NAUJAS KATALIKŲ BAŽNYČIOS VADOVAS
VEIDAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius]
1978 m. spalio 16 d. visų pasaulio šalių kardinolai pagal nustatytą tvarką išrinko dabartinį popiežių, kilusį iš Rytų Europos, komunistų valdomos šalies, Krokuvos kardinolą Karolį Vojtylą.
Jis gimė 1920 05 05 darbininkų šeimoje, Vadovicų miestelyje, 40 km nuo Krokuvos, 30 km nuo Čekoslovakijos sienos ir 30 km nuo Osvencimo, kur hitlerininkai karo metais buvo įrengę koncentracijos stovyklą. Karolio motina mirė dar jam tebesant kūdikiu. Tėvas vedė antrą kartą, susilaukė dviejų vaikučių, bet jie mirė jauni; mirė ir jų motina. Tėvas žuvo Antrajame pasauliniame kare.
Gimnaziją Karolis baigė gimtajame Vadovicų miestelyje. Pradėjo studijas Krokuvos Jogailos universitete; studijavo literatūrą, bandė reikštis poezijoje. Dėl prasidėjusio karo studijas teko nutraukti. Porą metų dirbo šachtoje ir chemijos fabrike darbininku. Giliai sukrėstas hitlerininkų vykdomų žiaurumų Osvencime Karolis suprato, ką reiškia žmogui būti be Dievo. Jis ryžosi tapti kunigu, kad geriau galėtų padėti žmonėms eiti prie Dievo.
1942 m. Karolis Vojtyla įstojo į slaptą Krokuvos kunigų seminariją.
1946 m. įšventintas kunigu, toliau studijuoja teologiją ir filosofiją. Bendrauja su studentais, atostogų metu darbuojasi tarp darbininkų Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Kurį laiką buvo vikaru Negovicų bažnytkaimyje ir pačioje Krokuvoje. Vikaraudamas tebetęsė studijas, įgijo teologijos ir filosofijos mokslo doktoratus. Dėstė moralinę teologiją Krokuvos ir Liublino universitetuose. Rašė mokslinius straipsnius į Prancūzijos ir kitus žurnalus (tai darė ir būdamas Krokuvos arkivyskupu).
1958 m. gavo vyskupo sakrą ir paskirtas Krokuvos arkivyskupo padėjėju. 1963 m. popiežius Paulius VI paskyrė jį Krokuvos arkivyskupu metropolitu, o 1967 m. - Krokuvos kardinolu. Būdamas Krokuvos arkivyskupu, jis kėlė balsą: reikalavo iš komunistinės Lenkijos valdžios duoti laisvę katalikiškai spaudai ir religiniam judėjimui. Aktyviai dalyvavo Vatikano II Susirinkime, dirbo Vatikano Kurijoje.
Taigi dabartiniam popiežiui teko dalia - gimti darbininko šeimoje, likti našlaičiu, dirbti eiliniu darbininku, gerai pažinti darbininkų psichologiją ir buitį, tapti kunigu, vyskupu, kardinolu... Jonas Paulius II yra švelnus, ramaus būdo. Principų - tikėjimo, dorovės, teisingumo - laikosi griežtai, bet juos vykdo nuosaikiai. Geros sveikatos, sportininkas - alpinistas. Artimųjų teigimu, jis gali dirbti ir melstis 20 val. per parą.
Popiežiaus Jono Pauliaus II inauguracija (1978 10 22) buvo viso pasaulio dėmesio centre. Į iškilmes atvyko 125 kardinolai, 100 valstybių vadovų -karaliai, prezidentai, ministrai, Konstantinopolio ir Maskvos ortodoksų Bažnyčios vadovai, anglikonų Bažnyčios vadovas, organizacijų ir grupuočių delegatai, 25 asmenų užsienio lietuvių delegacija, iš Lenkijos su specialiais lėktuvais atvyko 5000 žmonių. Iš Lietuvos - vyskupai Liudvikas Povilonis ir Romualdas Krikščiūnas.
Per pasaulio televizijos stotis iškilmes galėjo stebėti milijonai žmonių. Popiežiaus inauguracinė kalba graži, šilta. Tarp sveikinimų kitomis kalbomis popiežius pasveikino ir lietuvių kalba: nuoširdus pasveikinimas broliams LIETUVIAMS! BŪKITE laimingi IR ištikimi KRISTUI. Popiežių pasveikinti ir jam kaip Kristaus Vietininkui nusilenkti ėjo delegacijos, tarp jų ir lietuvių delegacija, kurią popiežius nuoširdžiai sutiko tokiais žodžiais: pusė mano širdies Lietuvoje. Audiencijoje vysk. L. Poviloniui ir vysk. R. Krikščiūnui popiežius pareiškė, kad Lietuvos katalikų padėtis jam gerai žinoma. Padovanojo po kieliką kaip vienybės ženklą maldoje.
Popiežius yra lankęsis Seinuose. Čia dvi lietuvaitės, apsirengusios taukiais drabužiais, įteikė jam dovaną - gražiai papuoštą Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą su atitinkama invokacija. Su šiomis lietuvaitėmis jis ir nusifotografavo.
Inauguracijos išvakarėse popiežius išreiškė savo Credo. Prašė visų institucijų ir visų atidaryti duris Kristui, kad Kristus atneštų meilę, broliškumą, teisingumą.
Katalikai, - kalbėjo popiežius, -yra lygūs piliečiai su kitais. Dėl to ir katalikai turi teisę naudotis tomis pačiomis laisvėmis kaip kiti piliečiai: religijos, spaudos, radijo, televizijos...
