IŠMINČIŲ ŽVAIGŽDĖ
Gerardas Krolis
Istoriniai Luko minimo surašymo tyrinėjimai atveda mus į 7 m. pr. Kr., kaip į galimus Kristaus gimimo metus. Nuostabu, kad šie metai patvirtinami ir kitais būdais.
Evangelistas Matas 2 skyriuje rašo:
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2,1-2).
Erodui ištarti žodžiai nebuvo jų fantazijos vaisius. Įžymusis astronomas Jonas Kepleris, 1603 m. Prahoje pastebėjęs žvaigždyne nepaprastą gamtos reiškinį, apskaičiavo tos žvaigždės pasirodymo laiką.
Čia kalbama apie Jupiterio ir Saturno planetų susitikimą grynai astronomiškai - apie planetų konjunkciją. Jupiteris ir Saturnas susitinka apytikriai kas 20 metų. Tačiau tai tik vienkartinis susitikimas. Dauguma tų konjunkcijų nelabai ryškios, dažniausiai mums nematomos, o kartais, sukaupus dėmesį, prieš saulėtekį arba po saulėlydžio matomos trumpą laiką. Kas 258 m. jos susitinka 3 kartus, tik vis kitame Zodiako ženkle. Triguba konjunkcija tame pačiame Zodiako ženkle įvyksta tik kas 794 metai. Ir mūsų karta 1940-1941 m. naktimis ištisus mėnesius žavėjosi puikiu greta skriejančių planetų reginiu. Tris kartus šis reginys buvo pasiekęs kulminaciją, kai tiesioginėje konjunkcijoje ties Avino žvaigždynu susitiko Jupiteris ir Saturnas, būtent 1940 m. rugpjūčio 15 d., spalio 11 d. ir 1941 m. vasario 20 d.
Šis nepaprastai retas dangaus reiškinys turėjo dar labiau kristi akysna puošniame Rytų danguje. Nuo Keplerio laikų keliamas klausimas, ar tik tokia triguba Jupiterio ir Saturno konjunkcija, vykusi Žuvų žvaigždyne 7 m. pr. Kr., aniems Rytų išminčiams negalėjo reikšti didžio Palestinos karaliaus gimimo? Ir dar - ar ji negalėjo būti jų kelionės į Jeruzalę priežastis? Šią prielaidą parėmė kruopštūs išlikusių Babilonijos skaičiavimo lentelių ir kalendoriaus fragmentų tyrinėjimai.
1925 m. orientalistui Pauliui Šnabeliui pavyko iššifruoti beveik 2000 m. senumo Babilonijos dantiraštį. Molio plokštė padaryta Siparo observatorijoje prie Eufrato. Joje sužymėti visi svarbūs astronominiai 7 m. pr. Kr. reiškiniai. Pagrindinė žvaigždžių kalendoriaus tema - tų laikų mokslinė sensacija - didžioji Jupiterio ir Saturno konjunkcija Žuvų žvaigždyne. Keletą mėnesių abi planetos įspūdingai skriejo dangumi, ir 3 kartus greitesnis Jupiteris pralėkė pro pat Saturną.
Astronominiais skaičiavimais ir lyginant su Sipare rastomis Babilonijos efemeridėmis, kuriose pažymimi 11-10 metai pr. Kr. bei 8-9 metai po Kr., galima smulkiai aprašyti šiuos dangaus reiškinius. Jau 8 m. pr. Kr. nusileidus saulei vakarų danguje buvo matomi Jupiteris ir Saturnas, nutolę vienas nuo kito 16°. Jupiteris dar Vandenio, o Saturnas - jau Žuvų žvaigždyne.
