DIDŽIĄJĄ DABARTIES PROBLEMĄ APMĄSTANT
Kun. Antanas Liuima, SJ
Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą pastebėsime, kad visa, kaip sakė senovės filosofas, juda, sukasi kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems - tik paprasta normalios gyvenimo raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimų metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vilties artimoje ateityje laukti geresnių ir pastovesnių laikų, kitiems - tai tik pranašas artėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos anarchijos. Kad ir kokios būtų kraštutinės nuomonės, stebinčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos revoliucijos laikotarpyje. Iš siauro, planetarinio pasaulėvaizdžio pereiname į platų, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.
Visi nujaučiame, kad kažkas baigiasi, miršta, taip pat kažkas ateina, formuojasi visiškai naujas, visiškai skirtingas nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgi pakankamai apčiuopti, o dar mažiau - suformuluoti, nes viso to dar nėra, o tėra vien tylus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.
Savaime aišku, gyvename perėjimo laikotarpį, tokį skirtingą nuo buvusiojo, kaip dar niekuomet istorijoje; taip pat didele dalimi galima jau pritaikyti Apokalipsės žodžius: Ecce nova facio omnis. Vyksta kažkokia nors dusli, bet gili, paslėpta ir vos apčiuopiamų formų ir siekių revoliucija, gilesnė ir plačiau užgriebianti už visas ligi šiol buvusias, pranokstanti ne tik prancūzų, bet ir 1917 m. revoliuciją, nes ji siekia ir giliau, ir plačiau - apima visą žmoniją.
Tad nenuostabu, kad ši krizė pasireiškia su savo pavojais ir trūkumais. Praeities klaidos pažadina reagavimą. Jų taisymas bei trūkumų šalinimas, deja, dažnai atliekamas nors ir kūrybingai nusiteikusių, tačiau tam uždaviniui nekompetentingų ir nepasirengusių asmenų. Nereikia stebėtis, kad jie padaro daug klaidų dėl pasirengimo ir patyrimo stokos. Prie to dar prisideda ir žemesni motyvai: siekimas „atsigriebti" prieš buvusius autoritetus, buvusias institucijas ir atgyvenusias formas. Neišvengiama ir savanaudiškumo apraiškų. Reformų ir pažangos šūkiais prisidengę, aplenkdami idealistus, į priešakį skverbiasi įvairūs savanaudžiai, trokštantys garbės ir medžiaginės naudos. Atsiranda ir pesimistų, kurie ir patys nieko neturi, ir kitiems nieko negali duoti.
Kartą išjudinus ir sukrėtus pastovius dėsnius, nebesustojama vietoje, pradedamos įtarti net pačios tikriausios tiesos. Nebelieka nieko pastovaus. Paneigiami patys visuomeninio, socialinio, kultūrinio ir dvasinio gyvenimo pagrindai. Atmetama net ir tai, kas praeityje buvo ne tik gero, bet ir paties geriausio, kas būtina buvo palaikyti ateičiai. Tai vyksta todėl, kad nepasirengę reformatoriai ir progresistai bei prie jų prisišliejusi išjudinta minia neatskiria esminio nuo atsitiktinio, amžino ir pastovaus nuo laikino žmogiškosios veiklos produkto, Apreiškimo nuo žmogiškosios kūrybos, turinio nuo formos. Žmogiškoji veikla yra ir sąlygota, ir laikina, tuo tarpu dieviškoji Tiesa yra amžina ir nesikeičianti. Tad neretai tokiose perėjimo epochose reformatoriai, užuot keitę ir gerinę žmogiškuosius elementus, pajudina dieviškuosius ir amžinuosius, tuo dar labiau subjaurindami padėtį ir ją apsunkindami. Čia paaiškėja, kodėl tokių reformacijų ir epochų pasikeitimo metu padėtis, užuot gerėjusi, pablogėja, nes prie buvusių negerovių prisideda naujos, o gerųjų rezultatų dar nematyti, nors jie jau ir bręsta, formuojasi ir yra visiškai realūs. Dėl tokios padėties kaltesni ir atsakingesni ne šie nepasirengėliai entuziastai ir prie jų prisišliejusieji savanaudžiai, bet anie tikrieji vadai bei autoritetai, kurie tinkamu metu nepadarė reikiamų reformų, nėjo su gyvenimu, nesprendė diena dienon gyvenimo keliamų reikalavimų bei uždavinių, bet visa pavertė rutina.
