Mykolas Janulis-Daumantas,Tautvydas (1910 09 16–1953 09 27)

1953 m. rugsėjo 27 d., Panevėžio r. Šapio k. žuvo Mykolas Janulis-Tautvydas (1950 m. rugpjūčio mėn.–1951 m. sausio mėn. ėjo Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės vado pareigas).

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,

Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 209.

„Mykolas Janulis-Tautvydas, Stumbras, Dzedziunia žuvo mūsų namuose apie 1953 m. Šapio kaime. Tai buvo vienas iš paskutinių partizanų apylinkėje.

Maždaug prieš porą dienų jis buvo užėjęs vakare pas mus ir pasakė, kad pas Stasiukaitį Praščiūnų kaime dienosiąs. Pas jį turįs ateiti Vytas Kirsnys iš Alančių miško. Pas mus Janulis atėjo šv. Mykolo vakarą. Mes su jaunyle seserimi išėjome į šokius pas kaimynus. Namuose tuo metu buvo tik kaimynas ir mama su tėte. [...] Tėvas gulėjo klėtyje, motina buvo gryčioje. Atėjo Janulis ir paklausė, ar nebuvo atėjęs Kirsnys. Motina pasakė, kad nebuvo.

Jau buvo prietema, jis atsisėdo už stalo ir nutarė palaukti. Po keleto minučių atsidarė durys ir į vidų įvirto Raguvos skrebai. Pirmas skrebas Sologubovas pakėlė automatą ir kirto tiesiai į Janulį. [...].

Išgirdę vakaruškoje šūvius ir pamatę, kad iš mūsų sodybos kyla raketos, grįžome iš šokių į namus. Jau aušo. Kai įėjom į kiemą, skrebai mus iš karto apipuolė, susodino ant suolelio, į kambarį neleido. Apie 11 val. dienos atvažiavo sunkvežimis iš Troškūnų, kartu atvažiavo ir Troškūnų NKVD ar skrebų viršininkas Čepas 1 . Liepė mums su pusbroliu eiti į vidų ir išnešti Janulį iš gryčios. Aš pasakiau, kad aš nešoviau ir aš nenešiu, man širdis neleidžia. Vienas dar atstatė automatą, aš jam sakau: šauk vietoje, bet aš nenešiu. Tada jie patys išnešė, jiems dar padėjo Aloyzas Laurenčikas ir Vytas Dailidėnas, mano draugai. Janulį nuvežė į Raguvą, prie Povilonio 2 namo pasodino, o šalia visą mūsų šeimą nupaveikslavo. Po tu mus išvežė į Troškūnus, o Janulio lavoną kažkur pušynėlyje už Raguvos, kur dabar žvyrduobės, užkasė.

Man teko girdėti, kad Janulis išdavinėjo partizanus, bet aš nesuprantu tada, kam jį nušovė patys skrebai.

Mama pasakojo, kad Tautvydas atėjo pas mus ir atsisėdęs už stalo ėmė kalbėti, – atseit toks vakaras, nesaugu, gali skrebai užeiti, lyg norėjo keltis, bet staiga atsidarė durys ir su atkištu automatu gryčion įvirto skrebas. Tik suriko: „Mykolai, kelk rankas aukštyn!“ Bet Mykolas dar stvėrėsi už pistoleto, šoko iš užstalės, dar du kartus šovė į skrebą, bet tik į staktą pataikė, skrebui nekliuvo. Skrebas tik pakėlė automatą, pasipylė šūviai, ir Janulis krito vietoje“.

Pasakoja Povilas Dailidėnas,

Aukštaitijos partizanų prisiminimai, II dalis, 1 knyga,
Vilnius, 1998, p. 321–322.

1 MVD Troškūnų r. skyriaus viršininkas vyr. ltn. Čapas (Juozas Starkauskas, Stribai, Vilnius, 2001, p. 113).

2 Prasidėjus sovietų reokupacijai pastatas nacionalizuotas. 1944–1952 m. jame veikė NKVD-MVD-MGB Raguvos vls. poskyris ir stribų būstinė (dabar Pašto g. 2).


Vyčio apygardos partizanai. Antras iš kairės žengia Mykolas Janulis-Tautvydas

Skaityti daugiau: Mykolas Janulis-Daumantas,Tautvydas (1910 09 16–1953 09 27)

Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)

Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.

Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.

1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.

1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.

Skaityti daugiau: Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)

Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 08)

Konstantinas Bajerčius. 1927 m. rugpjūčio 8 d.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Konstantinas Bajerčius gimė 1903 m. spalio 24 d. Šakių aps. Plokščių vls. Pajotijų k. Antano Bajerčiaus ir Marijonos Gegužytės-Bajerčienės šeimoje 1. Augo Šakiuose kartu su devyniais broliais ir seserimis, šeima skurdo. Konstantinas buvo silpnos sveikatos, mokėsi su pertraukomis.

