Ignas Šapkūnas (Šapkauskas)-Meistras, Meisteris, Buržujus (1918 01 09–1949 04 28)
1949 m. balandžio 28 d. Kuršėnų aps. Tryškių vls. Birbiliškės mišką (dabar -Mažeikių r. sav.) šukavo MGB Tryškių vls. poskyrio 16 stribų grupė ir aptiko Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo rinktinės vadas Ignas Šapkūnas-Buržujus, Meistras ir partizanas Gureckas.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis,
Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010,1. 197
„MGB informatorius „Stonys” LSSR MGB Kuršėnų apskr. skyriaus Tryškių vlsč. poskyrio viršininkui vyr. ltn. Ziatdinov Evan Šaripovič pranešė, kad Birbiliškės miške buvo girdimos antisovietinės dainos. Negana to, vienas Birbiliškės k. gyventojas prasitarė „Stoniui”, kad miške įsikūrę partizanai.
1949 m. balandžio 28 d. į Birbiliškės mišką pasiųsta šešiolikos stribų grupė, vadovaujama MGB Kuršėnų apskr. skyriaus Tryškių vlsč. poskyrio vyr. operįgaliotinio jaun. ltn. Temčenko Prokopij Stepanovič. Stribų grupė, „šukuodama” Birbiliškės mišką, aptiko bunkerį ir partizanų sargybinį. Sargybinis suspėjo perspėti partizanus, tačiau bunkeris buvo apsuptas. Padėtis rodėsi be išeities.
Stribų būrio vadas Albinas Leonavičius ir stribas Viktoras Šauklys pirmieji priartėjo prie bunkerio. Tuoj iš jo iššoko du laisvės kariai. Stribai į juos iš automatų paleido po seriją. Partizanai sunkiai sužeisti parkrito.
Gal ir nelengva tuo patikėti, tačiau patys čekistai įvykio aprašyme šitai pripažįsta. Stribai A. Leonavičius ir V. Šauklys partizanus palaikė žuvusiais. O sužeistieji atgijo ir iš pistoletų sušaudė automatais ginkluotus stribus: A. Leonavičius mirė po kelių minučių, V. Šauklys - kitą dieną.
Kiti iš bunkerio iššokę partizanai atidengė stiprią ugnį į kautynių lauką apsupusius stribus: nušovė Stasį Šaparauską ir sunkiai sužeidė Aleksandrą Šlapikovą, o patys, nepatyrę nuostolių, sėkmingai išsiveržė iš apsupties.
Kautynių rezultatas: apsuptų partizanų nuostoliai skaičiumi mažesni - nukraujavę mirė aukščiau minėti Ignas Šapkūnas-Meistras, Juozas Gintalas-Feldšeris“, - internete rašo Gintaras Šidlauskas straipsnyje „Kaip apsupti ir sunkiai sužeisti partizanai „patvarkė“ stribus“.
Bunkeryje buvo rasti dokumentai, nuotraukos, ginklai ir kt. Pagal rastas nuotraukas buvo atpažintas žuvęs I. Šapkūnas.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Telšių r. Tryškių mstl. ir keletą dienų gulėjo numesti ant miestelio grindinio. Teigiama, kad vėliau palaikai galėjo būti užkasti Tryškių apylinkėse.
Tipinis atminimo ženklas 1949 m. balandžio 28 d. Birbiliškės miške žuvusiems Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadui I. Šapkūnui-Buržujui ir partizanui Gureckui atminti. Bendras ženklo su iškaltu įrašu vaizdas. Mažeikių r. Mažeikių miškų urėdijos Kapėnų girininkijos Birbiliškės miško 16 kvart. 11 sklypas. Aut. dizaineris Romas Navickas. Atidengtas 2017 m. gegužės 20 d. UAB „Sonetas ir KO“ pateikta nuotrauka, 2017 m.
Lietuvos trispalvė, priklausiusi Žemaičių apygardos vadui V. Montvydui-Žemaičiui ir naudojama partizanų priesaikos priėmimo iškilmių metu. 1948-1953 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ir ryšininkų priesaika.
1947 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
IGNAS ŠAPKŪNAS (ŠAPKAUSKAS) - MEISTRAS, MEISTERIS, BURŽUJUS
1918 01 09-1949 04 28
Ignas Šapkūnas, Kretingos Pranciškonų ordino gimnazijos absolventas. 1937 m. Kretinga. Iš Voruta.lt, 2017 04 13, Albertas Ruginis, „Prisimename Igną Šapkūną, Šatrijos rinktinės vadą“: https://www.voruta.lt/prisimename-igna-sapkuna-satrijos-rinktines-vada/
Ignas Šapkauskas gimė 1918 m. sausio 9 d. Kretingos aps. Palangos mstl. Prano Šapkausko ir Skolastikos Vilkaitytės-Šap-kauskienės šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar trys vaikai. Baigė Palangos pradžios mokyklą ir progimnaziją, įstojo į Kretingos Pranciškonų ordino gimnaziją. Kadangi mokėsi labai gerai, buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigęs gimnaziją, mokėsi pradžios mokyklų mokytojų kursuose. Mokytojavo Seinų aps. Leipalingio mstl. pradžios mokykloje.
