600 METŲ NUO LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO ALGIRDO MIRTIES
ISTORIJOS PUSLAPIAI
S. Tautgina[Kazimieras Šapalas]
1977 m. sukako 600 metų, kai mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, drauge su Kęstučiu valdęs Lietuvą nuo 1345 iki 1377 metų. Jų valdymo laikotarpis buvo vienas iš garbingiausių Lietuvos istorijoje. XIII a. pirmojoje pusėje įkurtą Lietuvos valstybę valdė sumanūs ir gabūs valdovai: Mindaugas, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila ir Vytautas. Jie, kaip pažymi istorikas Vladimiras Pašuta, buvo ne tik didieji valstybės veikėjai, bet ir žymūs karo vadai (1, p. 331), sukūrę didelę valstybę, siekusią Baltijos ir Juodąją jūras, Volgos, Okos aukštupius ir Dono upę. XIII-XV amžiais Lietuvos valdovai atliko didingus žygius, kurių gali pavydėti ne viena tauta. Vienas žymiausių šių žygių organizatorių ir vykdytojų buvo didysis kunigaikštis Algirdas.
Jo gimimo metai nėra žinomi. Neaišku, kaip prabėgo ir jaunystė. Iš tėvo Gedimino jis gavo valdyti Krėvą ir Vitebsko kunigaikštystę. { istorijos areną įėjo dar prieš tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rusų metraščiai Algirdą mini, rašydami apie Gedimino žygius plečiant Lietuvos ribas į pietus. Be to, 1341 m. jis puolė Možaiską, o 1342 m. atėjo į Pskovą, kur buvo įsiveržęs Livonijos ordinas. Algirdas užėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, jau turėdamas patyrimo karo lauke ir politinėje arenoje.
1341 m. staiga mirus Gediminui, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Vilniuje gyvenantis Gedimino sūnus Jaunutis. Lietuvos valstybei apginti ir jai išlaikyti buvo reikalingas sumanus ir veiklus valdovas. Iš vakarų pusės Lietuvos valstybei didelę grėsmę kėlė Kryžiuočių ordinas, kuriam Vokietijos imperatorius 1337 m. dviem aktais buvo padovanojęs Lietuvą.
Viduramžių supratimu, pagonių žemė buvo terra nulius - niekam nepri-klausanti, kurią galėjo laisvai dalytis to meto galybės - imperatorius ir popiežius. Rytuose buvo didelė, grėsminga Aukso Ordos valstybė, su kuria dažnai tekdavo susidurti Lietuvos valdovams, varžantis dėl Rusijos žemių. Pietuose dėl Volynės ėjo ginčas su lenkais. Jaunutis, anot rusų metraščio, nebuvo narsus ir jam buvo sunku susidoroti su tais uždaviniais, kuriuos anuomet turėjo spręsti Lietuvos didysis kunigaikštis. Todėl gabesni bei įžvalgesni broliai Algirdas ir Kęstutis sutarė nušalinti nuo sosto Jaunutį ir didžiojo kunigaikščio valdžią paimti į savo rankas. Kęstutis, valdęs Trakus, 1345 m. žiemą paslapčia įvedė savo kariuomenę į Vilniaus pilį ir suėmė Jaunutį. Sargybos padedamam Jaunučiui pavyko pabėgti į mišką, bet buvo sugautas. Kęstutis iš Vitebsko parsikvietė Algirdą ir jam perdavė didžiojo kunigaikščio valdžią. Jaunučiui duota valdyti nedidelė Zaslavlio kunigaikštystė.
Paėmę valdžią abu broliai sutarė, kad palaikys vienas kitą prieš išorinius ir vidaus priešus, o visus užkariautus miestus bei valstybes pasidalys pusiau. Šito susitarimo, kaip reta istorijoje, abu valdovai ištikimai laikėsi visą gyvenimą ir vienas kitam padėjo svarbesniuose darbuose ir rengiamuose žygiuose. Algirdas gavo valdyti Vilniaus kunigaikštystę su Lietuvai priklausančiomis rytinėmis sritimis, o Kęstutis - vakarines sritis ir Polocką su Vitebsku. Kiti broliai beveik be pasipriešinimo pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu. Tik Jaunutis buvo išbėgęs į Maskvą, o Narimantas - pas totorius, bet negavę ten paramos grįžo atgal į Lietuvą ir su broliais susitarę įsikūrė juodviem skirtose žemėse: Jaunutis - Zaslavlyje, netoli Minsko, o Narimantas - Pinske.