Baigęs Jurbarko vidurinę mokyklą, pasirinko mokytojo kelią. Nuo 1921 m. lapkričio 1 d. dirbo Raseinių aps. Juodkėnų (Girkalnio vls.) ir Žindaičių (Jurbarko vls.) pradžios mokyklų vedėju. 1923 m. sausio 1 d. iš tarnybos atleistas dėl ligos. Tų pačių metų gegužės 1 d. paskirtas į Trakų aps., kur iki 1928 m. pavasario dirbo Grėbliaučiškių (Žiežmarių vls.), Gegužinės ir Zūbiškių (Žaslių vls.), Žiežmarių pradžios mokyklų vedėju. 1926 m. vasario 21 d. buvo priimtas kandidatu į Lietuvos šaulių sąjungos 5-ąją rinktinę. O tų pačių metų spalio 10 d. tapo šios sąjungos 5-osios rinktinės nariu 2.

1927 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministerija išdavė pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad K. Bajerčius 1926 m. lapkričio mėn. egzaminų komisijos sesijoje yra išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pagal pirmųjų dviejų Mokytojų seminarijos kursų programą, jam pripažintos pradžios mokyklos mokytojo teisės 3.

Skaityti daugiau: Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 08)

Liudas Butkevičius-Luobas (1881 10 28–1963 10 25)

Plk. L. Butkevičius. 1937 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Liudas Butkevičius gimė 1881 m. spalio 28 d. Vilkaviškio aps. Vištyčio mstl. 1902 m. baigė Veiverių (dabar Prienų r.) mokytojų seminariją. 1904 m. už dalyvavimą Mokytojų sąjungoje ir reikalavimą leisti steigti tautines mokyklas nubaustas trims mėnesiams kalėjimo, kartu atimant ir mokytojo teises. 1907 m., grąžinus šias teises, L. Butkevičius mokytojavo Kėdainių aps. Žeimių mstl. 1914 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir paskirtas į Kauno tvirtovę.

1916 m. gruodžio 1 d. L. Butkevičius baigė Vilniaus pėstininkų karo mokyklą Poltavoje ir buvo paskirtas į Kovelio sunkiosios artilerijos brigadą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą tapo Ukmergės aps. Gelvonų vls. (dabar Širvintų r.) pirmininku, kur suorganizavo miliciją ir apsaugos būrį.

1918 m. lapkričio 14 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir nuo lapkričio 30 d. buvo paskirtas organizuojamo 1-ojo pėstininkų pulko Ūkio viršininku.

1919 m. lapkričio 23 d. L. Butkevičiui suteiktas kapitono laipsnis (Rusijos kariuomenėje turėjo paporučikio laipsnį).

Skaityti daugiau: Liudas Butkevičius-Luobas (1881 10 28–1963 10 25)

Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas (1923 11 06–1951 02 10)

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas V. Ivanauskas-Henrikas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Vaclovas Ivanauskas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių vls. Batakių miestelyje Antano Ivanausko ir Julijonos Pocytės-Ivanauskienės šeimoje 1 . Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.

Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS), mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai.

Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.

Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, Joną Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.

Skaityti daugiau: Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas (1923 11 06–1951 02 10)

1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)

1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD vidaus apsaugos kareiviai nukovė Žaliosios rinktinės vadą Juozą Šomką-Čerčilį ir rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką Joną Vincevičių-Narsutį.

Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,

Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 210.

JUOZAS ŠOMKA-ČERČILIS

1912 08 16–1953 11 03

Juozas Šomka gimė 1912 m. rugpjūčio 16 d. Biržų aps. Pušaloto vls. Žaliapurvių k. Jono Šomkos ir Petronėlės Velykaitės-Šomkienės šeimoje 1 . Be jo, dar augo sesuo ir brolis.

1939 m. lapkričio 20–1940 m. spalio 5 d. J. Šomka tarnavo policininku Vilniaus 4-ojoje policijos nuovadoje. Pirmosios sovietų okupacijos metais grįžo namo ir ūkininkavo savo ūkyje 2 .

1941 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus 2-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 4 § 20 nurodyta, kad 1941 m. liepos 17 d. J. Šomka vėl buvo priimtas į policijos tarnybą ir paskirtas į 4-ąją policijos nuovadą vyr. policininku. Gyveno Vilniuje, Pylimo g. 56 3 .

1943 m. gruodžio 1 d. Vilniaus 1-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 8 § 11 nurodyta, kad Vilniaus 4-osios policijos nuovados vyr. policininkas J. Šomka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųstas į mokomąją kuopą, iš kurios grįžo 1943 m. lapkričio 10 d. To paties įsakymo § 17 nurodyta, kad J. Šomka buvo nubaustas 3 parom arešto. Tuo metu jis gyveno Vilniuje, Sodų g. 21-6 4 .