Tarnavo LR kariuomenėje. Mokėsi Karo mokykloje. Čia susilietuvino pavardę ir tapo Šapkūnu. Po tarnybos kariuomenėje jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.
Nacių okupacijos metais gyveno Telšių aps. Nevarėnų mstl. ir kartu su žmona Elena Keinyte-Šapkūniene dirbo miestelio pradžios mokyklos mokytojais. Taip pat dirbo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Telšių rinktinės štabe. 1944 m. vasario 16 d.-gegužės 15 d. I. Šapkūnas buvo gen. Povilo Plechavičiaus įkurtos Lietuvos vietinės rinktinės karys.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. rudenį subūrė partizanų grupę, veikusią Mažeikių aps. Sedos, Šiaulių aps. Tryškių ir Telšių aps. Nevarėnų valsčiuose. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo narys.
1947 m. gruodžio mėn. žuvus Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadui Kazimierui Juozaičiui-Meteorui, iš rinktinės štabo narių liko tik vienas I. Šapkūnas-Meisteris. Tą patį gruodžio mėn. Šatrijos rinktinės pareigas perėmė Vladas Montvydas-Kęstutis. Jis, padedamas Žarėnų kuopos vado Benjamino Milašiaus-Lekarstvos, atkūrė nutrūkusius rinktinės vidaus ryšius. 1948 m. vasario 4 d. V. Montvydas Šatrijos rinktinės vadu paskyrė I. Šapkūną. 1948 m. balandžio 6 d. įsakymą Nr. 3 jis pasirašė kaip šios rinktinės vadas slapyvardžiu Buržujus ir iškart kuopų vadams nurodė rinktinės štabui reguliariai siųsti duomenis apie veikiančius partizanus, jų karinius laipsnius, taip pat ginkluotės ir žvalgybos žinias. 1948 m. birželio 10 d. I. Šapkūno pasirašytu įsakymu Nr. 9 rinktinėje įsteigti trys rajonai -Laisvūno, Džiugo ir Minijos. Laisvūno rajoną sudarė Alsėdžių, Nevarėnų ir Žarėnų, Džiugo-Luokės, Telšių ir Varnių, Minijos-Plungės, Rietavo ir Telšių kuopos. Paskirti rajonų ir kuopų vadai. Rajonų vadai buvo atsakingi už savo rajoną: turėjo juose palaikyti drausmę, surengti karinius mokymus ir tarp kuopų ir rinktinės štabo užtikrinti greitą nuolatinį ryšį. Jie buvo atsakingi rinktinės vadui ir aukštesniems viršininkams. Taip pat buvo reikalaujama laikytis apygardos Brolių ir Karo lauko teismo nuostatų ir imtis griežtų drausmės priemonių prieš negeroves: girtavimą, paslapties nelaikymą, nesaugumą, visą dėmesį skirti vadų ir partizanų koviniam pasiruošimui, kovos priemonių palaikymui ir jų tinkamam naudojimui.
I. Šapkūno duktė Loreta (g. 1946 m.) kartu su jo tėvais ir sesers šeima 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremta į Irkutsko sr. Irkutsko r. Šamanką. 1951 m. vasario 25 d. tremtyje mirė tėvas Pranas Šapkauskas. Motina S. Šapkauskienė 1955 m. pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą. Mirė 1969 m.
I. Šapkūno žmona Elena nuo 1945 m. buvo partizanų ryšininkė. 1948 m. liepos 13 d. ji buvo suimta, kalinta Telšiuose. Karo tribunolo 1948 m. rugsėjo 15 d. nuteista dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems tremties. Pateko į lagerius: Rečlagą Komijoje, Dubravlagą Mordovijoje. Paleista 1955 m. vasario 2 d. Abi su dukra grįžo į Lietuvą.
2000 m. birželio 23 d. I. Šapkūnui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2000 m. liepos 26 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis (po mirties). 2000 m. birželio 23 d. (po mirties) laisvės kovų dalyvio statusas suteiktas ir jo žmonai E. Keinytei Šapkūnienei.
Parengė Rūta Trimonienė