Apgailestavo, kad šiandien - XX amžiuje - dar yra šalių, kur už Kristų žmonės kankinami kalėjimuose ir kenčia įvairias diskriminacijas. Popiežius pareiškė, kad yra ne tik teisė, bet ir pareiga reaguoti į melagingas informacijas.
Keliais atvejais popiežius pareiškė, kad jis sieks Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo, ypač nutarimų dėl Bažnyčios religinės praktikos, kad neleis kraštutiniškai reikštis nei novatoriams - reformistams, nei konservatoriams. Popiežius pasiryžęs išplėsti vyskupų teises ganytojavimo srityje, toliau plėsti ekumenizmą, tęsti dialogą su geros valios žmonėmis. O su blogos valios žmonėmis vesti dialogą nėra prasmės.
Inauguracijos išvakarėse popiežius paskelbė, kad rytojaus dieną dalyvaus spaudos konferencijoje. Tokio dalyko popiežių istorijoje niekada nėra buvę. Susirinko apie 2000 žurnalistų, reporterių. Susirinkusieji manė, jog popiežius kalbės iš balkono. O jis - visų nuostabai - nusileido žemyn tarp žurnalistų. Kadangi popiežius moka pagrindines pasaulio kalbas, tai su daugeliu žurnalistų kalbėjosi be vertėjo.
Tą pačią dieną popiežius aplankė savo pirmtakų - Jono XXIII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus I kapus. Aplankė ir lietuvių Kankinių koplyčią. Atidžiai apžiūrėjo jos altorių ir sienas.
Krokuvos arkivyskupo kard. Karolio Vojtylos išrinkimas popiežiumi sukėlė tikrą sensaciją. Tačiau Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, universali. Ji apima visas žemės tautas, ir Kristaus Vietininkas Bažnyčioje gali būti kilęs iš bet kurios tautos. Pirmasis Kristaus Vietininkas šv. apaštalas Petras buvo galilėjietis, antrasis popiežius - šv. Linas (67-76) - romietis, šv. Anakletas (76-88) - graikas iš Atėnų, šv. Evaristas (97-105) - iš Sirijos, šv. Viktoras (189-199) - iš Afrikos, šv. Kalikstas, buvęs Kampoforo vergas (217-222) - romietis, Šv. Melkiadas (311—314) - iš Afrikos (prie jo 313 m. išleistas garsusis Milano ediktas - tikėjimo laisvės ediktas), šv. Damazas (366-384) - ispanas, šv. Teodoras (642-649) - iš Jeruzalės.
Vėliau iš įvairių karalių fundacijų susidarė bažnytinė valstybė, susidedanti iš įvairių tautų. Iš jų ir buvo renkami popiežiai. Kadangi didelės valstybės vadovas ir Bažnyčios galva buvo viename asmenyje, pradėta dėl popiežiaus sosto varžytis ir kelti kovas. Karaliai įgijo tam tikrą poveikį popiežiui. 1309 m. popiežius Klemensas V, Prancūzijos karaliaus Pilypo spaudžiamas, neva dėl Romoje vykstančių neramumų persikėlė į Avinjoną Prancūzijoje. Čia popiežius pateko dar didesnėn karaliaus įtakon. Bažnyčiai tai buvo žalinga. Popiežiai suprato blogą Bažnyčios padėtį Avinjone ir tą laikotarpį (1309-1417) pavadino biblinių vardu - Babilono vergija. Popiežių grįžimui į Romą lemiamą poveikį padarė Vokietijos imperatorius Karolis IV ir stigmatizuotoji šv. Kotryna Sienietė. Tačiau dar ilgai po to renkant popiežių vykdavo ginčai ir intrigos: bijota rinkti prancūzą, kad nedominuotų nacionalinis prancūzų elementas. Nuo XVI a. iki šių laikų popiežiumi būdavo renkami tik italai. Dabar - lenkas.
1929 m. sudaryta popiežiaus valstybė - Vatikanas, viena iš mažiausių pasaulio valstybių. Jos plotas 41 ha. Tą plotą užima Šv. Petro Bazilika, popiežiaus rezidencija ir bažnytinės institucijos. Taigi dabartinis popiežius nėra nei Lenkijos, nei Italijos, o Vatikano pilietis. Vatikano valdovo - popiežiaus autoritetas turi įtakos visam pasauliui. Jo jėga, jo poveikis - moralinis.
Popiežius kilęs iš tautos, kur krikščionybė įvesta daugiau nei prieš 1000 metų ir yra giliai įsišaknijusi, pastaruoju metu stipriai atgijusi, praturtinusi Bažnyčią nauju šiuolaikiniu šventuoju - Osvencimo kankiniu, palaimintuoju Maksimilijonu Kolbe.
Išsimokslinęs, protingas, taktiškas, labai humaniškas, karo metu išgelbėjęs daug žydų, didelio pastoracinio patyrimo ir tokio pat uolumo, gerai pažįstantis marksizmą ir teoriškai bei praktiškai - komunizmą, Popiežius teikia daug vilčių Bažnyčiai šiuolaikiniame pasaulyje. Katalikų pareiga melsti Dievą savo Vyriausiajam Ganytojui globos ir pagalbos.
Dar būdamas Krokuvos arkivyskupu, Popiežius rūpinosi arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos procesu. Tai mums duoda vilties, kad jo pontifikato metu Garbingajam Dievo Tarnui Jurgiui bus suteikta altorių garbė.
M. P.[kun. Marijonas Petkevičius MIC]