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Šomka slapstėsi nuo mobilizacijos į Sovietų armiją. 1944 m. pabaigoje į vieną būrį jis sutelkė Biržų aps. Pušaloto vls. Skaistgirių, Panevėžio aps. Piniavos vls. Bernatonių, Daukniškių, Spirakių ir Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Trakelių kaimų vyrus. Čerčilio slapyvardį J. Šomka pasirinko neatsitiktinai – tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nepaminti žmogaus laisvių ir teisių, kurių nepaisė SSRS. „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvusios suverenios tautos turi atgauti laisvę“, – skelbė F. Ruzvelto ir V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.

Skaityti daugiau: 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)

1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)

1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD vidaus apsaugos kareiviai nukovė Žaliosios rinktinės vadą Juozą Šomką-Čerčilį ir rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką Joną Vincevičių-Narsutį.

Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,

Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 210.

JUOZAS ŠOMKA-ČERČILIS

1912 08 16–1953 11 03

Juozas Šomka gimė 1912 m. rugpjūčio 16 d. Biržų aps. Pušaloto vls. Žaliapurvių k. Jono Šomkos ir Petronėlės Velykaitės-Šomkienės šeimoje 1 . Be jo, dar augo sesuo ir brolis.

1939 m. lapkričio 20–1940 m. spalio 5 d. J. Šomka tarnavo policininku Vilniaus 4-ojoje policijos nuovadoje. Pirmosios sovietų okupacijos metais grįžo namo ir ūkininkavo savo ūkyje 2 .

1941 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus 2-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 4 § 20 nurodyta, kad 1941 m. liepos 17 d. J. Šomka vėl buvo priimtas į policijos tarnybą ir paskirtas į 4-ąją policijos nuovadą vyr. policininku. Gyveno Vilniuje, Pylimo g. 56 3 .

1943 m. gruodžio 1 d. Vilniaus 1-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 8 § 11 nurodyta, kad Vilniaus 4-osios policijos nuovados vyr. policininkas J. Šomka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųstas į mokomąją kuopą, iš kurios grįžo 1943 m. lapkričio 10 d. To paties įsakymo § 17 nurodyta, kad J. Šomka buvo nubaustas 3 parom arešto. Tuo metu jis gyveno Vilniuje, Sodų g. 21-6 4 .

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Šomka slapstėsi nuo mobilizacijos į Sovietų armiją. 1944 m. pabaigoje į vieną būrį jis sutelkė Biržų aps. Pušaloto vls. Skaistgirių, Panevėžio aps. Piniavos vls. Bernatonių, Daukniškių, Spirakių ir Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Trakelių kaimų vyrus. Čerčilio slapyvardį J. Šomka pasirinko neatsitiktinai – tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nepaminti žmogaus laisvių ir teisių, kurių nepaisė SSRS. „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvusios suverenios tautos turi atgauti laisvę“, – skelbė F. Ruzvelto ir V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.

Skaityti daugiau: 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)

Kazys Veverskis-Senis (1913 12 09–1944 12 28)

Lietuvos laisvės armijos steigėjas Kazys Veverskis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Kazys Veverskis gimė 1913 m. gruodžio 9 d. Kauno aps. Veliuonos vls. Kalvių k. ūkininkų Stasio ir Uršulės Veverskių šeimoje. Be Kazio, dar augo Natalija (g. 1915 m.), Pranas (g. 1916 m.), Bronius (g. 1918 m.), Albinas (g. 1919 m.), Vytas (g. 1920 m.), Domicėlė (g. 1922 m.), Aleksandras (g. 1923 m.), Aldona (g. 1925 m.) ir Stasys (g. 1928 m.)

K. Veverskis buvo valingas ir užsispyręs žmogus, savarankiškai siekęs mokslo ir įgijęs išsilavinimą: baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, vėliau mokėsi Kauno karo mokykloje, bet nebaigė, nes jam nepatiko jos tvarka, ir įstojo į Vilniaus universitetą – studijavo Teisės fakultete. Buvo studentų ateitininkų korporacijos „Kęstutis“ pirmininkas.

1940 m. K. Veverskis pasitraukė į Vokietiją. Gyveno internuotų asmenų stovykloje Tilžėje, vėliau Berlyne. 1941 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą. Vėl studijavo Vilniaus universitete. Vokietijoje nukentėjęs nuo vokiečių, Lietuvoje nusprendė steigti karinę organizaciją, kuri būtų nesusijusi su vokiečių struktūromis ir kurios koviniai daliniai taptų būsimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu. K. Veverskis su tokiu pasiūlymu kreipėsi į įvairias organizacijas, tačiau paramos nesulaukė. Tada jis parengė bendrą programą ir, negalėdamas remtis vien savo autoritetu (visuomenei ir kariniams sluoksniams jis buvo mažai žinomas), subūrė studentų grupę, kuri įsipareigojo į šią organizaciją telkti visus savo pažįstamus. Daugiausia žmonių subūrė pats K. Veverskis, važinėdamas po visą Lietuvą, bet nesistengdamas atskleisti savo vaidmens organizacijoje. 1941 m. gruodžio 13 d. K. Veverskis Vilniuje įkūrė Lietuvos laisvės armiją (toliau – LLA) – karinę ir politinę pasipriešinimo organizaciją, siekusią visos tautos ginkluotu sukilimu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę.

