Skersys Steponas-Kovas

Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)

Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.

Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas

Dominykas Jėčys-Ąžuolis

DOMINYKAS JĖČYS - ĄŽUOLIS

1896 10 20–1947 08 11

Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.

1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.

1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.

Skaityti daugiau: Dominykas Jėčys-Ąžuolis

Morta Linkaitė - Jūra

Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros. 
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.

Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS

(1896—1947)

Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.

1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.

Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.

Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

Jonas Petras Aleščikas

Jonas, Petras  Aleščikas  g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys. 

Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis. 

1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę. 

Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas

PALIŲ MŪŠIS

PALIŲ  MŪŠIS  vyko 1945 08 5 –15  (Marijampolės aps.)      1944m.    rudenį  Paliose, Buktos (Žaliosios) miške  ir Žuvinto ežero  salose  veikė keletas partizanų būrių. Juos visus  ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo  Lietuvos kariuomenės   maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).  

Vykdydami  SSRS  NKGB liaudies komisaro  L. Berijos įsakymą  „per dvi savaites baigti su „banditizmu“   NKVD suruošė  Palių ir Žuvinto ežero „valymą“.  1945 08 05 prasidėjo  Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra  unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko  didžiuliame  (5428 ha) pelkių  ir vandens masyve  ir truko  visą savaitę.

 Rugpiūčio 5d. rytą  Palias ir Žuvinto ežerą apsupo  Trečio  Baltarusijos  fronto Minsko  Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio  NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio  būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija.   Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas.     Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią  ginkluotės ir kariuomenės gausą,  nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė  nepastebimai trauktis  link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą.  Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai  Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai-  užėmė pozicijas  Paliose ir  keliose kitose ežero salose , kad galėtų  veikti staigiai, ir,  nepastebimai  plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.

Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS

EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

Gęstant ginkluotai pasipriešinimo kovai 1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko rajone žuvo paskutinis Kęstučio apygardos Vaidoto  rinktinės vadas EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskinės miške (dabar – Jurbarko r. sav.) MGB agentai, prieš tai per suimtus partizanus užmezgę ryšį su Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadovybe ir iškvietę ją į susitikimą, surengė partizanams pasalą. Į susitikimo vietą atėjo partizanai Benediktas Kregždė-Bijūnas (būrio vadas) ir Edvardas Pranckevičius-Vasaris (Vaidoto rinktinės vadas). Per susišaudymą abu jie žuvo.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

V., LGGRTC, 2010, p. 101

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Stovi antras iš kairės Juozas Palubeckas, toliau – Petras Stankus, Juozas Žagaras, Eimutis (slapyvardis). Priekyje sėdi Juozas Kisielius, Antanas Bakšys, Vladas Mišeikis ir Edvardas Pranckevičius. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 297.

Edvardas Pranckevičius gimė 1924 m. Papiškių kaime, Vilkijos rajone, ūkininkų šeimoje.

Skaityti daugiau: EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

Alkos rinktinės žūtis

Kryželis, rastas palaikų ekshumacijos metu. Asmeninio autoriaus archyvo nuotraukos.

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Žemaičių partizanų apygardos Alkos rinktinė veikė Mažeikių apskrities ribose. Rinktinė, vadovaujama Stasio Badaukio (žuvo 1952 m.), pradėjo kurtis 1945 metais. Nuo tų metų spalio 18 d. rinktinei vadovavo Žemaičių apygardos vadas Juozas Vygandas – Ivanauskas, Lietuvos kariuomenės karininkas, 1940 m. pasitraukęs į Vokietiją. Vokietmečiu buvo Vilniaus policijos skyriaus viršininku. LLA Žemaičių legiono narys.

Antanas Galinis - Juodoji Kaukė

1910-1945 07 01

Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.

Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.

Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.

