MOTERS IŠGYVENIMAS
TIKĖJIMO ŠVIESOJE
Antanas Maceina
Kame glūdi šio naujo išgyvenimo esmė? Kuo reiškiasi šis naujas santykis su moterimi? Į tai kaip tik ir yra mums atsakęs šv. Pranciškus.
Kartą prie Bevanjos jis ir vienas jo brolis, kuris jį lydėjo, buvo dviejų moterų - motinos ir dukters - pavalgydinti. Ta proga šventasis pasakė moterims keletą pamokymų. Kalbėdamas, kaip įprasta, nežiūrėjo joms į veidą, bet visą laiką buvo nuleidęs akis žemyn. Jiems iškeliavus, jį lydintis brolis tarė šventajam: „Kodėl tu nė sykio nepažvelgei į tą jauną maldingą mergaitę? Argi nepastebėjai, kaip ji tiesiog ryte rijo tavo žodžius?!“ Tada šv. Pranciškus atsakė: Kas gi gali drįsti žiūrėti į Kristaus sužadėtinę! (Joergensen, p. 396). Šiais žodžiais Asyžiaus šventasis kaip tik ir atskleidė, koks turi būti krikščioniškasis moters išgyvenimas vyro sieloje: ne baimė, ne bėgimas, ne žeminimas, bet šventa pagarba, kilusi iš moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimo. Kiekviena moteris pačia savo prigimtimi ir vieta išganymo tvarkoje yra pažadėta Kristui. Kiekviena moteris yra ypatingai su Juo susieta -net jeigu ji būtų ir Marija Magdalena prieš savo atsivertimą. Savo santykiuose su moterimi krikščionis vyras visados ir visur yra Kristaus - ano tikrojo ir vienintelio Sužadėtinio - atstovas. Todėl savaime suprantama, kad šie santykiai turi būti skaistūs ir pilni didžios pagarbos. <...>
Ne vienas nustebs patyręs, kad Šventasis Raštas turi vieną knygą, kurioje nėra Dievo vardo. Tai Giesmių giesmė. Jos turinį sudaro paprastutė ištikimos meilės istorija. Sulamitė, jauna, bet jau ištekėjusi moteris, bandų ganovė, smalsumo vedama pamėgina įsisėsti į pro šalį pravažiuojančio karaliaus Saliamono vežimą ir yra nuvežama į Jeruzalę, į rūmus, kad būtų viena iš valdovo meilužių, kurių Saliamonas savo laiku yra turėjęs net tris šimtus (plg. 2 Kar 11, 3). Vis dėlto ji, nors ir apsupta prabangos, nors ir gundoma karaliaus grožio, nepažeidžia ištikimybės pažado, bet visą laiką ilgisi savo mylimojo, kurio meilė ją gaivina labiau negu vynas (Gg 1, 2). Ji nuolat apie jį svajoja ir girdi dvasioje, kaip jis šaukia ją grįžti atgal į ganyklas, nes žiema jau praėjo, lietus nustojo, laukuose pasirodė gėlių, atėjo laikas dainuoti, krašte girdisi purplelio balsas (Gg 2, 11-12).
Saliamono pastangos prie jos artintis pasilieka be vaisių. Vadinamuoju guolio šokiu, kurį jaunamartės dar ir šiandien Sirijoje šoka, Sulamitė aiškiai leidžia karaliui suprasti, kad ji yra ištekėjusi ir kad todėl jo meilinimasis negali būti atlieptas. Saliamonas mėgina ją girti, rodo visą savo didybę, bet Sulamitė nuolatos kartoja: Mano mylimasis man, o aš jam (Gg 2, 16; 6,2; 7,10). Ji šaukiasi jo, kad ateitų ir ją išvaduotų: Ateik, mano mylimasis, ir išsivesk mane į laukus! Mes pernakvosime kaimuose, o rytą eisime vynuogynus pažiūrėtų, ar vynuogės sprogsta, ar pumpurai prasidaro, ar granatų medžiai žydi (Gg 7,12-13).
