KALĖDŲ TIKROVĖ IR PASLAPTIS
K. Tylenis [kun. Lionginas Kunevičius]
Tikrovė ir paslaptis... Atrodo, jog tai dvi skirtingos, net viena kitą neigiančios sąvokos. Tačiau tai yra dvi labai glaudžiai, neatskiriamai tarpusavyje susijusios sąvokos, žyminčios būties, gyvenimo vienovę. Tikrovė -tai paslapties paviršius, lyg ledkalnio viršvandeninė dalis. Paslaptis -tikrovės gelmė, branduolys, pamatas. Be paslapties negali būti tikrovės, o paslaptis tegali pasireikšti tik akivaizdžiais, tikroviškais bruožais. Taigi mūsų tikrovė yra paslaptinga, paslaptys - tikroviškos, realios.
Religinės tiesos, iš prigimties būdamos giluminės, branduolinės, tikrovės atžvilgiu dažnai vadinamos tiesiog paslaptimis. Bet ir jos turi savo apčiuopiamą, akivaizdų, istorinį paviršių - tikrovę, kuri šaukia mąstantį žmogų pažinti ir pamilti Paslapčių Paslaptį - Dievą.
Kalėdų tikrovė... Pirmiausia - tai Kalėdų švenčių laukimas, pasirengimas joms. Paskui - Kalėdų eglutė, Kūčių paplotėlio laužymas, Kūčių vakarienė... kelionė į šv. Kalėdų pirmąsias - Piemenėlių - Mišias. Bažnyčioje dar geriau atsiveria mūsų protui ir širdžiai Kalėdų paslaptis, kai įsižiūrime į vargingą Betliejaus tvartelį, kai klausomės nekalto grožio ir džiaugsmo kupinų kalėdinių giesmių apie tyliąją naktį, Betliejaus žvaigždę, tvartelyje gimusį Kūdikėlį Jėzų, Jo gerąją nekaltąją Motiną Mariją, šv. Juozapą, piemenėlius ir gyvulėlius... Štai kunigo lūpomis prabyla amžinieji Šventojo Rašto žodžiai apie Išganytojo gimimą Betliejuje, atnešdami į mūsų dienas, tarsi sudabartindami, dviejų tūkstantmečių tikrovę - tokią nuostabią ir tikrą, gyvą ir jauną kaip ši diena, kupiną įsikūnijusio Dievo gerumo ir meilės varganam žmogui, kupiną didžio džiaugsmo, kad atkurta didžioji Dievo ir žmogaus sąjunga, kad pats Dievas ateina į žemę gelbėti žmogaus, apdovanoti jo dievišku malonės gyvenimu, mokyti, remti ir vadovauti jo kelionei į amžinąją laimę.
Šitą Kalėdų tikrovės išgyvenimą apvainikuoja Kristaus atėjimas į žmogaus širdį, kai jis atlieka išpažintį ir priima šv. Komuniją. Ši išganingoji Dievo ir žmogaus sąjunga, kuri dabar jau apima šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje (t. y. tuos, kurie pakrikštyti ir gyvena Dievo malonėje), tikrai nutvieskia žmogų Viešpaties šlovės šviesa (Uk 2, 9). Tikintieji grįžta iš bažnyčios nešdamiesi giedrą ramybę ir didį džiaugsmą, kuris apsigyvena jų sielose, spindi akyse, kurį išreiškia vieni kitiems savo šventiniais sveikinimais ir linkėjimais. Ramybė ir džiaugsmas skatina gyventi dorą ir šventą Dievo vaikų gyvenimą. Taigi nuo religinių tradicijų, nuo Kalėdų švenčių tikrovės paviršiaus - į Kalėdų paslapties gelmes!
Klysta, kas nevertina senųjų religinių tradicijų, papročių ir apeigų. Visa tai svarbu. Ypač mūsų laikais, kai ateistai stengiasi religines tradicijas pakeisti bedieviškomis - civilinėmis apeigomis. Kas nusigręžia nuo Kalėdų tikrovės, tam negali atsiskleisti ir Kalėdų paslaptis. Ir priešingai.