Skaityti daugiau: Kazys Veverskis-Senis (1913 12 09–1944 12 28)

Kazimieras Kontrimas-K.Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)

Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos apskrities (aps.) Darbėnų valsčiaus (vls.) Smeltės k. ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje 1 . Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraštyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to dokumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.

Tėvas J. Kontrimas valdė 29 ha žemės. Šeimoje augo šešiolika vaikų: šeši sūnūs (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas) ir dešimt dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.). K. Kontrimas baigė Grūšlaukės pradžios mokyklą ir keturias Skuodo gimnazijos klases. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) praleido tėvų ūkyje.

1941–1944 m. dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Jam suteiktas jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis.

1944 m. pabaigoje išsiųstas į Telšius ir paskirtas parašiutininkų dalinio karininku ryšiams su vokiečių karine vadovybe.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi, tačiau netrukus pradėjo telkti Kretingos aps. Darbėnų ir Mosėdžio vls. vyrus į LLA Veikiantį sektorių („Vanagus“).

1945 m. vasaros pradžioje K. Kontrimas vadovavo vienintelei Kretingos aps. veikusiai Darbėnų partizanų kuopai, kurios teritorija ėjo nuo Šventosios upės iki Mosėdžio apylinkių.

Skaityti daugiau: Kazimieras Kontrimas-K.Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)

Vytautas Povilas Chaleckas-Aitvaras, Rimgaudas (1923 04 28–1949 08 27)

Vytautas Povilas Chaleckas gimė 1923 m. balandžio 28 d. Kaune Lietuvos savanorio, Lietuvos kariuomenės teismo Ūkio skyriaus vedėjo, atsargos kapitono Jono Chalecko šeimoje. Kartu augo brolis Henrikas Juozas, gimęs 1919 m. balandžio 1 d. 1

1924 m. sausio 1 d. tėvas J. Chaleckas buvo paskirtas geležinkelio policijos Šiaulių nuovados viršininku ir su šeima apsigyveno Šiauliuose. 1927 m. spalio 7 d. savo paties prašymu iš tarnybos buvo atleistas ir su šeima apsigyveno Kretingoje 2 .

1931 m. spalio 1 d. J. Chaleckas buvo paskirtas dirbti pasienio policijos Seinų‒Marijampolės baro 8-ojo rajono viršininku. Iš pražių šeima gyvena Seinų aps. Kapčiamiesčio miestelyje, vėliau – Lazdijuose pastate Vytauto g. 2. Abu sūnūs Henrikas Juozas ir Vytautas Povilas mokėsi Lazdijuose esančioje Seinų „Žiburio“ gimnazijoje. 1939 m. birželio 15 d. H. J. Chaleckas baigė 8 gimnazijos klases. Brolis V. P. Chaleckas taip pat baigė 2 šios gimnazijos klases, tik nėra išaiškinta kada 3 .

Abu broliai buvo Lietuvos skautų sąjungos nariais. Henrikas Juozas skautu tapo 1932 m., o Vytautas Povilas – 1934 m. spalio 22 d. 1937 m. jis priklausė Seinų Tunto 2-osios Dariaus ir Girėno draugovės 2-ajai Lapinų skilčiai 4 .

1940 m. rugsėjo 21 d., pirmosios sovietų okupacijos metu panaikinus pasienio policiją, tėvas iš tanybos buvo atleistas ir apsigyveno Šiaulių aps. Kuršėnų vls. Užmiesčio k., kur žmona Emilija Chaleckienės turėjo ūkį 5 . Kartu su tėvais čia gyveno ir Vytautas. 1940 m. liepos 5 d. jis kartu su broliu mokytoju Henriku Juozu įstojo aspirantais į Karo mokyklą, bet po dviejų savaičių buvo paleisti 6 . 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.

1943 m. gruodžio 25 d. vedė Jadvygą Urbonaitę.

1944 m. vasarą mokėsi Šakių aps. Paežerėliuose įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK (Fronto žvalgybos būrys)-210. Liepos 31 d. mokykla persikėlė į Kisdorfą Rytų Prūsijoje (3 km nuo Šliosbergo), o rugpjūčio gale – į Rothofą netoli Tilžės. 1945 m. sausio pradžioje mokykla buvo perkelta į Karaliaučių, o vasarį, kartu su FAK-214 ir FAK-218 užsieniečiais, taip pat ir lietuviais, į Štetino apygardą Anklame. Kovo mėn. visi atsidūrė 50 km į pietus nuo Berlyno esančioje Liukenvaldo stovykloje. Kuršėnų grupės, vadovaujamos brolio Henriko Juozo Chalecko-Tigro, 1945 m. sausio naktį iš 19 į 20 d. nuleistos desantu 15 km nuo Tauragės, narys.

Skaityti daugiau: Vytautas Povilas Chaleckas-Aitvaras, Rimgaudas (1923 04 28–1949 08 27)

Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas (1904 m. sausio 2 d. –1946 m. birželio 12 d.)