Žvelgdami į dabarties apraiškas matome, kad visa tai neatsitiko savaime, neatsirado iš po nakties ir materializmas su savo padariniais. Gal ne vienas nustebs: argi nebuvo visa gera, iš kurgi atsirado pikta! Ir nusiramins perskaitęs Evangelijoje: Tai padarė žmogaus priešas. Ir apkaltins kitus. Gal ne vienas net pagalvos-, jei tai padarė priešai, reikia juos tik „išgaudyti“ ir visiška ramybė vėl sugrįš.
Tačiau šv. Augustinas nurodo gilesnį sprendimą. Jis viso blogio šaknį mato pačiame žmoguje, sakydamas:
Visa nesantaika glūdi tavyje; nebijok išorinio priešo, nugalėk pirma glūdintį tavyje, tada įveiksi ir pasaulį.
Taigi tas priešas yra ne kas kita, o pats žmogus, jo netvarkomi polinkiai, jo negyvenimas Evangelijos dvasia, tikėjimo išpažinimas tik lūpomis, ne pačiu gyvenimu.
Išganytojas sako:
Žmogui bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
Taip dvasiai bemiegant, t. y. nebeveikiant, neapsisprendžiant, pamažu menkėja ir iš gyvenimo išnyksta antgamtinis pradas. Nors iš lėto, bet vis labiau stiprėja, įsigali ir suveši blogieji polinkiai, o paskui pasirodo ir vaisiai. Gyvoji dvasia turėjo budėti - nuolatos kūrybiškai reikštis, bet ji užsnūdo ir užmigo. Šis dvasios miegas pirmiausia pasireiškia formalizmu: išorė pasilieka, bet turinio nėra. Žmonės pasidaro vaikščiojantys automatai, - tiek eiliniai tikintieji, tiek aukštieji hierarchai. Toks tik lūpomis religijos išpažinimas veda prie religijos atskyrimo nuo gyvenimo.
Šis gyvenimo ir religijos atskyrimas yra kartu ir antgamtinės srities nuo prigimtinės, dvasinės nuo medžiaginės atskyrimas. Čia malda, poteriai, net sakramentai, jeigu jie priimami išoriškai, yra be dvasios, nes dvasia miega, be įtakos gyvenimui, nors atliekami gal su skrupulingu smulkmeniškumu ir savimeilišku pasitenkinimu, o po to, atlikus visas pareigas Dievui, „atsiskaičius“ su Dievu, - pradedamas kitas, naujas gyvenimas, gyvenimas pilietinis, gyvenimas sau, gyvenimas šeimai, gyvenimas tautai, kur Dievui nebėra vietos, kur visa daugiau ar mažiau palenkta naudai ir malonumui.
Taip prieinama iki tikro dualizmo, dviejų be sąlyčio gyvenimų: vieno -prigimtinio, sau ir kito - Dievui. Šis pastarasis negaivinamas vis labiau silpnėja, menkėja ir atrofuojasi. Apie tokius Kristus yra pasakęs:
Tu sakai: aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko neprivalau, o nežinai, kad tu esi nelaimingas ir apgailėtinas vargšas, aklas ir plikas. Tu turi vardą, jog esąs gyvas, ir esi miręs.
Ne be pagrindo Vatikano II Susirinkimas tarp kitų materializmo ir ateizmo atsiradimo priežasčių nurodo ir didelę pačių krikščionių kaltę. Tam tikra prasme daugelis krikščionių yra pirmieji ateistai ir materialistai, pirmieji paneigę tikrąjį Dievą, iškreipę Jo sąvoką, tepripažįstą tik tiek, kiek Jis naudingas jų savimeiliams planams. Daugelis krikščionių, negyvenančių Evangelijos dvasia, greičiausiai ir yra pagrindinė ateizmo ir materializmo priežastis, nes iškreipia Dievo sąvoką, atstumia kitus nuo Dievo ir Jį uždengia.
Materializmui kelią parengė ir perdėtas visko spiritualizavimas, medžiagos nuvertinimas, tik sielos reikalų pabrėžimas. Žmogus nėra tiktai dvasia ar tiktai medžiaga, bet dvasia ir medžiaga, Kūrėjo sujungtos į vieną būtybę. Negali būti pažeista Dievo nustatytoji harmonija nei vienon, nei kiton pusėn. Negalima skaldyti asmenybės, aplenkiant kūną ir rūpinantis tik siela.
