Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija, atkūrus Nepriklausomybę įsigaliojusi kaip Lietuvos Respublikos įstatymas. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.
Skaityti daugiau: VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas) g.1914m. Mieldažiškiai (Šilavoto vlsč.) ž. 1946 06 09. Vienas iš Lietuvos partizanų vadų Tauro apygardoje.
1934m. baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos fakultetą. 1935 04 pašauktas į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Kauno Karo mokykloje, kurią baigė 1936 09. Suteiktas pėst. ats. jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą, tęsė studijas universitete.1937m. baigęs universitetą dirbo topografinėje tarnyboje, ruošė žemėlapius.
Vokiečių okupacijos metu Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dėstė fiziką, matematiką ir chemiją. 1945m. pavasarį, NKGB bandant jį užverbuoti, išėjo į Prienų mišką. Tapo Vinco Senavaičio (slap. Žaliavelnis) partizanų būrio kovotoju. Tais pačiais metais suorganizavo būrį ir jam vadovavo. 1945 09 13, kaip narsus, drąsus, turintis organizacinių gabumų, paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. Daug nuveikė jungdamas partizanų būrius į rinktinę ir ją stiprindamas. Suformavo rinktinės štabą, Veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas, paskyrė jų vadus. „Žiedas“ partizanų padaliniuose įvedė karinę drausmę. Įpareigojo kuopų bei skyrių vadus besąlygiškai vykdyti vadovybės nurodymus, derinti kovos veiksmus. 1945 10 31 jo įsakymu buvo nustatyti rinktinės kuopų veikimo plotai. 1946m. pavasarį Geležinio Vilko rinktinėje, J. Stravinskas kartu su J. Lukša (slap. Vytis) ir A. Varkala (slap. Žaliukas) pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“ kuris vėliau tapo Tauro apygardos leidiniu. Sumaniai ir sėkmingai vadovavo Degimų, Budninkų, Žemaitkiemio kautynėse.
Skaityti daugiau: Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)
ALEKSAS MILIULIS-
ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
1923–1949 06 08
Aleksas Miliulis gimė 1923 m. Tauragės aps. Batkių miestelyje.
Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys.
Anglų kalbos mokytojas. Dirbo Tauragės aps. Žygaičių vls. Būdviečių, vėliau Purvėnų pradžios mokyklose, Žygaičių mokykloje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1945 m. pradžioje subūrė pirmuosius partizanus Žygaičių apylinkėse. 1946 m. birželio mėn. paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3 iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1948 m. liepos mėn. – Kęstučio apygardos Aukuro (vėliau – Butigeidžio) rinktinės vadu.
Einant šias pareigas A. Miliuliui pavyko Tauragėje įsteigti pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. 1949 m. balandžio mėn. paskirtas ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu vietoj į Šiaurės rytų Lietuvą išvykusio Henriko DanilevičiausVidmanto.
Naujoji Kęstučio apygardos vadovybė toliau tobulino organizacinę struktūrą – buvo panaikintas nepasiteisinęs organizacinis sektorius (OS) ir vie toj jo sukurta kur kas efektyvesnė „trejetukų slapukų“ sistema. Dėl to partizanų rėmėjų veikla tapo konspiratyvesnė, nes pogrindis buvo geriau apsaugotas nuo išdavysčių ir saugumo šnipų.
Į šiaurės rytus nuo Tauragės bent keliolika kilometrų tęsiasi gūdo kieglių miškai. Kraštas ties Ridikiške ir besunykstančia Kaziške vadinamas Kaziškės kaimo vardu. Būtent čia, tiesiog Tauragės pašonėje, 1949 m. įsikūrė Kęstučio apygardos štabas, kuriam vadovavo A. Miliulis- Algimantas, Neptūnas.
Tačiau ketvirtasis apygardos štabas nesugebėjo išvengti išdavystės.
Skaityti daugiau: ALEKSAS MILIULIS- ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.
Antanas Popiera - Žilvitis
Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“
Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.