Aviacijos majoras Zigmas Drunga.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Zigmas Drunga gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl. malūnininko Liudviko Drungos šeimoje. Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Baigė Zarasų progimnaziją, 1926 m. – Rokiškio gimnaziją, kurioje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms.

1929 m. rugsėjo 8 d., kai baigė Kauno karo mokyklą (X laida), buvo paskirtas į Panevėžio DLK Mindaugo 4-ąjį pėstininkų pulką. 1932 m. gegužės 14 d. baigusiam Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių (X laida) suteiktas karo lakūno vardas. Z. Drunga buvo perkeltas į karo aviaciją ir paskirtas lakūnu žvalgu. 1935 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.

1939 m. lapkričio 18 d. Z. Drunga buvo paskirtas Karo aviacijos štabo 3-iojo skyriaus viršininku. 1940 m. jam suteiktas majoro laipsnis. Paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo Karo aviacijos štabo 2-ojo skyriaus viršininku, jam suteiktas aviacijos majoro laipsnis. Tarnaudamas karo aviacijoje iki 1940 m. birželio 1 d. skraidė 302 val.

1928 m. Z. Drunga buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1938 m. – DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Apie 1936 m. Z. Drunga vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai.

Pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940 m. liepos 6 d., Z. Drunga buvo išleistas į atsargą. Vengdamas represijų išvyko į Ramygalą (Panevėžio aps.), kur žmona dirbo pradžios mokyklos mokytoja.

Nacių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – dirbo Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardos štabe. Išvengęs gestapo arešto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos, 1944 m. vasarą, iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, Z. Drunga su šeima pasitraukė į Zapyškį (Kauno aps.). Frontui praėjus, grįžo į Kauną ir kurį laiką dirbo Kauno gaisrinėje. 1945 m. vasarą juo pradėjo domėtis sovietų represinės struktūros, todėl Z. Drunga nusprendė trauktis į Suvalkiją. Pakeliui buvo sulaikytas ir uždarytas į NKVD Šilavoto (Raseinių aps.) vls. poskyrio areštinę. Po kelių dienų jis sugebėjo pabėgti ir tapo Geležinio Vilko pulko partizanu.

1945 m. rugpjūčio 15 d. įkūrus Tauro apygardą Z. Drunga apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadu, gavo Šerno slapyvardį. Tų pačių metų rugsėjo 13 d. apygardos vado įsakymu Nr. 3 pervestas „apygardos Vado valdžion“.

1945 m. spalio 22 d., suėmus apygardos vadą L. Taunį, Z. Drunga perėmė apygardos vado pareigas, pasivadino Mykolo Jono slapyvardžiu. Jis nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis. Vadovaujant Z. Drungai apygardoje buvo karinė drausmė ir tvarka, kuri išliko ir vadovaujant Antanui Baltūsiui-Žvejui bei Jonui Aleščikui-Rymantui.

Skaityti daugiau: Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas (1904 m. sausio 2 d. –1946 m. birželio 12 d.)

Bronius Abramavičius-Spyglys (1914 01 23–1945 11 20)

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas
Bronius Abramavičius. Lietuva, XX a. 4–5 deš.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Bronius Abramavičius gimė 1914 m. sausio 23 d. Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių – Laukūnų k. Stasio ir Marcelės Abramavičių šeimoje1. Turėjo tris brolius ir dvi seseris2.
1938 m. baigė Kauno karo mokyklą3. Tų pačių metų gegužės 13 d. jaunesnysis leitenantas B. Abramavičius buvo paskirtas į Vilkaviškyje dislokuotą Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2-ąjį ulonų pulką 2-ojo eskadrono būrio vadu4.
1940 m. rugpjūčio 30 d. jis buvo pervestas į Sovietų Sąjungos reformuojamos Lietuvos liaudies kariuomenės Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Tų pačių metų rugsėjo 12 d. perkeltas į šio teritorinio korpuso 26-ąjį kavalerijos pulką ir išbrauktas iš pulko (kurio – nenurodyta) karininkų sąrašų5.
1942 m. vasario 13 d. Jankų vls. viršaičio pažymoje, išduotoje Stasiui Abramavičiui (B. Abramavičiaus tėvui), nurodoma, kad vyriausias jo sūnus Juozas yra Jankų vls. seniūnas, antras sūnus Stasys tarnauja policijoje, trečias sūnus, leitenantas Bronius, yra vedęs ir gyvena atskirai. Abi dukros ištekėjusios, o jų vyrai yra tarnautojai. Jauniausias sūnus Albinas tarnauja Vilniaus savisaugos dalinių tarnyboje6.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui B. Abramavičius traukėsi į Vakarus, bet, sovietų armijai užėmus atsitraukimo kelius, grįžo į Lietuvą.
1945 m. gegužės mėn. B. Abramavičius-Spyglys buvo paskirtas Stirnos bataliono, veikusio Šakių aps. Barzdų vls., vado ltn. Vytauto Bacevičiaus-Algio pavaduotoju, taip pat ėjo Lapės kuopos vado pareigas.
1945 m. rugpjūčio 15 d., įkūrus Tauro apygardą, jos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 buvo paskirtas Stirnos rinktinės vadu, jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