Algirdas užėmė didžiojo kunigaikščio sostą, jau turėdamas aiškią politinę programą. Jis buvo uždaro būdo ir nemėgo iš anksto skelbti savo sumanymų. Bet jo politiniai planai aiškiai atsiskleidė 1358 m. atsakyme Vokietijos imperatoriui Karoliui IV kai šis Algirdui ir Kęstučiui pasiūlė krikštytis. Algirdas sutiko krikštytis, bet iškėlė sąlygą, kad vokiečiai negrasintų Lietuvai ir kad būtų grąžintos lietuvių gyvenamos žemės. Jis pareikalavo, kad Kryžiuočių ordinas paliktų Pabaltijį ir išsikeltų į rytų stepes ginti Europos nuo totorių, kad lietuvių žemės į vakarus nuo Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upių, Kuršas ir Latgala būtų grąžinti Lietuvai, kad Vakarai netrukdytų Lietuvai užvaldyti rusų žemių. Šie reikalavimai rodo, jog Algirdas buvo užsibrėžęs Lietuvai grąžinti vokiečių užkariautas lietuvių gyvenamas sritis ir savo valdžioje sujungti rusų žemes. Ši Algirdo politinė programa iki XVII a. buvo kelrodis kitiems Lietuvos valdovams.
Tokio plataus užmojo programą įgyvendinti nebuvo lengva. Labiausiai ji susikirto su Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordino interesais. Ordinas tuomet gyveno savo žydėjimo laikotarpį. Jo kariuomenė buvo geriausiai organizuota ir apginkluota. Ją nuolatos rėmė iš kitų šalių atvykstantys valdovai ir riteriai, kurių vieni norėjo įsigyti naujų valdų, kiti troško kovos lauke pasižymėti ir pagarsėti. Nuolatiniuose žygiuose išmankštinta Ordino kariuomenė buvo lanksti ir kupina energijos. Užėmęs Dauguvos, Nemunoir Vyslos žiotis, valdydamas ilgą Baltijos pajūrio ruožą, Ordinas kontroliavo svarbius prekybos kelius, turėdamas iš to dideles pajamas. Kryžiuočiai sukaupė nemažus turtus, išaugo miestai ir tvirtos pilys. Ordiną rėmė stipriausios pasaulio jėgos - imperatorius ir popiežius. Algirdo valdymo metu Ordino priešakyje stovėjo žymiausias jo magistras Vinrichas fon Kniprodė. Stiprių Vakarų jėgų remiamas, Ordinas ne tik neketino pasitraukti iš užimtų žemių, bet, priešingai, atkakliai siekė užkariauti imperatoriaus jam dovanotą terra nulius - lietuvių gyvenamą teritoriją - ir likviduoti Lietuvos valstybę.
Algirdui valdant, kryžiuočių veržimasis j Lietuvą buvo pats stipriausias ir atkakliausias per visą Lietuvos istoriją. Jų kronikos nurodo, kad per 32 Algirdo valdymo metus Kryžiuočių ordinas puolė Lietuvą 70 kartų, o Livonijos ordinas - 30 kartų. Lietuviai per tą laiką j kryžiuočių žemes padarė 30 žygių, o į Livoniją - 11. Iš viso vokiečiai puolė 100 kartų, o lietuviai - 41 kartą. Vidutiniškai kasmet vyko po 4-5 susirėmimus. Tai buvo nuolatinis Lietuvos krašto alinimas ir lietuvių kraujo liejimas. Tos atkaklios kovos rodo, jog prieš didelę vokiečių jėgą Algirdas ir Kęstutis gebėjo pastatyti jai lygią lietuvių kovinę jėgą, nes per 32 kovų metus nei viena, nei kita pusė savo priešo nepalaužė ir valstybių sienos liko nepakitusios. Šios atkaklios grumtynės taip pat rodo nepaprastą senovės lietuvių ištvermę, narsą ir ryžtą apginti tėvų žemę ir išlaikyti savo nepriklausomą valstybę.