Skaityti daugiau: Antanas Galinis - Juodoji Kaukė

Liepos 28-31 d. žuvę Partizanai

Kęstučio apygardos partizanai Kazimieras Levickas-Dagys (kairėje) ir Petras Levickas, 
ginkluoti vokišku automatu MP-43/44 (Sturmgewehr 44) ir 1928 m. modelio Dekteriovo kulkosvaidžiu (padėtas ant žemės).
(L. Laurinsko asmeninė kolekcija)

Levickas Kazimieras-Dagys gimė 1925 m. Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Klevinių kaime. Kęstučio apygardos partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 31d. Tauragės rajone, Obelynės miške kautynėse su MGB pajėgomis kartu su bendražygiais K. Beržiniu-Algirdu, A. Atkočaičiu-Žilvičiu ir A. Marinu-Broniumi

Eglinskas Boleslovas-Saulius gimė 1926 m. Ukmergės apskrityje. Vyčio apygardos Kecioriaus būrio vado pavaduotojas. Žuvo 1946 m. liepos 30 d. Ukmergės apskrities Lėno kaimo apylinkėse

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Iš dėšinės pirmas - J.Levickas-Dagys

Liepsna-Pranas Aglinskas, g.l918m. Girininkų km, Prienų valsč,    Marijampolės apskr. Lietuvos kariuomenėje tarnavo artilerijos pulke.

1945m pavasarį stojo į partizanų gretas. Buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4 kuopos II būrio vada 1946m. pabaigoje jam buvo suteiktas grandinio laipsnis, apdovanotas juostele už narsumą. 1947m. vasarą paskirtas laikinai eiti 4 kuopos vado pareigas, bet už nusižengimą Drausmės Statuto nuostatams, rudenį buvo iš šių pareigų atleistas.

Žuvo išduotas 1948 07 26 Pamoterio km, Pakuonio valsč, Prienų apskr.

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/kai-zuvom-del-tevynes.htm

Skaityti daugiau: Liepos 28-31 d. žuvę Partizanai

Raišupio mūšis

Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.

Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai  jau 3 dienas  vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti  į kairėje dunksančią  Karčiauskų  sodybą su mūriniais tvartais.

Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų  sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.

Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.

Skaityti daugiau: Raišupio mūšis

Partizanas Justinas Balčius-Plutonas

1957 m. liepos 27 d. Šakių r. (dabar – Šakių r. sav.) Elizavos k. gyventojo Jono Račiūno namuose KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupė vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas.

Justinas Balčius gimė 1931 m. lapkričio 22 d. Šakių aps. Gelgaudiškio vls. Mozūriškių k. Mokėsi Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje. Dar joje besimokydamas priklausė pogrindinei moksleivių organizacijai. Didelę įtaką Justinui darė motinos brolis Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Balčius – didelis eruditas ir patriotas, tarnavęs ulonų pulke Alytuje. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai tarnavo Pabradėje, iš kurios su kitais buvo išvežtas į Červenę (Baltarusija). Vokiečių lėktuvų antskrydžio metu jam pasisekė pabėgti, bet per antrąją sovietų okupaciją kalėjimo neišvengė.

Nuo 1947 m. J. Balčius partizanams pranešdavo apie kaime pasirodžiusius stribus arba sovietinės įgulos kareivius. Pradėtas persekioti stribų, kai dviese su draugu iš Valenčiūnų rinkimų budėtojo atėmė šautuvą ir išnešė balsadėžę. Suimtas, kai neištvėręs kankinimų draugas pasakė, kad tai padarė su J. Balčiumi. Patyrė tardytojų žiaurumą: buvo kankintas ir išvežtas gydyti į Zyplių ligoninę, esančią šalia Lukšių miestelio. Tik rūpestingos motinos prižiūrimas, jis pradėjo kalbėti ir vaikščioti.

Skaityti daugiau: Partizanas Justinas Balčius-Plutonas

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo žūtis

Paminklas toje vietoje buvusioje Juzikių sodyboje 1949 m. liepos 27 d. žuvusiems Vaidoto rinktinės vadui A. Tamošaičiui-Neptūnui, Treniotai, Rubinui, štabo viršininkui V. Bitvinskui-Žaibui, štabo apsaugos būrio vadui L. Kruliui-Aušriniui, partizanams P. Laurinavičiui-Reinidui, J. Malinauskui-Lakūnui ir Šamui (slapyv.) atminti. Raseinių r. sav. Kalnujų sen. Žagarės k. Pastatytas 1991 m. Atidengtas 1993 m. liepos 25 d. Fotogr. V. Almonaitis, 1998 m.