Nors istorijoje Bažnyčia visada skelbė šią darną tarp medžiagos ir dvasios, tačiau praktikoje gana anksti pradėjo reikštis disharmonija ir Bažnyčios gyvenime. Jau pirmaisiais amžiais pasireiškė perdėtas dvasinio prado iškėlimas. Dėl to tam tikru laipsniu reiškėsi pagrindinio - dar rojuje gauto uždavinio užvaldyti žemę apleidimas. Gyvenimas ir jo praktika ėmė eiti kitu keliu. Vis labiau įsigalėjo medžiaginio turto vertinimas, prisirišimas prie jo, vis didėjantis apleidimas dvasinio prado ir visiškas jo užgožimas žemiškais reikalais. Tai privedė prie praktinio materializmo.
Krikščioniškoji kultūra ir civilizacija šalia didžiausių nuopelnų žmonijai nemažai turėjo fariziejiško sustingimo, turinio pavertimo formulėmis. Nors lygiateisiškumą pripažino teorijoje, bet kitaip laikėsi praktikoje. Per mažai tesirūpino paprastu žmogaus gyvenimu, per mažai jį vertino kaip asmenį. Ne širdimi, bet formulėmis ir schemomis santykiavo su juo. Per mažai skaitėsi su jo asmens dvasine vertybe. Visa tai atsiliepė socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje plotmėje ir padidino plyšį tarp diduomenės ir liaudies. Turtingieji nebuvo palankūs ir nuoširdūs varguomenei nei jų dvasiniuose, nei medžiaginiuose dalykuose. Todėl ir atsirado vis didėjantis antagonizmas. Tas antagonizmas persimetė ir į ideologinę plotmę. Tad kas yra pavojaus priežastis? Materializmo atstovai ir materialistinė propaganda? Neatrodo. Tai kas? Gal ir nuostabu, bet ne materializmo skleidėjai, o tie, kurie iškreipia dvasinį idealą, sudaro palankią dirvą ir sąlygas materializmo klestėjimui. Daugelis save laikančių idealistais materiališkesni už pačius materialistus, ir jų idealizmą lengvai galima įveikti materialinėmis vertybėmis. Kažkas drastiškai yra pasakęs, kad dvasinių ir idealistinių Vakarų idealizmą materialistiškieji Rytai labai lengvai gali nupirkti palankia prekybos sutartimi.
Jeigu materializmo priežastis yra patys idealizmo išpažinėjai, tai ir patį taisymo procesą reikia pradėti nuo jų. Ne tiek materialistai, bet pirmiausia idealistai turi atsibusti iš miego. Todėl vien kovos prieš materializmą neužtenka. Be atsinaujinimo, be gyvos religinės dvasios kovojama kova ne tik nevaisinga, bet net žalinga, nes tokia kova dar labiau sutvirtina materialistų klaidingas pažiūras, o ne skatina su jais kovojančius atsikratyti savojo egoizmo, savosios tuštybės ir fariziejiškumo.
Vienintelė kova prieš materializmą yra atbudimas. Pirmiausia pačiam atbusti iš miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra jo priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitų, bet nuo savęs paties: savo gyvenimu ir dvasia liudyti Kristų.
Gyvenimas pagal Evangeliją yra tikriausias laimėjimo kelias prieš visokias materializmo apraiškas. Gražiausias to pavyzdys yra šv. apaštalas Paulius. Jis, kaip pats prisipažįsta, ne žemiškosios išminties ir iškalbos tuščiažodžiavimu, bet didžia, Dievo duota, iš Šventosios Dvasios kylančia ir į Ją atremta, paties gyvenimo tikrovine iškalba liudijo tiesą. Vien tik žmogiškų pastangų šiame reikale neužtenka, nes tik Dievo malone paremtas gyvenimas ir iš malonės kylantis spindėjimas gali tinkamai liudyti dieviškąjį gyvenimą. Tik šis tiesos liudijimas pakeis materializmu užkrėstą atmosferą ir įtikins, kad dvasinės vertybės yra realios. Vien tik toks liudijimas gali pakeisti pasaulį ir nuvalyti visas bevardes nuodėmes, kurių niekas nuodėmėmis nelaiko, kurios neišvardytos moralinės teologijos vadovėliuose, bet kurių padariniai kaip smogas nuodija ir slegia visus.
