ATEISTŲ PAŽIŪRA Į SĄŽINĖS LAISVĘ
ATGARSIAI
D- Paviniškis
Leidinyje „Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais“ (1977) istorijos mokslų daktaras Jonas Aničas aiškina, kaip reikia teisingai suprasti sąžinės laisvę. Jis yra Respublikinės mokslinės-ateistinės propagandos koordinavimo tarybos pirmininkas, jo sąžinės laisvės aiškinimas yra ir Lietuvos ateistų pažiūrų tuo klausimu išdėstymas. Manome, jog „Rūpintojėlio“ skaitytojams bus pravartu su tuo požiūriu susipažinti, juo labiau kad jis labai skiriasi nuo įprastinio požiūrio tuo klausimu.
J. Aničas rašo, jog esąs dvejopas sąžinės laisvės supratimas: buržuazinis, kuris sąžinės laisvę traktuoja tik kaip laisvę išpažinti religiją, bet nepripažįsta teisės būti ateistu ir skleisti antireligines pažiūras (p. 5), ir proletarinis-marksistinis, kuris reikalauja sąžinės laisvės visiems piliečiams ir laiko neleistinu dalyku riboti piliečių teises priklausomai nuo jų pažiūrų (p. 6). Svarbiausi proletarinio-marksistinio sąžinės laisvės supratimo principai esą šie: 1) kiekvieno piliečio teisė išpažinti bet kurią religiją; 2) teisė atlikti kulto apeigas; 3) teisė pakeisti tikėjimą; 4) teisė neišpažinti jokio tikėjimo; 5) teisė skleisti ateistinę mintį; 6) piliečių lygiateisiškumas, nepaisant jų religinio priklausomumo. Religija - privatus piliečių reikalas ir teisiškai nevaržomi nei religiniai, nei ateistiniai įsitikinimai (p. 7).
Ką gi? Nedaug ką beprikiši šiems ateistinės sąžinės laisvės principams. Nebent, kad teisė skleisti ateistinę mintį juose pažymėta, o apie teisę skleisti religinę mintį nutylėta. Bet kai paskaitai tolesnius J. Aničo išvedžiojimus, tai viskas virsta aukštyn kojom. Anot jo, buržuazinėje valstybėje sąžinės laisvės negalima įgyvendinti. Pirmą kartą sąžinės laisvė visiškai ir nuosekliai įgyvendinta Tarybų Sąjungoje (p. 8). Svarbi sąžinės laisvės garantija esanti Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės ir mokyklos, neleidimas mokyti tikybos visose bendrojo lavinimo mokyklose, bažnytinėms ir religinėms organizacijoms nuosavybės teisės atėmimas ir jų turto paskelbimas liaudies nuosavybe (p. 9).
Religija esanti privatus piliečių reikalas. Tarybiniai įstatymai leidžia religijos mokyti privačiai, bet, anot Aničo, nereikia painioti teisinių, administracinių ir ideologinių šio klausimo pusių (p. 10). Komunistų partija religijos nelaiko privačiu dalyku. Religinė pasaulėžiūra nesuderinama su moksline materialistine pasaulėžiūra. Pasaulėžiūros formavimosi negalima palikti savieigai (p. 12). Socialistinės visuomenės ir jos augančios kartos objektyvūs poreikiai reikalauja atmesti antimokslinį religinį auklėjimą, kuris, anot Aničo, sukuriąs iškreiptą, iliuzorinį pasaulio vaizdą. Vaikų ir paauglių auklėjimas religine dvasia esąs antihumaniškas reiškinys, prieštaraujantis sąžinės laisvei (p. 13).
Tarybiniai įstatymai numatė tėvų teisę mokyti vaikus religijos, bet, rašo Aničas, tie, kurie kalba apie tėvų teises, pamiršta vaikų teises, jų teisę pasirinkti materialistinę pasaulėžiūrą. Tėvai, mokydami savo vaikus religijos, piktnaudžiauja savo teise, darydami vaikams žalą (p. 13). Šiuo atveju, rašo Aničas, valstybės organai negali pasilikti abejingi. Lietuvos TSR Santuokos ir šeimos kodekse pasakyta, kad tėvystės teisės negali būti vykdomos priešingai vaikų interesams. Todėl, anot jo, įstatymai įpareigoja tėvus auklėjimą šeimoje organiškai derinti su auklėjimu mokykloje, ikimokyklinėse ir užmokyklinėse įstaigose, visuomeninėse organizacijose (p. 15).
Mokyklos ir kitos auklėjimo įstaigos jaunajai kartai turi įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą. Taigi tėvai, nors įstatymai jiems leidžia mokyti savo vaikus religijos, privalo juos auklėti ateistine dvasia, nes kitaip, už tariamą vaikų žalojimą gali būti patraukti atsakomybėn ir jiems gali būti pritaikytos Santuokos ir šeimos kodekse numatytos sankcijos.