Liepos 26-27 d. žuvę partizanai

Skuodaitė-Bendikienė Zofija-Ponia gimė 1919 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Bubėnų kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būrio, veikusio Endriejavo apylinkėse, partizanė. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduota buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai - būrio vadas A. Markevičius-Tonis, A. Šateikis-Dargis ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje

Šateikis Antanas-Dargis gimė 1925 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Pivorų kaime. Partizanų ryšininkas nuo 1945 m. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. kovo 26 d., po to, kai buvo ištremta Šateikių šeima. Priklausė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Andriejavo apylinkėse Pivorų-Jankaičių miškuose veikusiam Tonio būriui, vadovaujamam A. Markevičiaus-Tonio. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms (iš viso 80 žmonių) apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kar-I tu žuvo likę būrio partizanai - būrio vadas A. Markevičius-Tonis, Z. Skuodaitė-Bendikienė-Ponia ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje

Dausynas Benediktas-Vainutas gimė 1932 m. Telšių apskrities Endriejavo valsčiuje. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būrio, veikusio Endriejavo apylinkėse, partizanas. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai — būrio vadas A. Markevičius-Tonis, Z. Skuodaitė-Bendikienė ir A. Šateikis-Dargis. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje

Markevičius (kitur Markauskas) Antanas-Tonis (kitur Gangsteris) gimė 1921 m. Rietavo valsčiaus Pivorų kaime. Vadovavo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būriui, veikusiam Endriejavo apylinkėse, Pivorų-Jankaičių miškuose. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai A. Šateikis-Dargis, Z. Skuodaitė-Bendikienė-Ponia ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje

Kęstučio apygordos partizanai - broliai Kybartai ir Kmitos.
Iš kairės: Andrius Kmita-Aušra, Jonas Bartkus-Jonyla, Ignas Kybartas, Eugenijus Kybartas-Vasaris ir Edmundas Kmita-Evaldas.

(L Laurinsko asmeninė kolekcija)

Kybartas Ignas gimė 1929 m. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Kaspariškės kaime. Nuo 1951 m. — Kęstučio apygardos Raudgirio būrio partizanas. 1954 m., įsigijęs fiktyvius dokumentus, iš aktyvios partizaninės veiklos pasitraukė. Suimtas 1955 m. lapkričio 16 d. Pasirašęs pasižadėjimą bendradarbiauti su MGB, 1955 m. gruodžio mėn. išleistas į laisvę, kad padėtų surasti dar partizanaujantį vyresnįjį brolį Vytautą, E. Kmitą-Evaldą ir buvusį Kęstučio apygardos vadą K. Labanauską-Justą. 1956 m. birželį, lygiai taip pat išleidus į laisvę jo brolį Eugenijų, broliai kartu susitiko minėtus partizanus ir iš karto pasakė apie MGB pinkles, nė nemanydami bendradarbiauti su minėta struktūra. Žuvo kartu su broliu Eugenijumi 1956 m. liepos 26 d. nuo buvusio bendražygio, prieš tai MGB organams savo noru pasidavusio ir tapusio agentu smogiku K. Labanausko rankos

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Liepos 26-27 d. žuvę partizanai

Liepos 23-25 d. žuvę partizanai

Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26,
būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu,
 ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Bareiika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26.
Genocido aukų muziejus

Bareika Adolfas-Hitleris. Vyčio apygardos Algio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. liepos 23 d. Deltuvos apylinkėse Viliuku miške kartu su būrio vadu Benediktu Narkevičiumi-Algiu - peršautomis kojomis nenorėdami pasiduoti gyvi nusišovė

Narkevičius Benediktas-Aigis gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Siesikų valsčiaus Šiliūnų kaime. Partizanas nuo 1944 m. Vyčio apygardos Algio būrio vadas. Žuvo 1947 m. liepos 23 d. Deltuvos apylinkėse Viliuku miške kartu su bendražygiu A. Bareika-Hitleriu -peršautomis kojomis nenorėdami pasiduoti gyvi nusišovė

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Liepos 23-25 d. žuvę partizanai

Nijolė Sadūnaitė KGB AKIRATYJE

Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu.

