. Apie jo tarnystę šeima žinojo tiek, kad ateidavo kas mėnesį brolio Vaclovo vardu apie 600 markių, trečdalis jo algos. Tokia buvo tvarka, kad kareivio šeimai buvo siunčiami pinigai, kitą dalį gaudavo pats kareivis, o trečioji -kaupiama. Kai kartą pinigai neatkeliavo, suprato, kad kažkas broliui nutiko. Iš tikrųjų, 1942 m. Bronius buvo sužeistas. Po to apdovanotas, o gydymui išvežtas į Prancūziją. Pasigydęs vėl stojo į Berlyno gynėjų gretas, paskui buvo išsiųstas į Latviją, o iš ten sugrįžo namo.

Sulaukęs karo pabaigos, ėmėsi organizuoti būrį. Iš pradžių vaikščiojo su Kazimieru ir Stasiu Grendomis, Pranu Čėsna, Benadu Griesiumi. Prie jų pritapo atsilikęs vokiečių kareivis Jakas. Būryje buvo apie 13 partizanų, kurie užpuldinėjo kareivius. Bronius pasirinko Pirato slapyvardį, turėjo daug pagalbininkų, ryšininkų, rėmėjų.

Partizanas Pranas Čėsna-Žaibas (g. 1921 m. Dubelių k., Žaslių vlsč.) prisimena, kad besitęsiant karui su vokiečių kariuomenės daliniais, kai sovietiniai okupantai paskelbė jaunuolių mobilizaciją, kad papildytų 3-ąjį Baltarusijos frontą, Lietuvos jaunimas nepakluso. Jie grupavosi ir traukė į miškus papildyti savų partizanų gretas. Vyrai stribų ir raudonarmiečių buvo gaudomi. Dalis jų prievarta vežami tarnauti sovietų armijon, kiti tardomi, mušami, dingdavo be žinios. Pranas Čėsna, kaip ir jo kaimynai, pasuko į Antanaičių mišką, kur formavosi partizanų būrys, vadovaujamas Broniaus Vaicekausko. Būryje jau buvo Pranas Jaromskas, Pranas Stanislauskas, Kazimieras Griesis, Antanas Dzimidavičius, Pranas Dzimidavičius. Antanaičių dvare, Lomenių, Neprėkštos miškuose jie turėjo kelis gerai įrengtus bunkerius, tačiau dažnai nakvodavo vienkiemiuose pas pažįstamus žmones, pastoviai keisdami nakvynės vietą. Dauguma partizanų vilkėjo lietuvišką arba mišrią vokišką, rusišką kario uniformą buvo gerai

apsiginklavę iš okupantų įgyta ginkluote. Užpuldinėdami raudonarmiečių būrius, baugindami ir naikindami kolaborantus partizanai tikėjo, kad sulauks žadėtos pagalbos iš Vakarų ir vėl Lietuva taps nepriklausoma.

1944 10 10 B. Vaicekausko-Pirato būrys užpuolė 95 pasieniečius, norėdami atimti suimtuosius. Mūšio metu buvo nukauti du priešo kareiviai. Partizanams pavyko pasitraukti. Vidaus agentui buvo duota užduotis juos susekti. Kitą dieną išdavikui (Vaclovas Vaicekauskas teigia, kad tai Vincas Janušis) pavyko partizanus pergudrauti. Kaip kartas pas Bronių Vaicekauską atvyko trys Žalio Velnio žmonės. Remiantis archyviniais duomenimis, išdavikas turėjo „Greitojo" („Skorij") agentūrinį slapyvardį. Jam buvo duota užduotis atvesti būrio partizanus į kareivių pasalą. Tas atėjo į būrį ir pranešė, kad su juo nori susitikti kito būrio partizanai. Pranas

Čėsna dar bandė sulaikyti vyrus, sakydamas, kad tai gali būti provokacija. Tačiau vadas buvo per daug drąsus, kad paklausytų būti atsargesnis. Su keliais partizanais į tą susitikimą nuėjo. Buvo naktis. Vienas būrio vyras ir trys Žalio Velnio atstovai žuvo (deja, jų asmenybės nenustatytos), o Bronius Vaicekauskas-Piratas buvo sužeistas į kojas ir paimtas gyvas.

Nuo tada vadovauti šiam būriui, kuriame buvo apie 12 partizanų, pradėjo P. Jaromskas-Perkūnas. Būrys vadinosi Perkūno vardu. Jame buvo partizanai: Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Kazimieras Griesis-Pikuolis, Stasys Grenda-Smarkuolis, Kazys Leikauskas-Samanis, Antanas Dzimidavičius-Riteris, jo brolis Pranas-Puntukas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas, Jonas Stankevičius-Lašas, Vaclovas Vaicekauskas-Vilkas. Kovos buvo žiaurios, ir nuostolių turėjo abi pusės. Pranas Jaromskas kovojo iki 1948 m., paskirtas 2-ojo batalionu vadu. Buvo nuteistas ir kalėjo Intoje, vargo tremtyje iki pat 1964 m. P. Čėsna kalėjo Vilniaus kalėjime. 1955 m. sukūrė šeimą ir iki šiol gyvena Palomenės k., Kaišiadorių r.

Bronių Vaicekauską nuteisė 25 m. kalėti. Buvo Vorkutos lageriuose, o bausmę atlikus, į Lietuvą neišleido. Tik persikėlė gyventi dar toliau - į Uzbekiją čia dirbo muzikos instrumentų dirbtuvėje, buvo nagingas žmogus. Į Lietuvą aplankyti saviškių atvažiavo tik 1965 metais, tačiau turėjo vėl sugrįžti į tremtį. Lankėsi Lietuvoje dar porą kartų. Svetur 1973 m. ir mirė.

Vaclovas Vaicekauskas partizaninėje kovoje turėjo Vilko slapyvardį. Buvo aktyvus žmogus, bandė ginti kaimiečius nuo raudonųjų banditų siautėjimo. Nuo tarnybos vokiečių armijoje buvo atleistas kaip ūkininkas.

Užėjus sovietinei kariuomenei, netektimi pažymėta ne tik brolio Broniaus žūtis. Dar 1941 m. besitraukiantys rusai nušovė prie Lomenių dėdę Jurgį Grendą nes tas slėpė nuo jų eržilą. O gal dėl to, kad buvo šaulys, patriotiškai nusiteikęs žmogus.

Po karo neliko nuošalyje - išėjo partizanauti. Iš pradžių buvo brolio būryje, o tam išsiblaškius, vėl grįžo namo. Jau 1945 m. sausio mėn. į jų sodybą atėjo Kariūnas gal su šešiais vyrais ir pasiūlė eiti į jo būrį. Taip Bronius atsirado Prano Petkevičiaus-Kariūno, kurį gerai pažinojo ir su kuriuo draugavo jau žuvęs brolis Bronius, būryje. Ir užduotį gavo būti atsakingu už partizanų apsaugą: statė sargybas, rūpinosi saugumu poilsio valandomis. Buvo siunčiamas su žiniomis pas Gegužinės kleboną Steponą Rudžionį, kelis kartus yra matęs ne tik Žalią Velnią, bet ir kitą vadą Mečislovą Kestenį-Serbentą. Dalyvavo mūšiuose prie Pagirių geležinkelio stotelės, Zūbiškėse, Livintusoe. Pamena susitikimą Krivonyse, prie Laukystos, kai Žalias Velnias buvo sunerimęs dėl per didelio partizanų skaičiaus. Žinojo Kariūno, Perkūno bunkerius.

Vaclovas gerai atsimena ūkininką Justiną Čepulį (g. 1927 m.) iš Pentiškių k., Rumšiškių vlsč. Baudėjai sužinojo apie jo pagalbą partizanams, tad 1948 m. gegužyje, kaip partizanų rėmėjus, į Krasnojarsko kraštą Jarcevo r., Tulgovo gyv. ištrėmė ne tik Justiną, bet jo brolį Julių (g. 1927 m.), motiną Ievą (g. 1887 m.), tėvelį Joną kuriam tada buvo jau 76-eri. Justinas Čepulis tremtyje žuvo, prispaustas kertamo medžio. Mirė svetimoje žemėje ir jo tėvelis Jonas. Jau 1958 m. Julius su senute motina sugrįžo į Lietuvą.

1945 m. balandžio mėn. Vaclovas su Kariūnu nuėjo į Perkūno bunkerį Antanaičių miške. Buvo lietingas, šaltas oras, o bunkeryje šildė krosnelė, švietė žvakės. Miške buvo du bunkeriai ir apie dvidešimt partizanų. Staiga gavo žinią kad juos supa kareiviai ir stribai. Tada iš bunkerio prasiveržti pavyko dėl Kariūno drąsos, tačiau Vaclovą sunkiai sužeidė. Lengvai sužeistas buvo ir Kariūnas. Per sunku buvo trauktis su sužeistu žmogumi, tad Vaclovą paguldė į griovelį, apdėjo žagarais ir pranešė Stanislauskienei. Tačiau kareiviai, matyt, atsekė pas juos einančios moters pėdomis. Suėmė tada abu, žiauriai mušė. Kaišiadoryse kankindami klausinėjo apie Kazį Leikauską-Samanį ir Joną Čiurinską. Paskui išvežė į Trakus, uždarė į vietos kalėjimą. Ir vėl tardymai. Kažkaip mįslingomis aplinkybėmis pavyko iš Trakų pabėgti. Pavežė pro šalį važiavęs su vežimu lenkas. Taip atsirado Lentvaryje, paskui patraukė Kaišiadorių link. Jau Penciškių k. apie jo sužeidimą pranešė Andriaus Zdanevičiaus-Morkos partizanams. Tie jį atsivežė į Pašulių miškus, pas eigulį Aleksą Alionį.

Vaclovo Vaicekausko pasirodymas Morkos būryje pažymėta didelėm netektim. Sužeistąjį gydė, jis greit sveiko, tačiau 1945 m. balandžio 12 d. sodybą užpuolė kareiviai. Tada žuvo dvylika partizanų, o Vaclovą dar kartą sužeidė ir su žuvusiųjų kareivių kūnais išvežė į Beištrakius, kur buvo apsistojusi kareivių vadovybė. Uždarė kamaroj ant bulvių aruodo, tardė, mušė. Nuvežė atpažinti žuvusiųjų partizanų kūnų kartu su Zdanevičiene. Motina išsižadėjo savo vaikų, o Vaclovas pasakė, kad tai vokiečiai, nes kai kas vilkėjo iš vokiečių uniformų siūtais drabužiais. Iš ten vežė į Kaišiadoris. Dabar jau klausinėjo, kur Perkūnas, Petkevičius. Vežė į Kauną kartu su girininku Kaziu Zabarausku. Paskui išvežė į Leningradą. Nuosprendį - 25 m. lagerio -sužinojo tik po trijų metų- 1948 07 10.

Esu jau pensininkė, Kaišiadorių eksperimentiniame ūkyje pradirbau trisdešimt metų veršelių augintoja, melžėja. Dirbau dorai, sąžiningai, tik mano širdis nešioja gilią žaizdą. Išdraskė, išniekino buvusi santvarka ne tik mūsų šeimą. Šimtai mirė iš bado šaltoje Rusijoje ar bevežami ten gyvuliniuose vagonuose.

Mūsų šeima gyveno Kalniškių kaime. Tėvai augino keturis vaikus: aš - jauniausia, vidutinioji sesuo Ona, brolis Leonas, gimęs 1927 m., ir vyresnysis Motiejus, 1944 m. turėjęs dvidešimt vienerius. Ne jo kaltė, kad turėjo eiti į sovietinę kariuomenę ir mirti už tūkstančių kilometrų nuo Tėvynės. Nepanorėjo, nepakluso.

1944 m. pabaigoje ar pačioje 1945 m. pradžioje juos, mūsų kaimo berniokus, traukinys vežė į vakarus, į sovietinę kariuomenę. Motiejus kartu su Zigmu Žičiumi, Jeronimu Kasparavičiumi iš ešelono pabėgo. Kurį laiką slapstėsi namuose, tačiau tai buvo labai pavojinga. Ir jiems paties, ir jų šeimoms. Todėl nuėjo į Jono Neicelio-Šarūno būrį, paskui perėjo Bernardo Steponavičiaus-Milžino globon.

Mano brolis Motiejus buvo geros širdies žmogus. Iki to jis dirbo lentpjūvėj, gaisrinėj, tėvo žemę. Niekas nė vieno blogo žodžio apie jį pasakyt negalėjo. Ir staiga -banditas! Už tai, kad mylėjo savo Tėvyne Lietuvą.

Kiek man žinoma, jis draugavo su Z. Žičiumi. Retkarčiais pareidavo namo, nors bijojo. Juos gaudė lyg pasiutusius žvėris su tanketėmis, nuogais durtuvais. Ištisos rusiškos divizijos. 1947 m. juos išblaškė - davė dokumentus gyventi legaliai. Motiejus tais metais išvažiavo į Vilnių, gyveno pas žmogų. Gal juos ten kas išdavė, kad su Kasparavičiumi parbėgo namo be ginklų. Rečionyse pas Rikį paprašė pasimatyti su mama. Sunkus buvo pokalbis, kurio pabaigoje Motiejus mamai padeklamavo: „Nelauk, nelauk, sena močiute, sūnelis nebegrįš. Klausyk, ką tau raiba gegutė atskridus pasakys".

Mama buvo labai ligota, todėl ir dabar nesuprantu, kaip ji galėjo pergyventi tokį susitikimą, kaip neplyšo jai širdis, žiūrint į sūnaus pasiryžimą geriau mirti už Lietuvą, negu nusižeminti okupantams. 1947 m. Rečionių k. juos apsupo stribai ir KNVD kareiviai. Bėgo. Motiejų nušovė, o J. Kasparavičių paėmė gyvą. Brolį užkasė skardyje prie pieninės. Už kumpį ir naminę degtinę stribai leido brolio kūną išsikasti ir palaidoti Navasodų k. kapinėse. Stribai broliai Kudrešovai matė kasant, bet nieko nesakė, o po poros dienų NKVD papulkininkis Antonovas atėjo pas mus ir pasakė: „Tai parsivežėt sūnų? Tegu guli".

Tėvelį Motiejų (g. 1886 m.) ir ligotą mamą Emiliją (g. 1908 m.) išvežė į Sibirą, Jarcevo r., Krivliako gyv. 1948 05 22. Aš tuo metu namuose nebuvau. Grįždama pamačiau svetimus žmones, išgirdau verksmą. Praveriu namo duris - stovi tėvas, guli lovoje mama, nes tada nevaikščiojo. Pamatę mane, labai išsigando. Staiga išgirstu mamos žodžius:

- Vaikeli, atėjai duonos pasiskolinti? Eik, eik neturim mes duonos. Eik ir pasakyk, kad neturim.

Metai neužgydė mano širdies žaizdų. Aš atleidau tėvų ir brolio kankintojams. Tegu jiems atleidžia ir Dievas.

Mūsų kaimo vyrai, gavę šaukimus į sovietų kariuomenę, stengėsi išlikti: vieni ieškojo darbo, atleidžiančio nuo mobilizacijos, kiti - darė slėptuves ir jose slėpėsi, treti - ėjo į partizanų būrius. Rusų karininkai kalbėjo, kad reikia kuo greičiau juos išgaudyti, nes jie padarys jiems daug bėdų.

Visas kaimas ėjo vandens prie šaltinio. Kartą ant takelio priėjo buvo išrikiuotos kas metras keturios kareiviškos kepurės. Suprato motinos, pažinusios savųjų kepures, kad taip su jomis atsisveikina žuvę vaikai...

Antanas Žičius-Ąžuolas, Motiejus Butkevičius-Kirstukas, Zigmas Žičius-Galiūnas (tikras galiūnas - aukštas, stiprus!), mano brolis Jeronimas Kasparavičius ... Visi jie, kaip ir Vladas Stanevičius iš Navasodų k., priklausė Milžino būriui.

Alfonsas Savickas buvo įsirengęs bunkerį kluone. Kartą stribai ir kareiviai kieme jį pastebėjo, į bunkerį nubėgti nespėjo, tad pasileido per laukus, kur kulka jį pavijo.

Vaclovas Urmulevičius įsidarbino Vladikiškių arklių nuomojimo punkte, tačiau ryšio su partizanais nenutraukė. Vieną kartą, nešant į Tarpumiškį kulkosvaidį, susidūrė vyras su stribais ir kareiviais. Bandė priešintis, bet buvo nušautas.

Navasodų k. kapinaitėse palaidoti Alfonsas Savickas, Motiejus Butkevičius, Antanas Žičius, Vladas Stanevičius, Vaclovas Urmilevičius.

Pasakojo Kazė Butkevičiūtė iš Gudzenkos k. ir Kazė Kasparavičiūtė-Steponavičienė

Nedidelis mūsų Dubelių k. (Kaišiadorių vlsč.) - pokaryje jame buvo 13 trobų. Pamiškėje stovėjo ir Dubių (Dubės) vienkiemis. Tarp jų gyventojų buvo gal penkiolika kariuomenei tinkamų vyrų, kai 1944 m. pradėjome slapstytis kur kas gali. Mano brolį Adomą Čėsną (g. 1919 m.) suėmė per kratas ir išsivežė į Kaišiadoris, o paskui ir toliau -į rusų kariuomenę. Praėjo kuris laikas, kol Adomas sugebėjo pasprukti ir grįžti namo. Tuo tarpu kaimo vyrai ir gerai mums pažįstami jaunuoliai iš Svirplionių, Bagdoniškių, Klūsų vieną rytą susirinkome miške ir nutarėme priešintis kartu. Tai aš tapau Žaibu, turėjau tada 23 metus. Stasys ir Antanai Griesiai, Jonas Čėsna, Kazys Bauras, mūsų pusbroliai Antanas ir Pranas Dzimidavičiai... Nežinia, ar nebūtų mus, nepatyrusius, niekada armijoje netarnavusius kaimo berniokus, kareiviai paprasčiausiai iššaudę, jei ne Pranas Jaromskas-Perkūnas, tapęs mūsų būrio vadu.

Turėjau tada paprastą šautuvėlį, kurį brolis Adomas buvo šiek tiek pertvarkęs, sutaisęs, kiti jau automatus nešiojosi. Taip pravaikščiojau kurį laiką nuolatinėj e baimėje. Dalyvavau keliose kautynėse. Ir dabar atsimenu mūšį Jačiūnų miške, kai pakliuvome į kareivių pasalą. Partizano gyvenimas buvo nelengvas, visa laimė, kad turėjome daug pagalbininkų, kurie mus maitino, rengė. Ir visa tai darė savo noru, patys pasisiūlydami. Turėjome miškuose bunkerius, rizikavome glaustis klojimuose, svirnuose...

Išvaikščiojau pusantrų metų, kai kartą man buvo pasiūlyta legalizuotis. Apie mano partizanavimą svetimi nežinojo, savi niekam neprasitarė. Pravėriau kartą naujos valdžios, kuri garantavo atleidimą duris. Deja, visus metus laikė uždarę, sėdėjau Kaišiadoryse, Trakuose, Vilniuje... Partizanavimo laikotarpiu rašiau trumpą būrio veiklos santrauką, tačiau prieš užsiregistruodamas viską sudeginau, kaip ir nuotraukas, kitus mūsų veiklos įrodymus. O dabar jau daug ką primiršau.

Brolio Adomo kelias buvo sudėtingesnis. Jis partizanavo iki pat 1948 m. Dabar pats nesuprantu, kaip ir ką jis ten darė, nes aprūpindavo miško vyrus nelegaliais pasais. Važiuodavo su jų nuotraukomis į Vilnių, o iš ten parveždavo pasus. Buvome susitarę, kaip ir ką sakyti, jei pakliūtume į jų nagus. Aš turėjau kartoti, kad jis dirba kaime statybose, dažnai traukiniu važiuoja į Vilnių pirkti instrumentų, vinių, spynų... Kai Vilniuje mane klausinėjo apie brolį, aš dar nežinojau, kad jis suimtas. Varto kažkokią knygą o ten ant kiekvieno lapo mano brolio trumpas parašas. Taip supratau, kad Adomas jau suimtas. Apmasčiau tolimesnius savio veiksmus. Nepakenkiau niekam, nes visada kartojau savo iš anksto sugalvotą dainelę. Matyt, jie daugiau nei aš žinojau apie brolį, kad jį nuteisė 10 m. lagerių...

Gyvenome Janušonių kaime. 1944 m., kai prasidėjo pasipriešinimas, turėjau 17 metų, tad viską geria pamenu. Brolis Jonas Sinkevičius buvo pasirinkęs Vyšnios slapyvardį. Turėjo bunkerį mūsų sodyboje, kur slapstėsi kartu su kaimynais Stepu Markevičium, Banadu Januliu, Albinu Penkausku. Tiedu vyrai dirbo Kriviankos polivarke pas viršaitį Joną Lukoševičių. Albinas buvo iš užnerio, o Banadas- vietinis.

Kartą brolis ėjo su Albinu Penkausku pro Samaliavos dvarą į mūsų namus pasikeisti drabužių, pavalgyti. O ten kareiviai buvo išstatę sargybą. Pamatę vyrus, patraukė automatų salves net neišsiaiškinę, kas ten tokie. Albinas žuvo iš karto, o brolis buvo sužeistas. Sužinojęs apie nelaimę, tėvelis su arkliu jį nuvežė į Kaišiadoris, iš ten prekinio vagono platformoje nusigavo į Kauną. Deja, nieko negalėjo padėti ir daktarai, buvo jau nukraujavęs, rimtai sužeistas. Parsivežė tėvelis tik brolio kūną ir palaidojo abu žuvusius draugus Krivonių kapinėse. Ten amžino poilsio vietą rado ir Banadas Janulis, tiktai šiandien jo palaidojimo vieta netoli mano brolio kapo nepažymėta, yra tik pievelė, net kauburėlio neliko...

Iš pat pradžių su jais miške buvo ir kaimynas Stepas Frankonis. Jis išdaviku, o paskui smogiku, netapo atsitiktinai, nes augo labai įdomioje šeimoje. Stepo mama Ona Janavičiūtė buvo iš komunistuojančio Lomenių kaimo. O tėvelis Jonas - didelis patriotas, doras žmogus. Augino tris vaikus. Ir jie pasiskirstė pagal tėvus: į mamą atsigimę Stepas, Jadvyga (g. 1924 m.) ir Bronius (g. 1933 m.) pasuko jos keliais, o tėvelis su Vandute (g. 1929 m.) buvo visai kitokie. Kai sūnus, išdavęs brolius Dobilą ir Klajūną bei Beržą išėjo stribauti, Jonas Frankonis jo išsižadėjo. Bijodami partizanų keršto, motina su dviem vaikais išvažiavo gyventi į Žaslius, o tėvas su dukra liko kaime. Ir niekada partizanai Jonui Frankoniui nekeršijo, nepriekaištavo, net užeidavo pas jį. Iš Vandos esu girdėjusi, kad brolis Stepas grasino pats ją nušausiąs. Taip ir atsitiko... Brolio peršautą merginą dar nuvežė į Kauno ligoninę, o ji, būdama tauri ir gailestinga, prieš mirtį kartojo, kad broliui atleidžianti...

Gerai sako liaudies išmintis, kad gyvenimas yra sudėtingas, spalvotas. Štai ir Frankonių giminės istorijoje yra ne tik juodos dėmės. Jonas Frankonis buvo patriotas ir padorus žmogus, nors sūnus nuklydo į išdavystes...

1990 m. Olė Vinickienė ir jos sūnus Jonas pasakojo, kad Stasys Vinickas buvo gimęs 1917 m. Pazaliesės k., Kaišiadorių vlsč. Iki karo dirbo siuvėju, Kaune tarnavo

nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Yra išlikusi ir nuotrauka. Vedė, gimė duktė, todėl 1944 m. nenorėjo eiti į rusų armiją. Išėjo partizanauti į miškus, pasirinko Raisto slapyvardį. Kariavo Meškos būryje. 1945 m. rudenį už Juodiškių k., miške, Stasys pakliuvo į stribų pasalą ir ten žuvo. Du sužeistus paėmė į nelaisvę. Tai buvo Kazys Tatarūnas ir Zigmas Leikauskas. Juos išvežė į Sibirą. Stasio Vinicko lavoną atvežė į Kaišiadoris ir numetė gatvėje.

„Paskui tėvelio kūnas dingo. Ir nežinome, kur jis užkastas, nes tai buvo padaryta slapta. Su motina slapstėmės, nes bijojome, kad neišvežtų į Sibirą. Skrebai kelis kartus buvo atvažiavę į mūsų namus, bet nerado. Statė pasalas, klausinėjo kaimynų, tačiau išdavikų neatsirado. Mes slapstėmės pas žmones - be kampo ir duonos kąsnio..." Tai tokie liūdni Jono Vinicko vaikystės prisiminimai.

Archyviniai duomenys byloja, kad Stasys Vinickas iš pradžių buvo Prano Petkevičiaus-Kariūno būrio kovotojas. Jam labai išaugus, 1945 m. atskirtas naujas Meškos būrys. Raistas tapo Meškos būrio vado pavaduotojas. Kartu su juo buvo ir kiti Pazaliesės k. vyrai: Pranas Pūras-Kranklys, Zigmas Leikauskas-Kurapka, Albinas Čėsna-Jaunutis, Kazys Kurnaitis. Būrio funkcija buvo pagal bataliono vado įsakymus bausti Tėvynės išdavikus. Tarp jų buvo nušauta ir Raisto kaimynė iš Pazaliesės k., išdaviko giminaitė Frankonienė, stribo Stasio Vilko žmona iš Palomenės vnk. Žuvo Stasys Vinickas-Raistas 1945 09 15 Beištrakių miške, netoli Kaspariškių k., Rumšiškių vlsč. Tada mūšyje suimti partizanai Kazys Tatarūnas ir Zigmas Leikauskas-Kurapka praėjo pragaro kančias.

Iš Rečionių k., Kaišiadorių vlsč., priešintis sovietinei okupacijai išėjo daug kaimo vyrų. Tarp jų buvo Bernardas Steponavičius-Milžinas, tapęs A rinktinės štabo viršininku, V. Steponavičius-Bebras, kaimynai M. Butkevičius-Narsutis, J. Kasparavičius-Pavasaris, A. Žičius-Ąžuolas... Juos pažino, kartais susitikdavo ir Pilkių sūnus Algirdas, svajojęs padėti su ginklu už Tėvynę kovojantiems vyrams. 1944 m. jam tebuvo penkiolika, mokėsi jis tada Kaišiadorių gimnazijoje, kur mokytojavo prieškariniai mokytojai, skiepiję vaikinams patriotizmo jausmus. Kapelionas M. Petkevičius organizavo pogrindinę Ateitininkų kuopelę, vyko slapti susirinkimai, jaunimas ruošėsi ateities kovoms.

1948 m. Algirdas Pilkis pradėjo studijuoti Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Tapo

pogrindinės studentų organizacijos „Laisvės Švyturys" narys, leido ir platino pogrindžio spaudą, palikė ryšius su partizanais, vykdė ir jų užduotis. Su draugu Jeronimu Januliu sugrįžęs į savo kraštą susitikinėjo su apylinkių partizanais, tapo ryšininkai. Tie patarė studijuoti, ruoštis gyvenimui, kai Lietuva bus išlaisvinta.

Deja, jau 1950 m. saugumas studentų organizaciją susekė, aštuonis jaunuolius, tarp kurių buvo ir Algirdas, teisė Pabaltijo karinis tribunolas. Bausmė didelė - 25 m. kalėti ir dar 5 m. tremties. Kalino studentus Vorkutos lageriuose, dirbo jie anglių kasyklose. Tik 1956 m. grįžo į Lietuvą, tačiau keliai į aukštąsias mokyklas buvo užkirsti. Atsitiktinai prieglobstį rado Kėdainių r., tapo elektros linijų statytoju, studijavo neakivaizdiniu būdu. Per 46 darbo metus pasiekė profesines aukštumas, yra bendradarbių ir draugų gerbiamas. Algirdas sako, kad jo biografija nėra išskirtinė, nes tokį kelią nuėjo tūkstančiai Lietuvos patriotų. Gyvena Kaišiadoryse, yra aktyvus LPKTS narys, rajono skyriaus pirmininkas.

Algirdas daug jėgų atiduoda pokario kovotojų atminimo įamžinimui: renka žuvusiųjų, kalėjusių biografinius duomenis, nuoširdžiai talkininkauja istorikams rašytojams, visiems, besidomintiems DKA praeitimi. Tai pajuto ir šios knygos autoriai.

Kaimas, jei važiuosi iš Kaišiadorių, yra pusiaukelėje į Beištrakių-Livintų miškus.

Atskirą puslapį partizaninėj e kovoje įrašė Antano Galinio-Juodosios Kaukės vyrai, kurių keletas buvo kilę iš Miežonių k. (iki 1948 m. vadinti Mižonimis), tarp jų ir vadas bei jo jaunesnysis brolis Stasys-Vabalas (g. 1912 01 28). 1944 m. rudenį Juodosios Kaukės būryje buvo apie 12 partizanų. Iš pradžių laikėsi netoli gimtinės, tačiau vėliau būti vienoje vietoje tapo pavojinga, be to, brolio Stasio žmonos tėviškėje Semeliškių vlsč. irgi buvo daug miškų. Tad vyrai ten iškeliavo, klajodami iš vietos į vietą. Žiemos mėnesiais glausdavosi pas ūkininkus. Didesnių susirėmimų su kareiviais vengė.

Miežonys buvo vienas iš didesniųjų valsčiaus kaimų, jame buvo 80 sodybų, gyveno 344 gyventojai.

Stasys Galinis 1944 m. gyveno Peliūnų k., prie dabartinių Elektrėnų, buvo vedęs vietinę merginą, augino sūnų. Gavęs šaukimą, į sovietinę armiją eiti nesiruošė. Tą dieną, kai kareiviai pagavo, talkininkavo pas kaimyną Dzimidavičių -vežė rąstus. Vis dėlto pavyko pasprukti ir išvengti

mirties nuo besivejančių kareivių, pilančių iš automatų į beginklį žmogų. Tada jau liko vienas kelias - pas brolį, kuris buvo A rinktinės 4-ojo bataliono vadas.

Stasys ir Antanas Galiniai nebuvo vieninteliai šio krašto partizanai. Iš Miežonių kilę 1945 m. žuvę Algirdas Laurušonis-Miežis (g. 1928 m.), Aleksas Verbickas-Berželis (g. 1920 m.), Alfonsas Laurušonis-Šermukšnis (g. 1925 m.), žuvęs 1946 03 14 Pyplių k., Kaišiadorių vlsč., Bernardas Petkevičius (g. 1921 m.), žuvęs 1945 m. Šukiškių k., Vladas Ambrizas (žuvo 1946 m. Livintų miške). Iš greta esančio Aitekonių k. buvo ryšininkas Vladas Žičius (g. 1920 m.). Suimtas 1946 m. Kalėjo Kemerovo lageryje devynerius metus. Jonas Žičius-Pabaisa(g. 1911 m.) suimtas 1947 m., mirė kankinamas Vorkutos lageryje. Žinomas šio krašto partizanas Petras Vainilavičius (g. 1916 m.) -bataliono vadas, žuvo 1945 12 13 prie Skėrių k. Stasys Grigaliūnas (g. 1909 m.) Uchtoje praleido penkerius metus, o Juozas Radzevičius (g. 1881 m.) Karagandos lageryje mirė. Vienas iš jaunesniosios kartos šio kaimo partizanų Jonas Balčiūnas-Varnėnas (g. 1930 m.) 1951 12 11 žuvo Būdos miško bunkeryje.

Iš Miežonių k. į lagerius iškeliavo Petras (g. 1912 m.) bei Jonas (g.1913 m.) Tomkai. 1946 m. prie Kaugonių k. žuvusiam partizanui Vladui Lapinskui tebuvo 22-eji metai... 1941-1951 m. įkalinta 12 šio kaimo gyventojų, ištremti 6 žmonės. Tarp jų partizano A. Laurušonio-Miežio šeima: seneliui Petrui tada jau buvo 79 metai, močiutei Onai - 76-eri. Į Jarcevo rajoną taip pat iškeliavo partizano motina Domicėlė ir 3 jos dukros. Senelis ir motina Sibire mirė, o Ona Laurušonienė, būdama jau 86 m. amžiaus, kartu su anūkėmis Onute, Danute ir Laimute 1958 m. į Lietuvą sugrįžo.

Klūsų k. buvo įsikūręs šalia Palomenės (tada - Žaslių vlsč., dabar - Palomenės sen., Kaišiadorių r.), šiauriniame Antanaičių miško pakraštyje. Per kaimą tekėjo Notos upelis, pirmą kartą Klusai paminėti dar 1744 m. Gegužinės parapijos kaimų sąrašuose. Lygiai po dviejų šimtų gyvavimo metų Klusuose buvo 15 sodybų, 63 gyventojai: daugiausia Griesiai ir Grendos. Atslinkus antrajai sovietų okupacijai, kaimo vyrai priešinosi ginklu. Kartu su Palomenės, Dubelių, Svirplionių, Pazaliesės, Mackūnų, Medinų kaimų vyrais jie sudarė Perkūno būrį. Perkūno slapyvardį turėjo jo vadas Pranas Jaromskas iš Dubelių k. Vien iš Klūsų k. žuvo ar įkalinti 7 vyrai, 21 gyventojas buvo ištremtas. Tad nesunku suskaičiuoti, kad nuo sovietinės okupacijos

nukentėjo beveik pusė kaimo gyventojų. Jau 1980 m. Klusuose niekas negyveno, sodybas nugriovė melioruojant laukus.

Kazimieras Griesis, Kazimiero partizanauti išėjo su savo svainiu Pranu Stanislausku, Bernardo (g.1920 m.) iš Palomenės vnk. Kartu su jais į partizaninę veiklą įsijungė Pranas Stanislauskas-Patrimpas, jo sesuo Genė Stanislauskaitė-Ramunė, kaimynai Stasys Grenda-Smarkuolis, Jonas Stankevičius-Lašas, Kazys Leikauskas-Samanis, Antanas Dzimidavičius-Riteris ir jo brolis Pranas-Puntukas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas. Būryje buvo 12 kovotojų, jie priklausė DKA A rinktinei, P. Žičiaus-Vėjo (1917-1970) kuopai. Vyrai nebijojo susiremti su priešu, juo labiau, kad keli stribai buvo iš aplinkinių kaimų, daugiausia rusų tautybės žmonės.

Partizanas Vaclovas Vaicekauskas prisiminė, kad Kazimieras Griesis buvo augalotas, stiprus ir drąsus vyras. Todėl užpultas jis galėjo susidoroti ir su trimis stribais. Nešėsi granatas, naganą ir automatą. Priėjęs prie Grendų sodybos, nutarė automatą palikti lauke, tai pasidėjo jį į šalia augantį krūmą. Tik taip jau lėmė likimas, kad troboje pasaloje laukė stribai. Su jais Kazimieras lyg ir susitvarkė, tačiau buvo sužeistas jau kiek nutolus nuo pasalos, besitraukiant į prie Antanaičių miško stovėjusią Belapetravičiaus sodybą.

Partizanas Pranas Čėsna irgi gerai mena 1945 m. pavasario įvykius Klūsų k., kai partizanas Kazimieras Griesis užėjo pas Stanislovą ir Zuzaną Grendas. Ten jo laukė stribų pasala. Partizanas iš nagano šovė į stribą, tačiau kulka pataikė į šautuvo buožę. Smogdamas apsvaigino jį puolusį Evdokimą Borodkiną, atėmė šautuvą ir traukėsi Antanaičių miško link, tačiau jį pakirto stribų kulkos. K.Griesiui stribai peršovė krūtinę ir ranką. Nepasiduodamas į nelaisvę, Kazimieras Griesis granata susisprogdino. Pasalą surengė ir į partizaną šaudė stribai Evdokimas Borodinas, Ivanas Borodinas, Archipas Borodinas, Agatonas Nikitinas ir Ignas Gresius, Juozo, vadinamas Juozutka. Kazimieras Griesis buvo stiprus, tvirtai sudėtas vyras, tačiau jėgos buvo aiškiai nelygios.

Buvo suimta ir įkalinta partizanus rėmusi Zuzana Grendienė, Kazimiero. Jos vyrui Stanislovui pavyko pasislėpti. Stribai ieškojo ir Jadvygos Griesienės. Tai sužinojusi, ji su mažamečiais vaikais buvo perplukdyta per Nerį ir slapstėsi daugelyje Lietuvos kaimų, dirbdavo pas žmones įvairiausius darbus, už tai gaudavo maistą ir nakvynę. Tik po Stalino mirties sugrįžo į Klūsų k.

1945 09 15 suėmė Z. Leikauską-Kurapką, kuris kovojo Meškos būryje. Būrio branduolys išliko dar kelerius metus. 1947 m. jame liko 6 partizanai. Greitai dingo Perkūnas, Lokys ir Tarzanas, jie legalizavosi su padirbtais dokumentais, tačiau tai buvo taip vadinamo Vilniaus „Centro" ir jo vadovo MGB agento Juozo Markulio-Erelio klasta. Visi buvo suimti ir nuteisti ilgus metus kalėti. Liko tik Lašas, Vaidotas ir Smarkuolis. Prie jų prisidėjo naujų kovotojų. Partizanai savo veiklą perkėlė arčiau Kauno, o Jonas Ožeraitis tapo būrio vadu.

1946 m. lapkričio mėn. Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Kazys Leikauskas-Samanis ir Jonas Čiurinskas-Pelėnas Mackūnų miške, prie Livintų k. (dabar -Kaišiadorių r.), pakliuvo į sovietų kareivių pasalą. Patrimpas buvo sužeistas į koją,

bet sugebėjo iš pasalos ištrūkti. Susišaudymo metu pasitraukė ir liko gyvas Samanis. Sužeistas Patrimpas pasislėpė giminaitės Marytės Jaruševičienės tvarte Juodiškių k. (dabar - Rumšiškių sen., Kaišiadorių r.), kuri, matydama, kad Prano būklė blogėja, kvietė gydytoją ir prasitarė Juodiškių apylinkės pirmininkui Juozui Staniūnui. Greitai Pranas Stanislauskas-Patrimpas buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti. Po Stalino mirties bausmė buvo sumažinta iki 15 metų. Šeimą sukūrė tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1982m., gyveno Vilkiškių k., Kaišiadorių r., vėliau - Elektrėnuose.

Pranas Jaromskas-Perkūnas 1947 m. su netikrais dokumentais išvažiavo gyventi į Vilnių. Suimtas 1948 06 11 iki 1964 m. kalėjo Intoje. Lageryje susirgo vėžiu, mirė 1964 m. rugpjūčio mėn. Matyt, dėl ligos Pranas Jaromskas retkarčiais būdavo išleidžiamas iš lagerio ir lankydavosi tremtyje gyvenančios žmonos Ievos Jaromskienės namuose. 1957 m. jiems gimė sūnus Vidmantas. Kad nereikėtų lankyti rusų mokyklos, Vidmantas buvo išvežtas į Lietuvą ir paliktas tetoms. Grįžusi į Lietuvą Ieva Jaromskienė su sūnumi apsigyveno Radviliškyje. Ten Vidmantas gyvena ir dabar. Perkūnas palaidotas Radviliškyje, tačiau apie jį šiame rajone nieko nežinoma.

Kazimieras Griesis, Kazimiero-Pikuolis iš Klūsų k., Žaslių vlsč.( g. 1915), žuvo 1945 m. pavasarį. Palaidotas Navasodų kapinėse (Kaišiadorių r.). Neliko nuo kovos nuošalyje ir brolis Andrius (g. 1919m.), kuris suimtas ir 1945-1946 m. kalėjo Vilniuje.

Pranas Stanislauskas-Patrimpas iš Palomenės k. (g. 1920 m.) 1947 m. buvo suimtas Juodiškių k. (dabar - Kaišiadorių r.), Jaruševičių sodyboje, kurioje jis, būdamas sužeistas, slapstėsi. Kalėjo iki 1957 m. Norilske.

Sesuo Genė Stanislauskaitė-Ramunė ( g. 1926 m.) suimta 1945 m. liepos 17 d. Buvo ištremta į Belojevo rajoną, Permės srityje. Po metų su kita likimo drauge pabėgo iš tremties vietos ir apie du metus nelegaliai gyveno Lietuvoje, turėjo dokumentus Balčiūnaitės Onos, Jono pavarde. 1948m. rugpjūčio mėn. Pagirių stotelėje stribo Stasio Vilko buvo atpažinta ir suimta. Vilkas, būdamas paaugliu, pas Genės Stanislauskaitės tėvus Palomenės vnk. dirbo samdiniu, todėl ją gerai pažinojo. Kaišiadorių m. stribų buvo tardoma, mušama. Nuteista 10 m., bausmę atlikinėjo Intos lageryje. Į laisvę paleista 1956 m. kovo 15 d. Iki 1964 m. birželio 14 d. neturėjo teisės išvykti iš Intos. Ten sukūrė šeimą. į Lietuvą su šeima grįžo 1970 m. ir apsigyveno Ežerėlio mstl., Kauno r. Mirė 1995 m. kovo 26 d. Brolis Vytautas Stanislauskas (g. 1931 m.) 1945-1955 m. buvo tremtyje Permės srityje. Dabar gyvena Kaišiadorių m. Jų motina Uršulė Stanislauskienė (g. 1896 m.) 1945-1955 kalėjo Uchtoje.

Kazys Leikauskas-Samanis iš Medinų k. 1948 m. išvažiavo į Vilnių su gautais dokumentais, suimtas 1948 11 05.

Bronius Leikauskas-Lokys (g. 1924 m.) iš Antakalnio k., Rumšiškių vlsč., 1947 07 29 buvo sužeistas, išvažiavo į Vilnių su gautais dokumentais ir greitai buvo suimtas. Kalėjo iki 1956 m. Novosibirske.

Jokūbas Sidaras-Tarzanas iš Medinų k. 1947 m. išvažiavo į Vilnių su gautais dokumentais ir greitai buvo suimtas ir nuteistas. Jis bunkerį buvo įsirengęs tėvų sodyboje buvusiame šulinyje.

Stasys Grenda-Smarkuolis (g. 1921 m.) žuvo 1949 10 12, Karmėlavos vlsč. 1949 m. Į Usolės r. buvo ištremti jo artimieji: motina Zuzana (g. 1900 m.), tėvas Stasys (g. 1891 m.) ir broliai Albinas (g. 1929 m.) bei Algirdas (g.1930 m.). Tremtyje Irkutsko srityje buvo iki 1957 m.

Antanas Dzimidavičius-Riteris (g. 1923 m.) iš Klūsųk., žuvo 1946 m. Neprėkštoje. Antano brolis Pranas Dzimidavičius-Puntukas (g. 1925 m.) suimtas 1947 02 05, iki 1955 m. kalėjo Omske. 1945 m. į Permės srities Vela Bazės vietovę buvo ištremti jų tėvai - Bolius (g. 1902 m.) ir Marcelė (g. 1902 m.), sesuo Danutė (g. 1930 m.) ir brolis Vytautas (g. 1933 m.). Tremtyje Permės srityje buvo iki 1958 m.

Taip iš žemėlapio pokario kovose ir per melioraciją, keliant gyventojus į gyvenvietes, buvo ištrintas Klūsų kaimas, kurio istoriją rašę žmonės verti didžiausios pagarbos.

Mano tėtis Kazys gimė 1920 m. birželio 24 d. Medinų k. Vinco ir Marcelės Leikauskų šeimoje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 20 ha žemės. Šeimoje augo trys vaikai: tėtis ir dvi jo seserys. Paaugęs padėjo tėvui dirbti žemę. Baigęs pradinę mokyklą, 1937 m., mokėsi Žiežmarių sezoninėje (5 mėn.) žiemos žemės ūkio mokykloje ir ją baigė. Ruošėsi rimtai ūkininkauti.

Okupacija sumaišė visus jo planus. 1944 m. bandė pasitraukti į Vokietiją, tačiau nespėjo, ir namo teko sugrįžti iš Kauno. Pusantrų metų slapstėsi savo tvarte, kur buvo pasidaręs slėptuvę. Ilgai sėdėti joje buvo sunku, tad naktimis išeidavo pasivaikščioti, pajudėti. Apie galimą kareivių ar stribų pasirodymą perspėdavo savotišku lojimu jų šuo. Vienu laiku slėptuvėje slėpėsi dviese: buvo priėmę sužeistą pusbrolį Aleksandrą Griesių. Vėliau pats išėjo į mišką pas partizanus ir ten išbuvo apie metus. Apie knygoje „Didžioji kova" aprašytą įvykį Mackūnų miške prie Livintų, tėtis yra pasakojęs. Tėvelis pasakojo šitaip: kai pamatė, kad supa, jis pagalvojo, kad jei bėgs į atvirą lauką- nušaus. Todėl bėgo tiesiai kareivių link. Šie, matyt, norėjo paimti gyvą, todėl iš karto nešaudė, o gal jiems buvo netikėta, dargi prasiskyrė, pasitraukė nuo bėgančio su ginklu. Jam

prabėgus, pasipylė šūviai, kulkos zvimbė pro ausis, nuo medžių tiško skiedros, tačiau žūti jam tada nebuvo lemta, nekliudė nė viena kulka. Sakė, kad tą pačią dieną jis dar kartą buvo pakliuvęs į pavojingą situaciją bet ir ji baigėsi gerai.

Viename būryje su juo buvę broliai Jonas-Lašas (g. 1923 m.) ir Pranas (g. 1921 m.) Čiurinskai - tėtės antros eilės pusbroliai. Jų šeimoje buvo trys broliai ir trys seserys. Vyriausiąjį brolį, dirbusį mokytoju, nužudė Rainiuose. Likę broliai šitaip yra pasakę: „Jei taip su broliu pasielgė, geriau žūsim, bet į sovietinę armiją neisim". Abu ir žuvo: Jonas 1945 m. prie Livintų, Pranas 1946 m. Mackūnų k.

Tolesnis tėtės likimas toks: su netikrais dokumentais apie pusantrų metų gyveno šalia Vilniaus, Bezdonių k., (išeitų kad išėjo iš miško pačioje 1946 m. pabaigoje ar 1947 m. pradžioje). Ten gyveno sename name kartu su 3 savo likimo draugais, dirbo ūkvedžiu. Suėmė 1948 m. lapkričio mėn. Vilniuje, turguje, kai norėjo nusipirkti tarką ir samtį. Jį atpažino vieno pažįstamo stribo duktė. Nuteisė už akių 25 metams lagerio, išvežė į Magadano sritį, Kolymą. Pasakojo, kad vis juokais iš savo kankintojų reikalaudavęs, kad jo tarka ir samtis nedingtų. Išbuvo lageryje 8 metus - 3 metus dirbo skalbykloje, 5 metus - statybose. Ten būdamas įgijo vairuotojo pažymėjimą.

Lageryje teko patirti badą pasakojo, kad kartais net iš šuns atimdavo maistą. Dirbdamas statybose, buvo nukritęs ir susižeidęs. Karštis ir drėgmė skalbykloje pakenkė širdžiai. Tačiau, kaip jis pasakojo, visus sunkumus lengviau ištverti padėjo optimizmas ir įgimtas humoro jausmas.

1956 m., jau po Stalino mirties, parašė prašymą kad peržiūrėtų jo bylą ir rugpjūčio mėn. buvo paleistas. Grįždamas aplankė tremtyje buvusias motiną ir seserį Oną pabuvo pas jas apie mėnesį, padėjo bulves nukasti. Grįžęs į Lietuvą pradžioje apsistojo Panevėžio rajone, prie Ramygalos, pas tėvą ir kitą seserį Adelę, kurie ten išvažiavo gyventi, slapstydamiesi nuo tremties. Paskui įsidarbino Panevėžio mėsos kombinate vairuotoju, nuomojo kambarį mieste. 1958 m. pavasarį vedė Melaniją Grendaitę iš Kaišiadorių r. Klūsų k. 1959 m. gimiau aš, 1961 m. - antra duktė Elmanta. Tada apsigyvenome Panevėžio rajone, netoli Piniavos, o vėliau pačioje Piniavoje. Tėtis vairuotoju dirbo visą gyvenimą toje pačioje darbovietėje išdirbo beveik 30 metų. Buvo darbštus, mėgstantis bendrauti ir žmonių mėgstamas. Dainininkas, dalyvavo saviveikloje, dainavo chore, važiuodavo į Dainų šventes. Mirė 1987 m. staiga, dėl širdies ligos, tiek nedaug belikus iki Lietuvos atgimimo.

Išliko kelios nuotraukos iš prieškarinio gyvenimo, tremties: portretinėje nuotraukoje tėtė jaunystėje, turbūt dar prieš karą dvi nuotraukos iš laikotarpio Vilniaus krašte, abiejose jis nusifotografavęs su savo likimo draugais, su kuriais tada gyveno, kas jie - nežinau. Trys grupinės nuotraukos yra iš lagerio, tačiau tų kitų žmonių pavardžių irgi nežinau. Yra turėjęs nuotraukų ir iš partizanavimo laikų, bet vėliau jas sudegino. Mama pasakojo, kad tėtis nenorėjęs, jog jo praeitis ne vietoje netyčia išlįstų ir visiems bėdos pridarytų.

Vokiečių okupacijos metais Kaišiadorių geležinkelio stotyje apsaugos policininku dirbo Jonas Misiūnas, pokariu tapęs DKA vadu. Taip lėmė likimas, kad tose vietose, kur žengė jo koja, saugumas, stribai, kiti sovietiniai aktyvistai niekins žuvusių partizanų kūnus.

Dar 1989 m. susipažinom su pensininku iš Kaišiadorių Kaziu Kondratavičiumi. Jis matė Kaišiadoryse išmestus partizanų lavonus, tačiau nežinojo, kur jų kaulus priglaudė kruvina mūsų žemė. Pasakoj imas - lyg sunkus sapnas. Juk net dabar nežinome visų partizanų niekinimo vietų: griovių, šulinių, duobių, taip pat miškų ir miškelių, laukų, karjerų, kur buvo sumesti partizanų lavonai. Kazys pasakojo: „Pokario metais gyvenau Kaišiadoryse, geležinkeliečių namuose. Pirmą kartą viešai išniekintus Lietuvos partizanų lavonus mačiau 1946 metų pavasarį Vytauto gatvėje, prie S. Ivaškevičiaus namo, kur buvo įsikūręs saugumas. Tai buvo mergina su kariška uniforma ir trys vyrai civiliais drabužiais. Gulėjo kelias paras, tačiau kur po to išvežti - niekas nežino".

Tai buvo po 1946 03 24 kautynių su Kaišiadorių NKVD garnizono kareiviais prie Dubių vienkiemio (prie Janušonių ir Slabados kaimų). Kautynėse žuvo keturi partizanai: karininkas, DKA štabo viršininkas Aleksas Zapkus-Piliakalnis, eilinis Julius Junaitis-Vanagas, eilinis A. Kavaliauskas-Papartis ir štabo ryšininkė studentė Aldona Paulavičiūtė-Indyra (antrasis jos slapyvardis Laukinuke). Beje, Juozo Daumanto knygoje „Partizanai" minima ši ryšininkė mūsų apylinkėse veikusio Žalio Velnio asmenybės aprašyme. Ji turėjo švietimo komisariato liudijimą, kad yra Trakų ir Ukmergės apskričių mokyklos inspektorė. Partizanė Indyra buvo viena iš žymiausių kovotojų moterų pokario Lietuvos rezistencijoje.

„Antrą kartą Kaišiadoryse mačiau trijų vyrų lavonus Trakų gatvės gale (netoli žalio medinio namo). Žmonės kalbėjo, kad vienas iš nušautų, tai Pranas Petkevičius-Kariūnas iš Būdos kaimo. Buvo 1946 m. antra pusė. O štai 1947 m. vasarą prie Kaišiadorių kalėjimo (dabar šarvojimo patalpos) gulėjo barzdotas vyras su puse galvos" - prisiminė K. Kondratavičius.

Deja, jų, kaip ir kitų šimtų išniekintų partizanų užkasimo vietos taip ir liko nežinomos. Dar 1989-1990 m. mes, Kaišiadorių sąjūdiečiai, bandėme gražumu ir piktumu išgauti iš dar gyvų Kaišiadorių stribų, tačiau jie jau buvo „praradę" atmintį.

Į Kaišiadorių gimnazijos ketvirtą klasę išlaikiau egzaminus 1943 m. rudenį, turėdamas penkiolika (gimiau 1928 11 21 Vareikonių k., Žaslių vlsč.). Mokytis pradėjau Eiriogalos pradžios mokykloje, Paparčiuose baigiau 5 klases, šeštąją-jau Žasliuose, paskui dar ruošiausi egzaminams privačiai. Šiuose kraštuose atsidūriau dėl to, kad tėvelis Eduardas Petkevičius Prūdninkų (Gurelių) k. nusipirko 15 ha ūkį. Tad 1944 m. rudenį buvau Kaišiadorių gimnazijoje penktokas.

Tuo metu prasidėjo partizaninė kova. Atsimenu, 1944 m. spalio ar lapkričio mėn. netoli Prūdninkų k. buvo nušautas sovietinis aktyvistas seniūnas Kisieliauskas, o prie jo paliktas raštelis, kad nuosprendį įvykdė Žalias Velnias. Apylinkėje veikė mūsų giminaičio iš mamos pusės Edvardo Kavaliausko-Klajūno būrys, o jam 1945 12 13 žuvus, jo vietą užėmė Petras Petkevičius-Dramblys iš Eiriogalos. Su juo jau palaikiau tamprius ryšius, pagal galimybę vykdžiau pavedimus. Perdavinėjau žinias, atveždavau Kaišiadoryse nupirkęs vaistų. Net slapyvardį turėjau - vadino Vyteniu.

Žinoma, tai neliko nepastebėta. 1946-1947 mokslo metais veiklą tęsiau, tačiau jaučiau, kad esu sekamas ir bijojau būti areštuotas. Šeimoje buvome septyni vaikai, o aš - vyriausias. Mano nuogąstavimai pasitvirtino, kai 1947 m. pavasarį iškviestas į saugumą buvau apklaustas. Tada neareštavo, išsisukau, bet nutariau slapstytis. Nuo mokymosi Kaišiadorių gimnazijoje pažinojau dar 1947 m. žuvusį gimnazistą Benjaminą Kavaliauską, kuris buvo DKA štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio adjutantas (žuvo Magadano lageryje), Vytautą Pranukevičių, suimtą 1947 m.

Tik labai norėjau baigti gimnaziją. Per pažįstamus suveikiau pažymėjimą apie 7 klasių baigimą, tik jau kita pavarde. Tada vadinausi Leonu Petkumi. 1948 m. baigiau Vilkijos (Kauno r.) gimnaziją, gavau brandos atestatą. Jau po visų kalėjimų ir tremčių reikėjo teisme įrodyti, kad aš esu tą mokyklą baigęs.

Po mokslų namo grįžti bijojau, todėl vasarojau pas tetą Eleonorą Jankūnienę Mitkiškių k., Vievio vlsč. Čia užmezgiau ryšius su partizanu Vytautu Janavičiumi-Šernu iš Mijaugonių k., kuris davė man pistoletą, tad slapstėmės kartu. 1949 m. šiose apylinkėse partizaninis judėjimas jau buvo nuslopintas. Norėjome suburti nors grupelę

vyrų. Laikėmės Gojaus, Šešonių, Kaugonių, Eiriogalos ir Gurių miškuose, nes tose apylinkėse turėjome pažįstamų, kurie mus šelpė maistu. Nuvažiuodavome kartais ir į Vilnių, kur bendravome su besislapstančiomis Genelio ryšininkėmis Onute (pavardės neprisimenu) ir Adele Kundrotaite. Onutė buvo kilusi nuo Ukmergės, o Adelė iš Pustakiemio k. (dabar -Elektrėnų sav.). Vilniuje jos gyveno ar ne Rudens gatvėje, už šv. Petro ir Povilo bažnyčios, mokėsi. Buvo mano tetos Marcelės Jankūnienės kaimynės.

Saugumas apie mus, matyt, daug žinojo, nes 1949 07 19 atvykęs į Vilnių ir nuėjęs į centrą prie paminklo I. Černiachovskiui, pastebėjau skvere ant suoliuko sėdintį Kaišiadorių gimnazijos komsorgą R. G. Jis stebėjo mane, tarsi jau lauktų. Apsidairiau, norėjau sprukti, bet

išgirdau komandą „stoj". Už kokių 10-15 žingsnių mane vijosi du milicininkai. Įtariu, kad komsorgas išdavė, nes jis iš matymo mane pažinojo ir su saugumu ieškojo Vilniuje... Vytautas Janavičius 1949 07 16 žuvo Gojaus miške, netoli savo tėviškės.

Taip atsidūriau milicijos skyriuje, iš kur dar bandžiau pabėgti, bet buvo peršauta ranka. Paskui vežiojo po Vilnių, reikalaudami nurodyti man žinomas vietas, kur lankiausi. Iš pradžių uždarė į rūsį Antakalnyje, o po kelių valandų išvežė į saugumo pastatą. Tardymas truko iki lapkričio mėn. Tardytojas Cholkin tardė žiauriai, paskui jau švelniau, matyt, supratęs, kad aš ne kažin ką žinau. Ypatingas pasitarimas mane nuteisė 25 m. kalėti ir dar 5 m. tremties. Taip atsiradau Intos lageriuose, dirbau šachtose. Darbas buvo nežmoniškas, daug lietuvių ten žuvo. Jau 1957 m. buvau išvežtas į Vorkutą paskui vėl sugrąžino į Intą. Vorkutoje susiradau savo dėdę Žalio Velnio partizaną Silvestrą Karecką-Vytenį, o Intos lageryje bendravau su kunigais Kazimieru Vasiliausku, Alfonsu Svarinsku, tėvu Stanislovu, kartu dirbome su Pranu Žičiumi-Vėju, Vincu Žukausku-Putinu, Benediktu Trakimu-Geneliu. Išlaikiau nuotrauką, kai mes su žmona buvome krikšto tėvais, o Sakramentą teikė kunigas Alfonsas Svarinskas. Į Lietuvą leido sugrįžti tik 1970 m.

Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis (g. 1873 m.) į bolševikų lagerius pateko dar 1923 m. Tada iki 1925 m. kalėjo Butyrkų kalėjime, kuriame paskutines gyvenimo dienas praleido ir legendinis Žalias Velnias. 1929 m. T. Matulionis slapta buvo įšventintas į vyskupus, o tų metų rudenį vėl buvo suimtas ir ištremtas į Solovkų salą kalėjo iki 1933 metų. Mirus Juozapui Kuktai, 1943 m. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupu. Principingas, didelį populiarumą tikinčiųjų tarpe turėjęs vyskupas seniai domino okupantus. Dar 1946 02 13 tardant kun. L. Puzoną buvo daug klausinėjama apie vyskupo apsilankymus Čiobiškio parapijoje, kur partizaninis judėjimas buvo itin intensyvus. Kunigas liudijo, kad vyskupas buvo užvažiavęs du kartus: vieną kartą vizitavo parapiją o kitą - kai pakeliui važiavo į Ukmergę, į vyskupų pasitarimą. Kai L. Puzonas nuvažiuodavo į Kaišiadorių vyskupijos kuriją, vyskupas T. Matulionis klausdavo, kaip gyvena vienuolyno seserys ir prieglaudos vaikai. Tardomas kunigas užstojo vyskupą sakydamas, kad kai Žalias Velnias pradėjo žudyti žmones, tai jis buvo labai susirūpinęs, nes žmonių žudymas yra didelė nuodėmė. Džiaugėsi, kai sužinojo, kad žaliukai meldžiasi, kalba rožančių, vykdo Gegužines pamaldas. Ir liūdėdavo, kai ateidavo žinios apie jų girtuokliavimus. Patardavo kunigui saugotis aktyvios veiklos, nesusidėti su jais... Deja, 1946 12 08 vyskupas T. Matulionis buvo okupantų suimtas, kalėjo Vilniuje, Oršoje, Vladimiro kalėjimuose iki 1954 m., vėliau laikomas Mordovijos invalidų namuose, 1956 m. grįžo į Lietuvą bet Kaišiadorių vyskupijos valdyti jam neleido. 1958 m. buvo ištremtas į Šeduvą mirė 1962 m.

Juozapas Labukas Matulaitis (g. 1894), įšventintas į kunigus 1918 m., kurį laiką vikaravo Žasliuose, 1928 m. paskirtas Kaišiadorių vyskupijos generaliniu vikaru, 1946 m. bolševikų suimtas, kalintas Karagandos lageriuose iki 1955 m. Grįžęs į Lietuvą buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius, 1963 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytoju, mirė 1979 m.

Bolševikų lageriuose kalėjo ir prelatai Stanislovas Kiškis, Bernardas Sužiedėlis, kanauninkas Matas Cijūnaitis, Gegužinės klebonas kun. Steponas Rudžionis. Ne vienerius metus bolševikų lageriuose kentėjo ir kunigas Alfonsas Ažubalis, ilgametis Žiežmarių klebonas, miręs 1994 m., kalėjo ir Kalvių klebonas kun. Pranas Cibulskas, kun. Jonas Mikučionis iš Žaslių, kun. Petras Valatka, buvęs Paparčių klebonas, kun. Jonas Žvinys, buvęs Vilūnų klebonas, lageryje mirė buvęs Žiežmarių kunigas Petras Jakulevičius, kalėjo ir Žaslių vikaras kun. Česlovas Kavaliauskas bei daugelis kitų.

Bolševikų lageriuose kentėjo nemažai mokytojų, gydytojų, tarnautojų. Pokario metais bolševikų lageriuose įkalinti 982 šio krašto gyventojai, keturi iš jų sušaudyti įkalinimo vietose, lageriuose mirė 117 kaišiadoriečių, iš grįžusių į Lietuvą 433 jau priglaudė gimtosios žemės kapų kauburėliai. 2007 m. Kaišiadorių rajone gyveno 177 šio krašto politiniai kaliniai. Seniausias politinis kalinys kaišiadorietis buvo Antanas Bružas, gimęs 1873 m., gyveno Žasliuose, suimtas 1948 m., kalėjo Dubravlage iki 1956 m., mirė 1970 m.

Ilgiausiai kalintas partizanas Vaclovas Krilavičius (g. 1923 m.) iš Vaidžionių k., Žaslių vlsč. Suimtas 1945 m., kalėjo lageriuose, buvo tremtyje iki 1972 m., grįžęs į Lietuvą gyveno Kaune, kur ir mirė 1991 m. Daugiau kaip dvidešimt metų lagerio duoną valgė ir Jonas Žilinskas iš Žaslių, suimtas 1947 m., kalėjo Karagandos lageriuose iki 1967 m., mirė 1981 m. Kaune. Jauniausi politiniai kaliniai buvo: Vytautas Stanislauskas (g. 1931 m.) iš Palomenės k. (jis už grotų pateko 1946 m., iškalėjo beveik dešimt metų, grįžęs gyveno Kaišiadoryse, mirė 1991 m.), septyniolikmečiai Edvardas Burda iš Pyplių k., Onutė Dailydaitė iš Verdenės k. ir Vytautas Laučiūnas iš Dubių k. Daugiausia žmonių suimta Palomenės seniūnijoje - 223. Kruonio seniūnijoje -132, Žaslių - 116, Žiežmarių - 94, Rumšiškių - 85, Paparčių - 98. Iš Kaišiadorių m. į lagerius išvežta 58 , iš kitų seniūnijų - kiek mažiau.

Prasidėjus partizaninėms kovoms Lietuvoje, netrukus sunerimo ir okupantų valdžia bei jos pakalikai. Valsčiuose prie NKVD skyrių suorganizuoti stribų būriai, kuriuos okupantai vadino „liaudies gynėjais", tačiau tai buvo okupantų organizuojamų Lietuvos gyventojų persekiojimų vykdytojai. Juos siųsdavo į kovą su Lietuvos partizanais, talkininkauti vykdant žmonių areštus, trėmimus, jie buvo tiesiogiai pavaldūs NKVD organams. 1944 1113 LSSR prokuroras M.Bekašov išleidžia potvarkį „Dėl banditų šeimų ištrėmimo". Pagal minėtą potvarkį į apskritis pasiųsti LSSR Liaudies komisarų Tarybos ir LKP(b) CK įgaliotiniai, kurie buvo atsakingi už numatytos operacijos įvykdymą. Tokias pareigas tuometinėje Trakų apskrityje, kuriai priklausė ir Kaišiadorių

rajono valsčiai, vykdė K.Didžiulis. Jis 1945 07 19 raportuoja Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui apie Trakų apskrities gyventojų trėmimą. Tuomet iš Trakų apskrities buvo ištremtos 77 šeimos - 295 žmonės, iš jų Kaišiadorių valsčiaus 12 šeimų, iš Žaslių - 9, iš Žiežmarių - 5 šeimos. Tų metų gegužės 23 d. buvo tremiami Lietuvoje gyvenę vokiečių tautybės žmonės, dauguma jų nutremti į Tadžikiją. Toks tremtinys buvo ir iš Kaišiadorių rajono - Feliksas Ilpertas (g. 1922 m.), gyveno Karsakų k., Žaslių vlsč. Jį nutrėmė į Tadžikiją, Leninabado rajoną, tremtyje išbuvo iki 1954 metų, grįžęs iš tremties, gyveno iki 1963 metų. Iš Kaišiadorių rajono ištremtos 34 šeimos, kuriose buvo 101 žmogus. Daugiausia tremtinių buvo iš Palomenės apylinkių - 69, iš Kietaviškių - 13, iš Kaišiadorių - 9 žmonės. 1945 m. tremtiniai buvo nuvežti į Permės sritį, dirbo taigoje prie miško ruošos. Dvidešimt vienas tų metų tremtinys mirė tremtyje, gyvieji grįžo 1957-1958 metais. Apie tų metų trėmimo plano vykdymą 1945 09 22 SSRS NKVD ir NKGB įgaliotinis Lietuvoje, generolas leitenantas Tkačenko, raportavo SSRS Vidaus reikalų liaudies komisarui L.Berijai ir SSRS Valstybės saugumo komisarui V.Merkulovui, kad „banditų šeimų ištrėmimo planas įvykdytas".

Būsimasis kunigas ir pokario kovų dalyvis M. M. Petkevičius gimė 1920 m. Vaškūnų k., Bagaslaviškio vlsč., Ukmergės apskrityje. Tėveliai Juozas ir Pranciška mokė savo vaikus meilės Dievui, Tėvynei, artimam. Šeimoje augo seserys Jadvyga ir Melanija.

Vaikas buvo gabus mokslams. Mokėsi Širvintų progimnazijoje, o 1938 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Savo likimąjaunuolis susijo su Tikėjimu, Dora, tarnavimu Viešpačiui, tad įstojo mokytis į Kauno kunigų seminariją. 1942 m. gruodžio 12 d., dar būdamas seminarijos penktakursiu, įšventinamas kunigu. 1943 m. vasarą kun. M. M. Petkevičius paskiriamas Jiezno parapijos vikaru. Netrukus perkeliamas sielovados darbui į Kaišiadorių vyskupijos katedrą. Visą gyvenimą, džiaugsme ir sielvarte, rašė eilėraščius. 2002 m. Kaišiadorių vyskupijos kurija išleido jo kūrybą atskira knyga „Karalius man paliko kelią".

Iš garbingo tuometinio vyskupo Teofiliaus Matuliono jaunas kunigas mokosi mylėti Tėvynę, kai jai iškilo mirtinas pavojus. 1944-1945 metais

vyrai Kaišiadorių krašte kovai su okupantais organizuojasi į partizanų būrius. Kunigai iš sakyklų irgi pataria netarnauti okupantui. Kun. Marius (taip jį vadina parapijiečiai) eina dar toliau: jis Kaišiadorių gimnazijoje suburia jaunimo organizaciją „Jaunieji ateitininkai", susiriša su DKA partizanais, kovojusiais vyskupijoje. Būdamas iškalbus ir parapijiečių gerbiamas, savo tikslą pasiekia: jauni žmonės pasiryžę žygdarbiams, kovai ir aukai. Paminima 1945 m. vasario 16-oji, kai visi organizacijos nariai prisisega trispalves vėliavėles. Tikybos pamokos mokykloje uždraustos, tai jos perkeliamos į bažnyčią. Čia vyksta pokalbiai apie žmogaus prigimtį, pasišventimą meilę Tėvynei, skaitomi eilėraščiai. Žinoma, saugumas nesnaudžia. 1945 m. vasarą kunigas areštuojamas pirmasis. Rugpjūčio pabaigoje į KGB patalpų rūsį patenka ir penki aktyviausieji moksleiviai. Jie kaltinami priklausę pogrindinei antitarybinei organizacijai. Jaunuolius išveža į Trakų kalėjimą. Tačiau savo vadovo jie neišduoda.

Trumpam paleistas, kunigas nutaria slapstytis. Gauna dokumentus Prano Tamošaičio pavarde ir išvyksta kunigauti į Vidiškių parapiją (Ukmergės apskr.). Vienoje vietoje ilgai neužsibūna, tai keliauja po vidurio Lietuvą: Suginčiai, Punia, Švėkšna, Mažeikiai, Linkuva. Visur nelieka abejingas tautos skausmui, sako patriotiškus pamokslus. Ieško ryšių su partizanais.

1946 m., prieš Velykas, kunigaujant Punioje, partizanai paprašo vykti į būrį ir išklausyti jų išpažinčių. Nenorėdami pakenkti kunigui, vedliai valtimi persikelia per Nemuną eina sekliu upokšniu, paskui užriša jam juosta akis. Atveda prie bunkerio, kur jo laukia uniformuoti vyrai.

1946 m. gegužės 7-tą paprašytas laidoja Punios šilelyje žuvusį partizaną Antaną Valiūną-Gulbę, patekusį į stribų pasalą. Pasako pamokslą paskui kažkas neatsargiai fotografuoja laidotuvių apeigas. Kai vienas ryšininkas išduoda partizanų bunkerį, kareiviai randa tą nelemtą fotoaparatą. Išryškinus nuotraukas, ieško laidotuvių dalyvių. Kunigui Mariui pavyksta ištrūkti. Taip jis atsiduria Žemaitijoje...

Suėmė jau 1948 m. Linkuvoje. Saugumiečiai žinojo, kad kunigas gyvena svetima pavarde, turėjo informacijos iš Kaišiadorių ir Punios klebonavimo laikų, žuvusiojo partizano laidotuvių nuotrauką.

Tą dieną kunigas Marius su vaikais, kuriuos ruošė Pirmajai Komunijai, sėdėjo šventoriuje ant suolų, kalbėjo apie tikėjimo tiesas. Atėję du civiliai apsirengę vyrai paklausė, kas esąs. Įsakė pamoką nutraukti, nusivedė į jo kambarėlį, patikrino pasą. Paskui pasakė, kad Kauno kunigų seminarijos archyve Prano Tamošaičio baigusių sąrašuose nėra. Liepė apsirengti civiliais rūbais ir eiti prie netoliese stovinčio viliuko. Vienas išsitraukė automatą pasakė, kad veš į Vilnių.

Buvo mušamas, kaip ir kiti pasmerktieji. Tardė prirūkytame kambaryje po kelias pamainas. Nerūkančiam kunigui buvo šlykštu, tačiau nedaug klausinėjo, nes suimtasis nutarė visą laiką tylėti. Tardytojai jo neskubino, tik skaitydami laikraščius be perstojo rūkė. Kartą suimtasis netyčiom užsnūdo, tai taip smogę kunigui į smakrą kad kelias dienas kramtyti negalėjo. Kunigo Mariaus Petkevičiaus sielovados veikla ir meilė Tėvynei buvo „įvertinta" 25 metus lagerio.

Kunigas su visais kartu sunkiai dirbo Vorkutos anglių kasyklose, slapta aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių. Jau 1956 m. speciali komisija sutrumpino bausmę, tačiau kunigas negrįžo į Lietuvą, o savu noru atsidūrė Krasnojarsko krašte, Mansko r., Bolšoj Ungut miškų pramonės ūkyje, Žeržulo gyv., pas ištremtus tėvus. Dirbo sunkų fizinį darbą, o laisvalaikiu teikdavo kaliniams bei tremtiniams dvasinius patarnavimus. Keliavo po toliau buvusias lietuvių apgyvendintas vietas. Per žvarbius Sibiro šalčius pas katalikus buvo vežiojamas motociklu, peršalo, gavo bronchinę astmą, kuri jį vargino iki pat mirties.

Jau 1959 m. Krasnojarsko srities teismas jį dar kartą nubaudė. Šį kartą nuteisė 2 metų laisvės atėmimu už pastoracijos darbą be sovietinės valdžios leidimo. Bausmę atliko Taišete.

Į Lietuvą sugrįžo 1961 m. jau be sveikatos, tačiau su nepalaužtu tikėjimu tarnauti Dievui ir žmogui. Buvo paskirtas į Onuškį, paskui - į Dusmenis, Birštoną. Apie 1977 m. kun. Mykolas Marijonas Petkevičius buvo vienas iš kandidatų į vyskupus. Įstojo į marijonų vienuoliją, prie savo pavardės pridėdamas santrumpą MIC. Mirė 1987 m. birželio 23 d. Širvintose, pas seserį, palaidotas gimtosios Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje.

Pagal KGB ataskaitas 1944 08 30-1944 09 26 Kaišiadorių vlsč. šaukimai į sovietinę armiją įteikti 1936 vyrams, iš kurių atvyko į priėmimo punktus 1349, tiko tarnybai - 376 šauktiniai. Tad šiame valsčiuje buvo daug žmonių, kurie nuo tarnybos buvo atleisti.

1945 03 27 Čiobiškio bažnyčioje partizano priesaiką davė Česlovas Pavasaris-Milžinas iš Padalijos k., Kaišiadrių vlsč. Tą dieną kareiviai ir stribai užpuolė štabą vaikų prieglaudoje, kur buvo ir Česlovas, tačiau jam pavyko pasislėpti.

1945 05 11-13 buvo „šukuojamas" Kaišiadorių vlsč. Žuvo 5 partizanai, dar du ir 10 rėmėjų suimti.

1945 06 05 partizanai prie Rečionių k. sunaikino geležinkelio patrulį, nukaudami 4 ir sužeisdami 2 kareivius.

1945 06 06 partizanų paieškai dėl geležinkelio puldinėjimų buvo mesti Kaišiadorių ir Žaslių garnizonai, o vėliau į įvykių vietą su šarvoti traukiniu atvyko generolai iš Maskvos B. Kobulov ir A. Apolonov.

1945 06 17 iš Karaliaučiaus į Sibirą vežamų karo belaisvių vagonų Kaišiadoryse pabėgo 6 lietuviai iš Šiaulių apskr. Joniškio vlsč. Apie jų likimus nežinoma.

1945 07 12-14 kareiviai Kaišiadorių, Žiežmarių ir Žaslių valsčiuose surengė didelę karinę operaciją. Jos metu Beištrakių k. buvo suimta 15 partizanų, o Edvardas Brazauskas-Aras sužeistas.

1945 m. spalio pradžioje legalizavosi 13 Kaišiadorių vlsč. partizanų. Artėjo sunki žiema, todėl vyrus baugino dažni stribų ir kareivių siautėjimai. Spalio 10 d. Gerų Vakarų kaime suimamas partizanas Juozas Lukoševičius-Klevas ir jo tėvas. O po dviejų dienų Gudzenkos k., savo sodybos svirne įrengtame bunkeryje rasti broliai Šimoniai -Kazys ir Pranas.

1946 m. buvo areštuoti, nuteisti ir išvežti į Uchtos lagerius Komijoje keturi broliai Markevičiai iš Pyplių k., Kaišiadorių vlsč.: Mykolas (g. 1916 m.), Martynas (g. 1917 m.), Jonas (g. 1923 m.) ir Adolfas (g. 1925 m.). Adolfas 1948 m. lageryje mirė.

1946 07 31 d. Strošiūnų-Vladikiškių miške keturi partizanai pakliuvo į enkavedistų pasalą. Visi jie žuvo ir buvo atpažinti. Tai Jurgis Grigaliūnas-Naras iš Kiemelių k., kuopos vadas, g. 1922 m., Adomas Ramantauskas-Obuolys iš Kietaviškių, Jeronimas Naudžiūnas iš Naujosios Slabados k,. Žiežmarių vlsč., ir Jonas Jacinevičius iš Kiemelių kaimo.

1946 m. pabaigoje pranešama, kad Kazys Leikauskas-Samanius iš Medinų k. su padirbtais dokumentais nuo birželio mėn. gyvena Vilniuje. Tai buvo vienas iš pirmųjų J. Markulio-Erelio „legalizuotas" partizanas DKA.

1947 m. kovo mėn. pabaigoje Kaišiadorių gimnazijoje rasti 5 mašinėle spausdinti atsišaukimai.

1947 11 21 agentas „Žemietis" pranešė, kad kitą dieną į Rečionis atvyks partizanai Pavasaris, Kirstukas ir Perkūnas rinkti iš gyventojų būriui pinigų. Kareiviai pradėjo sekti. Ir štai 1947 11 24 pas Rečionyse gyvenančius Pilkius buvo apsupti du partizanai. Vienas jų žuvo. Rastas pasas, išduotas Vilniaus I-ame milicijos skyriuje bylojo, kad tai Paškauskas Pranas, Motiejaus. Pas žuvusį buvo pažyma apie atleidimą nuo karinės tarnybos, Vilniaus žemės ūkio technikumo pažyma apie darbą ir profsąjungos bilietas. Tačiau tarp šių padirbtų dokumentų rastas ir 1947 11 16 išrašytas rinktinės vado Uosio raštelis, kad gavo iš pareiškėjo 700 rublių. Greitai MGB nustatė, kad tai Motiejus Butkus (Butkevičius)-Kirstukas iš Kalniškių kaimo. Likęs gyvas partizanas - kuopos vadas Jeronimas Kasparavičius-Pavasaris iš Kalniškių turėjo panašius dokumentus Žvirblio Jeronimo vardu. Sakoma, kad jie dirbo Vilniuje ir labai dažnai atvažiuodavo į Kaišiadoris partizaninei veiklai vykdyti. Pavasaris buvo nuteistas ilgus metus kalėti ir mirė lageryje.

1948 m. išaiškina ryšininkė Janė Kartunavičiūtė-Nasturta iš Vytautonių k., Žiežmarių vlsč. Paaiškėja, kad ji dirba Kaišiadorių draudimo inspekcijos sekretore mašininke.

1948 08 05 Klevų Būdos k. iš vietinių rusų tautybės žmonių buvo suformuota smogikų grupė.

1945-1948 m. iš Klevų Būdos k. buvo nuteisti ar ištremti 10 kaimo gyventojų. Tai turėjo įtakos faktas, kad kaime sovietiniai kareiviai kirto mišką ir krovė rąstus į vagonus, be to, gyveno apie 20 sentikių šeimų.

1953 01 18 Kaišiadoryse suimamas Vaclovas Šipaila. MGB nustatė, kad jis yra kilęs iš Molupio k., Marijampolės apskr., ir dar 1945 m. už ryšius su partizanais buvo ištremtas į Sibirą. 1946 10 13 iš Sibiro pabėgo ir, grįžęs į Lietuvą slapstėsi Kaišiadoryse dar septynerius metus. Jo tolimesnis likimas nežinomas, nes Vaclovas grąžinamas į tremties vietą kur buvo vėl teisiamas.

1944-1951 m. daugiausiai politinių kalinių Kaišiadorių rajone buvo iš Palomenės sen. - 223 žmonės. 58 politiniai kaliniai buvo iš Kaišiadorių m.

Šios apylinkės prieškaryje priklausė Kruonio vlsč. Anglininkų seniūnijai. Čia 1926 m. gimiau ir aš. Gražios vietos: iš šiaurės vakarų prigludusios prie Nemuno, iš rytų ir pietų apribotos Pastrėvio-Kruonio ir Kruonio-Darsūniškio vieškelių.

Mokiausi Kaišiadorių gimnazijoje, nuo 1943 m. įsijungiau į rezistencinę kovą. Vokiečių okupacijos metais čia buvo platinama pogrindinė spauda, ypač Kaišiadoryse leistas laikraštis „Laisvei bundant". 1944 m. pavasarį Kaišiadorių gimnazijos abiturientai, sudarę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) grupės branduolį, išėjome į Vietinę rinktinę.

Kai buvo išformuotas Vietinės rinktinės batalionas (po šiuo pavadinimu slėpėsi karo mokykla), grįžau namo. Ten susipažinau su LLA nariu, atsargos jaunesniuoju leitenantu Antanu Piliponiu, tuo metu mokytojavusiu Gojaus pradžios mokykloje. Jis studijavo Vilniaus universiteto medicinos fakultete, o jį uždarius, sugrįžo namo. Tada vėl tęsėme „Laisvei bundant" leidimą Barevičių k., pas Vincą Tamošiūną. Šeimininkų sūnus Pranys kartais irgi mus saugojo, pirštų galais įeidavo pranešti, kad pavojaus nėra. Priartėjus frontui, šio spaudinio leidimas buvo laikinai nutrauktas.

1944 m. vasarą nauji okupantai paskelbė mobilizaciją. Vienas šaukimo punktas buvo Kruonyje. Mobilizacijos dieną į punktą niekas nėjo. Tik po pietų prisistatė vienintelis šaukiamojo amžiaus jaunuolis - vaikystės invalidas Juozas Kapočius. Įsiutusi komisija suprato, kad tai pasityčiojimas iš jų darbo - tardė invalidą grasino jam. Vaikinas aiškino, kad jam reikalingi dokumentai apie atleidimą nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Visi šaukiamieji išsislapstė. Vieni išvyko, kiti glaudėsi kur pakliuvo, treti bandė klastoti dokumentus. Tada prasidėjo gaudymas. Jaunimas neliko abejingas okupantų siautėjimui ir ėmė ieškoti ginklų. Jau 1944 m. rugsėjo mėnesį Kazokų k. vyrai su ginklais rankose pasitiko neprašytus svečius. Kareiviai pasitraukė. Šios sėkmingos kautynės paskatino apylinkės jaunimą ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. Aš tada įstojau studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą tačiau už poros metų studijas teko nutraukti.

Rezistenciniame judėjime ši vietovė priklausė DKA, ji ribojosi su Tauro apygarda, prasidedančia už Nemuno, Prienų rajone. Todėl Tauro apygardos partizanai čia jautėsi kaip namuose.

Tuo tarpu Kruonyje prie NKVD buvo suorganizuotas „istrebitelių" būrys, kurio branduolį sudarė Jonavos ir vietiniai rusai. Tų plėšikų siautėjimas visiems taip įgriso, jog buvo nutarta juos sunaikinti. Tada partizanams vadovavo Petras Berūkštis iš Apsuonos k. Buvo sušauktas apylinkės partizanų susirinkimas, užmegzti ryšiai su Užnemunės ir Kalvių apylinkių kovotojais. Operacijos planas ir jos vykdymo data -1944 m. naktis prieš Kūčias - buvo gerai paruošti, nes tą naktį stribai mažiausiai galėjo laukti užpuolimo. Tačiau nelauktai tą dieną į Kruonį atvyko NKVD kareivių kuopa. Operaciją teko atidėti.

Atėjo žiema, o kartu su ja ir sunkios dienos. Partizanai išsiskirstė. Vieni išsirausė žemines, kiti gyveno pusiau legaliai. Žinoma, sunku buvo maskuotis.

1945 m. balandyje, per Velykas, stribai netikėtai įsiveržė į besislapstančiųjų namus. Buvo areštuotas Petras Berūkštis, Albinas Tamošiūnas, Pranas Morkūnas ir dar keli vyrai. Po žiaurių tardymų, mušimo Kruonyje vyrus išvežė į Kauno kalėjimą. Niekas neprisipažino, savo draugų neišdavė. Tada išaiškėjo, kad juos išdavė Kazys Mackevičius. Išdavikas nuėjo tarnauti į miliciją.

Pavasarį vyrai išėjo į miškus, stojo į jau veikusius partizanų būrius. Savo apylinkėse liko trise: Simonas Pūras, Marijonas Spurga, Antanas Morkūnas. Vėliau prie jų prisijungė Jonas Jurkevičius iš Arlaviškių k., Aukštosios Panemunės vlsč. Grupė turėjo bunkerius Vaiguvos miškuose, buvo gerai ginkluota. Jai buvo įsakyta saugoti atnaujintos pogrindžio spaudos leidimą. Tuo tikslu čia atvyko buvęs Kaišiadorių gimnazijos mokinys, tada jau medicinos fakulteto studentas Antanas Piliponis-Pilėnas. Techninis darbas atiteko man. Iš Tamošiūnų persikėlėme į Vaiguvos mišką. Mane saugojo partizanai Simanas Pūras, Marijonas Spurga ir Antanas Morkūnas. Iš Vaišvydavos ateidavo Lūšio-Juodelės partizanai, o Jonas Jurkevičius iš Arlaviškių liko su mumis. Buvo išleisti trys „Partizano" numeriai ir keli atsišaukimai. Juos pristatydavome į DKA štabą vėliau leidiniai pasklisdavo po apylinkes. Apygardos vadas Žalias Velnias nuoširdžiai džiaugėsi spauda, ragino leisti daugiau. Tačiau sulūžo rotatoriaus velenėlis, o naujo gauti nepasisekė. Darbas sutriko. Tuo pat metu į Anglininkų apylinkes atsibastė Aukštosios Panemunės valsčiaus stribai. Įvyko mūšis, kurio metu vienas stribas buvo sužeistas.