Skaityti daugiau: Užmiršti niekaip negaliu
Bronius Vaivada gimė 1900 m. 05 29 Žadeikių k. , Vabalninko vls. Biržų aps. Mokėsi Kupreliškio pradinėje mokykloje. 1921m. baigė Biržų gimnazijos 6 klases. Tų pačių metų lapkritį įstojo į Karo mokyklą. Baigus mokyklą suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Karo aviaciją. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1927 08 01 pakeltas į vyr. leitenantus ir perkeltas į 3 oro eskadrilę oro žvalgu. Tarnaudamas, 1927m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, studijavo LU Teologijos – filosofijos fakultete. 1930 11 23 pakeltas į kapitonus. Vadovėlio „Aeronautinė meterologija“ (1931) ,autorius. 1932 07 01 išvyko studijuoti į Prancūziją. 1934 07 15 baigė Strasbūro Geofizikos ir matematikos institutą įgydamas inžinieriaus geofiziko kvalifikaciją. Grįžus į Lietuvą 1935 09 02 paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku.1936 07 23 pakeltas į majorus. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę iš kariuomenės atleistas. Mokytojavo Utenos vidurinėje mokykloje 1943 04 įstojo į „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, paskirtas Utenos aps. štabo viršininku, leido ir redagavo pogrindinius laikraščius „Prošvaistė“, „Laisvės kelias“.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vienas iš Tigro rinktinės kūrėjų. 1944 10 23 rinktinės vado Leono Vilučio- Arūno paskirtas štabo Organizacinio skyriaus viršininku slapyvardžiu „Vilkas“. Lapkričio mėnesį jam pavesta parengti planą „Pantera“, numatantį kalinių išvadavimą iš kalėjimų Tigro rinktinės veikimo zonoje.
1945 06 20 suimtas, kalintas Utenoje, Vilniuje.1945 11 22 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas mirti. 1946 06 07 sušaudytas Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro parke.
Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1937), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Aldona Vilutienė
Povilas Gaidelis.
J. Stravinskas gimė 1914 m. kovo 20 d. Suvalkų gub. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mieldažiškių kaime Baltramiejaus Stavinsko ir Antaninos Radušytės – Stravinskienės šeimoje. Baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją Juozas mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Fizikos – matematikos fakultete, bet po kurio laiko nutraukė studijas ir ptradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. jis baigė Kauno karo mokyklos aspirantūrą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Išėjęs į atsargą jis baigė studijas universitete. 1939 – 1940 m. J. Stravinskas dirbo Lietuvos geodezijos tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus ir geodezinio šalies tinklo žymeklius.
Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, vokiečių okupacijos metu J. Stravinskui pavyko išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Švietimo reikalų inspektoriaus Juozo Eidukevičiaus pakviestas jis pradėjo mokytojauti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje ir pats neseniai mokėsi. Čia jis dėstė matematiką, fiziką ir chemiją.
Juozas Stravinskas
Kuomet Lietuvą antrą kartą užplūdo Raudonoji armija ir prasidėjo okupacija, okupantų represinės struktūros nepaliko ramybėje ir J. Stravinsko. 1945 m. pavasarį, netrukus po Verbų sekmadienio, jį iškvietę Prienų valsčiaus NKVD poskyrio darbuotojai ir vertė pasirašyti, kad jis seks savo bendradarbius bei moksleivius ir duomenis pateiks okupantų saugumo tarnyboms. Prigrąsinę ir liepę gerai pagalvoti, jie išleido Juozą kelioms valandoms pagalvoti ir vėl ateiti pas juos. Tapti išdaviku J. Stravinskui neleido sąžinė, todėl pasirinkimo nebuvo. Jis atsisveikino su žmona ir dukrele Laimute ir išėjo pas laisvės kovotojus, kurie bazavosi Prienų šile. Čia jis susitiko su Geležinio Vilko pulko kovotojais, buvusiais Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais: Jonu Gelčiu-Perkūnu, Kazimieru Jočiu-Šatu, Vincu Senavaičiu-Žaliavelniu, Kaziu Urbonavičiumi-Žaibu ir Algirdu Varkala-Žaliuku, kurie veikė rytinės Suvalkijos miškuose. Kazys Urbonavičius-Žaibas J.Stavinskui pasiūlė tapti jų vadu, nes jis jau turėjo karinę patirtį.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas
Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų) k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje. 1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis. Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą, iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę. Tapo jos vadu. Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas iš Lietuvos Laisvės kovotojų , gana ryškų pėdsaką palikęs Lietuvos istorijoje, kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti. Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas. 1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.