Štai atėjo moteris pas kunigą Kūčių paplotėlių. Kunigas pasiteiravo apie jos šeimą, vaikus, jų religinį gyvenimą. Pasirodo, ji augina penkis vaikus. Trims jau laikas eiti išpažinties ir Komunijos, bet tam dar neparengti... Bažnyčioje jie buvę tik porą kartų. Kalėdų metu - nė karto. Namuose nesimeldžia... Bet palaiko kai kurias religines tradicijas - rengia Kūčias. Dabar ji kunigui pažadėjo parengti vaikus Pirmajai išpažinčiai ir komunijai, o kunigas jai pažadėjo čia padėti. Atrodo, tas plonytis siūlelis, kuris jungė šeimą su Bažnyčia, neliks bereikšmis tos šeimos gyvenime -jis gali virsti tvirtu ryšiu su Dievu.
Šeimose reikia rūpestingai palaikyti gražius Kalėdų papročius ir tradicijas. Gražu, kai tėvai patvarko, kad eglutė būtų puošiama Kalėdų, o ne Naujųjų metų išvakarėse; kai rengia Kūčių vakarienę (be mėsiškų valgių, be svaigalų), laužo paplotėlį; kai Kalėdų proga apdovanoja vaikus kalėdaičiais, kai nusiveda į bažnyčią prie prakartėlės. Jei visa tai lydi gražūs tėvų paaiškinimai ir širdingas gerumas - Kalėdų šventės mielos, atmintinos, laukiamos. Mielas pats Betliejaus Kūdikis, ne taip sunku bus Jį aplankyti bažnyčioje, išmokti maldelę, melstis ir Jį mylėti.
Žinoma, neužtenka švęsti Kalėdų šventes paviršutiniškai. Ypač suaugusiems. Juo labiau gėda religines šventes paversti vien proga pasisvečiuoti arba net girtauti. Tai šventų dalykų profanacija, išniekinimas. Pro Kalėdų šventės paviršių reikia žvelgti į jos gilumą. Suprantama, čia reikia susitelkimo ir dvasinių pastangų. Atsiminkime Kristaus žodžius, kad tik ieškantis randa ir tik beldžiančiam atidaroma...
Mąstantis žmogus supras, kad Kalėdos - tai ne vien atminimas seniai praėjusios istorinės tikrovės. Kalėdose reikia įžvelgti ne tik nuostabią didžiosios reikšmės paslaptį - praeitį, bet ir amžinąją dabartį, kurioje ir mes kiekvienas aktyviai dalyvaujame. Kristaus gimimas, kaip ir visas Jo gyvenimas, yra ne tik istorinis, bet ir dvasinis amžinas vyksmas. Jis gimsta ir gyvena, miršta ir prisikelia milijonų milijonuose viso pasaulio visų kartų žmonių. Kaip Kristaus mirtį sudabartina šv. Mišių auka, taip Jo užgimimą, atėjimą pas žmogų - Krikšto sakramento ir Švenčiausiojo sakramento priėmimas. O ir Mišių aukoje Kristus ateina tarp mūsų, nužengdamas į duonos ir vyno pavidalus ant altoriaus. Ta prasme Kristui galima taikyti Rabindranato Tagorės žodžius:
Jisai ateina ir ateina, jis visada ateina.
Kiekvieną mirksnį ir kiekvieną šimtmetį,
kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį
jisai ateina ir ateina,
jis visada ateina (Lyrika. 1972, p. 66).
Istorijos eigoje keičiasi tik asmenys, vienaip ar kitaip bendraujantys su Kristumi. Taip ir Kristaus gimimo mistiniame vyksme pasikeičia tik asmenys - piemenėliai, išminčiai, erodai ir kiti, - o amžinosios Kalėdos tebevyksta.
