Jonas Petras Aleščikas-Gediminas, Gintautas, Margis, Rymantas (1916 06 04–1948 08 10)
Jono Petro Aleščiko tėveliai Ona ir Motiejus Aleščikai. 1942 m. balandžio 11 d. Iš Rimanto Jono Aleščiko asmeninio archyvo |
Jono Petro Aleščiko žmona Stasė (Stanislava) Mačėnaitė. Vilnius, 1942 m. vasario 25 d. Iš Rimanto Jono Aleščiko asmeninio archyvo |
Jono Petro Aleščiko vaikai: dukra Laima ir sūnus Rimantas Jonas, Švenčionių aps. Mielagėnų vls. Juodgalvių k. 1948 m. birželio mėn. Iš Rimanto Jono Aleščiko asmeninio archyvo |
Tauro apygardos štabo specialusis pareigūnas Vitalius Gavėnas-Vampyras (kairėje) ir apygardos vadas Jonas Petras Aleščikas-Rymantas (dešinėje). 1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių |
J. P. Aleščikas tarnavo LSD 9-ajame batalione. 1943 m. sausio 1 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. 1943 m. pavasarį batalionas, su juo ir J. P. Aleščikas, buvo išsiųstas į vokiečių Volchovo frontą prie Ilmenio ežero. Lapkričio mėnesį jis buvo sužeistas.
Gavęs atostogų gydytis, nuvyko pas žmoną į Švenčionių aps. Mielagėnų vls. Juodagalvių kaimą. Ten pamatė jau be tėvo 1943 m. gegužės 7 d. gimusį sūnų Rimantą.
Baigiantis atostogoms, teko operuoti apendicitą ir prasitęsti atostogas iki 1944 m. žiemos pabaigos. Po atostogų į frontą negrįžo ir pradėjo slapstytis. Artėjant frontui 1944 m. liepos 1 d. kartu su šeima skubiai pasitraukė į savo tėviškę, Miškinių k. Toliau pasitraukti nespėjo, nes susirgo sūnus.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. liepos mėn. nelegaliai gyveno su šeima savo brolio Antano namuose Miškinių k. ir slapstėsi sode įrengtame bunkeryje. Nuo 1944 m. rudens kartu su Stasiu Mirijausku-Balandžiu ir ltn. Vytautu Gončiu-Alseika telkė partizanus į kovą Lazdijų aps. Rudaminos, Šventežerio, Šeštokų apylinkėse. Pats į aktyvią partizaninę kovą įsitraukti negalėjo dėl šalia esančios šeimos: savaitę pasitraukęs į partizanų veiklos rajonus, kitą grįždavo į savo bunkerį Miškinių k.
1945 m. birželio mėn. netikėtai rusų kareiviams apsupus brolio Antano namus, pasislėpti bunkeryje nesuspėjo ir buvo sučiuptas. Pasinaudojęs saugojusių stribų aplaidumu, pabėgo. Buvo apšaudomas ir sužeistas į koją, bet nuo persekiotojų pavyko pasislėpti kaimyniniame vienkiemyje. Po šio įvykio galiausiai apsisprendė: besilaukiančią antro vaikelio žmoną ir sūnų išsiuntė į žmonos tėviškę, kur 1946 m. vasario 26 d. gimė dukra Laima, o pats įsitraukė į aktyvią partizaninę kovą.
J. P. Aleščikas buvo tamsiaplaukis, mėlynakis, vidutinio ūgio, kresnas, sportiškas, rimtas, tikintis katalikas, blaivininkas, turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti. Pats buvo tvarkos ir drausmės šalininkas, gana atsargus ir to mokė partizanus bei rėmėjus.
J. P. Aleščiko pradinį partizanavimo laikotarpį chronologiškai tiksliai nusakyti nepakanka rašytinės informacijos. 1945 m. birželio 6 d. Dzūkų grupės vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio įsakymu Nr. 4 jis buvo paskirtas Seinų rinktinės vadu (slapyvardis Gediminas), o nuo 1945 m. gruodžio 30 d. iki 1946 m. vasario mėn. ėjo Šarūno rinktinės vado pareigas (tada Seinų ir Šarūno rinktinės buvo sujungtos). Nuo 1946 m. kovo iki spalio mėn. jokių pareigų neturėjo. Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje prisimena tuometinį lankymąsi pas J. P. Aleščiką: „Pas šiuos vyrus išbūnu apie dvi savaites laiko. Per šį laiką ponui Gediminui kyla mintis aplankyti mūsų Apygardos vadą ir prašyti kokios nors vietos, nes dabar, būdamas be jokių pareigų, savęs nepateisina, juo labiau kaip karininkas“.
Nuo 1946 m. spalio mėn. iki gruodžio 26 d. ėjo Tauro apygardos vado adjutanto pareigas, be to, lapkričio 22 d. dar buvo paskirtas ir Tauro apygardos karo lauko teismo prokuroru. 1946 m. gruodžio 2 d. Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 36 J. P. Aleščiko prašymu Gintauto slapyvardis pakeistas į Margio.
Tų pačių metų gruodžio 26 d. apygardos vado įsakymu Nr. 39 jis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininku, Margio slapyvardis buvo pakeistas į Rymanto.
J. P. Aleščikas sudarė karinių mokymų, kurie vyko Kazlų Rūdos miškuose 1947 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn., programą ir jiems vadovavo. Antrųjų karinių mokymų metu, 1947 m. rugsėjo 12 d., stovyklą užpuolus enkavėdistams buvo sunkiai sužeistas.
Gydėsi, tačiau ginklą galėjo valdyti tik kairiąja ranka. 1947 m. spalio 10 d. jis buvo paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu. 1948 m. vasario 1 d. žuvus Tauro apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvejui, nuo 1948 m. balandžio 4 d. perėmė ir Tauro apygardos vado pareigas.
1999 m. gegužės 12 d. J. P. Aleščikui pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. spalio 26 d. dekretu patvirtintas dimisijos kario – pulkininko – laipsnis (po mirties).
Parengė sūnus Rimantas Jonas Aleščikas