Žuvo 1949m. birželio 6 dieną Skirptiškės k., Naujosios Ūtos vls. Prie Janulio sodybos. Po jo žūties 54 –oji kuopa pavadinta Dešinio tėvūnija.
1945m. gruodžio 28 d. suteiktas viršilos laipsnis. 1950m. vasarą apdovanotas (po mirties) ll laipsnio Laisvės kovos kryžiumi ( su kardais). 1998 m. suteiktas majoro laipsnis.
Aldona Vilutienė
1945 m. birželio 2 d.
|
Dainavos apygardos partizanas Vaclovas Voveris-
Žaibas.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
Dainavos apygardos partizanas
Vladas Baranauskas-Ruginis.
Ne vėliau kaip 1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
|
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės
Vanago grupės Bevardžio būrio partizanas
Stasys Klimašauskas-Genys.
Apie 1948 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
Dainavos apygardos Merkio rinktinės vado
pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas.
1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
1945 m. birželio 2 d. Alytaus aps. Nemunaičio vls. Nemunaičio mstl. Pranciškonų koplyčioje partizano priesaiką priėmė apie 120 Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos, Vaclovo Voverio-Žaibo, Konstantino Barausko-Vėžio ir kitų būrių partizanai.
„Apsistojome Noškūnų miške. [...]. Daktarą (Antanas Kulikauskas) palikau savo vietoje, o pats su Klevu (Juozas Kazlauskas) ir Roku (Rokas Barysas, buvęs policijos tarnautojas, kilęs nuo Ryliškių) popiete išjojome Nemunaičio bažnytkaimio link. Nemunaičio bažnytkaimis vienu šonu tiesiog atsiremia į mišką, todėl prijojome visiškai arti bažnytkaimio ir tik apie 150 m ėjom pėsti. Roką palikome prie arklių, su Klevu, dengdamiesi pušimis, įėjome į vienuolyno kiemą. Mūsų jau laukė, nes atitinkami susitikimai išpažinties ir priesaikos klausimais buvo atlikti anksčiau. Trumpai ir aiškiai sutarėme, kad ateinančią naktį atvyksime su vyrais į vienuolyną. Ten mūsų turėjo laukti dar du kunigai. Su dvasininkais greit atsisveikinome ir, sėdę ant arklių, pasileidome pas savuosius.
Skaityti daugiau: Partizanų priesaika
Algirdas Padolskis – Meldas g. 1929m. Gyviškių k. Liudvinavo vlsč.
Algirdas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų , nenorėdamas tarnauti okupantui, išėjo pas partizanus. Partizanavo T A Geležinio Vilko rinktinėje Kėkšto būryje. Kario sėkmė jį lydėjo iki 1950 metų. birželio pirmąją su kovos draugu Vitu Vyšniausku – Bebru išėjo į kaimą parūpinti būriui maisto. Liūliškių kaime netoli Palių užėjo ant priešo pasalos. Bebras atsišaudydamas pribėgo Dovinę ir ja, priešų nepastebėtas, nuplaukė tolyn. Algirdas buvo sužeistas į petį, bet dar kovėsi, kol turėjo jėgų. Matydamas, kad gali patekti priešui sužeistas gyvas, nusišovė. Stribai , keršydami už Meldo nušautą rusą ir tarnybinį šunį, ilgai spardė ir šautuvų buožėmis daužė stingstantį kūną, numušė smakrą. Atpažinimui lavoną buvo nuvežę į Daukšius, Igliauką, Liudvinavą. Dvi merginos atpažino, tik pranešė ne stribams, o tėvams.