Ėjo jau 1946 metai. Nutrūko ryšys su apygarda. Grupė nutarė legalizuotis. Per 1946 m. potvynį Kaune buvo areštuoti A. Piliponis ir keli jo draugai studentai. Vengdamas arešto, gyvenau nelegaliai, grįžome į senus bunkerius. 1947 m. susirišome su Narsuolio būriu. Į susitikimą atėjo Albinas Visockas-Jovaras, Aleksas Lekavičius-Siaubas, Kazimieras Bumbulis-Tigras. Nuėjome į Baltaraištį, kur susipažinau su kuopos viršila Jupiteriu, stovyklavo Lokys, Ąžuolas, Papartis, Sakalas, Sapiega. Vieną dieną į stovyklą atvyko rinktinės ryšių karininkas R. Randis-Meška. Vėliau Mešką kelis kartus lydėjau inspektuojant būrius Semeliškių-Beižionių apylinkėse. Rudeniop gavau kvietimą susitikti su Kauno pogrindininkais. Atstatęs pogrindžio ryšius, gyvenau Kaune, kur dalyvavau „Nemuno laisvės fronto" veikloje. Tarp kitų bendraminčių buvo ir žiežmariečiai Zigmas Slanina ir Gedunskas. Pavasariop organizacijoje buvo apie 30 narių.

Mano tėviškės partizanų likimai nebuvo jiems palankūs. P. Berūkštis 1945 m. balandyje ištremtas dirbo Vorkutos šachtose, o trys jauni vyrai, likę Lietuvoje, žuvo kovodami partizanų būriuose. Tų, kurie legalizavosi, likimas irgi nepagailėjo: M. Spurga buvo ištremtas, A. Morkūnas išsikėlė gyventi į Petrašiūnus ir vieną rytą buvo rastas pakartas statybos aikštelėje.

Iš Anglininkų seniūnijos Vizginu k. buvo ir Tauro apygardos ryšininkas Petras Berūkštis, dirbęs Pakuonio valsčiaus pirmininku. Tuo metu buvo pusiau pamišusio prasigėrusio stribo nušautas, tačiau laikomas nuo „banditų,, rankos žuvusiu tarybiniu aktyvistu.

Pasakojo Algimantas Lisauskas, 1988 m., papildyta pagal jo knygą „Iš pragaro angos" (2006 m.)

Pastaba-. Kazys Algimantas Lisauskas (1926-1999) gimė Barevičių k., Kruonio vlsč. Nuo 1943 m. įsijungė į pogrindžio veiklą, leido laikraštėlį „Laisvei bundant". 1944 m. įstojo savanoriu į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą. Studijavo Vilniaus universitete, tapo DKA 3-iojo bataliono Narsuolio kuopos kovotoju. Areštuotas 1947 m., nuteistas sušaudyti, tačiau nuosprendis buvo pakeistas į 25 m. kalėjimą su ištrėmimu. į Lietuvą sugrįžo 1958 m. Iki mirties buvo atkurtos DKA vadas, Lietuvos vietinės rinktinės karių ir jų šeimų narių Vilniaus klubo pirmininkas, LPKS tarybos narys. 1988 04 17 jam pripažintas kario savanorio statusas. Palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

Iki šiol prieštaringos žinios sklinda apie pokaryje buvusį Pakuonio valsčiaus pirmininką Petrą Berūkštį. Nors ši vietovė buvo ne DKA teritorijoje, tačiau įvykiai susiję su Kruonio valsčiumi, Saulės būriu.

Žinoma, kad P. Berūkštis buvo gimęs 1903 m. Jo sūnus Pranas (g. 1933 m.) pasakojo, kad tėvelis buvo baigęs 7 klases, mokėsi Lietuvoje ir Maskvoje, kai gyveno pas dėdę stomatologą Kazimierą Berūkštį, asmeninį caro gydytoją. Jaunas būdamas Petras trejus metus gyveno Amerikoje, o mama Uršulė Garšvaitė-Berūkštienė (g. 1910 m. JAV) irgi, kaip ir jos sesuo Marytė, užauginusi ten 4 vaikus. Uršulės motina nepriklausomybės laikais sugrįžo į Lietuvą, Vizginuose, Kruonio vlsč., nusipirko 6 ha žemės. Čia ir gyveno Berūkščiai, augino keturis vaikus: Praną, Oną, Eleną, Albiną. Beje, maskviečio Kazimiero Berūkščio šeimos istorija įdomi. Jo sūnus, irgi Kazimieras Berūkštis, psichiatras, turėjo sūnų Igorį, kuris buvo baigęs konservatoriją. Igoris apie 1976 m. gastroliuodamas su trupe į Japonijoje, pabėgo. Paskui prieglobstį rado Vakarų Vokietijoje. Kaunietis Pranas Berūkštis pasakojo, kad būdamas Maskvoje, Arbate susirado Kazimiero marčią Tatjaną Berūkštis, tačiau ryšys su jais nutrūko.

Jau 1944 m. Petras Berūkštis buvo paskirtas Pakuonio valsčiaus pirmininku. Lėmė gal tai, kad vyras mokėjo gerai rusiškai, mėgo tvarką, žmonės jį gerbė. Kadangi jis gyveno Pakuonyje, o į Vizginus sugrįždavo tik savaitgaliais, teko susidurti su partizanais. Pirmasis susitikimas su Saulės būriu praėjo gerai. Partizanai pasakė, kad juo žmonės patenkinti ir patarė dirbti toliau. Gal jie žinojo, kad pirmininkas daugeliui apylinkių vyrų yra padaręs legalizacijos dokumentus įsidarbinimui. Tai patvirtina Pakuonyje gyvenantis Kazys Gylys (g. 1926 m.). Kai šeima slapstėsi nuo trėmimo į Sibirą P. Berūkštis išdavė jiems dokumentus, pagal kuriuos jo brolis Kazys iš Kampiškių, kur dirbo buhalteriu, grįžo namo. Sako, partizanas Algirdas Juodis (iš Kėbliškių k., jų šeimoje žuvo 6 broliai) net pyko, kad P. Berūkštis daugeliui išdavė dokumentus, kitaip jie būtų nuėję į mišką. Reikia pasakyti, kad nei vienas dokumentus gavęs vyras nebuvo išduotas ar nuėjo į stribus, greičiau atvirkščiai - tapo partizanų pagalbininkais. Sako, Petras sugebėdavo kažkokiu būdu kiekvienam nepasiturinčiam bent po 5 maišus grūdų duoklę sumažinti, vadino aplinkiniai jį „ubagų tėvu".

Antanas Micka iš Pašventupio k. prisimena, kad jo brolis Algis ir Vincas Juškevičius Pakuonio valsčiaus raštinėje dirbo raštininkais. Jie rašomąja mašinėle spausdindavo partizanams atsišaukimus, laikraštėlius, nes Vinco dėdės Šimas ir Kazys Gervės partizanavo. Petras Berūkštis žinojo apie savo darbuotojų veiklą tačiau tik perspėdavo būti atsargiems su tokiu priekaištu: „Prisidarysit, vaikai, bėdos, oi prisidarysit..." Pakuonietis Antanas Pokštas liudija, kad 1945 m. buvo LLA narys, brolis Juozas partizanavo. Kai į valsčių apsimetęs savu atėjo išdavikas, jie buvo per prasti konspiratoriai, kad neišsiduotų. Juos suėmė po Viktoro Buzo žūties. Vincas 1946 01 26 buvo sušaudytas Kauno kalėjime, o Algį Micką nuteisė ir išvežė į Vorkutą kur 1946 m. žuvo. Pakuonyje dokumentus gavo ir O. Trakimaitė-Ožka.

Žuvusiojo Vinco Juškevičiaus sesuo Juzė Šustickienė-Juškevičiūtė irgi tvirtino, kad brolis (jų tėvelis Pakuonyje buvo vadinamas „Bokštiniu") su draugu Antanu Micka tikrai padėdavo partizanams. Valsčiaus pirmininkas Petras Berūkštis buvo geras, protingas ir supratingas žmogus, kuriam reikėjo saugotis ne tik stribų ir kareivių, bet ir vietinio partorgo Sokolovo. Tai buvo Lietuvos rusas, visada vaikščiojo su kaliošais ir prastai apsirengęs, tačiau norėjo būti protingiausias. Po karo valsčiaus valdyba buvo Navakauskų name, paskui persikraustė pas Juškevičius.

Kiti susitikimai su partizanais Petrui Berūkščiui nebuvo tokie linksmi. Antrą kartą susitikus, jie patarė netarnauti okupantams, nors nepriekaištavo, net padėkojo už pagalbą. Trečią kartą susitikęs su jais Petras pamelavo, kad jau padavęs į sritį prašymą dėl atleidimo, tik atsakymo negaunantis. Taip ir išsiskyrė gražiuoju. Po kiekvieno susitikimo su partizanais Petrą vis kviesdavosi saugumas, tardydavo. Taip žmogus pakliuvo tarp girnų... Saulės ir kituose partizanų būriuose vyrai keitėsi, buvo daug išdavysčių, žūčių. Gal ne visi apie valsčiaus pirmininko pagalbą jau žinojo?

Pranas Berūkštis pasakoja, kad tada Pakuonyje stovėjo kareivių garnizonas. Jie šukuodavo apylinkes, ieškodami kovotojų bunkerių, partizanų slėptuvių miškuose. Vieną dieną kai kareiviai buvo išvykę, partizanai sumanė užimti Pakuonį. Kai prasidėjo susišaudymas, Petras Berūkštis buvo pas Milušauską. Kariuomenė tada buvo tik už 2 km nuo miestelio, palei Gelažinį raistą Prienų link. Stribai bijojo net nosį iškišti. Petras tada taip ir pasakė: „Čia tie vaikeliai gali nelaimių prisidaryti". Išėjo ir negrįžo. Po kurio laiko rado jo lavoną su kankinimų žymėmis. O Sokolovas su valsčiaus dokumentais pasislėpė pas Juškauskus ant aukšto, dėžėje su miežiais. Mat eidamas su žemės registracijos knygomis, buvo sutikęs partizanus, o į tų klausimą, kas būsi, jiems atsakė: „Sargas". Apylinkės knygas iš jo atėmė, o patį paleido, patikėjo. Išgelbėjo jį kaliošai ir apiplyšę marškiniai.

Liko Uršulė Berūkštienė su keturiais vaikais našle. Jai tada buvo 34 metai. Išgyveno sunkumus, išaugino dorus vaikus.

Dar ir dabar Pakuonyje netyla diskusijos, kas nužudė Petrą Berūkštį. Partizanai, nežinoję jo gerų darbų žmonėms? Prasigėręs stribas, kaip teigia A. Lisauskas? O gal dabar visiems mums žinomi smogikai, kurie doro žmogaus žūtį norėjo primesti Tėvynės gynėjams? Bet kuriuo atveju šioje istorijoje reikia patvirtinti, kad Petras Berūkštis buvo doras žmogus.

...Buvo naktis į 1946 m. vasario 16-ąją, kai, persikėlę per Nemuną, trys kovotojai Pranas Žukauskas-Šalmas (g. 1927 m. Darsūniškio k.), Stasys Lekavičius-Gulbinas (1926 m. Rūčkakiemio k.) ir Jurgis Krušinskas-Žiedelis (g. 1926 m. Prienų vlsč.) pakliuvo į NKVD ir stribų pasalą. Sako, mums brangios šventės išvakarėse jie ėjo kabinti vėliavos į Kruonio miestelį. Žukauskas, sužeistas į koją nematydamas išeities, susisprogdino granata. Kiti du žuvo vietoje. Tai vyko Astragų k., ties Lapainios upeliu, prie Nemuno, šaltą speiguotą naktį. Besiginantys spėjo nušauti tik čekistų šunį. Atvežė tada visus keturis ir numetė Kruonio aikštėje. Po kelių dienų surišo vielomis tris lavonus ir negyvą šunį, nuvežė į Kruonio mišką ir numetė į buvusį apkasą.

- Buvau tada antroje progimnazijos klasėje, - pasakojo Janina Vaivilavičiūtė-Sadauskienė dar 1988 m. - Retu miškeliu kas rytą eidavau į mokyklą. Kartą nuo kelio pastebėjau tame apkase kyšančią žmogaus ranką.

Atšilo. Išsprogo medžiai. Tačiau reti praeiviai jautė, kad nuo didelės pušies sklinda dvokas. Žinodami klaikią paslaptį, Vaivilavičiai paprašė stribų, kad leistų lavonus užkasti. Leido, tik patarė nejudinti. Tada jie iškasė prie Gojaus miškelio pušies kapą. Priėjo ir atėjo septyniolikmetė Kotryna Krušinskaitė, kad paskui, jau jų šeimai sugrįžus iš Sibiro, tą vietą surastų. Nors nelengva buvo ją nustatyt: pušis nupjauta, aplink stiebiasi eglutės.

1989 11 11 centimetras po centimetro šluojamas smėlis partizanų užkasimo vietoje. Štai šuns kaulai, surūdijusi viela. Ir trijų žmonių griaučiai. Partizanų palaikai iškilmingai perlaidojami Garliavoje.

Varčiau Kaišiadorių rajono civilinės metrikacijos biure 1946 m. mirčių registracijos knygą. Deja, Kruonio apylinkėje Stasio Lekavičiaus mirtis neužregistruota. Lyg būtų gyvas iki šiol.

- Šitoje kelio pusėje, - rodė tada Kruonio girininkijos girininkas Jonas Kairiūkštis, - yra užkasta apie 30 partizanų. Visų kelias į čia buvo vienas: NKVD kareivio ar stribo kulka, kelios dienos Kruonio miestelio aikštėje ir apkaso duobė miške.

Ona Gervickaitė, gyvenusi Kruonio mst., dar 1995 m. patikslino partizanų kovos epizodus Kruonio valsčiuje. Ji gerai atsiminė įvykius, kai 1948 m. gegužės mėn. Baltaraistynėje, prie Pavuolio k., Kruonio vlsč., žuvo trys partizanai: Leonas Krasauskas-Žalgiris, Pranas Gervickas-Papartis ir Genė Lekavičiūtė-Saulutė. Pranas Gervickas buvo Onos brolis, tuo metu turėjo 24 metus. Ona tada atsiminė ir kitus žuvusius savo kaimynus: Adomą Lekavičių (g. 1920 m.), žuvusį 1945 m. Šilonyse, Petrą Čepulionį-Sakalą iš Kairiškių k.

Saulučių k. gyvenę Antanas ir Anelė Gervickai turėjo 5 vaikus, iš kurių vyriausioji buvo Ona (g. 1922 m.). Užaugo ir vienintelis brolis Pranas (g. 1924 m.), kuris nuo pat pirmųjų pasipriešinimo metų buvo Narsuolio būryje. Menanti ir konfliktą kaimo šokiuose, kai brolis viešai smerkė įvykius Lietuvoje, vadindamas juos „Stalino revoliucija", po kurios atsirado kalnai lavonų. Už tai aktyvistų buvo sumuštas. Ji su seserimi Prane (g. 1926 m.) irgi kaip galėjo pagelbėdavo partizanams, stebėdamos stribų ar kareivių susibūrimus ir susiruošimus gaudynėms.

Partizanai ją vadino Gerve, Lape. Kitos seserys Albina ir Aldona buvo gerokai jaunesnės ir minimais laikais dar buvo paauglės. Ona gerai pažinojo brolius Praškevičius iš Kazokų kaimo: Praną-Lokį, žuvusį 1947 03 03 Kaukinės k. ir Antaną-Narsuolį, būrio vadą patekusį po kareivio kulka 1948 08 12 Pavuolio k. Tris partizanus susekė KGB agentas pas ūkininką Andrių Klinkevičių. Namą apsupo kareiviai. Dar vėliau -1949 04 14 Varkalių k. žuvo broliai Balčiūnai iš Kazokų k.: Pranas (g. 1922 m.) ir būrio vadas Vincas-Juodvarnis. Dar nuo 1948 m. pradžios Juodvarnis vadinamas

Narsuolio būrio vado pavaduotoju, o anam žuvus, tapo vadu. 1948 04 15 būryje buvo dar 7 partizanai..Vincas Zablackas-Kėkštas iš Joniliškių k. buvo gal vyriausias amžiumi iš jų, gimęs 1907 m. Ilgai laikėsi, nes gal ir kiek atsargesnis už kitus buvo. Jau 1954 m., apsuptas ir nerasdamas išeities, susisprogdino Pavuolio k. apylinkėse.

Leonas Krasauskas buvo kilęs iš Panemunės valsčiaus. Nežinoma, kokiu būdu jis atsirado prie Kruonio, tik niekuo neišsiskyrė iš kitų kovotojų, buvo linksmas ir drąsus.

Iš Onos Gervickaitės liudijimų daugiau sužinojome ir apie Lekavičių šeimos partizanus. Ji sakė, kad gyveno Kruonio apylinkėje, pažinojo Narsuolio būrio vyrus, padėjo jiems varguose, gydė susirgusius ar sužeistus, maitino, mezgė jiems pirštines, siuvo ženklus, patikslino partizanų pavardes.

Petras ir Antosė Lekavičiai Joniliškių k., netoli Saulučių, augino jau ir tais laikais nemažą šeimą - 8 vaikus: Zigmą, Vytautą, Anelę, Juozą, Genę, Albiną, Marytę ir Praną. Vyriausias Zigmas buvo gimęs 1922 m., o jaunėlis Pranukas - 1932 m., tačiau visi suprato, kad su atėjūnais reikia kovoti ginklu. Į Narsuolio būrį išėjo keturi vyresnieji broliai, o kiek vėliau ir sesuo Genė (g. 1926 m.). Albinas (g. 1925 m.) žuvo pirmasis dar 1946 metais Gojaus miške, Zigmas-Kurapka su broliais Juozu (g. 1921 m.) buvo užklupti kareivių 1947 m. Ąžuolynės k. Vytauto (g. 1923 m.) žūties vieta ir data nežinoma. Tad jau 1948 05 27 Baltaraistynėje (prie Joniliškių k.) žuvusi Genė Lekavičiūtė-Saulutė buvo penktoji savo gyvybę paaukojusi partizanė iš Lekavičių šeimos. Žuvusių partizanų Lekavičių kūnai buvo numesti Kruonio aikštėje.

Lietuvos ypatingajame archyve dar 1996 m. pavyko rasti informacijos apie tolimesnes šios šeimos nelaimes. 1948 m. liepą MGB pavyko nustatyti, kad Kruonio

gyventojas Kazys Karenga paslėpė žuvusios Genės kūną ir jį slapta palaidojo. Žmogus buvo suimtas, kankintas, vėliau prisipažino ir sutiko išduoti savo giminaitę Anelę Lekavičiūtę, kuri gyveno nelegaliai. Taip K. Karenga buvo užverbuotas ir gavo agentūrinį slapyvardį „Akis". Jis padėjo MGB darbuotojams susitikti su Anele, kuri buvo suimta. Greit ta prisipažino, kad nuo 1948 m. gegužės mėn. buvo su žuvusia Gene „nelegalioje padėtyje", tačiau neigė, jog veikė partizanų būryje. Po sesers žūties slapstėsi viena, dokumentus buvo praradusi. Išvardijo kelis pažįstamus partizanus, daugiausia žuvusius ir sutiko bendradarbiauti. Padėjo išaiškinti, kad kartu su Gene Lekavičiūte 1948 05 27 žuvo partizanas Pranas Gervickas-Papartis (g. 1924 m.). Kadangi Anelė Lekavičiūtė labai

sielvartavo dėl 1948 m. gegužės mėn. suimto šešiolikmečio brolio Petro, jai buvo pažadėta, kad už pagalbą jį paleis. Kruonio stribai berniuką buvo suėmę ne tiek dėl jo, kiek dėl brolių „nuodėmių" ir norėdami šeimą šantažuoti. Anelei pavedama nustatyti Narsuolio ir Jupiterio partizanų grupių slapstymosi vietas ir suteikiama jai „Vilijos" agentūrinis slapyvardis. Tačiau greitai paaiškėjo, kad „Vilija" nebuvo atvira ir nedirba.

Kruonio Gojaus šilelyje ilsisi apie 30 Lietuvos gynėjų palaikai. Dalies jų pavardės iškaltos išdrožtame kryžiuje, pastatytame šilelyje. Jei skaitysime jas, rasime ir vienintelės merginos - Genės Lekavičiūtės-Saulutės pavardę. Apylinkėje buvo pamėgtos partizanų vietos: toliau nuo apygardos štabo, šalia Nemuno, nors reikėjo viską spręsti savarankiškai. Šio krašto rezistencijos ir netektis buvo didesnė nei kitų apylinkių.

Du dešimtmečius Sibiro lageriuose praleido jauniausias Lekavičių vaikas Petras. Kaip žinote, 1948 m. gegužės mėn. jį stribai sugavo pasaloje. Sumuštas, bet budriai saugomas buvo nuvarytas į stribyną. Džiaugėsi anie didelį žygdarbį atlikę, sako, net vardines dovanas gavo už „bandito" sugavimą. Tada Petriukui ėjo šešiolikti metai. Po kankinimų jį paleido namo, tačiau neilgam. 1949 04 14 buvo susidorota su likusiais šeimos nariais (tėvas Petras jau buvo miręs anksčiau): į Irkutsko srities Kirovo rajoną ištremiama motina Antanina Lekavičienė (g. 1901 m.), jos dukra Marytė (g. 1929 m.). Kartu su jomis ir Petras. Į Lietuvą 1958 m be sveikatos sugrįžo tik Marytė bei Petras. Motina mirė tremtyje 1955 metais.

Aplankiau Marytę 1988 m., kai ji, Dievo ir žmonių apleista, dar gyveno tame pačiame Saulučių kaime. Susijaudinusi pasakojo tragišką šeimos istoriją tačiau be didelės nuoskaudos, gal net pasididžiuodama savo gimine, nors dar buvo laikas, kai ir durys bei langai turėjo ausis.

Sakė, kad turėjo nemažai nuotraukų, bet laikmečio sunkumai privertė jas sunaikinti.

TA partizanų būrio vadas Aliukevičius Alfonsas-Saulė buvo kilęs nuo Darsūniškio. O kai išėjo kovoti su į Lietuvą sugrįžusiais bolševikais, jo būrys veikė kairėje Nemuno pusėje, tačiau ateidavo ligi Kalvių ir Kruonio. Žmonės žinojo: jei partizanai žūdavo anoje Nemuno pusėje, tai jų lavonus veždavo į Kruonį. Vėliau, kai partizanus ėmė spausti sovietų kareiviai ir vietiniai stribai, jie pasitraukė į Kalvių miškus, link Plaskūnų kaimo, papildydami DKA partizanų batalionus.

Tuo metu aš gyvenau su savo šeima Kaune. Pasidarė sunku, artėjo tikras badas, todėl su mažais vaikais Antanuku, Vidučiu ir Kęstučiu prisiglaudėme pas ūkininką Kazį Melkūną. Už dviejų kilometrų nuo jo, Truseikiškių kaime, gyveno mano teta Ona Kaluževičienė. Ten sueidavo visi į mišką pasitraukusių kovotojų ryšiai. Ėjo 1946-ieji metai. Kova nesilpnėjo, nes visi laukė Amerikos pagalbos. Aš pažinojau iš Rokiškio kaimo kilusį gal 20-22 metų vaikinuką, slapyvardžiu Svajūnas. Žmonės pasakojo, kad jis buvo labai narsus, to vaikino tėvą Petrą Gatavecką irgi pažinojau. Gerai sugyvenome ir su motina Vince Gataveckiene. Tai ji sūnui ir perdavė, kad Rinkūnais galima pasitikėti. Tarp partizanų galiojo tokia nerašyta taisyklė: vienas kitą vadinti ne vardais ir pavardėmis, o slapyvardžiais. Slapyvardį partizanai siūlė ir man. Patiko Svajūno pasiūlytas - Neringa. Tuo metu, prisimenu, atėjo Antanas Gataveckas-Svajūnas pas mus ir pasakė, kad į krūtinę sužeistas vienas partizanas. Pasakė tik tiek, kad Šilavote (Prienų r.) buvo susišaudymas. Tarėmės, ką daryti. Svajūnas paprašė kokiu nors būdu Kaune gauti vaistų, kad žaizda nesupūliuotų. Bet kaip pasiekti miestą? Partizanai prikalbino šeimininką kad šis su arkliais važiuotų į Kauną atsieit, į turgų.

Mano išgydytasis bernelis turėjo slapyvardį Berželis. Vėliau išgirdau, kad jis žiauriame mūšyje žuvo.

Pas Jurgį Subačių apsistojo Saulė su 30 ar 40 vyrų. Tada pranešė per Svajūną kad mane kviečia Saulė. Viena niekaip nedrįsau eiti. Prisiprašiau seserį Genę. Kai įėjome trobon, net apstulbome: pilna gryčia ginkluotų vyrų. O Saulė kitame kambaryje, matyt, miegojo. Pakilo nuo lovos toks aukštas, juodais kaip smala plaukais, išvaizdus -tikrai kaip saulė, bet granatomis apsikarstęs, automatas ant kaklo. Jis garsiai, kad visi girdėtų, mudviem su seseria padėkojo, pristatė mane: „Vyrai, atvažiavo ryšininkė Neringa, prašome prie stalo, vaišinkitės". Vėliau Saulė dar pasakė, kad čia ne visi. Jeigu jums įdomu, sako, kviečiu į Kalvių mišką, susipažinsite su mūsų gyvenimu. O ta jų stovykla, pasirodo, čia pat. Joje dar daugiau vyrų - pradėjau mintyse skaičiuoti -gal 50 ar 60 kovotojų. Pasisėdėjome, pasišnekėjome, partizanai su smulkmenom viską pasakojo.

Kartą į Kalvių mišką įžengė Saulės būrys. Saulė per vieną merginą (j i su partizanais palaikė ryšius) perdavė prašymą kad būrio kovotojams paruoštume pietus. Bulvių ir kopūstų virėjoms davė Melkūnai. Davė tiek, kad pagaminome du kibirus balandėlių, o ant jų sudėjome virtas bulves. Tuos du kibirus į mišką turėjau nešti su Verute Kochanskaite. Tempdamos sunkius nešulius, kilome kalnu. Prieš akis atsivėrė nuostabus to krašto vaizdas - atrodė, visa Lietuvėlė po mūsų kojomis, bet ją, vargšę, negailestingai trypia svetimų atėjūnų kojos. Nespėjome mudvi su Verute pasidalinti savo liūdnomis mintimis, staiga matome: tolumoje vieškeliu nuo Kruonio atbilda stribai ir kareiviai. Kas dabar bus? „Bėkime, Verute, apačion, ten teka upelis, nors jame dabar vandens nėra, kareiviai to nežino, o mudvi nuduosime, kad kojas mazgojame!" Aš buvau dvidešimt septynerių metų, manau, pablizginsiu šlaunimis, užžlibinsiu baudėjams akis, tai jie ir nepastebės, kaip Verutė su kibirais spruks į mišką. Privažiuoja valsčiaus pirmininkas, partorgas: „ O, zdravstvujte devuška". Aš ištempiau lūpas šypsenai, koketuoju: „ Kuda vysobralis?"„Sobraliskvam". Pyliavų atvažiavo. Žvalgosi svečiai nuo aukštumėlės, kur jiems sukti, mato, kad su dviem kibirais sparčiu žingsniu tolumon žingsniuoja Verutė. „Kto tam?" - klausia partorgas. Ir už žiūronų. Aš nei gyva, nei mirusi: laikykis, Vera, eik lyg su tuščiais kibirais, neįsitempk - mintimis jai įsakinėju ir meldžiuosi.,, Tam Melkūno korovy. Melkūno Vera idiot doit". Matau, kad jie pradeda kaimu domėtis, tai aš prie jų dar arčiau priėjau, krūtinę atstačiusi, kalbinu, šaipausi. Tuo metu Verutė dingo miške.

Vokiečių laikais mano tėvai Juozas ir Vlada Černiauskai gyveno Darsūniškyje, žydo name, o mūsų kaimynu buvo Alfonsas Aliukevičius, vėliau tapęs žaliuku vadu Saule. Sugyvenome gerai, todėl nelaimių iš miško nebijojome. Atvirkščiai, plėšikaujantys vyrai (o buvo ir tokių) prisibijojo per daug tėvus gąsdinti, nes žinojo juos turinčius užtarėjų. Tėvas dirbo žemę ir į politiką nesikišo. Atstatė sudegusias trobas, dirbo ūkyje. Alfonsas Aliukevičius dar vokiečių laikais agitavo tėvą eiti gaudyti rusų partizanų, tačiau tas atsisakė. Teisinosi mažais vaikais, šeima. Ir sakė esantis ūkininkas, o ne karys. Tik po karo neliko nuošalyje ir pagal išgales padėjo partizanams.

Gerai atsimenu, kai mama eidavo į mišką su maistu ar kokia nors įspėjančia vyrus žinia, slėpė tai vieną, tai kitą partizaną. Slapstėsi pas mus ir pats vadas Saulė, kai to paprašydavo. O slėpdavosi stribų pašonėje - ant šv. Agotos vartų lubų. Visa tai taip buvo užslaptinta, kad net mes, vaikai, nieko nežinojome, nors manėme, kad žinome visus miestelio įvykius. Tėvas veždavo ginklus į Užgirėlį ar kitur, pririšęs juos po vežimu. Kartą mama, tėvas ir močiutė jau pavakaryje sulaukė svečių - gal 10 arl2 partizanų, gerai ginkluotų ir dar nešinų iš stribų atimtais šautuvais. Tai buvo Saulės būrio, jau gerokai išblaškyto, dalis. Kiek atsimenu, vienas kitą vadino slapyvardžiais: Ąžuolas, Uosis, Jaunutis. Sakė, nesenai sugrįžę iš Lenkijos. Šis susitikimas buvo užplanuotas, nes mama ir močiutė buvo išvirusios didelį puodą cepelinų. Vyrai sėdo prie stalo valgyti, o man liepė eiti sargybą: davė žiūronus, tuščią pistoletą ir paprašė iš kluono stebėti Kruonio kelią, ar nepasirodys stribai. Aš pasijutau labai pagerbtas.

Vyrai buvo alkani, utėlėti, seniai nekeistais baltiniais. Tėvai pagelbėjo kiek galėjo, tačiau ir patys prastai gyvenome, nes buvome sudegę ir gyvenome vienoje tvartelio dalyje su mažučiu langeliu. Kitoje tvarto pusėje buvo gyvuliai.

Jau gerokai sutemus, nusigramdę purvus ir pasikeitę baltinius, vyrai susiruošė išeiti. Tėvas ir sako jų vadui:

Tada partizanai ruošėsi pulti Pakuonio stribyną ir buvo prisakę keltininkui pravarde Geltuvas pas mus jo laukti, o vėliau, kai reikės, valtimi perkelti į kitą Nemuno pusę. Bet Saulė buvo patyręs kovotojas ir įsakė tada visus ginklus pasiimti su savimi.

Viskas aprimo, grįžau aš iš „sargybos", mama su močiute išplovė indus, tėvas sėdėjo už stalo su Geltuvu. Gal po 10-15 minučių pasigirdo smarkus beldimas į duris: „Otkrivaj dver!" Visi pastiro iš baimės, kai į tvartelį sugužėjo stribai su kareiviais, apsupo sodybą. Išnaršė viską, durtuvais badė. Ir pradėjo visus stumdyti - kodėl taip vėlai švieselė dega, kodėl pašalinis žmogus? Močiutė mokėjo rusiškai ir ramiai aiškino, kad atėjo žmogus, nes jo valtį srovė nunešė, jis jos ieško. O čia žiburėlį pamatė.

Išradinga močiutė įgnybo neseniai gimusiai sesutei į šoną, ta pradėjo garsiai verkti. Tai kaip prie sergančio vaiko be žiburio? Rusai ilgai abejojo dėl tokio paaiškinimo ir vis kartojo: „Zdes byli banditi". Tik ženklų jokių nebuvo. Taip ir išėjo siųsdami. Ir likimo ironija - miestelyje sutiko einantį Saulės būrį. Įvyko susišaudymas, tačiau abi pusės išbėgiojo į skirtingas puses. Nieko nenušovė ir nieko nesugavo. Tėvas labai bijojo, kad nebūtų suimtų, ir tie neišsiduotų pas mus buvę. Taip Saulės sumanumo dėka, kad nepaliko ginklų, išvengėme Sibiro. Ir dar padėjo atsitiktinumas: būtų prieš keliolika minučių kareiviai su partizanais susidūrę mūsų kieme, būtų nepavykę nelaimės išvengti.

Pokario metais žuvo 20 iš Darsūniškio kilusių partizanų, 3 sovietiniai aktyvistai, buvo nuteisti 17 ir ištremti 33 asmenys. Štai 1946 m. iš Kaišiadorių rajone ištremtų 20 gyventojų - devyni buvo iš Darsūniškio.

Mūsų šeima nuo seno gyveno Lapainios k., netoli Darsūniškio. Vietos atokios, šalia Nemunas ir dideli miškai. Todėl partizanai šiose

vietose jautėsi saugiai. Pamenu, jau 1944 m. vasaros gale apylinkėse šeimininkavo du būriai - Viesulo ir Saulės. Apie Viesulo vyrus žinau kiek mažiau, nes jie dažniau laikėsi Pakuonio, Prienų apylinkėse. Būrio vadas buvo Vytautas Marčiulaitis. (Pagal archyvinius duomenis, 1946 01 31 NKVD Kauno apskrities skyrius gavo iš agento „Stepo" informaciją apie tai, kad Guogų k., Aukštosios Panemunės vlsč., ūkininko Motiejaus Stravinsko sodyboje yra keli partizanai. Tad surengęs operaciją nušovė penkis partizanus: Antaną Pyplį-Viesulą, Šarūną Kazį Abugelį-Spalį, Vytą Mačiulį-Plauką, Jeronimą Lapinską. Penktasis žuvusysis nebuvo atpažintas.) Užtat Saulę visi pažinojom. Pusė jo būrio vyrų buvo iš Darsūniškio ar jo apylinkių. Kita pusė - Užnemunės vyrai. Pradžioje šiuose būriuose buvo gal 80 partizanų. Vienos vasaros pabaigoje jie užėmė Lapainios k., kareivius ir stribus išvaikė. Vyrai nieko nebijojo, išstatė sargybą ir džiugino kaimo žmones. Pas mus kokią savaitę raudonžvaigždžiai nesirodė. Būrio veikimo zona buvo Jiezno, Piliuonos, Kruonio, Auštosios Panemunės valsčiuose.

A. Aliukevičius-Saulė (g. 1918 m.) gyveno Darsūniškyje. Baigė vietos mokyklą iki vedybų dirbo tėvų ūkyje. 1937 m. vedė Antaniną Lapinskaitę (g. 1921 m.) iš Darsūniškio, augino dvi mergaites: Eleną ir Genovaitę. Sūnus mirė dar būdamas kūdikis. Kadaise Darsūniškiui priklausė žemės už Nemuno, tai ten, Bačkininkėlių k., ir buvo pasistatę trobas Aliukevičiai. Sako, prie nepriklausomos Lietuvos Alfonsas buvo būtinos tarnybos puskarininkis, sumaniai rikiavo vyrus ir pokario metais. Dalyvavo daugelyje mūšių, o Kruonio stribai jo labai bijojo. 1947 03 07 jį kartu su partizanu Stravinsku ir kt. išdavė kažkas kareiviams, kai ilsėjosi sodyboje įrengtame bunkeryje kažkur apie Kampiškes, Serbentų k. Puolantieji sodybą sudegino, partizanus nukovė. Kur jie buvo užkasti, niekas dar ir dabar nežino. Sako, Saulės ir jo ginklų draugų bunkerius išdavęs žmogelis dar nesenai gyveno Piliuonoje. Būrys priklausė TA Geležinio Vilko rinktinei.

Bačkininkėlių k. gyvenęs Saulės žmonos Antaninos brolis Jeronimas Lapinskas (g. apie 1927 m.) stribų buvo nušautas prie Guogos rėvos. 1946 m. pas juos į kaimą atėjo partizanai. Jeronimas atbėgo pas Televičių pasižvalgyti, ar nėra stribų. Jie, matyt, laukė pasaloje. Tad tėvą ir Jeronimą Lapinskus nusivedė ir sušaudė. Kūnus numetė Pakuonyje. Po kelių dienų išsiaiškino, kad tie žmonės nebuvo partizanai, tai atidavė jų kūnus saviesiems. Jau pavasarėjo, tad per Nemuną plonu ledu sunkiai pervežė Jeronimo karstą mat laidojo Darsūniškyje.

Antanina su vaikais blaškėsi po apylinkes. Gyveno pas gimines Sekionyse, Piliuonoje. Mano tėvai Bronius ir Viktorija Maciulevičiai lyg ir norėjo pasiimti auginti Saulės vaikus, tačiau mūsų namuose nebuvo saugu. Sovietinė valdžia šią šeimą persekiojo, tad baigti mokslų jie negalėjo. Elena visą gyvenimą sunkiai dirbo statybose. Pas mus dažnai apsistodavo mano pusbrolis partizanas Pranas Dainys-Klajūnas. Iš pradžių buvo pritapęs prie Viesulo, paskui kovojo Saulės būryje. Išliko gyvas gal iki 1948 m., o kai partizanų gretos išretėjo, pasidavė propagandai ir užsiregistravo. Štai buvo rusų sumanyta klasta, nes tada, kai jis per tardymus nepalūžo ir neužsiverbavo, kankino nežmoniškai. Praną Dainį ir Praną Kubilių iš Jiezno su tankete atvežė į Kruonį, kur juos „teisė". Supratęs, jog bus sunaikintas, Pranas viešai neatgailavo. Nekaltino savęs, o sakė, jog gal per mažai kovojo už Tėvynę. Nuteisė mirti, bet teisėjai vis ragino parašyti malonės prašymą Sako, jis ir surašytas buvo, beliko jaunuoliui tik pasirašyti. Būtų pakeitę mirties bausmę, o paskui kitiems partizanams kaip pavyzdį davę. Jis atsisakė. Kitam Pranui mirties bausmę pakeitė lageriu, o P. Dainį sušaudė.

Mūsų apylinkėse buvo dar vienas būrys, kuriam vadovavo Jeronimas Maciulevičius-Perkūnas. Jis liko gyvas, tačiau jo tolimesnis likimas man nežinomas. Antanas Aliukevičius (g. 1924 m.) iš Bačkininkėlių k. buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Netikėtai atsirado namuose - pabėgo pakeliui į apmokymo vietą. Tėvas liepė sūnui eiti į mišką. Žuvo vyras 1946 m. Velykų šeštadienį prie Verknės upės. Sako, ten galvas padėjo net 19 partizanų, tarp kurių buvo ir Stasys Kučinskas-Žilvytis (g. 1924 m.) iš Pagirmuonio dvaro. Išliko gyvas Petras Kačinskas-Alksnis (g. 1926 m.). Sunkus Kučinskų šeimos likimas: brolį Joną 1941 m. išvežė į Sibirą tačiau jo pėdsakai pradingo, Alesius buvo išvežtas darbams į Vokietiją, grįžo, tačiau visą gyvenimą praleido Kaliningrado srityje, o Juozas (g. 1919 m.) tarnavo sovietinėje armijoje. Dalyvavo Berlyno paėmimo operacijoje, tris paras išbuvo vandenyje. Tad pasigavo džiovą ir greitai numirė. Nežiūrint to, Kučinskų šeima buvo įrašyta į išvežamųjų sąrašus, bet išsislapstė.

Atsimenu žuvusį Lapinską Praną-Uosį. Jis, mano žiniomis, žuvo Darsūniškio apylinkėse. Pamenu miestelio šaulių būrio vadą Maciulevičių Praną Saulės brolio sūnų Aliukevičių Antaną Mikalauską Antaną-Turką ar Turkelį, Dičjurgį Juozą. Visi jie žuvo tose kovose su okupantu.

Pasakojo Vytautas Maciulevičius (1996 m.), papildė Elena Uleckienė—Aliukevičiūtė (2006 m.)

Kalviai - Kruonio seniūnijos bažnytkaimis. Dar ir dabar jo centre išlikęs pastatas, kur 1944-1953 m. buvo stribų būstinė. Tai buvusi klebonija, tačiau iškrausčius iš klebonijos kleboną ir tarnautojus, užkariautojai čia įsirengė. Stribai Jonas Vareika, Aleksas Kaluževičius, Juozas Grigonis, Vincas Marcinkevičius, Steponas Rauba, taip pat Dūdiškių kaimo rusai sentikiai. Iš čia stribai kartu su Kruonio ir Žiežmarių enkavedistais vykdavo į karines čekistines operacijas. Darsūniškyje nebuvo areštinės, tai suimtuosius kalino Kruonyje. Pastatas grąžintas bažnyčiai, jame įsikūrė „Caritas".

Kalvių kapinėse yra juodo granito antkapinis paminklas 1948 08 12 žuvusių DKA "A" rinktinės 3-ojo bataliono vado A. Praškevičiaus-Narsuolio ir jo brolio partizano Lokio atminimui. Žuvo jie Pavuolio k. katu su būrio vado pavaduotoju Petru Čepulioniu-Sakalu, sodybos šeimininku ir jo septyniolikmečiu sūnumi. Bronius ir Viktoras Šliužai bei Stasys Slanina brolių Praškevičių palaikus, užkastus žuvimo vietoje, slapta iškasė ir atvežė į Kalvių kapines.

Šiose kapinėse palaidotas 1947 m. sausio 9 d. Kurniškių miške žuvęs A. Gataveckas-Svajūnas. Jo sesuo Anelė Gataveckaitė-Subačienė, jau grįžusi iš tremties, kartu su partizanų ryšininke Liuda Rinkūniene-Neringa brolio palaikus nuo Žiežmarių žydų kapinių patvorio išsikasė ir palaidojo Kalvių kapinėse. Štai kaip apie šį įvykį pasakojo Liuda Rinkūnienė:

„Anelė Subačienė sužinojo, kad Gataveckų sūnus užkastas žydų kapuose Žiežmariuose. O Podžidajevas mane vis terorizavo, agitavo išduoti draugus. Po saugumo dėmesio žmonės manimi nepasitikėjo, bet nieko neišdaviau. Panorau padėt

Gataveckams. Sakau saugumiečiams: „Duok man palaidoti bent vieną „banditą", tada jie patikės". „Kurį?" - „Svajūną". „Važiuok į Žiežmarius". Pranas Melkūnas davė vežimaitį su arkliu. Prisiprašiau Subačių važnyčioti. Svajūno sesuo Anelė į vežimo šiaudus įkišo šešis butelius samagono, įdėjo kelionei mėsos. Nuvažiavome į Žiežmarius, nuėjau pas Podžidajevą, klausiu, ar leisite išsikasti lavoną. Subačių nusitempiau į užkandinę, pastačiau butelį samagono, o Podžidajevas davė keturis vyrus iš daboklės. Buvojau pavasaris, šv. Pilypo atlaidai. Laidojimui iš sesers Anelės gavau paklodžių. Atkasė. Lavonai, kaip šiandien pamenu, gulėjo purve, Antaną Gatavecką-Svajūną pažinau iš uniformos ženklų. Svajūną įdėjome į paklodes. O aš vežiman pasiėmiau dar jo švarką. Važiuoju iš Žiežmarių ne plentu, o vieškeliu - pro dvarą į Kalvius. Priešakyje, gal už trijų su puse kilometro - Slimino miškas. Atvažiavau. Bėgu į Silvestro Liaukos - vietinio ruso sodybą, budinu: „Kelkis, atvežiau Antaną, padėsi man atnešti į kluoną". Tas kluonas liko, nors sudegė jo namai. Mes iškėlėme Svajūną ir paklodėje nunešėme į peludę. Uždarėme kluoną, Subačiui atidaviau arklį, o Melkūnui - vežimą. Man liko tik Svajūno švarkas. Jį parsinešiau į savo namus Kaune, Parodos gatvėje, į popierių suvyniojusi. Deja, iki šiol jis neišliko. Kur jis dingo - sunku pasakyti. Atvežam Svajūną karste, lauke stovi Antano tėvas Petras, jau iš Sibiro grįžęs, verkia sesuo Anelė, o motinos nėra - ji Kaune. Visi žiūri ir mato, kad Svajūno dešinė koja šunų nugraužta. Klaikios buvo Svajūno laidotuvės - vietinis ruselis Darčanovas su kumeliu karstą nuvežė į Kalvių kapines. Bet žinokite, kad tos kapinės - už pusės kilometro nuo stribų būstinės. Kumelys prunkščia, vos piestu nesistoja. Šiaip taip karstą nuleidome į duobę, užkasėme. Verkdama prisiminiau viską, ką aš žinojau apie Svajūno gyvenimą, ką buvau girdėjusi apie jo vaikystę ir jaunystę iš jo tėvų ir draugų.

Kartą, per šventas Kūčias iš miško į kaimą atėjo Cibuliukas. Pavalgė pas vieną ūkininką ir jau norėjo išeiti, bet tas užsispyrė: niekur aš tavęs neleisiu, eik į mano kluoną ir gerai išsimiegok. Jums miške miego trūksta. Susigundė vaikinas - tikrai, kodėl nenumigus šventą Kūčių naktį kluone kartu su gyvulėliais? O ūkininkas, kol Cibuliukas skaniai miegojo, nubėgo pas stribus į Kalvius - tik puskilometris nuo dvaro buvo jų irštva. Guliu aš kluone, vėliau pasakojo vaikinas, girdžiu žirgt žirgt sniegas, kas gi tai, juk dar ne rytas, šeimininkas su Kalėdomis ateina pasveikinti? Prigludau prie kluono durų - ogi kareivių pilnas kiemas. Aš prisispaudžiau prie kluono durų ir dar spėjau pagalvoti: o juk nieko dar gero gyvenime nemačiau ir reikia žūti. Vienas stribas ateina kluono užkabinti, kad nebepabėgčiau, šoviau ir pataikiau tiesiai į automato vamzdį. Pasinaudojęs tuo trenksmu, aš iššokau laukan, kailinukus permečiau per tvorą ir per raistą - miškan. Stribai pradėjo šaudyti į tuos kailinukus ir padegė kluoną..."

Iš Kalvių k. kilęs Tauro apygardos partizanų būrio vadas Jonas Gelčys-Perkūnas (g. 1920 m). Savo kaimo apylinkėse partizanavo nuo 1944 09 20. Bijodamas pakenkti saviesiems, iškeliavo su keliais vyrais į užnemunę, tapo Geležinio Vilko rinktinės 8 kuopos antrojo būrio vadu. Žuvo 1945 10 16 Pakuonio vlsč., Vangų k . patekęs į pasalą. Jo kūną kareiviai nusivežė į Pakuonį ir užkasė Bajoraičio sodybos pakraštyje. Tik 1991 m. partizano palaikai perlaidoti į Jonučių kapines (Garliava, Kauno r.).

Mūsų tėvelis Jonas Mikutavičius (g. 1901 m.) buvo ūkininkas, savanoris. Augome dvi dukros Basonių k., šalia Kalvių. Vyresnioji Onutė (g. 1924 m.) ir aš, Bronė (g. 1929 m.), buvome auklėjamos meilės Tėvynei dvasia, tad pokaryje, kai prasidėjo pasipriešinimas, tapome partizanų ryšininkėmis. Buvo pažįstami su Praškevičiais, kurių trys vaikai išėjo į mišką. Vienas jų - Antanas-Narsuolis gaudavo iš mūsų žinias apie stribų judėjimą. Mat mūsų sodyba buvo šalia Kalvių stribyno, buvusio dvare, netoli gyveno pagarsėję išdavikai tėvas ir sūnus Vareikos. Tad reikėjo labai saugotis. Namuose buvo bunkeris, tai ten dažnai slėpėsi, ar sužeisti gydėsi partizanai. Iš vienos pusės, tai buvo didelė rizika, tačiau stribai net ir nepagalvojo, kad mūsų vyrai ateina persirengti, pavalgyti, nusiprausti, slepiasi čia pat, jų pašonėje.

Partizanams padėdavo visa mūsų šeima. Aš palaikydavau ryšį tarp Narsuolio ir Žaibo būrių. Žaibo būryje buvo Albinas Ašmena-Siaubas, Vytautas Bliujus-Serbentas, broliai Seliutos, Stasys Jackevičius-Genys, Stepas Stankevičius-Šermukšnis, Bronius Daugsevičius-Meška, Zigmas Kacevičius, Ignas Nasutavičius iš Semeliškių, taip pat vyrai iš Vindziulių, Mičiūnų, Šoliškių, Beižonių ir kt. kaimų. Tarp Semeliškių ir Kaukinės veikė Albinas Bliujaus-Don Kichoto būrys.

1947 m. patekęs į lagerius tėvelis Jonas iki 1954 m. kalėjo Abezėje. Su mama Stefanija (g. 1900 m.) mes 1949 m. buvome ištremtos į Usoljės r. Žilkino gyv., Irkutsko srityje. Ten susipažinau su būsimu savo vyru partizanu Stepu Kveraga. Tremtyje mums gimė du sūneliai, susirgo tėvelis. Grįžo į Lietuvą su sergančiu mūsų tėveliu Stepas 1957 m., tačiau jį Kaišiadoryse vėl areštavo ir išvežė į Irkutsko sritį. Ten buvome iki 1962 m. Tada auginome jau tris vaikus. Apsigyvenome Elektrėnuose.

Vaikai buvo didžiausias mūsų džiaugsmas. Augo viską apie Lietuvos okupaciją žinodami, skatinami pagarbos, meilės savo kraštui. Ir kai mūsų sūnus aštuntokas Liudvikas išplatino savo rašytus lapelius Elektrėnuose „Salin tarybų valdžią", „Tegyvuoja laisva Lietuva", j į išmetė iš mokyklos, Stepas jam tepasakė: „Šaunuolis!" Dabar, kai Stepo jau nėra tarp mūsų, aš didžiuojuosi jo, vaikų ir savo gyvenimu. Mūsų kančios buvo prasmingos.

„1947 m. Kaišiadorių stoties aikštėje buvo išmesti devynių partizanų palaikai. Žmonės sakė, kad atvežti iš Žiežmarių aikštės, kur išgulėjo kelias paras. O į Žiežmarius atvežti iš Kruonio. Jie žuvo visi vienu metu, besiilsintys Karveliškių k. daržinėje, netoli Kovaičių. Iš stoties aikštės po kurio laiko lavonus išvežė į seną žvyro karjerą prie žydų kapų. Vežė stribai, tarp kurių buvo broliai Kudrešovai", - taip 1989 m. pasakojo kaišiadorietis Kazys Kondratavičius ir nurodė, kad palaidojimo vieta yra prie Kaišiadorių kapinių, Kaišiadorėlių k.

1989 m. pavasarį su Sąjūdžio rajono Tarybos nariais architektu S. Petrausku ir gydytoja R. Žalnieriūniene nuėjome ieškoti partizanų palaidojimo vietos. Greitai suradome karjerą su stačiais šlaitais. Žemė išlyginta, apaugusi skurdžia žole. Einame pas šalia gyvenančią Eleną Kazakevičienę. Čia ji gyveno jau penkiasdešimt metų. O tų 1947 m. rudenį, kai atvežė iš miesto aikštės ir išvertė ant karjero kranto vienuolika partizanų lavonų, Elena buvo jau pusmergė. Tada Genė Jurevičiūtė, nuo karo likęs vokietukas Volodia ir ji įsidrąsinę priėjo prie lavonų. Nukautiesiems žaizdos galvose, daugiausia smilkiniuose. Matyt, nušauti miegantys. Nuo lavonų baisiai dvokė, žmonės ėmėme aplenkti karjerą. Taip ir užsnigo. Tada visi matė, kaip valkataujantys šunys kapstydavo sniegą ir grauždavo lavonus. Kažkas pastatė šunims spąstus, vieną pagavo. Tą žiemą atvažiavo tėvas su dukra ieškoti sūnaus, tačiau tarp lavonų savo neatpažino. Na, o pavasarį - vėl sena bėda. Elenos tėvas Teodoras Černiauskas matydamas, kad niekas lavonais nesirūpina, nuėjo į Kaišiadorių saugumą. „Klausykit, jie gi žmonės! Geras šeimininkas kritusį gyvulį užkasa, o jūs..." - nerado žodžių žmogus. „Argi jie dar neužkasti?" - nustebo saugumietis.

Tą pačią dieną prie karjero atėjo stribai. Tarp jų Černiauskai pažino kaišiadorietį Pagirį. Pavasario lietus karjere buvo išplovęs griovį. Čia suvilko lavonus, paskui kiek prikasė smėliu, sumetę juos į tą vandens išraustą tranšėją. Paskui čia tyčia aktyvistai vežė šiukšles...

Tada išaiškėjo blankus vaizdas, kai devyni vietiniais A rinktinės 3 bataliono, veikusio Kaišiadorių ir Prienų rajonuose, partizanai apsistojo kaime tarp Kalvių ir Vilūnų. (Pagal kitus duomenis, 1947 m. kovo 3 d. Kruonio vlsč. žuvę partizanai priklausė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupei. Vieni liudininkai teigė, kad po mūšio Kovaičių apylinkėse juos susekė NKVD kareiviai, kiti sakėsi girdėję apie sodybos šeimininko ar net ginklo brolio išdavystę.)

Trylikos žmonių būrį apsupo ūkininkų Babilių sodyboje. Juos išdavė Vytas Kochanskas iš Karveliškių kaimo (už išdavystę buvo nušauti jo žmona ir sūnus). Dešimt vyrų žuvo, tačiau tik kelių pavardės ir slapyvardžiai žinomi: Jonas Aikščiūnas-Drugelis (g. 1922 m.), Juozas Žitkus-Žvaigždutė, Žalgiris (g. 1924 m.), Albinas Zavistinavičius-Pikuolis (g. 1928 m.), Albinas Ašmena (g. apie 1926 m.), Stasys Kuzinevičius-Kukalis (g. 1926 m.), Pranas Grušelionis-Klajūnas (g. 1926 m.), Pranas Gudzinskas-Vanagas (g. 1920 m.), Pranas Praškevičius-Lokys (g. 1912 m.). Vieno žuvusiojo slpapyvardis Siaubas) o kitų pavardžių ir vardų nustatyti nepavyko. Trims pasisekė pabėgti: Antanui Židanavičiui-Skrajūnui (g. 1920 m), grupės vyresniajam, Vaclovui Kavaliauskui-Juodvarniui (g. 1917 m., žuvo 1947 m. viduryje Šilonių miške), Bernardui Ašmenai -Lakūnui (g. 1924 m., žuvo 1948 m.) iš Užuguosčio (dabar - Prienų r.).

Būrys atėjo nuo Vėžionių kaimo (Jiezno vlsč.)- Užėjo pas V. Kochanską, bet apsinakvojo netoliese, už 1,5 km, pas ūkininką Pugauską. Budėjo Juozas Žitkus-Žvaigždutė ir šeimininkas. Kochansko pakviesti, jau sutemus, 18 Kruonio stribų netikėtai apsupo sodybą. Kilo panika, nes tokios išdavystės vyrai nesitikėjo. Iššaudė daugumą partizanų bėgančius.

Dešimt lavonų buvo atvežti į Kruonio miestelio aikštę jau kovo 4-tą ir numesti patvoryje, stebint skrebams praeinančius ir sustojančius žmones, gal tie atpažins savą. O jau tada stribai žinos ką daryti...

Tų įvykių liudytojas Vilūnų klebonas Jonas Žvinys liudijo, kad kovo 4 d. 10 žuvusių vyrų kūnai buvo atvežti į Kruonį, išrengti ir pamesti turgaus aikštėje. Nuvažiavo už juos pasimelsti, o Kalvių kunigas H. Surginevičius jam pasakojęs šią istorija taip: atėję į vienkiemį alkani, išvargę, todėl pavalgę sugulė ant į trobą atsineštų šiaudų paprašę šeimininko juos pasaugoti. Rytą kai šie dar miegojo, užgriuvo Kruonio stribai ir pradėjo iš visų pusių šaudyti. Tik trims pavyko stebuklingai pabėgti, dešimt žuvo troboje.

Gal po savaitės prie dešimties kūnų pridėjo dar vieną (viena versija, kad tai buvo kunigas), atvežė juos jau į Kaišiadoris. Štai ką papasakojo tada Filomena Jankauskienė: „Sužinojau, kad mano brolis Pranas Gudzinskas guli išniekintas Kaišiadorių aikštėje -nuvažiavau ten. Vienuolika vyrų kurių daugelis išrengti iki apatinių drabužių, gulėjo vienoje eilėje ten, kur dabar arčiausia geležinkelio parduotuvės įrengtas šaligatvis. Nežinau, kaip nepaplūdo mano akys ašaromis, kai pamačiau brolį. Stoviu suakmenėjusi, o čia ir stribas prieina. Pastūmė mane, aš palinkau ir atsirėmiau pirštais į brolio galvą. Trekštelėjo kauleliai, nes visas viršugalvis ištaškytas, smegenys matosi. „Gal pažįsti ką?" - klausia stribas. „Ne", - sakau ramiai. Apvedė visus išniekintus ir vėl klausia: „Ar tau gaila jų?" Visi smarkiai sudaužyti. Ant mano brolio piršto buvo metalinis žiedelis. Jį bandyta nuimti, oda nuplėšta".

1990 10 06 partizanų kūnai buvo iškilmingai perlaidoti į Kaišiadorių partizanų kapines. Apie grupės vyresniojo Skrajūno veiklą tolimesnį likimą archyvuose rasti duomenys nurodo, kad 1947 m. gegužės 26 d. Alytaus aps. Stakliškių vlsč. Pakrovų k., Alekso Žuvininko sodyboje enkavedistų ir sovietinės įgulos kareivių surengtoje pasaloje žuvo partizanai:

Juozas Kunigonis-Dobilas, Bijūnas (g.1922 m.) iš Skiturių k., Simno vlsč., eilinis,

Židanavičius Antanas-Skrajūnas, (g. 1920 m) iš Stakliškių k., Alytaus aps., nuo 1945 m. Tauro būrio grupės, veikusios Stakliškių vlsč., vadas, palaidojimo vieta nežinoma.

Skrajūnui 2001 05 07 (po mirties) pripažintas kario savanorio statusas, 2001 05 14 KAM įsakymu Nr. 763 suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

Sundakų k., Jiezno vlsč., Mykolas ir Prancišką Matikai džiaugėsi ne tik sutvarkytu ir išpuoselėtu 22 ha ūkiu, bet ir 10 vaikų šeima. Atrodo, tėvai buvo viską numatę

jiems pastatyti ant kojų: Antanas (g. 1919 m.) ir Vincas (g. 1912 m.) turėjo paveldėti ūkį, kiti išmokti amato.

Tačiau okupantai šeimos gyvenimą pakeitė, nes vyresnieji vaikai išėjo partizanauti. Viename mūšyje Vincas buvo sužeistas, artimieji nuvežė jį į ligoninę. Tačiau aplinkiniai šį tą žinojo. Bijodamas išdavystės, Vincas paliko ligoninę, slapstėsi Kaune, įsigijo dokumentus Antano Sakalo vardu, pradėjo mokytis, net du metus studijavo Vilniaus universitete. Tačiau vėl teko bėgti, šį kartą net į Biržus, dirbti apželdintoj u. Taip Vincas Matikas nuo lagerių išsisuko.

Tuo metu Jonas (g. 1920 m .)gyveno Beištrakiuose, Kaišiadorių vlsč., pas žmonos Marytės Bandzevičiūtės tėvus. Mat 1942-1944 m., po amatų mokyklos baigimo, dirbo Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje, ten su Maryte ir susipažino. Slapstėsi Beištrakiuose, augino šeimoje pusės metų mergaitę. Kadangi iš tarnybos Pravieniškėse laikų buvo pažįstamas su broliais Zdanevičiais iš netolimo Guronių k., tai jau 1945 m. balandžio 11d. atėjo į Andriaus Zdanevičiaus-Morkos būrį, tuo metu buvusį eigulio A. Alionio sodyboje. Deja, jau kitą dieną būrys buvo apsuptas kareivių, ir 12 partizanų žuvo. Tarp jų buvo ir Jonas, partizanas Aidas. Žuvusiųjų kūnus į nutempė į Beištarkius. Marytė Matikienė savąjį pažino tik iš jos numegzto megztinio... Palaidojus vyrą, moteris ne kartą susilaukdavo stribų. Kartą, kai mažoji dukrelė buvo išmaudyta, atėję atlapojo duris, kratė trobą. Mažoji susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

Po sūnaus Jono žūties, jo motiną 1945 05 23 išvežė į Sibirą. Seserį Adelę (g. 1926 m.) kažkas įskundė dėl ryšių su partizanais, ji 1945 m. žiemą buvo nuteista 10 m. kalėti. Antanas iš likusių Lietuvoje brolių ir seserų akiračio dingo. Tik 1990 m. jie sužinojo apie tragišką brolio likimą.

Antanas Matikas po brolio žūties slapstėsi dar aštuonerius metus. Praradęs viltį, tačiau tvirtas davasia, vis dar vilkėdamas Lietuvos kario uniformą, klaidžiojo po apylinkes, gerų žmonių priglaudžiamas ir maitinamas. 1953 04 12 jis glaudėsi Prano Maciulevičiaus sodyboje Migonių k., Kruonio apyl., Kaišiadorių r. Nors šeimininkas buvo sukurto „Naujo kelio" kolūkio pirmininku, jis galėjo padėti ir partizanams. Dabar sunku išsiaiškinti, kas išdavė partizanus. Žinoma, kad agentai-smogikai, tarp kurių paminėti „Makarevičius" ir „Švyturys" bei „Karosas", su Kruonio stribais pagal informatoriaus pranešimą apsupo sodybą. Tada čia slapstėsi du partizanai. Troboje taip pat buvo sodybos šeimininkas ir dvi jo dukros, šeimininkė tada buvo Kaune. Išdavikai pasirodė kieme, apsirengę partizanais, lietuviš-

komis uniformomis. Gal Antanas pajautė išdavystę, nes į kontaktus nėjo. Beliko smogikams veržtis į pastatą. Mūšyje žuvo partizanai Antanas Matikas-Skroblas ir Antanas Bieliauskas-Dobilas (pravarde Šamalas, g. 1921 m.) iš Slabados k., Jiezno r. Sužeistas sodybos šeimininkas Antanas Maciulevičius. Jį dar gyvą nuvežė į Kauno klinikas, tačiau ten nuo žaizdų mirė. Buvo sužeisti ir trys smogikai. Tuo metu Antanas Matikas buvo grupės vadas. Grupę sudarė 4-5 vyrai. Žinoma, kad su juo kartu slapstėsi tą kartą sodyboje nebuvęs partizanas iš Sepijoniškių k., slp. Aldutė (tai Vytautas Maciulevičius). Mat nešiojo ilgus plaukus, supintus į kasą.

Manoma, kad A. Matikas ir A. Bieliauskas buvo užkasti Gojaus miškelyje prie Kruonio. Jau Atgimimo laikais žuvusiųjų giminės susirado tame „žygyje" dalyvavusį Kruonio stribą ir prašė nurodyti vyrų palaidojimo vietą garantavę, kad niekam jo neišduos. Tačiau stribas buvo praradęs atmintį.

1944 m. rudenį, būdamas Žemės ūkio akademijos studentas, Bronius Jakubauskas, Juozo (g. 1922 m.) iš Jakniškių k., Jiezno vlsč., išėjo partizanauti. Pasirinko Žiogo slapyvardį, su kaimynais iš Vošiškių k. Alfonsu Kondratavičiumi ir Rinkevičiumi priklausė Viesulo būriui. Laimingai praleido žiemą. 1945 07 11 buvo slėptuvėje Daukantų k., Jiezno vlsč. Ten buvo apsistoję visi trys partizanai. Ryte liepos 11 d. garnizono buvo apsupti ir nelygioje kovoje, įmetus granatą, visi trys partizanai žuvo. Tai B. Jakubauskas-Žiogas, Rinkevičius ir A. Kondratavičius (gal Kondrotas?), bet jiems trijų vyrų mirties neužteko. Trokšdami kraujo, pasuko į Daukantų kaime esančią Kubilių sodybą. Šeima pusryčiavo. Kruonio garnizono kareiviai pasišaukė tris sūnus -Juozą Joną ir Adomą - ir visų akivaizdoje juos sušaudė. Jų tėvą Joną privertė žuvusiuosius vežti į Kruonio miestelio aikštę. Adomas buvo vedęs, jo sūneliui tada buvo tik dvi savaitės. Preteksto tokiam vandališkam poelgiui nereikėjo: „Gyvenat netoli „banditų" irštvos, tai ir jūs tokie patys"... Nužudytų brolių seserį Anelę Kubiliūtę-Jakubauskienę privertė pasirašyti, kad jos broliai - „banditai".

Tą tragediją sunkiai išgyveno B. Jakubausko mama. Po tėvo mirties (1941 04 24) Bronius, vyriausiasis sūnus, rūpinosi šeima ir buvo tvirtas ramstis. Mama liko su 12 metų sūneliu Vytautu ir 13 metų dukrele Elena; vyresniosios dukros Adelė ir Pranutė jau buvo sukūrusios savus gyvenimus. Sesuo Aleksandra (Alesė) - slapstėsi. Onutė tuo metu mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje.

Šeima netrukus sulaukė nekviestų svečių. 1945 m. liepos 18 d. (už savaitės po Broniaus žūties) jo motiną brolį Vytautą ir seserį Eleną išvežė prie Uralo į Siūzvą Jurlinsko r., paskui įUst-Beriozovkos gyvenvietę. Tuo metu, kai juos areštavo, Pranutė ir Alesė pabėgo ir ilgai slapstėsi. Onutės namuose taip pat nebuvo. 1945 10 01 jai pavyko gauti darbo Panemunės r. Raželių mokykloje, dar vėliau - (1950 09 01) -Kuršėnų rajone. Bet merginos pėdas saugumiečiai susekdavo. Kiek lengviau pasijuto ištekėjusi už Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo Juozo Revucko. Kadangi gyveno kita pavarde, saugumiečiai nepastebėjo.

Onutė neakivaizdžiai baigė Panevėžio pedagoginę mokyklą. Dirbo Šiaulių vidurinėse mokyklose, vėliau baigė ir Šiaulių pedagoginį institutą ten dirbo.

Skaudu buvo saviesiems Lietuvoje, kai žinojo, kad prie Uralo kalnų vargsta artimi žmonės. Jie ten badavo, nežmoniškai sunkiai dirbo, o tai pakirto mamos sveikatą. Pasitaikius progai, ji su vaikais iš tremties pabėgo. Grįžo į Lietuvą bet neilgam. Žinia, kas nors pakišo liežuvį. 1948 12 25 stribai areštavo Eleną ir Vytautą išlaikė 9 mėnesius Kauno kalėjime, paskui vėl ištrėmė į Sibirą Ust-Beriozovką (prie Uralo). 1950 08 28 susekė ir mamos pėdas, jai esant Rietavo rajone. Ją per kalėjimus vėl ištrėmė atgal, kur buvo ištremti vaikai.

Motinos sveikata tremtyje vis blogėjo. Apie tai sužinojusi, Onutė su seserimi Pranute nuvyko į Beriozovką ir slapta parsivežė ją į Lietuvą. Sunki kelionė, nervinė įtampa darė savo. Vos sugrįžusi, neilgai - vos dvi savaites - pasidžiaugė Tėvyne ir jos žmonėmis. 1956 m. rugsėjo 9 d. jos palaikai atgulė Lietuvoje, Vilūnų kapinaitėse, šalia vyro. Jos paskutinį norą vaikams, pavyko įgyvendinti: surado, kur užkastas jos sūnaus, Onutės brolio Broniaus Jakubausko-Žiogo palaikai.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, su dukterimi Rasa Onutė Jakubauskaitė atvyko į Kruonį ir šapelis po šapelio ėmė rinkti informaciją apie tai, kur galėtų būti užkasti sušaudytų partizanų palaikai. Kruonio Šilelio pakraštyje pavyko susitikti su Kotryna Vaidvilavičiene, kurios vyras buvo girininkas, bet tuo metu jau miręs, tačiau spėjęs pasakyti žmonai, kur buvo užkasti partizanų palaikai. Ne iš karto pavyko ją įtikinti, kad nėra ko baimintis, o Lietuva jau eina kitu keliu.

Išlakios Kruonio Gojaus šilo pušys daug pasakytų, jei prakalbėtų, kas čia vyko daugiau nei prieš pusę amžiaus. Onutė su dukterimi Rasa pažymėjo nurodytą vietą ir nutarė imtis paieškų. Pirmiausia parašė prašymą Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui. Atsakymas pradžiugino. Jame buvo rašoma, kad visų Lietuvos partizanų žūtis bus deramai įamžinta.

Netrukus toje vietoje, kur buvo užkasti partizanai, buvo pastatytas stogastulpis. Jį pagamino Eligįjus Morkūnas ir Vytautas Markevičius. Tų pačių metų (1989-1990-ųjų) kruoniškio girininko Jono Kairiūkščio iniciatyva pastatytas kryžius. Jo autorius -tautodailininkas Algis Šalkauskas. Kryžius pašventintas 1990 m. rudenį. Šalia kryžiaus pritvirtinta lentelė: „Didžiosios Kovos apygardos partizanai, 1944-1952 m. žuvę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, okupantų buvo išniekinti miestelio aikštėje, o vėliau jų kūnai užkasti". Kapavietė 2002 03 29 įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas L1210, dokumento Nr. 064). Tada ne visų žuvusiųjų ir šilelyje palaidotųjų pavardės buvo išaiškintos ir išpjaustytos ant kryžiaus, nes paieškos tęsėsi.

Šioje vietoje Vasario 16-osios išvakarėse renkasi žmonės pagerbti Lietuvos didvyrių ir Laisvės šauklių.

1947 m. vasarą Kruonio stribai areštavo Praną Kubilių (g. 1918 m. Daukantų k., Jiezno vlsč.) ir Praną Dainį (g. 1922 m. Lapainios k., Kruonio vlsč.). Abiems sufabrikuota ir iškelta baudžiamoji byla. Pranui Kubiliui už stribų nekaltai nužudytus tris brolius, o Pranui Dainiui kaip partizanui, nes buvo sužeistas Darsūniškyje per partizanų ir stribų susišaudymą.

Teismas vyko Kruonyje. Abu nuteisė mirties bausme. Pranas Kubilius prašė sušvelninti bausmę, nes liko žmona su trimis mažamečiais vaikais. Jį nuteisė 25 metus: 15 metų dirbti anglių kasykloje ir 10 metų tremties. Žmogus 15 metų išdirbo Vorkutos anglių kasykloje. Po lagerių išsikvietė žmoną su vaikais ir tremtyje tenai išgyveno 10 metų.

Kartu teistasis Pranas Dainys malonės neprašė. Jam įvykdytas teismo nuosprendis -mirties bausmė.

Onos Jakubauskaitės-Revuckienės pasakojimą užrašė žurnalistė Aušra Šuopytė.

Gojaus šilelio dviejose vietose buvo užkasami Kruonio apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos Alfonso Aliukonio-Saulės ir Antano Praškevičiaus-Narsuolio, Alfonso Aliukevčiaus-Saulės, A. Galinio-Juodosios Kaukės, Romualdo Randžio-Meškos ir kitų būrių partizanų palaikai. Manoma, čia buvo užkasami ir už Nemuno - Pakuonio apylinkėse kovojusių, bet Kruonio valsčiuje žuvusių Dainavos apygardos partizanų palaikai. Pagal Lietuvos GGRTC paskelbtus duomenis, liudytojų atsiminimus, čia buvo užkasti:

1. ARC1KAUSKAS ANTANAS, 1945 10 04 žuvęs Užgirėlio k., Kruonio vlsč., Saulės būrio partizanas,

2. BIELIAUSKAS ANTANAS-DOBILAS, 1953 04 12 žuvęs Migonių k., Kruonio apyl., Kaišiadorių r., Skroblo grupės partizanas,

3. BUMBULIS ADOMAS, 1947 10 17 žuvęs Garmiškės k., Kruonio vlsč., Narsuolio būrio partizanas,

4. DIČJURGIS JUOZAS, 1945 m. žuvęs Kruonio apylinkėse, Saulės būrio partizanas,

5. GARNYS KOSTAS-ŠIAUDAS, 1946 m. žuvęs Kaukinės miške, Žiežmarių vlsč., Narsuolio būrio partizanas,

6. GERVICKAS PRANAS-PAPARTIS, 1948 05 27 žuvęs Pavuolio k., Baltaraistynėje, Kruonio vlsč., Narsuolio būrio partizanas,

7. GRIGONIS KOSTAS, 1946 10 21 žuvęs Anglininkų k., Kruonio vlsč., Saulės būrio partizanas,

8. JAKUBAUSKAS BRONIUS-ŽIOGAS, 1945 07 11 žuvęs Daukantų k., Jiezno vlsč., Viesulo būrio partizanas,

9. JANONIS ADOMAS-SAULIUS, 1947 04 13 žuvęs Seibutų miške, Kruonio vlsč., Meškos būrio partizanas,

10. KONDRATAVIČIUS ALFONSAS, 1945 07 11 žuvęs Daukantų k., Jiezno vlsč., Viesulo būrio partizanas,

11. KRASAUSKAS LEONAS-ŽALGIRIS, 1948 05 27 žuvęs Joniliškių miške, Baltaraistynėje, Kruonio vlsč., Narsuolio būrio partizanas,

12. KRUŠINSKAS JURGIS-ŽIEDELIS, 1946 02 16 žuvęs prie Lapainios upelio, Kruonio vsl., Prienų krašto partizanas iš Saulės būrio, 1989 11 11 perlaidotas į Garliavą,

13. KUBILIUS ADOMAS, 1945 07 11 nužudytas Daukantų k., Jiezno vlsč., gyventojas,

14. KUBILIUS JONAS, 1945 07 11 nužudytas Daukantų k., Jiezno vlsč., gyventojas,

15. KUBILIUS JUOZAS, 1945 07 11 nužudytas Daukantų k., Jiezno vlsč., gyventojas,

16. KULIEŠIUS MARTYNAS-ĄŽUOLAS, 1948 02 14 žuvęs Leliušių k., Rumšiškių vlsč., Juodosios Kaukės būrio vadas,

17. LAPINSKAS ALGIMANTAS, 1946 m. kovo mėn. žuvęs Kruonio apylinkėse, Diemedžio grupės partizanas,

18. LEKAVIČIUS ALBINAS, 1946 m. žuvęs Gojaus miške, Narsuolio būrio partizanas,

19. LEKAVIČIUS STASYS-GULBINAS, 1946 02 16 žuvęs prie Lapainios upelio, Kruonio vsl. 1989 11 11, Saulės būrio partizanas, perlaidotas į Garliavą,

20. LEKAVIČIŪTĖ GENĖ-SAULUTĖ, 1948 05 27 žuvęs Pavuolio k., Baltaraistyneje, Kruonio vlsč., Narsuolio būrio partizanė,

21. LIUTATINSKAS JUOZAS-PANTERA, 1945 10 06 žuvęs Užgirėlio k., Kruonio vlsč., J. Radzevičiaus grupės partizanas,

22. MACIULEVIČIUS PRANAS, 1944 m. žuvęs Gojaus miške, Saulės būrio partizanas,

23. MATIKAS ANTANAS-SKROBLAS, 1953 04 12 žuvęs Migonių k., Kruonio apyl., Kaišiadorių r., grupės vadas,

25. RADZEVIČIUS JUOZAS, 1945 10 06 žuvęs Užgirėlio k., Kruonio vlsč., grupės vadas,

26. RINKEVIČIUS, 1945 07 11 žuvęs Daukantų k., Jiezno vlsč., Viesulo būrio partizanas,

27. SLANINA ANTANAS-ERELIS, KARUŽAS, žuvęs 1945 04 11 prie Kazokų k., Kruonio vlsč., Balandžio būrio partizanas,

28. ŠEŠKAS BOLESLOVAS, 1947 m. žuvęs Kruonio vlsč., Saulės būrio partizanas,

29. ŠIPULIS ALEKSAS-PLAUKAS, 1945 10 06 žuvęs Užgirėlio k., Kruonio vlsč., J. Radzevičiaus grupės partizanas,

31.ŠVENČIONIS MIKAS-GRAUŽINIS, 1946 10 21 žuvęs Anglininkų k., Kruonio vlsč., Saulės būrio partizanas,

32. URBONAVIČIUS ALEKSAS, 1945 10 06 žuvęs Užgirėlio k., Kruonio vlsč., J. Radzevičiaus grupės partizanas,

33. VAIDVILAVIČIUS ADOMAS, 1950 m. žuvęs Kruonio apylinkėje, Saulės būrio partizanas,

34. ZABLACKAS VINCAS-KĖKŠTAS, VILKAS, 1954 08 10 žuvęs Pavuolio k., Kruonio vlsč., buvęs Narsuolio būrio partizanas, nuo 1949 m. spalio mėn. slapstėsi vienas,

35. ŽUKAUSKAS PRANAS-ŠALMAS, 1946 02 16 žuvęs prie Lapainios upelio, Kruonio vsl., Saulės būrio partizanas, 1989 1111 perlaidotas į Garliavą.

1944 1117 netoli Butkiemio k. partizanai išvadavo areštuotus du suimtuosius iš Kazokų k. Nušauti du kareiviai, sužeistas apylinkės pirmininko pavaduotojas.

1944 12 16 apie 30 partizanų užėmė Darsūniškį, nusiaubė paštą 6 aktyvistus nubaudė fizinėmis bausmėmis.

1944 12 19 partizanai Žalio Velnio vardu įspėjo Sevelionių, Morkūnų, Bartkūnų kaimų pirmininkus ir sekretorius atsisakyti pareigų.

1945 01 19 Avinėlių k. žuvo partizanas Jonas Slanina-Beržas, Šnekutis (g. 1919 m.). Jo kūną partizanai pašarvojo pas Žydeikiškių k. gyventoją B. Dainį, o po paros, kad nesukeltų įtarimo, palaidojo neseniai mirusio žmogaus kape Žydeikiškių kapinaitėse.

1945 m. balandžio mėn. Pakuonio partizanai užmezgė ryšius su Saulės būrio B. Šipulio-Ąžuolo grupe, o gegužę prie Darsūniškio buvo suorganizuotas LIT atstovų susitikimas, kuriame siūlyta darsūniškiečiams ir pakuoniečiams sudaryti bendrąjungtį.

1945 m. vasarą į Darsūniškio ir Užgirėlio miškus iš užnemunės dažnai atklysdavo Geležinio Vilko rinktinės Viesulo kuopa, vadovaujama V. Marčiulaičio, turėjusi 60 partizanų. Jie palaikė glaudžius ryšius su Saulės kovotojais.

1946 m. gruodžio mėn. areštuota 12 žmonių iš rezervinio Sodaičio Vytauto-Meškos (g. 1924m.)būrio. Jį sudarė: Zigmas Morkūnas (g. 1908 m.) ir Pranas Raižys (g. 1915 m.) iš Morkūnų, Juozas Televičius (g. 1919 m.), Adolfas Tauras (g. 1929 m.), Vladas Garlečionka (g. 1928 m.) ir Jonas Ražanauskas (g. 1928 m.) iš Mankaviškių k., Petras Žukauskas (g. 1929 m.) iš Leliušių k., Vytautas Sodaitis iš Ginteikiškių k., Alfonsas Malinauskas (g. 1926 m.), Aleksas Žukauskas (g. 1929m.) ir Bronius Kriaučiūnas (g. 1929 m.) iš Žydiškių k., Zigmas Ražanauskas (g.1897 m.) iš Morkūnų k.

1946 10 21 Kruonio gyventojas Albinas Berūkštis pranešė, kad Anglininkuose pas Romualdą Mackevičių užėjo du partizanai, kurie buvo nušauti. Pasirodė, kad tai Švenčionis Mikas, Miko-Graužinis iš Kruonio (g. 1922 m.) ir Kostas Grigonis iš Norkūnų (g. 1916 m.).

1948 m. sausio 10-12 d. vyko dideli kareivių siautimai Narsuolio ir Perkūno partizanų grupių buvimo vietose. Buvo rastos dvi slėptuvės, o jose du lagaminai dokumentų. Partizanų slėptuvėse nebuvo.

1948 04 17 agento duomenimis Eigeniškių k. buvo apsuptas A. Rimkevičiaus namas ir nušauti partizanai Jovaras ir Siaubas bei šeimininko sūnus Juozas.

1948 m. gruodžio mėn. išaiškinti du partizanų rėmėjai iš Vilūnų. Tai Bernardas Kaluževičius (g. 1921 m.) ir Valentinas Padriezas (g. 1929 m.).

1948 05 02 nutiko įdomus atsitikimas. Pas vietos stribą Praną Morkūną parvažiavo sūnus Kazys (g. 1930 m.), gyvenęs atskirai nuo šeimos pas Igną Ulozą Mankaviškių k., Kruonio vlsč., kad įstotų į stribus. Dėl mums nežinomų priežasčių vaikinas į stribus liko nepriimtas. Tad po savaitės pavogė tėvo šautuvą ir pabėgo. Buvo nustatyta, kad Kazys pastoviai susitikinėjo su Narsuolio būrio partizanais V. Zablacku, A. Lekavičiumi ir V. Balčiūnu ir į stribus vaikinas stojo partizanų prašymu.

Darsūniškio partizanų žemė išaugino ir išdaviką Antaną Arcikauską (ag. slp. „Meška", „Kipšas", „Vėtra"), J. Markulio-Erelio parankinį. Buvo miškų inžinierius, DKA maršrutinis agentas. Žalias Velnias juo patikėjo, kai jis prisistatė Vilniuje įkurto centro atstovu. Taip prasidėjo sėkminga čekistinė operacija, sunaikinusi DKA A rinktinę.

Šiandien Kaišiadorių rajono Burbiškiu k. nedaug kas žino apie Kuzinevičių šeimą. Karo meto ir pokario suirutėse paguldė galvas Ignas Kuzinevičius ir penki jo sūnūs. O šeštasis po daugelio metų mirė Sibiro tremtyje.

Eleonora Kalaušienė-Kuzinevičiūtė, gyvenusi Kulukiškių k., būdama beveik devyniasdešimt metų amžiaus, dar 1995 m. man papasakojo šeimos istoriją. Ji buvo vyriausia šeimoje, dar prieškaryje ištekėjo už kaimyno Juozo Kalaušio. Gražią giminę gavo Juozas: šeši Eleonoros broliai kaip ąžuolai, o Jonas gal ir visame valsčiuje tvirčiausias buvo: paima du vyrus už diržų ir iškelia virš galvos. Mykolas už visus linksmiausias ir protingiausias buvo. Broliai, atitarnavę Lietuvos kariuomenėje, neskubėjo namo. Trys nuėjo į pasienio policiją paskui Antanas su Mykolu vedė, tačiau vis laikėsi arčiau namų. Tėvas buvo šaulys, todėl ir vaikams nepatarė sėdėti namuose. 1943 m. sovietiniai partizanai užpuolėjų sodybą. Pastatai buvo padegti, o tėvas Ignas (g. 1885 m.) sunkiai sužeistas. Vyrai nemanė pasiduoti, todėl gynėsi nuo užpuolikų. Artėjo 1944 m. liepa, Lietuvos žmonių kraujo upelio tekėjimo pradžia. Ir tragedija tai darbščiai šeimai.

Tėvas suimtas 1944 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje. Apklausoje buvo nustatyta, kad jis nuo 1930 m. priklausė Šaulių organizacijos Žiežmarių vlsč. skyriui. Jos vadovu buvo Zigmas Mikalajūnas. Mykolas nepriklausomybės laikais buvo policijos pagalbininkas. Vokiečių okupacijos pradžioje nurodė priešiškai nusiteikusius komunistus Baraduliną Kuznecovą Semenkovą Terentjevą, Karengą Loginovą tačiau jų buvo pasigailėta. Po karo daugelis jų įstojo į stribų gretas. Ignas jau 1944 m. vasaros pabaigoje pasidarė slėptuvėlę klojime, šiaudų prėsle. Žinojo, kad pas jį pirmąjį pasirodys rusai. Ir neapsiriko. Būrys kareivių apsupo likusius po gaisro pastatus dar tada, kai vokiečiai laikėsi prie Kauno. Klojime jį ir rado, o sumušę nusivarė į Trakus. Tada ir išėjo penki sūnūs į mišką. Greitai nuteisė ir išvežė tėvą į Sibirą jis 1945 m. žuvo Kemerovo lageryje.