Žuvo B. Abramavičius-Spyglys 1945 m. lapkričio 20 d. Šakių aps. Jankų vls. Degučių k. NKVD Marijampolės aps. skyriaus operatyvinės grupės vykdytos karinės čekistų operacijos metu partizanų rėmėjo Juozo Tamaliūno sodyboje įrengtame Tauro apygardos Stirnos rinktinės štabe kartu su būrio vadu Stasiu Grigaičiu-Aru, štabo partizanais Albinu Klimu-Tauru ir Jonu Tamaliūnu-Kardu. Kautynėse žuvo ir sodybos šeimininkas.

Skaityti daugiau: Bronius Abramavičius-Spyglys (1914 01 23–1945 11 20)

Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas (1924 03 01–1949 06 27)

neverdauskas

Jungtinės Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio 1 d. – Kęstučio) apygardos Gintaro rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas. B. Neverdauskas-Rūkas, Beržas.
1947–1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Bronislovas Neverdauskas gimė 1924 m. kovo 1 d. Raseinių aps. Girkalnio vls. Juodaičių parapijos Dabašinskų k. Juozapo Neverdausko ir Onos Renikytės-Neverdauskienės šeimoje 1 .
1938 m. rugsėjo 1 d. B. Neverdauskas buvo priimtas į Lietuvos Respublikos Raseinių aps. Girkalnio pradžios mokyklos šeštą skyrių. 1939 m. birželio 15 d. egzaminų komisija, remdamasi egzaminų duomenimis ir Pradžios mokyklų įstatymo § 17, pripažino B. Neverdauską išėjusį visų šešių skyrių pradžios mokyklos kursą ir išdavė jam pažymėjimą, kuriame visi šeši einamieji mokslo dalykai mokykloje per egzaminus buvo įvertinti labai gerai (penkiabalėje sistemoje) 2 . Pažymėjime taip pat įrašyta, kad B. Neverdauskas mokykloje mokėsi dailės dalykų, rankų darbų, muzikos, dainavimo ir kūno kultūros 3 .
1932 m. rugpjūčio 23 d. B. Neverdauskas rašo prašymą Kretingos pranciškonų privatinės gimnazijos Tėvui direktoriui priimti jį į „Tamstai pavestos gimnazijos antrą klasę“ 4 .
Duomenų apie šios gimnazijos baigimą nerasta.
Nuo 1947 m. Jungtinės Kęstučio apygardos partizanas. Nuo 1947 m. gegužės 25 d. ėjo Jungtinės Kęstučio apygardos Savanorio (vėliau pervadintos Knygnešio, Gintaro vardu) rinktinės štabo viršininko pareigas.

Skaityti daugiau: Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas (1924 03 01–1949 06 27)

PETRAS PAULAITIS- AIDAS 1904 06 09–1986 02 19

Petras Paulaitis. 1985.
Iš Kretingos muziejaus mokslinio archyvo

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 1 9 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Kalnėnų k. Kazimiero Paulaičio ir Kotrynos Gervilytės-Paulaitienės šeimoje 2 .

1923 m. baigęs ketvirtą Jurbarko gimnazijos klasę išvažiavo į Italiją, kur Milane mokėsi ir dirbo tipografijoje. 1927 m. Paduvoje baigė Saleziečių Estės gimnaziją, 1930 m. – Turino Valsalice (dokumente Valsaličės) kolegiją, kur studijavo filosofiją 3 .
1930–1934 m. gyveno ir dirbo amatų mokyklose Portugalijoje. 1934–1938 m. mokėsi Turino tarptautiniame institute, kur studijavo ir baigė teologijos studijas. Studijų metu įstojo į Saleziečių kongregaciją.

1938 m. rugpjūčio 21 d. P. Paulaičiui išduotame Tarptautiniame Teologijos standarte (taip dokumente) nurodoma, kad jis yra „baigęs ir išlaikęs visus kunigystei reikalingus mokslus; yra gavęs tonaurą ir keturis mažuosius ordenus“. Deja, šioje kongregacijoje P. Paulaičiui nepatiko, jis neprisitaikė prie kongregacijos gyvenimo krypties, todėl 1938 m. iš jos išstojo ir grįžo į Lietuvą 4 .

Nuo 1938 m. spalio 1 d. iki 1939 m. liepos 1 d. dirbo Kretingos aps. Darbėnų vls. Grūšlaukės pradžios mokykloje jaunesniuoju mokytoju. 1939 m. kovo 22 d. buvo priimtas kandidatu į Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) XV Kretingos rinktinę. Pildydamas prašymą dėl priėmimo į LŠS, P. Paulaitis nurodo, kad yra gyvenęs ir lankęsis Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Čekijoje ir Vokietijoje.