Galop ji išsivaduoja iš karaliaus haremo ir grįžta vėl į dykumas, sveikinama savo pažįstamų. Savo mylimajam ji sako:
Prispausk mane kaip antspaudą prie savo krūtinės, kaip antspaudą ant savo rankos,nes meilė yra stipri kaip mirtis (Gg 8,6).
Kuo yra šventa ši knyga? Ne tuo, kad ji aprašinėtų Dievo darbus, kaip Mozės knygos, arba Jį garbintų, kaip Psalmės, arba skelbtų Jo išmintį ir Jo planus, kaip Pranašai. Net paties Dievo vardo, kaip sakėme, šioje knygoje nėra. Savo turiniu ji atrodo visiškai profaninė, o savo vaizdais net tam tikra prasme pavojinga. Ir vis dėlto Bažnyčia nepabijojo Giesmių giesmės įtraukti į kanoniškųjų knygų sąrašą, vadinasi, priskirti ją prie neklaidingo ir autentiško Viešpaties apreiškimo. Giesmių giesmė, kaip ir visas Šventasis Raštas, yra paties Dievo žodis. Ką tad ji mums sako? Ką sako anas trumputis lyrinis dviejų žmonių - vyro ir žmonos - meilės vaizdelis? Paviršium žiūrint, jis vaizduoja ištikimos moterystės santykį. Knygos pabaigoje Sulamitės lūpomis išreikštas motyvas Meilė yra stipri kaip mirtis sudaro žmogiškąją šio veikalo tikrovę. Iš šios knygos mes iš tiesų patiriame, kad tikra meilė yra nuostabiai atspari: jos nesugundo nei turtas, nei valdžia, nei grožis. Sykį žmogų pagavusi, ji apvaldo visą jo būtybę ir neleidžia niekam į ją įsibrauti. Tai yra mirties galybė, nes ir mirtis žmogų pagauna visą. Vis dėlto šiuo žmogiškuoju turiniu Giesmių giesmė anaiptol neišsisemia. Jeigu meilės atsparumas būtų šios knygos vienintelis ir galutinis turinys, ji nebūtų verta dieviškojo apreiškimo vardo, nes ji mums nieko neapreikštų.
Ištikimos moterystės motyvas pasaulio literatūroje yra labai seniai žinomas. Homero Penelopė dešimtį metų laukia savo Odisėjo ir nepasiduoda Itakės jaunikaičių vilionėms. Jeigu tad Bažnyčia Giesmių giesmę laiko dieviškuoju žodžiu, tai ji nori mums pasakyti, kad ši knyga žmogiškąja tikrove neišsisemia, kad ji atskleidžia mums aukštesnę tikrovę ir kad žmogiškoji tikrovė yra šios aukštesniosios tik nurodymas, tiktai prasmuo. Pro dviejų žmonių meilės santykį čia prabyla dieviškasis šio santykio pagrindas, jo pirmavaizdis ir idealas. Sulamitės ištikimybėje savam vyrui išeina aikštėn aukštesnė ištikimybė, kurios turi laikytis ne tik kiekviena ištekėjusi moteris savo vyro atžvilgiu, bet ir visa žmonija Dievo atžvilgiu.