Mykolas-Serbentas (g. 1917 m.) buvo Lietuvos kariuomenės husaras, vėliau-policijos jaunesnysis karininkas. Jau 1944 m. vasarą subūrė tuos, kurie norėjo ginklu priešintis okupantui. Vadovavo partizanų būriui. Susikūrus keliems būriams, buvo paskirtas kuopos vadu. 1946 09 22 šeši NKVD šaulių pulko Nr. 2/298 kareiviai Slabados-Balceriškių kaimų laukuose įruošė pasalą. Būrys kareivių pasklido po kaimą ieškodami įtartinų žmonių. Boliaus Šriupšos sodyboje užtruko ilgiau, nes žinojo, kad šeimininkas partizanus globoja. Einant į daržinę, išjos pradėjo šaudyti. Tokiam atvejui kareiviai turėjo didelę patirtį: jie ruošėsi daržinę padegti. Staiga iš jos atsišaudydami išbėgo trys vyrai. Du iš jų krito. Taip žuvo kuopos vadas Mykolas Kuzinevičius-Serbentas, su juo kartu atpažintas partizanas Pranas Taletavičius (g. 1922 m.). Paimti ginklai ir kuprinė, kurioje buvo komunistų ir stribų sąrašai bei nebaigtas rašyti kuopos vado įsakymas. Partizanai 1991 08 17 perlaidoti į Kaišiadorių partizanų kapines.

Jonas-Kazimieraitis (g.1913 m.) partizanavo brolio būryje. Serbentui tapus kuopos vadu, vadovavo būriui. 1946 06 12 NKVD Žiežmarių poskyrio informatoriai „Lyda" ir „Nevas" pranešė apie Serbento būrio partizanų stovyklą Kaukinės miške. Prieš dvi dienas šiame miške buvo nušautas partizanas J. Kurmilavičius-Voverė (g. 1912 m.). Nurodytoje vietoje kareiviai nušovė Joną Kuzinevičių-Kazimieraitį ir Juozą Barulį (g. 1926 m.) iš Strošiūnų k., Žiežmarių vlsč. Vytautas Bukinas (g. 1924 m.) iš Kietaviškių k. buvo šiame mūšyje sužeistas. Žuvę 1991 08 17 perlaidoti Kaišiadorių partizanų kapinėse.

Antanas-Narsutis (g. 1911 m.) buvo brolio Mykolo partizanų būryje. Žuvo 1945 m. pradžioje Žikaronyse.

Ignas-Voverė, Drėgnius (g.1915 m.) partizanavo su broliais. Išvengė daug mirčių, matė brolio Mykolo žūtį. Jis kartu su P. Slanina-Jokeriu, A. Gatavecku-Svajūnu atėjo į Kurniškių miške, Eigeniškių k., esančias sodybas. A. Gataveckas su I. Kuzinevičiumi ir Kaukinės girininkijos eiguliu J. Juodoniu slapstėsi Juodžio sodyboje, P. Slanina -kitoje. 1947 01 09 miške siautėjo sovietinės įgulos kareiviai, kurie, matyt, žinojo apie jų bunkerius. Užėjo į sodybas gal kiek netikėtai, partizanams dingti nebuvo kur. A. Gataveckas mėgino bėgti ir buvo nušautas. Kitoje sodyboje buvo nušautas P. Slanina. Žuvusių partizanų palaikai buvo nuvežti į Žiežmarius ir išniekinti aikštėje, vėliau užkasti senosiose žydų kapinėse. Igną nuteisė 25 m. lagerio. Žuvo Vorkutoje.

Stasys-Kukalis (g. 1928 m.) į mišką išėjo nė aštuoniolikos neturėdamas. Matė vyresniųjų brolių žūtį, tačiau likimas lėmė jam likti gyvam. Buvo manoma, kad jį išdavė saugumo užverbuotas jo draugas Albinas Šliužas iš Slabados k. ir kad jis 1947 03 03 Karveliškių k,, prie Kalvių, žuvo kartu su devyniais Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio būrio partizanais. Ten ieškojo vietos po draugo išdavystės. (Patikslintais duomenimis Stasys žuvo ne tada, o jau 1956 08 12, kai agentai-smogikai „Adomas", „Beržas" ir „Žilvytis", panaudoję agentūrines-operacines priemones, surengė pasalą ir jį nužudė Kaišiadorių rajone.

Praną (g. 1919 m.) 1944 m. liepos mėn. suėmė besislapstantį tėvų namuose ir nuvedė į Trakus. Iš ten išvežė į Jarcevą prie Maskvos, o paskui - į frontą Latvijon. 1945 m. pradžioje ten ir žuvo. Apie tai šeimai nepranešė. Manoma, kad tai buvo padaryta sąmoningai, keršijat šeimai už sūnų pasipriešinimą.

- Kai tariamai žuvo brolis Stasys, nuvežė mane pirmininkas Čertobojevas į Kaišiadoris, kad atpažinčiau jį, - pasakojo Eleonora dar 1995 m., kai apie Stasio žūtį mažai ką žinojo. - Buvo išniekintas visas vyrų būrys, visi panašūs, kruvini. Atpažinau, buvo baisu, maniau, kad apalpsiu: kulka praėjusi pro akį, visas kruvinas. Neverkiau, nedejavau, savyje išgyvenau sunkiai, bet išsigyniau. Grasino mane išvežti pas baltas meškas, bet tylėjau... Kur užkasė brolio lavoną nežinau ligi šiol.

Tuo bėdos nesibaigė, nes vos ne kasdien susilaukdavo ginkluotų „svečių". Kankino ją stribai savaip - žodžiais, keiksmais, grasinimais. Du kartus per savaitę reikėjo registruotis milicijoje, o ten ne tik smurtavo, bet ir vis įtikinėjo perduoti broliams laiškus. Beje, liudytojai Stasį Kuzinevičių nurodė ir 1947 m. kovo mėn. tarp devynių žuvusių partizanų kartu su Albinu Ašmena iš Beižonių k., Semeliškių vlsč. ir Jokūbu Mačiulsku-Jurginu (g. 1918 m.) iš Klenaukos k., Žiežmarių vlsč. Tik dabar viskas aiškėja, kodėl po Kūkalio žūties, kai jį savieji atpažino, stribai šeimai nedavė ramybės, bet jei jis liko gyvas, kodėl nepasirodė, nedavė žinios iki pat 1956 m.?

- Dar 1944 m. gegužyje, kai rusai artėjo, toks protingas mūsų kaimo ūkininkas Stankevičius agitavo mane bėgti. Tu, sakė, nežinai, kas tai per žmonės, bėk nuo jų, nes ne tik Kuzinevičių, bet ir tavo šeimos nepaliks ramybėje, - pasakojo tada mums ir Eleonoros vyras Juozas Kalaušis, buvęs partizanas Milžinas.

Iš pradžių jis buvo miške su Kuzinevičiais, paskui užsiregistravo, paskelbus amnestiją. Bet nepaleido, mušė, kankino. Nuteisė 25 metus kalėti. Dvylika metų atsėdėjo.

Deja, Kuzinevičių šeimos nuotraukų pas Eleonorą neišliko. Sakė, kad turėjo jų tačiau reikėjo sunaikinti, kai broliai išėjo į miškus. Krėtė jų namus stribai nepailsdami...

Petras ir Bronė Slaninos gyveno Kairiškių k., Žiežmarių vlsč., teturėjo tik 3 ha žemės, tai septyniems sūnums ir dukrai Genutei (g. 1937 m.) vaikystė nebuvo lengva. Broniui (g. 1920 m.), po Padūmės pradžios mokyklos baigimo 1939 m., pavyko baigti Alytaus medžio apdirbimo mokyklą. Turėjo pradėti dirbti Kaišiadorių geležinkelio stotyje, tačiau sumanė eiti į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Vokiečių okupacijos metais pakliuvo į armiją, išmoko vokiškai, tarnavo vieno bataliono štabe. 1944 m. kartu su vokiečių padaliniu traukėsi į Vakarus, tačiau sugebėjo iš Kaišiadorių užsukti namo. Sakė, pats vadovauja besitraukiantiems kareiviams, likti Lietuvoje, į kur veržėsi žiaurumu žinomas okupantas, nenori. Taip ir dingo Broniaus pėdsakai, savieji ir šiandien nežino, ar pasiekė kareivis Vokietiją, ar žuvo pakeliui.

Brolio kelią galėjo pakartoti ir Jonas (g. 1919 m.), kuris buvo kalvis. Ir jo vokiečiai

ieškojo savai mobilizacijai. Neradę namuose sūnaus, jie areštavo tėvą ir tik pateiktus pažymą apie Broniaus tarnybą Rytų fronte, paliko šeimą ramybėje.

1944 m. liepos pabaigoje Kairiškių k. susirinkę 21 šaukiami į rusų kariuomenę vyrai tarėsi, kaip jiems pasielgti. Vis tik dauguma nutarė paklusti. Tarp jų buvo Jonas, Antanas (g. 1923 m.) bei Pranas (g. 1925 m.) Slaninos. Vienus išvežė apmokymams į Nemenčinę, kitus - tiesiai į Vakarus. Greitai Jonas suprato, kas jo laukia, tai nuo vokiečių krašto dezertyravo su dviem draugais. Einant Lietuvos kryptimi, susidūrė su patruliais, pabėgti pasisekė tik Jonui. Sugrįžo namo, ėmė slapstytis.

Po sūnaus sugrįžimo Bronė Slaninienė, sužinojusi, kad Antanas ir Pranas apmokomi

Pabradėje, nuvyko jų aplankyti. Tiedu, gavę žinią, kad brolis Jonas namuose, prasitarė, kad važiuotų mama namo, o po savaitės sugrįš ir jiedu... Po savaitės Kairiškių kaime jau slapstėsi trys broliai Slaninos.

Iš pradžių pasidarė slėptuvę po krosnimi, bet dėl nenumatytos ventiliacijos teko kraustytis į mišką. Greitai susitiko su pažįstamu partizanu M. Kuzinevičiumi-Serbentu. Žinojo, kad jo būryje gera drausmė, o pats vadas yra buvęs Trakų vachmistras. Čia sutiko dar du dezertyravusius kaimo vyrus - P. Čepulionį ir A. Visocką. Prasidėjo neramios dienos, nuolatiniai susidūrimai su Žiežmarių stribais, kareivių garnizonais.

Pirmasis galvą paguldė Jonas. 1945 01 19 Avinėlių k. dienavojo pas pažįstamą ūkininką. Staiga sodybą apsupo stribai. Vienas jų, vadinamas Dzimka (Dimitrijus Sarkovas), pasistatė kulkosvaidį ant kaimyno trobos, kurio kulkos ir pakirto iš apsupimo bėgantį partizaną. Jonas tada teturėjo tik granatą. Atėjo stribai prie jauno vyro kūno, paskyrė koja ir nukeliavo savo keliais. Tada apie draugo žūtį sužinojo kiti partizanai, nuvežė kūną į Žydeikiškių k., pašarvojo pas Bolių Dainį, o vėliau, kad stribams įtarimas nekristų užkasė kaimo kapinaitėse prie neseniai palaidoto Sadonio kapo.

Palaidoję sūnų, Slaninos susilaukė represijų. Aktyvistai ir stribai konfiskavo jų sodybą net medinius šaukštus susirinko. Šeimai su keturiais vaikais teko eiti per gerus žmones. Laimė, kad Petras Slanina buvo šiaudinių stogų meistras, tai glaudėsi ten, kur dirbo: apie Darsūniškį, Kalvius, Kruonį, Kampiškes. Paskui apsigyveno Tursono k.,

prie Piliuonos. Vaikai ganė gyvulius, mama ravėjo svetimus daržus, o tėvas dengė stogus. Gerai, kad konfiskavimo metu Slaninoms pavyko nuslėpti karvę, kuri klajonėse po svetimus kampus padėjo šeimai išgyventi. Alfonsas pasakoja apie jam girdėtą okupantų žiaurumą, kai 1945 m. vasarą Daugirdų k., netoli Kašonių (Jiezno vlsč.), kareiviai, gaudydami besislapstančius jaunuolius, surado Joną, Adomą ir Juozą Kubilius. Du nušovė šienaujančius pievą, trečiąjį - bekapojantį malkas. Privertė tėvą Adomą kinkyti arklį ir vežti sūnų kūnus į Kruonį, kur kelias dienas numetę laikė kaip partizanus, paskui nutempė į Gojaus miškelį.

Naujos nelaimės atėjo ir Slaninoms. 1945 m. birželyje prie Kazokų k. žąsele einantys Antanas Slanina-Erelis, Karužas, P. Čepulionis-Sakalas ir V. Zablackas-Kėkštas, jau kariavę Balandžio būryje, pakliuvo į pasalą. Už akmenų gulėję Kruonio stribai ir kareiviai paleido į juos automatų serijas. Priekyje ėjęs Antanas žuvo, o draugams pasisekė pabėgti. Antano kūną atitempė į Kruonio miestelio aikštę ir numetė. Po dviejų parų nutempė į Gojaus šilelį ir užkasė.

Pranas Slanina-Jokeris 1945 m. vasarą mokėsi mėnesio trukmės partizanų puskarininkių kursuose Kaukinės miške. Gavo ne tik laipsnį, bet ir tapo Serbento kuopos skyriaus vadu. Žuvus S. Stankevičiui-Balandžiui, perėmė vadovavimą būriui. Tada pasikeitė ir slapyvardį, tapo Varna, nes būryje visi vyrai turėjo paukščių vardus. 1947 m. sausio pradžioje Eigeniškių k. partizanai ilsėjosi pas ūkininkus. Stribai apsupo vieną sodybą, kurioje buvo Ignas Kuzinevičius-Voverė ir Svajūnas iš Kalvių. Igną suėmė, o jo draugas žuvo. Jau sausio 14 d. persekiojantys stribai Praną sužeidė, kai su draugu šildėsi prie laužo Eigeniškių k. pakraštyje. Dar po 3 dienų jis žuvo.

Brolių žūtis neatbaidė jaunųjų Alfonso (g. 1931 m.) ir Aloyzo (g. 1933 m.) Slaninų įsilieti į partizanų gretas. Gyvendami Tursone, jiedu su Kazimieru Belevičiumi-Jokeriu iš Gervėnupio, Adolfu Litvinsku-Jaunučiu ir Viktoru Mačiulaičiu-Vilku 1947 m. vasarą sudarė Tauro apygardos partizanų grupę. Žuvus Jaunučiui ir Vilkui, patraukė į Žiežmarių apylinkes. Čia susitiko su vietos partizanais, tada R. Randis-Meška patarė jaunuoliams likti rezerve, gyventi legalų gyvenimą nes tėvai tris sūnus jau paaukojo. Tad jiedu ir Vytautas Tamošiūnas grįžo į Tursoną slapstėsi. 1949 m. liepos mėn. Aukštosios Panemunės stribai trijulę suėmė ir dviem pastotėm vežėsi į valsčių. Vytautui ir Alfonsui pasisekė pabėgti, o Aloyzą tardė valsčiuje, paskui Kauno saugume, kur 1949 m. po 10 mėn. kankinimų nužudė. Jaunuolio kūno saviesiems neatidavė.

Alfonsas vėl grįžo į tėviškę, slapstėsi pas pažįstamus, susitiko su partizanais, kurie pažadėjo per savaitę išspręsti jo priėmimą į būrį. Buvo metas, kai naujų vyrų į partizanus jau neėmė. Ir susitikimą paskyrė Margeliuose. Tik, deja, jis neįvyko. 1949 m. liepos mėn. Alfonsą Slaniną suėmė. Prasidėjo lagerių ir tremties skausmai.

Jau 2003 m. Alfonsas Slanina savo iniciatyva ir lėšomis Kairiškių kapinėse pastatė paminklą savo nežinia kur užkastiems broliams ir kitiems žuvusiems gimtinės partizanams.

Alfonso Slaninos teigimu, 1947 m. iš Kairiškių k. į Sibirą ištrėmė Čepulionių šeimą nes nuo 1944 m. partizanavo jų sūnus Petras-Sakalas. Vėliau prie Sakalo prisidėjo brolis Alfonsas, turėjęs Dobilo slapyvardį. Abu buvo Narsuolio būryje ir žuvo. Už brolius nukentėjo seserys Palemena Marčiušienė, kitas brolis Vytautas.

Andriaus ir Emilijos Mitkų šeimoje augo penki vaikai. Pranas nepakluso šaukimui į sovietinę armiją, tapo partizanu Snaiperiu. Deja, 1948 m. žuvo ir buvo niekintas Žiežmarių aikštėje. Tėvai buvo ištremti, vaikai slapstėsi. Vytautas, kaip partizanų ryšininkas, nuteistas ilgus metus kalėti.

Partizanus slėpė, šelpė Kairiškių k. gyventojai Adomas Žukauskas, taip pat Antanas ir Viktoras Žukauskai. Daugumą partizanų ir jų rėmėjų siejo giminystės ryšiai.

Pokario kovose žuvo Stasys-Balandis (g. 1918 m.), Vytautas-Triumenas (g. 1921 m.) ir Albinas-Gaidelis (g. 1922 m.) Stankevičiai iš Klenaukos k., Žiežmarių vlsč. Stasys buvo Balandžio būrio vadas. Žinoma, kad 1945 m. pradžioje jo būryje buvo 17 partizanų. Dauguma pasivadino paukščių vardais: brolis Albinas - Gaidys, Antanas Markevičius iš Slabados k. - Špokas, Petras Čepulionis iš Kairiškių k. - Sakalas, Vincas Zablackas iš Joniliškių k. - Kėkštas, Pranas Slanina-Varnas... 1945-1948 m. žuvo 9 būrio partizanai.

Būrys kovėsi Žiežmarių ir Kruonio valsčių teritorijų sankirtoje, dažniau būdavo Kaukinės, Pavuolio miškuose. 1946 m. antroje pusėje Balandis žuvo Kaukinės miške kartu su broliu Vytautu-Trumenu. Likusieji vyrai išlaikė Balandžio būrio vardą, o jam vadovauti ėmėsi Pranas Slanina-Varnas (g. 1925 m.) iš Kairiškių k. Būryje buvo dar du Prano Slaninos broliai: Antanas-Erelis (g. 1923 m.) ir Jonas-Šnekutis (g. 1919 m.). Visi trys broliai žuvo 1947-1948 m.

Apie 1946 m. vasaros susitikimų prisiminimus su Balandžio (Stasio Stankevičiaus) būrio partizanais paliko Vilūnų klebonas Jonas Žvinys (1901 -1994), šelpęs juos vaistais, malda palydėjusius žuvusius ir niekintus Kruonio aikštėje.

„Atėjo Zuzevičienė ir pranešė, kad miškinių vadas labai nori su manimi pasimatyti (...) Pasiėmiau keletą sumuštinių su mėsa, gurkšnelį degtinės. Važiuoju į Žiežmarius neva turgun. Prieš Morkūnų kaimą yra upelis ir tiltas per jį. Nuvažiavęs versmelėj atsigėriau ir imuosi neva taisyti dviratį. Širdis smarkiai plaka, žiūriu -krūmuose žmogus ir duoda ženklą eiti jam iš paskos. Dviratį įvariau į krūmus, o pats su portfeliu einu. Man priėjus, iš lindynės po eglės šakomis išlipa vienas, paskui policininko uniforma antras. Kiti stovi įdubėlėje. Pristato Balandis, viso būrio vadas. Atėjo keli vyrai, ginkluoti „dešimtukais". Pasisveikinau. Atsiprašė, kad pakvietė susitikti. Su visais pasibučiavome. Pradėjome kalbėtis (...) Prabilo vadas:

- Na va, gyvenam, vargstam, laukiam stebuklo, o jo vis nėra. Susirėmimų vengiam, laviruojam miške. Jo gilumoje yra toks raistelis, tai mes ten ir laikomės. Iškilus pavojui, perbrendam raistelio vandenį, ir čia jau kitas kraštas. Stribai nebrenda, bijo. Jei išliksim gyvi, pastatysim šiame raiste Angelo sargo paminklą(...) Šovinių turim po šešiasdešimt kiekvienas. Mūsų tikslas - išsilaikyti, likti gyviems (...)

Taip pakalbėjus, daviau bendrą išrišimą. Atsisveikindamas palaiminau. Pasiėmęs dviratį, ramiai išėjau į plentą. Dar peržegnojau tris kartus tą mišką pro kurį jie ėjo, ir nuvažiavau..."

Žiežmarių vlsč. kovotojų tarpe buvo keli Naudžiūnai. Ši plati giminė rėmė partizanus maistu, leido pailsėti savo sodybose po sunkių žygių. Iš Strėvininkų k. kilę Naudžiūnas Kazys, Zigmo-Kęstutis (g. 1925 m.), žuvęs prie Krasnasėlio k. 1947 02 04 kartu Don Žuano būryje kartu su jo vadu. Naudžiūnas Pranas, Miko (g.1922) iš Balceriškių k. buvo suimtas 1948 01 15 ir žuvo Vorkutos lageriuose. Ši giminė nėra išskirtinė, kovoje prieš okupantus.

Boleslovas Naudžiūnas iš Naujosios Slabados k., Žiežmarių vlsč., išaugino tris sūnus partizanus. Dėl vaikų 1945 06 24 stribai sodybą sudegino, o Boleslovą nušovė.

Jo sūnus Zigmas Naudžiūnas (g. 1914 m.) partizanavo nuo 1944 m. ir 1946 m. vasaros, o žuvo Beištrakių miške, Rumšiškių vlsč.

Kitas vaikas Jeronimas Naudžūnas (g. 1924 m.) žuvo 1946 07 31 Strošiūnų miške, netoli Kauno-Vilniaus plento, sako, buvo drąsus ir sumanus patrizanas.

1945 m. balandžio mėn. pas partizanus pasuko ir trečiasis brolis Vytautas Naudžiūnas-Skroblas (g. 1927 m.). Iš pradžių priklausė Juodosios Kaukės, paskui -Milžino būriams. 1946 m. vasario mėn. gavo dokumentus Vytauto Urbonavičiaus pavarde ir tų metų pabaigoje iš aktyvios kovos pasitraukė. Tik 1950 01 05 buvo išaiškintas, suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti.

Jeronimo Naudžiūno našlė persikėlė gyventi pas dėdę į Kibučių k., tada ji augino du vaikus: dukrelę ir sūnų Algimantą. Dukrelė mirė būdama vos penkerių metų, sūnus augo, mokėsi, turėjo prisiminti senelio ir tėvelio žūtis.

Paradoksas, kad 1991 m . rugpjūčio pučo metu, sukėlusiu didelę įtampą Baltijos šalyse, į Lietuvą atvyko sovietinis „gelbėtojas" generolas Algimantas Naudžiūnas. Buvo prieš mūsų nepriklausomybę. Deja, tai tas pats Algimantas Naudžiūnas, partizanų anūkas ir sūnus. Kaip keistai sutvertas šis pasaulis...

Prieš daugelį metų Marija Paškevičiūtė mums papasakojo apie brolį Kazimierą-Don Žuaną ir šią darbščią šeimą

„Mūsų šeima gyveno Krasnasėlio k., netoli Žiežmarių. Buvome penki vaikai, tarp kurių ir mano mylimiausias brolis Kazimieras (g. 1921 m.): geras, sąžiningas ir darbštus. Užėjęs karas sujaukė visą mūsų šeimos gyvenimą o pokario metais -skaudžiai sužalojo. Išvijus vokiečius, Kazimierui buvo 23 metai, jis buvo verčiamas tarnauti sovietų armijoje, todėl pasirinko partizanų būrį. Kai 1944 m. iš Krasnasėlio k., kur gyveno Kazimieras tėvo ūkyje, sovietai sugraibė vaikinus, tinkančius į okupacinę armiją, pateko į baudėjų nagus ir jis. Kartu su draugu buvo vežami į Rytprūsius. Visą dieną galvojo, kaip apgauti apsaugą, pasidaryti landą prekiniame vagone. Pabėgo jau prie Vištyčio ežero, Lietuvos pasienyje. Pėsčiomis, slapstydamiesi grįžo namo, tačiau pasirodyti viešose vietose jau negalėjo, tad greitai įsijungė į partizanų būrį. Kazimieras buvo geras organizatorius, bebaimis vaikinas. 1944 m. ėjo 23-us metus. Tad greitai susirinko į būrį tokios pačios dalios vyrai. Jau 1945 m.

neįstengė. Sunkiai sužeistą vežė į Žiežmarius vežime, užkrovę šovinių dėžėmis. Mirė pakeliui. Penkis lavonus išmetė Žiežmarių miestelio aikštėje, ten, be mano brolio, buvo Kazys Naudžiūnas iš Strėvininkų. Daboklėje buvusius areštuotuosius privertė lavonus pakrauti į roges. Nuvežė prie miestelio žydų kapinių ir sumetė į krūvą. Jų rankos buvo surištos spygliuota viela. Lavonus užmetė sniegu, tik pavasarį palaikų likučius užkasė.

Tremtyje mirė mūsų tėvai, o mes grįžome į Lietuvą. Per didelius vargus susiradau brolio kapą, padariau tvorelę. Viską dirbau slapta, daug kas galvojo, kad tvarkau žydų kapus.

1989 m. iš tolimojo Sibiro parsivežiau tėvų palaikus ir palaidojau Žiežmarių kapinėse. Pastačiau jiems paminklą".

Mūsų pokalbio metu (1995 m.) Marija Paškevičiūtė gyveno su vyru Kaune, V. Krėvės prospekte. Žuvusio brolio Kazimiero atminimui ji ištekėdama nepakeitė savo pavardės ir dar iki tol apverkė patį mylimiausią sakydama: „Kodėl mirtis išplėšia pačius geriausius ir doriausius?"

Jau nuo 1989-jų Marija Paškevičiūtė pradėjo vaikščioti pas Kaišiadorių rajono valdininkus, kad tie padėtų sutvarkyti partizanų laidojimo vietą Žiežmariuose. Čia ganėsi karvės, tą žemės plotelį norėta paversti sodybiniu sklypu ir ten statyti namą. Žmonės ne iš karto atbaidė žinia, kad stovės gryčia ant kelių dešimčių partizanų kaulų. Tik 1991 08 17 Kazimiero Paškevičiaus-Don Žuano ir jo bendražygių palaikai perlaidoti Kaišiadorių Partizanų koplytėlėje.

visi turėjo ginklus, priklausė Serbento kuopai. Vyrai išsirinko Kazimierą savo vadu.

Apie jo likimą mažai ką žinojom, nes 1945 07 17 mus išvežė į Sibirą.

Tik vėliau pasisekė sužinoti, kad partizanus 1947 02 04, saulei leidžiantis, mūsų kaimo laukuose apsupo NKVD kariuomenė su tanketėmis, gerai ginkluota. Jie žuvo penkiese, dviem pasisekė pabėgti. Tada Kazimieras jau buvo būrio vadas. Gynėsi septyniese: Kazys Naudžiūnas-Kęstutis, Vytautas Urbanaitis-Statkus, Albinas Ramantauskas- Automatas, Ciulbutis iš Kietaviškių, kurio pavardės nustatyti nepavyko, A. Pirštelis-Putinas. Užėjo vyrai pas Joną Česonį Krasnasėlio k., tačiau buvo išduoti. Sako, tą vakarą kareivių tanketėje sėdėjusi moteris, kuri ir rodė kelią. Penki žuvę vyrai tai: Don Žuanas, Kęstutis, Statkus, Automatas ir Čiulbutis. Piršteliui pavyko pabėgti, tačiau greitai buvo areštuotas ir jis.

Mano broliui peršovė kojas, sako, jis bandė nusišauti, bet

Pavuolio ir Bublių k. okupacijos metais buvo laikomi pasipriešinimo okupantams tašku. Vietos šalia Strėvos upės, Baltaraiščio pelkės, miškų ir miškelių, traukė partizanus. Dėl to buvo daug kovų, netekimų, ir pergalių. Šiose vietose partizanai išsilaikė ilgiau nei kitose Žiežmarių vlsč. apylinkėse. Štai pagrindiniai netekimai 1948 m., kai DKA A rinktinė dėl išdavysčių buvo nukraujavusi:

1948 05 27 Baltaraištyje, prie Pavuolio k., žuvo trys kovotojai: Pranas Gervickas-Papartis (g. 1924, m.) iš Saulučių k., partizanavęs nuo 1944 m. Narsuolio būryje, Leonas Krasauskas-Žalgiris (g. 1903 m.), iš Vyčių k., Aukštosios Panemunės vlsč., ir Genė Lekavičiūtė-Saulutė (g. 1926) iš Joniliškių k.

Vietinio būrio karys Alfonsas Čepulionis-Dobilas (g. 1925 m.) išsilaikė iki 1949 09 02, o tą dieną žuvo Pavuolio k. apylinkėse.

Ryšininkė Marytė Venckutė-Pušaitė, nežinodama, kad tai agentai, 1948 08 12 į susitikimą su Narsuolio būriu atvedė smogikus. Per susišaudymą Narsuolis su 4 partizanais žuvo.

Partizanų gausus Žiežmarių kraštas turėjo daug rėmėjų kurie juos šelpė maistu, drabužiais, buvo ryšininkais, suteikdavo nakvynę.

1946 m. už pagalbą partizanams nuteistas į Magadaną išvežtas Kazys Subačius (g. 1912 m.). Iš lagerių negrįžo. 1948 05 22 į Jeniseisko r. Vorogovo gyv. buvo ištremtas Bronius Sadonis (g. 1894 m.) ir trys jo vaikai: Stasė (g. 1931 m.), Ona (g. 1932 m.) ir Albertas (g. 1933 m.). Sugrįžo vaikai į Lietuvą 1957 m. Deja, vieni, nes tėvelis tremtyje mirė. Kartu su jais į tremtį iškeliavo kita Pavuolio k. bendrapavardžių šeima: Marija Sadonienė (g. 1896 m.), jos vaikai Juozas (g. 1925 m.), Stasys (g. 1930 m.) ir Janina (g. 1928 m.). Grįžo šeima į Lietuvą 1958 m., tačiau tik po penkiolikos metų tėviškės trobesius turėjo iš kolūkio... nusipirkti. Ir tai Kaišiadorių r. valdžia galvojo, tarsi didelę paslaugą žmogui daro už labai gerą darbą kolektyviniame ūkyje. Valdininkai į Pavuolio k. žmones žiūrėjo tarsi į savo priešus. Sovietiniai laikraščiai buvo pilni neapykantos ne tik Sadoniams, bet ir visą kaimą vadino „banditų lopšiu".

Esu gimusi 1919 m. Vilkiškių k., Kaišiadorių vlsč. Gyvenau su tėvais, broliais, seserimis. Nutekėjau į Naujosios Slabados k. (Žiežmarių vlsč.), į gražią Kurmilavičių šeimą. Mano gyvenimas buvo sunkus. Taip ir nesužinojau, kur ramybę gavo nužudytas mano brolis Vaclovas Jakšta, partizanavęs Kaišiadorių apylinkėse. Guli Kaišiadorių kapinių partizanų kalvelėje vyras Juozas Kurmilavičius-Voverė, Žalio Velnio rinktinės kovotojas. Čia ramybę rado tik po daugelio metų, jau Atgimimo laikais. Užtat gyvenimas man atseikėjo vargo negailėdamas.

Okupantams užėmus Lietuvą, daug ir mūsų žmonių (daugiausia rusakalbių) prisidėjo prie Lietuvos naikinimo. Būriai ginkluotų vyrų, pasivadinusių stribais,

vaikščiojo dieną ir naktį plėšikaudami, kankindami ir žudydami nekaltus. Ieškojo tų, kurie nėjo mirti už sovietinę valdžią. Pati mačiau, kaip užkankinti jaunuoliai buvo pririšami prie vežimo už kojų ir tempiami į Žiežmarių stribyną, vėliau jų kūnai būdavo sumetami į duobes, šulinius. Arba nušauti tų vaikų kūnai buvo sumesti į vežimą, ant jų atsisėdę stribai šūkalojo ir dainavo. Paliktą išvežtųjų ir nuteistųjų turtą, stribai grobė, griovė ir degino sodybas. Kas beliko jaunimui? Bėgę į miškus, žuvo būriais, nes kovoti prieš reguliariosios armijos karius buvo sunku. Juo labiau, kad tai buvo didelė galybė. Vasarą partizanams būdavo dar pusė vargo, o žiemomis vaikščiojo sušalę, alkani, nes ūkininkų turtas buvo konfiskuotas.

Mūsų kaime vyrai slapstėsi nuo pat okupacijos pradžios. Pranas Taletavičius suorganizavo juos į būrį. Tarp jų buvo ir Juozas. Tada mes su Juozu auginome tris vaikus. Vytuką (g. 1940 m.), Algimantą (g. 1942 m.) ir Juozuką (g. 1945 m.). Atrodė, kokia iš manęs liaudies priešė, jei neturėjau nei minutėlės nuo rūpesčių poilsio? Argi moteris kalta, jei vyrai nenori mirti okupanto kariuomenėje, ilgisi laisvės savo kraštui?

1944 m. Kūčių naktį nusivarė mane stribai prie Slabados kapinių, liepė bėgti. Ir šaudė į mane, kulkos zvimbė pro ausis. Klausinėjo apie vyrą, kalbino jį išduoti. Paskui paleido. Jau 1945 m. sausio mėn. mane areštavo, tardė. Po keleto dienų paleido, tačiau grįžusi namo iš stambaus ūkio radau tik sienas. Neliko nei vieno indo, o vietoje langų ir durų tik užpustytos angos. Sužinojau, kad 1946 06 12 Kaukinės miške Juozas žuvo. Po kūno išniekinimo buvo užkastas Žiežmariuose, prie žydų kapinių tvoros. Čia vėliau užkasti ir kiti partizanai, tarp jų Pajautiškių miške žuvę B. Krilavičius-Obuolys, J. Grigaliūnas-Naras, Adomas Ramantauskas-Obuolys, 1947 02 04 žuvę penki Don Žuano būrio partizanai, tarp jų ir pats vadas Kazimieras Paškevičius, Mykolas ir Jonas Kuzinevičiai, žuvę 1946 m., iš Burbiškiu k., Žiežmarių vlsč. Glaudžiausi pas savus, bet 1947 metų pavasarį stribai parodė savo „gerumą", siūlydami apsigyventi išniekintoje mūsų sodyboje. Sutikau,

nes pabodo bastytis svetur. Vėl viską, ką užgyvenau per tuos dvejus metus, išvogė stribai, kai 1949 03 25 buvau ištremta į Sibirą. Nukeliavau viena su mažais vaikais į Irkutsko srities Usoljės r., Kultuko k. Nieko į tremtį pasiimti neturėjau, nes viskas buvo išgrobstyta. Iš Kaišiadorių rajono į ten buvo atvežta net 15 šeimų, visi sunkiai dirbome fermose, žemės darbus.

Po daugelio metų, jau 1958 m., grįžau iš Sibiro. Sutikau ir tą savo kankintoją stribą. Jis dabar man skundėsi, kad jam nėra gyvenimo, visi žmonės jį smerkia. Norėjo išgirsti mano užuojautą nors ne jis, o mano šeima badavo ir šalo Sibiro žemėje.

Pastaba: Joana Kurmilavičienė mirė 2006 m., nenustojusi gedėti savo žuvusiųjų artimųjų.

Šeimoje augome 4 sūnūs ir 3 dukros. Tėvas 1923-1928 m. du kartus užsidirbti pinigų buvo išvykęs į JAV. Sugrįžęs į Juknonių k., Žiežmarių vlsč., susitvarkė ūkį. 1930-1932 m. Kanadon laimės ieškoti išvažiavo vyriausias brolis ir sesuo. Ten jie sukūrė šeimas ir gyveno iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Prieškario metais gyvenome pasiturinčiai, turėjome 37 ha žemės. Tėvai, broliai ir seserys dirbo ūkyje, o mane leido mokytis. Mokiausi Padūmės ir Žiežmarių pradžios mokyklose, Kaišiadorių gimnazijoje. Čia susipažinau su vienmečiu Zigmu Švenčionių, kilimo iš Ilgakiemio k., Žaslių vlsč. Vėliau tapome gerais draugais, bendraminčiais.

Patriotinius veiksmus mums įdiegė ne tik tėvai, mokytojai, bet ir tuometinis Kaišiadorių gimnazijos auklėtojas kapelionas Juozapas Meidus (vėliau - kanauninkas, o 1952-1959 m. Kaišiadorių vyskupijos valdytojas). Visi matėme 1941 m. trėmimus į Sibirą. Okupavę mūsų kraštą vokiečiai be jokių sentimentų Lietuvos valstybei ir mūsų troškimams nejautė.

Rusų ir vokiečių okupacijos metu mes su Zigmu Švenčionių nesėdėjome sudėję rankų, o laisvalaikiu su draugais po Kaišiadoris ir apylinkes platinome patriotinius laikraštėlius „Laisvės kovotojas", „Laisvei bundant", klijavome atsišaukimus ir agitacinius lapelius. Dalis šių spaudinių buvo spausdinami Laumėnų k., Aukštosios Panemunės vlsč., Antano Mildažio sodyboje.

1943 m. rugsėjo 10 d., sekmadienį, vokiečių kareiviai apsupo Žiežmarių bažnyčią kurioje tuo metu meldžiausi su dviem seserimis. Nutraukę pamaldas, okupantai gaudė jaunimą grūdo į sunkvežimius, kad išvežtų į Kaišiadoris, toliau - vagonais į Vilnių o iš ten darbams į Vokietiją. Aš turėjau moksleivio demobilizacijos pažymėjimą vyresniąją seserį išprašiau, paleido, bet jaunėlė jau buvo sunkvežimyje. Vilniuje pasmerktieji buvo patalpinti žydų geto pastate. Visa laimė, kad naktį suimtuosius išlaisvino lietuvių bataliono kariai.

1944 m. sugrįžus rusų frontui, mūsų šeimos gyvenimas iš esmės pasikeitė. Pirmiausiai buvo atimti arkliai, paimti pašarai. Atimta 16 ha žemės ir paskirta po 8 ha dviem mažažemiams kaimynams. Brolius su mašinomis mobilizavo doroti derlių. Aš nuo kariuomenės mobilizacijos slapsčiausi namuose. Vėliau pasisekė gauti demobilizacijos pažymėjimą, dirbau mokytoju Trakų mokytojų seminarijoje.

Geografiniu atžvilgiu tėvų sodyba, buvusi prie Dūmės upelio, apaugusio krūmais, buvo palanki lankytis partizanams. Netoli jos (apie 500 metrų) Juknonių miškas, kuris jungėsi su Kairiškių mišku ir tęsėsi iki pat Kruonio mst., toliau - Nemunas. Partizanai ateidavo pas mus pasitarti, pavalgyti, retkarčiais nusiprausti pirtyje, paimti antitarybinę spaudą ir medikamentus, kuriuos aš atveždavau. Namo virtuvėje po grindimis buvo rūsys, kuriame galėjo jie pasislėpti. Dažniausiai ateidavo DKA apygardos būrių vadai ir jų partizanai. Gerai pažinojau būrių vadus Serbentą, Don Žuaną Milžiną, Narsuolį, partizanus kaimynus: Joną, Antaną ir Praną Slaninas, Simoną ir Albiną Visockus, Zigmą ir Vytautą Naudžiūnus, Juozą Klinkevičių ir kitus.

1945 m. atvykau į Kauną, norėjau studijuoti medicinos institute, tačiau dėl gautos Žiežmarių vlsč. partorgo pažymos, jog esu buožės sūnus, po mėnesio iš studentų sąrašo išbraukė. Stojau į politechnikos institutą, bet baigtis buvo ta pati. Kaišiadorių gimnazijos fizinio lavinimo mokytojo Vlado Kišono pagalba (jis tuomet dirbo Kūno kultūros institute dėstytoju) įstojau į šią aukštąją mokyklą, baigiau 3 semestrus. Lygiagrečiai 1946 m. įstojau į Veterinarijos akademiją, kurią baigiau 1951 m., įgydamas veterinarijos gydytojo kvalifikaciją.

Atvažiavęs į Kauną, vėl susitikau su Zigmu Švenčionių ir tėviškės kaimynu Antanu Piliponiu, kuris tais metais buvo medicinos instituto antro kurso studentas. Vėl prasidėjo mūsų trijulės rezistencinė veikla.

1946 m. gegužės mėn. gyvenau Kaune, Italijos gatvėje Nr. 5. Mane KGB darbuotojai areštavo ir saugumo rūmuose 3 mėn. tardė, kankino. Kalėjau rūsio vienutės kameroje vienas, tik retkarčiais apgyvendindavo šnipą, net neilgam. Kamera be gultų, maža, atsigulti ir išsitiesti buvo neįmanoma, reikėjo sėdėti ant grindų arba pavirtus užsnūsti. Kampe kibirėlis gamtiniam reikalui atlikti. Sargybinis pro durų langelį pastoviai žiūrėdavo ir nuolat perspėdavo, sakydamas rusiškai: „Nespatj" („nemiegoti").

Tardytojas buvo rusas Ogoniov, aukšto ūgio vyr. leitenantas. Vertėjas - bjaurus, pagyvenęs Lietuvos rusas. Tardydavo daugiausia vėlai vakare arba naktį, taip iškankintą lengviau iškvosti. Tardymo metu sekė įvairūs kankinimai, nes neprisipažinau, kad gaudavau nelegalią spaudą ir ją platinau. Daugiausiai kankindavo sodindami į kėdę, kojas surišdavo, pritvirtindavo prie grindų ir kirsdavo smūgius į kaktą galvą veidą o kai nukrisdavau -spardydavo kojomis. Leisgyvį apipildavo vandeniu ir grąžindavo į kamerą. Tardymo metu du kartus buvau suvestas akistaton su Z. Švenčionių ir A. Piliponiu. (Lietuvos ypatingo archyvo pažyma, KGB fondo baudžiamoji apklausos bylaNr. P-15826, 1946). Iškentėjau, neprasitariau. Man bylos nesudarė, paleido. Juos nuteisė po 10 metų kalėti, ištrėmė į Sibiro lagerius.

1947 m. vasario 4 d. netoli tėviškės Žiežmarių vlsč. Krasnasėlio k. partizanus užpuolė didelis gerai ginkluotas, tankečių lydimas NKVD kareivių ir stribų būrys. Žuvo būrio vadas Kazimieras Paškevičius-Don Žuanas ir 5 partizanai. Partizanus Kazį Šliužą-Vaitkų ir Juozą Grincevičių-Vanagą paėmė į nelaisvę. Suimtieji partizanai tardomi, kankinami prasitarė, kad dažnai užeidavo pas mus į Juknonių k., t.y. Mykolo Znaidausko šeimą.

Po trijų dienų, sekmadienį, 1947 m. vasario 7 d., atvyko pas mus Žiežmarių NKVD viršininkas, 4 kareiviai ir stribai, areštavo tėvelį Mykolą Znaidauską (g. 1882 m.), brolį Kostą (g. 1916 m.), seseris Onutę (g. 1918 m.) ir Pranę (g. 1927 m.). Manęs, vyresniojo brolio ir mamos nekliudė. Areštavo ir daugiau apylinkės žmonių. Byloje buvo 14 žmonių, jų tarpe 2 partizanai. Pradžioje visi buvo tardomi ir kankinami Žiežmarių ir Kaišiadorių areštinėse, vėliau vienuolika mėn. Kauno (Mickevičiaus g.) kalėjime ir dar keturis mėn. Vilniuje - Lukiškėse. Tardė ukrainietis žydas leitenantas Lysak A.F., išnaudotojas, kyšininkas, melagis, niekšas.

1948 m. balandžio 8 d. Maskvoje „Osoboje sovieščanije" nutarimu buvo nuteisti: tėvas ir brolis po 10 metų, seserys po 6 metus kalėti ir 3 metus tremties. Tėvas ir sesuo Pranė kalėjo Karagandoje, Karlage, brolis - Intos, kita sesuo - Krasnojarsko krašte. Tėvas jau 1950 m. vasario 17 d. Karlage, Espinsko skyriuje po 1 metų ir 8 mėn. mirė (Kazachstano gen. prokuratūros archyvo pažyma 2006 06 07, Nr. 11 Y/3. 143-3-10).

1948 m. gegužės 03 d. Kaišiadorių r. MGB pateikė ministerijai nutarimą kuriame nurodė, kad ūkyje likusią motiną mane ir vyresnįjį brolį ištremti į tolimas Rusijos vietoves. Šį nutarimą ištremti mus į Krasnojarsko sritį patvirtino LSSR saugumo ministras, sankcionavo LSSR MGB prokuroras. Ištrėmimui nutartį išsiuntė tvirtinti Maskvos „Osoboje soviesčanije". Toji 1948m. protokolu Nr.41a nurodė motiną su vaikais ištremti į Krasnojarsko kraštą, turtą konfiskuoti (Lietuvos Ypatingasis Archyvas PV-5, Ap.l, B.4986, L. 17). Iš tremties Znaidauskai į Lietuvą sugrįžo 1957 m.

Juknonių kapinaitėse amžiną poilsį surado Motina, įrašytas čia ir į Lietuvą negrįžusio Tėvelio vardas. Paminkle iškalti žodžiai byloja, kad 1944-1980 m. nuo sovietinės okupacijos nukentėjo visa Znaidauskų šeima.

Mykolui Znaidauskui, Broniui Znaidauskui ir Onai Znaidauskaitei-Simonavičienei yra pripažinti Laisvės kovų dalyvių statusai.

Pagal KGB ataskaitas, 1944 08 30-1944 09 26 Žiežmarių vlsč. šaukimus į sovietinę armiją gavo 2955 vyrai, iš kurių atvyko į priėmimo punktus 1627, tiko tarnybai - 1020 šauktiniai. Neatėję papildė apylinkių partizanų gretas.

1944 10 14 Būdiškių k., pas Tomošiuką pastebėtas partizanas. Nušovė bėgantį. Tai buvo Petras Vaičiulevičius.

1945 01 3-6 d. kareiviai krėtė Strošiūnų šilą tačiau partizanų nerado, nušovė 2 žmones, suėmė keliolika rėmėjų, sudegino sodybą.

1945 m. balandyje, bijodami partizanų keršto, iš 13 valsčiaus apylinkės pirmininkų 7 gyveno Žiežmariuose.

1945 m. partizanai, užpuldinėdami Kauno-Vilniaus vieškeliu važiuojančias kareivių ir valdžios mašinas, naudojo specialias spyglių j uostas joms sustabdyti.

1945 m. Žiežmarių progimnazijos 4 klasės moksleivė Genutė Lekavičiūtė išleido laikraštuką „Auštantis laisvės rytas". Jame buvo straipsneliai „Kaip žiaurus tironas pavergė tautas", „Laisvės gynėjams", „Amžina garbė didvyriams" ir eilėraštis „Ateina".

1945 m. spalio pradžioje Kaukinės miške partizanai nukovė 10 stribų, patys nenukentėdami.

1946 m. sausio mėn. KGB ataskaitoje nurodoma, kad Žiežmarių ir Kruonio vlsč. veikia Stasio Stankevičiaus-Balandžio (g. 1918 m.) būrys, nors pats vadas jau žuvo Klenaukos k. (Kulukiškių miške).

1946 m. vasarą Vincas Žukauskas tapo „Žaibo" būrio vadu. Jam anksčiau vadovavo M. Kuzinevičius-Serbentas. 1946 06 07 Serbento būryje buvo 16 partizanų, Balandžio būryje - 17 partizanų.

1946 10 13 agentams pranešus, N. Slabados k. Onos Jankauskienės sodyboje rasti 4 partizanai. Vytautas Stalerūnas-Žalgiris (g. 1921 m.) iš Paberžės k. suimtas kartu su dar dviem šio kaimo vyrais, o kitas vietinis partizanas Albinas Taparauskas-Spokas (g. 1922 m.) nušautas.

1947 03 03 vyko dideli valymai Žiežmarių apylinkėse, agentams pranešus, kariuomenė siautė po kaimus. Per vieną dieną žuvo 9 partizanai iš Kariūno ir 2 kovotojai iš Uosio būrių. Pasisekė atpažinti partizanus Praną Grušelionį-Klajūną iš Jiezno vlsč. (g. 1926 m.) ir Praną Praškevičių-Lokį (g. 1917 m.) iš Kazokų k., Kruonio vlsč.

Suėmus Igną Kuzinevičių-Drėgnį, Voverę, 1947 02 07 MVD jo byloje nurodė šiuos pagalbininkus ir rėmėjus: Praną Janonį (g. 1915 m.), Joną Jaruševičių (g. 1925 m.), Oną Jaruševičiūtę (g. 1919 m.), Bronę Janonytę (g. 1926 m.), Veroniką Žigutienę (g. 1922 m.), Martyną Juodį (g. 1908 m.), Stasį Paškevičių (g. 1906 m.), Antaną Janeliūną(g. 1908 m.).

1947 10 03 MGB pranešime sakoma, kad rugsėjo mėnesį buvo užverbuotas Naudžiūnas iš Balceriškių k., jis buvo susijęs su pogrindžiu.

1947 10 20 agentas „Kablys" pranešė, kad Aldona Naudžiūnaitė (g. 1924 m.) iš Baleeriškių k., besimokanti Kaišiadorių jaunimo mokykloje, sienlaikraštyje „Sportininkas" paskelbė antisovietinį eilėraštį „Į vakarus". Už tai iš mokyklos buvo pašalinta ir gyveno Kaune. Yra priešiškų pažiūrų. Dar 1941 m. spausdinanti rašomąja mašinėle atsišaukimus buvo sulaikyta ir bandyta užverbuoti, tačiau nedirbo. Jau 1946 m. pradžioje nustatyta, kad ji palaiko ryšį su Suvalkijos partizanais.

1948 02 15 Klėriškių gyventojas Radvila agentui „Siominui" prasitarė, kad prieš penkias dienas pas jį atėjo trys partizanai - du broliai Grigaravičiai ir nepažįstamasis. Jie pasiėmė maisto. Nustatyta, kad grupė veikia savarankiškai, turi ryšius su Narsuolio būriu.

1948 03 11 Kairiškių miške rastas nušautas žmogus. Jis turėjo pasą ir karinį bilietą Semiono Siniakovo pavarde.

1952 06 28 Kaukinės miške žuvo Jonas Jankauskas-Kopūstas (g. 1904 m.) iš Degutiškių k. (Bogdonėnų k.), Semeliškių vlsč.

Peliūnų kaimas (tada Semeliškių vlsč.) - vos trejetą kilometrų nutolęs nuo Kietaviškių, tačiau jau yra Trakų rajone. Pats dainingiausias, su trankiomis vakaruškomis, kur susirinkdavo dešimtys plačiapečių aukštaūgių vyrų.

Žinome devyniolika jaunų kaimo vyrų, paguldžiusių galvas už Nepriklausomybę. Keturi broliai Česoniai. Jaunėlis Motiejus (g. 1919 m.) 1945 m. Kaukinės miške buvo nušautas, Juozas (g. 1910 m.) - 1947 m. pakartas, Pranas (g. 1908 m.) 1945 07 01 žuvo Jagėlonių miške, Zigmas (g. 1916 m.) - dingo be žinios.

1945 m. sausio mėn. bunkeryje Pagrendos miške, prie Gudaraisčio Igno Nasutavičiaus-Bondario būrio partizanai įsirengė bunkerį. Apie tai sužinojo Bronius Kanapickas, buvęs raudonųjų partizanų rėmėjas, ir pranešė Semeliškių garnizonui. Savo gyvenimus už laisvę atidavė ir Bernardas Leonavičius (g. 1908 m.), susisprogdinęs bunkeryje Strėvelės raiste. Jonas Jankauskas (g. 1927 m.) buvo rastas nušautas po rusų puolimo. Per pokario suirutes buvo sudeginta partizanų rėmėjo Boliaus Malecko (g. 1917 m.) sodyba Senosiose Kietaviškėse, kur kartu su šeimininku žuvo jo žmona, dukros Genė (g. 1928 m.) ir Jadvyga (g. 1930 m.).

Pokaryje gyvenome Karkučių kaime, esančiame 2 km atstume nuo Peliūnų, Semeliškių valsčiuje, Kietaviškių parapijoje. Tada man buvo devyniolika metų. Ramybės nedavė nei vokiečiai, nei rusai, prievarta norėję, kad lietuviai dalyvautųjų karo mašinų žygiuose. Tačiau mūsų kaimo žmonių nei gražūs žodžiai, nei prievarta neveikė. Retas tada doras jaunuolis (ir tai prievarta) pateko į okupantų kariuomenę. Beliko kaimui vienas kelias - į mišką.

Tėvai turėjo 12 hektarų ūkį. Vienas po kito gimė jiems aštuoni vaikai. Aš buvau jauniausias. 1944 metų vasarą mobilizacija mano vyriausiųjų brolių nelietė. Andrius tada turėjo 37 metus, Bolius ir Pranas - kiek jaunesni. Seserys Marcelė, Emilija ir Apalonija buvo sukūrę savas šeimas.

Sunkus buvo mano gyvenimas. Tik trejų metų būdamas tapau našlaičiu - mirė tėvas Rapolas. Mama sunkiai vertėsi, nes vyresnieji broliai buvo išmokyti amato ir ūkyje ištisai dirbti negalėjo. Ariau žemę jau nuo dvylikos metų, vos arklo rankenas tepasiekdamas. Andrius prasimokė siuvėju ir keliavo po aplinkinius kaimus, kaip Palangos Juzė. Bolius tapo geras kalvis, dar Lietuvos laikais dirbo Palemono plytinėje, Pranas buvo mūrininku, mūrijo krosnis.

Mūsų pusbrolis Bronius Česonis vokiečių okupacijos metais buvo policijos vachmistru Semeliškėse. Tai kai turėdavo vykti jaunų žmonių gaudynės Semeliškių ar Kietaviškių bažnyčiose, pranešdavo visam kaimui. Paskui jis ilgus metus kalėjo Pečioros lageriuose.

1944 m. liepą rusai paskelbė visuotinę mobilizaciją kuri lietė ir mane. Tačiau nei aš, nei mano kaimynai ir draugai paklusti negalvojome. Pradėjome slapstytis. Rugsėjo pabaigoje buvau netolimame Seiriškių k. Net nepajutau, kaip atsidūriau prieš kareivių automatus. Nieko neklausė, tik surišo rankas ir nusivarė į Vievį. Uždarė į tvartą ir budriai saugojo. Čia susitikau su kaimynu Albinu Stančiku, Juozu (pavardės neprisimenu) iš Mustenių k. Vis tiek man galvoje tebuvo viena mintis - pabėgti. Mūs, gal šimtą vyrų, pėsčiomis atsivarė į Vilnių. Pritrynė kojas, vorą apsupo kareiviai su šunimis ir automatais, apie pabėgimą nebuvo ir kalbos.

Maniškiams pranešė apie mano nelaimę. Greitai gavau siuntinį su maistu ir pinigais. O jame - savo gimimo liudijimą. Aleksas Černiauskas iš Mustenių, buvęs gimnazistas, gal kiek negrabiai buvo pataisęs mano gimimo metus iš 1925 į 1927 metus. Tų metų gimimo vyrus mobilizacija nelietė. Pasijutau drąsiau, rodau karininkui savo metrikus, kad būtų tvirčiau, paremiu lašiniais ir pinigais. Visi išeina į pirtį, o aš laukiu, kol mane paleis. Pasirodo, einant į pirtį, buvo galimybė pabėgti, kuria ir pasinaudojo mano draugai. Mano metrikus greitai iššifravo, kad jie taisyti. Taip patekau į Jarcevą kur buvo apmokomi kareivėliai.

Jarceve paskyrė skyrininku, vadovavau 16 žmonių, dalinau duoną rūpinausi jų buitimi. Tvarka buvo žiauri: už mažiausią netikslumą baudė, murgdė purve. Tačiau vieną dieną susodino į vagonus, ir patraukėme į Liepoją ten vyko nuožmios kovos. Pakeliui sustojome Pabradėje, kur leido 2 valandas atsipūsti. Tad su dviem draugais ryžomės bėgti. Pasirinkome kryptį ir patraukėme namų link. Ėjome penkias dienas, prie Abromiškių padėjo nepažįstama mergaitė, supratusi, kad mes dezertyrai ir pervedusi pavojingomis vietomis. Aptekome utėlėmis, kol pasiekėme Seiriškių kaimą. Man iki tėviškės buvo belikę gal 6 km. Vietiniai gyventojai buvo dauguma rusakalbiai, jų vaikai išėję į kariuomenę. Taip ir prisiglaudžiau pas pažįstamą, žinodamas, kad čia kareiviai rečiau pasirodo. Išsiprausiau pirtyje, apsirengiau naujus drabužius.

Šeimininko sūnus davė žinią mano broliui Andriui. Veikė gudriai: pasiėmė gabalą medžiagos ir nuėjo lyg tai su užsakymu. Tada juk kratė ant kiekvieno kampo. Po savaitės į sodybą užsuko Albinas Bliujus, partizanų būrio vadas, turėjęs Don Kichoto slapyvardį. Pailsėjai, sako, gal eisi į būrį? Taip atsidūriau jo būryje. Pasivadinau Vyturiu gal dėl to, kad anksti kėliausi ir vėlai guliau.

Reikia pasakyti, kad Albinas labai atidžiai atrinkdavo žmones. Jo būryje buvo tik 7-8 partizanai, sakydavo, kad daug žmonių, tai ir daug pavojų. Vienas kitą gerai pažino ir pasitikėjo. Netoliese vaikščiojo ir Motiejaus Česonio vyrai. Būryje dar buvo trys jo broliai. Jie visi žuvo.

Albinas Bliujus buvo labai griežtas. Sako, kad tai buvo Žalio Velnio įsakymas už plėšikavimus šaudyti vietoje ne tik svetimus, bet ir savus. Apylinkėse buvo gal 300 partizanų, sunku buvo visiems prasimaitinti, daugiausia rėmė giminės.

Buvau gal per daug drąsus. Štai Semeliškėse pasakė, kad NKVD viršininkas dažnai minėjo mano pavardę, grasindamas sugauti. Tada aš vidury dienos ateinu į jo namus, ketindamas pirmas su juo susidoroti. Apeinu kambarius, tačiau karininko nerandu. Strėvininkų dvare (dabar - Elektrėnų saviv.) buvo smarki kova, kovojome Pagrandos miške, paskui pasitraukėme prie Lenkijos sienos. Atsimenu Stasį Galinį, labai taiklią ranką turėjusį vyrą. Iš šautuvo per 200 metrų priešą patiesdavo. Jis buvo kuopos vado Antano Galinio-Juodosios Kaukės brolis.

Paskelbus amnestiją, dalis vyrų susigundė. Aš sugrįžt ne tik nenorėjau, bet ir negalėjau. Buvau dezertyras ir mane laukė didelė bausmė. Taip mūsų liko mažiau. Buvo gauta komanda išsisklaidyti grupelėmis po 3-4 vyrus, laikytis prie sodybų.

1946 m. kovo mėnesį nuėjau pas Čižių į Siauriškių k. Matyt, informatoriai pranešė, nes greitai pasijutau stribų apsuptas. Kad nepakenkčiau ūkininkui, pasitraukiau iš sodybos, tačiau pakliuvau į 8 stribų pasalą. Priešintis prasmės nebuvo. Stribai man surišo rankas ir pritvirtino prie vežimo ienos. Taip atsivarė į Vievio stribyną o paskui vis dar surištą nuvežė į Trakus, ilgai tardė ir žiauriai mušė, laikė vienutėje. Viską neigiau, bet ruošiausi ilgiems kalėjimo metams.

Gyvenome Migučionių k. (tada-Žaslių vlsč.), jau arčiau Vievio. Brolis 1944 m. buvo prisirinkęs daug ginklų, abu tapome partizanų ryšininkais. Netikėtai jis mirė, tad apie ginklus pranešiau Žaliam Velniui, su kuriuo ne kartą buvau susitikusi. Jis liepė juos perduoti Zigmo Kacevičiaus-Genijaus (Genio) ir Stasio Švenčionio-Graužinio būriams. Juos nuvežiau į Kazlauskų sodybą netoli Kietaviškių (dabar - Elektrėnų

marios), nes Semeliškių krašto partizanams ginklų trūko. Ten vyko šaudymas, degė sodyba, tačiau man pasisekė nusigauti iki Geibonių k. (dabar - Elektrėnų sav.) ir ginklus paslėpti daržinėje.

Dobilo, Putino, Genelio prašymais padėjau sužeistiems partizanams. Kaime gyventi buvo pavojinga, tad išvažiavau gyventi į Vilnių. Dieną - mieste, o vakare klaidžioju Vievio ar Žaslių vlsč. Balos, kemsynai, klaidus miškas ir sužeisti jauni vyrai, mirtys ir dejonės. Kartą pats Žalias Velnias mane palydėjo ir nurodė kryptį į Kaugonių mišką kur buvo sužeistų. Nuklydau į šalį kelis kilometrus. 1945 m. pradžioje atvažiuoja Žalias Velnias su V. Žukausku-Putinu. Prie kryžiaus priėmiau partizanės priesaiką davė Snieguolės slapyvardį, o Putinas šifru įrašė mano duomenis į būrio sąrašus.

Tada turėjau užduotį - surasti Žasliuose patikimų žmonių. Ryšininke tapo mokytoja Aldona Šaukevičiūtė-Undinė ir dar keli moksleiviai. Undinę nuvedžiau pas Putiną. Žinojau apie vietos progimnazijos moksleivių veiklą. Jaunuoliai sugebėdavo net iš stribų panosės išvogti niekintų partizanų kūnus ir palaidoti kapinėse. Tačiau daugiausia gydžiau sužeistuosius. Slaugiau sunkiai į krūtinę sužeistą partizaną Ąžuoliuką. Pamenu Narsuolį iš Mijaugonių k., sužeistą į galvą, kurį atvežėme į Abromiškių k., pas Olubą, paskui su P. Vėželiu-Šermukšnėliu pasisekė j į nuvežti į Vilniaus šv. Jokūbo ligoninę, kur operavo. Kiek atsigavęs, brolių Vlado ir Juozo Sasnauskų pagalba atsidūrė miške. Kartą naktį atėjo pas mus Genelis ir liepė eiti į už 7 km esančius Kaugonis, kur ant šieno daržinėje radau mirštantį Narsuolį.

Labiausiai įstrigo 1947-ųjų sausio ketvirtoji. Tėviškėje, mums bevalgant pusryčius, atėjo J. Olubaitė. Jų sodyba stovėjo patogioje vietoje, tad į ten veždavo sužeistus partizanus. Viešnia pasakė, kad ją atsiuntė Karkliukas, kuris yra jųnamuose sužeistas. Kaip tik tuo metu su Onute Trakimaite, Genelio seserimi, ruošėmės važiuoti į Vilnių. Laimei, tąkart pas mus sutikti Kūčių buvo atėję partizanai Genelis ir Varnėnas. Jie miegojo tvarte, ant šiaudų. Tyliai išsmukau iš kambario ir nubėgau ten. Genelis liepė nesakyti, kad partizanai pas mus. Mergina išėjo, o Genelis pasiuntė seserį Onutę į Vilnių gydytojo. Aš išskubėjau pas Karkliuką pakeliui pasiėmusi draugėn ir jo seserį, kad paglobotų ligonį.

Grįžusi papasakojau, kaip partizaną sužeidė. O buvo taip. Juos 1946 12 31 užpuolė bunkeryje Kaugonių

miške. Juozas Lekavičius-Liepa žuvo vietoje, o Karkliukui pavyko pasprukti pro kulkas. Tik sužeidimo neišvengė. Bėgdamas neteko jėgų. Užsukęs pas ūkininką, liepė vežti į Abromiškes. Tačiau čekistai vežėją greitai surado, išgavo iš jo, kur nuvežtas partizanas. Jie apsupo Olubų sodybą, areštavo šeimininką. Tačiau kratos metu nieko įtartino nerado, nes partizanas gulėjo po šiaudais, o šiaudus ramiai ėdė karvės.

Tuo laiku mūsų sodyboje buvę partizanai negalėjo judėti - visur siautė čekistai. Tad kovotojai buvo priversti stovyklauti Migučionių k., pas mano tėvą Augustą Kundrotą. Kitą naktį Karkliuko sesuo Sedleckaitė atvežė ir paliko brolį pas mus, nes jų namuose jau buvo krata.

Miškas toli, o ligonis nusilpęs. Peršauta dešinė ranka, sužeisti pečiai, krūtinė. Paguldėme pas kaimyną K. Jankūną. Onutė Trakimaite atvežė gydytoją. Apžiūrėjo. Ranka tinsta. Blogai. Čekistai jau krato kaimą ieško manęs, o į senojo mūsų namo duobę (toks trisienis, nes tėvelis dar nespėjo jo išardyti, tai užvertė lubas su visais spaliais) partizanai ir įnešė ligonį. O čia dar, mūsų nelaimei, pas mus atėjo ir toje duobėje slėpėsi keli vadai: P Klimavičius-Uosis, P. Jaromskas-Perkūnas, B. Steponavičius-Milžinas. Susigrūdo visi lyg silkės statinėje. Mama juos maitino.

Rytojaus dieną sugrįžau iš Vilniaus su gydytoja. Apžiūrėjusi ligonį, gydytoja išlipo iš duobės ir pasakė, kad po kelių valandų gali prasidėti gangrena. Reikia vežti į ligoninę. Patarė į Kauną, davė draugei raštelį, kad ta padėtų. Lydėti ligonį sutiko ir mano draugė Marytė Šimonytė.

į sutartą vietą prie Liubakos k. Vincas Zaremba atvežė ligonį, uždengtą šilta antklode. Stabdau kiekvieną sunkvežimį, vienas sustojo. Vairuotojui, matyt, kilo įtarimas. Priėjo ir klausia, ar ligonis turi dokumentus. Atsakiau, kad turi ir pradedu sekti pasaką kad nebijotų vežti. Esą žmogus gyveno pirtyje be kamino, nes sudegė namas. Užaugo votis, sena motina neprižiūrėjo ir gangrenavo ranka...

Labai greit atvažiavom tuos 50 km. Mašinai sustojus, greit iššoku ir bėgu į ligoninę. Bandau budinti daktarą su sesele. Klausiu man rekomenduotos daktarės, kuriai turiu laiškelį, rodos, Gedminaitės. Pasirodo, tą dieną nebudi. Prašau paskambinti, o ji neturinti telefono. Gydytojas pastebėjo mano išgąstį. Labai ramiai pasiteiravo, kas yra. Sakiau, kad turiu ligonį. Liepė atvesti. Tuojau. Bėgu koridorium. Žiūriu - prie durų sėdi mano ligonis su užmestais ant pečių kailiniais. Ir Marytė su patalyne rankose stovi. Mat vairuotojas greit iškėlė ir pabėgo. Nelaukė net, kad sumokėčiau. Matyt, suprato, ką vežė. Ačiū tam nežinomam žmogui.

Grįžtame namo. Nudžiugome radę Genelį ir Varnėną. Pranešėme, kad Karkliukas geros nuotaikos, nors ir be dešinės rankos. Visi džiaugėmės, kad pavyko ištrūkti iš žvėries nagų. Su Maryte skubėjome į namus. Kartu išėjo ir Varnėnas su Geneliu. Mes su Maryte ir Varnėnu ėjom sparčiai, o Genelis dar stabtelėjo pasitarti su šeimininku.

Ėjom tiesiai per laukų arimus, kad nesukeltume šunų ir kaimynų, o nesupratome, kad kaimynai galėjo mus perspėti. Priėjome prie tėvelio daržinės. Aš buvau pirmoji. Tik norėjau atkelti vartus, žiūriu, prie tvarto kažkas sujudėjo.

Ir šūvis. Varnėnas pakluone greitai dingo, o aš atkėliau vartus, bėgu į priekį ir šaukiu: „Nešaudykit, savi!" „Kak familija?" Ir kai ją pasakiau, išgirstu: „Eta samaja". Viskas tapo aišku - pakliuvau į čekistų nagus.

Kad mane sugavo, nebuvo baisu. Tik norėjau, kad dar kartą šautų. Bet čekistų ginklas užspringo. Jie jį daužė, keikėsi. Buvo išsigandę, tik pakilę iš miego. Sargybinis šildėsi, tad mus pastebėjo vėlai. Tik vėl - antras šūvis. O, kaip nudžiugau! Jei Genelis pirmojo ir neišgirdo, tai dabar tikrai girdėjo ir neis pas mus. Bijojau dėl jo. Varnėnas buvo ramaus būdo - pabėgo neatsišaudęs, o Genelis staigus, būtų paleidęs seriją. Tai jau blogai...

Mano mamos Stasės tėveliai Boleslovas ir Valerija Rakauskai Barčių dvare (Žaslių vlsč.) gyveno pasiturinčiai, be šio dvaro turėjo žemės dar ir kitur. Mamai ištekėjus, pastatė trobas gražioje vietoje Perkūnkiemio k., prie Anykštos ežero (dabar - Elektrėnų marios). Ežeras buvo gal septynių km ilgio, užpelkėjęs, su daugeliu salų salelių. Didžiausia, gal 3 ha ploto, apaugusi ąžuolais ir lazdynais, buvo Puikino sala. Nedidelėje saloje augo ąžuolai, o juose suko lizdus gandrai. Sala turėjo prasmingą Gandro vardą. Prie ežero sausuma galėdavai patekti tik vienu keliu nuo mūsų ir kitu keliuku pietinėje jo pusėje. Kitaip - tik valtele per išvagotas ir pelkėtas griovas, kemsynus. Nuo mūsų trobos iki vieškelio Kaunas- Vilnius buvo gal pusantro kilometro. Štai tokioje aplinkoje mes, trys Bankauskų vaikai - aš, Bronius, Stefa ir išaugome. Su seneliais Rakauskais, jų sūnumis, o mūsų dėdėmis, Viktoru, Marijonu, Broniumi bei Česlovu, dukromis, o mūsų tetomis, Vanda, Janina ir Elena nuolat bendraudavome, nors mums iki Barčių buvo gal septyni kilometrai. Buvau vyriausias (gimiau 1933 m.), todėl gerai atsimenu šių žmonių kančias pokario metais.

Tėvelis Vytautas Bankauskas mirė per karą. Dezertyrams iš vokiečių armijos duodavo civilius drabužius, pasilikdamas kareiviškus. Nuplėšęs skiriamuosius ženklus, apsirengdavo dirbdamas ūkio darbus. Tai pastebėjo vokiečių patrulis, sumušė. Kiek pasirgęs, mirė gal keturiasdešimt beturėdamas.

Dėdė Česlovas Rakauskas su vokiečiais traukėsi į Vakarus, tačiau gal su 50 vyrų nutarė grįžti į Lietuvą ir ją ginti. Gavo gerų ginklų. Prie Kudirkos Naumiesčio būrys susikovė su rusų pasieniečiais, keli mūsų vyrai žuvo. Sako, mūšis nebuvo sunkus, nes partizanai buvo ginkluoti geriau nei kareiviai. Dalis vyrų grįžo į savas apylinkes, o kelios dešimtys jų atsirado mūsų sodyboje. Dėdei Česlovui atrodė, jog čia gera vieta.

Apsistojo didelėje mūsų daržinėje, kur buvo sukrautas šienas. Vėliau persikėlė į pelkyną, o mums dažnai teko jiems ten nešti maistą. Iš ten vykdavo į operacijas, stengėsi neišsiduoti.

1945 05 22 Žaslių link judėjo partizanų vežimas, pakrautas bulvėmis, o apačioje gulėjo ginklai. Prie Gilučių k. sutiko Žaslių stribus. Šiame susirėmime metu žuvo stribas Pranas Čižius.

Jau 1945 m. rudenį Česlovas brolio Viktoro pagalba įsidarbino Žaslių geležinkelio stoties lentpjūvėje vairuotoju. Reikėjo į Trakus vežioti lentas, iš ten parvežti kitų prekių. Česlovas įruošė mašinoje slėptuves ir perveždavo ginklus bei šaudmenis. Paaiškėjus, kad jis įtariamas, sugrįžti į būrį, pasivadino Saka.

Partizanams maistą dažnai nešdavome su vienuolikmečiu broliu Broniumi. Pasiimdavom meškeres, kibirą su maistu ir einame „žvejoti". Rusai per žiūronus gal ir matydavo einančius paauglius, bet dėmesio nekreipdavo. Vis tik kartą jie sustabdė Broniuką išvertė iš kibiro maistą. Suspardė, sudaužė ir be gyvybės ženklų įmetė prie Prano Gudelio sodybos į ežero kemsynus. Praeinant pro sodybą paliepė šeimininkui užkąst „banditų šunytį". Žmogelis pranešė mums apie nelaimę. Nubėgau prie ežero, ir radom jį atsigavusį. Brolis sulaukė senatvės, tačiau sveikatos neturėjo, šlubavo atmintis.

Nors man tebuvo 13 metų, buvau Česlovo ryšininku. Pagal susitarimą partizanai medyje išpjaudavo kelis griovelius, pagal kuriuos suprasdavau, kur jų ieškoti. Perdavinėjau žinias, maistą. Buvau vadinamas irgi Šaka, pagal dėdę.

Gal 1946 m. birželio pradžioje Stonevos miškelyje, esančiame už 4 km nuo Žiežmarių, vyrai užpuolė duokles renkančius stribus ir aktyvistus. Šie gal dešimčia vežimų vežė atimtus maisto produktus. Sugulė abipus kelio ir pagal komandą pradėjo šaudyti. Šūviams nutilus, pamatė tarp užpultųjų sužeistą rusų kapitoną kuris gulėjo pakelėje. Česlovas priėjo priėjo, o tas iššovė. Po mūšio partizanai rado keturis žuvusius saviškius. Kiek man žinoma, be dėdės Česlovo, tame mūšyje žuvo J. Naudžiūnas-Sidabrinis, Stankevičius ir Žiežmarių kalvio Bolkos sūnus.

1948 05 22 iš Kaišiadorių geležinkelio stoties į Krasnojarską iškeliavo 64 m. amžiaus mūsų senelis Boleslovas Rakauskas, sūnūs Viktoras (g. 1912 m.) ir Juozas (g. 1915 m.)

Bijūnu buvo pasivadinęs Pranas Stasiūnas, Dominyko (g. 1910 m.) iš Dzenkuniškio k., Semeliškių vlsč. Iš pradžių partizanavo M. Kuzinevičiaus-Serbento būryje Žiežmarių apylinkėse. 1946 m. balandžio mėn. Serbentas patarė Bijūnui veikti savarankiškai, arčiau gimtų vietų. Tai buvo patys sunkiausi metai, pilni išdavysčių ir suėmimų. Kartu su Antanu Nevedomsku-Rugiu (g. 1924 m.) iš Budilių k., Semeliškių vlsč., atsirado Semeliškėse. Ten subūrė dar porą vyrų.

Po mėnesio jie susitiko su Serbentu Kaukinės miške: 15 vietos partizanų ir trys iš Semeliškių: Bijūnas, Rugys ir Petras Kanapickas-Biužys. Netikėtai pamiškėje išsilaipino 3 automašinos kareivių ir supo mišką. Vyrai pasitraukė į Strošiūnų mišką ir čia susitiko su Vaclovo Krilavičiaus-Vytenio būriu. Jame buvo 12 vyrų. Susitarė, kad Serbentas su svečiais į Kaukinės miškus eis į Mūro Strėvininkų, o Vytenis į Liutonių puses. Laimingesni buvo Serbento vyrai, nes Vytenio būrys pakliuvo į pasalą. Laimei, niekas nenukentėjo. Dvi paras vyrai dar slapstėsi miške, paskui išsiskirstė. Bijūno vyrai grįžo į gimtas vietas. Supratę, kad būryje per mažai kovotojų, 1946 m. gegužės mėn. susijungė Bijūno ir Čerkeso vyrai. Jau birželio mėnesį būryje buvo 10 partizanų:

Radzevičius Jonas-Čerkesas (g. 1913 m.) iš Vilionių, Kaišiadorių vlsč., gyveno Polesėje, Semeliškių vlsč. Jonas buvo grupės vadu po 1945 07 01 A. Galinio-Juodosios Kaukės žūties. 1946 m. vasario mėn. buvo suimtas su Juozu Venclova, bet iš Semeliškių milicijos pabėgo ir suorganizavo savo būrį;

Juozas Venclova-Lakūnas, Žemaitis iš Dėmelių k., Rozalimo vlsč., Panevėžio apskrities;

Robertas Aziulevičius-Trumenas (g. 1919 m.) iš Bijūnų k., Semeliškių vlsč.;

Būrys turėjo rankinį kulkosvaidį, 4 automatus, 1 vokišką automatinį šautuvą 6 pistoletus ir granatas. Veikė Neciūnų, Budilių, Jagėlonių, Stančikų, Kaukinės, Talpūnų miškuose. Priklausė Serbento kuopai.

1946 08 19 pas Vincą Stasiūną Neciūnų k., Semeliškių vlsč., 5 kareiviai įruošė pasalą. Apie 2 val. nakties atėjo partizanai. Mūšio metu žuvo Robertas Aziulevičius-Trumenas. Į pagalbą atskubėjo dar 10 kareivių su šunimis, tačiau partizanų pėdsakų neaptiko. Vėliau nustatė, kad buvo atėję 4-5 partizanai pas Žilinską o susišaudant du partizanai buvo sužeisti - vienas iš jų Jonas Radzevičius-Čerkesas.

1946 09 01 Bijūno būryje liko 9 partizanai. Čia trumpą prieglobstį buvo radęs Pranas Taletavičius-Klajūnas iš Balceriškių k., Žiežmarių vlsč. Tačiau greitai jis grįžo namo ir 1946 09 25 žuvo Slabados k. kartu su garsiuoju savo vadu Serbentu.

NKVD visokiais būdais stengėsi rasti tarpininką su partizanais, kad pasiūlyti jiems legalizuotis. Zabraukos k., Semeliškių vlsč., prisiviliojo moterį, pažadėdami išbraukti jos šeimą iš tremiamų sąrašų už tai, kad ji įtikintų gyventojus ir partizanus nesislapstyti, o ateiti legalizuotis. Tada pažadais susigundė dalis Bijūno būrio kovotojų.

1946 1001 legalizavosi neseniai į būrį atėjęs Vincas Kanapickas-Senas (g. 1898 m) iš Stančikų k. Buvo sužeistas pats būrio vadas Bijūnas ir legalizavosi. Būryje liko 4 partizanai: naujasis vadas Čerkesas, Stasys Nevedomskas-Desantas, Kapitonas ir Vanagas. Dar po mėnesio beliko trise...

1946 12 23 Strošiūnų miške nušautas Stasys Svenčionis-Graužinis, sužeistas būrio vadas Kananavičius Antanas, Prano-Viesulas iš Semeliškių vlsč. (g. 1922 m.). Viesulas nurodė, kad Semeliškių valsčiuje dar liko 2 rezerviniai būriai: 25 partizanų būriui vadovauja Čerkesas, o kitam - Kazys Pranckevičius iš Bublių k.

1946 12 25 Neciūnų miške žuvo Janina Vlasovienė-Mūza iš Kauno (g. 1926 m.), o areštuoti Čerkesas bei Desantas. Pasižymėjo Žiežmarių stribas Vladas Jelaga. Kapitonas žuvo 1947 01 30, o Lakūnas legalizavosi. Taip Bijūno būrys buvo sunaikintas.

1944 09 11 Semeliškėse išlaisvintas Pranas Rudis, nukautas jį lydėjęs milicininkas.

1944 10 10 16 partizanų užpuolė pasieniečius, du kareiviai žuvo. Tačiau jau po 2 dienų agentas atvedė būrį į kareivių pasalą, žuvo 4 partizanai .

1944 11 10 KGB duomenimis Trakų apskrityje buvo 2342 asmenys, vengiantys mobilizacijos.

1944 11 21 apie 50 partizanų apsiginklavę „vsemi vidami oružija" atėjo į Pustakiemio k. ir iš apylinkės tarybos paėmė 150 šaukimų bei perspėjo darbuotojus, kad nedirbtų okupantams, nes bus sušaudyti.

1945 01 01 Prudžionių k., Semeliškių vlsč., partizanai nukovė du kareivius ryšininkus, paėmė ryšių schemas, ginklus.

1945 m. pradžioje Onuškio vlsč. po kautynių su partizanais kerštaujantys baudėjai sudegino 15 sodybų, nužudė 11 Miguičionių k. gyventojų.

1945 m. balandžio mėn. suimtas ir nukankintas partizanų rėmėjas Sabališkių apyl. (Vievio vlsč.) tarybos pirmininkas Vincas Karankevičius (g. 1919 m.). Greitai į Sibirą buvo ištremti šeši jo šeimos nariai.

1945 04 27 iš Aukštadvario į Semeliškes buvo varomi suimtieji. Mūšyje su partizanais kareiviai ir stribai išbėgiojo, buvo nušautas NKVD įgaliotinis, 2 stribai sužeisti.

1945 04 28 Podliesės k., Vievio vlsč., šnipas pranešė, kad pas Markevičių slepiasi apie 20 partizanų. Ryte kareiviai sodybą užpuolė, tačiau pamatė tik paskutinius į mišką besitraukiančius 4 kovotojus. Tačiau vieną partizaną sodyboje dar rado. Suėmė ir 4 rėmėjus.

1945 10 20 netoli Būdos k., Aukštadvario vlsč., ag. „Romanas" įviliojo į pasalą būrio vadą Petrą Kabarą-Kotą ir jo brolį Stasį. Sužeistą Kotą sekė iki bunkerio, kur jis dar su kitai 7 vyrais ir žuvo.

Būsimo A rinktinės 5-ojo bat. vado Stasio Švenčionio-Graužinio būrio partizanai 1944-1946 m. veikė Vievio vlsč. Kakliniškių, Abromiškių, Raistinės, Šarkinės, Anykštų kaimų apylinkėse.

Iki šiol nesutariama, kur prasidėjo DKA partizanų istorijos pradžia: Kaugonių-Dainavos miškuose (Žaslių vlsč.) ar Čiobiškio apylinkėse? Pagal liudytojų atsiminimus, Didžiosios Kovos partizanų būrio, vėliau rinktinės, apygardos įkūrėjo Žalio Velnio veikla dar iki pasirodant sovietinei armijai, tai yra iki 1944 m. liepos 9 d. tikrai prasidėjo Kaugonių-Dainavos miškuose, tačiau netrukus ji persimetė į kitą Neries upės krantą, o čia liko jo patikimas žmogus Andrius Petkevičius-Aguona. 1944 m. pavasarį Jonas Misiūnas Žasliuose susitiko su Česlovu Tveraga iš Rusių Rago k., Musninkų vlsč., jau tada vyrai galėjo numatyti vokiečių kariaunos pralaimėjimą ir antrąjį rusų kariuomenės sugrįžimą. Tada sunku buvo rasti išeitį lietuviui patriotui, nenorinčiam kariauti svetimam gaivalui, trokštančiam laisvės savo kraštui. Pradėjo rinkti ir slėpti Kaugonių apylinkėse ginklus, sumanė kviesti žmones į kovą, tačiau suprato, kad Kaugonys šiame etape gal ne pati geriausia strategiškai vieta. Geležinkelis, netoli prabėgantis plentas į Kauną ir Vilnių.

Partizanas Kazys Bandzevičius-Kaziukas prisiminė, kad 1944 07 07 į jų sodybą Skynimų k. (Vincentapolio), Žaslių vlsč., netoli Kaugonių, atėjo du savisaugos bataliono kareiviai ir paprašė jo tėvą Petrą paruošti pastotę. Septyniolikmečiui Kaziui teko važiuoti į mišką prie Kaugonių geležinkelio stotelės. Buvo daug lietuvių kareivių, jų tarpe savisaugos bataliono vadas leitenantas Šerelis ir viršila Jonas Misiūnas. \ vežimą pakrovė ginklų, šaudmenų ir nuvežė prie Tadaravos k., Žaslių vlsč. Kitą dieną ginklus vežė jau keturiuose vežimuose Žiežmarių link. Kazio pastotei vadovavo Kazys Kazakevičius iš Kaugonių, vėliau tapęs partizanu Agurku. Iškrovė ginklus už 4-5 km. Tada Kazį Bandzevičių paleido namo. Jonas Misiūnas iš Kaugonių dingo, o jo žmona Onutė su vaikais iki rugpjūčio pabaigos gyveno Civiškių k., pas Šerelienė, paskui juos Kazio Bandevičiaus senelis išvežė Čiobiškio link. Žalias Velnias ryšį su kaugoniečiais palaikydavo per Petrą Bagdzevičių ir Nastutę Rumševičiūtę.

Kai Jonas Misiūnas su Česlovu Tveraga 1944 m. liepos 10 d. su vežimu ginklų pasirodė Čiobiškio klebonijoje, suirutė buvo prasidėjusi, vokiečiai jau ruošėsi trauktis. Sovietinei armijai užėjus, vyrai paliko ginklus klebonijoje, o patys nusidangino į Rusių Rago k., tačiau greitai suprato, kad Tveragų namuose ne geriausia slėptuvė: rusai jau šniukštinėjo apylinkėse, ieškodami tarnavusių vokiečių armijoje, buvusių Vietinėje rinktinėje vyrų šeimų. Žalias Velnias nutarė apsigyventi Janionių k., pas Juozą Kupčinską, kuris buvo niekuo neįtarimas, jo troba erdvi, dviejų galų, įrengė slėptuvę. Rugsėjo mėn. Ona Misiūnienė su vaikais buvo atvežta iš Kaugonių arčiau vyro - į Sporų k., Musninkų vlsč., ir apgyvendinta pas Bronių Paulauską.

