ATKARPA IŠ MANO LAGERINIO GYVENIMO
[Kan. Stanislovas Kiškis]
(Kunigo užrašai)
1940 m. liepos 24 d. mus išvežė iš Vilniaus, o rugpjūčio 2 d. jau buvome Pečioroje. Čia vyr. gydytojas buvo ukrainietis, mediciną baigęs Kaune. Jis jautė simpatijų lietuviams ir jau pirmą dieną mane paskyrė felčeriu viename barake. Pečioros persiunčiamasis punktas didelis: bene 8 barakai, atskiras valgomasis, 2 ar 3 namai ligoniams. Viename tokių ir man davė darbą. Ateidavo ten laisvoji gydytoja ir dvi jaunos seserys pasikeisdamos. Mano darbas buvo drauge su gydytoja kasdien apeiti ligonius, išdalyti paskirtus vaistus, matuoti ir užrašyti temperatūrą, kartais užpildyti ligonio kortelę.
Vieną naktį man teko dalyvauti priimant tik ką atvežtą naują etapą. Gydytojų komisija tikrino atvežtųjų sveikatą ir skirstė darbo kategorijas. Vyrai ir moterys, iki pusės išrengti, stovėjo susimaišę vienoje eilėje. Gydytojai su pasididžiavimu ištardavo kategorijos pavadinimą lotynų kalba -prima, secunda - o man reikėjo pažymėti tik asmens lapelyje.
Zonoje buvo vaistinė, joje dirbo jauna lietuvė. Man teko pas ją ir Mišias laikyti, ir išpažinčių klausyti. Kartą nuėjo gandas, kad mūsų vaistininkė blatnųjų kortomis pralošta. Tai reiškė, kad pralošęs turėjo ją nužudyti... Mergaitė verkė ir laukė neužtarnauto keršto. Ne aš vienas kreipiausi į vyr. gydytoją, kad gelbėtų nekaltą žmogų iš tų žvėrių nasrų. Kai ji buvo iškelta į kitą vietą, blatnieji griežė dantimis ir grasino ir tenai ją pasieksią!
Vieną vakarą atvedė man anapus lagerio vartų susirgusį ar tik pašalusį žmogų, jis turėjo karščio ir sakėsi paleistas iš lagerio, važiuojąs į Leningradą. čia išlipęs palaukti kito traukinio, prisėdęs ant sniego ir užmigęs... Surašiau ligonio lapelį: amžius - 65 m., iš Kaukazo, musulmonas. Daviau jam karštos sriubos, gabaliuką duonos ir žuvies, kaip ligonį paguldžiau palatoje.
Rytojaus dieną susitinku jį ateinantį koridorium, pasisakė esąs jau sveikas, dėkojo už nakvynę. Pakėlęs akis aukštyn, jis man sako:
- Čia mane Dievas atsiuntė. Aš tamstai turiu kai ką papasakoti.
Po pusryčių pasikviečiau pas save, jis atsisėdo šalia ant lovos ir pradėjo pasakoti.
- Tai buvo gal prieš 10 metų. Pas mus Kaukaze suiminėjo dvasininkus, uždarinėjo cerkves ir naikino visa, kas buvo viduje. Kartą, eidamas keliu,pamačiau į purvą numestą nedidelę Dievo Motinos Marijos ikoną. Apsidairiau, ar kas nemato, pakėliau, nušluosčiau ir, pakišęs po savo vatinuku, parsinešiau namo. Manau, kur nors paslėpsiu, gal ateis laikas ir galėsiu kam reikia atiduoti. Mes, Alacho garbintojai, labai gerbiame pranašą Jėzų Kristų ir Jo Motiną Mariją.
Naktį per sapną pasirodo man pati Marija, vadina mane vardu ir sako:
- Šito, ką dabar tu man padarei, aš niekada neužmiršiu!
Pasirodė Ji man ir kitą naktį, parodė mūsų miestelio aikštę prieš cerkvę. Ten buvo didelė žmonių minia, sukviesta pasižiūrėti, kaip bus nukelti varpai nuo cerkvės bokšto. Aš aiškiai matau, kaip du jauni vyrukai pasisiūlė lipti į bokštą, atrišti varpus ir numesti ant žemės. Laikrodžio rodyklė rodė 13 valandą. Girdėti kirvių smūgiai, supasi varpai ir su triukšmu krinta nuo bokšto... Paskui juos krinta abu vyrukai, ir jų kūnai ištykšta ant akmeninio grindinio. Marija dingo. Aš nubudau nukrėstas šiurpulio.