Jau nuo pat krikščionybės pradžios Giesmių giesmė yra suprantama kaip Kristaus santykio su atpirktąja žmonija arba su Bažnyčia apreiškimas. Ištikimos moterystės galinga meilė čia yra žemiškasis atvaizdas antgamtinės meilės, kuria Kristus myli Bažnyčią: Už žmogiškojo vyro-moters santykio čia slypi dieviškasis Kristaus-Bažnyčios santykis. Vyro ir moters meilė čia yra prasmuo Kristaus ir Bažnyčios absoliučiai ištikimam ryšiui. Esmėje tad ne Sulamitės ištikimybę savam vyrui garbina ši Šventraščio knyga, bet Bažnyčios ištikimybę Kristui; ne karalius Saliamonas čia yra tikrasis ištikimybės mėgintojas, bet pasaulis su savo auksu ir valdžia. Štai kodėl Giesmių giesmė yra šventa; šventa ne žmogiškuoju savo turiniu, bet dieviškosiomis savo gelmėmis, savo simboline prasme, ana aukštesne tikrove, slypinčia už žemiškojo turinio. Vis dėlto būtų klaida manyti, kad vyro-moters meilės santykis čia yra atsitiktinis, taip sakant, kad Kristaus-Bažnyčios santykį būtų buvę galima ir kitaip pavaizduoti. Anaiptol! Įkvėptasis rašytojas pasirinko ištikimą moterystę Kristaus ir Bažnyčios prasmeniu todėl, kad moterystė pačia savo esme laikosi Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje; kad ji yra šios paslapties išraiška žemiškojoje žmogaus egzistencijoje. Tarp Kristaus ir Bažnyčios bei vyro ir moters yra pirmavaizdžio ir tikrovės atitikimas. Vyro-moters santykis yra tikrovinis Kristaus-Bažnyčios santykio išsiskleidimas. Todėl nieku būdu negalima prasmingiau išreikšti Kristaus ir Bažnyčios paslapties, kaip moterystės ryšiu, kadangi šis ryšys ir yra sukurtas tam, kad aną paslaptį reikštų. Moterystė nėra kūrybinės vaizduotės išrastas simbolis, bet ontologinis Kristaus-Bažnyčios prasmuo, jų sąjungos regimas ženklas žemėje, jų Sakramentas.
Tai, kas Giesmių giesmėje yra pateikta poetiškai, šv. Paulius mums teigia jau dogmiškai:
Vyras yra moters galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva. Bet kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui, taip ir moterys tebūna visame pasidavusios savo vyrams. Vyrai, mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save už ją atidavė, kad ją pašventintų <...>, kad ji būtų šventa ir nesutepta. Taip ir vyrai turi mylėti žmonas, kaip savo kūnus. Kas myli savo moterį, tas pats save myli. Juk niekas niekados nelaiko savo kūno neapykantoje, bet peni jį ir globia, kaip ir Kristus Bažnyčią. Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo moters, ir du bus vienas kūnas. Ta paslaptis didelė, aš sakau: Kristuje ir Bažnyčioje (Ef 5, 23-32).
Kitaip sakant, vyro-moters santykio gelmės atsiveria tiktai Kristaus-Bažnyčios santykyje. Kaip Kristus myli Bažnyčią, už ją aukoja pats save, ją maitina dieviškosiomis malonėmis ir tuo būdu ją pašvenčia, padarydamas ją neturinčią sutepimo (Ef 5, 27), taip ir vyras turi mylėti savo žmoną, aukoti jai pats save, ją globoti, ja rūpintis ne tik medžiagine, bet ir dvasine prasme, kad ji taip pat jo meile taptų skaisti ir šventa. Iš kitos pusės, kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui ne tik viršinio klusnumo, bet ir vidinio atsivėrimo prasme, misdama Jo gyvybe ir būdama Jo Kūnas, taip ir moteris turi būti atsivėrusi savo vyrui, kad priimtų jį į save, kad stiprėtų vyriškuoju žmogiškumo pradu ir būtų su juo viena būtis. Kaip Kristus ir Bažnyčia yra viena, taip viena turi būti ir vyras su žmona. Ne Kristaus santykis sau semia jėgų iš moterystės santykio, bet, priešingai, moterystė yra pagrįsta Kristaus ir Bažnyčios susijungimu.
