ASMENYBĖS UGDYMO PROBLEMA
asmenybės ugdymas
K.[Felicija Kasputytė]
Asmenybės ugdymo problema yra pati svarbioji, nes asmenybė nulemia ne tik paskiro žmogaus gyvenimą, bet ir visos žmonijos kultūrinį bei dvasinį kilimą. Kai kurie sociologai bei psichologai teigia, kad žmonija stovi prie pražūties bedugnės ir, jeigu nori gelbėtis, privalo koncentruotis į kultūrines bei dvasines vertybes. Dvasinės galios, moralinis imperatyvas, vidinis tobulumas - tarsi kolonos, ant kurių remiasi visas asmenybės pastatas. Juk gerumas, meilė, drąsa, ištvermė, valingumas, pasiaukojimas - tai svarbiausi asmenybės bruožai. Todėl kuriant asmenybę, pirmiausia reikia sužadinti savyje dvasinius polėkius, kurie galbūt skaudins, gal kels nerimą, bet privers giliau pažvelgti į save, į savo vidaus pasaulį, jeigu norime dalyvauti žmonijos kultūros procese, privalome atgręžti į dvasios sritį.
Ko gi mums labiausiai trūksta? - Materialinių gėrybių tikrai netrūksta. Esame sotūs, apsirengę. O vis dėlto kažko trūksta. To kažko negali užpildyti puikūs kooperatiniai butai, kilimai, televizoriai, krištolas... Visa tai sukelia tik dar didesnį prabangos godulį, ir tai skurdina sielą.
Kokia yra opiausioji problema? - Į šį klausimą Vytautė Žilinskaitė viename interviu atsakė: Opiausioji problema - tai nužmogėjimas. Žmogus per dažnai bėga nuo savęs. Jis bėga į kiną, prie televizoriaus, į kavinę, į daržą, į lengvus pokalbius, į malonumus. Jis neturi laiko susimąstyti.
Pati didžioji bėda - tai didelių idealų stoka. Mes neturime tų didžiųjų idealų, dėl kurių galėtume aukotis ir mirti. Tuščiažodžiaujame kalbėdami, kad mūsų gyvenimas geras ir gražus, nors aiškiai matome, kad tas gyvenimas nėra nei geras, nei gražus, jeigu taip baisiai nualina žmogaus sielą.
Chaosas ir sankrėtis yra toks baisus, kokio dar niekada nebuvo. Senosios tradicijos sugriautos, praeitų amžių vertybės supainiotos. Visas progresas pajungtas griovimui ir veržiasi kuo greičiau priartinti pražūtį. Todėl asmenybės sukūrimas yra didelė ir šventa pareiga, kurią uždeda šis metas kiekvienam žmogui. Kiekvienas privalo atvirai ir tiesiai atsakyti į svarbiausiąjį gyvenimo klausimą, giliau apmąstyti didžiąsias asmenybės ugdymo problemas, nuoširdžiai pažvelgti į save, į savo praeitį ir dabartį.
Nelengva ugdyti asmenybę šiais laikais, kai niveliuojama žmogaus individualybė, niekinamos etinės vertybės, kai darbai ir siekiai dangstomi pasiskolintomis etinėmis ir estetinėmis kategorijomis. Nelengva prasibrauti pro kasdieniškumą, pro dekoratyvines laiko uždangas. Nelengva sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę, kai esi priverstas diena po dienos grumtis su buitiniais rūpesčiais, kovoti dėl kiekvienos dienos egzistencijos. Savo idealą mes dažnai nešame sukruvinta širdimi. Nelengva šiame šaltame ir susvetimėjusiame pasaulyje likti ištikimam savo idealui. Nelengva ugdyti kilnius žmoniškumo jausmus, krikščioniškos meilės principus. Kiek daug reikia stiprybės ir ryžto, kad galėtum išeiti opozicijon prieš šiuolaikines gyvenimo normas, kad rinktumeisi ne sotų savimi pasitenkinimą, ne malonumų vaikymąsi, kad visomis galiomis stengtumeisi išsivaduoti iš skurdaus egzistencinio būvio, kad savo veiklą pagrįstum širdimi bei humanistiniu turiniu ir visa savo esybe koncentruotumeisi į dvasinį gyvenimą, kad ištyrintum savo širdį.