Nei Algirdui su Kęstučiu nepavyko palaužti Ordino jėgos, nei vokiečiams paklupdyti lietuvių. Vakaruose Algirdo politinė programa liko neįvykdyta. Ko nepavyko pasiekti Algirdui su Kęstučiu, tai iš dalies padarė jų įpėdiniai Jogaila ir Vytautas: ties Žalgiriu jie nugalėjo Kryžiuočių ordiną, palaužė jo karinę galią ir tuo pašalino beveik 2 šimtmečius trukusią mirtiną grėsmę lietuvių tautai.
Kryžiuočių nuolatinis nepaliaujamas brovimasis į Lietuvą, dažni įsiveržimai į jos gilumą, plėšimai ir žudymai, moterų ir vaikų išvedimas į nelaisvę silpnino lietuvių tautos ekonominę galią ir mažino jos gyvąją žmonių jėgą. Už Ordino pečių stovėjo Vokietijos imperija ir visas Vakarų pasaulis. Jam į pagalbą ateidavo apsiginklavę valdovai ir riteriai su palyda ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir kitų Vakarų Europos kraštų. Ordinas turėjo beveik neišsenkamus rezervus savo jėgoms papildyti.
Lietuviai galėjo sulaikyti kryžiuočių veržimąsi ir apginti savo valstybę tik pastatę prieš vokiečių smogiamąją jėgą jai lygią savąją pasipriešinimo jėgą. Negausiai lietuvių tautai reikėjo surasti naujų rezervų savo jėgoms papildyti. Toliaregiai Lietuvos valdovai to rezervo ieškojo Rytuose. Todėl, kovodami žūtbūtinę kovą su vokiečiais, jie kartu vykdė ir ekspansiją į rytus, siekdami užvaldyti didelius rusų gyvenamus plotus ir iš ten gautą jėgą panaudoti vokiečių veržimuisi atremti ir savo valstybei išlaikyti. Negalimapritarti J. Žiugždai ir kitiems dabartiniams lietuvių istorikams, kurie įrodinėja, jog Lietuvos feodalų ekspansija, jų didžiausio dėmesio nukreipimas į rusų žemes silpnino Lietuvos pastangas ir siekimus atkovoti iš ordino jų pagrobtąsias žemes (Lietuvos tsr istorija, t. 1, p. 90). Ekspansija į rusų žemes ne silpnino, bet, priešingai, stiprino pastangas ir padėjo suorganizuoti jėgas vokiečiams atremti ir lietuvių tautos laisvei apginti, jos egzistencijai išlaikyti. Juk ir pats Žiugžda rašė, kad Vytenis su dideliu skaičiumi lietuvių ir rusų išvijo kryžiuočius iš Lietuvos į Prūsiją (p. 93). Rusų ginkluotas jėgas kovai su vokiečiais panaudojo ne tik Vytenis, bet ir Gediminas, Algirdas bei Vytautas. Lietuvos valdovai matė, kad vokiškajam Drang nach Osten, žengiančiam per Lietuvą, kelią galės pastoti tik didelė ir stipri organizuota jėga. Tokią jėgą Lietuvos valdovai ir kūrė, plėsdami Lietuvos valstybės ribas į rytus.