Bet jeigu taip, tuomet vyras yra Kristaus prasmuo santykiuose su moterimi, ir moteris yra Bažnyčios prasmuo santykiuose su vyru. Būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, žmogus pačia savo esme yra prasmuo. Jis yra Viešpaties atvaizdas, ir visa jo egzistencijos prasmė yra šį atvaizdą ryškinti, padaryti jį regimą bei jaučiamą. Žmogus nėra Dievas, bet jis reiškia Dievą. Jis yra Viešpaties ženklas, Jo sakramentas, Jo regimybė žemėje. Todėl kiekvienas žmogus yra šventas savo esme, kiekvienas yra neliečiamas savo asmeniškume, net jeigu jis būtų ir didžiausias nusidėjėlis, kadangi sąmoningi aktai negali panaikinti pačioje mūsų prigimtyje glūdinčio Viešpaties paveikslo. Tas pat yra ir su žmogiškosiomis lytimis. Prasmuo yra ne tik žmogiškoji prigimtis apskritai, bet ir jos išsiskleidimas dviejų lyčių pavidalu. Lytys taip pat yra sukurtos tam, kad dieviškąjį gyvenimą reikštų ir savo egzistencija jį vykdytų. Kaip žmogus savo esmėje laikosi Dievu, taip lygiai Juo laikosi ir vyras bei moteris. Štai kodėl Apreiškimas mums konkrečiai ir nurodo, kad vyriškosios lyties pirmavaizdinis pagrindas yra Kristuje, o moteriškosios lyties - Bažnyčioje; kad vyras sava egzistencija reiškia Kristų, o moteris - Bažnyčią; kad galop juodviejų susijungimas yra Kristaus ir Bažnyčios susijungimo prasmuo.
Tokia yra ana metafizinė tikrovė, kurioje slypi moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimas. Bažnyčia, pasak paties Apreiškimo, yra Kristaus sužadėtinė, Avinėlio sužadėtinė (Apr 21,9): jų santykis yra matrimonialinis. Taip jį vaizduoja visas Šventasis Raštas, taip apie jį kalba visų krikščioniškųjų amžių mistikai. Jau Dievo sandora su išrinktąja Izraelio tauta Senojo Testamento yra vadinama moteryste, ir šios tautos atkritimas nuo Viešpaties yra peikiamas ir baudžiamas kaip svetimavimas, kaip matrimonialinės ištikimybės sulaužymas. Tačiau jeigu moteris yra Bažnyčios (Senajame Testamente - išrinktosios tautos) prasmuo, tai ji savaime yra ir dalyvė
Bažnyčios susižadėjime su Kristumi arba išrinktosios tautos su Dievu. Nuosekliai tad moteris stovi prieš Viešpatį visados kaip sužadėtinė. Sukurta pagal atpirktosios ir su amžinuoju Logos sujungtosios žmonijos paveikslą bei panašumą, ji yra ontologiškai apspręsta atsiverti Kristui. Moteris pačia savo prigimtimi yra kaip anoji Rilkės Rutha, kuri dieną renka laukuose varpas, o vakare, nusimaudžiusi upėje ir gražiai apsirengusi, ateina prie Viešpaties lovos kojūgalio. Ir kai jis paklausia ją, ji atsako: Tai aš, Rutha, tarnaitė! Išskleisk savo sparnus viršum savo tarnaitės (Das stundenbuch). Atsiskleisti Dievui - Išganytojui yra kiekvienos moters giliausioji dalia. Mergelės Marijos sutikime atverti savo įsčią dieviškajam Logos išėjo šis atsiskleidimas aikštėn pačiu tobuliausiu ir pačiu gražiausiu pavidalu.
