JUO GILIAU, JUO PRIE TIESOS ARČIAU

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     1976 m., sulaukęs 75 metų, mirė epochinės reikšmės žmogus - Verneris Heizenbergas. Prieš pusę šimtmečio jam pavyko atverti duris į naują gamtos supratimą, o būdamas vos 23-ejų jis padarė lemiamą perversmą kvantinėje mechanikoje.

     Gimęs senųjų kalbų specialisto šeimoje, nuo pat mažens jis puikiai mokėjo lotynų ir graikų kalbas. Galbūt ši aplinkybė buvo akstinas Heizenbergui visą gyvenimą domėtis antikos filosofija. Turėjo laimės studijuoti pas žymiuosius to meto fizikus - Arnoldą Zomerfeldą Miunchene ir Maksą Borną Getingene. Kurį laiką dirbo Kopenhagoje pas Nilsą Borą. 22-ejų apgynė daktaro disertaciją. Būdamas 27-erių suformulavo jo vardu vadinamą garsiąją neapibrėžtumo nelygybę. 31-erių apdovanojamas Nobelio premija už darbus kvantinėje mechanikoje. Dėstė teorinę fiziką Leipcige, Berlyne, Miunchene. Daugelį metų vadovavo teorinės fizikos centrui Leipcige. Čia jis iškėlė (1932) vėliau eksperimentiškai patvirtintą hipotezę, kad atomo branduolys susideda iš neutronų ir protonų. Tyrinėjo kosminius spindulius, feromagnetizmą, atomo branduolį ir elementariąsias daleles. Pas jį atvykdavo studijuoti daug žmonių iš kitur - ne vienas jų vėliau iškilo į žymiųjų fizikų gretas. Jo mokiniu yra buvęs ir tarybinis fizikas akademikas Levas Landau.

     Heizenbergas domėjosi ne vien fizika: jam rūpėjo ir etinės vertybės. Hitlerio viešpatavimo metais jis buvo nuolat puolamas už nelojalią laikyseną. Už tai, kad atsisakė pasirašyti vokiečių profesorių padėkos laišką Hitleriui, jam nebuvo leista užimti jo mokytojo Zomerfeldo katedros Miuncheno universitete.

     Kai Otas Hanas atrado atomo suskaldymo galimybę, Hitlerio valdžia susidomėjo šiuo atradimu, kaip turinčiu reikšmės karybai. Heizenbergas ir daugelis žymių vokiečių fizikų buvo surinkti į Berlyno universitetą. Kaip žymiausias to laiko fizikas, Heizenbergas 1941-1945 m. ėjo fizikos instituto prie Berlyno universiteto direktoriaus pareigas.

     Vokiečių fizikams pavyko išsisukti nuo atominio ginklo kūrimo. Prisi-minamas tą laiką, Heizenbergas rašė:

     Kartu su savo bendradarbiais aš turėjau dirbti atominių reaktorių konstravimo srityje. Ir vis dėlto mes buvome labai toli nuo to uždavinio sprendimo. Aš daugiausia domėjausi atominės fizikos atrastų didelių energijos šaltinių praktinio panaudojimo perspektyvomis. Aš manau, kad vokiečių fizikams labai pasisekė, jog karo eiga ir valdžios veiksmai neleido rimtai atsidėti atominio ginklo sukūrimo darbui; tai ir išvadavo nuo didelės atsakomybės žmonijai.

     1941 m. Heizenbergas mėgino (kad ir nesėkmingai) pranešti Nilsui Borui, jog vokiečių mokslininkai nekuria atominės bombos, tuo mėgindamas užkirsti kelią atominės bombos kūrimui Amerikoje. Ir pokario metais Heizenbergas mėgino stabdyti atominių ginklų tobulinimo ir platinimo varžybas. 1957 m. jis kartu su 17 kitų žymių Vakarų Vokietijos mokslininkų (kaip O. Hanas, K. Vaitzekeris, M. Bornas) pasirašė vadinamąjį Getingeno atsišaukimą, kuriame reiškė susirūpinimą dėl planuojamo vokiečių apsiginklavimo atominiu ginklu. Atsišaukimą pasirašiusieji mokslininkai įsipareigojo neprisidėti prie šio ginklo gaminimo ir platinimo. 1958 ir 1961 m. atsišaukimą pasirašė ir daugiau įžymių mokslininkų.