Tie, kurie nori naudotis tik šia diena, asmenybės nesukurs. Galimas dalykas, jie sukaups daug daiktų, dažnai rengs pobūvius, dažnai dalyvaus pramogose, bet jų džiaugsmas bus paviršutiniškas, jausmai lėkšti. Sumaterialėjimas yra didžiausias asmenybės priešas. Kas nori sukurti asmenybę, tas veržiasi prie didesnio jautrumo, gilesnės minties, subtilesnio gyvenimo, prie dvasios laisvės, gilesnės vidinės vizijos. Toji gilesnė vidinė vizija, tariant mokslininko ir teologo Tejaro de Šardeno žodžiais, - tai gyvenimo vertybių matas. Ji - asmenybės sukūrimo pagrindas. Vidinė vizija padeda skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, nuoširdumą nuo veidmainystės. Išugdyti gilius jausmus, tyrą sielą, dorą sąžinę, galingą veržimąsi prie gėrio - tai žmogiškojo kilimo kelias. Tai asmenybės ugdymo kelias. Juo einama prie savo paties ir visos žmonijos laimės.
Labai svarbus savęs pažinimas. Pradedant asmenybės ugdymo kelią, pirmiausia reiktų pažvelgti į savo širdį, kitaip tariant, reikėtų pažintisave. Sokratas, tas žymiausias graikų išminčius, nuolat mokė savo klausytojus: Pažink save. Tai buvo tarsi kokia aksioma, tarsi visų apmąstymų motto. Antikos filosofai teigė, kad, jeigu pažinsi save, tada pažinsi pasaulį ir dievus. Tuo jie skelbė, kad žmogaus pilnatvė pagrįsta ne intelektiniu išprusimu, ne profesine patirtimi, bet savo esmės supratimu. Tą pačią mintį teigia ir Indijos jogai. Jie sako:
Kai žmogus pažįsta savo tikrąjį aš, tada jo širdyje suspindi tiesos ir džiaugsmo saulė.
Didieji krikščionybės mąstytojai sako, jog šviesą ir tiesą galima išvysti medituojant ir mąstant. Tos mintys yra susijusios su žmogaus siela.
Suteik, Viešpatie, kad pažinčiau Tave ir kad pažinčiau save, -meldė šv. Augustinas. Krikščionybė skelbia, jog reikia stengtis pažinti save, nes, pažinus save, galima pasverti savo galimybes ir taip artėti prie Dievo. Žvilgsnis į save Dievo šviesoje - giliausias žvilgsnis, regintis Dievo malones ir savo nevertumą.
Tik tas tikrai giliai pažins save, kas pažinimo kelią pradeda malda, -skelbia amžinoji Išmintis. Net trumpiausia gilios maldos valandėlė įsilieja į visus dienos išgyvenimus: į džiaugsmą ir skausmą, rūpestį ir pasitikėjimą, į meilę ir darbą. Ji tarsi ryto aušra išsklaido tamsius kontūrus, išryškina apgaulų spindesį, parodo tikrąją šviesą. Labiausiai praturtina save tas, kas giliai pažvelgia į savo sielą, įsiklauso į jos balsą ir paskęsta susimąstyme. Įsiklausius į vidaus pasaulį, galima atskirti savo blogąjį aš nuo gerojo. Tai pirmoji savęs pažinimo sąlyga. Tik tada, kai išmoksi skirti gera nuo blogo, tik tada gali būti savimi. O būti savimi - tai galvoti ir elgtis pagal geriausią savo būtybės dalį. Kai žmogus gerai pažįsta save, tada pažįsta ir tiesą.
Jeigu žmogus atkreiptų dėmesį į savo sielą, įsiviešpatautų ramybė ir gerovė. Pažinus save, galima teisingai vertinti savo elgesį, nuotaikas ir polinkius. Žmogus, kuris kasdien drąsiai ir savikritiškai žvelgia į save, darosi geresnis. Kertinis etikos bei moralės akmuo - tikras ir teisingas savęs pažinimas. Jeigu žvilgsnis praslysta pro klaidas ir ydas, nesusidarysi tikro savo atvaizdo. Rašytojas Polis Valeri sako, kad žvelgiantysis į veidrodį yra glaudžiai susijęs su savo atvaizdu, bet jis to savo atvaizdo nenori pripažinti.
Jis pažvelgė į save, - sakoma Šventraštyje apie sūnų palaidūną. Ir tada, kai jis pažvelgė į save, pradėjo grįžimo pas Tėvą kelią. Kas išdrįsta pasakyti sau: Buvau neteisingas, buvau nedėkingas, buvau piktas ir menkas; padariau daug blogio, pražudžiau dieną, - tas žengia tikruoju savęs pažinimo keliu.
Rašytojas Fransua Moriakas, tas gilusis psichologas, sako:
Norint gerai pažinti save, reikia nuolat žvelgti į Didįjį Mokytoją, einantį kryžiaus keliu.