Praėjus kuriam laikui, pasirodė skelbimai - miestelio gyventojai kviečiami 13 valandą į aikštę prieš cerkvę: nuo jos bokšto bus numesti varpai. Ar man eiti? Jei Marija iš anksto parodė tokį šiurpų vaizdą, tai, matyt, nori, kad įsitikinčiau ir Ja visai pasitikėčiau. Aš nuėjau ir iki smulkmenų pasikartojo visa, ką buvau matęs sapne.
Marija dar kartą man pasirodė. Šįsyk Ji rodė medine tvora aptvertą nemažą plotą, kurio keturiose kertėse - bokšteliai ir stovi kariškiai su automatais; priekyje - platūs, uždari vartai ir nedidelė būdelė su stogeliu.
- įsižiūrėk, - sako man Marija, - tu čia pakliūsi ir atliksi tau skirtą 10 metų bausmę. Bet nebijok, aš juk žadėjau tavęs nepamiršti ir tave globoti.
Mane areštuoja, tardo, nuteisia 10 metų ir nuveža į lagerį, kurį jau buvau matęs sapne. Esu kaip ir ramus, bet kaip čia laikytis? Juk varys į darbą, o mano sveikata silpna... Ir vėl, jau lageryje, pasirodo Marija ir liepia susirasti Nikiforą Nikiforovičių. Bet kas jis toks ir kaip jį surasti, nepasakė. Vieną pavakarę, kai visus varė iš barakų į kiemą patikrinimui, aš kiek uždelsiau, ir prižiūrėtojas mane subarė, nes visi jau stovėjo išsirikiavę poromis. Eidamas atsistoti į patį galą aš sušukau:
- Nikiforai Nikiforovičiau!
Kai davė komandą išsivaikščioti, prie manęs priėjo su barzdele, inteligentiškos išvaizdos, vidutinio amžiaus juodai apsivilkęs žmogus.
- Tamsta mane šaukei? - klausia jisai.
Aš sumišau, nuleidau akis ir nežinau, ką sakyti.
- A, tai Dievas tamstą čia atsiuntė, - pasakė jis, pažvelgęs aukštyn.
Pasirodo, tai buvo batiuška - stačiatikių šventikas, kuris lageryje felčeriavo. Jis paėmė mane pas save, nes turėjo atskirą kambariuką. Aš pas jį buvau tvarkdarys [dnevalnyj], šluodavau ir plaudavau kambariuką, atnešdavau abiem valgyti ir patarnaudavau prie ligonių. Taip pas jį išbuvau visus 10 metų, nė karto neišėjęs į darbą už vartų. Batiuška buvožmogus kuklus ir maldingas. Jis man papasakojo apie Mariją ir Jos Sūnų. O aš jam papasakojau visą istoriją su Marijos paveikslu.
Vieną vakarą Nikiforas Nikiforovičius tarė:
- Aš susirgsiu ir greitai mirsiu. Štai tau adresas mano broliavaikio, kuris gyvena Leningrade. Kai būsi paleistas, būtinai nuvažiuok pas jį ir papasakok visa apie mane. Kelionėje tau teks išlipti ir palaukti kito traukinio. Ten būdamas tu truputį susirgsi ir tave vienai nakčiai paims į lagerį. Ten tave globos kunigas, ir tu jam papasakosi visą šitą istoriją...
Pasakodamas senukas net pailso ir giliai atsiduso. Jo akys degė. Jis jautėsi atlikęs sunkią užduotį ir paliko man savo adresą Kaukaze. Norėjau smulkiai visa surašyti, bet kur dėti tokius užrašus, kaip juos išsaugoti? Juk mano bausmė tik prasideda. Tad stengiausi išsaugoti visa tai atmintyje, o kad geriau įstrigtų, smulkiai papasakojau keliems draugams.
Vienas stačiatikių šventikas iš Estijos pastebėjo, kad šioje istorijoje tarsi prie Marijos altoriaus suėjo ir bendradarbiavo 3 didžiausių religijų atstovai -tikintis musulmonas, stačiatikių ir katalikų kunigai. Štai kur ekumenizmas!
Glauskimės visi prie Marijos, o Ji iš mūsų padarys vieną tikinčiųjų šeimą.