     Po karo Heizenbergas iki pat savo mirties vadovavo Makso Planko fizikos ir astrofizikos institutui, dirbo elementariųjų dalelių teorijos srityje, parašė daug mokslinių monografijų ir filosofinių knygų. Heizenbergas buvo daugelio mokslų akademijų narys: Karališkosios Londone, Londono fizikų draugijos, Amerikos filosofų draugijos, Getingeno, Upsalos, Berlyno, Bukarešto, Oslo, Halės, Leipcigo, Miuncheno, Madrido, Kopenhagos, Romos, Amsterdamo, Helsinkio ir Vatikano. Buvo Aleksandro Humbolto fondo prezidentas. Priklausydamas Vatikano mokslų akademijai, nebuvo pasyvus jos narys. Šios Akademijos žurnale jis skelbdavo savo darbus iš elementariųjų dalelių teorijos. 1973 m. Heizenbergui buvo suteikta Miuncheno Katalikų akademijos Romano Gvardinio vardo premija. Tai pirmasis neteologas, apdovanotas šia premija. Ta proga iškilmingame posėdyje jis skaitė paskaitą „Gamtos mokslų ir religijos tiesa“.

     Heizenbergo vardas minimas ir tarybinėje spaudoje. Filosofas akademikas M. Omeljanovskis taip atsiliepia apie jo tipo mokslininkus:

     Fizika tokių mokslininką rankose tampa reakcinės filosofijos ir religijos sąjungininke. Šiuo požiūriu prisimintina neseniai pasirodžiusi Heizenbergo knyga „Dalis ir visuma“, kurioje įvairiais aspektais tvirtinama, kad jei klasikinio gamtamokslio [o jis, Heizenbergo nuomone, vystėsi materialistine kryptimi] sąvokų sistemoje sunku rasti vietos religijai, tai dabar yra visai kitaip. Ir tai, Heizenbergo nuomone, įvyko dėl „mūsų mąstysenos išsilaisvinimo“, kurį atliko paskutinių dešimtmečių fizika, parodžiusi, kokios problematiškos yra „subjektyvaus" ir „objektyvaus“ sąvokos.

     Rytų Vokietijoje išleistos knygos „Atominio amžiaus pionieriai“ autorius F. Harnekas taip „mūsišku“ žargonu apibūdina V Heizenbergo pažiūras: Atsisakęs subjektyvaus idealizmo, Heizenbergas nukrypo į objektyvųjį idealizmą: procesas panašus į tą, kuris neseniai įvyko A. Einšteino mąstysenoje. Vis dažnesnės Platono citatos Heizenbergo raštuose liudija, kad ir idealistų filosofų idėjos taip pat gali stimuliuoti mokslininkų gamtininkų mąstyseną.

     Tarybinis filosofas A. Vialcevas straipsnyje apie Heizenbergo mokslines, istorines pažiūras rašo: niekas iš mūsų laikų fizikų taip primygtinai nekviečia apmąstyti praeities, kad geriau suprastume dabartį, kaip kad V. Heizenbergas. Praeitimi jis pirmiausia supranta senovės graikų filosofiją. Leukipo ir Demokrito atomistinė gamtos samprata buvo logiška vieningos materialiosios substancijos idėjos raida. Dabartinė atominė teorija realizavo pagrindines antikinės atomistikos idėjas ir tai atliko daug nuosekliau, kadangi atsisakė laikyti pirminėmis atomų geometrines savybes. Pirminėmis jis laiko matematines savybes, ta prasme naujoji fizika, Heizenbergo nuomone, yra artimesnė Platono, o ne Demokrito filosofijai. Senovės graikų filosofai, ypač pitagoriečiai, laikė skaičius pažinimo pradžia ir pagrindu. Pažinimo esmė, jų nuomone, tai rasti išorinio pasaulio daiktuose dėsnių, būdingų skaičiams... Pitagoriečiai atsisakė matematizuoti ne mokslus, bet tikrovę. Tikrovės matematizacijos pozicijų laikėsi ir Platonas. Jo nuomone, matematinės formos yra Visatos statybinės plytos (5).

     Tai atliepia Biblijos mintį, įrašytą Išminties knygoje:

     Tu sukūrei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio (išm 11, 21).

     Vokiečių fizikas V. Fuksas rašo, kad pasitikėjimas matematinių skaičiavimų rezultatais remiasi įsitikinimu, jog ir makro, ir mikrokosmosas pagrįstas tvarka tiek atskirų elementų konfigūracijose, tiek jų junginiuose <...> ir kad ši tvarka gali būti atskleista nusakant saiku ir skaičiumi. Be to, toks įsitikinimas gyvas mumyse net ir tada, kai beveik nieko nežinome, ar tie elementai yra daiktai ar procesai, dalelės ar tik grynos būsenos, kaip kad, pavyzdžiui, yra didelių energijų elementariųjų dalelių atveju. Heizenbergas apie elementariąsias daleles kvantinėje teorijoje taip rašo: Dabartinėje kvantinėje teorijoje neabejojama, kad elementariųjų dalelių esmė yra matematinės formos, tik labai sudėtingos ir abstrakčios. <...> Taigi mažiausios materijos dalelės nėra pirminiai egzistuojantys daiktai, kaip kad teigiama Demokrito filosofijoje, -pirminės yra matematinės formos. Aišku, kad čia forma yra svarbiau nei medžiaga, iš kurios ši forma susideda, arba kuri šioje formoje pasirodo.