Štai mūsų dienose, galima sakyti, Kristų gimdo Motina Bažnyčia, esanti ypatingoje Šventosios Dvasios ir Švč. Mergelės Marijos globoje. Šv. Juozapo misiją vykdo Šventasis Tėvas. Angelo žodžius:
Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą... -šiandien taria dvasininkų lūpos. Šių dienų piemenėliai - tie geros valios žmonės, kurie Kalėdų naktį ar rytmetį skuba į Piemenėlių Mišias, eina prie prakartėlės džiaugtis Kristumi ir Jį pagarbinti. Argi mes neturime savo aplinkoje tikro Išganytojo, Žodžio, tapusio Kūnu ir gyvenančio tarp mūsų altoriaus namelyje? Ar neužgimsta Jis ir mūsų širdyse? Ar negirdime ir mes angeliško grožio kalėdinių giesmių, lyg aido angelų giesmės: Garbė Dievui aukštybėse... Kuo šiandien dvelkia mūsų valdovų sostai ir rūmai? Argi ne Erodo rūmų šalčiu ir klasta? Argi neapimti jie baimės, kad Kristus, užgimęs žmonių širdyse, gali atimti iš jų pražūtingai žiaurią galybę, sugriauti jų sostus, pastatytus bedievybės ir neapykantos? Argi nesiunčia jie legionų savo karių - mokytojų, lektorių, rašytojų, poetų, aktorių ir kitų - nužudyti gimusio Kristaus mūsų ir mūsų vaikų širdyse? Argi negirdime nelaimingų motinų dejonių, argi nematote jų ašarų, kai jos apverkia savo vaikų širdyse nužudytą tikėjimą ir meilę Kristui, kai jos aprauda savo vaikus, tapusius bedvasiais pūvančiais doroviniais lavonais? Yra daugybė žmonių, kurie abejingi antgamtinei tikrovei.
Bet ir mūsų dienose yra išminčių, kurie, kad ir toli nuo Kristaus gyvendami, kelia savo žvilgsnį į dangų, tyrinėja nuostabiuosius ženklus, Šventąjį Raštą, ieško Kristaus ir Jį randa, atiduodami Jam savo kilnios sielos ir talentų dovanas. Štai kaip giliai persmelkia ir mūsų istorinį laikotarpį Kristaus paslaptis. Kartu ir kiekvienos šeimos, kiekvieno mūsų asmeninį gyvenimą.
O kad mes būtume atidūs ir atviri šiai paslapčiai! Kad vis giliau suvoktume Kalėdų tikrovę, kad Betliejaus tvartely užgimęs Kristus vis labiau praturtintų mūsų šaltą, tamsų ir skurdų dvasinį gyvenimą! Kad visada būtume savo meto piemenėliai ir išminčiai, kad, Dieve gink, niekada netaptume erodais ir jo klusniais kariais, žudančiais tai, kas nekalta ir šventa, - žudančiais Kristų savo ir kitų žmonių širdyse.
Eidami Kalėdų naktį į Viešpaties namus, suvokime šiame žygyje viso savo religinio gyvenimo esmę: Dievo neigimo naktį einame į Dievo garbinimo šviesą, iš nuodėmės tvartelio einame į dorybės dieviškus rūmus, iš žmogiškumo - į dieviškumą, iš neapykantos pragaro - į meilės dangų.
O nuėję į šventovę sakykime Vaikeliui:
Jie triukšmauja ir kovoja, jie abejoja ir nusivilia,
jų vaidams galo nesimato.
Tegu Tavo gyvenimas ateina tarp jų...
kaip liepsnojanti šviesa, nevirpanti ir tyra,
ir palenkia juos nutilti.
Jie žiaurūs iš godumo ir pavydo,
jų žodžiai - paslėpti peiliai, kraujo trokštantys.
Ateik ir atsistok tarp jų...
ir žvelk taikiom akim į juos
kaip vakaro atlaidi ramybė virš dienos kivirčų.
Tegu pamato Tavo Veidą...
Ir taip tepažįsta visų dalykų prasmę;
tegu pamilsta jie Tave
ir taip jie mylės vienas kitą.
(Rabindranatas Tagorė)