- Kai nuvažiavom į Liudvinavą, milicijos kieme jo neradom – pasakoja brolis Konstantinas. Ėmėme ieškoti. Kur jį užkasė. Jankūnas nugirdė stribą Stankūną, dar pažadėjo duoti maišą bulvių, ir šis papasakojo, kad jis pats banditą užkasė Sūduonės upelio krante. Nuvažiavę Algirdą radome apkase truputį užžertą žemėmis. Naktį išsikasėme ir parsivežėme į Padovinį Su paskubomis padarytu karstu, Algirdo kūną padėjome rugių lauke. Artimieji slapta ėjo atsisveikinti. Kitą naktį iškasėme Padovinio kapinėse duobę ir palaidojome Stribai taip ir nesužinojo , kad partizano palaikai palaidoti kapinėse.
1994m. užrašyta pagal brolio Konstantino pasakojimą
Aldona Vilutienė
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927.V.28 inteligentų šeimoje. Mirė šešiasdešimties metų 1987.XII.25. Kaune gimė, jame ir palaidota. 1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas. Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune). 1960-aisiais paskiriama gydytoja į Laukuvą, į mažą senovinį Žemaitijos bažnytkaimį. Nuolat sekama ir trikdoma saugumo, 1974-aisiais atleidžiama iš darbo... Siūloma pakeisti gyvenamąją vietą, bet neišleidžiama iš Tarybų Sąjungos. Atsakymas - labiau sau, savo orumui, kurį reikėjo iš paskutiniųjų ginti: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, po savo protėvių žemę, o ne po partijos komiteto žemę. Jų kraujas susigėrė į šią žemę, tai duoda man teisę joje gyventi“ Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu. Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, taukši kaip pagaliai. Kai kurie stovi atsirėmę į gulinčius krūvoj. Pianistas Ah., Lėjos Charašaitės sužieduotinis, stovi nuogas, atsirėmęs į kažkieno plikas kojas. Klingmanienei pragraužtas pilvas, matyti sušalusios žarnos, bet baltosioms lapėms apetito ji aiškiai nesukėlė. Jos rankos išskėstos į šalis, akys išverstos, blizga mėnulio šviesoje“
DALIA GRINKEVIČIŪTĖ
LIETUVIŲ
LITERATŪROS
LOBYNAS
DALIA
GRINKEVIČIŪTĖ
LIETUVIAI
PRIE LAPTEVŲ
JŪROS
Atsiminimai
Miniatiūros
Knyga Pdf formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
Knyga WEB formatu: 
Skaityti daugiau: Dalia Grinkevičiūtė LIETUVIAI PRIE LAPTEVŲ JŪROS
Genė Lekavičiūtė-Saulutė (dešinėje) su drauge
Ona Gervickaitė, gyvenusi Kruonio mst., dar 1995 m. patikslino partizanų kovos epizodus Kruonio valsčiuje. Ji gerai atsiminė įvykius, kai 1948 m. gegužės mėn. Baltaraistynėje, prie Pavuolio k., Kruonio vlsč., žuvo trys partizanai: Leonas Krasauskas-Žalgiris, Pranas Gervickas-Papartis ir Genė Lekavičiūtė-Saulutė. Pranas Gervickas buvo Onos brolis, tuo metu turėjo 24 metus. Ona tada atsiminė ir kitus žuvusius savo kaimynus: Adomą Lekavičių (g. 1920 m.), žuvusį 1945 m. Šilonyse, Petrą Čepulionį-Sakalą iš Kairiškių k.
Saulučių k. gyvenę Antanas ir Anelė Gervickai turėjo 5 vaikus, iš kurių vyriausioji buvo Ona (g. 1922 m.). Užaugo ir vienintelis brolis Pranas (g. 1924 m.), kuris nuo pat pirmųjų pasipriešinimo metų buvo Narsuolio būryje. Menanti ir konfliktą kaimo šokiuose, kai brolis viešai smerkė įvykius Lietuvoje, vadindamas juos „Stalino revoliucija", po kurios atsirado kalnai lavonų. Už tai aktyvistų buvo sumuštas. Ji su seserimi Prane (g. 1926 m.) irgi kaip galėjo pagelbėdavo partizanams, stebėdamos stribų ar kareivių susibūrimus ir susiruošimus gaudynėms.