Algirdo programa užvaldyti rusų kraštus nebuvo nauja, bet tęsinys politikos, kurią prieš Algirdą jau vedė kiti Lietuvos valdovai, pradedant Mindaugu. Dauguma rusų žemių tuomet buvo totorių Ordos valdžioje. Jos chanas savo nuožiūra sodino į sostą ir šalino rusų kunigaikščius, reikalavo mokėti nemažą duoklę ir su ginkluotais daliniais padėti chanui vykdyti jo karo žygius. Rusai, totorių spaudžiami, nerodė didesnio pasipriešinimo Lietuvos valdovų vykdomai ekspansijai ir kartais net savo noru pasiduodavo didžiojo kunigaikščio valdžiai. Lietuviai rusams rodė didelę tautinę ir religinę toleranciją, gerbė jų papročius, ir tai palankiai juos nuteikė. Sutardami su lietuviais rusai kelių šimtmečių laikotarpyje dalyvavo visuose svarbesniuose Lietuvos valstybės darbuose ir žygiuose.
Algirdas, vykdydamas ekspansiją į rytus, didžiausio pasipriešinimo sulaukė iš Maskvos. Gediminui valdant, Maskvos kunigaikštis Ivanas Kalita, prisimeilinęs Aukso Ordos chanui, gavo didžiojo kunigaikščio titulą ir pradėjo prie Maskvos jungti kitas rusų kunigaikštystes. Su Maskva Algirdas susidūrė dar prieš tapdamas didžiuoju kunigaikščiu: 1341 m. jis padėjo Smolenskui, kuris norėjo iš Maskvos atsiimti pagrobtą Možaiską. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Algirdas bandė sudaryti prieš Maskvą sutartį su Aukso Ordos chanu, bet nepavyko.
Lietuvos sienos su Maskvos kunigaikštyste nesusidūrė, bet Algirdas, remdamas Tverės kunigaikštį Michailą, kuris varžėsi su Maskvos kunigaikščiu dėl didžiojo kunigaikščio vardo, tris kartus žygiavo prieš Maskvą. Algirdas buvo vedęs Michailo seserį, Tverės kunigaikštytę Uljaną. Jam rūpėjo ne tik palaikyti savo svainį, bet ir susilpninti Maskvą. Per pirmąjį žygį 1368 m. drauge su Kęstučiu, Vytautu ir Smolensko jėgomis sumušė Maskvos kariuomenę ir prisiartino prie Maskvos. Sudeginę miestą, apgulė Kremlių, bet neseniai pastatytų jo mūrinių sienų nepajėgė sugriauti. Kremlius liko nepaimtas, ir Algirdas pasitraukė.
Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus po metų keršijo Tverės kunigaikščiui. Palaikydamas svainį, Algirdas surengė antrą žygį prieš Maskvą.
Sumušė Maskvos kariuomenę ir puolė Kremlių. Po 8 dienų apsupimo su Dmitrijumi sudarė paliaubas ir su dideliu grobiu grįžo atgal. Tverės kunigaikštis Michailas, pasinaudodamas Algirdo laimėjimais, iš Aukso Ordos chano išsirūpino Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą, paverždamas jį iš Maskvos kunigaikščio. Tai sukėlė naują karą tarp Maskvos ir Tverės.
Įsikišęs į šį karą, Algirdas 1372 m. surengė trečią žygį prieš Maskvą, priešininkų kariuomenės susidūrė prie Liubecko. Priešakinių Algirdo dalinių susidūrimas buvo nesėkmingas. Stoti į lemiamą kovą nei viena, nei kita pusė nesiryžo. Vieni prieš kitus pastovėję keletą dienų, sudarė taiką ir kariuomenės išsiskyrė. Tverei nepavyko išlaikyti didžiojo kunigaikščio titulo, o Algirdui - palaužti Maskvos. Algirdas su didesnėmis jėgomis negalėjo ilgesnį laiką pasitraukti iš Lietuvos, nes nepaliaudami puldinėjo vokiečiai. Tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko Maskva liko nenugalėta.