7 m. pr. Kr. abi planetos daugeliui savaičių dingsta Saulės spinduliuose. Pirmasis Jupiterio pasirodymas, išminčių laukiamas reikšmingas įvykis, Seleukidų eros 304 m. adaro mėn. 13 d. (7 m. pr. Kr. kovo 16 d.). Nisano - pirmojo naujųjų 305 m. mėnesio 3 d. (7 m. pr. Kr. balandžio 4 d.) numatomas Saturno pasirodymas. Jupiteris tuomet buvo 8° į vakarus nuo Saturno. Keletą ateinančių savaičių astronomai kėlėsi prieš saulės tekėjimą ir stebėdavo, kaip Jupiteris vis labiau artėja prie Saturno, kol pagaliau pasiekė jį yjaro mėn. pabaigoje (7 m. pr. Kr. gegužės 29 d.). Tai buvo pirmoji Saturno ir Jupiterio konjunkcija Žuvų žvaigždyne tik su vieno laipsnio skirtumu. Birželio pradžioje abi planetos šiek tiek nutolo viena nuo kitos, nes greitesnis Jupiteris aplenkė Saturną. Antroje liepos pusėje abi planetos pirmą kartą sustojo ir nuo tada pasuko atgal taip, kaip rodo tikslios dantiraščio datos. Jupiteris ėmė tolti rugsėjo 15 d. ir kitą dieną jis sudarė opoziciją Saulei. Spalio 3 d. jie susitiko antrą kartą. Vidurnaktį abu dar spindėjo meridiane. Kitas dvi naktis marčesvano mėn. 20 ir 21 d. (7 m. pr. Kr. lapkričio 12/13 ir 13/14 d.) abi planetos antrą kartą sustojo, vėl atsigręžusios gruodžio 5 d. jos susitiko trečią kartą ir galutinai išsiskyrė. Tokie astronominiai Saturno ir Jupiterio planetų konsteliacijos Žuvų žvaigždyne duomenys. Panašus reginys Žuvų žvaigždyne pasikartojo beveik po 8 šimtmečių.
Dabar patyrinėkime evangelisto Mato tekstą. Pasakojimas trijose vietose kalba graikiškais to meto astronominiais terminais apie žvaigždę, jos patekėjimą, pasirodymą ir sustojimą. Pirmiausia Matas tiksliai perteikia išminčių žodžius: Mes matėme užtekant jo žvaigždę (Mt 2, 2). Graikiškame tekste rašomas žodis anatole. Kalbininkai ištyrė, kad to žodžio vienaskaitos forma turi specialią astronominę prasmę: jis reiškia vadinamąjį heliakišką žvaigždės patekėjimą, t.y. žvaigždės pasirodymą priešaušriu, prieš pat saulės tekėjimą. Šio žodžio daugiskaita turi geografinę prasmę ir reiškia Rytų šalį (Anatolion - Rytai).
Minimoje Evangelijos vietoje šis žodis pavartotas vienaskaita. Todėl reiktų versti ne taip, kaip daugelį šimtmečių buvo daroma vokiečių vertimuose: Mes matėme jo žvaigždę rytuose, bet tiksliau: Mes matėme užtekant jo žvaigždę.
Žvelgdami į vėlyvosios Babilonijos efemerides, matome, kaip nuostabiai sutampa trumpa evangelisto pastaba su 7 m. pr. Kr. astronominiais faktais. Jose nurodomas Jupiterio patekėjimo laikas (7 m. pr. Kr. kovo 16 d).
Karaliaus Erodo klausime išminčiams evangelistas vartoja veiksmažodį, tuomet turėjusį specialią astronominę prasmę.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą (Mt 2, 7).
Čia vartojamas žodis pasirodymas tuometine astronomine terminija reiškė pirmąjį žvaigždės pasirodymą prieš saulėtekį. Kadangi ano meto supratimu žmogui gimus užteka ir jo žvaigždė, Erodas paklausė, kada ji užtekėjo, norėdamas nustatyti spėjamo sosto pretendento amžių. Ką išminčiai atsakė karaliui, evangelistas nutyli. Tačiau tai galima numanyti iš karaliaus elgesio.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir, pasiuntęs [kareivius], išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių (Mt 2,16).
Pagal Babilonijos kalendorių Jupiteris pasirodė dar Seleukidų eros 304 m. paskutinį mėnesį - adaro 13 d. (kovo 16 d.). Naujieji metai prasidėdavo pavasarį, nisano mėnesį, kuris atitiko ir žydų metų pradžią. Kai išminčiai atėjo į Jeruzalę, jau antri metai švietė Jupiteris, nes tuomet egzistavo paprotys tik prasidėjusius metus skaičiuoti kaip pilnus. Ir karaliui pakako to, ką išminčiai pasakė apie žvaigždės užtekėjimo metą, kad duotų įsakymą išžudyti berniukus tik iki dvejų metų amžiaus.