Nijolė Sadūnaitė 1964 m. (26 m. amžiaus).

NIJOLĖ SADŪNAITĖ

 KGB AKIRATYJE 

Copyright 1985 by Leidykla „Ateitis”

Library of Congress Catalog Card No.: 84-71158

Viršelis — dail. Ados Sutkuvienės

Išleido „Ateities” leidykla.

Tiražas 2500 egzempliorių

Spaudė „Draugo” spaustuvė 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629

LEIDĖJŲ ŽODIS

Motto:

Jūs, kenčiantys kratas ir areštus, ir ištrėmimo taigų šaltį,

Jūs, atgailojantys be nuodėmės ir mirštantys kalti be nuodėmės,

Jūs, bausmę nešantys už Dievo vardą velniui nusikaltę, —

Kalbėkite, kalbėkite pasauliui, tartum balsas Dievo ateities Giesmės!

Bernardas Brazdžionis

Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu. (O ir KGB brangiai apmokamiems pareigūnams nemažas palengvinimas!).

Nors Nijolė leido taisyti, bet palikome viską kaip jos rašyta. Tik kalba buvo peržiūrėta. Atskirų straipsnių pavadinimai uždėti leidėjų nuožiūra. Taip pat pilnesniam vaizdui atsiminimai papildyti Nijolės kalba teisme ir jos brolio Jono Sadūno teroro pradžia (paimta iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų).

Nuoširdi padėka visiems, kurie savo patarimais prisidėjo redaguojant šį leidinį. Ypač širdingas ačiū Lietuvių Informacijos Centrui už rankraščius ir nuotraukas, dail. Adai Sutkuvienei už viršelio iliustraciją, Juozui Masilioniui už kalbos priežiūrą ir „Draugo” spaustuvės štabui už technišką darbą.

Ateities leidykla

 

Į PERSEKIOJAMŲJŲ SĄRAŠĄ

1970 už vaikų katekizavimą buvo iškelta kun. Antanui Šeškevičiui baudžiamoji byla. Pasamdžiau jam advokatą. Užjausti ar padėti KGB nekaltai persekiojamiems reiškia ir pačiam patekti į persekiojamųjų sąrašą — į KGB objektyvą.

Kun. A. Šeškevičiaus teismas vyko Molėtuose 1970.IX.7-8 d. Kai pirmą teismo dieną suėjome į salę, pamatėme, jog visos sėdimos vietos jau užimtos. Salėje sėdėjo sveikata trykštantys KGB agentai, civiliai persirengę milicininkai ir keletas ryškiai išsidažiusių moterų. Liudininkai, kunigo draugai bei pažįstami, kurių tik maža dalis pateko į salę, turėjo per visą teismo procesą stovėti. Teismas vyko nuo 9 iki 18 val. Liudininkų tarpe buvo pagyvenusių, kolūkyje išvargusių daugiavaikių motinų, viena po skrandžio operacijos 4 vaikų motina, vienas karo invalidas — be kojos, kuriems taip ilgai stovėti buvo labai sunku. Man priminus sėdintiem jauniems vyrams, kad tiktų leisti kiek pasėdėti pavargusioms moterims ir invalidui, jie piktai atkirto:

„Jei pavargo — tesinešdina lauk!.. Niekas jų čia nelaiko!.." Jie vargšai nesuprato, kad visus tuos žmones čia atvedė ir laikė meilė ir pagarba kunigui. Patys gi jie nuobodžiavo, vartė laikraščius, kalbėjosi tarpusavyje, ciniškai šaipėsi iš nuliūdusių ir susirūpinusių kunigo likimu tikinčiųjų, visai nesidomėdami teismu.