Nors netoli Rusių Rago rusai įrengė lauko aerodromą, lakūnams nerūpėjo NKVD kareivių rūpesčiai, gaudant nepaklusnius ir burtis bandančius lietuvius. Iš Kupčiūnų sodybos sklido Žalio Velnio raginimai neatiduoti okupantui ginklų, ruoštis priešintis. Greitai jis išėjo iš Kupčiūnų trobos ir įsikūrė girioje.

Panašaus darbo, tik kiek mažesniais masteliais, ėmėsi ir Andrius Petkevičius-Aguona Kaugonių apylinkėse. Žinoma, kad jis ne kartą lankėsi užneryje, ten susitikinėjo su Žaliu Velniu, o suburtos DKR vadas dažnai atklysdavo į Aguonos būrio veikimo zoną.

Tad Ukmergės ir Trakų apskričių DKA partizanų sostinėmis vadintini ir Kaugonys, ir Čiobiškis. Kaip ir Balninkai, kur tuoj po antrosios rusų okupacijos susibūrė Balninkiečių laisvės rinktinė, 1945 m. pabaigoje tapusi DKA B rinktinės pagrindu.

Miškingos Kaugonių-Dainavos apylinkės išsibarstę prie Vilniaus-Kauno geležinkelio. Vieškelis, vedęs į Žaslių-Paparčių kelią šlapiu metų laiku automašinoms buvo netinkamas. Vietos gyventojų liudijimu, čia sunkią partizano duoną pokario metais pasirinko virš 200 aplinkinių kaimų vyrų. 1944-1945 m. geležinkelio darbininkai buvo atleidžiami nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Be to, 1944 m. vasarą rusai Kaugonyse įrengė aerodromą, o jį aptarnaujantys darbininkai irgi laikinai buvo atleidžiami nuo tarnybos.

Kadangi besitraukdami vokiečiai buvo sunaikinę knygas su gyventojų sąrašais ir gimimo datomis, rusai tempė jaunus žmones į armiją nežiūrėdami jų amžiaus. Vertė dirbti ir aerodrome. Ir geležinkelyje, ir aerodrome dirbantys žinojo, kad bet kada gali būti prievarta siunčiami į frontą. Jie laukė progos pabėgti nuo priverčiamųjų darbų jungo ir prisidėti prie miškuose besibūriuojančių partizanų. Kad išvengtų žūties rusų-vokiečių frontuose, vietiniai jaunuoliai pasirinko mišką nei tarnybą ar darbą okupantui.

Andriui Petkevičiui tada buvo dvidešimt aštuoneri. Gyveno Kaugonyse, buvo kiek raštingesnis už savo bendraminčius, mat Lietuvos kariuomenėje tarnavęs puskarininkiu. Andrius suprato, kad būtina partizanų būryje kariška drausmė. Kitaip, sakė jis, žūsime visi be prasmės.

Greitai Žalias Velnias Ukmergės apskrities Musninkų valsčiuje kūrė partizaninės apygardos branduolį. Čia buvo susirinkę apie 200 partizanų. Andrius Petkevičius susitiko su Žaliu Velniu, apkalbėjo reikalus, prisiekė jau kaip jo rinktinės būrio vadas. Grįžo jis į Kaugonis, tuo pradžiugindamas savo būrio vyrus. Kai rinktinė išaugo į apygardą šioji pasidalijo į dvi rinktines, Andrius Petkevičius buvo paskirtas A rinktinės 4 kuopos vadu. Tada kartu su juo būryje kovojo broliai Vladas (slp. Sakalas) ir Vincas (g. 1923 m.).

Partizanų būrys augo. Prasidėjo didelės netektys, tačiau jauni žmonės iš miško nėjo, matydami, jog gyvenimo jiems jau nebus. Juk rusai šaudė ir nekaltus žmones, atsitiktinai buvusius susišaudymų su partizanais liudininkus. Atėjo į Lietuvą ir dar viena klastūnė - žiema.

Išdavus Kriaučiūnui iš Karsokų k., kovo mėn. Kaugonių miške mūšyje su NKVD kareiviais žuvo Aguonos būrio partizanai Juozas ir Antanas Petkevičiai. Su jais buvo

Romas Petkevičius-Varnėnas, Vaclovas Žilinskas-Morka ir Romas Sedleckas-Karkliukas 1946 m. vasarą Vilniuje.

Vaclovas Žilinskas-Morka geležinkelio policijos uniforma vokiečių okupacijos metu. Tokią uniformą nešiojo ir Žalias Velnias.

ir Antano brolis Mykolas. Vyrų lavonai buvo užkasti prie valsčiaus, palaidojimo vieta slepiama. Vėliau ant partizanų kapų pastatė Žaslių mokyklos priestatą.

Broliai Antanas ir Mikas Petkevičiai (Kaugonių k. kas antras jo gyventojas turėjo tokią pavardę) važiavo į mišką malkų. Vyrai nebuvo partizanai, nes jauniausias - dar beūsis vaikas. Prisirinkę malkų, broliai pasuko iš miško. Pamiškėje jų laukė pasaloje pasislėpę stribai. Vyresnysis turėjo dokumentus, o jaunėlio gimimo liudijimas buvo likęs namuose. Tada vyresnysis paprašė stribų, tegul sulaiko brolį, o jis greitai atvešiąs popierius. Nuvažiavus pusšimtį metrų, vyresnysis išgirdo automato seriją.

Nebuvo partizanu ir Petras Petkevičius, tačiau šiauduose buvo pasidaręs bunkerį, nes slapstėsi nuo mobilizacijos. Kai sodybą apsupo kareiviai, Petrą tokiame „bunkeryje" nebuvo sunku surasti. Siauraakis kareivis su šypsena veide paleido kulką.

1945 m. rugpjūčio mėn. viduryje partizanai atėjo į Mastausko sodybą Civiškių k. Būryje buvo 13 vyrų. Vasaros karštis kiek atlėgęs, todėl vyrai sėdėjo kur kas sumanė. Pamatė keliu važiuojančius stribus. Jų buvo gal dvylika. Nenujausdami pavojaus, išdavikai važiavo drąsiai, atkišę užtaisytus ginklus. Susidūrimas buvo neišvengiamas, nes stribai sustojo ir pėstute kiūtino į sodybą. Partizanai paleido kulkosvaidžio ugnį. Gal dešimt stribų galą gavo iš karto, tačiau du išvengė kulkų. Vienas pasileido į pakelės medžių priedangą, o kitas pakėlė rankas. Bėgančio nesivijo, paimtą į nelaisvę tarėsi paleisti, prisaikdinę nekelti ginklo prieš partizanus. Tačiau tas sugautas pasirodė „idėjinis", plūdosi, grasino kareivių kerštu, o progai pasitaikius, bandė bėgti. Čia jį ir pasivijo partizano kulka. Paskui paprašė šalia gyvenantį Naidzinavičių, kad buvusius priešus užkastų. Besitraukiantys partizanai pamatė skubančius į įvykio vietą kareivių sunkvežimius. Prasidėjo susišaudymas, tačiau į ilgesnį mūšį partizanai įsivelti nenorėjo ir atsitraukė.

Iš pykčio dėl patirto pralaimėjimo kareiviai pradėjo siausti. Artimiausiose sodybose suėmė niekuo nekaltus Sakalinskus, penkiasdešimtmetį Verbų, du jaunuolius - Aleksą ir Romą Bulakus. Sušaudė prie miško, tačiau vienas iš brolių Sakalinskų ir Romas Bulakas pabėgo. Aleksą Bulaką rado vėliau miške negyvą mirusį, matyt, nuo žaizdų. Tuos lavonus numetė prie Žaslių valsčiaus pastato - atsieit, partizanai.

1945 1 1 17 prie Kaugonių žuvo Andrius Petkevičius-Aguona, tada jau kuopos vadas, su dviem draugais. Manoma, kad jis buvo išduotas moters. Andrius

su partizanais buvo užpultas palapinėje, kai ten buvo su broliais Ignu ir Kaziu Kazakevičiais. Priešui po mūšio pateko rašomoji mašinėlė, rusiška radijo stotis, dienoraštis, susirašinėjimas su batalionų ir būrių vadais, atsišaukimai, įsakymai.

Iš Vilniaus jau negrįžo 1947 m. J. Markulio pasu parūpintas Romasius Petkevičius-Varnėnas. Išdavikai išsikvietė jį į sostinę mokytis vairuotojų kursuose, kad galėtų pusiau legaliai atlikti ryšininko užduotis. Jo likimas nežinomas ligi šiol. Manoma, kad 25-erių metų vaikinas be teismo buvo nukankintas Vilniaus saugumo požemiuose.

Tuos įvykius ir sunkius laikus buvęs kaugoniškis Vladas Beliukevičius (g. 1925 m.) gerai atsimena, nors nuo 1944 m. pabaigos gyveno Kaišiadoryse. Jo pagalba bandome nusakyti 1945 04 13 baisaus ir partizanams dideles netektis atnešusio mūšio, kurio metu žuvo apygardos vadas Mečislovas Kestenis-Serbentas.

Pasak pasakotojo, Kaugonyse Jonas Misiūnas buvo žinomas vokiečių okupacijos metais kaip savisaugos dalinio viršila. Tada du būriai po 12-15 vyrų saugojo geležinkelį ir vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų. Poromis tikrinio bėgius, saugojo stotelę. Tarnyba buvo labai pavojinga, nes dalis geležinkelio ėjo pamiškėmis, buvo nusiskundimų ir iš vietos gyventojų, kad raudonieji partizanai atiminėja maistą, pjauna gyvulius, šaudo nekaltus žmones. Prie to stotelės raudonų plytų pastato buvo prisistatę nuo užpuolimų trisienį į Vilniaus pusę, su angomis šaudymui. Sienos buvo dvigubų rastų, su tarpu, kurie buvo pripildyti smėlio. Čia būrio kovotojai laikė ginklus. Kitas toks statinys buvo pastatytas gal už 5 km Žaslių link, prie Koncepto miško. Tose patalpose buvo įsikūrę ne tik apsauginiai, bet ir budėtojas, iešmininkas. Iš pradžių geležinkelį saugojo latvių legionieriai, paskui - mūsų savanoriai.

Vladas atsiminė, kad dar karui nesibaigus Jonas Misiūnas agituodavo jaunimą priešintis artėjantiems rusams. Ir pats dalyvavo tokiame agitaciniame pokalbyje Slabadėlės k., pas Petkevičius. Čia buvo šeimininko sūnūs, Antanas ir Aleksas Kondrotai, Neverbickai. Šeimininkas vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniuje gaisrininku. Būsimasis apygardos vadas tiksliai nusakė Lietuvą ištiksiančią bėdą kraujo upelius, šaudomus, niekinamus lietuvius, tarsi būtų ne kareivis, o pranašas. Dauguma tada patikėjo pranašystėmis, žadėjo prisijungti ar jungėsi prie formuojamo būrio. Pirmuoju buvo Andrius Petkevičius, vėliau tapęs patikimu Žalio Velnio bendražygiu.

Štai tuose sutvirtintuose statiniuose Jonas Misiūnas su draugais ir saugojo turėtus savo bei pirktus, išmainytus su pravažiuojančiais vokiečiais ginklus. Žinomi atvejai, kai tuos ginklus vyrai iš vokiečių yra paėmę jėga. Artėjant frontui, dalį jų paliko besiformuojančiam Aguonos būriui, kitus išsivežė su vežimu į Musninkų valsčių užneryje. Sako, iš Kaugonių J. Misiūnas išėjo su dviem „plechavičiukais" ir virėju. Atėję rusai Kaugonyse įsirengė lauko aerodromą tuos statinius sunaikino. Kai jau vėliau Feliksą Petkevičių rusai sugavo su ginklus, tas aiškino, kad gavo Koncepte. Jo tėvas Jonas Petkevičius savanoriu kariavo su lenkais.

Kadangi kaime buvo daug Petkevičių, tai Andriaus giminę vadino Kaškais. Aguona buvo nedidelio ūgio, judrus, mokėjo dėstyti savo mintis. Jo partizanų būrį sudarė vietiniai vyrai. Tai buvo Aguonos broliai Vladas ir Vincas, Antanas Petkevičius, Juozas ir Jonas Sinkevičius, Pranas Marmakas, Juozas Lekavičius, Romasius Sedleckas, Vaclovas Žilinskas. Vėliau Vaclovą Žilinską suėmė Klaipėdoj Jis turėjo dokumentus Kadakevičiaus pavarde. Greitai saugumas išsiaiškino, kad tokia pavarde žmonių jo nurodytoje gimtinėje nebuvo.

Žinoma, kad Romasius Sedleckas, turėjo pažymą, kad atleistas nuo tarnybos sovietinėje armijoje, bet dokumentą atidavė kitam savo giminaičiui Gyvakariuose (Vievio vlsč.), o pats nuėjo pas Aguoną.

Labai gabi buvo Lekavičių šeima. Visi ne tik siuvo, grojo, bet savo sodyboje iš vokiško laužo buvo susimeistravę vėjo dinamą. Gyveno jie Sodybėlės vienkiemyje, netoli Kaugonių. Buvo keturios sodybos, kurias, kaip ir žemę, valdė Lekavičiai. Adomą nušovė kareiviai, Bronius, Antanas, Adelė nenukentėjo. Kitur gyveno dideli patriotai kiti Lekavičiai broliai Juozas, Pranas ir Adomas. Tai štai per tas suirutes Juozo Lekavičiaus sodyba buvo sudeginta.

1945 04 13 čia virė didelis mūšis. Jau 5 val. ryte apie 100 partizanų būrys susidūrė su kariuomene, apsiginklavusia tanketėmis. Kareivių buvo keli šimtai būriai, jie turėjo šunis. Vladas Beliukevičius mena, kad tada per mūšį žuvo kaugoniškis Bronius Kanevičius, o Vaclovas Žilinskas buvo areštuotas. Sako, iš viso galvas padėjo keturiolika kovotojų. Žmonės kalbėjo apie didelį mūšį, dideles kareivių aukas.

Su Naste Rumševičiūte, tapusia įžymiąja DKA ryšininke, Vladas kartu mokėsi Kaugonių pradžios mokykloje. Tėvai augino keturis vaikus, tačiau tik Nastutė išėjo į mišką ir 1948 09 16 žuvo prie Kauno.

Į Petkevičių šeimą, kuri gyveno Kaugonyse, atėjau gyventi, kai ištekėjau už jų sūnaus Andriaus (g. 1916 m.). Buvau už jį penkeriais metais jaunesnė. Juozas ir Viktorija Petkevičiai buvo darbštūs, dievobaimingi, taip gražiai išauklėjo ir savo vaikus. Ne visi dirbo tėvo ūkyje, o ėjo dirbti prie geležinkelio. Vyriausias sūnus Petras (g. 1914 m.) buvo net geležinkelio darbininkų seniūnas, tarsi brigadininkas. Išsikėlė gyventi į geležinkeliečių namus Žasliuose, paskui Kaišiadoryse. Šeimoje gyveno vyro broliai Vladas (g. 1924 m.) ir Vincas (g. 1923 m.) bei seserys Marytė (g. 1926 m.) ir Genė (g. 1930 m.)

Andrius po Kaugonių pradžios mokyklos baigimo padėjo tėvui nudirbti ūkio darbus, tačiau jo gyvenimas pasikeitė po tarnybos Lietuvos kariuomenėje. 1939 m. grįžo namo su puskarininkio uniforma, pusė kaimo vyrų jam pavydėjo. Neliko nuošalyje nuo visuomeninio gyvenimo, buvo šaulys, Tėvynės patriotas. Nuėjo dirbti prie geležinkelio. Rusų atėjimą sutiko priešiškai. Pamenu, jau draugavome, kai mes 1940 m.

gegužės 1 d. nuėjome su draugėmis į šokius. Tada jis man priekaištavo, kad per komunistų šventę linksminamės. Iki pat karo slapstėsi, nes rusai gaudė trėmimui šaulius, šiaip labiau pažangius žmones.

Vokiečius sutiko nelabai jais tikėdamas. Nuėjo dirbti į Žaslių paštą, į ten kasdien važinėjo. Ištekėjau už Andriaus 1942 02 10 ir nuėjau gyventi pas jo tėvus. Iki tol draugavome dvejus metus, maniau, kad jį gerai pažinojau. Buvo vidutinio ūgio, teisingas, darbštus.

1943 04 13 mums gimė sūnelis Vladas. Geležinkelyje vyras turėjo draugų, dabar manau, kad tarp jų buvo ir Jonas Misiūnas, vėliau tapęs Žaliu Velniu. Gyvenome jaunos šeimos rūpesčiais, Andrius domėjosi politine padėtimi. Dabar net nežinau, kieno rekomendacija ir kokiu tikslu 1944 02 14 mes persikėlėme gyventi į Vilnių. Andrius įsidarbino Lukiškių kalėjime, apsigyvenome penkiaaukščiame bendrabutyje Rūdninkų g. Su juo kartu dirbo kitas Petkevičius - Aleksas, Andriaus pusbrolis, vienmetis. Štai tada atsitiko nelaimė: traukinys Kaugonyse nupjovė mano mamai Marytei koją. Gulėjo ji Vilniaus ligoninėje, reikėjo ją prižiūrėti. Išrašė ją iš ligoninės balandžio pabaigoje, žmonės kalbėjo, kad rusas artėja. Tai gegužės viduryje atvažiavo Vincentas Petkevičius su vežimu, susikrovėm daiktus, paėmėm invalidę mamą ir patraukėme namo, į Kaugonis. Iki rusams ateinant, Andrius padėjo tėvams ūkyje, kartais išeidavo į geležinkelio stotį. Ir vėl negaliu patvirtinti, kad ten jis susitikėjo su Žaliu Velniu, nes gerai žinojo, kad jo paslaptys gali atneši man bėdų. Ir tada, ir vėliau, kaip jau partizanavo su ginklu, nieko man nepasakojo, o aš jo neklausinėjau.

Rusai Kaugonyse pasirodė liepos 14 d. Žinodamas, kad jie net bėgdami nuo vokiečių Andriaus ieškojo, nuo pat pirmųjų jų pasirodymo valandų jis vengė rodytis, slapstėsi. Mūsų name kareiviai vieną kambarį užėmė savo virtuvei, o tarp sodybų (tada dar Kaugonys nebuvo gatvinis kaimas, o daugiau išsimėtę sodybos, tarp kurių buvo platus ir lygus laukas) pradėjo įrenginėti gruntinį aerodromą. Atvežė traktorius, tai viską kiek lygino. Greitai kaimo vyrams išnešiojo šaukimus į kariuomenę. Prasidėjo partizaninis gyvenimas ne tik tiems vyrams, bet ir visam kaimui.

Mes gyvenome prie pat miško, tai partizanai, kartu su jais ir Andrius, buvo dažni svečiai. Supratau, kad jis vadovauja partizanams, nes ateidavo su sargyba, duodavo jiems komandas.

1945-uosius Andriaus tėvų sodyboje sutikome su Žaliu Velniu. Atėjo jų visas būrys, dalis liko sargyboje, o gal 8-10 vyrų sėdo prie stalo kartu su mūsų šeimyna. Buvau papuošusi mūsų vaikui eglutę, nors tada Viadukui buvo tik pusantrų metų. Tada kareiviai iš mūsų namo jau buvo išėję, o aerodromas liko tuščias. Pavalgėm, palinkėjom vieni kitiems laimės, vyrams - dar ir greitos pergalės. Nors gal ir patys tuo netikėjom.

Pajutau, kad visi aplink žino, jog esu partizanų vado žmona. Kaimo žmonėmis tikėjau, bet kas žino. Tad su vaiku gyventi išėjau kitur. Laikiausi pas tetą Skėriuose, arba pas seserį Vievinykų k. (už Vievio, tik kitoj ežero pusėj). Andrius ateidavo mūsų aplankyti, buvo užsiauginęs barzdą. Skėriuose buvo du broliai partizanai Kavaliauskai -Edvardas (Klajūnas) ir Stepas (Dobilas). Jau 1945 m. lapkričio viduryje girdėjau Kaugonių pusėj šūvius. Kai pamačiau Dobilą tai ir paklausiau jį, kas šaudė, gal Andriui kas atsitiko?

Bet širdis nujautė nelaimę. Užsidėjau ant galvos skarą ir nuskuodžiau į Kaugonis. Mano dėdė Motiejus Lekavičius pasakė, kad žuvo trys vyrai, o vienas jų - su barzda. Viską supratau, tačiau nieko negalėjau padaryti. Juos nuvežė į Žaslius ir numetė aikštėje, paskui pakasė Stabintiškių miškelyje. Nueiti ten bijojau, šią vietą stribai sekė: gal ateis kas apraudoti savųjų? Tik po kurio laiko susiradau tą vietą. Kovotojų palaikai buvo užkasti visai negiliai, Andriaus kelnių diržas kyšojo iš žemės. Tad paėmiau diržą kelis kaulelius ir nusivežiau ant Kaugonių kapinių. Tarsi palaidojau vyrą ten, tačiau susimaišę partizanų kauleliai liko Stabintiškių miškelyje. Jau atgimimo laikais ten pastatytas kryžius, kaip ir toje vietoje, kur 1945 11 17 žuvo Andrius ir broliai Ignas bei Kazys Kazakevičiai.

Kartą jau po Andriaus žūties, atėjo į Skėrius Žalias Velnias. Pasižiūrėjo į mus su sūnumi liūdnu žvilgsniu ir sako:

- Eitum su mumis, tai galėčiau padėti tau išgyventi. Bet, matau, liksi čia, tai niekuo jums negalėsiu padėti...

Auginti vienai sūnų nebuvo lengva. Nutariau daugiau netekėti, nors man tada tebuvo tik 24 metai. Nuvažiavau į Vievį, išsiėmiau gimimo liudijimą ir pasidariau pasą savo mergautine pavarde - Ona Petkevičiūtė. Jau daug vėliau net dėl to anoniminį skundą parašė. Vaikui pakeičiau gimimo metus, metais pajauninau, taip mėtydama pėdas. Bet likau netardyta, neišvežta...

Kepu, klausau bestijų, pati bijau, kad neišsiaiškintų, kad esu Andriaus žmona.

-Žinot, taip noriu kartais būti ištekėjusi... Pasimandravoti sugalvojau, bet su juo į kaimą neinu...

- O iš kur tavo vaikas, jei esi Petkevičiūtė? - nenurimsta stribų vyresnysis.

- A, - sakau, - vieną vasarą dirbo čia zimagorai, tai vienas toks palydėjo, kvaila buvau...

- Na jo, - sutinka stribas. - Tokia jūsų dalia... Ilgas plaukas - trumpas protas...

Mūsų vaikas Vladas jau nuo mažens žinojo, kad jo tėvelis buvo partizanas ir žuvo už Tėvynę. Tai jam pasakodavo ir Andriaus broliai Vladas ir Vincas.

Taip ir pragyvenau viena tas penkias dešimtis metų. Sūnus mirė, bet liko dvi proanūkėlės...

Gimiau 1922 m. Slabadėlės k., netoli Kaugonių geležinkelio stoties. Mama Ieva Kasparaitė-Petkevičienė ir tėvelis Tomas mokė mus padorumo, užuojautos kitam. Atsimenu, kad Aguonos ir kitų partizanų žūties vietoje buvo medinis kryželis, tačiau jis po kelių dešimtmečių sunyko.

Nuo 1944 m. vasaros pabaigos mus, kaugoniškius, kuriuos lietė rusų paskelbta mobilizacija, gaudė Trakų, Vievio, Žaslių enkavedistai. Žiemai buvome išsikasę eglyne, Kaugonių gel. stotelės link, gal 3x3 m bunkerį, į kurį galėjome sutilpti keturiese. Rusai jau buvo už Kauno, kai iškasėm žemes, uždengėm kartimis, paskui dėjom samanas, vertėm žemėn. Ant viršaus pasodinome eglutes, o vieną pakėlus, atsidarydavo liukas, pro kurį į tą patalpą patekdavome. Kad neliktų sniege mūsų pėdsakų, nukirtome kelias egles, o jomis pasiekdavome bunkerio angą. Turėjome šautuvą, pistoletą, tačiau galvojome pasinaudoti tik kraštutiniu atveju. Su Jonu Petkevičiumi (g. 1917 m.) išbuvome ten visą žiemą. Iki mūsų namų buvo gal kilometras kelio, tai kartą per savaitę eidavome į namus atsinešti maisto. Iš pradžių lyg zuikiai skuodėme mišku, paskui reikėdavo pereiti kelis šimtus metrų atvira vietove. Atsinešdavome iš namų duonos, lašinių, virtų daržovių, raugintų kopūstų-visko, ko rasdavome namuose. Bunkeryje turėjome seną patalynę, buvo ten ne tik šalta, bet ir labai drėgna. Kurį laiką su mumis buvo ir Jonas Sinkevičius (g. 1919 m.), bet paskui išėjo, nes sode prie namų turėjo išsikasęs slėptuvę. Paskui sužinojome apie jo tragišką žūtį, kai pasiėmė iš namų kibirą žarijų bunkeriui pasišildyti, bet savieji rado jį mirusį nuo smalkių. Prieš tai jis buvo būryje, bet juos stribai su kareiviais apsupo, per susišaudymą visi išbėgiojo kas kur. Atėjo į mūsų bunkerį vos gyvas... Tada žuvo Antanas Petkevičius-Morka, su jais buvo Karkliukas. Bendravome su Jonu Petkevičiumi, kuris vėliau užsiregistravo.

Gyvenimas bunkeryje būdavo labai įtemptas. Klausai lyg zuikis visų krepštelėjimų. Kartą girdžiu žingsnius. Sunerimome su Jonu, padrąsinimui pasiruošėme šautuvus. Dar minutė kita, jau kažkas kelia eglutę. Tai Jono brolis Vincas atnešė mums maisto... Apie tą bunkerį žinojo tik patys artimiausi žmonės.

Ir štai 1945 m. žiemos pabaigoje mūsų sodybą kurioje tada buvau, apsupo. Pjovėme su seserimi Domicėlė malkas, išgirdome lakstymą šūkaliojimus, o po minutės jau pilnas kiemas kareivių. Bandžiau aiškintis, o tie tik šaipėsi. Pagriebė mane, lašinius nuo aukšto, išsivarė į Trakus. Taip po parengimo paruošė frontui, tik visa laimė, kad karas baigėsi. Grįžau namo jau 1947 m., prieš Velykas. Kaugonių apylinkėse buvo belikę vos vienas kitas partizanas. Stribai vis dar siautė. Atsimenu, kai jų būrys šukavo apylinkes, paskui vežėsi nušautą žmogų, sakė, kad partizanas.

Nužudytųjų šeimas terorizavo, kankino. Tai būtų nutikę sužeisto ir rankos netekusio R. Sedlicko artimiesiems, tačiau jo brolis Jonas irgi buvo prievarta išvežtas į frontą ir prie Berlyno žuvo. Tai tada paliko juos ramybėje.

Andrius Petkevičius-Aguona buvo drausmingas vyras, Lietuvos kariuomenėje tarnavęs aviacijoj, grįžęs puskarininkiu. Prieš karą dirbo prie geležinkelio, tai iš Kaugonių su kojinė vagonetka važiuodavo su kitais į Vievį, kur plėtė geležinkelio stotį, nes buvo paskutinė stotelė Lietuvos pasienyje. Vilnius tada priklausė lenkams. Prieš karą buvau jam pabroliu, kai vedė Oną Petkevičiūtę. Petkevičių Kaugonyse buvo labai daug, tai jiedu nebuvo giminės. Pamerge buvo Jadvyga Liupševičiūtė. Paskui šeima augino sūnų Vladą Partizanavimu laiku buvo visų jų vadas.

Pažinojau ir ryšininkę Nastutė Rumševičiūtę. Ji turėjo kelis brolius ir seseris, bet tie partizaniniame judėjime nedalyvavo.

Viktorijos tėvelis Kazys Kazakevičius prieškaryj buvo Amerikoj, dirbo sunkų juodą darbą tai sugrįžęs nusipirko 6 ha žemės Kaugonyse, netoli geležinkelio stotelės, vedė Oną Kinderevičiūtę. Kazio brolis Adomas buvo invalidas (trumpesne koja ir nematantis viena akim) gyveno su šeima Civiškių link. Gyveno labai sunkiai, trobelė be kamino, žemė prasta, tai gal pyko ant Kazio, kad tas nepasidalija uždirbtais pinigėliais. Tas priešiškumas buvo ir tarp pusbrolių: Ignas ir Kazys mažai tarpusavyje bendravo, į svečius neužeidavo. Kazio žmona mirė tik 45 m. tesulaukusi, gimdydama. Likęs vienas Kazys Kazakevičius neieškojo poros, o augino vaikus vienas.

Dabar Kazio duktė Viktorija sako, kad tapę partizanais Ignas ir Kazys Kazakevičiai kariavo Aguonos būryje ir 1945 1117 kartu žuvo. Viktorija nori, kad Viešpats visiems atleistų už nuodėmes, kaltindama ne tik jų asmenines savybes, bet ir baisius laikus.

Žmonės prisimena, kad Andrius Petkevičius buvo geras žmogus, gal būtų sudraudęs savivaliautojus, jei žmonės būtų pasiskundę. Bet galėjo anie keršyti, o kur nėra tiesos, tai ir kalbėti sunku. Aišku, gyveno tada Kaugonyse dauguma sunkiai, tai kai ateina partizanai ir paliepia padaryti 10 asmenų vakarienę, didelio malonumo nebūdavo, jei pati šeima diržus susiveržusi... Gal tik R. Sedlicko-Karkliuko tėvai gyveno geriau, turėjo ar ne 20 ha žemės, septynis vaikus. Vaikai dirbo ūkyje, nes tėveliai anksti mirė. Pokaryje Romasius slapstėsi, bet jį sučiupo besiilsintį namuose. Leido į ryšulėlį pasiimti duonos kepalą lašinių, ir rusišku automatu ginkluota moteris vedė jį į surinkimo punktą kariuomenei. Buvo daug sniego, eiti moteriškei buvo sunkiau nei jam. Jis rado momentą ir gilesniame pusnyje tuo ryšuliu trenkė per automatą, kuris nulėkė kelis metrus, moteriškė - į pusnį. Nuskuodė jaunas vyras į mišką, tik jau namo negrįžo, o išėjo į Aguonos būrį.

Jau tada visi žinojo apie Žalią Velnią. Matė jį kartą Kaugonyse ir Aleksas. Jaunimas buvo susirinkęs vakaroti pas Sedlickus, Romasius jau buvo partizanas. Buvo 1944 m. spalio mėn. Staiga į trobą prigužėjo partizanų, tarp jų buvo dvimetrinis milžinas Žalias Velnias. Paprašė visų išsivaikščioti, o patys laukė ruošiamos vakarienės. Tada vadino Aleksą Kazakevičių į būrį, nes tas slapstėsi nuo mobilizacijos namuose. Kol svarstė, klausinėjo patarimų, bijodamas dėl savo šeimos, atsitiko tai, kas nulėmė apsisprendimą. Kartą su tėvu kūlė klojime su spragilais javus. Staiga pradėjo loti šunys. Tėvas puolė per plyšius dairytis, bet Aleksas patarė dirbti, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Net nepagalvojo, kiek nemalonumų pridarys lietuviška kariška sermėga, kurią be atskiriamųjų ženklų vilkėjo Aleksas. Atsidaro daržinės durys, pamato kareiviai dirbančius ir rėkia: „O, zelionyj partizan!". Tėvas mokėjo rusiškai, pradėjo aiškinti, kad tas drabužis pas juos jau dešimt metų, pirko jį iš lenkų pasieniečių. Mirties išvengė atsitiktinai, kai vienas kareivis, tikriausiai ukrainietis, visus nuramino, sakydamas, kad žmogus dirbo, nesislapstė, reikia juo patikėti. Tačiau išnaršė sodybą, išbadė šampalais, Aleksą išsivedę, atėmę diržą išpjaustė kelnių sagas, kad rankomis jas reikėtų laikyti, ir išvedė į Vievį. Toje vorelėje buvo kaimynai Antanas ir Bernardas Petkevičiai, kitų Petkevičių sūnūs Antanas ir Mikas. Tik Kazį paleido, nes jis dirbo miško medžiagos ruošėju. Buvo gavęs iš Kaugonių girininko pažymą kad dirba miško darbininku ir Aleksas. Tada pasijuto kiek drąsesnis, nors tas dokumentas jokios didelės galios neturėjo: reikėjo oficialaus atidėjimo nuo karo prievolės..

Taip Aleksas Kazakevičius tapo kareiviu. Tėvams ne kartą grėsė mirtinas pavojus, teko siųsti pažymas, kad sūnus ne dezertyras. Kartą net kareivio pirštas ant gaiduko buvo padėtas. Mat jis turėjo sūnaus laiškų, skaitymui buvo gavęs iš prieškarinio žiūrono lęšį, kad raides didintų. Kartą sėdi tėvas prie akies pridėjęs tą žiūrono dalį, o netoliese klaidžiojęs kareivis pamatė ir pagalvojo, kad tai „banditų" tėvas. Sesuo atsitiktinai pamatė, kad kareivis jau pirštą ant gaiduko laiko, taikosi į žmogų. Surėkė nesavu balsu, tuoj prie tėvo. „Daj, staryk, spravku, što syn služit", - pareikalavo po pokalbio, nes kitaip niekuo nepatikės. Visa laimė, kad tokią pažymą vaikas buvo atsiuntęs... Karas pasibaigė, į frontą Aleksas nepateko, tačiau tik 1947 m. vasarą grįžo namo. Dar vaikščiojo po miškus Vaclovas, Jokūbas Žilinskai, tačiau partizaninis pasipriešinimas buvo palaužtas.

Alekso sesuo Stefanija atsiminė partizanų dainą sukurtą tikriausiai kauginiškio, nežinomo poeto, kurią dainavo kaimo merginos. Jos dainuojama daina buvo pilna graudulio...

Vėliau Aleksas ir Viktorija sukūrė šeimą užaugino dvi dukteris, dabar džiaugiasi anūkais. Verkė jie kruvinom ašarom, kai sodybą prievarta iškėlė iš melioruojamų plotų.

pasistatė namus Kaugonių gyvenvietėje - puskilometrio gatvėje, kur vienas per daug arti kito. Dukterys gyvena Kaišiadoryse, tačiau jos ir anūkai dažni svečiai Kaugonyse.

Sedleckai Kaugonių k. buvo laikomi pasiturinčiais ūkininkais. Gražūs trobesiai, keliolika ha žemės, graži šeimyna. Romasius (g. 1923 m.) turėjo ir brolių, ir seserų, todėl jų namuose dažnai vykdavę vakarėliai, jaunimo pasilinksminimai.

1944 m. vasarą gyvenimas šeimai atnešė didelius išbandymus. Sako, Romasius turėjo pažymą, kad atleistas nuo tarnybos sovietinėje armijoje, bet išėjo į mišką pas Aguoną, pasirinko Karklo, Karkliuko slapyvardį.

Kai žuvo kuopos vadas Aguona su dviem kovotojais, Karkliukas buvo netoliese, tačiau žūties išvengė. Vėliau su nepasitikėjimu žiūrėjo į Žalio Velnio norą perduoti vadovavimą apygardai kitam žmogui, apie kurį kelis metus nieko nežinojo, tačiau norėjo juo tikėti.

1946 m. liepos mėn. Karkliukui, Broniui Krilavičiui-Liepai (g. 1919 m.) iš Vaidžionių k., Žaslių vlsč.,(vokiečių okupacijos metais jis tarnavo policijoje) Žalias Velnias patikėjo savo apsaugą. Kartu trise išvaikščiojo Žaslių, Vievio, Semeliškių apylinkes. Kartu kūrė kovos taktiką, perdavinėjo rinktinėms ir batalionams įsakymus.

To mėnesio pabaigoje iš tariamo partizaninio centro Vilniuje į DKA štabą netoli Žaslių atvyko trys tautos išdavikai, užverbuoti KGB: Antanas Arcikauskas-Meška, Vytautas Pečiūra-Griežtas ir Teodoras Krutkis-Aitvaras. Griežtas, kuris perėmė DKA vadovavimą, tik retkarčiais pasiryždavo palikti Vilnių, tačiau šį kartą atvažiavo su KGB planu sunaikinti Žalio Velnio aplinką. Tuo metu stovykloje netoli Kaugonių be

Žalio Velnio ir jį lydinčių Karkliuko bei Vytenio ir apsaugos vyrų, buvo atvykęs iš Ukmergės kuopos vadas E. Svilas-Slyva su savo būrio kovotojais, bataliono vadas P. Petkevičius-Dramblys, apygardos vado adjutantas V. Krilavičius-Vytenis, bataliono vadas P. Dzeventlauskas-Liepa, Putinas su partizanais, štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis. Susidarė kelios dešimtys vyrų, todėl atvykėliai turėjo pajausti, kad tai didelė jėga. Atvykėliai pasiūlė partizanams ... užpulti Žaslių NKVD ir stribyną. Dauguma vyrų buvo iš to krašto, gerai žinojo priešo sudėtį, įtvirtinimus, todėl nustebo dėl tokio neapgalvoto pasiūlymo. Žalias Velnias pasiūlymui liko abejingas, tačiau Karkliukas pradėjo klausinėti atvykėlių apie jų turimas operatyvines žinias, siūlomą puolimo strategiją kareivių ir stribų skaičių, apsiginklavimą Kitaip tai jau ne operacija, o avantiūra. Griežtas atsisuko į Žalią Velnią su priekaištais, kad kažkoks žmogus gali sutrukdyti Vilniuje surengtą ir vadovybės palaimintą operaciją. Kur išgaravo patriotizmas, negi jis liko tik jiems, vadovybei? Karkliukui pritarė ir kiti kovotojai, klausdami, argi tai ne savižudybė? Slyva, įvertinęs padėtį, pakilo ir su savo būriu paliko stovyklavietę, skirstėsi ir kiti. Griežtas su parankiniais suprato, kad KGB ruošta operacija sunaikinti Žalio Velnio partizanus žlugo. Dabar stovyklavietėje liko tik vilniečiai ir dalis partizanų. Griežtas dar tikėjosi provokacijos, kad ir su mažesnėmis partizanų pajėgomis. Meška (ag. „Kipšas") norėjo prisijungti prie Karkliuko grupės, tačiau tas tiesiai jam pasakė, kad jis bus stebimas ir juo nepasitikima. Taip žlugo provokacija, o Griežtas Karkliukui jautė didelį priešiškumą. Mat tas bandė Žalią Velnią įtikinti, kad pasitikėjimo vilniečiais negali būti, nors anas tikina, kad Griežtą pažįsta nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų. Savo ruožtu Griežtas įsako Žaliam Velniui Karkliuką išjungti iš rinktinės štabo sudėties, kaip nesukalbamą nepatiklų. Tačiau viskas lieka kaip buvę. Žalias Velnias su partizanų likučiais lieka Kaugonyse, o agentai kartu su centro ryšininke Ožka iš Kaugonių gel. stotelės išvyksta į Vilnių. Tik nepasitikėjimas Griežtu dar labiau padidėja.

Greitai Karkliukas gavo iš Slyvos raštelį, kad jis kviečiamas į susitikimą Musninkų apylinkėse. Bijodamas provokacijos, su Liepa persikelia per Nerį ir atvyksta pas savo ryšininkę dar prieš 3 dienas iki susitikimo. Čia sužino, kad jokio pasitarimo nebus, o jau kitą diena apylinkėse pasirodo NKVD daliniai. Vyrai skuba iš pavojingų vietų namo...

Prasidėjus masiniam kovotojų „legalizavimui" su padirbtais dokumentais, 1946 m. rugpjūčio pabaigoje pasą turėjo gauti ir Karkliukas. Tik dokumento jam neišduoda, sakydami, kad pasimetė nuotrauka, mat Karkliukas sako, kad su pasu važiuos kur norės, o ne ten, kur Griežtas nurodys. Tada išdavikas pasiūlo važiuoti jam į Vilnių ir pačiam dokumentus pasiimti. Tik ginklus privalo atiduoti. Kadangi jis yra būrio vadas, tai vykdyti atsisako, nes partizanų statutas ginklo paleisti neleidžia. Dokumentų jis negauna...

Žaliam Velniui sunaikinti KGB ėmėsi naujų gudrybių: viena apie dalyvavimą Vilniuje vykstančiame suvažiavime jiems pasisekė. Jau tų metų rugpjūčio 13 d. vakare iš Abromiškių jis išvyko tiesiai į KGB nagus...

Vado dingimas suglumino partizanus. Vieniems tai buvo ženklas greičiau „legalizuotis" su duodamais pasais, tik Karkliukas su bendraminčiais vis labiau nepasitiki Vilniumi. 1946 12 30 iš sostinės pas Karkliuką atvažiuoja Liepa. Po pietų čia pasirodo ir Putinas. Atveža Žalio Velnio raštelį, kuriame pataria niekur nesitraukti, nes po 3 d. jis sugrįš. Tačiau KGB nežinojo, kad jiedu buvo susitarę slaptą ženklą jei rašys vienas kitam laiškus. Šiame laiškelyje to ženklo nebuvo. Karkliukas pasako, kad tai ne Žalio Velnio laiškas... MGB nedelsia: jau tą naktį juodu su Liepa miegančius palapinėje užpuolė kareiviai. Deja, sprogstama kulka sužeidė ranką tačiau jam pasisekė nubėgti pas ūkininką, kuris jį greitai nuvežė į Abromiškes ir paliko Olubų tvartelyje. Septintą dieną ranka pradėjo gangrenuoti. Tačiau likimas lėmėjam likti gyvam.

Vis tik 1947 m. Ožka sutvarkė Karkliuko dokumentus, tas išvažiavo gyventi į Vilnių pas Genelio motiną. Taip jis kuriam laikui tapo Vincu Raišiu. Tik nepamatė, kad ant išduoto paso vidinio lapo kampučio buvo įspaudas - nedidelė rusiška raidelė b - „bandit!" Be to, buvo užregistruoti partizanams išduotų pasų numeriai ir serijos. Tad jų savininkams partizanams suėmimas buvo tik laiko klausimas.

1948 02 16 3 val. naktį Karkliuką Vilniuje suėmė. Intos lageriuose jis kalėjo iki 1956 m.

Buvau jauniausias šeimoje, tėveliai augino septynis vaikus. Iš jų - šeši sūnūs. Pamenu, tėvukas jau buvo be sveikatos, tai apeidavo laukus, nurodydavo, kur ir kokius darbus dirbti. Mama mirė, kai ėjau dešimtus metus.

Broliai išmoko amatų: Jonas - siūti, Vincas - malūnininku. Tik vienas Martynas siekė mokslų, baigė Žiežmarių žiemos žemės ūkio mokyklą, paskui ir aukštuosius mokslus. Ir man buvo lemta mokytis, baigiau Kaišiadorių gimnazijos šešias klases, eksternu spec. vidurinę mokyklą. Namuose visada buvo laikraščių, knygų, dalyvavome jaunalietuvių veikloje.

Pokaryje vyresnieji broliai dėl amžiaus buvo atleisti nuo tarnybos sovietinėje armijoje, Vincas slapstėsi, o mes su Vladu, kuris pasirinko Krūmo slapyvardį, išėjome pas partizanus. Vėliau brolis slapta įsidarbino Lentvaryje, geležinkelio darbuose. Aš Vinco Žukausko-Putino būryje buvau iki 1945 m. balandžio mėn. Mano tėviškė -Paparčiai, o Putinas kilęs iš kaimyninio Lelėnų k., buvusio tik 3 km atstume nuo mūsų. Buvo už mane gerokai vyresnis, tai prižiūrėjo, patarinėji ir man padėjo. Gavau karabiną, su kuriuo ir vaikščiojau, paskui pistoletą zvezda.

Laikas pilnas praradimų. Kovos krikštas buvo 1945 m. Šešonių k. Tada nuo stribų kulkos žuvo atsitiktinai buvęs šešiolikmetis jaunuolis. Dalyvavau kautynėse su stribais ir pasieniečiais Beikštonių miške.

1945 m. kovo 27-ąją žuvus DKA štabo viršininkui Jonui Markuliui-Vaiduokliui ir į tas pareigas paskyrus Aleksą Zapkų-Piliakalnį, buvo nutarta nukreipti mane į legalią padėtį, nes manėme, kad saugumas ne kažką žino. Taip tapau Paparčių pradžios mokyklos mokytoju. Dieną dirbau, o laisvu metu padėjau partizanams. Tuo tikslu netoli namų įsikūriau gerai įrengtame bunkeryje. Ten dirbau su šifrais, turėjau rašomąją mašinėlę. Ryšį su partizanais palaikiau per ryšininkus, o su Piliakalniu - per Aldoną Paulavičiūtę-Indyrą. Kartu platinau laikraštėlį „Už mūsų laisvę".

Išdavus ryšininkui, mane areštavo 1946 m. vasario mėn. Ginklas su mašinėle liko bunkeryje, tačiau saugumiečiai užrašų knygelėje rado šifrą. Gyniausi, kad tai mano iš mokyklos bibliotekos išduotų knygų numeriai.

Apie pusantrų mėnesio Vilniaus saugumo kamerose teko būti kartu su klebonu Petru Valatka. Jis apkaltintas partizanų šelpimu, išpažinčių klausymu, nuteistas ir išvežtas į Kazachstano lagerius. Kunigas Vilniuje mane morališkai palaikė, buvo tvirtumo pavyzdžiu. Buvau žiauriai mušamas, bet nieko neišdaviau, nors pagal partizaninės veiklos pobūdį daug žinojau. Siuntinių perduoti neleido, badavome.

Žuvus Piliakalniui ir Indyrai, saugumas apie mano veiklą žinių gauti negalėjo. Gyniausi kiek begalėdamas, tardant kaimynus, mokinius, mokytojus, man saugumo primestų kaltinimų nepatvirtino. Taip iškankintas 1947 m. vidurvasary ir buvau paleistas.

1945 m. pavasarį atsidūriau Žalio Velnio rinktinės štabe. Partizanai pasakojo, kad jie ištrūko po mūšių Kaugonyse, ilgai veržęsi iš apsupimo. Tuo metu kartu buvo su Jonas Daškevičius-Papūga - jaunas vaikinas, apsirengęs kariška Lietuvos kario uniforma. Su savo adjutantu Rytu jie nesiskirdavo. Šis visada nešiodavosi sunkų prieštankinį kulkosvaidį. Kai nutarė būriai išsiskirti, Stasys Romeikis išėjo su Papūga ir žuvo nelygiame mūšyje su kareiviais. Aš likau prie Žalio Velnio. Po kurio laiko gavau Klevelio slapyvardį, nors nežinojau, kad tokį patį turėjo Kazys Surmilavičius iš Laukagalio k., Žaslių vlsč., 1-ojo bataliono vadas, tuo metu dingęs be žinios. Gal tuo buvo norėta apsukti priešui galvą ir sumėtyti pėdsakus?

Tada Žalias Velnias nešiojo nedidelę barzdą, buvo su puskailiniais, kelnės galifė, kariška kepurė, turėjo rusišką automatą, pistoletą. Su juo buvo jo štabo viršininkas Piliakalnis, dar Slyva - stambokas, gal 1920 m. gimimo, ir vokietis Jakas, jau gerai

kalbėjęs lietuviškai ir dirbęs su spausdinimo mašinėle, kurią nuolat nešiojosi. Žalio Velnio apsaugos būryje buvo 5 vokiečiai - be Jako dar pamenu pagyvenusį vyrą, vadinamą Rudžiu. Būryje dar buvo Gaidelis (nuo Upytės, vardu Justinas), Lubinas (žemaitis nuo Tauragės), būrio vadas Dobilas. Viso gal 30 vyrų. Tad man pasakė, kad Piliakalnio pavardė Zapkus ir jis atėjęs į būrį dar 1944 m. žiemą. Sakė, partizanai sužinojo, kad slankioja 5 vyrai ir juos susirado. Paaiškėjo, kad tai iš ešelono pabėgę vyrai, vežami iš belaisvių stovyklos. Jų vyresnysis Zapkus buvo kilęs nuo Akmenės ir buvo leitenantas. Tarp jų dar buvo du broliai. Gi Zapkus - buvęs mokytojas, gražiai grojo akordeonu, buvo užsiauginęs barzdą.

Tą vasarą Žalio Velnio štabas aktyvesniu veiksmų nesiėmė, o gydėsi Kaugonių žaizdas. Pavienių susidūrimų su kareiviais ir stribais buvo daug, tačiau ir priešas daug prarado.

Buvo nutarta štabo apsaugos būriui išsiskirstyti grupelėmis ir išlaukti iki pavasario atskirai. Taip aš vėl atsidūriau Kaune, kur 1946 05 05 buvau suimtas.

Ilgus metus Jonas Markevičius gyveno Kertupyje, kaime prie Kauno-Vilniaus autostrados (Rumšiškių sen., Kaišiadorių r.). Iš pradžių kaimynai nesuprato, o daugelis ir dabar nežino, kodėl kartais žmona jį pavadina Motiejumi, o jis mielai atsiliepia taip šaukiamas. Tai ne antrasis, bet tikrasis Jono vardas, lygiai kaip ir Markevičiaus pavardė netikra, kuria žmogus jau vadinamas pusė amžiaus.

Laukagalio k., netoli Paparčių, kur gyveno Jonas ir Ona Surmilavičiai, senais laikais priklausė Žaslių valsčiui, o Surmilavičiai garsėjo kaip patriotiškai nusiteikę žmonės. Šeima patriotizmo jausmą išugdė ir savo gausiai šeimynai: jiedu su vyru augino šešis sūnus. Ir numatė kiekvienam gyvenimo kelią. Vyriausiasis Stasys (g. 1911 m.) turėjo tapti 18 hektarų ūkio paveldėtoju, Pranas (g. 1914 m.) po tarnybos kariuomenėje liko dirbti karo ligoninėje, paskui dirbo buhalteriu kelių statybos organizacijose, Kazys (g. 1918 m.) pasijuto norįs būti kariškiu ir tarnavo lygtiniu puskarininkiu Lietuvos kariuomenėje, o vėliau - policininku, Jonas (g. 1920 m.) pasidavė darbams prie geležinkelio ir išdirbo čia gal pusę amžiaus, Antanas (g. 1922 m.) išmoko staliaus amato, o jauniausias Motiejus (g. 1925 m.) lyg tai buvo ruošiamas mokslams. Tačiau šiuos šeimos norus sujaukė ne ankstyva tėvo mirtis (Jonas Surmilavičius mirė 1934 m., turėdamas apie 60 metų), o antroji rusų okupacija.

Pagal atėjūnų norus buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Ji lietė tris Surmilavičių vaikus - Kazį, Antaną ir Motiejų. Surmilavičių vyrai dažnai pasirodydavo Paparčių apylinkėse. Tėvų sodyboje slapstėsi nuo kariuomenės Stasys, Antanas ir Motiejus. 1944 m. spalio mėnesį pas juos atėjo Žalias Velnias su dešimčia vyrų ir ryšininke Lapute. Partizanų buvo daugiau, tačiau jie nuėjo į kitas sodybas. Iš atėjusių šeima atpažino Vladą Šmigelską-Erelį, jo brolį Feliksą-Ąžuolą, Stepą Kavaliauską-Dobilą, Liudą Kavaliauską-Perlą, brolius Antaną-Riterį ir Praną-Puntuką Dzimidavičius, Lazdyną. Susitarė, kad Stasys liks žemę dirbti, o Antanas (slp. Dūmas) ir Motiejus (slp. Sparnuotis) pritaps prie būrio. Motiejui teko kariauti kartu su broliu Klevu, nes jis jį kartu su Dobilu ir Puntuku pasiėmė į savo apsaugą. Nuo to laiko vyrai blaškėsi po miškus, darydami taip vadinamus didžiuosius ir mažuosius ratus, dažnai nuklysdami ir užnerį, kur Musninkų valsčiuje laikydavosi Žalio Velnio štabas. Nepavyko išvengti susidūrimų su kareiviais ir stribais, nors patys į mūšius nelindo. 1945 m. vasario mėn. 4-5 d. vyko didelis susirėmimas

Pigonyse. Tada pagal informatoriaus pranešimą kareiviai puolė apygardos štabo apsaugos būrį. Devyni stribai apsupo sodybą, kur ilsėjosi partizanai.

Z. Kacevičiui-Genijui pavyko padegti sunkvežimį. Tame mūšyje trys partizanai buvo sužeisti, o aštuoni stribai nukauti. Jų vadas Petras Stankevičius pasislėpė viename iš šulinio žiedų ir išliko gyvas. Beje, apie Zigmo slapyvardį. Saugumo archyvuose jis yra įvardijamas kaip Genius ir Genys, tačiau bendražygių tvirtinimu jis buvo pasivadinęs Genijumi.

Prieš šį mūšį Klevelis sergantį Sparnuotį su Stasiu Čiulada išleido į namus. Paparčių apylinkėse pamatė jie traukiant kareivių būrius, tik nesuprato, kad jie keliauja į Pigonis. Užėjo pas Stasį Draučiūną atrodo, pralaukė pavojų. Ten atėjęs brolis Stasys ir sako: eik, Motiejau, namo, tu sergi, pailsėsi, karvė apsiveršiavo, pieno turim, greitai pasitaisysi. Paklausė vyresniojo brolio ir išėjo. Atrodo, ėjo tyliai, įsiklausydamas į kiekvieną garsą bet netikėtai išdygo figūra: „Idi siuda!" - įsakė. Bėgti nebuvo kur, nes ginkluotas kareivis buvo ne vienas.

Iškratė ir kišenėse rado penkis šovinius bei kario kalendorių. ,Nu, molodoj bandit, gavarit budeš?" Nuvedė į Žaslių mokyklos rūsį. Motiejus pasivadino Jonu Markevičiumi, sakė, šovinius miške radęs, atklydęs iš toliau. Vertėjavo panelė iš Neprėkštos. Žiūrėk, sako ji savo bendrui, batai bandito geri. Taip nuavė batus, davė senus skarmalus. Motiejus turėjo atsidurti Žaslių ežero eketėje, nors enkavedistai ir neišsiaiškino tikrosios Motiejaus pavardės. Penki šoviniai turėjo nulemti devyniolikmečio gyvenimą. Netikėtai viskas pakrypo kitaip. Brolienės sesers dukra draugavo su rusų karininku, todėl ir paprašė palikti vaikiną gyvą užtikrinusi, kad tai ne „molodoj bandit", o kariuomenės bijantis kaimietukas. O moterys visais laikais daug ką reikšdavo. Taip Motiejus Surmilavičius, o dabar Jonas Markevičius nukeliavo į Trakus, paskui Vilnių, kol galiausiai pasiekė Lipecką Ukrainoje. Jis buvo ruošiamas „nenugalimai" armijai, tik greitai baigėsi karas. Po metų pasisekė grįžti į Lietuvą tačiau pasuko į Kėdainius, kur dirbo kelių valdybos buhalteriu brolis Pranas. Atsirado darbo ir jam. Tik nerimo Žaslių aktyvistai, ieškodami dingusio Motiejaus Surmilavičiaus.

1944 m. rugsėjo mėn. Kaugonių, Bekštonių miškuose susibūrę apie 20 vyrų iš aplinkinių kaimų. Z. Kacevičius-Genijus (Genius) greitai jį padidina iki 50-60 žmonių. Po mėnesio Vievio vlsč. A. Jackevičius subūrė 30 kovotojų.

1944 09 12 prie Jačiūnų apylinkės tarybos pirmininko Kosto Arbočiaus namo buvo pritvirtintas tokio turinio raštelis: „Atsisakyk iš pareigų, o jei neatsisakysi nuo apylinkės tarybos pirmininko pareigų, tai tave laukia toks pats likimas, kaip ir Naravų apylinkės pirmininko".

1944 09 15 buvo užpulti kareiviai. Mūšio metu buvo nušautas sovietinės armijos leitenantas, keli kareiviai sužeisti.

1945 m. sausio mėn. 10-12 d. Seibutonių ir Pakalniškių k. apšaudė karinį sunkvežimius, vežusį surinktas grūdų ir bulvių duokles, o po savaitės sulaikytos 3 pastotės iš Kaišiadorių su 4000 kiaušinių, 70 kg grietinės ir šienu.

Vieną 1945 m. balandžio naktį Miciūnų k. partizanai susidūrė su NKVD kariuomene. Kareivių buvo kelis kartus daugiau, tad pasinaudoję tamsa mūsų vyrai pasitraukė į Dainavos mišką.

1945 m. balandžio mėn. LSSR represinių komisariatų sudarytoje pavojingiausių geležinkelių 11 taškų schemoje atžymėti Vievio-Kaugonių-Žaslių ruožas.

Gyvenome Pyplių k., Žaslių vlsč. Mokiausi Kasčiukiškių pradžios mokykloje. 1944 m. liepos mėn. pasirodę rusai greitai nužygiavo tolyn, matėme bombarduojamus Kaišiadoris ir Kauną. Dvarininko Steikūno žemėje rusai įrenginėjo lauko aerodromą dvare įsikūrė kariškiai. Ganėsi mūsų lauke pririšta kumelaitė, tai iš ryto radome jos vietoje tik nuvarytą karišką kuiną... Aplinkinių kaimų gyventojai buvo gaudomi darbams, paskui prasidėjo vyrų medžioklė sovietinėn armijon. Prasidėjo šaudymai, mirtys, vyrai slapstėsi miškuose, sodybose. Ir mūsų daržinėje buvo slėptuvės, kur apsistodavo pažįstami partizanai. Tarp jų mūsų kaimynai ir giminės Mykolas bei Zigmas Markevičiai, Bernardas Švenčionis iš Ilgakiemio. Ant rankovių partizanai nešiodavo trikampius antsiuvus su raidėmis LLA ir trispalve, tai sesuo Genė juos siūdavo. 1945 m. pradžioje į mūsų sodybą buvo atvykęs pas mus į Gegužines Marijos pamaldas pats Žalias Velnias. Retoje troboje nebūdavo baimės dėl į miškus išėjusio sūnaus ar brolio. Kiekvienas šūvis kaimo gyventojų širdyse atsiliepdavo nerimo kupinu aidu. Netekčių buvo daug, ašarų ir skausmo - dar daugiau.

Tėvelis su partizanais buvo sutaręs, kad nelaimės atveju, ar stribams pas mus tykant, perspės juos ženklu - ant tvoros statinio padėdamas puodynę arba ant šulinio

stulpelio kibirą. Kartą atsibeldė pas mus dvylika Žaslių stribų, liepė niekam iš namų neišeiti. Po kurio laiko tėvelis paprašė atsinešti iš šulinio kibirą vandens. Tie sutiko, nes, matyt, patys gerti norėjo. Tėvelis pasemia vandens kibirą perpila į savąjį, o praeidamas pakabina puodą ant svirno statinio. Laukė stribai visą naktį, bet išėjo ne visai tuščiomis: išsinešė pavogtą sūdytų lašinių paltį ir visas dešras... Taip buvo ne kartą ir ne du.

Kai jau mokiausi Žaslių progimnazijoje, mačiau ne kartą turgaus aikštėje išniekintus partizanus. Ateidavo žinios apie nelygioje kovoje žuvusius lietuvius. Štai tokioje aplinkoje grūdinosi mūsų meilė Tėvynei, pasiryžimas kovoti dėl jos laisvės. Dažnai skundėmės likimui, kad per vėlai gimėme. Ir jau 1949 m., penkiolikos sulaukęs, su draugais Žaslių progimnazijoje susiorganizavome į slaptą grupę. Veikėme pagal savo jėgas, tačiau per prasti buvome konspiratoriai, kad jau 1951 m., būdami septyniolikmečiai, buvome nuteisti po 25 m. lagerių...

Esu gimęs 1922 m. Rudžių k. Nepasakosiu apie priežastis, atvedusias mane 1944 m. į Jovaro būrį. Šiandien neatsimenu, kas man sugalvojo Lazdyno slapyvardį, tačiau jį nešiojau kelis metus, kartais pamiršęs savo tikrą vardą. Jovaro būryje buvau tol, kol mūsų vadas žuvo. Perėjau į Dramblio būrį. Ir čia rankų nenuleidome, o kovojome prieš okupantus.

1947 m. partizanų skaičius gerokai sumažėjo, nes pradėjo vyrai išdavikų pagalba legalizuotis. Aš buvau nutaręs nevažiuoti į Vilnių o likti miške. Tas sprendimas mane ir išgelbėjo. Mūsų aktyviai veiklai neigiamos įtakos turėjo žmonių vežimas į Sibirą: juk tai buvo mūsų globėjai ir maitintojai. Išvežė ir mano mamą su penkiolikmečiu broliuku į Krasnojarsko kraštą.

1949 m. nuvažiavau į Šiaulius. Ten ir patekau į saugumiečių rankas. Vilniuje pasakė, kad esu nuteistas 25 metus Maskvoje ypatingojo teismo. Į Lietuvą grįžau tik 1969 m.

Esu surinkęs ir užrašęs medžiagą apie 19 mūsų krašto žuvusių partizanų, prisimenu ir dar 15 kitų partizanų pavardes. Jie liko gyvi, pasisekė įveikti pragarą žemėje: Motiejus Bulauka-Kolumbas, Bernardas Arbočius-Liepsniukas (abu iš Rusių k.), Edvardas Kareckas-Vabalas ir Alfonsas Tveraga-Ąžuolas iš Budelių k., Pranas Žičius-Vėjas, Liudas Kavaliauskas-Perlas, Bronius Žičius-Žilvytis, Jonas Žičius-Pabaisa.

Aleksas Arbočius-Liepsna (g. 1922 m) iš Rusių k., žuvo 1945 m. kovo mėn. Vievio vlsč., Vaclovas Suslavičius-Klevas (g. 1925 m.) iš Rusių k., žuvo 1945 m. rugpjūčio mėn., Stasys Arbočius-Vėjas (g. 1919 m.) iš Rusių k., žuvo 1946 m. balandžio mėn.

Visus nušovė Žaslių garnizono kareiviai, buvo nuvežti į Žaslius, paskui pakasti pušynėlyje, tačiau giminių perlaidoti Rusių kapinėse. Petras Tatarūnas (g. 1922 m.), Pranas Suslavičius (g. 1922 m.) iš Rusių kaimo, buvo labai jauni, nušauti stribų, palaidoti Rusių kapinėse. Pranas Bulauka-Kumštis (g. 1924 m.) Rusių k., žuvo 1947 12 22 Širvintų vlsč. Lapelių k., palaidotas Musninkų kapinėse. Aleksas Klimeika-Sakalas (g. 1924 m.) iš Rudžių k., buvo Kariūno būryje, žuvo 1945 m. gegužės mėn., palaidotas Čiobiškio kapinėse.

Zigmas Rudys-Smilga (g. 1918 m.) iš Skėrių k., Vaclovas Kareckas-Jovaras (g. 1918 m.) iš Budelių k. žuvo 1945 06 29 tėviškėje prie bunkerio. Juos ir dar vieną ten žuvusį partizaną išvežė į Trakus, palaidojimo vieta nežinoma.

Adolfas Raudeliūnas-Putinas (g. 1925 m.) iš Budelių k. žuvo 1945 m Valkakiemio k., buvo Jovaro būryje, palaidotas Paparčiuose.

Edvardas Kavaliauskas-Klajūnas (g. 1922 m.)iš Skėrių k., būrio vadas, su broliu Stepu Kavaliausku-Dobilu (g. 1916 m.) ir Jonu Rudžiu-Žilvyčiu (g. 1925 m.) iš Skėrių k., žuvo Budelių k. kautynese su Žaslių stribais 1945 m. pabaigoje. Su jais kartu žuvo ir Beržinis (slp.), tačiau pavardės nežinau. Buvo nuvežti į Žaslių pušyną

Viktoras Paškevičius-Samana (g. 1927 m.) iš Pigonių k., Musninkų vlsč., žuvo 1945 m. Naravų k., palaidotas Paparčių kapinėse.

Vytautas Matačiūnas iš Mikalaučiškių k. buvo nušautas 1948 m. Kapciškių miške Žaslių garnizono kareivių, su juo kartu žuvo Bolius Balčiūnas (g. 1919 m.) iš Mikalaučiškių k. Nuvežti į Žaslius, vėliau užkasti pušyne. Abu perlaidoti Paparčių kapinėse.

Bronius Kanevičius-Kriaušė (g. 1920 m.) iš Budelių k. žuvo per tas pačias Kapciškių kautynes 1945 04 13, buvo Dramblio būryje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Atsimenu ir mūsų rėmėjus, kurie nepabūgo okupantų grasinimų, o šelpė visomis išgalėmis. Kazimiero Drumsto iš Lėlių k., Adolfo

Januškevičiaus iš Rudžių k., Nastazijos Malūnavičienės iš Dainavos k., Saladžių iš Rudžių k. šeimos.

Pokario metai sujudino mūsų kaimą. Viskas prasidėjo rusams atėjus, kai buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Mūsų šeimoje buvome trys vaikai: Benjaminas (g. 1928 m.), Birutė (g. 1935 m.) ir aš. Man tada buvo keturiolika. Gerai pamenu, kai brolis dar 1943 m. talkininkavo Lietuvos Laisvės Armijai. Tada gyvenome Paparčiuose, o mūsų sodyboje Skėriuose šeimininkavo tėvelio sesuo Zofija. Sodyba buvo labai palankioje vietoje: netoli miško, mūro pastatai, tai juose 1944 m. slapstėsi trys partizanai - mūsų pusbrolis Liudas Kavaliauskas, Petras Kareckas ir Vaclovas Rudys. Jie turėjo tris šautuvus, tačiau be reikalo nešaudė. Greitai, gal jau 1944 m. rudenį, Liudą ir Petrą sugavo rusai. Liudui Kavaliauskui tada tebuvo devyniolika metų. Petras Kareckas buvo nuteistas kalėti, nes vokiečių laikais buvo tarnavęs Vilniuje policininku. Po to ir Vaclovas Rudis iš mūsų sodybos dingo. Liudą kiek patardė ir nuvežė į Pabradę, kad prieš jo norą aprengti kareivišką milinę. Gruodžio mėnesį jis iš apmokymų pabėgo ir grįžo į mūsų kraštą.

Jiems dingus, susiradau ginklus ir paslėpiau. Po kurio laiko šautuvus ir šovinius perdaviau pasirodžiusiems partizanams. Tai buvo Edvardo Kavaliausko-Klajūno suburti Skėrių ir aplinkinių kaimų vyrai. Jau tą žiemą partizanų buvo daug. Klajūnas buvo geras organizatorius, jam tada buvo gal dvidešimt aštuoneri. Kiek vėliau Žalias Velnias jį paskyrė A rinktinės l-ojo bataliono vadu, o apygardos štabe tapo žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus viršininku.

Brolis Benjaminas (šeimoje buvo vadinamas Beniumi) mokėsi Kauno gimnazijoje. Jis vis dar nebuvo nutraukęs ryšių su LLA. Jau 1946 m. nujautė, kad yra sekamas, todėl slapta persikėlė į Vilnių ir tapo DKA štabo viršininko B. Trakimo-Genelio dešine ranka. Apie tai savo atsiminimuose rašė ir Genelis. Po jo arešto neilgai laisvas buvo ir Benius. 1947 m. birželyje nespėjo išlaikyti egzaminų, o buvo suimtas Kaune pas Mikalauskus (dabartiniame Savanorių prospekte, prie Aklųjų kombinato). Tada kartu su juo įkliuvo Antanas Ivanauskas. Nuteisė Benių 10 metų kalėti. Kalėjo Magadane ir jau 1958 m. žuvo ten avarijoje.

Liudas Kavaliauskas-Perlas buvo suimtas 1948 m. vasarą. Iki pat 1955 m. kalėjo Intoje, o kitais metais grįžo namo. Kurį laiką dirbo Ignalinoje, mirė 1981 metais.

1945 m. gruodžio mėn. Edvardas Kavaliauskas-Klajūnas, jo brolis Stepas-Dobilas (g. 1923 m.), Jonas Kareckas-Žebenkštis ir Beržinis nuėjo į Dirvonų k. pas Prano Žičiaus-Vėjo brolį Juozą. Su jais kartu buvo Jurgita Šerelyte. Jos vyras Jonas Zdanavičius-Žvangutis buvo partizanas ir tuo metu jau žuvęs Šešonių miške. Sako, kad ten būta išdavystės. Jie buvo apsupti ir bėgo Neries link. Visi keturi buvo nušauti.

Pas mus kartais apsilankydavo DKA vadovai. Pamenu Žalią Velnią Piliakalnį. 1945 m. pradžioje Žalias Velnias nešiojosi rašomąją mašinėlę. Mes visi jį buvo įsidėmėję dar nuo vokiečių laikų, kai jis dirbo policijoje. Buvo labai aukštas, nešiojosi pistoletą.

Žalias Velnias su draugais kareivių buvo užpultas Budelių k., prie Neries išsikerojusių karklų bunkeryje. Tada bunkeryje buvo Žalias Velnias, Piliakalnis, Kolumbas, Smilga ir jaunas klierikas. Žuvo partizanas Smilga, kurio vardo niekas nežinojo. Neįvardintas žmogus Smilga buvo mano tėvas Zigmas Rudys iš Skėrių k.

Rudžių šeimyna Skėriuose net ir tais laikais buvo nemaža, augo septyni vaikai: Zigmas, Jonas, Vacys, Bronius, Aleksandra, Bronislava ir Marytė. Zigmas buvo gimęs 1918 m., ragavęs gimnazijos mokslų, turėjo neabejotinų gabumų menui. Gražiai piešė, grojo smuiku, dainavo. Prieš tas nelaimes, tai yra prieškaryje, sako, Skėriuose su jaunimu statė vaidinimus ir pats vaidino. Kurį laiką dirbo Trakų apskrityje raštininku, todėl mokėjo spausdinti rašomąja mašinėle. Į partizaninę kovą įsijungė ne iš baimės tarnauti sovietinėje kariuomenėje, bet dėl įsitikinimų. Sunku pasakyti, kaip jis atsirado Žalio Velnio štabe, Tikriausiai dėl to, kad mokėjo rašyti rašomąja mašinėle, buvo devynių amatų meistras, nepamainomas raštininkas.

Jo pagalbininkė buvo jauniausioji sesuo Marytė, kurią su rašteliais partizanai dažnai siųsdavo į kitas vietas, įpynę juos į kasas. Mano mama Janina Žemaitytė gyveno anapus Neries, Burniškių k., Musninkų vlsč., buvo vienturtė. Tėvas Jonas Žemaitis turėjo ne tik gerą gabalą žemės, bet ir 20 ha miško. Kadangi sūnų neturėjo, samdė bernus ir padienius darbininkus darbymetyje. Skyrė Skėrius, Padalius, Paparčius nuo mūsų tik siaura upės juosta, todėl jaunimas draugavo. Mama su tėčiu rimtai draugavo gal nuo 1944 m. Jų draugystei neprieštaravo ir tėvai. 1945 m. pradžioje jiedu buvo nutarę susituokti, tėtis dažnai lankydavosi pas mus. Kaimo merginos, tarp jų ir mama, dažnai padėdavo partizanams nunešti žinutes, laiškelius, sumaniai paslėpę juos toliau nuo stribų ir kareivių akių. Dėdė Vacys pasakojo, kad tą lemtingą 1945 06 29 į štabą buvo atėjęs klierikas su žinia nuo klebono (gal Čiobiškio, Musninkų ar Žaslių), kad kitą dieną mano tėvai kviečiami į jungtuves. Buvo penktadienis, Žaslių ir Musninkų valsčiuose KGB suruošė didelį puolimą. Tėvo sesuo Marytė, pamačiusi

kareivius, bėgo pranešti broliui, kad jie su šunimis ateina, reikia takus palaistyti benzinu, jog tie žmogaus kvapo neužuostų, tačiau nesuspėjo. Tada mūšyje su kareiviais žuvo trys vyrai: Zigmas Rudys-Smilga, būrių vadai Pranas Kacevičius-Dagilis ir Jovaras. Žuvusių lavonus kareiviai nuvežė į Trakų miestelį ir pametė aikštėje. Sako, paskui juos užkasė netoliese esančiuose pelkynuose.

Apie sužadėtinio žūtį mama sužinojo tą pačią dieną ir buvo didžiausiame sukrėtime, nes po širdimi buvo užsimezgusi nauja gyvybė.

Jonas Rudys-Žilvytis buvo kiek jaunesnis už Zigmą (g. 1925 m.). Vaikinas dirbo žemės ūkio darbus, buvo labai darbštus. Pradžioje slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenę, paskui buvo būryje. Ir jis su draugu žuvo tų pačių 1945 m. lapkričio mėnesį netoli namų. Jo lavonas buvo išmestas Žasliuose, paskui stribai pakasė pušynėlyje. Sesuo Aleksandra su broliu Bronium naktį, jau lapkričio gruodui spaudžiant, rankomis iškasė tą duobę ir rado abiejų lavonus. Vacys sukalė du pušinių lentų karstus. Atvažiavo naktį su arkliu ir nuvežę ant tėviškės kapinių, juos palaidojo į vieną duobę. Niekas apie kitą palaidotą jaunuolį neklausinėjo, tačiau žmonės sakė, kad jis buvo kilęs nuo Cineikių ar Civiškių. Neatsirado savam kaime ir išdavikų, nes valdžia taip ir nesužinojo apie šį didelį „nusikaltimą".

Vacys ir Bronius buvo pasidarę slaptavietę troboje prie krosnies, paskui išsikasė bunkerį Padalių k. Partizanų būriuose nebuvo, o kai pasibaigė karas, grįžo namo ir visą laiką neramiai gyveno, bijodami kiekvieno beldimo į duris. Kaimas buvo vieningas ir savas, neišdavė.

Mūsų tėvelis - 1919 m. savanoris, po kovų su bolševikais gavo gabalą žemės Litviniškių k., Žaslių vlsč. Šaulių sąjungos narys, su mama augino mus, tris vaikus. Buvome patriotiškai auklėjami, todėl, būdamas šešiolikmetis (g. 1928 m.), antrąją rusų okupaciją sutikau priešiškai.

Kai 1945 m. po Padalės pradžios mokyklos baigimo įstojau į Kauno amatų mokyklą o kartu mokiausi ir mokytojų seminarijos vakariniame kurse, nelikau nuošalyje kovoje su okupantu ir aš. Juozo Raulinaičio-Jautručio paskatinti, susibūrėme LLA kovotojų grupę iš 5 asmenų. Tarp jų buvo Kazys Samuolis, Kaupas, Jankauskas, vykdydavome DKA ir Tauro apygardos partizanų pavedimus. Rumšiškių apylinkėse turėjome ryšį su Stase Ulozaite ir Maryte Jankauskaite, Kaugonyse - su Andriumi Petkevičiumi-Aguona ir jo broliu Vladu-Sakalu. 1946 m. pradžioje prie Kauno kino teatro „Kapital" likvidavome KGB pulkininką pagarsėjusį kankinimais tardymuose. Bijant persekiojimų, mums buvo liepta iš Kauno išvykti. Aš pasitraukiau į Žaslių vlsč. Sužinojęs, kad Rusių Rago k., Musninkų vlsč., stovyklauja partizanai, nuėjau į Bagdonavičių sodybą. Buvau priimtas į Šilonių k. Voverės būrį. Tada susitikau su Vladu Marcinausku-Tauru, Adolfu Kinderevičiumi-Jurginu. Taip tapau Švyturiu. Man tebuvo aštuoniolika metų, tačiau pasiryžau kovotu su priešu akis į akį.

Kadangi turėjau padirbtus dokumentus, man buvo įsakyta įsidarbinti Zūbiškių spirito gamykloje apsauginiu. Atėję partizanai be problemų gaudavo ne tik spirito, bet parūpindavau jiems šovinių, granatų. Apie 1947 m. šv. Kalėdas gamykloje buhalteriu dirbęs partizanų žmogus man pranešė, kad ateis mūsiškiai, paims apsaugininkų ginklus, pinigus iš kasos, esamą produkciją. Su jais turėsiu išeiti ir aš. Taip ir buvo. Operacija baigėsi, išeidami sugadinome gamyklos įrengimus. Traukėmės Žvagakalnio k. link. Prie Rusių persikėlėme per Nerį. Apsistojome pas savą žmogų, paskui ten palikome dalį ginklų. Toliau žygiavome trise: Petras Petkevičius-Dramblys, Adolfas Janulevičius-Balandis ir aš. Netrukus pastebėjome, kad mus vejasi stribai. Laimei, nuo jų pavyko atitrūkti, vėl persikelti per Nerį ir pasitraukti į Kaugonis.

Po kelių dienų Balandis ir Dramblys išvyko į Vilnių. Apie tai turėjau pranešti Jurginui ir Voverei. Tad vėl grįžau į vietą iš kuriuos pabėgau. Mano nelaimei, Buckūnų k. sutikau stribus, kurie mane atpažino. Bėgti nebuvo kur, buvau neginkluotas. Bandžiau neigti savo prisidėjimą prie Zūbiškių gamyklos užpuolimo, tačiau prieš mane liudijo Suslavičius ir Kasteckas, žinoję apie mūsų atsitraukimą. Žasliuose smarkiai mušė, apkurtau viena ausimi. Iš ten išvežė į Kauną o vėliau dešimčiai metų į Omską. Irkutsko srityje su Antano Praškevičiaus-Narsuolio būrio ryšininke Brone Mikutavičiūte sukūrėme šeimą o jau Lietuvoje užauginome tris vaikus. Beje, į Tėvynę sugrįžome 1960 m., bet man liepė dingti per 24 val. To neįvykdžius, vėl dvejiems metams buvau sugražintas į tremtį Irkutsko srityje. Grįžęs iš lagerių, apsigyvenau Elektrėnuose.

Edvardas Sasnauskas (g. 1922 m.) iš Prazariškių k., Žaslių vlsč., kaip ir kiti jaunuoliai, ignoravo rusų vykdomą mobilizaciją.

Gaudynės vyko 1946 m. vasario ar kovo mėn. Ėjo kareiviai ir Žaslių stribai, kaimą apsupo. Mūsų vyrai buvo atkirsti nuo Papartėlių piliakalnio, iš kur krūmynais nepastebimiems buvo galima pasiekti Strošiūnų miškus. Kur slėpėsi kiti partizanai, nežinoma, tačiau Edvardas nubėgo link Laiciškių krūmynų, norėdamas pasiekti Slabados-Jačiūnų miškus. Nelaimei, reikėjo perbėgti Kaišiadorių-Stabintiškių vieškelį, o čia jis buvo sužeistas. Aplink plynas laukas, tačiau vyras dar bandė bėgti. Tarp Stankevičiaus ir Malčiausko sodybos parkrito nukraujavęs. Rusų kareiviai jį pavijo ir pradėjo badyti šautuvų durklais. Edvardas šaukė nežmonišku balsu, jo balsas aidėjo laukais. Vyras prašė jį nušauti, o rusai badė ir kartojo:

Pranas gimė 1920 m. Ilgakiemyje, Žaslių vlsč. Lietuvos kariuomenėje buvo eilinis, tačiau išmoko ne tik šaudyti, bet ir Tėvynę mylėti. 1940 m. tarnauti okupantui nenorėjo, tai iš tarnybos pasišalino. Kaip ir po penkerių metų, kai jį sovietai jau vežė į frontą. Grįžo namo, nuėjo į partizanus, priklausė Kryžiuočio būriui.

Kartą vado buvo pasiųstas į Rečionis pas Milžiną. Einant pro Kalniškes, susidūrė su stribais. Teko bėgti, tačiau stribai lipo ant kulnų. Žąslos upelyje nukrito į pakriūtę, paniro po vandeniu, kvėpuodamas per nendrelės stiebelį. Stribai bėgiojo netoliese, keikėsi, tačiau išradingo partizano nesurado.

Prano išradingumas ne kartą jam išgelbėjo gyvybę, tačiau kartą jau 1946 m., nutiko nelaimė. Tad buvo pasiųstas į užduotį. Prie Slabados k. susidūrė su stribais. Buvo ginkluotas tik 9 kalibro pistoletu, priešų buvo daug, tad nutarė bėgti. Beržynėlyje jį pavijo stribo kulka, peršovė koją. Į pribėgusį automatu ginkluotą stribą šovė, tačiau ginklas užsikirto...

Partizano kūną stribai atsivežė į Žaslius ir numetė turgaus aikštėje. Po kelių dienų jį nuvežė prie Statkūno ežero ir užkasė bulvių duobėje. Tai sužinoję, žmona su broliais kūną iškasė ir palaidojo Navasodų kapinėse.

Pokario metais gyvenau Medinų k. 1944 m., kai prasidėjo pasipriešinimas, turėjau dvidešimt metų, šeimoje buvau vyriausia. Mūsų kaimas - tai išsibarsčiusios, viena nuo kitos nutolusios sodybos. Gal todėl Žalio Velnio vyrai buvo pamėgę Medinus. Pamenu, ateidavo jie būreliais po 10 ar 12 vyrų iš savo šlapių bunkerių, pavargę, alkani. Moterys puldavo kepti kiaušinienę, o mums tekdavo keliauti su jų žinia ilgus kilometrus. Kelis kartus buvau su paketėliais nusiųsta į Slabados k. Ten sutartu laiku jau laukdavo žmonės. Padėdavo ir seserys Kazlauskaitės, kitos mergaitės. Stribai irgi nuolat sukosi mūsų kaime. Tačiau jie buvo nekenčiami ir niekinami už žiaurumus ir smurtą. Atvažiavo vieną

popietę į kaimą Žaslių stribai. Cesiūnui Vytautui, o jam tebuvo tik šešiolika metų, liepė kinkyt vežimą-juos vežti reikia. Ir nepasakysi tiems velniams „ne". Vaikinas išvažiavo, o tėvai ir seserys jo jau niekada nesulaukė. Tuo laiku nuo nelaimių tėvas patarė gintis poteriais. Ir pats labai pamaldus buvo. Ateidavo pas mus į trobą partizanų vadas Serbentas. Gal tris kartus buvo atėjęs. Visi valgo, ilsisi, o jis mus kalbina, sako, mergaitės, nugalėti priešą reikia daug valios. Būkit kantrios ir pasiryžę aukotis.

Partizanų būriuose buvo daug pažįstamų. Mano dėdė Jokūbas Sidaras-Tarzanas darė partizanams medinius rožančius. Išdrožia karoliukus, suveria ant šniūrelio. Pats buvo daug išvargęs besislapstant. Buvo pasidaręs bunkerį savo šulinyje: šulinys gilus -21 žiedas, tai prie pat vandens pramušė horizontalią skylę, pasidarė ten patalpėlę ir tūno, jei būna stribų ar kareivių šukavimas. Į tą duobę jį nuleisdavo suktuvu, prie kurio buvo pritvirtintas kibiras, ir iškeldavo tuo pačiu. Būdavo, stribai pripuolę prie šulinio srebia vandenį, o kad ten partizanas slepiasi, nesusiprotėjo. Dalyvavo sunkiame 1945 m. balandžio mėn. mūšyje Kaugonyse, paskui jam padarė netikrus dokumentus. Po kurio laiko MGB suėmė. 1948 05 22 išvežė į Sibirą ir niekuo nekaltą Jokūbo žmoną Oną. Apie šios šeimos kančias daugiau žinojo Jokūbo sesuo Domicėlė Sidaraitė-Matačiūnienė (g.1921 m.).

Kariavo ir pusbrolis Pranas Levickas iš Civiškių kaimo, prie Žaslių, bet žuvo su Čiurinsku, nušovė kareiviai. Pažinojau partizaną Stasį Grendą vėliau irgi žuvusį.

Ne geriau gyvenome ir mes čia, sovietinėje Lietuvoje. Buvo daug melo ir patyčių, išmokino žmones vogti ir kalbėti netiesą Tik atmintis žuvusiems partizanams tebūna dar ilga.

1946 m. susikūrė Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) su būstine Vilniuje ir ryšiais užsienyje. Partizanų vadovybė komandiruoja Antaną Lukšą-Arūną į DKA. Jam buvo numatyta palaikyti ryšius tarp Tauro apygardos, DKA ir Vilniaus, tad įsidarbinti reikėjo kur nors tarp Vilniaus ir Kauno. Antanas ir pats norėjo dingti iš Suvalkijos, nes buvo nuolat spaudžiamas vykti mokytis į Leningrado karo mokyklą. Matyt, MGB 1946 m. vasarą nenutuokė apie partizanaujančius brolius. Antanas tuo metui buvo baigęs Kauno mokytojų seminariją ir dirbo Veiverių miestelio vidurinės mokykloje mokytoju. Žinojo, kad Geležinio Vilko rinktinėje partizanavo broliai Senovaičiai, jų sesuo buvo partizanų ryšininkė, o kitas brolis Juozas dirbo Kaišiadorių vakarinėje mokykloje mokymo dalies vedėju. Nutaria, kad Kaišiadorys yra strategiškai patogi vieta būsimai jo veiklai, tad vienas iš brolių parašo raštelį Juozui, prašydamas padėti įsidarbinti Antanui Lukšai. Taip jis atsiranda Kaišiadoryse.