Kitas klausimas: kas paskatino šiuos vyrus iš Rytų (čia turi būti vartojama Rytai, nes graikiškas žodis anatole pavartotas daugiskaita) atvykti į Jeruzalę ir ten klausinėti apie gimusį Žydų karalių? Atsakymas tik vienas: tai buvo Dievo malonė, kuri susiejo tai su astronominiu įvykiu. Kad toks ryšys yra įmanomas, galima tvirtinti remiantis pakankamais antikiniais astronominės literatūros tyrinėjimais. Nuo to jokiu būdu nesumenkės Dievo malonės reikšmė.
Kraštas tarp Tigro ir Eufrato senovėje buvo tipiška žvaigždžių stebėjimo šalis. Terminu magoi (magai arba išminčiai), kuriuo graikiškajame Evangelijos tekste vadinami atėję išminčiai, buvo vadinami žvaigždžių stebėtojai. Jie tarnaudavo religijai ir valstybei. O ką antikinė astrologija sako apie Jupiterio ir Saturno susitikimą Žuvų žvaigždyne? Senovėje Jupiteris buvo laikomas pasaulio valdovo žvaigžde. Jupiteris - karaliaus žvaigždė. Tai patvirtina 7 m. pr. Kr. imperatoriaus Augusto garbei Nilo saloje Filėje pastatytas obeliskas, kuriame imperatorius, kaip pasaulio valdovas, vadinamas Jupiterio vardu.
Graikiškajame Mato evangelijos tekste kalbama apie žvaigždę apskritai, o senasis sirų vertimas leidžia manyti, kad šiuo vardu vadinama Jupiterio planeta. Senajame sirų variante vartojamas žodis kaukeba, atitinkantis babiloniškąjį (akadu) kakkabu. Vėlyvosios Babilonijos laikais šiuo vardu buvo vadinama žvaigždė, kuriai buvo paskirta amurru šalis, t. y. Sirija. Helenistinė astrologija Saturną vadina Žydų žvaigžde. Tokia samprata išreikšta ir vienoje Senojo Testamento vietoje. Pranašas Amosas smerkia pagoniškojo kulto įtaką izraelitų pamaldoms.
Neapkenčiu, bjauriuosi jūsų šventėmis, nerandu jokio malonumo jūsų iškilmėse. <...> Ar davėte man kruvinas aukas ir grūdų atnašas per anuos keturiasdešimt metų dykumoje, Izraelio namai? Išsinešite savo karalių Sakutą ir Keivaną, savo dievo žvaigždę -stabus, kuriuos sau pasidarėte (Am 5, 21. 26). [Keivan - babiloniškas Saturno pavadinimas.]
Dabar pabandykime kiekvieną reiškinį panagrinėti atskirai. Išminčiai, pastebėję reikšmingą Jupiterio patekėjimą prieš auštant ir išgyvenę nuostabų reginį, kai Žuvų žvaigždyne skaisčiai spindinti Karaliaus žvaigždė priartėjo prie Žydų žvaigždės, nustebo: Žydų šalyje gimsta didis karalius! O kai liepos pabaigoje abi planetos pirmą kartą sustojo ir po kelių savaičių tas reginys vėl pasikartojo, išminčiai ryžosi keliauti į amurru šalį. Kodėl? Žinoma, Dievo malonė pastūmėjo juos, tuos žynius ir mokslininkus senojo šventyklos miesto prie Eufrato. Tačiau galėtume pridėti dar vieną natūralią priežastį. Juo reikšmingesnės būdavo astrologinės išvados, išminčių daromos remiantis tam tikromis aplinkybėmis, juo kruopščiau jie ieškodavo atitinkamų palyginimų savo archyvuose ir skirdavo jiems daugiau dėmesio. Peržiūrėję senas skaičiavimo lenteles ir jose radę ilgo laikotarpio duomenis, jie, matyt, nustatė šio reiškinio vienkartiškuv mą: 7 m. pr. Kr. pažymėti ženklu, kurio nėra buvę datigelį šimtmečių.