     Šią mintį Heizenbergas nuolat kartojo. Štai vieno iš paskutinių jo pranešimų ištrauka:

     Kai galutinai bus atsisakyta dalelių elementarumo sąvokos, iškils klausimas, kokią sąvoką galima susieti su epitetu ,fundamentalus". Aišku, ne kokios ypatingos rūšies daleles, ne jėgas, ne laukus, ne geometrijas. Gaila, kad realybės pagrindas daug abstraktesnis. Turimi eksperimentiniai duomenys gana aiškiai pagrindžia fundamentalių simetrijų idėją. Gamtos dėsnis, nustatantis elementariųjų dalelių spektrą, jų sąveikas, jų sandarą ir Kosmoso istoriją, tikriausiai nusakomas keletu fundamentalių simetrijų, pvz., Lorenco invariantiškumo transformacijų ir sukimo izosukinio erdvėje atžvilgiu, ir t. t. Todėl galima tvirtinti, kad šiuolaikinė fizika pasuko nuo

     Demokrito prie Platono filosofijos. Iš tikrųjų, jei mes, pagal Platono mintį, dalysime materiją vis smulkiau, tai galų gale prieisime ne prie smulkiausių dalelių, o prie matematinių objektų, nusakomųjų simetrijomis - t.y. prie Platono kūnų ir jų pagrindą sudarančių „trikampių“. Elementariosios dalelės šiuolaikineje fizikoje - tai fundamentalių simetrijų matematinės abstrakcijos.

     Tai būdingos XX a. didžiųjų mokslininkų pažiūros. Jas galima reziumuoti šiais įžymiojo mūsų amžiaus astrofiziko Dž. Džynso John Jeans) žodžiais: Pažinimo srovė nusigręžė link nemechaninės tikrovės [tarp XVIII-XIX a. mokslininkų vyravo pažiūra, kad visus gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinius galima paaiškinti mechanikos dėsniais]. Visata ima rodytis labiau kaip didelė mintis, labiau kaip didelė mašina.

     Šalia šių šiuolaikinio platonizmo bruožų V Heizenbergo pasaulėžiūroje labai gilią vagą įrėžė iš jo atrastosios neapibrėžtumo nelygybės išvestas papildomumo principas, kuriuo grindžiama vadinamoji Kopenhagos kvantinės mechanikos interpretacija. Stalino laikais ši teorija pas mus buvo labai įnirtingai puolama. Tarybinis akademikas V Fokas stengėsi tą kovą sušvelninti. Pats Heizenbergas taip rašė:

     Šios polemikos aštrumas rodo, kad kalba eina ne tik apie mokslą, bet apie ideologinį tikėjimą.

     Jis suprato, kodėl taip buvo puolama: Kopenhagos kvantinės mechanikos interpretacija nuvedė fizikus tolyn nuo naivių materialistinių pažiūrų, viešpatavusių XIX a. gamtos moksluose.

     Naujojoje atominėje fizikoje suformuluotas Boro papildomumo principas griauna tą praėjusio amžiaus kai kurių gamtininkų svajonę - biologinius (gyvybės atsiradimo ir vystymosi bei psichinius) reiškinius aiškinti remiantis vien fizikos ir chemijos dėsniais. Vienas įžymiųjų mūsų laikų mokslininkų Valteris Heitleris, kvantinės chemijos kūrėjas, 1968 m. Karlsruhėje vykusiame vokiečių fizikų suvažiavime kalbėjo apie fizikos, chemijos ir kitų mokslų santykį. Apibūdinęs mūsų amžiui būdingą fizikos skverbimąsi į chemiją, o fizikos ir chemijos - į biologiją, Heitleris kartą pabrėžė, kad chemija nesusitapatina su fizika, o tuo labiau biologija - su fizika ir chemija. Biologijoje už fizikos ir chemijos ribų lieka visa tai, kas esmingai būdinga gyvybei: gyvos būtybės organų sandara, jų tikslingumas, pojūčių pasaulis ir t. t. (13).

     Heizenbergas panašiai rašo apie psichologijos ir fizikos santykį:

     Praėjusiame šimtmetyje kai kurie mokslininkai buvo linkę manyti, kad psichologijoje nagrinėjami reiškiniai galų gale bus paaiškinti žmogaus smegenų fizika ir chemija. Kvantinės mechanikos požiūriu tokios viltys apskritai nėra pagrįstos. Nors smegenyse vykstantys fizikiniai procesai ir turi ryšio su psichika, tačiau negalima teigti, kad šių fizikinių procesų pakanka norint iki galo paaiškinti psichinius reiškinius („Fizika ir filosofija“).