Kokiu tikslu atvažiavo būtent į Kaišiadorių rajoną, žinojo tik mokytojas Juozas Senovaitis. Jis buvo labai santūrus, mažakalbis, be reikalo žodžio neištardavo, gal todėl atrodė visada susimąstęs. Mokytojas, reikalui esant, sugebėdavo mokiniams daug ką pasakyti žvilgsniu, šypsena ar nutylėjimu. Jis turėjo didelę įtaką mokiniams, pelnė jų meilę. Konspiracija buvo mokytojo ginklas, mokėjo neišsiduoti, tačiau išdavystės vis tiek neišvengė: KGB smogikai jį suėmė. Iškentė mokytojas ilgus lagerio metus, sugrįžo į Tėvynę nieko neišdavęs ir neatsisakęs savo idealų.

Darbas Kaišiadoryse tęsėsi tik tris savaites. Antanas žvalgėsi, ieškojo ryšio. Gyveno miestelyje samdomame bute. Švietimo skyriaus vedėjas Antanui tris kartus primygtinai siūlė dirbti besikuriančioje Žaslių vidurinėje mokykloje direktoriumi. Jis ieškojo priežasčių atsisakyti siūlomų pareigų, tačiau sutiko, nors Kaišiadoryse gyventi ir palaikyti ryšius su partizanais buvo gal net patogiau.

Žasliuose apsigyveno mokyklos pastate, kur jau gyveno viengungiai mokytojai: liutuanistas Petras Bartkus ir fiziką vaikus mokęs Vytautas Bagušis. Vyrai buvo dori, sąžiningi, nuo tarnybos arrmijoje atleisti, apie direktoriaus misija nieko nežinojo. Tuo metu čia mokytojavo Aldona Šaukevičiūtė (g. 1926 m.), kuri buvo partizanų ryšininkė.

Žaslių apylinkės garsėjo partizanais ir jų žygiais. Čia dažnai lankydavosi DKA štabo kovotojai, buvo tvirtas ryšininkų ir rėmėjų būrys. Pro Žaslius ėjo ir Mažasis ratas, kuriuo keliavo Žalias Velnias su apsauga. Netoli - Kaugonių, Paparčių miškai, kur telkėsi patys drąsiausi vyrai.

1947 m. Kaišiadorių ir Žaslių valsčių rinkimų apygardoje AT deputatu išrenkamas K. Trubickas, Kaišiadorių t. ū. traktorininkas. Rinkimų dieną į Žaslius atskubėjo Kaišiadorių gimnazijos komsorgas Romualdas Gylys. Matyt, jis parodė kareiviams išaiškintą partizanų ryšininkę Aldoną Šaukevičiūtę. Kareiviai parvertė ją ant žemės, surišo ir įmetė į viliuką. Mergina Magadano lageryje kalėjo iki 1954 m.

Lietuvių kalbą Žasliuose dėstė mokytoja Danutė Andziulytė. (Jos brolis spaustuvininkas Vytautas Andziulis (g. 1930 m.) su Juozu Bacevičiumi Kauno r. Salių k. įrengė pogrindinę spaustuvę. 1980 m. jiedu išleido vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslį", vėliau -maldynėlį ir daug kitų leidinių. Gerai įslaptinta spaustuvė išsilaikė nesusekta dešimt metų.)

1946-ųjų rugsėjo ir gruodžio mėn. buvo pavojingi, kupini įtampos. Netikėtai Antanas sužinojo, jog yra sekamas. Žaslių vidurinėje dirbo karinio rengimo mokytojas, buvęs 16-osios divizijos viršila Julius Stankevičius, stambus vyras, turėjęs stiprų balsą ir vis rėkimu drausmindavęs mokinius. Antanas pamena, kai mokykloje vyko spalio „švenčių" minėjimas. 1946-ųjų lapkritis buvo šaltas, vėjuotas. Susirinko į salę mokytojai, o viršilos su mokiniais pasirodant nesulaukia. Išėjo ieškoti. Vidurkelyje tarp mokyklos ir iškilmių salės, kur turėjo vykti mitingas, mato: viršila, išrikiavęs mokinius patižusiame sniege, verčia juos žygiuoti ir dainuoti. Mokiniai, išvydę Antaną, pradėjo šaukti: „Direktoriau, gelbėkit!" Mat viršila jau gerą valandą juos visus „auklėjo", mokė paklusnumo. Prieina ir ramiai klausia: „Kas atsitiko?" O jis atrėžia: „Liepiau dainuot, o aniems mat -adventas! Nedainuoja! įsakiau žygiuoti, kol uždainuos!" Po trumpų derybų viršila nusiramino, ir mokiniai pagaliau buvo atvesti į salę. Gal Stankevičius ir neblogas žmogus buvo, bet silpnos galvelės, kaip mokiniai sakydavo - „tarybukas". Išdavikas nebuvo. Tai jis vieną vakarą Antanui draugiškai „prasitarė": „Direktoriau, galvok, ką šneki, nes privalau sekti kiekvieną tavo žingsnį, stebėti tave ir klausytis". Antanas mano, kad pranešimo tikslas buvo jį perspėti, nes direktorius buvo teisingas ir užsitarnavęs visų simpatijas.

Neramios dienos keitė viena kitą, lydinos pavojų ir išdavysčių nuojautos, praradimų ir netekčių skausmo. A.Lukša jau spėjo organizuoti pastovius ryšius su Tauro apygarda, gaudavo nurodymus tolesnei veiklai. Atrodė, viskas ramu, ryšininkai dirbo sklandžiai, tačiau gruodžio pabaiga sujaukė planus. Tuos įvykius Antanas Lukša gerai atsimena. „1946 12 20 pogrindžio darbo reikalais susitikau su broliu Juozu Lukša-Skirmantu. Aptarėme veiklos planus ateičiai. Atsisveikinęs jau grįžau į stotį, norėdamas išvažiuoti į Žaslius, kai prietemoje mane kažkas tyliai pasivijo ir šlumštelėjo už nugaros. Atsisukau - suplukęs mane pasivijo Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius ūkio reikalams Bronius Barzdžiukas. Čiupo už rankos ir sako: „Netikiu stebuklu, bet šį kartą patikėsiu. Nežinau, kur gyvena Juozas, atvykau jo ieškoti. Laimė, tave pamačiau: skubi informacija". Daug neklausinėjau, nuskubėjome pas brolį. Būtent tą naktį mums tapo aišku, kad Erelis yra išdavikas. Tai buvo akivaizdi ir baisi žinia, nes Markuliu partizanai pasitikėjo, o jis turėjo plačius ryšius su daugelio apygardų vadais. Pernelyg ilgai mes nesupratome, kaip giliai į Lietuvos rezistenciją ir ginkluotą pasipriešinimą yra infiltruotas KGB agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis.

Pas J.Lukšą-Skirmantą susitikome: Bronius Barzdžiukas-Būtautas, Algimantas Zaskevičius-Šalna, Stasys Lukša-Juodvarnis ir aš. Analizavome visus įtartinus faktus iš mums žinomos J.Markulio veiklos, aiškinomės gautas žinias iš būrių vadų bei jų įtarimus, ypač dėl finansinių J.Markulio reikalų, lengvai gaunamų tuščių pasų bei galimybės priregistruoti partizanus komisariatuose. Prisiminėme abejones, kilusias išvykose ir susitikimuose su partizanų vadais. Iškilo didžiausios išdavystės grėsmė. Ilgai svarstėme, vienas po kito ryškėjo ankstesni įtarimai. Vienas jų - Markulis galėjo būti užverbuotas sovietų saugumo dar 1946-ųjų vasarą, kai, atvykus žvalgams iš užsienio, buvo įkurtas Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis. Į susitikimą su partizanų pogrindžio aktyvistais buvo pakviestas ir J.Markulis-Erelis, Vilniaus universitete skaitęs medicinos anatomijos paskaitas studentams. Tuo metu Skirmantas buvo įpareigotas dirbti BDPS štabe Vilniuje. Vos apsigyveno bute, kurį jam parūpino Markulis, į duris pasibeldė nepažįstamas rusas pulkininkas ir pareiškė: „Šį butą karinė vadovybė jau seniai paskyrė man!.." Nesusipratimą įtartinai lengvai užglostė Markulis: Skirmantas liko gyventi tame pačiame bute, o rusų pulkininkas gavo kitą. Kėlė įtarimą ir tušti pasai, į kuriuos įrašydavome norimas pavardes: kaip ir kieno padedamas Markulis gaudavo tuščius pasus? Atvirai paklaustas jis negalėjo paaiškinti, kieno lėšomis remia štabo narius bei kai kuriuos pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius. Vėliau įtarimai kilo jau ne tik dėl lengvai sutvarkomos pasų registracijos kariniuose komisariatuose. Lankantis partizanų būriuose Markulio pasisakymai pradėjo erzinti vyrus, atrodė nekonkretūs ir nenuoširdūs. Keletą kartų susidariusią nepasitikėjimo atmosferą išsklaidė Skirmantas, nors ir jam Markulio tuščiažodžiavimas atrodė įtartinas. O mudviem su B.Barzdžiuku didžiausia abejonė kilo, kodėl Skirmantas nebuvo suimtas iš karto, juk Markulio dėka enakvėdistams jo gyvenamoji vieta buvo žinoma. Išaiškėjo baisi tiesa: 1947 01 18 buvo numatytas Lietuvos partizanų apygardų ir rinktinių vadų suvažiavimas. Išdavikas Erelis planavo ta proga per Skirmantą atiduoti enkavedistams į rankas visus partizanų vadus iš karto. Vadus sukviesti į suvažiavimą buvo įpareigotas Juozas. Kas yra J. Lukša-Skirmantas, sovietų saugumui jau buvo žinoma, taip pat ir jo ryšiai užsienyje bei Lietuvoje, pogrindinė veikla ir pastovus ryšys su partizanų vadais. Išryškėjo didžiausios išdavystės situacija.

Įtarimus patvirtino ir Skirmanto susitikimas su Markuliu bei Vilniaus universitete Rusų kalbos katedrai vadovavusiu A. Zaskevičiumi-Šalna. Buvo nutarta iškviesti Erelį į tolimesnę apygardą ir ten jį ištardyti. Pas Markulį Skirmantas užėjo su Šalna. Iki tol Markulis jokiu būdu nepriimdavo savo namuose iškart dviejų žmonių, kalbėdavo tik su vienu. Tuokart sutiko ir svetingai priėmė abu. Kada Juozas aptarė kartu su Šalna būsimą išvyką į Žemaitiją, Šalna Markuliui slapta parodė ženklą, kad šis nevažiuotų. Juozui tada kilo dar vienas įtarimas: kam dirbo Šalna ir kas jį siejo su Markuliu? Buvo prisiminti visi žygiai ir išvykos bei susitikimai su partizanų būriais. Skirmantui vykstant su užduotimis pas partizanus, neretai Markulis-pareikšdavo, jog vyks drauge, ir visada nuramindavo: „Būkit ramūs - šiandien čia garnizono kareivių nebus". Iš tiesų enkavedistai nepasirodydavo. Tačiau kas galėjo iš anksto žinoti, kur sustos ir kokius miškus apsups smogikų daliniai? Aišku, tik enkavedistų bendrininkas."

Paaiškėjus situacijai, Antanas Lukša skubiai išvažiavo į Žaslius. Reikėjo perspėti visus partizanų būrių vadus apie išdavystę. Tą pačią naktį Skirmantas paliko Vilnių. Ankstų gruodžio 23-iosios rytą gavo iš brolio pranešimą, prašantį kuo greičiau išvykti iš Žaslių. Atsisveikino su bendradarbe Danute Andziulytė, pasakęs, jog važiuoja gilinti mokslo žinių, bet ji tuo nepatikėjo. Nuoširdžiai palinkėjo sėkmės, išsiskyrė nelinksmai. Po dviejų dienų pas pusbrolį Juozą Marčiulionį Vainatrakio kaime susitiko su Skirmantu, Šalna ir Juodvarniu. Reikėjo žaibo greitumu pranešti visiems apie Erelio išdavystę. Tuo momentu išdaviko Šalnos dar neįtarė, tačiau suprato, kad Antanui Lukšai jau legaliai gyventi negalima. 1947-ųjų pirmosiomis sausio dienomis Antaną Lukšą pakvietė Tauro apygardos partizanų vadas Antanas Baltūsis-Žvejys ir patikėjo štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininko pareigas. Davė partizano priesaiką, kurią priėmė karo kapelionas kunigas Juozas Lelešius-Grafas. Išlakus, išdidus, tikrai kaip grafas, jis išklausė priesaikos žodžius, palaimino. Ne kartą tremtyje, kai tapdavo nepakeliamai sunku, Antanas prisimindavo jo drąsinantį žvilgsnį, šiltas, laiminančias rankas. Galbūt jo šventas palaiminimas padėjo ištverti kankinimus ir kančias. Dvasia iškentė viską, kas buvo jam skirta ir kam prisiekė, nieko neišdavė.

Dabar Antanas Lukša sako, kad Žaslių laikotarpis buvo vienas iš sudėtingiausių jo biografijoje. Reikėjo daug dirbti, norint suderinti mokyklos gyvenimą, neišsiduoti partizaninėje veikloje, neturėti priešų tarp pavaldinių. Susitikinėjant su ryšininkais, rėmėjais atsargumas ir sveika nuovoka lėmė rezultatus. Reikėjo laukti provokacijų, nauju žmogumi nuolat domėjosi saugumas, sekė kiekvieną žingsnį. Visa Lukšų giminė buvo įsitraukusi į kovą, buvo daug žmonių, žinančių ir jo biografiją. Tad su nerimu laukdavo kiekvieno ryto, džiaugdamasis, kad dar nepasibeldė priešas į duris. Jau po 1947 m. sausio, kai buvo suimti kai kurie ryšyninkai, o Ereliui svilo padai, gyvenimas Žasliuose buvo tarsi ant veikiančio vulkano. Kiek atsikvėpė Antanas tik tada, kai nutraukė legalią veiklą ir pakliuvo į būrį.

Mūsų tėvams Kaziui ir Emilijai Trakimams, gyvenusiems Kazimieravos k., netoli Ilgakiemio (Žaslių vlsč.), vienas po kito gimė net 10 vaikų: 6 sūnūs ir 4 dukros. Vyriausias Pranas, po jo Kazys, Vladas, Jonas, aš ir jauniausias Zigmas. Vyriausioji sesuo Ona buvo gimusi 1921 m., o jauniausioji Angelė - 1941 m. Adelė ir Vlada taip pat buvo už Angelę gerokai vyresnės. Šeima buvo draugiška ir darbšti, nors vaikai ir tokio skirtingo amžiaus. Pagal išgales mokėmės. Mūsų nelaimės prasidėjo 1944 m., kai mirė tėvas. Pranas (g. 1916 m) bandė pasitraukti į Vakarus, nes bijojo keršto dėl to, kad vokiečių okupacijos metais buvo Garliavos malūno vedėjas. Dabar sunku pasakyti, kodėl Pranas nepasiekė Vokietijos. Sako, pusiaukelėje apsigalvojo savo kraštą palikti, o gal ir nesuspėjo. Grįžęs susirado Kariūno būrį ir jame partizanavo, gavęs Arnoldo slapyvardį.

Panašiu keliu pasuko ir Kazys (g. 1922 m.), slapstęsis nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Tik jis patraukė pas Kaugonių ir Dainavos partizanus, turėjo Putino slapyvardį. Ir jei Pranas retsykiais dar atklysdavo namo, tai Kazys nesirodė. Nežinome apie jį nieko iki šiol. Sako, jis žuvo 1945 04 13 Kaugonių miškuose, tame baisiame mūšyje, kur su kareiviais paguldė galvas dešimtys partizanų. Nežinome jo ir palaidojimo vietos.

1945 03 12 naktį stribai ir enkavedistai apsupo Pyplių kaimą kuriame su Pranu dar buvo Bernardas Švenčionis-Beržas. Vyrai bandė veržtis iš apsupimo. Bernardas buvo nušautas, o Pranas sužeistas. Jis dar nusigavo pas Virbickus, tačiau kraujo lašai nurodė kareiviams kelią. Sekė kankinimai, apklausos ir tolima kelionė į Irkutsko lagerius. Žuvo Pranas jau daug vėliau Lietuvoje - 1985 m.

Apie Bronių žinių neturime, tik spėjame, kad išvežė jį į Sibirą vieną, mums nežinant. Iš lagerių žinios negavome, todėl nei jo žuvimo metų, nei vietos nežinome.

1948 05 28 rytą apie 8 valandą, mūsų sodybą apsupo kareiviai ir stribai. Mama (g. 1897 m.) sėdėjo su vaikais pasimetusi. Liepė visiems rengtis ir ruoštis kelionei į Sibirą. Tada namuose nebuvo Vlado, nes jis mokėsi Trakų mokytojų seminarijoje. Angelei tada tebuvo 7, Zigmukui - 12, o man - 14 metų. Mama su ašaromis žvelgė į vaikus, žinodama to pragaro sunkumus.

Augustinas ir Marijona Švenčioniai gyveno Ilgakiemyje, Žaslių vlsč., augino šešis vaikus. Bernardui (g. 1921 m.) ir Martynui (g. 1923 m.) turėjo atitekti 9 ha ūkis, o Zigmą (g- 1925 m.) tėveliai svajojo išleisti į kunigus. Jaunesnieji Vlada, Vytautas ir Edmundas Stanislovas laukė savo eilės ir likimo sprendimų.

Taip jau atsitiko, kad tėvelių svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Bernardas pas Kaišiadorių kalvį Sinkevičių išmoko kalvystės, dirbo su mokytoju, paskui ėmėsi savo verslo. Martynas penkeriais metais pasijaunino, pas Slabados k. kriaučių Joną Grigaliūną išmoko siuvėjo amato. Gyveno tėviškėje, siuvo ir dirbo žemę, vedė, nes vyresnieji broliai pasuko Tėvynės gynėjų keliais. Vlada tapo jų pagalbininkė, paskui siuntė broliams į Sibirą siutinius, o 1957 m. ištekėjo už sugrįžusio į Lietuvą politinio kalinio Petro Olelevičiaus iš Rumšiškių vlsč.

Iš pradžių Zigmas lyg ir ėjo tėvelių numatytu keliu. Baigė Žaslių mokykloje 6 skyrius, o 1944 m. birželyje ir Kaišiadorių gimnaziją. Nerasdamas išeities, pasuko mokytojauti. Rugpjūčio mėn. Trakuose baigė mokytojų kursus ir buvo paskirtas dirbti į Kasčiukiškių pradžios mokyklos 2-ąjį komplektą Ilgakiemyje. Čia, žinant ir mokyklos direktoriui Juozui Lieponiui, prasidėjo partizano kelias.

Stasį Misiūną Zigmas pažinojo senokai. Buvo kresnas vyras, vaikščiojo su akiniais, aktyvus, apsiskaitęs, Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Todėl Zigmo nenustebino, kai dar 1944 m. liepos mėn. pradžioje buvo pakviestas į jo sodybą Slabados k., kurioje gyveno jo ir brolio Motiejaus šeimos. Pasitarime tada dalyvavo ir Leonas Kupčiūnas, būsimasis partizanas Tigras. Visi žinojo, kad Stasys priklausė LLA Vilniaus organizacijai, ten nuo vokiečių okupacijos metų važiuodavo gauti instrukcijų, parsiveždavo atsišaukimų. Ir dabar jie sprendė klausimą: likti kovoti su bolševikais ar pasitraukti į Vokietiją? Tada jis kalbėjo, kad LLA kovoje prieš vokiečius buvo vieningi, tačiau ar visi liks kovoti su rusais, nebuvo užtikrintas. O kai liko Lietuvoje, Zigmas Švenčionis tapo Stasio Misiūno-Senio, DKR štabo nario, pagalbininku, jam prisiekė, vėliau bendravo su Kariūno būriu.

Su Pranu Petkevičiumi-Kariūnu jiedu buvo pažįstami irgi nuo 1941 m., kai Zigmas mokėsi kartu su Elvyra Urmilevičiūte iš Kiemelių k., Kaišiadorių vlsč. Tada Pranas su Elvyra draugavo. Paskui netikėtai jis pateko į vokiečių kariuomenę, karui baigiantis pabėgo. Paskui jau rusai suėmė ir siuntė į frontą. Ir štai 1944 m. rugpjūčio mėn. Pranas Petkevičius susirandą Zigmą, praneša, kad pabėgo iš armijos. Abu nuvyksta į Lubakos k. prie Kietaviškių, pas pusseserę Stefą Sabaliauskienę. Čia gyveno 2 savaites, o kai reikėjo eiti Zigmui mokytojauti, Praną Petkevičių atvežė į Slabadą pas Stasį Misiūną. Labai greitai Pranas subūrė kovotojų būrį, tapo jo, o paskui ir bataliono vadu.

Bernardas slapstėsi namuose, turėjo miegamajame po grindimis įsirengę 5x 0,70 (h) m. slėptuvę. Sulenda ten abu su Zigmu, o viršuje kareiviai ar stribai naršo...

1946 03 12 Bernardas-Beržas ir Pranas Trakimas-Arnoldas iš Kazimieravos k., Žaslių vlsč., atėjo pas Pyplių k. gyventoją Stasį Trakimą nusiprausti. Sodybą apsupo stribai. Tada Beržas žuvo, o Arnoldui sužeistam pavyko pabėgti. Iš pradžių jis nubėgo pas Petrą Burdą rankšluosčiu apvynioju ranką, tačiau čia pasilikti negalėjo. Nubėgo pas dėdę Juozą Nartautą, o tas palydėjo pas ryšininką ir rėmėją Jurgį Trakimą-Staliną, į Janušonių k., kur sodyboje buvo patikima slėptuvė. Pagal pėdsakus persekiotojai atsekė ir nustatė, kad Arnoldas užėjo į trobą. Jis spėjo pasislėpti krosnies gaubte, tai kiek beieškojo stribai - nerado. Nutarė stribai trobą padegti, liepė šeimininkams pasiimti geriausius daiktus. Tada Arnoldas iš savo slėptuvės ir atsiliepė...

Zigmui likimas lėmė tris kartus matyti Žalią Velnią, vykdyti jo tiesioginius nurodymus, dalyvauti mūšyje prie Šilonių. Net 1946 m. pradžioje buvo gavęs jam skirtą vado pasveikinimą ir palinkėjimą sėkmės kovoje. Kelis kartus vežė į LLA Vilniaus apygardą asmeninius Žalio Velnio laiškus, tuos, kurios jis prašė atsiųsti į pagalbą karininkų... Pirmą kartą Zigmas jį pamatė dar 1942 m. pas Kaišiadorių malūno savininkus brolius Senikus, kai jis su klasės drauge Aldona Senikaite užėjo į jų namus. Buvo apsirengęs kariška uniforma, įspūdingos išvaizdos vyras. 1945 m. pradžioje dalyvavo susitikime su vadu Benado Laučiūno sodyboje Slabados k. Tų metų rudenį buvo pakviestas į Pagirių geležinkelio stotelėje vykusį pasitarimą, kuriame buvo kalbama apie situaciją. Tada su vadu buvojo ryšininkė vietinė mergina Ona Zujūtė. Buvo Zigmas su Žaliu Velniu susitikęs dar ir gegužės pabaigoje Paparčiuose, Našlėnų k. link. Tada nešiojosi primityvų rusišką šautuvą, tačiau Dievas davė, kad tik kelis kartus teko jį panaudoti.

Mečislovą Kestenį-Serbentą, atvykusį į Slabados vnk. 1945 m. sausio 10 d., per du mėnesius kelis kartus vežė į Skėrius, Mikalaučiškes, Kaišiadoris.

Kartu mokėsi su Kaziu Mikuliu. Jis 1944 m. vasaryje išėjo į Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, nuo baigiamųjų egzaminų buvo atleistas. Vėliau mokėsi Kauno finansų technikume. Pajutęs, kad saugumas lipa ant kulnų, išėjo partizanauti į Livintus, bet 1946 07 18 partizanas Deržulis žuvo.

1945 m. birželio viduryje sužinojo, kad jo ieško saugumas. Paliko ne tik mokyklą, bet ir namus. Senis ir Serbentas jau buvo žuvę, Kariūnas slapstėsi Livintų miškuose. Su brolio Vytauto dokumentais išvažiavo į Kauną ir įstojo mokytis į IX gimnazijos... 5 klasę, nors turėjo brandos atestatą. Gyveno viename kambaryje su

partizanu A. Piliponiu, jau ruošėsi sprukti į Klaipėdą. O kai tą suėmė, išaiškino ir Zigmą. Suėmė, teisė ir išvežė į Sibirą. Grįžo į Lietuvą 1956 m. ir apsigyveno Ariogaloje.

Šiandien Zigmas Švenčionis daugiau kalba apie tuos, kurie tuo sunkiu laiku jam padėjo. Tai llgakiemio ūkininkai Juozas Butkevičius,

Kazys Makarevičius, Alfonsas Švenčionis, Kazys Makarevičius iš Janušonių k. Dauguma aplinkinių kaimų gyventojų nebijojo leisti jų sodybose įsirengti bunkerius, šelpė maistu, siuvo ir mezgė šiltesnius drabužius.

Gimiau 1924 m. Slabados k., Žaslių vlsč. Nuo 1944 m. vasaros pabaigos slapsčiausi nuo mobilizacijos. Buvo masiškas pasitraukimas į miškus. Aš su brolius Pranu Grigaliūnu, retkarčiais ateinančiu Motiejumi Misiūnu, Adomu Raudeliūnu, Juozu Nartautu įsirengėme bunkerį tėvelio miškelyje, kitą sumeistravojome prie tvarto, malkinėje. Landa buvo užmaskuota kelmais ir malkomis. Ir kiti šaukiamieji Slabados k. vyrai turėjo bunkerius. Pamažu susiorganizavome į būrius, kuopas.

Mūsų būriui vadovavo Benediktas Adamkevičius-Bijūnas iš Prazariškių k. Vietinio būrio vadu išsirinkome Motiejų Misiūną-Kryžiuotį. Greitai bataliono vadu tapo P. Petkevičius-Kariūnas. Visi turėjo slapyvardžius. Aš tapau Karveliu.

Pyplių k. partizanų ir besislapstančių būryje buvo keli Markevičiai, Stasys Vinickas, Jonas Švenčionis.

Ieškodami ginklų išvaikščiojom Pašulių, Beištrakių, Livintų, Antakalnio, Juodiškių apylinkes (Kaišiadorių ir Rumšiškių vlsč.), kur ėjo fronto linija. Šį tą nusipirkdavome pas kareivius Kasčiukiškių lauko aerodrome.

1945 m. Antanaičių miške vykusiame susidūrime su priešais buvo man peršautas kelio sąnarys. Gydžiausi bunkeryje namuose. Pamenu 1945 04 13 kautynes Kaukinės miške (Žiežmarių vlsč.), kur turėjo vykti partizanų sąskrydis. Paskui visi turėjome traukti į Semeliškes. Atvyko Kariūno kovotojai, tačiau buvo užpulti NKVD dalinių ir stribų.Tada žuvo Kazimieras Trakimas-Putinas (g. 1919 m.), Antanas Markevičius-Špokas (g. 1921 m.), Jonas Mikulis-Karvelis (g. 1924 m.), Vytautas Jankauskas-Nernunas (g. 1922 m.). Dešimtys partizanų pasitraukė Semeliškių link.

1945 m. gegužės mėn. Žalio Velnio ir Senio įsakymu turėjome aš ir Motiejus Misiūnas-Kryžiuotis legalizuotis, siekiant lengviau aprūpinti partizanus vaistais, tvarstomąja medžiaga, tapti ryšininkais tarp dalinių. Tuo metu tik mes žinojome bunkerį, kuriame slėpėme rašomąją mašinėlę, popierius. Mums buvo paaiškinta, kad čia galėsime lengviau dauginti atsišaukinus, laikraštėlius.

Ėjome į Žaslių NKVD skyrių. Tačiau jau pakeliui buvome suimti, surišti ir atvaryti į Žaslius. Čia teko praeiti pažeminimą, kančias. Vis klausinėjo, kur Kariūnas ir Meška. Aiškinome, kad miške nebuvome, tik slapstėmės nuo kariuomenės, o dabar norime arti žemę. Atėjo skrebas, buvęs partizanas Stepas Frankonis. Jis tikino, kad mes tik apsimetame geručiais, kad esame tikri „banditai". Neigėme viską, kaltinome jį patį. Nežinia, kuo viskas būtų užsibaigę, jei nebūtų pasikeitęs tardytojas. Atėjo lietuvis ir, matyt, patikėjo. Kartą pasakė, kad mus išleidžia, o mes tris dienas turėsime dirbti kooperatiniame ūkyje, o ketvirtąją ateiti registruotis.

Iš pradžių taip ir darėme, tačiau jau po keleto savaičių ėjome į užduotis: užpuldavome stribų būrelius, einančius tais pačiais maršrutais plėšikauti, Ilgakiemio seniūnijoje užpuolėme turto surašinėtojus. Sužinojome, kad į Ilgakiemį trys stribai pas tėvus atvyko ieškoti Zigmo Švenčionio-Tigriuko. Namuose neradę, važiavo į Kasčiukiškių mokyklą. Mokytoją perspėjome, o stribams įrengėme pasalą. Vienas stribas žuvo, o du pabėgo. Taip pamažu nustojau eiti į darbą ir registruotis. Mane jau ėmė ieškoti, o neradę areštavo motiną, tėvą, seseris, tikėdamiesi, kad aš pats ateisiu. Po kurio laiko visus paleido, tik motiną išvežė į Vilnių.

1946 m. sausio 6-osios naktį grįžau namo, tikėdamasis sušilti, nusiprausti. Deja, namus apsupo, o mane suėmė. Kaip reikalaudavo tėvas, namo sugrįždavau be ginklo... Vėl ilgai tardė, klausinėjo apie Kariūną ir Mešką. Mušė. Taip patekau į lagerius. Tačiau greitai mane paleido, nesudarę bylos. Grįžau į Lietuvą.

1944 m. liepos mėnesį rusų kareiviai šakėmis nudūrė Žibavičių k. gyventoją Aleksą Marcinkevičių, apie 53 metų valstietį. Liko 7 vaikai. Paslaptingai dingo Pranas Cikockas, Boleslovas Anuprevičius, Pranas Marcinkevičius, Stabinskas. Valkakiemio k. atėjo keli kareiviai ir išsivedė Virbalą parodyti kelią. Žmogus namo negrįžo. Lėlių

kaime du paaugliai berniukai kūlė rugius. Pasirodžius rusų kareiviams, pasislėpė kluone, tie vaikus rado ir tėvo akivaizdoje sušaudė. 63 metų žmogus išprotėjo.

Pagal KGB ataskaitas 1944 08 30 - 1944 09 26 Žaslių vlsč. šaukimus į sovietinę armiją gavo 3141 vyrai, iš kurių atvyko į priėmimo punktus 1342, tiko tarnybai 743 šauktiniai. Neatėję papildė apylinkių partizanų gretas.

1944 08 29 Skėrių k. buvo nušauti apylinkės pirmininkas ir sekretorius, padegta daržinė. Paimta 20 šaukimų į sovietinę armiją. Rastas tokio turinio kreipimasis: „Lietuvių tautos partizanai. Lietuviams, komunistams ir rusų šnipams, anksčiau gyvenusiems Lietuvoje. Perspėjimas. Lietuviai, mūsų tautiečiai, likę su bolševikų armija, kentės nuo komunistų. Lietuviai, tarnaujantys komunistams, perduoda jiems žinias apie vietos gyventojus. Rusai, anksčiau gyvenę Lietuvoje, daugiausia paėmė ginklus ir kovoja NKVD bandose. Perspėju, kad visi lietuvių tautos kenkėjai sulauks DKR teismo sprendimo. Lietuvių tautos mažuma rusai ir silpno charakterio lietuviai turi paklusti lietuvių liaudies valdžiai. Žalias Velnias. DKR vadas, 1944 08 28" (versta iš rusų kalbos).

1944 m. rugsėjo mėn. Jurgino būrio partizanu tapo Bronius Krilavičius-Liepa iš Vaidžionių k. Dalyvavo 1945 04 13 kautynėse Kaugonyse. 1946 m. atsidūrė užneryje, kovojo Dobilo būryje. Nuteistas ir kalėjo Karagandoje.

1944 11 13 Žaslių ir Žiežmarių partizanų būriuose NKVD nurodė esant po 60 vyrų.

1944 1117 apie 40 partizanų būrys pasirodė Talpūnuose. Apylinkės pirmininkas pranešė, kad jie užėjo pas Jurgį Garbačiauską ginkluoti kulkosvaidžiais, automatais, šautuvais, granatomis. Greitai siunčiami viso Žaslių garnizono kareiviai. Vykstant susišaudymui, sužeidžiamas ir paimamas į nelaisvę Ašaka Vaclovas, Tomo iš Dovainių k., Gelvonų valsčiaus. Pas jį rasti Ilgakiemio apylinkės taryboje paimti šaukimai į karo tarnybą. V. Ašaka už penkių dienų mirė ligoninėje.

1944 12 31 Gilučių k. Z. Kacevičiaus-Genijaus partizanai nukovė 5 stribus ir milicininkus, grįžtančius iš Trakų po suimtųjų konvojavimo.

1945 m. prasidėjo didelėmis netektimis. Tai buvo pirmoji partizaninė žiema, kurios sąlygomis kovoti dar nebuvo patyrimo. Pakako tik palikti sniege pėdsakus ar nevykusiai užmaskuoti bunkerio angą kai gausūs sekliai ir informatoriai, atvesdavo kareivius. Taipjau sausio 20 d. Žaslių miške aptiktas partizanų bunkeris. Apsupus jį kareiviams, kova buvo nelygi: žuvo 7 partizanai, iš kurių 3 nusišovė patys. Jų asmenybės nenustatytos. Kokiam būriui partizanai priklausė ir kas vadovavo būriui, nežinoma.

1945 m. kovo mėn. dėl nenoro ir partizanų veiksmų Žaslių vlsč. ūkininkai pateikė tik pusę javų duoklės plano.

1945 m. pavasarį Žasliuose moksleivės R. Verbickaitė ir Č. Valeišytė užkalbino išniekintus partizanus saugojusius stribus, o K. Bandzevičius su A. Kondrotu kūnus įkėlė į J. Baublio vežimą ir išsivežė.

1945 m. liepos mėn. Civiškių miške (Žaslių vlsč.) žuvus būrio vadui Martynui Mastauskui-Gandrui (g. 1917 m.) ir nustačius, kad partizanauja brolis Zigmas-Aras (g. 1920 m.), suimti, nuteisti ir išvežti į lagerius jo broliai Jonas bei Bernardas (g. 1927 m.) ir seserys Ieva (g. 1921 m.) bei Ona (g. 1922 m.). Jie kalės iki 1955 m.

1945 09 09 pasieniečiai naršė Medinų k. apylinkes. Agentė „Liudmila" nurodė, kad čia slapstosi kuopos vadas Pranas Ramantauskas-Šnekutis. Agentė gerai žinojo apie Šnekučio buvimo vietas, nes ji buvojo sužadėtinės motina.

1945 12 13 NKVD iš savo agento „Linksmojo" sužinojo, kad Survelių k. yra partizanų slėptuvė. Žaslių stribai tada nušovė 4 partizanus.

1946 m. pradžioje prieš būrį partizanų buvo pasiųsti kareiviai. Trumpos kautynės vėl įvyko Paberžės k. pakraštyje. Tada buvo nukauti trys kareiviai, partizanai nenukentėjo. Keršydami už tai, NKVD sudegino Taparauskų sodybą.

1946 m. vasario-kovo mėn. buvo didelių suėmimų metas. Buvo nušautas partizanas Žaibas, suimti 6 Klajūno būrio kovotojai ir visa grupė rezervinių partizanų. Kovo 14 d. NKVD gavo pranešimą, kad Pyplių kaime, A. Stalerūno daržinėje, ilsisi partizanai. Ją apsupo būrys kareivių. Susišaudymo metu žuvo kovotojas Alfonsas Laurušonis-Šermukšnis iš Miežonių kaimo, o A rinktinės vadas Uosis pabėgo ant šeimininko arklio. Greitai buvo išaiškinta rezervinė Rimtauto kuopa ir areštuota. į okupantų akiratį šį kartą pakliuvo net 47 asmenys.

1946 03 21 enkavedistai Bekštonių miške apsupo grupę Putino partizanų. Žuvo Bronius Sasnauskas iš Stabintiškių (g. 1924 m.) ir Juozas Valiukas iš Janušonių (g. 1918 m.). Pats Vincas Žukauskas-Putinas sužeistas pabėgo. Balandžio 11 d. Padalių k. A. Raudeliūno sodybos slėptuvėje rastas kuopos vadas Zigmas Dzeventlauskas-Lieptas (g. 1922 m.). Jis po ilgų kankinimų mirė lageryje.

1946 07 15 surandama žeminė, kurioje slapstėsi būrio vadas Bronius Marcinkevičius-Uosis iš Paukščiuk. Atsišaudydamas mėgino bėgti, tačiau pats žuvo. Rugsėjo 8 d. stribai prie Eiriogalos aptiko partizanų stovyklavietę ir suruošė pasalą. Jie tikėjosi, kad čia sugrįš visas būrys, tačiau buvo nušautas vienas partizanas, kuris taip ir nebuvo atpažintas. Kiti partizanai, išgirdę šūvius, sumaniai patraukė priešingon pusėn.

MVD duomenimis 1946 m. viduryje Žaslių valsčiuje veikė 30 vyrų Adolfo Kinderevičiaus-Jurgino (g. 1921 m.) batalionas. Pats vadas žuvo 1947 03 01 Gelvonuose. Antanaičių miške buvo Prano Jaromsko-Perkūno 12 partizanų būrys. Tačiau šiais duomenis vargu ar galima tikėti, nes okupantas galėjo specialiai sumažinti besipriešinančių skaičių, siekdamas parodyti savo galią.

Benediktas Adamkevičius-Bijūnas (g. 1920 m.) iš Prazariškių k. vokiečių okupacijos metu buvo policininku, vėliau kovojo Petro Petkevičiaus-Dramblio būryje. Agentas „Markevičius" 1946 05 01 pranešė, kad perėmė tokio turinio pranešimą: „Ponas Bijūnai, aš pranešu, kad apygardos vadas paskyrė Uosį (Petrą Klimavičių) savo padėjėju, o mane - 2-ojo bataliono vadu".

1948 m. išaiškinamas ir suimamas tariamas rezervinis būrys, kuriam vadovauja Kamila Motiejus, Kazio iš Cineikių. Jo būriui priklausė 6 vyrai iš Buivūnų: Sinkevičius Martynas, Juozo (g. 1911 m.), Sinkevičius Albinas, Jono (g. 1928 m.), Sinkevičius Kazys, Jono (g. 1931 m.), Kazakevičius Zigmas, Vinco (g. 1916 m.) ir Vėželis Antanas iš Tadaravos k., Žaslių vlsč. (g. 1931 m.).

1948 08 25 pas Zosę Jurevičienę Mitkiškėse suimti: Jonas Roslikas-Sakalas (g.1921 m) iš Jiezno vlsč., 5 bataliono Putino būrio kovotojas, ir Albinas Stravinskas, Vinco (g. 1917 m.), pastovaus būrio neturėjęs, o su padirbtais dokumentais tuo metu gyvenęs Vilniuje.

Ilgiausiai kalėjęs valsčiaus partizanas buvo Vaclovas Krilavičius (g. 1922 m.): suimtas 1946 m., Mordovijoje, Taišete, Karagandoje išbuvo iki 1972 m.

Vyriausias amžiumi politinis kalinys buvo Antanas Bružas (g. 1873 m.) iš Žaslių. Jis buvo suimtas 1948 m., kalėjo Dubrovlage, Mordovijoje iki 1956 m.

Gyvų to metų liudininkų liko nedaug. Esu gimęs 1933 m. gruodyje, taigi, tuo metu jau buvau paauglys. Mokiausi Žasliuose, o 1949 m. išvažiavau mokytis į Kauną. Tačiau tada partizanų mūsų krašte jau beveik neliko. Savo akimis esu matęs ir partizanus, ateinančius daugiausia naktimis, ir dienomis siaučiančius enkavedistus bei stribus.

Gegužinės kaimas, kažkada vadintas miesteliu, esantis už 8,5 km į šiaurę nuo Palomenės, 1919-1924 m. buvo net valsčiaus centras, turi gražią raudonų plytų bažnyčią. Gegužinės-Bučionių apylinkėse didžiausiu partizaninio pasipriešinimo organizatoriumi buvo kunigas Steponas Rudžionis. Penki Paulauskai partizanavo šiame krašte. Broliai Zigmas ir Antanas (Vinco sūnūs) žuvo lageriuose ar tremtyje. Kiti broliai Paulauskai - Antanas ir Jonas (Antano sūnūs) po lagerių sugrįžo namo. Paulauskas Jonas, Jono (g. 1916 m.) buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Po kalėjimų ir tremties į Lietuvą grįžti neleido. Mirė jau 1985 m. Vorkutoje.

Senojoje Gegužinėje gyveno politiniai kaliniai Antanas Karnuševičius ir Antanas Zujus.

Putriškių k. partizanauti išėjo keturi Balniai: du broliai Jonas ir Stasys (Adomo sūnūs) ir Balnys Vaclovas, Petro bei Balnys Adolfas, Jono. Visi buvo nuteisti, tačiau grįžo į Lietuvą.

Kaspariškių k. partizanavo Arbočius Stepas, Adomo. Liko gyvas. Didelę įtaką pasipriešinimo organizavime turėjo Arbočius Jonas, pramintas Kariūnu.

1946 m. Rusių k. per gaudynes žuvo trys jaunuoliai: Suslavičius Vaclovas, Andriaus (g. 1925 m.), Tatarūnas Petras, Juozo (g. 1928 m.) ir Suslavičius Pranas, Prano (g. 1928 m.)

Buckūnų k. rusai, bėgdami nuo vokiečių, 1941 06 26 nušovė Stasį Matačiūną ir du jo suaugusius sūnus - Stasį ir Boleslovą, taip pat Stasį Žvirblį. Palaidoti Šilonių kapinėse. Šiose kapinėse palaidoti stribų nukankinti Dominykas Matačiūnas(1889-1953) ir Stasė Matačiūnaitė (1897-1946).

Iš Šilonių k. žuvo 7 partizanai. Broliai Adolfas ir Pranas Kinderevičiai, Kinderevičius Antanas, Igno, Dzeventlauskas Pranas, Jono, Žvirblis Jonas, Felikso, Žvirblis Bernardas, Motiejaus. Sako, kad Cikanavičius Stasys, Motiejaus partizanų buvo pasiųstas tarnauti stribu. Šilonių k. kapinėse palaidotas Taparauskas Albinas iš Paberžės k. (1927-1946). Sibiro tremtyje žuvo partizanų pagalbininkai Antanina Taparauskienė (1896-1952) ir Jonas Žvirblis (1905-1952).

Jačiūnų kaime žinoma partizanų rėmėjų Suslavičių šeima. Antanas, jo seserys Jadvyga ir Janė buvo nuteisti ir kalėjo. Toks pats likimas ištiko ir Suslavičių Stasį, Martyno. Pažymėtinas šio kaimo gyventojas Pranas Dzimidavičius, per visą okupacijos laikotarpį išsaugojęs Trispalvę ir iškėlęs atgimimo metu. Seserys Stefa ir Antosė Miknevičiūtės buvo partizanų rėmėjos bei ryšininkės. Kartu su tėvais ištremtos. Gyveno Antanaičių kaime. Žuvo broliai Pranas ir Antanas Dzimidavičiai, Jonas Šimanskas, Kazio. Iš lageriu grįžo Grinkevičius Kazys ir Šimanskas Stasys.

Iš viso mūsų krašte esu išaiškinęs 41 žuvusį, 30 nuteistų partizanų, 84 jų pagalbininkus, kalėjusius lageriuose. Septyni iš pastarųjų ten žuvo. Taip pat 106 tremtinius, tarp kurių dauguma buvo partizanų šeimų nariai. Žinant, kad pokaryje tose apylinkėse (Rusiai, Gegužinė, Jačiūnai, Vaidučiai, Bartkuškos, Klusai, Bučionys, Paberžė, Putriškės, Buckūnai, Surveliai, Svirplionys ir dar keli vienkiemiai) buvo apie 250 sodybų su apie 1100 gyventojų (R. Gustaitis, „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas", 2001), nesunku paskaičiuoti, kad šiame krašte nukentėjo kas ketvirtas žmogus, įskaitant ir vaikus.

Vieną 1945 m. vasaros sekmadienį vieškeliu nuo Gegužinės į Žaslius po operacijos grįžo Žaslių stribai ir NKVD garnizono kareiviai. Tuo metu iš savo namų Rusių k. į Šilonis ėjo besislapstantis nuo šaukimo į sovietinę kariuomenę Vaclovas Suslavičius (g. 1922 m.), turėjęs Klevo slapyvardį. Jį okupantai pastebėjo prie Buckūnų pušyno. Mašinos sustojo, o vaikinas ėmė bėgti . Pasigirdo šūviai, Vaclovą sužeidė, o ant arklio pasivijęs stribas, net nepasiklausęs vaikino bėgimo priežasties, užmušė šautuvo buože. Mirė tas ne iš karto, o kurį laiką kankinosi. Palaidotas Rusių kapinėse. Visa tai matė ir man papasakojo tėvelis ir Uršulė Matačiūnienė. Tada Vaclovo tėvelis jau buvo miręs, tai motina ir seserys palaidojo jį Rusių kapinaitėse, o žūties vietą pažymėjo, įkaldami ąžuolinį kuolą. Deja, per ilgus dešimtmečius kuolas supuvo, šiandien žuvimo vieta nežinoma.

Zofija Balnytė-Kinderevičienė su vyru Ignu Šilonių k. buvo išauginusi gausią šeimyną: keturis sūnus ir penkias dukras. Vyras buvo garsus kaimo kalvis, šeima turėjo 10 ha nederlingos žemės. Atrodė, kad viskas gražu ir gera. Vienas sūnus dirbo Zūbiškių spirito varykloje mechaniku, kitas - staliumi. Dukros buvo geros audėjos ar siuvėjos. Antrajai okupacijai prasidėjus, šeima išsiblaškė. Nei vienas vaikas neišėjo tarnauti į sovietinę armija, bet tapo partizanų rėmėjais. Sūnus Antanas Kinderevičius (g. 1922 m.) buvo atleistas nuo tarnybos, tačiau 1946 02 24, pasirodžius stribams ir kareiviams, puolė bėgti kartu su broliais. Tadajam buvo 27-eri metai. Beeinantį per lauką pastebėjo baudėjai. Be įspėjimo pradėjo šaudyti, sužeidė koją ranką, veidą. Priėję pamanė, kad šis jau miręs, ir patraukė toliau. Nelaimę per langus matė motina bei seserys ir pasileido prie Antano. Dar joms nepriėjus, vaikinas pakilo nuo žemės. Tai pastebėję stribai sugrįžo prie sužeistojo ir jį nusivedė. Leisgyvis jis buvo varinėjamas po kaimą kartu su kitais suimtaisiais. Didelį skausmą kęsdamas, Plepo klojime Antanas prašė okupantų jį pribaigti. Pavakaryj NKVD karininkas su kareiviais nusivedė jį į pamiškę ir nušovė. Palaidojo šeima sūnų pusiau slapta. Tačiau nekalto sūnaus aukos neužteko: 1948 05 22 Kinderevičių šeima buvo ištremta į Sibirą: tėvas, motina, dukterys Sofija, Ona ir Marija bei sūnus Vincas. Sugrįžo į Lietuvą visi tik po 10 metų...

1945 m. pabaigoje baudėjai šukavo Jačiūnų-Gegužinės miškus. Susidūrus su partizanais ir besislapstančiais su sovietinės kariuomenės jaunuoliais, nušovė Joną Čiurinską-Lašą (g. 1923 m.) iš Medinų k. Pradžioje jo kūną paslėpė Jačiūnų miško Vienaraisčio samanose, vėliau palaidojo Šilonių kapinėse. Jo brolis mokytojas Andrius dar 1941 m. buvo nukankintas Rainiuose. Jaunesnysis brolis Pranas 1946 m. žuvo Mackūnų k., Kaišiadorių vlsč., kai stribų sužeistas paleido kulką sau. Buvo pakastas senųjų Kaišiadorių kapinių pakraštyje, krūmyne. 1948 m. į Sibirą bus ištremta tėvų ir sesers Suslavičienės iš Jačiūnų k. šeimos. 1946 m pavasarį, patvinus Laukystai, Kaspariškių k. ledai atplukdė kitą auką - Vladą Verkauską (g. 1915 m.) iš Dervonų k. Jo kūną slapta palaidojo Šilonių kapinėse greta Jono Čiurinsko. Greitai Vlado tėveliai numirė, o seserys Natalija ir Emilija liko našlaitės, jas užaugino giminės. Jos turėjo dar ir kitą brolį, tačiau kur jis dingo, kur palaidotas, niekas nežino.

Prūdninkų k., prie Paparčių gyvenęs Ignas Savickas buvo šviesus ūkininkas, didelis patriotas. Žmona L. Kirdeikytė buvo kilusi iš Bučionių. Už gerą ūkininkavimą Ignas buvo gavęs padėką - Garbės raštą net iš Lietuvos Prezidento Antano Smetonos. 1945 07 15 jį nužudė stribai, besivydami sprunkančius nuo jų partizanus. Buvo sekmadienis, po maldų Paparčių bažnyčioje žmogus ilsėjosi, gulėjo lovoje. Skrebai jautė, kad jis žino partizanų bunkerius, todėl reikalavo juos parodyti. Tik Ignas tylėjo... Jo kūną skrebai išsivežė į Žaslius, įrodymui, kaip sėkmingai jie kovoja su partizanais. Paskui užkasė nežinomoje vietoje prie dabartinės vidurinės mokyklos pastato.

Žasliuose gyveno moteris, kuri turėjo nesantuokinį vaiką Praną Raudeliūną. Motinos pavardės neatsimenu. Pranas išėjo pas partizanus, glaudėsi Šilonių kaimo miškuose. Matyt, buvo užmaskuotas priešas, nes slapta pradėjo tarnauti stribams. Turėjo užduotį nužudyti patį Žalią Velnią. 1945 m. liepos mėn. Pranas Raudeliūnas išdavė Žalio Velnio bunkerį prie Čiobiškio kelto, kairiame Neries upės krante. Tada Žalias Velnias per stebuklą išsigelbėjo. Išdavikas, norėdamas įsiteikti savo šeimininkams, Šilonių kaimo pamiškėje nušovė partizaną, nupjovė jam galvą ir maiše nunešė į Žaslių stribyną. Pabuvęs stribu, išdavikas išėjo į sovietinę armiją, po to grįžo į Žaslius, bandė nusišauti ir, vežamas į Kaišiadoris, mirė.

Šį faktą paskelbus S. Abromavičiaus knygose „Žalio Velnio takais" ir „Didžioji Kova", autoriaus paprašytas dar kartą patikslinau detales. Kalbėjausi su šio įvykio liudytojais. 1944—1950 m. buvęs partizanas Bronius Krilavičius, Pranė Matačiūnaitė-Plepienė, gyvenusi Šilonyse, Bernardas Kinderevičius dar kartą patvirtino šios istorijos tikrumą. Prisiminėme, kad nužudytasis buvo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje besislapstantis Leonas iš Kaišiadorių (pavardės, deja, niekas neprisiminė), kuris gyveno pusiau legaliai, vertėsi dailidės amatu. Pranas Raudeliūnas (pravarde Beziukas) per šv. Velykas, kai Šilonyse pas Raudeliūnus buvo švenčiama, sumanė šią kruviną nuodėmę. Partizanas Leonas iš Kaišiadorių buvo siunčiamas į anapus Laukystos esančią sodybą gėrimo. Beziukas jį nušovė, o paskui nupjovė galvą. Išgirdę šūvius, vyrai nusprendė ieškoti pasiųstojo ir savo siaubui rado kūną be galvos.

Tik 1999 m. lapkričio 1-ąją Šilonių kaimo kapinaitėse iškilmingai buvo pastatytas paminklas ant partizanų Vlado Verkausko-Paparčio (1922-1945) ir Jono Čiurinsko-Lašo (1922-1945) kapo. Mano iniciatyva po pusės amžiaus susiradome liudytojų, kurie prisiminė tuos įvykius, žuvusiuosius ir jų palaidojimo vietą.

Vieną 1945 m. žiemos dieną Jačiūnų miške, kažkur prie Vilkaraisčio, slėpėsi grupė vyrų. Tarp jų buvo Antanas Suslavičius, Jonas Čiurinskas. Kareivių ir stribų būrys, krėtęs apylinkę, pastebėjo partizanus. Joną Čiurinskas žuvo pirmasis, kartu su draugu iš užnerio Vladu Muka (pagal patėvį Verkauskas), iš Diršonių k. Partizano Lašo kūną žmonės paslėpė samanose, o po kiek laiko slapta perkėlė į Šilonių kapines. Vlado Verkausko palaikus kovo mėn. atplukdė. Manoma, kad partizanas tame susišaudyme buvo sunkiai sužeistas, tačiau pajėgė pasiekti upelio pakrantę, kur mirė.

Gimė Leokadija Paškauskaitė 1930 03 04 Aleksandriškių k., Vievio vlsč., Kazokiškių parapijoje. Mama Marijona dirbo Natokų pradžios mokyklos valytoja, nes vyrui Broniui mirus, viena augino tris vaikus: Leokadiją, Konstanciją (g. 1932 m.) ir Juozą (g. 1934 m.). Partizanas Bolius Arbočius-Profesorius buvo iš Kaspariškių k., buv. tada dar Gegužinės vlsč. Juos suvedė ir išskyrė likimas pokario audrose.

Atėjo 1940 m. nelaimės. Mokytoją Andrių Zaščiurinską kuris patarė Leokadijos motinai neleisti vaikams stoti į pionierius, nuteisė ir nukankino Rainiuose. Jo kolegė

Danutė Raubaitė dar ilgai užsakinėjo Kazokiškėse šv. Mišias už žuvusįjį. Leokadija buvo jau pakankamai paaugusi, kad suprastų, kas vyksta Lietuvoje.

Pokaryje pas kaimynę Marytę Mukienę slapstėsi partizanai V. Žukauskas, A. Zaščiurinskas, M. Šustauskas ir kiti. Leokadija, tada dar jauna mergaitė, nebijodavo nuvažiuoti į Kauną ir turguje nupirkti vaistų, nunešti žinutę nurodytu adresu. Tačiau greitai Aleksandriškėse gyventi tapo per daug pavojinga. Tai 1947-ais persikėlė gyventi į Vilkakiemį, Žaslių vlsč., pas tėvelio brolį Joną Paškauską. Ir čia ateidavo partizanai. Sutiko partizanauti. 1947 m. davė partizanės priesaiką pabučiavo Trispalvę. Tarp jų buvo ir Boleslovas Arbočius (g. 1908 m. Kaspariškėse, netoli Gegužinės). Jį vadino „Profesoriumi". Sakė mokęsis Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, partizanavo nuo 1944 m. Atrodė daug jaunesnis, buvo griežtas, dažnai iš bunkerio išeidavo. Leokadija tapo jo pagalbininke, rašė dokumentus, juos šifruodavo numeriais, kažkur nešdavo, vėliau juos kišo į butelius ir užkasdavo už sodybos. Su Boleslovu santykiai buvo draugiški, jautė vienas kitam simpatiją. Tad 1947 m. slapta susituokė Paparčių bažnyčioje. Bunkerį buvo įsirengę klojime, po šienu, angą užkimšdavo presuotais šiaudais. Valgyti eidavo į trobą o kai pasirodydavo stribai, bėgdavo į bunkerį, jį užmaskuodavo. Sodyba stovėjo atokioje vietoje, matėsi tik pakalnėje esanti sodyba, aplinkui laukai, laikė piktus šunis, tai svetimus pamatydavo iš toli. Bunkeryje turėjo žibalinę lempą ji mezgė megztinius, sukneles. Buvo laikai, kai partizaninis judėjimas šiame krašte buvo apnaikintas.

1948 02 16, apie 10 val. ryte, iškilmingą ir šventinę kaimo nuotaiką sugadino pasirodę Žaslių stribai ir garnizono kareiviai. Boleslovas sėdėjo bunkeryj apsirengęs karinę uniformą ir rašė, o Leokadija mezgė. Įsibrovėliai atidarė klojimo duris, krėtė palėpę, šieną grindinį.

Stribai jau atkakliau viską vertė, badė, šokinėjo. Ir angą maskuojantis presuotas gniužulas neišlaikė, kareivis su šienu įklimpo. Suprato, kad juos aptiko ir kad laukia kankinimai, nelaisvė, Leokadija pasiūlė susisprogdinti, tačiau Boleslovas nesutiko. Gal dėl to, kad jiedu laukėsi vaikelio...

Surišo abiems rankas, labai mušė, spardė nėščią moterį į pilvą. Nusivedė į Žaslius, ten išskyrė. Leokadiją surišę rankas ir kojas, tardyt išvežė į Kauną. Mickevičiaus gatvėje esantis kalėjimas suimtosios nepriėmė, nes stribai neatvežė patalynės. Mat kalėjimas buvo perpildytas. Taip atsidūrė Griunvaldo g. buvusiame kalėjime. Tačiau vakare moterį išvežė į Lukiškes. Tamsioje II-ojo korpuso vienutėje išbuvo visą mėnesį, iki pat gimdymo. Gimdymo kameroje buvo daugiau moterų: Verutė Žukauskienė (partizano Vinco Žukausko-Putino žmona), Stasė Žukauskienė iš Prienų. Čia gimė sūnus Boleslovas. Atvažiavo mama, atvežė vaikui rūbelius. Dabar jau tardant ne tik mušė, bet grasino nužudyti kūdikį: dėdavo vaiką ant stalo, taikydavo į jį pistoletu. O ką j i galėjo pasakyti, jei iš bunkerio niekur neišeidavo?

Ir saviesiems reikėjo slapstytis, kad neištremtų į Sibirą. Paskui brolis Juozas iškeliavo į Kaliningrado sritį, sesuo Konstancija - į Kazokiškes...

1948 m. spalio mėn. nuteisė 10 m. kalėti ir dar 5 m. tremties. Po nuosprendžiu nesirašė. Išvežė su vaiku į Mordovijos lagerį. Čia, eidamas trečius metus, nuo rachito Boleslovas mirė. Verutė Žukauskienė iš merlės pasiuvo mirusiam suknytę, palydėjo moterys kūnelį iki vartų, o prižiūrėtojai su vežimu jį išvežė. Vaikelio kapelio vietos Leokadija nesužinojo net ir 1954 m., kai ją iš lagerio išleido...

Tų metų gruodžio pradžioje Leokadija grįžo į Lietuvą. Apie Boleslovą Arbočių žinių neturėjo (tuo metu jis kalėjo Archangelske). Pas mamą vietos nebuvo, tai atvažiavo į Kauną pas tetą Zofiją Januškevičienę, ėjo tarnauti pas žmones...

Kunigas Steponas Rudžionis-Vėjas (1890-1948) be tarnavimo Viešpačiui, turėjo ir kitą pašaukimą - visa širdimi mylėti Tėvynę, paaukoti užjos Laisvę savo gyvastį. Buvo vienas iš DKR organizatorių, DKA A rinktinės 2-ojo bataliono vadas, patikimas Žalio Velnio pagalbininkas.

Gimė 1890 m. Gelvonų vlsč.,Jakubonių k. Į Gegužinę klebonauti atvyko 1944 m. gegužės mėn. Buvo griežtas, reiklus, didelis Tėvynės patriotas. Yra pats pasakęs, kad jam reikėjo gimti ne kunigu, o generolu. Tardomas saugumo, kunigas teigs, kad jau nuo 1945 m. sausio mėn. pradžios aktyviai dalyvavo partizaniniame judėjime. Tada pas kunigą atvyko DKR vadas Žalias Velnias su gal penkiolika partizanų. Jis papasakojo, kad yra vienas iš LLA apygardoje organizatorių Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės rajonuose, telkia naujus kovotojus ir pasiūlė jam būti Gegužinės, Žaslių vlsč., partizaninio judėjimo organizatoriumi. Kunigas sutiko. Savo artimiausiais pagalbininkais ir ryšininkais pasirinko bažnyčios vargonininką Juozą Dovydaitį-Gaidį (g.1891 m. Jonavos vlsč. Šilosėdų k.), klebonijos šeimininkę Eleną Pinkevičiūtę-Radastą (g. 1919 m. Jonavos vlsč. Skarulių k.), varpininką Bernardą Anuprevičių(g. 1906 m. Žaslių vlsč. Senkonių k.). Janina Penkauskienė-Kudelytė savo atsiminimuose teigė, kad tad Žalią Velnią iš Dienovydžio k. į Gegužinę atvedė jos teta Veronika Usevičiūtė.

Pasitaręs su buvusiu Bučiūnų k. seniūnu Stasiu Vaškevičiumi, kun. S. Rudžionis valsčiuje subūrė Jono Paulausko-Sūkurio (g. 1912 m. Gegužinės vlsč., Bučionių k.)

partizanų būrį. Buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Kartu su juo pas eigulio padėjėją Žentelį 15 būrio narių gavo ginklus. Apie tai S. Rudžionis raportavo 1945 m. vasario pabaigoje, apsilankius Gegužinėje Žaliam Velniui ir dar aštuoniems vadams. Jau balandžio mėn. susibūrė buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio Antano Vaškevičiaus-Svyruonėlio (g. 1916 m. Gegužinės vlsč. Bučionių k.) būrys. 1945 04 26 Žalio Velnio įsakymu Nr. 13 numatė, kad karo atveju Vėjo batalionas staigiu smūgiu turi perimti Kaišiadorių valsčiaus administravimą. Gegužės 5-tąją Žalias Velnias su štabo viršininku Piliakalniu, štabo ryšininku Riteriu, l-ojo bataliono vadu Kariūnu ir dar aštuoniais partizanais vėl apsilanko Gegužinės klebonijoje, čia vyksta štabo posėdis. Kunigas informuoja apie Svyruonėlio būrio veiklą. Susitarta leisti laikraštį, o jo redaktoriumi numatė pasikviesti Keižionių (Upninkų vlsč.) pradinės mokyklos mokytoją Gandą. Lapkričio mėn. Žalio Velnio vizitas Gegužinės klebonijoje buvo trumpalaikis: pasigirdus šūviams, partizanai pasitraukė. Vytauto Pavasario namuose buvo nukauti du raudonarmiečiai - karininkas ir kareivis. Nors V. Pavasaris partizaniniame sąjūdyje nedalyvavo, jis dešimtmetį iškalėjo Vorkutos lageryje.

Jau tą patį gegužės mėn. per centro ryšininką Bronių Paulauską-Žilvytį kun. S. Rudžionis sužinojo, kad yra paskirtas bataliono vadu. Buvo įsakyta pertvarkyti partizaninį judėjimą pagal armijos struktūras, perduotos LLA 5- os apylinkės instrukcijos. Antrasis batalionas tada susidėjo iš keturių būrių: Jono Paulausko-Sūkurio, Antano Vaškevičiaus-Svyruonėlio, Jono Daškevičiaus-Papūgos ir Prano Jaromsko-Perkūno. Tą patį mėnesį Jonas Daškevičius-Papūga buvo paskirtas III rajono vadu, o partizanus ginkluotai kovai organizavo Dzimidavičius-Klevas. Gegužės pabaigoje kun. S. Rudžioniui lieka 4 org. kuopos: Bučionių (vadas J. Paulauskas-Sūkurys), Dubelių (vadas Perkūnas), Kaspariškių ir Silonių (vadas Jurginas).

Veiklai vykdyti, Steponas Rudžionis pasitelkė kunigus Petrą Valatką iš Paparčių, Zenoną Baužį iš Kernavės, Ažubalį-Dobilą iš Musninkų, Liudviką Puzoną iš Čiobiškio, Kazimierą Tutkų iš Upninkų, Joną Žvinį iš Vilūnų, taip pat Antaną Karnuševičių iš Gegužinės, Petrą Časą iš Užuguoščio (Kruonio vlsč.), Stefą Miknevičiūtę-Audrą iš Antanaičių k., Stefą Ašakaitę-Jurginą iš Dienovydžiųk., Stasę Sedlevičiūtę-Vyšnią, Joaną Šerelytę iš Naravų k., Janiną Suslavičiūtę iš Jačiūnų k.

1945 m. birželio gruodžio mėn. laikotarpis partizanams buvo sunkus. Pasibaigus karui, kareiviai šukuoja apylinkes, verbuoja svyruojančius

gyventojus, siunčia išdavikus ir seklius. Vien per šį laikotarpį buvo sunaikinti ar išblaškyti 21 DKA partizanų būriai, žuvo virš 100 partizanų, 8 būriai legalizavosi. Remdamiesi užverbuoto ryšininko „Dovydaičio" (agent. slp.) žiniomis, kareiviai birželio 27 d. blokavo Rusių, Bučionių, Gegužinės, Tartoko, Antanaičių k. Išaiškinti 3 bunkeriai. Koordinuoti partizanų veiklą kun. Steponui Rudžioniui buvo vis sunkiau. Liepos 8 d. rusai surado du štabo bunkerius Pajautiškių k. (Žaslių vlsč.) Tuo metu viename iš jų buvo apygardos štabo viršininkas A. Zapkus-Piliakalnis ir kun. S. Rudžionis-Vėjas. Jiems pavyko išsigelbėti, bet žuvo Jonas Žvirblis-Dagilis - štabo narys, kontržvalgybos viršininkas. Tačiau kareiviai nesurado trečiojo bunkerio, kuriame buvo kai kurie dokumentai, rašomoji mašinėlė, todėl štabo veikla tęsėsi.

1945 10 10 netoli Gegužinės, Leonavos miške, buvo surengtas partizanų būrių vadų susirinkimas, kuris buvo vėliau pratęstas Gegužinės klebonijoje. Žalias Velnias informavo apie būsimą sukilimą, kuris turėjo įvykti 1946 m. vasario mėn.

1945 m. lapkričio mėn. kun. S. Rudžionis buvo paskirtas apygardos administracijos viršininku. Po Lietuvos išlaisvinimo jis turėjo organizuoti civilinę ir karinę valdžią, ieškoti kandidatų apskričių viršininkų, valsčių seniūnų pareigoms.

Tačiau 1946 01 25 Gegužinėje pasirodė kareivių būriai. Jie krečia sodybas, tačiau ypač uoliai darbuojasi klebonijoje. Naršomas gyvenamas namas, ūkio pastatai. Kitą dieną kunigas suimamas. Steponas Rudžionis atsisako atsakinėti į klausimus, nebijo jų grasinių. Tačiau išsiduoda klebonijos šeimininkė Elena Pinkevičiūtė-Radasta, prasitaria, kad bažnyčioje yra paslėpusi dokumentus. Kareiviai čia randa partizaninį archyvą, iš kurio sužinojo apie 97 LLA narius. Klebonas vėl tardomas, suimami iš viso 86 asmenys, iš kurių 62 pareiškiami kaltinimai, o tardymų metu išaiškėja dar 67 rėmėjai. Kleboną suėmė sausio 28 d., o jau po dviejų dienų užrašomi pirmieji jo parodymai.

Suimtas kunigas neslepia savo priešiškų okupantams pažiūrų. Sako, kad aktyvią kovą pradėjęs prieš metus, dėl savo pasirinkimo nesigaili. Buvo nuteistas ilgus metus kalėti, tačiau 1948 m. sausio 2 d. mirė Vorkutos lageryje, eidamas šešiasdešimtuosius metus.

Atgimimo metu Kaišiadorių rajono taryba Šilonių pagrindinei mokyklai suteikė pedagogo, partizano ir rašytojo, mokytojavusio Grabučiškių, Gegužinės, Žiežmarių, Zūbiškių (dabar - Šilonių) mokyklose, Konstantino Bajerčiaus vardą

Konstantinas Bajerčius gimė 1903 10 24 Plokščių vlsč. Pajotijų k. Augo Šakiuose tarp kitų devynių brolių ir seserų. Jurbarke baigęs „Saulės" gimnaziją, pasirinko mokytojo specialybę. Dirbo Juodkėnų ir Žindaičių pradžios mokyklose (Jurbarko vlsč.), mokytojavo pakaunėje, Kaišiadorių, Žaslių, Žiežmarių vlsč. mokyklose. Buvo mylimas pedagogas, kūrybiškai skiepijęs mokiniams meilę Tėvynei ir gimtajai kalbai.

Nuo 1930 m. Konstantinas Bajerčius Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo filologiją, pedagogiką Dirbdamas ir studijuodamas bandė ir literato plunksną - parašė ir išleido poezijos knygeles vaikams: „Laukų barškučiai", „Saulėtekis", „Spindulėliai", „Namuose ir giriose", „Zuikių žemėje", „Nugirstos šnekos", „Iš pasakų krašto". 1939 metais apsigyveno Alytuje. 1941 m. rudenį pradėjo dirbti Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju.

Lietuvą vėl okupavus sovietams, stojo į rezistentų gretas. Kartu su kunigu Povilu Šliumpa-Partenijumi ir kitais įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją vadovavo patriotinei jaunimo pasipriešinimo grupei. Organizavo platų partizanų rėmėjų tinklą per kurį laisvės kovotojus pasiekdavo radijo technika ir sanitarijos reikmenys, žvalgybos duomenys ir kt., buvo platinama partizanų spauda.

Būdamas sumanus ir turėdamas daug pažinčių Konstantinas Bajerčius talkino koordinuojant ryšius tarp atskirų partizanų būrių ir junginių. Per jį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp Dzūkų grupės ir Dzūkų rinktinės, kurios vėliau susijungė į Lietuvos partizanų Dainavos apygardą.

1946 04 23 vykusiame partizanų sąskrydyje vieninteliam Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui, kaip inteligentijos atstovui, patikėta pasirašyti Pietų Lietuvos partizanų vadų deklaraciją.

1950 m. Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Sergijus Staniškis-Viltis savo raporte LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui rašė, kad „...aukštesniųjų partizanų vadų pasitarimuose atsiradus priešingumams, K. Bajerčius savo autoritetu ir sumanumu rasdavo išeitį priešingumams išvengti. Tai buvo išsimokslinęs, pasiaukojęs, narsus ir ryžtingas laisvės kovotojas, kuris viską kas žmogui brangu žemėje, paaukojo Lietuvai Tėvynei".

1946 m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo sunaikinta, jos vadovai suimti. Gruodžio 6 dieną suimtą Konstantiną Bajerčių-Garibaldį tardė ir kankino Alytaus MGB kalėjime. Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų Garibaldis po dviejų dienų mirė kameroje. Suklastoję mirties liudijimą neva mokytojas mirė nuo girtumo, emgėbistai jo lavoną užkasė iki šiol nesurastoje vietoje.

1947 m. pradžioje jo žmonai Magdalenai saugumo darbuotojai grąžino tik vyro žiedą paskutinį atlyginimą ir portfelį. 1950 06 01 Pietų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sprendimu Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 11 20 dekretu Nr. 1458 K. Bajerčiui-Garibaldžiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). Tų pačių metų gruodžio 17 d. Pasipriešinimo dalyvių komisija jam suteikė kario savanorio statusą (po mirties). 1998 05 13 KAM įsakymu Nr. 879 K. Bajerčiui-Garibaldžiui suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).

Gimiau 1921 12 26 Rusių k. Mano tėvai Motiejus Bauša ir Ona Matačiūnaitė -šviesūs, garbingi ir pasiturintys kaimo ūkininkai. Augome keturi vaikai. Aš - vyriausia, gimusi šventojo kankinio Stepono antrąją Kalėdų dieną, todėl buvau pavadinta jo garbei Stefanija. Šio šventojo kankinystės keliais teko vaikščioti ir pačiai. Tikėjimas Dievu mane stiprino ir palaikė, tik jo dėka sulaukiau tokio gražaus amžiaus.

Savo gyvenimą sujungiau su tokiu pat šviesiu, garbingu žmogumi Bronislovu Krilavičiumi (g. 1919 m.), buvusiu Lietuvos kariu savanoriu, vėliau - DKA partizanu. Su juo buvau ir varge, ir džiaugsme iki pat jo paskutinių gyvenimo valandų.

1944-aisiais, vėl užėjus „raudonajam tvanui", mano vyras vienas iš pirmųjų tapo Žalio Velnio būrio partizanu. Pats Žalias Velnias, lankydamasis Šilonyse pas mano dėdę Aleksandrą Matačiūną, Bronislovą pašnekino, pakvietė į savo „skrajojantį būrį". Jo pagrindu vėliau ir susikūrė DKA. Ji pradėjo veikti 1944-ųjų liepą, vos į Vilniaus kraštą įžengus Sovietų armijai. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje Kaugonių k. susirinkę būrių vadai nutarė atskirus būrius sujungti į rinktinę. 1945 metais mano vyras davė priesaiką, gavo ginklą ir slapyvardį - Liepa. Jo gimtinės sodyboje buvo didelis sodas su liepomis. O gal todėl, kad labai mėgo dainą „Palinko liepa šalia kelio". Bronislovas buvo narsus, taikliai šaudė, bet kartu buvo ir labai jausmingas. Mėgo poeziją, pats rašė eilėraščius. Iš lagerio parsivežė tris storus sąsiuvinius eilėraščių, politkalinių tautosakos. Tų pačių metų balandžio mėnesį Kaugonių miške jis gavo pirmąjį kovos krikštą: partizanai susikovė su sovietų kariuomene. Kaip pasakojo vyras, nors buvo diena, o buvo tamsu, kaip naktį. Gaudė ginklai, nuo medžių krito lapai kaip rudenį. Žuvo daug partizanų. Daug išguldė priešų. Ne kartą esu gavusi pranešimų, kad jis žuvęs. Turėjau glaudų ryšį su jo būrio partizanais: Motiejumi Rudžiu-Lazdynu, Bernardu Arbočium-Liepsnele, kuris ir dabar su žmona Danute mane aplanko, dukra Laimute, žentu Vincu, vaikaite Deimante. Mūsų kaimo kapinaitėse palaidota jo mamytė, žuvusi nuo stribų rankos. Jaučiu ir kitų bendražygių dėmesį.

Bronislovas pasakojo, kad 1946 m. pavasarį po daugelio netekčių jis su Adolfo Kinderevičiaus-Jurgino būrio likusiais kovotojais Motiejum Rudžiu-Lazdynu, Bernardu Arbočium-Liepsnelė, Pranu Bulauka-Kumščiu, Adomu Matačiūnu-Diemedžiu, Motiejum Bulauka-Kolumbu persikėlė per Nerį į Musninkų vlsč. ir susijungė su Juozo Kudelio-Dobilo būriu.

1946 m. birželį jų stovyklą Darvydų-Lapšių miške apsupo NKVD kariuomenė ir vietiniai stribai. Spėjama, kad partizanai buvo išduoti. Bronislovas turėjo vokišką automatą. Vienas sužeistas kovos draugas susisprogdino rankine granata. Toks buvo jų garbės supratimas: geriau mirti garbingai, negu, neištvėrus kankinimų, išduoti kovos draugus. Tada sužeidė Motiejų Bulauką. Jam peršovė šlaunį, jis negalėjo eiti. O buvo stambus vyras. Bronislovas jį nešė pakaitom su Pranu Macijausku-Aitvaru. Karščiuojantį, be sąmonės šiaip taip išnešė į pamiškę. Aitvaras sugrįžo į mišką.

Toliau Motiejų tempė vienas Bronislovas. Šiaip taip atnešė į Juknonių k. Lapinskų sodyboje buvusį bunkerį. Pats Bronislovas suieškojo arklį, per Nerį draugą perkėlė į mūsų kaimą, Lisauskų sodyboje iškasė bunkerį. Iš Žaslių jam atvežė felčerį. Partizanas išgijo.

Buvau persekiojama, medžiojama ir aš. Stribai nuolat ateidavo į namus, gąsdindavo senutę motiną brolius, nors jaunėlis Mykolas jau buvo paimtas į armiją. Mūsų šeima buvo užrašyta išvežti. 1948 m. pavasarį ištrėmė vyro tėvą ir brolį. Aš slapsčiausi. Laukiau antrojo kūdikio. Buvau apsistojusi pas labai gerus žmones Katkevičius. Kartą nugirdau baimingą moterų pokalbį. Pasigriebiau kailinukus ir pasileidau į mišką. Maniau, geriau mirsiu, negu užtrauksiu žmonėms nelaimę. Tačiau senoji Katkevičienė pasivijo, apglėbė pečius ir grąžino į trobą. Ten ir gimė mūsų sūnus Eugenijus. 1950 m., taipogi slapstantis Širvintų rajone, pas, atrodo, patikimus ir gerai pažįstamus žmones, buvau areštuota ir nuvežta į Širvintas. Čia mane, vėl besilaukiančią kūdikio, tardė, mušė... Suimant stribas taip trenkė į dešinį smilkinį ir ausį, kad nukritau. Iš ausies pasipylė kraujas. Pamanęs, kad nebegyva, norėjo nušauti: neva aš priešinausi. Bet kitas stribas, vardu Griša, kuris pažinojo mūsų šeimą neleido. Taigi ir stribas stribui nelygu... Po teismo Širvintose patekau į Lukiškių kalėjimą. Nuteisė ketveriems metams už ryšius su partizanais ir „už pasų režimo pažeidinėjimą". Lukiškėse gimė sūnus Evaldas. Čia buvo daug nėščių, gimdžiusių kalėjimo ligoninėje moterų - partizanų žmonų, seserų ar rėmėjų. Pamenu mergytę, tesvėrusią pusantro kilogramo: veidelis susiraukšlėjęs kaip senutės. Jos mama, smulkutė, geraširdė moteris labai jaudinosi, kad neturi pieno... Dvi savaites maitinau ir savo sūnelį, ir tą mažytę kalinę... Mergytė atsigavo, moteris žadėjo ją pavadinti Stefanijos vardu.

1945 05 05-06 Žalias Velnias iš Gegužinės pašto paėmė telefoninę įrangą, antspaudus, blankus, palikęs raštelį, kad tai paimta partizanų reikmėms.

1945 06 23-24 Gegužinės, Bučionių, Kaspariškių k. vyko kariuomenės operacija. Ieškota ginklų, kariuomenės vengiančių jaunuolių, partizanų. Gegužinėje pas Vladą Padaigą rastas kulkosvaidis. Suimtas ūkininkas ir dar trys Bučionių kaimo gyventojai.

1945 11 05 Jurgino būrio kovotojai Šilonių miške susidūrė su kareiviais. Mūšio metu žuvo 4 partizanai.

1945 12 19 suimtos partizanų ryšininkės dvidešimtmetė Joana Šerelytė iš Naravų k. ir jos bendraamžė Janina Suslavičiūtė iš Jačiūnų k.

1945 12 29 buvo užpulta Zūbiškių spirito varykla. Paimta pinigų ir žaliavų. Užpuolimai vėl pasikartojo 1946 04 06 ir 1947 12 10.

1946 05 14 d. Bučionių kaime rasta slėptuvė. Kareiviai ją apsupo. Paaiškėjo, kad joje buvo partizanas, kuris nusišovė ir liko neatpažintas.

1946 06 15 kareiviai šukavo Šilonių mišką. Aptiko partizanų stovyklavietę. Budraus sargybinio dėka, partizanai išsisklaidė. Kareiviai stovyklavietėje rado tik sargybinio kūną 2 kulkosvaidžius, 3 automatus, 3 šautuvus, šovinių ir 11 granatų.

1948 05 01 Šilonių miške aptikti trys partizanai. Sunkiai sužeistas Stasys Taparauskas-Karžygys paimtas gyvas, kiti du pabėgo.

1948 05 13 legalizavosi partizanai Stasys Matačiūnas-Lazdynas, Antanas Grenda-Milžinas ir Antanina Matačiūnaitė.

1949-1950 m. žiemą slėptuvėje Širvintose kartu su buvusiu DKA štabo nariu Domu Matačiūnu-Diemedžiu ir Algirdu Lapinsku-Vėju slapstėsi partizanas Stasys Šimanskas iš Šilonių k.

1944-1962 m. buvo nuteisti ir kalėjo 84 Gegužinės krašto politiniai kaliniai, 7 jų žuvo lageriuose.

Musninkų vlsč. priklausė A rinktinės 1-ajam batalionui. Užnerio partizanai panoro jungtis su Žaslių vlsč. vyrais, Žalio Velnio valia jie kartu planavo kovos veiksmus. Tačiau tai buvo vienas iš pačių kovingiausių batalionų DKA. Čia, nuolat keisdamas buvimo vietą apsistodavo Žalio Velnio štabas. Žinomos šios štabą priglaudusios vietovės - Čiobiškis, Pigonys, Musninkai, Kaugonys, Dainava, Gegužinė. Užneryje dažniausiai apsistodavo rinktinės, o vėliau - apygardos štabas.

Tarp bataliono kuopų vadų paminėtini A. Petkevičius-Aguona, S. Kavaliauskas-Dobilas, V. Marcinauskas-Pluta, M. Mastauskas-Gandras, F. Bagdonavičius-Barsukas. 1-ojo bataliono vadu buvo P. Petkevičius-Dramblys iš Eiriogalos k., Žaslių vlsč.

1945 07 10 septynis Papūgos būrio partizanus prie Čiobiškio užpuolė kareivių būrys. Vietovė atvira - šalia tekanti Neris, nedidelis miškelis. Greitai bunkeryje žuvo kuopos vadas F. Bagdonavičius-Barsukas ir jo brolis Vytautas-Topolis. Jonas Daškevičius-Papūga, Antanas Šiška, Ąžuolas, Vyšnia ir Svajūnas pasitraukė į mišką. Užsimaskavo. Tačiau kareiviai eiti į miškelį nesiryžo. Po pusdienio vyrai nutarė išeiti, nes manė, kad NKVD kareiviai pasitraukė. Jonas su Antanu paliko ginklus ir persirengė valstiečių drabužiais. Dėl viso pikto, jei netyčiom stribus sutiktų. Tačiau pamiškėje jų laukė kareiviai. Bėgti nebuvo kur. Reikėjo perspėti miške likusius, kad jie pateko į pasalą. Jonas pradėjo bėgti. Pasigirdo šūvis, tačiau partizano kulka nelietė. Miške buvę viską suprato, o tuodu parvertė ant pamiškės žolės ir surišo rankas.

Teisė partizanus Ukmergėje. Laikraščiai trimitavo, kad suimti kraugeriai, užkietėję sovietų šalies priešai, patyrę užsienio žvalgybų šnipai. Būrio vadui J. Daškevičiui-Papūgai tada buvo aštuoniolika.

Mūsų šeima gyveno Rusių Rago kaime, prie pat Čiobiškio. Tėvai Jonas ir Elena užaugino 5 sūnus, iš kurių vyriausias Adomas (g. 1923 m.) buvo aktyvus partizanas. Nuo pirmųjų pokario dienų pritapo prie Vilko būrio ir buvo Žalio Velnio štabo apsaugoje.

Man gerai žinomi 1945 03 27 įvykiai Čiobiškio vaikų prieglaudoje, kur įvyko didelės kautynės. Jose dalyvavo ir mano brolis Adomas.

Tą dieną prieglaudoje buvo likę tik štabo apsaugos vyrai, nes Žalias Velnias, Piliakalnis ir Vilkas su reikalais buvo išvykę. Mūriniame pastate buvo įsitvirtinę Juozas Marcinauskas-Pluta, Stasys Misiūnas-Senis, Jonas Markulis-Vaiduoklis, Mykolas Tveraga-Aras, Česlovas Pavasaris-Milžinas, mano brolis Adomas Lapinskas-Uosis, Kazys Surmilavičius-Klevas, Klevelis ir ryšininkė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera.

Nuo pat ryto mano brolis su Kleveliu išėjo pas Adolfą Bagdonavičių - Klevelio giminaitį. Prie Neries pamatė slenkančius stribus. Vyrai pradėjo bėgti į Panerį, kad praneštų partizanams apie nelaimę. Stribai puolė paskui, apsupo. Klevelis pirmasis žuvo prie upės kranto augusio lazdyno. Brolis dar kurį laiką sėkmingai bėgo, paskui ėmė šlubuoti - matyt, sužeidė. Netikėtai prieš jį išdygo stribai su kulkosvaidžiais. Adomas metė kailinius ir sunkiai sužeistas šoko į ledinį vandenį. Taip ir neiškilo. Stribai paliko jo ir Klevelio kūnus, nes reikėjo pulti prieglaudoje užsibarikadavusius. Tik Velnio Išpera sugebėjo palikti pastatą, o Česlovas Pavasaris liko neaptiktas slėptuvėje perdengime, apkaltame dvigubu lentų sluoksniu. Nors stribai ir šaudė į lubas, tačiau partizanas liko gyvas. Žuvo Juozas Marcinauskas, Jonas Markulis-Vaiduoklis, Mykolas Tveraga. Stasys Misiūnas-Senis vėliau buvo paimtas gyvas.

Žmonės palaidojo Klevelį Čiobiškio kapinėse, sukalę neobliuotų lentų karstą.

