Partizanai: Istorija ir dabartis

Virtukų kautynės (1945 m. liepos 22 d.)

1944 m. liepos 24 d. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Raseinių apskrities vadas Juozas Čeponis (Ščepavičius) pasirašė įsakymą Nr. 2 „LLA kuopų ir būrių vadams“, kuris buvo analogiškas LLA vyr. vadovybės liepos mėn. išleistam dokumentui ir kurio pagrindinė mintis – nesitraukti iš Lietuvos ir organizuoti pasipriešinimą. Tuo pagrindu kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas. Įsakymas atspindėjo griežtą Žemaitijos partizanų vadų – ltn. Juozo Kasperavičiaus, Petro Bartkaus, kpt. Jono Žemaičio ir kpt. J. Čeponio – poziciją legalizacijos atžvilgiu. Legalizacija buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu. Tokia nuostata išliko iki galo – beveik visi Jungtinės Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio mėn. – Kęstučio) apygardos vadai P. Bartkus, J. Žemaitis, J. Čeponis ir kt. buvo LLA nariai, štabų darbuotojai, laikęsi principų ir pokaryje.

1944–1945 m. Raseinių aps. Šiluvos valsčiuje kūrėsi Žebenkšties rinktinė. 1945 m. birželio mėn. jos vadas J. Čeponis-Budrys, štabo viršininkas J. Žemaitis-Darius, Vėgėlės rinktinės vadas P. Bartkus ir Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Algimantas Zaskevičius svarstė galimybes įkurti apygardą: tuo metu, be Žebenkšties ir Vėgėlės rinktinių, aktyviai veikė mokytojo Petro Paulaičio-Aido vadovaujama Jurbarko Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė, mokytojas Henrikas Danilevičius-Vidmantas vadovavo tauragiškiams. Pavieniai partizanų būriai veikė Kėdainių apskrityje ir Kelmės valsčiuje.

Norėdamas sujungti pavienes besislapstančių partizanų grupeles, štabo branduolys iš Bedančių miško persikėlė į Kelmės valsčiaus miškus, arčiau Šiaulių. Buvo užmegztas ryšys su legaliai gyvenusiu jaunimu, sukurtas LLA Organizacinio sektoriaus (OS) tinklas.

1945 m. liepos 9 d. iš Biliūnų dvare įrengtos karo lauko ligoninės sėkmingai išlaisvinus būsimą Jungtinės Kęstučio apygardos vadą ltn. J. Kasperavičių, Žebenkšties rinktinės partizanai persikėlė į Kelmės vls. Virtukų pušyne gerai įtvirtintą partizanų stovyklą: stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais.

Deja, nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti.

Jau nuo 1945 m. gegužės mėn. sovietinis saugumas sekė Žebenkšties rinktinę. Į rinktinės ryšių tinklą pavyko infiltruoti seną agentą „Vytulį“, sugebėjusį įgyti A. Zaskevičiaus pasitikėjimą. Agentas, gavęs ryšininko įgaliojimus, sugebėjo išsiaiškinti LLA rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške. Iš agento pranešimų sovietų saugumas suprato, kad užčiuopė labai svarbią LLA organizacijos grandį, todėl būsimai operacijai kruopščiai rengėsi.

Liepos 22 d. Raseinių aps. NKGB operatyvininkai, remdamiesi agentūrinės bylos „Sbrod“ surinktais operatyviniais duomenimis, suėmė 24 asmenų grupę, įtariamą bendradarbiavimu su partizanais ir priklausymu LLA. Tos pačios dienos 10 val. ryto Kelmės vls. Virtukų miške NKVD pasienio kariuomenės 31-ojo pasienio pulko kareiviai apsupo Žebenkšties rinktinės partizanų stovyklą. Partizanai buvo ginkluoti 6 rankiniais kulkosvaidžiais, 24 automatais, granatomis, 4 automatiniais ir 10 paprastų šautuvų. Užvirė kautynės, kuriose partizanams vadovavo rinktinės vadas kpt. J. Čeponis-Budrys, štabo viršininkas J. Žemaitis-Darius ir A. Zaskevičius-Vasaris. Sumanių vadų Budrio ir Dariaus vadovaujami kovotojai drąsiai atmušinėjo priešo atakas. Vasaris rūpinosi tik savimi ir savo žmona (vėliau tardomas KGB sakė, kad vadovavo atsitraukimui).

Kautynės tęsėsi nuo 10 val. iki 13 val. Baigiantis šoviniams, kpt. J. Čeponis davė įsakymą atsitraukti. J. Žemaitis, vadovaudamas trisdešimties partizanų būriui, traukėsi Vilkiškių k. link su trimis sužeistaisiais. Atsitraukimą savanoriškai dengė Liudo Jankausko-Žirgo vadovaujamas Liolių būrys.

Virtukų kautynėse žuvo 15 partizanų, iš jų žinomi: rinktinės Ginkluotės skyriaus viršininkas Petras Markevičius-Pranckus, Ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys, Sanitarijos skyriaus viršininkė Janina Čepaitė-Žibutė, Liolių partizanų būrio vadas Liudas Jankauskas-Žirgas, būrio vadas Petras Rudys-Stumbras, partizanai Viktoras Gailius-Berankis, Elena Gailiūtė-Voverė, Kazys Globys, Alfonsas Jankauskas-Katinas, Edvardas Makauskas, Benadas Venclauskas-Balandis ir partizanų ryšininkė Janina Elzbergaitė-Lelija,

Priešas kautynėse neteko daugiau kaip 40 karių. Apylinkės žmonės pasakojo, kad iš kautynių sužeistuosius ir nukautuosius vežė ne viena mašina. Nors NKVD kareivių ir stribų būriai kelias dienas naršė apylinkes, tačiau pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti.

Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Raseiniuose prie Žemaičio paminklo, vėliau užkasti „Cibinkalnyje“. Po savaitės į užkasimo vietą buvo atvaryti Raseinių kalėjimo kaliniai, kurie atkasė žuvusiųjų palaikus atpažinimui ir nufotografavimui. Vėliau palaikus užkasė netoli Raseinių miesto Dumšiškės k. apylinkėse esančiame Vedecko ąžuolyne (1945 m. Vedecko sodyboje buvo įsikūręs NKVD poskyris). Kažkieno rūpestinga ranka ant ąžuolų kamienų, po kuriais buvo užkasti žuvusieji, išpjaustydavo kryžių ar kitą kokį ženklą. Sovietmečiu ąžuolyne dažnai degdavo žvakutės, žuvusių artimieji vis pasodindavo gėlių.

Virtukų kautynes galima laikyti riba, po kurios buvo keičiama kovos taktika, kuriamos naujos struktūros. Po kautynių, pasiskirstę smulkesnėmis grupėmis, partizanai pakeitė savo dislokacijos vietas, pasitraukė nuo Dubysos į miškus, esančius arčiau Šiaulių.

 

Parengė Rūta Trimonienė