     Pats papildomumo principo kūrėjas Nilsas Boras dažnai kalbėdavo šia tema. Kadangi jo pažiūros šiuo klausimu sutampa su Heizenbergo pažiūromis, pateiksime keletą minčių:

     Papildomumo principas padeda <...> tikslo sąvokai, svetimai mechaninei analizei, šiandien surasti savo vietą biologijoje. <...> Gyvybes egzistavimo faktą <...> reikia laikyti pagrindiniu biologijos postulatu, kurio neįmanoma toliau analizuoti, panašiai kaip veikimo kvanto [veikimo kvantas - minimali reikšmė, kurią gali turėti fizinis dydis] egzistavimo faktas su materijos esminio diskretiškumo [diskretiškumas - netolydus, nutrūkstamas] faktu sudaro atominės fizikos pagrindą. <...> Mes priversti sutikti, kad biologiniai dėsningumai yra papildomi tų gamtos dėsnių atžvilgiu, kuriais aiškinamos negyvųjų kūnų savybės. <...> Kiekviename eksperimente su gyvais organizmais turi išlikti tam tikras fizinių sąlygų neapibrėžtumas. Ir kyla mintis, kad ta minimali laisvė, kurią mes turime suteikti organizmui, idant jis liktų gyvas, kaip tik ir yra pakankama sąlyga, kad paslėptų nuo mūsų savo esmės paslaptis.

     Prie šių N. Boro minčių Heizenbergas dar pridurtų:

     Papildomumą, kurį nurodo ši formuluotė, atspindi šiuolaikinės biologijos metodų tendencija: viena vertus, visiškai remiamasi fizikos ir chemijos metodais bei rezultatais, kita vertus, nuolat vartojamos sąvokos, kurios apibūdina tas organines savybes, kurių neapima nei fizika, nei chemija, kaip, pavyzdžiui, pačios gyvybės sąvoka.

     Šių dienų mokslo raida pateikia, kaip matome, daug gražių pavyzdžių filosofiniams mąstymams. Nuodugniau nagrinėjami XX a. mokslo laimėjimai teikia labai daug ką pamokomo. Ne veltui Heizenbergas savo knygos „Fizika ir filosofija“ pabaigoje pateikia tokį sąmojingą anekdotą:

     Gyveno senas rabinas, pagarsėjęs išmintimi. Pas jį eidavo žmonės pasitarti. Kartą atėjo vienas žmogus, nusivylęs visais pasikeitimais, kurie aplink jį šiais laikais vyksta, ir ėmė skųstis visu tuo blogiu, kurį sukelia vadinamoji technikos pažanga. „Argi turi kokią nors vertę visas šitas technikos šlamštas? - kalbėjo jis, - kai mąstai apie tikrąją gyvenimo vertę?" Rabinas atsakė: „Visa, kas yra šiame pasaulyje, gali padidinti mūsų išmintį, - ne tik tai, ką sukūrė Dievas, bet ir visa tai, ką padarė žmogus". - „Bet ko gi mes galime pasimokyti, pavyzdžiui, iš geležinkelio?" - paklausė atėjusysis. -„Ogi to, kad dėl vieno akimirksnio gali prarasti viską". - „O iš telegrafo?" - „Tai, kad už kiekvieną žodį reikės atsiskaityti". - „O iš telefono?" - „Kad tenai girdi tai, ką mes čia kalbame“. Žmogus suprato, apie ką kalba rabinas, ir pasišalino.

     Tiems, kurie savo netikėjimą Dievo, dvasinio pasaulio realumu argumentuoja tuo, kad šių dalykų negalima tiksliai matematiškai įrodyti pagal tiksliųjų mokslų sąvokas ir metodus, būtų galima priminti Heizenbergo žodžius:

     Mokslinės sąvokos yra abstrakcijos, <... > šio abstrahavimo procesui pasitelkiamas betarpiškas ryšys su realybe. Mokslinės sąvokos visada labai gerai tinka realybės daliai, kuri yra to mokslo tyrimo objektas. Šitose realybės dalyse tokio atitikimo nėra. Jeigu turėtume galvoje gerai patvirtintą faktą, jog mokslo raidoje kasdienės kalbos sąvokos yra stabiliausios, turėtume pripažinti, kad, remiantis šių dienų fzikos patyrimu, mūsą pažiūros į tokias sąvokas kaip Dievas, žmogaus siela, gyvybė turi skirtis nuo XIX a. pažiūrų, nes šios sąvokos priklauso natūraliai kalbai ir todėl yra betarpiškai susijusios su realybe.

     Kas 1971 m. vasarą klausėsi Vilniuje akad. E. Kolmano paskaitų, tas prisimena jo pasakojimą, kad Heizenbergas yra uolus protestantų bažnyčios narys ir nepraleidžia nė vieno sekmadienio pamaldų.