Kelio ilgis į Jeruzalę per Palmyrą ir Damaską yra apytikriai 1200 km. Išminčiai jon galėjo atvykti lapkričio pradžioje. Ir tada Jeruzalėje jie paklausė: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atėjome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą - Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau" (Mt 2,2-8).
Išminčiai matė: čia juos vedė ne keista fantazija, jų samprotavimai kiekviename žingsnyje pasitvirtina. Įsitikinkime tuo ir mes. Vėl pažvelkime į graikiškąjį Evangelijos tekstą, kurį reikia labai tiksliai pažodžiui išversti. Matas rašo:
Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis (Mt 2, 9).
Planetų sustojimu tuometiniame pasaulyje, kaip ir šiandien astronomijoje, buvo vadinamas judančių planetų sustojimas kitų nejudančių žvaigždžių fone. Šis terminas buvo taikomas tam reginiui, nes dar nebuvo žinoma, jog tuo metu, kai atrodo, kad planetos stovi, jos ir Žemė artėja viena prie kitos arba tolsta.
Dar kartą peržiūrėkime 7 m. pr. Kr. astronominius reiškinius, pateiktus dantiraštyje (Britų muziejus - sp. n 142). Paskutinėje pirmosios pusės eilutėje skaitome, kad Jupiteris ir Saturnas kitas dvi naktis, marčesvano 20 ir 21 (lapkričio 12/13 ir 13/14 d.), nejudėjo. Abi planetos suartėjo taip, kad nuotolis tarp jų buvo mažesnis negu 1°, t. y. maždaug du mėnulio pilnaties skersmenys. Remiantis dabartiniais vietos sąlygų skaičiavimais, galima nustatyti šiuos smulkesnius faktus:
1) 7 m. pr. Kr. lapkričio 12 d. Jeruzalėje Saulė leidosi 17 val. 19 min.;
2) lapkričio 12 d. vakaro prieblandoje buvo matomas nepaprastai ryškus Jupiteris;
3) Saulei nusileidus, planetų pora stovėjo pietų-pietvakarių dangaus pusėje.
8 km kelias iš Jeruzalės į Betliejų eina beveik pietų kryptimi, vėliau šiek tiek pasuka į vakarus. Tai senasis karavanų kelias į Hebroną. Vadinasi, jei išminčiai iš Jeruzalės iškeliavo pavakare pro Jafos vartus, tuomet
Karaliaus žvaigždė Jupiteris su Saturnu kabojo pietinėje dangaus pusėje lyg šviečiantis žibintas, rodydamas kelią, tad jie keliavo link žvaigždės arba, kaip sako evangelistas, žvaigždė traukė pirm jų.
Toliau Matas pasakoja: Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi, t. y. jų spėjimas virto džiugiu įsitikinimu, kad vyksta teisinga kryptimi. Tas įsitikinimas vis stiprėjo. Netoli Betliejaus, prie Rachelės kapo, kelias pasuko į rytus ir keliaujantiems atrodė, jog planeta stovi dešinėje pusėje, - geografiškai tariant - virš kalvos, kur stovėjo senasis Betliejus. Matas rašo:
Žvaigždė traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.
Įspūdis dar labiau sustiprėjo, nes tuo metu Karaliaus žvaigždė priartėjo prie Žydų žvaigždės - taip nurodo dantiraštis apie 7 m. pr. Kr. lapkričio 12 d.
Belieka apmąstyti, ar galėjo Dievas savo pašaukimo malonę susieti su tokiu astronomijos reiškinio aiškinimu? Senieji Bažnyčios mokytojai dėl to nesipiktindavo, nors griežčiausiai kovodavo su astrologiniais prietarais. Ir šiandienis žmogus gali būti ramus: išminčių žvaigždė buvo danguje matoma realybė, negana to, - ji buvo ir Dievo Ženklas. Rytų išminčiai stebėjosi ne tik dangaus reginiu: jie ir suprato šį Dievo Ženklą. Jie puolė ant kelių ir pagarbino Žydų Karalių.
(Iš: Gerhard Kroli. Auf den Spurren Jesu. Leipzig. 1966 [parengė Eugenija Aladavičiūtė-Mažeikienė]).