Dirbo mokytoju Milane, Turine ir Lisabonoje. Puikiai kalba italų, ispanų ir portugalų, silpniau – prancūzų ir vokiečių kalbomis. 1939 m. rugsėjo 1 d. P. Paulaitis tapo pilnateisiu LŠS XV Kretingos rinktinės Grūšlaukės būrio nariu 5 .

1939 m. spalio 21 d. jis buvo paskirtas į Raseinių aps. Jurbarko vls. Dainių mokyklą, kurioje dirbo mokytoju iki 1940 m. liepos 1 d. 6

Skaityti daugiau: PETRAS PAULAITIS- AIDAS 1904 06 09–1986 02 19

Jonas Vytautas Česnakavičius-Valas, Daujotas, Apolonas (1924 07 12–1949 03 18)

Česnakavičius

Jonas Vytautas Česnakavičius.
Iš dukterėčios Jolantos Rimkutės asmeninio archyvo

Jonas Vitautas (taip dokumente) Česnakavičius gimė 1924 m. liepos 12 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Dambavos parapijos Valdeikių k. ūkininkų Baltramiejaus ir Ievos Lubickaitės Česnakavičių šeimoje 1 , kurioje augo kartu su seserimi Genovaite. Tėvas turėjo kalvę, buvo pažangus to meto ūkininkas, turėjęs traktorių, kuliamąją ir kitokią techniką.

Česnakavičių šeima. Apie 1930 m.
Iš kairės: Jonas Vytautas, mama Ieva, tėvas Baltramiejus ir Genovaitė Česnakavičiai.
Iš dukterėčios Jolantos Rimkutės asmeninio archyvo

J. V. Česnakavičius buvo ramaus būdo, turėjo polinkį į techniką. Baigė dvi Panevėžio aps. Šeduvos progimnazijos klases, 1944 m. – Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir tapo elektrotechnikos specialistu.
1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, Vytautas tėviškės sode užkasė vyno butelį, sakydamas: „Išgersime, kai sugrįšiu“, ir pasitraukė į Žemaitiją. Ten įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA).

Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Česnakavičius-Valas, Daujotas, Apolonas (1924 07 12–1949 03 18)

Kazys Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas (1924 08 01 –1948 03 17)

    Kazys Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas
         1924 08 01–1948 03 17

Kazys Algirdas Varkala gimė 1924 m. rugpjūčio 1 d. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Prienų parapijos Valengiškių k. Lietuvos savanorio Kazio (Kazimiero) Varkalos ir Kastės (Konstancijos) Melnykaitės-Varkalienės šeimoje 1 . Gyveno Prienų vls. Šaltupio k., kur tėvai turėjo 10 ha žemės. Kartu augo penkios seserys: Konstancija Kazimiera (g. 1926 m.), Janina (g. 1927 m.), Danutė (g. 1931 m.), Aldona (g. 1939 m.), Birutė (g. 1943 m.) ir brolis Vytautas (g. 1938 m.). Brolis Jonas gimė 1951 m.
K. A. Varkala baigė keturis Išlaužo, penktą ir šeštą Garliavos pradžios mokyklos skyrius.
Nuo 1938 m. rugpjūčio 27 d. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurią baigė 1944 m. gegužės 15 d. Jam išduotas gimnazijos baigimo atestatas Nr. 98 2 . Kartu 1944 m. vasario 16–gegužės 15 d. jis mokėsi Lietuvos vietinės rinktinės Marijampolės karininkų mokykloje.
Tai buvo gabus jaunuolis: gražiai piešė ir kūrė eilėraščius. Šie gabumai pravertė ateityje: tapęs laisvės kovotoju, rūpinosi partizanų spauda, rinko partizanišką tautosaką, užrašinėjo partizanų pasakojimus, taip pat fiksavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės žygius ir darbus. Surinktą ir susistemintą medžiagą perdavė į Vakarus vykstančiam artimam kovos draugui Juozui Albinai Lukšai-Skirmantui, Skrajūnui. Vėliau ši autentiška medžiaga buvo išspausdinta Juozo Daumanto knygoje Partizanai.
1944 m. rugsėjį Rytprūsiuose dar tebegriaudžiant patrankoms, pas Marijampolės aps. Prienų vls. Dūmiškių k. gyventoją Urbanavičių susirinko keli vyrai: Vincas Senavaitis, K. A. Varkala, Kazimieras Juočys, šeimininko sūnūs Kazimieras ir Vytautas. Apsvarstę padėtį, 1944 m. spalio 12 d. jie įkūrė Geležinio Vilko pulką, kuriam vadovavo V. Senavaitis-Žaliavelnis. Vėliau šis pulkas buvo pertvarkytas į 8-ąją kuopą, o dar vėliau – į Geležinio Vilko rinktinę.