Algirdas siekė užvaldyti pietinius prekybos kelius ir turėti išėjimą į Juodąją jūrą. Jo laikais Lietuva valdė didelę teritoriją, kurios ekonominiam plėtimuisi buvo reikalingi saugūs prekybos keliai ir išėjimas į jūrą. Vokiečių ir Livonijos ordinai, užėmę Nemuno ir Dauguvos žiotis, Lietuvai užkirto kelią į Baltijos jūrą ir trukdė prekybai su užjūrio kraštais. Nustūmus Lietuvos valstybės sienas toli į pietus, buvo reikalingas išėjimas į Juodąją jūrą. Romas Batūra kruopščiai parengtame savo veikale „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą“ rašo, jog lietuvių diplomatija suprato, kokią reikšmę turi pietiniai tarptautiniai prekybos keliai, prieigos prie Juodosios jūros pakraščiuose esančių italų kolonijų, naujų slavų žemių rezervai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tarptautiniam svoriui bei karinei galiai padidinti ir sukurti prielaidoms sėkmingai atremti Kryžiuočių ordino, popiežiaus, Vakarų feodalų agresiją (p. 299).
Šį planą vykdydamas, Algirdas susidūrė su Aukso Orda, kurios valdžioje buvo žemės į šiaurę nuo Juodosios jūros. Aukso Orda XIV a. antrojoje pusėje patyrė didelius vidaus neramumus. Nuo 1357 m. vienas kitą išžudė 6 chanai. Vidaus kovos tęsėsi ir po 1362 metų. Algirdas, matyt, apie šią padėtį žinojo ir nusprendė užimti Podolę, kurią tuo metu valdė 3 totorių kunigaikščiai: Chadžibėjus, Kutlubugas ir Dmitrijus. Kariuomenių susirėmimas įvyko prie Mėlynųjų Vandenų, kur totoriai buvo nugalėti. Pergalės rezultatai buvo dideli. Algirdas užėmė Podolės žemę ir pietinę Lietuvos sieną nukėlė iki Juodosios jūros, galutinai įtvirtino Lietuvos valdžią Kijevo žemėje, kuri jau Gedimino laikais iš dalies buvo Lietuvai pavaldi. Nukėlus Lietuvos sieną iki Juodosios jūros, Lietuvos valstybė atskyrė Aukso Ordą nuo kitų Europos valstybių, kurioms nebereikėjo kentėti dėl totorių puolimų.
Algirdui valdant, Lietuva keletą kartų kariavo su Lenkijos karaliumi Kazimieru dėl Volynės ir Haličo. 1340 m. žuvus Volynės-Haličo kunigaikščiui Jurgiui Boleslovui, to krašto bajorai valdžią atidavė Algirdo broliui
Liubartui, kuris buvo vedęs Volynės kunigaikštytę. Lenkų karalius Kazimieras buvo nužudyto Volynės-Haličo kunigaikščio svainis ir pareiškė pretenzijas į jo valdytas sritis. 1366 m., susitaręs su Vengrijos karaliumi, jis puolė Liubarto valdomas žemes. Liubartą parėmė Algirdas su savo broliais Kęstučiu ir Jaunučiu. Karas su pertraukomis užsitęsė iki 1377 metų. Ginčas baigėsi tuo, kad Volynės žemės pasiliko Liubartui, o Haličo -atiteko Lenkijai.
Dar prieš karą su totoriais dėl Podolės, Algirdas prie Lietuvos prijungė dalį Smolensko kunigaikštystės žemių, tuo išplėsdamas Lietuvos valstybės ribas toli į pietus. Didelę įtaką jis turėjo totoriams nepavaldžiose Novgorodo ir Pskovo kunigaikštystėse.
Lietuvai su Maskva besivaržant dėl rusiškųjų žemių, Rusijos stačiatikių metropolitas, kuris totoriams užėmus Kijevą iš karto persikėlė į Vladimirą, o paskiau apsigyveno Maskvoje, ėmė veikti Lietuvai nepalankia kryptimi. Algirdas, norėdamas sumažinti Maskvos įtaką Lietuvos stačiatikiams, kurie religiniu požiūriu buvo pavaldūs Maskvos metropolitui, iš Konstantinopolio patriarcho išsirūpino sutikimą, kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras stačiatikių metropolitas su būstine Kijeve. Tai buvo nemažas Algirdo diplomatinis laimėjimas bažnytinės politikos srityje.