Esu gimęs 1928 m., todėl gelbėjau partizanams jų sunkiame gyvenime. Su Albinu Bagdonavičiumi (jo du broliai žuvo mūsų apylinkėse) iš Rusių Rago k. kasėme jiems bunkerius miške prie Astraukos k. Nežinau, kokiu būdu apie tai sužinojo NKVD. Buvom suimti ir apkaltinti nebūtais dalykais. O štai ir sovietinė teisėtvarka: už bunkerių kasimą su Albinu gavome po 25 m. lagerio, dar 5 metus tremties ir 5 metus be teisės gyventi Tėvynėje. Viso po 35 metus. Tai įvyko 1951 07 15. Visa laimė, kad greitai mirė Stalinas. 1956 m. grįžau namo iš Džezkazgano lagerio Kazachstane. Pasakojo Kęstutis Lapinskas iš Rusių Rago k., Kęstutis Lapinskas 1998 m.

Julius Garbatavičius-Šaltis (g. 1914 m. Krapiliškių k., Musninkų vlsč.) žuvo netoli Pigašių k. Šiame kaime dabar likę tik trys sodybos. Laimei, suradome Praną Grinį (g. 1917 m.) su žmona, kurie padėjo mums nustatyti partizano žuvimo vietą. Jiedu gerai pažinojo partizaną, buvo netiesioginiai jo žūties liudininkai. 1944 m. rudenį Julius Garbatavičius kvietęs ir P. Grinį eiti į mišką ir su ginklu kovoti prieš raudonąją armiją. Buvo partizanų būrio vadu. Sako, buvo Julius aukštas, dvimetrinis milžinas, kaip ir Žalias Velnias, labai taikliai šaudė. Nelaimė įvykio apie Kalėdas, 1945 m. gruodyje. Susišaudymas su rusų kareiviais truko apie tris valandas. Pasibaigus šoviniams, partizanas nusišovė. Žuvusįjį nuvežė į Musninkus, pasityčiodami atrėmė į lauke sukrautą šiaudų stirtą, paskui numetė ant šventoriaus.

Vėliau Juliaus žmoną su dukterimis Aldona ir Liucija išvežė į Sibirą. Sūnus Vytautas liko Lietuvoje pas Bagdonus. Ištremtosios sugrįžo tik 1956 m. ir apsigyveno Kaune.

Vileikiškių pagrindinės mokyklos kraštotyrininkai dar 1993 m. sumanė pastatyti šalia mokyklos partizanui paminklą. Apklausė tų įvykių liudytojus, surado partizano šeimą, surengė akciją lėšų surinkimui kukliam paminklui pastatyti. Jau birželio 13 d., minint Juodojo kaspino dieną, atvyko J. Garbatavičiaus artimieji, paminklą pašventinome. Dabar čia moksleiviai kasmet pamini tuos kraupius įvykius, prižiūri kapą.

Vileikiškių pagrindinės mokyklos moksleiviai, vadovaujami istorijos vyr. mokytojo Vladislovo Kazlausko, surinko duomenis apie Musninkų apylinkėse žuvusius partizanus, pokario metų įvykius, dabartines aktualijas.

Musninkuose išlikę trys pastatai, kuriuose buvo kankinami gyventojai. Miestelio centre stovi raudonų plytų namas, kuriame vyko tardymai, gyveno NKVD tardytojai Chiminas ir Batalovas, vėliau - milicijos viršininkas Ryžkovas. Kitu du pastatai yra Gelvonų gatvėje. Viename jų, dabar priklausančiame mokyklai, nuo seno buvo kalėjimas, o pokaryje - NKVD areštinė. Kitas priklausė Jonui Bareika, tačiau šeimininkams pasitraukus į Vakarus, įsikūrė stribai. Visi žuvę Musninkų stribai buvo laidojami miestelio kapinėse, jiems buvo pastatytas paminklas. Iš jo įrašo galime nustatyti žuvusių stribų, kurie patys žudė ir kankino žmones, pavardes: Edvardas Baronas, Česlovas Cesiūnas, Adolfas Motiejūnas, Jonas Zdanauskas, Juozas Mečkauskas, Vladas Stankevičius, Jonas Janušis, Juozas Dimševičius, Juozas Zdanauskas. Žinoma, tai tik dešimtadalis tų, kurie sunkiais pokario metais išdavė Tėvynę ir artimą.

Pigonių k. moksleiviai sužinojo apie DKR vado pavaduotojo Juozo Norkaus gyvenimą. Jau 1989 m. buvęs tremtinys Juozas Motiejūnas savo lėšomis pastatė juodo granito paminklą, įrašydamas žodžius: „JUOZAS / NORKUS / MOKYTOJAS PARTIZANAS/ ŽUVĿS 1945.03.14".

1944 12 08 netoli Prienų ežero įvyko žiaurus J. Norkaus-Keršto būrio partizanų kautynės su dviem šimtais kareivių ir stribų. Tada žuvo Narvydiškių k. vyrai: Vytautas Rinkevičius (g. 1919 m.), partizanavęs nuo 1944 m. spalio mėn., Vytautas Naidzinavičius-Barzdyla (g. 1920 m.), partizanas nuo 1944 m. pabaigos, Stasys Šatas (g. 1923 m.). Jie artimųjų rūpesčiu palaidoti Pigašių k. kapinaitėse, stovi kuklus paminklas su žuvusiųjų pavardėmis, vardai su įrašu: „ŽUVO 1944 M. UŽ TĖVYNĿ". Tada kartu su jais mūšyje žuvo dar keturi partizanai, iš jų - du vokiečiai. Jie buvo palaidoti mūšio vietoje, tačiau paminklo čia amžiną poilsį radusiems partizanams nėra.

1945 m. vasario mėn. naktį iš 4 d. į 5-ąją didelis partizanų būrys buvo Pigonių k. Sužinoję apie tai stribai apsupo kaimą. Tada mūšyje žuvo Žalio Velnio žmona Ona Misiūnienė, trys partizanai buvo sužeisti. Sako, per susišaudymą net 9 stribai buvo nukauti, tačiau jų vadas Petras Stankevičius pasislėpė ir liko gyvas. Jis parbėgo į Musninkus ir sušaukė NKVD kariuomenę ne tik iš Musninkų, bet ir iš Širvintų kitų garnizonų. Ir kai apie du šimtus kareivių vasario 6-ąją sugrįžo į mūšio vietą nieko nerado. Kareiviai pasuko atgal į Širvintas Vindeikių ir Družių kaimų kryptimi. Deja, Vindeikių k. partizanų būrio vado Juozo Naraškevičiaus-Šerno namuose ilsėjosi jis pats su dar keturiais partizanais: Česlovu Aniukščiu-Karveliu (g. 1923 m.), Ignu Adomavičiumi-Tauru (g. apie 1915 m.), Juozu Naraškevičiumi (g. 1921 m.), Petru Bereznausku-Liūtu (g. 1922 m. Kaimynėlių k.). Buvo didelė šlapdriba, vyrai manė, kad jų pėdsakų niekas nepastebės. Mūšyje visi partizanai žuvo. Ilgai jų kūnai buvo išniekinti Vindeikių mokyklos kieme. Tik Emilijos Jankūnaitės pastangomis Musninkų NKVD viršininkas Chiminas leido žuvusiuosius palaidoti. Rusių Rago kaime, prie Neries upės, yra atminimo ženklas vietoje, kur 1945 03 27 kautynėse žuvo 5-osios LLA l-ojo bataliono vadas Kazimiero Surmilavičius-Klevelio ir Neryje nuskendusio partizano Adomo Lapinsko-Uosio atminimui. 2002 m. Ustronės k., Bagdonavičių sodyboje, pastatytas atminimo ženklas čia gyvenusių partizanų Felikso bei Albino Bagdonavičių, bei jų tėvų - partizanu ryšininkų ir rėmėjų Alekso ir Karolinos Bagdonavičių atminimui. Pamusių k. 1990 m. Alfonsas Balsevičius pastatė paminklą šio kaimo gyventojų, nukentėjusių sovietines okupacijos metu, atminimui.

Buvusiame Darvydų kaime 2002 m. pastatytas atminimo ženklas 1946 06 06 kautynėse Darvydų miške žuvusių partizanų Stasio Jakučiūno-Jėgos, Jono Lisausko-Katino ir Vaclovo Morkūno-Šarūno atminimui. Juknonių k., slaptose partizanų kapinaitėse - atminimo kryželis ant nežinomo partizano kapo, čia palaidoti žuvę partizanai Martynas Lisauskas-Žaibas, Simas Matačiūnas-Vėjas, Andrius Trakimas-Uogienojus. Atminimo lenta sodyboje Labūnavos kaime informuoja, kad čia pirmuosius kovų už laisvę žygius planavo Žalias Velnias ir jo artimiausi bendražygiai. Žvagakalnio k., Elenos Bulaukienes namo kieme, 1990 06 07 pastatytas tautodailininko Donato Gediminsko sukurtas kryžius Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo atminimui.

Gimiau 1928 m. Rusių Rago k., Musninkų vlsč. Į mišką išėjome trys broliai. Feliksas (g. 1918 m.) buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, mokomojoje kuopoje, todėl jau 1944 m. vasarą Žalias Velnias paskyrė jį būrio vadu, jis pasirinko Barsuko slapyvardį. Vytautas (g. 1922 m.) tampa Topoliu ir tarnauja štabe raštininku. Jis buvo mokęsis aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, karo metu dirbo Musninkų parduotuvės vedėju. 1944 m. liepos mėn. grįžo namo. Tada dar mokiausi Čiobiškio progimnazijoje, 1944 m. man buvo šešiolika, mačiau žiaurią kovą su okupantais. Žuvus broliams, pasirinkau Vingio slapyvardį ir buvau priskirtas prie Česlovo Tveragos-Vilko kuopos. Mokyklos direktoriumi buvo Juozas Četrauskas nuo Pabaisko, partizanų rėmėjas. 1944 m. lapkritį per mane ir dar vieną mokinį siuntė žinią perspėti partizanus, kad į Čiobiškį atžygiuoja daug kareivių. Bėgdamas namo, pakliuvau stribams, jie parsivedė mane atgal į miestelį, įmetė į daboklę. Greitai direktorius ištraukė mane iš daboklės, įrodęs stribams, kad esame moksleiviai, pavojaus santvarkai nekeliame. Tada sovietinė propaganda Čiobiškį vadino „banditų sostine".

Norėčiau papasakoti apie DKA partizanų kovos epizodus, kurie mažiausiai buvo aprašyti.

Esu girdėjęs, kad dar 1944 m. birželyje Žalias Velnias su draugais Kaugonių stotyje gražumu ir jėga gaudavo iš besitraukiančių vokiečių ginklų. Vietinis bendražygis Andrius Petkevičius, vėliau pasirinkęs Aguonos slapyvardį, juos slėpė Kaugonių miške. Andrius buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, galėjo vadovauti būriui, todėl Žalias Velnias su keliais kitais bendražygiais persikėlė per Nerį ir pradėjo veikti Musninkų vlsč. Jau 1944 07 14 Musninkuose pasirodė raudonosios armijos daliniai. Prasidėjo represijos, jaunų žmonių gaudymai į sovietinę kariuomenę. Čia praėjo garbingiausi Žalio Velnio kovos prieš okupantus puslapiai.

1945 m. vasario mėn. Žalias Velnias su grupe vyrų stovyklavo Pigonių k., Musninkų vlsč. Vasario 4 d. grįžo iš Vilniaus KGB paleista tada jau ėjusio vado pavaduotojo pareigas Žalio Velnio žmona Onutė Misiūnienė. Atėjo į sodybą, kur buvo Žalias Velnias su 9 vyrais. Stribai arba sekė Onutę, arba gavo pranešimą, nes jau kitos dienos ryte atvykę devyni stribai užpuolė sodybą. Aštuoni stribai buvo sunaikinti, tačiau žuvo Ona Misiūnienė, trys partizanai buvo sužeisti. Liko gyvas tik pats žiauriausias stribas Petras Stankevičius, pasislėpęs paruoštuose šuliniui rentiniuose. Parbėgęs į Musninkus, pranešė vietos ir Širvintų garnizonams, surinko stribų likučius ir patraukė į Pigonių k. Nieko ten neradę, grįžo atgal jau kitu keliu. Prie Vindeikių k. stovyklavo penki Juozo Naraškevičiaus-Šerno partizanai. Nelygioje kovoje visi jie buvo nukauti. Pasakojama, kad vienas iš jų sužeistas norėjo pasiduoti, tačiau stribai jį subadė durtuvais...

1945 m. gegužės pradžioje mano broliai su Česlovu Tveraga-Vilku išsikasė bunkerį prie Musės upelio. Į ją patekti buvo galima tik nuo upelio pusės. Vietovė

apaugusi karklais ir alksniais, atrodė saugi, gerai užmaskuota. Netoliese buvo partizanų štabo ginklų sandėlis, kitos slėptuvės. Liepos 10 d. turėjau nunešti broliams maisto, bet negalėjau ryžtis, nes apylinkėse buvo daug kareivių. Apie 12 val. arkliu išjojau Čiobiškio link apsižvalgyti. Iš krūmų stebėjau, kaip pasirodė didelis kareivių būrys. Greitai parjojau namo, ketinimus nunešti maisto atidėjau kitai dienai. Buvo neramu. Norėjau eiti grėbti šieno, bet prie trobos pasirodė kareiviai. Greitai jie mane nusivedė prie upelio, kur stovėjo stribų viršininkas Chiminas ir jo pavaduotojas Gudanovičius. Pamačiau, kad brolio bunkerio pusėje stovėjo dvi galvas užsidengusios moteriškės, o kareiviai buvo su šunimis ir metaliniais strypais badė žemę. Stribų vadas grasino mane nušauti, jei neparodysiu konkrečios bunkerio vietos, aš viską neigiau. Tada klausinėjo apie brolius, kur jie yra ir ką veikia. Supratau, kad bunkeris ir partizanai buvo išduoti, nors konkrečios vietos stribai gal ir nežinojo. Atvedė mano tėvelio brolį Stasį Bagdonavičių, tardė abu, ieškodami mūsų kalbose nesutapimų. Staiga pasigirdo automatų serijos, sprogo granata. Viskas vyko labai greitai, stribų ir kareivių buvo labai daug. Pamačiau, kad broliai jau iš bunkerio ištraukti. Feliksas dar buvo gyvas, retkarčiais sudejuodavo, o Vytautas nejudėjo, jo kūnas buvo sudraskytas, ranka nutraukta. Šalia stovėjo gyvas Česlovas Tveraga-Vilkas, vienais apatiniais baltiniais, kruvina koja. Po poros valandų su vežimu atvažiavo atvarytas kaimynas Adomas Drumstas, liepė man padėti įkelti į vežimą žuvusius brolius. Nežinojo, ar dar bunkeryje kas nors yra, todėl liepė man lįsti į slėptuvę. įlindau, o kai akys apsiprato su tamsa, pamačiau, kad nieko nėra. Ten buvo tik daug kraujo ir Felikso pistoletas. Bandžiau jį paslėpti. Kad žuvusieji mano broliai, neprisipažinau ir toliau. Sunku, nežmoniškai sunku tada buvo, nes man nebuvo ir septyniolikos... Tiesioginių

įrodymų, kad broliams padėjau, stribai neturėjo, todėl tą kartą nesuėmė.

Brolių kūnus nuvežė į Čiobiškį ir numetė. Jie ten gulėjo kelias dienas, paskui stribai rengėsi juos sumesti į Nerį. Tik B. Pulkauninko ir J. Sakalausko prašomi stribai leido brolius palaidoti kapinėse. Žuvusiųjų atminimui Čiobiškyje pastatytas antkapinis paminklas su įrašu: „Tragiškai žuvę Feliksas (1920-1945), Vytautas (1918-1945) Bagdonavičiai".

Žuvus tiems, kurie įruošė bunkerius prie Musės upelio ginklams slėpti, telikau vienas tai žinantis. Praėjus kiek laiko, aprimus stribų ir kareivių siautėjimui, ginklus pamažu perdaviau Vaclovui Drumstui-Karabinui, Vytautu Lapinskui-Beržui ir kitiems partizanams.

Ankstų 1946 m. birželio 6-osios rytą dar saulei tekant, buvo užpultas Darvydų miške, Gelovnų vlsč., Juozo Kudelio-Dobilo 22 partizanų būrys. Sako, buvo Darvydų k. gyventojo L. Šimansko susekti ir išduoti. Netikėtai užpulti, partizanai spėjo susiorientuoti, pasinaudoję Prano Macijausko-Aitvaro išradingumu, tačiau žuvo 4 vyrai: Jonas Lisauskas-Katinas, Stasys Jakučiūnas-Gandras, buvęs Rusių Rago k. batsiuvys, Vaclovas Morkūnas iš Morkūnų k. Ketvirtojo žuvusiojo pavardės neprisimenu. Motiejus Bulauka-Kolumbas šiame mūšyje buvo sužeistas, tačiau su P. Macijausku sugebėjo pasitraukti. Žuvusieji buvo nuvežti prie Gelvonų valsčiaus pastato ir numesti. Vėliau prie kapinių užkasti, bet dabar jokio atminimo ženklo nėra. Išdavikas L. Šimanskas buvo pakartas...

1948 05 22 išlindęs iš bunkerio sužinojau, kad tremiama į Sibirą mūsų šeima. Pastebėjau grupę stribų, kurie, deja, pamatė ir mane. Rėkė sustoti, tačiau aš pradėjau bėgti. Prapliupus automatams, griuvau į griovį. Jie, matyt, pamanė, kad mane nušovė, net gandai apie mano žūtį Čiobiškyje pasklido. Pasitaręs su Dobilu, nutariau slapstytis. Buvo laikas, kai partizaninis judėjimas blėso, KGB persekiojo dieną ir naktį. Štai Janionių k. pasirodė žmogus, prašęs surasti mane, nes sakėsi ir jis slapstosi. Širvintų karinis komisariatas siuntė į namus šaukimus tarnybai sovietinėje armijoje, tarsi nieko apie mano partizanavimą nežinotų. 1950 m. apylinkėse buvo tik mes su Vytautu Freideriu, nes suėmė jo brolį Praną. Tada užmezgėme ryšius su Adomu Matačiūnu-Diemedžiu, nes jis jau liko vienas. Sueidavome, pasikalbėdavome. 1950-1951 m. žiemą su Vytautu praleidome bunkeryje

miške sunkiomis sąlygomis. Kartą pavasarį išėjau pas Adomą Matačiūną-Diemedį. Jie buvo likę trys vyrai. Melnytėlės vnk., prie Neries kranto, turėjo bunkerį. Čia stovėjo tik viena Edvardo ir Jono Lapinskų sodyba. Jono sūnus Adomas-Uosis buvo žuvęs, kitas sūnus Algirdas partizanavo. Gegužės 13 d. pas Lapinskus atėjo Astruvkos k. gyventojas J. Gaigalas, kuris, sako, buvo išdavęs partizanus P. Macijauską ir V. Žitkevičių. Įtariu, kad jis ir mus sekė. Laimei, kad tuo metu Diemedis su A. Lapinsku buvo išėjęs pas Aniceto Juknio-Kranto vyrus pasiimti žadėtų ginklų ir šaudmenų. Naktį išėjau pas V. Freiderį kviesti į bunkerį, bet jo neradau. Buvau be ginklo, kadangi Diemedis su draugu išeidami mūsų ginklus išsinešė. Visą gegužės 14-osios dieną praleidau miške, o nakčiai grįžau į bunkerį.

Gegužės 15-osios anksti ryte man būnant bunkeryje, išgirdau žingsnius ir rusiškai kalbant. Buvo strypais badoma žemė. Prisiglaudžiau prie sienos, kad strypas manęs nekliudytų. Kareiviai surado bunkerio dangtį. Jį nukėlę, lipti į vidų niekas nesiryžo, buvo pasiūlyta bunkeryje esantiems pasiduoti. Nežinojo, kad tamsoje sėdžiu vienas, neginkluotas. Papliupo automato serijos, o aš laukiau įskriejančios granatos. Žinoma, būčiau turėjęs ginklą, tai kovočiau iki galo. O granatos laukiau dėl to, kad galėčiau ją išmesti atgal ir iškeliauti į dausas kartu su stribu. Pasipylė automato serijos, pradėjo ardyti bunkerio lubas. Viena kulka kliudė mano koją. Ieškojau išeities, tačiau supratau, kad jos nėra. Po kurio laiko pasidaviau, o išlipęs iš bunkerio pamačiau gal 40 stribų. Kadangi buvau su barzda, tai išlipusiam surišo rankas, pradėjo rauti plaukus ir barzdą. Tik Gelvonų MGB viršininko pavaduotojas Kontautas dėl to, kad nerado ginklo, liepė pasitraukti, sakydamas, kad man teismas paskirs tai, ko nusipelniau. Bet su stora lazda mušti pradėjo Širvintų MGB viršininko pavaduotojas Jemeljinas. Klausinėjo, kur draugai, sumušę dar apstumdė, paskui surištą apjuosė virve, ant galvos uždėjo apsiaustą ir vienas stribas laikė už virvės galo. Nematant kelio, vedė mane Čiobiškio link. Likus iki miestelio gal 3 km, ten laukė kariškas sunkvežimis. įmetė į jį, uždengė apsiaustu. Su stribais iš miško išėjo ir bunkerį išdavęs Gaigalas.

Gelvonuose buvo ypač žiaurus stribas Kastantas Kupčiūnas, išsitarnavęs net leitenanto laipsnį. Jis Aleksandravos k. peršovė Matačiūną o sužeistą užmušė lazda. Jo sūnų, gal 12 m. bernioką, vijosi ir miške peršovė, palikęs ten mirti. Surado vaiko kūną jau pradėjusį irti. Dukrą taip pat peršovė, vežant į ligoninę mergina mirė. Apie stribą Petrą Stankevičių ir jo piktadarystes visi žinojo...

Tuo pačiu metu buvo suimti mūsų ryšininkai ir rėmėjai Stasys bei Antanas Sapitavičiai, Jonas Lapinskas ir jo sūnus Kęstutis. Mane tardė Čiobiškyje, po dviejų dienų išvežė į Ukmergę. Tačiau ir ten ruošiausi pabėgimui. Deja, nesuspėjau, nes buvau išvežtas į Vilnių. Patekau Lukiškių kalėjime į bendrą 30 asmenų kamerą bet greitai buvau perkeltas į vienutę, kur buvome 4 kaliniai. Kalėjimas perpildytas. Tardė naktimis, neleido miegoti, kankinamųjų garsai varė iš proto.

Laukė ilgi lagerių ir tremties metai. 1952 m. nuteisė 25 m. kalėti. Išleistas iš Igarkos lagerio 28-erių metų amžiaus buvau jau invalidas. Po trejų metų grįžau į Lietuvą kur po ilgos tremties buvo sugrįžę ir mano tėvai.

Grįžęs iš lagerio sužinojau apie Vytauto Freiderio-Čigoniuko žuvimą. Jo brolis Bronius pasakojo, kad 1951 ar 1952 m. jį miegantį po eglutėmis aptiko eigulys Jonas Markevičius ir iš medžioklinio šautuvo nušovė. Apie savo didelį nuopelną okupantu tarnas pranešė Musninkų stribams, kurie Čigoniuko kūną išsivežė, paskui įmetė į duobę Pakalnio sodyboje, Atminties g. Musninkuose.

Melas apie mano brolius buvo skleidžiamas per visą sovietinę okupaciją, iki pat atgimimo laikų. Jau 1988 07 26 numeryje Širvintų rajono laikraštis „Lenino vėliava" išspausdino R. Paulausko, buvusio Musninkų milicininko pasakoj imą apie pokario kovas. Pažymėta, kad priešinosi „įvairaus plauko buržuazinės Lietuvos valdininkai". Lyg tai brolių bunkerį atrado šaunusis „liaudies gynėjas" Stasys Renkauskas, atsitiktinai užkliudęs pušelę, pasodintą jo angoje. Taip norėta nuslėpti išdavystė, nes bunkeris buvo prie pat upės, jokių pušelių ten neaugo, o patekti į jį buvo galima tik iš upės. Bunkerio ieškojo didelis būrys kareivių ir stribų. Tame straipsnyje juodinami partizanai Vytautas Naraškevičius, Julius Garbatavičius. Buvo bandyta apjuodinti ir Česlovo Tveragos-Vilko atminimą, prasimant, kad ir jis ragino brolius pasiduoti. Juk jį patį okupantai žiauriai kankino, nuteisė mirtimi ir sušaudė. Tik dabar aiškėja tiesa apie pokario metų įvykius Musninkų valsčiuje, pagerbiami žuvę ir pragarus praėję kovotojai, ryšininkai, rėmėjai. Aš važinėjau po apylinkes, ieškojau liudininkų, kad galėčiau teisingai aprašyti tuos įvykius. Negaliu sau atleisti, kad nespėjau į susitikimą su Pečiulaitiene, buvusio milicininko žmona, pamaldžia, dora moterimi. Jos vyras buvo pakankamai doras žmogus.

Gal moteris norėjo papasakoti apie partizanus, niekintus prie Birutės paminklo, gal apie kūnų užkasimo vietas. Nesuspėjau, moteris išėjo iš šio pasaulio su kažkokiomis paslaptimis. Tačiau su dešimtimis liudytojų susitikau, jų prisiminimus išklausiau.

Visas Musninkų valsčius Ukmergės apskrityje - tai ilga smėlėtosios Neries pakrantė. Čiobiškis, Smailiai, Spietiškės, Kaimynėliai, Kernavė... Tarp kalnelių subujoję miškeliai, lomelėse pradingusios trobelės gyvena kiekvieno čia gimusio širdyje. Ir dar srauni Neris, kurios kitoje pusėje kiek lygesnės Padalių, Budelių, Paparčių, Zūbiškių ir Gegužinės apylinkės, priklausę jau Kaišiadorių apskričiai.

Garsi Sipavičių iš Smailių k. giminė. Senelis - knygnešys, tėvas - Lietuvos savanoris. Todėl Jonas Sipavičius ir gavo iš valdžios 10 hektarų žemės jau Spietiškių kaime, kur ir parsivedė ten iš Zapyškio sau žmoną Valeriją Leokadiją Nacevičiūtę. Išaugino jiedu keturis vaikus: Ceciliją (g. 1915 m.), Stasį (g. 1917 m.), Aldoną Ireną (g. 1926 m.) ir Danutę (g. 1929 m.). Septynmetė Marytė mirė ligos pakirsta. Tėvas mirė dar 1940 - tais ir nesulaukė laikų, kurie jo žmonai ir vaikams atseikės išbandymų ir nelaimių su kaupu.

Aldona, iki rusams sugrįžtant į Lietuvą, mokėsi Kaišiadorių gimnazijoje. Sėdėjo viename suole su bendravarde Marcinkevičiūte ir kūrė apie savo ateitį šviesias mergaitiškas svajones. Vasaromis užsidirbdavo Musninkų valsčiaus raštinėje, brolis su mama tvarkė žemę ir negalvojo, kad gyvenimas gali taip sugriūti.

Jau 1944 m. liepos pradžioje suima brolį Stasį už tai, kad kartu su kitais kaimo vyrais saugojo nuo vagių ir plėšikų kaimiečių turtą. Vienas toks nedoras žmogelis ir pakliuvo, vagiant grūdus iš Pamusių dvaro sandėlio. Vyrai nenorėjo perduoti čigono vokiečiams, todėl proto įkrėtė patys. Anas sulaukė momento, kai pasirodė rusai, jiems ir įskundė, liudydamas, kad tai vokiečių policijos pagalbininkas, skriaudęs dorus žmones. Suėmė Stasį Spietiškių k. pakraštyje šienaujant pievą. Pamatė ateinančius civiliai apsirengusius vyrus, tačiau nepamanė, kad ateina jo suimti, ir nebėgo. Nuteisė 20 metų lagerio ir konfiskavo visą šeimos turtą. Kalėjo Vorkutoje.

Štai tokiomis aplinkybėmis pasirodė kaime trys partizanai: Vytautas Bingelis-Papartis, Leonas Volčackas-Ąžuolas ir Bronius Gaidelis-Šiaudas. Vyrai dairėsi po kaimą ieškodami ryšininkų. Užėjo ir pas Sipavičius. Buvo Plechavičiaus rinktinės karių uniformomis, gerai ginkluoti, tačiau nevietiniai. Žodis po žodžio ir išsiaiškino, kad aštuoniolikmetė Aldona sutinkanti padėti. Tada pasakė, kad ateis kitą kartą su vadu.

Greitai Spietiškėse pasirodė didelis partizanų būrys. Vyrai pasklido po kaimą o aukštas ir išvaizdus vyras su palydovais užsuko pas Sipavičius.

- Kuri čia Aldona? - pasiteiravo troboje buvusias ir pamatęs drąsiai žvelgiančią merginą prisistatė:

Net keista tada pasirodė Aldonai, kad ta pravardė jos nesuglumino, o lyg ir patiko. Pasijuto svarbia šioje didelėje partizaninėje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

Kiek vėliau supažino su svarbiausia būrio ryšininke Aldona Paulavičiūte iš Smailių k., pasivadinusia Laukinuke, paskui - Indyra. Atsimena, kad ji jau gerokai vėliau, 1945 m. sausio pradžioje, atvedė į būrį leitenantą Piliakalnį, kuriam buvo lemta suvaidinti vieną iš svarbių vaidmenų DKA istorijoje. Buvo jis aukštas, ramaus būdo, sakėsi iš Žemaitijos ir šiame krašte pabėgęs iš karinio ešelono, vežusio juos iš lagerio. Tada Žalio Velnio kovotojai jau vadinosi rinktine ir savuosius skaičiavo šimtais. Štabas pastovios vietos neturėjo, o jiems žinomais būdais judėjo po Panerio apylinkes.

Prasidėjo įtemptas darbas. Jos gyvenimo istorija buvo palanki šiam darbui. Gimnazistė, laukianti naujų mokslo metų. Turėjo daug pavedimų, nes tik spietėsi draugėn partizanai.

Tekdavo važinėti su pranešimais ne tik po Ukmergės ar Kaišiadorių apskritis. Buvo nukeliavusi į Kauną Marijampolę. Tačiau daug reikėjo vargti su sužeistais, ieškoti vaistų, tvarsčių. Jaunai mergaičiukei ne taip paprasta buvo priprasti prie kraujo ir praradimų.

Pirmoji partizanų auka buvo Vytautas Bingelis-Papartis. Niekas nežinojo, iš kur jis kilęs, kur gyvena jo tėvai. Viciūnų miške, prie Kernavės, jis žuvo per susišaudymą su rusų kariuomene dar 1944 m. rudenį, per bulviakasį, gal rugsėjo mėnesio pabaigoje. Nušautą Papartį nuvežė į Musninkus ir numetė vieno gyventojo tvartan. Kvietė atpažinti Tomą Kanclerį. Niekas nežino, kur rado ramybę Papartis, - juk rusai savo aukų nelaidojo kapinėse.

Nelaimei, tarp Paparčio asmeninių dokumentų enkavedistai rado tris nuotraukas. Jose atpažino tris seseris Sipavičiūtės: Oną Leokadiją ir Valentiną. Visas suėmė, ilgai tardė, tačiau, jokių įrodymų nesuradę, paleido. Visi jautė, kad kaimas neturi Judo, tačiau gyventi tapo pavojinga.

1944 11 22 apylinkes „šukavo" kareiviai, ieškodami tarnybos sovietinėje kariuomenėje vengiančių jaunuolių. Tą dieną pas Sipavičius viešėjo du partizanai: Antanas Paškevičius ir Bronius Gaidelis-Šiaudas. Po netikėto beldimo į duris kambaryje esantys pamatė, kad ateina kareiviai. Šiaudas staiga puolė prie lango ir iššoko. Motina dar spėjo sugriebti šautuvą ir užmesti į užkrosnį, tačiau pabėgti Antanui nebuvo kada. Padarė kratą o šautuvo nesurado.

Antanas Paškevičius, Justino buvo gimęs 1920 m. Čižionyse, Musninkų valsčiuje. Suėmimo metu buvo 1 kuopos būrio vadas, vidurinio išsilavinimo. Pasak. Aldonos, tardyme Antanas nurodė, kad rinktinės vadu yra buvęs Lietuvos armijos viršila Žalias Velnias. Jis nupasakojo rinktinės struktūrą veikimo principus ir nurodė 11 partizanų slapyvardžių, tačiau sakė, kad bendro partizanų skaičiaus nežinąs. Paklaustas apie jo tėvų namuose besislapstančią moterį, patvirtino, kad tai Ona Krivickaitė-Misiūnienė, Kazio iš Panevėžio. Gimusi 1913 metais, gyvena kartu su vaikais. Žalias Velnias ją lankė 1944 m. pabaigoje ir tų pačių metų lapkričio mėn. 13-14 d. Gruodžio 20 d. suimta ir duktė Elena Paulauskaitė (g. 1921 m.) Buvo kaltinama tuo, kad padėjo partizanams, ruošdama namuose jų susitikimus. Oną Misiūnienę suima kartu su vaikais ir namų šeimininku. Išsiaiškina, kad šiuose namuose vyko slapti susitikimai, J. Paulauskas partizanus maitino ir jiems padėjo.

Suėmė tada ir Velnio Išperą bei jos seserį Ceciliją. KGB operatyvinėse ataskaitose pažymėta, kad Aldona baigusi 3 gimnazijos klases, iki arešto gyveno Spietiškių k. Klausinėjo daug ir dažnai, tačiau vis tą patį: „Kur partizano ginklas?", „Kur dingo valsčiaus rašomoji mašinėlė?" Žinojo Aldona dar ir daugiau, kad du Antano broliai irgi partizanai, turi išsikasę miške bunkerį. Nustatė, kad merginos palaikydavo ryšį su partizanais, perduodavo jiems šiltus drabužius ir perspėdavo pasirodžius kareiviams. Jų namuose sulaikytas partizanas. Laikė jas Ukmergės kalėjime beveik tris mėnesius, tačiau merginos jiems atrodė naivios kaimo mergaitės, ir iškentėjo daug. Daug to, ko klausinėjo, jos nežinojo, o ką žinojo - neklausė. Taip ir išleido, gavę sutikimą, kad jos praneš NKVD viską, ką matys, tačiau patys buvo pasiryžę sekti jas ir sužinoti daugiau. Aldona suprato priešo klastą. Pranešinėti jam ji nesiruošė. Teko slapstytis, kol kovo pradžioje Aldona gauna pranešimą kad pasirodytų Žalio Velnio štabe Čiobiškio vaikų prieglaudoje. Pasitinka ją būrio vadas ir štabo narys Česlovas Tveraga-Vilkas. Iš pradžių įtariai žvelgia į iš kalėjimo paleistą tačiau greitai įsitikina, kad viskas tvarkoje. Štabe Aldona sužino, kad partizanų junginys jau vadinasi LLA Vilniaus apygardos 5-uoju rajonu. Ji spausdina mašinėle, kartais išvyksta į Kauną aplinkinius miestelius. Padeda leisti laikraštį „Žalia giria". Rašyt tai nerašė, tačiau nupiešė viršelius. Tada ji buvo moterų kuopos vade, taip skelbia NKVD archyviniai dokumentai.

Tėvų namai nualinti, daug kas išgrobstyta. 1945 02 23 partizanai gauna informaciją kad Musninkų vlsč. valdžia nutarė konfiskuoti visą Sipavičių turtą.

Česlovas Tveraga išsiruošia jo gelbėti. Drauge su partizanais Karabinu, Barsuku, Topoliu, Kurmiu, Ėgliu, Gaubliu, Milžinu, Lieptu, Seniu, Žvirbliu, Katinu ir Riešutu važiuoja vežimais į Smailius, tikėdamiesi, kad ten gali būti palikta kareivių ir stribų pasala. Sipavičių sodyba prie Kazliškių girios, imasi visų atsargumo priemonių. Greitai paaiškėja, kad namai nesaugomi, tad viską sukrauna į vežimus ir važiuoja į Rusių Rago k., kur stovi tuščia buvusio partizanų rėmėjo Petro Lapinsko sodyba. Kitą naktį čia laikinai gyventi persikrausto ir Velnio Išpera. Tačiau ji niekada negyvena vienoje vietoje, o kaip ryšininkė keliauja po Lietuvą. 1945 m. vasario 4-5 d. Pigonių k. per mūšį buvo sužeisti partizanai Juozas Augūnas-Kibirkštis ir Vanagas. Jie gydyti buvo atvežti į šią sodybą tačiau po įvykių Čiobiškio prieglaudoje, šukuojant apylinkes, buvo surasti, suimti ir nuteisti ilgus metus kalėti Pečioros lageriuose. Velnio Išperos iki tos nelaimės šioje sodyboje jau nebuvo. Pražuvo ir šeimos sukauptas turtelis.

Vaikų prieglaudoje buvo jaunuolis, vadinamas Sniegenų. Mat dar mažąjį rado pamestą ant sniego ir atnešė į prieglaudą. Tada dirbo pagalbiniu darbininku. Buvo gal 17 metų, sunkaus charakterio, užsidaręs ir šunybes krečiantis. Kartą keršydamas į vienuolių šulinį pridergęs. Tos pasiskundę, ir partizanai tėviškai paėmę diržą. Pusbernis greitai pabėgo iš prieglaudos, tačiau po kelių dienų grįžo. Pabuvo pusdienį ir vėl dingo. Aldonai kilo įtarimas, ar nebus tik jis išdavęs partizanų? Patarė palikti prieglaudą. Tuo metu nei Žalio Velnio, nei Piliakalnio ar Vilko nebuvo. Pasitarę vyrai žadėjo vakare išeiti. Buvo 1945 metų kovo 27-oji.

Per pietus ryšininkai pranešė, kad apylinkę apsupę stribai ir kareiviai. Rusių Rage juos ir suskaičiuoti buvo sunku. Anoje Neries pusėje pas ūkininkus buvo gydomi ligoniai, apie kuriuos Sniegenas nutuokė, nors konkrečių bunkerių nežinojo. Liepė Velnio Išperai prasibrauti pas sergančius ir juos nuvesti kitur. Pasisekė pribėgti prie Neries ir sėsti į valtelę. Po kelių minučių prasidėjo šaudymas. Kareiviai matė mergaičiukę ramiai plaukiančią valtele, tačiau jai dėmesio neparodė. Nežinojo, kad valties dugne gulėjo numestas automatas.

Sužeistų partizanų bunkeriuose ramu, jie gerai įruošti. Nutarė pasitikėti jų statytojų sumanumu. Kareiviai kratė sodybas, tačiau jiems bunkerių, viename iš kurių slapstėsi ir Velnio Išpera, rasti nepavyko. Vakare partizanai susirinko prie nusiaubtos prieglaudos. Ten buvę Žalias Velnias, Vilkas, Piliakalnis sužinojo, kad trys partizanai žuvo. Visi išsiskirstė ir susitarė laukti iš štabo žinios. Jaunasis išdavikas Sniegenas išėjo tarnauti pas Ukmergės stribus, liudijo prieš S. Marcinauską paskui baigė MVD mokyklą.

Prasidėjo dideli valymai. Aldona pasuko Paparčių link, toliau nuo namų ir pažįstamų. Gyveno prie Kaišiadorių esančiame Gudienos kaime pas Eleną Jacinavičienę. Vienu metu buvo praradusi su partizanais ryšį. Reikėjo įsitikinti, kad niekas neseka. 1945 07 09 buvo suimta Paulavičiūtė Aldona-Indyra iš Smailių k., pavadinta centro ryšininke. Paaiškėjo, kad išvakarėse buvo atėjęs LLA ryšininkas Vingis, kuris atnešė šifrus. Ji juos perdavusi Vilkui, o tas - Piliakalniui. Greitai merginą išleido į laisvę, tikėdamiesi atsekti per ją Žalio Velnio buvimo vietą. Jau kitą dieną Rusių Rago ir Janionių kaimuose rasti du bunkeriai. Vienas jų buvo tuščias, tačiau rasta rašomoji ir kopijavimo mašinėlės, popieriaus, medikamentų, šovinių. Kitame - 3 partizanai. Štabo narys Česlovas Tveraga-Vilkas pakliuvo į kareivių rankas gyvas. Jis prisipažino, kad yra Žalio Velnio štabo ryšių skyriaus viršininkas, o pastaruoju metu ir ginkluotės štabo viršininkas. Žuvę - tai broliai Feliksas Bagdonavičius-Barsukas, kuopos vadas ir Vytautas Bagdonavičius-Topolis, štabo skyriaus sekretorius. Rugpjūčio 13 d. su rastais pas Vilką leidimais į Norulių kaimą buvo nusiųsta operatyvinė grupė, kad sulaikytų Žalią Velnią. Susisiekė su partizanų pagalbininku Grinevičiumi, kuris papasakojo, kad jo daržinėje yra Žalio Velnio pavaduotojas Piliakalnis. Apsupus sodybą joje rastas partizanas Augustas Šimkaitis, Augusto iš Jonavos rajono (g. 1924 m.), kuris tuo metu buvo štabo sekretorius. Prie jo rasta rašomoji mašinėlė ir operatyviniai dokumentai. Tąkart buvo suimti 3 partizanai ir ryšininkai, jų tarpe vadinama moterų bataliono vadė Veronika Tveragaitė-Erika. Po šios operacijos buvo areštuotas dar 21 partizanų rėmėjas.

Vieną dieną jau Gudienoje Velnio Išpera susipažino su barzdotu vyru, apsirengusiu kariška uniforma. Prisistatė, kad jis yra A rinktinės vadas Petras Klimavičius-Uosis. Apie Velnio Išperą Uosis žinojo, todėl greitai susitarė palaikyti ryšį. 1946 m. kovo mėn. pabaigoje Kaišiadoryse, aikštėje prie geležinkelio stoties, buvo numesti kelių partizanų palaikai. Greitai sužinojo, kad tarp jų kovo 24 d. kautynėse prie Dubių k. žuvusi ryšininkė yra moterų kuopos vadė Aldona Paulavičiūtė-Laukinukė, Indyra. Vakare su Pranu Jacinavičiumi jiedu išvogė merginos lavoną ir palaidojo Kaišiadorių kapinėse. Atvažiavo jiedu į kapines nuo Kaišiadorių jau sutemus ir palaidojo ją prie pat tvoros, dešinėje pusėje, kapų pradžioje. Aišku, jokio ženklo nepalikę. (Pranas jau miręs, o laidojant Indyrą nebuvo laiko gerai įsidėmėti, buvo tamsu, todėl laidojimo vietos rasti nepavyko.)

Reikėjo iš Kaišiadorių dingti. Grįžo į gimtas apylinkes, tačiau sužinojo, kad gretimame Sakolninkų k. stribai broliai Baranauskai jau teiravosi apie ją. Reikėjo vėl keliauti. Buvo ryšininkė Karijoto būryje Ignalinos- Švenčionių krašte. Tada turėjau Miglovaros slapyvardį.

Tuo metu motina ir sesuo Cecilija su padirbtais pasais apsigyveno Vilniuje ir buvo prisiglaudę Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur dirbo sanitarėmis. Mama pasivadino savo mergautine pavarde Nacevičiūte, o Ceciliją „apvesdino" ir davė Gavorskienės pavardę. Uosio padedama, Aldona tapo Danute Sakavičiūte ir pasirodė toje pačioje palėpėje.

Uosis su Velnio Išpera palaikė tamprius ryšius. Jis tuo metu jau buvo „legalizavęsis" ir gyveno Vilniuje. Merginą įtraukė į veiklą išduodant partizanams padirbtus pasus. Šiandien sunku pasakyti, ar visi legalizavęsi partizanai pateko į MGB rankas, nes ši Uosio veikla jau buvo kontroliuojama Erelio. Reikėdavo partizanams pasidaryti nuotraukas ir įteikti jas Aldonai. Sutartą dieną jau atveždavo pasus. Uosis buvo paslaptingas, tačiau įžvalgus. Jis sakė, kad iki atgimimo su tais pasais jiems teks gyventi gal 40 metų. Patarė apie greitą pergalę ar pagalbą iš užsienio pamiršti.

Uosis nuoširdžiai užjautė merginą nes sumanė sutvarkyti ir jos gyvenimą kitaip. Jis gal įtarė klastą nes patarė įsidarbinti kur nors mokytoja, geriausiai į lenkų kraštą. Taip Aldona tapo Kunigunda Armonaitiene, turėjo padirbtą pažymėjimą kad yra baigusi porą mokytojų seminarijos kursų. Aldona prieš tai bandė Vilniuje mokytis privačioje akušerių mokykloje, tačiau mokytoja būti niekada negalvojo. Įsidarbino Pabradėje, vėliau pasuko į Šventininkus, kur pradinėje mokykloje ir mokytojavo. Čia nebuvo lietuviškų klasių, todėl pravertė tai, kad ji mokėjo lenkiškai ir rusiškai. Su Uosiu ryšys nenutrūko, kartais vis dar padėdavo, platinant pasus.

1948 02 24 rytas buvo giedras, bet šaltas. Prieš pamokas atbėgo mokyklos sargė ir pasakė, kad atėjo NKVD.„Na ir kas?" - pratarė dar Aldona ir visai neišsigando: ar mažai atklysta medžiojančių partizanus kareivių? Ir ko jai bijoti, jei su vietiniais partizanais ryšio neturi, o Uosis jos neišduos. Kareiviai atsivedė du kaimo žmones, kviestinius. Tada Aldona suprato, kad jau blogai. Paėmė iš jos padirbtus dokumentus ir pasakė, kad reiks važiuoti į Pabradę. Padarė kratą jos kambarėlyje mokykloje, tačiau nieko blogo nerado. Suprato, kad ieško tuščių pasų blankų. Liepė pasiimti drabužių. Prie geležinkelio sustabdė prekinį traukinį ir išvyko. Pabradėje tardė neilgai, tačiau jau Švenčionyse prokuroras tradiciškai paklausė: „Nu, Sipavičiūte, govoritj budeš?" Ji pašoko nuo kėdės. Dar ilgai kartojo savo versiją apie mokslus ir nežinia kur dingusį vyrą. Tardė keturias paras po 22 valandas.

Atsirado Lukiškėse jau pavasarį. Čia gegužės pradžioje pranešė, kad „trojka" nuteisė 25 metus kalėti. Išvežė į Kazachstaną kur ilgą laiką laikė su vagimis.

1948 05 22 į Sibirą išvežė ir motiną su seserimi Cicilija. Apie jų kančias kalėjime ir tremtyje, tai jau kitas ilgas ir liūdnas pasakojimas. Motina Tuvojoje mirė, Aldona į Lietuvą sugrįžo tik 1958 03 16. Gyventi tėviškėje neleido, įsikūrė prie Sasnavos, Marijampolės rajone, Kantališkių k. Su būsimu vyru susipažino tremtyje, ištekėjo, išaugino vaikus. Aldona Packevičienė gyvena tame vienkiemyje, sveikatą išbarsčiusi kalėjimuose ir Sibiro platybėse. Sunkiai vaikšto, tačiau tokios pačios ramios sielos ir netrimituojanti apie savo garbingą praeitį. Tokia Žalio Velnio ryšininkė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, kurią mini knygoje „Partizanai" Juozas Lukša-Daumantas.

Aldonai Sipavičiūtei-Packevičienei-Velnio Išperai 2007 m. yra suteiktas kario savanorio statusas.

Česlovas Tveraga-Vilkas buvo vienas iš artimiausių Žalio Velnio bendražygių, veklą pradėjęs dar iki antrosios rusų okupacijos. DKA štabo narys, A rinktinės kuopos vadas.

Gimė 1921 m. Rusių Rago k., Musninkų vlsč. Partizaninėje kovojo dalyvavo su broliu Mykolu, kuris 1945 03 27 žuvo Čiobiškyje, sunaikinus DKA štabą Vaikų prieglaudoje, ir seserimi Ona-Žilvine (g. 1920 m.), 1944-1945 m. buvusia ryšininke. Suimta 1945 03 27, nuteista 15 m. kalėjimo ir 5 m. tremties. Iš Rusių Rago kilę ir kiti partizanai Tveragos: Bronius, Juozo-Perkūnas (g. 1923 m., suimtas 1945 08 03), Tveraga Jonas-Ėglis, jo brolis Stasys-Karklas (g. 1922), ryšininkės Tveragaitė Bronė, Prano (g. 1928m.), Tveragaitė Jadvyga, Jono, Tveragaitė Janė-Ramunė, Tveragaitė Stefanija, Vlado-Sirena (g. 1923 m.), Tveragaitė Veronika-Erika (g. 1927 m.).

Česlovo tėvelis Mykolas jau buvo miręs, kai jis 1940 m. išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, matydamas, kad Lietuva atsidūrė istorijos kryžkelėje. Deja, jau po kelių mėnesių buvo aprengtas raudonosios armijos kario uniforma, išvežtas į Varėnos poligoną. Prasidėjus karui, lietuvaičiai buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti. Likę nusiųsti priešintis vokiečių kariuomenei prie Kaniūkų k., tad netrukus atsidūrė rusų belaisvių stovykloje. Iš čia išvežė į Rytprūsius. Jaunus vyrus skirdavo dirbti pas ūkininkus, tad vaikinas su keliais draugais ryžosi bėgti namo. Taip Česlovas pasirodo Rusių Rago k., užsiregistruoja valsčiuje. 1942 m. vaikinas buvo paimtas tarnauti vokiečių daliniuose, darbo batalione, tačiau po pusmečio pabėgo. Reikėjo slapstytis. Buvo vienas iš DKR organizatorių, tampriai bendradarbiavo su Žaliu Velniu dar 1944 m. pavasarį, kai su juo susipažino Žasliuose, abu kūrė planus pasipriešinti grįžtančio okupanto kariuomenei.

1944 m. jis buvo kuopos vadas, veikė Čiobiškio, Pamusių, Rusių Rago, Janionių k. apylinkėse ir turėjo 30-40 partizanų būrį. Žinoma, kad iki 1944 m. vasaros Žalio Velnio pavaduotoju buvo Juozas Norkus-Kerštas. 1944 12 01 Č. Tveragos vadovaujamas 2-ojo bataliono orgbūrys performuotas į kuopą. 1945 m. ji buvo pavadinta 3-aja, turėjusia saugoti DKR štabą. Kuopą sudarė 2 būriai: Vaclovo Drumsto-Karabino ir Aldonos Sipavičiūtės-Velnio Išperos ryšininkų.

1945 03 15 štabo ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra vadovybę perspėjo, kad iki pavasarinio polaidžio apie 200 kareivių perdislokuojami iš Utenos į Ukmergę operatyviniams veiksmams. Č. Tveragai įsakyta kovo 28 d. atvykti į Musninkų vlsč. Steponavos-Burniškių k., perspėjus, kad delsimas tolygus mirčiai. Dalis partizanų iš šio regiono spėjo persikelti per Nerį į Žaslių vlsč. apylinkes. 1945 04 26 operatyviniu įsakymu Nr. 13 DKA vadovybė numatė, kad Musninkų vlsč. turės kontroliuoti Vilko ir Justino Vilkevičiaus-Krūmo daliniai.

1945 07 10 Vilkas kartu su broliais Feliksu ir Vytautu Bagdonavičiais slapstėsi bunkeryje. Jį sužeistą suėmė. Suėmimo metu buvo rasti septyni DKA vadovybės raštai, kurie padeda atkurti tų įvykių mozaiką. Pirmajame pranešama, kad 1945 02 24—25 Musninkų, Gelvonų Širvintų ir Želvos vlsč. buvo dideli valymai, kurių metu žuvo eilinis Algis Cesiūnas-Neptūnas, kai bėgo iš namų į mišką. Antrajame pranešama, kad

1945 02 20 trečios kuopos 2-ojo būrio partizanai rinko po kaimus ginklus, šovinius ir aprangą. Dalyvavo Mykolas Tveraga-Aras, Česlovo brolis, Andrius Kazlauskas-Kurmis ir Karklelis (Stasys Tveraga-Karklas?). Trečias dokumentas buvo jų rašytas į štabą Žaliam Velniui. Pranešime nurodyta, kad 1945 02 23 apylinkėje pasirodė šnipas. Jį susekė ir likvidavo Švedrys, Balandis, Apas ir Uosis (Antanas Lapinskas). Ketvirtasis gal pats įdomiausias. Jame pasakojama, kaip partizanai gelbėjo 1944 12 20 į priešo rankas patekusią štabo ryšininkės Aldoną Sipavičiūtės-Velnio Išperos turtą. 1945 02 23 buvo gauta žinia, kad Musninkų vlsč. aktyvistai ruošiasi išvežti iš Smailių k. pakraštyje gyvenusios Sipavičių šeimos gėrybes. Imtasi sėkmingo žygio jam išgelbėti. Penktas - tai pažyma, kuria siūloma Algį Kavaliauską-Briedį priimti į būrį. Šeštajame buvo nurodoma, kad 1945 03 20 Janionių k. pasirodė du enkavedistai. Juos pastebėjo Beržas, Kukutis, Tigras ir Arklys. Vėliau paaiškėjo, kad tai ne kareiviai. Septintuoju raštu Žaliam Velniui pranešama, kiek ir kokių maisto produktų, daiktų buvo surinka gydomiems Rusių Rage Vanagui ir Kibirkščiai. Tardyme šie dokumentai buvo pavadinti svariais įrodymais. Karinis tribunolas 1945 10 16 skyrė Česlovui Tveragai mirties bausmę su turto konfiskavimu, vėliau ir sušaudė. Spėjama, kad mirties bausmė įvykdyta Tuskulėnuose, Vilniuje.

1944 m. vasarą iš Mantinionių miško į namus Pamusių k. vežėme rąstus svirno statybai. Pamatėme kariškų mašinų koloną vieškelyje Stanislaviškių k. link. Supratome, kad rusai sugrįžta.

Po keletos dienų mūsų kaimo seniūnas K. Kancleris sukvietė visus į Janionių k. lauką (link Burniškių k.) statyti aerodromo. Jau spalio mėn. vyrai gavo šaukimus į sovietinę kariuomenę. Vedę bijojo dėl savo šeimų, tai atėjo į registravimo punktą ir po trumpo apmokymo buvo išsiųsti į frontą. Jaunesnieji nutarė slapstytis Mantinionių miške. Tarp jų buvo ir mano brolis Bronius (g. 1921 m.). Rugsėjo mėnesį prasidėjo jų medžioklė. Aš išsisukau, tikinęs, kad esu tik penkiolikmetis (iš tikrųjų buvau jau aštuoniolikmetis, g. 1927 m.). Pradžioje patikėjo, bet greitai atsidūriau miške, nes stribai ir enkavedistai šaudė kaltus ir nekaltus. Gyvenome miške po eglėmis, o vakarais nueidavome namo pasiimti maisto. Buvo sunku: lietūs, paskui sniegas, o mes su rudeniniais paltais, alkani. Visa laimė, kad stribai ir kareiviai iš pradžių į miškus eiti bijojo.

1944 m. rugsėjo gale pas mus, besislapstančius, atėjo Žalio Velnio vyrai, įteisino būrį kaip rezervinį, priėmė priesaiką. Būryje buvo 10 vyrų, vadu paskirtas Juozas Lisauskas-Erelis, pavaduotoju jo brolis Petras-Perkūnas (g. 1923 m.). Aš tapau Vamzdžiu, o mano bendravardis ir bendrapavardis Alfonsas Balsevičius (g. 1925 m. Pamusių k.) - Štiku. Partizanais tapo mano brolis Bronius Balsevičius-Tigras (g. 1921 m.), Boleslovas Lisauskas-Durtuvas (1926 m.), Čiobiškio mokytojas Stasys Lisauskas-Danyla (g. 1923 m.), Jonas Cesiūnas-Arklys (g. 1919 m.), Bronius Lučiūnas-Žaibas (prav. „Juodas"), Jonas Ragauskas-Leopardas. Buvo ir daugiau vyrų, bet jie priesaikos nepriėmė, o kartu su mumis kiek pavaikščioję, iš miško išėjo.

Tuo metu mūsų kaimo stribas Juozas Zdanauskas su draugu iš Musninkų buvo užėję pas Bareikius, kur buvo Žalio Velnio pasiuntiniai. Ėjo drąsiai, rinko ginklus, gaudė besislapstančius. Žinojo, kad slapstėsi dauguma be ginklų. Partizanai pasislėpė už šulinio, ir kai stribai atėjo arčiau, juos nukovė. Po dviejų dienų dar du stribukai pasirodė mūsų teritorijoje, tačiau po pirmųjų šūvių paspruko.

1944 12 18 visi suėjome į prie miško esančią Miklošio grytelę. Vadas brolį Bronių pasiuntė su užduotimi pas Savicką pakrauti akumuliatoriaus radijo imtuvui. Sumigome. Rytą sargybinis pastebėjo ateinančius stribus ir kareivius. Mes atsišaudydami patraukėme į netoliese buvusį griovelį, o juo - į mišką. Persekiotojai mus vijosi tik iki miško, bet čia susidūrė su broliu. Apie tai tik nujautėme, nes tą naktį Bronius prie mūsų neprisijungė. Kitą dieną su dviem draugais išėjome jo ieškoti. Radome po eglės šaka jau mirusį, peršautu pilvu, be stribų nuautų batų. Parvežėme į namus. Kūnas atšilo, pradėjo kraujuoti žaizdos. Palaidojome kaimo kapinaitėse... Paskui sužinojome, kad j į suimtą stribai vedė į Musninkus, bet pakeliui nušovė. Tai buvo pirmoji auka iš Pamusių k.

Ne viename mūšyje veikėme kartus su Žalio Velnio kovotojais. 1945 m. vasario 4-5 d. Pigonių kautynių metu mes saugojome kelią iš Kernavės pusės ties Liuliškių k. Prie Liukonių k. šūviais sustabdėme stribų būrį, einančių iš Kernavės. Kitą kartą netoli Kaugonių saugojome kelią nuo Žaslių. Pas mane buvo tvarsčiai, vaistai. Eidavome ratais miškais, pramiegodavome pamiškėse sodybose. Dalyvavau ne viename mūšyje. Mūsų stribai vengė.

1945 m. sausio pabaigoje sugrįžome į savo apylinkes. Vasarį slapsčiausi pas Kanclerius bulvių duobėje. Duobė ilga, įlendi, išsitiesi, užsideda lentomis, užžeria bulvėmis. Kiti slėpėsi klojimuose tarp šieno ir šiaudų. Kareiviai iš Musninkų krėtė sodybas. Jei ką surasdavo, nušaudavo. Taip 1946 02 08 žuvo Jono Kudopkos sodyboje žiemojantis Andrius Kazlauskas-Kurmis, Alfonsas Kazlauskas (g. 1918 m.) nušautas prie savo namų.

Mama našle liko būdamas 35 metų. Sunkus buvo jos gyvenimas: tada palaidojo ne tik sūnų Bronių, bet ir du brolius, tėvus, mažą dukrelę. Likau jai tik aš ir 8 ha ūkis. Tad stengiausi aplankyti ją nuraminti, pabūti kelias dienas. Taip vis daugiau laiko praleisdavau namuose. Štai jau balandžio mėn. ateina pas mus du ginkluoti vyrai ir prašo padėti sužeistam partizanui. Nueinu, randu vokiečių tautybės vyrą Hoeną Johaną vadinamą Hansu. Sutvarsčiau, gydžiau kelias savaites, kol tas pasveiko.

Paskelbus amnestiją bandžiau ja pasinaudoti. 1945 m. rugsėjo mėn. pradėjau mokytis 2-oje klasėje Musninkų progimnazijoje. Ėjau iš namų tuos 8 km atsiskaityti kas savaitę, gaudavau naujas užduotis. Man tada tebuvo tik 18 metų. Kartas nuo karto užeidavo NKVD darbuotojai ar prakalbindavo sutikę, tačiau nelietė. Bet buvau jų nuolatinio susidomėjimo objektu.

Jau 1947 03 26 gavau kvietimą atvykti į Musninkus. Maniau dėl to, kad neatsikaitėme su duokle. Nuvažiavau, tačiau tą dieną namo negrįžau. Pasirodo, tas vokietis buvo suimtas ir prisipažino, kad jį prieš dvejus metus sužeistą gydžiau. Nuvežė į Ukmergę, įmetė į rūsį. Užpuolė utėlės, tęsėsi naktiniai tardymai ir draudimas užsnūsti dienomis, smurtas. Kartą buvau nevalgęs penkias paras... Tada iš Musninkų neišleido namo, o nuteisė už ginkluotą pasipriešinimą ir „tėvynės" išdavimą ne tik mane, bet ir Boleslovą Lisauską, kitą Alfonsą Balsevičių.

Nuteisė (be teisės sprendimą apskųsti) 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Vorkutoje, Rūdninkų šachtoje, atsidūriau 1947 11 10. Po dviejų metų susirgau tuberkuliozę. Sanitarinėje dalyje gydytojas nuramino, kad gyvensiu dar dvejus metus. Tarsi ir viskas gerai, kai kiti krenta lyg musės. Tik man likimas buvo palankesnis: pradėjau dirbti ligoninėje budinčiuoju, tapau felčerio padėjėju. 1953 m. mokiausi felčerių kursuose.

Į namus leista sugrįžti tik 1957 m. Mano broliai Boleslovas su Alfonsu gavo tokias pačias bausmes.

Ir dar viena aplinkybė, nenurodyta šaltiniuose. 1958 m. grįžęs iš Vorkutos, dirbau Širvintų poliklinikoje. Kartą su greitąja pagalba buvau iškviestas pas ligonį. Radome jį kraujuojančiais plaučiais, nuvežėme į Širvintas, vėliau - į Vilnių, tačiau ten po kelių dienų mirė. Tai buvo Jonas Cesiūnas-Arklys. Žinojau, kad pradėjus suiminėti partizanus, jis gyveno laisvai, kalviavo Pamusių k., vedė. Jo mirtis buvo mįslinga.

1990 m. gegužės 28 d. netoli tos vietos, kur 1944 12 18 žuvo mano brolis Bronius Balasevičius-Tigras, pirmoji pokario pasipriešinimo auka Pamusių k. apylinkėse, iš betono ir lauko akmenų pastatėme kryžių, ant kurio užrašėme „Pamusių kaimo ir jo žmonių atminimui 1944-1990". Šioje vietoje kryžius stovėjo nuo 1945 m., statytas slapta, tačiau suiro. Naująjį kryžių sumanė statyti Petras Lisauskas-Perkūnas, Alfonsas Balsevičius-Vamzdis, finansavo Vidmantas Bieliauskas.

Iš Pamusių k. 1948-1951 m. buvo ištremti į Sibirą 44 gyventojai, tarp jų net 17 Lisauskų šeimų asmenys (1950 m.).

Praeitis dar gyvena su manimi. Kartais išsiveržia jausmai eilėraščio posmu:

Po šonu eglišakiai, kelmas po galva,
Pridengta krūtinė šautuvo buože.
Buvom mes žeminėj, įrengtoj po kalva,
Ir drėgnoj slėptuvėj pamiškės darže...

Viktoras Alekna surinko medžiagą apie Širvintų krašto partizanus ir paskelbė ją knygoje „ Ūžė žalia giria" (LGGTC, 1999 m.). Pasakodami apie kai kuriuos šio krašto kovotojus, pasinaudojome ir jo surinktais duomenimis, kaip ir kitais šaltiniais: mūsų herojų, jo šeimos narių, tų įvykių liudytojų pasakojimais, archyviniais dokumentais.

Leonardas Marcinauskas buvo Čiobiškio bažnyčios varpininkas. Su žmona Juze (g. 1884 m.) užaugino tris sūnus ir dvi dukteris. Visi jie dalyvavo partizaninėje veikloje. Savo žemės neturėjo, šeima glaudėsi parapijos namelyje. Sūnūs ir dukra Elena pokario nuo pat pirmųjų partizaninės kovos dienų buvo labai artimi Žaliam Velniui. Šeima labai pasitikėjo ir vadas.

Vyriausiąjį sūnų Juozą (g. 1916 m.) tėvas išmokė bažnyčios muziko specialybės, o atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vargonininkavo Giedraičiuose. 1944 m. viduryje sugrįžo į Čiobiškį ir įsiliejo į Žalio Velnio būrį. 1945 01 01 Žalias Velnias jį paskyrė DKR štabo nariu, Juozas redagavo ir spausdino tris laikraštėlio „Laisvės keliu" numerius. Žuvus Onai Misiūnienei, padėjo ją naktį slapta palaidoti Čiobiškio kapinėse. Gyveno klebonijoje, dienomis mokykloje perrašinėdavo raštus, įsakymus. Žuvo 1945 03 27 vaikų prieglaudoje.

Vidurinysis Stasys (g. 1918 m.) po pradžios mokyklos baigimo dirbo įvairius darbus, o po tarnavimo Lietuvos kariuomenėje buvo pakviestas dirbti Čiobiškio bažnyčios zakristijonu. Buvo silpnos sveikatos. įsijungęs į partizaninį judėjimą, padėjo klebonui Liudvikui Puzonui, tvarkė ir slėpė partizanų archyvą. Žalias Velnias su kunigu ryšius palaikė per Česlovą Tveragą ir Stasį. Susirgęs gulėjo klebonijoje, kur jį lankė Vilkas ir brolis Juozas. 1945 m. buvo suimtas, išvežtas į lagerį, kur greitai žuvo.

Jaunėlis Vladas (g. 1922 m.) partizaninėje kovoje pasirinko Tauro slapyvardį. Kunigas L. Puzonas liudijo, kad vyras glaudėsi Rusių Rago k. pas Stasį Kazlauską ir pas Igną Kazlauską Janionių k. Buvo vietinio būrio vadas. Apygardos štabo sunaikinimo dieną, 1945 03 27, su 45 kovotojais buvo apsistojęs netoli Čiobiškio. Tačiau kareivių

buvo per daug, kad būtų galima stoti į mūšį. Vlado žmona Paulina Liorentaitė, kilusi nuo Užvenčio, buvo būrio ryšininkė. Sužinusi apie pavojų, pranešė partizanams, kurie sėkmingai pasitraukė. Tuoj po Čiobiškio įvykių kovo 27-ąją, stribai išvarė tėvus iš namų, o sodybą sugriovė, matyt, ieškodami ginklų ar slėptuvės. Nuo 1945 m. rugpjūčio 6 d iki 1947 m. kovo mėn. buvo DKA 6-ojo rajono viršininkas. Jis vadovavo trims kuopoms, veikiančioms Musninkų vlsč. Po to apygardos vadu dirbęs KGB agentas kapitonas Griežtas jį paskyrė DKA štabo ryšių skyriaus viršininku. Po dažnų suėmimų Vladui buvo sunku organizuoti deramus ryšius, kovotojų jėgos silpo. Vyras sumanė išvažiuoti gyventi nelegaliai į Žemaitiją, žmonos kraštą. Gavo dokumentus

Algirdo Eimučio pavarde, tačiau išvykti negalėjo, nes 1948 03 02 buvo suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti. Lageriuose buvo kankinamas, todėl greitai ir žuvo... Vlado žmona Paulina po vyro arešto slapta išvyko gyventi į tėviškę ir taip savo suėmimo išvengė.

Janina Marcinauskaitė-Neužmirštuolė (g. 1920 m.) kartu su Aldona Sipavičiūte-Velnio Išpera nuo 1944 m. buvo ryšininkės su Žalio Velnio štabu. Baigusi Čiobiškio mokyklą, tarnavo mokytojos Einorienės vaikų aukle. Po 1945 03 27 įvykių prieglaudoje buvo suimta ir nuteista 10 m. kalėti.

Kita Marcinauskų dukra Elena (g. 1929 m.) dėl jauno amžiaus aktyviai pasipriešinimo kovose nedalyvavo.

Čiobiškio kapinėse palaidoti ne tik anksčiau minėti žuvę partizanai. Čia ilsisi DKA E. Svilo-Slyvos būrio partizanas Zenonas Cesiūnas. 1945 03 02 Jonavos r. Upninkų vlsč. Gudonių kaime Karolio Stepšio ir Jono Morkūno sodybose buvo apsistoję Slyvos būrio partizanai. Veprių įgulos kareiviai juos aptiko, Įvyko mūšis, kuriame žuvo 19 partizanų. Padegtoje K. Stepšio sodyboje sudegė sodybos šeimininko motina ir žmona. Pats šeimininkas ir duktė buvo nušauti, kai bandė pabėgti. Z. Cesiūno palaikus tėvas slapčiomis parsivežė į Čiobiškį ir palaidojo kapinėse. Kapinėse taip pat palaidoti broliai Feliksas ir Vytautas Bagdonavičiai, okupantų nužudyti Pranas ir Kazys Kavaliauskai, Stasys Lisauskas, Ona Kupčiūnaitė, perlaidoti 1989 m. tremtyje mirę Motiejus ir Marijona Pavasariai.

Eugenijaus tėvelis Benediktas (g. 1898 m.) Vilniaus okupacijos metais buvo Lietuvos pasienio baro nuo Giedraičių iki Kernavės viršininkas. Viršiuliškių k. buvo nusipirkę ūkį. Deja, 1941 m. birželio 14—tą jis su žmona Bronislava (g. 1902 m.)ir jauniausiuoju sūnumi Jurgiu (g. 1927 m.) buvo išvežti į Sibirą. Atskirtas nuo šeimos, Benediktas Svilas 1942 m. mirė Rešiotų lageriuose.

Sūnūs Eugenijus (g. 1920 m.) ir Henrikas tuo metu studijavo, namuose nebuvo, todėl liko neišvežti. Eugenijus vokiečių okupacijos metais dirbo Musninkų policijoje, tai jau nuo 1944 m. liepos mėn. prisidėjo prie Žalio Velnio kuriamos rinktinės, buvo paskirtas būrio vadu. Sako, nuėjo kariauti su ta pačia policininko uniforma. 1945 01 01 jau buvo rinktinės štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas. Aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, partizanaudamas dėvėjo Lietuvos karininko uniformą. 1945 m. gegužę

pradėjo organizuoti laikraštėlio „Nepriklausoma Lietuva" leidimą, jo išėjo keturi ar penki numeriai. Redagavo A. Leščius-Šaltekšnis, leido Jono Žemaičio sodyboje Burniškių k. Iš pradžių jo būryje buvo apie 40 partizanų, tačiau po netekčių, perėjimo į kitus junginius jam sumažėjus, prisidėjo prie Dobilo būrio. 1949 02 09 žuvo nuo NKVD kareivių Vareikonių miške, kitais partizanais bandydamas iš slėptuvės išsiveržti.

Pranas Gurkšnys (g. 1892 m.) Viršuliškių k. turėjo ūkį, pasistatęs gražius trobesius. Su žmona Veronika (g. 1898 m.) užaugino šešis vaikus, kurių vardai prasidėjo raide A: Albinas, Augenija, Aldona, Anelė, Albina, Antanas... Albinas (g. 1924 m.) vokiečių okupacijos metais buvo Paspėrių eiguliu. Jau 1944 m. rugpjūčio mėn. prisijungė prie Slyvos būrio. Pasirinko Kerniaus slapyvardį, sekdamas Kernavės kunigaikščiu. Buvo neaukštas, smulkus, vaikščiodavo apsirengęs kaimiškais drabužiais, tik karišku diržu apsijuosęs. Greitai Žalias Velnias paskyrė Albiną būrio vadu. Žinoma, kad jo būryje buvo vyrai iš Širvintų, Zibalių, net Joniškio krašto.

1945 09 02 vyrai ilsėjosi prie Kantrimiškio k. esančioje Ramoškienės sodyboje. Moteris prasitarė apie tai kaimynei, toji paskundė pro šalį einantiems stribams, kurie greitai apsupo sodyba. Prasidėjo susišaudymas. Kernių, besitraukiantį į Pailgio miškelį, sužeidė stribo kulka. Jį išgelbėjo paauglys Stasys Tamošiūnas, su vežimu grįžęs iš lauko, išvertęs ten mėšlą. Vyras ilgai gydėsi, Onutės Sipavičiūtės padedamas, atsirado Levainių k., pas Vaclovą Saveikį. Po to vėl grįžo į partizanų gretas ir vadovavo būriui.

Jau 1946 m. rudens pradžioje Kernius su draugu ėjo Daciūnų k. laukais. Elžbieta Brasiūnienė pamatė ateinančius partizanus ir išbėgo perspėti, kad kaime yra kareiviai. Tačiau juos išdavė nuo grandinės besiplėšiantys šunys. Kareiviai pamatė partizanus ir pradėjo šaudyti. Kerniui buvo peršautos kojos. Numetęs pistoletą, vyras susisprogdino granata. Jo kūną nuvežė į Širvintas ir numetė. Po kelių dienu nutempė į duobę prie Giedrio kalvės. Iš ten kūnas paslaptingai dingo.

Partizano šeimą okupantai išvežė į Sibirą. Lietuvoje liko tik dvi seserys, kurios tuo metu slapstėsi.

Stasys (g. 1920 m.) kilęs iš Juodonių k., buvo baigęs Ukmergės mokytojų seminariją. 1944 m. pradžioje buvo Vietinės rinktinės narys, plechavičiukas, Marijampolės karo mokyklos auklėtinis. Subūrė nuo mobilizacijos besislapstančių vyrų būrį, užmezgę ryšius su Žaliu Velniu, kuris juos priėmė į savo rinktinę, o Stasį Morkūną-Vėtrą paskyrė būrio vadu. Jau 1944 m. rudenį su Henriku Četkausku Juodonių k. leido laikraštėlį „Tikruoju keliu".

Buvo labai atsargus, smerkė partizanų atsipalaidavimą. Sako, poilsio valandomis pats eidavo sargybą kai kiti būdavo pavargę. Gal dėl to susidurdavo su baudėjais rečiau, be to, stengėsi laikytis pasyviai, nerizikavo. Vis tik 1945 09 16 kažkas būrio slėptuvę išdavė. Po susišaudymo vyrai buvo suimti. Jo būryje nuo pat 1944 m. rudens partizanavo jo broliai Jonas (g. 1910 m.), Julius (g. 1918 m.). Tada jie buvo slėptuvėje kartu. Visi suimti ir nuteisti po 7 m. kalėti, sunkiai dirbo Vorkutos anglių kasyklose, tačiau po bausmės atlikimo į Lietuvą ilgai neleido. Juliaus žmona Adelė buvo suimta kartu su vyru, taip pat nubausta 7 m. kalėti. Jono žmona Emilija Markauskaitė-Morkūnienė apsigyveno pas tėvus, tačiau 1948 05 22 buvo išvežta į Igarką

Trečias brolis Petras-Ridikas (g. 1914 m.) žuvo 1944 11 02. Partizanavo nuo 1944 m. liepos mėn.

Sako, anos Nepriklausomybė laikais Vindeikių k. garsėjo dūdų orkestru, šaulių kuopa, vaidinimais ir giesmininkais. Tai karai, pokario suirutės sujaukė kaimo gyvenimą. 1944 m. vasarą kaimo vyrai nenorėjo eiti į okupantų armiją todėl slapstėsi. Juos į būrį sujungė buvęs savanoris, šaulys Juozas Naraškevičius (g. 1894 m.). Pasivadino Šernu, tapo to būrio vadu. Greitai pats užmezgė ryšius su Žalio Velnio rinktine, buvo pats atsargus, vengė bereikalingų susidūrimų.

1945 m. vasario 4-5 d. Pigonyse mūšiuose su partizanais žuvo apie 10 Musninkų stribų. Jiems į pagalbą atskubėjo apie 200 kareivių tačiau čia jau partizanų nerado. Per Vindeikius traukė Družių link. Buvo bjaurus oras, į akis drėbė šlapias sniegas. Tuo metu pas Stasį Naraškevičių buvęs Šernas su dar keturiais kovotojais pamatė ateinančius kareivius ir puolė iš trobos. Deja, juos visus pasivijo priešo kulkos. Su vadu tada žuvo Juozas Naraškevičius, Motiejaus, Česlovas Aniūkštis-Karvelis, Ignas Adomavičius-Tauras, Petras Bereznauskas-Liūtas. Kūnus numetė prie Vindeikių mokyklos. Tada prasidėjo dar didesni siautimai. Sako, pas vieną iš žuvusiųjų rado kovotojų ir rėmėjų sąrašą.

Partizanavę broliai Lisauskai kilę iš Pamusių k. Juozas (g. 1918 m.) į DKR atėjo 1944 m. rudenį kartu su jaunėliu brolius Petru-Pekūnu (g. 1923 m.) ir mokytoju J. Norkumi-Kerštu. Greitai Kerštas tapo rinktinės štabo viršininku, o Juozas Lisauskas, pasirinkęs Erelio slapyvardį, vadovavo būriui. Netrukus prie Erelio būrio prisidėjo Janionių, Lapelių, Mantinionių kaimų vyrai, o brolis Petras tapo jo dešiniąja ranka, tvarkė dokumentus, susirašinėjo su rinktinės, o paskui ir apygardos vadovybe, skirstė sargybą sugalvodavo slaptažodžius. Ereliui išvykus į štabą, Petras jį pavaduodavo. Kai 1944 m. rudenį Kerštą suėmė ir įkalino Musninkuose, Erelis organizavo savuosius žygiui jį išvaduoti. Žinoma, kad šis būrys dalyvavo 1945 02 04-05 vykusioje Pigonyse partizanų sueigoje, kai juos užpuolė stribai. Tik neapskaičiavo savo galimybių, nes iš dešimties liko gyvas tik vienas jų vadas P. Stankevičius. Daugiausiai laiko praleisdavo Mantinionių girioje, stengėsi išvengti su stribais ir kareiviais susidūrimų. Maitinosi dauguma partizanų savo namuose. Net ir tokiomis sąlygomis buvo pavojinga. Štai 1944 12 18 žuvo Bronius Balsevičius-Tigras, jau 1946 m. gruodyje ir Vytautas Paškevičius-Samana. Paskelbus sovietinę amnestiją, tikėjo okupantų žodžiais, nors Žalias Velnias ne kartą perspėjo, kad tai tik pažadai. Dauguma Erelio būrio narių legalizavosi. Ir štai tik tada jie suprato, kad apsiriko. Per tardymus kai kas prasitarė, tad nukentėjo net 30 buvusių partizanų, kurie pateko į lagerius ir ne visi sugrįžo namo.

Alfonsas Balsevičius, Adolfo-Štikas (g. 1925 m.), 1944-1945 m. Erelio būrio eilinis, suimtas 1947 03 30, teistas, kalėjo Vorkutlage, 1958 m. grįžo į Lietuvą; Alfonsas Balsevičius, Adomo-Vamzdis (g. 1927 m.), 1944-1945 m. Erelio būrio eilinis, suimtas 1947 03 26, teistas, kalėjo Vorkutoje, Komijoje, paleistas 1956 m.); Bronius Balsevičius, Adomo-Tigras (g. 1921 m.), Erelio būrio eilinis, stribų nušautas 1944 12 18; Vytautas Jadzinevičius, Vinco (g. 1920 m.), 1944-1945 m. Erelio būrio eilinis, žuvo 1945 m. vasarą); Bronius Kareckas, Jokūbo-Bijūnas (g. 1923 m.), 1944-1945 m. Erelio būrio eilinis, suimtas 1946 02 09, teistas, kalintas iki 1955 m., spec. tremtyje iki 1956 m.; Feliksas Kareckas, Jokūbo-Juodvarnis, Erelio būrio eilinis; Jokūbas Kareckas (g. 1914 m.), suimtas 1944 m., kalintas 1944-1954 m. Archangelsko sr., 1954-1957 buvo tremtyje Irkutsko sr.; Stasys Kižlą, Mykolo-Žėrutis, 1944—1945 m. Erelio būrio eilinis, suimtas 1946 m., teistas, kalėjo lageryje, 1956 m. grįžo į Lietuvą; Antanas Koneckas, Andriaus (g. 1901 m.), suimtas 1952 01 21, teistas, kalėjo Baškirijoje iki 1955 m.; Pranciška Lisauskaitė (g. 1927 m.), partizanų ryšininkė, suimta 1946 m., 1947 m. nuo kankinimų mirė; Balys Lisauskas-Durtuvas (g. 1926 m.), Erelio būrio eilinis, suimtas 1947 04 09, teistas, kalėjo lageryje, 1967 m. grįžo į Lietuvą; Stasys Lisauskas, Adolfo-Danyla (g. 1923 m.), Erelio ir Kerniaus partizanų būrių eilinis, suimtas 1947 m., teistas, kalintas lageryje, paleistas iš tremties 1956 m.; Bronius Lisauskas, Erelio būrio eilinis; Adolfas Lisauskas, suimtas 1947 m., mirė 1948 m. nuo sumušimo; Feliksas Lisauskas-Žibutė, Erelio būrio eilinis; Juozas Lisauskas- Erelis (g. 1918 m.), rezervinio partizanų vietinio būrio vadas nuo 1944 m.; Petras Lisauskas-Perkūnas (g. 1923 m.), 1947 04 03 suimtas, teistas, kalėjo Vorkutlage, 1957 m. grįžo į Lietuvą; Steponas Lisauskas-Lapas, Erelio būrio eilinis; Stasys Lisauskas-Danyla, (g. 1923 m.), Erelio ir Kerniaus būrių eilinis, suimtas 1947 04 12, grįžo 1955 m. Bronius Lučiūnas-Lučinskas-Žaibas, 1944-1945 m. Erelio būrio eilinis; Edvardas Miklušis, Mykolo-Jurgis (g. 1903 m.), suimtas 1944 12 30, teistas, kalėjo Vorkutoje iki 1949 m.; Vytautas Sipavičius (g. 1924 m.) Erelio būrio eilinis, suimtas 1944 m.

Alfonso Balsevičiaus-Vamzdžio teigimu, Erelio būryje 1944 m. rugsėjo mėn. ar vėliau priesaiką davė apie 13 kovotojų, kiti veikė savarankiškai, neorganizuotai, arba kituose būriuose, legalizavosi, tačiau buvo suimti ir nuteisti.

1945 03 02 netoli Upninkų, Gudonių k., NKVD kareiviai užpuolė Mančiušėnų k. vyrų būrį, kuriam vadovavo Aloyzas Lukša-Plienas. Kartu su juo būryje buvojo broliai Juozas, Jurgis ir Pranas. Nelygioje kovoje Gudonių k. žuvo virš 20 partizanų. Be vado -Alfonsas Aurukevičius, Alfonsas, Juozas, Pranas Lukšai, Karolis Pociūnas, Augustinas Radzevičius, Stasys Ramanauskas, Juozas Sakalauskas, Viktoras Savarauskas, Stasys Strazdas, Vaclovas Tamošiūnas, Ipolitas Valukevičius ir dar trys nežinomi vyrai buvo atvežti į Veprius ir sumesti į bulvių duobes. Domino Augūno, Domino Palaimos ir Vytauto Strazdo palaikai buvo palaidoti Upninkų kapinėse. Žuvusi Zenoną Cesiūną-Sakalą savieji sugebėjo parsivežti namo ir palaidoti Čiobiškyje. Dar žuvo Julius bei Stasys Atkočiūnai ir Ksaveras Stepšys...

Vindeikių k. apylinkėse, Musninkų vlsč., veikė nedidelis Juozo Naraškevičiaus-Šerno būrys. Tai buvojau pusamžis žmogus (g. 1894 m.), išėjęs į mišką su šešiolikmečiu sūnumi Povilu. Tėvas - buvęs šaulys, visą savo gyvenimą dirbo eiguliu. Sunkiu Tėvynei metu nepabūgo neramaus gyvenimo ir sunkumų. Išėjo į mišką drauge su kaimynais, prie jo būrio glaudėsi vaikinai ir iš tolimesnių vietovių. Ir laikė jį tėvu.

1945 metų pavasarį jie liko trise: vieni partizanai žuvo nelygiuose mūšiuose, kiti susigundė amnestijos propagandai. Jis, sūnus ir Julius Garbatavičius-Šaltis (g. 1924 m.) klaidžiojo gimtosiose apylinkėse. Julius buvo kilęs iš gretimo Pigašių k., turėjo apie 30 metų. Iki rusams sugrįžtant dirbo Vileikiškių k. pieno priėmimo punkte. Buvo puikus šaulys ir vaikščiojo ne tik pistoletu, bet automatu ir granatomis nešinas. Štai tokiu metu 1945 rudenį Gojaus kaime (Pigašių, Smailių, Taučiulių k. viduryje) pas ūkininką Grinių juos tris ir aptiko stribai. Sako, aktyvistai stribams pranešė. Apsupo sodybą pradėjo agituoti pasiduoti gyviems. Kvietė deryboms. Patikėję pasalūnams, tėvas ir sūnus Naraškevičiai išėjo iš trobos. Čia juos ir suėmė. Juliui pavyko pabėgti, prisidengus trumpam laikui prarastam stribų budrumui. Kramtė nagus stribai ir dar labiau suaktyvino partizano sekimą. Jau 1945 m. gruodžio 8 dieną Juliui Garbatavičiui viešint Pigašiuose pas Gatelius, apie tai buvo pranešta NKVD garnizonui. Kareivių, o gal ir stribų buvo labai daug: pasiskirstę trimis grupėmis - nuo Vileikiškių, Taučiulių ir nuo Širvintos upės, jie ėmė supti Pigašių k. Pirmoji grupė netrukus pasiekė Gatelių daržinę, tačiau iš čia pasipylė šūviai. Vietoje žuvo vyresnysis seržantas Podkovyrovas, kitas kareivis buvo sužeistas (tos pačios dienos vakare jis mirė). Pasipylė pragariška ugnis, atskubėjo ir kiti kareiviai. Julius taikliais šūviais privertė kareivius sugulti, o pats iššoko iš daržinės ir pradėjo bėgti Širvintos link. Tačiau visi pastebėjo, kad partizanas sužeistas. Vienoje dauboje susidūrė su trečia kareivių grupe. Paleido dar kelias automato serijas. Nuo jų sukniubo dar vienas kareivis - vyr. seržantas Mazyčionokas, tačiau kelios

kulkos užkliudė ir Julių. Bėgti nebuvo kur. Po kurio laiko pasigirdo kurtinantis granatos sprogimas, nusinešęs Juliaus Garbatavičiaus-Šalčio gyvybę. Partizanas gyvas nepasidavė.