Skaityti daugiau: Kazys Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas (1924 08 01 –1948 03 17)

Vienas paskutinių apygardos partizanų Vincentas Zablackas-Kėkštas (1907 05 31–1954 08 10)

1954 m. rugpjūčio 10 d. Žiežmarių r. Dūdiškių k. apylinkių miške (dabar – Kaišiadorių r.) agentai smogikai nukovė partizaną Vincą Zablacką-Kėkštą.
Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas.
1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 114.

Vincentas Zablackas gimė 1907 m. gegužės 31 d. Trakų aps. Kruonio vls. Lukiškių k. Antano Zablacko ir Domicelės Markūnaitės-Zablackienės šeimoje 1 .
Buvo vedęs Domicelę Dundulytę. Su ja 1933 m. susilaukė sūnaus Albino. Šeima gyveno Trakų aps. Kruonio vls. Joniliškių k.
Nuo 1944 m. Didžiosios Kovos rinktinės, vėliau – Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 3-iojo bataliono Antano Praškevičiaus-Narsuolio būrio, veikusio Trakų aps. Kruonio ir Žiežmarių valsčiuose, partizanas. 1949 m. būrį sunaikinus – veikė vienas.
„1954 m. rugpjūčio 10 d. buvo didelė audra. Sovietų įgulos kareiviai šukavo Avinėlių kaimo mišką, kuriame slapstėsi partizanas V. Zablackas kartu su į partizanus infiltruotu MGB agentu V. Šliužu. Pasinaudojęs audra ir, žinodamas, kad kareiviai šukuoja mišką, agentas partizaną nušovė.
Vietinio kalvio sūnus Pranciškus Kriugžda atėjęs kitą dieną į mišką prie ąžuolo rado daug tuščių šovinių. Jis juos surinko ir ąžuolo kamiene iš jų padarė kryžių žuvusio partizano atminimui“ – pasakojo buvęs Didžiosios Kovos apygardos partizanas, politinis kalinys Alfonsas Slanina-Žvirblis.
Kur buvo užkasti partizano palaikai neišaiškinta.

Skaityti daugiau: Vienas paskutinių apygardos partizanų Vincentas Zablackas-Kėkštas (1907 05 31–1954 08 10)

Antanas Jonas Pužas-Gintaras (1924 08 24–1951 01 14)

Antanas Jonas Pužas gimė 1924 m. rugpjūčio 24 d. Kauno aps. Garliavos vls. Jonučių k. Baltraus Pužo ir Onos Virbašiūtės-Pužienės šeimoje 1 .
Yra žinių, kad mokėsi Kaune. Nuo 1946 m. tapo Tauro apygardos partizanų ryšininku. Suimtas 1948 m. sutiko dirbti sovietų represinėms struktūroms. Gavęs migdomuosius ir išklausęs instrukcijas, pasitraukė pas Tauro apygardos partizanus, kuriems papasakojo visą sovietų klastą.

1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

Skaityti daugiau: Antanas Jonas Pužas-Gintaras (1924 08 24–1951 01 14)

1954 m. rugpjūčio 18 d. žūtis

1954 m. rugpjūčio 18 d. Prienų r. (dabar – Birštono sav.) Naudžiūnų k. gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje KGB Prienų r. skyriaus operatyvinė grupė aptiko 2 partizanus. Per susišaudymą žuvo paskutinis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys ir jo ryšininkas 1 Jurgis Palionis-Dobilas.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 91.
„Spec. pranešimas
Š. m. rugpjūčio 18 d. man patikėto aparato vyr. operatyviniam įgaliotiniui Rasimavičiui buvo duota užduotis išvykti į banditų Ungurio ir Dobilo veiklos rajoną ir susitikti su agentu „Bojevoj“ ir kita agentūra.
Apie 16 val. Rasimavičius su dviem liaudies gynėjais nuvyko į sutartą vietą. Agento ten nebuvo, o po keleto minučių „Bojevoj“ pasivijo grupę dviračiu ir pranešė, kad banditai Ungurys ir Dobilas šiuo metu yra Milušauskienės Monikos, d. Antano, g. 1915 m., gyv. Naudžiūnų k., namuose. Rasimavičius nusprendė: trijų žmonių grupei apsupti Milušauskienės sodybą, tuo pat metu pasiuntė Masiutą pasirūpinti pastiprinimo.
Maždaug 17 val., ltn. Rasimavičiui, būrio vadui Šlamiškiui ir gynėjui Barišauskui blokuojant sodybą, iš namų atsišaudydami išbėgo banditai ir bandė trauktis link daubos.
Persekiojant gynėjas Barišauskas automatu nukovė banditą Dobilą, buvusį maždaug 100 m nuo tvarto. Banditas Ungurys bandė paimti nukautojo Dobilo ginklą, bet buvo Rasimavičiaus šūvio sužeistas ir, atsišaudydamas pistoletu, pasislėpė krūmuose.
Kai Rasimavičius pasiūlė pasiduoti gyvam, Ungurys, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, kategoriškai atsisakė.

Skaityti daugiau: 1954 m. rugpjūčio 18 d. žūtis