Todėl gali moteris Kristų tikėti ar netikėti, gali ji būti Marija, sėdinti prie Jo kojų ir klausanti Jo žodžių; gali ji būti Morta, besirūpinanti daugeliu dalykų, o pamiršusi vieną vienintelį, - kiekvienu atveju tiek savo apmąstymuose, tiek savo rūpesčiuose ji ieškos Viešpaties kaip vienintelio savo Sužadėtinio, kaip tikrojo savo sielos Mylimojo, kuris vienas tegali ją pripildyti ir nuraminti. Susižiedavimas su žemiškuoju vyru moteriai yra tiktai kelias į susižiedavimą su Kristumi, tiktai nurodymas į anapusinį ryšį, kurio atvaizdas yra žemiškoji moterystė. Tad jeigu jungtuvės nenuleisdina į moters sielą Kristaus, jos padaro ją nelaimingą, nes paklaidina ją esminiame jos pašaukime. Vedybos moteriai yra jos gyvenimo atbaigimas tik tada, kai moterystės sakramentas iš tikro virsta moteriškosios prigimties atsivėrimu Šventajai Dvasiai, nes tik tokiu atveju moteris ir egzistentiškai yra tapusi tuo, kuo ji yra savo esmėje, būtent Bažnyčios prasmenimi.
Todėl šv. Pranciškaus turėtame moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenime kaip tik ir išeina aikštėn giliausia moteriškosios lyties tikrovė. Šis išgyvenimas nėra jokia metafora, jokia alegorija, joks asketinis ar mistinis vaizdas tikrovei pridengti, bet tikrųjų moters gelmių, pačios ontologinės jos sąrangos atskleidimas. Pažinti moterį reiškia pažinti jos gelmes, šį jos ilgesį ir rūpestį. Moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimas yra tikrasis jos supratimas. Kiekvienas moteriškosios lyties svarstymas bei tyrinėjimas prasilenkia su jos prasme ir esme, jeigu jis neatsiremia į šį išgyvenimą. Moteris kaip biologinė lytis neturi savyje jokių paslapčių. Užtat paslaptis ji yra kaip Bažnyčios atvaizdas, kaip Kristaus sužadėtinė, kaip atpirktosios žmonijos prasmuo. Jeigu tad mes norime šią paslaptį bent kiek suvokti, turime svarstyti moterį antgamtinėje šviesoje. Tik tuomet atsiskleidžia jos buvimo prasmė ir tik tuomet nušvinta ne tik biologinės, bet ir psichologinės jos funkcijos.
Kita vertus, šiame išgyvenime glūdi pagrindas tikrajam vyro santykiui su moteriškąja lytimi. Nereikia daug aiškinti, kad vyras, kuriam moteris yra Kristaus sužadėtinė, elgsis su ja visiškai kitaip, negu vyras, kuriam ji yra tiktai kūninės traukos objektas. Moteris-Kristaus sužadėtinė stovi prieš vyro akis išskaistintojo moteriškumo pavidalu. Gali šios moters žemiškoji tikrovė būti ir labai sutepta, tačiau vyras, šio išgyvenimo vedamas, jaučia, kad šiuo susitepimu moteriškoji prigimtis neišsisemia, kad už jos slypi dieviškoji moters prasmė, dėl kurios kiekviena moteris yra šventa savo esmėje. Todėl net ir nevertą šios esmės nešėją vyras pagerbia savo žvilgiu, savo mintimi ir savo elgesiu. Tiesa, kūno ilgesiai šio amžinojo moteriškumo akivaizdoje neišnyksta. Tačiau jie įgyja naujos prasmės. Jie netenka žemiškojo grubumo ir praeinamumo. Jie yra atperkami iš savo paklydimo susitelkti aplinkui moters kūną ir todėl žlugti pačią aistros patenkinimo akimirką. Trokšti moters tiktai kaip priešingo kūno yra lyčių egzistencijos akligatvis, į kurį nuodėmė žmogų yra įstūmusi. Moteris kaip Kristaus sužadėtinė išvaduoja vyrą iš šio akligatvio ir pastato jį į paties Dievo nurodytą kelią - sujungti dvi lytines egzistencijas į vieną nedalinamai ir neatjungiamai.