Skaityti daugiau: PARTIZANAI LEKAVIČIAI: KETURI BROLIAI IR SESUO GENUTĖ
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas Jonas Marcinkevičius-Jokeris ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Vytautas Pačinskas-Audra (VŽM)
Gimimo data: 1921 m.
Gimimo vietovė: Zabelynės k. (Anykščių r.)
Tėvas Pranas Marcinkevičius – žemdirbys ūkininkas.
Pokario metais J. Marcinkevičius išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos, vėliau – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas. Lengvenio būrys veikė Andrioniškio, Latavėnų, Migdoliškio ir Zabelynės kaimų apylinkėse.
1947–1950 m. J. Marcinkevičius-Jokeris buvo paskutinis Lengvenio būrio vadas. Nuo 1949 m. pabaigos Lengvenio būrys priklausė Algimanto apygardos Laisvės rajonui ir veikė Andrioniškio, Viešintų ir Troškūnų apylinkėse. Paskutiniai 6 būrio partizanai žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. prie Margavonės kaimo, kai būrys buvo kariuomenės apsuptas Juozo Marmoko sodyboje ir sunaikintas.
J. Marcinkevičius-Jokeris liko gyvas ir pasitraukė į Algimanto apygardos Deimanto rajoną, buvo Tigro būrio partizanas. Tigro būrys, kuriam vadovavo Juozas Banys-Šūvis, veikė Duobulės, Lašinių, Smalinos, Mogylų, Inkūnų kaimų apylinkėse.
Skaityti daugiau: Jonas Marcinkevičius-Jokeris
Maironio rinktinės partizanai
Vytautas Sankauskas-Daukantas (kairėje) ir Stasys Dzvega-Gegužis. 1949 m.
Nuo 1951 m. Maironio rinktinėje liko dvi tėvūnijos: Mindaugo ir Birutės (sujungta su Kęstučio). Mindaugo tėvūnijai vadovavo labai pareigingas partizanas V. Sankauskas-Daukantas. Laiške LLKS Visuomeninės dalies viršininkui Juozui Šibailai jis rašė: „Iš radijo pranešimų atrodo, kad laisvė ateis tik už 3-4 metų (aišku, jei pultų rusai, tai įvyktų greičiau). Mano bendražygiai kartais netenka nuotaikos. O man vis vien, net jei jos visai nesulauktume, aš nenuliūstu. Mūsų likimas - Dievo valioje, kaip Jis norės, taip ir bus".
Skaityti daugiau: Vytautas Sankauskas-Daukantas
1948 m. gegužės 26 d. Kuršėnų aps. Kuršėnų vls. Akmenaičių k. (dabar - Šiaulių r. sav.) per susišaudymą su MGB Šiaulių aps. skyriaus čekistų grupe žuvo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vadas Jurgis Keras-Bijūnas ir rinktinės štabo viršininkas Juozas Matijošaitis -Meška.
JURGIS KERAS-BIJŪNAS, SAULIUS
1903 09 07-1948 05 26
Jurgis Keras, Juozo, gimė 1903 m. rugsėjo 7 d. Kretingos aps. Palangos vls. Užpelkių k. Baigė keturias progimnazijos (Palangos?) klases. Dirbo policijos nuovados viršininku. Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos šaulių sąjungos XV Kretingos rinktinės narys.
1932 m. sausio 17 d. pirmajame Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Šiaulių aps. Žagarės (VI) nuovados viršininkas Jurgis Keras yra vedęs, baigė bendrąjį vidurinį ir aukštesnįjį specialųjį (policijos) mokslą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turi jaunesniojo leitenanto laipsnį, moka rusų ir latvių kalbas, yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
1937 m. sausio 17 d. antrajame Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Juozas Keras yra Šiaulių aps. Kuršėnų nuovados viršininkas.
1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, repatrijavo į Vokietiją, nes žmona buvo vokietė. 1942 m. grįžo į Lietuvą ir vadovavo Kuršėnų policijai.