Religinėje srityje Algirdas buvo didelis tolerantas. Jo laikais Vilniuje buvo statomos stačiatikių cerkvės ir katalikų bažnyčios. Paskleistieji gandai, kad esą Algirdo laikais buvę nukankinti 3 stačiatikių tikėjimo išpažinėjai ir nužudyta 14 pranciškonų, istorikų pripažinti kaip niekuo nepagrįsti. Abi Algirdo žmonos, Vitebsko ir Tverės kunigaikštytės, buvo stačiatikės. Vaikai iš pirmosios žmonos buvo pakrikštyti stačiatikių tikėjimo apeigomis, o iš antrosios žmonos, gimę Vilniuje, buvo nekrikštyti. Algirdas iki mirties pasiliko pagonis. Mirė 1377 m. vasarą. Jo kūnas senovės lietuvių papročiu su didelėmis iškilmėmis buvo sudegintas. Kartu buvo sudeginta 18 žirgų ir daugelis jo daiktų. (Rusų istorikas Karamzinas Algirdo mirtį ir laidotuves nušviečia kitaip. Jis rašo, kad Algirdas prieš mirtį apsikrikštijęs ir palaidotas Vilniuje Dievo Motinos bažnyčioje. Kiti istorikai tos versijos neparemia.)
Istorikai teigia, kad iš visų Gedimino sūnų Algirdas buvęs gudriausias politikas ir karo vadas. 1408 m. Maskvos Metraščių sąvade pasakyta, jog visus savo brolius Algirdas pranoko viešpatavimu ir titulu, nes negėrė nei alaus, nei midaus, nei vyno, nei rūgščios giros ir įgavo didelį protą ir susilaikymą, ir išlaikė didelę valdžią, per tai ir padidėjo jo valdos, o to nei vienas brolis nepadarė, nei tėvas, nei senelis tiek neišgarsėjo (2, p. 41).
Buvo valingas ir užsidaręs. Net artimieji jo planus sužinodavę tik tada, kai reikėdavo išeiti į žygį.
Iki Vytauto Algirdas buvo stambiausia figūra Lietuvos istorijoje. Savo amžininkams jis imponavo energija, ryžtingumu, išmintimi, diplomatiniais gebėjimais ir karvedžio talentu. Savo įžvalgiais planais jis užsibrėžėpolitinę programą, kuria po jo vadovavosi kiti Lietuvos valdovai. Ekspansija į rytus Algirdas Lietuvos teritoriją padidino antra tiek, kokia ji buvo prieš jį, užvaldė pietinius prekybos kelius ir įgijo išėjimą į Juodąją jūrą. Jo ir Kęstučio suorganizuotos karinės pajėgos sudarė tokią jėgą, kuriai turėjo nusileisti rytuose Aukso Orda, o vakaruose - visos Vakarų Europos remiamas ir savo aukščiausio klestėjimo pasiekęs Vokiečių ordinas. Prie Mėlynųjų Vandenų smogęs smūgį Aukso Ordai, sulaikė jos veržimąsi į vakarus, o drauge su Kęstučiu neleisdamas Ordinui peržengti Lietuvos sienų, pastojo kelią vokiečių ekspansijai į rytus. Tai buvo pasaulinės reikšmės žygiai, kurie iškėlė lietuvių tautos garbę, apgynė jos laisvę, išplėtė ir sustiprino Lietuvos valstybę.
LITERATŪRA
1. V. Pašuta. Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971.
2. R. Batūra. Lietuvių tauta kovoje prieš Aukso Ordą. Vilnius, 1975.
3. Lietuviškoji enciklopedija. Kaunas, 1933. T. 1.
4. A. Šapoka. Lietuvos istorija. Kaunas, 1936.
5. A. Kučinskas. Kęstutis. Kaunas, 1938.
6. Lietuvos TSR istorija. Vilnius, 1957. T. 1.
7. Lietuvių karas su kryžiuočiais. Red. J. Jurginis. Vilnius, 1964.