Šis tiesos liudijimas pačiu savo gyvenimu pirmiausia vyksta gauto iš Dievo pašaukimo vykdymu. Atsiranda lemiamą reikšmę turintis bendradarbiavimas su Dievu. Dievo kūrybos aktas, prasidėjęs su pirmuoju tepasidaro, ne tik iki šiol nepasibaigė, bet nė negali baigtis, kol bus pasiekta visiška tobulybė, kol įvyks visiškas atsinaujinimas, persimainymas, kol pašauktieji iki visiško subrendimo supanašės su Kristumi, bus sukurtas naujas dangus ir nauja žemė. Dievas viską išves ligi galo. Kiekvienas žmogus yra pašauktas bendradarbiauti. Tačiau jei pašauktieji į tą darbą jo atsisakytų ir supasuotų, Dievas gali sau bendradarbių pažadinti iš akmenų. O anie kaip šakelės sudžius ir bus įmesti į ugnį.
Todėl labai svarbu gyvajai dvasiai šis bendradarbiavimo ir ryšio su Dievu palaikymas. Ypatingu būdu šį ryšį palaiko Šventoji Dvasia, kuri mums duota. Nenuostabu, kad jau šv. Paulius įspėja neliūdinti Šventosios Dvasios, negesinti dvasios, t. y. tos dangiškos šviesos ir dieviškos ugnies sieloje, kurią suteikia Šventoji Dvasia. Reikalingas didelis klusnumas Šventajai Dvasiai. Tai ne kas kita, kaip atsiliepti sąžinės balsui, sąžinės jautrumui, išgirsti Dievo balsą, ryžtingai pagal jį pasielgti. Tai galima tik per nuolankų atvirumą tiesai, ją priimant be savo „koštuvo“, t. y. be savanaudiško dieviškosios Tiesos iškreipimo ar palenkimo savo reikalams.
O visa dieviškoji Tiesa - Apreiškimas apima du pagrindinius įsakymus: Dievo ir artimo meilės. Tai ne tik du didžiausi įsakymai, bet ir visų įsakymų santrauka. Tačiau tikros Dievo meilės neklaidingas ženklas yra artimo meilė, pasireiškianti ne žodžiais, bet darbais, ypač neturtingųjų, kenčiančiųjų, vargstančiųjų atžvilgiu, kiekviename žmoguje matant ne tik savo brolį, bet patį Kristų, pagal Jo žodį: Ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų, man padarėte. Šis žmogaus gyvenimo įvertinimo galutinis kriterijus yra asmens kilnumo įvertinimas, pabrėžimas ir protestas prieš jo nevertinimą.
Vatikano II Susirinkimas kaip tik dėsto tuos pačius punktus, kurie buvo nurodyti tiek sumaterialėjimo, tiek atsinaujinimo kelyje. Jis, aiškiai matydamas tiek praeities, tiek dabarties trūkumus, ragina visus tikinčiuosius atsinaujinti dvasia pagal Evangeliją, kad Kristaus dvasia visu aiškumu suspindėtų Bažnyčios veide. Atmetęs seniai pasmerktus kraštutinumus, Susirinkimas labai skatina tikėjimo dvasią nešti į gyvenimą.
Gyvosios dvasios uždaviniai yra įvairūs, kaip vaivorykštės ar kaleidoskopo spalvos: iš kurio tik punkto pažiūrėsi, - vis nauja šviesa.
Gyvoji dvasia, kaip ir meilė, pasak šv. Pauliaus, yra kantri, maloninga, neieško sau naudos, visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria.
Ji, kaip ir Tomo Kempiečio aprašytoji Dievo meilė, ir ilsėdamasi budi, varginama nenuilsta, lamdoma nesusiglamžo, grasinama nenusigąsta, bet kaip degančio fakelo ugnis nuolatos prasiveržia į viršų.
(A. Liuima. Gyvosios Dvasios uždaviniai materializmo akivaizdoje.
Sutrumpintas straipsnis: LKMA. Suvažiavimo darbai. T. 6. 1969)