Antrą kartą sovietams okupavus kraštą, pasitraukė į mišką. Nuo 1946 m. spalio mėn. ėjo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Šiaulių aps. Kuršėnų, Šaukėnų, Tryškių ir Užvenčio teritorijose, vado pareigas.
JUOZAS MATIJOŠAITIS-MEŠKA
1919 05 05-1948 05 26
Juozas Matijošaitis gimė 1919 m. gegužės 5 d. Šiaulių aps. Kužių parapijos Sauginių k. Kajetono Matijošaičio ir Juzefos Talutytės-Matijošaitienės šeimoje.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1945 m. sausio mėn., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, buvo suimtas. Pabėgo. Iš pradžių slapstėsi, vėliau išėjo į mišką. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės štabo viršininkas.
Skaityti daugiau: Partizanai Jurgis Keras-Bijūnas ir Juozas Matijošaitis -Meška
Petras Girdzijauskas
Antanas Jonikas gimė 1913 m. Kalniškių k., Šimkaičių vls., Raseinių aps., valstiečių šeimoje. Vaikystė ir paauglystė prabėgo tėvo ūkyje kartu su broliais ir seserimi Ona. Vyriausiajam, kuriam atiteko ūkis, teko aprūpinti kraičiu ir seserį. O jaunėlis Antanas, kuris nuo mažens buvo nagingas, irgi turėjo palikti ūkį, nes tradiciškai šis buvo nedalomas.
Antanas, 1925 m. baigęs Vadžgirio pradžios mokyklą, darbuodamasis pas ūkininkus ir tėvų ūkyje prie vietinio kalvio pasimokė šaltkalvystės.
1933 m. buvo pašauktas privalomai karo tarnybai į pėstininkų pulką. Po dvejų melų baigęs karo tarnybą, išėjo iš tėvo ūkio savarankiškam gyvenimui ir pradėjo dirbti gateristu Dirvonių malūne prie Eržvilko. Malūno savininkas atkreipė dėmesį į gabų specialistą ir paskyrė jį lentpjūvės vyresniuoju. Antanas pradėjo ruoštis šeimyniniam gyvenimui, pradėjo kaupti medžiagas nuosavo ūkio statybai. 1937 m. vedė Kotryną Dimaitytę iš Sendirvių k. ir jau dviese kūrė busimojo būsto pamatus.
Pirmoji sovietinė okupacija sugriovė jaunos šeimos planus. Rusų kareiviai atėmė suruoštas statybines medžiagas ir panaudojo įtvirtinimų prie Vokietijos sienos statybai.
Kai Eržvilko plytinės savininkas vokiečių kilmės verslininkas Liudvikas Kraftas pagal Vokietijos ir SSRS valstybinę sutartį 1940 m. repatrijavo į Vokietiją, Antanas Jonikas buvo paskirtas šios įmonės valdytoju. Valdytoju jis dirbo iki antrosios sovietinės okupacijos. Antanas buvo autoritetas to krašto verslininkams ir ūkininkams. Sovietai okupuotuose kraštuose beatodairiškai naikino visus vadovus, todėl ir Antanas Jonikas pateko į jų akiratį. 1945 m. vasario pabaigoje atėjo ir Antano eilė - jį suėmė. Antanas dar pirmąją suėmimo dieną iš areštinės pabėgo. Tolesnis kelias buvo kartu su bendradarbiu J.Starkumi-Maželiu, kuris partizanavo Pagirių, Čepaičių kaimuose ir vadovavo grandžiai. Patraukė į gimtas Kalniškes ir Paparčius, kur sesuo Ona Trumpaitienė globojo vietinius partizanus. Šie ir aplinkiniai kaimai buvo Lydžio rinktinės partizanų atraminiai punktai. Partizaninę veiklą Antanas pradėjo jau balandyje, prisiekdamas ir pasirinkdamas Liutauro slapyvardį.
Skaityti daugiau: KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS
1904 01 02–1946 06 12
1949 m. birželio 11 d. Tauragės apskrityje Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime karinės-čekistinės operacijos metu žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, 1949 m. vasario 16-osios Partizanų Deklaracijos signataras kpt. Vytautas Gužas-Zigmas, Galiandra, Mindaugas, Kardas.