Skaityti daugiau: Nijolė Sadūnaitė KGB AKIRATYJE

Virtukų kautynės

paminklas žuvusiems Virtukų kautynių ir kitiems kovotojams, užkastiems Vedecko ąžuolyne (1995; autoriai R. Ramanauskas ir J. Grabauskas)

Raseinių krašto istorijos muziejus

Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Virtuku-kautynes-108147

1945 m. liepos 22 d. netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties esančiame miške įvyko garsusis Virtukų mūšis tarp Žebenkšties rinktinės vyrų ir NKVD dalinių.

Žebenkšties rinktinei (iki 1945 liepos mėn. – Vėgėlės rinktinė) – maždaug šešių dešimčių kovotojų būriui – nuo jos sukūrimo vadovavo LLA karys, kapitonas Juozas Čeponis-Budrys. Rinktinės štabo viršininku 1945 m. tapo Jonas Žemaitis-Darius. 1945 metų vasarą vadai J. Čeponis, J. Žemaitis ir Petras Bartkus nusprendė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tuo tikslu persikėlė iš Bedančių miško į Virtukų pušyną Kelmės valsčiuje ir ten įrengė stovyklą. Stovykla buvo gerai įtvirtinta: stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Tik nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti.

Jau nuo 1945 m. gegužės mėnesio NKGB sekė Žebenkšties rinktinę. Sovietiniam saugumui pavyko į rinktinės ryšių tinklą infiltruoti savo seną agentą, slapyvardžiu Vytulis. Jis sugebėjo įgyti vieno iš vadų Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos pasitikėjimą. Agentas, gavęs ryšininko įgaliojimus, išsiaiškino LLA rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške. Iš agento pranešimų sovietinis saugumas suprato, kad užčiuopė labai svarbią LLA organizacijos grandį, todėl būsimai operacijai labai kruopščiai rengėsi. Remdamiesi agentūrinės bylos „Sbrod“ operatyviniais duomenimis, NKGB operatyvininkai liepos 22 d. karinės čekistinės operacijos metu Raseinių apskrityje suėmė 24-ių asmenų grupę, įtariamą bendradarbiavimu su partizanais ir priklausymu LLA. Tą pačią liepos 22 d. apie 1500 NKVD karių ir stribų apsupo partizanų stovyklą. Sumanių vadų J. Čeponio, J. Žemaičio ir A. Zaskevičiaus vadovaujami kovotojai automatinių ginklų ugnimi drąsiai atmušinėjo priešo atakas.

Skaityti daugiau: Virtukų kautynės

Didvyriai nemiršta: Juozas Baltrušaitis-Tigras

Povilas Gaidelis.

Juozas Baltrušaitis gimė 1926 n. liepos 21 d. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mikalinės kaime Vinco ir Marcelės Baltrušaičių daugiavaikėje šeimoje. Jis turėjo brolius: Motiejų, Antaną, Povilą, Klemensą ir Vincą be seseris: Moniką, Konstanciją ir Antaniną.

Juozas mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje. Vėliau – Prienų ir Kauno gimnazijoje.

Antrosios sovietinės okupacijos metu, 1945 m. vasario mėnesį kartu su broliais Motiejumi, Klemensu ir Antanu, o taip seserimi Konstancija, jie tapo Geležinio Vilko pulko laisvės kovotojais.

Klemensas Baltrušaitis – Skirgaila, Kurtas (1924 – 1947 12 26) baigė Kauno pramonės technikumą. Nuo 1945 m. pavasario jis buvo Geležinio Vilko partizanų pulko kovotojas. 1946 m. pradžioje Klemensą paskyrė Algirdo grupės vadu. Nuo gegužės mėn jis ėjo Geležinio Vilko rinktinės ryšių skyriaus viršininko pareigas, o metų gale – dar ir ūkio skyriaus viršininko pareigas. Su žvalgybos sksyriaus viršininku S.Lukša – Tautvydu jis surado ir įvykdė partizanų Karo lauko teismo paskirtą mirties bausmę buvusiam Tauro apygardos vado pavaduotojui išdavikui Feliksui Kutkaičiui – Žalgiriui.