Perskaitęs šiuos Aničo išvedžiojimus, nustembi jų nelogiškumu ir įrodinėjimo būdu. Iškyla klausimas, ar istorijos mokslų daktaras pats nesusigaudo dalykuose, apie kuriuos rašo, ar tyčiomis klaidina skaitytoją. Juk viskas tikrovėje yra priešingai. Pavyzdžiui, jis teigia, kad buržuazinėje valstybėje sąžinės laisvė neįmanoma. O ką rodo gyvenimo faktai? Prancūzija, Italija ir kitos Vakarų šalys, Aničo supratimu, yra buržuazinės valstybės, o jose kaip tik legaliai veikia ateistinę ideologiją propaguojanti komunistų partija ir kitos organizacijos. Jos leidžia nemažu tiražu savo laikraščius („Humanité“, „Tribūna“ ir kt.) ir knygas, skleisdamos savo pažiūras ir įsitikinimus.
Aničo tvirtinimas, jog sąžinės laisvė visiškai ir nuosekliai įgyvendinta Tarybų Sąjungoje, ne vienam sukelia nusistebėjimą. Juk milijonai manančių kitaip, negu nustatyta partijos linijos, yra suimta, ištremta, uždaryta koncentracijos stovyklose, sunaikinta. Uždraudimas spaudos ir organizacijų, nesilaikančių materialistinės ideologijos ir daugybė kitų su sąžinės laisve nesuderinamų veiksmų, kuriuos atskleidžia konspiracinė rusų spauda, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika" ir užsienio spauda, liudija visai ką kita.
Aničas rašo, jog tarybiniai įstatymai gina visų piliečių interesus - tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų. Geras tikinčiųjų interesų gynimas, jeigu tais pačiais įstatymais remdamiesi valdžios organai ateistams duoda visišką veikimo laisvę, leidžia jiems burtis į organizacijas, skleisti savo įsitikinimus, panaudojant spaudą, televiziją ir kitas informacines bei žiniasklaidos priemones, o tikintiesiems visa tai draudžia ir sudaro tokią atmosferą, jog tikintysis, bijodamas netekti darbo, nedrįsta viešai parodyti savo įsitikinimų ir vengia lankyti bažnyčią!
Aničas įrodinėja, jog auklėjimas religine dvasia yra antihumaniškas reiškinys, prieštaraujantis sąžinės laisvės esmei, nes tėvai, mokydami vaikus religijos, pažeidžia vaikų teisę laisvai pasirinkti materialistinę pasaulėžiūrą. - O valstybė, įvesdama mokyklose prievartinį ateistinį auklėjimą, ar nepažeidžia vaikų teisių pasirinkti religinę pasaulėžiūrą? Ar valstybė čia yra humaniška vaikų teisių atžvilgiu?
Savo išvedžiojimuose Aničas, kaip ir kiti ateistai, nuolat akcentuoja, kad materialistinė pasaulėžiūra esanti mokslinė, o religinė - antimokslinė, todėl atmestina. Tačiau jeigu religinė pasaulėžiūra būtų antimokslinė, tai jos nesilaikytų šimtai, tūkstančiai garsiųjų pasaulio mokslininkų ir rašytojų, tokių kaip Pasteras, Mendelis, Rentgenas, Plankas, Fokas, Šardenas, Dantė, Dostojevskis, Tolstojus ir kiti. Materialistinė pasaulėžiūra remiasi ne mokslu, o tik prielaida, jog Dievo nėra, ir viskas tėra tik materija.
Šios prielaidos teisingumas dar nėra įrodytas, todėl materialistinė pasaulėžiūra tėra tik žemesnė elementari pakopa. Yra protinė saviapgaulė laikyti šią pakopą laiptų viršūne. Ateistų nuolatinis linksniavimas, jog materialistinė pasaulėžiūra esanti mokslinė, o religinė - antimokslinė, tai tik proto, nepajėgiančio pakilti į aukštesnę pažinimo pakopą, apgaulė ir vaikiškas savęs puošimas povo plunksnomis. Materializmas nyksta didėjant filosofiniams reikalavimams, nors, žinoma, elementariems protams dogminė materializmo metafizika iki istorijos pabaigos visada liks labiausiai jų pažiūras atitinkančia filosofija (F. A. Lange. Istorija materializme).
Iš Aničo dėstymo apie sąžinės laisvę išplaukia tokios išvados: ten, kur tikintieji ir netikintieji laisvai gali išpažinti savo įsitikinimus ir skelbti skirtingas pažiūras (Prancūzija, Belgija, Ispanija), ten sąžinės laisvės nėra, o Tarybų Sąjungoje, kur visa tai turi netikintieji, čia - sąžinės laisvė įgyvendinta visiškai ir nuosekliai! Ten, kur nėra išleistų įstatymų, apribojančių tikinčiųjų ir netikinčiųjų teises, - valstybė gina tik tikinčiųjų teises, o Tarybų Sąjungoje, kur uždrausta visos religinės organizacijos, neleidžiama religinė spauda, - valstybė ginanti tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų reikalus. Tėvai, kurie moko vaikus religijos, piktnaudžiauja tėvų teisėmis, žaloja vaikus ir elgiasi antihumaniškai, o valstybė, kuri prievarta tikinčiųjų tėvų vaikus auklėja ateistine dvasia, - gina vaikų teises ir atlieka humanišką pareigą!
Tai tokia Aničo logika ir toksai esąs „teisingas sąžinės laisvės supratimas“. Sykiu ir „naujausia mokslinė informacija“, kurią, kaip sako pratarmėje, yra užsibrėžę skaitytojams pateikti „pokalbių pasaulėžiūros klausimais“ leidėjai.