Deja, reikia pripažinti, kad mūsų laikų moters išgyvenimas kaip tik yra šiame akligatvyje įstrigęs; taip labai įstrigęs, jog bet kurie lyčių santykiai šiandien yra užnuodyti šios paklydimo dvasios. Mūsų amžius deda didelių pastangų ištraukti moterį iš praėjusių amžių užsisklendimo ir pastatyti ją viešumon visų dėmesiui ir net garbinimui. Šiandien mes regime moterį visur: fabrikuose ir įstaigose, mokyklose ir parlamentuose, ligoninėse ir prieglaudose. Šiandien mes sutinkame moters vaizdą taip pat visur: meno kūriniuose ir net banknotuose. Tačiau šios visur esančios moters akivaizdoje mes neturime pamiršti savo dėsnio: moteris viešumon patenka tiktai dviem pavidalais - šventosios ir heteros.
Krikščionybė išėmė Mergelę Mariją iš Nazareto tylumos ir pastatė Ją ant altoriaus, apgyvendino krikščionių namuose, pakelės koplytėlėse, mene, poezijoje ir maldose. Marija yra palaiminta tarp moterų (Lk 1, 28); palaiminta ne tuo, kad savo gyvenime atliko kokį nors didvyrišką darbą; ne tuo, kad gyveno dykumose ir mito skėriais bei šaknelėmis, bet tuo, kad savo įsčiose pradėjo ir pagimdė Sūnų, kuris yra didis ir vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi (Lk 1, 32). Kitaip sakant, Marija yra palaiminta kaip moteris. Ji yra šventa moteriškojoje savo prigimtyje. Ji yra vienintelė šventoji dėl savo išskleisto ir ligi galo įvykdyto moteriškumo - būti Motina ir sykiu likti Mergele. Štai kodėl Ji ir pralaužė namų židinio tylą ir išplaukė viešumon, kaip Vakarinė išplaukia iš debesų ant dangaus skliauto visų mūsų akims.
Bet štai prieš šią moterį šventąją, prieš Mergelę ir Motiną stoja moteris hetera kaip anosios varžovė vyrų akims ir širdims. Ji taip pat stengiasi išskleisti savo moteriškumą ir tuo patraukti į save visų žvilgį, - bet moteriškumą, pasiliekantį grynai kūno ribose. Ji taip pat teigia savo krūtis ir savo įsčią, tačiau ne kaip Visagalio buveinę bei žmogiškosios gyvybės šaltinį, bet kaip aną Apreiškimo minimą aukso taurę, pilną ištvirkimošlykštybių ir nešvarumų(Apr 17, 4). Priešais Mergelę ir Motiną stoja nebe mergelė ir ne motina. Ji ateina ne iš šeimos ir eina ne į šeimą, bet iš viešumos ir j viešumą, nes hetera namų židinyje neišsitenka. Jai reikia ne židinio, bet salono; ne vyro, bet vyrų; jai reikia ne namų glūdumos, bet scenos, kur ji skleistų savo viliones. Šis moters tipas yra sutinkamas jau pirmykštėje žmogaus kultūroje, ypač vadinamajame totemistiniame josios tipe. Jį randame ir graikų gyvenime, kuris davė šiai moteriai vardą. Jis eina per visas tautas, pradedant mokytomis, šiam reikalui specialiai paruoštomis, japonų geišomis ir baigiant paprasčiausiomis mūsų didmiesčių merginomis. Heterizmas yra būdingiausia dabartinės moteriškosios lyties žymė.