Sovietiniai agitatoriai gyrėsi, kad Julius Garbatavičius susisprogdinti nesuspėjo -jį suvarpė kareivių ir stribų kulkos. Kaip ten bebūtų, sako, rusų karininkas, vadovavęs kautynėms, liepė su nušautuoju elgtis pagarbiai už jo drąsą ir gerą kovinį pasiruošimą. „Etot saldat, a ne bandit", - ir atidavė pagarbą.

Juliaus gailėjo visas kaimas. Ant jo kapo dažnai buvo padedamos lauko ar darželio gėlės.

Pirmoji mano pažintis su partizanais įvyko 1944 metų liepos mėn. pradžioje. Į tėvų namus Smailių kaime (Ukmergės apskr., Musninkų vlsč.) atėjo keturi partizanai: vadas Žalias Velnias, Papartis, Ąžuolas ir Šiaudas. Jų vardai lyg ir atitiko išvaizdą: Šiaudas - smulkutis, ištįsęs aštuoniolikmetis, Ąžuolą maniau Žalio Velnio pavaduotoju esantį. Juo net mano mama žavėjosi, sako, vaikeli, toks jaunas, bet tvirtas lyg ąžuolas. Papartis niekuo nestebino, tačiau Žalias Velnias iš jų išsiskyrė - buvo labai aukštas, skvarbiu žvilgsniu. Jie dažnai būdavo mūsų kaime, nors ir nebuvo kilę iš šio krašto. Mums, merginoms, teko siuvinėti partizaniškas emblemas, ant rankogalio tvirtinamas. Darbo buvo daug, nes partizanų diena iš dienos vis daugėjo. Mokiausi Širvintų progimnazijoje, tad grįžus namo tekdavo su seserimis ir broliu budėti lauke. Žiemą partizanai ilsėdavosi mūsų troboje, o vasarą prisnūsdavo daržinėje. Mama gamindavo jiems maistą. Buvo užvesta tokia mada, kad, partizanams esant kaime, visi kaimo šunys būdavo uždaryti. Tokią tvarką buvo įvedęs kitas partizanų vadas Karijotas. Tad jei pasigirsdavo šunų lojimas, tada žinodavome, kad slankioja stribai ar kareiviai.

Vokiečių okupacijos metais ėmiau skaityti knygas iš Musninkų klebono Alfonso Ažubalio, todėl jis per mane nebijodavo perduoti į mišką medikamentų, tvarsčių, o kartais ir drabužių.

Mano pusbrolis Julius Garbatavičius pavesdavo man su seserimis įvairių darbelių. Aš turėjau Idėjos slapyvardį, mano sesuo Leokadija buvo Nendrė, o sesuo Ona - Audra. Daug kartų buvau pas Žalią Velnią. Tada jo dešinioji ranka buvo Karijotas, būrio vadas, veikęs daugiau į rytus. Nežinau, kas atsitiko, nes Karijotas nuo Žalio Velnio atsiskyrė ir sudarė savo rinktinę. Aš nuėjau su juo.

Padaciūnų kaime, prie Elžbietos ir Vlado Braziūnų sodybos, pamiškėje, buvo dažnų mūsų susitikimų su partizanais vieta. Žmonės buvo patikimi, perduodavau čia ar miškelio pakraštyje paketus Žaliam Velniui ar pusbroliui, slaptažodžius ir kitokias žinias.

1945 m. po pirmojo trimestro progimnazijoje persikėliau gyventi ir mokytis į Ukmergės gimnaziją, nes čia mokėsi jauniausioji mano sesuo. Vasarą sugrįžusi atostogų, gavau užduotį nuvykti į Musninkų miestelį ir sužinoti, ar nesiruošia skrebai žygin. Išėjus iš namų ir bekertant lauką mane sustabdė stribai, išmėtė knygas, iškratė kišenes ir išvežė į Musninkus. Laikė stribyne, paskui išvežė į Ukmergės saugumą Iš pradžių nežinojau, kuo mane kaltina, atrodo, buvau švari. Greitai paaiškėjo, kad pas suimtą kunigą A. Ažubalį rado sąrašus perduotų į mišką daiktų. Matyt, jie sužinojo, kad daiktus perdavinėjo ir per mane.

Atsiminiau, kad namuose, spintoje, yra pora marškinių, mano neperduotų partizanams. Sumečiau planą ir visą laiką tvirtinau, kad paėmiau tik dvejus marškinius savo pusbroliui Juliui Garbatavičiui. Galėjau tą pavardę pasakyti, nes J. Garbatavičius-Šaltis buvo žuvęs. Buvo numestas Musninkuose ant vokiečių kapinių. Prieš tai ilgai išgulėjo bažnyčios šventoriuje. Ilgai gulėjo nepalaidotas, tai pradėjo bijoti į mokyklą eiti vaikai. Rusai tada leido Verikui užkasti ant tų kapinių partizanų kūnus be karsto ir kunigo. Ten ir dabar dar guli dviejų partizanų palaikai. Kito žuvusio pavardė man nežinoma.

Išleido iš Ukmergės saugumo, prisakę gimnazijoje sekti savo draugus. Tada aš išvažiavau į Latviją pas gimines. Pusę metų ten pragyvenau, tačiau niekas manęs neieškojo. Su partizano Romo Balandžio nuo Pabaisko, gyvenusio Vilniuje Jono Amankevičiaus pavarde, pagalba gavau gimimo liudijimą kuriame buvo parašyta, kad esu Marija Markauskaitė, Antano, g. 1932 m. Najoriškių k., Pabaisko vis, Ukmergės apskr. Tai išmokau atmintinai. Buvau keturis metus pajauninta. Su šia pavarde mokiausi Kaune, vėliau baigiau vidurinę mokyklą Merkinėje. Ištekėjau irgi kaip Markauskaitė. Per savo gyvenimą kaip niekas kitas turėjau net kelias pavardes.

Gyvenime man teko daug išbandymų, tačiau likimo nekaltinu. Mūsų giminės buvo išbarstyti ne tik po Lietuvą. Daugelis iškeliavo į šaltas Sibiro platybes, iš kur nesugrįžę ir šiandien.

Šiandien aš galiu paliudyti, kad pokario metų DKA partizaninio pasipriešinimo pradžia buvo Smailių k., Musninkų vlsč. O buvo taip.

1944 m. liepos mėnesio pirmosiomis dienomis, artėjant prie Smailių kaimo frontui, į tėvelių sodybą atėjo keturi generolo P. Plechavičiaus vietinės rinktinės karių uniformomis apsirengę kariai. Tai buvo Jonas Misiūnas, Vytas Bingelis, Bronius Gaidelis ir Leonas Volčackas. Jonas Misiūnas buvo viršila, kitų karinių laipsnių neprisimenu. Jis paprašė mano tėvų Justino ir Juzės Sipavičių leisti apsistoti pas mus iki tol, kol praeis frontas. Tėvai mielai sutiko.

Begyvendami pas mus, vyrai susipažino su mūsų pusbroliu Julijonu Garbatavičiumi. Jie ilgai kalbėjosi ir nusprendė frontui praėjus pradėti ginkluotą kovą prieš sugrįžusius okupantus. Mums, jaunoms merginoms, patiko jų patriotinės kalbos. Mes augome lietuviškoje šeimoje, tėvų išmokinti meilės gimtai žemei.

Frontui praėjus, vyrai išėjo, o mes kaimynų buvom įskųsti rusams. Mus ėmė dažnai tikrinti, prasidėjo kratos. Tai buvo didelis pavojus ne tik mums, bet ir partizanams. Taip jie iškeliavo į miškus ir ėmė burti besiblaškančius jaunus vyrus, kurie slapstėsi nuo kariuomenės. Nuo 1944 10 03 tėveliai vėl juos sušelpė maistu ir drabužiais, palaimino sunkiai kovai. Pamenu, Jonas Misiūnas pasivadino Žaliu Velniu, Vytas Bingelis-Paparčiu, Leonas Volčackas-Ąžuolu, Bronius Gaidelis-Šiaudu, o Julijonas Garbatavičius-Šalčiu. Tuo metu mes su Ona sutikome būti jų ryšininkės. Onutė-Audra, o aš -Nendrė. Ir po to partizanai buvo pas mus dažnais svečiai. Maitindavome juos tuo, kuo turėjome, saugodavome, jei ilsėdavosi sodyboje.

Partizanai kalbėjo, kad ateis laikas, kai okupantas bus išvytas iš Lietuvos, ir visi švęsime Pergalės dieną laisvoje Lietuvoje. Ir mes tuo šventai tikėjome.

Išėję iš mūsų, jie apsistojo Pamusių vienkiemyje pas kitus Sipavičius. Čia gyveno mūsų pusseserės Aldona, Cecilija ir Danutė. Jų brolis Stanys tuo metu jau buvo areštuotas ir vėliau nuteistas 25 metus kalėti, nes nepriklausomos Lietuvos laikais ir prie vokiečio tarnavo policijoje. Tuo metu Pamūšyje Žalias Velnias turėjo gal 40 partizanų būrį. Jis nuolat didėjo, todėl jie jau vadinosi rinktine. Rinkosi būrių, kuopų vadus. Pirmasis jų krikštas - mūšis su kareiviais prie Kernavės miestelio, kuriame žuvo Vytas Bingelis-Papartis ir dar du partizanai. Tai buvo 1944 metų spalio mėnesio pabaiga ar lapkričio pradžia. 1945 12 08 buvo išduotas ir rusų kareivių apsuptas žuvo Julijonas Garbatavičius-Šaltis. Jo kūnas buvo išniekintas ir numestas Musninkų miestelyje prie skrebynės. Vėliau už kojų nutemptas ir numestas prie vokiečių kapų. Ten buvo žmonių palaidotas. Jau 1946 m. žygio metu per nelaimingą atsitikimą- sprogus granatai žuvo Leonas Volčackas-Ąžuolas (V. Aleknos duomenimis, jis žuvo kartu su Paparčiu ir Gaideliu - S.A.). Bronius Gaidelis žuvo mūšyje prie Želvos. Ten paminkle įrašyta tik jo slapyvardis. Dauguma jų padėjo galvas už Lietuvą. Gaubia paslaptis ir Žalio Velnio žūtį.

Tai buvo klaikūs laikai, tačiau su pagarba menu partizanus, kurių kūnai išmėtyti žvyrduobėse, šuliniuose.

Gimiau Minčiukų k., Musninkų vlsč., 1934 m. Pokario metais gyvenome neramų gyvenimą. Turėjau dvi vyresnes seseris - Eleną (g. 1925 m.) ir Marytę (g. 1932 m.), tėvai sunkiai dirbo. Gal todėl, kad nebuvo šeimoje suaugusių ir turinčių tarnauti okupantams vyrų, mūsų namai dažnai buvo lankomi partizanų. Čia jie gaudavo valandą kitą ramybės ir pavalgyti. Gyvenome prie pat Musės upelio: gyvenamas namas buvo viename upelio krante, o ūkinis pastatas, daržinė - kitame, ten augo daug medžių. Netoli juodavo Kazliškių miškas. Pas mus dažnai ateidavo ir miegodavo daržinėje partizanai Edvardas Motiejūnas, Vytautas Jakiūnas ir kiti. Pamenu, tą naktį daržinėje glaudėsi keli partizanai. Čia miegojau ir aš. Paryčiui girdim, - tėvas garsiai kalba rusiškai, juokauja. Kad tik mes išgirstume. Partizanai tyliai pasitraukė į mišką, tik tada kareiviai susidomėjo kitoje upelio pusėje buvusiais statiniais.

Kaimas neturėjo savo išdaviko. Gyveno vieningai ir draugiškai. Niekas nebuvo įskųstas, neiškeliavo į Sibirą. Nukentėjo Vilkelių šeima, nes žuvo du jų sūnūs partizanai Jonas ir Vacys. Vienas nuo rusų kulkos, kitas - lageriuose.

Pamenu istoriją Čiobiškyje pas malūnininką Serapiną, kai užėjo keli partizanai buvo išdavikiškai prigirdyti migdomaisiais ir suimti. Paskui nuteisti ilgiems metams kalėti. Bronius Vilkevičius ir Stasys Sipavičius iš Liuliškių buvo nuteisti sušaudyti. Juos suėmė 1945 metais. Tą pačią dieną įkliuvo Boleslovas Ališauskas iš Grebliaučiznos ir Vacys Vilkelis iš Minčiukų. Sušaudė tik Bronių, o Stasiui paskutinę minutę mirties bausmę panaikino. Kitus nuteisė kalėti.

Daugelis vyrų praėjo lagerių ir trėmimų pragarus. Edvardas Motiejūnas iš Kaimynėlių buvo pašautas, bet liko gyvas, jo kaimynas Vytautas Jakiūnas, pigoniškiai Vaclovas ir Viktoras Vilkeliai, Juozas - Vilkevičius iš Liuliškių atsėdėjo ilgus metus, į Lietuvą sugrįžo.

Pranė Čeplinskaitė-Kupčiūnienė (g. 1936 m. Utenos vlsč., Klevinės k.) prisimena, kad jos vyro Leonas Kupčiūno (g. 1920 m.) gimtinė yra Čiobiškio sen. Burniškių k. Šiuo metu jų sodybos neišliko. Jonas (1881-1959) ir Uršulė (1901-1987) augino 6 vaikus. Jonas buvo aukštas, gražus vyras, kaip ir jo sūnūs, o jo žmona -mažutė moterėlė. Tai buvo antroji Jono Kupčiūno santuoka. Vyriausias Jono sūnus Steponas dirbo Vilniaus operos ir baleto teatro vyr. buhalteriu, slapstėsi nuo saugumo, su namiškiais ryšių nepalaikė, Albina padėjo ūkyje namuose, kaip ir Uršulės vaikai Nastutė bei Aldona. Leonas (Jono sūnus iš pirmosios santuokos, g. 1920 m.) buvojau vedęs ir su žmona Eleonora Kliukaite-Kupčiūniene iš Janionių k. augino 4 m. dukrelę

Laimutę (g. 1944 m.). Pokaryje suartėjo su partizanais, iš pradžių buvo jų ryšininkas ir rėmėjas. Sako, su Žaliu Velniu buvo asmeniškai pažįstamas, vėliau partizanavo, prie apygardos štabo narys, nešiojosi rašomąją mašinėlę, slėpė partizaninius dokumentus. Likimas lėmė, kad DKA štabo narys Stasys Misiūnas-Senis, kuris po Čiobiškio vaikų prieglaudoje buvusio DKA štabo užpuolimo liko gyvas, buvo vedęs Eleną Kupčiūnaitę, Leono seserį. Senis saugojo štabo dokumentus, vedė apygardos kanceliariją, tad galėjo į pagalbą paimti progimnaziją baigusį ir mašinėle rašyti mokėjusį giminaitį. Viena aišku, kad tą kruviną dieną prieglaudoje, kai žuvo DKA štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, Leono nebuvo. Žinoma, kad partizaninėje kovoje Leonui padėjo ir jo žmona Eleonora. 1987 m., jau suparalyžuotas, Leonas Kupčiūnas bandė pasakyti, kur yra paslėpęs štabo dokumentų ir tą mašinėlę, tačiau taip ir nesupratome jo kalbos. 1946 m., kai saugumas suėmė dalį apygardos vadų, pasipriešinimas okupantui tapo sunkus. Slapstėsi su draugais, namo sugrįžti jau negalėjo. Greitai suprato, kad yra medžiojamas, tad patraukė į svetimus kraštus. Nuo 1946 m. rugsėjo pradžios mokytojavo Alytaus apskr. Daugų vlsč. Skabeikių pradžios mokykloje, buvo net jos direktoriumi. Nežinau, ar po Čiobiškio progimnazijos baigimo dar kur mokėsi, ir kaip jis gavo darbą, pasitraukęs iš aktyvios partizaninės veiklos. Tačiau ir čia dirbdamas padėjo partizanams.

„Mes susituokėme 1961 m. Sibiro tremtyje. Apie savo praeitį jis man beveik nieko nepasakojo. Sakydavo: „Nežinosi, bus ramiau ir tau, ir kitiems". Auginom dukrelę Rimą. Žinau, kad partizaninės kovos pradžioje turėjo Laukaičio slapyvardį, knygoje „Didžioji Kova" minimas ir kiti - Studentas, Tigras, apie kuriuos aš nežinau.

Leonas buvo suimtas 1948 m. kovo mėn. Pats yra sakęs, kad buvo išduotas. Suėmę laikė Vilniuje, saugumo rūsiuose. Tardė, kankino. Jis man yra sakęs: „Kartą mušė tiek, kad gulėjau ant grindų, ir saugumiečiai nežinojo, gyvas aš, ar jau miręs. Liepė vienam pažiūrėti, ar gyvas. Tas pasilenkęs ties manim ir įsitikinęs, kad kvėpuoju, pakuždėjo, kad rėkčiau, netylėčiau. Matyt, kankinti jau ir jam nusibodo. Pradėjau rėkti, kiek tik galėdamas, tada tuoj išvilko į kamerą, kad gatvėje riksmo nesigirdėtų".

Greitai „trojka" nuteisė ir iš Vilniaus 25-iems metams išvežė į Norilsko lagerius. Leonas sunkiai dirbo, o valgyti gaudavo tik iš supuvusių kopūstų išvirtą sriubą. Po Stalino mirties gyvenimas šiek tiek pagerėjo, leisdavo juos į mišką pagrybauti ir pauogauti. Ten Leonas sutiko dar 1941 m. tremtinių lietuvių šeimą. Pasakojo apie savo pusseserę partizanų ryšininkę Onutę Tveragaitę-Žilvinę (g. 1920 m.), su kuria jungė pasipriešinimas okupantams. Ji buvo suimta ir dar 1945 m. nuteista 15 m. lagerių ir 5 m. tremties, kalėjo Uchtoje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1967 m.

1948 05 22 į Igarką buvo išvežta Leono šeima: tėvas, pamotė, seserys Albina (g. 1922 m.), Nastė (g. 1933 m.), Aldona, Leono dukrele Laimutė. Tėvelį Joną Kupčiūną tremtyje paralyžavo, jis mirė 1959 m. Likę šeimos nariai į Lietuvą sugrįžo 1960 02 07, išbuvę Sibire 12 metų. Tik 1976 m. tėvelio palaikai buvo pargabenti iš

Sibiro ir perlaidoti Čiobiškio kapinėse. Po Stalino mirties Laimutė, kaip nepilnametė, galėjo grįžti į Lietuvą.

1959 m. Leoną iš lagerio išleido be teisės sugrįžti į Lietuvą. Apsigyveno Kemerovo srityje, Taštagolo r., Šeregešo k., kur buvo geležies ir akmens anglies šachtos. Dirbo kalviu, savo darbą išmanė. Vėliau kas dveji metai gaudavo atostogų su teise aplankyti Lietuvą.

Esu gimusi Utenos rajone. Taip jau atsitiko, kad 1939 m. mane ir seserį Ievą (g. 1932 m.) atvežė į Čiobiškį ir apgyvendino prieglaudoje. Augome nepritekliuose, alkanos, be mamos meilės. Buvau jau 13 metų, kai 1945 03 27 prieglaudoje vyko žinomas partizanų ir stribų mūšis. Tada berniukai ir mergaitės gyveno atskiruose patalpose, o per puolimą visus suvarė į dvaro namus. Zvimbė kulkos, sklido aimanos. Apnuogintus nukautų partizanų kūnus numetė po prieglaudos langais ir gal dvi paras čia juos laikė. Saugojo sargybiniai. Mums buvo baisu ir į kiemą išeiti.

Čiobiškyje sulaukiau pilnametystės, tačiau likau čia toliau gyventi, nes pradėjau prieglaudoje dirbti. Čia mes ir susipažinome su Leonu 1961 m. Nepabūgau jo likimo, nes išvykau su juo į tremties vietą, ten ir susituokėm. Taip bėgo mano jaunystės metai savanoriškoje tremtyje. 1962 m. gimė dukrelė Rimutė. Pakrikštijom ją vėliau, sugrįžę į Lietuvą atostogų.

Vis dar neturėdami teisės sugrįžti į Tėvynę, surizikavome. 1978 m. rugpjūčio 14 d. sugrįžome į Lietuvą. Sužinojome per pažintis, kad Daukšiagirio ūkiui, Prienų r., reikia patyrusio kalvio. Direktorius surizikavo, į darbą priėmė, apylinkės taryboje dar ilgai gulėjo mūsų dokumentai priregistravimui. Viskas baigėsi laimingai gal todėl, kad Leonas buvo labai geras specialistas, tačiau jautėme saugumo sekimą.

Mirė Leonas po insulto 1988 m., jau tautinio atgimimo laiku. Palaidotas Čiobiškio kapinėse, šalia tėvo. Būdama tame krašte, visada užsuku prie Leono kapo. Visada randu padėtas gėles..."

Jurgis Budrevičius (g. 1930 m. Pakuonyje) prisimena laikus, kai su Leonu Kupčiūnu dirbo ūkyje. Jam Leonas yra pasakojęs, kad buvęs mokytojas, o pokaryje partizanų ryšininkas, paskui išėjęs į mišką. Buvo išduotas, tardytas ir kankintas. Darbe buvo tvarkingas, pats įsirengė prausyklą, kad po darbo išsiprausęs, persirengęs, užsidėjęs skrybėlę, kaip koks vokietis, tapdavo neatpažįstamas. Buvo dėkingas direktoriui Edvardui Liungiui už tai, kad globojo politinį kalinį, suteikė gyvenamą plotą, davė darbą.

Kaune gyvenanti Laimutė Lekavičienė-Kupčiūnaitė, vyriausioji Leono duktė, pasakojo, kad Sibire atsidūrė su senelio šeima. Mama Eleonora trėmimo išvengė, nes tą dieną buvo išvežusi į Vilniaus saugumą tėveliui maisto. Tačiau likimas lems, kad po poros metų, t. y. 1950 11 06 bus suimta ir nuteista 25 m. kalėti. 1955 m. dešimtmetė mergaitė viena ryžosi pasiekti Lietuvą nes lydėti jos nebuvo kam. Kelionė buvo sunki, su nuotykiais, tačiau tikslą mergaitė pasiekė. Glaudėsi pas gimines, nes savieji buvo Sibire. Beje, 1950 05 12 buvo suimtas partizanas Feliksas Kliukas-Kengūra, Eleonoros brolis, nuteistas irgi 25 m. lagerių. Vilniaus saugume abu ilgai ir žiauriai kankino. Feliksas atsidūrė Vorkutos lageriuose, o Eleonora skaldė žėrutį Mordovijoje. Sunki dalia teko ir Stasio Misiūno-Senio žmonai, kuri po vyro arešto su penkiais mažamečiais vaikais buvo ištremta į Sibirą.

Marija Žibienė, 1987 m. dirbusi Pakuonio bibliotekoje, žinojo, kad Leonas Kupčiūnas yra buvęs mokytojas, Sibiro kalinys ir tremtinys. Panašaus likimo buvo ir ji pati. Kartą užėjo pas jį pasidžiaugti, kad kyla judėjimas už laisvą Lietuvą, mitinguojama, kalbama apie trėmimus ir lagerius. Leonas tada jau sirgo. Jis kažkaip keistai žiūrėjo į ją tačiau nieko nesakė...

Jau 1944 m. liepos mėn. NKVD buvo žinoma, kad Musninkų vlsč. yra susitelkęs 200 vyrų Žalio Velnio būrys. Jau rugpjūčio 18 d. įvardijamas kaip rinktinė. Kiek vėliau sužinojo, kad J. Misiūnas nuo 1944 m. pavasario slapstėsi kartu su Č. Tveraga, Stasiu, Juozu, Vladu Marcinauskais ir kitais ginkluotais Vietinės rinktinės kovotojais.

1944 08 17 E. Navicko vadovaujami partizanai užpuolė Musninkų areštinę ir išlaisvino suimtuosius. Buvo nukauti du milicininkai.

1944 09 11 pas Musninkų vlsč. pas apylinkės pirmininką Vincą Verbicką atėjo apie 50 Žalio Velnio partizanų ir jį išsivedė.

1944 09 18 į Medinų kaimą atėjo apie 20 partizanų. Tą pačią dieną Musninkuose pasirodė 30 partizanų būrys.

1944 10 06 Kazokiškėse užpuolamas raudonarmiečių būrys. Per susišaudymą buvo padegta ūkininko daržinė.

1944 m. spalio mėn. Žalias Velnias su 15 apsaugos partizanų apsistojo Janionių k. Čia veikė ir apie 30-40 partizanų Č. Tveragos-Vilko būrys. Apie Vindeikius buvo susitelkęs Jono Naraškevičius-Šerno panašaus dydžio būrys.

1944 10 14 net 50 partizanų kabino ant gyventojų namų raštelius Musninkų apylinkėse: „Mirtis komunistams. DKR vadas Žalias Velnias". Ukmergės apskrities KGB įrašas dokumentuose byloja: „Pastaruoju metu labai aktyvus".

1944 11 02 Kaimynų ir Viršuliškių k. išduoti DKR partizanai su Žaliu Velniu ir užpulti 200 kareivių bei milicininkų. Žuvo 3 partizanai: Petras Morkūnas-Ridikas (g. 1914 m. Juodonių k.), Jonas Kvietkauskas (g. 1922 m. Janionių k.) ir Medveckas (iš Narvydiškių k.).

1945 01 17 stribų nužudyti besislapstantys nuo mobilizacijos broliai Pranas ir Kazys Kavaliauskai.

1945 02 12 Musninkų vlsč. partizanai nukovė 9 milicininkus, todėl jau 24—25 d. Čiobiškio apylinkėse vyko didelės gaudynės. Jų metu žuvo kuopos vadas Albertas Rudys-Neptūnas.

1948 05 22 į Igarką buvo išvežta Stanisloviškių k., Musninkų vlsč., ūkininko Antano Bareikos (1870-1949) šeima: žmona Eleonora (g. 1890 m.), sūnus Jonas (g. 1922 m.), dukros Jadvyga (1924 m.) ir Vanda (g. 1929 m.), kaip DKA Erelio būrio partizano Antano Bareikos-Uosio (g. 1921 m.) artimieji. Uosis buvo suimtas 1946 11 25, vėliau žuvo Kirovo srityje. Tėvas mirė tremtyje. Ir išvežtas sūnus Jonas buvo partizanas, turėjo Vėjelio slapyvardį. Tad už Lietuvos laisvę nukentėjo visa 7 asmenų šeima.

Jonavos kraštas priklausė DKA. 1944—1946 m. Žeimių vlsč. partizanams vadovavo Vyčio apygardos vadovybė, vėliau jie pakluso susiskaldžiusiai DKA A rinktinei, po to perėjo į Plieno vadovaujamą B rinktinę. Rezistencijos atsiradimo priežastys šiame krašte analogiškos kitoms Lietuvos vietovėms: antroji bolševikų okupacija, prievartinis ėmimas į frontą, okupantų žiaurumas. Vyrai slapstėsi, ginklavosi, būrėsi į junginius. Okupantas tapo dar žiauresnis.

1945 02 06 rytą Žeimių stribai apsupo kelias Ručiūnų k. sodybas. Aleksą Kazlauską basą nespėjusį apsirengti viršutinių rūbų, nušovė paklaikusių vaikų ir žmonos akivaizdoje, išsivedę į kiemą. Brolį Joną Kazlauską kitus brolius Joną ir Mečislovą Baltaduonius, Feliksą Grėbliauską Rapolą Kulakauską nušovė bevarydami į Žeimius už Martyniškių gyvenvietės. Sumanymas, matyt, buvo iš anksto suplanuotas, kadangi vienose rogėse vežėsi sukruvintą Alekso Kazlausko kūną o kitos rogės iki Martyniškių važiavo tuščios. Stribai, atlikę savo kruviną darbą, sukrovė nušautųjų vyrų kūnus, patys susėdo ant jų, smagiai šnekučiuodamiesi nuvažiavo į Žeimius. Tik balandžio 26 d., po ilgų artimųjų prašymų, leido naktį išsikasti ir palaidoti Kulvos kapinėse.

Stasį Dirmantą atvažiavusį iš Kauno į Ragožių k. aplankyti tėvų, nužudė kaimynas, dirbęs tuo metu geležinkelio milicijoje. Susitiko jie tą vakarą pas grįžusį iš armijos kaimyną Stasį Stankevičių. Visi drauge pasivaišino, pasiginčijo, tačiau išėjo į namus draugiškai šnekučiuodamiesi. Seimininkai, išlydėdami svečius, nieko neįtarė. Kas padėjo įvykdyti šią žiaurią žmogžudystę - liudytojų nėra. Visą naktį po Jonavos geležinkelio stotį varinėjo ir mušė auką tik vienas žmogus. Rytą auka geležinkelio felčerių punkto priimamajame jau nieko nebejautė. Motina ir žmona, prislėgtos sielvarto, net verkti garsiai bijojo. Tyliai įsidėjo į karstą ir išsivežė. Susirinkę žmonės viską stebėjo siaubo išplėstomis akimis.

Motinos ir žmonos savo skausmą netektį ir neviltį laistė ašaromis. Vyrai dažnai be priežasties buvo sulaikomi ir dingdavo. Atsargesni stengėsi nepakliūti, o kai gaudavo kvietimą atvykti į saugumą- neidavo. Po vieną slapstytis darėsi nesaugu, o ir taikytis su tokiu nežabotu smurtu ir prievarta ne visi prisivertė. Vakarais vyrai rinkdavosi į nuošalesnes sodybas pasitarti, apsvarstyti politinę padėtį ir ateities planus.

1945 m. vasarą buvo įkurtas Pelėdos būrys, kuriam vadovavo Vaclovas Treščinskas-Pelėda. Vėliau vyrai savo būrio vadu pasirinko ramesnio charakterio Praną Raišį-Žilvitį, buvusį Lietuvos kariuomenės viršilą. Šio būrio veikimo zona buvo nuo Jonavos iki Vandžiogalos. Gimtais namais tapo Lipašiškės, Didėnų, Marvilės, Barsukynės miškai, Čiūdų raistas ir kiti miškai. Nuo Žeimių, Šėtos link, veikė Tigro būrys ir kt. Plentas Jonava-Ukmergė buvo Vyties ir Didžiosios Kovos apygardų riba. Nuo jo į rytus ir Upninkų apylinkėse veikė Kardžio, Papūgos, Slyvos, Dobilo, Baravyko ir kiti būriai. Žinoma, kad nuo Jonavos, Kauno link, veikė Riešuto ir Kurmio būriai. Žilvičio būrys nebuvo labai didelis: žinomos tik 30 kovotojų pavardės ir tai, kad 1945 m. jis priklausė Vyčio apygardai. Vyrai būryje buvo visi jauni, santūrūs, drausmingi ir savo veiksmus apsvarstydavo, kad kuo mažiau nukentėtų juos remiančių gyventojų. Neleisdavo kaimuose siautėti prievolių vykdytojų tikrintojams. Buvo negailestingi plėšikaujantiems elementams, kurie juodi darbai kartais būdavo priskirti partizanams. O tokių atvejų būdavo. Dėl to, kad vyrai buvo atsargūs, dažnas ūkininkas leisdavo savo sodyboje įsirengti bunkerį.

Per savo ryšininkus būrys palaikė ryšį su kitais aplinkiniais partizanais: Dobilo, Tigro ir kt. būriais. Vykdavo į susitikimus Kaune ir Vilniuje po du kovotojus. Vėliau atsirado ryšininkai, kurie palaikė ryšį ne tik tarp būrių, bet ir tarp apygardų. Deja, tarp jų buvo ir Markulio parankinis studentas Antanas Muralis-Vingis (Aidas), dėl kurio daug žmonių žuvo ir nukentėjo. Jonavos saugumas taipogi rezgė visokias pinkles, verbavo agentus, kurie ne tik stebėjo, kas lankosi pas kaimynus, bet sekdavo iki miško, arba tūnodavo visą naktį įlindę į krūmą. Rytojaus dieną netverdami kailyje, bėgdavo į saugumą pas Luzginą ir rašydavo raportą. Naivu būtų manyti, kad be saugumo žinios kaimuose atsirado rusų tautybės jaunos moterys ir apsigyveno šeimose. Darėsi vis sunkiau ir rezistentams, ir jų rėmėjams. Rezistentai pradėjo legalizuotis. Neatlaikę spaudimo, kai kurie rezistentai pasižadėjo dirbti saugumui. Tarp jų - buvęs Žilvičio būrio kovotojas Bonifacas Kasparavičius-Beržas. Atsisakę išduoti draugus, buvo žiauriai kankinami, teisiami nuo 10 iki 25 metų ir išvežami į lagerius. Iš lagerių grįžo tik patys ištvermingiausi, bet ne visi sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės. Trys partizanai buvo apnuodyti išdaviko Petro Serapino ir paimti į nelaisvę gyvi: tarp jų

Žilvičio būrio kovotojas Juozas Bartusevičius-Kovas (Mažylis, Medžiotojas). Paskutinieji šio būrio rezistentai žuvo 1955 01 17, iki paskutinio atodūsio tikėdami Lietuvos laisve. Apie tai liudija iki šiol išsaugotas Vėtrungės laiškas, rašytas 1954 m. prieš šv. Kalėdas motinai į tremtį.

Jonavoje ginkluotuose susirėmimuose žuvusių rezistencijos kovotojų išniekinti kūnai gulėdavo prie „liaudies gynėjų" būstinės ir buvusioje turgaus aikštėje. Tą būstinę žmonės praminė stribinyčia. Kitoje Vytauto gatvės pusėje buvo rūsys, kuriame kankino pasmerktuosius. Kelias dienas išgulėjusius išniekintųjų kūnus naktį tempdavo į Neries pakrantę ir ten užkasdavo. Tiksliai nustatyti užkasimo vietos nepasisekė. Gyvi liudytojai, buvę stribai - vykdytojai iki šiol neprakalbinti. 1967 m. toje vietoje buvo išstumdytas buldozeriais dirvožemis, užvežtas smėlis ir įrengtas miesto pliažas, todėl maža vilties kasinėjant aptikti užkastųjų rezistentų palaikus. Gal ir neatsitiktinai buvo tai sumanyta. Dabar Neries pakrantė sutvarkyta, pastatytas ir pašventintas koplytstulpis, o 1994 m. - akmens memorialas, kuriame įrašytos čia pakastų bei kovojusių Jonavos apylinkėse 60 rezistentų pavardės.

Kaip drąsų ir atkaklų, nesugaunamą kovotoją mena Joną Daškevičių-Papūgą. Papūga buvo jaunuolis iš Sližių kaimo prie Širvintos upės. Nuo 1945 m. pradžios vadovavo skrajojančiam partizanų būriui. Jame kovojo keturi broliai Penkauskai, Vladas Palaima, Repečka, Vincentas Vadeikis-Beržas, Vladas Verkauskas-Papartis, Antanas Šiška-Rytas, Justinas Vareikis (Ramanauskas) ir kiti. 1945 m. rudenį apie Diršonius, beeinančius keliu Papūgą ir Rytą susekė, suėmė ir nuvežė į Gelvonus. Iš Gelvonų areštinės Papūga pabėgo. Tuo metu tarp Neries ir Šventosios upių apie du mėnesius buvo daug kariuomenės, todėl vieni partizanai buvo pasitraukę į miškus, o kiti stengėsi laikytis bunkeriuose.

1944 m. rudenį susikūrė Genijaus būrys. Jam vadovavo buvęs puskarininkis Zigmas Kacevičius (g. 1919 m.) iš Gilučių k., Žaslių vlsč. Iš labai didelio Genijaus būrio buvo nutarta sudaryti mažesnius būrius: Slyvos ir Baravyko, Kardžio ir Bolševiko (šiam žuvus - Dobilo). Genijus žuvo 1945 04 13 Kaugonių miške, Žaslių vlsč. Jo būryje buvo Juozas Sėjūnas-Lydys, Eugenijus Svilas-Slyva, Vladas Vinckus-Kardys, Kazys Ragulis-Baravykas, Leonas Kudelis-Bolševikas ir kiti.

Kadangi Genijaus būrio kovotojų sparčiai daugėjo, buvo suformuotas Slyvos būrys. Eugenijus Svilas-Slyva (g. 1920 m.), buvo studentas. Jo tėvas - buvęs Zarasų policijos viršininkas. Eugenijus nuo pat pirmų antrosios okupacijos dienu įsijungė į Pasipriešinimą. Nuo 1945 01 01 buvo DKR štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas. 1945 m. pradėjo leisti laikraštėlį „Nepriklausoma Lietuva". Buvo vienas pirmųjų partizanų organizatorių Viršuliškių k., Musninkų vlsč. Jo būryje buvo apie 40 vyrų. Partizanai nevengdavo susirėmimų su stribais, neleisdavo skriausti kaime žmonių, išaiškindavo prievolių prievartautojus.

1945 03 02 Slyvos būrys buvo apsistojęs netoli Upninkų, kaime prie Musinės upelio, Jono Morkūno ir Karolio Stepšio sodybose. Ryšininkė pranešė, kad ruošiamasi juos pulti, nes saugumui pranešta buvimo vieta. Tačiau partizanai manė, kad juos puls „liaudies gynėjai", todėl tą žinią sutiko labai ramiai. Būrio vadas pasiuntė žvalgybon Kazį Ragulį-Baravyką, Antaną Morkūną-Šalną, Viktorą Morkūną-Diemedį, Vacį Gruštą-Sniegą Edvardą Kuliešių-Liepsną Viktorą Kasmočių-Kirvį ir Vilką. Partizanai pamatė už Trakų miško atvažiuojantį vežimą ir paskui einančius kareivius. Vacys Grušta-Sniegas pasiūlė statyti kulkosvaidį ir neprileisti artyn kareivių, o Edvardas Kuliešius-Liepsna nuskubėjo perspėti vadą nes be jo leidimo nenorėjo pradėti šaudyti. Tačiau pranešti būrio vadui nespėjo: kariuomenė jau iš visų pusių supo sodybas. Prasidėjo žūtbūtinė kova. Kareiviai padegė Karolio Stepšio sodybą. Name sudegė motina, žuvo žmona, o patį Karolį nušovė kartu su sužeista dukryte. Tik vienai penkių metukų dukrytei pasisekė pabėgti: šuniuką nušovė, o į ją nepataikė. Ji atbėgo pas savo tetą kuri ją ir užaugino. Marytė gyveno Jonavoje.

Tada žuvo 19 partizanų - tie, kurie norėjo išeiti iš apsupties per Musytės upelį. Kitiems pasisekė pasitraukti į mišką. Žuvo Juozas Lukša iš Mančiušėnų, Domininkas Augūnas iš Upninkėlių ir Domininkas Palaima iš Užupio. Jie palaidoti Upninkų kapinėse. Taip pat žuvo ir Aloyzas Lukša-Plienas, Augustinas Radzevičius, Viktoras Savarauskas, Alfonsas ir Pranas Lukšos, Ipolitas Valiukevičius, Juozas Sakalauskas, Alfonsas Autukevičius. Visi Mančiušėnų k. artojų sūnūs. Dar žuvo Vaclovas Tamošiūnas iš Pakalnės, broliai Vytas ir Vincas Strazdai iš Mažeikiškių, Karolis Pociūnas iš Savidonių, Julius ir Stasys Atkočiūnai iš Pakalnės, Stasys Ramanauskas iš Užupio ir Ksaveras Stepšys-Pempė iš Bajoriškių. Visi buvo nuvežti į Veprius ir numesti gatvėje, o vėliau užkasti. Prasidėjus atgimimui, atkasti ir perlaidoti Veprių kapinėse.

Per kautynes degančioje sodyboje liko tik vienas Steponas Songaila iš Upninkų. Jam pasisekė pasislėpti po klėtimi, kuri neužsidegė. Likusiems 22 gyviems partizanams vadas įsakė pasiskirstyti mažomis grupelėmis po bunkerius, kol apylinkėse siaučia kariuomenė ir kiekvienam apsispręsti, kas kovos iki paskutinio atodūsio, kas atidavęs ginklą mėgins legalizuotis. Partizanai labai sunkiai išgyveno tą pirmą skaudžią netektį, tačiau nelabai norėjo tikėti, kad bus amnestuoti, kaip buvo saugumo žadama. Vis tik keli patys jauniausi vyrai nusprendė rudenį užsiregistruoti: Bernardas Stepšys-Naktis, Domininkas Stonys-Bitė, Edvardas Kuliešius-Liepsna, Feliksas Žukauskas, Kazys Ragulis-Baravykas, Vacys Grušta-Sniegas, Stasys Mockus, Antanas, Stasys ir Vytas Morkūnai. Jonavos saugumo viršininkas Luzginas iš karto visiems išdavė pažymėjimus, tik vieną Kazį Ragulį sulaikė. Atrodė, lyg niekas netrukdys kitiems gyventi laisvai. Tačiau po kelių mėnesių, pradėjo po vieną suiminėti. Prasidėjo tardymai, verbavimai ir kankinimai. Kiekvienam, kas nesutiko dirbti saugumui, buvo atseikėta po 10 ar 25 metus lagerio.

Už Lietuvos laisvę kovoti su okupantais liko būrio vadas Eugenijus Svilas-Slyva, Vladas Vinckus-Kardys, Petras ir Antanas Valkauskai, Jonas Mockus-Tigras, Titnagas ir kiti. Būryje buvo du vokiečiai. Jonas Mockus-Tigras vėliau mūšyje buvo peršautas ir suimtas. Atvežtas į saugumą dingo. Apie jį niekas daugiau negirdėjo.

1949 m. vasario mėn. Slyva su bendražygiais Kardžiu, Titnagu, Gintaru buvo apsistoję Vareikių miške bunkeryje. Pas juos buvo atėjęs Dobilas su Žirgeliu, Medžiotoju, Akmenėliu ir Jurginu. Juos pastebėjo kažkas iš vietinių gyventojų ir pranešė Jonavos saugumui. Partizanams besiilsint, stribai pradėjo supti bunkerį. Juos pastebėjo Žirgelis ir perspėjo kitus partizanus. Atsišaudydami mėgino išeiti iš bunkerio, tačiau tik keliems pasisekė laimingai pasitraukti. Liudytojai mena ir archyve minima, kad žuvo keturi partizanai: Eugenijus Svilas-Slyva, Vladas Vinckus-Kardys, Viktoras-Titnagas ir Gintaras. Manoma, kad jie buvo atvežti į Jonavą ir užkasti Neries pakrantėje.

Kaip mena dar gyvi likę liudytojai - bendražygiai, apylinkėse veikė ir Vlado Vinckaus-Kardžio vietinis būrys. Vėliau, kada daug vyrų legalizavosi, Kardys perėjo į Slyvos būrį ir kovojo už Lietuvos laisvę iki paskutinio atodūsio. Vladas Vinckus buvo ukmergietis, kilęs iš Laibiškių k.

Dobilo būriui vadovavo mokytojas Juozas Kudelis (g. 1922 m.) Jo brolis Leonas-Bolševikas, prasidėjus okupacijai organizavo partizanų būrį, į kurį 1945 m. gegužės mėn. įstojo Juozas. Jį mena kaip labai santūrų, kultūringą ramaus būdo, bet nepalaužiamos valios kovotoją. Žuvus broliui Leonui-Bolševikui, nuo 1946 m. spalio mėn. vadovavo jo būriui.

Juozas Kudelis rašė eilėraščius. Kai kurie iš jų buvo dainuojami. Jo būryje kovojo Adolfas Kinderevičius-Jurginas (vėliau-A rinktinės bataliono vadas, žuvęs 1947 m.), Albinas Raškevičius-Erelis, žuvęs 1949 m. balandžio mėn., Vladas Šatkauskas-Lazdynas, žuvęs 1950 m. kovo mėn. Viktoras Žitkevičius-Akmenėlis, Jonas Žutkauskas, suimtas 1947 m. Jonas Lisauskas-Katinas, žuvęs 1946 m.; Šarūnas, Guoba, Aleksas Martinka-Šleitis, žuvęs 1947 m., Šaknis ir Gaidys vėliau perėję į kitą būrį, Vytautas Tochačiauskas-Žemaitis, suimtas 1946 m., Pranas Macijauskas-Aitvaras suimtas 1950 m., Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, 1951 m. sušaudytas Vilniaus saugume. 1949 m. sausio mėn. į būrį Arvydų miške atėjo Pranas Raišys-Žilvitis ir Juozas Bartusevičius-Medžiotojas. Taip pat būryje kovojo, o žuvę slapta palaidoti Juknių kapinėse Simas Matačiūnas-Vėjas, Martynas Lisauskas-Žaibas ir Andrius Trakimas-Uogienojus. Jų kapą nuo 1946-1947 m. prižiūrėjo Gumbrevičienė, ryšininkė, politinio kalinio Stasio Gumbrevičiaus žmona.

1950 m. partizanams darėsi labai nesaugu, prasidėjo išdavystės, garnizonas pastoviai šukavo apylinkes. Gegužės 12 d. Juozas Kudelis-Dobilas, Vaclovas Macijauskas-Žirgelis ir Juozas Bartusevičius-Medžiotojas (g. 1920 m.) užėjo į Čiobiškį pas malūnininką Petrą Serapiną kuriuo jie pasitikėjo, bet buvo jo išduoti. Nubausti mirties bausmėmis.

1945 m. birželio mėn. buvo įkurtas Baravyko būrys, kuriam vadovavo Kazys Ragulis-Baravykas. Jis buvo Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko puskarininkis, gyveno Medinų k., turėjo ūkį, šeimą.

Kaip mena buvę bendražygiai, jo būryje kovojo Andrius Grušta-Tigras, Vacys Grušta-Sniegas, Martynas Petrėnas, Martynas Lisauskas-Zaibas, Bronius-Viršila, Juozas-Ėglis ir kiti. Vėliau Baravykas perėjo į Slyvos būrį, kadangi vieni iš jo būrio legalizavosi, kiti perėjo į Dobilo ar Slyvos būrius. Po kurio laiko apsisprendė registruotis Kazys Ragulis-Baravykas, tačiau peržengęs saugumo slenkstį, į laisvę nebeišėjo. Iškentęs katorgą, grįžo Lietuvon. Dabar jau miręs.

Nuo 1945 m. kovo mėn. veikė V. Daraškevičiaus-Trenksmo būrys. Jame buvo V. Akunis-Sakalas, Kazys Daugėla-Švėdrys, Antanas Paplauskas, Vacys Bagdonas, Vladas Zakarevičius, Stasys Gručeckas, Juozas Žentelis ir kiti. Vėliau iš Genijaus būrio atėjo Juozas Sėjūnas-Lydys ir iš Baravyko būrio Martynas Petrėnas-Perkūnas. Jų ryšininkė buvo Jadvyga Muleronkaitė. Kartą jie iš ryto atėjo į pamiškę pas Babenską. Staiga garnizono kariai pradėjo supti sodybą. Kaimynystėje žmonės, aparinėdami bulves, pastebėjo ir pranešė partizanams, kad tie pasitrauktu i mišką tačiau nesuspėjo. Žuvo Viktoras Akunis-Sakalas ir Babenskas su mergaite ant rankų. 1945 m. rudenį susiginčijęs Martynas Petrėnas į koją sužeidė patį Trenksmą. Jam Steponas Jakubauskas perrišo koją ir išvežė į mišką, į užmaskuotą palapinę, tenai jį slaugė, pristatydavo maistą. Prasidedant šalčiams, Martynas Petrėnas jį atvežė gydyti pas savo žmonos motiną Morkūnienę. Nors nedaug kas apie tai žinojo, tačiau atsirado išdavikas, kuris pranešė Veprių stribams apie Trenksmo buvimo vietą. 1945 11 24 Morkūnienės sodybą apsupo ir Trenksmą paėmė gyvą.

Petras Treščinskas gyveno Jonavoje, geležinkelietis, tačiau 1945 m. pavasarį žmogus dingo be žinios. Tų metų vasarą motiną su trimis mažiausiais vaikais išvežė į Sibirą. Vyresnieji vaikai, pamatę atvažiuojančią mašiną, pabėgo.

Vaclovas Treščinskas-Pelėda (g.1922 m.), baigė Kauno prekybos mokyklą. Karo metais dirbo Spaudos fondo buhalteriu Trakuose. Buvo pasitraukęs į Vakarus, bet sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių slapstėsi namuose, o išvežus jo šeimą į Sibirą, nuo 1945 m, organizavo būrį, buvo jo vadas. Dėl ūmaus būdo nuo būrio atsiskyrė ir veikė trise. 1948 m. susektas Smičkų k., Vandžiogalos vlsč., kai lankėsi pas savo draugę Pranę Gogytę. Žuvo besitraukdamas, nuvežtas į Vandžiogalą ir numestas prie stribyno.

Tą dieną buvo suimta ir P. Gogytė. Kankinama nusižudė ar buvo nužudyta. Manoma, kad Vaclovas Treščinskas-Pelėda ir Pranė Gogytė galėjo būti užkasti kartu, tik vieta nežinoma.

Romas Treščinskas-Kardas, Lazdynas (g. 1924 m.), baigęs Jonavos progimnaziją, taip pat mokėsi Kauno prekybos mokykloje, bet dirbo siaurojo geležinkelio mašinistu. 1945 m. buvo suimtas saugumo už geležinkelio avariją, verbuojamas. Tuo metu brolis jau partizanavo. Pasirinko mišką ir jis. Nenorėdamas išsiduoti, parašė mamai į Sibirą laišką, kad „įstojo į tą pačią mokyklą, kaip ir brolis".

Buvo mirtinai sužeistas jau 1949 01 02 Karaliūnų k., Vandžiogalos vlsč., ūkininko Jačionio sodyboje, kai išdavikų buvo susekti ir patekęs į stribų pasalą. Mirė vežant į Jonavą. Kartu su žuvusiu draugu Antanu Bakšinsku-Džiugu, Aru ir J. Jankevičiumi-Kriminalka, buvo numesti į sandėliuką ir ten laikomi tris paras, kol nežinia kur užkasti.

Antanas Bakšinskas-Aras, Džiugas (g. 1926 m.) buvo irgi iš Jonavos. 1944 m. jau buvo vežamas į okupacinę kariuomenę, tačiau pabėgo ir ėmė slapstytis. Nuėjo į Pelėdos, o paskui - į Žilvyčio būrius. Spausdino mašinėle dokumentus, Dobilo bei kitų partizanų eiles. Dalyvavo daugelyje susirėmimų su stribais ar kareiviais, tačiau likimas iki tos lemtingos 1949 01 21 dienos buvo palankus.

Lietuvos kariuomenės viršila, gyveno su žmona Kaune, pasipriešinimo pradžioje buvo apie 40 m. amžiaus. Įsidarbino Žeimiuose miško medžiagos sandėlininku, palaikė ryšius su Pelėdos ir Jono Bileišio-Šarūno būriais. Buvo geras konspiratorius, sumanus žmogus, tačiau 1945 m. buvo išduotas Dalboko-Imperatoriaus. Ir šiomis kritiškomis akimirkomis jam pasisekė pasislėpti. Tą dieną stribai suėmė Feliksą Davidonį ir Stasį Bareišį. Tada Žilvytis turėjo pereiti į Šarūno būrį. Perėjęs į DKA, tapo 5-ojo bataliono vadu.

Žuvo 1949 02 02 Širvintų r. Darvydų miško mūšio metu. Palaidojimo vieta neišaiškinta.

Gimė 1923 m. Čudų k., (Kvietkaičių k.), Kulvos vlsč., ūkininko šeimoje. Vėliau gyveno Vanagiškėse, Upninkų vlsč. Mokėsi Ragožių pradžios mokykloje, dirbo Svilonių girininkijoje. Vėliau tapo Pelėdos būrio partizanas.

Žuvo kartu su banginiu ir Maryte (slp.) 1948 01 15 Gineikiuose, Reinių sodyboje, kai buvo išduotas. Numestas Vandžiogaloje prie stribų būstinės, vėliau užkastas žvyrduobėje. Kartu su juo žuvo ir Juozas Jankevičius, tačiau jo kūno į Jonavą nevežė.

Gimė 1926 m. Vaivadiškių k., Žeimių vlsč. Šešių vaikų šeimoje buvo ketvirtas. Jautrus, lėto būdo, muzikalus. Iki karo Žeimiuose baigė šešis skyrius. 1943 m. buvo pieno supirkėju. Norėdamas išvengti priverstinių darbų Vokietijoje, Žeimiuose įstojo į pagalbinę policiją saugojo grūdų sandėlį. 1944 m. pradžioje įstojo į P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, tarnavo Vilniuje. Atėjus rusams, įsidarbino geležinkelio dirbtuvėse, kurių viršininku buvojo dėdė. Buvo saugumo sekamas, tad išsiųstas į geležinkeliečių pagalbinį ūkį prie Nemenčinės. Slapstėsi pas gimines, o kai jie išvažiavo į Lenkiją grįžo namo. Įstojo i Žilvyčio būrio Kardo skyrių. Žiemomis slėpėsi bunkeriuose pas ūkininkus, o vasaromis apsistodavo Lipašiškių, Marvilės, Didėnų miškuose. Dalyvavo mūšiuose su kareiviais ir stribais.

1948 11 12 užėjo į pasalą Sidnikavičiaus sodyboje, esančioje Bazilionių k., Jonavos vlsč. Mūšyje buvo sužeistas į juosmenį, negalėjo judėti. Nerasdamas išeities, nusišovė. Su juo kartu buvę partizanai spėjo pasitraukti.

Juliaus Vasiliausko kūnas buvo numestas ant šiukšlių krūvos prie Jonavos stribyno. Atpažinti sūnaus buvo atvežtas iš Jonavos jo tėvas su dukterimi moksleive Veronika. Šie sūnaus ir brolio neatpažino.

Iš didelės ūkininko, gyvenusio Varpėnų k., Jonavos vlsč., šeimos. Kovoje prieš okupantus dalyvavo keturi sūnus, jiems padėjo trys seserys. Baltras buvo geras muzikantas ir siuvėjas, kaip ir Jonas bei Danielius dirbo tėvų ūkyje, Ignas buvo sukūręs savo šeimą. Nenorėdami tarnauti sovietinėje kariuomenėje, broliai slapstėsi, vėliau įsijungė į Šarūno būrį.

Šeima buvo persekiojama, tardoma. 1945 m. rudenį seserį Anastaziją po tardymo per Skrybių miškelį einančią namo nušovė stribas Jonas Urbonavičius.

1947 m. pavasarį tarp Vandžiogalos ir Lapių žuvo Baltras Baleišis-Genys. Jo kūną išniekino Vandžiogaloje, tačiau kur užkasė, niekas nežinojo.

1947 m. vasarą Barsukynės miške žuvo Ignas Baleišis-Putinas. Tą dieną jis ėjo sargybą. Pamatė einantį kaimyną tačiau nežinojo, kad už jo sėlina stribai. Prasidėjo mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios. Besiverždami iš apsupimo, keli partizanai žuvo, tarp kurių buvo ir Putinas. Buvo išmestas Vandžiogaloje, palaidojimo vieta nežinoma.

Jonas-Šarūnas vadovavo Žilvičio būrio skyriui, partizanai laikėsi Žeimių, Vandžiogalos, Lapių apylinkėse. Žuvo 1948 11 05 Pociūnų k., Labūnavos vlsč., Abromavičiaus sodyboje. Kartu su juo žuvo ir Petras Pūras-Senis iš Rumšiškių vlsč., gyvenęs Daigučių k., netoli Kulvos, Pranas Raišys-Žilvytis, Svirskas ir S. Kšanavičius, dar du nebuvo atpažinti. Tada iš apsupties keturiems vyrams pavyko prasiveržti.

Gimė Žinėnų k., Jonavos vlsč. 1927 m. Vėliau gyveno šeimai priklaususiame Taurapolio dvare. 1944 m. rusai iš namų išvarė, teko glaustis mamos tėviškėje. Bet to neužteko: 1948 m. tėvą suėmė ir nuteisė ilgus metus kalėti, dėdės su šeimomis buvo išvežti į Sibirą.

Jonas baigė Kauno 5-osios gimnazijos 4 klases, mokėsi Karmėlavos žemės ūkio mokykloje. Buvo jautrios sielos vaikinas, rašė eilėraščius, dienoraštį. Jau kiek vėliau nuėjo partizanauti į Žilvyčio būrį. Likimas lėmėjam būti vienu iš paskutinių Jonavos krašto partizanų. Jau 1955 01 17 žuvo Vanagiškių k., Jonavos r., kartu su kovos draugu Vytu Žukausku-Mėnuliu (g. 1927 m.) pas Z. Čekanavičienę. Manoma, kad vyrus išdavė Žeimių stribams. Bėgo atsišaudydami, Mėnulį sužeidė, tačiau Jonas jo nepaliko kovos lauke, o nešė. Matydamas, kad nuo persekiotojų nepasitrauks, žuvo kartu su draugu. Jų kūnai buvo numesti Jonavos turgaus aikštėje.

V. Žukauskas-Mėnulis (g. 1927 m.) buvojo vienmetis iš Slikių k., Kėdainių vlsč., geležinkelininkas. 1946 m. tėvelį ir brolį nuteisė, o jis jau 1947 m. išėjo į Žilvyčio būrį. Juos glaudė Barsukynės, Marvilės, Didėnų ir Slikių miškai.

Gimė 1922 m. Knyzlaukių k., Veprių, vlsč. Baigė Slyžių pradžios ir Veprių žemės ūkio mokyklas. Dirbo Gelvonų, o vėliau Veprių parduotuvėse ir bendravo su vyrais, kurie nėjo į okupacinę armiją. Pradėjo organizuotis ginkluotai kovai prieš okupaciją.

1945 m. sausyje stribai Kulvinskas, Novikas, Daugėla ir kiti su garnizono kariškiais jo tėvų sodyboje darė kratą. Nesuradę Vlado, nusprendė padegti sodybą. Vladas tuo metu buvo Kardžio būrio bunkeryje, bet namuose slapstėsi kitas sūnus Jonas, gimęs 1919 m. Tėvas pradėjo maldauti, kad sūnus išlįstų iš slėptuvės, nes namai buvo padegti. Jonui išėjus, jį labai mušė. Vėliau tėvą motiną ir Joną nuvežė į Ukmergę. Motiną po trijų savaičių paleido iš tardymo izoliatoriaus į namus. Tėvas iš Ukmergės kalėjimo sugrįžo apie gegužės mėnesį, o Jonas dar buvo tardomas ir kankinamas iki rugpjūčio mėn. Neišgavę nieko apie brolį Vladą ir kitus partizanus, paleido. Tačiau Jonas nepragyveno nei metų laisvėje - 1947 06 26 atgulė amžinam poilsiui.

Vladas, pajutęs, kad yra ieškomas, įstojo į Kardžio būrį ir gavo Lazdyno slapyvardį. Iš pradžių slapstėsi bunkeryje, vėliau perėjo į Dobilo būrį. Būryje buvo Jurginas, Akmenėlis, Žirgelis, Erelis, Žemaitis, Kirstukas ir kiti.

Sesuo Elena 1945 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Baigusi ją, mokytojavo Knyzlaukio pradinėje mokykloje. Vėliau buvo išduota kaip partizanų ryšininkė ir po tardymo pašalinta iš darbo.

1948 05 22 tėvus Šatkauskus ir seserį Eleną, spėjusius įsikurti sudegintoje sodybvietėje, ištrėmė į Igarką Iš tremties į Lietuvą jie grįžo tik 1958 m. Neturėjo kur gyventi, todėl buvo priversti nusipirkti savo sodyboje Knyzlaukyje pačių prieš tremtį pastatytą namelį.

Lazdynas žuvo 1950 03 13 Lesčiūnų k. Edvardo Paulausko sodyboje. Nenorėdamas gyvas patekti į saugumo nasrus, sunkiai sužeistas, susisprogdino.

Gimė 1927 m. Pakalniškiuose, Gelvonų vlsč., baigė Gelvonų progimnazijos 7 klases. 1945 09 28 buvo suimtas ir nuvežtas į Panoterių, vėliau Ukmergės saugumą. Prieš suėmimą gyveno Medinkų vienkiemyje. Saugumo tardomas ir kankinamas prisipažino, kad buvo Trenksmo būrio ryšininkas, gaudavęs užduotis sekti stribų ir garnizono judėjimo kryptį ir buvimo vietas, susitikdavęs su būriu miške, bunkerių nežinojęs.

Kadangi Trenksmo buvimo vietos nepasisekė išaiškinti, buvo nutarta Praną teisti vieną. 1945 11 24 išdavus suėmė sužeistą Vincą Daraškevičių-Trenksmą. Trenksmas paneigė, kad Pranas Ketvirtis buvojo ryšininku - žvalgu, tik kartais su broliu Vytautu ateidavo į Berkelių mišką.

Teisme Pranas pasakė, kad jį tardytojai mušė ir privertė prisipažinti jam pateiktus kaltinimus. Būrio ryšininkų jis nežinojo, tik šiaip pažįsta Jadvygą Muleronkaitę iš Pakalniškių, Vladą ir Vytautą Piškinus iš Mančišėnų ir Liolią Sabatavičiūtę iš Pustoškų k. Saugumiečiai reikalavo, kad jis patvirtintų, jog jie visi buvo ryšininkai.

1946 03 15 nutarta bylą nutraukti ir Praną Ketvirtį išleisti į laisvę. Nuo 1949 m. Pranas palaikė ryšį su Slyvos ir Dobilo būrio partizanais. Vėliau su savo kovos draugais į Upninkų kraštą ateidavo Jonas Pupkis nuo Panoterių. 1950 m. gruodžio mėn. galutinai apsisprendęs išėjo pas partizanus ir gavo Klevo slapyvardį.

1951 m. vasarą (birželio ar liepos mėn.) partizanai Klevas, Diemedis, Krantas, Algis Lapinskas ir kiti stovyklavo miške netoli Pakalnės kaimo (nuo Veprių į Ukmergės pusę). Tą vakarą jiems buvo suruošta pasala. Norėjo visus suimti gyvus, beveik nešaudė. Tačiau partizanai spėjo pasitraukti į Šventosios pusę, persikėlė per upę į Berkelių mišką nukovė Gelvonų saugumo kapitoną Sibatorkiną. Kelias dienas garnizono kareiviai krėtė Panoterių Rizgonių ir Veprių apylinkių miškus. 1951 09 30 Adomą Matačiūną-Diemedį ir Algį Lapinską moteris pagirdė užnuodytu pienu. Diemedis sąmonę atgavo saugume. Teisė jį vieną ir paskyrė mirties bausmę. Klevas, Krantas ir kiti partizanai dar buvo gyvi. 1952 m. saugumo suvestinėje parašyta, kad Pranas Ketvirtis žuvo spalio 27 d. Nei žūties aplinkybės, nei vieta nenurodyta. Pasak liudytoją, jis žuvo Trinkūnų kaime, Ukmergės apskr., pas ūkininką Mackelą kartu su kitu kovos draugu. Sodybą apsupo kareiviai, trauktis nebuvo kur.

Gimė 1914 m. Nemenčinės vlsč. Baigė Nemenčinės pradinę mokyklą. Tarnavo lenkų kariuomenėje ir 1939 m. buvo vokiečių paimtas į nelaisvę. Pabėgęs iš nelaisvės, negalėjo namuose viešai rodytis, todėl atėjo pėsčias į Bajoriškių k. pas dėdę. Vėliau įstojo į Plechavičiaus armiją ir tarnavo Eišiškėse. Kai armija buvo išformuota, vėl atbėgo pas dėdę. Sugrįžus „išvaduotojams", liko ten gyventi, padėdavo ir kaimynams dirbti ūkio darbus. Gyvenant Dagilionių k., garnizonas pradėjo supti dvi sodybas. Nespėję pagauti vyrų kaimynų sodyboje, atėjo pas šeimininkus ir suėmė Feliksą šeriantį gyvulius. Iki vakaro ginkluotas sargybinis jį saugojo šeimininkų namuose, vėliau, sugrįžus vyresniajam ir kaimynui su žibintu, išsivedė iš sodybos. Einant pakrūmiais, Feliksui pasisekė nuspirti žibintą ir dingti tamsoje. Kareiviai šaudė, tačiau kulkos Felikso nekliudė. Pažįstamais takais greitai surado saugią vietą. Be svarstymo pasirinko partizano dalią ir įstojo į Slyvos būrį.

Po 1945 03 02 žūtbūtinės kovos su okupantų kariuomene, po didelės kovos draugų netekties, turėdamas viltį, kad jį mažai kas pažįsta, ryžosi legalizuotis.

Saugumas iš pradžių išdavė pažymėjimą tačiau netrukus prasidėjo tardymai. Pagelbėjo tai, kad buvo nevietinis, išsigynė, kad šiame krašte nieko nepažįstąs, kas maitinęs ir pas ką užeidavęs nežinąs, partizanų žinąs tik slapyvardžius.

Nieko neišgavus, paleido, tačiau kiekvieno mėnesio pirmą ir penkioliktą dieną turėjo atvykti į Jonavos saugumą o vėliau į Veprius užsiregistruoti. Taip tęsėsi apie tris metus. Vėliau, susikūrus kolūkiui, šią kontrolę, matyt, patikėjo jo vadovams.

1947 m. vedė Janiną Stepšytę ir apsigyveno žmonos tėvų sodyboje. Janinos tėvas Kazys Stepšys registravosi, bet buvo suimtas ir mirė Gorkio kalėjime. Janina ir Feliksas Žukauskai užaugino dukrą ir sūnų, susilaukė anūkų.

Gimė 1919 m. Talkudažių k., Panoterių vlsč. Ukmergės aps. Buvo baigęs tik pradinę mokyklą. Gyveno Astraukoje. Su broliu Pranu 1944 m. lapkričio mėn. įstojo į Žalio Velnio būrį. Vėliau kovojo Slyvos būryje, po to perėjo į Dobilo. Buvo griežtoko būdo, mena liudytojai, neglostydavo parsidavėlių.

1950 05 12. Čiobiškyje buvo apnuodytas malūnininko Petro Serapino. Su juo buvo suimti Dobilas ir Medžiotojas. 1951 01 16 -17 teismas juos nuteisė sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1951 05 17 (iš saugumo archyvų).

Brolis Pranas-Aitvaras (g. 1917 m.) 1950 01 28 suimtas Astraukos dvare, tačiau, matyt, patikėjęs saugumo pažadais ar neištvėręs kankinimų, išdavė visus, kurie rėmė, maitino, kurių namuose buvo įrengti bunkeriai. Jo tolimesnio likimo paslaptį saugo saugumo archyvai. (K. Kasparo duomenimis, nuteistas mirti ir 1950 05 17 sušaudytas.)

Gimė 1924 m. Gyveno ant Neries kranto-Vanagiškiuose. Kaip ir dauguma vyrų nepakluso okupantams ir atėjo į partizanų būrį. Iš karto kovojo Papūgos būryje, buvo jo pavaduotojas, vėliau perėjo į Slyvos būrį. Registravosi. Vladas buvo suimtas 1950 m. ir nuteistas 10 metų lagerio. Vėliau, 1953 m. teisiant Repečką ir kitus, buvo išduotas, kad partizanavo, pervežtas iš lagerio į Lietuvą ir nuteistas 25 metams. Kartu 25 metams nuteisė ir Antaną Vareikį. Po Stalino mirties buvo perteistas - bausmė sumažinta. Iškentęs Intos lageriuose 15 metų, sugrįžo į Lietuvą, tačiau jo neleido čia apsigyventi. Per 24 valandas turėjo palikti Tėvynę. Išvažiavo į Intą ir ten dirbo, kol gavo pasą be apribojimų. 1971 m. vėl sugrįžo į namus, tačiau gyventi vėl nebuvo leista. Šį kartą jis nepakluso. Jonavos vykdomasis komitetas vis siuntė įspėjimus, kvietė atvykti ir vis grasino. V.Palaima kantriai mokėjo po kiekvieno įspėjimo baudas, kol trūko kantrybė. Matydamas, kad čia neleis jam gyventi, nuvažiavo į Maskvą ir pakliuvo pas Jakovlevą. Šis sukvietė komisiją, kuri, peržiūrėjusi visus jo teistumo dokumentus, liepė važiuoti į namus ir gyventi. Grįžęs namo, Jonavoje jau gavo pasą, buvo priregistruotas. Tai, sako, ir baigėsi persekiojimai. Gyveno Vanagiškiuose, Upninkų apylinkėje, savo sodyboje, bet sveikata buvo palaužta lagerio kančių, bado ir sunkaus darbo. Tad Vladas Palaima, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, atgulė amžinam poilsiui.

Gimė 1919 m. Bajoriškių k., Veprių vlsč. Bernardas baigė Upninkėlių pradžios mokyklą, paūgėjęs padėjo tėvams dirbti ūkyje, vėliau dirbo staliumi.

1945 m. liepos mėn. tėvai tapo pirmųjų pokario trėmimų auka. Jie gyvuliniuose vagonuose buvo nuvežti į Komiją. Tėvo sesuo mirė pakelyje ir užkasta kažkur ant Pečioros kranto. Tėvas mirė iš bado, dirbdamas Usteličės miško punkte Troicko— Pečiorsko rajone. Tik motina 1955 m. grįžo iš tremties. Ji atgulė amžinam poilsiui Bajoriškių k. kalnelyje.

Dar tėvams gyvenant namuose, Bernardo dažnai ieškodavę stribai, ne kartą jo laukė pasala, tačiau vis laimingai ją apeidavo. Iš pradžių slapstėsi pas dėdę Karolį Stepšį, Juozą Jasionį, Palaimą gyvenantį Aukštadvaryje, dažnai keisdamas buvimo vietas. Tai paspartino jo apsisprendimą imti ginklą ir kovoti prieš okupacinį režimą. Bernardas palaikė ryšį su partizanais, o 1945 m. pradžioje pats stojo į Slyvos būrį ir gavo Nakties slapyvardį.

Tą lemiamą jų būriui 1945 03 02-tos naktį buvo parėjęs į namus pasikeisti rūbų, o visas būrys apsistojo poilsiui Karolio Stepšio ir Jono Morkūno sodybose. Naktį buvo išžudyta visa dėdės šeima ir sudeginta sodyba. Nukauta labai daug kareivių ir žuvo 19 kovos draugų. Pirmą kartą būrys patyrė tokią didelę netektį. Būrio vadas E. Svilas-Slyva pasiūlė likusiems partizanams pasiskirstyti po bunkerius mažomis grupėmis ir apsispręsti.

Rudeniop keli partizanai nusprendė mėginti legalizuotis, tarp jų ir Bernardas. Jonavos saugumo viršininkas Luzginas po pirmo pasikalbėjimo išdavė pažymėjimą. Bernardas pradėjo mokytis buhalterių kursuose Kaune. Tačiau neilgai teko mokytis ir džiaugtis laisve. 1946 m. balandžio mėn. buvo suimtas. Bernardą teisė vieną tačiau atsirado liudytojas Petras Golubevas, su kuriuo pradinėje mokėsi. Liudytojas tvirtino, kad Bernardas neva tai vokiečių okupacijos metais nušovė vieną rusų karininką o kitą sužeidė. To pakako, kad atseikėtų 20 metų lagerio katorgos ir penkis metus tremties.

Nelaisvėje pravertė staliaus amatas, nes Vorkutos lagerių viršininkams labai reikėjo baldų. Bernardas duonos užsidirbdavo ne tik sau, bet ir draugams padėdavo apsiginti nuo bado.

Po kelių metų į tą patį lagerį buvo atvežti Antanas ir Stasys Morkūnai, Vytas Akunis, Stasys Stonys, Vacys Grušta ir Kazys Jaskutis nuo Gelvonų.

Išbuvus Vorkutos lagerių pragare 10 metų, iš Maskvos buvo atsiųstos bylos, ir teismas iš naujo nagrinėjo Golubevo melagingus parodymus. Bernardas ir tą kartą kaltu neprisipažino. Po mėnesio sužinojo, kad yra laisvas. Kadangi motina buvo paleista iš tremties, tai ir jam leido grįžti Lietuvon, tačiau tik į Jonavą. Dirbo stalių dirbtuvėse staliumi, vedė buvusią būrio ryšininkę Stasę Jasionytę ir pradėjo ręsti pastogę. Užaugino du sūnus.

Žmona Stasė Jasionytė-Lelija buvo išduota ir suimta 1946 02 17 Ryšininkėmis kituose būriuose buvo Janė Juozėnaitė ir Stasė Sidnickaitė. Jos irgi buvo išduotos ir nuteistos.

Leliją teisė Kaune kartu su Benediktu Vareikių, Karoliu Palaima, Vaciu Petrausku, vyru ir žmona Kulvinskais, Kaziu Raguliu-Baravyku ir Edvardu Kuliešių-Liepsna. Buvo atseikėta 10 metų lagerio katorgos ir 5 metai tremties. Katorga prasidėjo Vilniuje Rasų, o tęsėsi Mordovijos lageriuose iki 1953 02 07. Vėliau tremtis Krasnojarsko krašte, Abenės r. kolūkyje iki 1955 01 24.

Tokį gavo „tėviškai pamokantį auklėjimą" Stasė ir Bernardas Stepšiai už pasiaukojimą ir meilę Lietuvai. Tačiau budeliai nesugebėjo jų palaužti. Iki senatvės jie liko ištikimi laisvės idealams.

Gimė 1918 m. Medinų k., Veprių vlsč. Mokėsi ir baigė Gelvonų progimnaziją. Vėliau gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Buvo vedęs, turėjo du vaikus. Vos praslinkus frontui, buvo suimtas ir tardomas. Paleistas 1944 m. rugpjūtyje išėjo pas „miško brolius". Iš karto stojo į Genijaus būrį. Vėliau, susiformavus kitiems būriams, Viktoras Kasmočius atsidūrė pas Slyvą. Pats prisimena, kad ne kartą dalyvavo susirėmimuose, gindami gyventojus nuo stribų, ketinančių išvežti žmonių turtą ar šiaip pasityčioti. Kartą į Pakalniškių k. atvažiavo saugumietis: partizanai atėmė iš jo pistoletą, tačiau pasitarę grąžino ir jo nelietė. Saugumietis prašė niekada apie tai niekam nesakyti, nes jį vis viena teis.

Po kautynių Karolio Stepšio sodyboje su keliais jaunais partizanais Viktoras legalizavosi. Jonavos saugume pradėjo jį tardyti, o vėliau verbuoti dirbti jų naudai, suteikė Kastaus slapyvardį, įdarbino miškininku su sąlyga, kad jis pranešinės apie partizanus, jų buvimo vietas ir jų planus. Turėjo kas antrą dieną eiti į saugumą. Nesulaukę jokių vertingu žinių, saugumiečiai pradėjo įtarinėti, bet Viktoras gynėsi, kad partizanai jo vengia ir jam nesiseka aptikti jų pėdsakų. Pats visą laiką palaikė ryšius su Slyvos ir Dobilo būrių partizanais, pristatinėjo jiems maistą ir teikė reikiamą informaciją. Suimti gyvi partizanai ir ryšininkai per tardymus prisipažino, kad žino Viktorą Kasmočių, kad buvo pas jį.

1950 m vasarą V. Kasmočių-Kirvį suėmė. Nors jis neigė visus liudytojų parodymus, tačiau, palaikę vieną parą Ukmergėje, išvežė į Vilniaus saugumą vėliau į Lukiškių kalėjimą. Tuo metu suimti Dobilas, Žirgelis, Medžiotojas, Aitvaras. Kirvis ne kartą buvo kviečiamas akistaton su Dobilu, Medžiotoju ir kitais.

Kartą į tardymo kabinetą įėjo ir Pakalniškiuose sutiktas saugumietis. Išlaukęs, kada tardytojas išėjo, liepė viską neigti ir neprisiminti, kas buvo. Nors jis viską neigė, tačiau tardė iki 1951 m. rugpjūčio mėn. pabaigos. Vėliau V. Kasmočius-Kirvis Ypatingo pasitarimo (be teismo) nuteistas 15 metų lagerio. Iš Vilniaus į Kemerovo Meždurečjės lagerį vežė etapais per Riazanę, Kirovą Kazanę, Sverdlovską. Lageryje dirbo statybose. Vietoje pavardės buvo numeris G-798. Po Stalino mirties pervežė į Omsko lagerį. Omske buvo perteistas, bausmė sumažinta iki 8 metų. Lagerių pragare išbuvo 6 metus ir 2 mėnesius, kitas laikas buvo įskaitytas už normų viršijimą.

1957 m. išleistas iš lagerio sugrįžo į namus Medinų k. Gavo pasą ir karinį bilietą, tačiau kas antrą dieną turėjo lankytis saugume. Maždaug iki 1961 m. saugumas nepaliko ramybėje. Dirbo miškų ūkyje ir Upninkų tarybiniame ūkyje. Užaugino du sūnus ir dukrą, sulaukė savo džiaugsmui anūkų.

* Rašiniui apie Jonavos partizanus greta liudijimų ir prisiminimų panaudota medžiaga iš LYA (Kauno aps., Jonavos r. NKGB-MGB metinės operatyvinės suvestinės, baudžiamosios bylos B.18207.T.1 - 8, B.41415/3).

įkūrus DKA B rinktinę ir jos vadu paskyrus Alfonsą Morkūną-Plieną 1946 04 30 rinktinė buvo suskirstyta į tris batalionus. Dar keli būriai savarankiškai veikė ar priklausė Vyčio apygardai Jonavos bei Veprių vlsč. 1946 m. vasarą DKA B rinktinėje sukurti du nauji batalionai, kurių vienam, ketvirtajam, vadovauti ir buvo paskirtas Stasys Markauskas-Galijotas (g. 1907 m.). Iš pradžių batalionas buvo rezervinis, nes dauguma kovotojų stengėsi gyventi savo ūkiuose, legaliai. Stasys Markauskas buvo Kazlaučiznos k., Veprių vlsč., kalvis. Junginį sudarė trys kuopos: pirmajai vadovavo Antanas Morkūnas-Šalna (suimtas 1946 m.), antrajai - Stasys Venckus-Kardas (ž. 1949 m.), trečiajai-pats Galijotas. Kardo kovotojai jau 1946 m. vasarą ėmėsi aktyvios kovos, o Galijotą suėmus, Kardas buvo paskirtas bataliono vadu. 1948-1949 m. žiemą stovyklavo su Dobilo būriu Vareikonių girioje, kur 1949 02 09 žuvo.

1947 07 13 Galijotas buvo suimtas. Deja, pas jį buvo rasti mobilizaciniai sąrašai, kuriuose surašyti dauguma Veprių apylinkės vyrų. Visi jie buvo suimti, tačiau pasirodė, kad kai kurie net nenutuokė, kad į tuos sąrašus įtraukti. Atlikta daug kratų, kurių metu rasta ginklų. Jų savininkus nuteisė, priskyrus dalyvavimą partizaninėje kovoje. Tardymo metu buvo išduotas Vincas Meilus-Mina iš Valių k., gyvenęs su svetimu pasu, kurį iš Vilniaus buvo atvežęs ryšininkas. Žmogus iš pradžių gyveno pas Galijotą, vėliau dirbo pas ūkininką. Buvo nuteistas 10 m. lagerių.

1945 m. pradžioje visoje Lietuvoje vyko didelės kautynės su NKVD kariuomene. Veprių vlsč., ties Gudelių k., Žalio Velnio 60 kovotojų dalinys susikovė su trimis kariuomenės batalionais ir keturių miestelių stribais. Jėgos buvo nelygios, žuvo 6 partizanai.

1945 03 02 Upninkų vlsč. Gudonių k. mūšyje su Veprių įgulos kareiviais žuvo 19 partizanų. Padegus K. Stepšio sodybą, sudegė sodybos šeimininko mama ir žmona. Pats šeimininkas ir jo dukrelė buvo nušauti, kai bandė pabėgti. Z. Cesiūno-Sakalo, kilusio iš Janionių k., Musninkų vlsč., palaikus tėvas slapčia parsivežė į Čiobiškį. Kiti žuvusieji buvo palaidoti Upninkų kapinėse.

Iki 1945 m. pabaigos Veprių vlsč. partizanai priklausė DKA A rintinei, susikūrus B rinktinei, perėjo į ją.

1946 m. kovo mėn. DKA 80 partizanų būrys atžygiavo prie Jonavos, pakeliui nukovę kelis Gelvonų vlsč. stribus. Jonavos urėdijoje, Lipašiškių miške, prie Praulių k. yra bunkeris, kuriame 1945-1950 m. gyveno partizanai J. Bartosevičius-Medžiotojas, P. Raišys-Žilvitis, R.Treščinskas-Lazdynas, J. Vasiliauskas-Balandis.

1946 10 30 mūšyje gyvas paimtas partizanas Bronius Vaičiūnas-Lubinas (g. 1923 m.) iš Kančiškių k., Panoterių vlsč. Po dviejų savaičių mirė nukankintas.

1947 10 21 Svilonių k. žuvo DKA A rinktinės partizanai: 5-ojo bataliono vadas K. Gurskas-Riešutas ir kovotojas J. Simanavičiaus-Mažylis.

Kadangi sudegus mokyklai tinkamų patalpų Upninkuose nebuvo, mokykla įsikūrė Aukštakaimyje, Tomo Morkūno namuose. 1949 m. ji buvo perkelta į Gudonių k., į Prano Slepeikos namus. Šie žmonės buvo išvežti į Sibirą.

Balninkų valsčius priklausė Ukmergės apskričiai, dabar - Molėtų r. Yra 25 km atstumu nuo Ukmergės, 7 km iki Želvos. Tarpukario Lietuvoje (1923 m.) valsčiuje buvo 109 gyvenvietės, 1035 sodybos ir jose gyveno 5591 gyventojas. Balninkų mstl. buvo 111 kiemų, 614 gyventojų. Iš didesniųjų kaimų paminėti: Geliogalių k. (45 sodybos ir 204 gyventojai), Perkalių k. (42 sodybos ir 182 gyventojai), Balandžių k. (40 sodybų ir 171 gyventojas), Martnonių k. (34 sodybos ir 171 gyventojas), Kazliškių k. (32 sodybos ir 161 gyventojas), Plaštakos k. (25 sodybos ir 145 gyventojai), Daubariškių k. (28 sodybos ir 140 gyventojai), Dapkūniškių k. (24 sodybos ir 138 gyventojai), Vanagų k. (26 sodybos ir 127 gyventojai), Dragaudžių k. (28 sodybos ir 121 gyventojas), Zapaskų k. (22 sodybos ir 110 gyventojų), Rutėnų k. (19 sodybų ir 104 gyventojai).

Giedraičių valsčius priklausė Ukmergės apskričiai, Širvintos upės aukštupio dešiniajame krante, 42 km nuo Ukmergės. Dabar - Molėtų r. 1923 m. valsčiuje buvo 235 gyvenvietės, 1616 sodybų ir jose gyveno 9332 gyventojai. Gyvenvietes sudarė 85 kaimai, 7 dvarai, 47 palivarkai, 97 vienkiemiai ir 2 miesteliai. Vienas iš jų- Giedraičiai, valsčiaus centras. Jame buvo 56 sodybos, gyveno 445 gyventojai. Didžiausieji kaimai: Tijūniškės (49 sodybos, 230 gyventojų), Pusnė (44 sodybos, 196 gyventojai), Laumikoniai (39 sodybos, 195 gyventojai), Maišeliai (30 sodybų 169 gyventojai).

Alfonsas Bagdonas (g. 1912 08 17) iš Balninkų vlsč. Padembės (dabar Paužuolių) k., vidutinių ūkininkų Juozapo ir Domicėlės (Babelytės) Bagdonų šeimos. Joje augo penki vaikai: Jonas, (g. 1903 m.), Vincentas (g. 1908 m.), Alfonsas (g. 1912 m.), Rapolas (g. 1913 m.), Povilas (g. 1917 m.) ir Ona (g. 1921 m.). Lankė Karališkių pradžios mokyklą ir padėjo tėvams darbuotis ūkyje.