J.Baltrušaitis-Tigras 

Kitas brolis Antanas – Erelis pateko į enkavedistų nelaisvę ir buvo išsiųstas į Sibiro mirties lagerius. Toks pat likimas teko ir Juozo seseriai Konstancijai.

Kitas brolis Povilas buvo ilgametis Kaniūkų mokyklos (Šakių r) muzikos mkytojas. Jis slapstė savo motiną, kuri pabėgo iš Sibiro tremties ir jų šeimoje išgyveno iki pat savo mirties 1954 m. Motiejus Baltušaitis (g. 1916 m. Braziūkuose) partizanavo drauge su broliais nuo 1944 m. Tačiau 1945 m. okupantams paskelbus „amnestiją“, jis patikėjo jų pažadais ir legalizavosi.

Deja, netrukus buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Norilską šiaurės Sibire. Į Tėvynę jis grįžo 1959 metais.

Pats J.Baltrušaitis – Tigras, pagrindinis šios apybraižos herojus, pasakojo, kad pirmomis partizanavimo dienomis jie jautėsi drąsiai ir pakankamai saugiai.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Baltrušaitis-Tigras

Bronius Petkevičius - Pipiras, Klemensas Uleckas -Vakaras

Paskutinieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai, žuvę 1955 07 21. Iš kairės: Bronius Petkevičius-Pipiras ir Klemensas Uleckas-Vakaras.

Apie partizanų žuvimą

Pagaliau jau minėtas Ėglis iš Klebiškiu pranešė, kad Pipiras ir Vakaras lankosi pas jo kaimyną Juozą Krūvelį (g. 1916 m.). Pasinaudodami šia žinia, 1955 m. pradžioje Vacius ir Petryla pas Krūvelį palieka Pipirui ir Vakarui laišką. Partizanai neatsiliepė. Krūvelis pasitiki savo kaimynu Ėgliu, ir šis netrunka išsiaiškinti, kad partizanai įtaria Šermukšnį ir išvyko į Panemunės rajoną ieškoti prieš jį įkalčių. Jų neradę, per Krūvelį perdavė Žilvinui - Vaciui laišką, kuriame rašė sutinką susitikti. Atsakomajame laiške saugumiečiai pranešė siūlomą susitikimo laiką - liepos 20 - 21 naktį ir vietą - prie malūno, netoli Krūvelio namų.

Susitikimo vietą apsupo kariuomenė.

Sutartu laiku 1955 07 21 1 val. 15 min. partizanai atėjo į susitikimą. Po penkių minučių abu buvo negyvi.

Skaityti daugiau: Bronius Petkevičius - Pipiras, Klemensas Uleckas -Vakaras

Liepos 17-18 d. žuvę partizanai

Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)

Griguola Jonas-Ąžuolas gimė Telšių apskrities Tverų valsčiaus Užpelių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Nuo 1949 m. - būrio vadas. Žuvo 1950 m. liepos 18 d.

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

KYBARTAS Vytautas, Boleslovo - Budrys, g. 1922 Kaspariškės k., Liolių apyl. Žuvo 1956 07 17 netoli nuo Kelmės prie Gutmano sodybos. Apdovanotas Laisvės kovotojo kryžiumi.

KISNIERIUS Andrius - Sakalas, Rolando būrio partizanas. Veikė Tauragės apylinkėse. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir J. Liorančas. 

LIORANČAS Juozas, Jurgio - Aidas, g. 1927 Ridikiškėje, Tauragės v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1947. Kovojo Rolando, Eimučio, Aluntos, Lelijos būriuose. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir A. Kisnierius. 

STONYS Stasys - Alunta, kilęs iš Burbiškiu Gaurės apyl., Tauragės r. Lelijos partizanu būrio vadas. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės apyl

PAULAUSKAS Juozas - Bėgūnas, g. Jonikuose, Švėkšnos v. Dariaus rajono Pušies rinktinės Rambyno būrio partizanas. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške. Kartu žuvo B. Venskus.

VENSKUS Bonaventūras, g. 1928. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške Kartu žuvo Juozas Paulauskas.

https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm

Skaityti daugiau: Liepos 17-18 d. žuvę partizanai