Nenuostabu todėl, kad ir vyro santykis su moterimi pradeda reikštis tokiais ženklais, kurie gąsdina visas jautresnes sielas. Visais laikais 6-asis Dievo įsakymas buvo laužomas, tačiau jis niekada nebuvo įgijęs tokio objektyvuoto, maža to, tokio organizuoto visuomeninio pavidalo, kaip šiandien. Stovėdama prieš vyrą ne kaip Bažnyčios prasmuo, bet kaip kūninis papildas, moteris hetera savaime pasuka lyčių santykius biologinio žaismo linkme, išeinančia šiandien aikštėn žvilgsniuose, pokalbiuose, šokiuose, draugystėse. Kol moteris hetera slepiasi savo landynėlėje ar viešųjų namų uždarume, tol šisai žaismas apsiriboja siaurais privatiniais rateliais. Bet kai šis moters tipas išplaukia į viešumą ir ją apvaldo, kaip yra atsitikę mūsų laikais, tuomet ir anas biologinis žaismas savaime virsta viešu, objektyviniu, sąmoningai organizuojamu lyčių santykio pavidalu. Jis virsta visuomenine struktūra ir panseksualizmo bruožų įspaudžia visam gyvenimui.
Prieš šitą tad moterį heterą ir stovi šv. Pranciškus su savo moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimu. Mūsų laikai moterį yra išnagrinėję visais atžvilgiais: jos kūno ritmą ir jos judesių plastiką, jos gabumus ir psichologinę energiją, jos socialinę padėtį ir politinius jos uždavinius. Vieną tačiau dalyką jie yra išleidę iš akių: teologinį moters pašaukimą ir dieviškąją jos egzistencijos prasmę. Mes visur šiandien regime moters heteros paveikslus, bet mums stinga moters šventosios paveikslo.
Kaip biologinė lytis moteris užbaigia ir išvysto tiktai gamtinę gimdomąją vyro jėgą. Jeigu jos paskirtis tuo ir baigtųsi, tuomet ji taip pat būtų buvusi sukurta iš žemės molio, bet ne iš vyro kūno ir kaulo; tuomet ji būtų kilusi iš gamtos kaip Adomas, bet ne iš žmogaus, kaip Ieva. Tačiau nuostabi moters kilmė, kurioje susijungė jau esanti žmogiškoji būtis su dieviškąja galybe, rodo, kad moteris vyro pagalbininke turi būti žymiai gilesne prasme, negu tik gamtinis gimdymas arba kūninių troškimų patenkinimas. Moteris savo kilme yra pašaukta būti vyriškosios egzistencijos atbaigeja, nes žmogui negera būti vienam (plg. Pr 2, 18).
Tikrąjį meilės santykį įvykdyti ir tuo būdu tapti vyro pagalbininke jo buvime bei likime gali tiktai moteris Kristaus sužadėtinė, nes tik ji vienintelė apsupa visą vyro būtį ir ją visą perskverbia savo amžinuoju moteriškumu. Todėl teologinis moters išgyvenimas, taip gražiai išsiskleidęs šv. Pranciškaus gyvenime, yra vienas iš aktualiausių dabarties uždavinių lyčių santykiuose.
Nieko mūsų amžiui nepadės įvairios auklėjimo bei lavinimo sistemos, įvairūs teisiniai nuostatai, teikią moteriai savarankiškumo bei laisvės, ekonominė žmonos nepriklausomybė nuo vyro, moters sugebėjimas užimti visokias vietas gyvenime, - nieko visa tai nepadės, jeigu nebus perkeistas moters išgyvenimas, jeigu mūsų viešumoje moteris hetera nebus nugalėta moters šventosios. Mūsų amžius išsivaduos iš ano seksualinio akligatvio tik tada, kai atgims šv. Pranciškaus santykis su priešinga lytimi - žiūrėti į moterį kaip į Kristaus sužadėtinę, todėl ją šventai gerbti, būti skaisčiam su ja, sykiu tačiau atverti savo širdį švelniai jos bičiulystei, jos ištikimybei bei prisirišimui.
(Iš kn.: Antanas Maceina. Saulės Giesmė. Šv. Pranciškus Asyžietis kaip krikščioniškojo gyvenimo šauklys. Bruklynas, NY. 1954. 453 p.)