Alfonsui Lietuvos kariuomenėje suteiktas puskarininkio laipsnis. Po tarnybos dirbo tėvų ūkyje. Priklausė Jaunosios Lietuvos sąjungai. 1944 m. vasarą raudonuosius okupantus sutiko miške su ginklu rankoje. Greitai subūrė partizanų būrį, kuriame kovojo 50-100 partizanų, jam vadovavo. 1944 m. rugsėjo-spalio mėn. buvo vienas iš Balninkiečių laisvės rinktinės kūrėjų, dalinio ir būrio vadas. Į Alfonso dalinį Tėvynės ginti stojo ir du jo broliai: Rapolas ir Povilas. Rapolas-Lapas tapo 1-ojo būrio vadu ir Arelio pavaduotoju. Arelio dalinys veikė Balninkų, Kurklių vlsč. ir pietinėje Kavarsko vlsč. dalyje bei vakarinėse Skiemonių ir Alantos vlsč. teritorijose. 1944 08 29 Arelio vyrai užėmė Kurklių vlsč. vykdomąjį komitetą karinę įgulą ir iš kalėjimo išlaisvino suimtuosius. 1944 09 07 apie 50 partizanų vėl užėmė Kurklius ir išlaisvino 12 suimtųjų. Be to, dalinys puolė Žemaitkiemį, Balninkus, o kartu su Patašono 60 žmonių būriu - Kavarską.

1945 m. vasario mėn. sovietų kariuomenė bei stribai užpuolė Patašono būrį. Atvykę Arelio vyrai užėmė patogias pozicijas prie Šventosios upės ir taip padėjo Raudonikio vyrams pasitraukti prie jų. Enkavedistai, norėdami apsupti besitraukiančius partizanus, pateko į Arelio parengtą pasalą ir turėjo daug nuostolių.

1945 06 26 agentė „Danilevičiūtė" pranešė enkavedistams, kad Arelio vyrai apsistoję miške ties Trakinių ir Maskoliškių k. Netikėtai užklupti, žuvo 36 partizanai, tarp jų ir visi trys broliai Bagdonai: dalinio ir būrio vadas Alfonsas-Arelis, jo pavaduotojas ir būrio vadas Rapolas-Lapas bei Povilas.

Balninkų vlsč. Čereškų k. Jono ir Emilės Čereškų šeimoje gimė net vienuolika vaikų, bet išgyveno septyni: Albinas (g. 1917 m.) nelaimingo atsitikimo metu neteko dviejų dešinės rankos pirštų, karinei tarnybai netiko. Buvo vedęs, gyveno Žemaitkiemio vlsč. Berzgainių k. Brolis dvynys Karolis dirbo ūkyje. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Vietinėje rinktinėje.

Karolis Čereška-Sruoga (g. 1917 m.) partizanavo savo gimtosiose vietovėse, priklausė Balninkiečių laisvės rinktinei, o nuo 1946 m. DKA B rinktinei. Dalyvavo puolant Balninkus, kovėsi Ažumakio miško kautynėse ir veikė Alantos, Balninkų, Kurklių, Molėtų, Želvos bei Žemaitkiemio vlsč. teritorijose. Kartu su kitais partizanais turėjo įsirengęs bunkerius Žemaitkiemio vlsč. Brazgių šilelyje, Brazgių dvaro skardyje ir Balninkų vlsč. Juodpurvių miške. Juose apsistodavo vėlyvą rudenį, ankstyvą pavasarį ar priešo armijai "šukuojant" apylinkes. 1947 11 04 ankstų rytą Balninkų MGB karinis dalinys ir stribų būrys apsupo Juodpurvių mišką, rado išduotą bunkerį ir sulaikė partizanams maistą nešantį rėmėją. Taip žuvo DKA B rinktinės apsaugos bataliono 2-osios kuopos partizanai: kuopos vadas ltn. Juozas Zurza-Karpis, Karolis Čereška-Sruoga, Pranas Urbonavičius, Vladas Purlys-Tauras ir Jurgis Tarela.

Jų palaikai buvo išniekinti Balninkuose bažnyčios šventoriaus pakalnės apačioje.

Povilas ir Balys Čereškos partizanavo Kaune ir priklausė Santakos, o nuo 1947 m. gegužės mėn. Birutės rinktinei.

Balys Čereška-Vaidotas gyveno Kaune, palaikė glaudžius ryšius su DKA B rinktine ir joje partizanavusiu savo broliu Karoliu Čereška-Sruoga. 1947 m. gegužės mėn. Vaidotas atvyko į Plieno grupę ir joje dirbo iki 1947 m. rugsėjo mėn. Grįžęs į Kauną rugsėjo 24 d. buvo suimtas su broliu Povilu ir kitais draugais. Ypatingojo pasitarimo Balys nuteistas 25-eriems metams, o Povilas 10 m. katorgos.

Gimė 1918 m. Balninkų vlsč. Petrikiškių k. 1944 m. kovose pasirinko Kiaunės slapyvardį. Kartu su juo į partizaninę kovą įsitraukė ir dvi jo seserys: Uršulė (g. 1929 m.) ir Amelija ( g. 1926 m.). Jos palaikė ryšį tarp Balninkiečių laisvės rinktinės Vanago, Žaibo ir Žalgirio būrių.

P. Kiaušinis-Kiaunė buvo DKA B rinktinės štabo narys ir kuopos vadas. Po dviejų metų intensyvios paieškos enkavedistams pavyko nustatyti B rinktinės vado K. Puodžiūno-Titnago vietą Ažumakio miške. 1951 09 26 Molėtų karinės įgulos kareiviai čekistinės operacijos metu Ažumakio miške vykusiame susirėmime paskutinis rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas, štabo narys ir kuopos vadas Pranas Kiaušinis-Kiaunė, štabo narys Vincas Miškinis-Vienuolis ir buvęs Skirmanto būrio skyriaus vadas Rapolas Purlys-Slapūnas žuvo.

Gimė 1915 03 05 Balninkų miestelyje. Tėvai Nikodemas ir Ona Liškauskai buvo pasiturintys ūkininkai (turėjo 36 ha žemės). Šeimoje augo trys vaikai: Albina, Nikodemas ir Alfonsas. Nikodemas Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. Buvo Ukmergės šaulių rinktinės Balninkų skyriaus narys.

Nikodemas Liškauskas pasirinko Beržo slapyvardį, suorganizavo apie 30-ties vyrų būrį ir jam vadovavo. Jau rugpjūčio mėn. Beržo būrys puolė Želvos karinę įgulą. Rasdavo prieglobstį Didžiakaimyje pas Oną Slavinskienę, Armoniškių k. pas Joną Strazdą turėjo platų ryšininkų tinklą. Dalyvavo 1945 06 27 Trakinių kautynėse.

Nuo 1946 m. Beržo dalinys priklausė DKA B rinktinei, o jis pats tapo 3-iojo bataliono kuopos vadu. 1947 0110 priešui "šukuojant" Žemaitkiemio vlsč. apylinkes žuvo Rundžių k. kartu su kuopos partizanais B. Miškiniu-Kardu, V. Raugaiu-Žilvičiu, Zigmu Žukauskas-Plaktuku.

Ukmergės aps. Balninkų vlsč. Kibildžių k. darbščioje Karolio Pilecko šeimoje augo keturi vaikai: trys sūnūs Stasys (g. 1911 m.), Petras (g. 1921 m.), Antanas (g. 1924 m.) ir duktė. Mokėsi vaikai Karališkių pradinėje mokykloje. Stasys ir Petras, atėjus laikui, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ir Lietuvos kariuomenę įjungus į raudonąją armiją jis tapo raudonarmiečiu. Prasidėjus karui, Petrui pavyko pasitraukti iš raudonosios armijos ir grįžo namo. Prisijungė prie 1941 m. sukilėlių, kurių gretose jau buvojo brolis Stasys. 1944 m. abu broliai savanoriais įstojo į Vietinę rinktinę. Tais pačiais metais jie grįžo namo ir dirbo tėvo ūkyje.

Sovietams antrą kartą okupavus Balninkus, visi trys broliai pasitraukė į mišką Tėvynės ginti ir tapo Balniniečių laisvės rinktinės partizanais.

Pirmasis žuvo Petras Pileckas. Jis dalyvavo 1944 09 04 N. Liškausko-Beržo būrio surengtame Balninkų puolime. Kai laužė kalėjimo lango grotas, norėdamas išlaisvinti suimtuosius, tarp kurių buvo ir jo draugas Bronius Rimas, Petrą užmušė granata.

Antanas Pileckas žuvo 1945 06 27 sovietų kareiviams puolant Trakinių kaimo pamiškėje apsistojusį išdaviko išduotą Balninkiečių laisvės rinktinės Arelio dalinį, kurio partizanu buvo ir Antanas.

Vyriausiasis brolis Stasys-Sala 1945 m. pabaigoje su suklastotais dokumentais įsidarbino Utenos Lietkoopsąjungos paruošų sandėlio sandėlininku, bet buvo išaiškintas ir 1948 08 20 suimtas. Po tardymo nuteistas 10-čiai m. kalėjimo.

Gimė 1925 m. Utenos aps. Skiemonių vlsč. Janonių k., vargingoje šeimoje. Mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1944 m. iš jos išėjo į Vietinę rinktinę ir buvo pasiųstas į Marijampolės karo mokyklą. Mokytojavo Balninkų vlsč. Dapkūniškių pradinėje mokykloje. 1946 m. pabaigoje išėjo į mišką pasirinko Gintvyčio slapyvardį. 1947 m. susitiko su DKA B rinktinės vadu A. Morkūnu-Plienu ir, jam pasiūlius, perėjo į DKA štabą tapo jo nariu ir redagavo partizanų leidžiamą laikraštį „Tėvynei šaukiant". 1949 12 30 sunaikinus Plieną ir jo štabą Steponas Satkevičius-Gintvytis išvyko į Vytauto apygardą ir buvo Kalnų srities štabo narys bei Vytauto apygardos štabo viršininko pavaduotuojas. Ten kovojo apie metus, nes žuvo 1951 m. kovo 19 d. Labanoro girioje.

Gimė 1915 02 13 Balninkų vlsč. Paberžės k. Sugrįžus sovietams, A. Saugūnas pasirinko Žaibo slapyvardį ir buvo pirmose partizanų gretose. Netrukus jis suorganizavo savo būrį, jam vadovavo ir priklausė Balninkiečių laisvės rinktinei. 1944 12 29 būrys kovėsi Ažumakio kautynėse. Jis vadinosi Vėtros vardu, jame buvo 30- 35 partizanai, iš kurių 14 vyrų buvo iš Geliogalių k. Tarp jų ir žmonos brolis Kazys Statauskas.

1945 m. pradžioje Žaibas jau buvo Balninkiečių rinktinės dalinio ir būrio vadas, jame jau apie 120 partizanų. Veikė prie Ažumakio ir Adomavos miškų prigludusiose vietovėse, Balninkų, Želvos valsčių Daubariškių, Juodakelių, Žvynėnų, Molėtų vlsč. Videniškių, Pikčiūnų Petrauskų, Utenos apskr. Užpalių vlsč. Kuršiškių, Dabužių kaimų apylinkėse.

Duomenų apie Alfonso Saugūno-Žaibo žūties datą ir aplinkybes archyviniuose nerasta. 1992 m. teismo sprendimu nustatyta, kad Alfonsas. Saugūnas, Antano žuvo 1945 m. balandžio 22 d. kovos Užių miške (dabar - Luokesos sen., Molėtų r.).

Gimė 1900 m., buvo 1918 m. kovų savanoris, o 1926 m. mokėsi karo mokykloje, karininkas. 1944 m. pasitraukus paskutiniams vokiečiams su E. Svilu-Slyva išėjo Tėvynės ginti. Abu subūrė partizanų būrius ir jiems vadovavo. 1944 m. rugpjūčio mėn. netoli Želvos susirinkę būrių vadai Steikūnas, P. Švelnikas, J. Katinas, Pipiras, molėtiškis Klemensas Žvinys, želvietis Stasys Grinevičius-Vanagas bei E. Svilas-Slyva pasiskirstė veiklos teritorijas ir aptarė pasipriešinimo okupantui būdus. Rugpjūčio pabaigoje J. Katino partizanų būrį sudarė jau 65-70 gerai ginkluotų vyrų. Jo adjutantu buvo Jonas Motieka.

1944 11 11 didelės sovietų karinės pajėgos netikėtai apsupo Didžiokų ir Pūsčios miškus. Tuo metu partizanai buvo apsistoję Markauskų, Dapkų ir Jono Kivilšos sodybose. Pastarojoje buvo įsikūręs būrio štabas. Ryte ryšininkai pranešė, kad daug kareivių eina nuo Giedraičių ir Pajaurės kaimo į Kazokų mišką, o mašinų kolona sustojo Kazokų ir Bitėnų kaimuose. Tai išgirdęs Jonas Katinas su trim broliais Motiekomis išėjo pasižvalgyti ir įvertinti situaciją. Jie nesitikėjo, kad rusai gali tiksliai žinoti visus miško keliukus. Deja, kareiviams padėjo vietiniai rusai - stribai Semionovai. Jie slaptai atvedė kareivius į tą vietą kur tikėjosi rasti partizanus, bet rudens rūkas juos suklaidino. Kova truko pusantros valandos. Priešas prisiartinti prie partizanų nesugebėjo, todėl apmėtė juos granatomis. Pirmas nutilo Jonas Motieka, antras žuvo būrio vadas Jonas Katinas. Juozas Motieka pasinaudojęs sąmyšiu palindo po nupjautos eglės viršūne ir viską matė. Po mūšio rusų karininkai su kareiviais nuėjo apie 150 m gilyn į mišką ir, neradę daugiau partizanų, grįžo atgal. Stribai Semionovai atėjo atpažinti žuvusiųjų, bet Jono Motiekos neatpažino, nes jo galva buvo labai sužalota. Enkavedistai savo dokumentuose rašė, kad 1944 11 11 nukautas „banditų gaujos vadas majoras Jonas Katinas." Iš tikrųjų J. Katinas turėjo kapitono, o ne majoro laipsnį. Paliktus žuvusius partizanus Juozas Motieka kartu su kitais būrio vyrais palaidojo Kazokų miške.

Juozą Motieką Vilniaus geležinkelio stotyje vėliau nušovė tie patys Semionovai. Jono Katino ir dviejų brolių Motiekų palaikai 1990 m. buvo iškasti ir iškilmingai perlaidoti Molėtų kapinėse.

1944 m. spalio mėn. naktį į Staškūnų k., Giedraičių vlsč., esančią Baltrūnų sodybą atėjo stribai, apsupo, paskui išsivedė šeimyną ir suguldę spardė, reikalaudami pasakyti, kur yra jų į mišką su dėde išėjęs vyresnysis sūnus. Stanislovui buvo septyniolika metų, jis nepabūgo grasinimų, smūgių. Jau po mėnesio ir jis pasuko į Prano Krupausko-Uosio būrį, kurio vadas buvo tikras vaikino dėdė. Priėmė, suteikė Aukuro slapyvardį. Priesaiką davė 1945 m. vasario 16-tą Bijutiškio klebonijoje. Dalyvavo kuopos vadas Stasys Grinevičius-Vanagas, kunigas Zigmas Komaras, ginklo draugai. Tada jų kuopoje buvo apie 50 partizanų, trys būriai: Uosio, Žvirblio ir Erškėčio. Vyrai veikė Giedraičių, Širvintų, Želvos valsčiuose.

Žuvus Vanagui, vadovavimą būriui perėmė Povilas Švelnikas. Vaikinas dalyvavo ne vienose kautynėse, sėdėjo pasalose.

Pirmasis kovos krikštas buvo prie Pusnės ir Sauginių kaimais. Ten 1945 03 19 susidūrė su Želvos ir Giedraičių stribais. Tų pačių metų vasarą Marguolių vnk., prie Kraspolio miško, vyko didelės kautynės su stribais ir kareiviais. Tada pirmasis žuvo Stanislovo dėdė Vladas Petkevičius. Sužeistą partizaną rusų karininkas pakėlė už plaukų ir paleido dar vieną kulką... Paguldė tada galvas Bronius Šiupienis, Romas Savanevičius. Liudvikas Lajauskas pakliuvo į jų nagus gyvas, bet gulintį ant žemės kareiviai subadė durtuvais. Tada žuvo ir keli kareiviai, o Stanislovas buvo lengvai sužeistas.

Pasitraukė Vievio link. 1946 01 04 Kazokiškių miške pakliuvo į pasalą. Tada sužeidė Praną Krupauską-Uosį. Kareiviai partizaną išvežė į Trakus, tačiau ten nužudė ir užkasė bendroje kapavietėje.

Stanislovas Baltrūnas 1948 03 25 kautynėse buvo sužeistas. Nuvežė gydytis pas gimines į Vilnių, paguldė į ligoninę. Naktį operavo, tačiau apie sužeistą žmogų pranešė saugumiečiams. Kitą dieną, dar jėgų po operacijos neatgavusį, suėmė ir nuvežė tardyti. Nuteisė 25 m. kalėti kaip tėvynės išdaviką... Keliavo po Vologdos, Intos lagerius. Teko kalėti kartus su DKA štabo viršininku B. Trakimu-Geneliu. Namo sugrįžo tiktai 1968 m., gyvena Trakuose.

Vytautas Strazdas gimė 1928 m. rugsėjo mėn. 8 d. Giedraičių vlsč. Smėlinkos vnk. Tėvas Edvardas buvo pradinės mokyklos mokytojas, vėliau gavo tarnybą Lietuvos pasienio policijoje. 1935 m. perėjo dirbti į viešąją policiją Kėdainių mieste. Šeimoje augo trys sūnus ir dukra. Vytautas buvo antrasis vaikas.

Prasidėjus karui su vokiečiais, motina su vaikais persikėlė gyventi į Ukmergę prie brolių Stasio ir Viktoro Butkų. Jurgis ir Vytautas mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1944 m. vasarį Jurgis išvažiavo į Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, grįžęs dirbo mokytoju Žemaitkiemio mokykloje, vėliau Ukmergės progimnazijoje, o 1945 m. įstojo į Kauno konservatoriją.

Tuo metu brolio Vytauto likimas susiklostė kitaip. Dar 1944 ir 1945 m. vasaras jis praleido pas dėdę Stasį Butkų kaime, kur rinkdavosi partizanai. 1945 m. liepos mėn. okupantai sugavo ir kirviu sukapojus jo dėdę partizaną sudeginus trobesius, Vytautas iš seminarijos išėjo mokytojauti į Prauslių pradžios mokyklą netoli Žemaitkiemio. Slapta susitikinėdavo su partizanais, netrukus buvo perkeltas dirbti į Giedraičių mokyklą už keliasdešimt kilometrų. Čia apsigyveno pas kitą dėdę - tėvo brolį Antaną Strazdą Šeštadieniais po pamokų Vytautas eidavo pėsčiomis 40-50 km prie Ukmergės pas miško brolius, o grįždavo sekmadienio naktį, ar tiesiog rytą į pamokas. Dėdė, bandydamas jį atkalbėti nuo tų pavojingų susitikimų, kartą pamelavo jam sakydamas, kad ieškojo valsčiaus milicininkas. Pagalvojęs esąs iššifruotas, galutinai pasitraukė pas partizanus. Čia davė priesaiką ir iki 1949 11 28 buvo apsaugos būrio vadas, po to paskirtas kuopos vadu. Dalyvavo daugelyje susidūrimų su priešu, laimingai išvengdamas žūties. Po mūšio prie Žemaitkiemio, pro Vidiškes, Siesikus pasiekė Pabaisko apylinkes, kur vėl susitiko su B. Medelsku-Krienu, B. Dūda-Naručiu ir kitais .

1949 m. birželio-rugpjūčio mėn. kelis kartus susitiko su Pabaisko apylinkėje veikiančiu buvusio policininko V. Strazdo-Klausučio būriu. Jungtinis būrys dienojo Daburėlio upelio šlaituose, kur netoli Juodausių ir Jogvilų kaimų buvo įrengtų ir slėptuvių. Lapkričio 28-ąją partizanai buvo pakviesti vakarienei į Jogvilų k. Atėjo trise: Vytautas Strazdas-Bebras, Jonas Grybauskas-Paukštelis ir B. Dūda-Narutis. Atvykusius partizanus moterėlė puolė vaišinti. Siūlė naminės, bet Narutis gerti atsisakė, o ir kiti, lyg nujausdami nelaimę, greit pakilo išeiti. Į kitą kaimo galą sunkvežimiu jau buvo atvažiavę rusų kareiviai ir pasistatę kulkosvaidžius laukė pasaloje. Priėjus pasigirdo šūvių serija... Tik vienam Naručiui pavyko .pabėgti. Grįžo pas Krieną, Tėvą Genelį ir Likimą viską jiems papasakojo.

Ryte kareiviai jau padengtus šalnos šerkšnu lavonus sukrovė į sunkvežimį ir išvežė į Ukmergę. Kažkas matė, kaip Bebro kūną pasodino prie bažnyčios tvoros, fotografavo, mat jis nešiojo vokiškus karininko antpečius - reiškia, sunaikino didelį vadą.

Giedraičių ir Balninkų vlsč. teritorijos buvo toliausiai į rytus nusidriekusios 1945-1950 m. vietovės partizaninėje DKA. Molėtai, Alanta, Skiemonys jau priklausė Vytauto apygardos junginiui.

Giedraičių vlsč. partizanų būrių organizatoriumi buvo LLA narys Vytautas Jakštys. 1944 m. Ukmergės apskrities teritorija buvo padalinta į šešis rajonus. 6-ojo rajono vadu buvo paskirtas Ukmergės apskrities kooperacijos inspektorius V. Jakštys. LLA bendros vadovybės nesudarė, o jau 1944 10 06 buvo suimtas apskrities organizacijos vadas Pranas Uoginčius ir nuteistas mirties bausme. Žinoma, kad 1944 m. birželio mėn. P. Uoginčius ieškojo tampresnių kontaktų su LLA, atvykęs į Vilnių pas apygardos vadą kapitoną Albiną Karalių, vėliau pas jį buvo atvykę LLA įgaliotiniai. 1944 m. pabaigoje V. Jakščio būryje buvo apie 45 partizanus. Jis nuo 1944 07 20 buvo paskirtas rajono vadu. Tačiau Giedraičių apylinkėse veikė ir kiti partizanų būriai. Organizuoti partizanus dar 1944 m. pabaigoje pradėjo Petras Gruzdąs-Vėtra, Povilas Švelnikas-Voldemaras.

Giedraičių stribai šėlo ne tik savo apylinkėse. 1944 m. pabaigoje Širvintų vlsč. Tarautiškių k. Gatavecko sodyboje įrengtame bunkeryje gyveno trys partizanai. Gruodžio pradžioje į sodybą pažaisti atėjo vaikai, kurių tėvai buvo stribai. Jie pastebėjo sodyboje svetimus vyrus ir apie tai papasakojo tėvams. Gruodžio 5 d. sodybą apsupo Giedraičių stribai ir enkavedistai. į bunkerį, kuriame slėpėsi vyrai, buvo įmesta granata. Bunkeryje žuvo Vladas Devenis, Tarautiškių k. gyventojas, partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn., Juozas Gataveckas, Tarautiškių k. gyventojas, ir Vytautas Kazlauskas, 1940-1941 m. buvęs Tarautiškių k. seniūnu.

Jų palaikus kaimo žmonės palaidojo po klevu, augančiu kalnelyje šalia kaimo. 1972 m. žuvusiųjų giminės palaikus slapta atkasė ir palaidojo Giedraičių miestelio kapinėse. Užkasimo vieta buvo aptverta, pastatytas kryžius. Šiuo metu kryžiaus nebėra, metalinės tvorelės liekanos atremtos į klevą.

1945 m. pabaigoje Ukmergės apskrities partizanai (DKA B rinktinė) buvo suskirstyti į 5 batalionus, nors stiprios vadovybės rinktinė neturėjo. Tada Šešuolių ir Želvos vlsč. veikė trys dideli daliniai: Vanago, Žaibo ir Voldemaro. Stasio Griniaus (Grinevičiaus)-Vanago dalinį, veikusi Giedraičių vlsč. (taip pat Želvos, Šešuolių ir Širvintų vlsč.), sudarė apie 90-110 partizanų. Jie operacijas vykdė kartu ar susiskirstę į grupes. Joms vadovavo Uosis, Erškėtis ir Žvirblis. 1946 06 06 per kareivių siautėjimus Vanagas nutarė išskirstyti partizanus 5-6 žmonių grupelėmis, kad lengviau būtų išvengti susidūrimų su NKVD. Tuo manevru pavyko išlaikyti kovotojų branduolį, tačiau susidūrimų su baudėjais neišvengta. Vasarą žuvo partizanai, tarp kurių Vanago pavaduotojas S. Jočys. Rugsėjo 8 d. žuvo ir pats S. Grinius-Vanagas. Vanagui žuvus, kuopai vadovavo Povilo Švelnikas-Voldemaras, ji priklausė DKA, 1-ajam Audros batalionui, vėliau - veikė savarankiškai.

Nuo 1945 m. žiemos iki 1946 m. rudens Giedraičių, Ambraziškių, Dubingių, Molėtų, Pusnės, Želvos apylinkėse vis dar kovojo P. Švelniko-Voldemaro (g. 1913 m. Lelikonių k., Želvos vlsč.) 20-30 partizanų būrys. Pagrindinė dislokavimo vieta -Pusnės giria. Tuo pat metu Molėtų, Inturkės, Giedraičių vlsč. veikė Petro Gruzdo-

Vėtros 70 partizanų kuopa. Joje buvo Uosio, Erškėčio ir Žvirblio būriai. Vėtra vadovavimą būriui buvo perėmęs iš Lietuvos savanorio, būrio vado Jono Katino, kuris žuvo 1944 m. pabaigoje. Vėtros būrys 1945 m. įsijungė į Vytauto apygardą. 1946 09 18 Želvos vlsč. buvo apsuptas ir suimtas. Nuteistas mirties bausme, tačiau nuosprendis vėliau buvo pakeistas 20 m. sustiprinto rėžimo lagerių. Kalėjo Irkutske, į laisvę išėjo 1956 m., tačiau į Lietuvą nebuvo įleistas, o gyveno Rygoje.

Tarp Molėtų ir Giedraičių veikė mokytojo Klemenso Žvynio iš Molėtų vlsč. Dubinkos k. būrys. 1944 m. buvo 70 partizanų. Jis irgi 1945 m. įsijungė į Vytauto apygardą.

1946 08 06 NKVD informatorius pranešė Balninkų stribams, kad Magulos k. gyventojo Vaclovo Paškevičiaus sodybos bunkeryje slapstosi du partizanai. Atvykę į nurodytą vietą, kareiviai partizanus aptiko bunkeryje. Kadangi jie reikalavimui pasiduoti nepakluso, bunkeris buvo susprogdintas. Taip žuvo partizanai Antanas Paškevičius (g. 1923 m.) ir Vaclovas Grigas (g. 1921 m.).

Buvęs partizanas Vytautas Simonavičius-Bitinas (g. 1924 m. Skrebulių k., Molėtų vlsč.) prisimena Voldemaro būrio, kuriame buvo apie 200 partizanų, kautynes su kareiviais. Jis 1944 m. pradžioje - P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariūnų mokyklos Marijampolėje kursantas. 1945 m. pradžioje kariavo Vėtros grandyje, priklausiusioje Voldemaro būriui. Legalizavosi 1945 m. rugsėjo mėn., dirbo Pakalnių (Utenos vlsč.) pradinės mokyklos mokytoju, vėliau savo tėviškėje Skrebulių k. bei Šešuoliuose (Ukmergės r.), tačiau ryšių su partizanais nenutraukė.

„Berods 1945 m. birželio mėn. antroje pusėje stovyklavome už Dubingių, prie pat Žverno ežero, Liudgardos k. Dalinyje vadas Povilas Švelnikas-Voldemaras palaikė drausmę: per visą buvimo laikotarpį nemačiau nei vieno girto partizano. Kartą kai ilgai nesiprausęs pirtyje nuėjau prie ežero išsimaudyti, vadas, net nebaigusį praustis, parginė į trobą ir pareiškė pastabą.

Tuo laikotarpiu į mūsų tarpą buvo infiltruojami agentai. Vienas iš jų buvo lyg ir vokietis, kalbėjo tik vokiškai ir dėjosi kitų kalbų nemokantis. Stovyklavietėse vakariniai patikrinimai kartais nevykdavo. Tada skyrininkai suskaičiuodavo partizanus ir pranešdavo vadovybei. Stovykloje būdavo išstatomi sargybiniai, nustatomi vienai parai slaptažodžiai. Apsistojus kaime, už jo ribų nebūdavo išleidžiami net kaimo gyventojai. Net karvei lauke pririšti turėdavę gauti leidimus.

Taigi, tada žygis buvo tolimas, baigėsi jis paryčiui Jaurų k., Molėtų vlsč. Dėl mūsų atvykimo kaime tvyrojo įtampa ir baimė dėl per didelio partizanų skaičiaus, paliktų brydžių, nes iki Giedraičių buvo tik 4 km. Troboje, buvusioje jau pamiškėje, su kitais kovotojais valėme ginklus. Staiga vienas šautuvas netyčia iššovė. Paskubomis baigėme valgyti ir išskubėjome iš trobos. Už kokių 200 m nuo kaimo sugulėme. Po pusvalandžio pamatėme baltai apsirengusią moteriškę ir stribus. Sukaleno mūsų kulkosvaidžiai, automatai. Sugulė ir stribai, pradėjo šaudyti. Voldemaras mus drąsino. Susišaudymas truko apie pusvalandį, kol išgirdome komandą „Automatininkai, pirmyn", kuri reiškė trauktis. Bėgome mišku, pievele ir per vieškelį atbulomis pagal Vėtros komandą. Už trijų kilometrų sustojome atsikvėpti. Šalia manęs buvęs Petras Mackonis pasakojo, kad bėgant jo ginklo gaidukas užsikabino už šakos, pasigirdo šūvis. Laimei, nieko nesužeidė. Tada visi supratome, kad didelis partizanų susitelkimas viename būryje yra pavojingas".

Voldemaras 1946 09 18 mūšyje buvo išduotas, sužeistas ir suimtas neturėdamas sąmonės. Nuteistas 20 m. kalėjimo ir 5 m. tremtimi. Kalėjo Irkutsko srities Angarlageryje. 1957 m. pabaigoje iš kalėjimo išleistas, vedė tremtinę lietuvaitę iš Kaišiadorių. Čia ilgai kartu gyveno. Mirė 1996 09 13, palaidotas Navasodų kapinėse (prie Kaišiadorių).

V. Simonavičius prisimena, kad Giedraičių krašte kovojo dar ir šie partizanai:

Kazys Dabužinskas-Plienas (g. 1923 m., iš Pajaurės k.) - 1948 12 24 Padvarių k. nušovė stribai;

Antanas Didžiulis-Ąžuolas, Girėnas (g. 1922 m., iš Žalvarių k.) - ž. 1945 11 01 Ožkinių k., ir jo tėvas Kostas (g. 1900 m.), kurį 1945 05 15 namuose nušovė stribai;

Leonas Guobys-Putinas (g. 1923 m. Žalvarių k., Molėtų vlsč.) - ž. 1947 03 19 prie Kazokų miško;

Alfonsas Katinas-Raganius (g. 1927 m. Dvarninių k., Šešuolių vlsč.) - Šešuolių vnk. prie Rimusių k. 1952 04 04 nusišovė, jo broliai Juozas ir Vladas-Ginklanešys 1952 04 17 nuteisti kalėti;

Česlovas Lesnikauskas-Ąžuolas (g. 1924 m. Didžiokų k., Giedraičių vlsč.)- 1948 12 24 nušovė stribai. Seserys Kazė (g. 1926 m.), Zosė (g. 1924 m.), jų brolis Mečislovas Liubeckas taip pat 1946 01 16 nušauti stribų;

Jonas Navickas, Jono-Kerštas (g. 1927 m. Giedraičiuose) — žuvo 1946 04 13 Didžiokų k., Giedraičių vis;

Jonas Navickas, Karolio (g. 1899 m. Giedraičiuose) ir sūnus Henrikas (g. 1925 m.) 1944 12 20 suimti ir nuteisti kalėti.

Vieną kartą pas mano tėvus stovyklavo aštuoni Plieno rinktinės, būrio partizanai. Šarūnas pasiūlė, kad vienam iš partizanų reikėtų įstoti į stribų gretas. Pasisiūlė Kazys Stašelis. Jis buvo kilęs iš daugiavaikės bežemių šeimos - labai tinkamas kandidatas. Kaip tik buvo organizuojami nauji milicijos būriai, tai Kazys iš karto buvo į tą būrį priimtas, netgi buvo apgyvendintas mažame kambarėlyje pačioje stribų būstinėje.

Būnant jam stribu, ryšį su partizanais palaikiau aš. Buvome su Kaziu seni draugai, puikiai vienas kitą pažinojome, suprasdavome iš pusės žodžio, taip, kad visos žinios labai greitai pasiekdavo partizanus.

Tam, kad nenušautų savi partizanai, Kazys reidų metu laikydavosi stribų būrio priekyje arba kelis metrus nuo visų atsilikęs. Tačiau po vieno atvejo, kai netoli Alionių k., Giedraičių vlsč., partizanai, nepaisant visų atsargumo priemonių vos jo kartu su visu stribų būriu nesušaudė, Plieno būrio vadas Pranas Grigas-Genelis nusprendė Kazį atšaukti iš stribų.

Kitą rytą šį įsakymą perdaviau Kaziui. Buvo kovo mėnuo. Vakare kilo didelė pūga. Tai buvo mums į naudą. Į būstinę susirinko stribai, visi buvo girti. Kazys, pastebėjęs, kad budintysis savo poste miegojo, ne tik kad saugiai pasitraukė į mišką bet išsinešė ir ginklus - kulkosvaidį, automatą pusautomatį, pistoletą ir daug šovinių.

Skrebulių k., Giedraičių vlsč., jaunimas tą dieną rinkosi pas Julę Lubeckaitę. Susirinko apie 35 vaikinai ir merginos, atėjo partizanai Kazys Dabužinskas-Plienas, Petras Gruzdas-Vėtra ir Leonas Guobys-Putinas. Susirinkę kalbėjo apie Nepriklausomybę, linksminosi. Apie vidurnakty budėję paaugliai pamatė per laukus atslenkančius siluetus. Visi suprato, kad ateina stribai, puolė iš trobos slėptis. Greitai namas jau degė, o į šliaužiančius žmones stribai šaudė. Kulkos kliudė Zosę (g. 1924 m.) ir Kazę (g. 1926 m.) Lesnikauskaites. Niekuo nekaltos merginos buvo geros dainininkės, rengdavo Gegužines pamaldas, buvo giliai tikinčios. Sodybos šeimininkas Mečislovas Liubeckas bandė gelbėti gyvulius, prašė stribų leidimo atidaryti degančio tvarto duris. Leisti tai leido, tačiau gaisro ugnyje jį nušovė.

Kostas Didžiulis buvo Lietuvos savanoris, kovose su lenkais sužeistas. Dirbo pasienio policininku Ukmergėje, kol gavo 12 ha žemės sklypą savo tėviškėje Žalvarių k., Giedraičių vlsč. Sūnus Antanas (g. 1922 m.) mokėsi Ambraziškių pradinėje mokykloje, nuo mažens buvo tėvo pagalbininkas. Tik jaunam žmogui žemės dirbti nereikėjo. Kai rusai antrą kartą okupavo Lietuvą, Antanas išėjo Tėvynės ginti, pasirinkęs Girėno slapyvardį, vėliau pasivadino Ąžuolu.

Jau 1945 m. gegužės mėn. 15-osios naktį stribai atvyko į Žalvarių k., kad susidorotų su Girėno artimaisiais. Pirmiausiai nušovė tėvą Kostą, savanorį, kuriam tada buvo 45-eri. Į šūvius atsiliepė netoliese buvę partizanai. Laimei, motina ir trys dukros spėjo iššokti nekliudomos per langą kitaip stribai jų nebūtų pasigailėję.

Į laidotuves sugrįžo ne tik žmona ir dukterys, bet nepabijojo ateiti ir sūnus Antanas su draugu Leonu Guobiu-Putinu. Stribai tuo metu šventė pergalę, už Judo darbus jiems buvo išmokėtos didelės premijos.

Jau 1945 m. rudenį, per Visus Šventus, Antanas Didžiulis nuėjo į Ožkinių k. pas Karolį Juknių. Rytą sodyba apsupo stribai. Antanas dar bandė bėgti basas atsišaudydamas, tačiau buvo nušautas. Manoma, kad partizaną išdavė Bronius Juknys, šeimininko brolis. Partizano palaikai buvo numesti ant Giedraičių grindinio...

Jonas Vytautas Imbrasas (g. 1926 m.) iš Morkiškio k., Balninkų vlsč. 1945 m. gegužės 1 d. kartu su vyresniu broliu Stasiu išėjo partizanauti į A. Bagdono-Arelio dalinį. Turėjo Briedžio slapyvardį. Paskui Stasys grįžo namo ir slapstėsi, o 1946 m. buvo areštuotas.

Žuvus Areliui ir išsklaidžius jo dalinį, J. V. Imbrasas-Briedis, Tarzanas perėjo į N. Liškausko-Beržo būrį. 1946 m. lapkričio mėn. buvo sužeistas. Vainalavičiaus miške buvo keturi bunkeriai, kurių viename buvo apsistojęs Beržas su keturiais vyrais, o kitame - Briedis, Napalys Vaižgalys-Karklas iš Avižienių k. ir Vytautas Gumbaragis-Kardas iš Antatilčių k. Ryte virš bunkerio sudundėjo, kažkas įkišo koją į ventiliacijos angą Karklas greitai atidarė bunkerio angą ir pamatė nubėgantį vaiką. Norėjo uždaryti angą bet tuo metu pasipylė šūviai. Vėliau paaiškėjo, kad jiems Aukštuolienė su savo sūnumi nešė valgyti, bet ją suėmė ir privertė parodyti bunkerį.

Kardas paėmė į rankas vokišką granatą su kotu, patraukė virvę ir išmetė iš bunkerio, bet ji nesprogo. Tada ištraukė žiedą kitai granatai, bet ir ta nesprogo. Daugiau granatų neturėjo, o bunkeris buvo apsuptas. Pirmas per angą išlindo Kardas, po jo - Karklas,

Briedis ir Tarzanas. Išlindęs Briedis pagalvojo, kad taip paprastai kančios nesibaigs, nes vers išduoti kitus. Staiga pamatė ant žemės Kardo išmestas granatas. Vienos ir antros detonatoriai buvo nepilnai ištraukti. Jis staigiai pagriebė granatą, patraukė detonatorių ir metė į priešo pusę. Suimtas Karklas jau buvo nuvestas toliau. Tuomet stribai paleido šūvį tiesiai Kardui į galvą Karklą nušovė stribas Albinas Steikūnas. Kai granatos sprogo, Briedis dar spėjo paleisti automato seriją bet jam peršovė ranką Bėgo į miškelį. Kai baigėsi automato šoviniai, numetė jį ir bėgo toliau. Taip pasisekė pabėgti. Partizanas nuėjo pas Apoloniją Čereškaitę, kuri jį slaugė ir gydė visą pusmetį.

Briedžiui einant DKA štabo Bendrojo skyriaus viršininko pareigas ir slepiantis Vilkiškių k. pas Misūnienę su Informacinio skyriaus viršininko pavaduotoju, laikraščio redaktoriaus pavaduotoju, buvusiu Jukšiškio pradžios mokyklos mokytoju Napoleonu Skapu-Aidu (g. 1916 m.), juos išdavė Vincas Aukštuolis iš Vilkiškių k. Šis po Trakinių kautynių užsiregistravo ir buvo užverbuotas.

1949 m. birželio 21 d. stribai apsupo sodybą bet bunkerio nerado. Tuomet V. Aukštuolis parodė, kad iš bunkerio kyšo antena. Pradėjus stribams šaudyti, Aidas pasidavė. Briedį pagriebė už plaukų ir ištraukė iš bunkerio. Stribai abu juos nuvežė į Dejūnų mišką pririšo prie medžių, numovė kelnes ir ilgai mušė. Po to nuvežė į Ukmergę, ten tardė ir išlaikė iki lapkričio mėnesio. Briedis buvo visas sumuštas, ištinęs, negalėjo nei sėdėti, nei gulėti. Paskui juos išvežė į Vilnių ir nuteisė po 25 metus laisvės atėmimo.

Giedraičių valsčiuje veikė Vanagų būrys, kurios vadas buvo Jonas Katinas (g. 1900 m.). Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, todėl gavo 18 ha žemės Balninkų vlsč. Kildiškių k. Partizanauti išėjo 1944 m. vasarą kartu su dviem sūnumis - Broniumi (g. 1918 m.) ir Jonu (g. 1923 m.). Nuolat ieškojo ryšio su Žaliu Velniu. Sako, Vanagai kelis kartus buvo užėmę Juodiškių spirito varyklą. Visi trys žuvo prie Dubingių, Didžiokų k. Kurį laiką būriui vadovavo P. Gruzdąs-Vėtra, tačiau jis greitai perėjo į Ukmergės miškus ir kovojo DKA B rinktinėje. Žuvo tik 1951 m. Tada Vėtros būriui pradėjo vadovauti Stasys Grinevičius iš Pažaislio vlsč., Kauno apskrities. Net didelio būrio partizanai (jų buvo apie 70) nežinojo nei jo vardo ar pavardės, o šaukė tiesiog Vanagu. Veikė jis Juodiškių, Šešuolių, Kiauklių apylinkėse. Vanagas žuvo 1945 09 08 Bajorų k., netoli Kiauklių. Jau vadovaujant Vanagui, partizanai kelis kartus buvo susikovę su Giedraičių stribais Juodiškių apylinkėse.

Būrys buvo pasiskirstęs į tris skyrius: Uosio, Erškėčio ir Žvirblio. Vėliau būriui vadovavo Povilas Švelnikas-Voldemaras.

Iš Rygos belaisvių lagerio sugrįžau į Kauną. Vieną dieną sutikau moterį, kuri nepriklausomybės metais buvo mūsų kaimynė. Paprašiau jos, kad surastų man žmones, kurie nepabijotų mane priregistruoti dėl įsidarbinimo. Ponia V.Kaklauskienė augino keturis vaikus: tris dukrytes ir vieną sūnelį. Jos vyras buvo Lietuvos kariuomenės viršila. Likimas taip lėmė, kad ji su keturiais vaikais pasiliko Lietuvoje, o vyras buvo nublokštas į Vakarus. Moters dalia, vienai auginant keturis vaikus, buvo nepavydėtina. Bet vargo žmogus vargstančiam greičiau padės... Ji surado vienus gerus senukus, kurie mielai sutiko mane priregistruoti, Tiesos gatvėje Nr.5.

Taip neužilgo susiradau darbą. Pradžioje kroviku muilo ir aliejaus fabrike „Ringuva". Iš geležinkelio vagonų teko krauti įvairias žaliavas, atvežtas iš Sovietijos.

Vieną 1947 m. kovo mėn. dieną sutikau pažįstamą iš Lietuvos kariuomenės laikų, buvusį 5-jo pėstininkų pulko muzikantą liktinį viršilą Atstopą (vardo neprisimenu). Išsikalbėjus apie savo patirtus pergyvenimus ir dabartinę varganą kroviko padėtį, jis man pasisiūlė suieškoti lengvesnį ir saugesnį darbą, bet toliau nuo Kauno, nes čia siautė NKVD - vyko buvusių Lietuvos karių suiminėjimai, tardymai, o toliau - Sibiras. Atsisveikindamas Atstopas pakvietė būtinai užeiti pas jį į namus.

Kitą dieną taip ir padariau. Atstopas manęs jau laukė. Be šeimininko ir jo žmonos, namuose radau dar vieną su kuriuo mane greit supažindino. Šis pagyvenęs vyriškis, anksčiau buvęs "Koton" fabriko direktorius, dirbo Juodiškių spirito varykloje, irgi direktoriumi. Prisistatęs jis man pasiūlė važiuoti į jo vadovaujamą varyklą dirbti vairuotoju. Nors esą sunkvežimio jie dar neturi, bet žada greit gauti. Direktorius pridūrė, kad jam reikalingas "sąžiningas ir patikimas vairuotojas". Atstopas žinojo, jog aš esu tarnavęs Auto rinktinėje, tai jis šiam žmogui mane ir pasiūlė. Aš, žinoma, iškart sutikau: geresnio pasiūlymo sunku buvo ir tikėtis. Taigi, po savaitės jau buvau tolokai nuo Kauno - Juodiškių spirito varykloje, maždaug 5 km į vakarus nuo Giedraičių. 1947 03 10 pradėjau dirbti sunkvežimio vairuotoju.

Spirito varykla buvo įsikūrusi buvusiame dvarininko Ruščico dvare. Ta varykla veikė dar nuo jo laikų. Tada dirbo 6-8 darbininkai viena pamaina, neskaitant pagalbinių, administracijos bei tarnautojų. Varyklos priestato pirmame aukšte buvo administracijos patalpos, o antrame aukšte gyveno pats direktorius su žmona. Pradžioje keletą dienų ir man teko pagyventi tame direktoriaus bute.

Giedraičių apylinkėse, kaip ir visur kitur Lietuvoje, vyko partizaninis karas. Todėl „strateginiam" gaminiui - spiritui sovietų valdžia skyrė ginkluotą apsaugą - iš Giedraičių atsiųsdavo du jaunus stribukus, apginkluotus paprastais rusiškais šautuvais („triochlineikėm"). Stribukai nebuvo įžūlūs, dažnai prisigėrę eidavo į kaimyninę sodybą miegoti. Todėl dienomis jų nei kieme, nei gamykloje nebūdavo. Tada darbininkai per pietų pertrauką gaudavo po 250 gramų spirito. Tad pavaišindavo ir stribukus, kad šie nesipainiotų po kojomis. Darbininkai buvo seni vilkai, šiame darbe buvo išdirbę jau po keliolika metų. Visi buvo iš aplinkinių kaimų. Prisimenu brolius Raižius, jaunesnis vardu Vladas. Jie gyveno už poros kilometrų nuo Juodkiškių. Katilinės kūriku dirbo Germanavičius - kresnas, neaukšto ūgio žmogus.

Pas direktorių Augūną iš Giedraičių dažnai atvažiuodavo ten stovinčio NKVD garnizono viršininkas Sockij, kuris prisivaišindavo spirito bei pasiimdavo dar keletą kariškų gertuvių su savim. Atvažiuodavo kelių stribų lydimas, kurie irgi gaudavo po gertuvę stipraus spirito. Kartais NKVD karininkas atvažiuodavo su trofėjiniu „Harley Davidson" motociklu, bet prisilakęs vakare skambindavo į Giedraičius, kad tenykščiai stribai atvažiuotų su vežimu jo pasiimti. Enkavedistas kapitonas nė karto manęs nepaklausė nei kaip aš čia atsiradau, nei kas aš toks. Pasipainioję stribukai dažnai teiraudavosi, iš kur esu ir ką čia veiksiu, bet, perspėtas Augūno, į kalbas nesileisdavau, sakydavau, kad esu direktoriaus giminaitis.

Vieną spalio mėnesio vakarą nuo Šešuolių miškų pusės netikėtai atvyko didelis būrys žaliukų - partizanų. Jie gausiai apsupo visą spirito varyklą. Stribai pasinaudojo tamsa ir, metę šautuvus, pabėgo. Tuo laiku aš buvau direktorius bute. Mums vakarieniaujant, staiga įėjo trys ginkluoti vyrai, vienas kurių vilkėjo Lietuvos kariška uniforma. Vėliau įėjo mergina su juodais ilgais plaukais, taip pat ginkluota, apsirengusi kareiviška palaidine ir sijonu. Buvo ginkluoti vokiškais automatais ir granatomis. Ant kariškio rankovės buvo trikampė lietuviška vėliavėlė su „Geležinio vilko", jeigu neapsirinku, emblema. Dauguma vyrų buvo ilgais plaukais, kiti ir barzdoti. Apsirengę pagal išgales tvarkingai. Suskaičiavau 9 kovotojus.

Įėję mandagiai pasisveikino ir paprašė direktoriaus paduoti šautuvus, stovėjusius kambario kampe, kurie buvo laikomi "apsiginti nuo banditų" (stribai pabėgdami pametė dar du). Direktorius išbalęs pasikėlė nuo užstalės ir padavė ginklus. Tuomet partizanai pareikalavo atiduoti asmeninį ginklą - pistoletą. Direktorius taip pat įvykdė įsakymą. Partizanai į antrą aukštą atvedė visus darbininkus, kurie tuo metu dirbo. Čia barzdotas karininkas (laipsnio nepastebėjau) pradėjo klausinėti darbininkus:

Visi pasakė palankiai ir net jį pagyrė. Direktoriui baimingai klausėsi, ką apie jį mano darbuotojai. Šiam „tardymui" besibaigiant, priėjo eilė ir man.

- Aš - Leonas Čerškus. Varykloje dirbu sunkvežimio vairuotoju, - prisistačiau, kaip darė ir prieš mane kalbėjusieji. Karininkas sukluso:

- Čerškus, - dar kartą aiškiai ištariau. Tuo metu viską užrašinėjo mergina, ant stalo pasidėjusi savo rašomąją mašinėlę (spirito varykla turėjo tik rusiško šrifto mašinėlę). Supratau, kad ji yra to būrio sekretorė. Tardant buhalterį, uniformuotas karininkas atsistojo ir įsakmiai kreipėsi į mane:

Perėję virtuvę, kur sėdėjo išbalusios moterys, išėjome į laiptinės prieškambarį. Čia, patamsyje, šis karininkas jau gan draugiškai paklausė:

- Sakyk, kur jūs prieš karą gyvenote? - netikėtai paklausė. Aš pasakiau. įsitikinęs, kad nemeluoju, pradėjo klausinėti apie mūsų šeimą. Kiek žinojau, papasakojau apie karo išblaškytos šeimos likimą.

- Ne, nepažinau. Kad ir norėdamas patamsyje jūsų pažinti negalėčiau, o dar barzdoto, - atsakiau, ir tai buvo tikra teisybė - niekaip negalėjau atpažinti šio vyro. Jis nusijuokė ir negarsiai ištarė:

Tai paklausė pašnibždomis, tad aš galėjau ir neteisingai užgirsti. Vietrinus aš pažinojau iš mano brolių draugų tarpo. Vienas iš brolių Alfonsas tada buvo gana žinomas Kaune sportininkas - bėgikas. Tad į klausimą atsakiau teigiamai. Sužinojęs apie mano nelegalią padėtį, karininkas pasiūlė prisijungti prie jų būrio, sakydamas:

Sugrįžęs partizanas "Vietrinas" (arba kaip jis, jeigu neklystu, save pavadino) kreipėsi į Augūną:

- Sakyk, „kandidate", šis pistoletas yra valdiškas ar asmeninis? - paklausė priešais laikydamas ginklą

- Valdiškas, - atsakė Augūnas, ir, visų nuostabai, būrio vadas grąžino ginklą prieš tai tik išėmęs ir kišenėn susidėjęs visus šovinius.

Tuo metu, kai mes kalbėjomės laiptinėje, sekretorė surašė konfiskacijos aktą: „arklys, vežimas, 1 kiaulė, 400 litrų spirito statinese ir du rusiški šautuvai". Aktas buvo antspauduotas būrio antspaudu ir pasirašytas. Konfiskuotą turtą pakrovę įvežimą partizanai pajudėjo nežinoma kryptimi, prieš tai sudaužė enkavedisto paliktą motociklą "Harley Davidson", spirito matavimo skaitiklį. Mums buvo įsakyta pasilikti ir laukti.

Direktorius, gavęs pateisinamą dokumentą buvo patenkintas ir linksmas. Išgąsdinti stribeliai į savo postus pargrįžo tik kitos dienos pavakaryje. Vienas buvo sukoręs apie 15 km ir tūnojo kažkuriame kaime, šieno kupetoje. Kitas lindėjo už kilometro stovėjusiame tvarte, apsikrovęs mėšlu. Tuos savo nuotykius jie pasipasakojo savo draugams, iš kurių mes sužinojome.

Vieną 1947 m. rudens dieną į gamyklą iš Giedraičių atsidangino tas pats NKVD garnizono vadas. Šį kartą kariniu sunkvežimiu ir su keletu rusų kareivių. Po kokios valandos direktorius ir vyr. buhalteris jau lipo į tą sunkvežimį. Ir man liepė šilčiau apsirengti ir važiuoti kartu su jais. Pradžioje buvo labai panašu į suėmimą bet pakeliui direktorius papasakojo, kokiu tikslu važiuojame. Pasirodo, praeitą naktį, keliolika kilometrų už Giedraičių, yra išžudytos 7 ūkininkų šeimos. Šeimas nužudė nuo „lenkų pusės" atjoję „baltalenkiai" (tuomet bolševikai taip vadino prolenkiškus „partizanus"). Liudininkai, kurie matė tuos raitelius, tvirtino, kad ant rankovių „partizanai" turėjo baltai-raudonus raiščius, o ant raiščių buvo dvi juodos raidės „AK".

Privažiavę pirmąjį vienkiemį ir įėję į gryčią, mes pamatėme kraupų vaizdą: viduje baisiai sudarkyti gulėjo 2 vaikų ir 3 suaugusių žmonių lavonai. Jie buvo sukapoti kardais ir subadyti durtuvais. Kraujo klanuose gulėjo vyro ir moters lavonai su perkirstomis galvomis. Ant krosnies tysojo nužudyti senukas ir maždaug 9 metų vaikas. Jiems buvo perkirsti kaklai ir išbadytos akys. Priepečkyje, kraujo klane, su durtinėmis žaizdomis krūtinėje gulėjo mergytė (kokių 6-7 metukų)...

Tokius pat vaizdus pamatėme ir likusiose sodybose. Viena pirkia ir tvartas buvo sudeginti. Iš degėsių kareiviai jau buvo ištraukę 4 apanglėjusius lavonus (2 suaugusių ir 2 vaikų).

Kol apėjome visas sodybas, mano kojos jau pradėjo nebeklausyti - per kelius pakirto. Tokio žiauraus ir ciniško taikių žmonių žudymo man neteko nei girdėti, nei matyti. Nors, atrodo, visai neseniai ir pačiam prisėjo išgyventi NKVD sušaudymus Igumenėje, pajusti apkasų „skonį" Rytų fronte, bet šis žiaurių žudynių vaizdas „persverė" visa, kas buvo patirta iki tol.

Vėliau sužinojome, kad šios ūkininkų šeimos išžudytos tik todėl, kad buvo padavę prašymus savo vaikus mokyti lietuviškose mokyklose. O liūdniausia buvo tai, kad tų „šauniųjų lenkų partizanų" seneliai ir proseneliai, ko gero, tarpusavyje šnekėjosi lietuviškai.

Balninkiečų laisvės rinktinė 1945 m. pabaigoje tapo įkurtos DKA B rinktinės pagrindu. Jos istorija leis suprasti rezistencijos pradžią šiose Ukmergės apskrities vietose. 1944 m. valsčius įėjo į LLA 2-ąjį rajoną.

Jau 1944 m. rudenį Lietuvos kariuomenės vyr. leitenantas Napalis Mackevičius ir mokytojas Jono Vaidakevičius Trakinės miške (Kurklių vlsč.) suorganizavo 50-70 partizanų būrį ir svarstė galimybę užmegzti ryšius su kitų valsčių kovotojais. Rugsėjo pradžioje Svironių miške pasirodė J. Šibailos-Dieduko ir A. Morkūno-Plieno būriai. Greitai Ukmergės apskr. 2-ojo ir 3-ojo rajonų būriai, buvę Balninkų, Kavarsko, Kurklių Pabaisko, Šešuolių, Želvos, Žemaitkiemio vlsč., sudarė Balninkiečių rinktinę, kurioje galėjo būti 150 partizanų. Ją sudarė trys grupės, kurioms vadovavo Diedukas, Plienas ir Alfonsas Bagdonas-Arelis. Pirmiesiems dviem vadams buvo lemta vadovauti rinktinėms, apygardoms, būti visos Lietuvos partizaninio judėjimo vadovams, gi Arelio kovos kelias buvo trumpesnis.

Alfonso Bagdono-Arelio dalinį sudarė 100 vyrų, o dar pusę tiek - rezervistų. Šiam daliniui valsčiaus teritorijos jau neužteko -jie kovojo Kurklių ir dalyje Kavarsko valsčių, net Utenos apskrityje. Arelis turėjo informatorius ir stribų būstinėse. Balninkuose partizanams dirbo Juozas Seniūnas-Lakūnas (g. 1917 m.), Bronius Gylys-Beržas (g. 1920 m.), Kurkliuose - Povilas Minskas.

Tokie aktyvūs Arelio partizanų veiksmai nedavė ramybės saugumui. Jų sunaikinimui buvo mesta agentūra, informatoriai.

Nikodemas Liškauskas-Beržas (g. 1915 m.), Lietuvos kariuomenės puskarininkis, nuo 1944 m. vasaros buvo Arelio dalinyje būrio vadu, kuriame kovojo 30 vyrų.

Nikodemas Balninkų mokykloje baigė keturias klases. Po tarnybos armijoje dirbo tėvelių ūkyje, tačiau aktyviai dalyvavo šaulių veikloje. Mama su patėviu ir jų vaikais dirbo jo ūkyje, tad Albina, Alfonsas ir Nikodemas tvarkėsi savarankiškai. Jis aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 23-oios sukilime. Kai 1942 m. mirė mama, reikėjo tvarkytis visai atskirai, tad vedė Stasę Misiūnaitę iš Plaštakos k., paskui augino dvi dukreles.

Būrys dažnai prisiglausdavo Onos Slavinskienės sodyboje Didžiakaimyje, pas Joną Strazdą Armoniškių k. ar Vainilavičiaus miške įsirengtuose bunkeriuose. 1944 08 30 ir tų pačių metų spalio 24 d. jo būrys užpuolė Želvos, o rugsėjo 9 d.-Balninkų valsčius bei jų karines įgulas. Mūšyje, kuriame žuvo A. Bagdonas-Arelis, dalyvavo ir Beržo vyrai, tik jie nukentėjo mažiau. Vėliau jis sujungė likusius gyvus Erelio kovotojus, tad būryje buvo 75 partizanai. Kovos taktika išliko ta pati: valsčių, karinių įgulų užpuolimai, pasalų okupantams ir jų parankiniams ruošimas. Nuo 1946 m. dalinys priklausė DKA B rinktinei, o Beržas buvo 3-ojo bataliono kuopos vadas.

1945 m. pradžioje NKVD mini keturias veikusias partizanų grupes: Plieno, Dieduko, A. Saugūno-Žaibu ir Stasio Grinevičiaus-Vanago.

Alfonsas Saugūnas-Žaibas buvo aktyvus šaulys, dirbo ūkyje. Augo su broliu Vincu ir dviem seserimis - Antanina ir Stase. Tarnaudamas armijoje dirbo Radviliškyje vairuotojų instruktoriumi. Nuo 1939 m. - savo ūkyje. Tikėdamas ateitimi, statė trobesius, todėl okupantus sutiko nepalankiai. Partizanu tapo jau pirmosiomis antrosios sovietų okupacijos dienomis, nors neseniai buvo sukūręs šeimą. Jo žmonos Uršulės brolis Kazys Statauskas buvo Vėtros partizanų būryje. Tapęs apie 120 partizanų būrio vadu, Vilkas pasižymėjo kovose su okupantais Balninkų, Želvos, net Užpalių vlsč.

Stasys Grinevičius (Grinis)-Vanagas po pradžios mokyklos baigimo dirbo tėvelio ūkyje. Turėjo dvynį Viktorą ir vyresnįjį brolį Joną. Vanago suburtame būryje buvo 50-60 partizanų. Šiame dalinyje buvo ir keli nuo fronto likę vokiečių kareiviai. Jau 1944 09 15 būrys užėmė Šešuolių milicijos patalpas, dažni svečiai jie būdavo Šešuolių spirito varykloje, naikino uolius sovietinės valdžios pakalikus. Gerai žinojo padėtį, nes turėjo daug ryšininkų, telefono aparatą, kurį prisijungdavo prie linijos ir klausydavosi kareivių ir stribų pokalbių. 1944 m. pabaigoje kareiviai sudegino Vanago gimtinę ir nušovė jo tėvelį Praną. 1945 m. balandžio mėn. Vanago dalinyje (kuopoje) buvo 4 būriai po 13-15 partizanų. Sako, kai kurias užduotis jis gaudavo net ne iš rinktinės vado Dieduko, bet tiesiai iš Žalio Velnio. Ryšininkė Marija Pečiulienė-Tulpė (g. 1916 m. Čiuriškių k., Šešuolių vlsč.) dažnai Vanago paliepimu paketus nešdavo į apygardos štabą. Tai ji prisipažino areštuota 1945 m. liepos mėn.

Sauginių k. vieno mūšio metu du partizanai žuvo, tiek pat sužeidė. 1945 07 14 daliniui stovyklaujant Širvintų vlsč., partizanai gavo žinią kad miestelyje telkiasi pilnos kareivių mašinos. Vanagas, jausdamas, kad jėgos nelygios, įsakė vyrams išsiskirstyti grupelėmis po 3-4 kovotojus ir veikti savarankiškai, o kai kareiviai, nieko stovyklavietėje neradę, išvyks, vėl susitikti. Tuo metu. Juozapavos k., Giedraičių vlsč., buvo sunaikintas Vanago dalinio Petkevičiaus 6 partizanų būrys.

1945 09 08 netoli Kiauklių Balninkų vlsč., žuvo ir pats vadas S. Grinevičius-Vanagas.

1945 05 31 NKVD operatyvininkai įvardijo keturias Balninkiečių rinktinės grupes, veikusias Balninkų, Molėtų ir Želvos valsčiuose: Vėtros (vadas Alfonsas Saugūnas-Žaibas), Vilko (vadas P. Maželis-Vilkas), Plieno (vadas A. Morkūnas-Plienas, jis kartu ir rinktinės vadas) bei Ąžuolaičio (vadas E. Valiūnas-Ąžuolaitis).

Petras Maželis-Vilkas (g. 1912 m. Laukmenos k., Želvos vlsč.) tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Buvo iš bajorų šeimos, kovoti su okupantais išėjo vos Lietuvą antrą kartą okupavo sovietinė armija. Jo būryje buvo iki 40 vyrų. Žinoma, kad 1944 m. jis su savo būriu kartu su kitais rinktinės kovotojais puolė Želvos valsčiaus pastatą ir saugumo kalėjimą norint išlaisvinti suimtą partizaną Silvestrą Lileikį. Buvo drąsus,

tačiau į neapgalvotus susirėmimus nelindo. Likimas lėmė, kad šio partizano gyvenimo pabaiga buvo netikėta. Mirė jisl945 m. vasario ar kovo mėn., sužeistas skeveldros ir nesuteikus reikiamos pagalbos.

Edvardas Valiūnas-Ąžuolaitis (g. 1910 m. Petrauskų k.. Molėtų vlsč.) vaikystėje lankė Pikčiūnų pradžios mokyklą (Molėtų vlsč.). Septyniolikos metų būdamas su tėveliais apsigyveno Juodakelnių k., Želvos vlsč. 1939-1940 m. išėjo tarnauti į Pasienio policijos Pabradės ruožą. Kai 1940 m. Lietuvą okupavo

sovietai, įsidarbino Giedraičių girininkijos Lovėnų eiguvos eiguliu. 1944 m. partizanauti išėjo kartu su broliu Kaziu - aktyviu 1941 m. birželio 23-osios sukilimo dalyviu, vėliau Vietinės rinktinės kariu. Greitai Edvardas tapo dalinio vadu.

Žinoma, kad 1945 m. pradžioje Balninkiečių rinktinė jau dairėsi į Žalio Velnio štabą, kai jo ryšininkė A. Paulavičiūtė-Indyra atvyko į Balninkus pas vietos kleboną bei ryšininkę K. Bradulskaitę-Birutę. Pagrindiniu tarpininku įsilieti balninkiečiams į Žalio Velnio rinktinę buvo S. Grinevičius-Vanagas, [vyko dar ne vienas susitikimas, patirta daug nelaimių, reorganizacijų, kol Balninkų partizanai tapo DKA B rinktinės kovotojais.

1944 m. gruodžio 29 d. Ažumakio miško kautynės. Giria yra vakarinėje Molėtų r. dalyje. Tarpukario teritoriniame padalijime vietovė priklausė Balninkų ir Molėtų valsčiams. Netoli Ažumakio miško yra Makių ežeras, o jame arti kranto medžiais apaugusi sala. Joje irgi dažnai stovyklaudavo partizanai, ten buvo įsirengę bunkerius, ginklų sandėlį. Upelio skardyje - šaudyklą, o sergančius ir sužeistus partizanus gydyti iš Molėtų atvykdavo gydytoja M. Apeikytė.

Apie 8 val. 30 min. pamiškėje pradėjo šaudyti, Ažumakio miške tada buvo apie 50 partizanų, be to, švenčių dienomis daug vyrų buvo išleisti į namus tėvų aplankyti. Po neilgos kovos partizanai pasitraukė. NKVD duomenimis žuvo 22 vyrai, 3 partizanai, ir 4 rėmėjai suimti, sudeginti du namai. Po kautynių kareiviai suskaičiavo trofėjus: 3 vokiški ir 1 rusiškas automatai, 8 įvairūs šautuvai, 8 revolveriai bei pistoletai, 2 raketiniai pistoletai, 8 granatos, 1000 įvairių šovinių, rašomoji mašinėlė su lietuviška abėcėle, radijo aparatas ir daug maisto produktų. K. Strazdas knygoje „Ukmergės krašto laisvė kovotojų keliais", abejoja, kad okupantų ir jų kolaborantų nuostoliai -tik trys sužeistieji. Kaip galėjo žūti 22 partizanai, jeigu paimta tik 12 šaunamųjų ginklų, neskaitant pistoletų?

Kautynėse dalyvavusių partizanų pasakojimu, kareiviai buvo pasitelkę tanketes, žvalgybinį lėktuvą. Pamatė Dvarniškių k. iš Butkaus sodybos išėjusius K. Šmigelską-Diemedį ir J. Šibailą-Dieduką. [vyko susišaudymas, kurio metu žuvo Diemedis, o Diedukas atsišaudydamas pasitraukė. Vėliau gyventojai rado nušautą ir Antaną Geležauską iš Gruodžių k., Molėtų vlsč. Likę be rinktinės vado, partizanai į atvirą kovą stoti nesiryžo. Priešas ėmė ieškoti bunkerių. Atrado slėptuvę prie Ažušilio. Kautynėse žuvo 6 partizanai. Dideli turėjo būti ir priešų nuostoliai. Po to kareiviai per Pumpučių slėnį puolė prie Juodikės k. įrengtą bunkerį. Puolimas buvo atmuštas, rusai patyrę nuostolių. Partizanai nutarė pasitraukti ir susitelkti prie Petronapolio dvaro. Čia juos vėl puolė. Priešui pavyko sunaikinti

bunkerius, išstumti iš jų partizanus. Sutemus jie grupelėmis pasitraukė į Žardinių mišką. Viena partizanų grupė pasitraukė per užšalusį Makių ežerą. Kitą grupę ties Žardinių mišku apšaudė lėktuvas ir nukovė tris partizanus. Tai nebuvo paskutinis tos dienos mūšis.

Šiose Ažumakio miško kautynėse kovojo Balninkiečių rinktinės Dieduko, A. Saugūno-Žaibo, A. Bagdono-Arelio, K. Šmigelsko-Diemedžio, E. Valiūno-Ąžuolaičio, N. Liškausko-Beržo, K. Puodžiūno-Titnago, J. Zurzos-Karpio, S. Grigo-Švyturio, S. Roko-Beržo būriai.

1945 m. balandžio 22 d. Molėtų vlsč. Vilijočių k. mūšis. Tą rytą čia stovyklavo Dieduko, Žaibo, J. Zurzos-Karpio, S. Grigo-Švyturio ir J. Juro-Žilvinio būriai. Sargyba nepastebėjo, kai įvažiavo sovietų kareivių pastotė. Prasidėjo kautynės. Žuvo S. Liškauskas-Darius, o A. Liškauską-Rugį sužeidė. Priešas neteko arklio, vežime sėdėjusių kareivių, bet vienam kareiviui pavyko pabėgti į Molėtus. Po kautynių sužeistą partizaną išvežė į Ulžių mišką gydyti. Partizanų būriai, pasiėmę nukautų priešų ginklus, išsiskirstė. Žaibo vadovaujamas Vėtros būrys pasitraukė į Žardinės ar Ulžių mišką ir, išstatę sargybą sumigo. Netrukus pamiškėje pasirodė enkavedistai. Šiame mūšyje žuvo 7 partizanai: Vėtros būrio vadas psk. A. Saugūnas-Žaibas iš Balninkų vlsč. Paberžių k., Feliksas Stalnionis-Kalnavertis, Pranas Stalnionis ir kiti. Partizanus iš mūšio lauko išvedė Karpis. Žuvus dalinio ir būrio vadui Žaibui, būrys išsiskirstė.

Kaip mena liudytojai, tada areštavo Andrių Morkūną ir jo seserį Moniką, Vytautą Ketvirtį ir jo motiną, Juozą Žentelį, Strazdą, tris Jakubauskus, Černiauską, Vilką, Tarvydą, Kazį Daugėlą, Juozėnaitę ir kitus.

Mįslinga tai, kad bendražygis Martynas Petrėnas-Perkūnas nebuvo suimtas, gal tuo metu legalizavosi ir su žmona išvažiavo į Kauną, kur ramiai apsigyveno? Vėliau žmonos motina Morkūnienė rasta nužudyta, nukirsta kirviu. Trenksmo būrio partizanas, slapyvardžiu Vanagas, išdavė partizanus ir išėjo pas priešą, vėliau tapo Panoterių vlsč. stribu.

1945 m. birželio 26 d. Trakinių mūšis. 53 Arelio dalinio vyrai apsistojo miško dauboje ties Maskoliškių ir Trakinių kaimais. Tos dienos vakare juos išdavė agentė „Danilevičiūtė". Kitą dieną auštant 137 NKVD batalionas apsupo miegančius partizanus iš trijų pusių: Desiukiškių, Antanavos ir Mokylių. Vyrai traukėsi Maskoliškių k. kryptimi, nes tą naktį Arelis buvo išėjęs į tą kaimą apsižvalgyti ir nieko įtartino nebuvo pastebėjęs. Išėję iš miško, partizanai pateko į parengtą pasalą ir daug jų ten žuvo. Dalis jų prasiveržė į Maskoliškių bei Trakinių kaimus, gynėsi, buvo sudeginta 12 sodybų. Kovai užsitęsus,

kareiviai sunkvežimiais vežė pastiprinimą iš Ukmergės ir Utenos. Daugiausia partizanų žuvo traukiantis Maskoliškių kryptimi.

Šiose kautynėse žuvo 36 partizanai, tarp jų - dalinio vadas A. Bagdonas-Arelis ir du jo broliai - vado pavaduotojas Rapolas-Lapas ir Povilas. Po šio įvykio partizanų ryšininkai ir vietiniai gyventojai kalbėjo, kad Arelio dalinį išdavė ūkininkas, pavarde Žąsinas. Išdavikas, palikęs namus bei nepjautus javus, pabėgo į Kurklius ir įstojo į stribų gaują. įtariama, kad Žąsinas ir buvo agentas „Danilevičiūtė". Tačiau jį pasiekė partizanų ranka.

Molėtų rajono Balninkų pagrindinė mokykla didžiuojasi savo istorija. Iki 2001 m. buvusi vidurinė, dabar su savo mokiniais atsisveikina po dešimtos klasės.

Ji minima nuo seniausių laikų, nuo XVI a. 1676 m. duomenys rodo, kad parapijos mokykloje mokėsi 5-6 bajorų vaikai. 1781 m. mokykloje buvo 31 mokinys (8 šlėktos, 4 miestiečiai, 19 valstiečių). Mokė lenkų kalba. Po 1863 m. sukilimo mokykla uždaroma. Atsiranda daraktorinės mokyklos, kuriose slaptai mokoma lietuviškai skaityti ir poterių. Mokė Pusvaškytė ir Kulevičiūtė (vardai nežinomi). Joms atlygindavo natūra (maisto produktais, audiniais ir kt.). 1903 m. įsteigiama „Narodnaja učiliščia".

Mokomi 40 mokinių rusiškai. 1905 m. pradėtas statyti tipinis pastatas mokyklai (už Piršeno ežero), priėjo 10 vietų bendrabutis. 1937 m. ši mokykla tampa progimnazija. Joje mokėsi 160 mokinių. Maža vietos, todėl išnuomojamas pastatas miestelio centre. Mokinių gausėjo, mokykla plėtėsi, kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Vidurinė mokykla Balninkuose - nuo 1955 m. Pirmoji abiturientų laida išleista 1959 m. pavasarį.

Balninkų mokykla įžymi tuo, kad 1944— 1954 m. partizanais tapę žuvo net 29 jos mokiniai ir mokytojai. Kažin, ar daug yra Lietuvoje mokyklų, kurioje buvo taip gražiai mokyta mylėti savo Tėvynę, su ginklu kovoti su okupantais. Štai jos žuvusių auklėtinių pavardės:

LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas pik. Juozas Šibaila-Merainis (1905-1953), būrių vadai ir eiliniai kovotojai Alfonsas Aukštuolis-Erelis (1927-1950), Povilas Aukštuolis-Erelis (1914—1948). Jonas Aukštuolis (1926-1946), Viktoras Aukštuolis-Smauglys (1924-1946), Adomas Čereška (1927-1945), Karolis Čereška-Sruoga (1917-147), Povilas Čereška-Štampas (1922-1976), Stasys Čereška-Girgždenis (1921-1947), Albinas Džiautas-Kęstutis (1922-1946), Jonas Džiautas-Vanagas (1927-1946), Nikodemas Grybauskas (1910-

1946), Vytautas Kazla-Slyva (1927-1947), Leonas Kiaušinis (1924-1944), Pranas Kiaušinis-Kiaunė (1923-1951), Karolis Kisevičius (1915-1941), Pranciškus Latvys-Spragtukas (1922-1947), Nikodemas Liškauskas-Beržas (1915-1947), Stasys Mackevičius (1921-1945), Alfonsas Miklušis (1916-1944), Vincas Miškinis-Vienuolis (1924-1951), Juozas Narušis (1924-1944), Simonas Narušis-Daukantas (1917-1946), Rapolas Purlys-Svajūnas (1917-1951), Vladas Raugalas-Žilvitis (1925-

1947), Mykolas Šimaitis (1912-1944), Adomas Širvinskas-Šalmas (1915-1951), Pranas Urbonavičius (1921-1947), Alfonsas Žygelis (1922-1944).

Manome, kad tai dar nepilnas žuvusių mokyklos mokytojų ir mokinių sąrašas.

Būk palaimintas Balninkų krašte, garbė Mokyklai, išauginusiai du būrius partizanų.

Dapkūniškio k., Balninkų vlsč., pokaryje buvo palyginti didelis. Jame buvo pieninė, mokykla, kapinės. 1945 m. rugsėjo mėn. kaimo gyventojas Adolfas Augutis vežė iš pieninės pieno produktus. Lobelių miške partizanai rekvizavo produkciją, o kad žmogeliui nebūtų nemalonumų, parašė raštelį ir liepė perduoti Balninkų stribams. Atvežęs raštelį, jis nebuvo paleistas, o tardomas. Nors partizanų nepažino, A. Augutis prigrasintas išdavė kaimyną Augustą Tamulį, žinodamas, kad ten gali būti partizanų. Išaušus rugsėjo 21-osios rytui, stribai apsupo sodybą. Namuose tada buvo likę tik vengiantis kariuomenės sūnus Alfonsas-Žaibas (g. 1923 m.) ir dukra ryšininkė Janina-Vaivorykštė, kiti vaikai buvo išvykę. Alfonsas buvo vedęs ir turėjo dvi dukreles. Kai frontui praėjus buvo suimtas, galėjo pasirinkti -kariuomenę ar tarnystę stribuose. Manė, būdamas stribu išvengs žudynių, tačiau greitai suprato, kad reikia rinktis: tarnauti okupantui ar tautai. Greitai išėjo pas partizanus. Pirmiausiai sumušė sodybos šeimininką Augustą Tamulį (g. 1891 m.), reikalaudami pasakyti, kur slapstosi partizanai. Janinai pavyko pasprukti. Sūnus Alfonsas su dviem partizanais buvo pasislėpęs daržinėje, beginklis, todėl išėjo, tikėdamasis, kad taip išgelbės šeimą. Tačiau stribai jį nušovė, paskui padegė pastatą. Antanas Pileckas Daržinėje buvę partizanai bandė išsiveržti iš

degančios daržinės, bet buvo nušauti. Po to kieme nušovė tėvą šaudė ir degino ne tik kitus pastatus, bet ir bičių avilius, plėšė korius. Paliko tik gyvenamąjį namą nes žinojo, kad ten yra turto, kurį, visus išžudžius, bus galima pasisavinti.

Paskui nuėjo prie kaimyno Alfonso Gilio sodybos ir ją padegė. Seimininkė Anelė Gilienė suspėjo pabėgti, tačiau daržinėje buvę trys partizanai sudegė. Taip tą dieną žuvo 6 partizanai ir jų rėmėjas. Iš jų šeši žinomi: Jonas Karalius (g. 1905 m.), grupės vadas, Alfonsas Tamulis (g. 1923 m.), Alfonsas Gylys (g. 1919 m.), Augustas Tamulis (g. 1891 m.), Adomas Navikas (g. 1920 m.), Antanas Stimburys iš Kurklių mstl.

Tamulienė su vaikais glaudėsi įvairiose vietose, užsidirbdamos pragyvenimui siūdamos. Dukros Angelė, Vacytė, Janina, Onutė ir Bronė tapo partizanų ryšininkėmis.

Iš Dapkūniškių k. buvo 5 partizanai ir vienas stribas. Napalys Bakanauskas išdavinėjo kaimynus gal dėl to, kad jo tėvas 1941 m. aktyviai talkininkavo vežant žmones į Sibirą, o už tai karo pradžioje buvo sugautas ir sušaudytas.

Mažažemio ūkininko Vinco Leitos, gyvenusio Vargulių k. (Balninkų vlsč.), šeimoje 1944 m. buvo trys šaukiamojo amžiaus sūnūs: Albinas (g. 1921 m.), Alfonsas ir Jonas. Prasidėjo jauniems žmonėms neramios naktys, kaip ir visiems Lietuvos vyrams, nepanorusiems tarnauti okupantų kariuomenėje.

Jonas Leita-Omas ilgai slapstėsi namuose, tačiau tai daryti buvo sunku. Stribai ir kareiviai zujo po kaimus, turėjo jie svetimų akių, kurios apie įtarimus pranešdavo už pinigus ar savo saugumą. 1945 m. Jonas buvo suimtas. Ir nors įkliuvo jaunas vyras be ginklo, greitai tėvai sužinojo, kad sūnus kankinamas ir kalinimas mirė.

Albinas Leita turėjo labai gražų balsą, todėl jį vadino Kipru Petrausku. Vyras gerai žaidė šachmatais. Iš pradžių nuėjo į N. Liškausko-Beržo būrį, tačiau su partizanų sutikimu 1944 m. gruodyje įsidarbino Panevėžio geležinkelyje, buvo atleistas nuo mobilizacijos. Suėmus brolį Joną, Albinas pasišalino iš darbo ir 1945 m. kovo mėn. įstojo į Milušio vadovaujamą būrį, kuris kovojo Kurklių valsčiuje, turėjo Omo slapyvardį. 1946 09 23 jis kartu su Antanu Vaitkūnu-Čiulbučiu buvo išduoti, kai slapstėsi Užunevėžio miške, Kurklių vlsč. Bunkeryje rado 4 šautuvus ir šovinių, tačiau

kartojo, kad slapstėsi be ginklo. Deja, jo draugas teigė kitaip, tai prisipažinimą bandė gauti kankindami: lupo odą, daužė taip, kad neaugo plaukai. 1947 07 13 Vilniaus karinis tribunolas nuteisė jį 10 m. kalėti ir 5 m. tremtimi. Paleistas iš įkalinimo vietos po aštuonerių metų, tačiau negalėjo apsigyventi Kaune, kur buvojo žmona, o dirbo ir gyveno Jonavoje. Jo pomėgis dainuoti perėjo dukrai Juditai Leitaitei - Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistei.

Siekdamas sušvelninti šeimos tragediją, Alfonsas nuėjo tarnauti pas Balninkų stribus...

1944 12 04 Gataveckų sodybą Tarautiškių k. apsupo Giedraičių stribai ir enkavedistai. Į bunkerį, kuriame slėpėsi partizanai, buvo įmesta granata. Bunkeryje žuvo šio kaimo vyrai: Vladas Devenis, partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn., Juozas Gataveckas bei Vytautas Kazlauskas, 1940-1941 m. buvęs Tarautiškių kaimo seniūnu.

1944 12 31 Giedraičių valsčiaus partizanai, kurių buvo apie 150, susidūrė su dideliu būriu kareivių. Po susišaudymo, kareiviai pabėgo, o partizanai nužygiavo Šešuolių link.

1945 m. rudenį Balninkų vlsč. partizanai ir P. Švelniko-Voldemaro kuopa Giedraičių vlsč. prisijungė prie DKA ir tapo B rinktinės sudėtine dalis.

1946 07 11 suimtas Antanas Bakanauskas-Šermukšnis (g. 1928 m.) iš Novosiolkos k., Balninkų vlsč., beveik du dešimtmečius išbuvo legeriuose ir tremtyje, paleistas 1965 03 15.

1946 08 06 Balninkų vlsč., Magulos k. Vaclovo Paškevičiaus namuose įrengtame bunkeryje žuvo partizanai Antanas Paškevičius (g. 1927 m.) ir Vaclovas Grigas (g. 1921 m.).

Balninkų stribyne partizanų naudai dirbo Jonas Seniūnas-Lakūnas iš Dragaudžių k., Bronius Gylys-Beržas ir Juozas Juodenis-Lokys iš Zapaskų k. Žinias perduodavo per ryšininką J. Pažarskį.

Balninkų krašte kovojo net 12 vyrų Aukštuolių Daktaro, Žaibo, Žalčio, Žalgirio

Želvos valsčius priklausė Ukmergės aps., o dabar - Ukmergės r. Želva yra kelio Ukmergė - Molėtai dešinėje pusėje, šiek tiek toliau nuo Siesarties upės kairiojo kranto, 21 km atstume nuo Ukmergės. 1923 m. valsčiuje 107 gyvenvietės, kuriose buvo 892 sodybos ir jose gyveno 5069 gyventojai. Iš didesnių kaimų paminėtini: Paželviųk. (53 sodybos, 246 gyventojai), Lelikoniųk. (38 sodybos, 201 gyventojas), Karališkių k. (32 sodybos, 170 gyventojų).

Darulių šeima gyveno Želvos vlsč. Paželvių k. Šeimoje augo penki vaikai: Alfonsas (g. 1920 m.), Ignas (g. 1922 m.), Bronius (g. 1924 m.), Monika (g. 1927 m.) ir Vlada (g. 1929 m.). Visi Darulių vaikai mokėsi Želvos mokykloje.

1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Želvą ir pradėjus imti vyrus į raudonąją armiją, visi trys šaukiamojo amžiaus broliai Daruliai išsikasė savo sodyboje bunkerį ir jame slapstėsi. Kai ėmė siausti Želvos karinė įgula ir radę besislapstančius vyrus šaudė,

tuomet visi trys išėjo į šaukiamąjį punktą. Bunkeryje buvo drėgna, todėl visi trys buvo išberti. Mažiausiai išbertas buvo jauniausias Ignas, todėl jį pripažino tinkamu karinei tarnybai, o Alfonsą ir Bronių paleido namo gydytis. Jiems buvo išduotos pažymos, pagal kurias karinė prievo

ALA	- Algimanto apygarda	ŠA	-3-oji LLA Šiaurės apygarda
BDPS	- Bendrasis demokratinio	TA	- Tauro apygarda
	pasipriešinimo sąjūdis	TAR	- Tėvynės apsaugos rinktinė
DA	- Dainavos apygarda	TGS	- Tautos gelbėjimo sąjunga
JKA	- Jungtinė Kęstučio apygarda	VA	- Vytauto apygarda
KA	- Kęstučio apygarda	VČA	— Vyčio apygarda
LF	- Lietuvių frontas	VGPŠ	- Vyriausiasis ginkluotųjų
LGK	- Lietuvos gynimo komitetas		pajėgų štabas
LIK	- Lietuvos išlaisvinimo komitetas	PGPV	-Vyriausioji ginkluotųjų
LIT	- Lietuvos išlaisvinimo taryba		pajėgų vadovybė
LLA	- Lietuvos laisvės armija	VLIK	-Vyriausiasis Lietuvos
LLKS	- Lietuvos laisvės kovų sąjūdis		išlaisvinimo komitetas
LPS	- Lietuvos partizanų sąjunga	VLKSO	- Vieningos laisvės kovos
LTT	- Lietuvių tautinė taryba		sąjūdžio organizacija
OS	- Organizacinis LLA sektorius	VS	- Veikiantysis LLA sektorius
	(vėliau - organizacinis skyrius)	ŽA	(Vanagai)
PA	- Prisikėlimo apygarda	ŽA	- Žemaičių apygarda
PLP	- Pietų Lietuvos partizanai	ŽL	- Žemaičių legionas