Partizanai: Istorija ir dabartis

Rūta Trimonienė

Rūta Trimonienė gimė 1959 m. liepos 19 d. Vilniuje geologo Vytauto Kazio Vasiliausko ir geografės Marijos Šalkutės-Vasiliauskienės šeimoje. 1966 m. pradėjo mokytis Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokyklose, kurią baigė 1977 m.

1977–1978 m. dirbo auklėtoja Vilniaus vaikų darželyje Karoliniškėse. 1978 m. įstojo į Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto Istorijos fakultetą, kurį baigė 1984 m. ir buvo paskirta dirbti į Vilniaus Santariškių ligoninės Kardiochirurginės klinikos Įgimtų širdies ydų skyrių pedagoge-psichologe. Su vaikais, turinčiais įgimtą širdies ydą, ir jų mamomis  dirbo 10 metų. Rūpinosi, kad skyriuje būtų mokyklinių vadovėlių biblioteka, vaikai tęstų mokslus ir ligoninėje. Daug dėmesio skyrė vaikų užimtumui, kad jie kuo mažiau galvotų apie savo negalią. Ypatingą dėmesį skirdavo Naujų metų pasiruošimo šventei, kurios laukdavo visi: ir gydytojai, ir mažieji ligoniukai su mamomis.

1994 m. R. M. Trimonienė pradėjo dirbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Centras) Lietuvos gyventojų aukų atminimo institute Paminklinių objektų biuro vedėja, vėliau,  reorganizavus Centrą, – Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausiąją istorike. Parengė „Memorialinių vietovių ir statinių, susijusių su sovietų genocidu ir rezistenciniu judėjimu, inventorizacijos bei sąvado sudarymo“ programą. Parengė šių memorialinių vietovių ir statinių skirstymą, programos vykdymo darbo metodiką. Vykdydama programą daug važinėjo po Lietuvą, bendravo su buvusiais partizanais, politiniais kaliniais ir tremtiniais, pokario metų liudininkais.

Ji atlieka minėtų objektų istorinius archyvinius tyrimus, kurių pagrindu dalis vietovių ir statinių įrašomi į Kultūros vertybių registrą, jiems suteikiant valstybinę apsaugą.

Nuo 2010 m. buvo Centro darbo grupės „Dėl kasmetinių Atmintinų datų, susijusių su Lietuvos gyventojų genocidu ir rezistenciniu bei disidentiniu judėjimu sąrašo“ narė, atsakinga už medžiagos apie 1941 m. Lietuvoje ir Baltarusijoje vykusių žudynių ir partizanų žuvimo vietų aprašų bei partizanų biografijų parengimą. 2018 m. buvo paskirta  šios darbo grupės pirmininke. Tad prie jau vykdomų darbų prisidėjo ir darbo grupės organizaciniai darbai.

2005 m. baigė Vilniaus universiteto universitetinių specialiųjų profesinių studijų istorijos studijų krypties paveldosaugos programą, o 2006 m. – šio universiteto paveldosaugos programą. Jai suteiktas istorijos magistro kvalifikacinis laipsnis bei paveldosaugininko profesinė kvalifikacija.

Apie Lietuvoje inventorizuotas ir saugomas Memorialines vietas bei statinius skaitė pranešimus ne tik konferencijose Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose renginiuose: Sankt Peterburgo mokslinių tyrimų ir informacijos centro „Memorial“ bei Sankt Peterburgo Europos universiteto seminare „Gulago nekropolis“ (2006), „Kijevo Mogiliovo akademijos“ apskritojo stalo diskusijoje „Lietuvos Respublikos patirtis įveikiant totalitarinio režimo pasekmes“ (2011), tarptautinėje konferencijoje „Antrojo pasaulinio karo belaisviai nacių ir sovietų lageriuose 1939–1948 m. Šilutės apylinkėse“ (2015) ir kt.

 2001 m. parengė straipsnį leidyklos „Versmė“ leidžiamai valsčių serijai „Raguva“. Šio leidyklos prašymu parengė straipsnius apie Giedraičių, Kelmės, Taujėnų ir Veprių valsčiaus žuvusius partizanus, kurie vis dar laukia savo eilės.

Yra viena iš knygos Didžiosios Kovos apygardos partizanai (S. Abromavičius, K. Kasparas, 2007), tęstinio Centro leidinio  Rezistencijos Atlasas  (E. Jankauskienė, D. Žygelis (Pietų Lietuvos partizanų sritis, 2008), (Vakarų Lietuvos partizanų sritis, 2010) ir (Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. 1 dalis, 2014) sudarytojų  ir paskutinės leidinio dalies (Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. 2 dalis, 2022) atsakingoji redaktorė.

Centro leidžiamam žurnalui rengdavo trumpą informaciją apie pastatytus paminklus laisvės kovotojams, paskelbė straipsnį „Paminklai sovietinio genocido aukoms ir rezistencijos dalyviams atminti Lietuvoje (1941–1953, 1988–2009 m.)“ (2008), „Apskritojo stalo diskusija Kijeve“ ir „Nacionalinis muziejus „Ukrainos holodomorų aukų atminimo memorialas“ (2012).

Paskutinis straipsnis „Panevėžio miesto ir rajono sovietų represinių struktūrų pastatai“, 2022 m. išspausdintas laikraštyje „Panevėžio balsas“.

Šiais metais išleido leidinį XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos laisvės kovas menančios vietos ir statiniai.

Išaugino du sūnus Dominyką ir Luką, džiaugiasi penkiais anūkais Elze, Morta Anele, Jokūbu Vytautu, Terese ir Pijumi Mykolu.

2023 m. gruodžio 13 d. LR Seimo valdybos sprendimu Už partizaninio pasipriešinimo ir istorinės atminties įamžinimo veiklos tyrimus gavo LR Seimo apdovanojimą „Už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Lietuvos valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei“.

Kartu su skulptoriumi Jonu Jagėla pragyveno 24 metus. Abu kartu dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Po skulptoriaus mirties sutvarkė ir į Lietuvos valstybės naująjį archyvą atidavė jo kūrybos, darbo ir šeimos dokumentus bei nuotraukas, kur suformuotas skulptoriaus J. Jagėlos fondas. Kartu su jo anūke Milda Liutkevičiene rūpinasi visu jo kultūriniu palikimu.